Sietuvos 2010 4

Sietuvos

2010 m.

Projektą iš dalies remia

5-61 p., 74-100 p.

Kultūros rėmimo fondas

Sudarytoja ir redaktorė Sigita Sadaunikienė Dizainerė-maketuotoja Rita Rimkevičienė Korektūrą skaitė Sigita Sadaunikienė

Viršelyje Kristinos Sakaitės ir Sigitos Sadaunikienės nuotraukos Pranas Gasparonis. „Žaismas“. Raudonmedis. 1987

Sietuvos

Rytų Aukštaitijos kultūros bei istorijos žurnalas 2010/4 ISSN 1822-9077 Leido ir spausdino UAB „Utenos Indra“, Maironio g. 12, LT-28143 Utena. www.indra.lt Apimtis 13 apsk. sp. l. Tiražas 800 egz. Užs. Nr. 4199. 2010 12 01

Turinys

Gražina Kadžytė Utenos krašto tautosaka lietuvių tautosakos rankraštyne / 5 Nida Treinytė Lietuvių teatro pirmtakas / 13 Stanislovas Račas Lietuviai Latgaloje / 25 Jolanta Sargūnaitė Vietinės reikšmės urbanistikos paminklai Rytų Aukštaitijoje: Anykščiai, Zarasai, Kaltanėnai ir Ignalina / 30 Rimvydas Laužikas Zarasų, Anykščių, Ignalinos regionų katalikų koplyčių istorija / 38 Šuminų Šuminai prie Baluošo / 42 Laisvė Ašmonaitienė Utenos krašto liaudies menas / 49 Sigita Sadaunikienė Žolininkystės tradicijos Rytų Aukštaitijoje / 53 Kristina Sakaitė Šlyninkos vandens malūno istorijos / 58 Justas Jasėnas Linas Broga – Žmogus iš Pačiaunės: tarp technikos ir kūrybos / 62 Antanas Gasperaitis „Atveskite gerą kunigą...“ / 74 Dr. Aldona Vasiliauskienė Profesorius Antanas Liuima SJ – Utenos krašto dvasininkas / 81 Antanas Gasperaitis Tėviškės ilgesiui šaukiant / 89 Sigita Sadaunikienė Nepublikuoti Vytės Nemunėlio laiškai / 96 Rolanda Gudynienė Įprasminę praeitį ir save / 100

Tekstų autoriai

Laisvė Ašmonaitienė, Lietuvos liaudies kultūros centro Etninės kultūros skyriaus Tautodailės poskyrio vyriausioji specialistė Antanas Gasperaitis, kraštotyrininkas Rolanda Gudynienė, Utenos kraštotyros muziejaus muziejininkė Justas Jasėnas, kunigas Gražina Kadžytė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Rimvydas Laužikas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto strateginės raidos prodekanas, Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto direktorius, docentas, daktaras Stanislovas Račas, žurnalistas, laikraščio „Utenos apskrities žinios“ korespondentas Sigita Sadaunikienė, žurnalistė, laikraščio „Utenos apskrities žinios“ redaktorė Kristina Sakaitė, žurnalistė, laikraščio „Utenos apskrities žinios“ korespondentė Jolanta Sargūnaitė, VU Istorijos fakulteto paveldosaugos magistrantė Nijolė Šuminienė, Tauragnų (Utenos r.) bibliotekos vyr. bibliotekininkė Nida Treinytė, A. Jasūdžio klojimo teatro steigėja ir režisierė Aldona Vasiliauskienė, Vilniaus universiteto istorijos mokslų dr., Religijos studijų ir tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja

Sietuvos

4

Utenos krašto tautosaka lietuvių tautosakos rankraštyne Gražina Kadžytė Dabartiniame moderniajame amžiuje, ko gero, jau visi daugiau ar mažiau esame nutolę nuo savo tautosakiškos būtovės ištakų. Jau nebesirenka kaimynai tamsiais rudens bei žiemos vakarais trumpinti laiko pasakomis, sakmėmis ar šiaip pasišnekėjimais apie viską, kuo gyvenama. Jau nebeskamba dainos pabarėse, šienapjūtės lankose, gegužinėse... O kurgi ir tos gegužinės? Netgi už vaišių stalo – vestuvėse, krikštynose, jubiliejuose – jau dažniau nebe patys vieni kitus paraginame daina, o klausomės samdytų muzikantų ir šokame pagal jų dūdeles... Jau patys prisiminimai apie nuo vyrų dainos ar smagaus šokio sukinio gęstančias lempas perėjo į stebuklinių tautosakos tekstų klodą...

Folkloro ansamblių vadovai ir kultūros darbuotojai, norintys sukurti programą kalendorinėms šventėms ar kokiai nors apžiūrai, kur reikalaujama autentiškos regioninės tautosakos tekstų, atsiduria keblioje situacijoje. Per visą dvidešimtąjį amžių šiaip taip prisikapstoma iki romansų, o kur toliau?

Kur ieškoti to, kas giliau paslėpta? Todėl, manyčiau, verta šį kartą pristatyti Lietuvių tautosakos rankraštyną – didžiausią bei seniausią tautosakos tekstų bei garso [o pastaraisiais dešimtmečiais – ir vaizdo] įrašų saugyklą Lietuvoje, dabar priklausančią Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui (Antakalnio g. 6, Vilniuje, prie Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios).

Ankstyviausi čia saugomi rankraščiai, pažymėti šifru LMD, rodo, jog rankraštyno pradžia sietina su Lietuvių mokslo draugijos (1907–1939) įkūrimu Vilniuje. Draugijos pirmininkas Jonas Basanavičius ir kiti nariai, tarp kurių, beje, buvo ir mūsų šviesusis svėdasiškis kun. Juozas Tumas–Vaižgantas, patys užrašinėdami savo tėviškių tautosaką, skatino tai daryti ir kitus bendraminčius, bičiulius. Surinktą tautosakinę medžiagą buvo stengiamasi telkti vienoje vietoje. Taip LMD fonduose atsidūrė žinomų lietuvių rašytojų, mokslininkų bei visuomenės veikėjų – Lauryno Ivinskio, Simono Daukanto, Simono Stanevičiaus, vysk. Antano Baranausko, vysk. Motie-

5

Teksto autorė prie gražiųjų Vileišių rūmų Vilniuje, Antakalnio g. 6, kur nuo 1907 metų kaupiamas ir saugomas lietuvių tautosakos lobynas

jaus Valančiaus, Žemaitės ir kt. – dar XIX a. užrašytų tautosakos tekstų, kurie laimingu atsitikimu buvo užsilikę dvarų arba klebonijų namų bibliotekose.

Pradėdami kalbą apie Utenos krašto anuometinį paveldą šiame rankraštyne, seniausiais tekstais laikytume 1895 10 03 Vyžuonų parapijoje užrašytas 5 vestuvines oracijas (LMD I - 170). Šios oracijos yra tarytum vestuvinio vaidinimo tekstai, pritaikyti konkrečiai situacijai: Ažu stala sėdinty (gal sėdintis) blagaslovytas esi nug Pono Dievo ir visų szventų, ir Bažnyčios szvintas motinos mūsų, Kunigo Tėvo dukauno, szitoj dienoj. Blagaslovija tavę Tėvas ir Motina, (ale)bet matau szitam susirinkyme ir szitam padvary nėra Tėvo nei

Sietuvos

Motinos, gimdytojaus Tavo. Persiskyri su szio svietu, ale nors ir ti būdami par Majestotų Pono Dievo, Dievui tarnaudami viernai blagaslovija sunų savo rodavojantis (linksmindamis) ir bunkietavojantis su savo amžinais prieteleis. Dabar blagaslovija susiedai ir susiedkos, Brolei, Seseras. Dabar blagaslovija Kriksztatėvas ir kriksztamoczia. Ale bet matau yra važnesne blagaslavenstva nekaip visa susirinkyma, dabar blagasloviju ir asz budamas brolis Tava mylistos, idant Ponas Dievas padetų atjieszkoti amžinos prietelkos. Ad majorem Dei gloriam.

(Ant didesnės Dievo garbės) 1895 metų 3 Spalio Vižanosę

Seniausios Vyžuonose užrašytos oracijos faksimilė.

(LMD I 170)

Iš šito teksto fragmento galime išskaityti, koks buvo pirmojo [vyriausio] jaunikio pabrolio vaidmuo.

Jis – pagrindinis vestuvių vyksmo jaunikio pusėje, prieš išvažiuojant pas nuotaką, tvarkytojas. Kalbėtojas vadovaujasi bendromis tokio tipo oracijų nuostatomis, pataisydamas jas pagal aplinkybes [žr. apie tėvų palaiminimą], surikiuoja visus veikėjus, sau pasilikdamas paskutinįjį, svariausią, žodį. Ši, penktoji, kaip ir visos kitos oracijos, baigiama Dievo pagarbinimu. Galima spėti, kad oracijų tekstai nuolat buvo nusirašinėjami, persirašinėjami, kaip ir šiuo atveju [matyti skliausteliuose įrašyti abejojimai dėl žodžių ar raidžių riktų].

Sietuvos

Nenustatytas asmuo, kuris perdavė Lietuvių mokslo draugijai šį rankraštį, galimas dalykas, buvo kunigas, nes tuo metu lietuviškų mokyklų oficialiai nebuvo, o parapijų klebonai būdavo kviečiami į namų šventes. Ne vienas, sekdamas vyskupų M. Valančiaus, A. Baranausko, kunigo Antano Juškos ir kitų pirmtakų pavyzdžiu, imdavo užrašinėti gražesnius tautiškosios žodinės kūrybos dalykus. Tik žmogus, išmanantis papročių bei tautosakos svarbą, galėjo palikti tokį prierašą: *Geistina, kad aracijų sakymas nikados neisznyktu ant veselijų ir kožnas makėtų iszpeikti ir iszgirti, pagal reikalo, savo brolį-jaunykį.

Antra vertus, tokia pastaba rodo jau anuomet pradėjusį nykti oracijų sakymo paprotį.

1903 m. iš Saldutiškio parapijos Kleviškio kaimo vėlgi nenustatyto asmens, pasirašiusio inicialais J. P., gauta Vainiko teikimo oracija. (LMD I – 162).

Tuo tarpu, kai pirmesnio oracijų rinkinio kalba yra uteniškių tarmės su bendrinės kalbos priemaiša, šio teksto užrašytojas aiškiai yra kilęs iš šiaurinės Lietuvos. Pavarčius tų metų bažnytinius žinynus, ko gero, galima būtų aptikti Saldutiškyje ar kurioje nors gretimoje parapijoje buvus kleboną ar vikarą, kuriam tiktų šie inicialai.

Mįslę iki šiol palieka ir 12 dainų, užrašytų Zygmanto Pakalnio Utenėlės k. [Pakalnių ap.]. (LMD I – 74 ) Nors nurodyta užrašymo vietovė, rinkėjo pavardė, tačiau kol kas apie šį mūsų kraštietį nieko nežinome. Jeigu mūsų skaitytojai turėtų kokios nors informacijos – mielai prašytume ja pasidalinti.

Iš to pirmojo, vilnietiškojo, LMD tautosakos kaupimo periodo geriausiai mums pažįstamas tauragniškis Kazys Gineitis.1 1911 m. šešiolikmetis gimnazistas atsiuntė Draugijai tris rinkinius: 128 dainų tekstus (LMD I – 55), apie pustrečio šimto mįslių ir kitų smulkesnių tautosakos tekstų dviejuose segtuvuose (LMD I – 244; LMD I – 245). Iš tekstų žanrinio paskirstymo matyti, kad tai daroma, kartu ir mokantis. Matyti, jog K. Gineičiui įtakos daręs tada Panevėžio realinėje mokykloje mokytojavęs Jurgis Kazys Gineitis (1895 08 13 Tauragnuose – 1965 02 02 Čikagoje, JAV). Visuomenės veikėjas, diplomatas. Baigė Panevėžio realinę m-klą. Būdamas moksleivis rinko tautosaką. 1919 m. Čikagos universitete baigė gamtos studijas, paskui Londone ekonomikos ir politikos mokslus. 1919–1931 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Londone (nuo 1928 m. konsulas), vėliau – prekybos atstovu Anglijoje, žemės ūkio atašė. Išleido knygas ,,Amerika ir Amerikos lietuviai“ (1925), ,,Lietuviški kokybiški produktai“ (1938 – anglų k.). [pagal: Antanas Gasperaitis, Utenos krašto enciklopedija] 1

6

Elisonas, tikrasis LMD narys, daugelį savo mokinių atvedęs į tautosakos rinkėjo kelią.

Pirmasis pasaulinis karas ir Vilniaus krašto okupacija (1920–1939) prislopino draugijos veiklą. Nors tautosaka ir toliau buvo renkama, tačiau didesnės Lietuvos dalies mokslinei visuomenei ir rinkėjams Vilniuje likę Lietuvių mokslo draugijos fondai tapo nebeprieinami.

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai, žymūs Lietuvos kultūros veikėjai Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga ir Vaclovas Biržiška 1930 m. įkūrė Tautosakos komisiją (1930–1935). Tuometinėje spaudoje pasirodė kreipimųsi į Lietuvos šviesuolius miesteliuose bei kaimuose, raginančių užrašinėti tautosaką, kad ji neprapultų, o pasitarnautų mokslui.

Iš to laikotarpio vertingi yra B. Zaleckio 1930 m.

Utenos krašto tautosakos rinkiniai: LTR 9a – 260 dainų, ir LTR 10a – 105 pasakos. Antadavainėje [Užpalių parapija] jo rasta pateikėja Marijona Repšienė padainavo net 50 dainų, tarp jų iki šiol žmonių atsimenamą ir mėgstamą Ko ūži, žalia giruže. Šių rinkinių tiek dainų, tiek pasakų tekstai yra ilgi, žodingi, išbaigto siužeto. Jų pateikėjai – XIX amžiaus ugdyti žmonės, kurie negailėjo laiko sklandžiai ir prasmingai kalbai, jos vaizdingumui.

1932 m. į Utenos gimnaziją atvyko mokytojauti biržietis pedagogas, literatas, jau pasižymėjęs tautosakos rinkėjas Petras Lapienė (1904–1943). Čia jis subūrė tautosakos rinkėjų būrelį, organizavo tautosakos rinkimo konkursus. Juos laimėję mokiniai būdavo premijuojami. Premijoms mokytojas paskirstydavo honorarus, gautus iš Tautosakos komisijos už įvertintus ir priimtus rinkinius. Jo manymu, toks lenktyniavimas davė daug daugiau naudos nei paprastas raginimas.2 Iš ankstesnių mokytojavimo metų patirties mokytojas žinojo, kad mokiniai, norėdami pasipelnyti arba greičiau atlikti užduotį, kartais tautosaką nusirašydavo iš knygų ar net išgalvodavo. Archyvo darbuotojai tokias klastotes kaipmat pastebėdavo, todėl P. Lapienė kruopščiai tikrindavo visą mokinių atneštą medžiagą. Kiek žinoma iš susirašinėjimų su Archyvu, nei vienas mokytojo atsiųstas rinkinys nebuvo įvertintas neigiamai, jie 2 Lietuvių tautosakos archyvo gaunamieji raštai, 1936 05 29 nr.

806; Andžela Jakubynienė. Tautosakos rinkėjas Petras Lapienė. Tautosakos darbai XX (XXVII) 2003, p. 321–324

7

buvo laikomi ypač patikimais. Archyvui P. Lapienė pateikė šešis didelius rinkinius (LTR 405, 412, 421, 450, 456, 469), juose užrašyta beveik 3000 įvairios tautosakos vienetų. Rinkiniai yra sudaryti panašiai kaip ir Linkuvos gimnazijoje, kurioje jis mokytojavo anksčiau – daugumą jų sudaro mokinių iš tėvų ir giminaičių užrašytos dainos, pasakos, pasakojimai, smulkioji tautosaka, papročiai ir kt. P. Lapienė, užaugęs sutartinių krašte, jų ieškojo ir Utenos apylinkėse. Deja, čia jis neužrašė nė vienos. Tačiau gerų dainų ir pasakų anuomet dar netrūko. Ypač įdomi jo atrasta pateikėja yra Satarečiaus [Seterečiaus] kaimo Veronika Kaunelienė, padainavusi 45 dainas, tarp jų – labai būdingas Utenos krašto senajam dainyno klodui: Auga sodi sadulėlė, Šių naktį per naktį miego nemigau, Ėjau pro šalį kapelių, Sėdaus ažu stala, Užteka saulutė par beržynėlį, Pilkas untinėli, Jurginėlia daina, Šviesi sauliutė sniegų naikina, Ai smūtna nuobodi man šindei dienelė, Tai niekur nėra tokia žolyna, papasakojusi vestuvių papročių. Dainų senumą ir populiarumą mūsų kraštuose liudija tai, jog analogiškų tekstų randame Rusijos bei Baltarusijos žemių lietuviškuose kaimuose, kuriuose gyveno iš Utenos krašto kilę 1863 metų sukilėlių tremtinių palikuonys ir vėlesnio meto ūkininkai emigrantai.3 Kai užrašiusi kelias dešimtis dainų Čiornaja Padinoje, Talovkoje [Rusija], vėliau – Malkavoje ir Sofeiske [Baltarusija], kibau ieškoti dainyno sąsajų su Utenos kraštu, labiausiai man pasitarnavo Užpalių progimnazijos mokinių 1915–1924 m. užrašyta tautosaka – tikrai vertas dėmesio beveik pusantro tūkstančio įvairios apimties tekstų saugantis rinkinys (LTR 882). Moksleivių darbui vadovavo, surinktus tekstus išsaugojo ir 1934 m. Tautosakos komisijai pateikė anuometinis mokyklos direktorius, ryški, dramatiško likimo asmenybė, mūsų kraštietis Pranas Gipiškis.4 3 Gražina Kadžytė. Volgos vanduo „Lietuvių tvenkiny“. Vilnius, Valstybinis nacionalinių tyrimų centras, 1995; Malkavos beržyno šviesa. Istorija, atsiminimai, tautosaka. Sudarytoja Gražina Kadžytė. Vilnius, 2004.

4 Pranas Gipiškis gimė 1893 m. rugpjūčio 25 d. Užpaliuose. Čia mokėsi pradžios mokykloje, 1914 m. baigė Utenos miesto mokyklą.

1914–1915 m. mokėsi kunigų seminarijoje, bet baigęs pirmą kursą, grįžo į Užpalius ir pradėjo mokytojauti. 1919–1921 m. lankė mokytojų kursus. 1921–1924 m. ėjo direktoriaus pareigas Užpalių vidurinėje mokykloje. 1924 m. išleidęs I mokinių laidą, išvažiavo į Kauną studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. 1931 m. paskirtas Raseinių gimnazijos direktoriumi, nuo 1934 m. – Zarasų gimnazijos direktorius. Utenos gimnazijoje dirbo nuo 1940 m., kurį laiką, 1942–1944 m., buvo Utenos gimnazijos direktorius. Nuo 1946 m. sausio mėnesio iki 1952 m. balan-

Sietuvos

1935 m., globojant Švietimo ministerijai, buvo įkurtas Lietuvių tautosakos archyvas (1935–1939), kuriam vadovauti ėmėsi jaunas mokslininkas folkloristas Jonas Balys, aukštaitis, kilęs nuo Kupiškio.

Studijavęs Vienos universitete, stažavęsis Helsinkyje, jis sukūrė tuo metu itin pažangią ir patikimą tautosakos kaupimo bei archyvavimo metodiką, pasinaudodamas tuometine spauda ir Švietimo ministerijos ryšiais, subūrė didelę tautosakos rinkėjų talką visoje Lietuvoje. Kaip tik iš to meto turime nepakartojamai žavių mokyklinių sąsiuvinėlių, kurių tūkstančius užpildė gimnazijų, progimnazijų, netgi pradinių mokyklų mokiniai. Ypač gausūs tie kraičiai iš Rokiškio apylinkių. Deja, Utenos krašto mokyklose tuo metu, regis, neatsirado mokytojų, rimčiau apsisprendusių tautosakos rinkimo darbui paraginti savo auklėtinius. Tiktai iš Utenos gimnazijos gauta keletas rinkinėlių, kuriuos mokiniams parengti padėjo tuometiniai mokytojai lituanistai Jurgis Lebedys (LTR 2451) ir Kajetonas Žievys (LTR 2258; LTR 2316 – 2318).

Savo ruožtu, 1937 metais pastebėtas Jaunųjų ūkininkų ratelių (JŪR) sujudimas. Lietuvos Žemės ūkio rūmai, organizavę ir palaikę ratelių sąjūdį, rūpinosi išugdyti ne tik tvarkingus, darbščius, savo darbą išmanančius ūkininkus, bet ir kaimo šviesuolius, kultūros atsparas vietose. Todėl kasmetinėse parodose buvo pageidaujama parodyti ne tik geriausius agronomijos bei gyvulininkystės eksponatus, bet ir rankdarbius, įvairios tematikos rašinius, tautosakos rinkinius ir pan. Beveik vienu metu į tautosakos archyvą suplaukė Mikėnų (LTR 1361), Šikšnių (LTR1392), Sėlos (LTR 1361, 1389) kaimų, taigi pačių mažiausių Lietuvos gyvenviečių jaunimo rinkta tautosaka. Įdomu tai, kad tarp kitų rankraščių randame keletą smulkiosios tautosakos lapelių, užrašytų mūsų kraštiečio, žinomo bibliografo Alberto Ruzgo,5 kuriam tuomet buvo gal 12 metų. Vėliau jis pats jau džio mėn. P. Gipiškis gyveno Svėdasuose, klebono Survilos slepiamas ir globojamas. Tik 1952 m. balandžio mėn. gavo valdišką darbą. Dirbo techniku Elmininkų bandymų stotyje, vėliau apsigyveno Žemaitijoje, Vėžaičiuose (Šilutės rajonas), ten ir palaidotas. [pagal www.zarasubiblioteka.lt/kalendorius/rugpjucio25.htm ] 5 Albertas Ruzgas gimė 1925 07 09 Sėlės k. Bibliografas, kultūros istorikas. 1958 m. baigė Vilniaus kultūros–švietimo technikumą, 1966 m. VVU. 1949–1954 m. Sėlės klubo–skaityklos vedėjas. Nuo 1965 m.

Lietuvos Knygų rūmų bibliografas, 1982–1986 m. Periodinių leidinių retrosp. bibliografijos skyriaus vedėjas. Bibliogr. veikalų ,,Lietuvos TSR spauda“ ir ,,Lietuvos TSR bibliografija“ vienas iš sudarytojų. Bibliografinio žodyno ,,Lietuvių rašytojai“ (t. 1, 1979) vienas iš autorių. Parengė bibliografinę rodyklę ,,Jurgis Dovydaitis“ (1986). Enciklopedijų bendradarbis [pagal: Gediminas Isokas: Utenos krašto enciklopedija]

Sietuvos

savarankiškai yra parengęs ir pateikęs archyvui porą rimtesnių tautosakos rinkinių (LTR 1838 – 172 vnt., ir LTR 2541 – 680 vnt.).

Užpalių apylinkes 1938 metais pasiekia Dusetų Pavasarininkų kuopos Praeities būrelis, vadovaujamas Antano Mažiulio (LTR1532). Čia lankomasi zarasiškio Aleksandro Urbono (nuo LTR 1508), Kuktiškių vietovardį pradeda garsinti Valiulių šeimos studijuojantis jaunimas ir jų draugai (nuo LTR 2480).

Tuo pačiu metu, nuo 1935 metų, tautosakos rinkėjo keliai vis dažniau į Utenos kraštą atveda ir XX amžiaus nepralenktą tautosakos rinkėją, tyrinėtoją Jurgį Dovydaitį (1907–2001). Pradėjęs rinkti tautosaką, dar būdamas studentas, prof. Vinco Krėvės paskatintas, šį darbą jis dirbo daugiau kaip 70 metų. Jo surinktos tautos išminties lobynas, daugiau kaip 140 tūkst. rankraštinių tekstų, papildytų magnetofono įrašais, fotojuostomis, susirašinėjimo su pateikėjais ir kitais dokumentais, perduotas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui ir pastaruoju metu tvarkomas.

Legendinis XX a. tautosakos rinkėjas ir tyrėjas Jurgis Dovydaitis. Jo fonde taip pat rasime Utenos krašto pavardžių bei vietovardžių. LTRFt 7627

8

Nuostabi J. Dovydaičio užrašyta, rašytojos Aldonos Liobytės beletrizuota, dailininkės Albinos Makūnaitės iliustruota, į daugiau nei pusšimtį pasaulio kalbų išversta pasaka „Saulės vaduotojas“ rasta kaip tik mūsų kraštuose: 1955 m. ją pasekė salakonas Jonas Skurka. Nėra abejonių, kad ir daugiau Utenos krašto tautosakos deimančiukų taps prieinami mūsų etnokultūrinei atminčiai, kai didžiulis J. Dovydaičio fondas bus galutinai suinventorintas ir įvestas į folkloro apyvartą.6 Įdomi asmenybė – Daugailių krašto ūkininkas Leonas Gineitis iš Krūminių k., kuris, kaip galima suprasti, atsiliepdamas į Jono Balio publikacijas spaudoje ir kitokių formų raginimus užrašinėti tautosaką savo šeimose, kaimuose, parapijose, 1937 m. užrašė 19 dainų, 6 puikias, ilgas, vaizdingas pasakas, 26 vnt. įvairios smulkesnės tautosakos iš trijų savo gimtojo kaimo senolių – Agotos Blažytės, Juozo Gineičio ir Grasildos Gruodytės-Zakarkienės. Prie rankraščio pridėtame laiške rinkėjas rašė: „Sakoma, genys margas, pasaulis dar margesnis, taip marga ir įvairi jų kūryba – tautosaka. Man būdavo be galo įdomu išgirsti iš pražilusių senelių jų laikų dainas, slėpiningąsias pasakas... Jos taip primena senovę, kad aš įsivaizduodavau sau vienas lyg gyvus paveikslus: žmogų ir mešką, beeinančius keliu teisėjo ieškoti, vaikiną, stebuklingais batais stryksintį po 100 mylių... Tai buvo savotiškas vaikystės pasakų pasaulis.

Bet daug, daug tos brangiosios senolių kūrybos žuvo mano apylinkėj. Nuėjo ji, toji kūryba, į kapus kartu su mirusiais mano augime senoliais. Kaip gaila!

Bet štai nors dabar užrašysiu likusią tautosaką ir nusiūsiu Tamstoms. Čia bus pirmas pluoštelis senosios kūrybos. Be abejo, pasitaikys daug klaidų, tiek gramatiškų, tiek sintaksės, kas Tamstoms gal sudarys daugiau keblumų. Bet juk nesu labai mokytas, o tik paprastas kaimo žmogelis, pasiryžęs nors kiek padėti, savo tautos senovę tiriant.“ Antrąjį rinkinį (LTR 2281) L. Gineitis atsiuntė 1940 04 02. Šiame rinkinyje prie minėtų Krūminių kaimo senolių atsiranda pateikėja Uršulė Gineitienė, tikriausiai, rinkėjo motina. Galima suprasti, kad Lietuvių tautosakos archyvo tvarkytojai ne tik padėkojo rinkėjui, bet ir pakvietė jį toliau bendradarbiauti, at6 ,,Jurgis Dovydaitis“ (1986). Enciklopedijų bendradarbis [pagal: Gediminas Isokas:Utenos krašto enciklopedija].

9

siųsdami reikalingos metodinės literatūros: anketų, klausimynų ir pan. Todėl šiame rinkinyje užrašyta gausi bei įdomi tikėjimų ir papročių medžiaga pagal „Tautosakos rinkėjo vadovo“ klausimus (1–48) – iš viso 71 vienas tautosakos tekstas.

Dar vienas įdomus šių apylinkių rinkinys yra poeto Jono Šiožinio apie 1939 m. pradėtas užrašinėti „Daugailių valsčiaus (Utenos apskr.) Darželių (ratelių) rinkinys“ (LTR 2569), kuris archyvą pasiekė apie 1960 m. Jame įdomu ir vertinga tai, kad užrašinėta iš bendraamžių – jaunų žmonių, kurie šituos ratelius dar natūraliai tebešoko, tebežaidė kaimo vakarėliuose. Susipažinkime su geriausiais J. Šiožinio pateikėjais: Juozas Kviklys iš Zastrono k. – 32 m., Veronika Norkūnaitė iš Garnių k. – 30 m., Pranas Daubaras iš Šlepečių k. – 28 m., Alfonsas Juodka iš Šiožinių k. – 30 m., juknėniškės Valė Maniušytė – 18 m. ir Bronė Maniušytė – 20 m. Iš jų užrašyti tekstai yra sklandūs, prasmingi, veiksmo komentarai aiškūs ir detalūs. Tuo tarpu, kai 1998 m. Lietuvių literatūros

Leono Gineičio rinkinio viršelis. (LTR 1340)

Sietuvos

literatūros dalyko programoje buvo numačiusi tautosakos rinkimo namų užduotis. Jas atlikti tekdavo dažniausiai tiems, kurių literatūros vadovėliuose buvo tautosakos pradžiamokslis. Užrašyti tekstai vertinti pažymiais, o pati mokytoja vėliau atrinkdavo geresnius pavyzdžius, juos perrašydavo ir formuodavo rinkinius Archyvui. Vėliausias rinkinys iš Užpalių dešimtokų gautas 1997 m. (LTR 6470). Tais pačiais metais per Jaunųjų filologų konkursus pastebimas tautosakos rinkimo sąjūdis Leliūnų vidurinėje mokykloje. (LTR 6397-6398). Jis tęsiasi dar ir 1998 m. (LTR 6541–6548 ir 6549– 6554), bet greitai užgęsta. Tikriausiai Utenos rajono moksleiviams artimesnė literatūrinės saviraiškos tradicija, ir jie daugiau renkasi autorinės kūrybos konkursus.

Sėlos jaunųjų ūkininkų ratelio surinktos tautosakos siunčiamasis raštas (LTR 1361)

ir tautosakos instituto mokslinės ekspedicijos metu bandėme surasti buvusius poeto pateikėjus, tik vienas kitas iš aplankytųjų beatsiminė jaunystės metų repertuaro nuotrupas.

1937 metais randame ir Rapolo Šaltenio tautosakos rinkinėlį (LTR 3388). Deja, jis nedidelis ir vienintelis – Utenos didysis Mokytojas daugiau buvo literatas bei teatralas.

Tuo tarpu Užpaliams XX a. antrojoje pusėje pasisekė dar kartą – čia mokytojavo ir mokinius tautosaką rinkti skatino lituanistė Vanda Šapokaitė-Kuliešienė.7 Pirmuosius autorinius rinkinius ji pateikė archyvui 1956–1964 m. Vėliau, iki pat 1981 metų, nuolat registruojami Užpalių vidurinės mokyklos moksleivių rinkiniai. Mokytoja lietuvių kalbos ir Vanda Kuliešienė gimė 1929 04 01 Nuodėgulių k. Mokėsi Utenos mergaičių gimnazijoje, 1950 m. baigė VPI. Nuo 1950 m. visą laiką dirbo Užpalių vid. m-kloje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Su moksleiviais rinko užpalėnų dainas, pasakas, vietovardžius, papročius, mokyklų istorijas ir kitą kraštotyrinę medžiagą. Su Stanislovu Balčiūnu išleido knygą „Užpaliai mūsų svajonių kraštas“.

7

Sietuvos

Užpalių vidurinės mokyklos moksleivių užrašyta tautosaka

Kuomet profesorius Stasys Skrodenis perdavė Lietuvių tautosakos rankraštynui daug metų kauptą Vilniaus pedagoginio instituto [dab. universiteto] studentų lituanistų tautosakinių praktikų rinkinių bei referatų fondą, pasipildė ne tik Utenos krašto vietovardžių bei pateikėjų, bet ir rinkėjų pavardžių sąrašai. Juose randame muziejininką Balį Juodzevičių (LTR 4035), poetę Reginą Lumpickienę (LTR 7319),

10

LLTI Tautosakos archyvo skyriaus specialistės rankraštyne, kur saugomi ir Utenos krašto užrašai. LTRFt10519

kitų pavardžių, kurias dar tikėtumės ne kartą išvysti tautosakinės veiklos dirvoje, šalia jų mokinių.

Neaplenkė Utenos apylinkių ir profesionalių folkloristų dėmesys. 1963 m. vasarą tuometinio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakininkų ekspedicija tyrinėjo visą Utenos rajoną. Iš surinktos medžiagos sudarytas didžiulis rinkinys – LTR 3613, iš viso 2588 vnt. Kiekvienos apylinkės tautosaka sudėta į atskirus pluoštus. Jų apimtis nevienoda: turtingas laimikis šiuo kartu parsivežtas iš anksčiau ne per labai tyrinėtos Sudeikių apylinkės, iš Vyžuonų, Pakalnių ir kitų vietovių. Tam tikra prasme galima būtų svarstyti foklorinio paveldo išsaugojimo būklę, jos tendencijas. Antra vertus, iš toliau atvykusios ekspedicijos laimikis yra tarsi loterija – kas konkrečiu metu rasta, mokėta išklausinėti, tas ir parsivežta.

Prie tų pačių metų derliaus galima būtų pridėti ir LTR 3615 bei 3616 rinkinius, kurių sudarytojas tautosakininkas, mitologas Norbertas Vėlius su kalbininku Aloyzu Vidugiriu, minėdami 1863 m. sukilimo šimtąsias metines, 1963 m. liepą lankėsi

11

sukilėlių tremtinių kaimuose Čiornaja Padinoje, Talovkoje ir Litovkoje [Rusija, Saratovo gub.]. Čia dainininkai ir pasakotojai dar tebekalbėjo aukštaičių uteniškių tarme ir daugelis jų minėjo senolius, tėvus, kilusius iš Utenos krašto.

1974 m. Kuktiškėse lankytasi Lietuvos kraštotyros draugijos tautosakos rinkėjų. 1977 m. rugpjūtį galima pavadinti tikra tautosakos rugiapjūte Tauragnų apylinkėse, nes čia darbavosi gausi narių ir gerai parengta darbui Vilniaus universiteto kraštotyros ramuvos ekspedicija. Iš šios ir vėliau 2000 m. pakartotos ekspedicijos bei kitų Tautosakos rankraštyne esančių rinkinių suformuotas įspūdingas tautosakos pluoštas solidžioje monografijoje „Tauragnai“.

Jį parengė Instituto mokslo darbuotojas, ekspedicijų dalyvis Povilas Krikščiūnas, atrinkdamas geriausius pavyzdžius, sudarydamas išsamią bibliografiją, nurodančią ne tik mūsų bet ir kitas Lietuvos saugyklas, saugančias Tauragnų apylinkių tautosakos paveldą.8 8

Tauragnai. Sudarytojai Venantas Mačiekus, Povilas Krikščiūnas.

Vilnius, Versmė, 2005, p. 1143–1256

Sietuvos

Instituto mokslinininkai ir vėlesniais laikais dar keletą kartų lankėsi Utenos rajone: 1993 m. organizuota ekspedicija Saldutiškio, 1998 m. – Daugailių apylinkėse, 1999 m. – Biliakiemyje. Daugailių ekspedicijos medžiaga su kitais iš rankraščių atrinktais pavyzdžiais taip pat jau pateko į monografiją.9 Keletą dainų iš Vyžuonų krašto savo knygai10 atsirinko ir profesorius Algirdas Vyžintas, papildydamas rinkinėlį savaisiais lauko tyrimų užrašais. Savaime suprantama, jog muziką instrumentologą daugiau domino muzikinio folkloro dalykai. Kitose kraštiečių išleistose monografijose ar apybraižose dominuoja istorijos faktai, tautosakai dėmesio pristigta.

Gal tai atspindi bendrąją mūsų tautinės savimonės tendenciją, paaiškinančią ir tai, kodėl Utenos rajone, palyginti netgi su artimiausiais kaimynais, taip mažai folkloro ansamblių, kolektyvų, puoselėjančių savo krašto etnokultūros paveldą?

Lietuvių tautosakos rankraštynas visų pirma sukauptas tarnauti mokslo tikslams, tačiau mielai leidžiama juo pasinaudoti visiems, kurie neabejingi mūsų tautos dvasinės kultūros paveldui, kuria menines bei edukacines programas. Straipsnio pabaigoje pridėtos daugumos svarbesnių rankraščių, kuriuose sudėti tekstai iš Utenos krašto, nuorodos. Tuo pačiu verta priminti, jog dainuojamosios tautosakos besižvalgantiems parankiausi šaltiniai būtų iš Archyve turimos medžiagos jau 30 metų leidžiamas akademinis leidinys Lietuvių liaudies dainynas.11 Kiekvienoje iš dainyno knygų yra sukauptos atitinkamos tematikos dainos iš visos Lietuvos, tačiau pagal geografines rodykles, pateikėjų bei užrašinėtojų sąrašus iš jų labai lengvai galima išsirankioti savojo, mūsų atveju, Utenos krašto geriausius dainų pavyzdžius. Pasakų, sakmių, legendų ieškoti būtų daugiau darbo, nes, išskyrus Leonoros Buičenkienės rinkinius12, kuriuose taip pat naudota LTR medžiaga, daugiau publikuota buvo negausiai. Antra vertus, neabejotina, kad kiekvienoje šeimoje ir giminėje tebesama sakytinės tautosakos paveldo, kurį uteniškiai moksleiviai paraginti galėtų surankioti ir pateikti jaunųjų filologų,

jaunųjų kraštotyrininkų bei panašiems konkursams, per kuriuos jie pasiektų ir praturtintų uteniškių tarmės ir išmonės kraičius lietuvių tautosakos archyve, saugykloje, kur jie išliks ateities kartų kartoms, tarnaudami ne tik mokslui ir tautinės savimonės stiprinimui, bet ir padėdami ieškantiems patarimo, kaip gražiau ir teisingiau gyventi realioje kasdienybėje, kurios daugelį reiškinių paaiškinti gali tik senolių sukaupta išmintis.

Utenos krašto tautosaka rinkiniuose LMD I 46; 55; 74; 124; 162; 170; 244; 245; 608; LTR 9a; 10a; 10b, 31; 89; 254; 258; 294; 314; 393; 405; 413;421; 430; 434; 450; 456; 469; 476; 524; 544; 545; 561; 637; 659; 678; 857; 882; 1014; 1030; 1033; 1070; 1163; 1278; 1328; 1339; 1340; 1341; 1361; 1365; 1371; 1389; 1392; 1410; 1438; 1453; 1508; 1532; 1584; 1627; 1657; 1693; 1722; 1752; 1787; 1829; 1838; 1948; 1993; 2019; 2029; 2046; 2069; 2088; 2131; 2134; 2146; 2151; 2235; 2237; 2247; 2258; 2281; 2297; 2298; 2301; 2316; 2317; 2318; 2320; 2412; 2424; 2438; 2451; 2480; 2487; 2508; 2521; 2527; 2530; 2539; 2541; 2545; 2569; 2571; 2591; 2594; 2621; 2623; 2632; 2634; 2677; 2681; 2718; 2742; 2762; 2777; 2858; 2859; 2952; 2963; 2996; 3003; 3063; 3114; 3161; 3172; 3205; 3248; 3388; 3533; 3572; 3613; 3632; 3634; 3651; 3660; 3779; 3837; 3838; 3845; 3853; 3893; 3930; 3965; 4000; 4027; 4035; 4085; 4092; 4175; 4198; 4255; 4481-4490; 4586; 4597; 4601-04; 4713; 4822; 4839; 4854; 5058-65; 5075-80; 1961; 1962; 5177; 5277; 5324; 5833; 5900; 5910; 6145; 6160, 6226; 6272; 6278; 6295-97; 6397; 6441- 45; 6470; 6515; 6541-54; 6589; 6607; 6690; 6726; 6747; 6831; 6850; 6857; 6866; 6921; 6922; 6981-85; 7115; 7121; 7127-29; 7159; 7317; 7334; 7342;7360; 7377; 7447; 7452; 7454; 7484; 7512; 7593-4; 1530.

9 Daugailių kraštas ir žmonės. Sudarytojai Rita Jurkevičienė ir Rimgaudas Mališauskas. Utenos Indra, 2008, p. 228–255 10 Vyžuonos. Kraštas ir žmonės. Sudarytojas Algirdas Vyžintas. Utenos Indra, 2006, p. 219–228 11 Lietuvių liaudies dainynas. T. 1–22, Vilnius, LLTI, 1980–2010.

12 Leonora Buičenkienė. Utenos krašto padavimai. 1996, Utenos krašto sakmės. 1999.

Sietuvos

12

Lietuvių teatro pirmtakas Nida Treinytė Daug metų Antano Jasūdžio veikla buvo pamiršta ir mažai kam žinoma. Tik jo nuopelnai, atsidavimas ir rūpestis, meilė gimtajam žodžiui, kultūrai, kuklumas, darbštumas, siekis ir didelis troškimas lietuviškąjį mėgėjų teatrą atvesti profesionaliojo link, liudija, kad geri darbai pamiršti nelieka.

Su mūsų kraštiečiu susipažinau jau gerokai po jo mirties, skaitydama rankraščius Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje 2003 m. Šiame rašinyje noriu pateikti jo mintis, autentiška kalba gražia kaligrafine rašysena 1958–1962 m. rašytus atsiminimus, kad žinotume, ką turime šalia savęs, kuo galime didžiuotis ir iš ko galime pasimokyti tvirtybės, atsidavimo savo tautai ir jos kultūros išlikimui.

(N. Treinytė 2010-02-20)

Antanas Jasūdis ir lietuvių teatras Peterburge XIX a. viduryje žlugus Lietuvos-Lenkijos valstybei, Lietuvą pasiekė didžiulė migracijos banga. Istorijos šaltiniai teigia, kad 1831 m. ir 1863 m. sukilimai prieš rusus vertė nemažą gyventojų dalį palikti Lietuvą. Remiantis apytikriais duomenimis, 1897–1914 metais apie 35 000 lietuvių apsistojo Rygoje, 15 000 – Liepojoje, 7 000 – Odesoje, o apie 50 000 – Sankt Peterburge.

Migranto dalią patyrė ir mūsų kraštietis Antanas Jasūdis, gimęs 1879 m. spalio 1 d. Utenos apylinkėje, Puo­džių kaime. Būdamas žingeidus ir kruopštus mokinukas, pirmąsias žinias įgijo kaimo mokyklėlėje, ,,daraktoriaus“ slaptai mokomas skaityti iš maldaknygės. Savo rankraščiuose 1958 m. A. Jasūdis rašė, kad ,,viešai mokytis buvo griežtai draudžiama. Kai tik ,,daraktorių“ pagaudavo, tai į kalėjimą sodindavo arba į Sibirą išsiųsdavo. Laike pamokų vienas dižuruodavo gatvėje (ulyčioj). Kai tik pamatydavo kaime ,,urėdnyką“, tai visus vaikus – mokinius – atleisdavo namon. O kai ,,urėdnykas“ pagaudavo, tai ūkininkas, pas kurį vaikai mokinosi, duodavo centnerį avižų.

Tuom ir atsipirkdavo. Kai pritrūkdavo ,,urėdnykas“ avižų savo arkliui, tai vėl važiuodavo į kaimą ,,pa-

13

A. Jasūdis Peterburge. (1915 m.)

žvejoti“. Tai buvo rusifikacijos laikotarpis Lietuvoje.

Spauda lietuvių buvo uždrausta...“ Prieš Pirmąjį pasauli­nį karą, 1898 metais, A. Jasūdis atvyko į Peterburgą toliau mokytis ir dirbti.

Vakarais studijavo aukštuosiuose geležinkeliečių kursuose, kuriuos baigęs tarnavo Nikolajevsko geležinkelio buhalterijoje ir Italionų Draugijos Smulkaus kredito banke.

Bet labiausiai A. Jasūdis atsidėjo lietuvybės ir kultūros puoselėjimui Peterburgo lietuvių bendruomenėje. ,,Susipažinau su Peterburgo lietuvių visuomene.

Kone už sprando mane tempė į lietuviškas draugijas nariu. Tuomet mažai buvo šiek tiek apsimokslinusių.

Liuosą vakarą turėdamas, lankiau rusų teatrų vaidinimus ir jų atlikimu gėrėjausi. Buvau labai pavydus, kad kitataučiams sekasi... ir liūdėjau, kad mes, lietuviai, dar taip toli atsilikome nuo kultūros. Stengiausi visokiomis progomis ir nuotykiais kiek galint kelti lietuvių liaudies tarpe kultūrą.“ Apie savo darbą ir lietuviškų vakarų organizavimą A. Jasūdis rašė, ,,kad scenos veikalus statyti niekas

Sietuvos

nesiėmė, nes nebuvo tokių iš lietuvių tarpo asmenų, kurie suprastų teatro reikalą ir jo reikšmę lietuvių kultūriniame gyvenime. Šviesuomenė (diduomenė) galėjo naudotis rusų teatru, nes jai tas buvo suprantama. Lietuviškoji darbininkija rusų teatrą mažai lankė dėl silpno rusų kalbos mokėjimo. Mažai tesuprasdavo.

Lietuviški šokių vakarai taip pat nustojo lankytojų, nes buvo surišta su išlaidomis: reikėdavo ir ,,išgerti“, o dvasinės naudos mažai tegaudavo. Draugijos tuo pradėjo smarkiai rūpintis ir vargais negalais stengdavosi surengti lietuvišką vakarą su vaidinimu. Žinoma, toks surengtas lietuviškas vakaras turėdavo ir daugiau išlaidų: veikalo cenzūra, afišos, bilietai, programos, vaidintojų (artistų) ieškojimas, repeticijos ir butas repeticijoms rengti. Bet nepaisant tokio vargo, visgi lietuviškus vakarus draugijos rengdavo. Tokiame vakare pirma veikalą vaidindavo, o po to vykdavo šokiai ir buvo šokami lietuviški šokiai. Surengti tokį ,,Lietuvišką vakarą“ buvo nelengva. Scenoje pradėjo menkos vertės veikalus vaidinti. Daugiau iš kaimo (sodžiaus) gyvenimo (pajuoka – komedija). Pradėjo žmonės mažiau lankyti lietuviškus vakarus. Sakydavo, kad mes tokių vaiz-

Lietuviškų vakarų programėlė

Sietuvos

dų ir kaime matėme. Jau iškilo klausimas, ką reikia daryti, kad daugiau patrauktum publikos. Prasidėjo rizika lietuviškų vakarų ir jų vaidinimų. Kad paruošti tinkamai vaidinimą, reikėjo turėti gerą veikalą ir jį tinkamai surepetuoti, o prityrusių iš lietuvių tarpo nebuvo. Pasitenkindavo ,,primityviu“ paruošimu. Režisuodavo Draugijos Valdybos paskirtas narys, o tas, jei sumanesnis, pasiieškodavo gabesnio ,,režisieriaus“.

Taip rengiami lietuviški vaidinimai meniškesnės vertės neturėjo, nes kiekvienas vakaras buvo ,,pripuolusio režisieriaus“ nuopelnas. Taigi lietuvių mėgėjiškiems spektakliams režisuoti reikėjo tikro, išmanančio teatro meną, režisieriaus. Iškilo būtinas reikalas prityrusio režisieriaus (profesionalo), kuris suorganizuotų nuolatinę vaidintojų trupę ir su ja darbuotųsi. Tokią idėją parėmė Petrapilio Lietuviškų Draugijų nariai (Jurgis Strazdas). Trupė artistų turėjo aptarnauti šias draugijas scenai paruoštais veikalais ir vaidinimais.

Išrinko vakarams ruošti Teatralinę komisiją. Jos pirmininku buvo išrinktas A. Jasūdis (aš), nes visi kiti to darbo kratėsi. Komisijoje buvo daug ginčytasi dėl repertuaro, vaidintojų ir jiems atlyginimo. Veltui mažai kas tenorėjo dirbti, o gal ir nesugebėdavo.“ Apie pirmąją pažintį su K. Glinskiu A. Jasūdis pasakoja savo rankraščiuose su didele pagarba šiam žmogui. ,,Kartą susirengiau į Mažąjį teatrą pažiūrėti, kaip vaidina artistė Mironova ir artistas – režisierius Glagolinas. Antrakto metu pradėjau studijuoti tos dienos teatro programą. Man į akis metėsi artisto II–III eilės pavardė ,,Glinskij“. Iš sykio pamaniau, kad jis lenkas, bet visgi nusprendžiau iki galo patirti, kas jis (Glinskis) per vienas. Pasiteiravau pas kapeldinerį (durininką). Jis man atsakė, kad ne lenkas, kad esąs iš Lietuvos Raseinių ujezdo Kauno gubernijos. Kas do per vienas tas Glinskis, kapeldineris nežinąs. Jo gi adresą nurodė: Vasilevskij Ostrav, X linija namo Nr. X. Kad iki galo šį reikalą užbaigti – reikia nuvažiuoti į butą pas Glinskį.

Po keletos dienų sutikau Savitarpiečių Valdybos narį tūlą p. Antaną Bruckų, kilusį iš Raseinių apskrities. Pasiteiravau pas A. Bruckų, ar jis žinąs, kas do per vienas tas Glinskis. Mano nustebimui sužinojau daug smulkmenų apie Glinskį, kad jis esąs dvarininko Vasilčikovo auklėtinis, padėjęs jam eiti mokslus rusų Kauno gimnazijoje. Kad jo tėvas esąs Vasilčikovo miškų eigulys ir urėdas, kad tėvas nenorėjęs leisti Konstantino į artistus ir pasakęs, kad mano sūnus niekuomet nebus artistas.

14

Nuvykęs į būstą, radau kambaryje net keletą asmenų – artistų. Vienas iš jų (artistas) labai prie manęs gretinosi, pamanė, kad aš esąs iš provincijos ir aš jį pradėjau vadinti Glinskiu. Tas artistas pasakė, kad jis ne Glinskis. Tada atsiliepė Glinskis. Su juo pradėjau kalbėti ir susitarėm tuom tarpu susitikti paskirtą dieną, nes manęs nepažino ir abejojo dėl tikslo. Paskirtą dieną susitikom. Aš jam išdėsčiau reikalą, kad aš esu įgaliotas, kaip po [kaipo] Draugijų teatrinės komisijos pirmininkas, tartis su įvairiais režisieriais spektaklių režisūros reikalais. Aš abejojau dėl jo (Glinskio) sugebėjimo režisuoti ir laikinai pakviečiau dirbti nesiderėjęs 20 rub. už spektaklį. Pateikiau jam M. Šiaulėniškio–Šikšnio veikalą ,,Pilėnų kunigaikštis“. Šis veikalas buvo neseniai statytas (vaidintas) be atitinkamos režisūros. Tą veikalą Glinskis surežisavo.

Ir kai buvo Pavlovos salėje suvaidintas, tai studentija ir publika labai nustebo, koks buvo didelis skirtumas tarp anksčiau vaidintų ir dabar. Mane studentija apspito ir teiravosi, iš kur aš tokį režisierių iškasęs ir paprašė, kad Glinskį kaip nors pritraukčiau prie režisūros vaidinimų lietuviškuose vakaruose.

Kai buvo skelbiami afišose vaidinimai, režisuoti Glinskio, tai salė visuomet buvo pilna, kai tuom tarpu kiti vaidinimai būdavo ,,skysti“. Žinoma, kad Glinskiui buvo labai sunku dirbti su mažai išsilavinusia ir neraštinga jaunuomene. Jis pradėjo abejoti, ar būtų tikslu susirišti su lietuviais teatro reikalais. Jis man savo nuomonę pasisakė, kad esą geriau važiuoti į kokią nors trupę provincijon ir ten giliau pasimokinti vaidinti, nes Petrapily turi užėmę vietas seni, nusipelnę artistai. Tat jauniems sunku ir beveik neįmanoma prasimušti į pirmąsias vietas. Gi iš provincijos trupių gabesniuosius pakviesdavo į Sostinės trupes. Aš gi jau ant tiek pripratau prie Glinskio, kad jo nebenorėjau paleisti. Pradėjau jį įkalbinėti, kad jis rusų kultūros jūroje pražus, nes rusų tautos susiras daug gabesnių artistų. Tai jis žus, kaip ir daug lietuvių gabių žuvo dėl Lietuvos. Geriau visgi kaime būti pirmuoju negu mieste – paskutiniuoju, nes atstovybėse ar delegacijose tarp didžiųjų turėsi lygias teises ir pagarbą kaip atskiras individas, kad ir mažos valstybės. Konstantinai, turėk omenyje, kad dabar toks laikas, kad ir mažosios tautos reiškia norą būti lygiomis su didelėmis tautomis. Taigi ir lietuvių tauta taip pat jau atbunda ir reiškia savo pretenzijas į laisvę. O tu, Glinski, būsi jau

15

A. Asniko libreto ,,Kęstutis“ programėlė

tada pirmose tautos eilėse ir su tavimi pradės visi skaitytis. Ir tavo nuopelnus vertins!

Tokius mano įsitikinimus Glinskis priėmė dėmesin ir pradėjo nuoširdžiai dirbti lietuvių teatre. Be Glinskio vaidinami veikalai jau neturėjo pasisekimo.

Kartą vaidinome Mažajame teatre Asniko istorinį veikalą ,,Kęstutis“. Turėjome labai didelį pasisekimą. Į generalinę repeticiją atėjo pažiūrėti žymieji Petrapilio režisieriai: Arbatovas, Glagolinas ir kiti. Jų buvo keletas.

Arbatovas: – Visgi Konstantin Genrichovič, reikia pripažinti, kad tavo lietuvių trupė silpnoka.

Glinskis: – Sunku su jais dirbti, nes žmonės užimti savais darbais, tarnyba ir kitais reikalais.

Arbatovas: – Tai čia tavo neprofesionalinė trupė?

Glinskis: – Ne. Štai tas vidury tarp jų – geležinkelietis (aš). Tas – muitinės valdininkas. Tas ant kampo, Mikailovkos ir Nevskio (proga) pardavinėja laikraščius ir atvirukus, brošiūrėles. Tas – pardavėjas manufaktūros.

Tas – gimnazistas. Tas – mokinys pradžios mokyklos.

Toji – siuvėja. Toji – turi savo parfumerijos krautuvę.

Arbatovas: – Tai tau su jais (tavo artistais) ne gėda pasirodyti ir Aleksandrinkoj (Imperatorsky gosudarstveny) dramos teatre.

Glinskis buvo tokia trupės atestacija patenkintas ir dar uoliau ėmėsi dirbti kultūros bare – Lietuvių teatre.

Sietuvos

Tik man pasidarė daug sunkiau dirbti. Reikėjo visų pirma veikalą cenzūruotą išgauti, nes man pačiam teko viso vaidinimo paruošimu rūpintis. Repeticijoms butu (patalpa) ir laiku rūpintis, afišų redagavimu, išgavimu leidimo spausdinti, korektūra, programoms leidimo spausdinti. Kibdavo ir reikalaudavo rusiškai rašyti ir versti. Tekdavo su valdininkais ginčytis, įrodinėti jų nepamatuotą reikalavimą su cenzūruotu veikalu, bilietus sutaksyruoti ir atspausdinti, išdalinti platintojams, smulkias sutrumpintas afišėles atspausdinti ir platintojams išdalinti, kad sekmadieniais prie bažnyčių išdalintų lietuviams. Pasirūpinti grimeriu, kostiumais.

Kartą repeticija buvo rengiama Maikausko bute (ant Žukovskio gatvės) vakare. Šeimininkai, kad nepatektų policijos globon, palikę tarnaitę, iš namų išėjo į svečius. Man pavedė tvarką prižiūrėti. Ant kopėčių prie įėjimo pastačiau sargybą, kad, kai policija eis, iš karto man praneštų. Buvo apsilankęs vyresnysis kiemsargis, kuris pamatęs daug susirinkusių, pranešė policijai.

Policijos atstovas (kvartalnyj nadzeratel – leitenanto laipsnis) įėjo, bet pas mus jau buvo pradėta su armoni-

ka groti ir šokti. Žinoma, repeticija jau buvo nutraukta.

Bet policijos atstovas pareikalavo išsiskirstyti. Repeticijos dalyvius paleidau, pažadėdamas pranešti apie sekančią. O mane policijos atstovas išsivedė su savimi.

Tapau areštuotas. Iš ryto budintis policininkas nuovadoje pranešė K. Juozapaičiui telefonu, kad esą A. Jasūdis sėdi nuovadoje areštuotas, mat policininko būta lietuvio. Juozapaitis labai susirūpino mano likimu. Aš gi paprašiau Juozapaitį apie tą reikalą niekam nepasakoti, nes man buvo pažadėta nuovadoje apie 12 val. dienos paleisti. Arešte išbuvau visą naktį. Išėjęs iš arešto, nuvykau pas gydytoją gauti abdukciją, kad nesveikas ir sekančią dieną pristačiau į tarnybą kaip pasiteisinimą, kad vakar tarnyboje nebuvau. Gi Juozapaitį įprašiau, kad apie mano areštą niekam nepasakotų, kad vaidintojai nesibaidytų manęs, kaipo policijos sekamo.“ Kitą kartą repeticiją darėme pas tūlą Rimšą. Tai tą patį vakarą mane pristatė į policijos nuovadą pasiteisinti. Su nuovados viršininku skambiai pasikalbėjome, kad jis po keletos dienų mirė, mat buvo labai nervuotas.

Bet man pasibaigė gerai. Glinskis pasakojo man, kad mano dosje ochrankoje tiek prirašyta, kad ir ant

Lietuvių vaidintojų trupė po J. Slovackio spektaklio ,,Mindaugas“. A. Jasūdis viršutinėje eilėje centre

Sietuvos

16

jaučio odos viskas nesutilptų. Glinskis paklausė manęs, kada aš jam duosiąs režisuoti gyvenimišką veikalą ar komediją, nes jam istoriški veikalai jau nusibodo. Nenustebau tokiu klausimu, nes Glinskis Lietuvos istorijos nežinojo. Tat visą vaidinamųjų asmenų charakteristiką tekdavo man, remiantis istorijos daviniais, apibūdinti. Tam reikalui turėjau savo teatro knygynėlį, kurį atvykęs į Lietuvą perdaviau į teatro muziejų Kauno universitete. Gi vaidinti istorinius veikalus turėjau tikslą: parodyti lietuvių liaudžiai didingą Lietuvos praeitį ir tuo pagilinti patriotizmą darbininkų tarpe. Už tai lietuviški istoriški veikalai ir jų vaidinimai turėjo didelį pasisekimą, nes komedijas iš lietuviško gyvenimo publika komentavo, kad tokių įvykių esą turint ir kaime. Kai buvo suruoštas Pavlovos salėje ,,Savitarpiečių“ lietuviškas vakaras – koncertas, suorganizavo chorą Mikas Petrauskas. Vaidinimo metu uždangą pakėlus, iš pradžių užgiedojo ,,Lietuva Tėvynė mūsų“. Aš, sėdėjęs antroje eilėje (policijos kėdė) atsistojau. Su manim atsistojo visa salė išklausyti lietuviško himno.

Dežuruojantis ,,okolodočny policijos atstovas“ sujudo. Kreipėsi pas Draugijos pirmininką p. A. Bruckų, kuris, pribėgęs prie manęs, barėsi, kam aš atsistojęs, tat dabar aiškinkis policijai. Okolodočnas mane nusivedė į galiorką ir ten pradėjo tardymą: manęs klausia: kodėl aš atsistojęs? Atsakiau, kad viena ausimi neprigirdžiu, o pasiklausyti norisi. Okolodočnas klausia: o kam tatą dainą pagiedojus, buvo nuleista uždanga? Atsakiau, kad dirigentui buvo nepatogu tvarkyti pairusias choristų gretas (eiles) publikai matant. Tuom tarpu uždanga pakilo ir pradėjo koncerto pirmą numerį: Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, Ten mūsų Tėvynė – brangi Lietuva.

Ten broliai artojai lietuviškai šneka, Ten skamba po kaimus Birutės daina.

Jau slavai sukilo nuo Juodmarių krašto, Jau laisvė ateina Karpatų kalnais...

Aš ir okolodočnas tylime. Paklausiau jo, ar galiu eiti, tai jis pasakė, kad galiu. Tai šis koncertas laimingai baigėsi. Kad tokia kritiška padėtis ateityje nesikartotų, draugijos valdyba nusprendė pavesti kuriam nors nariui priimti okolodočną ir, nusivedus į bufetą, pastatyti pusbankį ir su juo gerti iki Himnas bus sugiedotas. Ateityje taip ir buvo daroma.

Kartą suflioravau veikalą, iš kurio viena scena ir sudarė veikalo esmę. Vaidintojams suflioravau iš

17

neišbraukto veikalo, greta turėdamas ir cenzūruotą egzempliorių. Aktą suvaidinus antrakto metu į užkulisį atėjo cenzorius prof. Volteris (lietuvis - latvis) ir paklausė manęs, ar aš turiu cenzūruotą egzempliorių.

Aš jam parodžiau, atnešęs iš suflioriaus būdelės. Volteris pasakė, kad ,,tokia“ scena esanti išbraukta, o scenoje suvaidinta. Prašė daugiau to nedaryti, kad policija neprisirištų. Volteris konkrečių žygių tuo reikalu nedarė. Taip tas vakaras laimingai užsibaigė. Volterį savitarpiečiai vakariene pavaišino. Policijos atstovas vieną kartą pareikalavo parodyti cenzūruotą veikalą.

Jam buvo paaiškinta, kad be cenzūruoto veikalo negalima apsieiti, nes Gradonačalniko kanceliarija afišų ir programų netvirtina ir vaidinti neleidžia. Mat norėta truputį nugerti. Parodžius cenzūruotą veikalą, policininkas nurimo. Vakaras pasibaigė ramiai.

Reakcijos metu 1906 metais iš pradžių buvo leista atspausdinti afišą su lietuvišku veikalo pavadinimu, mat mums buvo svarbu nors vieną lietuviškai atspausdintą žodį pamatyti. Lietuviai tuo kart spaudos dar neturėjo. Juodašimčiai pradėjo vitrinas, kuriose tokios afišos kabėjo, dažyti. Policija pareikalavo tas visas afišas nusiimti ir jų vieton iškabinti afišas rusų kalba.

Teko tą skubiai padaryti, nes vakaras turėjo būti už kelių dienų. Afiša buvo rusiškai atspausdinta... Draugija turėjo dvigubas išlaidas spaudai ir popieriui.

Vaidinant scenoje Gužučio veikalą ,,Ponas ir mužikai“ yra scena: ,,vaišės Banionio sugrįžimo proga“ – buvo ant scenos paduota tikra degtinė. Vaidintojas Juozas Šimelis spjaudėsi ir koliojosi, kad jis buvo priverstas gerti tikrą degtinę.

Savitarpiečiai vakaro vaidintojams išduodavo meniškus padėkos asmeninius raštus, nurodydami, kiek iš vakaro gauta pelno. Vėliau gi vieton padėkos raštų pradėjo artistus – vaidintojus ir vakaro renginio darbuotojus vaišinti vakariene su išgertuvėm tuose pačiuose vakaruose, už scenos kulisų.

Pirmos scenos veikalus padėjo ruošti a. a. Kazys Būga, Mykolas Palionis ir kiti. K. Būga rūpinosi, kad artistai tarmiškai taisyklingai tartų, laikėsi autentiškos kilmės. K. Būga su M. Palioniu buvo išvertę keletą rusų scenos veikalų ir juos pradėjo režisuoti. Tie veikalai buvo atspausdinti lietuviškai dėka prof. Volterio protekcijos, kaipo moksliniai. Tada lietuviai dar neturėjo savo spaudos.

Glinskis padėjo man suorganizuoti vaidintojų trupę, nes apie jį spietėsi apšviestesnieji lietuviai,

Sietuvos

Artistų kuopos. Labdariai į Mažaturčių vakarus nesilankydavo, nes darbininkai savo degutuotais batais numindžiojo lakiruotus pusbačius. Bet nuo pasiūlytų į vakarą bilietų pirkti neatsisakydavo, o į vakarą nesilankydavo. Kad bilietas į vakarą nepražūtų, tai atiduodavo savo tarnaitėms.“ Didžiąją savo gyvenimo dalį A. Jasūdis rašė dienoraštį. Visas jo gyvenimas Peterburge buvo susijęs su teatriniu darbu, tad ir jo dienoraštis teikia daug svarbios autentiškos medžiagos lietuvių teatro istorijai. Jis kruopščiai rinko įvairius su teatru susijusius dokumentus: afišas, programas, skelbimus, būrelio protokolus, kvitus, są­skaitas, laiškus ir pan. Taip pat surinko per 1200 tomų biblioteką – daugiausia knygų teatro klausimais, dramos veikalų ir pan. Visą tą brangią medžiagą (net su spinto­mis) A. Jasūdis be atlygio paaukojo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Huma­nitarinių mokslų fakulteto teatro seminarui.

1921 m. vasario mėnesį A. Jasūdis su antrąja žmona grįžo į Lietuvą. ,,Dirbau Petrapilio lietuvių ir bendrai Lietuvos kultūros darbą apie 35 metus. Tam darbui buvau tiek atsidavęs, kad savo šeimyninį gyvenimą paaukojau lietuvių liaudies kultūros kėlimui.

Tiek būdavau pavydus kitų tautų didesnei kultūrai ir labai liūdėjau, kad mes (lietuviai) tiek atsilikome nuo kitų... O baisiai norėjau, kad lietuviai būtų daug didesni kultūroje, neg kiti.... Aš vedžiau už žmoną geležinkelio buhalterijos darbuotoją (kontorščicą) Olgą

Demidovaitę – rusę 1908 m. Iš pradžių buvo man darbui palanki, bet kai pamatė, kad iš to savo patriotinio darbo nieko neturiu, o savo skurdžią algą visą sukišu į lietuvių kultūros kėlimo darbą, pradėjo mano veiklai priešintis: siūlydama pasiieškoti ,,vakarinio“ darbo apmokamo, kad sukurti savo šeimyninį gyvenimą ir palengvinti pragyvenimą. Kai gimė pirmoji duktė, tai žmonos pasipriešinimas mano veiklai dar didesnis pasidarė. Toliau darėsi vis sunkesnis šeimoje gyvenimas ir aš skaičiau savo asmeninį gyvenimą žemiau, neg lietuvių kultūros kėlimo darbą ir 1910 m. atsiskyriau ir tiesiog pasinėriau lietuvių teatro darbe... Olga atsisakė važiuoti į Lietuvą. Ji liko Petrapilyje ir pirmojo karo, miesto osados metais – mirė.

Mano gyvenime padėjo darbuotis lietuvaitė, artistų trupės dalyvė Marija Čaplinskaitė, kurią vėliau vedžiau savo žmona. Vaikų neturėjome. Ji man padėjo ir vargą vargti, ir džiaugsmais dalintis. Sugrįžęs iš Petrapilio į Lietuvą ir užleidęs vietą gabesniems teatro darbuotojams savo teatro knygynėlį (maždaug apie 1200 tomų) įvairaus turinio knygų ir cenzūruotų scenos veikalų (apie 120 tomų) su visa archyvine medžiaga perdaviau Lietuvos universitetui Kaune.

Nes mano knygynėlis pradėjo ,,tirpti“. Dauguma petrapiliškių žinojo, kad pas mane galima gauti įvairių veikalų. Kartais net prašydavo patarti, kokį veikalą vaidinti. Kad šis knygynėlis – pirmasis lietuvių teatro knygynėlis (kultūros paminklas) veltui nežūtų, tai ir

Antano Jasūdžio gimtieji namai Puodžių k., Utenos raj.

Sietuvos

18

Namo pastatymo data įrėžta pamatuose (1884 m.)

nusprendžiau atiduoti Lietuvos universitetui (B. Sruogai patarus) į teatro muziejų. Aš prašiau a. a. B. Sruogą, kad tą knygynėlį muziejuje taip ir paliktų, kad ateinančios kartos turėtų supratimą, kokiomis sunkiomis sąlygomis teko pirmąjį lietuvių teatro barą dirbti (išvaryti). Tame knygynėlyje buvo ir ,,makulatūrinės“ vertės veikalų, bet aš tuokart vertinau kiekvieną raštą, spausdintą lietuvių raidėmis, nes dar nebuvo lietuvių kalbai laisvės. Lietuvių spauda buvo uždrausta. Gi 3 papkes su įvairia lietuvių teatrą liečiančia medžiaga tvarkoje perdaviau Kaune a. a. Liudui Girai, tuometiniam lietuvių teatro vadovui (direktoriui).

Vėliau pasakojo B. Sruoga ir artistas Stasys Pilka, kad toji teatro medžiaga, išdarkyta ir išmėtyta Kauno dramos Teatro patalpose, buvo surinkta artisto S. Pilkos.

Sutvarkyta ir perduota B. Sruogai, kuris rašė veikalą ,,Lietuvių teatras Peterburge“. Tai veikalas apie pirmąjį lietuvių teatrą, išspausdintas Kauno Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Už tą veikalą a. a.

B. Sruoga gavo profesoriaus vardą. Ar toji lietuvių teatro Petrapilyje medžiaga yra muziejuje, aš nežinau.

Aš negalėjau suvokti, kad toji teatro medžiaga bus reikalinga mano veiklai ir gyvenimui pailiustruoti: būčiau taip lengvapėdiškai jos iš savo rankų nepaleidęs.

Teatro muziejuje buvo mano portretas, pakabintas rūpesčiu a. a. B. Sruogos. Ar jis tebėra dabar – nežinau.

Visgi Aš, nesigirdamas, – padėjau pirmas kertinį akmenį didingiems (pirmiems) Lietuvos Teatro rūmams. Toliau nerašysiu apie savo darbus Peterburgo scenos srityje Lietuviškuose vakaruose. Smulkesnių žinių galima pasiskaityti prof. Balio Sruogos veikale ,,Lietuvių teatras Peterburge“, kad nesusidarytų įspūdis: ,,giriasi“... (Jasūdis)“.

19

Grįžęs į Lietuvą A. Jasūdis teatrinės veiklos nebetęsė. Pagyvenęs kelerius metus Utenoje, 1921–1922 m. režisavo bei Parapijos salėje pastatė du veikalus ,,Šv. Agnietė“ ir ,,Genovaitė“. Turėjo jis automobilį, tad daž­nai atvažiuodavęs į gimti­nę. Susisodindavo brolio vaikus ir veždavo į Kuktiš­kių, Utenos kermošius ar­ba išsileisdavo aplankyti laukų. Nueidavo jie į kapi­naites prie ten stovinčio jo tėvo Dominiko darbo kop­lytstulpio su šventu Jonu, pasėdėdavo ant baudžiavos metų ežios. Apie 1922 m. jis dirbo Utenoje, rodos, Žemės ūkio bankely. Maž­daug 1928 m. į Puodžius jis atvažiavo su K. Glins­kiu. (J. Jasūdytės atsi­minimai).

Mūsų kraštietis A. Gasperaitis straipsnyje ,,Šviesiausias gyvenimo lapas“ mini, kad A. Jasūdis paskyrė gyvenimą tam, kad tik neišnyktų lie­tuvybė, kad Šiaurės sosti­nės lietuvių salelėj skam­bėtų lietuviškas žodis ir daina. Toje salelėj jis pra­gyveno 23 gražiausius sa­vo jaunystės metus tarp karo nublokštų tautiečių. Jis dirbo, „kad ateinan­čios kartos turėtų suprati­ mą, kokiomis sunkiomis sąlygomis teko pirmąjį lie­tuvių teatro barą išvary­ti...“.

A. Gasperaičiui teko pačiam lankytis A. Jasūdžio namuose. Mes, Utenos apylinkių mokinukai, dar po šio ka­ro į šiuos namus lyg į šven­tovę užeidavome semtis šviesos: čia stovėjo numeruotom nugarėlėm knygų spintos, iš kurių šeiminin­kai Jasūdžiai lyg iš tikros bibliotekos išdavinėjo kny­gas ir žurnalus.

Visos kny­gos buvo antspauduotos gražiu ovaliniu antspaudu — ,,Antano Jasūdžio var­do knygynas Puodžių k. Utenos v.“

Nepaprastai kruopštų, tvarkingą ir pro­tingą, apsišvietusį žmogų visi gerbė, todėl gal ir ne­teko jam būti „ešelonų bro­liu“. Štai kokią didelę pa­garbą jam rodė žymūs žmo­nės, jo draugai: „Kada 1938 m. Lietuvos teatras apdovanojo A. Jasūdį auk­siniu teatro Garbės ženklu, iškilmėse dalyvavęs reži­sierius K. Glinskis nusegė savąjį Garbės ženklą ir prisegė jį prie šio nusipel­niusio žmogaus krūtinės.“ (V. Maknys). ,,Tiesos“ laikraštyje 1958 m. apie Antano Jasūdžio sukaktį rašyta:

Sietuvos

dai davė tokius vaisius. Mes, senieji, jau atgyvenome, atkūrėme. Už tai norėčiau palinkėti jauniems meistrams daug jėgų, daug lai­mėjimų pradžiuginant mūsų liaudį naujais kūrybiniais dar­bais.“ A. Jasūdis mirė 1963 m., sulaukęs 84 metų.

A. Gasperaitis savo straipsnio ,,Šviesiausias gyvenimo lapas“ pabaigoje rašė: ,,O paminklas jam? Vieni sako, jog ant jo ka­po ilgai žydėjusios gėlės. Kiti: A. Jasūdis iki šiol tebeguli užpiltas Žemaičių žemės ir užmaršties smil­timis... O šiemet rugpjūty, jo mirties trisdešimtmečio dieną, ar sužydės jo kapas?“ Manyčiau, kad paminklą A. Jasūdžiui pastatėme 2003 m. rugpjūčio 14 d. įkūrę jo vardo klojimo teatrą, o sodybą paženklinę memorialine lenta.

Utenos A. Jasūdžio klojimo teatras

Leidinys iš A. Jasūdžio asmeninės bibliotekos

,,Respublikos teatro draugijos patalpose teatro mylėtojai, kri­tikai, aktoriai paminėjo garbingą vieno lietuvių teatro vei­kėjų Antano Jasūdžio aštuo­ niasdešimt metų sukaktį.

Antanas Jasūdis daug ener­gijos, širdies atidavė pirmie­siems lietuvių teatro mėgėjų būreliams, kurie XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje telkėsi Peterburge. Sun­kiomis materialinėmis sąlygo­mis, negaudamas už savo kūry­binį darbą jokio atlyginimo, A. Jasūdis buvo ir režisierius, ir aktorius, ir vaidinimo organiza­torius. Vėliau A. Jasūdis ne­maža nuveikė ir dirbdamas kar­tu su įžymiu lietuvių teatro veikėju K. Glinskiu. A. Jasū­džio surinktą medžiagą iš pirmųjų teatro mėgėjų Peterburge veiklos savo darbui „Lietuvių teatras Peterburge“ panaudojo Balys Sruoga.

Iškilmingo vakaro metu su garbinga sukaktimi jubiliatą sveikino istorikų bei kritikų sekcijos prie Lietuvos teatro draugijos narys doc. Vytautas Maknys. Jubiliatas karštai pa­dėkojo už šį sveikinimą.

– Kai šiandien matau mūsų teatro meistrų pasisekimą, gir­džiu apie jų šlovę, – pasakė A. Jasūdis, – man nesitiki, kad mūsų, pirmųjų lietuvių teat­ro veikėjų, teatrinio meno dirvon mesti kuklūs grū-

Sietuvos

Teatro gimimas Per tradicinį uteniškių kraštiečių susitikimą, vykusį 2003 m. sausio mėnesį Vilniaus dailės akademijos auloje, susitikome pasikalbėti su Utenos krašto žmonėmis Vigimantu Trimoniu ir Laima Trimoniene–Jasūdyte, jos broliu Kęstučiu Jasūdžiu ir jo žmona Maryte Jasūdiene. Pokalbio metu išsakiau savo seną svajonę ir mintį – įsteigti Utenoje klojimo teatrą ir atgaivinti jo tradicijas. Tik nežinojau, kur ir nuo ko šitą darbą pradėti. Nebuvo nei tinkamo seno klojimo, nei lėšų jam steigti. Kalbėjomės lyg ir juokais. Toliau ,,audžiant“ šią mintį pašnekovai V. Trimonis ir K. Jasūdis pasiūlė: ,,Taigi mes Puodžių kaime, Jasūdžių sodyboje, turime tam tinkamą seną klojimą...“ Lemtingo susitikimo metu ištarti žodžiai virto tikrais darbais. Klojimo teatro idėja įgavo prasmę ir sparnus tolesniam skrydžiui.

Senasis klojimas, statytas 1938 m.

20

1878 m. spalio 1 d. šioje sodyboje gimė ir gyveno lietuviškojo teatro pradininkas ir kūrėjas Peterburge, gimtojo žodžio skleidėjas ir kovotojas už spaudos atgavimą, žymus lietuvių bendruomenės Peterburge globėjas, švietėjiškosios dvasios skleidėjas Antanas Jasūdis. Iš šių namų tėvo Dominyko Jasūdžio lydimas (D. Jasūdis buvo dievdirbys) A. Jasūdis išvyko mokytis į Ukmergę. Po to mokėsi ir baigė Švenčionių progimnaziją. Išvyko į Peterburgą. Ten tęsė mokslus ir pradėjo eiti tarnystę.

Klojimas buvo pastatytas 1938 m. Puodžių kaime, Jasūdžių sodyboje (Utenos r.). Jis iki 1993 m. vasario mėn. tarnavo ūkio reikmėms. Vieną vasario dieną V. Trimonis, L. Trimonienė, K. Jasūdis, N. Treinytė, G. Trimonis, N. ir G. Trimonytės nuvykome apžiūrėti senojo klojimo. Atvėrę senąsias klojimo duris, įėjome vidun. Stinga žodžių įvardinti, kokia aura gaubė šį didžiulį klojimą, kokia paslaptinga dvasia ir šiluma jis mus pasitiko. Stovėdami tarp senų rakandų pradėjome planuoti, kur bus scena, kur sėdės žiūrovai. Užvaldė didžiulė aistra ir noras atsilyginti A. Jasūdžiui už jo indėlį saugant lietuvišką kultūrą ir kalbą, kuriant profesionalų lietuvišką teatrą. Grįžęs į Lietuvą, jis atsisakė dirbti teatruose, sakydamas, kad perleidžia šį darbą daugiau išmanantiems. Bandau suprasti, kaip turėjo tada skaudėti žmogui, kūrusiam ir dėjusiam pamatus lietuviškam profesionaliam teatrui Peterburge, atsisakyti teatrinės veiklos savame krašte.

Darbo ėmėsi V. Trimonis ir K. Jasūdis. Savomis lėšomis samdydami darbininkus, pradėjo atstatinėti klojimą, mat senojo būklė buvo pavojinga ir netinkama žmonių susibūrimams. Teko išgriauti senąsias klojimo sienas, pakeisti stogą, dėl supuvu-

Antano Jasūdžio klojimo teatras. 2003 m.

21

Paminklinė lenta prie gimtojo A. Jasūdžio namo Puodžių k.

sių gegnių nugriauti vieną jo dalį. Architektūrinius brėžinius projektavo E. Trimonienė. Vyko įtemptas darbas, nes rugsėjo mėnesį buvo numatyta klojimo teatro atidarymo šventė.

Sutvarkius išorę, prasidėjo ne mažiau svarbūs klojimo vidaus darbai. Buvo įrenginėjama scena, grindžiama molinė asla, kuriai suplūkti į pagalbą pasitelktas net… arklys. Po to specialiais sunkiais mediniais plūktuvais šį darbą baigė vyrai. Scenos kulisus gamino mano tėvelis a. a. Jonas Treinys, kuris stebėjo visą statybų eigą ir džiaugėsi kiekviena darbų diena.

Baigiantis klojimo atstatymo darbams, Vigimantas iš senų vežimo ratų padarė du gražius šviestuvus ir pakabino palubėje. Kaip pakvipo mūsų klojimo teatras šviežia mediena, plūktu moliu ir gerumo dvasia, kuri mus taip suvienijo šiai kilniai misijai... L. Trimonienė ir K. Jasūdis užsakė memorialinę lentą, kurioje įrašyta: ,,Šioje sodyboje 1878 m. spalio 1 d. gimė Antanas Jasūdis, lietuvių teatro Peterburge pradininkas, lietuvybės puoselėtojas, švietėjas, režisierius“. Sutvarkėme aplinką apie autentišką Jasūdžių namą, pastatytą 1884 m. ir puikiausiai išsilaikiusį iki šių dienų.

Atėjo didžiosios šventės diena. 2003 m. rugsėjo 14 d. ryte mano tėtis, a. a. Jonas Treinys, su sūnumi Nerijumi Treiniu išskubėjo į Puodžių kaimą pakabinti Lietuvos trispalvę. Darius ir Medardas Trimoniai, vaikščiodami po kiemą, birbynėmis grojo melodijas, kurios turėjo skambėti ir atidarymo metu.

Pradėjo rinktis svečiai, giminaičiai, Utenos rajono gyventojai, Utenos miesto valdžios atstovai, respublikos meno veikėjai, klojimo teatrų aktoriai. Atvyko kraštiečių choras ,,Indraja“ iš Vilniaus (vad. J. Vanagas). Šventė prasidėjo Biliakiemio bažnyčioje šv.

Sietuvos

Klojimo teatrų šventės atidarymas. Scenoje – etnologė Gražina Kadžytė, Nida Treinytė, Vigimantas Trimonis. 2004 09 11

Mišiomis, kurias aukojo klebonas Povilas Klezys. Šv.

Mišių metu giedojo kraštiečių choras ,,Indraja“.

Darius ir Medardas Trimoniai bei jų dėstytojas Antanas Puodžiukas lietuviška melodija pradėjo šventę prie Jasūdžių namo. Savo mintimis dalijosi aktorius Ferdinandas Jakšys, etnologė Gražina Kadžytė, Jurga Trimonytė. Atidengiame memorialinę lentą. Ją pašventino kun. P. Klezys. Prieš sueinant į klojimą svečiams, simbolinę juostelę perkirpo klojimo teatro šeimininkas V. Trimonis.

Klaipėdos universiteto Teatro katedros vedėjas dr. Petras Bielskis supažindino susirinkusius su A. Jasūdžio teatrine ir švietėjiška veikla Peterburge 1900–1921 m., jos svarba ir indėliu į Lietuvos kultūrą. Kunigas Povilas Klezys pašventino patį klojimo teatrą ir visus keturis klojimo kampus.

Po oficialiosios dalies visi su nuostaba žiūrėjome mūsų Lietuvos klojimo teatrų aktorių pasirodymus. Į šventės atidarymą atvyko Agluonėnų (Klaipėdos r.) klojimo teatras (rež. Egidijus Kupčiūnas). Ką tik atšventę savo veiklos 20-metį, jie parodė Stasio Že-

Sietuvos

maičio komediją ,,Mirta Činčibiraitė“. Kitą spektaklį – Stasio Žemaičio komediją ,,Jaunikis iš Kauno“ – padovanojo Viešintų (Anykščių r.) klojimo teatras (rež. Vytautas Germanavičius). Pasibaigus teatrų šventei, visi svečiai dalyvavo Rudeninėje gegužinėje, kurioje grojo Rimos ir Raimondo Garsonų kapela, taip pat – Trimonių šeimos kapela ir kiti šventės dalyviai, atsivežę savo instrumentus. Seniai Puodžių kaimas neregėjo tokios šventės... Tradicinėmis tapusios šventės klojimo teatre vyksta prieš A. Jasūdžio gimtadienį (1878-10-01). Kad klojime šventės dalyviai nesušaltų, juos kviesti skubame į renginius rugsėjo pirmoje pusėje, kol oras dar šiltas. Būtent todėl ir teatrų festivalis pavadintas ,,Rudeninė obelis“. Smagu, kai į šventę atvažiuoja svečiai, visus metus ,,brandinę“ savo derlių: kūrę spektaklius, dalyvavę įvairiose respublikinėse teatrų apžiūrose.

Didžiausias šio festivalio prizas – bendradarbiavimas su respublikos klojimo ir mėgėjų teatrais, pasidalijimas kūrybinėmis idėjomis, bendravimas ir graži draugystė. Ateities tikslas – tęsti kultūrinę

22

veiklą, išsaugant senosios lietuvių dramaturgijos tradicijas, įsteigti A. Jasūdžio muziejuką, kuris atspindėtų A. Jasūdžio veiklą Peterburge – juk šio teatralo nuopelnai Lietuvai nepelnytai pamiršti.

Pirmoji vaidintojų trupė Kaip ir visada, tikroji kūrybinė mintis aplanko netikėtai ir neįprastu laiku. Ir šitoji – sukurti trupę ir pastatyti pirmąjį spektaklį – gimė vieną 2003 m. rudens dieną susitikus su Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos klieriku Sigitu Grigu ir Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos diakonu Andriumi Šukiu. S. Grigas užsiminė, kad jis, atvykęs į Uteną, pirmiausia skuba į senąsias Utenos miesto kapines aplankyti pirmosios lietuvių poetės moters Karolinos Praniauskaitės kapo. Būdamas Klaipėdos universiteto Lietuvių kalbos ir režisūros katedros studentas, jis yra parašęs keletą darbų apie šią žemaičių poetę. Įsiterpiau į pokalbį ir aš. Kodėl gi nepaminėjus šios anksti užgesusios jaunos poetės? Kilo mintis surinkti esamą medžiagą ir pabandyti parašyti scenarijų apie jos gyvenimą ir kūrybą Telšiuose ir Utenoje.

Galutinis ,,palaiminimas ir įkvėpimas“ imtis šio atsakingo darbo buvo duotas dr. Petro Bielskio 2004 m. po pirmojo teatrų festivalio ,,Rudeninė obelis“.

Aptardami rezultatus su svečiais – Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos kun. S. Keru ir Utenos Dievo Apvaizdos parapijos kun. A. Šukiu – pradėjome kalbą apie K. Praniauskaitę. Dr. P. Bielskis pastebėjo, kad kun. S. Keras labai panašus į poetą A. Baranauską jaunystėje. Va, jau A. Baranauskas yra. Kun. A. Šukys įsiterpė, kad jis vaidins K. Praniauskaitės brolį, buvusį kleboną Otoną Praniauską, gyvenusį ir kunigavusį Utenoje (1858–1859 m.). Taip mes visi čia pat pradėjome improvizuoti savo būsimus vaidmenis. Niekada nepamiršiu šių džiugių ir nuostabių akimirkų. Pradėjusi rinkti medžiagą ir rašyti scenarijų, Karolinos vaidmeniui pasirinkau Utenos kolegijos studentę S. Karužytę. Mergina nedvejodama sutiko. Pradėjome repetuoti. Džiaugiuosi ir labai myliu pirmuosius mūsų trupės aktorius, kurie padėjo kurti ir įgyvendinti mūsų spektaklį.

2005 m. birželio 26 d., poetės K. Praniauskaitės mirties dieną (1859-05-26), įvyko premjera Utenos

Spektaklio „Sidabro namai“ finalinė scena. Iš kairės: kun. A. Šukys, Z. Mackevičienė, V. Pavlovaitė, kun. S. Keras, E. Vaitiekus. 2005 05 26

23

Sietuvos

dailės mokykloje – buvusiuose senuosiuose Utenos pašto stoties rūmuose. Juose lankėsi ir diližano laukė A. Baranauskas, vykdamas studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją. Spektakliui pasirinkome autentišką vietą. Po premjeros arklių kinkiniu vykome į Utenos senąsias kapines padėti gėlių ir pagerbti K. Praniauskaitės amžino poilsio

A. Jasūdžio kapas Nevarėnuose, Telšių r. 2005 m.

vietą. Premjeros metu sukako lygiai 150 metų nuo poetų, kuriuos susiejo meilės ir lemties istorija, draugystės pradžios. Scenarijų rašiau pagal Utenos Garbės piliečio, nusipelniusio mokytojo ir rašytojo Rapolo Šaltenio biografinę apybraižą ,,Mūsų Baranauskas“.

Atminties tiltas tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos Telšių K. Praniauskaitės viešosios bibliotekos darbuotojos Julitos Švėgždavičienės ir Telšių Žemaitės teatro aktoriaus, mokytojo Vaclovo Bartkaus iniciatyva 2005 m. spalio 27 d. uteniškiai spektaklį ,,Sidabro namai“ rodė Telšių Žemaitės teatre. Po to aplankyta poetės K. Praniauskaitės gimtinė Padurbinio (Telšių r.) kaimelyje ir A. Jasūdžio kapas Nevarėnuose (Telšių r.).

Užsimezgus kūrybinei draugystei Nevarėnų kultūros centro meno vadovė Alvyda Kniurienė pasiūlė Utenos A. Jasūdžio klojimo teatrui dalyvauti bendrame renginyje A. Jasūdžiui atminti.

2006 m. birželio 17 d. Utenos A. Jasūdžio klojimo teatro aktoriai viešėjo Nevarėnuose. Į bendrą renginįkonferenciją, skirtą Utenos krašto kultūros ir teatro veikėjui A. Jasūdžiui (1878–1963) atminti susirinko garbūs svečiai: doc. dr. Petras Bielskis, doc. dr. Aleksandras Guobys, doc. dr. Raimondas Kančas, Telšių

Sietuvos

Žemaitės teatro direktorius Kastytis Brazauskas, Jurbarko K. Glinskio teatro aktoriai ir direktorė Danutė Budrytė-Samienė, miestelio gyventojai, A. Jasūdžio giminaičiai. Pranešimą ,,Lietuvių teatras Peterburge.

A. Jasūdis ir jo kūrybinė veikla“ skaitė A. Jasūdžio klojimo teatro režisierė Nida Treinytė. Literatūrinę kompoziciją ,,Pargrįžau namon“, parengtą pagal autentiškus ir niekur nepublikuotus A. Jasūdžio rankraščius, vaidino Utenos A. Jasūdžio klojimo teatro artistai Edmundas Vaitiekus (A. Jasūdis), Vytautas Vanagas (K. Glinskis), Zita Mackevičienė (pasakotoja). Scenarijų sukūrė ir spektaklį režisavo N. Treinytė.

Nevarėnų Nukryžiuotojo bažnytėlėje parapijos klebonas Saulius Jankauskas A. Jasūdžio intencija aukojo giedotines iškilmingas šv. Mišias. Po jų visi šventės dalyviai ėjo prie A. Jasūdžio kapo, kurį sutvarkė nevarėniškiai, o Vaclovas Bartkus sukūrė ir pastatė įspūdingą antkapinį kryžių.

Taip A. Jasūdis ir poetė K. Praniauskaitė suvienijo ir nutiesė atminties tiltą tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos.

Naudota literatūra: A. Jasūdžio originalūs rankraščiai iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų B. Sruoga. ,,Lietuvių teatras Peterburge“. Kaunas, 1930 V. Maknys. ,,Lietuvių teatro raidos bruožai“ I dalis. Vilnius, 1972 A. Gasperaitis. ,,Šviesiausias gyvenimo lapas“//,,Indraja“, Nr. 3 (16), 1993 N. Treinytė. Dienoraštis. Utena, 2003 N. Treinytė. ,,Tiltas, sujungęs Aukštaitiją su Žemaitija“// ,,Lietuvos scena“, Nr. 3, 2006

24

Lietuviai Latgaloje Stanislovas Račas Tik įsukus į Daugpilį ir pervažiavus tiltą per Dauguvos upę, kairėje matyti boluojantis namas ir prie jo ant aukšto stiebo plevėsuojanti Lietuvos Respublikos vėliava. Šiame pastate įsikūrę „Lietuvių namai“. Jie Daugpilyje seniai, bet buvo neerdvūs, nes dabartinis pastatas priklausė Lietuvos konsulatui. Po Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės atkūrimo lietuvių Daugpilyje ir visoje Latgaloje sumažėjo, todėl konsulatas panaikintas. Lietuvos Vyriausybė pastatą perdavė „Lietuvių namams“ ir Lietuvių draugijai. Pastate įsikūrė lietuviškų knygų biblioteka, repeticijų ir koncertų salė, folklorinis ansamblis „Rasa“, savaitgaliais čia dirba lietuviška mokykla. „Lietuvių namuose“ priimami svečiai, vyksta įvairūs renginiai, žymių Lietuvos istorinių datų minėjimai: Mindaugo karūnavimo, Lietuvos vardo Tūkstantmečio paminėjimo. Žalgirio mūšio 600-ąsias metines lietuviai šventė su gausiu bičiulių latvių būriu, svečiais iš Lietuvos. Kai „Lietuvių namuose“ pasidaro ankšta, Daugpilio merija suteikia didesnes patalpas, dažniausiai – miesto kultūros rūmuose.

Latgala – vienas iš keturių stambesnių lietuvių emigrantų centrų Latvijoje.

Nestebina lietuvių emigrantų bendruomenė Rygoje, pajūrio regionuose ar Latvijos pietvakariuose.

Ryga – didžiausias Latvijos pramonės ir kultūros centras, pajūrio uostai žmonėms visada buvo patrauklūs, o vakarinėje ir pietinėje Latvijos dalyje buvo stiprus

„Lietuvių namai“ Daugpilyje

25

„Lietuvių namų“ vadovas Rimantas Klepšys žemės ūkis, stambūs dvarai. Lietuvą ir Latviją įtraukus į Rusijos imperiją, mūsų šiauriniai kaimynai turėjo geresnes sąlygas: Ryga – Rusijos imperijos sostinės Sankt Peterburgo palydovinis miestas, uostai imperijai taip pat buvo labai svarbūs... Latgala, kaip ir Rytų Lietuva, su nederlingomis žemėmis imperijai mažai terūpėjo.

Ir visgi įdomu, kodėl į Latgalą emigravo lietuviai? Jų atvykdavo iš Rokiškio, Zarasų, Švenčionių, Utenos ir kitų Rytų Lietuvos rajonų.

Daugpilis Lietuvius traukė Daugpilis, vienintelis didesnis miestas Latgaloje.

Nukariavęs latvių žemes, Livonijos ordinas įkūrė ne tik Rygos miestą, bet dar aštuonias ordino valdytojų rezidencijas. Viena iš jų – Diunaburgas, t. y. būsimasis Daugpilis.

Livonijos ordinui žlugus, Diunaburgas ir Latvijos žemių dalis atiteko Lenkijai. Kurį laiką kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. 1577 metais miestą trumpam užėmusi Rusijos kariuomenė jį labai sugriovė. Diunaburgas atstatytas naujoje, patogesnėje vietoje prie Dauguvos. Lenkijos karaliaus Stepono Batoro valdymo laikais čia pastatyta tvirtovė.

Po Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo, šis kraštas, kaip ir Lietuva bei didesnė dalis Lenkijos, atiteko Rusijos imperijai. Jai miestas rūpėjo

Sietuvos

visų pirma kariniais tikslais. Į Vakarus viename iš labiausiai nutolusių miestų 1810–1833 metais pastatyta tvirtovė, buvusi labai svarbi kare su Napoleonu. Mieste, pavadintame Dvinsku, įkurdinamos stambios karinės pajėgos, sukuriamas geležinkelių mazgas, tiesiamas plentas Sankt Peterburgas–Varšuva, kuris eina per Dvinską, Zarasus, Uteną, Kauną, Suvalkiją... Mieste vystoma pramonė, atidaromos aukštesniosios mokyklos. Čia mokėsi poetas, kunigas Antanas Strazdas, Juozas Tumas-Vaižgantas, kurį laiką vargonininkavo kompozitorius Česlovas Sasnauskas ir daugelis kitų Rytų Lietuvos šviesuolių.

Augančiam miestui reikėjo darbo rankų. Panaikinus baudžiavą, valstiečių gyvenimas gerėjo, bet nederlingose Rytų Aukštaitijos žemėse daug kaimo žmonių negalėjo išmaitinti savo didelių šeimų. Po baudžiavos panaikinimo praėjus kuriam laikui, nusivylę kaimo žmonės emigravo, daugiausia – į Amerikos žemyną, kiti – į artimesnes šalis.

Dalis Rytų Aukštaitijos gyventojų susirado darbo ir apsigyveno augančiame Dvinsko mieste arba nedidelėse gyvenvietėse jo kaimynystėje. Didelė emigracijos iš Lietuvos banga buvo po 1831 ir 1836 metų sukilimų.

1918 m. Lietuvai ir Latvijai atgavus nepriklausomybę, tarp naujųjų valstybių buvo tikslinama siena ir dalis lietuviškų kaimų priskirta Latvijos Respublikai.

Didesnis lietuvių emigrantų antplūdis į Latgalą, Daugpilį, buvo tarybiniais metais, kai leista grįžti Sibiro tremtiniams. Daug tremtinių galėjo grįžti su sąlyga, kad jie neįsikurs gimtosiose vietose. Iš Sibiro grįžę Rytų Aukštaitijos tremtiniai gyvenamąja vieta pasirinko Daugpilį, Latgalos miestelius ir kaimus, norėdami būti arčiau savo gimtinių.

Sudėtingą Daugpilio istorijos raidą atspindi ir miesto gyventojų tautinė sudėtis: 2006 metais Daugpilyje gyveno per 115 tūkstančių žmonių, iš jų 53,95 proc. rusų, 17,3 proc. latvių, 14,9 proc. lenkų, 8,22 proc. baltarusių, apie 1 proc. lietuvių. Nemažai lietuvių gyvena kituose Latgalos miesteliuose, vienkiemiuose.

Bendruomenės ir draugijos Lietuvių bendruomenės ir draugijos Latvijoje kūrėsi XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Jos rūpinosi lietuviškomis mokyklomis, steigė lietuvišką spaudą, etnografinius dainų ir šokių ansamblius, palaikė ryšį su lietuvių bendruomenėmis Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Anglijoje ir kitose šalyse.

Draugijos 70-metis: viduryje – Latgalos lietuvių kultūros veikėjas, organizatorius, Subatės klebonas Vincentas Barzda

Sietuvos

26

Koncertuoja folklorinis ansamblis „Rasa“

Daugpilio lietuvių draugija įkurta 1926 metais.

Ji globojo per dešimt smulkesnių Latgalos lietuvių ansamblių, penkias lietuvių mokyklas, rūpinosi kultūra. Daugpilio lietuvių draugija vadovavo visam regiono lietuvių visuomeniniam ir kultūriniam gyvenimui. Latgaloje buvo daugiausia Latvijos lietuvių sąjungos skyrių, jaunimo sekmadieninių klubų, kultūros mėgėjų kolektyvų. Sako, kad draugija turėjusi lėšų ir rėmusi visuomeninę veiklą, padėdavusi įsikurti naujiems emigrantams.

Draugijos veiklą nutraukė 1940-ųjų metų okupacija. Sugriauta visa lietuvių bendruomenės Latvijoje struktūra, nors ryšiai tarp lietuvių nenutrūko.

Po Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės atkūrimo, Latvijoje darbą atnaujina lietuvių draugijos, o 1991 m. birželio 12 d. Daugpilio lietuvių kultūros draugija su penkiomis Latvijoje atkurtomis ar naujai organizuotomis lietuvių draugijomis atkūrė Latvijos lietuvių bendruomenę.

Latvijos Vyriausybė sudarė geras sąlygas tautinėms mažumoms. Daugpilio lietuvių vaikams 1994 metais įkurta lituanistinė mokykla, 1995–1996 m. Daugpilio pirmojoje gimnazijoje įsteigta lietuviška klasė, bet dėl moksleivių trūkumo dabar panaikinta, viename Daugpilio darželyje sudaryta lietuvių vaikų grupė.

27

Latgalos draugijos palaiko glaudžius ryšius su Zarasų, Rokiškio meno kolektyvais, Utenos dailės mokykla. Draugijos dainininkai, šokėjai dalyvavo Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventėse, sportininkai – Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse, iš jų parsivežta nemažai medalių.

Lietuvoje nesuprastas Tautiečius Latvijoje į draugijas ir bendruomenes būrė lietuviai inteligentai. Tarpukario Latvijoje dirbo arti šimto lietuvių kunigų. Jų gausiau būta Latgaloje. Lietuviai kunigai buvo skiriami ne į lietuviškas parapijas (lietuviškose vietovėse dažniausiai kunigavo latviai arba lenkai). Taip, matyt, spartinta lietuvių integracija į Latvijos visuomenę. Nežiūrint to, lietuviai kunigai buvo lietuvybės, lietuviškos kultūros, švietimo Latvijoje didžiausi rėmėjai.

Latgalos kraštas gerai prisimena kunigą Vincentą Barzdą, deja, mirusį 1998 metų spalio 19 d. Jam buvo 70 metų.

Vincentas Barzda buvo ne tik didelis lietuvybės puoselėtojas Latvijoje, bet sudėtingo charakterio, didelių siekių žmogus.

Gimė Vincentas Barzda Lietuvoje, Ukmergės rajone, Lyduokių parapijoje. Baigęs Ukmergės gim-

Sietuvos

naziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Dėl didelio visuomeninio aktyvumo ir savito charakterio jam seminarijos neleido baigti. Įsigijęs autoinspektoriaus specialybę, V. Barzda išvyko dirbti į Latviją, po kelerių metų įstojo į Rygos kunigų seminariją. 1969 metais įšventintas į kunigus ir paskirtas į Rygos Sopulingosios Dievo Motinos bažnyčią, kurią gausiai lankė lietuviai. Išsipildė kunigo svajonės – ko daugiau bereikia. Tuo labiau, kad čia jis suburia lietuvius, įsijungia į visuomeninę veiklą.

Subatės Šv. arkangelo Mykolo katalikų bažnyčia, kurioje 1975–1995 m. kunigavo Vincentas Barzda

Labai iniciatyvūs, energingi žmonės valdžioms nepatinka. 1975 metais Vincentas Barzda iškeliamas į Latgalą, į Subatę – neturtingiausią Latvijos užkampį su apleista bažnyčia, marga parapijiečių bendruomene. Pamaldas laiko lenkų, lietuvių, latvių kalbomis. Kunigas rūpinosi bažnyčios atnaujinimu, skurstančiais, kovojo su girtuokliais, o ypač jam rūpėjo Latvijos lietuviai, jų gimtoji kalba, švietimas, kultūra... Savo aktyvia veikla kunigas pelno daugiatautės parapijos žmonių pasitikėjimą ir garbę. Jam vien Subatėje ankšta, todėl suburia lietuvius kituose Latgalos miesteliuose. Tarybiniais metais ir Lietuvoje, ir Latvijoje kunigai buvo varžomi, ypač visuomeniškai aktyvūs... Vincentas Barzda keletą kartų siunčiamas padirbėti į Kazachstaną pas ten represuotus vokiečius. „Komandiruotės“ periodiškai kartojosi, dažnėjo, kol vokiečiams buvo leista išvykti į Vokietiją... Už gera atsimokama geru, tiesa, ne taip dažnai. Iš Kazachstano į Vokietiją grįžę tremtiniai prasigyvena, pasikviečia kunigą į svečius ir jam padovanoja automobilį.

Sietuvos

Metai, atrodo, pataiso charakterį. Gal kunigas pasidarė nuosaikesnis, bet jo aktyvumas nesumažėja.

Lietuvybė jam buvo svarbiausia. Jis išsiaiškino, kur Latgaloje už Lietuvos Nepriklausomybę 1918–1920 metais Dauguvos frontuose kritusių lietuvių kapai, juos sutvarkė, rinko lėšas Latvijoje, Lietuvos pasienio rajonuose, pastatė paminklus Gryvos ir Sventės kapinėse, rodė drąsą ir sumanumą, kad Červonkoje esantis paminklas ir kapai tarybų valdžios metais nebūtų sunaikinti. Atkūrus Latvijos ir Lietuvos nepriklausomybę, kunigas rūpinasi, kad Subatės lietuviai galėtų atgauti Lietuvos pilietybę, gautų lietuviškus pasus. Vienu svarbiausių jo rūpesčių tapo lietuvių senelių globos namų įsteigimas Subatėje. Jis mina Latvijos valdžios institucijų slenksčius, gauna du senus pastatus, renka lėšas Latvijoje ir Lietuvoje, slaukia paramos iš Olandijos. 1994 metų gruodžio 1 d. Subatėje globos namai atidaromi ir pašventinami, po kelerių metų jie praplečiami, remontuojamas antras korpusas. Už surinktas lėšas Červonkoje restauruojamas ir pašventinamas išsaugotas paminklas lietuviams savanoriams...

Savo nenuilstama energija, atkaklumu Vincentas Barzda užsitarnavo pagarbą Daugpilio savivaldybėje, Latgalos rajonuose.

Ir dabar viename iš Subatės senelių globos namų kambarių pagarbiausioje vietoje kabo kunigo Vincento Barzdos portretas. „Jis – mūsų šventasis“, – sako šių globos namų darbuotojos.

Globos namų direktoriaus pavaduotoja Janina Baurovska kunigą Vincentą Barzdą prisimena kaip nuostabų žmogų, svetingą, vaišingą. „Tai sielos žmo-

Buvusios ambulatorijos ir ligoninės pastatuose kun. V. Barzdos iniciatyva ir rūpesčiu 1994 m. įkurti senelių globos namai

28

gus. Bendruomenė apie jį net mėgėjišką filmą sukūrė. Buvo be galo atkalus: pro vienas duris jį išvaro, pro kitas jis vėl įeina... Kaip sakė mūsų vyskupas, jis – kaip garvežys – paskui save tempia ir kitus.“ Jaunystėje turėjęs palikti Lietuvą, klebonas Vincentas Barzda į gimtinę sugrįžo po mirties ir palaidotas šalia tėvų, tėviškėje, Lyduokių kapinėse.

Klebonas Vincentas Barzda buvo paskutinis lietuvių kunigas Latvijoje.

Bičiulystė „Baltijos kelyje“ lietuviai, latviai, estai buvo lyg neperskiriami broliai ir sesės. Trims Baltijos tautoms atsikovojus nepriklausomybę, prasidėjo Valstybių kūrimas. Kaimyninės šalys dabar išgyvena sunkią ekonominę finansinę, moralinę krizę... Latvija ir Lietuva glaudžia pečius, kad greičiau įveiktų sunkumus.

Ir Lietuva, ir Latvija išgyvena didžiausią istorijoje savo tautiečių emigracijos bangą. Lietuviai į Latviją dabar neemigruoja. Gyvenimas ir pas kaimynus nelengvas. Masiškas jaunų žmonių išvykimas labai skaudus.

Latgalos lietuviai įrodė, kad ir svetur galima išlaikyti gimtąją kalbą, jos išmokyti vaikus, anūkus, pasikeitus sąlygoms – grįžti į Tėvynę. Latviai, o ir patys lietuviai stebisi, kad trečia, ketvirta emigran-

Latvijos lietuvius draugėn suburia muzika

tų karta dar moka gimtąją kalbą, lietuviškai dainuoja, šoka tautinius šokius. Abiejų tautų kultūros artimos, kalbos giminiškos, todėl latviškai šnekėti išmokstama greitai.

Latvijoje džiaugiamasi lietuviais verslininkais, menininkais, kultūros darbuotojais, o bendri kultūriniai bei verslo projektai tik sustiprina tautų bičiulystę ir partnerystę.

Nuotraukos iš Lietuvių draugijos archyvo, Sigitos Sadaunikienės, Stanislovo Račo

Lietuvių kultūros draugijos „Rasa“ (2003–2006) pirmininkė Vida Pilinovičia

29

Sietuvos

Vietinės reikšmės urbanistikos paminklai Rytų Aukštaitijoje: Anykščiai, Zarasai, Kaltanėnai ir Ignalina Jolanta Sargūnaitė Lietuvoje labai daug įvairaus dydžio miestų ir miestelių. Dauguma jų įtraukti į kultūros vertybių registrą, kuriame registruojami kaip teisinę apsaugą turinčios kultūros vertybės, ir jiems yra suteikta vietinė reikšmė. Urbanistikos paminklais yra vadinamos žmonėmis apgyvendintos vietovės, kuriose iki šių dienų dar yra išlikusių mūsų praeities ženklų.1 Tai vertingiausi, po respublikinės reikšmės senamiesčių, istoriniai Lietuvos miestai ir miesteliai, pasižymintys ryškiausiais plano, užstatymo ir tūrinės-erdvinės kompozicijos savitumais, išskirtiniais būdingais bruožais.2 Kiekvienas urbanistikos paminklas, pagal gatvių tinklą ir aikštės išsidėstymą, turi savo planą. Šios srities tyrinėtojai visus Lietuvos miestus pagal tai grupuoja į keturis pagrindinius tipus: linijinį, radialinį, stačiakampį ir mišrų.3 Linijiniam tipui dažniausiai priskiriami miestai, kurie susiformavę savaime ir jų plane, kad ir kiek bebūtų pagrindinių gatvių, dominuoja tik viena arba dvi, o aikštė arba visuomeninis centras yra atsitiktinėje vietoje – ne gatvių sankryžoje. Tokie miestai paprastai yra maži, praeityje mažiau augę, išsidėstę prie vieno kelio (Kaltanėnai). Radialinio tipo miestais vadinami tie, kurie formavosi savaime, tačiau juose yra ne mažiau kaip trys į aikštę spinduliais sueinančios pagrindinės gatvės. Tai daugiausia nedideli miestai (iš dalies – Anykščiai). Stačiakampiam tipui priklauso pagal įvairias urbanistines sistemas suplanuoti miestai, kurių pagrindinės gatvės kertasi stačiu kampu, o taisyklinga aikštė yra šių gatvių sankryžoje. Tokį planą turi didesni miestai, kurie yra ne tik seni, bet ir naujai rekonstruoti pagal taisyklingą planą (Ignalina, Zarasai). Mišraus tipo – savaime susiformavę arba ir šiek tiek planuoti miestai, kurių atskiros dalys yra nevienodo dydžio. Daugiausia tai yra miestai, Vanagas J. Urbanistikos pagrindai. V., 2008. p. 221.

Miškinis A. Urbanistikos paminklų puoselėjimas. V., 1984. p. 4.

3 Miškinis A. Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis.V., 1991. p. 36.

1 2

Sietuvos

kurių teritorija buvo išplėsta (Alytus, Biržai, Jonava).

Tačiau laikui bėgant planai keitėsi. Linijinis miestų išplanavimas dažniausiai peraugdavo į radialinį, o nauji miestai dažnai buvo statomi pagal stačiakampį planą. Senųjų linijinių ir radialinių augančių miestų planas būdavo paprastai keičiamas į stačiakampį.4 Nuo seno susiformavusios istorinės miestų dalys, istoriniai miestų centrai visada traukia ne tik turistų srautus, bet ir vietinius gyventojus įvairiais tikslais. Vieniems tai puiki verslo erdvė, kitiems – tiesiog laisvalaikio praleidimo, įvairių renginių, susibūrimo vieta. Išlikusios senos gatvelės, akmenimis grįsti grindiniai ir įvairių laikotarpių architektūros statiniai senamiesčius apgaubia istoriniu paslapties šydu ir leidžia žmonėms nors trumpam nusikelti į praeitį, pajusti tos vietos istoriją ir dvasią.

Vietinės reikšmės urbanistikos paminklų apsauga Lietuvoje susirūpinta gana neseniai, tik po Antrojo pasaulinio karo. Žymaus urbanistikos mokslo pradininko Lietuvoje Algimanto Miškinio ir urbanisto Antano Pilypaičio pastangomis 1969 m. buvo sudarytas pirmasis vietinės reikšmės istorinių miestų sąrašas. Į jį buvo įtrauktas net 61 Lietuvos miestas ir miestelis, kuriuose buvo išlikę vertingųjų urbanistinių savybių. Šiandien tokių paminklų kultūros vertybių registre yra priskaičiuojama apie 104.5 Sovietiniu laikotarpiu įteisinta sąvoka vietinės reikšmės urbanistikos paminklas šiandien įstatymiškai jau nebenaudojama. Po 1994 metų šios teritorijos yra vadinamos saugomomis vietovėmis. Įvairaus pobūdžio veikla šiose vietovėse yra ribojama bendrais paveldo apsaugą reglamentuojančiais dokumentais, kurie buvo priimti tam, kad visuomenė kultūros paveldo vertybes galėtų išsaugoti ir perduoti ateities kartoms.

Svarbiausias iš jų yra LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas.

4 5

Ten pat – p. 36 http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/ResultPrint.aspx

30

Rytų Aukštaitijos regione vertingiausi vietinės reikšmės urbanistikos paminklai, dabar vadinamos saugomos vietovės, yra Anykščių, Zarasų, Kaltanėnų miestai ir Ignalina, kuri sovietiniu laikotarpiu buvo įrašyta į saugomų paminklų sąrašą, tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, teisinė apsauga jai buvo panaikinta. Taigi, visi šie miesteliai yra skirtingi, susiklostę skirtingu laikotarpiu, alsuoja skirtingomis epochomis ir kiekvienas savaip žavus.

Anykščių miesto istorinė dalis Anykščiai – vienas iš Rytų Lietuvos miestelių, įsikūręs miškingoje vietovėje, abipus Šventosios upės.

Archeologiniai radiniai liudija, kad Anykščių apylinkėse žmonės gyveno jau nuo neolito laikų ir žalvario amžiaus. Pasak žymiausio Lietuvoje urbanistikos tyrinėtojo A. Miškinio, nėra pakankamai duomenų, kurie leistų tiesiogiai susieti Šeiminiškėlių – Vorutos gynybos kompleksą su dabartinių Anykščių vietoje galėjusia būti, miestui pradžią davusia gyvenviete.6 Taigi, Anykščių vietovė pirmą kartą istoriniuose 6

Miškinis A. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. T. II, kn. 2, V., p. 22.

Anykščių centrinės dalies vaizdas iš bažnyčios bokšto apie 1940–1950 m.

šaltiniuose paminėta 1440 m. liepos 22 d., kai tą dieną didysis kunigaikštis Kazimieras parašė laišką Eišiškių vietininkui Montautui, kuriame rašė, kad jis dvarą davė laikyti Radvilai Astikaičiui. Taip pat panašiu metu, 1442–1452 m., buvo pastatyta ir pirmoji Šv. Apaštalo evangelisto Mato medinė bažnyčia.

XV a. Anykščių gyvenvietė buvo didelio pavieto centras. Manoma, kad bažnyčios pastatymas galėjo paskatinti gyvenvietės peraugimą į miestelį. Istoriniai

Anykščių miesto planas

31

Sietuvos

Anykščių miesto panorama

duomenys liudija, kad šalia jos susidarė pirmoji turgaus aikštė, o XVI a. stovėjo ir visos kairiojo upės kranto krautuvės bei dauguma karčemų.7 Šalia bažnyčios susikūrus miestelio centrui su turgaus aikšte, Anykščiuose susidarė daugumai to meto Lietuvos miestų ir miestelių būdingas radialinis miesto planas.

1560, 1566 ir 1567 m. Anykščiuose kilo didžiuliai gaisrai, per kuriuos sudegė visas miestelis. Tuo metu pasikeitė ir aikštės vieta: ji buvo nebe prie bažnyčios, o į šiaurės rytus nuo jos antrojoje sankryžoje tarp kelių, vedančių Svėdasų link. Taigi, susidarė dvi aikštės, kurių nauja buvo trikampė arba trapecinė, o senoji ilgainiui neteko savo ūkinės paskirties, tačiau pastatais nebuvo užstatyta iki šių dienų.

Anykščių miestas labai nukentėjo 1625 m., kai čia pražygiavo Švedijos kariuomenė, pakeliui plėšdama kraštą. Tačiau vėliau, 1655 m., krašto atsigavimą paskatino čia įsikūrę žydai. Tai rodo, kad šiuo laikotarpiu ūkinė veikla jau buvo atgijusi. Sudegus medinei bažnyčiai, kuri buvo atstatyta 1672 m., po šimto metų – 1757 m. – buvo pradėta statyti barokinė vienbokštė mūrinė vietoje senos, jau apgriuvusios.8 Išanalizavus Anykščių miesto planus, paaiškėjo, kad rekonstruojant miestelį, po visų gaisrų, šalia radialinio senojo miesto plano, toliau plečiantis miestui į šiaurės rytus, jis buvo komponuojamas stačiakampio plano.

XVI a. antroje pusėje ėmė ryškėti dabartinis Anykščių užstatymo bei tūrinės-erdvinės kompozicijos bruožai. Jie tapo aiškesni, kai antroje pagrindinių gatvių sankryžoje susidarė nauja turgaus aikštė, aplink kurią išsidėstė visuomeniniai pastatai, išskyrus bažnyčią, likusią prie ankstesnės, su laiku VAA.F. 1019. Ap. 11. b. 1469. p. 3. Anykščių miesto centrinė dalis.

Istoriniai tyrimai.

8 Miškinis A. Anykščiai//Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. T. 3, V., 1979, p. 5.

7

Sietuvos

netekusios funkcinės paskirties, prekybinės aikštės pirmoje gatvių sankryžoje. Nebūdingai Lietuvos miestams ir mažiems miesteliams pasiskirstę pastatai Anykščiuose išliko ir po 1899–1909 m., senajame centre pastačius didelę, visame mieste ryškiai dominuojančią bažnyčią.

Po Antrojo pasaulinio karo miestelio centras buvo visai suniokotas. Pokariu buvo imtasi sparčių jo atstatymo darbų. Taip palaipsniui vietoje turgaus aikštės 1949 m. buvo įrengtas skveras, prie jo 1959 m. pastatytas restoranas su parduotuve, 1960 m. – buitinio aptarnavimo kombinatas, o iki 1961 m. – ir universalinė parduotuvė. Pati aikštės forma buvo perplanuota į stačiakampę. Šalia jos jau 1977 m. iškilo didžiulis kultūros namų pastatas, o nugriovus nemažai apgriuvusių medinių namukų, į rytus ir į pietus nuo aikštės buvo pastatyti daugiabučių gyvenamųjų namų kompleksai. Visas visuomeninis centras buvo plečiamas J. Biliūno gatve Rokiškio kryptimi.

Trumpai apžvelgus Anykščių istoriją, matyti, kad čia išlikę nemažai urbanistinių vertybių. Visi dabartiniai Anykščių senamiesčio architektūriniai bruožai formavosi nuo XV a. vidurio iki XVIII a. pabaigos.

Dėl kilusių gaisrų beveik neliko vertingų istorinių pastatų. Jo urbanistinė vertė priklauso nuo kai kurių plano tūrinės-erdvinės kompozicijos savitumų bei tipiškų bruožų, originalios urbanistinės raidos.

Tad Anykščiai yra vienas iš negausių Lietuvos miestų ir miestelių, kuriuose, atlikus rekonstrukciją pagal stačiakampę schemą, perplanuotoje teritorijoje išliko senojo radialinio plano fragmentas. Dėl ryškaus bažnyčios dominavimo visame mieste ir riboto pastatų aukštingumo, miesto panorama kompozicijos požiūriu yra beveik vientisa, todėl saugoma kaip urbanistinė vertybė.

Anykščių miesto istorinė dalis į kultūros vertybių sąrašą galutinai buvo įrašyta 1972 m. Saugotinomis vertybėmis buvo pripažintas gatvių tinklas, aikštės.9 Vėliau buvo nuspręsta saugoti ir miesto panoramą bei ryšį su gamtovaizdžiu. Visi šie urbanistiniai elementai yra reglamentuoti apsaugos dokumentais.

Taigi, Anykščių miestelio istorija suformavo savitas urbanistines vertybes, kurias stengiamasi išsaugoti ir perduoti ateities kartoms.

9 h t t p : / / k v r. k p d . l t / h e r i t a g e / P a g e s / K V R D e t a i l . aspx?lang=lt&MC=17071

32

Kaltanėnai Kaltanėnai – nedidelis miestelis Švenčionių rajone. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas XV a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai Žygimantas Kęstutaitis atidavė šį miestelį feodalui Narbutui. Kaltanėnų augimui turėjo reikšmės patogi šio miestelio geografinė padėtis. Mat Žeimenos upe vyko laivyba, o ties perkėla, prie šios upės vingio, iš visų pusių suėjo svarbūs keliai. 1613 m. šis miestelis jau buvo pažymėtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje, kur, kaip žinia, kaimai beveik nebuvo fiksuojami.10 XVII a. pr. Kaltanėnai virto miesteliu.

Medinė bažnyčia miestelyje pastatyta 1633 m. Manoma, kad kartu buvo pastatytas ir pranciškonų vienuolynas. Abu pastatai iškilo šiauriniame gyvenvietės pakraštyje, ant Žeimenos upės kranto. Tačiau per karą, 1654–1667 m., bažnyčia sudegė, o nauja medinė su aštuonkampe varpine buvo pastatyta tik 1740–1767 m.

Kaltanėnai – linijinio plano miestelis, kuriame sodybos stovėjo abipus pagrindinio kelio. Pagal tokį planą jis plėtėsi nuo įsikūrimo pradžios, tik skirtingu laikotarpiu, šio plano raiškumas buvo nevienodas. Jis priklausė nuo to, ar jau buvo suformuota aikštė ir koMiškinis A. Kaltanėnai//Lietuvos TSR urbanistikos paminklai.

T. 6, V., 1983. p. 74.

10

Kaltanėnų miesto panorama

kios ji formos, taip pat, kokią padėtį ji užėmė. Dabartinį miestelio planą Kaltanėnai įgijo XX a. trečiajame– ketvirtajame dešimtmetyje, po to, kai miestelis buvo išplėstas ir jame buvo suformuota turgaus aikštė.11 Šiandieninė miestelio panorama susiformavo XX a. pradžioje, kai senosios bažnyčios vietoje buvo pastatyta didoka mūrinė bažnyčia, kuri tapo vienintele miestelio ir apylinkių dominante. Taigi, reikšmingiausias Kaltanėnų urbanistikos raidos laikotarpis, kai susiformavo šiandieninis miestelio planas ir tūrinė-erdvinė kompozicija, truko nuo miestelio įsikūrimo iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos.

Ryškiausias Kaltanėnų plano savitumas – aikštės forma ir jos padėtis.12 Iki XX a. trečiojo dešimtmečio pradžios miestelis plėtėsi palei vienintelį kelią į Švenčionis. Nemažą reikšmę turėjo ir nepalankios sudėtingesniam planui susidaryti gamtos sąlygos, nes dėl jų į Kaltanėnus negalėjo įsijungti daugiau planą formuojančių kelių. Iki XX a. trečiojo dešimtmečio Kaltanėnų planas buvo būdingesnis kaimui, o ne miesteliui, nes jame nebuvo aikštės. Ją atstojo prieš bažnyčią einančios pagrindinės gatvės praplatėjimas.13 Ši aikštė prekybinės paskirties neturėjo. XX a. trečiajame dešimtmetyje, plečiantis miesteliui, buvo suplanuota akligatvio tipo keturkampė turgaus aikštė, kuri išliko iki šių dienų.

Kaltanėnų miestelio panoramoje, kaip ir daugelyje kitų vietinės reikšmės urbanistikos paminklų, ryškiausias akcentas yra bažnyčia. Skirtumas tik tas, kad KaltaTen pat, p. 83 KPC,UV-17, Kaltanėnai, Švenčionių r., 1995. p. 6.

13 Miškinis A. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. T. II, kn. 2, V., p. 106.

11 12

Kaltanėnų miesto planas

33

Sietuvos

į vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą, buvo nutarta saugoti centrinę miesto aikštę, gatvių tinklą ir kapitalinį užstatymą.15 Kultūros paveldo centro, kuris vykdo kultūros vertybių apskaitą, dokumentacijoje teigiama, kad šiame ežeringame krašte kadaise gyveno aisčių arba baltų gentis – sėliai. Anksčiau šis kraštas buvo vadinamas Ezerosais. Ilgainiui vietovardis pakitęs į Azarasus, vėliau – į Zarasus. Pačiam miesteliui pradžią davė čia atvykę keli laisvieji amatininkai, dvasiškiai ir pirkliai. Taigi, iš tikro, Zarasų miesto įkūrimo pradžią reikėtų laikyti XVI a. pirmąją pusę.16

Kaltanėnų Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčia

nėnuose šis istorinis akcentas yra ne dabartiniame miestelio centre prie aikštės, o kiek toliau į vakarus. Pagal 1969 m. patvirtintą vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą, kuriame 1980 m. buvo patikslinti saugotini plano ir užstatymo elementai, Kaltanėnuose numatyta saugoti: urbanistikos paminklo ribose – gatvių tinklą (šių gatvių trasas), aikštės planą ir kapitalinio užstatymo fragmentą, o visame miestelyje – panoramą ir gamtos aplinką.14 Šiandien kultūros vertybių registre, peržiūrėjus išlikusias urbanistines vertybes, nutarta saugoti gatvių tinklą, aikštės planą, miestelio panoramą, kapitalinio užstatymo fragmentus bei gamtos aplinką. Taigi, Kaltanėnai, nors ir mažas miestelis, tačiau Rytų Aukštaitijoje jis – vienas iš nedaugelio čia esančių urbanistikos paminklų.

Zarasų miesto istorinė dalis Zarasai – ežerų kraštas. Miestas, kaip stambesnė gyvenvietė, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas XV a. pabaigoje. Šio urbanistikos paminklo formavimosi pradžia yra laikoma 1836 m. Tam įtakos turėjo per miestą šiuo laikotarpiu nutiestas Daugpilio–Kauno plentas. 1969 m. Zarasus įtraukus h t t p : / / k v r. k p d . l t / h e r i t a g e / P a g e s / K V R D e t a i l . aspx?lang=lt&MC=17086 14

Sietuvos

Zarasų miesto planas

1610 m. Didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas čia pastatė naują bažnyčią. Šiai sudegus, 1842–1862 m. buvo statoma nauja – mūrinė. Zarasų miesto išplanavimo schema labai įdomi tuo, kad joje ryškiai atsispindi klasicistinio planavimo sistema (vėduoklės formos miesto planas). Miestas dėl gamtinių sąlygų – aplinkinių ežerų, sąsmaukos, upės – galėjo vystytis tik šiaurės ir rytų kryptimi. Zarasai yra stačiakampio plano miestas, kuris susiformavo iš radialinio plano, kai buvo nuspręsta 1872 m.

15 Miškinis A. Lietuvos urbanistikos paveldas: vertybių įteisinimas, apsauga ir tvarkymas (1969–1993 m.). V., 2005, p. 11 16 Miškinis A. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. T. II, kn. 2, V., p.

106, p. 212.

34

Zarasų panorama

pagal projektą išplėsti miestą. Zarasuose realizuojant 1836 –1837 m. projektinį planą, senasis radialinio plano miestelis buvo visai likviduotas.17 Ir tokios formos miesto planas yra vienintelis Lietuvoje.

Zarasuose gana anksti galėjo susiformuoti trijų kelių sankryža, kuri, sprendžiant iš vėlesnių duomenų, buvo apytikriai dabartinės miesto aikštės šiaurėje į pietus nuo dvaro sodybos. Gyvenvietei susikūrus aplink šią sankryžą, joje susidarė radialinio plano užuomazga, nes ties tiltu iš salos iki 1530 m. galėjo susidaryti tik linijinis planas. Zarasai pirmą kartą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje buvo pažymėti tik 1613 m.18 Taigi, matyti, kad XVII a. viduryje šio miesto radialinis planas buvo nepakankamai išvystytas, jo pagrindinių gatvių susikirtime plytėjo nedidelė turgaus aikštė.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Zarasai labai nukentėjo, nes buvo sunaikinta apie pusę gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų. Tačiau praėjus geram dešimtmečiui, 1932 m., jam buvo suteiktos kurortinio miesto ir vasarvietės teisės.19 Tai davė miestui didesnį stimulą augti. Todėl buvo intensyviai statomi Miškinis A. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. T. II, kn. 2, V., p.

106, p. 220.

18 KPC., Zarasai UV-54, TSRS Istorijos ir kultūros paminklai, Kultūros vertybės pasas, p. 11.

19 Miškinis A. Zarasai//Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. T. 6, V., 1983, p. 115 17

35

visuomeniniai pastatai ir daugiabučiai namai, kurie pokario laikotarpiu buvo koncentruojami miesto centre – aplink aikštę.

Zarasų miesto unikalūs tūrinės-erdvinės kompozicijos bruožai ėmė ryškėti dar XVI a. pirmoje pusėje, kai šalia gyvenvietės buvo pastatyta bažnyčia.

Ypač didelės permainos šiame mieste įvyko tarybiniu laikotarpiu – mieste liko nedaug senųjų pastatų, nes jų vietoje buvo statomi tipiniai to laikmečio: kultūros namai, universalinė parduotuvė, visuomeninės paskirties pastatai ir pan.

1969 metais, miestą įtraukus į vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą, saugotinais elementais buvo paskelbta centrinės dalies gatvių tinklas ir miesto aikštės forma. Dabar, Zarasų centrinę miesto dalį perrašius į kultūros vertybių registrą, nutarta toliau saugoti gatvių tinklą, kuris yra 1872 m. projektinio plano ribose, bei aikštės planą.

Taigi, Zarasai savo išplanavimo atžvilgiu yra išties unikalus miestas. Daugumai žmonių jis asocijuojasi su ežerų kraštu ir turbūt retas kuris pagalvoja apie jo urbanistines vertybes.

Ignalinos miesto urbanistinės vertybės Ignalina – iš pirmo žvilgsnio – energetikų miestas, neturintis gilios istorinės praeities. Tačiau tai –

Sietuvos

Ignalinos panorama

tik stereotipas, kuris susiformavo dar sovietmečiu.

Dabartinio miesto užuomazgos atsirado gana neseniai, palyginus su kitais vietinės reikšmės urbanistikos paminklais – XIX a. Rašytiniuose šaltiniuose Ignalinos vardas pirmą kartą buvo paminėtas 1810 m. Esminį poveikį vietovės raidai turėjo 1858–1860 m. suprojektuotas Peterburgo–Varšuvos geležinkelis, kartu su juo čia pradėjo gausiau kurtis ir pirmieji gyventojai.20 Dar XX a. pr. Ignalina buvo apstatyta mediniais vienaukščiais sodybinio tipo gyvenamaisiais namais. XX a. pr. turimi duomenys rodo, kad Ignalina jau buvo nedidelis miestelis. 1906 m. įsteigta pradinė mokykla, miestelio centre vyko turgūs, daugėjo prekybininkų ir parduotuvių. Gaila, tačiau iki šių dienų nėra tikslių istorinių duomenų, ar miestelyje buvo turgaus aikštė.

Iki Pirmojo pasaulinio karo beveik visas miestelis buvo medinis, su ryškesniais regioniniais liaudies architektūros bruožais. Vėliau pastatai čia buvo iš esmės perstatomi, daugiausia pagal tipinius ir kartotinius visuomeninių pastatų ir gyvenamųjų namų projektus. Taigi, senuosius užstatymo ir tūrinės-er20 Miškinis A. Ignalina//Lietuvos TSR urbanistikos paminklai, T. 6, V., 1983, p. 59

Sietuvos

dvinės kompozicijos savitumui būdinguosius bruožus jis pamažu prarado. Labiausiai gaila, kad jame neliko ir architektūriniu atžvilgiu vertingų pastatų.

Ignalina – stačiakampio plano miestas. Toks planas susiformavo, kaip jau minėta, XX a. viduryje, kai 1928 m. buvo sudarytas miestelio plėtimo projektas.

Vėliau šis planas nežymiai pasikeitė. Išliko klasicistinė jo forma, tačiau pagrindinėse miesto centro vietose, pastačius visuomeninius pastatus, planas tapo kiek kitokio pobūdžio. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Ignalinos plano forma pasikeitė iš karto iš linijinio į stačiakampį, aplenkdamas radialinį tipą, kuris dažniausiai buvo nuosekli linijinių miestų ir miestelių raidos grandis nuo paprasto plano einant prie sudėtingesnio. Taigi, Ignalina priklauso tai nedidelei mūsų šalies miestų ir miestelių grupei, kurioje linijinis planas iš karto buvo pertvarkytas į stačiakampį.

Taip pat tai vienintelis miestelis, kuriame tai padaryta XX a. pirmojoje pusėje ir negana to, tai yra vienintelis šalyje linijinio plano pertvarkymo į visišką stačiakampį planą įgyvendintas atvejis.

Pagrindinis Ignalinos savitumas yra XX a. viduryje sukurtas centrinės dalies planas, kurį sudaro stačiakampė aikštė ir aplinkinius kvartalus formuo-

36

jantis taisyklingas gatvių tinklas. Dvi iš šių gatvių tuo metu kirto aikštę stačiu kampu, įsiliedamos į kraštinių vidurį ir sudarydamos dvi kompozicijos ašis, kurių gale buvo pastatai. Tai buvo XVIII a. pabaigos – XIX a. rusų miestams būdingas planavimas, kuris tuo laiku buvo pritaikytas Kaune ir iš dalies – Švenčionyse. Tai yra retas miestų planavimo praktikos atvejis Lietuvoje, todėl Ignalinoje ir buvo saugomas.

Ignaliną 1969 metais įtraukus į vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą, buvo nutarta saugoti aikštės planą, susidariusį 1928–1939 m., ir gatvių tinklą. Atgavus nepriklausomybę bei 1994 metais priėmus Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, buvo peržiūrimas visas 1969 m. sąrašas, ir paveldosaugininkai nutarė Ignalinos miesto centrinei daliai panaikinti teisinę apsaugą bei neįtraukti jos į kultūros vertybių registrą. Taigi, nors iš pirmo žvilgsnio Ignalina atrodo niekuo nevertingas miestas, nors ir nesenas, jame yra ką saugoti ateities kartoms.

Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad šiandieninės paveldosaugos saugomos vietovės urbanistiniu požiūriu tuo vertingesnės, kuo daugiau jose yra išlikusio gatvių ir aikščių užstatymo, istorinių pastatų.

Taip pat svarbus gatvių, aikščių tinklas ir jų tipas, vietovės istorinė bei gamtinė aplinka, kurią sudaro

upės, slėniai, kalnai, ežerai ir pan. Kiekvienas vietinės reikšmės urbanistikos paminklas, saugoma vietovė yra unikalus ir nepakartojamas darinys. Apie juos labai metaforiškai yra pasakęs Algimantas Miškinis: „Kiekvienas šių senamiesčių, tai lyg gerai suderintas orkestras, kuriame atskiro solisto vaidmuo nedidelis, tarp solistų nėra „žvaigždžių“, bet bendras skambesys teikia didelį įspūdį, pagauna ir žavi“.21

Eksponatų šaltiniai: 1. KPC archyvas, UV – 2. – Anykščių miesto planas 2. www.nyksciai.lt – Anykščių panorama 3. VAA.PRPI.F.1019. Ap.11.b.1469. p. 3. Anykščių miesto centrinė dalis. Istoriniai tyrimai – Anykščių centrinės dalies vaizdas 1940–1950 m.

4. KPC archyvas, UV – 17. – Kaltanėnų miestelio planas.

5. www.maps.lt - Kaltanėnų panorama 6. LCVA.F.1622 ap. 4 b.255 – Zarasų miesto planas.

7. http://www.mjr.lt/arc/mjr2007/pics/zarasai/zarasai_sala_2. jpg – Zarasų miesto panorama 8. Miškinis A. Ignalina//Lietuvos TSR urbanistikos paminklai, T. 6, V., 1983, p. 71. - Ignalina 9. VAA.PRPI.F.3143.b.230-15. p. 3. Lietuvos miestelių planinės ir erdvinės struktūros tyrimai – IMG_2864. jpg Nuotraukos Sigitos Sadaunikienės ir Vido Kreivėno

Ignalinos urbanistikos paminklo ribos: 1 – saugomi plano elementai, 2 – urbanistikos paminklo ribos

37

21

Miškinis A. Urbanistikos paminklų puoselėjimas. V., 1984, p. 5

Sietuvos

Zarasų, Anykščių, Ignalinos regionų katalikų koplyčių istorija Rimvydas Laužikas Straipsnyje pratęsime ankstesniame „Sietuvų“ numeryje pradėtą temą – medžiagos apie Utenos regiono katalikų koplyčias publikavimą. Įvade norėtųsi pakartoti koplyčių atrankos ir sisteminimo straipsnyje principus tiems skaitytojams, kurie neskaitė straipsnio pirmosios dalies. Atrenkant koplyčias orientuotasi į dabartinį Zarasų, Ignalinos ir Anykščių savivaldybių plotą, aprašomos koplyčios, esančios tose parapijose, kurių centrai administraciškai priklauso Zarasų, Ignalinos ir Anykščių savivaldybių teritorijoms.

Straipsnyje neaprašomos tos koplyčios, kurios vėliau tapo parapinėmis bažnyčiomis – parapijų istorijos yra pakankamai gerai tyrinėtos. Neras čia informacijos ir tas, kuris ieško dabar tebestovinčių šventovių aprašymo. Apie dabar tebestovinčius pastatus išsamios medžiagos yra B. Kviklio „Lietuvos bažnyčiose“, K. Misiaus ir R. Šinkūno „Lietuvos katalikų bažnyčiose“, „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ ir kituose leidiniuose. Apie mūsų laikų sulaukusias koplyčias pateikiami tik istoriniai duomenys.

Straipsnyje koplyčios aprašomos abėcėlės tvarka, greta nurodant dabartinę administracinę vietovės priklausomybę. Tuo atveju, jei dabartinė administracinė priklausomybė nenurodyta, reiškia, ji neidentifikuota. Greta vietovardžio, skliausteliuose, kai kur nurodomas kitas, XVII–XIX a. rašytiniuose istorijos šaltiniuose įrašytas polonizuotas (arba senovinis) vietovardis. Kiekvienos koplyčios aprašymo pabaigoje skliausteliuose skaičiais nurodomi naudoti šaltiniai ir literatūra, kurie detalizuojami šaltinių ir literatūros sąraše straipsnio pabaigoje.

ANTALIEPTĖ, Antalieptės sen., Zarasų r. sav.

1715 m. kapinėse buvo pastatyta Šv. Mauricijaus vardo koplyčia. Minima 1897 m. (6) BĖČIŪNAI, Ignalinos sen., Ignalinos r. sav.

Iki 1870 m. kaime buvo Palūšės parapijos koplyčia. (12) DUBURIAI (DAUBARAI), Imbrado sen., Zarasų r. sav.

Sietuvos

1897 m. – 1901 m. minima Malickių pastatyta medinė koplyčia. Koplyčia buvusi be pamatų, rąstai suręsti į rentinį, plotas apie 5,5x7 m. Stogas buvęs dengtas lentomis. Prie vakarinės sienos buvo pristatyta zakristija. Sugriauta apie 1949 m. (6, 4, 13) DUSETOS, Dusetų sen., Zarasų r. sav.

Koplyčia kapinėse minima 1796 m. 1820 m. ji aprašoma kaip medinė, sena. 1833 m. nurodomas jos plotas – 10x8 uolekčių. Buvusi pašventinta Šv. Stepono vardu. 1841 m. pastatyta nauja medinė, Šv. Jurgio vardo kapinių koplyčia, šiaudiniu stogu. Koplyčios plotas 9x7 aršinų. Viduje buvo Viešpaties Jėzaus ir šv. Jurgio altoriai. Minima 1901 m. (4, 40, 27, 26) FERDINANDOVO 1897 m. – 1901 m. minima Kavarsko parapijos koplyčia. (4, 6) GREŽANY 1784 m. minima Anykščių parapijos koplyčia. (22) JANAPOLIS, Traupio sen., Anykščių r. sav.

1784 m. dvare minima Traupio parapijos apleista koplyčia. (22) JANONYS, Kavarsko sen., Anykščių r. sav.

1789 m. bažnyčia pastatyta Janonių dvare. 1789 m. pastatas buvo iš pušies medžio, 18x8 sieksnių ploto su prieangiu. Stogas dengtas gontu. Pastato priekyje bokštas, raudonai dažytas, apkaltas skarda. Pastato frontonas taip pat dažytas raudona spalva. Kitas bokštelis virš altoriaus, su geležiniu kryžiumi, taip pat apkaltas skarda ir dažytas raudonai. Bokštelių geležiniai kryžiai dažyti žalia spalva. Didžiosios bažnyčios durys dvivėrės, šoninės durys vienvėrės. Bažnyčios sienose 9 langai ir dar vienas dvivėris langas bažnyčios priekyje, ties choru. Bažnyčios priekyje 4 kolonos, sugrupuotos abipus durų po dvi. Dešinėje pusėje, prie didžiojo altoriaus, buvo pristatyta zakristija, dviejų aukštų, su durimis ir vienu langeliu. (41) JANUŠAVA, Kavarsko sen., Anykščių r. sav.

1796 m. Siesickių dvare minima Kavarsko parapijos koplyčia. (23)

38

JUOSTININKAI, Troškūnų sen., Anykščių r. sav.

1934 m. Andrioniškio senoji medinė bažnyčia buvo parduota Juostininkų bendruomenei ir ji pastatyta kaip Šv. Kryžiaus išaukštinimo vardo Troškūnų parapijos kapų koplyčia. Koplyčia išlikusi iki šių dienų. (38, 13, 1, 14) JURGIŠKIS, Viešintų sen., Anykščių r. sav.

Pirmoji koplyčia galėjusi būti pastatyta net XVII a., greičiausiai po to, kai 1589 m. karaliaus privilegija leista steigti miestelį. Minima, kad XVIII a. pirmojoje pusėje Jurgiškio koplyčia išardyta ir pervežta į Viešintas, tačiau XVIII a. pabaigoje Šv. Stanislovo vardo koplyčia Jurgiškio dvare vėl minima. Koplyčia priklausė Viešintų parapijai. 1820 m. ji aprašoma kaip atskiras pastatas, medinė, suklypusiomis sienomis, šiaudiniu stogu. Koplyčia sunaikinta 1915 m., kai Vokietijos kariai ją išardė savo įtvirtinimų statybai, o likučius sudegino. (13, 38, 1, 4, 6, 17) KAVARSKAS viensėdis (PIENIONYS, MAŽIEJI PIENIONYS), Kavarsko sen., Anykščių r. sav.

Pirmoji koplyčia galėjusi būti pastatyta XV–XVI a. Apie 1636 m. pastatyta mūrinė koplyčia (mūrinė minima 1669 m.). Vėliau sugriauta. Buvusios koplyčios vieta vadinama Koplyčkalniu. 1974 m. Koplyčkalnį archeologiškai tyrė V. Urbanavičius. Tyrimų metu buvo aptiktos mūrinio kulto pastato liekanos.

Pastatas buvo 16,5x11,2 m ploto. Vietomis išlikę sienų fragmentai, buvo sumūryta iš akmenų ir plytų. Sienos 1,25–1,9 m storio, tinkuotos. Vidaus erdvė buvusi skliautuota, stogas dengtas čerpėmis. Grindys išklotos kvadratinėmis plytelėmis. Po koplyčia buvo laidojimo rūsys. Tyrimų medžiaga publikuota leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“. (2, 28) KRIKONYS, Mielagėnų sen., Ignalinos r. sav.

1783 m. dvare minima Mielagėnų parapijos medinė koplyčia. Sunaikinta 1962 m. (7, 42, 21, 25, 8, 9) KURKLIAI, Kurklių sen., Anykščių r. sav.

1770 m. Pliaterio dvare pašventinta koplyčia, kaip atskiras pastatas sode (nepainioti su Kurklių bažnyčia, kuri tuo metu buvo miestelyje). 1782 m. ji su bokšteliu, sienose 4 langai, ties prieangiu buvo pakabintas varpelis. Koplyčios altoriuje – šv. Kristoforo ir švč.

Mergelės Marijos paveikslai. XIX a. pradžioje koplyčia pastatyta naujai (perstatyta), nes 1820 m. ji aprašoma, kaip pastatyta iš tašyto medžio, šešiakampio

39

plano, ant mūrytų pamatų, stogas dengtas gontu, su nedideliu bokšteliu viduryje. Koplyčia dvare minima dar 1897 m. (27, 22, 6) LEVANIŠKIAI (LEONIŠKIS), Traupio sen., Anykščių r. sav.

1901 m. kapinėse minima Traupio parapijos koplyčia. Teigiama, kad ji pastatyta apie 1773 m. (4, 38) LIGŪNAI Kazitiškio sen., Ignalinos r. sav.

1825 m. kaime pastatyta akmeninė Dievo Motinos vardo koplyčia. Minima 1864 m. – 1897 m. Priklausė Salako parapijai. Teigiama, kad medinė koplyčia buvusi labai seniai, nes XVII a. viduryje šios koplyčios pastatas pervežtas į Stelmužę. (5, 6, 13) MUKULIAI, Zarasų sen., Zarasų r. sav.

1820 m. minima mūrinė Dusetų parapijos koplyčia. Teigiama ją buvus pastatytą iš nedegto molio plytų ir todėl greitai sugriuvus. Mukulių dvare 1878 m. gimė Piotras Nikolajevičius Vrangelis.1 (27, 39) NAGURKIŠKIAI, Skiemonių sen., Anykščių r. sav.

1782 m. minima Skiemonių parapijos koplyčia. (20) OLOTY 1864 m. – 1901 m. minima Svėdasų parapijos koplyčia. (4, 5, 6) PAPILIAI, Viešintų sen., Anykščių r. sav. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų koplyčia, pastatyta XVIII a. 1820 m. minima kaip medinė, neseniai suremontuota, ant mūrytų pamatų, šiaudais dengta. 1818 m. sudegė. Buvo atstatyta medinė, 20x15 uolekčių ploto, ant mūrytų pamatų, dengta šiaudais.

Priekyje turėjo portiką ant 4 kolonų. Prie presbiterijos turėjo pristatytą nedidelę zakristiją. Koplyčios sienose buvo 4 langai. 1820 m. priklausė Subačiaus parapijai, dabar priklauso Raguvėlės parapijai. Koplyčia išlikusi iki šių dienų. (17, 3) PAPŠIAI (PAPŠĖNAI), Debeikių sen., Anykščių r. sav.

1901 m. Papšių kapinėse minima Debeikių parapijos koplyčia. Koplyčia išlikusi iki mūsų dienų. (4, 14) PAVIRINČIAI, Kurklių sen., Anykščių r. sav.

1782 m. minima Kurklių parapijos koplyčia, atskiras pastatas su 2 langais. Koplyčios altoriuje buvusi Čenstachavos Dievo Motinos paveikslo kopija. Koplyčia minima 1897 m. – 1901 m. (22, 4, 6) 1 Piotras Nikolajevičius Vrangelis (1878–1928). Rusijos generolas.

Vienas žymiausių Rusijos pilietinio karo baltosios gvardijos vadų.

Sietuvos

PELYŠOS, Viešintų sen., Anykščių r. sav.

Dievo Motinos vardo koplyčia, pastatyta 1763 m.

Naujas koplyčios pastatas pašventintas 1800 m. 1820 m. koplyčia buvo medinė, priklausė Anykščių parapijai. Koplyčia minima 1864 m. – 1897 m. Kartais literatūroje painiojamos Pelyšų ir Papilių koplyčios. Iš tikrųjų tai yra du atskiri objektai, 1820 m. priklausę skirtingoms parapijoms. (22, 17, 5, 6) PLATERIŲ DVARAS 1796 m. minima Kurklių parapijos koplyčia, atskiras pastatas. (23) POLES (PALIZ) 1779 m. minimi du portatilai (akmenys su šventųjų relikvijomis), vienas iš kurių Mielagėnų parapijos Poliz (Polizkiey) dvaro koplyčioje. Koplyčia minima dar 1783–1798 m. (29, 21, 25) SMALVELĖS, Turmanto sen., Zarasų r. sav.

1897 m. minima Šv. Mauricijaus vardo koplyčia. (6) SMĖLYNĖ, Zarasų sen., Zarasų r. sav.

Bažnyčia statyta 1748 m. Teigiama, kad tai nebuvęs naujas pastatas, tai į Smėlynę pervežta Patilčių (dabar Rokiškio r. sav.) koplyčia. Ji 1812 m. aprašoma kaip medinė, 41x13 uolekčių ploto, sena, su mūrytais pamatais, dengta šiaudais, iš išorės buvusi apkalta lentelėmis, tačiau dabar jų likę tik vietomis.

Priekyje bažnyčios pastatytas atviras prieangis, kuriame du varpeliai. Bažnyčioje 6 langai. Zakristija įrengta už didžiojo altoriaus. Didžiajame altoriuje yra Viešpaties Jėzaus skulptūra. 1820 m. gegužės 7 dieną bažnyčią sudegino žaibas. 1823 m. – 1828 m. minima pastatyta koplytėlė. Jos sienos karkasinės, išpintos žabais, apdrėbtos moliu ir nutinkuotos kalkėmis. Koplytėlė 8x4 sieksnių ploto. Stogas šiaudinis, sienose 4 langai. Ant frontono – geležinis kryžius. Zakristija už didžiojo altoriaus su mažu langeliu.

Visas pastatas, nors statytas 1823 m., bet jau po penkerių metų buvo sukrypęs į vieną pusę. Nauja Gyvojo Rožinio vardo bažnyčia pastatyta 1854 m. Ji 1895 m. padidinta, pristatytas bokštas. Ji buvo apie 19x12,5 m dydžio. 1915 m. sugriauta. (17, 18, 13, 38, 4, 5, 6) SUVIEKAS, Suvieko sen., Zarasų r. sav.

XVII a. Suvieke įkurta evangelikų-reformatų (kalvinistų) bažnyčia, bet XVIII a. pr. jos jau nebebuvo. 1783 m. Suvieke jau minima Šv. Onos vardo Antazavės parapijos katalikų koplyčia, medinė, sena, gontu dengtu stogu. Stogo viduryje buvo bokštelis su

Sietuvos

signetiniu varpeliu. Koplyčioje buvo 2 durys, 8 langai. Abipus koplyčios pastatytos dvi zakristijos. 1796 m. koplyčios būklė prasta – pamatas suiręs, langai išdaužyti. Apie 1800 m. pradėtas remontas – suveržtos sienos, iš išorės apkaltos lentomis. Stogo būklė buvo prasta, ant jo minimi 3 bokšteliai, išdėstyti išilgai pastato. Prieš 1820 m. buvo rekonstruotas stogas – nuardyti bokšteliai, perdengtas šiaudais. Bažnyčia buvo maždaug 21x6 m ploto, greta buvo varpinė. Bažnyčia sugriauta po 1863 m. sukilimo. Suvieko mokyklos muziejuje saugomas XVI a. medinis kryžius, kuris, kaip teigiama, kabojęs Suvieko bažnyčioje prie švęsto vandens indo. (15, 21, 27, 16, 40) SZOPOW Apie 1773 m. Legovičiaus dvare minima Traupio parapijos koplyčia, vėliau – filija. 1820 m. ji buvo pastatyta iš pušies medienos, 7x4 sieksnių ploto, gontu dengta, priekyje buvo su 2 bokšteliais, dar vienas bokštelis – ant apsidės. Minima, kad tuo metu pastato stogas jau buvo supuvęs, kiauras. Pastate iš viso 9 langai. Dešinėje pusėje, prie didžiojo altoriaus, buvo pristatyta zakristija su vienu langeliu. (27, 22, 23) ŠALTUPĖ (BALTUPĖ, ZARASAI), Zarasų r. sav.

1824 m. pastatyta Zarasų parapijos koplyčia, po ketverių metų – perstatyta. Minima 1864 m. – 1901 m. Teigiama, kad tai yra senosios Zarasų medinės bažnyčios vieta. Dabar Zarasuose, prie kelio į Obelius. (4, 5, 6) TIŠKŲ DVARAS 1796 m. minima Kavarsko parapijos koplyčia, atskiras pastatas, medinė. (23) TROŠKŪNAI, Anykščių r. sav.

1790 m. kapinėse pastatyta medinė Šv. Jurgio vardo koplyčia. Minima 1897 m. Išlikusi iki mūsų dienų. (17, 4) VARDŽIUKIEMIS (VARDZIKĖNAI), Kazitiškio sen., Ignalinos r. sav.

1901 m. minima Salako parapijos koplyčia. (4) VAŠUOKĖNAI, Troškūnų sen., Anykščių r. sav.

XIX a. pab. – XX a. pr. dvare minima koplyčia.

(13, 1) VENCAVAI, Dusetų sen., Zarasų r. sav.

Apie 1614–1633 m. Vencavuose Švykovskių lėšomis buvo pastatyta evangelikų-reformatų (kalvinistų) bažnyčia. 1664 m. ji minima prastos būklės. Stogas kiauras ir perlyjamas tiek, kad viduje nėra sausos

40

vietos. Bažnyčioje 5 sveiki įstiklinti langai, durys su geležiniais vyriais ir vidine spyna. Aplink bažnyčią buvo kapinės. 1696 m. Ašmenos seniūnas Zenovičius ją uždarė. Apie 1700 m. reformatų bažnyčios pastatas buvo išardytas. 1796 m. – 1713 m. dėl jos turto buvo bylinėjamasi Lietuvos Vyriausiajame tribunole. Reformatų bendruomenė Vencavuose paskutinį kartą minima 1712 m. 1744 m. kaime jau minima Dusetų katalikų parapijos filijinė bažnyčia. 1789 m. pastatas atnaujintas. 1796 m. vadinama Dusetų parapijos koplyčia, sena, kiauru stogu, su bokšteliu, bet bokštelio langai išsiklaipę į šonus. Buvo be mūrinio pamato, pamatinės medinės trinkos supuvę. Greta koplyčios minima varpinė su vienu varpeliu viduje. 1820 m. jos būklė labai prasta, gresia sugriūti.

Rašoma, esą greta bažnyčios (koplyčios) buvusi dar viena koplyčia, kuri tuo metu jau buvo sugriauta. Tačiau, greičiausiai, taip interpretuoti varpinės likučiai.

1845 m. Vencavų dvaro savininkas bažnyčią perdarė į cerkvę. 1861 m. tikintieji pasistatė naują koplyčią.

1864 m. valdžia ją uždarė. Koplyčia 1907 m. išardyta, pervežta į Salaką ir ten pastatyta kaip stačiatikių cerkvė. (32-37, 11, 12, 40, 39, 13, 19, 27, 30, 10) ZACIŠE Minima po 1863 m. sukilimo uždaryta Daugėliškio parapijos koplyčia. (42) ZARASAI, Zarasų r. sav.

1783 m. kapinėse, netoli bažnyčios, minimos dvi koplyčios: 1. Nauja, gontu dengta su bokšteliu, su 2 langais.

2. Sena, lentomis dengta, su dviem langais. Jos viduje yra Šv. Jono Nepomuko paveikslas.

1820 m. netoli bažnyčios minima medinė koplyčia, šešiakampio plano, sena, sukrypusi, reikalinga remonto. Joje laikomos pamaldos per Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę. (21, 27) ZIRNAJAI, Antazavės sen., Zarasų r. sav.

1897 m. – 1901 m. minima Antazavės parapijos mūrinė koplyčia. Apie 1947 m. ji buvo jau beveik sugriuvusi. (4, 6) ŽUROMSKIO DVARAS 1796 m. minima Kavarsko parapijos koplyčia. (23) ŽUTKIŠKĖS (ŽALKIŠKĖS) 1782 m. – 1796 m. minima Skiemonių parapijos koplyčia, pastatyta Kačynskių dvare kaip atskiras pastatas. (23, 24)

41

Šaltinių bei literatūros sąrašas 1. Anykščių krašto vietovių žinynas. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: < http://www.anykstenai.lt/vietoves/> 2. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1975–1975 metais, Vilnius, 1975.

3. Baliulis A., Papilių kapų koplyčia. Rankraštis, buv. PRPI archyvas 5-1-1238.

4. Directorium Horarum Canonicarum Et Missarum Pro Dioecesi Vilnensi In Annum Domini Communem 1901. Wilna, 1901.

5. Directorium Horarum Canonicarum Et Missarum Pro Dioecesi Vilnensi In Annum Domini Communem 1864. Wilna, 1864.

6. Directorium Horarum Canonicarum Et Missarum Pro Dioecesi Vilnensi In Annum Domini Communem 1897. Wilna, 1897.

7. Ignalinos enciklopedija. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://enciklopedija.ignalinosvb.lt 8. Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyrius, fotografijos (toliau IIES) 80975 9. IIES 80976 10. Indrašius V., Mūsų kaimai prie Šventosios, 1996.

11. Katalog pokazu zabytkow. Wilna, 1905 12. Kurczewski A., Biskupstwo Wilenskie. Wilna, 1905 m.

13. Kviklys B., Lietuvos bažnyčios., T.1–6.,1982–1991 m.

14. Lietuvos katalikų parapijų ir koplyčių sąrašas 2010. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.katalikai.lt> 15. Lietuvos muziejų portalas. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.muziejai.lt> 16. Lukaszewicz J. Dzieje kosciolow wyznania helweckiego.

T. 1 – 2, Poznan 1842 17. Lietuvos valstybinis istorijos archyvas (toliau LVIA) 669–2–222 18. LVIA 669–2–354 19. LVIA 694–1–3465 20. LVIA 694–1–3488 21. LVIA 694-1-3505 22. LVIA 694–1–3507 23. LVIA 694–1–3998 24. LVIA 694–1–4006 25. LVIA 694–1–4009 26. LVIA 696–2–23 27. LVIA 696–2–29 28. Mokslų akademijos biblioteka, Rankraščių skyrius (toliau MAB) 29-946 29. MAB 43-12339 30. Misius K. Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios. Vilnius, 1993.

31. Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Rankraščių skyrius (toliau NMB) 93-1 32. NMB 93-1631 33. NMB 93-1639 34. NMB 93-1640 35. NMB 93-20 36. NMB 93-44 37. NMB 93-50 38. Paltarokas K., Panevėžio vyskupija. Vilnius, 1998.

39. Strelčiūnas P., Dusetų bažnyčios istorija, 1931 40. Vilniaus universiteto biblioteka, Rankraščių skyrius (toliau VUB) F57-Б53-1226 41. VUB F57-Б53-488 42. XYZ., Kosciol katolicki na Litwie po roku 1863. Wilna, 1889.

Sietuvos

Šuminų Šuminai prie Baluošo Aukštaitijos nacionaliniame parke yra daug lankytinų vietų, apipintų legendomis, kerinčių gamtos grožiu. Pusiasaly prie Baluošo ežero, apsuptas miškų, stūkso Šuminų kaimas, skaičiuojantis ne vieną šimtmetį.

Pirmą kartą susipažinau su šiuo kaimu prieš 30 metų. Labiausiai tuomet nustebau, kad visi kaimo gyventojai – Šuminai. Čia sutikau daug puikių žmonių, mylinčių gamtą ir turinčių turtingą dvasinį pasaulį. Klausydavausi jų prisiminimų apie prabėgusią vaikystę, jaunystės metus, kaimo tradicijas, sunkius išgyvenimus įvairiu istoriniu laikmečiu ir galvodavau, kad jų mintys – neįkainojamas istorinis turtas ne tik mums, bet ir ateinančioms kartoms, kad taip jas įamžinus popieriaus lape.

Laikas negailestingai skuba, nusinešdamas užmarštin senojo kaimo gyventojus ir jų prisiminimus. Ačiū Dievui, kad toks žmogus atsirado. Tai mano vyro brolis Antanas, šviesios atminties asmenybė: inteligentiškas, mylėjęs ir supratęs žmones, visuomet skubėjęs jiems į pagalbą, matęs ir supratęs gamtos grožį, bet svarbiausia – prisiminimus apie vaikystę, ganymo tradicijas, pievų ir salų pavadinimus, gegužines, žmonių pravardes vaizdžiai aprašęs tarmiška aukštaitiška kalba. Džiugu, jog visa tai neliko užmarštyje. Jo prisiminimus atgaivino Antano Šumino anūkė Birutė Vijeikienė, atspausdinusi nedidelės apimties knygelę. Šiandien Šuminų kaime belikę tik du senieji gyventojai ir viena šeima, sugrįžusi į gimtuosius namus, o visi kiti – sugrįžtantys aplankyti tėviškės ar poilsiautojai, kažkada pažinoję šuminiškius ir suradę šiame nuostabiame gamtos kampelyje prieglobstį, panorus pasislėpti nuo miesto triukšmo.

Ištrauką iš Antano Šumino prisiminimų „Šuminų Šuminai prie Baluošo“ noriu pateikti žurnalo skaitytojams. Tegul tai bus nedidelė istorinė ekskursija į vieną tolimiausių kaimų Tauragnų seniūnijoje, Utenos rajone, Aukštaitijos nacionaliniame parke – Šuminus.

Tauragnų bibliotekos vyr. bibliotekininkė

Nijolė Šuminienė

Baluošo ežeras

Sietuvos

42

Kaimo pradžią žymi meniškas riboženklis

Ten, kur į vieną tašką subėga Ignalinos, Švenčionių ir Utenos rajonų ribos, kur Baluošo smaragdinės bangos iš pietų ir rytų pusės, pasvirusių gluosnių šakas teliūskuodamos, dūžta į smėlėtą krantą, o vingrių kilpų nėrinius tylioji Būkos upė Adomaragyje tarp alksnių slepia lyg paslaptį šventą, pušų, žilvičių ir klevų pavėsy, jau gerokai apsnūdęs, niūkso Šuminų kaimelis. Šiandieniniai jo gyventojai, mygami metų naštos, mažai domisi savo įsikūrimo šiame įstabaus grožio kampelyje aplinkybėmis.

XVIII a. į piečiausią Ažvinčių girios pakraštį prie Baluošo ežero iš Laukstenių kaimo buvo atkeldinta eigulio Antano Šumino aštuonių asmenų šeimyna: jis su žmona, sūnūs Kazimieras ir Kristupas, dukterys Rozalija su Juozapota bei šeimos galvos broliai Benediktas ir Andrius. Čia įsikūrę pirmieji Šuminai valdė 21 ha žemės, už tai kasmet mokėjo Ažvinčių dvarui po 124 zlotus činčo. Pagal inventoriaus knygas galima manyti, jog Šuminų pradininkas čia įsikūrė 1733–1784 m. 1830 m. Ažvinčių inventoriaus knygų įrašai rodo, kad šiuo laikotarpiu eiguliauja buvusio eigulio Antano sūnus Kazimieras, o jo šeimynoje net šešiolika asmenų: žmona Marijona, sūnus Antanas, dukterys Domicėlė ir Ona, dėdė Andrius su žmona Pranciška bei vaikais Vincu, Motiejumi, Mataušu, Marsele ir Uršule, kitas dėdė Benediktas su žmona Agnieška ir vaikais Silvestru ir Rozalija. Sodybą jau sudarė dvi pirkios, du svirnai, septyni tvartai, vienas kluonas ir dvi daržinės.

1851 m. knygose užrašytos jau trys Šuminų sodybos, kuriose gyveno dvidešimt vienas žmogus. Eiguliu tuo metu jau dirbo Antanas Šuminas (anksčiau minėto Antano Šumino anūkas). Kiekviena šeima

43

turėjo po 1–2 arklius, 2–4 jaučius (jais arė dirvas), 2–3 kiaules ir nemažą skaičių avių. Už žemę Ažvinčių dvarui mokėjo po 12,30 rublių. Be to, kasmet privalėjo dirbti po 6 dienas prie statybų ir po 13 dienų dvare įvairius ūkio darbus. Tai rodo, kad žemės visi turėjo po lygiai. To laiko knygose nevienodai įvardijamas gyvenvietės pavadinimas. Vienur rašoma Pabaluošė, kitur – Užbaluošė, dar kitur Smaldiškės ir net Smalgiškės. Šuminais imta vadinti tik XX a. pr.

Taigi, Šuminų kaimo pavadinimas gilesnių istorinių šaknų neturi. Matyt, atsiradęs pagal jo gyventojų vienodas Šuminų pavardes. O žmonių ne tik pavardės buvo vienodos, bet ir vardai dažnai kartojosi. Tad ir godos visų buvo tos pačios, kaip pirkios, pirtys, laukai ir pievos. Tik vėlesniais laikais šuminiškiai užsikrėtė aktyviai progresuojančiu šeimų skaldymosi ir valdų dalijimosi virusu. Tada kaime ėmė sparčiai daugėti pirkių, pievose – galingai įbestų skiriamųjų baslių, o laukai lyg voratinkliu traukėsi vis tankėjančiu ežių rezginiu. Kad žmones lengviau būtų skirti, pradėta pravardžiuotis. Tada ir atsirado Šuminuose Andriokai, Prancisiokai, Jankiokai pagal senelių ar tėvų vardus, tik Šotka, Baltaragis, Mendelis, Abramokas ir Meiza buvo išgalvotos. Taip pagal šituos praminalus vienas kitą tiksliai skyrė, o esant reikalui – koliojos. Dabar tik įsivaizduoti galime, kokias dainas dainavo Rozalija su Juozapota, Domicelė su Ona šiltais vasarų vakarais, kokias jų svajones Baluošo pakrančių nendrynai į savo paslapčių skrynias suklostė amžinam saugojimui. O iš Tauragnų ir Kazitiškio vizitacijos knygų sužinome, kad mūsų proseneliai buvo dori, darbštūs ir pamaldūs katalikai. Manytina, kad gyvenvietės kūrimas ir pradėtas dviejų medinių

Kluonas Šuminų k.

Sietuvos

kryžių – sergėtojų pastatymu: vienas stojos gyvenvietėj, kitas – pusiaukelėj tarp gyvenvietės ir upelio Raistelio. Mano amžiuje pastarasis nebestovėjo, bet apie jo ankstesnį buvimą byloja dirvų ir pušynėlio išlikęs pavadinimas – Pakryžinė. O kaime po kryžiumi dar mano vaikystės laikais šuminiškiai dažnai klaupdavosi bendrai maldai, išsakydavo Viešpačiui savo bėdas ir vargus, ypač pradėdami svarbesnius

Antano Šumino tėvai Kazys ir Marijona, brolis Vytautas ir sesuo Elena

darbus, visada melsdavo Aukščiausiojo pritarimo ir pagalbos. Gal todėl šuminiškiai vieningai, ramiai ir vaisingai darbavosi Baluošo pakrantėj. Rodės, Dievas laimino jų trobas, laukus, pievas ir gyvulius, o žmonių širdys, nežinodamos pavydo, vien artimo meile plakė. Bet manęs dar nebuvo, gal todėl praeitis atrodė tokia graži ir paslaptinga, žmonės – ypatingi.

Deja, XX a. pr. labai paūmėjo šeimų skaldymasis ir žemės dalijimasis. Susikūrė net 12 savarankiškų ūkininkų – žemknisių. Ūkininkauti ne visiems sekėsi, todėl į kaimynų širdis ėmė graužtis pavydo kirminai. Ieškant materialinės paspirties, vienam, kitam šuminiškiui teko laimės paieškoti pasaulio platybėse. Iš tokių išvykų ne visi vyrai grįždavo į namus su pilnom kišenėm pinigų. Užtai visi be išimties parvažiuodavo tarsi aplipę bjauriais keiksmažodžiais bei nešvankybėmis, o nekurie netgi užsikrėtę girtuokliavimo „pasiutlige“. Jeigu iki tol šuminiškių riebiausi keiksmažodžiai buvo „šūdas“, „varla“, „rupūžė“, „kipšas“, o nešvankiausi palinkėjimai: „kad tave kirmėla“, „kad tave šunys“, o pats pikčiausias – „pabučiuok šikinėn“, tai tie, laimės ieškotojai, iš svetur parsivežę užteršė vietinę kalbą daugiaaukščiais, dažniausiai slaviškais keiksmažodžiais, kuriais, net gardžiuodamiesi, be saiko žarstėsi, jų prasmės nesuvokdami. Tai buvo apgailėtina bjaurastis, vis labiau

Sietuvos

ir labiau žalojusi kaimynų bendravimo būdą ir net santykius. Tokie jie išliko iki šių dienų. Prilipo lyg šlapias lapas prie uodegos...

Man Dievo buvo leista Šuminų žemę basomis kojomis palytėti, o vėliau ir ankstyvosios jaunystės prakaitu ją palaistyti. Su tilvikais ir žaliavarnėmis pakrykštaut saulėtąją vaikystę, trejetą vasarų išminties semtis šuminiškėj „piemenų akademijoj“. Plūgo, akėčių ir dalgio poterius išmokti jau septintoje kartoje – eigulio Kazio ir Marijonos šeimoje. Ši generacija pasiekė šeimų skaldymosi kritinę ribą ir praktiškai užbaigė žemės dalijimąsi. Jeigu vaikystė praskardėjo Šuminų laukuose ir pievose, sukarpytose į vienuolika rėžių, tai man su plūgu kreivaliojant pirmąsias vagas, įvyko paskutinis brolių Andriokų nesiauro rėžio pasidalijimas į tris siaurus. Daugiau Šuminuose nebuvo nė kam, nei ką dalintis. Galiausiai skaldymosi ir dalybų virusą galutinai sunaikino atėję bolševikai, be ceremonijų suvalstybinę žemę, o šuminiškių dirvas 1958–1962 m. apsodinę pušaitėmis. Taip buvo likviduota „šešioliktoji respublika“, o Šuminai įjungti į Sovietų Sąjungos sudėtį. Mat dėl kategoriško priešinimosi stoti į kolūkį Šuminų kaimas pašaipiai buvo pavadintas „šešioliktąja respublika“. Norėjo būti nepriklausomi. Be valdžios, nors ir su terbom.

Mano karta Šuminų pagrindinėj gyvenvietėj rado aštuonias sodybas. Viena jų dvigalė dūminė, kurioje gyveno Justinas Šuminas su žmona Augusta, dviem sūnumis Juozapu ir Povilu bei dviem dukrom Veronika ir Ona, kitame pirkios gale šeimininkavo viengungiai – Justino brolis Silvestras ir sesuo Ieva. Ši pirkia valstybės globojama stovi ir šiandien, joje – etnografinis muziejus. Antroji gryčia taip pat dvigalė. Jos viename gale gyveno Kazys Šuminas (pravarde Baltaragis) su žmona Uršule, trimis sūnumis Antanu, Jonu, Broniumi bei keturiomis dukromis Saliama, Jadvyga, Malvina ir Jane. Kitame trobos gale krutėjo Baltaragio brolio Jono našlė Agota su sūnumis Kaziu ir Juozapu bei dukterimis Veronika ir Tėkle. Trečioje senovinėje troboje gyveno kito Kazio Šumino gausi šeimyna. Šį Kazį šuminiškiai Prancisium vadino. Nepatiko Prancisiokams ankšta ir tamsi senoji troba, todėl stvėrėsi statytis naują namą. Pasistatę iškilniausioj vietoj puikų dvigalį būstą, senąjį nugriovė. Be paminėtų šeimų ir sodybų, mano vaikystės Šuminuose buvo dar dvi sodybos.

44

Dūminė pirkia Šuminų kaime

Vienoje jų gyveno tuometinis eigulys Kazys Šuminas (mano tėvas) su žmona Marijona, senelis (tėvo tėvas) Justinas, teta Kristina Šuminaitė (senelio sesuo) ir mes, trys broliai: Antanas, Vytautas bei Rimantas (jaunėlis) bei dvi seserys: Elena ir Emilija. Kiekvieną iš mūsų lydi neapsakomi šilta ir begaliniai šviesi vaikystės dienų atošvaita. Gal todėl, kad gyvenimo starte viskas žmogui nematytai, negirdėtai smalsu, be to, viskas giliai į atmintį įsirašo. Šuminiškių vaikams dauguma gali tik pavydėti aplinkumos grožybių, natūralios gamtos, garsų bei spalvų harmonijos.

Ypatingai įsimintini pavasariai, kai skaidri saulutė suplėšydavo peržiem kaimą gaubusią tylą. Ir dabar girdžiu bei matau, kaip sodriai Lašmeny karkluose lakštingalų šeimynos šneka, o iš padangės „čyru – vyru“ varpeliais vyturiai į žemę pabyra. Degesalėj ir Ilgasalėj nuo ryto ligi sutemų gaigalai antims peršas, deras, Keliaragio krūmuose tetervinų burbuliavimas perdien nenutyla. Paliešiškėj pempių ansambliui „gyvi“ pritardamos, avys bliauna, mekena, Pakryžinės pušynėly kėkštai dėl konkorėžio pešas, erzelį lyg turguj kelia. Ant kalno Prancisių pušy gandras raudonsnapis kalena, Pagiry gegutė eglėj viena, o Liepasalėj kita žiemos vargus kad rokuoja, graudenas. Pakriaušės medžiuos žaliavarnių kelios poros labai plepios apsigyveno. Varnėnų vilbesys tik siaudžia sodeliuos, kartais slėpiningai, rodos, jie šnekas.

Maurynės iškyšuly, žuvelių telkinį aptikęs, šūkauja garnys pilkasis, užrietęs snapą. Gal iš tilvikų šaipos, gal pietums kaimyną kviečia, o gal pačią? Ratynas, Avinų Kalnai, Šakė, Olų Raistas, Pajuodupys ir Skamaragas paukščių ulbėjimu, karvių maurojimu ir piemenų šurmuliu vien klega, o Varliabalė net taš-

45

kos nuo varlių kvarkimo. „Na, Sarti, Bėri, prie vagai!“ – lyg ritualo, lyg keryčių žodžiai laukus budina, o gal maldo arklių raikomą žemę. Prieš saulę sidabru liepsnoja geležiniai noragai... Štai kokioj pasakoj šuminiškiai pradėdavo pirmuosius žemiškos kelionės žingsnius. Nors raštą ir mokslą mūsų senoliai laikė poniška, artojui nebūtina maniera, betgi manė, kad du – trys pradinės mokyklos skyriai neatims arklo.

Todėl, kai žiemys ant Baluošo užmesdavo sidabrinį tiltą, šarmotu žiemos metu paauglius tėvai grūsdavo į Vyžius (apie 3 km) rašto ir mokslo išminties pasisemti, nes arčiau pradinės mokyklos nebuvo. Taigi mano karta Šuminuose rado tik tris „mokslingus“ šviesūnus, baigusius pradžios mokyklą. Gi daugumai peržiem su medinėmis klumpėmis plumpusių į mokslus vaikų, kai tik saulė, pavasariui šyptelėjus, į pabalius čiūpteldavo purienų amalą, o ežeras krištolo šipuliais į krantą sidabro tiltą išversdavo, nutrūkdavo takelis į mokyklą, nes svarbiau buvo karvių bandą kasdien miške ganyti, o kad graužaties vaikams mažiau dėl to būtų, vyresnieji nuolat į galvą kalė, jog žemdirbiui mokykla ir knygos ne taip jau būtinos.

Svarbiausia – žemę mylėti, darbo nebijoti, kantrybės turėti – tai šuminiškio svarbiausia priedermė.

Piemenavimas – didi ir svarbiausia gyvenimo mokykla, kurią visi Šuminų vaikai manojoj kartoj dar privalėjo išeiti. Čia jie tvirtėjo, sėmėsi gyvenimiškos patirties ir ištvermės, mokėsi miško geografijos žvitrumo ir dainų. Be to, gyvulių, žvėrių ir paukščių įpročius perprasdavo, avių šieną nuo arklinio ar karvinio skirti išsimiklindavo. Och, tie piemeniški rytai Šuminuose! Tai pasakų pasaka, kurią išgirsti, pamatyti ir išgyventi tik piemenims Dievo duota.

Senas kluonas dabar paverstas poilsiaviete

Sietuvos

Žiūrėk, kaimas dar snarpso rytmečio prieblandoj, susirenka nors ir nusiplūkusios nuo darbų moterys, gale Baluošo virš miško žalumos paryčio liežuvėlį merginos, iš laukų parjoję artojai, gyvulius pargidar tik kyšteli žvitrioji saulužė, o pemenys jau atšlai- nę piemenys, seneliai, vaikai. Didžiausias Kristinos muos rykštes ar botagus pliūšina, rankas mankština. džiaugsmas būdavo, kai su žvakių vaško ir žmonių Beregint praplyšta karvių maurojimu, pasilieja avių prakaito kvapų mišiniu giesmė „Sveika, Marija“ lyg mekenimas. Moterys milžtuvėmis žlega, pieną košia. sutartinė, rodės, angelų nešama tiesiai dangun švenKai tik virš Čiužyno ugniaspalvėmis strėlėmis sau- čiausios Motinos džiaugsmui pakildavo. lės karūna sutviska, puskapio karvių marga virtinė Pavasario gaivus dvelkimas paežerėj nuovargį jau vinguriuoja ežero pakrante padaržėn. Galiausiai ištirpdo, todėl po maldos žmonės neskubėdavo į – šeši bandos kapitonai – ganyklų ir miškų žinovai. namus – kieme susibūrusios merginos dažnai įkalKeturiese karves gins tolimais raistų ir pušynų takais, bėdavo mano tėvą atsinešti armoniką (jis buvo pridu laukuos prie avių pasliks. Karviaganių maršrutas pažintas kaimo muzikantas), o pačios, Jonienės Vekasdien vis naujas. Dėl jo – kas rytą karšti kivirčai. ronikai užvedus, Baluošo tylą daina pravirkdydavo.

Kai traktas jau sutartas, lieka šakaliukus ištraukti.

Kam ilgiausias, tam bandos priekį vairuoti kliūva.

Tas dienos vadas. Tai sunki, bet garbingiausia pareiga. Dviem bandos šonais tenka eiti – tai ramiausia užduotis. Pats trumpiausias šakaliukas bandos galą prižiūrėti lemia. Ir pašaipos tam daugiausia. Kiek aistrų užsiliepsnodavo nuo tų šakaliukų!

Religinės šviesos skleidimu bei doros ugdymu rūpinosi dar ankstyvoj jaunystėj įžadus davusi ir tretininkės rožančių su kanonais įsisavinusi bei nuoširdžiai dangiškąjį sužadėtinį pamilusi teta Kristina.

Kiekvieną paauglį išmokyti poterių, laiku į bažnyčią, Antano tėvas Kazys Šuminas – vestuvių muzikantas prie Pirmosios komunijos nuvesti buvo jos šventas rūpestis. Be to, religinį šviečiamąjį darbą ji vedė ir Neretai tyliaisiais gegužių vakarais sodri šuminiškių tarpe suaugusių – kaime ji buvo tarsi gyvas bažnyti- daina, armonikos lydima, ne tik užgesindavo virš nis kalendorius: iš anksto moterim pranešdavo apie Bubulių vakaro žaras, bet Ratyno ir Skamarago puvyksiančius atlaidus aplinkinėse bažnyčiose, apie šynuos širdžių nerimą, o kai kada skausmą išbarstypasniko dienas, advento ir gavėnios laiką. O svar- davo, tėviškės meilę gaivino. Spalvingesnių balsų už biausias jos triūsas būdavo gegužinėm pamaldom Jonienės Veronikos ir Vasiliauskų Emilios čia turbūt patalpas kaime įrengti pagal bažnytinį pavyzdį. Čia ilgai neatsiras. O Juozapienės Alberto baritonas ir Švenčiausios Marijos altorėlio konstravimo ir puoši- Baltaragio Jono tenoras, sako, net ežero salose lakšmo veikla išspinduliuodavo tikrai ugningą meilę tiek tingalas tildė. Užmiršdavo tada Kristina savo metų Mergelei Švenčiausiai, tiek jos sūnui Kristui – tam naštą ir aktyviai dalyvaudavo šiuose pasibuvimuodangiškajam Kristinos sužadėtiniui. Pati iš salos par- se, gražiausias dainas dainuoti skatindavo. Tuomet siplukdydavo kelis tik ką lapotis įpusėjusius kvapnius ji tikriausiai savo jaunystę prisimindavo. Stipri sveiberželius, iš pataisų ir bruknienojų nupindavo dai- kata ir ištvermė ją lydėjo. Todėl visus takelius į Dielius vainikus ir jais aptaisydavo stalą, statulėlės stovą, vo namus žinojo. Kiek bernų piršos, kiek širdžių jos žvakides. O patalpa bendrai maldai pamečiui buvo širdyje atgarsio ieškojo. Žmogiškoji meilė jos dvataisoma tai mūsų svetainėj, tai Juozapienės seklyčioj, sios nepalytėjo. Skaistybės įžadai ją septyniolikmetę tai Prancisiokų verandoj. Per visą gegužę specialaus surakino... Niekad iš atminties neišsitrynė vaizdas, varpelio skambėjimas kas vakarą iš kaimo pirkių su- kai Linkmenų klebonas žiedą sužadėtuvių sidabrikviesdavo visus, kas tik gali, maldai gegužinei arba, nį Kristaus vardu jai užmovė, pašventino ir pasakė: kaip sakydavo šuminiškiai, mojun. Noriai būdavo „Niekam nežadėk žemiškos laimės, melskis ir pas-

Sietuvos

46

ninkauk, Kristina!“ Daug jaunikių namo išgrūdo, pasninkavo... Taip ir apvyto, bet senystei dar nepasidavė... Nors teta Kristina save apvaizdai buvo paaukojusi ir įžadą kaip savo akį saugojo, bet gyvenimą šioj ašarų pakalnėj, juo labiau Baluošo pakrantėj, brangino ir amžinybėn neskubėjo. O kam gi skubėti, kai gydalus, kokius tik nori, pati Dievo ranka tau panosėn bruka. Gal todėl per žemės kelionę savųjų metelių šimtakarolį rožančių suvėrė. Liepasalė – tai jos sveikatos versmė ir tikroji vaistinė: valerijono šaknų kaskis čia – kiek nori; liepos medum varva.

O gegužiai... Kai pražydusios pakalnutės baltai kvapnią serenadą cinguliuoti ima, tetos viltis kasdien prie salos kranto prilipus. Tuomet žiedų čia vaistams ir altorių pagražams kiek tik nori. Gi vasaros pabaigoj juodaisiais uogų karoliais apsikarstę šaltekšniai blizguoja ir putinai kraujuodami tarytum iš kadagio kasdien melsvėjančių uogelių šaipos...

Priskins, būdavo, Kristina puokštę pieno pritvinkusių konvalijų, priglaus prie veido – koks neapsakomas žiedų kvepėjimas! Sala tarytum vargonų muzikos kamanių dūzgesio pilna. Paukščiai vilba medžių tankmėj, Lašmeny vieversys čyruliuoja, Viesaragy žuvėdros gerkles laido, į vandenį nulinkusio žilvičio šakose vilnelės linksmai plepa.

Kasdien nuo ankstaus ryto iki vėlyvos nakties, žalia uniforma apsirengęs, brauningą prie diržo prisisegęs, vaikštinėjo Kazys (mano tėvas) po eiguvą, viržių mariom braidė ir pagiežą miško nevidonams brandino. Sumaniai jis kovojo su gamtiniais miško kenkėjais: sausuolius ir vėjalaužas atidžiai sunumeruodavo, knygelėn rūšimis užrašinėjo, nedelsdamas medienos pardavimą organizuodavo.

Kirtavietėse šakų liekanas anksti pavasarį švariai į krūveles rinko ir kūreno. Miške it sode jauku darės. Vaikščiok skersai, išilgai – jokia medžio atlieka tau žingsnių netrukdys. Užsilikusių spygliuočių rąstų žievę kas pavasarį pats su šeimyna lenkena dryžuodavo, užtai kirmgraužoms veistis nebuvo vietos. Pušų skaros be dėmių pleveno žalios, smaragdiniais ir žalsvai pražilusiais samanų kilimais dengė eiguvos miško takus. Pagal veisles kolonijomis skirstėsi šilauogės. Šen – ten pataisų dribsnojo pulkeliai. Pervasar nosį kutendavo glosnus čiobrelių, arkliauogių ir sakų kvapas. Alsuoji, būdavo, tuo aromatu ir junti, kaip nuovargis tirpsta, stebuklingi

47

sparnai tave nuo žemės kelia. Ir kokių tik grybų samanynuos nepribarstydavo šoruodamos vasaros!

Tai voveruškų geltonavo šlakai, tai ūmėdžių kermėjo tiltai, tai geltonbaravykiai vazojos. Ne retenybė ir grybų inteligentijos – juodųjų baravykų išeiginės skrybėlės iš juozganai žilsvo aksomo tai šen, tai ten grybautojo krepšin prašės. Uogų taipogi čia nestigo.

Pakelių žemuogėmis prasidėdavo pavasaris. Vasarą mėlynių marios suvilnydavo Ratyne, Pajuodupėj, Didžiojoj saloj, o Velniaraistis ir Šakė aviečių kvapniais auskarėliais dabindavosi. Gi Dumbraviškėj ir Paropinėj vien bruknės žioravo. Didįjį uogų paradą užbaigdavo Lygiabalės ir Darymo žemčiūgai – spalgena gaivioji. Pagaliau purtydamos nuo medžių lapus šalnos žaliuokėmis nusagstydavo pušynų kilimus. Todėl Šuminuose nebaisūs būdavo advento ar gavėnios pasninkai. Sūdytas ar džiovintas grybas paspirtis buvo ženkli. Ir Kūčios kisielium gaivios!

Tik tokio miško negailėdamas siekė Justos Kazys. Be miško jo gyvenimas būtų ne gyvenimas. Tik va – tie vagys... Pasalūnai su kirviais ar degtukais...

Trisdešimtį metų eigulys Kazys Šuminas kalbėjosi su giria šventąja medžių kalba, vis į širdį dėdamasis jos bėdas. Daug ko jis išmoko, nemažą dalį širdies ir sveikatos čia paklojo. Labai rūpinosi kvartalinių linijų priežiūra ir miško informacinių ženklų ūkiu. Įvairaus dydžio stulpus ir stulpelius su viena, dviem ir keturiom išpjovom kasmet, pasitelkęs savo vaikus (mane, kaip vyresnį, tai jau visados), dešimtimis tašydavo, dailindavo, biržių sodinimo ar kirtimo metus, plotą atitinkamose jų išpjovose aliejiniais dažais užrašydavo ir kiekviename biržės kampe ar linijų sankryžoj įkasdavo.

Visus eiguvos rūpybos darbus stengėsi aprėpti ir griežtai laiku atlikti. Turbūt pats to nenujausdamas vykdė didžiulį profesinį šviečiamąjį darbą, ypatingai savo šeimoje. Atsimenu, kaip nenoriai kartais sliūkindavom paskui jį miškan tai biržėse užsilikusių rąstų žievint, tai šakų rinkti, tai stulpelius įkasinėti, o kartais pagalbininkais įvairius medienos asortimentus priiminėti ar atleidinėti. Vėlesniame brandos amžiuje aš suvokiau, kokios nepakartojamos tai būta praktikos darbų mokyklos. Ypatingai tai supratau, kai būdamas aštuoniolikmečiu bernu be specialaus išsilavinimo pradėjau dirbti miško techniku gana sudėtingose aplinkybėse ir darbe nei

Sietuvos

kiek nesijaučiau naujoku. Baigiant antrąjį darbo dešimtmetį kilo noras žemai nusilenkti tam profesinės patirties perteikėjui ankstyvoje vaikystėje, deja, buvo vėlu, nes jo jau nebuvo.

Vėliau atvykę miško sodintojų būreliai po daigelį, po daigelį... šuminiškių žemes apsodino. Ir kaimo darbštuolių prakaitu vilgytos dirvos planingo socialistinio ūkio pušelėmis-keružėmis po keliolikos metų sužembėjo. Prasimaitinti buvo vis sunkiau. Darbų irgi nebuvo.

Tėvų dirvose spygliuočiams bamblėjant, Šuminų kaimo darbštusis jaunimas nereikalingu pasijuto... Į miestus dairytis, į mokyklas belstis pradėjo. Kas į medicinos, kas į žemės ūkio, kas į technikos mokslus kabinos. Po metų – kitų kaip paukščiai išskraidžiojo naujų lizdaviečių ieškoti. Nyku ir nejauku liko Šuminuose. Vienas kitas senolis beliko kaip retenybė. Svetimi žmonės su vasarnamiais sukruto brautis, nes čia jiems rodės puiku ir oras sveikas. O vietiniai staiga sveikatos pristigo. Ir Juozapokui baisi liga krūtinėn įsikibo. Nei alijošius šuns taukuose su medum, nei džiovinta gyvatė su degtine, nei šnabždūnų monai negelbėjo. Kosulys tarsi malkų skaldymas kankino, akys karščiavo, veidai įkrito. O žiemą ilgomis skaus-

mo naktimis seserį Veroniką vis ramino: „Prie savęs laikyk, Verut, abu mano berniokus ir pridabok. Šią žiemą aš dar atlaikysiu, bet kai ledas ims ižti...“ Ir tikrai, orams pavasarėjant jis taip išseko, jog skeletas odos apvalkale beliko. Iš mokyklos parėjusį Valduką kasdien klausinėjo, ar ledas ežere nuo Ruko dar nepajudėjo. Kai sužinojo, kad ižai jau pro Liepasalės vartus čežėdami volais ritasi, kimiu balsu pašaukė seserį: „Atnešk man iš ežero vandens, tik su ižais, Verut! Kai tą prašymą išpildė, ligonis lūpomis pro ižus košdamas, vandenį ilgai ir godžiai gėrė. Po to iš visų jėgų atsiduso: „Pagaliau... Ačiū Dievui! Dabar aš mirsiu.“ Ir kitą rytą Juozapoko vėlė kilo į dangų.

O Šuminuose, kaip ir anuomet, dienas keičia naktys, žiemas – vasaros, užmarštin skausmą ir džiaugsmą neša gyvenimas. Net ir sodybos kai kurios ištirpo it sniegas pavasarį. Štai – Marcelios, Šotkos trobų, Baltaragio nei senosios pirkios, nei naujosios lyg niekad ir nebūta. Tvoros, kuriomis rūpestingai buvo aptvarstytos visos pakelės, ir tos pragaišo. Bet užtai atsirado vienas pats naujausias statinys – tai stulpas su dailiai išpjaustinėta lenta, kuris kaip laikmečio liudininkas ar sargas, o gal teisėjas, ateities kartoms bylos, jog čia ne Šuminai, o tik jų muziejus... Viskas sudyla, viskas išnyksta. Jau nuo 1976 metų savojo eigulio Šuminai neturi. Daugiau kaip pusantro šimto metų be pertraukos šuminiškių eigulių dabotą mišką dabar sergi vyžiškiai ir kiti. Šuminų Šuminai lieka prie Baluošo. Ir liks amžinai. Ypač, kai išgarsėjo filmuojant „Tadą Blindą“. Šuminus vasarą aplanko nemažai įžymybių. Šuminai žinomi Lietuvoje. Daug kas pasikeitė ir dar keisis.

Laikas negailestingas. Šuminų liko nedaug. Kitomis pavardėmis dabar skardena Baluošo pakrantės. Bet mano atminty išliko anie – tikrieji lietuviško kaimo gyventojai, kurie mokėjo susilieti su gamta. Mano prisiminimuose jie gyvi. Jų sukaupta energija – dvasios turtai žadina viltį. Keli dar gyvi senukai – kaimo puošmena, gyvieji eksponatai. Jie ir įspūdinga gamta į Šuminus vilioja šimtus turistų.

Antanas Šuminas 1993 m.

Antano Šumino draugai

Sietuvos

Nuotraukos Justinos Šuminaitės ir iš Birutės Vijeikienės albumo

48

Utenos krašto liaudies menas Laisvė Ašmonaitienė Vienas iš svarbiausių tautos dvasinės kultūros paminklų yra liaudies menas. Jis „turi būti mūsų meno pamatas, iš jo turi iškilti savotiškas lietuvių stilius, jis yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyj, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas“ (M. K. Čiurlionis. Antroji lietuvių dailės paroda. „Vilniaus žinios“ Nr. 863). Kol gyvas liaudies menas, gyva ir tauta, tuo ji atsispiria prieš išnaikinimą, tuo viena tauta skiriasi nuo kitos. Per žmogaus regėjimą menas veikia žmogaus sielą, todėl liaudies menas svarbus ne tik pačiam kūrėjui, bet ir visai žmonijai. Kiekviena tauta savo liaudies menu galbūt daugiau nei bet kuo kitu įneša savo indėlį į žmonijos kultūros istoriją.

Nejaučiant etnokultūrinių šaknų, maitinusių ištisas kartas, šiais informacijos gausos laikais darosi sunku orientuotis kultūrinėje aplinkoje. Informacinės technologijos lengvina žmonių bendravimą, spartina žmogaus tobulėjimą, todėl, kas sena, atrodo nebeįdomu, trokštama modernumo, išskirtinumo, ieškoma, eksperimentuojama, kopijuojama ir... apsukus didelį ratą grįžtama namo.

Vos regimas didžiuliame pasaulio žemėlapyje mūsų kraštas išsiskiria penkių regionų – Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Klaipėdos krašto – kultūrinio paveldo margumu, gyvybinga tradicijų tąsa. Viename iš didžiausių Lietuvos regionų, Aukštaitijoje, Utenos krašte, užauginta gausybė liaudies menininkų, kurie per šimtmečius savo kūryboje įkūnijo lūkesčius, viltis, tiesos ir grožio pajautimą, išreiškė gyvenamojo laikotarpio etinį ir estetinį pasaulėvaizdį. Apžvelgiant šio krašto žmogaus – menininko – kelią galime pastebėti abi ryškias tendencijas: pirmoji – tai gana stipri vyresniosios menininkų kartos įtaka kai kuriose meno srityse (kryždirbystė, audimas, keramika, paprotinė dailė), antroji – pastaraisiais dešimtmečiais liaudies mene vykęs ir tebevykstantis dailės formų kitimas. Atsiranda nauji žanrai (akmens skulptūra, karpiniai kaip grafikos išraiška ir kt.).

Dabartinei liaudies meistrų kūrybai atskleisti bei įvertinti Lietuvos liaudies kultūros centras 2005 m. įsteigė „Aukso vainiko“ nominaciją bei sukūrė

49

Henriko Zakarevičiaus „Angelas“

kasmetinių konkursinių parodų sistemą, kuri skatina tęsti liaudies meno tradicijas. Nominacija skiriama už vaizduojamosios bei taikomosios dailės kūrinius bei kryždirbystę, kurios reikšmę ir vertę pasauliniu mastu paliudijo UNESCO, įrašydama ją į žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo sąrašą. Nominacijos tikslas – palaikyti gyvybingas ir gaivinti nykstančias liaudies dailės tradicijas, atskleisti ir pagerbti talentingiausius meistrus, sukūrusius iškilius liaudies dailės kūrinius. Taip pat įvertinti tuos meistrus, kurie tęsia vietinių senųjų amatų tradicijas, atgaivina užmirštas technikas bei technologijas ir pritaiko jas šiandienos poreikiams.

Kartu ši nominacija suteikia galimybę įsilieti į patyrusių meistrų gretas ir jaunajai kartai. Dalyvauti parodoje ir siekti nominacijos gali kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis nuo 18 metų amžiaus, išskyrus asmenis, baigusius ar studijuojančius auštosiose dailės mokyklose. Nepaprastai džiugu, kad net septyni liaudies meistrai iš Aukštaitijos regiono jau buvo vainikuoti „aukso“ vainikais, o tris iš jų – keramiką Vytautą Valiušį, grafikę Odetą Tumėnaitę-Bražėnienę ir kryždirbį Praną Kaziūną – užaugino Utenos kraštas.

Sietuvos

Pranas Kaziūnas), stogastulpių, lauko skulptūrų. Meistrų darbus galime matyti gyvenviečių pakelėse, parkuose, kapinėse, maldininkų lankomose šventose vietose, o smulkesnius medžio dirbinius – meistrų dirbtuvėlėse, namuose ar krašto liaudies parodose. Akmens kalėjų Lietuvoje niekada nebuvo daug. Utenos krašte jų du – Alvydas Mažeikis ir Valentinas Šimonėlis. Šiame krašte gausu medžio drožėjų, kryždirbių, skulptorių: Anelė Araminienė, Algis Juška, Algirdas Kamliauskas, Pranas Kaziūnas, Regimantas Motuzas, Rimantas Petrauskas, Alvydas Seibutis, Rimantas Jonas Semėnas, Kazimieras Šėža, Albinas Šileika, Romualdas Šulcas, Dainius Veršelis, Henrikas Zakarevičius, Eglūnas Židonis.

Lietuvoje nuo senų laikų nebuvo svetimas karpinių menas. Kaimo žmonės karpiniais puošdavo žibalinių lempų gaubtus, lentynas, paveikslų, veidrodžių rėmus. Sudėtingesnio ornamento karpiniais – užuolaidėlėmis – puošdavo namų langus, indaujas.

XX a. viduryje karpiniai Lietuvoje beveik išnyko ir tik vėliau, 1966 m. įsikūrus Lietuvos tautodailininkų sąjungai, karpinių menas vėl atgimė. Be tradicinių taikomojo meno ornamentų interpretavimo, susiformavo vaizduojamojo meno karpiniai. Lietuvių

Prano Kaziūno kryžius

Medžio drožyba Utenos krašte įleidusi gilias šaknis. Čia gausu aukštų grakščių aukštaitiškų ornamentuotų tradicinių kryžių (didelės jų dalies autorius

Odetos Bražėnienės karpinys

Albino Šileikos verpstės

Sietuvos

liaudies grafika netapo labai populiari, tuo tarpu karpiniai užėmė jos vietą. Ją šiandien ir vertiname kaip vieną grafinės meninės išraiškos formų. Utenos krašto liaudies menininkių: Odetos TumėnaitėsBražėnienės, Gitos Juškėnienės, Reginos Mačienės, Vilijos Puodžiukienės, Miglės Saladžiūtės, Vaidos Svigarienės – karpinių bruožas – vaizdo grakštumas.

Jų kūryba rodo išaugusį šios meno šakos profesionalumą ir populiarumą, o savotiškas modernumas neatsiejamas nuo nacionalinių tradicijų tąsos. Jų derinys sąlygoja liaudies meno raidą ir savitumą.

50

Aukštaičių audiniams būdingi paprastų langelių, korelių, kryželių ornamentai ir šviesus koloritas

Nauji autoriai į kūrybos kelią ateina su savo kartos pasaulėjauta, ieško savo požiūrio, tai nutoldami, tai vėl priartėdami prie tautodailės ištakų. Keičiasi samprata apie liaudies menininką. Senieji liaudies meistrai (audėjai, keramikai, medžio drožėjai ir kt.) dažnai neturėjo jokio meninio išsilavinimo. Jie formavosi veikiami tradicinio grožio supratimo, kuris radosi iš paties kūrėjo, tiesiogiai perteikė liaudišką pasaulio sampratą. Šių dienų menininkams vis didesnę įtaką turi specialiose menų mokyklose įgytos žinios, tad jie artėja prie profesionaliojo meno. Žmogus, ypač menininkas, visada siekia kurti vis geresnius, vis tobulesnius kūrinius. Jeigu to nebus, kūryba pamažu virs kiču – turginiu menu. Šiais ekonominio sunkmečio laikais retas menininkas gali pragyventi iš savo kūrybos. Norom nenorom jis turi taikytis prie laikmečio mados ir pirkėjų įgeidžių. Ir tai turi didelės įtakos jo kūrybai. Galime tik pasidžiaugti, kad šis reiškinys dar nėra taip toli pažengęs, kaip kokioje Italijoje ar Vokietijoje (ten viešose mugėse ar aikštėse tikro liaudies meno tikrai nebepamatysi!), tačiau jau kelia nerimą. Reikia būti ne tik geru

Elenos Kiškienės riešinės

51

savo amato meistru, bet ir ištikimu kūrėju, kad atsispirtum aplinkos įtakai, galėtum formuoti teisingą visuomenės meninį skonį.

Tekstilę galime laikyti viena seniausių ir ryškiausių mūsų tradicijų išraiškų. Aukštaičių audiniams būdingi paprastų langelių, korelių, kryželių ornamentai ir šviesus koloritas. Spalva, kaip audinio meninės išraiškos priemonė, ne tik sudaro ornamentą, bet ir viso audinio raštą. Įvairūs spalvų deriniai keičia bendrą kompoziciją. Spalvos keičiamos taip, kad netgi esant tam pačiam ornamentui, atspalviai ir spalvų santykiai yra ne tokie patys. Taip spalvomis kuriami nauji audinių raštai. Iš interjerui skirtų audinių Utenos krašte labiausiai paplitusios lovatiesės, tebeaudžiamos ir šiandien. Gaila tik, kad šalia garbaus amžiaus ir didžios patirties audėjų mažai besutiksime jaunų žmonių, pasiryžusių ne vieną valandą kantriai mokytis šio nelengvo amato. Utenos apylinkėse gyvena ir tebeaudžia nemažas būrelis moterų, puikiai įvaldžiusių audimo meną. Tai Ona Augulienė, Jadvyga Baltienė, Ona Daubaraitė, Genovaitė Daujotienė, Stefanija Gasiūnaitė, Elena Ivanauskienė, Elena Kiškienė, Elena Krivičienė, Vanda Maniušienė, Genovaitė Mierkienė, Vanda Ryliškienė, Ona Šiaurienė, Jadvyga Stasiūnienė, Genė Šuminienė, Eugenija Valienė, Angelė Strakšytė-Valiulienė, Veronika Žilėnienė, Ona Zabulienė, Leonora Žygienė.

Jau nuo XVIII a. pabaigos svarbią vietą moters gyvenime užėmė rankdarbiai. Mergaitės anksti pradėdavo megzti, pinti, nerti, kad iki ištekėdamos spėtų susikrauti kuo didesnį kraitį ir dar dovanoms užtektų. Puikūs moterų rankdarbiai pagyvindavo ne tik gyvenamojo namo interjerą, bet ir rūbą. Džiugu, kad ir šiandien lietuvės moterys ir merginos tęsia šias gilias tradicijas, perimdamos jas tiesiogiai iš vyresniosios kartos. Puikiais rankdarbiais galime pasidžiaugti apsilankę Utenos krašte rengiamose parodose ar užsukę į meistrų namus. Čia pamatysime ir juvelyriškai smulkių servetėlių, ir solidžių staltiesių, užuolaidėlių, pirštinių, kojinių, įvairių drabužių. Tai darbai daug išmonės ir kantrybės turinčių moterų: Danutės Bartkevičienės, Alicijos Chojeckos, Jūratės Godaitės, Aldonos Grigaravičienės, Angelės Juškienės, Giedrės Kiškienės, Margaritos Krupeckienės, Zitos Lašinskienės, Eleonoros Lukoševičienės, Onos Danguolės Mintaučkienės, Alvyros Remeikienės, Vidos Šidlienės, Audronės Vitkauskienės ir kt.

Sietuvos

Spalva, kaip audinio meninės išraiškos priemonė, ne tik sudaro ornamentą, bet ir viso audinio raštą. Nuotrauka iš „Utenos apskrities žinių“ redakcijos archyvo

Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė. „Gyvenimo ratas“ iš ciklo „Juoda-raudona“. 2003. 43x31

Keramika (puodininkystė) tokia pat sena lietuvių liaudies meno šaka, kaip ir tekstilė. Keramikos dirbiniai Lietuvoje paplito neolito laikotarpiu ir populiarūs išliko iki šių dienų. Nors regioninėse ar respublikinėse parodose galime pamatyti tikrai aukšto lygio puodžių kūrinių, visgi tradicinėse mugėse ar suvenyrų parduotuvėse jų dar labai trūksta. Utenos kraštą garsina čia kuriantis Lietuvos puodžių karalius Vytautas Valiušis. Amatininkas, bet prilygstantis profesionaliam menininkui. Puikus savo srities žinovas, turintis nuostabią meninę nuojautą, galintis suartinti liaudies meną ir profesionaliąją dailę, o kartu nenutolti nuo tradicinių šaknų. Leliūnuose, mažame miestelyje, jis įkūrė keramikos muziejų, šiandien žinomą ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Muziejuje eksponuojama didžiulė senosios keramikos pavyzdžių kolekcija atspindi keramikos vystymąsi Lietuvoje. Jame esantys ir paties Vytauto Valiušio darbai leidžia pajusti meistro unikalumą ir talentą.

Negali nepaminėti, nepasidžiaugti ir kitiems žanrams atstovaujančiais, savo nuostabų ežerų kraštą garsinančiais ir puošiančiais liaudies menininkais: floristėmis Asta Ramoškiene, Audra Udriene, kalviu Alvydu Valiuku, pynėjais Elena Juodiene, Genadijumi

Kaminsku, Danute Kiškiene, Danute Pleitiene, Vytautu Šemeliu, Rima Šilanskiene, šiaudinių sodų vėrėjomis Irena Eitminavičiene, Zita Indriūniene, Janina Šinkūniene, savita koliažo meistre Vaidilute Juškiene.

Nemažas tapytojų būrelis: Genovaitė Adiklienė, Petras Povilas Lopeta, Genovaitė Babrauskienė, Zofija Bartašienė, Nijolė Bartašiūtė, Ramunė Bivainienė, Petras Dailidavičius, Arūnas Kučinskas, Algirdas Kulys, Vilia Leščinskienė, Audronė Plesevičienė, Donata Prušinskaitė, Danutė Antanina Ramanauskienė, Palmira Sirvidytė, Mingailė Šmergelienė, Ramunė Ulevičienė, Birutė Valiukienė, Liuba Volkova, Elvyra Žemaitienė. Žiūrint į jų darbus ryškėja kelios gana ryškios kryptys. Vieni meistrai yra aiškūs primityvistinės, kiti – dažniausiai jaunesni žmonės – stilizuotosios pakraipos atstovai, dar kitų darbai žavi savo nuoširdumu, paprastumu, juntama meile savo kraštui.

Dabarties kultūros procese bręsta ateities kultūra, todėl liaudies kūrybos palikimo puoselėjimas, jos gyvybingumas yra nacionalinės kultūros klestėjimo laidas. Kiekvienas menininkas yra labai svarbus to proceso dalyvis, praeities, dabarties ir ateities jungtis.

Nuotraukos Sigitos Sadaunikienės

Pagal Viliaus J. Lunevičiaus ir Skirmantės Vaitkevičiūtės projektą parengta V. Valiušio keramikos muziejaus ekspozicija

Sietuvos

52

Žolininkystės tradicijos Rytų Aukštaitijoje Iš Švenčionių vaistažolių fabriko istorijos Sigita Sadaunikienė Nuo neatmenamų laikų visų tautų žmonės ligoms ar kitiems negalavimams užklupus, pagalbos ieškojo gamtoje. Žmogų gydė vanduo ir ugnis, tikėjimas stebuklinga žodžio galia ir neišsemiami vaistingųjų augalų aruodai.

Vaistingieji augalai – paklausi prekė Lietuvių liaudies medicina vartojo daugiau kaip 500 vaistingųjų augalų, buvo daromi ir jų mišiniai.

Gyventojų poreikiams tenkinti XVIII a. Vilniuje prekiauta vaistažolėmis tam tikslui skirtose krautuvėse, o po 1748 m. Vilnių nusiaubusio gaisro prekyba vaistažolėmis pavasarį ir vasarą atgijo turguose: iš pradžių – Katedros aikštėje, vėliau – prie Šv. Jonų bažnyčios.

Tuometinei praktinei medicinai labai reikšmingas buvo Vilniaus universiteto Botanikos sodas, veisęs, platinęs ir tyręs vaistinguosius augalus.

1802 m. pirmą kartą buvo išspausdintas šio sodo katalogas, kuriame buvo surašyta 1040 augalų, iš kurių 242 vaistiniai.

1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, o 1842 m. – ir Vilniaus medicinos chirurgijos akademiją, Botanikos sodas sunyko, bet vaistažolių poreikis, jų vartojimo bei prekybos tradicijos išliko.

Vilniaus krašto, taigi ir Švenčionių apylinkių laukuose, miškuose bei pievose buvo gausu įvairių vaistažolių, kurias moterys nuo seno rinkdavo ir veždavo parduoti į Vilniaus turgus. Nederlingos Švenčionių žemės, dideli miškai ir vargingas gyvenimas vertė žmones ieškoti papildomų pajamų šaltinių. Atsiradus paklausai, pagyvėjus prekybai vaistažolėmis Vilniaus turguose, švenčioniškiai tuo pasinaudojo, vaistažolių rinkimas ir pardavimas ne vienam padėjo išmaitinti šeimas.

N. Taraseiskio gydomųjų žolių fabrikas Tą pastebėjo veiklus žmogus, Švenčionių vaistininkas Naumas Taraseiskis. Jis pradėjo iš žmonių supirkinėti vaistažoles, iš jų gaminti mišinius ir prekiauti jais savo vaistinėje. Kadangi ši prekyba

53

Fabriko įkūrėjas Naumas Taraseiskis

pasirodė ir gana pelninga, N. Taraseiskis 1883 m. Švenčionyse pastatė nedidelę įmonėlę-fabriką, kuris vadinosi „Fabryka ziol leczniczych Taraseiski i synove“. Šios įmonės įsteigimas laikomas ir farmacijos pramonės Lietuvoje pradžia.

Vaistažolių fabriko savininkas gamybą netruko išplėsti: įsigijo vaistažolių pjovimo, malimo mašinas, užveisė vaistažolių plantaciją. Kasmet vaistažolių būdavo paruošiama vis daugiau. Štai 1927 m. vien N. Taraseiskio punkte supirkta po 25 tonas kadagio uogų bei šaltekšnio žievės, 12 tonų mėlynių uogų, 15 tonų šermukšnio uogų, 3 tonos apynių kankorėžių [spurgų – aut. pastaba], 13,5 tonų krauininko [kraujažolės] žiedų, 10,5 tonų auksažiedžių [bitkrėslės] ir kt.

Sietuvos

Supirkta žaliava būdavo rūšiuojama, smulkinama, iš jos gaminami augaliniai mišiniai – įvairios arbatos.

Kai kuriuose valsčiuose buvo įsteigti vaistažolių paruošų punktai, didesniuose miestuose – ir firmos skyriai. Taraseiskių firma vaistažoles eksportuodavo, o tarptautinėse parodose pelnydavo apdovanojimų. 1934 m. išleistame firmos kainyne minima, jog įmonė gamindavo apie 1000 įvairių pavadinimų augalų preparatų.

Konkurentai Pelningame versle netrukus atsirado konkurentų. 1924 metais Švenčionyse įsisteigia kita vaistažolių supirkimo ir perdirbimo firma „Abramovicz i Gromov“. Kadangi licencija buvo išduota farmacininko B. Gromovo vardu, jis visus reikalus ir tvarkė. R. Abramovičius tik finansuodavo.

Iš pradžių buvusi silpna įmonėlė, po kelerių metų ėmė sparčiai kopti aukštyn: organizavęs vaistažolių supirkimą Užkarpatėje ir tiesiai iš ten pristatydavęs klientams, B. Gromovas netruko sukaupti kapitalo ir 1935 m. Švenčionyse pakėlė visų vaistažolių supirkimo kainas 1 grašiu už 1 kg. Tais metais daugelis vaistažolių rinkėjų žaliavą pardavė nebe N. Taraseiskiui, o B. Gromovui. N. Taraseiskis tą sezoną nesupirko reikiamo žaliavos kiekio ir nebegalėjo įvykdyti sutarčių. Nebeturėdamas kitos išeities, N. Taraseiskis B. Gromovo paprašė priimti jį dalininku.

B. Gromovas buvo lankstus ir gudrus komersantas, geras specialistas. Jis prekiavo su daugeliu šalių: Anglija, Prancūzija, Belgija bei jų kolonijomis. Savo įmonės asortimentui išplėsti jis importuodavo apie 30 rūšių tropinių augalų žaliavos.

Kiekvienam, net ir mažiausiam klientui, jis stengėsi įtikti. Netrukus firma „Abramovicz i Gromov“ užvaldė vidaus ir užsienio vaistažolių rinką ir pirmojo vaistažolių fabriko Švenčionyse įkūrėjo N. Taraseiskio anūką privertė bankrutuoti. Nors 1938 m. Taraseiskis dar bandė atgauti prarastas pozicijas, dalyvaudamas Lenkijos vaistažolių mugėje Vilniuje, tačiau tai įmonei jau nepadėjo.

Veikė ir karo metais Deja, lyderio pozicijomis neilgai džiaugėsi ir B. Gromovas: 1940 m. Švenčionių vaistažolių

Sietuvos

perdirbimo įmonė buvo nacionalizuota ir perduota Visasąjunginiam Vaistingųjų augalų trestui „Lekarstrest“. Tuo metu vaistažolių perdirbimo įmonė turėjo 4 didelius gamybinius pastatus, 4 mūrinius bei 5 medinius vaistažolių sandėlius ir 3 šildomas džiovyklas.

Karo metais Švenčionių vaistažolių perdirbimo įmonę savo žinion perėmė bendrovė „Sodyba“.

Fabrikas tuo metu turėjo 30–37 neetatinius paruošėjus, kurie supirkdavo vaistažoles ir prieskoninius augalus. 1942 m. Viniuje visiems „Sodybos“ paruošėjams buvo organizuoti kvalifikacijos kėlimo kursai, 1943 m. panašūs kursai vyko ir Švenčionyse.

Karo metais tuometinės Žemės ūkio valdybos leistame „Specialiųjų kultūrų žurnale „Naujoji sodyba“ agronomai bei kiti specialistai publikuodavo įvairius straipsnius bei patarimus agrokultūros klausimais. Keletas jų skirta ir vaistingiesiems augalams: jų auginimui, rinkimui ir pan. Štai 1942 m. gruodžio 20 d. žurnale „Naujoji sodyba“ (Nr. 11/12 (75)) St. Talačkos straipsnyje „Arbata iš vietinių augalų“ ne tik pateikiama patarimų, kokie augalai tinkami arbatai, kaip rinkti, džiovinti ir laikyti arbatai tinkamus augalus, kokius mišinius iš jų daryti, bet ir aptinkame žinių apie Švenčionių vaistažolių fabriko veiklą tuo metu: „Jau pereitais metais nedideliais kie-

Vaistažolių supirkimo punkte

54

Švenčionių r. Šventos aštuonmetės mokyklos mokiniai priduoda vaistažoles. 1978 m. 98 mokiniai pririnko 3100 kg vaistažolių (kiekvienas mokinys vidutiniškai 31,6 kg), augintų mokyklos sklype

kiais augalų arbatos pagamino „Sodybos“ Vilniaus skyrius ir Švenčionių vaistažolių apdirbimo fabrikas. „Sodyba“ iš supirktos žaliavos arbatą gamins ir šiais metais. Tam tikslui šių metų vasarą šalia vaistinių augalų buvo vedama akcija rinkti ir arbatos gaminimui tinkamus augalus. <...> Pripratę vartoti savo augalų arbatą ir ateityje nepasigesime importuotos arbatos, kuri dažniausiai būna falsifikuota, dažyta arba labai brangi“. Kitame šio žurnalo straipsnyje „Vaistinių augalų rinkimas“ pateikiama patarimų, kaip rinkti vaistinguosius augalus, kaip juos paruošti ir kur džiovinti. Rinkti vaistinguosius augalus straipsnyje raginami mokiniai ir mokytojai, jaunieji ūkininkai, Lietuvos Ūkininkių Draugijos narės ir kt. „Karo metu vaistų pareikalavimas ypač didelis ne tik fronto kovotojams, bet ir civiliams gyventojams; galimybė gauti vaistų iš kitų kraštų, yra sumažėjusi, tad reikia išnaudoti esamus galimumus – surinkti mūsų krašto vaistinguosius augalus, kurių yra toli gražu nemaža rūšių ir turinčių stipriausių ir reikalingiausių vaistinių medžiagų. Kultūrinių vaistinių augalų auginimas taip pat turi būti plečiamas. Šiais metais „Sodyba“ per jaunuosius ūkininkus paskleidžia auginimui didelį kiekį valerijono daigų. Pavienė iniciatyva vaistingiesiems augalams auginti taip pat yra pageidaujama plačiausiu mas-

55

tu. <...> Už visus „Sodybai“ patiekiamus džiovintus vaistinius augalus be nustatytų mokamų kainų dar duodami tiekėjams premijiniai taškai.“ Kiek Švenčionyse karo metais buvo perdirbama vaistažolių, tiksliai nežinoma, tačiau pasikliaujant tuo metu dirbusių žmonių pasakojimais, fabriko istorijos metraštyje fiksuojama per 1000 tonų.

1944 metais, traukiantis frontui, beveik visi fabriko pastatai buvo sugriauti, gamybiniai įrengimai suniokoti, sunaikintos vaistažolių plantacijos. Įmonės atgimimas Nors 1945 m. sausio 18 d. direktoriaus įsakymu buvo sudaryta komisija, kuri turėjo nustatyti fabrikui padarytą žalą, o vienintelis išlikęs gamybinis pastatas pradėtas remontuoti, fabriko atgimimas buvo ilgas ir sunkus. Trūko statybinių medžiagų. Jų darbininkai važiuodavo ieškoti į Vilnių, Kauną, Saldutiškį, Maskvą ir kitur. 1945-aisiais daug švenčioniškių išvyko gyventi į Lenkiją, tarp jų – ir daug fabriko darbuotojų. Į jų vietą buvo priimta naujų. Atlyginimai tuo metu taip pat buvo nedideli: apskaitininkės – 400 rub., plantacijos darbininko – 150 rub.

1945-ųjų gegužės 1 d. suremontuotame fabriko gamybiniame pastate pradėjo dirbti du cechai – pjo-

Sietuvos

Vaistažolių dėžučių klijuotojos

vimo ir džiovinimo. Suremontavus senuosius išlikusius gamybinius įrengimus, dar ilgai jais nebuvo galima dirbti, nes nebuvo elektros energijos – miesto elektrinė buvo sugriauta. Vaistažoles tuo metu supirkinėjo tik 4 paruošų punktai (visi Švenčionių rajone). Paruoštą produkciją buvo sunku realizuoti, nes nebuvo paklausos. Fabrikas dirbo nuostolingai. 1946 m. fabriko pagalbinis ūkis turėjo 16,75 ha dirbamos žemės, iš jų vaistažolėms buvo skirta 1,88 ha. Čia buvo auginama valerijonas, šalavijas, rabarbaras, rusmenė. Tačiau trūko sėklų, trąšų, inventoriaus. Nuostolingas ūkis 1946 m. su visais pastatais bei įrengimais parduotas Cirkliškio MTS (Mašinų traktorių stočiai).

Nuo 1945 m. fabrikas priklausė LTSR Sveikatos apsaugos liaudies komisariato Vyriausiajai Farmacijos Valdybai. Valdyba pradėjo atstatinėti sugriautus fabriko pastatus, tačiau trūkstant lėšų bei esant menkai vaistažolių paklausai, o ir nedideliu pajėgumu fabrikui dirbant nuostolingai (1946 m. pagaminta produkcijos tik už 60,9 tūkst. rub.), nuo 1947 iki 1950 m. fabrikas buvo užkonservuotas.

Fabriko darbuotojos apie 1978–1979 m.

Sietuvos

1950 m. pradžioje Švenčionių vaistažolių fabrikas kaip cechas buvo prijungtas prie Vilniaus farmacijos fabriko „Eska“. 1951 m. Švenčionyse jau buvo pagaminta produkcijos už 447,2 tūkst. rub. Kaip savarankiška įmonė fabrikas atgimė tik 1952 m. [kai kuriuose šaltiniuose minima 1951 m. pabaiga], jam vadovauti paskirta provizorė A. Šadzevičiūtė, baigusi Kauno universiteto farmacijos fakultetą. 1954– 1958 m. labai trūko žaliavos, jos rinkti važiuodavo patys darbuotojai. Trūkstant žaliavos darbas fabrike buvo tik sezoninis: dalį darbininkų žiemą išleisdavo atostogų. 1955 m. fabrike pradėjo veikti pirmasis vaistažolių fasavimo cechas. Fabrikas sparčiai augti pradėjo 1956 m., jam vadovauti pradėjus J. Danilavičienei. 1960-aisiais pastatytas naujas gamybinis

Pirmasis fabriko vairuotojas Edvardas Nalivaika 1957 m.

pastatas. 1962 m. čia perdirbta 242 t vaistažolių, po 20 metų –1982-aisiais – daugiau nei dvigubai – 542 t vaistažolių, išfasuota 427 t arbatų. Tuo metu fabrikas buvo vienintelė tuometinės Sovietų Sąjungos įmonė, gaminusi gydomąsias arbatas. Dėl menkų gamybinių pajėgumų (įranga buvo susidėvėjusi ir pasenusi) įmonė negalėjo patenkinti milžiniškos paklausos, todėl tuometinė Sveikatos apsaugos ministerija nusprendė fabriką rekonstruoti ir išplėsti.

Dabar UAB „Švenčionių vaistažolės“ perdirba net 137 pavadinimų vaistinės augalinės žaliavos, iš jos gaminami 4 vaistingųjų augalų mišiniai, 12 gydomąjį poveikį turinčių vienarūšių arbatų ir apie 85 rūšys maistinių arbatų.

Ne vienus metus glaudūs darbo ir draugystės ryšiai fabriką siejo su viena garsiausių Rytų Aukštaitijos žolininkių, farmacininke Eugenija Šimkūnaite.

56

Iki 1975 m. E. Šimkūnaitė dirbo Vyriausiosios farmacijos valdybos Vaistažolių skyriaus viršininke, tad Švenčionių vaistažolių fabrike lankydavosi dažnai: ji organizuodavo bei kontroliuodavo vaistažolių paruošas, prižiūrėdavo, ar teisingai renkama, tinkamai džiovinama žaliava, fabriko darbuotojams teikdavo metodinę paramą. Net ir baigusi eiti šias pareigas, E. Šimkūnaitė Švenčionyse būdavo laukiama viešnia, ją kviesdavosi į fabrike vykdavusias šventes. Kaip pamena Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo pirmininkė Birutė Karnickienė, 1983 m. šimtmetį šventusi įmonė ne tik kad nepamiršo garsios vaistingųjų augalų žinovės, bet ir skyrė jai vaidmenį meninėje programoje.

Šaltiniai: Švenčionių vaistažolių fabriko metraštis „Naujoji sodyba“. – 1942 m. gruodžio 20 d. Nr. 11/12(75).

Dr. Eugenija Šimkūnaitė fabriko šimtmečio šventėje 1983 m.

Fabriko darbuotojai renka ajerų šaknis

57

Sietuvos

Šlyninkos vandens malūno istorijos Kristina Sakaitė Zarasų rajone, šalia Nikajos upės stovinčio Šlyninkos vandens malūno girnos sukasi jau trečią šimtmetį.

Dar praėjusio amžiaus pradžioje malūnas buvo neatskiriama Lietuvos kraštovaizdžio dalis, iki šių dienų jų išliko nedaug, dažniausiai nebeveikiančių, pritaikytų poilsiui, turizmui. Šlyninkos kaime yra bene vienintelis tokio amžiaus veikiantis malūnas Lietuvoje.

Šlyninkos vandens malūnas 1915 m.

Iš Auslo ežero ištekanti Nikaja nebe tokia srauni, taigi ir užtvankos nebeliko. Malūne išlikę daug autentiškų įrengimų, tik vandens turbinas pakeitė variklis – nuo 1963 m. malūnas varomas elektra.

Neišvengta nelaimingų atsitikimų Prieš 260 metų Šlyninkos malūną pastatė dvarininkai Magnuševskiai, apylinkėse turėję dar kelis malūnus. Malūnai nešė pelną, todėl nuomininkų netrūko. Nuomininkai patys turėjo dirbti, išlaikyti malūną ir jį remontuoti, savininkas šykštėjo padėti, tik imdavo pinigus už nuomą.

Praėjusio amžiaus pradžioje Šlyninkos malūną nuomojosi Liudvikas Drunga. Jo anūkė Danutė Deksnytė-Karalienė pasakoja, kad senelis aptiko apleistą malūną, kuris buvo išnuomotas latviui Zibarkui. Latvis per neatsargumą neseniai buvo žuvęs, senelis išsinuomojo malūną už 3000 rublių metams. Drungų šeima 1912 m. persikėlė į Šlyninką. Prie malūno „sena sutrūnijusi gryčia“ didelei šeimai buvo maža, visi vos išsiteko. Malūnui reikėjo kapitalinio remonto, todėl Liudvikas ne tik išleido visas santaupas, bet ir karvę pardavė bei geresnius

Sietuvos

drabužius užstatė, kad gautų paskolą. Dvarininkas buvo šykštus – paprašius remontui lentų, „ponas stenėdamas davė vos keletą pušų“.

Po remonto malūnas pradėjęs geriau malti, žmonės gausiau važiavę, ir senelis greitai atidavęs skolas.

Vytautas Drunga, Liudviko sūnus, pasakoja, kad girnos iš pradžių buvusios granitinės, paskui jas pradėta gaminti iš susmulkinto titnago, nes granito paviršius buvo neaštrus. Abi girnapusės viduryje turi maždaug 30 cm skylę. Viršutinis akmuo užsodinamas ant verpstės, o kad greitai besisukdamas išcentrinės jėgos nebūtų susprogdintas, apkabinamas pakaitiniu geležiniu lanku. Abi girnapusės turi nuo centro einančius griovelius, per kuriuos išmetami miltai. Miltai nubyra į vamzdį, ant kurio kabinamas maišas. Miltai smulkesni ar rupesni, priklauso nuo to, kiek pakeltas ar nuleistas akmuo. Grūdai pilami į viršuje kabančią kašę, pro skylę apačioje jie išbyra į girnas. Rupiai sumalti miltai išsijojami pro besisukančius sietus. Pikliumi atsijotus miltus reikėdavo permalti kelis kartus. Prie lubų kabo plaktukas, kuriuo belsdamas malūnininkas duoda ženklą žmogui, kad šis neštų miltus permalti keletą sykių. Už malimą malūnininkas paima pinigus ir dalį sėlenų, kuriomis šeria savo gyvulius. Vištoms sušluoja išbarstytus grūdus, o kiaulėms – dulkes.

Kas savaitę girnas reikia plakti, nes nusišlifavęs jų paviršius sunkiau trina grūdus.

Malūne neišvengta nelaimingų atsitikimų. Pagrindinė to priežastis būdavo degtinė, todėl kai kurie nuomininkai girtų į malūną išvis neįleisdavo.

... ir dabar

58

Šlyninkoje nelaimė atsitiko, kai Magnuševskio kumetis Leitanas atvažiavo iš turgaus girtas susimalti grūdų. Kabinant maišus, transmisijos velenas įsuko kumečio milinę. Šis su trenksmu nukrito žemyn ir užsimušė, o senelis buvo nuteistas lygtinai. Šis įvykis buvo greitai pamirštas, nes 1914 metais prasidėjo karas. Drungų šeima nepasitraukė į Rusiją, nors daug gyventojų bėgo toliau nuo fronto.

Vytautas Drunga dienoraštyje rašo: „Ruduo, 1915 m., kada mes sėdėjom įsirausę į žemę ir klausėmės granatų sprogimo, armotų ir šautuvų perkūnijos trenksmų. Kada aš, nešdamas į apkasą bakaną duonos, nenorom paleidau į upę, jis iškrito; tas įvykis man baisesnis negu tų armotų ir kulkosvaidžių trenksmai ir granatų kaukimai...“.

Pelną paslėpė už... tapetų Paskutinis malūno nuomininkas buvo Antanas Riauba. Dvarininko, kuris statė malūną, anūkė Malvina Marija Magnuševskaitė, bijodama, kad šeima bus ištremta, susiruošė trauktis į Lenkiją. Išvažiuodama pakvietė į malūną dirbti savo tolimą giminaitį Joną Malinauską. Riaubai išvažiavus, jis liko malti vienas ir malūne dirbo daugiau nei pusę amžiaus.

Jono duktė Regina Veselienė prisimena, kad tėvai laikė gyvulių, prie malūno buvo medinis tvartas, klojimas, senas gyvenamasis namas. Tėvas iš pradžių atvažiavo vienas, po metų parsivežė ir žmoną su mažu sūneliu (Reginos broliu).

Malūnai visada nešė pelną, o darbštūs malūnininkai prasigyvendavo. Tai patvirtina netikėti radiniai sename pastate. Gal trečią naktį malūnininko žmoną iš miegų pažadino duslus garsas. Apsidairiusi pamatė, kad nuo sienų nukrito visi tapetai, o iš po jų pabiro paketai pinigų. Tai buvo vokiškos markės. Moteris nežinojo, ką su tais pinigais daryti. Du krepšius nunešė prie upės ir išmetė, o paskui sugalvojo pasikurdama banknotais mažam sūneliui šildyti pieną.

Matyt, vienas iš nuomininkų beskubėdamas nespėjo pinigų pasiimti, o gal ir užmiršo. O jau XXI amžiuje remontuodami stogą dabartiniai malūno šeimininkai rado laikraščio gniužule susuktų rusiškų sidabrinių monetų.

Sunkiausia malūne būdavo dirbti žiemą, nes naktimis reikėdavo saugoti, kad užtvanka neužšaltų ir vanduo suktų girnas. Sukimosi ašis šildy-

59

davo lempomis, kad pradėtų suktis. Pavasarį ilgais kabliais skaldydavo ledą į smulkius gabalėlius, kad dideli luitai nesulaužytų užtvankos.

Malūnininkai ir jų padėjėjai būdavo vyrai, nes tai sunkus darbas. Vienu metu malūne dirbti reikėjo bent keturių žmonių: inžinieriaus-malūnininko, kuris prižiūrėdavo visą įrangą, ir po žmogų kiekviename aukšte. Kai Jonas Malinauskas išvažiavo lankyti dujininko kursų, malti liko žmona. Jai neteko tampyti maišų, žmonės miltus susinešdavo, tačiau moteriai reikėjo prižiūrėti, paleisti ir reguliuoti mechanizmus.

Trečiajame malūno aukšte

Šeimyna laikė nemažai gyvulių, darbo buvo daug, todėl vaikams prižiūrėti pasamdė auklę.

Malūną vėl teko remontuoti, J. Malinauskas ėmė paskolą iš banko. Užtvanką po karo, 1945 metais, buvo suremontavę rusų prižiūrimi vokiečių karo belaisviai. Užtvanka būdavo atstatoma kas 20–30 metų, nes potvyniai vis nuversdavo šliuzus. Šalia malūno, prie upės, nuolat sukinėdavosi brakonieriai, kuriuos viliojo žuvų gausa. Mat pasroviui atplaukdavo unguriai, o iš kitos pusės, iš Zaraso ežero, prieš srovę neršti atplaukdavo lydekos ir kitos žuvys.

Velniškos istorijos 1946 metais malūnas perėjo į valdiškas rankas – priklausė Zarasų promkombinatui, 1958 m. – Petro Cvirkos kolūkiui, vėliau – Ežerėnų tarybiniam ūkiui.

Kolūkis įvedė savo tvarką: pirmiausia malūnas turėjo primalti kolūkio reikmėms, paskui – iš apylinkių atvažiavusiems žmonėms. Taigi girnos sukosi labai intensyviai. Grūdus veždavo tonomis traktoriais, žmonių eilė nusidriekdavo iki 3 km. Su veži-

Sietuvos

mais atvažiavę žmonės kartais net po tris paras laukdavo savo eilės. Po vieną į malūną retai važiuodavo, pasiimdavo į talką kokį giminaitį. Tai būdavo reta, iš anksto planuojama kelionė. Į malūną važiuodavo 1–2 kartus per metus, o prisimaldavo tiek, kad užtektų visai žiemai miltų duonai, pyragams kepti. Šiltomis naktimis vyrai laukdavo vežimuose, kieme buvo kartys arkliams pririšti. Žiemą miegodavo daržinėje ant šieno arba malūnininko namuose, pasimesdavo ką ant žemės ar ant suolo. Šeimininkai leisdavo išsivirti arbatos, o kartais – ir blynų išsikepti.

Kad laikas neprailgtų belaukiant, vyrai ir stipresnio gėrimo išlenkdavo, o kartais kortuodami praūždavo ne tik pinigus, bet ir miltus, arklį, vežimą. Kai parėjusio namo prasilošėlio žmona klausdavo, kur miltai, tas visą kaltę velniams suversdavo. Sakydavo: „Velnias malūne pasiėmė“.

Sovietmečiu malūnuose ne taip sąžiningai maldavo, ir apgauti klientus buvo lengviau.

Mat anksčiau moterys staklėmis ausdavo drobes iš paprasto susukto siūlo, bet į maišus miltams

įausdavo žymeklį iš kito siūlo. Kiekvienas ūkininkas turėjo savo maišą ir niekas negalėjo neatpažintas jo pavogti. O tarybiniais laikais, kai visi maišai būdavo vienodi, vienas kitas ir ne į tas rankas nukeliaudavo.

Naktimis daržinėje ant šieno vyrai pasakodavo baisius ir linksmus nutikimus. Istorijos apie velnius, malūne gyvenančius, gimdavo pagražinus tikrus nutikimus.

Apie netoliese esantį Kavoliškio malūną ilgai buvo kalbama, kad ten velnias miltus vagia. Po kurio laiko ūkininkai nutarė velnią sučiupti. „Kai tik pritemdavo, malūnininkas stabdydavo malūną ir nebaigęs malti išvarydavo žmones iš malūno. Rytą atėję rasdavo pavogtus miltus. Kartą ūkininkai nepasidavė malūnininko reikalavimui išeiti iš malūno ir pasiliko nakvoti. Pasiėmė štankietus, apsiklojo sermėgom ir, įsitaisę ant maišų, sumigo.

Vidurnaktį išgirdo žlegant maišams užkelti naudojamą grandinę. Mėnulio šviesoj pamatė tikrą velnią su ragais ir kailiu, besileidžiantį lenciūgu žemyn.

Vyrai, jauni ir drąsūs, pripuolė ir ėmė tvatyti velnią

Prieš 150 metų Ciūriche pagamintos valcavimo staklės – vienas seniausių malūno įrenginių

Sietuvos

60

Dabartinė malūno šeimininkė Regina Veselienė ką tik iškepė duoną

lazdom. Ogi čia velnias pradėjo šaukti: „Jėzau, Marija, vyrai, nemuškit!“.

Koks jau čia velnias, kad šaukiasi Dievo! Vyrai jį ėmė tempti laiptais aukštyn, pritempė prie lango ir ruošėsi mesti į tvenkinį ant akmenų. Tada „velnias“ prisipažino, kad jis iš Sniegiškių ir susitaręs su malūnininku bendrai veikti. Žmonės visai nustojo važiuoti pas vagį malūnininką.“ (D. Drungaitė-Deksnienė).

Skalsi malūnininko duona Visą gyvenimą dirbęs malūne, 1994 metais Jonas Malinauskas jį privatizavo.

Dabartiniai malūno šeimininkai – į gimtinę iš Vilniaus sugrįžusi jo duktė Regina Veselienė su vyru Stasiu. „Esu statybininkas, inžinierius-ekonomistas, bet man labiau patinka malūnininku būti, pasijunti toks laisvas“, – sostinę į kaimą Zarasų rajone iškeitęs nesigaili Stasys.

Abu mala grūdus, pagal senuosius močiutės receptus kepa duoną, veda edukacines pamokas čia atvykstantiems lankytojams ir pasakoja savas malūno istorijas.

Per du šimtus metų darbas malūne beveik nepasikeitė. Elektra jį šiek tiek palengvino: nebereikia atidarinėti ir uždarinėti užtvankos, darbas paspartėjo.

Kol girnas sukdavo vanduo, malūnas maldavo 8 valandas, 14 valandų rinkdavosi vanduo. Dabar galima per dieną privalcuoti toną miltų, duonai – 3 tonas primalti, o jeigu gyvuliams pašarams – ir šešias.

61

Malūne saugomos Šveicarijoje, Ciūricho mieste, prieš 150 metų pagamintos valcavimo staklės, kurios čia buvo atvežtos iš dabar jau sugriuvusio Kavoliškių malūno. Staklės buvo restauruotos, atstatyti porceliano velenai, tačiau šiuo metu jos nenaudojamos.

Malūne išlikęs autentiškas maišų keltuvas. Svirtis, stovinti sausai ir nuolat miltais „papudruojama“, gerai išsilaikiusi, tik grandinė medyje paliko gilų rėžį. Visi malūnai be šio įrengimo neapsiėjo, nes pastatas trijų aukštų. Viršutiniame aukšte supilami grūdai, viduriniame – perdirbami, sumalami, po to miltai krinta į apačią, į maišus. Malūnas turi vieną pagrindinę ašį, kurią dabar suka elektros variklis. Išlikusi kruopinė, senos akmeninės girnos.

Viršutinėje namo dalyje buvo vilnų karšykla – dabar ta dalis nugriauta. Taupant vandenį, jei malūne tuo metu nemaldavo, karšdavo vilnas, dirbdavo lentpjūvėje.

Dar sovietmečiu sukurta aibės projektų, malūnas turėjo pavirsti dideliu poilsio kompleksu su viešbučiu, vietoj turbinų planuota įrengti pirtį.

Tačiau Reginai ir Stasiui Veseliams niekada nekilo minčių sustabdyti trečią amžių veikiantį malūną ir čia įrengti restoraną. Senuosius amatus atgaivinę, ateityje ketina atstatyti sugriuvusią malūno dalį iš Nikajos upės pusės, atkurti vandens turbinas.

Nuotraukos Kristinos Sakaitės

Sietuvos

Linas Broga – Žmogus iš Pačiaunės: tarp technikos ir kūrybos Justas Jasėnas

Šių metų birželio 16-ąją sukako penkeri metai, kai vertimų, kūrybos, ieškojimų ir gyvenimo platumose nebeturime Lino Brogos – kruopštaus, talentingo, Dangaus palytėto žmogaus.1 Šių metų gegužės 10 d. būtume šventę jo 85-metį. Ir ne tik šios progos įpareigoja kalbėti ir rašyti. Kur kas slėpiningiau, kad jis visą gyvenimą tiesiog likimiškai derinęs šaltą ir technišką profesiją su kūrybiniu skaudėjimu, su Aukštybių padovanotu troškimu liestis prie amžinųjų vertybių paliko mūsų suirusiai kasdienybei didžiulius minties kraičius: per penkis dešimtmečius išvertė visą iki šiolei žinomą rusiškąją Jurgio Baltrušaičio lyriką (turiu galvoje 2007 m. pasirodžiusią rinktinę „Kalba su lemtimi“), išsaugojo aktorės Unės Babickaitės-Graičiūnienės ir jos vyro Vytauto Andriaus Graičiūno palikimą, jų atminčiai 2001 ir 2005 m. pasirodė dvi laiškų, dienoraščių, atsiminimų knygos. Ir tai dar ne viskas. O kur dar Lino Brogos kelionės, jo pasišventimas, kantrybė, tūkstančiai negatyvų, kuriuose užfiksuotas mūsų krašto sakralinis paveldas: pakelių kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės, žmonių žingsniai, jų buitis ir būtis. Prof. Viktorija Daujotytė, rodos, taikliausiai bus apibūdinusi L. Brogos gyvenimo lauką ir laiką: „Jis buvo pašauktas mąstytojo, rašytojo, filosofo gyvenimui. Bet sunkus laikas labai anksti leido jam suprasti, kad laisvės, kurios reikėjo jo dvasiai, jam nebus duota, ir jis atsisakė humanitaro, humanisto norų, siekimų, bet neatsisakė eilėraščių, kuriuos rašė visą gyvenimą. Dėstytojavo dabartiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete, dėstė humanitarams sunkiai įsivaizduojamus mokslus – braižomąją geometriją, buvo labai tikslus, preciziškas, logiškas. Bet visą laiką jo gyvenime liko tas neišsipildęs prigimties balsas – knygos, žodžio, meno, eilėraščio šauksmas. Mažai kas yra patyręs jo įspūdingumą, nes buvo tylus, vienišas ir slaptas.

Didžioji jo gyvenimo dalis yra praėjusi slaptyje, ty1 Justas Jasėnas, „Vienos Sielos švytėjimas. Vertėjo Lino Brogos (1925–2005) penktosioms mirties metinėms paminėti“, – Lietuvos aidas, 2010 06 19, Nr. 140–142, p. 5.

Sietuvos

Linas Broga Žirmūnuose, 1987 m. vasaris

loje. Jo įspūdingumas yra matyti ne tiek iš to, ką jis yra padaręs, nors ir jo darbai labai svarbūs, bet iš to, ką jis, kilęs iš Aukštaitijos, iš Pačiaunės vienkiemio, troško daryti, kam buvo pašauktas savo prigimties“.2 Sušvinta Susitikimo ilgesys Susirašinėti su Linu Broga (1925 05 10 Pačiaunės k., Zarasų r. – 2005 06 16 Vilnius) – Dusetų krašto šviesuoliu, inžinieriumi, vertėju pradėjau apie 2000-uosius metus. Kai ruošėmės paminėti Panevėžio humanitarinės Vytauto Žemkalnio gimnazijos jubiliejų, ta proga statėme spektaklį apie vieną talentingą, iškilią, o vėliau – tragiško, sulaužyto, sugniuždyto likimo šios gimnazijos auklėtinę – aktorę Unę Babickaitę-Graičiūnienę. Nors režisierė Renė Dautartienė buvo parašiusi puikų scenarijų, o mums, gimnazistams, sekėsi neblogai vaidinti, vis dėlto kažko trūko. Pirmiausia, stigo gilesnės pažinties su Pauliaus Galaunės, Balio Sruogos, Konstantino Balmonto charakteriais, gyvenimų, kasdienybės, kūrybos ir nusivylimų keliais. Reikėjo labai daug skaityti, visų pirma – prisiminimus, laiškus, kad ten atrastume tų žmonių laiką, situacijas, vieną kitą jiems būdingą charakterio, gyvensenos bruo2 Linas Broga. 1925–2005. Atminimo knyga. Sudarytoja Romana Brogienė, „Krantų“ redakcija, Vilnius, 2008, p. 462.

62

žą, kad vėliau galėtume žiūrovui pristatyti unikalią, jau mūsų atrastą, suvoktą U. Babickaitės asmenybę.

Nutariau tuo reikalu parašyti Linui Brogai. Aišku, visai netrukus gavau ir laišką, ir gražius palinkėjimus, ir gausų U. Babickaitės bibliografijos sąrašą – dabar jau domėkis, skaityk, gilinkis. Kitą sykį L. Broga atsiuntė knygą apie Vytautą Andrių Graičiūną „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire...“, šiek tiek tame laiške papasakojo apie save. Štai keli jautrūs sakiniai: „Aš irgi praradau kelias dešimtis metų – turėjau net pasidaryti inžinieriumi, o darbui, kuris man atrodė prigimties skirtas, galėjau skirti tik trupinius. Toks jau buvo likimas, mes jo pakeisti turbūt negalime arba tik labai nedaug“.3 Dar esame sveikinęsi švenčių proga. Liko tie laiškai – dabar brangus ir iškalbingas prisiminimas. Ir iš tos laiškų bendrystės įdomu tai, kad susirašinėjome keletą sykių, o niekada nebuvome susitikę. L. Brogos asmenybė mane, tada dar gimnazistą, sužavėjo tuo, kad nepaniekino, neignoravo jaunų žmonių, kartais gal ir naivių pastangų žūtbūt pasiekti savo tikslą. Sužavėjo tas atidumas, dėmesys, noras padėti. Po Lino mirties lyg ir viskas nutrūko. Bendrystė, jau kitokia, atsinaujino tuomet, kai Lino našlė Romana rengė atminimo knygą ir vyro rankraštyne rado mūsų susirašinėjimų pėdsakų. Kažkada L. Broga prof. V. Daujotytei yra sakęs, kad mūsų mirusieji daro su mumis, ką nori. Ir tai turbūt teisinga, tikra. Pats Linas iš Aukštybių, rodos, kontroliuoja mūsų susitikimus, mūsų kūrybingumą, savitu būdu leidžia nesėdėti rankų sudėjus, bet liestis prie to, kas jam pačiam buvo brangu, ką jis pats darė skausmingai ieškodamas, tikėdamasis, kurdamas, leidžia mąstyti, rašyti ir ilgėtis tikrumos. Kažkoks slėpinys veriasi, kai žinai ir matai, jog šiandien po Lietuvą keliauja L. Brogos nuotraukos, primenančios prabėgusių dešimtmečių tikrovę: sutiktų žmonių veidus, pakelių kryžius ir koplytstulpius, ateinančias technikos naujoves. Išleistos ir dvi knygos, skirtos Unės Babickaitės atminimui4 (Lino paruoštos talkinant žmonai Romanai ir kitiems kultūrininkams), jau po vertėjo mirties pasirodė ir beveik penkiasdešimt metų pareikalavęs Jurgio Baltrušaičio rusiškosios ly3 Lino Brogos laiškas Justui Jasėnui. 2000 m. gruodžio 19 d.

4 Unė Babickaitė–Graičiūnienė. Atsiminimai, dienoraštis, laiškai.

Sudarytojas Linas Broga, Scena, Vilnius, 2001 ir Unė Babickaitė– Greičiūnienė. Laiškai, amžininkų atsiminimai. Sudarė Linas Broga, Romana Brogienė, Aidai, Vilnius, 2005.

63

Kryžių kalnas. 1955 m. Lino Brogos nuotrauka

rikos vertimo į lietuvių kalbą tomas5, pristatytas Vilniuje.6 Vertėjo atminimui įamžinti 2008 m. pasirodė atminimo knyga7, šiltai ir nuoširdžiai sutikta Lino gimtinėje8 ir sostinėje.9 Vertėjo našlė toje knygoje man įrašė: „Į pradedamą eiti gyvenimo kelią tepalydi Jus Dangaus malonė ir gražioji Lino siela, jos potroškiai ir mintys (2008, spalis)“. Džiugina mane ir R. Brogienės dovanotos religinio ir pasaulėžiūrinio turinio knygos, kadais gyvenusios Lino bibliotekoje Žirmūnuose. Tas įrašas lyg ir įpareigoja tęsti Lino Brogos pradėtus darbus – jau gal kiek kitokius šiandien, jau kitaip. Rašyti, kalbėti ir pristatyti šalia esantiems tuos dalykus, kurie jungia, telkia, vienija ir brandina. Tuos dalykus, kurie padeda išlikti, išsilaikyti, nepasimesti, neprarasti širdies. Tuos dalykus, kurie leidžia būti ir džiaugtis netgi tuo, kas šiaip jau nekelia didelio pasitenkinimo, o tik vargina ir sekina. Taigi, norisi sugrįžti prie Lino Brogos kruopštumo. Norisi pažvelgti į jo kantrybės ir uolumo darbus, atliktus tyloje, slaptumoje. Jie įkvėpia ir turbūt vilioja nepaprastu atidumu, gebėjimu jausti.

Egzistencinis buvimas „tarp“ Ir dar – kažkokią egzistencinę įtampą sukelia tas „tarp“, kurį Linas Broga visą gyvenimą nešiojo savyje. Toji įtampa, tas nuolatinis buvimas „tarp“ skaldė ir blaškė kūrėjo asmenybę, neleisdamas išgyventi tikrojo pašaukimo, bet, kita vertus, dovanojo 5 Jurgis Baltrušaitis. Kalba su lemtimi. Vertė Linas Broga, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2007.

6 Justas Jasėnas, „Jurgis Baltrušaitis skaitytojui prabilo „Kalba su lemtimi“, – Lietuvos aidas, 2008 02 22, Nr. 43, p. 8.

7 Linas Broga. 1925–2005. Atminimo knyga. Sudarytoja Romana Brogienė, „Krantų“ redakcija, Vilnius, 2008.

8 Monika Lunienė, „Knygos sutiktuvės“, – Zarasų kraštas, 2008 12 16, Nr. 96, p. 2.

9 Algimantas Zolubas, „Keliavęs tyliai, pėdsaką palikęs gilų“, – Lietuvos aidas, 2008 11 15, Nr. 256, p. 2.; Justas Jasėnas, „Pristatyta Lino Brogos gyvenimo ir kūrybos knyga“, – Lietuvos aidas, 2009 02 04, Nr. 22, p. 8.

Sietuvos

alternatyvą – tam tikrą būdą laiko tamsą išbūti kitaip – liečiantis prie J. Baltrušaičio kūrybos, žvelgiant į U. Babickaitės talentą, bičiuliaujantis, bendraujant, fotografuojant, verčiant, randant buityje būties perlų, kurie nors trumpam sušildė, atgaivino, sustiprino, kai nebuvo matyti prasmės, nebuvo kito kelio, išeities, kai sekino, vargino ir taip nelengvas, o dar ir širdžiai nemielas darbas. Ir tą darbą (inžineriavimas, braižymas, dėstymas) Linas dirbo kantriai, nesistengdamas išvengti ar dirbti bet kaip, bet jį kažkokiu būdu sutvirtinant, sustiprinant kūryba, kitokiu žvilgsniu, jog visa tai reikalinga būties ir tikslo, galiausiai – asmens vertybinėms ir kasdieniškoms, kartais gan buitiškoms nuostatoms taurinti. Linas tiesiog „pabėgdavo“, pasinerdavo ir būdavo kūryboje, kur jis galėjo būti jis, kur kūryba lietė širdį, gaivino jausmus, kur slaptumoje buvo galima nevaržomai skonėtis taurumu, kilnumu, kūrybingumu, poezija, žodžio galių virpesiais. Stebina tai, kad L. Broga tą įtampą (negalėjimą būti savimi, negalėjimą atskleisti savasties ir dvasios turtų, negalėjimą laisvai mąstyti ir kalbėti) prisijaukino

Kryžių kalnas. 1955 m. Lino Brogos nuotrauka

Sietuvos

suvokdamas, kad esamo laiko nepakeis, bet kad jį vis dėlto, turint savąją, asmeniškąją ir gyvąją alternatyvą, reikės kažkaip išgyventi. Kad kūryba lyg ir pasitrauks į antrą planą, o duoną reikės valgyti dirbant širdžiai nemielą darbą. Bet tas subrandintas, ilgesingasis, išlauktasis, gal ne toks dažnas „pabėgimas“ į slaptumą duos vaisių ne tik pačiam Linui, bet ir visai lietuvių literatūrai – po penkiasdešimties metų į mūsų sąmonę pagaliau grįš Jurgis Baltrušaitis. Taigi, kas buvo Linas Broga, egzistenciniame „tarp“ ieškojęs, kūręs ir tikėjęs Būties šviesa?

Sunkiam Kely artėjanti Šviesa Linas Broga gimė 1925 m. gegužės 10 d. Pačiaunės kaime, prie Čiauno ežero, visai netoli Dusetų, garsėjančių kasmetinėmis žirgų lenktynėmis. Jauno žmogaus pasaulėžiūrą ir pirmuosius dar mokinuko pasirinkimus čia pirmiausia formavo gražus, teisingas sugyvenimas su gyvąja aplinka, gamta, tėviške (vėliau svetimųjų atimta, nugyventa, nudrengta, Linas visada jos ilgėjosi, o atsivėrus galimybei, pasikeitus laikams, rūpinosi jos – pastatų ir žemės – susigrąžinimu, puoselėjimu, atstatymu) su paprastais, kasdieniškais, bet šviesios ir taurios dvasios žmonėmis. Kaip yra sakiusi R. Brogienė, Linui tėviškė, gimtinė buvo terra sacra. Jis yra rašęs: „Pačiaunė buvo pilna muzikos. Medžiuose giedojo paukščiai, o vasaros vakarais iš tolimų apylinkių aidėjo dainos. Sykį sodyboje dirbo meistrai. Ramų vasaros vakarą iš užu Čiauno, nuo Zaduojo ežero pasigirdo vyrų „Tykus vakars be vėjo, be vėjo“. Tėvas su meistrais po vieno posmo įsiterpė, anie atsakė ir taip pakaitom išdainavo visą dainą. O Dusetose ir Antazavėje gaudė varpai, bažnyčiose skambėjo vargonai ir giesmės. Tik niekas nejautė, kad po šia pasakų šalimi glūdi pražūtis“.10 Gal todėl kiek galėdamas rinko prisiminimus, užrašė kaimynų pasakojimus – ilgesingąją ramaus gyvenimo idiliją, paliko nemažai medžiagos apie savo giminę, tėvus, brolius, seserį. Skaitai dabar tas biografijas, sklidinas įvairių skaičių, ir džiaugiesi žmogaus kruopštumu – palikti, išsaugoti, įamžinti tuos jau buvusius paprastus, kuklius gyvenimus, tuos sudėtingus, sulaužytus likimus, tą vienišystę, tas pastangas viską savomis rankomis užsidirbti (čia vėl prieš akis iškyla likiminis L. Brogos bandymas liestis prie tikrumos, ilgėtis, stengtis išgyventi buvimą 10 Linas Broga. Pro nebesamą langą. – Leokadija Lukošiūnaitė –Malcienė. Dusetiškiai. Utena, UAB „Utenos spaustuvė“, 2003, p. 8.

64

„tarp“, kai „kitaip“ tiesiog nėra, atimta, neduota). Graži, ramios, su gamta susiliejusios vaikystės pasaka lyg ir baigėsi, lyg ir buvo užgniaužta, prislopinta prasidėjusio karo, okupacijos ir trėmimų metams.

Dienos ir Darbai Mokėsi Linas Kalniškių ir Dusetų mokyklose.

Dusetose baigusį šešis skyrius tėvas Liną nuvežė į Biržus, apgyvendino pas dėdę Joną, ten prasidėjo mokslai pirmojoje gimnazijos klasėje. Turbūt jau tuomet jaunasis gimnazistas suvokė, kad svarbu savyje išsiugdyti žmogiškumą, sutvirtinti dvasią gražiais darbais, kilniomis pastangomis bei idėjomis.

Pats Linas yra rašęs: „Besimokydamas jutau, kad esu kitiems našta. Man buvo skaudu prašyti sąsiuviniui ar pieštukui. Ir aš ėmiau už pinigus turtingųjų vaikams piešti piešinius, rašinėti rašinius. Vėliau tokį verslą atmečiau kaip negarbingą, bet tai buvo pirmi mano žingsniai išsivaduoti iš aplinkos, kuri mane slėgė. Nuo to laiko panorau tapti savarankiškas ir supratau, kad žmogus tik tiek tėra vertingas, kiek stengiasi sąžiningu darbu nuveikti gera kitiems ir sau.11 Iš Biržų 1939 m. Linas persikėlė į Zarasus ir čia 1943 m. baigė gimnaziją. 1946 m. rudenį įstojo į Kauno Universiteto hidrotechnikos fakultetą,12 o 1951 m. jį baigė (jau KPI – Kauno Politechnikos institutas), įgijo autokelių inžinieriaus specialybę. Dar Linui besimokant trečiame kurse, pasiekė žinia, kad 1949 m. kovo 25 d. iš tėviškės ištremti tėvai, du broliai ir sesuo, sodyba nusavinta. Taip grubiai pasikėsinta į dvasinę ir fizinę nuosavybę, į nusistovėjusius, visiems žinomus ir suprantamus žmogiškuosius ryšius – skaudžiai nukirstas ryšys su šaknimis, praeitimi, gentainiais. Laiko pervartas, politines griūtis, 11 Iš L. Brogos autobiografijos 1948 04 22: Linas Broga. 1925–2005.

Atminimo knyga. Sudarytoja Romana Brogienė, „Krantų“ redakcija, Vilnius, 2008, p. 29.

12 Apie studijas L. Broga toje pačioje 1948 m. balandžio 22 d. rašytoje biografijoje užsimena: „Studijuoti svajojau seniai. Mokytojauti teko tik todėl, kad nebuvo kam. Bet čia skersai kelio stojo ta kliūtis, kad tėvų ūkis buvo paliestas žemės reformos. Visur vyravo nuomonė, kad „buožių“ į universitetus nepriima, ir aš ilgai svarsčiau: buožė pats esu ar ne? Štai tie patys pančiai, su kuriais anksčiau dar vaikas kovojau, vėl mane apipainiojo, todėl man pasirodė geriau būsią nutylėti, pamiršti ir pradėti visai naują ir laisvą gyvenimą. <...> Štai jau dveji metai lankau universitetą. Pragyvenu iš stipendijos ir savo darbo, kuris gana įvairus: nuo braižymo iki malkų skaldymo, nuo buhalterijos iki pamokų. Dirbti tenka sekmadieniais ir naktimis, nuo ko labai kenčia studijos ir sveikata, bet šie metai yra vieni gražiausių mano gyvenime. Nenoriu, kad ir toliau visa tai būtų aptemdyta neatvirumu“: Linas Broga. 1925–2005. Atminimo knyga. Sudarytoja Romana Brogienė, „Krantų“ redakcija, Vilnius, 2008, p. 33.

65

Kupiškio bažnyčia. 1956 m. Lino Brogos nuotrauka

artimųjų tremtį, galiausiai atimtos sodybos, gimtųjų namų ilgesį reikėjo slopinti, literatūrą ir filosofiją slėpti po technikos skydu – lyg priedanga saugojusiu yrantį, prievarta ardomą, draskomą gyvenimą. L. Broga 1952–1956 m. dirbo Kaune, LTSR plentų valdyboje, 1956–1962 m. Vilniuje, LTSR autotransporto ir plentų ministerijoje, vėliau perėjo į ne tokį alinantį dėstytojo darbą Vilniaus inžineriniame statybos institute, kad galėtų būti su poezija, daile, muzika, visu kultūriniu paveldu, kad galėtų versti įvairių autorių kūrybą, laisvesnėmis minutėmis maitintis tais gyvaisiais kultūros syvais. 1958 m. pasirodė jo sudarytas žemėlapis „LTSR keliai“, „LTSR turistinis žemėlapis“ (su E. Danilevičiumi, 1962, 1963, 1963 rus.), mokymo priemonės-vadovėliai „Braižomoji geometrija“ (III ir IV, 1973, 1974 (drauge su B. Zabotka). 1966 m. drauge su A. Ivanausku buvo parengti „Lietuvos TSR fizinis žemėlapis“ ir „Lietuvos TSR ekonominis žemėlapis“. 1968 m. kovo 19 d. Ekonomikos instituto mokslinės tarybos posėdyje buvo patvirtinta ne-

Sietuvos

akivaizdinio aspiranto L. Brogos disertacijos tema „Lietuvos TSR autokelių techninio lygio kėlimo ekonominis efektyvumas“ (vad. ek. m. kand. A. Gulbinukas). 1971 m. disertacijos tema buvo parašyta ilgoka ataskaita, kurios recenzijoje pažymėta, kad darbas aktualus ir reikalingas, tačiau pati disertacija taip ir liko nebaigta – neviliojo, nemasino tas kone privalomai brukamas uždavinys.13 Iš likusių Lino užrašų matyti, kad jam širdžiai nemėgtose srityse teko ir daugiau darbuotis: parengti mokslinius straipsnius, pranešimus

Linas Broga savo sodyboje Pašiekštyje. 1975 m. gegužė

žurnalams ir konferencijoms, vykdyti kitas aukštosios mokyklos veiklas. Linas yra recenzavęs vadovėlių ir mokymo priemonių, nuo 1970 m. vadovavo VISI SMD braižybos būreliui. Alinantį darbą kiek gaivino darbinės kelionės ir fotografija, sutikti žmonės, apie tai jis daug savo laiškuose rašė U. Babickaitei, nuoširdžių išsiliejimų, dažnai ir dvasios skaudulių randame užrašuose, dienoraščiuose. Dar studijų metais atliko praktiką Karakumuose ir Kazachstane. Teko lankytis Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Pamyre, Tian Šanyje.

1955 m. aplankė artimuosius Sibire. Tikriausiai kelionių metu susižavėjo Nizami asmenybe ir poezija, 13 Linas Broga. 1925–2005. Atminimo knyga. Sudarytoja Romana Brogienė, „Krantų“ redakcija, Vilnius, 2008, p. 216–217.

Sietuvos

pakeliui į praktiką Turkmėnijoje aplankė Nizami literatūros muziejų Baku. Nizami XII a. parašyti tekstai L. Brogos į lietuvių kalbą išversti 1950-aisiais.

Dar gimnazijoje L. Broga buvo stipriai paliestas Jurgio Baltrušaičio poezijos, o 1943 m. perskaitytas posmelis iš eilėraščio „Ave, crux!“ pakerėjo jaunuolio vaizduotę nebaigto kurti pasaulio vizija, kuri gal ir paskatino imtis didelio darbo – išversti visą J. Baltrušaičio rusiškąją lyriką. Nuo 1968 m. pradėjo skelbti publikacijas periodikoje, almanachuose, knygose (daugiausia poezijos vertimai, pasisakymai, vienas kitas straipsnis literatūros, vertimo klausimais), buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Dar studijuodamas susipažino su aktorės U. Babickaitės ir jos vyro V. A. Graičiūno šeima, kurie turėjo įtakos tolimesnėms Lino kūrybinėms inspiracijoms. Pažintis su šiais Lietuvos iškiliaisiais vėlei buvo atsvara negailestingai kasdienei tikrovei, bandymas pabūti namuose su žmonėmis, knygomis, talentais, gyvenimu, dar vienas bandymas išgyventi jau minėtąjį likiminį „tarp“. Pats Linas globojo Unę, o jos sukauptą kultūrinį menininkės palikimą perdavė Teatro, muzikos ir kino muziejui Vilniuje. Palėvenėje (Kupiškio r.) pastatė jos antkapinį paminklą. Reikia dar paminėti, kad 1990 m. Linas kartu su broliu Povilu ir seserimi Stefanija Brogaite-Bertašiene parsivežė ir Dusetose perlaidojo Sibire mirusių brolio Aloyzo ir tėvo Stepono Brogų palaikus. Pats pastatė paminklą, suprojektavo liaudiškas lietuviškas saulutes ir įamžino ne tik Brogų, bet ir gimtosios Pačiaunės vardą – taip įvykdytas nesurašytas testamentas, gal tik miglotai įskaitomas motinos Severinos Brogienės keliuose iš Sibiro rašytuose laiškuose.

Linas Broga išvertė Omaro Chajamo,14 Hafizo,15 Nizami16 ir kt. poezijos. Jo archyve yra išlikusių ir Keminė, Chagani, Vazeho, Machtumkuli, Aleksandro Bloko, Ivano Franko, Heinricho Heinės, Sergejaus Jesenino, Michailo Lermontovo, Li Bo, Apolono Maikovo, Aleksandro Puškino, Rumi, Taraso Ševčenkos, Van Vej kūrybos vertimų publikacijų bei juodraščių.

Parašė atsiminimų apie Juozą Urbšį17, U. Babickaitę14 Linas Broga, „Omaras Chajamas ir jo rubajatai“, – Omaras Chajamas, Rubajatai, Vilnius, „Vaga“, 1972, p. 209–220.

15 Linas Broga, „Hafizas“, – Hafizas, Gazelės, Vilnius, „Vaga“, 1978, p. 55–59.

16 Linas Broga, „Nizami Gandževi“, – Nizami, Leili ir Medžnūnas, Vilnius, „Vaga”, 1985, p. 258–262.

17 Linas Broga, „Atsiminimai apie Juozą Urbšį“, – Dabar ir visados.

Juozo Urbšio laikas ir asmenybė, Kaunas, 1993, „Spindulys“, p. 188–193.

66

Graičiūnienę,18 Vytautą A. Graičiūną,19 Lionginą Janaudį20 ir kt. Svarbesnieji L. Brogos vertimai: Jurgio Baltrušaičio „Žemės Laiptai. Kalnų Takas“ (1973), „Lelija ir Pjautuvas“ (1996), Omaro Chajamo „Rubajatai“ (1972, 1998), „Išminties taurė“ (1984), Hafizo „Gazelės“ (1978), Nizami „Leili ir Medžnūnas“ (1985). Susirašinėjo Linas su šeimos nariais, azerbaidžaniečių poetu Ališir Azeri, U. Babickaite, K. Balmonto dukra Nina Bruni, poetu, vertėju Jonu Graičiūnu, mokytoju Petru Kuzmicku, orientaliste, vertėja Nina Ryčkova, literatūrologe, vertėja Irina Roždestvenskaja, poetu Stasiu Santvaru, Lietuvos diplomatu, vertėju Juozu Urbšiu ir kt.

Sielos gelmėj sudaigintasis žvilgsnis Norėdami dar labiau pažinti Lino laiką, asmeninę istoriją, pasaulėžiūrą formavusius sutiktus žmones, jo paties augimo ir tobulėjimo, tobulinimosi kriterijus, turime šiek tiek sugrįžti į pradžią, susitikti su jo mąsliu žvilgsniu. Kokios nuotaikos Liną lydėjo mokslo ir pirmaisiais mokytojavimo metais, kas jį guodė, tvirtino, kas leido būti ištikimam ir nemeluoti širdžiai? L. Broga rašo: „Prasidėjo rėksmingi mitingai, plazdėjo raudonos vėliavos. Darėsi nebeaišku, kur baigiasi reformos, kur prasideda susidorojimai.

Zarasų gimnazijoje atsirado naujų mokytojų, vyko mitingai, ragino stoti į komjaunimą. Moksleiviai entuziazmo nerodė, dargi krėtė priešiškas išdaigas.

Sykį po pamokų pirmajame aukšte pasigirdo „Lietuva, tėvyne mūsų!“ Komsorgas lekia laiptais žemyn, klausinėja, kas giedojo, bet himnas girdėti jau iš viršaus... Triukšminga „politinė veikla“ man buvo svetima, labiau mėgau skaityti ir mokytis, bet sausio pabaigoje (1941 m. – J. J. pastaba) nelauktai buvau 18 Linas Broga, „Lyg upė, kurią sugėrė smėlynai“ (Unės BabickaitėsGraičiūnienės 90-mečiui), – Pergalė, 1987, Nr. 5, p. 180–182; Linas Broga, „Palėvenės akmenys“, – Tiesa, 1989 06 14; Linas Broga, „Ji žinojo žodžių muzikos paslaptį…“, – Lietuvos rytas, 1993 12 17; Linas Broga, „Žvaigždės duktė“, – Tau ir namams, 1994, Nr. 4; Linas Broga, „Žiburys, šviečiantis iš anapus“, – Kauno diena, 1994 05 09, Nr. 105; Linas Broga, „Konstantinas Balmontas ir Unė Baye“, – Darbai ir dienos, Kaunas, VDU, 1999, Nr. 8 (17), p. 203–210, Линас Брога, „Константин Бальмонт, „Из творчества и переписки последних лет“, – Литва литературная, 1987, Nr. 4, p. 146–157 (apie K. Balmontą ir Unę Baye 1934–1940 m., 8 eilėraščiai ir 5 laiškai); Romana Brogienė, Linas Broga, „Vincas Mykolaitis-Putinas ir Unė Babickaitė-Graičiūnienė“, – Literatūra ir menas, 1995 07 29, Nr. 30 ir 1995 08 05, Nr. 31.

19 Linas Broga, „Graičiūnų šeima“, – Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire... (sud. Dr. Jonas Rudokas), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Vilnius, 1998, p. 164–191, 216–220.

20 Linas Broga, „Pastovėkim prie kapo. Lionginas Janaudis“, – Apžvalga, 1996 03 09, Nr. 10.

67

įtrauktas į savotišką pasipriešinimo verpetą. Namie trise nupiešėm trispalvę, kad būtų stipriau, dar juodai užkeverzojom svastiką ir iš ryto prieš pamokas tą lapelį prisegiau prie sienlaikraščio. Netrukus pasigirdo balsai, kilo ermyderis. Ieškojo kaltų, bet nerado.

Ir čia pakliuvom mudu su Antanu Kanapicku. Mat neseniai vienas pažįstamas berniukas iš pradžios mokyklos parsinešė kelių „Internacionalo“ posmų parodiją. Man ji pasirodė netobula, tai kiek pataisęs atsinešiau į klasę, o Antanas ėmė giedoti ir diriguoti.

Po pietų mus jau tardė direktorius ir inspektorius, o kitą dieną skubus pedagogų tarybos posėdis pašalino iš gimnazijos.21 Jaunuoliai tardyti ir saugume, bet vėliau tie tardymai nutraukti, į visa pažvelgta kaip į vaikiškas išdaigas. Taigi jau tada Linas skaudžiai susidūrė su santvarka, kuri neleis žmogui laisvai mąstyti ir pasakyti, ką galvoji, kad visus galvojimus reikės išgyventi slaptoje, kad reikės gyventi „tarp“, norint tiesiog išlikti, išsilaikyti. Mokyklos direktorius Stasys Paliulis patarė pasiruošti ir leido pavasarį klasės egzaminus laikyti eksternu. Linas Zarasų gimnazijoje buvo literatų būrelio pirmininkas, pats rašydavo, daug skaitė, su bičiuliais rengdavo literatūrines popietes, drauge su bendraminčiais skaitydavo poeziją, gilindavosi, analizuodavo, bendravo su kitų miestų jaunaisiais kūrėjais, keisdavosi, dalindavosi tekstais (daugiausia su Utenos ir Rokiškio gimnazistais; porą uteniškių laiškų zarasiškiams yra pasirašęs jų būrelio globėjas Jurgis Lebedys). Štai dar kelios iškalbingos ištraukos apie 1941 m. birželio įvykius: „1941 m. birželio 14-ąją naujoji valdžia „įspūdingai“ paminėjo savo metines. Iš vakaro centrinėje Zarasų gatvėje sustojo gal keliolika autobusų. Uniformuoti žaliakepuriai kariškiai, rūsčiai unisonu traukdami dainą, nužygiavo į Magučius nakvoti. Žmonės iki sutemų neramiai vaikščiojo gatvėmis. Rytą pro langą Šaltupės gatvėje matėm iš kaimų traukiančius vežimus su žmonėmis ir manta. Kiekvieną vežimą lydėjo kareivis, atkišęs šautuvą su durtuvu. <...>. Išlaikiau paskutinį egzaminą, ir motina birželio 22-ąją atvažiavo manęs parsivežti.

Zarasuose buvo tylu, tik miesto aikštėje stoviniavo susirūpinusių žmonių, gal žydų, būreliai. Pakeliui Imbrade pas gimines sužinojom: karas. Naktis buvo 21 Linas Broga. Pro nebesamą langą. – Leokadija Lukošiūnaitė –Malcienė. Dusetiškiai. Utena, UAB „Utenos spaustuvė“, 2003, p. 9.

Sietuvos

tyki, tik retsykiais nugausdavo tolimi duslūs smūgiai.

Kitą dieną per Kauno radiją pasigirdo Tautos giesmė.

Sukilėlių pranešimai nupūtė ir Dusetų valdžią. Apylinkėse pasigirdo pavieniai šūviai, automatų salvės.

Visi laukė, kad po birželio vidurio siaubo grįš tvarka ir ramybė. Tačiau švytuoklė „akis už akį“ pasviro atgal. Netrukus pasirodė vokiečiai. Gatvėse išvydom žmones su geltonomis žvaigždėmis. Tai buvo žydai, su kuriais daug metų bendravome, dirbome, mokėmės. Ramybė nebegrįžo. Vieną sekmadienį motina grįžo iš Dusetų pergedusi, vis kartodama: „Viešpatie, Viešpatie!“ Ji sužinojo, kad Dusetų žydus išvarė į Degučių pusę ir sušaudė. Žinia buvo baisi ir slogi ne tik dėl kraupaus krikščioniškų nuostatų ir įprastų sambūvio papročių paniekinimo, bet ir todėl, kad su daugeliu miestelio žydų – prekybininkų, amatininkų – buvome pažįstami, juos gerbėme.22 Baigęs gimnaziją Linas gyveno tėviškėje. Visokie dar vaikystėje patirti išgyvenimai daug ko pamokė, padėjo formuotis požiūriui į gyvenimą, aplinką, žmones. Formavo ir nuostatą nepasiduoti režimo prievartai, piktų žmonių įtakai. Pats Linas rašė: „Ne griauti, o statyti, daryti gera ar bent nedaryti bloga. Ką vėliau dariau, veikiau ar sunkiai ieškojau sprendimų, beveik visuomet jutau ryšį su šiais jaunos dvasios įžadais“.23 Laukta ir kankintasi nežinioje, būta siūlymų trauktis į mišką, kovoti, nepasiduoti, išgyventa baimė tūnant po klojimo grindimis. Laimė, pasitaikė pedagoginis darbas – Linas dvejus metus dirbo Turmanto (1944– 1945) ir Antalieptės (1945–1946) progimnazijose.

Antalieptėje Linas susipažino su mokytojo Petro Kuzmicko24 dukterėčia Valerija Kuzmickaite. Jiedu buvo visai rimtai apsisprendę per gyvenimą eiti drauge, bet jaunų žmonių kelius veikiausiai išskyrė skirtingas požiūris į žmogų, jo dvasią, troškimus, gyvenimo misiją ir uždavinius. Iš Valerijai likusių laiškų norėtųsi čia šį bei tą pacituoti. Ištraukose matyti tvirtos Lino vertybinės nuostatos. Viename laiške, rašytame iš Antalieptės (1946 04 27–28, yra eilutės: „Bet aš nenoriu bevališkai braidžioti niekybės dumble; kol jausiu 22 Linas Broga. Pro nebesamą langą. – Leokadija Lukošiūnaitė – Malcienė. Dusetiškiai. Utena, UAB „Utenos spaustuvė“, 2003, p. 10–11.

23 Ten pat, p. 12.

24 Apie mokytoją Petrą Kuzmicką, palikusį šviesų inteligento, doro piliečio pavyzdį, Linas yra taip poetiškai sakęs, kad jis užima išskirtinę vietą – kaip nenugalėta gimtojo Dusetų krašto dvasia, aukuro dūmu kylanti iš Sartų ežero klonio. Plačiau: Leokadija Malcienė, Mokytojas Kuzmickas. 1999, Utena, UAB „Utenos spaustuvė“. P. 69–74 rasime ir L. Brogos prisiminimus.

Sietuvos

gyvą širdį, visada tikėsiu laisvės atgimimu. Ir tu, jei myli mane, nesi skirta bejėgiai braidžioti, o kartu su manim dirbti tėvynės ir pasaulio atgaivinimui“. Toliau tame pačiame laiške rašoma: „Man nemiela siautėti su nuolat kintančiu daugumos ūpu; aš gyvenu savo širdimi ir nenumaldomai siekiu nesugriūvančios laisvės ir džiaugsmo. Man sunku bet ką daryti su nenuoširdumo, nerimtumo ar apgaulės priemaiša. Tiesa, laikinai tyliu apie visa, ką matau negera; man dar trūksta pažinimo; bet savyje kaip žarijos negaliu pakęsti nė vieno dalyko, kurį įsitikinu esant tikrai negeru. Negalėčiau todėl pakelti akių, jei pirkčiau pigaus džiaugsmo pavogęs nors mažą lašelį gyvybės iš tų, kurie gal kada gims iš manęs. O tas, kas nors kiek svaiginasi – vagia ir žudo; nedaug, tik mažutėlį grūdelį, bet vagia iš savo vaikų laimės.<...>. Žinoma, mes neturime teisės smerkti ir niekinti žmonių, kad juose dar nenubudo amžinai jauno, džiugaus ir mylinčio Kūrėjo paveikslas. Tačiau galima ir reikia parodyti žmonėms, jog myli juos, džiaugiesi su jais, o jų poelgiai yra netinkami ir jais neseki. Švelnumas ir mandagumas čia nenukenčia. Pagaliau ir jie turi parodyti nors krislą to mandagumo, neprievartaudami kitų nusistatymo“.25 Taigi, graži judviejų draugystė nutrūko.

Studijų metais Linas taip pat daug skaitė, savo dienoraštyje vis pasižymėdavo labiausiai širdį palietusias mintis, įkvepiančias gyventi. „Studijuoti nesiruošiu nei kalbų, nei literatūrų, nes ten, sako, besaikiai dominuojąs marksizmas-leninizmas. Žengsiu į Statybos fakultetą. Tik vėliau ant to pamato galėsiu statytis savo rūmą – tokį, kokį širdis dainuos. Aš netikiu, kad žmogų nuslopintų ir užliūliuotų kokia nors profesija ar užsiėmimas. Be to, šioje srityje turiu kai kurių ir pomėgių“.26 L. Brogai pasirodė artimas J. Blažio aptartas pasaulėžiūros tipas – objektyvusis idealizmas, besiremiantis panteizmo filosofija. Tai kontempliatyvaus, įsimąsčiusio žmogaus pasirinkimas, kur gamta ir dvasia susilieja įdvasintoje harmonijoje. Čia pravartu pasitelkti intuiciją. Todėl ir tokio žmogaus pranašumas atsiranda ne gyvenimo aktyvioje kovoje, bet tam tikrame objektyvume, sugebėjime, leidžiančiame pažiūrėti į dalykus iš šalies. Čia L. Broga pasižymi: „Sveikas protas (ar nujautimas) sako, kad visų žmonių prigimtyje ir troškimuose yra vieningumas.

25 Linas Broga. 1925–2005. Atminimo knyga. Sudarytoja Romana Brogienė, „Krantų“ redakcija, Vilnius, 2008, p. 68, 69, 71.

26 Ten pat, p. 76.

68

Tik reikia jį apvalyti nuo nereikalingų priedų, pro kuriuos daugelis nemato turinio, esmės. <...>. Tikrasis krikščionis – ne tas, kuris didžiuojasi dievišku vardu, o tas, kuris nešioja dievišką tobulumą. Todėl ir sukrikščioninimas siekia pačią žmogaus esmę, o ne vien vandens krikštą. <...>. Krikščionio idealas – pirmųjų amžių krikščionis, liūtų draskomas arenose. Jis priešinosi piktam – nebuvo Tolstojaus „šalininkas“, bet nelygu pasipriešinimas pasipriešinimui. Jis tobulas tada, kai tikra sąžinė sako, jog nieko nebuvo padaryta, kas

Linas Broga Verkių miške. 1978 m. kovas

persekiotoją, trokštantį tiesos, įžeistų. Tokioje kovoje nėra keršto ir neapykantos, tėra troškimas gero priešui ir sau“.27 Taigi, Linas sopulį dėl apribotos dvasios laisvės ir raiškos, savosios meilės aukštųjų kriterijų nepasisekusį tapsmą malšino įtemptomis studijomis, pragyvenimui prisidurdavo dirbdamas Kauno inventorizavimo biure, rėmė ištremtus savuosius, vilties eiti toliau įkvėpė pažintis su Unės ir Vytauto Andriaus Graičiūnų šeima (Linas yra parašęs eilėraštį „Palėvenės akmenys“ (1985), skirtą U. ir V. A. Graičiūnų atminimui). Apie šią pažintį Linas rašė: „Taip įpratau 27 Linas Broga. 1925–2005. Atminimo knyga. Sudarytoja Romana Brogienė, „Krantų“ redakcija, Vilnius, 2008, p. 88, 89, 90.

69

retsykiais lankytis pas Graičiūnus lyg oazėn, kur neužpučia negandų vėjai – tai pasiklausyti poezijos, tai pasimokyti angliškai, tai kokią ūkišką pagalbą suteikti. <...>. Iš Graičiūnų dvelkė šviesi gerumo ir veiklos dvasia. Jie gyveno tarytum kitoje, nuo mūsų jau per kelis dešimtmečius nutolusioje erdvėje“.28 Po Unės Graičiūnienės mirties jos kauptą biblioteką, archyvą, Teatro muziejui įsigytus eksponatus L. Broga 1999 m. padovanojo Teatro, muzikos ir kino muziejui.

Lemties dovanotasis Sugrįžimas Su knyga „Lelija ir Pjautuvas“ (1996) baigta versti beveik visa iki šiol žinoma rusiškoji Jurgio Baltrušaičio poezija. Šiam vertimui Linas Broga su pertraukomis paaukojo beveik penkis dešimtmečius (1948–1996). Tai ir buvo didžiausias, aukščiausią viršukalnę pasiekęs gyvenimo „tarp“ slėpinys, išsipildęs ilgai lauktu, trokštu, brandintu lyrikos vertimu, kurį nuolat lydėjo bendrystė su kitais žmonėmis, ieškojimai, įvairių ribinių situacijų „tarp“ išgyvenimai tame kelyje tarp technikos ir kūrybos, tarp techninio darbo ir vertimo. Dabar, jau iš prabėgusių metų ir įvykių perspektyvos žvelgiant, aiškiai matyti, kaip sušvyti J. Baltrušaičio skelbtoji, galėtume sakyti, ant L. Brogos pečių į mūsų sąmonę atneštoji Kitokio gyvenimo vizija, sutaurinanti, nušviečianti tokio nelengvo, tokio komplikuoto laiko ir pačios būties realijas. Pats Linas prisimena: „Bet likimas buvo geras – neišbarstė ir nepasiautė pavėjui, kas buvo surankiota, po lapelį perrašinėta, laiškais siuntinėta, vežiota, nešiota iš vietos į vietą. Ir pačių knygų, ir jų vertimų klajonės šiandien atrodo beveik nerealios, keistai išplaukiančios iš praeities ūkanų, kur visa, kas padaryta, kiekvieną dieną galėjo būti prarasta. Todėl ir noriu kiek papasakoti, kaip verčiau Baltrušaitį. Daug jam atidaviau jėgų ir laiko, tačiau dar daugiau laimėjau, nes per šiuos baisius dešimtmečius jis ne sykį padėjo atgauti geresnio ir prasmingesnio pasaulio viltį.29 Linas žavėjosi ir skaitė daugelio poetų kūrybą, bet J. Baltrušaičio poveikis buvo daug stipresnis, padėjęs nepalūžti, atsitiesti, ieškoti buvime ir kultūroje šviesiųjų akimirkų, leidžiančių patirti prasmę ir išgyventi bendrystę. Liną visada žavėjo J. Baltrušaičio paskelb28 Linas Broga. 1925–2005. Atminimo knyga. Sudarytoja Romana Brogienė, „Krantų“ redakcija, Vilnius, 2008, p. 94.

29 Linas Broga, „Kaip verčiau Jurgį Baltrušaitį“, – Jurgis Baltrušaitis, Lelija ir Pjautuvas, Vilnius, „Vaga“, 1996, p. 290.

Sietuvos

toji nebaigto kurti pasaulio vizija. Žmogus juk nėra menkavertė būtybė, jis turi ir vietą, ir misiją viso kosmoso, visos visatos kontekste. Dirbdamas, kurdamas, tarnaudamas, aukodamasis jis tobulina save, nuolat gražina ir taurina ne tik savo vidų, bet ir aplinką, pasaulį, kurie ir būna dėl žmogaus. Menininkas eina sunkiu keliu, žaidžia su materijos ir minties medžiaga, kad savitai, o kartu ir jautriai, asmeniškai galėtų kalbėti apie save, savo gyvenimą, tikslą, pašaukimą. Žaisdamas, pažindamas, rasdamas, įsižiūrėdamas į aplinką ir save, menininkas aukojasi didžiajam visatos

Jurgio Baltrušaičio eilėraščio „Ave, Stella Maris“ vertimo juodraštis

Kūrėjui, pašaukusiam į gyvenimą, pašaukusiam Būti.

Kūrėjas ieškodamas kenčia ir aukojasi ant to visatos aukuro, dovanoja save, kad ne tik jis, bet ir kiti rastų ir nuolat artėtų prie geresnės, tobulesnės ir prasmingesnės Būties šviesos ir jos patyrimo. Gal tada ir atėjo tas suvokimas, likiminė užduotis, misija, paties Dangaus padiktuota – versti šio poeto kūrybą. Aštuoniolikmečio jaunuolio vaizduotę tiesiog pakerėjo jau minėtasis eilėraštis „Ave, Crux!“, nors pats gimnazistas dar gerai nemokėjo rusiškai, bet J. Baltrušaičio knygų galėjo gauti. Vėliau reikiamų knygų jam parū-

Sietuvos

pindavo U. Babickaitė. Daug vėliau vertėjas pasakys, kad J. Baltrušaičio posmuose vis dar tebegirdi tą patį viltingą visatos harmonijos gausmą, nors gyvenimo lūžiai ir pervartos, rodos, daug ką pakoregavo, pakeitė ne visada trokštama kryptimi. Vertėjas prisipažįsta: „Pokario įvykiai mano gyvenimą pasuko kita linkme.

Mačiau, jog savo eilių spausdinti negalėsiu. Teko apsispręsti – o tartis nebuvo su kuo – ir skelti gyvenimą į dvi dalis: vieną viešąją, matomą, kitą nedaug kam regimą – poezijos ir laisvų godų pasaulį“.30 Taigi, toks pasirinkimas – neišėjimas į viešumą – turbūt padėjo jam išsilaikyti, nepalūžti, išlikti, neprarasti savęs. Nebuvo aišku, kaip klostysis toks gyvenimas, todėl Linas ryžosi tapti inžinieriumi, o slaptoje širdies gelmėje degino tas gero, gražaus, kilnaus gyvenimo ilgesys. O patį J. Baltrušaitį, jo mintį, L. Broga visa esybe priėmė gyvą ir vientisą – kaip savo būties fatumą, kad ir kas bebūtų.31 Lino kelionėse atrasta Chajamo, Nizami, Hafizo kūryba padėjo verčiant J. Baltrušaičio kūrybą, šildė talentą nuolat tobulinantis, jaučiant gyvą poezijos tėkmę, eilėdarą, ritmą. Tik pasirinkęs ne tokį alinantį dėstytojo darbą, Linas galėjo sparčiau versti.

Vėlei nuotrupos iš paties Lino prisiminimų: „Bet jei nori ką gerai padaryti, reikia paaukoti visą save. Esu jam (t. y. J. Baltrušaičiui – J. Jasėno pastaba) kaip niekam kitam dėkingas už čiurlioniškai taurų pasaulio vaizdą, už vilties ir paguodos žodžius. Tai lobiai, kurių neardo laikas. Verčiu pamažu. Čia nepaskubėsi. Iš lėto skaitau eilutę po eilutės, kol pasigirsta melodija. <...>.

Didelė paguoda skaityti Jurgį Baltrušaitį šiais žodžio infliacijos laikais“.32 Anot R. Brogienės, Linas visus J. Baltrušaičio eilėraščius mokėjo atmintinai, mintyse buvo su jais visur, net ir darbuodamasis savo sodyboje Pašiekštyje pačioje gamtoje ieškodavo sąskambio, ritmo, žvelgdavo į menkiausias detales, kad vėliau atradęs atitikmenis, suderinęs skambėjimą, galėtų jį įkurdinti savajame vertime. 1968 m. abi knygos („Žemės Laiptai“ ir „Kalnų Takas“) buvo beveik baigtos.

1968 m. Vytauto Kubiliaus dėka „Poezijos pavasaryje“ išspausdinti keli L. Brogos vertimai. Reikia paminėti, kad pirmąjį pokario dešimtmetį Lietuvos TSR spauda poeto vardo net neminėjo. Bet po TSKP XX suLinas Broga. 1925–2005. Atminimo knyga. Sudarytoja Romana Brogienė, „Krantų“ redakcija, Vilnius, 2008, p. 237.

31 Plg. ten pat, p. 240.

32 Linas Broga. 1925–2005. Atminimo knyga. Sudarytoja Romana Brogienė, „Krantų“ redakcija, Vilnius, 2008, p. 256.

30

70

važiavimo ledai pamažu ėmė tirpti, pasirodė pirmieji vertimai, publikacijos apie J. Baltrušaitį, jo gyvenimą, kūrybines gijas. Vieną kitą vertimą L. Broga buvo rodęs J. Urbšiui, kuris domėjosi J. Baltrušaičio kūryba, rūpinosi jos likimu. Keletą Lino išverstų eilėraščių jis nusiuntė Onai Šimaitei į Paryžių, iš ten jie pakliuvo į JAV ir 1965 m. pirmą sykį buvo paskelbti dienraštyje „Draugas“ Vargo Pelės slapyvardžiu, duotu pačių leidėjų. Artėjant poeto šimtmečiui, abiejų pirmųjų knygų vertimą 1973 m. išleido „Vagos“ leidykla. Trečiąją J. Baltrušaičio knygą „Lelija ir Pjautuvas“ (1948) L. Broga pamatė tik 1964 m. pas J. Urbšį. Į Lietuvą ji atkeliavo laiškais. J. Urbšys tą knygą vertėjui skolino, leido pasidaryti kopijų, o vėliau ir padovanojo, kad visa poeto lyrika pagaliau sugrįžtų į lietuvių literatūrą. Prof.

V. Daujotytė yra sakiusi, kad šis L. Brogos vertimas toks subtilus, taip sulietas su originalo lyrika, kad visai nematyti ir labai sunku atskirti, kur čia J. Baltrušaičio eilėraštis, o kur vertėjo plunksnos kūrinys. Sunkus ir šiandieninis J. Baltrušaičio kūrybos likimas. L. Broga taip mąsto: „Baltrušaičio poezija nepagauna paviršutiniško skaitytojo, nežavi teatrinės butaforijos gerbėjo.

Kai pseudomuzika ir ekshibicionistiniu draikymusi apkvaitęs menas nebeatlieka savo kuriamosios paskirties, kai daug kur sutrikusi vertybių gradacija, susinaikinimo banga daugybe pavidalų gresia tautos dvasinei ir fizinei gyvasčiai, Baltrušaičio lyra, skelbianti tikėjimą būtimi, kelia ir guodžia tuos, kurie dar neapkurto dvasios šauksmui.33 Ateina toji kūryba, ateina tas vertimas, kad mums būtų lengviau gyventi ir žvelgti, toji kūryba gelbėja, gaivina susidūrus su tamsa, beprasmybe, bet vis stengiantis išlikti, įsitverti už šviesesnės minties, posmo, už taurių žmonių buvimo ir pastangų.

Post scriptum. Artėjanti tauriosios Būties atvertis Dabar, kai jau nebeturime Lino Brogos savo žemiškoje tikrovėje, jis vėl slaptingai sugrįžta. Vėl įmanoma kitaip, kitokiu būdu ir pajautimu susitikti ir būti kūryboje, žodžio artumoje, minties aštrume.

Susitinkame su Linu dabar per jo žmoną Romaną – ištikimą bendražygę, bičiulę, talkininkę kūryboje. Romana visada lydėjo Liną. O tas lydėjimas labai gražus, tikras, pakylėtas, tas judviejų gyvenimas toks artimas, dvasiškai turtingas, toks šviesus. Sakau

tai, nes ne sykį pastebėjau, kaip gražiai, subtiliai ir jautriai Romana renginių, susitikimų metu kalba apie L. Brogos gyvenimą, apie jo ieškojimus, apie jo tylųjį, nematomąjį, gal tik širdimi juntamą buvimą prie žodžio gyvasties, prie egzistencinės filosofijos ištakų. Retai kas taip tikroviškai bekalba apie savus žmones... Todėl gal ir tie kūrybos bei atminties vakarai Linui Brogai ir Jurgiui Baltrušaičiui, susitikimai bibliotekose su pulkeliais tikrumo pasiilgusių žmonių, žiūrėjimai į Lino nuotraukas, prisilietimai prie jo išvaikščiotos, išbraidytos, išžiūrėtos Lietuvos atsiveria kaip meditacija, kaip Būties jautrumas be jokių prieskonių, be melo, tyliai kviečiantys pažvelgti į žmogų, į širdį, į gyvenimą, į savo lauką – Dangus dar tebemyli mus, ieškančius ir bandančius įsikibti.

Sugrįžta Linas Broga šiandien per J. Baltrušaičio lyrikos, Rytų kūrėjų minties vertimus.

Sugrįžta Linas Broga ir į gimtinę, kur jį dar atmena vyresniosios kartos žmonės, į Zarasus, kur kadaise mokėsi gimnazijoje, o vėliau mokytojavo Turmante ir Antalieptėje. 2010 m. sausio mėn. Zarasų muziejuje buvo atidaryta jo sakralinių fotografijų paroda, o gegužės mėn. mažoje miestiečių bendruomenėlėje vėl kalbėjome apie jį kaip apie vertėją, vėl tylėjome, vėl skaitėme Jurgio Baltrušaičio lyriką...

Nereikėjo niekur bėgti, nereikėjo skubėti, tik skaityti, tik žvelgti į akis, tik mąstyti apie gyvenimą. Kaip ilgimės tokių vakarų, tokių susibėgimų, be jokios pompastikos, be jokių titulų, kur atsiranda vietos ne tuštybei, ne laikinumui, bet žmogui, jo minčiai, jo kūrybai, jo žvilgsniui.34 Sugrįžta Lino atmintis ir į sodybą, į atkurtąjį Pačiaunės vienkiemį. Ten dabar šeimininkauja Lino dukterėčia Lina su vyru Gintautu Kažemėku. Jiedu rūpinasi sodyba, gražiai tvarko likusius pastatėlius.

Tik tokios erčios ir gali padovanoti, pagimdyti šviesius, kūrybingus, dvasingus žmones. Ypatinga toji Pačiaunė dabar (ir kadais, Lino vaikystėje) – nesudarkyta, neišnaudota, nenudrengta, be jokių modernumų, be jokio noro pasipelnyti, tebesauganti, tebeauginanti ne tik žolę, medžius, ne tik biržely žydinčius jazminų krūmus, bet ir kiekvieną su reikalu ar be jo užklystantį žmogų. Tik tokiose erčiose ir gali atsigauti, pasveikti vaikščiodamas basomis,

Linas Broga. 1925–2005. Atminimo knyga. Sudarytoja Romana Brogienė, „Krantų“ redakcija, Vilnius, 2008, p. 241.

34 Danutė Pulokaitė, „Žodžio kelionė tęsiasi“, – Zarasų kraštas, 2010 05 21, Nr. 38, p. 6.

33

71

Sietuvos

jausdamas kvėpuojančią žemę, kadaise buvusius ir gyvenusius. Gražiai Lina ir Gintas Kažemėkai šeimininkauja, supranta, kam ir dėl ko tai daro. Vėlgi, tikra retenybė tokie žmonės. Jiedu pastatė mūrinę koplytėlę Jasų ir Pačiaunės kaimų ir ten gyvenusių žmonių atminimui,35 sukūrė internetinę svetainę www.linasbroga.lt. Dargi, jie saugo ir tūkstančius Lino Brogos negatyvų. Tos kelios dešimtys nuotraukų iš visos gausybės paprastai ir nuoširdžiai keliauja kaip L. Brogos fotografijų paroda „Lietuvos sakralinės skulptūros“ po visą Lietuvą (Vilnių,36 Kauną,37 Zarasus,38 Biržus), apdovanodamos žvilgsnius ir gyvenimus – kad žmonės galėtų pasižiūrėti į tai, kas teikė ir teikia gyvastį, kas įpučia širdin šilumos po tamsiu dangumi, kas kirbina sielą ir gaivina pavargusias kojas.

Lino Brogos niekada ir niekas neprašė fotografuoti sakralinio paveldo, buities ir būties švarumo, žmogaus paprastumo spindėjimo, bet jis fotografavo.

Ir tai darė be jokio tikslo, nenorėdamas nei įamžinti, nei sunumeruoti, nei sukataloguoti. Jis turbūt fiksavo tai, kas žeidė, gaivino, užkliudydavo širdį. Ir dabar tos nuotraukos atiteka kaip kokia gaivi versmė, nors jos jau nebėra...39 Lino Brogos 1955 m. fotografuoto Kryžių kalno nuotraukos skelbtos „Krantuose“,40 sakralinių skulptūrų nuotraukos puošia ir jo atminimui skirtą knygą.41 Reikia pastebėti, kad Linas dažnai keliavęs po Lietuvą tarnybos reikalais, kaip turistas, fotografavo kraštovaizdžius, architektūros ir gamtos paminklus, tautodailės, etnografijos paveldą. Taip įamžinta 1951–1989 m. Lietuvos tikrovė: žvyrkeliai, inžinerinės naujovės: keliai, tiltai, viadukai, Kauno hidroelektrinės statyba; Kauno potvyniai, senkapiai, peizažai, įžymių asmenybių veidai… Daugelio dalykų šiandien jau nė su žiburiu nerasime. Linas nemielą inžinerinį darbą stengėsi susieti su kultūrine veikla, pats labai mėgo žemėlapius, juos perpiešdavo dar vaikystėje, turėjo gabumų dailei, sekėsi braižyba, 35 Leokadija Malcienė, „Koplytėlė – pagarbos ženklas“, – Zarasų kraštas, 2007 10 23, Nr. 82, p. 4.

36 Justas Jasėnas, „Pristatyta Lino Brogos gyvenimo ir kūrybos knyga“, – Lietuvos aidas, 2009 02 04, Nr. 22, p. 8.

37 Audronė Meškauskaitė, „Praeities tikrovė Lino Brogos fotografijose“, – Nemunas, 2009 04 23–29, Nr. 15, p. 5.

38 Danutė Pulokaitė, „Nes Lietuva – vienintelė ir gražiausia“, – Zarasų kraštas, 2010 01 19, Nr. 5, p. 1.

39 Gintautas Kažemėkas, „Kaip pavadinti? Atrasta Lino Brogos fotografija“, – Krantai, 2009, Nr. 3, p. 40–45.

40 Linas Broga, „Kryžių kalnas, 1955“, – Krantai, 2001, Nr. 3, p.70–73.

41 Linas Broga. 1925–2005. Atminimo knyga. Sudarytoja Romana Brogienė, „Krantų“ redakcija, Vilnius, 2008, p. 34, 468–481.

Sietuvos

vėliau sudarė pirmąjį Lietuvos kelių žemėlapį. Viską reikėjo suklijuoti, apžiūrėti, apvaikščioti, patikrinti.

Radęs bebaigiančias sudūlėti skulptūrėles, kryžius, perpiešdavo tą mažosios medinės architektūros paveldą – stebuklą, pakartodavo, užfiksuodavo drožybos elementus, buvusių meistrų išmonę. Jam ypač rūpėjo ne vien atskiras elementas, bet ir aplinka, erdvė, kur visa tai yra, todėl nuotraukose matome ypač sustyguotą kompoziciją, daiktai, rodos, tiesiog gieda tos aplinkos artume. Aišku, prie šio unikalaus fotografijų archyvo atvėrimo visuomenei dar nemažai reikia paplušėti, bet didelė šio darbo dalis jau padaryta, kad šiandien matytume, patirtume, skonėtumės – pats Linas būdamas kruopštus, preciziškas kiekvieną nuotrauką sutvarkė, aprašė, dokumentavo.

Ir toji Lino misija – palikti, pažymėti tai, kas buvo, yra, kas nyksta – susijusi su Balio Buračo, Adomo Varno, Pauliaus Galaunės darbais.

Grįžta į mūsų tikrovę Linas Broga – poetas, vertėjas, inžinierius, kelininkas. Sugrįžta jis per kūrybą, vertimus, per ilgesingąjį norą susitikti su žodžio gyvastimi, sugrįžta ir skamba šiandien jo gyvenimas – per kančias, per skaudulius, per ieškojimus, suteikdamas akims šviesą, parodydamas gyvenimo kryptį, skonį, egzistencinius bandymus ir milžinišką norą savo žemiškumu, silpnumu, įsižiūrėjimu bandyti atkurti harmoningąjį pasaulį, prisidėti prie didžiosios Kūrybos, didžiojo Sumanymo, kurį mums tenka užbaigti. Linas Broga ateina paprastai – įsiklausydamas, pastebėdamas, visur ir visada nešdamasis, vidaus gelmėse dainuojantis visą Jurgio Baltrušaičio lyriką, dainuojantis visą gyvenimą – sunkų, bet unikalų. Sugrįždama į mūsų takus, jo Siela, jo mąslus veidas švyti. Vadinasi, tikrai susitikom. Pabūsim.

Nuotraukos iš Romanos Brogienės archyvo

72

Linas Broga Putinui

Vorkutos tundroj

Pasakei, kad mano eilės Dar negimusios paseno...

Jos vaikai klajonių mano Be gimtinės ir be meilės.

Petrui Kuzmickui, Mokytojui

Metai jaunaties sapnuoti – Kruvini, takai – duobėti.

Negaliu kitaip kalbėti.

Negaliu kitaip dainuoti. ~1958 (1993)

Vorkutos tundroj saulė užtekėjo, Liūliuoja lygumoj žiedų žiedai...

Pražydo man ši keršto žemė, pražydėjo Kaip šachtų gilumos – juodai.

Akis užmerkiau. Šlamesio, nei vėjo...

Tai gal tik sapnas, pragaro vaidai Čia viskas buvo, žuvo ir praėjo, O prieš mane – vėl mėlyni Sartai? Šalia keružiai šaižiai sušiureno – Lyg skrenda kas per tundrų platumas Iš Lietuvos, tėvų šalies...

Bet ne. Tik saulė tolumoj rusena, Tik žiūri į mane iš kiekvienos gėlės Kankintojas nuožmus, nematomas.

Linas Broga Tian Šanyje, Džety Oguz šlaituose. 1959 m.

Į kalnus

Kaunas, 1950 (1945–1950) Vilnius, 1992 XI 28 (II posmas)

Kelionėn

Rytoj anksti į kalnus iškeliausiu, Kur ūžia upės ir miškai žali – Kur priešų pikto džiaugsmo nebejausiu, Kur degs krūtinė laisvės džiuguly.

Pabodo man čionai. Lemtis piktoji Kasdien grūmoja nuoskauda nauja, Nebevilioja laimė prarastoji, Iš lėto smaugia dvasią vergija.

Aukštyn, aukštyn, kur toliai begaliniai!

Nors valandėlę būsiu vėl žmogus – Linksmai dainuosiu saulėtai mėlynei Ir iš tironų juoksiuosi smagus.

Praskrido dienos kaip šešėliai, Kelionėn ruoštis laikas vėlei. Žiedais jau barsto pūgos kelią...

Sudiev, sudiev, tėvų pirkele!

Kur skriejat, dienos, kaip šešėliai?

Kada gimtinėn grįšiu vėlei?

Ant kelio krinta sniegulėlės – Numirę baltos baltos gėlės.

Pačiaunė, 1949 II 4

1954 (1993)

73

Sietuvos

„Atveskite gerą kunigą...“ (Iš poetės Salomėjos Nėries žodžių ligoninėje) Antanas Gasperaitis Ėjo paskutinės 1945 metų birželio dienos. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje poetė Salomėja Nėris beviltiškai sirgo. Kepenų abscesas. Reikalinga skubi operacija, būtinas staigus ligonės gabenimas į Maskvą. Karo metais ji sirgo dizenterija ir dabar įtariamas kepenų supūliavimas.

Poetė silpo ir, pasitikėdama savo geriausia drauge Jadvyga Laurinavičiūte, mokytojavusia Kražiuose ir dabar lankiusia poetę ligoninėje, sutarė, kad pakvies rimtą kunigą, būtent Juozą Gustą. Birželio 23 ir 24 d. su poete pasikalbėti jam nepavyko, nes sutrukdė lankytojai. Ir štai birželio 25-oji. J. Laurinavičiūtė sėdėjo prie ligonės ir klausėsi poetės, kuri išsisakė esanti labai nusikaltusi tautai, prašydama draugę atsiprašyti Lietuvą jos vardu ir prašė paliudyti bei paimti jos sąsiuvinį su jos kreipimusi. Ši atsisakė bijanti, nes esąs suimtas jos brolis, išvežta sesuo. Po to pokalbio atėjo kunigas J. Gustas, ir poetė atliko išpažintį, prašydama kunigą paimti jos sąsiuvinį su minėtu poetės atsiprašymu tautai. Kunigas sutiko. Prieš tai poetę kelissyk lankė Antanas Miškinis, priprašydamas atvykti aplankyti ligonę ir Ievą Simonaitytę, kurios poetė labai laukusi. Miškiniui pažadėjusi dar užrašyti savo paskutines knygas.

Greitai po S. Nėries mirties ir kun. J. Gustas buvo areštuotas, nuteistas ir išvežtas į Tolimųjų Rytų lagerius, o vėliau, likęs tremtyje, 1958 03 14 ten ir mirė, o sąsiuvinio likimas tapo nežinomas.1 Kunigas salezietis Uteniškiams kunigas Juozas Gustas (g. 1906 02 19 Klišių dvare, Jurbarko vlsč., m. 1958 03 14 Krasnojarske) svarbus tuo, kad jis nuo 1939 m. iki pokario buvo Saldutiškio saleziečių vienuolyno vadovas ir bažnyčios administratorius, misionierius, teologijos licenciatas, vėliau lagerininkas, kuriam 2000 m. suteiktas kankinio vardas.

1 Alekna,Viktoras. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis // Vaga, Vilnius, 1997, p. 695–696.

Sietuvos

Saleziečiu, šv. Pranciškaus Saleziečio vienuolijos nariu, jis tapo 1927 m., dar mokydamasis Italijoje, Manfredini kolegijoje, kur, anot jo autobiografijos, iki 1925 m. Italijos programa užbaigė klasikinę gimnaziją.

Vėliau studijavo TuriKun. Juozas Gustas no (Torino) tarptautiniame teologijos institute, 1933 m. buvo įšventintas kunigu, o 1934 m. baigė Grigaliaus (Gregoriano) universitetą Romoje, gaudamas teologijos licenciato laipsnį. Tais pačiais metais buvo paskirtas į Indiją, Asamą, kur dirbo Šilongo (Shillong) anglų gimnazijoje dėstytoju ir paskui paskirtas vadovauti miesto saleziečių amatų mokyklai. Šilonge dėstė dogmatinę teologiją ir Šv. Raštą. Gelbėdamas iš užsidegusio seminarijos pastato biblioteką, jis buvo nukritęs, susižeidęs. Be to, Indijoje susirgo beriberiu (vitaminų stokos liga). Salezietė buvo ir jo sesuo Elena, kuri irgi tuokart sugrįžo į Lietuvą.

Savo autobiografijoje, kurios mašinraštis saugomas Vytėnų pagrindinės mokyklos muziejuje, kun.

Gustas rašo: „Iš Indijos į Lietuvą buvau parkviestas 1939 metais ir iki šiol skirtas vadovauti Saldutiškio Saleziečių įstaigai.“ Kitur rašoma, kad į Saldutiškį jis atvyko 1938 metais.

Saleziečių tikslas – vargšų globa, jaunuomenės auklėjimas, todėl jie dirbo daugiausia varganuose kraštuose misijose. Saleziečius įsteigė kun. Jonas Bosko (Don Bosco), pradėjęs veiklą Turine, varganoje pašiūrėje. Vėliau jiems priklausė daug mokyklų, įvairių kursų, ratelių, sustiprintas spaudos leidimas. Į Italiją pas saleziečius pirmieji atvyko XX a. pr. J. Gusto bendražygiai Ant. Skeltys, J. Birbilas, o vėliau jų padėjėjai Br. Paukštys, Jonas Žemaitis, J. Gustas. 1927 m.Turine jie ėmė leisti lietuviškas „Saleziečių žinias“. Be šių kunigų ar klierikų, šį žurnalą dar redagavo kun. dr. Pranas Petraitis, kun. Juozas Frainas, vėliau atvykdavęs į Saldutiškį, paskui nukankintas Sibire.

74

Nuo 1934 m. savo veiklą saleziečiai perkėlė į Lietuvą, įsikurdami kun. A. Petraičio paliktuose Vytėnuose, kur jų vadovu buvo kun. A. Skeltys su padėjėju J. Žemaičiu.2 Vėliau kun. J. Gustas sykiu su jam paskirtu vikaru Jonu Žemaičiu mokė jaunus saleziečius Saldutiškyje, buvusiose Jaloveckių dvaro patalpose. Apie to meto veiklą jis ne kartą rašė „Saleziečių žiniose“, apie tai yra papasakojęs savo auklėtiniams Saldutiškyje.

Saldutiškyje Kai 1938 m. vyskupas Juozapas Kukta Saldutiškio parapiją perdavė vienuoliams saleziečiams, parapijos administratoriumi buvo paskirtas iš misijų sugrįžęs kun. Juozas Gustas. Lietuvoje saleziečiai buvo įsikūrę 1934 10 24. Vytėnuose 1935 m. buvę apie 10 jaunų saleziečių, tarp jų iš Zanavykijos kilę Br. Paukštys, Jonas Žemaitis, čia, Lietuvos saleziečių centre, savo veiklos reikalais lankėsi ir J. Gustas. Jų vyresnysis buvo kun. Ant. Skeltys. Saleziečiai vėliau daugiausia už kitas vienuolijas išgelbėjo daug žydų. Kaip matysime, ir J. Gustas. Visi jie buvo persekiojami. Pavyzdžiui, už A. Skeltį, kuris vėliau slapstėsi Dzūkijoje, saugumo buvę skirta net 20 tūkst. rublių.

Ne vienoje savo prisiminimų knygoje rašytojas Bronius Jauniškis, buvęs saleziečių mokinys Saldutiškyje, mini savo mokytoją kun. J. Gustą, vadindamas jį didele asmenybe, atvedusia jį į dorą kelią. „Man visada rūpėjo prof. Gusto asmenybė“, – sakė jis vienam žurnalistui.

Tą gerą kunigą Gustą tebeprisimena ir keletas vyresnių saldutiškėnių. Plačiai savo prisiminimuose jį mini Utenoje dirbęs klebonu kun. Petras Rauda; jie buvo suimti ir kankinami Vilniuje bei Sibiro lageriuose.

Jaunuolį Br. Jauniškį į Saldutiškį pakvietė jo tėvų Baibiuose pažįstamas salezietis kun. Jonas Žemaitis. J. Gustas buvo neseniai atvykęs iš Indijos.

Savo celėje Saldutiškyje jis egzaminavęs Bronių, dar nemokytą, vadindamas „žaliu kaip nevirtas kopūstas“, tačiau parinko jam, iš Baibių pėstute atpėsčiavusiam baibokui, pirmosios gimnazijos klasės vadovėlius ir ėmė ruošti į saleziečių centrą Vytėnuose. Pats ėmė mokyti Bronių italų kalbos, kad pagreitintų jo išsiuntimą į Manfredino koledžą. Ta2

75

Saleziečiai. Lietuvių enciklopedija //Bostonas, t. XXVI, p. 339.

čiau atėjo 1940 m. birželis, ir tėvas Gustas tuomet visiems ištarė: „Mes žuvę“.3 Prasidėjus karui, Br. Jauniškis įstojo į Kauno kunigų seminariją, kur buvo dar pilna saleziečių, taip pat jėzuitų su juodom juostom arba beveik basų kapucinų rudais abitais.

Seminarijoje Bronius sutiko ir čia pakviestą dirbti kun. J. Gustą, kuris jam net sutaną įvilktuvėms padovanojo. 1944 m. rugsėjį Bronius gavo seminaristo pažymėjimą, tačiau į seminarijos rektoratą atėjo laiškas, kad Bronius esąs valdžios paskirtas, anot Gusto, „į misijas“ – Daugailių progimnazijos direktoriumi.

Ir su profesoriaus dovana – sutana – Bronius iššiaušęs į Daugailius.4 Tačiau neilgai čia užsibuvo. Greit Bronius tapo universiteto sudentu ir sužinojo, kad jo profesorius jau katorgininkas, kad pas jo tėvus Baibiuose slapstęsis K. Kubilinskas, jau NKVD palaužtas...

Netoli Saldutiškio, Vilnakiškio kaime, gyvenanti Marcelė Pelakauskienė (g. 1922 m.) pasakojo, kad jai 1940 m. santuokos sakramentą suteikė pats kun. Gustas. Jis ir kiti pranciškonai – Paukštys, Žemaitis – gyvenę dvaro pastate. Paskui, kai vokiečiai 1944 m. liepą traukėsi, kun. Gustas iš pranciškonų ūkio davė jiems kyšį – kiaulę, kad tie šėtonai, anot Marcelės, nesudegintų bažnyčios. Kunigams kokiais nors reikalais išvykus, juos pavaduodavęs iš Paisetės ateidinėjantis altarista kun. Antanas Maciulevičius.

Saldutiškyje tuo metu buvę apie 10 saleziečių – su broliukais ir dviem kunigais.

Kun. Gustas, anot Marcelės, išgelbėjo nuo vokiečių žudynių žydelaitę Kacaitę, pakrikštijęs ją Onos vardu.

Tuo metu vokiečiai prie miestelio sušaudė 18 žmonių.

Marija Vilutienė-Sudniūtė iš Dirniškių k. (g.

1914) prisimena, kad į jų kaimą kun. Gustas ateidavęs pėsčias, kadangi draugavo su jos broliu Edvardu Sudniumi. Rūmų vienuolyne apie 1940 m. buvę saleziečiai Žemaitis, Kaminskas, Paukštys. 1940 m. vasarą užėjus rusams, kun. Gustas pas Sudnius atvežė savo biblioteką – pilną knygų skrynią, o paskui, prasidėjus karui, vėl parsivežė. Jis tada vadovavo naujokynui (noviciatui) ir buvo parapijos klebonas.

Ar tiesa, ar ne, bet Br. Jauniškis rašo, kad kun.

Gustas mokėjęs 12 pasaulio kalbų. Rašęs eiles, buvęs 3 Rudzinskas, Valerijus. Nuo Šventosios iki Gango // LNRS, Kaunas, 2000, p. 25 – 30.

4 Ten pat, p. 53.

Sietuvos

visad užimtas ir jį pavaduodavęs kun. J. Žemaitis.

Rūmuose buvusi smuiko ir kanklių klasė moksleiviams, o mokykla tada veikusi vedėjo Adolfo Telksnio, būsimo kompozitoriaus Vygando Telksnio tėvo, namuose. 1940 m. į Saldutiškį atgarmėjęs būrys saleziečių klierikų iš vokiečių užgrobtos Lenkijos dvasinei teologijai studijuoti. 5 Vienuolynuose tada iš tikrųjų nebuvę prabangos, jokių kilimų ar kitokių papuošalų. Visi valgė tą patį valgį, iš to paties puodo pasemtą. Br. Jauniškiui, sakančiam, kad broliukus prasčiau maitino Saldutiškyje kaip kunigus, tą yra paneigęs kun.

Bronius Bulika, kilęs iš Pūčkoriškių kaimo: „Taip, aš esu gimęs Saldutiškio parapijoje, tarnavau šv. Mišioms, vaiku būdamas, lankiausi bažnyčioje vasaros atostogų metu, gimnazijoje besimokydamas, buvau labai artimas tėvui Gustui, seminarijoje besimokydamas irgi. Saldutiškis buvo saleziečių vienuolyno filialas. Buvo du kunigai – Gustas ir Žemaitis – ir keletas broliukų. Valgėme visi ir visada iš vieno puodo ir prie vieno stalo. Visi tą patį. Niekas nieko neskyrė. Visi kartu. Gusto kambarys buvo labai kuklus. Paprastas stalas, paprasta geležinė lova, didelė lentyna su knygomis, praustuvas, dvi paprastos kėdės svečiams. Net sofos nebuvo. Niekas iš vienuolių ar broliukų Saldutiškyje neelgetavo, aukų nerinko ir palikimo neprašė. Parapija buvo nauja, žmonės buvo dosnūs. Visada, atsimenu, prie šv. Antano altoriaus būdavo sūris, sviesto ar kiaušinių. Žmonės atnešdavo patys, neprašyti.“ (Iš kun. Jono Žemaičio laiško, rašyto 1980 01 23).

Saldutiškyje kun. J. Gustas liko nusifotografavęs sykiu su saleziečiu kun. J. Žemaičiu prie bažnyčios 1939 m. vasarą tarp didelio būrio pirmąją komuniją priėmusių vaikų bei grupėje su Vatikano nuncijumi, sykiu su kun. J. Žemaičiu, mokytoju A. Telksniu, lentpjūvės savininku J. Bliūdžiumi – miestelio šviesuoliais.

Dveji bendro darbo metai Saldutiškyje kunigą J. Gustą siejo su saleziečiu kunigu Jonu Žemaičiu (g. 1904 03 31 Žečkalnio k., Vilkaviškio r. – m. 2001 09 11 Rumšiškėse). Šis saldutiškiečių atmintyje išlikęs kunigas jau 1934–1937 m. dirbo Vytėnuose, o po muzikos studijų Italijoje, nuo 1938-ųjų, dvejus metus buvo Saldutiškio bažnyčios vikaru. Grąžinus 5 Jauniškis, Bronius – Zarasaitis. Saldutiškio mokykla // Utenos spaustuvė, Utena, 200, p. 58 – 63.

Sietuvos

Vilnių Lietuvai, arti jo, Byro dvaro centre, italė vienuolė Laura Meozzi įsteigė jos vardu Laurų prieglaudą vaikams, kur dirbo 64 salezietės vienuolės, o kun.

J. Žemaitis buvo paskirtas direktoriumi. Vokiečiams ėmus žudyti žydus, saleziečiai organizavo jų gelbėjimą iš Vilniaus geto: vežimais valstiečių drabužiais apsirengusios vienuolės po 3–4 vaikus pasiaukodamos suvežiojo net iki 100. Įskundus dar suspėjo juos išgabenti į mišką, o paskui išsiųsti į Lenkiją. Kun. J. Žemaitis direktoriumi išbuvo iki 1946 m., o paskui klebonavo Kaune, Onuškyje, Pivašiūnuose, pagaliau Rumšiškėse baigė gyvenimą būdamas altarista. Dar iki 1972 m. jis yra dėstęs Kauno kunigų seminarijoje retoriką. 1999 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. (J. Laurinavičius. „Kaišiadorių krašto žmonės“, – Kaišiadorys, 2002).

Lagerių metas Utenos klebonas kan. Petras Rauda jau nuo 1928 m. kapelionavo „Saulės“ gimnazijoje Utenoje, paskui Biržuose, Zarasuose, o su Utenos parapija atsisveikino 1944 m. vasarą, tapdamas Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi.

1946 01 31 dėl sveikatos ir tardymų iš seminarijos perkeltas į Pamūšį, rugpjūčio 21 d. areštuojamas ir tardomas Kaune, o lapkričio 26 d. pirmąsyk

Kun. Juozo Gusto gyvenimo aprašymo faksimilė

76

nuteisiamas 8 metams. Kun. J. Gustas taip pat tada profesoriavo šioje Kauno seminarijoje, dėstydamas homiletiką (pamokslų teoriją). Be kun. P. Raudos, seminarijoje kūrybingumą tuomet ypač žadinę profesoriai saleziečiai Jonas Petraitis, Juozas Gustas, o nuoseklumą ir atkaklumą ugdęs marijonas J. Grigaitis (Bernardinai, V., 2006 04 11).

1946 m., tą pačią vasarą po kun. P. Raudos suėmimo, tik savaite vėliau (08 25 d.), buvo suimtas ir kun.

J. Gustas ir lapkričio 30 d. karo tribunolo nuteistas bei 1954 m. ištremtas į Krasnojarsko kraštą. 6 J. Gusto vienmetis kraštietis, gimęs tame pačiame Klišių dvare, valstiečių šeimoje, kun. Antanas Sabaliauskas, ten pat, Indijoje, dirbęs misijų darbą. Jis yra buvęs pirmasis Turine 1927 m. įsteigtų lietuviškųjų „Saleziečių žinių“ redaktorius. Vėliau, 1954 m. atvykęs į JAV, jis įkūrė ten saleziečių židinį. Be religinių knygų, 1957 m. išleido atsiminimus „Nuo Imsrės iki Orinoko“, kur minimas ir jo bendražygis kun. J. Gustas. Jis ir keli kiti kunigai saleziečiai, susiję su Vytėnais, Lietuvos saleziečių centru, buvo kaltinami ryšiais su „Tauro“ apygardos partizanais. Tačiau, be abejo, primestina ir dar ne viena kaltė.

Dar bepraeinant frontui, vėlyvą 1944 m. rudenį, į Šakių miškus lėktuvu buvo permesti lietuvių partizanai. Jie pasiekė Vytėnus ir buvo slaptai priglausti saleziečių. Grupės vadas Dulaitis buvo suimtas. Vytėniškių saleziečių draugas kun. J. Gustas su šiais kunigais buvo susemtas irgi beveik tuo pačiu metu. Vytėnų vienuolyno vyresnysis kun. Bronius Paukštys po teismo atsidūrė Omske, grįžo tik 1956 m., kaip ir J. Gustas.

Kan. P. Rauda savo atsiminimų knygoje gana smulkiai aprašo jų, J. Gusto ir jo paties, bendrus tardymus Kauno, paskui Lukiškių kalėjimuose. Ten jie sueidavo, išsikalbėdavo. Pavyzdžiui, J. Gustas kun. P. Raudai papasakojo atsitikimą, kaip jis anksčiau dalyvavo vyskupo kankinio Teofilio Matulionio apsilankyme pas Popiežių Pijų XI. Tuokart salėje prie susirinkusiųjų net pats popiežius atsiklaupęs prieš suvargusį, bolševikų kalėjimuose iškankintą vyskupą ir paprašęs jo palaiminimo... 7 Su kun. J. Gustu kan. P. Rauda sekmadieniais kamerų kaliniams suteikdavę išrišimus. Kun. J. Gusto kameroje buvę aštuoniese. Pro užvestų mašinų variklius girdėdavosi kankinių šauksmai. Kauno kalė6 Kan. Petras Rauda. Nesuprantami mums Tavo, Viešpatie, keliai // Lietuvių katalikų mokslo akademija, Vilnius, 2000, p. 12.

7 Ten pat, p. 205.

77

jimas buvęs kimšte prikimštas suimtųjų. Iš tardymų grįždavę per naktį prikankinti beveik auštant. Kun. Gustą kaltino, kad jis savo pamoksluose raginęs vyrus neiti į sovietinę kariuomenę, kad raginęs juos išlaikyti lietuvišką dvasią. Kan. Rauda buvo vienoje kameroje su saleziečiu vienuoliu iš Saldutiškio laikų Paukščiu (jis, kaip Vytėnų vienuolyno vyresnysis, buvo kaltinamas slapstęs „Tauro“ apygardos partizanus ir tais pačiais 1946 m. nuteistas). Sykiu Raudą su Gustu ir teisė. Pasakodamas savo išgyvenimus Gustas imdavęs rūkyti. Tuo metu lageryje miręs prelatas St. Jokūbauskis.

Vilniuje, Lukiškių kalėjime, jiedu sutiko ir smarkiai daužomą kunigą A. Svarinską, taip pat kanauninką F. Kemėšį, irgi tais metais suimtą. Kaimyninėje kameroje kankinosi ir rašytojas Kazys Boruta. Čia, Lukiškėse, jie sulaukė 1947 m. Velykų. Švęsdami jas, tuokart kiaušinį supjaustė į... 72 skilteles. Kun. Gustas į „peresilką“ iš Kauno buvęs atvežtas vėliau. Prieš išvežant mūsų intelektualus iš Vilniaus į Sibiro lagerius, jie dar spėjo nusifotografuoti maždaug dešimties grupėje (jų nuotrauka skelbiama Kazio Borutos atsiminimų knygoje „Gyvenimas su draugu“ // LRS leidykla, Vilnius, 1999). Į „etapus“ iki stoties varydavo pėsčiomis. Kan. P. Rauda su kitais buvo nuvarytas į Rasų lagerį. Ten pakliuvo ir teisininkas Z. Toliušis, gen. M. Velykis, literatūros docentas P. Juodelis. Su kun. J. Gustu tuoj susibičiuliavo ir K. Boruta. „Gustas buvo puikus pasakorius, turėjo lakią fantaziją, o K. Boruta mėgo fantastiškus dalykus. Tos vakaronės – tai būdavo atsikvėpimas. Kas gaudavo siuntą, tas vaišindavo <...> Lageryje – didžiausias margumynas: gydytojai, kunigai, menininkas, agronomai, dramos aktoriai ir kitų profesijų žmonės <...> Buvo keli trijų aukštų namai. Čia pirmiau gyveno vokiečių belaisviai kariai. Kun. J. Gustas aptiko puikią maldaknygę lotynų kalba.

Abu naudojomės. O kambariuose tikras blakynas,“ – rašė prisiminimų knygoje kan. P. Rauda.

Kun. J. Gustas vargo trečiame aukšte, o P. Rauda antrame. Abu laikė bernelių Mišias. Kai karantinas pasibaigė, juos abu bei stačiatikių batiušką paėmė į „etapą“ sykiu su kun. K. Olšausku. Kan. P. Raudai Adolfina Žvironienė drauge su rašytoju V. Mykolaičiu-Putinu atsiuntė siuntą. J. Gustas sykį pastebėjęs, kad jų visas gyvenimas – iš maišiuko...8 8

Ten pat, p. 274.

Sietuvos

Ir taip 1948 03 04, per Šv. Kazimierą, – į Sibirą.

Didelis būrys, keli šimtai kalinių – į lagerius. Ir tie jaunuoliai, iš Rasų norėję pabėgti, papildomai nuteisti po 25 metus katorgos. Liko ten ir K. Borutos bei kitų turėtos knygos, taip pat ir J. Gusto maldaknygė.

Sargybiniai išginė iš ten visus varu, mediniais ilgais plaktukais tvodami per nugaras. Kan. P. Raudai dargi kakton už žodį uždavė. Ir prelatui, ir kanauninkui, ir teisėjui – visiems kliuvo. Į Turinską šalia Sverdlovsko, į ten, kur buvo caro ištremti dekabristai, iš Lietuvos tąkart atvežė 500 kalinių.

Vilniuje tuo metu jau buvo pavasaris, o čia – sniegynai, žiema. Vietiniai sakė, kad čia dar nebuvę lietuvių. Išvarė juos miško kirsti, medžių tempti. Badavo. Sovietiniuos lageriuos ir tremtyje tada buvę 10–20 milijonų, balanda ir padvisusia žuvimi maitinamų.

Abu kunigai, Gustas ir Rauda, paskiriami malkų kūrikais; medžių anglis siųsdavo į parako dirbtuves.

Reikėjo pakrauti malkas, stumti jas vagonėliais, išmesti. Kun. Gustas buvo jaunesnis, pajėgesnis. Daug tremtinių žuvo nuo išsekimo. Utenoje dirbęs kun.

J. Bardišauskas sykį genėjo pušis. Vienos jų viršūnė nuvirto už aprėžtos linijos; nuėjo kunigas jos nukirsti, ir čia pat jį vargšą sargybinis nušovė...

1950 m. kunigą J. Gustą iš ten išvežė į Mordovijos režiminį lagerį.

Kun. P. Rauda prisimena, kaip jų prižiūrėtojai tame pragare su žmogumi nesiskaitė. Štai jaunuolis Barisa nuo Utenos atgabentas 16 metų parašė sykį apeliacijai ir už tai bausmę padidino perpus – 10-čiai metų... Vienintelis kitas kunigas, kurį čia vėliau sutiko P. Rauda, buvo Juozas Bagdonas, atvykęs iš Vorkutos; jis buvo nuteistas todėl, kad čekistams neleido užimti klebonijos Biržuose. Vėliau jis nuo 1970 m. iki mirties kunigavo Utenoje.

Kunigą Gustą dar Lukiškių kalėjime, o paskui Rasų lageryje keletą kartų atvažinėdama iš provincijos lankė salezietė Emilija Žeižytė. Aplankiusi jį paskutinį sykį Rasose pasakojo: „Pažiūrėjau į kunigo Gusto veidą. Skausmingai linksmas. Tuojau pasakė, kad čia, lageryje, dirba staliumi. Matyti, kad stengiasi išlaikyti giedrią nuotaiką, bet ir prie didelių pastangų nepajėgia nuslėpti kančios.<...> Buvo matyti, jog pergyvena dėl išvežimo iš Lietuvos. O aš menka, kad galėčiau padėti. Atsisveikindamas tarė: „Turbūt pats Boskas man tave atsiuntė.“ Ji buvo tada į lagerį atve-

Sietuvos

žusi kunigui maisto, įkišusi net pinigų į pirštinę. 9 Šešerius metus kun. J. Gustas išbuvo Vosturlago, Mordovijos lageriuose. 1954 m. buvo nuvežtas į Krasnojarsko kraštą. Pritaikius 1955 09 07 amnestiją, paleistas ir trumpam 1956 m. sugrįžo, pabuvojo gimtajame Jurbarko krašte, kur buvo broliai ir seserys, tačiau Lietuvoje ilgiau neužsiliko, tais pačiais metais išvykdamas į Krasnojarską dirbti kaip misionierius sielovados darbą. Ten įkūrė Pakrovkos katalikų parapiją, pastatydino bažnyčią, patarnavo tremtiniams lietuviams bei vokiečiams. Po nepilnų dvejų metų neaiškiomis aplinkybėmis 1958 m. kovo 14 d. žuvo. Sako, jog buvęs nunuodytas. O gal paprasčiausiai saugumiečių užplūktas.

Antanas Balašaitis „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, kur kunigas J. Gustas atskira asmenybe pažymėtas, rašo, kad jis miręs nežinomomis aplinkybėmis. 10 Sibiro lageriuose kun. J. Gustas buvo susipažinęs su pulk. Mykolu Mačioku, Cezariu Petrausku. Saugumas visus tris kaltino, kad jie įkūrė pogrindinę organizaciją ir, palaikydami ryšius dar su advokatu Zigmu Toliušiu, gyvenusiu Kaune, rengė kažkokį perversmą. Lageryje jie susitikdavę vieni kitus. Vėliau M. Mačiokas 1953 03 24 naktį, atvežtas į Rygos ligoninę, buvęs pasmaugtas. 11 Daugailiškis arkivyskupas Mečislovas Reinys, irgi vėliau nukankintas Sibiro lageryje, dar prieš suėmimą kunigui Gustui 1944 m. savo laiške rašė prašydamas: „Jo Malonei Tėvui Juozui Gustui, Vilniaus kunigų seminarijos profesoriui Saldutiškyje (...)“.

Vyskupas tada prašė, kad J. Gustas vestų Vilniaus miesto kunigams rekolekcijas lotynų kalba. 12 Antrą sykį savo noru vykdamas į Krasnojarską kun. J. Gustas pasiėmė su savimi Rūpintojėlį ir kitus liaudies drožėjo Prano Mikutaičio dievukus.13 Kun. Zigmas Neciunskas dar 1956 m. kovo mėnesį aplankė kun. J. Gustą ir jo įrengtą koplyčią Krasnojarske.14 Tremtiniui kun. J. Gustui, gelbėdamas jį nuo bado, iš savo ūkio Paisetėje siuntinius yra siuntęs 9 Juknevičius, Krizantas. Lietuvių saleziečių istorija // Orientas, Kaunas, 2000.

10 Visuotinė lietuvių enciklopedija // Vilnius, 2005, t. VII, p. 295.

11 Zubrickas, Alfonsas. Gyventi norėjo visi. – „XXI amžius“, nr. 80 (1283).

12 LMA Vrublevskių rankraščių katalogas. F 342 – 11339 13 Internetinė medžiaga: „Jurbarko krašto muziejus“. JKM, Gek 1627.

14 Katalikų bažnyčios kronika, nr. 24, poz. 9, p. 78–79.

78

buvęs Saldutiškio vikaras, šviesus, apsiskaitęs kunigas Antanas Maciulevičius (1882 01 11–1968 10 20). Tai jis su bažnyčios statytoju kun. Stanislovu Švėgžda (1870–1945) kūrė šią parapiją. Ir jis pats pokario metais varganai gyveno dėdės jam paliktame Paisetės palivarkėly. O jis buvo aukštos kultūros žmogus, baigęs mokslus Petrapilyje. Jo kambarys būdavęs nusėtas penkiom šešiom kalbom knygų. Prie viryklės – krūva iš miško parneštų šakų. Naminė marška ant senovinės lovos. Taburetė su ūkišku muilu ir dubeniu praustis. Apie jį savo knygoje „Atmin-

paprastumo ir gilaus inteligentiškumo, liaudiškumo ir aristokratiškumo, dvasinio gilumo lydinio viename asmenyje.“ Kasdien jis eidavo pėstute kelis kilometrus į Saldutiškio bažnytėlę vieškeliuku ar tiesiai pro lentpjūvę.

Labai dažnai jis šv. Mišioms patarnaudavo, pavaduodamas išvykusius kunigus, tarp jų ir daug salezietiškų reikalų turėjusį kun. J. Gustą.

Neseniai Marija Vilutienė, kilusi iš Dirniškio kaimo, taip kun. A. Maciulevičių prisiminė: „Kai mano vyras išėjo miškan, kunigas davė man karvę. O pats biednas buvo. Ale labai geras. Čebatais avi, lazdelė rankoj, su

Saldutiškio dvaras, kuriame buvo įsikūręs saleziečių vienuolynas

ties proskynos“ (Utena, 2008) taip rašė šio kunigo sesers vaikaitis Romualdas Šinkūnas. Apie jį kolegos kunigai išleido atsiminimų knygą „Dievas kalbėjo paprastumu“ (Kaunas, Atmintis, 1999). Šioje knygoje yra gražūs ir kun. Broniaus Bulikos prisiminimai: „Niekur ir niekada nemačiau kito kunigo, kuris taip pasikeistų eidamas prie altoriaus. Nemačiau kito kunigo, kuris taip šventai, pakiliai, tokiu iš tikrųjų nušvitusiu veidu laikytų šventąsias Mišias. Nemačiau kito kunigo, kuris taip pagarbiai, taip subtiliai dalytų Komuniją. Nemačiau niekur tokio

79

megztiniu. Mokytas būdamas, su lazdele sėdėdavo gonke ir skaitydavo. O kai eidavo pro lentpjūvę, mums, mergaičiotėms, sakydavo: „Jūs, kirmėlės, sunkiai nedirbkit...“ Arba gyvačiotėm pavadindavo. Tada prie Gusto chore giedojau. Vargonininku buvo Goda, po jo toks mažutis Žemaitis. Dainų mokė Vygando ir Laimučio tėvas Adolfas Telksnys. Grįžusi iš Sibiro irgi chore buvau. Senelių dainas su Povilioniene ir su muzikantu Ulčicku dainavau. Apie 50 mano dainų kauniškiai įrašė.“ Ši šviesi moteriškė irgi atbuvo sibirus.

Sietuvos

„Jeigu aš dingčiau...“ Buvo 1958-ųjų kovas. Gavusi telegramą apie kunigo Juozo Gusto mirtį, į jo laidotuves išskrido jo sesuo Elena ir maistą, vaistus, pinigėlius jam lageryje teikusi jo dvasios sesuo Emilija. Lietuvoje buvo pavasaris, beveik Juozapinės, o ten gili žiema. Emilija prisiminė: „Šalta. Pagaliau Krasnojarskas. Ieškome tos Lunačiarskio gatvės. Pirmiausia klausimas: kas atsitiko? Duris atidarė pagyvenusi moteris. Įeiname į nedidelį kambarėlį prie koplyčios. Knygos, raštai suversti ant grindų. Būta kratos. Jos metu dingo santaupų knygutė, kai kurie kiti dokumentai. Likęs turtas pavestas saugoti vienam septyniolikmečiui.

Palaidojimui paimti drabužių reikėjo prokuroro leidimo. Rytą pradėjo rinktis parapijiečiai. Dauguma vokiečiai. Mačiusieji pasakojo, kad jį radę sukritusį prie lovos. Kunigas Gustas iš anksto įspėjo žmones, ką daryti su Švenčiausiuoju, jei jis d i n g t ų.“15 Taigi ar nenujautė jis savo lemties, jei buvo tardomas, kankinamas?

Karstas buvęs apibertas smulkiom gėlytėm.

Daug vainikų. Mirusiojo veidas aprasojęs švęstu vandeniu. Tokia tradicija – apšlakstyti atsisveikinant. Iš Irkutsko atvyko kunigas Julius Budrikis.

Jis pašventino kryžių-stogastulpį, kurį pats velionis galbūt laukdamas tos valandos pasistatė... Gal dar savo rankomis, nes šio amato buvo išmokęs dar Italijoje ir tą dailidės darbą dirbęs Rasų lageryje, liūdnai šypsodamasis, kaip, anot Emilijos, šypsojo atsisveikinimo metu. Tai gero žmogaus bruožas. Žiūrint į portretinę nuotrauką, akys už apvaliais stiklais akinių rėmelių irgi geros, besišypsančios.

Amžininkai kunigai rašė, jog jis jaunas dar būdavo linksmas, pilnas energijos, kūrybingas, rašęs žurnaluose jaunimo auklėjimo klausimais. Štai kodėl ir jis, ir jo kolega kunigas J. Žemaitis aukojosi, abu gelbėdami vargšus žydų vaikelius.

Praėjo ne vieneri metai po jo žūties, ir buvęs kun.

J. Gusto mokinys, žurnalistas Br. Jauniškis vėliau su turistų grupe išsiruošė kelionėn į Sibiro tremčių vietas, tikėdamas aplankyti poetų K. Inčiūros, P. Drevinio ir kitų žymių žmonių tremties vietas. Traukiniu, o paskui keltu Jenisiejaus upe nuo Bratsko pasiekė ir Krasnojarską. Buvęs vidurvasaris, o ten snyguriavę.

15

Juknevičius, Krizantas. Pozic. 3, p. 198–199.

Sietuvos

Šachtose, anglies kasyklose tebedirbę dar nemažai mūsų tremtinių – lietuvių. Krasnojarske, šventoriuje, prie apvalių rąstų lietuvių bažnytėlės, stovėjęs koplytstulpis kunigui profesoriui Juozui Gustui. Grupė nusifotografavusi prie jo. Br. Jauniškis po kelionės rašė: „Prisiminiau jo pasakojimus saleziečių vienuolyne, apie misijas Indijoje. Ten jis kunigų seminarijoje bengalų kalba dėstė teologiją, vertė indų poetų eilėraščius į lietuvių kalbą. Pats kūrė ir siuntė į Kaune ėjusį „XX amžiaus“ laikraštį. Prie prof. kunigo J. Gusto kapo tolimame Sibire pasiryžau nuvykti į Indiją, kur misionieriavo šis garbus žmogus.“16 Kur poetės juodasis sąsiuvinis?

Interviu „XXI amžiaus“ korespondentui Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas Viktoras Alekna yra pasakęs, kad poetės „Juodąjį sąsiuvinį“ kun. J. Gustas yra perdavęs į Vakarus. Pasidaryti kopijas tada buvę pavojinga.17 Kun. J. Gustas šį sąsiuvinį paėmęs, poetei pasakydamas: „Ką man kalbėjai ir ką aš girdėjau, težinos Dievas, o kas čia parašyta, išsaugosiu žmonėms“.18 Ši paskutinė poetės komunija, dalyvaujant kun.

J. Gustui, įvyko 1945 m. birželio 25 d., o pats kunigas buvo suimtas kitų metų rugpjūčio 25 d., todėl J. Gustas galėjo per šį trumpoką laiką sąsiuvinio niekam neperduoti, jį galėjo paimti bei sunaikinti saugumas, kad nesukompromituotų poetės. Į Vakarus perduoti tais laikais buvo sudėtinga. Štai dar vienas pasakojimas. Poetė Julija Švabaitė yra kalbėjusi su Salomėjos Nėries seserimi Onute, gyvenančia Cicere, JAV, 2007-aisiais sulaukusia 90 metų. Sesuo, gyvenusi Vakaruose, poetės sąsiuvinio likimo irgi nežinojusi. J. Švabaitė vėliau „Drauge“ rašė sesers Onutės žodžiais: „o ta vargšė Sal. Nėris atsiprašė, kai ją mirties patale aplankė kun. Gustas.

Kunigas paėmė iš jos išpažinties rankraštį.“ Toliau J. Švabaitė rašo: „Man vienas partizanas pasakojo, kad perdavė jį partizanams, ir rankraštis kažkur dingo. Aš jai paskyriau eilėraštį.“19 Greta skelbiamas ir tasai Salomėjai Nėriai skirtas eilėraštis.

Rudzinskas, Valerijus.

Sidabrinė gija („XXI amžiaus“ priedas), 2006 08 04 18 Alekna, Viktoras. Pozic. 1, p. 696.

19 Švabaitė, Julija. „Draugo“ priedas „Kultūra“ // Čikaga, 2007 06 28.

16

17

80

Profesorius Antanas Liuima SJ – Utenos krašto dvasininkas Dr. Aldona Vasiliauskienė Dirbau nieko kito negalvodamas, galvodamas tik apie Lietuvą.

Visas mano darbas buvo ir yra dovana Lietuvai. Nuoširdi, nors kukli dovana. Ir dabar labai džiugu, kad tas darbas priimamas, neatmetamas. Vadinasi, darbas Lietuvos gerovei, Lietuvos ateičiai nebuvo veltui…

Prof. kun. A. Liuima SJ

Antanas Liuima Romoje, apie 1980 m.

Rašyti apie dvasininką sąlygoja kelios aplinkybės: pirmiausia – šie metai paskelbti kunigų metais, tad jiems turi būti skirtas ypatingas visų mūsų dėmesys.

Kita aplinkybė – pastarųjų mėnesių spauda apie dvasininkijos luomą su pasimėgavimu teikia itin daug neagatyvaus, nenorėdama matyti pozityvo, nors kunigai atlieka didžiulius darbus ugdant dvasingumą, mokslo bei kultūros srityse. Uteniškio prof. Antano Liuimos SJ (1910 01 28–1942 05 13–2000 07 26)* *

Prie kunigo pavardės nurodomos trys datos (gimimo, įšventinimo į kunigus ir mirties).

81

darbai svarbūs ne tik Lietuvai čia, Tėvynėje, bet ir išeivijoje. Tad straipsniui ir pasirinkome šio dvasininko asmenybę, pagerbdami Jo atminimą 100-ųjų gimimo ir dešimtųjų mirties metinių proga.

Aukštaitijos krašto sūnus Antanas Liuima jėzuitas (1929 m. įstojo į Jėzuitų ordiną), kunigas (1942 m. Lijone įšventintas kunigu), pirmasis profesorius lietuvis Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje (1957), Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) akademikas (1959), Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktaras (1992), Utenos miesto

Sietuvos

Garbės pilietis (1994), 1995 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino Trečiojo laipsnio ordinu, daug nuveikęs Lietuvos mokslui ir kultūrai, ypač Lietuvių katalikų mokslo akademijoje: ilgametis jos pirmininkas (1959–1992), vėliau – Garbės pirmininkas (1992–2000). Prof. Kun. A. Liuima SJ paliko ryškų pėdsaką ir Utenos dvasiniame bei kultūriniame gyvenime.

Apie kun. A. Liuimą SJ žinios pradėtos skleisti tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę – parašytas ne vienas šimtas straipsnių periodinėje spaudoje (keletą paminėsime1), keli straipsniai moksliniuose leidiniuose,2 išleista knygelė.3 Liuimų šeima Utenos rajone, Ažudvarių kaime, Pranciškos ir Mikalojaus Liuimų šeimoje 1910 m. sausio 28 d. gimęs pirmagimis buvo pakrikštytas Antanu. Po jo gimė dar septyni vaikai: Elena (1911 04 06–1987 02 16), Apolonija (1912–1981 12 05), Veronika (mirė nesulaukusi nė dvejų metų!), Jonas (gimęs 1915 m. sausio 12 d.),4 Pranas (1919 03 08–1945–2005 06 1 A. Gaižutis. Apie kun. Antaną Liuimą // Dienovidis. 1995. Vasario 3. Nr. 5. P. 13; B. Garbaravičienė. Kunigas prof. Antanas Liuima pagerbtas Kaune // Kauno diena. 1995. Sausio 31. Nr. 25. P. 1, 2; A. Guščius.

Gyventi ir dirbti siekiant naudos kitiems // Lietuvos aidas. 1995. Vasario 3. Nr. 24. P. 13; A. Guščius. Nors saulė nešvietė… Akademikui Antanui Liuimai SJ – 85 // Europos lietuvis. 1995. Vasario 11–17. Nr. 7. P. 4; R. Jonuškienė. Lietuvių katalikų mokslo akademijos Garbės pirmininkas profesorius A. Liuima: „Pasilikite dvasingumo aukštumose“ // Utenis. 1995.

Vasario 2. Nr. 14. P. 1; A. Kačerauskienė. Auksinis jubiliejus // Apžvalga.

1992. Gegužės 30 – birželio 5. Nr. 21. P. 5; A. Kačerauskienė. Ilgamečio Centro valdybos ilgamečio pirmininko tėvo Antano Liuimos SJ auksinis kunigystės jubiliejus // XXI amžius. 1992. Birželio 2–8. Nr. 23. P. 4; A. Vasiliauskienė. Akademikui profesoriui kunigui Antanui Liuimai SJ – 90 // Mokslo Lietuva. 2000. Vasario 10. Nr. 3. P. 11; A. Vasiliauskienė. Gyvenęs Lietuvai. Profesorius kunigas Antanas Liuima SJ (1910 01 28–1942 05 13–2000 07 26) // Voruta. 2000. Rugpjūčio 19. Nr. 29–30. P. 4–5; A. Vasiliauskienė. Jubiliejus ir netektis. Kunigas Antanas Liuima SJ 1910 01 28–2000 07 26 // Draugas. 2000. Rugpjūčio 16. Nr. 159. P. 5; A. Vasiliauskienė. Kelios kun. Antano Liuimos SJ gyvenimo datos // Utenis. 2000.

Sausio 27. Nr. 11. P. 3; A. Vasiliauskienė. Tauriam pavyzdžiui atminti.

A+A kun. prof. Antanas Liuima SJ (1910 01 28–1942 05 13–2000 07 26) // XXI amžius. 2000. Rugpjūčio 4. Nr. 60. P. 8; G. Zemlickas. Prisimenant darbus – didelius ir mažus, bet būtinus // Mokslo Lietuva. 2000. Gegužės 18–31. Nr. 10. P. 1, 8 ir Birželio 1–17. Nr. 11. P. 6–7).

2 A. Vasiliauskienė. Gyvenimas – darbas Lietuvai // Tėvynės sargas.

1995. Nr. 2 (87). P. 107–115; A. Vasiliauskienė. Idėjų organizatorius (Kun. akad. prof. Antano Liuimos SJ 85-mečiui) // Naujasis židinys, Aidai. 1995.

Sausis. P. 72–75. A. Vasiliauskienė. Ilgametis LKMA pirmininkas Antanas Liuima // Soter. 2000. Nr. 3. P. 123–144.

3 A. Vasiliauskienė. Kai akademikas kunigas Antanas Liuima SJ prabyla... Vilnius: UAB „Utenos spaustuvė“. 1995. D 1. 48 p.; D. 2. P. 104.

4 Jonas Liuima 1951 m. vedė Liuda Stundžiutę (1927 04 03–1991 04 11). Jie išaugino penkis vaikus: tris dukras Gražiną (Mačiulienę, 1952 08 07–1992 08 31), Reginą (Butkienę, gim. 1954 m. sausio 6 d.) ir Eleną (Pečiulienę, gim. 1956 m. liepos 22 d.) bei du sūnus: Juozapą (gim. 1958 m. kovo 19 d.) ir Stasį (gim. 1961 m. kovo 31 d.). Gražina ir Jonas Mačiuliai gyveno Kaune, užaugino sūnų Ričardą ir dukrą Vaidą. Ričardas vedė

Sietuvos

Utenos Garbės piliečio vardo suteikimas ir konferencija Utenoje 1995 m. Iš kairės: akademikas A. Gaižutis, prof.

A. Liuima SJ ir straipsnio autorė A. Vasiliauskienė

06), Paulius (Povilas) (1921 10 06–2002 02 17)5 ir jauniausioji – Agota (Paukštienė, 1924 02 05–2005 09 23)6. Vaikai augo draugiškoje, labai pamaldžių tėvų aplinkoje, matyt, tai ir lėmė vaikų pasirinkimo kelią – net trys iš septynių pasirinko tarnystės Dievui ir žmonėms kelią: Antanas ir Pranas tapo kunigais – vienuoliais jėzuitais, Elena – Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos vienuole.

Visai logiška, kad iš prof. Antano brolio Povilo gausios šeimynos (1953 m. vedė Anelę Gimbutytę (1922 01 10–2004 05 01) – užaugino 7 vaikus (3 dukras ir 4 sūnus:7 Liuciją, Janiną, Eugenijų, Virgilijų, dvynukus Vilmą Tauterytę, jie augina Gabrielę (5 metai); Vaida ištekėjusi už Sigito Petruševičiaus susilaukė dviejų sūnų: 2005 m. gimusio Mato ir 2009 m. – Luko. Utenoje gyvenantys Regina ir Visvaldas Butkiai turi sūnų Nerijų. Jis vedęs Aušrą Krušinskaitę, gyvena Kaune ir augina sūnų Domantą (jam 7 metai) ir dukrą Miglę (jai 3 metai).

Elena ir Algimantas Pečiuliai gyvena Kaune. Augina dukrą Ingą ir sūnų Andrių.

Juozapas Liuima vedė Birutę Savickaitę. Šeima gyvena Utenoje, išaugino dvi dukras Skaidrę ir Kristiną. Skaidrė ištekėjusi už Dariaus Veriko augina sūnų Paulių (6 metai).

Stasys Liuima vedė Dalią Vadeišaitę. Šeima gyvena Utenoje. Užaugino dukrą Jurgitą ir sūnų Svajūną. Jurgita ištekėjo už Kosto Vaitkaus, Svajūnas vedė Astą Ašvydaitę.

Jonas Liuima, mirus žmonai Liudai, 1992 m. vedė našlę – dukros Gražinos vyro motiną Emiliją Kojelienę.

5 A. Vasiliauskienė. Mirė kunigų brolis // XXI amžius. 2002. Kovo 15. Nr. 21. P. 6.

6 Agota Liuimaitė baigusi Panevėžio mokytojų seminariją, 1950 m. ištekėjo už Juozapo Paukštės (1923 01 14–2005 09 15). Visą gyvenimą dirbo pradžios mokykloje (Tauragnuose, Vyžuonose, Utenos I ir IV vidurinėse mokyklose).

Išaugino dukrą Laimutę (gim. 1951 m. gegužės 2 d.). Ji, baigusi Kauno technologijos universiteto Chemijos fakultetą, gyvena Vilniuje ir dirba chemijos laboratorijoje.

Agotos ir Juozapo Paukščių sūnus Gintautas (gim. 1954 m. sausio 10 d.). Baigęs Kauno technologijos universiteto Elektrotechnikos fakultetą, gyvena Kėdainiuose dirba „Lifosa“ (Kėdainių chemijos trąšų gamykla).

Vedęs Vidą Šimėnaitę išaugino sūnų Roką ir dukrą Agnę. Agnė ištekėjusi už Donato Ivanovo augina trejų metų dukrytę Paulę.

7 Povilas Liuima 1953 m. vedė Anelę Gimbutytę (1922 01 10–2004 05 01) – užaugino 7 vaikus: Liucija (g. 1955 m.), baigusi Žemės ūkio akademiją, ištekėjo už Vlado

82

Liną (1964–2003) ir Antaną, Remigijų), vienas iš jų – Virgilijus – pasekė dėdžių kunigų pėdomis.

Virgilijus Liuima 1989 m. baigė tarpdiecezinę kunigų seminariją Kaune, nors sovietinė valdžia įvairiai trukdė įstoti, o vėliau ir mokytis. 1989 m. gegužės 28 d. buvo įšventintas į kunigus. Birželio 11 d. pirmąsias šv.

Mišias aukojo Vyžuonose, o birželio 18 d. – Daugailiuose. Paskirtas vikaru į Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios parapiją čia devynerius metus uoliai talkino dekanui ir klebonui monsinjorui Klemensui Gutauskui (1915 11 28–1941 01 26–2001 06 21). 1998 m. buvo paskirtas klebonu į Papilio Nekaltosios Švč.

Mergelės Marijos bažnyčios parapiją (Biržų r.). Iš pradžių aptarnavo Kvetkų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios parapiją bei koplyčias Melaišiuose ir Skrebiškiuose, dabar aptarnauja dar ir Kupreliškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios parapiją (koplyčia Diliuose).

Sekdamas dėdės prof. Antano Liuimos SJ pėdomis kun. V. Liuima atlieka ženklius darbus keliant dvasingumą parapijose.8 Antano Liuimos kelias į mokslą 1914 m. kare dalyvavęs Mikalojus Liuima, pajutęs mokslo svarbą, davė sau žodį: „Paskutinius marškinius nusivilksiu, bet vaikus išmokysiu!“ Ir savo pažadą tesėjo, leisdamas vaikams pasirinkti tokias specialybes, kurių jie patys troško.

Antanukas mokėsi Šnieriškių dvare įsikūrusioje mokykloje, vėliau – savo namuose (dideliame Liuimų name vienas kambarys buvo paskirtas mokyklai). 1920 m. rudenį Antanukas pradėjo lankyti Utenos „Saulės“ gimnaziją (tuo metu ji dar buvo tik progimnazija, gimnazija tapo 1924 m.). 1928 m. su Martinonio, gyvena Rokiškio r. Panemunyje. Išaugino tris vaikus: Astą, Vilmą ir Paulių Janina (1956 m.), baigusi Vilniaus universitetą, įsigijo bibliotekininkės specialybę, ištekėjo už Valdemaro Širvinsko, gyvena Kupiškyje, augina du vaikus – Karolį ir Kristiną.

Eugenijus (gim. 1957 m.), baigęs Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą gyvena Panevėžyje – anesteziologas, su žmona Stase Radušyte išaugino dukrą Gustę ir sūnų Vincentą.

1961 m. rugpjūčio 8 d. gimė būsimasis kunigas Virgilijus.

1964 m. Anelei ir Povilui Liuimams gimė dvynukai Lina (1964– 2003) ir Antanas. Lina, baigusi Rokiškio kultūros mokyklą, dirbo bibliotekininke, Antanas dirbti pradėjo baigęs vidurinę mokyklą.

Remigijus (gim. 1967 m.) baigęs vidurinę mokyklą dirbo vairuotoju, dabar ūkininkauja.

8 A. Vasiliauskienė. Istorinės atminties įamžinimas // Voruta. 2000.

Vasario 5. Nr. 5–6. P. 6; A. Vasiliauskienė. Parapijų istorijos // XXI amžius.

1999. Gruodžio 3. Nr. 93. P. 7; A. Vasiliauskienė. Provincijos maldininkai Vilniuje // XXI amžius. 2000. Gegužės 26. Nr. 40. P. 3; A. Vasiliauskienė.

Stiprinami Suomijos ir Lietuvos kultūriniai ryšiai // Mokslo Lietuva. 2001.

Birželio 21. Nr. 12. P. 11.

83

pirmąja „Saulės“ gimnazijos abiturientų laida baigė mokslus ir Antanas Liuima.

Iš vaikystės pripratintas prie darbo, Antanas nesigėdijo jo ir būdamas gimnazistas. Per atostogas jis keldavosi kartu su samdiniais, arė pūdymus, pjovė, kūlė, vėtė javus, šėrė gyvulius – darbų ūkyje, kuris buvo išaugęs iki 50 ha, tikrai netrūko. Deja, 1930– 1931 m. tėvų ūkis buvo parduotas iš varžytynių ir Liuimos gyveno įvairiose vietose, tačiau net ir tada neatsisakė mokyti jaunylius – Povilą ir Agotą.

Namų aplinka ir mokykla išugdė gerąsias Antano Liuimos būdo savybes: kruopštumą, nuoseklumą, atkaklų savo pažiūrų gynimą. Šios savybės vėliau jam padėjo siekti mokslo aukštumų, LKMA pripažinimo Vakaruose.

Prie akmens knygnešiui J. Bieliniui (Biržų r.) prof. A. Liuima SJ (kairėje) su kun. Virgilijumi Liuima. 2000 02 03

Jėzuitų ordino narys – kunigas Vienerius metus pasimokęs Kauno kunigų seminarijoje 1929 m. A. Liuima įstojo į Jėzuitų ordiną. Po dvejų metų naujokyno Pagryžuvyje (mokėsi kalbų, studijavo filosofiją), išvyko į Olandiją, studijavo filosofiją (1931–1934). Studijas baigė licenciato laipsniu.

Grįžęs į Lietuvą, 1934–1939 metais A. Liuima studijavo lituanistiką ir pedagogiką Vytauto Didžiojo universitete, Teologijos-filosofijos fakultete, kartu mokytojavo Kauno jėzuitų gimnazijoje.

1940 m. sausio mėnesio pirmosiomis dienomis išvyko į Vakarus – į Prancūziją. Teologijos studijas Lijono katalikiškajame universitete baigė įgydamas licenciatą (1943). Vėliau asketinės ir mistinės teologijos studijas Tulūzos katalikiškajame institute 1950 m. apvainikavo teologijos daktaro laipsniu.

Apgynė disertaciją apie Šv. Pranciškų Salezietį

Sietuvos

Įteikiamas Utenos miesto Garbės piliečio diplomas. Jubiliatą Antaną Liuimą SJ sveikina miesto merė Elena Prievelienė ir Feliksas Žalnierius

(1950 m. buvo išspausdinta jos ištrauka, 1951 m. pasirodė pirmoji, o po metų – antroji disertacijos dalys). Ir vėliau prof. A. Liuima įvairiuose žurnaluose rašė straipsnius apie minėtą šventąjį, skaitė paskaitas bei pranešimus.

1942 m. gegužės 13 d. Lijone jėzuitas Antanas Liuima buvo įšventintas kunigu.

Studijuodamas kun. A. Liuima neatsisakė ir visuomeninės veiklos – 1947–1949 m. jis ėjo Lietuvių katalikų misijos Paryžiuje direktoriaus padėjėjo, vėliau – direktoriaus pareigas.

Romos Popiežiškojo Grigaliaus universiteto profesorius Tapęs teologijos mokslų daktaru nuo 1951 m. rudens A. Liuima pradėjo akademinį darbą Romos Popiežiškajame Grigaliaus universitete asketinės ir mistinės teologijos adjunktu. Po šešerių metų – 1957-aisiais – jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Tai pirmas ir ilgą laiką vienintelis lietuvis profesorius šiame pasaulinio garso universitete. Sąžiningu ir kruopščiu darbu, savo pavyzdžiu jis atvėrė duris į universiteto pedagogų gretas ir kitiems lietuviams.

1980 m., išeinant į pensiją, jam buvo suteiktas garbingas emerito vardas.

Nuo 1954 metų visas atostogas kun. Antanas Liuima kasmet praleidžia Šveicarijoje, čia jis ir darbuojasi – pavaduoja atostogų išvykusius tenykščius kunigus ir kapelionus, taip pat turi sąlygas pailsėti, pasigėrėti gamtos grožybėmis: ežerais ir kalnais, aišku, gali ramiai darbuotis: rašyti laiškus LKMA nariams bei mecenatams, redaguoti gautus straipsnius ar taisyti korektūras...

Sietuvos

Lietuvių katalikų mokslo akademijos „gyvasis vanduo“ Nuo 1954 metų profesorius įtemptai darbavosi atkuriamoje Lietuvių katalikų mokslo akademijoje (LKMA), o 1956 m., ją atkūrus, – ilgametis darbas LKMA Centro valdyboje: iš pradžių A. Liuima – mokslinis sekretorius, o nuo 1959 m. iki 1992 m.

– LKMA pirmininkas (nuo 1992 m. profesorius A. Liuima buvo išrinktas LKMA Garbės pirmininku!).

Tad tiek ilgai – 33 metus – būdamas prie LKMA vairo, profesorius atliko daugelį vienam žmogui, rodos, neaprėpiamų darbų: administracinis, organizacinis, mokslinis, redakcinis ir kiti darbai gulė ant jo pečių.

A. Liuimos iniciatyva įsteigta 12 LKMA skyrių svarbiausiuose lietuvių telkiniuose išeivijoje,9 suorganizuota 11 LKMA suvažiavimų (po trijų suvažiavimų Lietuvoje, akademiją atkūrus išeivijoje, suvažiavimų numeracija buvo tęsiama);10 leisti 7 serijų LKMA leidiniai: LKMA Suvažiavimo darbai, LKMA Metraščiai, Lietuvos istorijos šaltiniai, Negęstantys žiburiai, Rinktiniai raštai, Lietuvių literatūros studijos, pavienių autorių darbai. Iki 1990 metų LKMA buvo išleista 50 tomų (per 20.500 puslapių) ir 8 atiduoti į spaustuvę. Visi šie leidiniai (išskyrus Lietuvos istorijos šaltinius) redaguoti vieno žmogaus – prof. A. Liuimos SJ. LKMA leidiniai prof. kun. A. Liuimos iniciatyva pradėti saugoti svarbiausiose pasaulio bibliotekose, garsindami lietuvių bei sovietinę okupaciją kenčiančios Lietuvos valstybės vardą.

Prof. kun. A. Liuima atliko ir kitų įvairių darbų, kurie finansiškai stiprino ir moksliškai įtvirtino pačią Akademiją.

Prof. A. Liuimos darbštumas buvo toli žinomas, todėl kunigas ir mokslininkas buvo pageidaujamas visur. 1962 m. jis buvo numatytas skirti į Ameriką, Čikagą, tačiau visgi paliktas Romoje.

Susirūpinęs Tėvynės likimu, prof. A. Liuima jautriai apie ją kalba 1967 m. VII LKMA Suvažiavimo dalyviams: „…Kaip ten begyvenama, koks ūkis, kokie socialiniai santykiai, kokie kultūriniai nusiteikimai, polėkiai ir laimėjimai, o ypač – kokia jų dvasia: tebėra ji 9 Čikagoje (1956), Niujorke (1962), Bostone (1963), Detroite (1964), Monrealyje (1964), Toronte (1964), Daytone (1965), Miunchene (1966), Otavoje (1970), Putname (1971) St. Petersburg Beach (1981), Los Angeles (1983).

10 IV – Romoje (1957), V – Čikagoje (1961), VI – Niujorke (1964), VII – (Hutenfelde (Vokietija, 1967), VIII – Toronte (1970), IX – Bostone (1973), X – Soutfielde (Detroito priemiestis, 1976), XI – Čikagoje (1979), XII – St. Petersburg Beach (1982), XIII – Los Angeles (1985), XIV – Romoje (1988).

84

Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje šv. Mišias aukoja (iš kairės) dekanas Petras Adomonis, prof. kun. Antanas Liuima SJ, kan. Petras Baltuška, 2000 m. vasaris

atspari, o gal jau pažeista, koks yra pavojus ją sužaloti ar net visiškai iškreipti – juk nuolatinė baimė, taikstymasis, netikrumas, nepritekliai, nesiliaujantis gudravimas, slapukavimas, pasitikėjimo artimu sumažėjimas, vienu žodžiu, visoks moralinis alinimas nelieka be įtakos.“ Atiduodamas visą savo energiją ir jėgas Katalikų Akademijai, A. Liuima atsiskleidė kaip puikus organizatorius. Prof. Juozas Brazaitis-Ambrazevičius 1973 m. IX LKMA suvažiavime kalbėjo: „A. Liuima – ne tik žmonių, raštų ir pinigo organizatorius. Jis ir idėjų organizatorius, jis gyvena kita didžia paguoda: padarysiu visa, kas yra mano galioje... padarysiu tautai, išeivijai, žmogui“. Dr. S. A. Bačkis 1982 m. XII LKMA suvažiavime yra pasakęs: „Kad Akademija gali minėti 60-metį su turtingu indėliu į Lietuvos kultūros lobyną, esame dėkingi prof. A. Liuimai, Akademijos pirmininkui, daug nusipelniusiam Akademijai ir Lietuvai.“ Katalikų Akademijos organizaciniams, darbo ir mokslo reikalams A. Liuima paskyrė vasaros atostogas. 1964 metų vasarą A. Liuima daug keliavo po Ameriką: pabuvojo Niujorke, Detroite, Dainavoje, Čikagoje, Kolomoje, Bostone, Monrealyje, Otavoje, Hamiltone, Vašingtone, Baltimorėje. Šios įspūdingos kelionės metu, be daugybės darbo reikalų, galėjo aplankyti ir savo seniai matytą brolį kunigą Praną, kitus giminaičius. 1967 m. lankėsi Vokietijoje, Prancūzijoje,

85

1973, 1979 m. – Bostone, Čikagoje, Klyvlende, Niujorke, 1981 m. – Čikagoje, St. Peterburge, Niujorke, Putname, Bostone, 1985 m. – Meksikoje.

LKMA išeivijoje ne tik atsikūrė, bet ir suklestėjo. Akademija buvo itin svarbi lietuvių išeivių dvasiniam ir moksliniam gyvenimui. Juk daugelis nusipelniusių mokslininkų, pasitraukę į Vakarus, ilgai dirbo įvairiausius fizinius, nuo specialybės nutolusius darbus, o prof. A. Liuimos laiškai, raginantys tęsti mokslinę veiklą, dažnam buvo vilties kibirkštėlė, neleidusi palikti tyrinėtų problemų. Tad Akademija palaikė lietuvius mokslininkus, publikavo jų darbus, diegė stiprų tikėjimą, viltį ir pareigos jausmą – jog į kada nors tapusią laisvą Lietuvą reikės sugrįžti su svariais mokslo laimėjimais.

Vis kitose vietose organizuoti LKMA suvažiavimai turėjo kelis tikslus: sudaryti galimybes vietos lietuviams mokslinei veiklai atskleisti (dėl lėšų stygiaus buvo sunku nuvykti į tolesnes vietoves) bei masinės informacijos priemonėms (radijui, spaudai, televizijai) padedant informuoti tos srities kitataučius – mokslo bei politikos veikėjus – apie lietuvių mokslinę veiklą, primenant Lietuvos valstybę ir sunkią okupuotos Lietuvos padėtį. Tad LKMA ženkliai prisidėjo ir prie Lietuvos vardo garsinimo, skelbdama ir palaikydama jos kovas dėl nepriklausomybės.

Sietuvos

Kelionė į Lietuvą – darbai Tėvynėje Prof. kun. Antano Liuimos kelionė į išsiilgtą Lietuvą buvo labai sudėtinga (susirašinėti su artimaisiais pradėjo nuo 1955–1956 m.), atvyko tik 1989 m. kovo mėnesį, tad galėjo dalyvauti šv. Kazimiero palaikų perkėlimo į Arkikatedrą iškilmėse.

Apie tai rašė brolio Povilo sūnui klebonui Virgilijui Liuimai 1989 m. vasario 10 d.: „Išsiuntęs tau laišką, gavau tavąjį, bet buvau užsiėmęs, tiesiog zyliojau po miestą kaip bimbalų apsėstas. Mat gimtadienio išvakarėse sausio 27 d. buvau gavęs Sąjūdžio telegramą, kviečiančią į Vilniaus Katedros konsekraciją vasario 5 d. ir Nepriklausomybės 71 metų minėjimą vasario 15–16 d. Laksčiau ne tik dėl vizų, bilieto, bet ir dėl suvenyrų. Tačiau iš didelio debesio teliko tik mažas lietus. Vizos negavau. Pažadėjo, kad galėsiu važiuoti vasario pabaigoje. Tad, jei tai tiesa, gal kovo 1 d. ir pasijudinsiu, nes bilietas kišenėje tebeguli…“ Vis dėlto kunigui pavyko atvykti į Lietuvą ir dalyvauti šv. Kazimiero palaikų perkėlimo į Arkikatedrą iškilmėse.

Pirmąsyk po ilgų nesimatymo metų susitiko su broliais, seserimis, jų šeimomis, kurias tebuvo matęs iš atsiunčiamų nuotraukų, dalyvavo sūnėno Virgilijaus diakonato šventimuose Kaune 1989 m. kovo 12 d.

Lietuvoje prof. A. Liuima Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto nariams skaitė pranešimą apie Lietuvių katalikų mokslo akademiją – supažindino su jos istorija bei veiklos kryptimis, kėlė LKMA atkūrimo Lietuvoje idėją.

1989 m. rudenį prof. A. Liuima vėl atvyko į Lietuvą. Čia profesorius dalyvavo Religijos filosofijos ir bažnytinės muzikos studijų savaitėje (lapkričio 11–19 d.), skaitė pranešimus apie Akademijos veiklą, tikslą ir siekius. LKMA atkurti Lietuvoje prof. kun. A. Liuima SJ buvo kaip idėjos stimuliatorius. Šiai idėjai pritarė ir ją visapusiškai rėmė vyskupas Jonas Boruta SJ (tuo metu kunigas!). Oficiali LKMA atkūrimo mintis buvo išreikšta 1989 m. lapkričio 26 d. Ateitininkų Federacijos atkuriamajame suvažiavime. LKMA buvo atkurta 1990 m. pradžioje.

Tad po 1989 metų prasideda gana dažnos kelionės ne tik į Lietuvą, bet ir po Lietuvą, ir jos ne savo malonumui, bet Akademijos reikalais: dalyvavo Lietuvoje organizuotuose LKMA suvažiavimuose, skaitė pranešimus, teikė vertingų pamokymų, informaci-

Sietuvos

jos, dalyvavo kuriant LKMA skyrius.11 Skyriai ir kai kuriuose iš jų įkurtos sekcijos intensyviai veikė pirmąjį savo veiklos penkmetį, kiti – kiek ilgiau. Deja, daugelis skyrių dėl įvairiausių priežasčių nutraukė savo veiklą arba ji ženkliai susilpnėjo, o Anykščių, Alytaus, Panevėžio ir Utenos LKMA skyriai, mirus jų vadovams, nustojo egzistuoti. Taip po kiek daugiau nei šešerių metų veiklos sunyko ir 1994 m. gegužės 28 d. įkurtas LKMA skyrius Utenoje: mirė jo pirmininkas, Utenos dekanas kunigas Petras Adomonis (1922 01 22–1948 04 25–2001 04 16).12 Prof. A. Liuima būdamas Lietuvoje aktyviai dalyvavo LKMA Utenos skyriaus veikloje: skaitė pranešimus, tardavo sveikinimo žodžius, gebėjo džiaugtis renginiais, rasdavo gražių paskatinimų tolesnei darbuotei, negailėjo pagyrimų.

Tad prof. A. Liuima ir Lietuvoje dirbo didelį kultūrinį darbą. Ypač ženkli jo veikla gimtajame krašte – Utenoje. Be jau minėto Katalikų akademijos skyriaus, didžiulė širdies dalis atiduota „Saulės“ gimnazijai.

Kad 1992 m. rugsėjo 1 d. buvo atkurta „Saulės“ gimnazija (tada vadinta Utenos katalikiškos dvasios „Saulės“ vidurine mokykla), ženklus ir prof.

A. Liuimos SJ nuopelnas, jo iniciatyva. Akademiko dėka mokyklai buvo gauta materialinės paramos – pasipildė gimnazijos bibliotekos fondai. A. Liuima, kaskart atvykdamas į Lietuvą, rasdavo laiko apsilankyti ir mokykloje, kur jo patarimų laukdavo visi šios mokyklos mokytojai – jo žodžiai teikė dvasinės paramos. Profesorius gerai žinojo katalikiškų mokyklų Lietuvoje rūpesčius bei veiklos kryptis – noriai dalyvavo renginiuose.

Prof. A. Liuimai rūpėjo jaunimas – mūsų tautos ir valstybės ateitis, todėl jis noriai vykdavo į susitikimus su mokiniais net į toliausias Lietuvos pakraščiuose esančias mokyklas. Jo įdomios ir įtaigios kalbos apie meilę Dievui, Lietuvai, žmonėms, pareigos ir atsakomybės jausmą, sąžiningą darbą, tikėkime, neliks be atsako.

Prof. kun. A. Liuimai SJ rūpėjo visos Lietuvos dvasinis gyvenimas, ypač jaunimo, dėl kurio labai išgyveno, su kuriuo noriai bendravo. 1999 m. rug11 Vilniuje (1990 02 17), Klaipėdoje (1991 04 17), Kaune (1992 01 31), Panevėžyje (1992 02 08), Šiauliuose (1992 07 01), Anykščiuose (1992 11 24), Alytuje (1994 05 22), Utenoje (1994 05 28), Telšiuose (1996 09 24).

12 A. Vasiliauskienė. Jo gyvenimo tikslas – meilė Dievui ir tarnystė žmonėms. Petro Adomonio (1922–1948–2001) kunigystės 60-mečiui // XXI amžius. 2008. Balandžio 25. Nr. 32. P. 8.

86

sėjo mėnesį lankydamasis ką tik atkurtoje Vilkaviškio kunigų seminarijoje jis ragino būsimus kunigus: „Mylėkite Dievą ir žmones, neškite dvasingumą iš Bažnyčios į pasaulį ir tuo jį padarysite gražesniu...“ Gražiai Lietuvoje paminėti profesoriaus jubiliejai: 85-metis, 90-metis – pasirodė straipsnių periodikoje, jam buvo skirti poezijos posmai, daugelyje miestų ir miestelių vyko konferencijos, susitikimai,

dar svajojo, išėjęs gydymo kursą, pasiekti Šveicariją, kur kalnuose visada pasisemdavo jėgų. Deja, nebespėjo. 2000 m. liepos 26 d. Aukščiausiasis jį pasikvietė pas save. Palaidotas Romoje, „Campo Verano“ kapinėse (ten palaidotas ir 1998 m. kovo 7 d. miręs LKMA akademikas, profesorius, Kėdainių miesto garbės pilietis, Vilniaus universiteto Garbės daktaras jėzuitas Paulius Rabikauskas).

Prof. A. Liuima SJ su LR Prezidentu Algirdu Brazausku Prezidentūroje 1995 m., kai buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu

šventiniai vakarai, VU bibliotekoje organizuotos parodos. O 2000 m. vasario 23-iąją kun. Antaną Liuimą priėmęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus dėkojo profesoriui už atliktus ir tebedirbamus darbus Lietuvai. Vasario 24-ąją profesorius išvyko iš Lietuvos. Išvyko, galvodamas vasarą atvykti į LKMA XVIII suvažiavimą, kuriam rengė mokslinį pranešimą. Deja, tai jau buvo paskutinė kelionė į gimtąjį kraštą, kurį labai mylėjo, kuriam aukojo visas jėgas, skyrė savo darbus, tikėjo būsima Lietuvos laisve ir džiaugėsi galėjęs jos sulaukti.

Sunkiai susirgęs, žinodamas apie nepagydomą ligą, visiškai atsidavė Aukščiausiojo valiai, nors

87

2010 m. Lietuvoje gana kukliai paminėtas prof.

Antano Liuimos gimimo 100-metis ir mirties 10-metis.

Mokslinė akademija 2010 m. sausio 31 d. vyko Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje. Jubiliatui skirtą pamokslą pasakė Jėzuitų ordino provinciolas kun. Gintaras Vitkus SJ, pranešimą skaitė dr. A. Vasiliauskienė.

Gegužės 28 d. Utenoje į „Saulės“ gimnazijos organizuotų renginių gausą (Šv. Mišios, 1949 m. laidos abiturientų gimnazijai bei Utenai padovanoto koplytstulpio šventinimas, 2010 m. abiturientų išleistuvės) įterptas ir kun. A. Liuimos 100-mečio paminėjimas.13 13 A. Vasiliauskienė. 1949 m. „Saulės“ gimnazijos laidos abiturientams kalbėta apie prof. kun. A. Liuimą SJ // Utenis. 2010. Birželio 3. Nr. 61. P. 2.

Sietuvos

Šv. Mišias aukojo JE vysk. Jonas Kauneckas, mons. Petras Baltuška, kun. Juozas Čepėnas, kun.

Virgilijus Liuima. Mišiose meldėsi Utenos dekanas Juozapas Kuodis, kun. Feliksas Čiškauskas, kun.

Dainius Matiukas.

Prof. A. Liuimai skirtame renginyje kalbėjo gimnazijos direktorius Valentinas Bubulis, Utenos rajono savivaldybės administracijos Švietimo, sporto ir turizmo skyriaus vyr. specialistė Virginija Vaitiekienė (kuruoja „Saulės“ gimnaziją), Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė (religinių bendruomenių kuratorė), dr. Aldona Vasiliauskienė, kun. Virgilijus Liuima, savo kūrybos posmus, skirtus prof. Antanui Liuimai, perskaitė buvusi mokytoja Aldona Grigaravičienė.14 2010 m. liepos 24 d. Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje aukojamos šv. Mišios, minint 10-ąsias prof. A. Liuimos SJ mirties metines.

2010 m. pasirodė prof. A. Liuimai skirti straipsniai XXI amžiuje15, Lietuvos aide16, Utenyje17, Utenos apskrities žiniose.18 „Dirbau nieko kito negalvodamas, galvodamas tik apie Lietuvą. Visas mano darbas buvo ir yra dovana Lietuvai. Nuoširdi, nors kukli dovana. Ir dabar labai džiugu, kad tas darbas priimamas, neatmetamas. Reiškia, darbas Lietuvos gerovei, Lietuvos ateičiai nebuvo veltui. Tai įrodė jau 1992 m. VDU suteikdamas Garbės daktaro vardą, tai įrodė ir 1994 m. Utenos miesto Garbės piliečio vardo suteikimas ir galiausiai – 1995 m. valstybės apdovanojimas – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino Trečiojo laipsnio ordino įteikimas. Tai iš Vyriausybės, iš mokslinės pusės ir kraštiečių mano dovanos Lietuvai vertinimas ir priėmimas… Šita šventė man pagerbti, labiau jūsų visų šventė, jūsų susiklausymo, pagarbos vienas kitam išraiška.

Utenos „Saulės“ gimnazija davė pirmuosius pradus, paruošė į gyvenimą, davė lietuviškumo pagrindus.

14 A. Vasiliauskienė. 1949 m. „Saulės“ gimnazijos laidos abiturientams kalbėta apie prof. kun. A. Liuimą SJ // Utenis. 2010. Birželio 3. Nr. 61. P. 2.

15 A. Vasiliauskienė. Profesorius Antanas Liuima SJ: darbas Lietuvai // XXI amžius. 2010. Sausio 29. Nr. 8. P. 14.

16 A. Vasiliauskienė. Profesorius kunigas Antanas Liuima SJ: šimtmečio jubiliejui // Lietuvos aidas. 2010. Sausio 27. Nr. 17, 18, 19. P. 1, 4–5.

17 A. Vasiliauskienė. Iš Utenos krašto kilęs dvasiškis – pirmas lietuvis Popiežiškajame Grigaliaus universitete // Utenis. 2010. Sausio 28. Nr. 11.

P. 3–4 18 A. Vasiliauskienė. Utenos krašto garbės piliečiui profesoriui Antanui Liuimai SJ atminti // Utenos apskrities žinios. 2010. Kovo 2. Nr. 24.

P. 3–4.

Sietuvos

Dvasingumą gavau iš jėzuitų, o paskui jėzuitų ordine jis augo ir plėtėsi palaipsniui. Visa tai papildė VDU. Šios dvi institucijos mane imunizavo prieš svetimybes.

Teko užsienyje išgyventi per 50 metų, dalyvauti įvairiose auklėjimo įstaigose, pabuvoti įvairiuose kraštuose su įvairių tautybių žmonėmis, matyti jų kultūrą ir papročius. Tačiau aš jau buvau suformuotas, kad galėčiau vertinti kitų kultūrą, kitų papročius ir žiūrėti ne aklai, pamėgdžiojant kitus savo pamiršti, palikti, bet ką galima pasisavinti ir tuo papildyti lietuvišką kultūrą, dvasingumą, lietuviškos dvasios struktūrą. Tad esu dėkingas abiem institucijoms: „Saulei“ ir VDU, o už dvasingumą – jėzuitų ordinui“, – kalbėjo profesorius kun. Antanas Liuima SJ Utenos „Saulės“ gimnazijoje, minint jo 90-ties metų jubiliejų.

Profesorius niekada nepaliovė didžiuotis esąs lietuvis, tad ir visuose susitikimuose Lietuvoje primindavo dvasinius lietuvių tautos lobius, ragino jų nepamiršti ir didžiuotis, neišmainyti į pigius užsienio blizgučius. „Tik iškeldami savo tautos kultūrines vertybes mes būsime įvertinti ir kitų valstybių,“ – kalbėjo profesorius kunigas Antanas Liuima SJ. Savo darbais liudijęs meilę Lietuvai tebūna ilgai pavyzdžiu mums visiems… „Ne tik aš, visi mes išeivijoje dirbome negalvodami apie kokį tai atlyginimą, įvertinimą, netrokšdami garbės. Dirbome mylėdami savo kenčiančią tėvynę, – dirbome Lietuvai ir jei mano ir kitų darbai priimami – liudija, kad dirbta ne veltui“, – 2000 m. kalbėjo profesorius Antanas Liuima SJ Vilniaus universiteto bibliotekoje, atidarant jam skirtą parodą.

O 1967 m. profesoriaus pasakyti žodžiai nepraradę aktualumo ir šiandieną – tarsi priesakas ne tik jį pažinojusiems, tie žodžiai skatina kiekvieną iš mūsų branginti, vertinti ir saugoti visa tai, ką tauta sukūrė per ilgus amžius, didžiuotis tuo ir prisiimti atsakomybę: „Mes gyvename iš praeities palikimo. Kiekvienas iš mūsų atsako ne tik už save, bet ir už ateitį, už būsimas kartas. Niekas negali nuo šios atsakomybės atsipalaiduoti. Mes formuojame (arba neformuojame) ir lemiame (arba paliekame abejingume) ateitį ne vienai dienai, bet šios krizės ir epochų pasikeitimo metu ilgiems dešimtmečiams, o gal net ir šimtmečiams. Mūsų atsakomybė yra didelė – prieš artimą, prieš būsimas kartas, prieš tautą, prieš Kūrėją“.

Nuotraukos iš dr. Aldonos Vasiliauskienės asmeninio archyvo

88

Tėviškės ilgesiui šaukiant Uteniškio dailininko PRANO GASPARONIO 100-mečiui

Antanas Gasperaitis Prie motinos tremtinės kojų klūpantys vaikai, iš užgrobto krašto vergovės į laisvos šalies laivą įšokęs jūreivis, užrištomis akimis, sukaustytomis rankomis stovinti Tėvynė, rūpintojėlių artojų šalis... Tautinių juostų ornamentika papuoštos inkrustuotos dėžutės, lietuviška keramika, paminklinės lentos, rankšluostinės, pagaliau kryželiai ir kryžiai...

Tai dailininko Prano Gasparonio (1910 09 24– 2005 03 06) mėgstamiausių darbų tematika.

Už Nemeikščių kaimo esantis Griūčių (vėliau pavadintas Juodiškėmis) vienkiemis, kurį Pranas paliko prieš antrąją sovietinę okupaciją, buvo jo gimtinė. Tuo metu jis dar ankstyvesne pavarde Gasperaitis dirbo Utenos amatų mokyklos matematikos mokytoju ir, turėdamas leitenanto laipsnį, apsivilkęs lietuvišką kario uniformą, išvyko į kuriamus Vieti-

Pranas Gasparonis darbo metu. Los Angeles 1973.

89

nės rinktinės dalinius. Po tragiškų lietuvių kautynių prie Ašmenos, vokiečiams išformavus dalinius, dalį suimtų kariškių vokiečiai paėmė į frontą, dalis, nesutikusi kariauti, buvo pasiųsta į konclagerius. Su kitais karininkais Pranas buvo uždarytas į spygliuotomis vielomis aptvertą VI fortą Kaune, kur jis anksčiau mokėsi, paskui išvežtas į šalia Rygos įkurtą Salaspilio lagerį. Ten jie buvo žudomų ir deginamų žmonių liudininkai, o juos pačius ruošė atiduoti į jau atidundančio fronto mėsmalę. 1944 m. rugpjūčio pabaigoje prasidėjo lagerio evakuacija, atsitraukimas Liepojos link gaisrų apimta žeme, nuolatiniai apkasų kasimai. Iš Salaspilyje buvusių 54 lietuvių karių viename būryje tada liko 36. Po to šie buvo vežami iš Liepojos laivu į Dancigą.

Juos verbavo į parašiutininkų ir kitus dalinius. Slapta atsiskyrę, 1944 m. gruodžio pabaigoje trijulė karininkų, kartu ir Pranas su majoru Jurkūnu, pasiekė Berlyną.

Visa tai jis aprašo savo to meto dienoraštyje.

Karininkų dauguma pasitraukimo metu irgi išsilakstė. Pranas atsidūrė Vokietijos pietuose – kalnuotoje Tiuringijos žemėje, kurią vėliau išvadavo Vakarų sąjungininkų pajėgos.

1949 m. po klaidžiojimų Vokietijoje jis atvyko į Čikagą, o iš ten persikėlė į Kaliforniją, į Los Angeles miestą. Iš pradžių dirbo fabrike, vėliau, šį iškėlus toli nuo centro, metė darbą ir ėmėsi keramikos ir skulptūros darbų bei studijų. „Pasimatysim!“ Šį žodį savo gimtinės kaimo kapinaitėse, virš naujai aptvertų jų vartų, 1943 m. minint Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą dešimtmetį, prieš palikdamas tėvynę, Pranas sykiu su tautodailininku kaimynu K. Katinu išpjaustė tarsi pažadą sugrįžti ir dar pasimatyti. Deja, buvęs kaimynas žuvo autokatastrofoje, o Pranas ten, Kalifornijoje, lemties nublokštas, Glandeles – Girios pievelės – kapinėse bronzinėje lentoje ant žmonos kapo įrašė: „Prašiau ir akmenį, ir bronzą, mūs kaimynę, kad amžinai primintų Lietuvą Tėvynę“. Nežinia, ar tai buvo jo, ar poeto B. Braz-

Sietuvos

P. Gasparonis. „Mėnulio žaismas“

džionio žodžiai, su kuriuo artimai draugavo, kurie buvo vieno avilio bičiuoliai. O ir pats Pranas mėgo eiliuoti; jo eiliavimų liko ir dienoraščiuose. Taip pat mėgo ir muzikuoti: Kaune lankė muzikos mokyklą, smuiko klasę, o akordeoną iš Vokietijos nusivežė net iki pačios Kalifornijos...

Taip ir skyrė tasai gyvenimas – skrajones, klajones. Nuo Ažudvarių, kur su būsimu kunigu Antanu Liuima mokėsi pas daraktorių Vincą Šyvį, paskui jiedu klunksėjo į Šnieriškių pradžios mokyklą, vėliau – į Utenos „Saulės“ progimnaziją. Po to išsiskyrė: Antanas liko baigti gimnaziją, o Pranas atsidūrė Kaune, ėmė mokytis Aukštesniojoje technikos mokykloje.

Vėliau technikos mokslų mokėsi VD universitete, kurį baigti sutrukdė Lietuvos okupacija. Prieš 1940 m. dar dirbo Kauno elektrotechnikos laboratorijoje, Juodkrantės pašte, sykiu mokėsi Nidos sklandymo mokykloje. Jau tada ėmė fotografuoti, piešinėti.

Lyg nujausdamas, pro Griūčių kapinaites Vietinėn rinktinėn išvežantis tėtis jam pasakęs: „Kažin, ar bepasimatysim?“ Ir taip su tėčiu, su motina ir broliu jau nebepasimatė. Sesuo su šeima po karo buvo išvežta į Sibirą. Grįžus jam iš klajonių beveik po 50 metų kapinaičių vartų jau nebebuvo...

Kaltu atmuštos rankos Gyvenant Lietuvoje Prano skulptorystei nebuvo laiko, nors lipdymus iš molio jis bandė dar jaunystėje.

Jau tada Lietuvoje jis padarė tėčio biustą, kariūnų poligone – karį ant postamento, pašautu sparnu vanagą, bandė tapyti, skutinėjo margučius, pradėjo ornamentuoti rėmelius. Labai mėgo dailininką Antaną Jaroševičių, jo tautinę ornamentiką.

Sietuvos

Tačiau prieš karą visas jėgas Pranas skyrė gimtinei, jos elektrifikavimui. Pagal projektą „Vėtra“ su vyrais ėmėsi didelės vėjinės jėgainės statybos ant 4 aukščiausių stulpų su dideliais sparnais, su iš užsienio užsakytomis geležinėmis transmisijomis. Šią vėjo turbiną statė ties tėvų klojimu, kuriame vėliau galėjo vėjui padedant kulti, arpuoti javus, malti grūdus, drožti skiedras pastatams dengti. Ir tas jo noras pasiteisino, nors sparnus teko keisti į mažiau galingus. Be to, namų apšvietimui buvo pastatytos kitos jėgainės: tai sparnais sukamos dinamos arba naujoviška vėjo turbina.

Karo metais Lietuvoje ėmėsi medžio darbų: ornamentavo, inkrustavo dėžutes, paveikslus, kryželius. Tuoj po karo Vokietijoje, Štutgarto mieste, tęsė technikos mokslo studijas, o Los Angeles miesto kolegijoje, vėliau Otis meno institute bei privačiai pas skulptorių R. Boyce studijavo skulptūrą.1

P. Gasparonis. „Ikaro kritimas“

Iki pirmosios personalinės parodos 1970 m.

Los Angeles lietuviškos mokyklos patalpose Pranas Kenmore aveniu užsidaręs tyliai dirbo, kada ne kada papuošinėdamas parapijos sceną ar pafotografuodamas lietuvių renginius. Pagaliau surengė savo darbų parodą. Ši paroda kolegas kiek nustebino. „Keliolika metų Los Angelėje gyvenantis Pranas Gasparonis pažintas kaip išskirtinai kuklus žmogus. Visur besilankantis, viską stebintis, bet nedaug kalbantis, nesireiškiantis ar labai kukliai pasakantis nuomonę. Apie jį pašaliečių galvosena staiga pasikeitė jo keramikos ir skulptūros kūrinių 1 Kezys, Algimantas. Lithuanian artists in North America. – Vilnius, „galerija“. Spausdinta JAV, 1994, p. 60 – 61.

90

parodos atidarymo dieną, 1970 birželio mėnesį. Jo darbai buvo išstatyti ne ant vieno stalo, bet užėmė pora erdvių parapinės mokyklos kambarių“, – pasisakyme, priimant Praną į Dailiųjų menų klubą 1971 12 05, kalbėjo šio klubo metraštininkas, kartografas ir žurnalistas Algirdas Gustaitis. Įstojimo į klubą rašte, anot A. Gustaičio, Pranas paskelbęs stiprų tautinį meninį credo: gyvename ir kuriame lietuvių tautai, studijuojame lietuvių meno žinovų bei tautos paliktus turtus, kuriame savo tautai priimtinas vertybes.

Pranas sakėsi meno ėmęsis jau sugrubusiomis rankomis, o iš tikrųjų, jo rankų sukuriami darbai esą gyvi, skaisčiai skambūs, lietuviški ir tokie mums artimi, o rankos tebėra jaunos ir guvios.2 Parodoje buvo eksponuota 61 Prano skulptūra ir 9 keramikos darbai, o ją pristatė poetas B. Brazdžionis.

Toje 1970 m. birželio parodoje, be Prano, savo darbus eksponavo V. Kasiulis, I. Pėterienė, O. Šablauskienė ir A. Petrikonis. Apie šią parodą rašė „Lietuvių dienos“ (straipsnis „Penki dailininkai – penki meno pasauliai“), taip pat „Draugas“ (Pr. Visvydas „Penki skirtingi pasauliai“), Jonas Kuprionis („Lietuviai Kalifornijoje“).

Prieš tai JAV ir Kanados jungtinėje lietuvių dailininkų darbų parodoje 1970 02 14 – 22 d. Čikagoje Pranui eksponavus kelis darbus Saulė Jautokaitė „Drauge“ rašė: „Labai iškalbūs yra šios parodos skulptūros darbai, ypač išsiskirianti yra „Tremtinė“, kurią išvydus, tuoj pasivaidena visa liūdnoji ir baisioji tremtinio dalis.“ Minėtai parodai buvo išleistas iliustruotas jo darbų lankstinys.3 Rašytojas Juozas Tininis žurnale „Lietuvių dienos“ pastebėjo: „Iš medžio, gipso ar akmens jo figūros turi abstraktinių bruožų ir kaip tik dėl to jos yra įdomios žiūrovui, kuris vaizduotės pagalba gali jas atbaigti, jei nori, su visomis detalėmis.

Jo figūros pasižymi elegantiškumu, grakštumu ir eterišku gležnumu.“ J. Tininis išskiria „Meilės prisipažinimą“, „Šeimą“, „Šokį“, „Ikarą“, „Tremtinę“, abstrakčiuosius rūpintojėlius.4 2 Gustaitis, Algirdas. Pasisakymas Prano Gasparonio įstojimo į DMK (Dailiųjų menų klubą) proga 1971 m. Mašinraštis, skelbiamas DMK metraštyje 3 P. Gasparonio skulptūros ir keramikos paroda. L. A., 1970 06 20.

Lankstinys.

4 Tininis, Juozas. Skulptūrinis Prano Gasparonio menas. – Mėnraštis „Lietuvių dienos“, Los Angeles, 1970.

91

P. Gasparonis. „Tremtinė I“. 1969

Po minėtos parodos bei Prano darbų pasirodymo JAV ir Kanados lietuvių spaudoje 1973 m. fotografas A. Kezys savo išleistame albume „Lietuvis dailininkas išeivijoje“ paskelbė skyrių „Lietuviai dailininkai ‚Dailiųjų menų klube‘ Los Angeles mieste“. Ten minimi 5 dailininkai: R. Arbaitė, P. Gasparonis, I. Leškienė, I. Pėterienė ir garsusis anykštėnas Jonas Rimša.5 Los Angeles lietuviai gana ilgai leido labai kokybišką žurnalą „Lietuvių dienos“, kurį redagavo B. Brazdžionis. Tai lietuvių kultūrinės veiklos tolimoje Kalifornijoje metraštis. Kaip kadaise „Naująją Romuvą“, taip ir šį žurnalą kolekcionavo bei išsaugojo ir Pranas. Dažnokai „Lietuvių dienose“ pasirodydavo jo darytų nuotraukų, net iki paskutinių dienų, kai jis sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Utenoje.

1970 m. žurnale „Lietuvių dienos“ minėtasis meno mylėtojas Juozas Tininis platokai stabterėjo prie P. Gasparonio skulptūros ir keramikos darbų, iliustruodamas savo straipsnį jo darbų nuotraukomis „Auka“, „Mėnulio žaismas“, „Lietuva“, „Prie kapo“, Lietuvis dailininkas išeivijoje. – Čikaga, 1973. Albumas.

Taip pat: Penki dailininkai – penki meno pasauliai. – „Lietuvių dienos“, 1970 07 03 5

Sietuvos

Vistoje, Brazdžionių sodyboje, DMK susirinkime 1985 05 25. Žemai I eilėje: Daniela Railienė, Aldona Brazdžionienė, dr. Elena Tumienė, Vincė Jonuškaitė-Leskaitienė, Alė Rūta (Arbienė), Pr. Gasparonis. II eilėje: Monika Gasparonienė, Edmundas Arbas, svečias Antanas Gustaitis, Ilona Brazdžionienė, Veronika Andrašūnienė, viešnia, Dana Mitkienė, Juozas Mitkus. III eilėje: Algirdas Gustaitis, nežinoma, Ona ir Jonas Mikuckiai, Bernardas Brazdžionis, Brazdžionis (sūnus), Bronys Raila, Pranas Visvydas.

„Mažasis stebuklas“, „Šeima“. Autorius džiaugėsi, jog Pranas tik ką baigė meno kolegiją ir įstojo į Otis meno institutą, kad jo butas užverstas gausybe darbų darbelių, kad jo diplominis darbas „Lietuva“ – originali gipsinė skulptūra. Tačiau dailininkas labiausiai mėgstąs medį. Žiūrovas, stebėdamas šias skulptūras, išgyvenąs „mistinės vizijos momentą“ (pasak B. Berensono). Elegantiški, traukiantys akį darbai atlikti iš valakinio riešutmedžio, indiško ąžuolo, raudonmedžio. Jo darbų nuotraukas spausdinęs žurnalas „Aidai“, „Draugo“ kultūros priedas.6 Kitame „Lietuvių dienos“ (1973 m. gegužė) numeryje rašoma, kad dar Miuncheno stovykloje su skulptoriumi Antanu Mončiu jie buvo įsteigę medžio drožėjų kursus, kad nuo 1966 m. Pranas pradėjęs meno studijas L. A. (Los Angeles) miesto kolegijoje, kad privačiai mokėsi kompozicijos, bronzos liejimo ir

kad 1970 m. vasarą su dailininkų grupe gilinęs meno istorijos žinias Ispanijoje bei Prancūzijoje.

1972 m. spalio mėnesį Long Byče buvusios eksponuotos penkios Prano skulptūros. 7

6 Tininis, Juozas. Nuo abstrakto iki realaus. – „Lietuvių dienos“, 1970 03.

7 Long beach art association. Annual Open Juried Show. October 1–30, 1972.

Sietuvos

Kur pabiro darbai darbeliai Šimtas mylių nuo Los Angeles, Vistoje, įsikūrė keletas lietuvių, tarp jų – A. ir B. Brazdžioniai, šalia jų – V. ir O. Mikuckiai, kurių sodyboje 1978 metais Pranas, išgyvendamas dėl tais metais savo motinos ir brolio Leono netekimo, pastatė senojo Griūčių kaimo kryžiaus stiliumi ornamentuotą kryžių. Vėliau, kai Mikuckiai iš ten išsikėlė, šis kryžius buvo pervežtas į Los Angeles ir pastatytas prie šv. Kazimiero parapijos bažnyčios, kur jis tebestovi iki šiolei.

Vistoje gyvenęs iš Lietuvos kilęs fotografas ir kelių kryžių savo sodyboje autorius, kryždirbys Daumantas

92

Pranas Gasparonis. „Gaisras“

Bernardo BrazdĹžionio kalÄ&#x2014;dinis sveikinimas Danguolei Jonaitienei. 1996 m.

Čibas džiaugėsi Mikuckių sodybos kryžiumi, sakydamas, kad reikėtų pastatyti daugiau panašių kryžių Kalifornijoj, toje šalyje, kur kryžiai nėra griaunami.8

Žemaitkiemio kryžius Vistoje. 1978

1979 metais žymusis mūsų krašto žurnalistas, prelatas Juozas Prunskis straipsnyje „Meno lobiai prie Pacifiko“, skelbtame „Draugo“ kultūriniame priede apie Los Angeles miestą, jo muziejus ir čia gyvenantį savo kraštietį, rašė: „Buvau laimingas čia suradęs kaimynus iš Lietuvos ir iš Čikagos Moniką ir dail. Praną Gasparonius, kurie buvo geri gidai lankant šio didžiausio JAV miesto prie Pacifiko įdomybes.“ Toliau prelatas papildo gana smulkoką kraštiečio Prano biografiją: „Klausinėdamas sužinojau, kad dail. Pr. Gasparonis kilęs iš Juodiškių kaimo, netoli Utenos, kur išėjęs 6 klases, paskui baigė technikos mokyklą Kaune, dirbo pašto technikos valdyboj, elektros tyrimų laboratorijoj, buvo laborantu pas inž. Kaulakį technikos fakultete, dėstė matematiką Utenos amatų mokykloj, su gausiais nuotykiais per Berlyną ir Dancigą pateko į Miuncheno sto8

93

Čibas, Daumantas. Kalifornijos Žemaitkiemis. – „Draugas“, 1979.

vyklą, gilino technikos studijas Štutgarte. Pasiekęs Los Angeles 1949 m., dirbo kaip elektrotechnikas, stalius, metalo darbininkas, braižytojas, rekorderių gamintojas.“9 Toliau kun. J. Prunskis tęsia: „Išėjęs technikos ir meno studijas, turi plačių galimybių reikštis kūryboje. Jau yra sukūręs porą šimtų skulptūrų, apie 100 keramikos darbų, daug medžio drožinių. Pats išsilavinęs fotografas, tai sklaidžiau net penkis stambius albumus jo kūrinių <...>. Gasparonio kūryboj yra stipri patriotinė mintis, kas matyti iš jo Vilniaus įkūrimo, skulptūrų „Lietuva“, „Žemelė Lietuvos“, „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“ ir kt.<...> Iš Gasparonio skulptūrų trykšta intuityvus išradingumas, įvairių technikų tvirtas apvaldymas, vaizduotės kūrybinis lakumas, meninėn kūrybon įvedama gilesnė mintis. Figūros elegantiškai grakščios su kūrybinės vizijos polėkiais.“10 Su prelatu Pranas susirašinėjo, palaikydamas bendrą giminystę per Tauragnų Gineičius. Dėkojo už dovanotas jo darbo žvakides, 1992 m. „Drauge“ paminėjo Prano sudarytą meno reprodukcijų albumą „Skulptūros ir keramikos darbai“.11 Retas kultūros dirvą purenantis dailininkas, muzikas ar rašytojas prasimuša iš jos į paviršių ir susižiedžia sau padorų židinį. Galvoju ne tik apie Praną, bet ir apie jo gyvenimo kolegą B. Brazdžionį. Ne iš knygų, o iš sunkaus linotipininko darbo poeto Bernardo šeima įsigijo toje už šimto mylių nuo centro dideliais granito luitais nusėtoje užmiesčio žemėje, vadinamoje Vistoje, mūrinį vienaukštį namuką, gražiai ten susitvarkė, garažiuke įsirengė biblioteką, su dailininku Pranu jo padirbtuose aviliuose įsiveisė bičių. Žmona Aldona, vitaminų specialistė, įsigijo žąsų... Užsukęs į jų namuką 1979 m. „Darbininko“ korespondentas P. J. išvydęs tvarkingų žmonių stebuklą: „...Priešais aikštelė, kurią iš visų pusių puošia įvairūs pietų kraštų krūmai, gėlės. Iš čia patenki į svečių kambarį ir tuoj nustembi – kaip viskas švaru, elegantiška. Tai privati meno kolekcija, nes priešais matai daugybę paveikslų. Pažįsti autorius iš stiliaus.

Vardų vardai. Lietuviai dailininkai. Pačios viršūnės.

Tapyba sutelkta daugiausia svečių kambary, valgomajame, o grafikai skirti koridoriai... Yra ir skulptūros. Ją randi kaip tik svečių kambaryje. Ant židinio Prunskis, Juozas. Meno lobiai prie Pacifiko. – „Draugas“, 1979 04 19.

Ten pat 11 Prunskis, Juozas. Naujas albumas. – „Draugas“, 1992 08 07.

9

10

Sietuvos

pakabintas poeto Bernardo ir jo žmonos Aldonos Dailiųjų menų klube bareljefas, čia pat ir poeto biustas. Poetas audringas.

Pirmą kartą išeivijos lietuvių istorijoje susikūTai skulptoriaus Prano Gasparonio kūriniai <...> rė toks originalus lietuvių kūrėjų klubas, ir tai įvyko Knygos įkurdintos viename kambaryje, kur poeto amžinosios vasaros šaly prie Ramiojo vandenyno, darbo stalas. Jis telkia ir laikraščius, žurnalus. Ilgą JAV Vakarų pakrantėje, Los Angeles (Angelų) mieste, laiką redagavo „Lietuvių dienas“.12 dailininkų Antano ir Elenos Rūkštelių bute, 1956 m.

Prano darbai darbeliai pabiro ne tik pas Kalifor- birželio 10 d. Klubo oficialiais steigėjais buvo Bernarnijos lietuvius, bet ir Lietuvoje pas jo gimines, Ute- das Brazdžionis, Juozas Tininis, Algirdas Gustaitis, noje ir Vilniuje; du darbus – B. Brazdžionio biustą dr. Elena Tumienė, abu dailininkai Rūkštelės, muir „Ikarą“ – jis padovanojo po Vilniuje 1988 m. įvy- zikologas Bronius Budriūnas, poetė Dana Mitkienė. kusios užsienio lietuvių dailininkų parodos Vilniaus Dailiųjų menų klubo (DMK) susirinkimo pirminindailės muziejui. kas buvo renkamas iš eilės, ir susirinkimai vykdavo Gyvendamas Amerikoje jis suprojektavo ir liejy- kiekvieno iš jų namuose. Klubo veikloje dalyvavo kloje išliejo daug paminklinių memorialinių lentų Fo- daugelis žymiausių lietuvių menininkų, mokslininkų, rest Lawn (Girios pievelė) kapinėse, lietuvių skyriuje, atskirai aptvertame plote Garden of Memory – Atminimo sode (apie 100 vietų). Nepaprasto grožio nušienaujamose žaliose laistomose kalvelėse išsidėsčiusios kapinės su vejoje įmontuojamomis metalinėmis lentomis, su žymių dailininkų skulptūromis (daugiausia kopijomis) – vakarietiškos kultūros pavyzdys.

Miškininkas Jonas Kuprionis, buvęs anykštėnas, šį lietuvių Anapilio kampelį pavadino lietuviška pėda Amerikos žemėje. „Drauge“ jis rašė: „ Virš šių kapinių aukštai ant kalno iškeltas visą miestą dominuojantis, visada iliuminuotas kryžius. Prie individualių kapų kryžiai nestatomi, o tik lentos ant žemės, kas padeda auginti gražią žolę. Užtat čia daugybė biblijinių meniškų statulų, paminklų, ženklų. Trys meniškos bažDMK metraščio viršelis. 1975 nyčios, eilė kolpyčių, religinio meno muziejų.<...> Ten lietuviams pavyko gauti leidimą įrengti savo lietuvišką muzikų, artistų: architektai Edmundas Arbas, Rimas religinį pažymėjimą – paminklinę lentą. Skulptorius ir Jonas Mulokai, rašytojai Alė Rūta-Arbienė, Juozas Pranas Gasparonis sukūrė iš bronzos išlietą 76x100 Balčiūnas-Švaistas, prof. Mykolas Biržiška, daininincm lentą, pritvirtintą prie sienos. Joje pavaizduotas kė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė (Leskaitienė), žurnalislietuviškas kryžius, iš šonų koplytstulpiai ir klaipė- tas Bronys Raila, poetas Pranas Lembertas bei kiti, jau diečių kapinių simboliai. Abiejose pusėse lietuvių ir minėtieji. DMK metraštininku visą laiką buvo kartoanglų kalbomis įrašytas Bern. Brazdžionio sukurtas, grafas, produktyvus žurnalistas, Holivudo užsienio iš tolo įskaitomas tekstas Lietuva, visur tavęs ieško- spaudos atstovas Algirdas Gustaitis. Kaip skruzdelė jau, apėjau pasaulio vietų daug ir ant žemės slenksčio po šapelį, po žinelę iš spaudos šis darbštuolis rinko kai sustojau, Viešpatyje tėviškę radau. Iki išvykimo į viską apie šio klubo veiklą ir štai, jau klubui ir jam paLietuvą Pranas tvarkė šį brangų lietuviams kampelį, čiam begęstant, 2000-aisiais metais, „Lietuvių tautos“ projektavo ir liejo minėtas paminklines lentas. O di- serijiniu mokslo leidiniu pasirodė didelio formato, džioji paminklinė lenta buvo pašventinta 1981 05 25, didelio svorio, net 1408 puslapių DAILIŲJŲ MENŲ KLUBO METRAŠTIS (1956–2000) – visapusiška t. y. Vainikų dieną.13 12 P. J. Literatūros muziejus ir vitaminai. Kelionė į Californiją. – „Darbininkas“, 1979 06 08 13 Kuprionis, Jonas. Lietuviai Kalifornijoje. – „Draugas“, 1981 04 18

Sietuvos

94

klubo veiklos ataskaita. Knyga išleista metraštininko rašytojo Algirdo Gustaičio iniciatyva ir lėšomis.

Metraštininkas išleido šią didelę knygą gražiai apipavidalintą, kietais viršeliais (pirmame viršelyje panaudota vieno iš šešių DMK tomų vinjetė, atlikta dail. P. Gasparonio).14 Šis stambus ir unikalus metraštis, turintis didelės pažintinės reikšmės apie kultūrinę vieno regiono užsienio lietuvių veiklą, palieka reikšmingą pėdsaką: čia rasime daugybę jų veiklos nuotraukų, rankraščių, jų pasisakymų, veiklos aprašymų spaudoje, iškilių svečių apsilankymų ir kita. Į DMK P. Gasparonis įstojo 1971 12 05, jau po Nepriklausomybės Akto signataro M. Biržiškos, J. Tininio, P. Lemberto netekčių. Į klubą kiek vėliau įstojo iš Anykščių krašto kilusi solistė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, vėliau – uteniškė solistė Aliodija Dičiūtė-Trečiokienė, kuriai įstojus 1994 m. mirė klubo narė, žymioji archeologė Marija Gimbutienė, o 1994 m. klubas neteko kompoitoriaus Broniaus Budriūno, rašytojo Jurgio Gliaudos.

1972 m. DKM klubo narių sąraše dar buvo 11 narių. 1978 m. mirė klubo narys rašytojas J. Balčiūnas-Švaistas. Tačiau vėliau įstojo vėl keletas: Bronys Raila, dail. Ilona Brazdžionienė-Kerr, architektas Rimas Mulokas.

Kai kurie klubo nariai (B. Brazdžionis, Alė Rūta) vėliau atšventė 80-mečius. Poetė D. Mitkienė sulaukė savo amžiaus šimtmečio. Greit, 1997 m., sunki liga nukankino ir B. Railą, po kurio tais pačiais metais mirė Lietuvos operos solistė V. Jonuškaitė-Zaunienė, o gruodžio mėnesį – ir jos kolegė, kilusi iš Naujasodžio, operos solistė A. Dičiūtė-Trečiokienė. „Trumpėja Los Angeles DMK sąrašas“, – padejavo „Drauge“ 1998 m. metraštininkas A. Gustaitis.

Sugrįžimas Į Lietuvą Pranas sugrįžo 1996 metais. Po poros metų Utenos kraštotyros muziejuje surengė savo personalinę parodą, kurią „Literatūroje ir mene“ 1998 05 02 paminėjo žurnalistas M. Stundžia. Dailininko darbai su 9 nuotraukomis minimi ir tai parodai skirtame lankstinyje.15 Dailiųjų menų klubas 1956–2000. Metraštis. Vilnius, Lietuvių tauta, 2000 15 Prano Gasparonio dailės darbų paroda. Utena, 1998. – UAB „Utenos spaustuvė“. Lankstinys.

14

95

P. Gasparonis – tautinių šokių šokėjas. Los Angeles,1951 11 11

Tais pačiais 1989 m. Vilniuje buvo išleista pirmoji knyga „JAV lietuviai“, kurioje minima, jog Pranas 1988 m. yra dalyvavęs parodose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, kad yra buvęs Ramovės ir Ateitininkų sendraugių sąjungos narys. 16 Ne vieną Lietuvos žiburį – Romą Kalantą, Simą Kudirką, didįjį poetą B. Brazdžionį, tremtinę motiną – kūręs daugybe variantų dailininkas paliko jų atminimą, nors ir kuklų, bet patriotiškai gražų.

PASIMATYSIM... Skausmingo užsimiršimo minutėmis jis su šiuo žodžiu dažnai skrido į savo kryželių žemę – „Vėtros“ sparnais su kaltu rankose. Paskutinis jo noras, grįžus į tėviškę, buvo joje pastatyti Lietuvos Atgimimo kryžių ties tėvų statyta klėtele, kryžių su ištiestų į dangų rankų spinduliais ir saulute kryžmėje. Ir jis jį suprojektavo, ir su brolio jaunimu pastatęs liko laimingas, atlikęs šį paskutinį savo norą, pakviesdamas kryžių pašventinti savo mokytojavimo Utenoje bičiulį kun. Petrą Tarulį. Jo darbai buvo paminėti ir Kaune leidžiamoje „Santaroje“.17 Tolimose pasaulio vietose bebūdamas, ilgai tiesęs rankas gimtosios Lietuvos linkui, dailininkas ne savo noru iš tėvynės išgintas, jos ilgesio šaukiamas sugrįžo vėl į ją ilsėtis prie savo vaikystėje numinto slenksčio, savo skobtų rūpintojėlių pasaulyje.

Nuotraukos iš A. Gasperaičio asmeninio archyvo

JAV lietuviai. – Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 1998, p. 285.

17 Vyžinta, Gediminas. Pasimatysim! – Kaunas, „Santara“, 1990 pavasaris, p. 14–19.

16

Sietuvos

Nepublikuoti Vytės Nemunėlio laiškai Sigita Sadaunikienė Regis, kas gali vieną garsiausių išeivijos poetų Bernardą Brazdžionį sieti su Utena; nei jis čia gimė, nei mokėsi, nei eiliuoti pradėjo. Tiesa, vėliau, Amerikoje, jo keliai persipynė su kito garsaus išeivijos menininko – dailininko, skulptoriaus bei fotografo, kilusio nuo Griūčių (Utenos r.) Prano Gasparonio – jiedu palaikė glaudžius bičiulystės ryšius.

Bernardo Brazdžionio (Vytės Nemunėlio) laiškai beveik visą pirmąjį atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį lankė uteniškės pedagogės, kraštotyrininkės Danguolės Jonaitienės namus.

Kaip pasakoja pati Danguolė Jonaitienė, parašyti poetui ją paskatinęs gana netikėtas radinys: tvarkydama gausų 1987 m. mirusio mamos brolio, kunigo Petro Markevičiaus-Markaičio archyvą, ji radusi pageltusį voką, 1928 metais adresuotą P. Markevičiui į Utenos „Saulės“ gimnaziją. Ant voko pasirašęs „Vytė Nemunėlis. Gimnazija, Biržai“. Faktas, kad abu poetai buvo pažįstami, be to, 1929 m. vaikų laikraštyje „Žvaigždutė“, 6-ajame numeryje, tame pačiame puslapyje išspausdinti Vytės Nemunėlio eilėraštis „Pas našlaičius“ bei P. Markevičiaus „Darželis“. Šis sutapimas bei 1990 m. vasario 15 d. Utenos rajono laikraštyje „Utenis“ išspausdinta B. Brazdžionio ir jo šeimos nuotrauka Kryžių kalne prie savo pastatyto kryžiaus ir jo eilėraštis „Priesaika“ bei kun. Petro Markevičiaus „Šešiolikta vasario“, paskatino parašyti laišką poetui. „Atšviečiau tuos sutapimus, manyda-

Vytės Nemunėlio Petrui Markevičiui 1928 m. adresuotas vokas

Sietuvos

1929 m. vaikų laikraštyje „Žvaigždutė“ (Nr. 6) išspausdinti Vytės Nemunėlio ir P. Markevičiaus eilėraščiai

ma, kad poetui bus įdomu“, dar pridėjusi tris kun.

P. Markevičiaus jau po jo mirties išleistas eilėraščių knygas, išsiuntė Bernardui Brazdžioniui.

Netrukus, 1990-ųjų vasarį, D. Jonaitienė sulaukia B. Brazdžionio laiško (vėlesniame, 1991 m. kovo 19 d. rašytame laiške B. Brazdžionis prisipažino, jog D. Jonaitienės laiškas „buvo pirmas iš Lietuvos po ilgos tylos“). Poetas dėkoja už „netikėtą siuntinėlį. <...> Buvo maloni staigmena ten pamatyti mūsų šeimą „Kryžių kalne“. „Kai nuo 1988 metų ėmė rodytis Lietuvos spaudoje daugybė Sibiro tremtinių raštų – atsiminimų, beletristikos, eilėraščių, pasitvirtino kažkada kažkieno paleistas šūkis, kad „Lietuva – poetų kraštas“. Vieni gyveno ir priespaudos jungą nešė tremtyje, kiti – tautoje. Ir visi dabar sulaukė laisvės pasisakyti, išlieti

96

susikaupusį skausmą ir pergyvenimus“, – pirmajame laiške D. Jonaitienei rašė Bernardas Brazdžionis.

Likusi laiško dalis skiriama P. Markevičiaus kūrybai. „Pasirodo, kad P. Markaičio būta E. Matuzevičiaus, P. Drevinio. L. Žitkevičiaus kartos rašytojų. Tatai jaučiama ir jo eilėraščiuose. Gaila, kad jis negalėjo viešai savo darbų spausdinti, išgirsti kritikos, teigiamo ar neigiamo žodžio, kuris jam būtų padėjęs išvengti, kaip rinkinio įžangoje sakoma, nelygumų, silpnesnių vietų, būtų turėjęs galimybių į savo darbus pažvelgti lyg ir iš šalies. Stundžia ir Račas (rinkinio sudarytojai ir įžanginio straipsnio autoriai – aut. pastaba), atrodo, autorių bus teisingai supratę, ir prie jų nieko daugiau neturėčiau pridėti.

Dailės parodą (turima mintyje straipsnis „Utenyje“ apie tuo laiku Utenos kraštotyros muziejuje surengtą Petro Markevičiaus tapybos darbų ekspoziciją – aut. pastaba) žurnalistas vadina „sielos švy-

97

tėjimu“. Tas „švytėjimo“ įvardinimas, manau, tiktų ir visai P. Markaičio kūrybai. Gerai, kad viena knyga bus jo paveikslų nuotraukomis iliustruota. Labai gražus ir pagirtinas Jūsų rūpinimasis su ja supažindinti ir platesnis skaitytojų ratas.

Sietuvos

Linkiu Jums ko geriausios sėkmės – Bern. Brazdžionis“ 1990.II.8 Ir vėlesniuose laiškuose juntamas dėmesys P. Markevičiaus kūrybiniam palikimui: „P. M. eilių knygutę esu gavęs ir Jums rašiau. Įdomu, kur bus spausdinta jo dailės darbų“ (1991.3.19), – domėjosi poetas.

Dėkodamas už velykinius sveikinimus ir kartu pridėtą P. Markevičiaus eilėraštį „O, Viešpatie, Tu kėleis...“, jis darsyk pasidžiaugia rūpestingai išleistais P. Markevičiaus rinkiniais, ypač „Viršukalnių aidais“. „Aš rodau pavyzdžiu, kaip gražiai galima išleisti net ir šiais „sunkiais“, kaip daugelis skundžiasi, laikais, jeigu tik sugebama pasirūpinti, rasti būdus ir kelius.

Iliustracijos tekste, priešlapiai, aplankas – paties autoriaus dailės darbai puošia leidinį ir malonu tokią knygą į rankas paimti, pavartyti./ Ką tik gavau žinomo poeto Eug. Matuzevičiaus eilėraščių rinktinę, tikrą brošiūrėlę, net gaila autoriaus.../. (1993.4.12) Tame pačiame laiške poetas paprašė ir D. Jonaitienės pagalbos: „Utenos internate gyvena mano giminaitė Pranutė Petrulytė, anais Lietuvos metais buvusi veikėja, rašto žmogus. Dabar sunkiai laikosi, sirguliuoja. Pagalvojau, gal nesudarytų Jums sunkumų ją aplankyti, paguosti ir įnešti į jos uždarą gyvenimą šviežio oro. Pati jau iš namų nebeišeinanti (taip

Sietuvos

parašė neseniai ją aplankęs uteniškis Antanas Kasparaitis (Gasperaitis – aut. pastaba)). Gal galėtumėt jai parodyti P. Markaičio knygeles, ką nors iš dabartinės spaudos. Būčiau labai dėkingas.“ D. Jonaitienė keletą kartų aplankė poeto giminaitę, su ja kalbėjosi. Pasak D. Jonaitienės, „poeto giminaitė buvo labai išsilavinusi, simpatiška, protinga moteris. P. Petrulytė labai mėgo literatūrą, pati kūrė (būdama jauna rašė eilėraščius, pjeses klojimo teatrui ir pasirašinėdavo Audrų Duktės slapyvardžiu).“ Apie šiuos susitikimus D. Jonaitienė laiškuose pasakojo Bernardui Brazdžioniui. Netrukus iš poeto sulaukia dar vieno prašymo: „Nežinau, kur gyvena jos (Pranutės Petrulytės – aut. pastaba) sesuo, norėčiau jai parašyti, manau, kad Pranutės rašto darbų palikimą kas nors priglaudė. Tai nebūtina Jums surasti, užsiminiau tik taip sau.“ Tačiau D. Jonaitienė poetui padėjo surasti ne tik Pranutės sesers, bet ir kitų giminaičių, gyvenančių Panevėžyje, adresus.

Literato Mindaugo Stundžios prašymu Danguolė Jonaitienė B. Brazdžioniui buvo išsiuntusi jo eilėraščių rinkinį „Lėkimas į ugnį“. 1999 m. balandį kartu

98

su Velykų sveikinimais pridėta ir poeto „Lementacija, ieškant atsakymo M. Stundžios klausimui „Ko mes taip lekiame į ugnį“. Kaip pats poetas įvardija, tas „atsakymas-pašmaikštavimas“ skirtas asmeniškai, ne spaudai, tačiau toji eiliuota kritika netgi pašaipoka.

Ne viename laiške matyti, kad B. Brazdžioniui buvo svarbūs tautos, valstybės reikalai: „Prisimenant rūpesčius, jų nestinga ne tik asmeniškų, bet ir visuomeniškų: tautos, valstybės, respublikos. Tie rūpesčiai sunkiausi. Tuos žodžius rašau atskirai, nes šiuo atsikūrimo laikotarpiu jie labai nevienodai aiškinami, suprantami ir norimi savaip traktuoti. Iškreipiamas net patriotizmas, o kai kieno paverčiamas net keiksmažodžiu. Tai jau labai nebegerai. Ieškoma priešų (ir randama) savųjų tarpe, kai jų pakanka iš svetur. Kai tatai suprasime, bus pasiektas didelis laimėjimas.“ (1999.2.20).

Dauguma poeto laiškų rašyti šv. Kalėdų ar Velykų proga, atvirukuose – trumpi sveikinimai su palinkėjimais, neretai – eiliuotais. „Aš rašydavau smulkmeniškai: kaip gyvenam, ką valgom ir pan. Jis parašydavo daugiau švenčių metu. Ateidavo daugiau kalėdiniai sveikinimai, su pagražinimais“, – prisimena D. Jonaitienė.

Viename iš laiškų minima, kad poetas susirašinėjo ir su gero savo bičiulio Prano Gasparonio broliu Antanu Gasperaičiu. 1999-ųjų vasario 20 d. rašytame laiške D. Jonaitienei Bernardas Brazdžionis dėkoja „už puikų leidinėlį apie Uteną ir apylinkes.

Dabar ir „gyvenu“ Utenoj ir aplink ją, nes dar gavau A. Gasperaičio knygą apie rašytojus ir kt. kūrybingus asmenis, kurių ne vieną pažinau asmeniškai“.

1999 m. vasario 20 d. laiške juntami poeto silpstančios sveikatos ženklai: „gyvenimo džiaugsmo ir laimės visi norime, priimam su malonumu, nors ne kiekvienas tai suprantam vienodai. Ypač, kai metų našta jau nebėra taip lengvai pakeliama, kaip jaunystėje. Ir rūpesčių pakanka, nors ir maža kur iš namų beišeinant.“ Paskutinį laišką – sveikinimą su šv. Kalėdomis – iš B. Brazdžionio D. Jonaitienė gavo 2000-aisiais.

Vėliau poetas sunkiai susirgo ir neberašė. Paskutinius dvejus metus iki poeto mirties, net ir nebegaudama jo laiškų, D. Jonaitienė jam rašydavo, pasakodavo, kas vyksta pas mus, kas nauja, kas pasikeitė.

Su Bernardu Brazdžioniu Danguolei Jonaitienei teko pabendrauti ir gyvai – 1991 m. birželį Bernardas Brazdžionis, atvykęs į Lietuvą, lankėsi

99

ir Utenoje, su juo buvo organizuotas susitikimas miesto bibliotekoje, o tais pačiais metais Kaune vykusiame „Caritas“ suvažiavime Danguolė susitiko ir su poetu, ir su jo žmona Aldona. Tąkart D. Jonaitienė buvo nusivežusi ir anksčiau minėtą voką, Vytės Nemunėlio adresuotą P. Markevičiui.

Poetas juokdamasis patarė jį atiduoti muziejui.

Kai Utenos kraštotyros muziejuje buvo surengta P. Markevičiaus paveikslų paroda, praėjus šešeriems metams po B. Brazdžionio mirties, tą voką D. Jonaitienė atidavė muziejui.

Šaltiniai: Toma Jonuškaitė. „Poeto Bernardo Brazdžionio laiškai – brangi šeimos relikvija“ // „XX amžius“. – 2003 02 19. – Nr. 14.

– P. 7.

Mindaugas Stundžia. „Bernardas Brazdžionis apie uteniškį poetą“ // „Literatūra ir menas“. – 1999 balandžio 17.

Sietuvos

Įprasminę praeitį ir save Rolanda Gudynienė Šių metų rugsėjį Utenos kraštotyros muziejus pakvietė į naują ilgalaikę parodą „Įprasminę praeitį ir save“. Tai fotografijų, fotoaparatų, įvairių fotografijų darymo priemonių (dauguma – iš muziejaus rinkinių) paroda.

Plokštelinis dumplinis (didelio formato) fotoaparatas, pradėtas gaminti 1912 m. Rygoje

Fotografijos, Lietuvoje atsiradusios pirmoje XIX amžiaus pusėje, daugiausia buvo daromos Vilniuje, netrukus pradėtos daryti ir Utenos krašte. XX amžiaus pradžioje Utenoje nemažai nuotraukų yra padaręs Ivanas Sveberka. Tuo metu vyravo portretinė fotografija, bet laikui bėgant atsirado miestų vaizdų, visuomenės suėjimų, renginių, mokyklų ir mokinių nuotraukų. Parodoje eksponuojamos seniausios muziejuje saugomos I. Sveberkos nuotraukos: Utenos bažnyčia, Utenos keturklasės mokyklos mokiniai, Kuktiškių mokyklos mokiniai su mokytojais, kompozitorius J. Gruodis su uteniškiais, kelios nežinomų šeimų nuotraukos. Šalia – nuotraukos, darytos Šiauliuose, Ukmergėje, Vilniuje, S. Peterburge, Rygoje, kuriose nusifotografavę Utenos krašto žmonės.

Vėliau fotografai, žmonės su fotoaparatu, nieko nebestebindavo. Atsiranda fotoaparatų ir fotografijos reikmenų parduotuvės. Apie tai liudija reklama 1939 m. Utenos kalendoriuje, kuriame skelbiama, kad „Žibinto“ knygyne prekiaujama fotografijos

Sietuvos

priemonėmis. Provincijoje ir miesteliuose atsiranda nebe vienas fotografas. Utenoje fotografijas darė net keli fotografai, daugiausia įsikūrę Kauno, Utenio gatvėse. Tai L. Dembo, S. Choras, T. Milis, M. Katinaitė, Goršeinas. Visi jie savo nuotraukas žymėdavo antspaudėliais. Kai kuriuose nurodomas ir adresas, pvz. „Foto S. Choro. Utena, Kauno g. 33“, „Fotografija M. Katinaitės. Utena, Utenio g. 3“. T. Milis savo nuotraukų antroje pusėje žymėjo fotografijų numerius, datas. L. Dembo daugiausia fotografavo miesto vaizdus, S. Choras – portretus. Bet visi jie fiksavo Utenos krašto visuomeninį gyvenimą, bažnytines šventes, įvairius žmones, susitikimus ir renginius, valdžios atstovus. To meto fotografijos padeda atkurti prarasto laiko dvasią, Utenos gyvenimo vaizdą, atsekti istorinius įvykius.

Tarpukario metais fotografų atsirado ir mažesniuose miesteliuose: L. Dainys, K. Gineitis – Tauragnuose, Ch. Halberštatas – Užpaliuose.

Pokario metais vienas iš pirmųjų fotografų Utenoje buvo Juozas Kazokas (1902 m. Sudeikiai – 1970 m. Utena). Pradėjęs fotografuoti jaunystėje daug metų fotografavo Utenos miestą, miestelius, mokinius ir mokytojus, šeimynines šventes, laidotuves ir vestuves, krikštynas, įvairius pobūvius. Be fotografijos, jis domėjosi ir rinko senienas. Po fotografo mirties muziejus priglaudė jo fotoaparatus, nuotraukas ir daugybę negatyvų.

Alantos ponų Kociellų šeimos albumas

100

V. Augustinas (1912 m. Leliūnai – 1999 m. Vilnius) buvo tikras besikuriančios Lietuvos fotografas, įamžinęs gražias Vilniaus ir Kauno panoramas, miestų ir miestelių architektūrą, slėnių ir kalvų vaizdus, ežerus ir upes, pasitempusius šaulius, kariuomenės manevrus, tautos šventes... Jis kukliai prisipažįsta: „Fotografavau Lietuvą“. „Suvalkietės“ ir kitos fotografijos eksponuotos 1937 m. Paryžiaus

Fotografas Vytautas Augustinas. 1938 m.

Parodoje pristatoma fotografų išeivių Vytauto Augustino, Vytauto Maželio, Prano GasperaičioGasparonio – kūryba.

Šaulė uteniškė Eugenija Jasutienė su sūneliu Kostu 1941 m. sausio 14 d. Fotografija S. Choro

Mykolas Varnas su žmona. 1912 m.

101

meno ir technikos parodoje, o 1940 m. Tarptautinėje fotoparodoje Niujorke jos autoriui pelnė aukso medalį.

1939 m. spalio 27–29 d. V. Augustinas drauge su Vilniaus rinktine dalyvavo žygyje į Vilnių, užfiksavo trispalvės vėliavos iškėlimą Pilies bokšte, mišias Aušros vartų koplyčioje, Lietuvos kariuomenės sutikimą ir paradą Katedros aikštėje. Prasidėjus karui, jis nufotografavo Leliūnų gyventojus, deginančius sovietinę atributiką. Praėjus frontui, visus negatyvus susikrovė į medinį lagaminėlį ir patraukė į

Sietuvos

Kariška virtuvė Utenos apylinkėse. Fotografija M. Katinaitės

Vakarus, nes „rusai manęs visur ieškojo, sakė esant labai SSSR nusikaltusį“. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Jo fotografijomis iliustruota „Lietuvių enciklopedija“, leista Bostone, Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuva“, žurnalas „Aidai“. Išleisti du albumai „Our Country Lithuania“ („Tėvynė Lietuva“), 1951, „Lithuania“ („Lietuva“), 1956 m., su kuriuo galima susipažinti šioje parodoje (A. Gasperaičio nuosavybė). Į Lietuvą V. Augustinas sugrįžo 1995 m., o 1996 m. buvo atvežti ir visi išlikę negatyvai (2 506 vnt.), kurie dabar saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Vytautas Maželis (1914 m. Užpaliai – 2008 m.

Vilnius) – teisininkas, fotografas. Vienas iš pagrin-

Daunorių bažnyčia (Tauragnų valsčius) 1935 m.

Fotografija L. Dainio

Sietuvos

Užpalėnai Šventosios pakrantėje. Fotografija Ch. Halberštato

dinių visuomenės ir kultūros veikėjų išeivijoje, fotografų. Sukūrė lietuvių išeivių portretus: Jono Meko, Juozo Žilevičiaus, Kazio Pakšto ir kt. Surengė nemažai parodų JAV, Kanadoje, Lietuvoje. Grįžęs į Lietuvą, visą savo archyvą, nuotraukas ir negatyvus perdavė į Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą. Išleisti albumai „Užjūrio lietuviai. Veidai ir vardai“ (su K. Daugėla ir A. Keziu) 1995, „Portretai“ 2006.

Pranas Gasperaitis-Gasparonis (1910 m. Juodiškių vns., Utenos valsč. – 2005 m. Utena) fotografuoti pradėjo 1935 m. To meto fotografijos buvo etnografinio pobūdžio: malūnai, žemės ūkio darbai, bitės, žmonės gamtoje ir kt. 1945 m. pasitraukė į Vakarus, apsigyveno JAV. Ten įsitraukė į kultūrinę

102

peraičio-Gasparonio – „MINOLTA“. Muziejaus fotoaparatų kolekcijoje galima rasti plokštelinį dumplinį, vidutinio formato „LIOYD 575“, pagamintą Vokietijoje, plačiajuosčius „LIUBITEL – 166“ (pradėti gaminti 1970 m. Leningrade), juostinius „ZENIT TTL“ (pradėti gaminti 1977 m. Krasnogorske) ir „KIEV“ (pradėti gaminti 1957 m. Kijeve) bei kt.

Juostinis fotoaparatas „Fed“ („Leica II“ kopija), pradėtas gaminti 1934 m. Ukrainoje

veiklą, studijavo skulptūrą bei keramiką, bet nepamiršo ir fotografijos. Fotografavo kultūros renginius, lietuvių veikėjus (prof. M. Biržišką su šeima, rašytojus Bernardą Brazdžionį, Alę Rūtą, Jurgį Gliaudą), jo nuotraukomis iliustruotas žurnalas „Lietuvių dienos“, „Dailiųjų menų klubo metraštis“.

Grįžęs į Lietuvą dar vis fotografavo, džiaugdamasis spalvotąja fotografija.

Mokytoja Zosė Orakauskaitė-Šileikienė iš Vyžuonų. 1933 m.

Fotografija T. Milio

Parodoje eksponuojama juostinis dumplinis „Maskva – 5“ (pradėti gaminti 1958 m. KrasnogorsJuostinis dumplinis fotoaparatas „Agfa prontor II“, gaminke) ir juostinis dumplinis „AGFA PRONTOR II“ tas apie 1930 m. Vokietijoje (gaminti apie 1930 m. Vokietijoje) fotoaparatai, paŠią fotografijos parodą papildo įvairūs fotoapa- skolinti iš privačios kolekcijos. ratai ir priemonės, kurių dėka po ilgo ir įdomaus Parodos tikslas – supažindinti ir priminti senuoproceso vaizdai išryškėja fotopopieriuje, nors šį nuo- sius fotografus, jų įamžintas, sustabdytas praeities traukų gaminimo būdą jau baigiama užmiršti. akimirkas. Plačiau besidomintiems parodos rengėjai Seniausias parodoje eksponuojamas fotoapara- pasiruošę padėti. tas – plokštelinis dumplinis, didelio formato. Tokie fotoaparatai buvo pradėti gaminti 1912 m. Rygoje. Šalia J. Kazoko fotografijų yra ir jo naudoti fotoaparatai: plokštelinis dumplinis, vidutinio formato „COMPUR“, pagamintas Vokietijoje ir juostinis Nuotraukos iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų ir Sigitos „FED“ (pradėti gaminti 1934 m. Ukrainoje), P. Gas- Sadaunikienės

103

Sietuvos

Zakristijonų kursų Utenoje dalyviai su kunigu Vladu Butvila. Fotografija M. Katinaitės

Utenos miesto taryba 1934 m. rugsėjo 15 d. Priekyje iš kairės sėdi: antras – viceburmistras Abraomas Žuratas, trečias – burmistras Juozas Bertašius, ketvirtas – Žemės ūkio banko direktorius Baltuška

Sietuvos

104