M . N o r k ū n a i t ė . POLITIKOS IR RELIGIJOS ATSKYRIMAS ARBA KODĖL LIBERALI UTOPIJA IR LIKS TIK UTOPIJA?
23
plėstis. Tačiau religijos mirtis, išsilaisvinimas iš jos pančių, buvo įmanomas tik surandant jai pakaitalus.59 Ir vis dėlto, Antanas Maceina pripažįsta, jog įmanoma, jog žmogus netikėtų į Dievą. Tačiau anot jo „ontologinio bedieviškumo nėra ir būti negali“.60 Nusisukus nuo Dievo ir visa ko centru padarius žmogų, įmanoma Jį išvaryti, netgi nužudyti. Tačiau įvykdęs dievažudystę žmogus būtinai pajus tuštumą. Tokią begalinę tuštumą, kurios pakelti nepajėgs. Ta tuštuma ir bus veiksnys, skatinantis vėl leistis į Dievo paieškas.61 Analizuoti pastarąjį teiginį leidžia Ch. Taylor‘o mintys, išsakytos knygoje „Sekuliarus amžius“. Anot šio autoriaus, Vakarų pasaulio modernybė ir jos sukelti padariniai tapo lemiamu veiksniu, sąlygojusiu nusivylimą gyvenimu, sutvarkytu grynai imanentiškai, išplitimą visuomenėje. Žmonės ėmė ieškoti tiesioginės patirties, kylančios iš šventumo. Jie ėmė siekti betarpiškumo, spontaniškumo ir gilesnio dvasingumo. Įsivyravo tikėjimas, jog turi egzistuoti kažkas daugiau, negu kad socialinės ir individualios sėkmės padiktuoti apibrėžimai. Šis „kažko daugiau“ noras lygi šiol buvo paskata atsigręžti į religiją. Dabar šis noras įgyvendinamas individualių pastangų būdu.62 Tokio tipo individualios paieškos vadinamos „dvasingumu“ ir yra priešpastatomos „institucinei religijai“. Šis supriešinimas yra sąlygotas Bažnyčios skelbiamo autoriteto.63 Galima manyti, jog bėgdami nuo „institucinės religijos“ autoriteto, žmonės stengiasi pabėgti nuo jiems užmetamų pančių. P. Manent teigia, jog nors Bažnyčia tvirtina suteikianti visišką laisvę žmonėms su žemiškais reikalais tvarkytis taip, kaip jiems atrodo tinkama, tuo pat metu ji nori įtvirtinti teokratiją, reguliuodama jų veiksmus, o šį reguliavimą grįsdama pareiga vesti žmoniją į išganymą.64 J. Habermas taip pat pabrėžia kitą priežastį, sudarančią galimybes kurti religijos, kaip narvo, 59 60 61 62 63 64
M. O. Gauchet, “The disenchantment of the world: a political history of religion”, translated by Oscar Burge, Princeton University Press, 1997. P. 4–6. A. Maceina, “Cor Inquietum”, kn. Raštai III, Mintis, Vilniius, 1990. P. 601. Ten pat, p. 601–605. Ch. Taylor, “A secular age”, p. 506. Ten pat, p. 508. P. Manent, p. 4–5.