Decision To Leave

Vaidina Park Hae-il, Tang Wei

Išleidimo data Spalio 14 (UK) intriguojantis: kas mažiau patyrusio režisieriaus rankose galėjo tapti dar viena kasdiene drama, Park Chan-wook’o rankose pavirsta į daugialypį pasakojimą apie geismą bei maniją, tarp žaismingų veiksmo scenų įterpiant nejaukios tylos momentų, sumaišančių realybę su vizijomis.

Ar jaunoji seselė, emigravusi iš Kinijos, vis dar nėra įgudusi korėjiečių kalboje ir jos minimaliai rodomas gedulas yra tik sveikintinas bandymas susitaikyti su realybe? O gal po viskuo slypi šis tas daugiau? Hae-Jun nutaria, jog yra pakankamai įrodymų, leisiančių jam sekti moterį. Visgi, gal tai tik papildoma priežastis nepaleisti jos iš akiračio. Jai „suuodus“ detektyvo pėdsakus, moteriškė taip pat pradeda jį sekti ir taip užsimezga itin trapi draugystė, kurioje tikrieji judviejų ketinimai viens kitam yra paslaptis.

Šis filmas nėra toks pat grafiškas kaip ankstesnieji režisieriaus darbai, kur žiaurumas ir įtampa eina koja kojon. Tačiau nereiškia, jog Decision to Leave yra mažiau vizualiai

Peržiūrėjus Decision to Leave nėra sunku suprast, kodėl praėjusių metų Kanų kino festivalis apdovanojo Park Chan-wook’ą kaip geriausią režisierių. Net jei siužetas ir atrodo minimalesnis, nei jo klasikinių juostų Oldboy ar The Handmaiden, režisieriaus aistra tobulai kadrų kompozicijai ir montavimui dar kartą atsargiais teptuko brūkšniais nutapo agonijos kankinamų sielų pripažinimo ilgesį, kuris kaip priešais tabaluojanti morka nėra pasiekiamas. Ir visa tai vardan stulbinančios filmo kulminacijos, kuri neabejoju amžinai liks užkasta po žiūrovo atminties klodais.

Giovanni Todeschini

Sužinojus, jog tai gali būti paskutinis šansas gyvai išvysti apie karjeros pabaigą kalbantį hip-hop'o karalių Kid Cudi, žurnalistas Ignas Vieversys keliasi į saldžiu marihuanos dūmu atsiduodantį Amsterdamą, jog papasakotų, kaip skamba 14 metų lauktas pasirodymas.

Ar kada nors buvot sau pažadėję nuveikt kažką absurdiško, nes to vieno gyvenimo momento labai karštai troško tavo 18-metė versija? Išsitaškymas su chebra „Tomorrowland“ festivaly (€1100+). Išsitaškymas kažkur giliai Amazonės džiunglėse, žmonių kalba nekalbančiam šamanui mosikuojant milžinišku lapu-vėduokle, kol tavo „besilydantis“ kūnas, lyg iššauti pasiruošęs fejerverkas pradeda pulsuoti po kelių gurkšnių Ajahuaskos (€900-1800). Ar paprasčiausias apsilankymas Disneilende, nes tėvai neturėjo laiko/noro tavęs ten nusivežti. Ne? Tik aš vienas? Na, bet kuriuo atveju...

Kad suprastumėt, kodėl aš sugalvojau vienas trenktis į Europos Las Vegasą, marihuanos dūme paskendusį Amsterdamą, kad gyvai išvysčiau hip-hop'o atlikėją, kurio jau seniausiai nebeklausau, turim versti kelis puslapius atgal (neliteraliai). Kažkur 2016-ais, tarp hentai piešinių, meilės įkvėptų pirmųjų bandymų eiliuoti ir universiteto užrašų pradėjau sąrašą pavadinimu: „Dalykai, kuriuos turiu padaryti per savo nuostabų gyvenimą“. Taip, lėkšta, žinau. Bet kai tau 21-eri ir darai viską, kad tik nereiktų eiti daryti atsiskaitymo rytojaus paskaitai – dar ir ne tokių nesąmonių prisigalvoji.

Į šį „perskaityk ir sudegink“ sąrašą įėjo tokios užmačios, kaip: „pabuvimas festivalyje su draugais, besileidžiant vasaros saulei“, Silent Disco išbandymas; kasdienis rašymas, „pasivaikščiojimas kalnuose šiltu oru, besimėgaujant besileidžiančia saule“. (Okay, galim tiesiog apsimest, kad aš neturiu kažkokio keisto fetišo besileidžiančioms saulėms ir judėt toliau?) Apart pasivaikščiojimo su mylima moterimi Paryžiuje, visai kaip Vudžio Aleno filme „Vidurnaktis Paryžiuje“ – visi punktai išbraukti raudonu markeriu. Visi, išskyrus vieną: „Pamatyt Kid Cudi gyvai“.

Jei svarstot, kodėl Londone studijuojančiam piliečiui ši svajonė nebuvo ranka pasiekiama – žinant, kad Londonas, kaip ir Niujorkas, yra gyvų pasirodymų Meka – štai kur šuo pakastas: dėl niekam nesuprantamos priežasties, 38-erių amerikiečių reperis Scott Ramon Seguro Mescudi, dar žinomas Kid Cudi vardu, ties 2011 metais nustojo lankytis šiame Žemės pusrutulyje. 2008-aisiais, šiam hip-hop'o atlikėjui pamažu kylant populiarumo stratosferos link, jis sugrojo pirmąjį koncertą už gimtosios Amerikos slenksčio, Mančesterio

Arenoje (kur beveik po 10 metų stebėsiu Coldplay). 2009-ieji, koncertas Švedijoje, Belgijoje. Ir taip iki 2011-ųjų, kuomet, pakoncertavus Coca-Cola'os festivaly kaimyninėje Lenkijoje, Cudis iki pat praėjusių metų apleido gerbėjus šioje Atlanto pusėje. Net ir šešiolikos, šansai, jog mylimą moterį pavedžiosiu po Île de la Cité šviečiant mėnesienai buvo didesni, nei išvysti paauglystės demonus apdainavusį muzikantą.

Tuomet įvyko nuostabus dalykas: kolektyviai išgyvenus COVID-19 – ne tik mums, žmonėms, bet ir muzikos industrijai, kurios gerovė priklauso ne nuo Spotify perklausų, bet nuo „šlamančių“, uždirbamų koncertų metu– muzikos pramonė pamažu išlindo iš amžino sąstingio ir mu zikantai vėl (nors ir su erzinančiais atidėliojimais) pradėjo lipti ant scenų. Kiti – skelbti koncertinius turus, tarp kurių, mano nuostabai, buvo ir Kid Cudi 2020-ųjų albumo „Man on the Moon III: The Chosen“ pasaulinis turas „To the Moon“ (liet. į mėnulį ). Žinant, jog šiomis dienomis niekas nėra garantuota, karui ir mirtinai pandemijai lūkuriuojant kažkur fone, negalėjau praleisti šios progos. Svilinančiai karštą liepos mėnesį bilietai jau buvo mano kišenėje.

Sekmadienį, lapkričio 13 dienos vakarą, su į Saharos dykumą panašia gerkle, kažkur pusę aštuonių atsibasčiau prie AFAS Live arenos, apie kurios egzistenciją, nepaisant keturių praėjusių apsilankymų Amsterdame, nenutuokiau. Atsistojus į pirmos pasitaikiusios eilės galą, man nukrito žandikaulis kažkam draugiškai parodžius pirštu, jog įprastų bilietų eilė yra anam gale... Žinot tuos momentus filmuose, kai veikėjui kickina narkotikai ir koridorius staiga nusidriekia it futbolo stadionas, užsirietęs, be matomos pabaigos? Būtent taip ir atrodė koncertui pasiruošusių gerbėjų eilė, kurioje praleidau ištisą valandą. Nenustebčiau, jei eilės galas būtų nusidriekęs iki pat Hagos.

Būna atvejų, kai laukimas eilėje yra pakenčiamas. Kai trypčioji iš jaudulio, kažkas palaikyti ugnelei atsineša milžinišką speaker 'į, o priešais tave stovinti mergina neprašant parodo savo krūtis su auskaruotais speneliais (real story, bro). Na, šį kartą taip nebuvo. Nepaisant to, jog po visų tik šioje Dievo pamirštoje žemėje suvartotų legalių bei nelegalių substancijų– 2 bokalai alaus, sauja vidutiniškai stiprių magiškųjų grybukų, 3 suktinės hašišo – mano smegenys buvo panašesnės į vaikišką košytę, kelionės bendrininkai, studijų dienų geriausias draugas, su kuriuo patyriau įsimintiniausius gyvenimo koncertus (Tame Impala, Mac Demarco, Justice), bei mergina – vienas po kito atkrito. Diena, kurią turėjau sutikti su vienais įspūdingiausių mano pažįstamų piliečių, buvo sutikta su lengvomis, vienišomis pagiriomis ir keistu hostelio kambarioku iš Ghanos, kuris norėjo, jog palaikyčiau draugiją ieškant jo nėščiai žmonai krūties pieno pompos...

Praėjus valandai, išnykau minioje, kaip koks Džeisonas Bornas. Praėjus dar aštuonioms – išsausėjusiom akim ir gerkle stebėjau, kaip iš užkulisių išnyra mano šešiolikmečio aš muzikinis dievaitis.

Nežinantiems apie kokį personažą eina kalba, yra keli būdai pristatyti poną Mescudį. Vienas iš jų: jei buvai gyvas ir (beveik) legalaus gėrimo amžiaus 2012-ais, pasileisk Pursuit of Happiness (Steve Aoki versija) ir leisk nešamas nostalgiškų vasaros prisiminimų šokant-trinantis „Lizde“ ar „Opiume“, tekilos šotus užsigeriant sambuka, bandant atkartoti „Project X“ filmo atgarsius. Nieko?

O gal tuomet David Guetta'os 2009ųjų hitas Memories kažką išjudino tavo hip-hop'ocampus'e?

Nepaisant to, jog žmogus dalinasi „Rolling Stone“ žurnalo 500 visų laikų geriausių albumų sąrašą su tokiomis hip-hop'o legendomis, kaip Snoop-Dog'as, Eminem'as, MF DOOM ar Notorious B.I.G., vienas iš jų, socialinėse medijose cunamius keliantis Kanye West'as (dar žinomas Ye vardu) kaip mat pastūmėjo Cudį žvaigždės statuso link. Galiausiai, pačiam muzikiniam sensėjui-reperiui-prodiuseriui-drabužių dizaineriui kišant sau koją – net ir pralenkti patį save.

Praėjusiais metais, dėl itin nejaukių aplinkybių apie kurias galit pasiskaityt internete, Cudis išvadino Ye „dinozauru“ ir viso interneto akivaizdoje nutraukė ilgametę partnerystę. Panašiu metu vykusiame „Rolling Loud“ festivalyje Majamyje, Mescudžiui pakeitus ant scenos paskutinę minutę nelipti nusprendusį Kanye „nebe draugą“ West'ą, vos po kelių dainų jis baigė pasirodymą dėl nusiminusios, daiktus svaidančius minios. Melomanai, kaip sakant, ištikimi savo dievams.

Tačiau tai tik mažmožis lyginant su tuo, kokius muzikinius Everestus muzikantas užkariavo visos šios bereikšmės dramos metu. Po 12 metų pertraukos, Cudis ir hip-hop'o ikona Jay-Z sujungė pajėgas, jog susuktų parako nestingantį gabalą (Guns Go Bang) 2021-ųjų Netflix'o vesternui „The Harder They Fall“. Tais pačiais metais jis dalinosi scena bei objektyvo dėmesiu su viena brangiausių bei talentingiausių aktorių trupe politinėje satyroje „Don't Look Up“. Šią dieną, tame pačiame Netflix'e gali rasti atlikėjo režisūrinį debiutą „Entergalactic“, kuris išėjo kartu su šviežiausiu, to pačio pavadinimo albumu, o kaimyniniame Amazon Prime – dokumentinį filmą „A Man Named Scott“, kuriame tokios visiems gerai žinomos personos, kaip Shia LaBeouf, A$AP Rocky, Travis Scott ar Timothée Chalamet (kaip ir kiekvienoje hip-hop'o dokumentikoje) saldžialiežuvauja apie atlikėjo genialumą, gebėjimą su gerbėjais dalintis tamsiausiais demonais, tarytum gotai pasakotų apie Kurtą Cobainą (R.I.P.). Ar reikia primint, jog lapkričio mėnesį jis užbaigė didžiausią, pirmąjį savo arenų turą, namo parsivežant virš $17.2 milijonų?

Aklina tamsa. Kūnas reikalauja vandens, bet viskas, ką jam galiu pasiūlyti šiuo ilgai lauktu momentu tėra pigus alus arba kaimynės siūlomas „kasekas“. Kažkur tolumoj atsiveria „2001 m. kosminė odisėja“ primemantis portalas-durys, sklidinos akinamai balta šviesa ir iš jos išnyra Balenciaga garderobu apsišarvavęs hip-hop'o atlikėjas. Minia šaukia „Cudi! Cudi!“. Staiga prabyla dieviškas balsas (įgarsintas saldžiabalsio aktoriaus Keith David) ir pasveikina Cudį įžengus į savo pasąmonės gilumas.

Tame Impala turi psichodelinius vizualus bei milijoną lazerių. Kanye West'as levituojančią sceną. Travis Scott'as amerikietiškus kalnelius, o Kid Cudi pasąmonės balsą – cute Nesitikėjau jokios programos, bet gal šiek tiek daugiau nei suvaidinto monologo. Atvirai, apie šį šou elementą iki pradedant rašyt buvau visai pamiršęs... Nežinau ar dėl to, kad jis buvo įdomus pirmas penkias minutes, ar dėl to, nes savaitgalio nualintos smegenys darė siestą.

Visa tai pasidarė nebesvarbu muzikantui pradėjus savo pasirodymą su gabalu iš jo debiutinės kasetės „A Kid named Cudi“ Down & Out. Minios reakcija į pirmąją koncerto dainą prilygo pranešimui, jog rytoj nereiks į mokyklą/darbą: visų rankos ore, kažkas kuriasi pirmąją vakaro suktinę, strykčioja iš negalėjimo patikėt, kad mūsų gretos yra palaimintos atlikėjo esybe. Norėčiau pasakyt, jog šios dainos pasirinkimas atidarymui man „ištaškė smegenis“ kaip sako jaunimas, bet negaliu – ją girdėjau pirmą kartą...

Klausykit: nesu toks didelis Cudi fanas, kad žinočiau apie ką jis repavo dar iki man jį atrandant. Tuo momentu, tarp žiopčiojimo ir bandymo neišsiduoti, jog esu vienintelis čia nežinantis ką visi religingai skanduoja, vyliausi, jog tolimesnis set-list 'as susideda iš visiems žinomų klasikų.

Mano didžiam nusivylimui, Cudis nėra Coldplay, Ye ar G&G ir tolimesnis jo pasirodymas reikalavo namų darbų, kurių žinoma aš buvau nepadaręs. Užgrojus Tequila Shots – vienai labiausiai „kabinančių“ „Man on The Moon“ albumo dainų bei vienai iš keleto, kurioms nuoširdžiai daviau daugiau nei 15 sekundžių mane įtikinti – pirmosios dainos energija šiek tiek nuslopo, metamorfozavosi į kažką labiau tinkamo Mescudi koncerto atmosferai (paaugliškai niūri, lyg sėdėtum grupinėje psilocibino terapijoje tarp cigarečių dūmo fone rodant "Apocalypse Now“). She Knows This ir Dive - dar dvi dainos iš repertuaro, apie kurių egzistenciją sužinojau 30 minučių prieš koncertą belaukiant eilėje – pasirūpino, jog per greitai neužkelčiau lūkesčių, pirmajai vakaro pirotechnikai signalizuojant, jog susirinkom, blemba, linksmintis, o ne kontempliuot apie gyvenimo sunkumus.

Pagaliau užgrojus pirmajai dainai, kurią iš tiesų galėjau dainuot, ne tik žiopčiot, kartu su muzikantu - Ghost! iš nenuginčijamai geriausio trilogijos albumo (The Legend of Mr. Rager) –reikalai kaip mat pradėjo įsivažiuoti. Staiga nebesijaučiau kaip vienišas tėtis, prižiūrintis keistus garsus leidžiančius jauniklius Flying Saucer Gang mošpite, o ir balso stygos tapo pajėgios akomponuoti reperiui, papsint kažkieno papasuotą el marihuano . Tuomet ant scenos prie muzikanto prisijungė niekam neatpažįstamas objektas, kurį tik po Just What I Am ir Hyyerr duetų atpažinau, kaip šių klasikinių hitų bendrasavininkį, reperį King Chip (prieš tai žinomą Chip Tha Ripper sceniniu vardu). Atvirai, nesitikėjau, jog Cudis turi pakankamai plačią, pinigais aptekusią burtininko kepurę, jog iš užkulisių ištrauktų Denzel Curry, Playboi Carti ar kolegą, kuris „spjaudo“ rimus lyg tuoj kažkas iš jo(s) bandytų atimti mikrofoną (tuo tarpu, muzikantas Londone nustebino Ty Dolla $ign kompanija). King Chip pasirodymas vakarui nei pridėjo papildomų taškų, nei juos atėmė. Bet kaip jokių svečių nelaukusiam dalyviui – skųstis per daug irgi negaliu.

Apdainavus tokias klasikas kaip

Mr. Rager ar turo pavadinimui dedikuotą Man on the Moon, dėl kurių čia šį vakarą ir susirinkom, šen bei ten įterpiant dainų iš pastarųjų albumų (net ir „Entergalactic“), išaušo momentas, kurį galėjai nuspėti, net jei ir nesi susipažinęs su viešu muzikanto meilės prisipažinimu „merei džeinei“: kažkas iš užkulisių ponui Mescudžiui atnešė storą suktinę; jis paklausė minios ar esam patys pasiruošę vieną po ranka, užtraukė kelis gardžius dūmus, nusišypsojo savo milijono dolerių vertės šypsena ir tęsė šou su Marijuana. Jei iki tol salė atsidavė kaip coffeeshop'o vidus, po šios gan užsitęsusios pasirodymo dalies visas likęs deguonis (dūmo pavidalu) išgaravo ir net lūpoms neturint kontakto su magiškosiomis žolelėmis pradėjau svajot apie „Cheetos“ traškučius bei patogią sofą su TV.

Ties šiuo momentu atrodė nesvarbu, ką muzikantas gros toliau. Ne todėl, kad visi buvom linksmai „apsidaužę“. Bet todėl, nes nesvarbu, kad ir ką Cudis grotų toliau, minios reakcija kiekvieną kartą sėkmingai išmušdavo mano apsauginius ausų kamštukus. Visas segmentas po Marijuana, dedikuotas trilogiją startavusiam albumui, buvo per daug indica-iškas (skaityti: chill ) tuometinei mano nuotaikai. Tačiau po jo sekė Memories ir Pursuit of Happiness, ir energijos lygis vėl siekė lubas. Kažkas moshpit inant nugriuvo, kažkas apsipylė alum... Mano 16-mečiui „aš“ tai būtų patikę, o kad Mescudis klajonėse po pasąmonę pamiršo tokius atmintin įsirėžusius hitus kaip Day 'n' Nite ar Mojo So Dope – ne itin.

Koncertui pasibaigus (grynas oras!), vieni ėjo pasipildyti savo magiškųjų žolelių atsargas – nes, žinoma, paėjus du žingsnius nuo milžiniškos arenos įėjimo ir ten rasi cofeeshop'ą – kiti plūdo vienintelę, vis dar veikiančią maisto krautuvę, lyg nuo to priklausytų jų išgyvenimas.

Mintimis perbėgant kaseko dūmu apsiblaususius koncerto momentus, svarstau, ar visa ši kelionė buvo verta vargo ir pinigų. Dėl manęs? Buvę ir geriau. Dėl trečdalį krūties mačiusio, apie muziką menkai tenusimanančio studijų dienų „aš“? Mielai pakartočiau.

(Redaktoriaus žinutė: „ DFCitas “ jokiu būdu nepropaguoja nelegalių medžiagų vartojimo — nebent randiesi Amsterdame)