Apžvalgos

Funny Pages + interviu

Aftersun psl. 61-62

The Whale psl. 61-62

Decision To Leave

Infinity Pool psl. 61-62

Close psl. 61-62

EO psl. 61-62

White Noise

Tár psl. 61-64 psl. 61-62 psl. 61-62 psl. 61-62 psl. 61-62 psl. 61-62

Babylon Bones and All Glass Onion: A Knives Out Mystery

All the Beauty and the Bloodshed

The Banshees of Inisherin psl. 61-62 psl. 61-62 psl. 61-62

Kid Cudi „To the Moon“ koncertinis turas

Rush! psl. 61-62

Five Easy Hot Dogs psl. 61-62 psl. 61-62

The Family TM psl. 61-62 psl. 61-62

Pokalbis su...

Labiausiai socialinių tinklų nemėgstamas, necenzūrinių komiksų autorius pasakoja apie savo įspūdžius Funny Pages filmo užkulisiuose.

Kaip ir kada buvai įtrauktas į filmo produkciją?

M ažai kam tėra žinomas faktas, jog beveik po visais Wes’o Anderson’o filmais slypi ne tik talentingų kino amatininkų kraujas ir prakaitas, bet ir tradicinių menininkų. Nuo „The Grand Budapest Hotel “ ‘Berniukas su obuoliu’ paveikslo iki „ The French Dispatch “ mūre įamžinto šedevro - visi jie buvo atlikti savo srities profesionalų. Žinoma, po akyla ir smulkmeniška Anderson’o akimi. Tuomet, tikriausiai nebus nuostabu sužinoti, jog net ir po nešvankiais Funny Pages filmo komiksais bei pašiepiančiomis karikatūromis taip pat slypi tikro aso pirštų antspaudai.

Susipažinkit su Johnny Ryan’u, alternatyvių komiksų autoriumi, gyvenančiu kiekvieno klasės gale keverzoti mėgstančio moksleivio svajonę. Kol daugelio komiksų dieta susidėjo iš tradicinių Marvel, DC ar šiek tiek gašlesnių „MAD“ žurnalo komiksų, Ryan’o susidomėjimas komiksais vis labiau krypo link ten, kur net ir drąsiausi super herojai nedrįstų kojos kelti. „Kažkuriuo metu, man pradėjo atsibosti tradiciniai komiksai ir norėjosi kažko keisto bei labiau suaugėliško“, - pasakoja 51-erių autorius. Vieną dieną, besiknaisiojant po muzikos krautuvę gimtąjame Bostone, Ryan’as užtiko tai, kas pakeitė jo gyvenimą visiems laikams - Robert’o Crumb’o, 60-ųjų underground’inių komiksų legendos užrašų knygelę.

Apšvitintas cenzūros nepaisančių komiksų autoriaus išminties, Ryan’as ateinančius dešimtmečius leido tobulinant savo išskirtinį braižą piešiant viską nuo politiškai nekorektiškos satyros iki šlykštulį keliančios ‘anti-erotikos’.

Paskutinis autoriaus leidinys „Barely Human”, „nepriekaištingai šlykščių iliustracijų” kolekcija (leidyklos žodžiai), už kuriuos autorius jau ne kartą buvo išspirtas iš Instagram’o, yra gyvas įrodymas, jog viskas yra įmanoma. Kitaip sakant, tobulas kandidatas į Funny Pages filmo gretas.

Kažkur 2016-2017 Owen’as susisiekė su manim ir paprašė padaryti kelis piešinius jo kuriamam filmui. Skambėjo įdomiai, todėl prisijungiau.

Ar buvai pažįstamas su Owen’u iš anksčiau?

Kaip bebūtų keista, pirmas susidūrimas su Owen’u nebuvo šio projekto dėka. Jis buvo mano darbų gerbėjas ir kai jam buvo 14, jis man parašė laišką*. Tad aš apie jo egzistenciją žinojau ilgai.

Kokias instrukcijas ar apribojimus tau davė režisierius prieš pradedant darbuotis?

Jokių. Jo vieninteliai žodžiai buvo: būk natūraliai nurautas. Todėl be tolimesnių kalbų sutikau ir dariau tai, kuo užsiimu ir gyvenu kiekvieną dieną.

* Dėl laiško „spalvingos” kalbos, žurnalo redakcija atsisakė atskleisti jo turinį šiuose puslapiuose

Funny Pages

Režisavo Owen Kline

Vaidina Daniel Zolghadri, Miles Emanuel, Matthew Maher

Išleidimo data Rugpjūčio 26 (JAV)

„Yra ypatingai svarbu lik ti savo veikėjų pasaulyje.

Įžengus į tą erdvę - tiesiog turi ten likti”. Nežinia, kiek rimtai septyniolikmetis

Funny Pages filmo protagonistas Robertas Bleichner’is (vaid. Daniel Zolghadri) priimtų Barry Jenkins’o, Mėnesiena filmo režisieriaus patarimą į širdį, tačiau savęs apsupimas lyg iš „MAD” žurnalo karikatūrų išlipusiais veikėjais neatnešė vaikinui nieko gero. Kitavertus, A24 studijos darbai, ant kurių randami brolių Safdžių pirštų antspaudai ir vienas už kitą ekscentriškesni personažai - niekada neprašauna.

Ir Funny Pages nėra išimtis.

Kadangi kalbame apie filmą, kuriame yra daugiau kraujo spaudimą keliančių scenų bei pieštinių genitalijų, nei kultiniame Superbad, truputis konteksto: Funny Pages yra Owen Kline’o režisūrinis debiutas, vyruko, kurį daugelis galimai atpažins iš Noah Baumbach'o The Squid and the Whale, kuriame jis savo paauglišką nuoskaudą ant išsiskiriančių tėvų išlieja, na, tepliojant sienas sperma.

Nors šiame filme nieko panašaus nėra (išskyrus tą vieną sceną, atsiduodančia komiškai nepatogia The Hills Have Eyes parodija), Funny Pages „gliaudo” panašias temas. Po to, kai Roberto autoritetas, vidurinės mokytojas ponas Katano sulaukia ne itin dosnios lemties, šiems surengus spontanišką, iš pažiūros nekaltą nuogo kūno piešimo seansą, į alternatyvių komiksų rinką prasimušti svajojantis jauniklis paklauso priešmirtinio sensėjaus patarimo spjauti ant mokslų ir priima krūvą drąsių, tačiau absurdiškų sprendimų. Tėvai nebuvo patenkinti.

Kas seka po to susideda iš susipažinimo su „Fantastiškuoju ketvirtu”, jei jį sudarytų tik areštinėje (ar darbo biržoje, su visa derama pagarba) sutinkami keistuoliai. Vienas iš jų (vaid. seniai ekrane matytas Matthew Maher) atsitiktinai tampa bernužėlio bilietu į industriją, kad ir kiek antisocialus buvęs komiksų artistas tam priešinasi.

Visgi, tai nėra tiek svarbu, kiek pats faktas, jog Funny Pages yra kriptonitas visiems kino industriją ant pavadėlio laikantiems populiariesiems komiksams (ahem, Marvel), dėl kurių old-school’iniai kino režisieriai (prie kurių pastaruoju metu prisijungė ir pats Tarantinas) atrodo prieš laukinį gaisrą kovoja vandens šautuvais. Atvirai, nesu matęs filmo, taikliau atvaizduojančio komiksų nerd’ų - nesipraususių, socialiai nerangių, prie vitrinos it polipai prilipusių skaitytojųkultūrą. Niekam čia nerūpi raudonas skraistes dėvintys superherojai. Pasiteirauk apie „ Žmogaus Voro “ komiksus ir galimai būsi sutiktas su pašaipiu atsiprunkštimu bei maitėdiškais nuolatinių lankytojų žvilgsniais. Ir gal Funny Pages neturės tokio užkrečiančio efekto šiai nuostabiai subkultūrai, kokį komiksams padarė Marvel filmai, bet nuo to tik geriau. Tikriausiai didžiausias filmo nuopelnas yra realistiškas savo vietą po saule išsikovoti bandančio menininko atvaizdavimas.

Taip, gal Funny Pages siužetą galėtum sutalpinti ant nosinaitės, o filmas baigiasi tarytum vidury minties pasibaigęs sakinys. Tačiau, kai dabartinis žiūrovas yra maitinamas reguliaria “viskas bus okay, jei tik būsi savimi” dieta, Owen’o filmas yra tas retas, ciniškas saulės spindulėlis, kurį žiūrint rožiniai akiniai yra paliekami už durų.

Kaip koks žymusis Whiplash mokytojas (“Not my tempo!”), Robertas sudirbinėja savo geriausio bei vienintelio draugo Miles’o (vaid. Miles Emanuelis) pastangas, iki kol karti kritika neatsisuka prieš jį patį ir spjauna jam į veidą; pirmieji, jaunatviška nepriklausomybe atsiduodantys namai yra

“pakrikštijami” jo keistųjų, apsibezdėjusių namiokų. O kur dar bandymais bet kokiais būdais įsiteikti ne visus varžtelius turinčiam komiksų autoritetui.

Susipažinusiems su brolių

Safdžių kūryba (Good Time), prie kurios šio filmo režisierius prisidėjo būdamas dar paauglys, nebus sunku suvesti galus ir atspėti, kokiu chaoso atspalviu baigiasi ši brandos istorija. Taip pat, kaip ir pastebėti jų akivaizdžią įtaką šiame projekte: nuo 16mm juostos naudojimo iki nejaukių, tačiau veiksmingų stambaus plano kadrų išnaudojimo. Atsidūrus rūsyje su Robertu, atrodo gali užuosti, ar net pajausti prakaito skonį burnoje. O ir patys komiksai filme yra perteikiami su mikroskopiniu atsidavimu, lyg tai būtų rečiausi Etiopijos deimantai Uncut Gems filmekas juostoje apie estetikos svarbą, kad ir kokia nemaloni kaina už ją sumokama, atsiperka.

Žinant, kaip šis filmas atrodė pirmaisiais savo gyvavimo metais, pasidaro smalsu, ar sprendimas susukti filmą iš savo individualių išgyvenimų (kaip visiems rašymo-režisūros studentams yra patariama) atneš Kline’ui tiek siektą pripažinimą. Pats režisierius teigia, jog tai nėra autobiografinis filmas. Tačiau, kaip ir su The Squid and the Whale ar kitais 30-mečio režisūrinę edukaciją įtakojusiais filmais, nudegusios asmeninės ambicijos ir nuoskaudos čia gan akivaizdžios. Kas dar akivaizdu?

Priklausomai kaip į tai pažiūrėsi, neformali Funny Pages šutvė yra dažnai spuoguota, pretenzinga ar prakaituota (vieninteliai nepaliesti šio efekto filme lieka Roberto tėvai) – toli gražu nuo to, ką išvystum įsijungęs Instagram'ą. Visgi, kaip anuomet rašiau apie P.T. Andersono Licorice Pizza – seniai kino ekrane galėjai išvysti tokius Holivudo nenušlifuotus „aukso grynuolius“. Jie šokiruoja, nes jie yra tikri. Na, taip, gal su jais ir nenorėtum praleisti popietės ar diskutuojant apie superherojų filmus. Tačiau kalbant apie realistišką žmonių atvaizdavimą kine – Funny Pages rodo gyvenimo puslapius kad ir kokie baisiai tikroviški jie bebūtų.

Vienu metu ant filmo herojaus yra užrėkiama: “Ne visi gali būti menininkais!”

Kaip filmui, gimusiam iš nenusisekusios karjeros pelenų - auch. Tuo pačiu metu: malonu, kai bent vienas filmas iš 1000 nebijo išdrėbti bjaurios tiesos. Vien už tai įdomu pamatyti, ką sekantį kartą pristatys jaunasis režisierius.

Bones and All

Jei už kiekvieną iš kino salės patyliukais išsliūkinusį žiūrovą naujasis Luca Guadagnino filmas gautų po balą – Bones and All būtų dešimtukas. Deja, kalbam ne apie Gaspar Noe kino juostą, kur bent vieno žmogaus pasišalinimas iš seanso, tradiciškai, įeina į bilieto kainą (režisieriaus malonumui).

Bones and All , kad ir kaip bebūtų, nėra pirmasis filmas apie kanibalus ir toli gražu nėra pirmas visuomenės šešėlyje gyvenančius „monstrus“ įvilkęs į meilės istoriją. Pradedant nuo anuomet kiekvienos penkiolikmetės sienas puošusio Twilight (2008), baigiant ties Jim Jarmusch’o Only Lovers Left Alive (2013), prisidėjusiu prie aristokratiškų vampyrų iškėlimo į pop kultūros gretas, ar košmarus keliančio Hanibalo Lekterio juostų – galėtum pamatyt, jog šis kino subžanras, gal pastaraisiais metais šiek tiek apdulkėjęs bei pamirštas, yra ne ką mažiau „išmėsinėtas“ mūsų lakios fantazijos malonumui, nei nelaimėliai

David Cronenberg’o juostose (kaip pastarojo filmo Infinity Pool nelaimėlis Aleksandras Skarsgard'is).

Tačiau prisiminus, jog kalbame apie vieno romantiškiausių praėjusio dešimtmečio filmo Call Me By Your Name autorių, pasidaro įdomu sužinoti, ar režisierius tiek pat pajėgus virpinti žiūrovų širdis, kai jomis bei kitais krauju prisruvusiais organais itin grafiškai minta jaunieji filmo įsimylėjėliai.

Kanibalizmas, kaip pats režisierius teigia vienam interviu, yra „didžiausias išgyvenimo tabu“. Šia nežmogiška praktika užsiimė tiek nelaimės prispausti pionieriai-keliautojai, tiek laisvėje vaikštantys, nedėkingus genus paveldėję civiliai, kurie atrodo, kaip aš ir Tu. Kas paaiškina, kodėl silpnesnių nervų žiūrovai galėtų mesti rankšluostį prieš duodant

Bones and All šansą: priešingai, nei zombiai ar tamsoje žėrintys vampyrai, kanibalizmas egzistuoja. Ir vien nuo minties, jog vieną dieną iš tiesų galėtum atsidurti, kaip savęs suvaldyti nesugebėjusių individų pagrindinis patiekalas - pasidaro nejauku.

Call Me By Your Name mačiusieji – aikstels), kurie eigoje jauniesiems žeria išminties perlus apie jų neišvengiamą likimą bei pastumia filmą į psichologinio siaubo teritoriją. Užuojauta visoms vienišoms žiūrovėms po filmo pėdinančioms namo.

Kaip ir su 2021-ųjų Julia Ducournau hitu Titane , galėtum pamanyt, jog Bones and All tėra Guadagnino bandymas pademonstruoti režisūrinius žongliravimo sugebėjimus - kas puikiai pasireiškia filmui grakščiai peršokant nuo kruvinos, pro pirštus žiūrimos „maitinimosi“ scenos, iki saulės spindulių nubučiuoto momento prie

Visgi, Bones and All jaunieji „Boni ir Klaidas“, vaidinami Holivudo numylėtinio, Guadagnino mūzos

Timothée Chalamet bei ne ką mažiau pajegėsnės Taylor Russell, greitai „nuginkluoja“ žiūrovo pavojaus signalus ir, vietoj to, kad į porelę žiūrėtum su išgąsčiu - į judu žiūri su tėviška baime. Taip, jaunieji, kruvinieji balandėliai kikena, prisimenant savo pirmosiomis aukomis tapusias aukles; Lee (Timothée Chalamet) vedami, sugeba numalšinti savo primatišką alkį taktiškai išsirenkant kokį subingalvį. Iš arti, žinant, kaip prasideda filmas - nei prie vieno, nei prie kito nekiščiau pirštų. Iš žiūrovo sėdynės, į Lee ir Maren žiūriu taip pat, kaip ir į bet kurią kitą paaugliškos romantinės dramos herojus, tik Bones and All atveju - apsuptus vienas už kitą labiau creepy dėdes (iš kurių vieną atpažinę visi ežero ar porelei jaunatviškai besišnekučiuojant prie pusryčių stalo. Tačiau, žinant, jog tai pirmasis režisieriaus filmas už gimtosios Europos, visai nenuostabu, jog, kaip ir Nabokov’as su „Lolita“, taip ir Guadagnino didžiąją laiko dalį skiria savo kinematinių, amerikietiškųjų herojų - nuo Badlands (1973), Thelma & Louise (1991), iki Easy Rider (1969)numintų takų atkartojimui.

Gal daugeliui tai mažiausiai rūpi, fone skambant dantimis plėšomų arterijų garsams, bet Bones and All yra režisieriaus pagarbos atidavimas

Americana žanrui. Ir nieko nėra įdomiau, nei stebėti, kaip su Amerika taip pat kaip ir mes (per kiną ir TV) susipažinę elitiniai režisieriai skirtingai, bet tuo pačiu panašiai (užkandinės, karnavalai, „Liepos ketvirtoji“) ją nutapo.

Sujungęs pajėgas su industrijos „šviežiena“, kinematografu Arseni Khachaturan’u, režisierius savo filmui nepagailėjo neaprėpiamų, it nuo atvirutės Amerikos vaizdų, skriejant pro „Jūs išvykstate iš...“ ženklus, lyg žiūrėtum Keruako „Kelyje“ ekranizaciją. Kas, iš esmės, yra arčiau tinkamesnio palyginimo, nei, tarkim, Let the Right One In (2009), švediškasis Bones and All pirmtakas. Stebint kaip Lee arti ekstazės esančiam karnavalo vedėjui, besidžiaugiančiam vyrišku „prisilietimu“, be gailesčio perrėžia gerklę ir nei žodžio neištarus prisijungti pakviečia savo dviprasmiškus jausmus procesui jaučiančią simpatiją, negalėjau negalvoti apie Dean’ą Moriarty - (asmeniškai) vieną romantiškiausių literatūros veikėjų, nepaisantį moralės normų vardan kompanijos gerovės.

Peržiūrėjus Bones and All ir paėjėjus toliau nuo visų po filmo aikčioti nebaigiančių žiūrovų (kurie, pagal tai, ką girdėjau, neaišku ar išvis pilnai žinojo kur eina), prisiminiau Maurice Sendak’o pasakos Where the Wild Things Are ekranizacijos pabaigos žodžius, berniukui paliekant laukinių gyvūnų salą: „Prašom, nekeliauk - mes tave taip mylime, kad suėstume“. Jei tai nėra pati romantiškiausia meilės išpažintis - tapimas savo mylimojo dalimi - tai Guadagnino kraupiai miela, analogijomis apsijuosusi juosta pasirūpins, jog šią mintį bent kurį laiką „pavirškintumėte“.

Decision To Leave

Pastaruoju metu, pandemijai ir vis didėjančiam skaičiui streaming’o platformų vagiant žmones iš kino salių, užvirė diskusijos, kas sudaro tikro kino patirtį. Kol Holivudo atsakas buvo sutelktas į pažadus dar garsesnių, greitesnių bei ryškesnių juostų, tik žiūrint kažką panašaus į Park Chan-wook naujausią filmą susidarai įspūdį, jog būtent taip ir atrodo kinas. Decision to Leave pagrindinis herojus Hae-Jun yra nemigos kankinamas detektyvas, teberandantis mažai paguodos savo darbe ir santuokoje per atstumą su mylinčia, tačiau perdėtai intelektualia žmona. Naujai bylai iškvietus į tarnybą, Hae-Jun gyvenimas įgauna naujų spalvų:mėgėjo alpinisto mirtis be vargo galėjo būt nurašyta kaip nelaimingas atsitikimas, bet itin atsargus paslaptingosios našlės žodžių pasirinkimas (ji jaudinosi, jog vyras „galimai pagaliau numirs“) patraukia detektyvo dėmesį.

Ar jaunoji seselė, emigravusi iš Kinijos, vis dar nėra įgudusi korėjiečių kalboje ir jos minimaliai rodomas gedulas yra tik sveikintinas bandymas susitaikyti su realybe? O gal po viskuo slypi šis tas daugiau? Hae-Jun nutaria, jog yra pakankamai įrodymų, leisiančių jam sekti moterį. Visgi, gal tai tik papildoma priežastis nepaleisti jos iš akiračio. Jai „suuodus“ detektyvo pėdsakus, moteriškė taip pat pradeda jį sekti ir taip užsimezga itin trapi draugystė, kurioje tikrieji judviejų ketinimai viens kitam yra paslaptis.

Šis filmas nėra toks pat grafiškas kaip ankstesnieji režisieriaus darbai, kur žiaurumas ir įtampa eina koja kojon.

Tačiau nereiškia, jog Decision to Leave yra mažiau vizualiai intriguojantis: kas mažiau patyrusio režisieriaus rankose galėjo tapti dar viena kasdiene drama, Park Chan-wook’o rankose pavirsta į daugialypį pasakojimą apie geismą bei maniją, tarp žaismingų veiksmo scenų įterpiant nejaukios tylos momentų, sumaišančių realybę su vizijomis. Peržiūrėjus Decision to Leave nėra sunku suprast, kodėl praėjusių metų Kanų kino festivalis apdovanojo Park Chan-wook’ą kaip geriausią režisierių. Net jei siužetas ir atrodo minimalesnis, nei jo klasikinių juostų Oldboy ar The Handmaiden, režisieriaus aistra tobulai kadrų kompozicijai ir montavimui dar kartą atsargiais teptuko brūkšniais nutapo agonijos kankinamų sielų pripažinimo ilgesį, kuris kaip priešais tabaluojanti morka nėra pasiekiamas. Ir visa tai vardan stulbinančios filmo kulminacijos, kuri neabejoju amžinai liks užkasta po žiūrovo atminties klodais.

Sužinojus, jog tai gali būti paskutinis šansas gyvai išvysti apie karjeros pabaigą kalbantį hip-hop'o karalių Kid Cudi, žurnalistas Ignas Vieversys keliasi į saldžiu marihuanos dūmu atsiduodantį Amsterdamą, jog papasakotų, kaip skamba 14 metų lauktas pasirodymas.