ACTOR WITH A PHOTO CAMERA

ir aš tik iš tolo „pafotkinau“, tada jis man sako: „O kodėl jūs mus fotkinat?“. Sakau: „Atsiprašau, jeigu norit, aš galiu ištrint.“ Na, bet nieko – man su pirštu pagrūmojo, nepaprašė ištrinti. Tada supratau, kad čia iš tiesų yra subtilus reikalas ir geriau nelįst. Atsimenu, kai Sutkus fotografuoda vo, tai jis tik pribėgdavo, sau „takšt“, ir viskas. Aš ir tada negalėdavau prieit prie žmogaus ir taip atvirai jį fotografuot.

Dėl savo asmeninių dalykų? Taip, grynai dėl asmeninių dalykų. Tarkim, Paryžiuje, kur tikrai visi objektyvą pamatę šypsosi (dabar galbūt jau ne, nežinau, bet 1977 m. visi šypsodavosi). Kadangi mano „Leikutė“ nerei kalauja tam tikro fokusavimo, tai eidamas pro šalį nežiūrėdamas nufotografuodavau, nes jau žinodavau, kaip mano objektyvas formuoja. Tik pasirinkdavau maždaug vertikalų ar horizontalų vaizdą ir praeidamas nufotografuodavau. Bet nebuvo jokių skandalų, nė sykio neteko patirt, kad žmonėms tai būtų nepriimtina. Dabar baisoka man. Dabar vaiką kur nors šokinėjantį nufoto grafavęs gali užsitraukt labai daug bėdos. Sykį mačiau Lukiškių aikštėj, kaip tarp fontanų laksto vaikai, tai fotografavau juos kontražūru, todėl ten nesimato veidų, tiktai siluetai. Liko neryškios figūrėlės, bet nuotaiką galima pagauti.

Gaila, iš tiesų – jei ir anksčiau taip būtų buvę, mes neturėtume visos nuostabios reportažinės fotografijos, kurią turime šiandien. Juk Požerskis, Sutkus, Kunčius – visi taip fotografavo. Tokios kaip jų fotografijos jau tikrai nebus, nes iš tiesų dabar visai kitas gyvenimas, kitas ritmas. Be to, visi dabar fotografuoja savo telefonais ir, žinot, visi labai kaprizingi, jeigu kažkas kitas pradeda fotografuot. Man dažnai pasitaiko, kad vis prašo – „ar galima kartu nusifotografuot?“ Prašom. Bet kad fotografuotų taip, kaip anksčiau, kai eidavai ir kažkas nufotografuoja, to beveik nebėra. Nebent renginy kokiam korespondentai fotografuoja – čia kas kita.

Anksčiau vaizdas gal turėjo daugiau svorio – kad ir juostiniu fotoaparatu fotografuojant, jis buvo labiau atrinktas, o dabar turime vaizdų jūrą. Pirmiausia, tai fotografuojant ant juostos, pats renkiesi atsakingiau, nes juosta kainuoja. Darai kadrą, du, ir viskas, o su skaitmena prišaudai dešimt, penkiolika – ir nė vieno nelieka.

Atsimenu, kartą nuėjęs pas tapytoją Savicką, su juostiniu „Canon“ pasišvaisčiau po dirbtuvę ir taip pusantros juostos „iššaudžiau“. Šliurę jo nufotografavau, paletę, jį tapantį ar teptukus plau nantį. Paskui jis man paskambinęs sako, kad bus jo personalinė paroda Kaune ir norėtų mano fotoparodos. Sakau: „Maestro, nieko nebus – pusantros juostos išpleškinau per pusę valandos, tai gal vienas kadras ir bus koks nors arba du, bet ne daugiau. O visą parodą padaryt būtų nesą monė.“ Bet jis užsispyrė – padaryk ir viskas.

Tuomet svarsčiau, kaip čia pasielgti. Nei popieriaus gero nebuvo, kai kurie likučiai jau labai pasenę. Tada pasibandymui nusprendžiau atspaust visus, kiek turiu, ant įvairaus formato popieriaus, nors kai kurių buvo ir skiautelės nuplėštos. Visus kadrus padariau, susirinkau ir galvoju, gal ir reikėtų juos parodyti, o ką – dar jeigu jisai taip prašo, reikalauja net. Tuomet parodos kuratoriui pasakiau, kad turiu ką parodyt – prašiau, jeigu galima, vatmano lapų, kad būtų galima į rėmelius įdėti ir dviem eilėm po dvidešimt sukabinti.

Paskui naktį grižęs iš Kauno man skambino Savickas ir sakė: „Ką tu čia man plepėjai – neturi, neturi – o visi subėgo žiūrėt tavo nuotraukų.“ Dėl to, kad visiems įdomu, kaip atrodo menininko buitis, jo dirbtuvė. Tai tarsi gyvas daiktas – perėjai tapybą ir gali pasižiūrėti: „Aha, taip atrodo jo teptukai...“ Būna štai tokių atsitikimų – iš „netyčia“ tampa „tyčia“.