PRADEDI GALVOTI IR STATYTI STABILIAME KADRE. O TIK PASKUI JAU VISKAS IMA JUDĖTI IR VEIKTi

Su režisiere Jūrate Samul ionyte kalbasi Ričardas Šile ika Vikipedijoje rašoma, kad „Nerutina“ – pirmasis ir vienintelis fotofilmas Lietuvoje. Jam sukurti buvo padaryta apie 80 000 fotokadrų. Kuo jis ypatingas? Kodėl jį sumanyta daryti fotografuojant? Tai buvo mano magistro darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Pristačiau idėją ir scena rijų, kad kursiu būtent vaidybinį filmą kartu su animacija. O pačią priemonę padiktavo animacija. Kad tie daiktai judėtų, juos reikėjo fotografuoti. Naudojau stopkadro (angl. stop motion) techniką. Su operatoriumi Audriumi Zeleniumi ėmėme galvoti, kaip mums čia sulyginti animacinę ir vaidybinę filmo dalis.

Kaip žinia, kine yra dvidešimt keturi kadrai per vieną sekundę. Operatorius man sako, kadangi ši tavo istorija ne iš „normaliųjų“, tai ir mediją galime pasirinkti nenormalią. Todėl nusprendėme ir vaidybą fotografuoti. Pasirinkome sporto režimo programą, leidžiančią per sekundę padaryti daug kadrų. Išbandėme ir pamatėme, kad ta realybė irgi išeina „trūkčiojanti“. Kaip ir animacijos. Nes nufotografuojami ne visi dvidešimt keturi kadrai, o regis, dešimt. Vėliau, sugedus fotoaparato veidrodėliui, pavykdavo gal tik aštuoni ar net šeši kadrai per sekundę. Naudojome vieną iš pirmų jų veidrodinių skaitmeninių fotokamerų „Canon EOS 1“. Wow! Nepamiršk, kad tai buvo 2007-ieji! Tada dar nebuvo filmuojančių fotoaparatų. Taip atsirado tas fotofilmas.

Mane domina tų aštuonių ar dešimties nufotografuotų kadrų jungimo būdas. Įprastas kinas, tikriausiai, kaip ir mūsų realus pasaulis, yra dvidešimt keturių kadrų per sekundę. O mes disponavome aštuoniais ar dešimčia kadrų per sekundę. Tačiau nenorėjome, kad kino vaizdas būtų pagreitintas – kaip nebyliajame kine, kur sukasi ir laksto Čarlis Čaplinas.

Taigi technologiškai buvo taip: pasinaudoję kompiuterio programa, „prigaminome“ tų kadrų, kurių mums trūksta, turimus stopkadrus padvigubindami arba patrigubindami. Tada greitis lieka normalus, tik judesys trūkčiojantis. Pagal dabartines technologines galimybes, ko gero, tą trūkčiojantį vaizdą padaryti būtų gana paprasta. O mes prieš dvylika metų... Tada buvo skaitmeninių dalykų kone naujovė.

Taigi tavo filme, akivaizdu, viskas „pamauta“ ant fotografijos kadro. O kažin kiek fotografijos plačiąja prasme yra kine apskritai? Klausdamas prisimenu anksty vuosius Audriaus Stonio ar Šarūno Barto filmus, kuriuose scenos ir yra totalios fotografijos. Amžinatilsį Audrius Kemežys kadrą tikrai „statydavo“ kaip paveikslą. Matydavo, kaip krinta šviesa, formuodavo Rembrandto trikampį, arba kaip tik ne, nes tai klasika.

Manau, kaip klasikinė fotografija semiasi šviesos ar spalvų dermės tapyboje, taip ir kinas semiasi iš fotografijos ir iš tapybos. Kiekviena kino akademija nepriima nefotografuojančio operatoriaus, negebančio sustatyti fotografinio kadro. Nes jeigu tu moki sukomponuoti statišką kadrą, tai tu, tikėtina, gali suvaldyti ir judantį.

Apskritai kino atspirties taškas yra fotografija, nes kompozicija ir šviesa vis tiek ateina iš fotografijos. Pradedi galvoti ir statyti stabiliame kadre. O tik paskui jau viskas ima judėti ir veikti.

Manding, yra žiūrovų, kurie „nepagauna“, kad filme – fotografiniai kadrai. Jeigu tai apimančio veiksmo filmas, aš irgi nebesuseku pačių kadro „stabilumo“. Akys paprasčiausiai nebenutveria. Gal tokio žanro filmuose to kadro net nebūtina pamatyti? Jeigu nesi susijęs su kino gamyba, tai tiesiog žiūri ir žiūri. Nes tau tam ir sukuriama dinamika. Pavyzdžiui, vyksta muštynės. Bet ir tos muštynės gali įvykti skirtingais kadrų skaičiais. Gal sulėtintai „skrenda“ koks samurajus.

Kai vyksta naujo filmo prezentacija, jai naudojami kadrai, kuriuos galima vadinti fotografijomis. Įdomu, kaip pasirenkami / išrenkami tie trys ar penki kadrai, gundysiantys mane eiti į kino teatrą? Režisierius dažniausiai pasirenka labiausiai filmo nuotaiką, idėją reflektuojančius kadrus. Bet filmo platintojai, prodiuseriai gali nesutikti, nes parinkti kadrai, sakykim, per liūdni. Reikia daugiau intrigos.

O kokie buvo tavo kartu su seserimi Vilma Samulionyte sukurto dokumentinio filmo „Močiute, Guten Tag!“ reprezentaciniai kadrai? Įprastai naudojami sustabdyti kadrai iš filmų, bet mūsų filmas buvo pastatyminis. Jis dar nebuvo pradėtas, o mums reikėjo tam tikro vaizdo. Tai mes jį sugalvojome. Dvi sesės, rankose laikančios po fotografiją. Mus nufotografavo Gytis Skudžinskas. Atrodė, kad šis fasadinis kadras puikiai atspindi filmą, kuriame sesės kuičiasi po praeitį.

O paskui jau kiti kadrai buvo paimti iš filmo. Laive sėdime ant denio su arbatos puodeliais. Kitas kadras – mes su vienu iš personažų rudenėjančiame lauke.

Įdomu, kad pačiame filme „Močiute, Guten Tag!“ tavo sesė Vilma vis fotografuodavo. Ar tai jau iškart buvo sumanyta, kad iš tų kadrų bus fotografijų paroda? Iš tiesų tai buvo Vilmos pradinė idėja fotografuoti, vystyti vizualinį projektą. Aš turėjau idėją vaidy biniam filmui panašia tema. Galų gale mūsų abiejų užmanymai susiliejo ir tapo dokumentiniu filmu, kuriame vienas iš personažų fotografuoja. Vėliau išsikristalizavo, kad tai galės būti paroda ir knyga.

Sakyk, o pati esi fotografavusi ar fotografuojanti? Ar nėra poreikio pasivogti kokį kadrą? Su telefonu, aišku, fotografuoju. Bet kamera man nėra savas daiktas. Vaikščioti su fotoaparatu man nėra natūralu. Kartais fotografuoju įdomią sceną ar kompoziciją, kuri būtų pravarti filmui. Tai tarsi užrašas, kad prisiminčiau. Na, žinoma, ir dėl estetinio pasigėrėjimo. Oi, kaip gražu!

Mano žiniomis, prieš filmuodami kiną, iš pradžių viską nufotografuoja. Ankščiau piešdavo... Kai kas ir dabar piešia. Anksčiau, kai nebuvo skaitmeninių kamerų, fotografavimas, ryškini mas, spausdinimas būtų buvęs brangus reikalas. Piešti paprasčiau. Pasirinkimas priklauso ir nuo operatoriaus, ir nuo režisieriaus. Tai vadinama kadruotė, pasiruošimo variantas. Kai esi filmavimo aikštelėje, kurioje dar dvidešimt žmonių – aktorių, grimo, kostiumų dailininkų, apšvietėjų, tau jau reikia viską pasakyti, ko nori. Tai paruošiamoji kūryba. Režisierius kartu su operatoriumi iš anksto sukuria, kokia bus kadro, scenos dramaturgija, eiga, kompozicija.

OK, taip gražiai viskas susikabino: piešimas, fotografija, tapyba, kadruotė, dramaturgija... Dar fotografija yra nepamainoma, kai ieškoma būsimam filmui lokacijų. Pavyzdžiui, du žmonės kalbasi kavinėje. Kokia ta kavinė? Ieškai kavinių. Eini ir jas fotografuoji. Taip pat fotografija būtina, kai ieškomi, renkami aktoriai. Pavyzdžiui, reikia sukriošusio diedo. Vyksta atranka, siunčiami panašių tipažų vaizdai.

O fotografijos iš filmavimo aikštelės? Ar jų tikslas – dokumentacija? Archyvas? Dabar turi ir reklaminę prasmę. Kai dar filmo nėra, o gali parodyti, kaip ten vyko. Arba kaip filmuota sudėtinga, įdomi scena. Tai gali būti ir tyzeris (reklamos žanras – trumpa vaizdinė užuomina apie pasirodysiantį filmą – R. Š.). Be abejo, labai smagu ir prisiminti. Nes visa komanda

Iš „Nerutina“ filmavimo aikštelės (rež. J. Samulionytė, 2007) Audriaus Zeleniaus fotografija From NoRoutine film set (dir. J. Samulionytė, 2007) Photo by Audrius Zelenius

lieka už kadro. Sakykim, jeigu trisdešimt dienų dirbi, paskui visi susitinka vakarėlyje, peržiūri tuos kadrus iš aikštelės. Tai gal sentimentalioji prasmė. O tos fotografijos iš kino aikštelių prieš penkiasdešimt metų dabar kokią vertę turi!

Tam dokumentacijos reikalui kviečiamas fotografas iš šalies ar fotografuoja kas nors iš savos komandos? Jeigu komandoje yra entuziastas ar fotografuoti mėgstantis prodiuseris, jis ir fotografuoja. Bet galvojant, kad prireiks kadrų aiškiam tikslui, kviečiamas ir profesionalas. Dabar būna kviečiami ir fotografas, ir operatorius-dokumentalistas. Štai mano filme „Nerutina“ dalyvavo studijuojanti fotografė Miglė Narbutaitė. Ji turėjo užduotį fiksuoti aikštelę. Iš to buvo jos atskira paroda, kurią rodėme kino teatre. Tai buvo būtent jos požiūris į vyksmą aikštelėje.

Filmas „Nerutina“ filmuotas fotoaparatu, todėl, prisimenu, operatorius kartais tarp filmo kadrų dar nufotografuodavo ir kokių nors akimirkų aikštelėje. Arba filme „Močiute, Guten Tag!“ Vilma, fotografuodama ir kaip personažė, ir kaip režisierė, dar ką nors nuspausdavo ir iš aikštelės gyvenimo.