Gatvės meno galerija. 2021 ruduo by Kristina Kurilaitė

Gatvės Meno Galerija

2021 m. ruduo

gatvės meno galerija gatvės meno galerija gatvės meno galerija gatvės meno galerija gatvės meno galerija gatvės meno galerija gatvės meno galerija gatvės meno galerija gatvės meno galerija gatvės meno galerija gatvės meno galerija 2

Redaktorės laiškas Mes visada esame santykyje: su savimi, šeima, draugais, mylimaisiais, kolegomis, vieta

ir laiku, kuriame gyvename, jausmu, kurį šią

akimirką jaučiame. Gatvės menas taip pat gimsta iš santykio – santykio su miestu, jo

viešosiomis erdvėmis ir vietos bendruomenė-

mis. Tai neatsiejama miesto dalis, kurianti

naujas reikšmes, kurias atrasti gali kiekvienas jo gyventojas.

Rugsėjo pabaigoje lankiausi parodoje „Nuo

vandalizmo iki paveldo: Kauno gatvės me-

nas“. Tai pirmoji paroda, apžvelgianti Kau-

no gatvės meno istoriją, kintantį visuomenės požiūrį į tokį meną. Džiugu matyti, kaip kauniečiai puoselėja savo santykį su kultūra ir menu gatvėse.

Šiame numeryje su žurnalo komanda nusprendėme panagrinėti, kas yra įvietintas

menas ir kaip jį atpažinti, kaip vietos bendruo-

menės priima menines intervencijas savo aplinkoje ir kas atsitinka, kai jos įsitraukia į kūrybos procesą, kaip menininkai mato miestą ir kuria jam naujas reikšmes, kaip žmonės atranda aistrą ieškoti meno gatvėse.

Įprasta galvoti, kad urbanistinis menas kuriamas tik vasarą ir rudenį jau nieko naujo viešo-

Tereikia žvelgti į savo miestą smalsiu žvilgsniu ir matyti jį kaip kasdien besikeičiantį, gyvą organizmą. Tikimės, kad šis žurnalo numeris suteiks atradimo džiaugsmą, padės suprasti, kas yra įvietintas menas ir paskatins jo ieškoti savo aplinkoje. Žurnalo vyr. redaktorė Kristina Kurilaitė

siose erdvėse nepamatysime. Rengdamos šį

žurnalo numerį įsitikinome, kad taip nėra – šį rudenį gimė nemažai įdomių ir prasmingų meno projektų, sukurtos naujos neofreskos.

Viršelio kūrinys -

Artur Širin Ettoja kūrinys

„NIEKADA NEVĖLU___________“ Vilniuje.

Žurnalo redakcija:

Vyr. redaktorė, straipsnių autorė Kristina Kurilaitė

Straipsnių autorėsUgnė Mažonaitė

Magdalena Beliavska Gražina Montvidaitė

Žurnalo dizainerė Jūratė Mulma

Žurnalo redakcija -

gatvesmenogalerija@gmail.com

2021

Vilnius

Turinys Redakcijos laiškas. 1. Žurnalo tema

7 psl. - Kaip atpažinti įvietintą meną? Atsako lietuvių menininkai

2. Sukurta Lietuvoje

13 psl. - Gatvės menas Kaune suburia bendruomenes

18 psl. - Nauji vardai atsinaujinusioje atviroje miesto galerijoje 22 psl. - Einšteinas iš Šopeno gatvės 4

25 psl. - Kontroversijos Lietuvos kultūros sostinėje: Nidos atvejis 28 psl. -Vasariški atgarsiai iš festivalio Klaipėdoje

33 psl. - Piešinys ant sienos Šiauliuose praeivius verčia susimąstyti 37 psl. - Neofreskos Vilniaus senamiestyje prabyla žmogaus balsu 40 psl. - Lietuvių ir latvių santykiai – gatvės meno kūrinyje 3. Užsienyje

45 psl. - Pokalbis su Tim Marschang iš tarptautinės bendruomenės „Street art cities“ 49 psl. - Kai erdvės gimsta rankose

4. Pokalbis

54 psl. -Pijus Čeikauskas: „esu stebėtojas ir dalyvis viename asmenyje“

5. Prie kavos

58 psl. - Žurnalo komanda rekomenduoja

Žurnalo tema: santykiai

Kaip atpažinti įvietintą meną? Atsako lietuvių menininkai

Kristina Kurilaitė

Meną, kurį matome viešosiose erdvėse, galime vadinti įvairiai: piešiniais ant sienų, instaliacijomis, meninėmis intervencijomis, gatvės, urbanistiniu ar šiuolaikiniu menu. Tokį meną paprastai nusako ne tik spalvos, formos ar kiti vizualiniai aspektai, bet ir tai, kur jis yra ir kaip bendrauja su aplinka. Kūrinio vieta tampa neatsiejamu jo interpretacijos lauku. Todėl šiame žurnalo numeryje norime išskirti įvietinto meno konceptą ir panagrinėti jį su mūsų šalies menininkais, kuriančiais viešosiose miestų erdvėse. Kaip apibūdintumėte, kas yra įvietintas menas? Ramūnas (Kaunas): Kūrinys, kurio dalimi yra ir jo aplinka. Rūta (Vilnius): Meno kūriniai, kurie yra tiesiogiai susiję su erdve ar architektūrine plotme, kurioje yra sukurti ar instaliuoti. Morfai (Kaunas): Pritaikytas specifiškai vietai, netiražuojamas. Dar kitaip galime tai pavadinti „bespoke“. Galėtume išvesti naują terminą „bespoke street art“. Karolis (Kaunas): Menas, kuris dera su aplinka, ją reflektuoja.

Vytenio Jako kūrinys Kaune

Ieva Olimpija (Marijampolė): Kūrinys ir jo vieta yra neatskiriami, persipynę, jie papildo vienas kitą vizualine prasme. Taip pat kūrinyje gali atsispindėti ir vietos istorija. Kaip manote, kokie skirtumai yra tarp įvietinto meno kūrinių ir paveikslų? Ramūnas (Kaunas): Paveikslas gali atsiskleisti pakabintas ant įvairių sienų, o įvie-

tinto meno kūrinys pilnai atsiskleidžia tik jam skirtoje aplinkoje. Rūta (Vilnius): Įvietintas menas yra sukurtas konkrečiai vietai, o paveikslas gali „keliauti“ po skirtingas vietas. Morfai (Kaunas): Paveikslą pritaiko paveikslo savininkas ar pirkėjas, įvietintą kūrinį pritaiko pats kūrėjas jo kūrimo pradžioje. Karolis (Kaunas): Piešinys sukuriamas konkrečiai vietai, nekreipiant dėmesio į užsakovų užgaidas. Ieva Olimpija (Marijampolė): Paveikslai yra autonomiški, glaudžiai nesusiję su vieta.

Vytenio Jako kūrinys „Šviesos nešėjas“ Kaune

Pateikite gerų įvietinto meno pavyzdžių Lietuvoje arba užsienyje. Nurodykite menininką arba kūrinį.

Ramūnas (Kaunas): Morfai „Žvaigždžių sėjikas“. Rūta (Vilnius): Prancūzų menininkas JR. Morfai (Kaunas): Daugelis Vytenio Jako darbų yra pritaikyti vietai. Visa jo „Kiemo galerija“ praktiškai įvietinta ar bent jau buvo vadovautasi tuo principu. Pavyzdžiui, jo kūrinys „Berniukas su kriaukle“ – triukšmingoje gatvėje berniukas bando įsiklausyti į tylų kriauklės ošimo garsą. Karolis (Kaunas): Escif, Blu, Aryz, Morfai. Ieva Olimpija (Marijampolė): Vytenio Jako „Šviesos nešėjas“, „Rožinis dramblys“, „Kiemo galerija“, „Degantys akmenys“, „Teatro bromas“ – praktiškai visi Vytenio darbai yra įvietinti.

Prancūzų menininko JR instaliacija Paryžiuje

Morfai kūrinys „Paskutinis keleivis“ prie Kauno geležinkelio stoties

Sukurta Lietuvoje 10

Gatvės menas Kaune suburia bendruomenes Gražina Montvidaitė Kaunas – vienas geriausių pavyzdžių, kaip sutelkti žmones bendram tikslui bei per meną pagerinti sąlygas visai bendruomenei. Šiandien gatvės meno iniciatyvų, buriančių bendruomenes, gausėja, o žmonių grupės telkiasi ir stiprėja, kartu kurdamos patrauklią aplinką ir savo pačių istoriją. Nieko nelaukdamos jos ima likimą į savo rankas, o mes su džiaugsmu norime papasakoti apie būdus, kaip Kauno kiemai ir daugiabučių sienos spalvingėja. Sukūrė savotišką pažinčių platformą Iniciatyva, padedanti menininkams ir bendruomenėms surasti vieniems kitus – programa „Gyvos sienos“. Ji veikia tarsi tarpininkas, padedantis menininkams ir kauniečiams surasti vieniems kitus ir kartu kurti urbanistinio meno kūrinius. Daugiau apie šią iniciatyvą papasakojo Kauno vicemeras Andrius Palionis. „Gatvės menas – svarbi Kauno identiteto dalis. Jau trečius metus pilkos, laiko paliestos ar vandalų suniokotos miesto sienos atgimsta naujam gyvenimui. Programa „Gyvos sienos“ leidžia pasireikšti

menininkams ir bendruomenėms, kuriant vientisą galeriją po atviru dangumi. Tai savotiška pažinčių platforma, kurioje radę patinkančią „antrąją pusę“ savo sienai ar piešiniui, menininkai arba sienų savininkai gali susisiekti vieni su kitais ir detaliau aptarti kūrinio įgyvendinimo galimybes“, – teigia A. Palionis. Šis projektas ilgainiui virto racionaliu įrankiu, skirtu suburti bendruomenes ir kūrėjus vienam tikslui – nuspalvinti miestą ir savo namų sienas gražiausiomis spalvomis. Virtualioje erdvėje menininkai turi galimybę ne tik prisistatyti, pateikti darbų pavyzdžius bei idėjas, bet ir ieškoti visame mieste išsidėsčiusių laisvų, piešiniams tinkamų sienų. Radę patikusią sieną, jie tiesiogiai susisiekia su jos savininkais ir kartu idėjas paverčia realybe. Svarbu, kad menininkai, radę patinkančią sieną ir sugalvoję piešinio idėją, gali projektą pateikti programai „Kauno akcentai“, kurios komisijos patvirtintų idėjų įgyvendinimas bus finansuojamas savivaldybės. Taip kiekviena siena gali virsti meno kūriniu ir kiekviena idėja – rasti savo vietą ant pastato sienos visiškai nemokamai. „Gyvos sienos“ – tai puikus institucijų, kul11

tūros atstovų ir kauniečių darnaus bendradarbiavimo pavyzdys, kai sukuriama pridėtinė vertė ir gyventojams, ir Kauno svečiams. Netrukus šio projekto rėmuose bus nuspalvinta apie šimtas pilkų sienų.

Didelę dalį jų galima aplankyti pasitelkus unikalų „Kaunastic“ maršrutą „Sienografo užrašai“: https://bit.ly/sienografouzrasai. Daugiau informacijos rasite internete: gyvosienos.kaunas.lt“.

Menininkės Lauros Slavinskaitės neofreska Eiguliuose, Kaune. M. Plepio nuotr.

Tado Vincaičio-Plūgo kūrinys „Kasdieniai džiaugsmai“ Partizanų gatvėje sukurtas per programą „Gyvos sienos“.

Pokalbis su menininke Laura Slavinskaite

dailės akademijos Kauno fakultete. Ten vyko pirmieji prisilietimai prie darbų su grupėmis įvairiuose dailės terapijos projektuose. Sieninės tapybos pobūdžio kūrybą su bendruomene pradėjau 2020 metais „Kaunas 2022“ ,,Šiuolaikinių seniūnijų“ projekte Kulautuvoje. Ten rinkau krašto bei gyventojų istorijas ir jas persijodama per asmeninį filtrą talpinau į eskizus. Toks pats procesas vyko ir čia, Eiguliuose, ,,Fluxus Labas! Kiemas“ projekte, įsiklausant į kaimynų tarpusavio naratyvus. Kokių iššūkių atnešė toks kūrybinis procesas?

Laura Slavinskaitė

Kita iniciatyva, apie kurią norime jums papasakoti, kilo iš vieno „Kaunas 2022“ įgyvendinamų projektų – „Fluxus Labas! Kiemas“. Kauno Geležinio Vilko g. 11 ir 13 namų gyventojus įkvėpė idėja, kad jie gali patys kurti savo aplinką, o šiai minčiai įgyvendinti pakviesta tapytoja Laura Slavinskaitė. Ją ir kalbinome, norėdami suprasti, kaip vyko kūrybinis darbas su bendruomene ir kokius iššūkius ši užduotis menininkei atnešė. Ar anksčiau teko kurti meno darbą kartu su bendruomene? Socialinių meninių projektų formatą atradau dar studijuodama bakalaurą Vilniaus 14

Bendruomeninio darbo pagrindinis iššūkis yra suburti gyventojus ir juos prakalbinti. Geležinio vilko gatvės kiemo iškelta problema buvo gyventojų susvetimėjimas. Tą išryškinusios lyderės, Eva ir Indrė, padėjo kaimynus išsikviesti į kiemą ir galiausiai tai tapo proga vieniems su kitais susipažinti. Iš pradžių rodėsi, kad bendrų, vienijančių taškų nelabai buvo, bet vystant dialogą iškėlėme gražių istorijų nuotrupų, kurios sugulė į galutinį piešinį ant penkiaaukščio namo sienos. Kaip bendruomenė reagavo į pasiūlymus? Ar noriai įsitraukė į bendradarbiavimą? Eskizus kūriau iš išgirstų pasakojimų, tad stebėdami juos, vietiniai save juose atpažino. Mano siūlymų buvo įvairių, bet balsa-

Menininkė Laura Slavinskaitė prie savo paveikslų. Asmeninio archyvo nuotr.

vimo ir diskusijų būdu išsirinkome bei išsigryninome vieną, labiausiai tikusį variantą. Kas šiame projekte labiausiai įsiminė? Džiaugiuosi galėdama pagilinti patirtį socialiniuose projektuose, sprendžiant išsikeltą problematiką. Man visada įdomu rinkti medžiagą klausantis kito, ją sisteminti, išryškinti svarbiausius akcentus iš atskirų dalių, sukuriant įtikinamą pasakojimo mozaiką. Įkristi į vietą, laiką tarp žmonių, kurie nepažįsta vieni kitų, nors yra kaimynai, nepažįsta ir vedančiojo – unikali patirtis. Tikiu, kad ,,Fluxus Labas“ kiemų projekto emoci-

nis įdirbis Geležinio Vilko kieme įpūtė glaudesnio ryšio su kiemo aplinka pradžią ir tikiuosi, kad tai bus išnaudota pačių gyventojų iniciatyvoms ateityje. Ypač dabar, kai ypatingo susvetimėjimo amžiuje, socialinių krizių akivaizdoje, bendrystės, atlaidumo, supratingumo šalia esančiam taip stinga. Kaip manai, koks gyventojų, praeivių požiūris į baigtą kūrinį, kai jie turi galimybę prisidėti prie jo atsiradimo? Baigtas kūrinys ant sienos – tai koliažinis 15

gyventojų pasakojimas. Stilizuotas magnetofono kontūras mena 1970 metų naujakurių įsikraustymo, džiaugsmo ir švenčių akimirkas. Devyniadešimtųjų stiliaus vaikų animacinius siluetų drabužius atkūriau iš jau užaugusių tų pačių gyventojų (Evos ir Aurimo) pateiktų autentiškų fotografijų. Kregždžių siluetai – šiandieninės gyventojos, pakeitusios anksčiau čia virusį vaikų klegesį. ,,Išeik į lauką!“ – šiandien skamba vis rečiau. Dabar vizuali kiemo istorija – tarsi melancholiškas prisiminimas, tačiau ir tikėtina ateities vizija. Gyventojai pilkame betonų fone norėjo spalvų ir pagaliau šiandien jos skamba.

Kūrybiniai procesai suteikė kitokią progą kaimynams vieniems su kitais pabendrauti ir sukurti (atkurti) vienijančių bendrumų. Kelią link to gyventojams primins drauge sukurtas piešinys ant namo sienos. Šios iniciatyvos yra tik vieni pirmųjų gatvės meno kūrimo bendruomenių telkimui pavyzdžių. Tikimės, kad per ateinančius metus, kol Kaunas bus Europos kultūros sostinė, tokių piešinių, pasakojančių namo, gatvės ar viso kvartalo istorijas daugės ir dėl to gyventojai bei bendruomenės telksis ir stiprės.

Nauji vardai atsinaujinusioje atviroje miesto galerijoje

Unikali šiuolaikinio meno galerija po atviru dangumi „Open Gallery“ šį rudenį pasipildė dar penkiais naujais kūriniais. Kartu su iki šiol galerijoje sukurtais darbais – skulptūromis, piešiniais ant sienų, šviesos instaliacijoms – viso galerijoje bus apie penkiasdešimt kūrinių. Naujamiesčio veidą jau ketvirtus metus gražinantis tarptautinis projektas pirmą kartą meno kūrinius „apgyvendino“ ne tik buvusio Elfos fabriko teritorijoje, bet ir už jos ribų: Vilniaus miesto inicijuotos programos „Kuriu Vilnių“ dėka, naujos galerijos ribos prasiplėtė iki pat Stoties rajone esančios Šopeno gatvės. 16

Tradiciškai atliepdami pagrindinę galerijos koncepciją – laisvės ir nepriklausomybės, atgimimo idėjas – savo darbus piešė kūrėjai iš skirtingų Lietuvos miestų – Linas Kaziulionis KArt7, Artur Širin Ettoja (Vilnius), Timotiejus Norvila Morfai (Kaunas), Salvija Vaičikonytė (Panevėžys) ir Jolita Puleikytė Jolita ONline (Šiauliai). Menininkų darbuose – ne tik savitas išskirtinis kūrybinis braižas, bet užšifruotos įdomios atsiradimo istorijos ar piešiniams „pavesta“ tam tikra misija. Galerijos „senbuvis“ – ryškus šių dienų menininkas Linas Kaziulionis savo kūrinį „Menininkas“ realizavo net trijose dimensijose.

rinio

jo kū

aujo

vo n

ie sa

ai pr Morf ažos

,,Perv ”

epas

Ryškus kūrybinį veržlumą ir nenutrūkstama naujų idėjų versme pulsuojantis kūrinys prie pat „Open Gallery“ įėjimo nuo šiol pasitinka atvykstančius ir kviečia pasinerti į spalvingą gatvės meno pasaulį. Nuo šiol Švitrigailos gatvės praeivių akis stebina ryškus ir įsimintinas Timotiejaus Norvilos, žinomo Morfai slapyvardžiu, neoklasikiniu stiliumi pavaizduotas epizodas iš traukinių pervažos budėtojos gyvenimo.

Skambiu „Pervažos epo“ pavadinimu ant beveik šimto kvadratinių metrų ploto senos tvoros išsidėstęs piešinys ne tik organiškai įsiliejo į miesto kraštovaizdį, turi sąlyginį siužetą ir ypatingai išsiskiria iš kitų Morfai kūrinių. Jo epicentre – reguliavimo lazdelę tarsi karališką skeptrą laikančios pervažos budėtojos, vaizduojamos tarsi deivės, personažas, dirbantys vyrai, o piešinio stilistika plėtoja komiksų, senųjų animacinių filmų liniją. 17

Menininkų dueto iš Nyderlandų Telmo Miel kūrinys ,,Leading (re)generation".

Jautrūs ir daugiasluoksniai galerijos teritorijos viduje „apsigyvenę“ Open Gallery debiutančių – menininkių Salvijos Vaičikonytės ir Jolitos Online kūriniai. Stilistiškai darbai tarpusavyje susišaukia prasmėmis: abi menininkės kviečia išgirsti vidinį balsą, tačiau siūlo tai padaryti skirtingai. Jolitos Online kūrinys „Žmonės yra linkę išeiti į dykumas“ kalba apie besąlygišką poreikį 18

išeiti iš savo komforto zonos – į metaforiškąsias dykumas, tuo tarpu Salvija savo piešiniu „Laisvė būti“ primena kaip svarbu daryti tai, kas kelia džiaugsmą, atrasti užslėptus talentus, leisti sau kurti išjungus visas vidinio kritiko keliamas abejones.

„Šiemet išsikėlėme tikslą „išeiti" iš buvusio „Elfos“ fabriko vidinės teritorijos, pradėti kurti savo miesto veidą ir už galerijos ribų. Tai puikiai pavyko: net trys darbai įgyvendinti išorėje. Vienas jų – kartu su Švietimo mainų ir paramos fondu realizuotas milžiniško Einšteino paveikslas, kurį nupiešė Artur Širin Ettoja“, – pasakojo galerijos įkūrėja Živilė Diavara. Menininkas savo kūrinį „NIEKADA NEVĖLU___________“ tapė norėdamas išsaugoti originalų pastato sienos veidą – rinkosi ryškias spalvas, tačiau plaukiojančias linijas, taip pat stengėsi, kad kūrinys neužgožtų originalios sienos tekstūros, o pats darbas taptų gyva ir neatsiejama V. Šopeno gatvės dalimi. Kiekvienas, nors trumpam sustojęs prie šio kūrinio, yra kviečiamas susimąstyti apie tai, ką atidėliojo dėl vienokių ar kitokių priežasčių, tačiau norėtų prie savo svajonės sugrįžti. Pasak menininko, naujų dalykų, kad ir kokie jie būtų, imtis niekada nevėlu.

PRIEŠ

Open Gallery Night Lapkričio 18 d. buvo surengtas naujų darbų pristatymo renginys „OPEN GALLERY NIGH’21“, kurio metu meno gurmanams ir visuomenei pristatyti ir naujieji darbai, ir mobilioji aplikacija su penkiais skirtingais audio turais. Visoje kiemo teritorijoje ir pačiame Lofte vyko intensyvus meninis veiksmas: diskusijos, šiuolaikinio meno performansai, realios ir virtualios parodos, filmo peržiūra, šokio spektaklis, didžėjų ir vidžėjų pasirodymai.

Einšteinas iš Šopeno gatvės 4 Ugnė Mažonaitė Spalio pradžioje agentūra „Go Vilnius“ pasidalino džiugia žinia – Vilniaus stoties rajonas pripažintas vienu įdomiausių ir pateko į „Šauniausių pasaulyje kaimynysčių“ (angl. World’s Coolest Neighbourhoods) sąrašą, sudarytą tarptautinio kultūros ir laisvalaikio žurnalo „Time Out“. Lietuvos sostinė, patekusi į penketuką, už nugaros paliko net 44 dalyvius ir aplenkė net tokius didmiesčius, kaip Niujorkas, Honkongas, Melburnas ir kitus. Panašiu metu sostinės stoties rajone buvo įkurdintas ir didžiulis Einšteinas (didelė neofreska Šopeno gatvėje), kurį sukūrė menininkas Artur Širin, žinomas Ettoja slapyvardžiu. Jaunystėje čia nemažai laiko praleidęs kūrinio autorius sako, kad pateikti eskizus „Open Gallery“ kartu su Švietimo mainų paramos fondu organizuotam konkursui skatino ne nostalgija ar prisiminimai. „Man patiko pati siena, jos charakteringas paviršius, gerai matoma lokacija. Aplikavau ne sentimentų vedamas. Vėliau sužinojau, kad šią sieną daug kas buvo nusižiūrėjęs, taigi laiko klausimas kada ir kaip kažkas būtų ją sutvarkęs. Su malonumu nupieščiau ir kitame rajone, tik jau ne Einšteiną. Location scouting (angl. vietos 20

paieškos) metu turėjau daug sienų variantų po Vilnių, ir skirtingų idėjų piešiniams, bet daug dalykų susidėliojo taip sėkmingai, kad būtent prie stoties nupiešiau Einšteiną.“ Kūrybinės erdvės pasirinkimas, anot pašnekovo, nors ir ne visuomet būna asmeninis, tačiau tai niekada netampa problema. Priešingai – vieta gali įpūsti naujų minčių, įžvalgų ir idėjų: „Aš norėčiau pats rinktis lokacijas (ir taip darau, kurdamas gatvės meną), bet dažnu atveju man lokacija yra pateikiama kaip iššūkis. Štai erdvė, žiūrėk. Susipažįstu su ja, išanalizuoju, tada kuriu.“ Sulaukė daug dėmesio Šis didelis piešinys prie Vilniaus autobusų stoties sulaukė nemažai dėmesio ir iš žiniasklaidos, ir iš visuomenės. Šio kūrinio nuotrauka savo „Facebook“ socialinio tinklo paskyroje pasidalino ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius. A. Širin sako, kad toks susidomėjimas jam nebuvo netikėtas, tačiau abejoja, ar tai ilgai tęsis. „Tai trumpalaikis visuomenės susidomėjimas. Yra daug įdomių kūrėjų, ir visi nori pasiekti auditoriją. Gero menininko tikslas yra pasiekti auditoriją. Bet vieną kartą padaryti neblogą kūrinį nėra karjeros pasiekimas. Profesionalumas – kai nuolat gene-

Menininkas Artur Širin Ettoja

ruoji sėkmingus darbus. To norisi siekti. Dar turiu tokią teoriją: kodėl geriausi darbai būna jaunų muzikantų, menininkų? Vien tik dėl energijos? Manau dar ir dėl to, kad jie jaučia vartotoją ir labiau linkę su juo būti ant vienos bangos. Kuo kūrėjas vyresnis, tuo jis nepakantesnis, ir linkęs daryti tai, kas ir kaip jam iš tikrųjų patinka, taip toldamas nuo vartotojo. Dar gali kilti klausimas „Kaip tai vartotojui? Menas gi ne apie tai, o apie savęs realizavimą.“ Menas taip, tačiau muralizmas, manau, yra pusiau menas, pusiau taikomoji dailė.“

jus bei visus, stebinčius miesto pokyčius. Didžioji dalis apklausoje dalyvavusiųjų, Vilniaus stoties rajone kuriamą meną vertina teigiamai, o ant sienos nupieštas originalus ir naujas Einšteino portretas taip pat vertinamas palankiai – didžiausius balus skyrė 62,5% apklaustųjų.

Auditorijos (į)vertinimas

Štai ir keletas Jūsų įžvalgų:

Šįkart A. Širin darbą įvertinti pakvietėme ir žurnalo „Gatvės meno galerija“ skaityto-

•„Niekada nevėlu atrasti, išrasti, tyrinėti, patirti ir nesvarbu kokio esi amžiaus,

Veržlumo, laisvės ir atvirumo pasauliui, nuolatinio pažinimo, idėjų skatinimą gatvės meno kūrinyje įžvelgė dažnas, o kai kurie sako, net neįsivaizduojantys, kokia mintis čia galėtų būti paslėpta.

išvaizdos. Svarbiausia – vidinis noras, iniciatyva požiūris, veržlumas sukurti kažką naujo arba atrasti sena naujai“ •„Mokytis, keliauti, kažko siekti, būti/jaustis jaunatviškam niekada nevėlu, net jei esi žilas diedukas :)“ • „Nes jis Forever Young (angl. amžinai jaunas) ir patrauklus tiek jauniems, tiek vyresniems žiūrovams!“ • „Šis kūrinys reiškia miesto įvairiapusiškumą – turiningą praeitį, išmintį, atvirumą naujovėms, modernizmui, technologijoms.“ • „Apačioje yra traukinys – man tai siejasi su progresu. Einšteinas prisidėjo prie didžiulio progreso mokslo pasaulyje, o turint omeny, kad stoties rajonas tuoj keisis, tai, tikėtina, bus ir čia progreso.“ • „Neatsižvelgta į vietą ir šalia esančią architektūrą. Idėja graži ir faina, tik prastai įgyvendinta.“ Edukacija Kūrinio autorius A. Širin paaiškino, kodėl šis meno darbas, vaizduojantis Einšteiną, turėtų būti įvardijamas būtent kaip muralas, o ne kuria nors kita sąvoka: „Noriu pabrėžti, kad kalbame ne apie gatvės meną, bet apie muralizmą. Užsakomieji sienų piešiniai yra muralai. Muralizmas – jis konservatyvus. Gerai, jei akademijoje prieš 20 metų išmokti tapybos ar piešimo principai bus panaudoti gatvėje, dar geriau, jei bus sureaguota į ekologines, politines, sociolo22

gines aktualijas. Bet čia tai nebūtina, o kartais ir žalinga. Niekas nenori, kad jo kūrinį nepatenkinti miestiečiai sunaikintų po kelių dienų. Ne tik mūsų, bet daugumos šalių visuomenė yra konservatyvi. Būtų nerealu, jei pavyktų muralizmu edukuoti ją. Bet po šimto metų konceptualizmo ir abstrakcijos viešojoje erdvėje mes vis dar gyvename neoklasicizmo laikais.“ Įvairius kūrybinio kelio etapus perėjęs menininkas mano, kad nuolatinis mokymasis, siekimas naujų tikslų yra itin svarbus, o gatvės menas, muralai, nėra išimtis. Gatvės menas negali gyvuoti be mokymosi, be reagavimo į aplinką, į laikmetį ir aktualijas. Kūrėjas turi mokytis ir jausti aplinkinį gyvenimą. A. Širin juokauja, kad nustojęs mokytis, pradedi tapyti vingiuojantį upelį ir rudeninius medžius be jokio konteksto. Kaip feniksas iš pelenų Niekada nevėlu – tokia idėja dabar sklando Vilniaus stoties rajone ir ją atspindi iš tolo praeivius stebintis jaunatviškas ir veržlus Einšteinas iš Šopeno gatvės. Šis rajonas sparčiai keičia savo veidą ir tai vilniečiai pastebi. Absoliuti dauguma mūsų apklausoje dalyvavusių respondentų šiuos pokyčius vertina teigiamai ir mano, kad daugiau gatvės meno kūrinių padėtų sukurti dar geresnę ir jaukesnę atmosferą. Menas visad keičia erdves ir suteikia joms naujų reikšmių.

Kontroversijos Lietuvos kultūros sostinėje: Nidos atvejis Magdalena Beliavska

Neringa šiemet yra Lietuvos kultūros sostinė. Vasarą Nidoje atsirado daugiau spalvų ir šurmulio. Kristinos Kurilaitės nuotr.

Tarpkarantininę 2020 metų vasarą turėjau progą praleisti Nidoje: miestelyje, kurį anksčiau lankydavau tik šaltuoju metų laiku, tik rekreacijos tikslais ir išskirtinai dėl gamtos. Vasarą Nida žydi kitaip. Dabar tai jaunimo ir menininkų vasaros avilys, kone kas dieną siūlantis renginius, šokius ar gurmanišką maistą. Dar labiau nustebau grįžusi į Nidą šių metų vasarą, miesteliui įgijus 2021 metų Lietuvos kultūros sostinės titulą. Iš dalies niekas nepasikeitė: Taikos gatvė ir teritorija aplink savivaldybę vis dar išrausta, miškai ir jūra vis dar nuostabūs. Užtat didelius pokyčius pastebėjau marių pakrantėje. Apleisti seni žuvininkystės ūkio pastatai, įsprausti tarp prieplaukos ir autobusų stoties, man, kaip ir Nidoje vasaras

leidžiančiam jaunimui, visada atrodė kaip daug potencialo turinti vieta. Šiemet dingo ją supančios tvoros, ant sienų atsirado neofreskos, renginių erdvė ir gatvės maistą tiekiantys kioskeliai. Netrukus paaiškėjo, kad tai Vilniaus stoties rajone neseniai atsidariusių festivalių namų „Line UP“ atšaka. Naglių gatvėje atsidariusi „Menų zona“ žada miesteliui renginių ir veiklų gausą. Gražus marių krantinės akcentas – įdomu, kaip prigijo?

Anton Hudo kūrinys Nidoje. Kristinos Kurilaitės nuotr.

Viena ilgametė Nidos rezidentė, gyvenanti prie pat aptariamojo objekto, įspūdžiais apie „Line Up“ pasidalino labai noriai. Pasak pašnekovės, pokyčiai pradžioje kėlė susidomėjimą. „Maniau, kad tai pagyvins dieninį Nidos gyvenimą, įneš meniškumo, o foodtruck’ai, turėję būt prie scenos, leis paskanauti įvairių šalių virtuvių patiekalų. 24

Sukurta atmosfera labiau primena Vilniaus gatvę sostinėje, tad manau, kad konceptas nepritaikytas Nidos veidui – gamtos ir ramybės sandūrai. Atmosfera ir srautai labai pakito, atsirado naktinis gyvenimas, kuris trikdo aplinkinių ramybę iki pat paryčių. Vietoj meninių veiklų, nauja vieta atvėrė kelią chaotiškai barų kultūrai netinkamoje vietoje.“

Anton Hudo kūryba Nidoje. Kristinos Kurilaitės nuotr.

Kritikos „Menų zonai“ kilmė labai suprantama tiems, kam teko bent kelias vasaros dienas praleisti Nidoje. Neringa visada traukte traukė tuos, kas pavargo nuo didžiųjų miestų triukšmo ar nupigintų pajūrio kurortų. Vietiniai gyventojai labai sunkiai susigyveno su toli nuo centro, miške įsikūrusiu „Kupolu“ ar „Zuikio daržu“, kurie tik dėl atokesnės lokacijos sugebėjo atlaikyti priešų nepritarimą. Natūralu, kad

beveik pačiame miestelio centre atsiradęs naujas garsus ir bemieges naktis generuojantis objektas vargins ir vietinius gyventojus, ir poilsiautojus. Tačiau meninė naujos iniciatyvos vertė nepriklauso nuo veiklų pobūdžio – reikia pripažinti, kad į marias atsisukęs „Line Up“ veidas traukia akį.

Pagrindinis vizualusis apleistos industrijos akcentas – neofreskos. Jas kūrė keli, organizatorių pakviesti menininkai iš Lietuvos ir užsienio. Didžiausių ir geriausiai matomų, atsuktų į marias piešinių autorius Anton Hudo, į Nidą atvažiavo iš Ukrainos. Pagrindinis menininko dėmesio laukas, atsispindintis ir kituose jo darbuose – socialiniai konstruktai, griaunantys bendruomenes iš vidaus ir išorės. Anot A. Hudo, apleistos industrijos sienos primena, kad ši akis badanti vieta anksčiau turėjo aiškią paskirtį, tarnavo vietinei bendruomenei, todėl dabar jos apleistumas erzina. 25

Cituojant menininką „tai šiek tiek konservatyvu, bet dabartinio pasaulio vizualinė spūstis verčia netikėti, kad dar įmanoma sukurti kažką naujo, originalaus.Bet aš myliu tai, ką darau, ypatingai, kai pati siena diktuoja, ką daryti. Tai primena kolaboraciją tarp manęs ir sienos“ (versta iš anglų kalbos). Ukrainiečių menininkas sukūrė didelius ir spalvotus keistų būtybių piešinius. Tai tarpusavy susipynę padarai, kiek primenantys žuvis, kiek sliekus. Yra ir paukščiai – vienas tempiantis karutį su lizdu, kitas jame paskendęs. Šoniniame fasade, aukštai, lyg būtų pasiruošusi išskristi, įsivietino žuvis.

Ir šitaip Nidoje susiduria du pasauliai: tradicinio miestelio ir naujo, kiek skandalingo požiūrio į poilsį ir meną. Anton Hudo mintis apie nykstančias bendruomenes kelia refleksiją: ar įmanoma miesteliui, kuris dar nėra pasiruošęs naujovėms, išlikti vieningu, kai pasaulis aplinkui taip sparčiai keičiasi? Kaip iniciatyvos, suteikiančios antrą gyvenimą merdintiems objektams, turėtų taikytis prie vietinio gyvenimo tempo? Gal Lietuvos kultūros sostinės titulas ir turėjo išjudinti pusiasalį iš įprastų vėžių, bet tiems, kam Nidos ramybė miela širdžiai, sunku susitaikyti su naujuoju jos veidu. Belieka tikėtis, kad pamoka išmokta, o naujas sezonas prasidės kitu ritmu.

Vasariški atgarsiai iš festivalio Klaipėdoje Ugnė Mažonaitė Šių metų vasara uostamiesčiui buvo išskirtinė – Klaipėda pripažinta Europos jaunimo sostine, čia pirmą kartą įvyko gatvės meno festivalis „Aš nesu tik siena“. Pirmieji miesto pokyčiai prasidėję dar ankstyvą pavasarį, truko net keletą mėnesių, o per tą laiką sukurta nemažai išskirtinių darbų: tiek savo forma, tiek ir technika. Teigiami pokyčiai Praėjusiame žurnalo numeryje, kai projektas tik startavo, rašėme, kokių naujovių bus 26

galima tikėtis Klaipėdoje, o dabar žvelgiame iš šiandienos perspektyvos į visa tai, kas jau įvyko. Lijana Judeikytė, viena iš festivalio organizatorių komandos „Creators 76“ narių, prisimindama šį laikotarpį sako, kad teigiami pokyčiai akivaizdūs. „Visas ,,Aš nesu tik siena“ projektas daug pakeitė Klaipėdoje, davė startą Klaipėdos gatvės meno aktyvumui, kuris buvo šiek tiek prislopęs. Projekto metu atsirado daug naujai atgimusių erdvių, kurios dabar jaukesnės, patrauklesnės. Susidomėjimas matomas ir iš verslo pusės: kreipėsi ne vienas norintis sužinoti menininkų kontaktus.“

Naujas „Gyva grafika“ kūrinys Klaipėdoje – „Ekspediciją po neišgalvotus pasaulius“.

Pagrindinis minėto festivalio komandos tikslas – nejaukias, periferines miesto zonas paversti įdomesnėmis ir priimtinesnėmis gyventojams bei miesto svečiams, prisidėti prie infrastruktūros gerinimo. „Džiaugiamės, kad pavyko įgyvendinti daug meninių projektų, suburti didžiulį kūrėjų tinklą, sukurti Klaipėdos gatvės meno svetainę, žemėlapį, įtraukti daug savanorių, surengti jaunimo festivalį ,,Art gates“, atnaujinti apleistas Klaipėdos miesto erdves“ – nuveiktus darbus vardija pašnekovė. Kūryba pritaikyta erdvei Vieni pirmųjų festivalio dalyvių buvo kūrybinės studijos „Gyva grafika“ menininkai Žygimantas Amelynas ir Tadas Šimkus, sukūrę neofreską „Ekspediciją po neišgalvotus pasaulius“. Anot Ž. Amelyno, tai „labai artimas širdžiai darbas su pozityvo užtaisu, ilgai ieškojęs tinkamos sienos. Tikrai džiaugiuosi rezultatu ir galimybe sudalyvauti šiame festivalyje.“ Anot menininko, vieta, kurioje bus kuriamas meno darbas, gatvės mene yra vienas svarbiausių elementų, todėl „net labai geras piešinys, netinkamoje erdvėje gali atsirasti kaip svetimkūnis. Turi būti atsižvelgta ir į pačią architektūrą, ką diktuoja namo proporcijos (tiesa šiuo atveju jos buvo dėkingos ir nevaržančios). Labai norėjosi pritaikyti darbą ir pačiai Klaipėdai, todėl atsirado žuvų fonas.“ 28

Kitas festivalio dalyvis, menininkas Pijus Čeikauskas teigia esantis patenkintas savo darbo rezultatu, o tokia patirtis jam suteikia dar daugiau prasmės kurti gatvės meną: „Praeiviai, techninių sprendimų paieškos, fizinis darbas, meniniai sprendimai, eskizų derinimai – viskas užgrūdino ir davė naujų patirčių. Pavyko įgyvendinti dvi sienas. Jos man kažkiek panašios. Turėjau daug kūrybinės laisvės net jau ir turint eskizą.“ Į(si)traukimas Uostamiesčio gyventojai žinojo, kas jų laukia – visi būsimi darbai buvo aptarti iš anksto, todėl ir rezultatais dauguma liko patenkinti. P. Čeikauskas sako, kad kuriant miestuose pozityvaus dėmesio netrūksta: dažnas praeivis dar pasiteirauja, ar meninkui dažus kas nors perka, ar pats už juos susimoka: „Kiekviena siena aplink tave sutraukia vietinį kontingentą. Įdomu su gyventojais pabendrauti būtent sienų tapybos kontekste, apie jų rajoną ir, žinoma, edukuoti, kuo čia skiriasi nuo graffiti.“ Ž. Amelynas taip pat prisimena, kad kūrybinio proceso metu sulaukė išskirtinai gerų ir palaikančių atsiliepimų. „Tokio tipo piešiniai yra gerovės sprendimai, gana dekoratyvūs ir neiššaukiantys, jie retai sulaukia priešiškų pasisakymų. Mums, kaip meno žmonėms, tikrai svarbi žmonių nuomonė, bet labiausiai svarbus yra autoritetingų architektų ir dailininkų palaikymas.“

Pijaus Čeikausko kūrinys „Rūpintojėliai“ Klaipėdoje. Kristinos Kurilaitės nuotr.

Smagu ir tai, kad festivalio dėka, į veiklas buvo įtraukta daug jaunimo, kurie galėjo ne tik stebėti bei dalyvauti įvairiose edukacinėse programose, bet ir patys prisidėti prie organizacinių darbų įgyvendinimo. „Subūrėme didžiulį savanorių tinklą, kurį sudarė apie 80 žmonių. Jaunimas padėjo įgyvendinant kiekvieną darbą. Savanoriai bendravo su menininkais, padėjo jiems. Taip pat, padėjo paruošti erdves, patys prisidėjo potėpiais, aktyviai dalyvavo viso projekto metu ir puikiai atspindėjo Klaipėdos titulą, kuris šiais metais, kaip žinoma – Europos jaunimo sostinė“ – prisiminimais dalijasi L. Judeikytė. Ateitis parodys Pirmasis „Aš nesu tik siena“ festivalis Klaipėdai atnešė daug teigiamų pokyčių, puikiai įvertintas ir vietinių, ir miesto svečių, ir pačių menininkų. „Manau, kad įvyko labai geras startas pirmam gatvės meno festivaliui Klaipėdoje. Svarbiausia, kad viskas derinama su Klaipėdos įvaizdžio komisija, o pagrindinė motyvacija – kurti gražesnį miestą“, – teigia Ž. Amelynas. P. Čeikauskas džiaugiasi šiltu organizatorių bendravimu ir sako, kad norėtų sukaupta patirtimi pasidalinti tęsiant tokius festivalius. Tik pastebi, kad reikėtų kiek labiau atsižvelgti į vietų specifikas: kur koks piešinys atsiranda ir kaip jis tinka erdvei ir vizualiai, ir konceptualiai. „Norisi visada padaryti žymiai daugiau nei leidžia resursai. Mane toks požiūris žavi – siekimas visada kažko keliais 29

Artur Širin Ettoja kūrinys ant požeminės perėjos Klaipėdoje. Kristinos Kurilaitės nuotr.

laipteliais daugiau. Pirmyn!“, – sako festivalyje dalyvavęs menininkas. Kaip viskas klostysis ateityje, anot L. Judeikytės, dar nėra visiškai aišku, bet tvirtas pagrindas jau sukurtas: „Labai norėtume, kad šis projektas būtų tęstinis, bet šimtu procentų užtikrinti dar negalime. Dabar svarbiausia tai, kad padarytas startas, įsitikinome, kad Klaipėdos gatvės atviros kūrybai ir yra pasiruošusios naujiems gatvės meno kūriniams“.

Taigi, jei aplankyti festivalio vasarą nepavyko, galbūt žiemos sezonas taps puikia proga pasigrožėti ne tik užšalusia jūra, bet ir atrasti naujausius uostamiesčio gatvės meno kūrinius.

Artur Širin Ettoja kūrinys ant požeminės perėjos Klaipėdoje. Kristinos Kurilaiės nuotr.

Piešinys ant sienos Šiauliuose praeivius verčia susimąstyti Gražina Montvidaitė Išgyvenus pirmuosius pandemijos metus ir vis dažniau patiriant gamtos galią, siaučiančias stichijas, apima jausmas, kad esame apokalimptinio filmo veikėjai. Regis, viskas keičiasi neatpažįstamai, tačiau kartu, esminiai sprendimai ir pokyčiai taip ir neįvyksta. Ramina mintis, kad per įvairiausius išbandymus žmogų lydi menas. Vienas tokių kūrinių, į miesto bendrą būtį rudenėjant atnešęs spalvų ir gyvybės, yra menininko Karolio Grubio neofreska „Vanduo brangesnis už auksą“, post apokalipsės tema, pasiūlyta „Šiaulių naktų“ festivalio.

Remigijus Ruokis. Vilmanto Dabrasko nuotr.

Daugiau apie temą ir patį kūrinį kalbamės su K. Grubiu ir festivalio organizatoriumi, prodiuseriu ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto lektoriumi Remigijumi Ruokiu. Karoli, tavo kūrinys „Vanduo brangesnis už auksą“ ant vieno pastato Šiauliuose sienos atsirado „Šiaulių naktų“ festivalio metu. Jis atliepia renginio pagrindinę temą – post apokalipsę. Gal gali papasakoti apie kūrinio idėją? Meinkas Karolis Grubis.Asmeninio archo nuotr.

įgyvendinamas darbas. Manau, kūrybinė laisvė yra labai svarbu, nes menas yra skirtas fantazijai lavinti ir žiūrovams edukuoti. Karolis Grubis: Kūrinio tema gan artima man pačiam. Labai mėgstu post apokaliptinius filmus. Dažnai mano piešiniuose atsiranda fragmentų, menančių sugriuvusius miestus ar pelkynus. Taip ir susidėliojo mintys apie prioritetus, ko žmonės labiausiai ilgisi ir dėl ko kovoja, kad išgyventų. Tikriausiai, matyti filmai padarė įtaka piešinio kompozicijai. Kūrinio pirmame plane vaikinas bando išgauti švaraus vandens, tačiau antrame plane matome medinio namo fragmentą. Papasakok apie jo reikšmę, ką juo norėjai pasakyti? Karolis Grubis: Medinį namą pasirinkau kaip saugios užuovėjos, kurios vaikinas ilgisi, simbolį. Namas pavaizduotas mėlyname fone kaip prisiminimas. Jis jaukesnis nei betoniniai, blokiniai namai. Ar lengviau pradėti piešinį, kai tema yra numatyta ar tada, kai duodama visiška laisvė kūrybiniam procesui? Karolis Grubis: Kartais tema labai gerai nukreipia mintis, žinoma, jei ji tau artima. Kartais ta užduotis labai suvaržo. Dažnai piešinio temą padiktuoja vieta, kurioje bus 34

Šiek tiek stebėjau šios neofreskos kūrybinį procesą. Ar dažnai pasitaiko nugirsti praeivių komentarų apie tavo darbą? mėti kūriniu? Galbūt kas nors prieina užkalbinti ir pasidomėti kūriniu? Karolis Grubis: Komentarų tikrai sulaukiu kurdamas viešoje erdvėje: tiek teigiamų atsiliepimų, tiek neigiamų pašūkavimų. Visada smagu pasikalbėti su praeiviais ir paklausti, ką jie mato kūrinyje, kaip jį supranta. Kuriant konkrečiai šį piešinį sulaukiau labai įvairių atsiliepimų. Viena ponia priėjusi papasakojo apie knygą, kurią skaito, būtent post apokalipsės tema. Ji džiaugėsi, kad gatvėje atsirado kiek šokiruojantis piešinys, kad neužmigtume patogiuose namuose ir susimąstytume apie galimus kitokius ateities scenarijus. Koks tavo santykis su piešiniu, kai jį pabaigi ir jis tampa atviras visų akims ir interpretacijai? Karolis Grubis: Kurdamas piešinį labai artimai išgyvenu jo procesą, susigyvenu su juo. Kai mastelis didelis, akimis keliauju per linijas, kartais atskiroms vietoms suteikiu pavadinimus, kad lengviau surasčiau, kur turiu pataisyti ir nuo kur turiu pratęsti dar-

bus. Pabaigus pilnai paleidžiu piešinį ir visas susikaupusias emocijas. Tarsi vaiką, kai jis sulaukia pilnametytės. Metams bėgant, lieka tik prisiminimai.

Remigijus Ruokis: Remigijau, kokią žinutę norėjai perteikti šių metų „Šiaulių naktų“ tema? Remigijus Ruokis: Oras, vanduo, tvarumas visose srityse ir kiti globalūs dalykai mums yra gyvybiškai svarbūs, todėl reikia, kad visi matytų ir kovotų už tai, kad mes liktume šioje žemėje ir mūsų vaikaičiams užtektų oro. Kol kas mokslininkai prognozuoja, kad didžiausia tikimybė, kad mums pradės trūkti būtent oro. Dėl tos priežasties medžiai turi būti saugomi ir kuo skubiau atsodinami. Jiems augti reikalingas vanduo, o jo užterštumas taip pat gąsdina. Šioje temoje telpa visa tai. Mes turime pradėti galvoti ir veikti! Per pastaruosius penkerius metus gatvės meno kūrinių ant Šiaulių pastatų padaugėjo. Kodėl „Šiaulių naktų“ metu buvo nuspręsta sukurti gatvės meno kūrinį? Remigijus Ruokis: Jau prieš penkerius me-

tus Vasario 16-osios gatvės kieme ant vieno nerenovuoto namo sienos menininkas Adomas Žudys sukūrė grafikos darbą suGolf markės automobiliais ir marozais. Jis buvo įkvėptas „Pietinio kronikų“ ir tai buvo vienas iš mūsų projektų, kuris lydėjo „Pietinio kronikų“ temos plėtojimą Šiaulių mieste. Ilgainiui tai tapo savotišku narkotiku miestui, kuris be įprasto Saulės miesto rado ir kitą identitetą: per slengą, daugiabučių kultūros populiarinimą. Ši tema Rimantą Kmitą pavertė prisikėlimo revoliucionieriumi ir tai tapo viral. Geziukai ir marozai rinkdavosi su savo golfukais ir darydavo ten fotosesijas. Kiekvienais metais bandome skleisti gatvės meną, mums svarbios šiuolaikinės žinutės, todėl pasitelkiame gatvės grafiką ir grafičius kaip būdą jas ištransliuoti. Ar buvo konkreti priežastis, kodėl kūrinys „Vanduo brangesnis už auksą“ atsirado būtent Aušros alėjoje? Remigijus Ruokis: Ieškojome erdvės, kur labai gerai įsikomponuotų vienas ar du gatvės meno kūriniai, tačiau šalia buvusios dvi erdvės tam nebetiko, todėl diskutavome su Virginijumi Kinčinaičiu. Miesto kontekste siena šalia kultūros centro yra beviltiška ir vieniša. Toje vietoje, automobiliams judant link centro, įkliuvus į kamštį piko metu, tikrai galima kokia meninė žinutė. Sutikus namo bendruomenei, nes tema jų įsitikinimu taip pat itin svarbi, buvo tvar35

komi reikalai su miesto architektais ir paveldo departamentu. Jiems padedant meno kūrinys ir gimė ant tos sienos ir, manau, ilgam. Tarkime, tai pirma ekologinė žinutė Šiauliuose.

diuserius, kurie tvarko biurokratinę dalį ir kelia menininko pridėtinę vertę, todėl pe lnytai prodiuseriai yra vertinami (nors pas mus nelabai vertinami), nes jie sugeba matyti toliau ir sutvarkyti tai, ką reikia.

Praėjusiame numeryje rašėme apie gatvės meno plenerą Šiauliuose. Tuomet organizatorių bei menininkų pagrindiniu iššūkiu įvardintas biurokratinis kelias – leidimų piešti ant pastato gavimas. Su kokiais organizaciniais iššūkiais susidūrė festivalio komanda?

Ar pastebėjote koks miestiečių santykis su naujai sukurta neofreska? Galbūt esame per daug pratę slėpti susidomėjimą, ar kaip tik atvirumo ir smalsumo meno išraiškomis viešosiose erdvėse daugėja?

Remigijus Ruokis: Tai sunkus darbas, bet prodiuseriai to imasi, nes kitaip nieko ir nebūtų. Tai tarsi bendraautorystė, be kurios niekas nejuda į priekį. Todėl didžioji menininkų dalis turi savo vadybininkus – pro-

Remigijus Ruokis: Manau, mato ir vertina ne tik miestiečiai, bet ir menininkai. Tiesa, mes dar turime išmokti džiaugtis menu. Daugelis vis dar eidami į mokamą renginį nemoka pasidžiaugti jo turiniu, o juk tai ir yra visko esmė. Mes turime mokytis džiaugtis menu, laisve ir kūryba.

Neofreskos Vilniaus senamiestyje prabyla žmogaus balsu

Kristina Kurilaitė Gatvės meno projektas „Sienos prisimena“, įprasminantis Vilniaus žydų kvartalo atmintį, pasipildė nauju elementu. Nuo šiol keturi meno ciklo kūriniai turės garso pasakojimus, kuriuos naudodamiesi išmaniaisiais telefonais išgirsti galės vilniečiai ir miesto svečiai. Apie šią naujovę žurnalui sutiko papasakoti projekto idėjos autorė ir VšĮ „Kiaurai sienas“ vadovė Lina Šlipavičiūtė. 36

Garso pasakojimai, įgarsinti lietuvių ir anglų kalbomis, tarsi laiko mašina leidžia nukeliauti maždaug 100 metų atgal ir pasinerti į ano meto Vilniaus atmosferą. Gali išgirsti, kaip du berniukai Pirmo pasaulinio karo pabaigoje prekiauja laikraščiais, kaip skamba gatvės muzikantų ryla ir tamburinas, kaip senas išminčius mąsliai kartoja poeto Moišės Kulbako rašytas eilutes. „Kadangi meno kūriniai įkvėpti autentiškų nuotraukų iš Žydų kvartalo, norėjosi sukurti

audio pasakojimus, kurie žiūrovą ir klausytoją nukelia į tą laikmetį. Labai lauksime vilniečių ir miesto svečių atsiliepimų“, – sako projekto idėjos autorė L. Šlipavičiūtė. Kuriant audio miniatiūras, dirbo ištisa komanda – scenaristė Irma Bogdanovičiūtė, garso režisierius Germanas Skoris ir profesionalūs aktoriai. Vieną kūrinių taip pat papildo ir pučiamųjų virtuozo Sauliaus Petreikio kurta muzika.

Darbas įrašų studijoje. Linos Šlipavičiūtės nuotr.

„Nuo fantazijos prie popieriaus lapo iki improvizacijų studijoje, įrašant personažų balsus ir kuriant miesto klegesio garsus – tai buvo tikrai neeilinė patirtis“, – įspūdžiais dalijasi L. Šlipavičiūtė.

Minėtų garso pasakojimų galėsite pasiklausyti nuskenavę QR kodus prie keturių ciklo kūrinių: „Išminčiaus“ (Gaono g. 4), „Berniukų su laikraščiais“ (Stiklių ir M.Antokolskio g. kampas), „Vyro iš prekybos rajono“ (Stiklių viešbutis) ir „Gatvės muzikantų“ (Vokiečių ir Šv. Mikalojaus g. kampas).

Piešinys „Gatvės muzikantai“

Lietuvių ir latvių santykiai – gatvės meno kūrinyje Kristina Kurilaitė Lietuviai ir latviai neretai vieni kitus vadina broliais – tai mūsų kultūrinėje atmintyje ir kalbinėje vaizduotėje seniai prigijęs vaizdinys. Ne viename Lietuvos mieste galima atrasti gatvių, pavadintų baltų tautų ar genčių pavadinimais. Ar žinojote, kad Vilniuje yra Latvių gatvė? Nuo šiol joje galite pamatyti unikalų gatvės meno kūrinį, perteikiantį lietuvių ir latvių kultūrų bendrystę. Apie tai žurnalui „Gatvės meno galerija“ papasakojo literatūrolgė, lietuvių ir latvių kultūrinių projektų iniciatorė Viktorija Jonkutė. Rugsėjo 21 d., minint Baltų vienybės dieną, Vilniuje visuomenei buvo pristatytas projektas „Latvių gatvės poetika“. Tai kūrybinė, visuomeninė iniciatyva, kuria, pasitelkus sieninę tapybą, siekiama naujai įprasminti ir estetizuoti Vilniaus Latvių gatvės erdvę, išryškinti vietos bendruomenės topografinį tapatumą, skatinti lietuvių ir latvių kultūrinius ryšius bei aktualizuoti su Lietuva susijusių žymių latvių poetų literatūrinę kūrybą. Projekto idėjos autorei Viktorijai Jonkutei mintis imtis iniciatyvos kilo apsilankius Rygos gatvės meno festivalyje, kuriame savo kūrybą pristatė ir grafikos dizaineris Tadas

Viktorija Jonkutė ir Tadas Bujanauskas. Patricijaus Petrukonio nuotr.

Bujanauskas. Po kurio laiko jie abu nusprendė sukurti latviškos tematikos neofreską Latvių gatvėje. Taip, atradus tapybai tinkamą sieną darželio-mokyklėlės „Vėžliukas“ teritorijoje (adresas: Latvių g. 10–2, savininkai Laimutė ir Jonas Brazauskai) ir gavus dalinę asociacijos LATGA paramą, 2021 m. pavasarį atsirado piešinio eskizas. Pagrindiniais kūrinio akcentais tapo panoraminis Rygos miesto fragmentas (Dauguva, Vanšu tiltas, tramvajus, senamiesčio bažnyčių bokštai) ir stilizuoti rašytojų Rainio ir Knuto Skujenieko atvaizdai. Pasirinkti pasteliniai melsvi, žalsvi vandens ir dangaus atspalviai bei Latvijos vėliavoje esančios sodriai raudonos spalvos tonai. V. Jonkutė pasakoja, kad šis projektas 39

Neofreskos kūrimo procesas. Nuotrauka iš projekto autorių archyvo.

buvo kiek avantiūriškas, bet smagus kūrybinis nuotykis. Kadangi jie abu su Tadu neturėjo daug patirties, pradžia buvo nelengva, teko patiems ieškoti palankiausių būdų, kaip įgyvendinti savo idėją. „Manėme, kad neformalus, žaismingas gatvės menas, sieninė tapyba – itin palanki ir nesudėtinga kūrybinės raiškos forma, sienos plotas sąlyginai nedidelis, todėl buvome nusiteikę pernelyg optimistiškai. Visgi vykdydami šią iniciatyvą, įsitikinome, kad tokio pobūdžio kūrybinis procesas reikalauja keleriopų gebėjimų bei kompetencijų. Nepakanka vien tik dizaino, grafikos, tapybos praktikos įgūdžių, reikia išmanyti ir architektūros, urbanistikos, paveldo sritis, administracinius, teisinius niuansus. Net privačioje teritorijoje esantį nedidelį piešinį teko beveik pusmetį derinti su keliomis kultūros paveldo, miestovaizdžio, istorinės atminties bei kultūros tarybomis. Bene didžiausias iššūkis buvo perkelti eskizą ant sienos, nusibraižyti piešinio kontūrus ant nelygaus paviršiaus. Pasitelkėme projektorių, bet atstumas iki sienos gana mažas, be to, dieną būdavo per šviesu, vakare – jau per tamsu. Todėl mokėmės per praktiką eksperimentuodami, teko piešti ir be kontūrų, atsisakyti smulkių detalių. Visgi džiaugiamės rezultatu. Smagu matyti stabtelėjančius praeivius ar skaityti atsiliepimus. Tikimės, kad mūsų piešinį pamėgs ne tik Latvių gatvės gyventojai ir

gatvės meno mėgėjai, bet ir svečiai iš Latvijos“ , – įspūdžiais ir mintimis dalijasi projekto autorė. Neofreka supažindina vilniečius ir miesto svečius su dviem asmenybėmis: Rainiu ir Knutu Skujenieku. Rainis (tikrasis vardas – Jānis Pliekšāns, 1865–1929) – žymiausias latvių poetas, dramaturgas, vertėjas, literatūros klasikas, visuomenės, švietimo veikėjas, kultūrinis, simbolinis herojus. Poetas nuolat akcentavo baltų vienybės idėją, vadino save pusiau lietuviu, intensyviai bendravo su žymesniais lietuvių literatūros lauko dalyviais ir sekė kultūrines Lietuvos aktualijas. Bendrystę puikiai perteikia daina tapęs eilėraštis „Broliams lietuviams“ (1922), Lietuvos istorijos epizodų yra ir jo draminėje poemoje „Dauguva“ (1919). Lietuva, jos istorija ir tautosaka buvo vienas iš rašytojo kūrybinių šaltinių. Rainis kelis metus yra gyvenęs Vilniuje. Ant Vilniuje esančių Pylimo g. 26 ir Maironio g. 15 pastatų galima rasti jam skirtas memorialines lenteles. Knutas Skujeniekas (Knuts Skujenieks, gimė 1936) – šiuolaikinis latvių poetas, vertėjas, poliglotas, kultūros, visuomenės veikėjas. Rašytojas ne kartą yra pabrėžęs savo bičiulišką santykį su lietuviais ir sąsajas su Lietuva – tiek pasakodamas apie Lietuvos pilietybę turėjusio lietuvių literatūros vertėjo, savo tėvo Emilio Skujenieko gyvenimą, tiek apie savo paties vaikystę Latvijos– 41

Lietuvos pasienyje. Jo poezijoje dažni pasienio, Nemunėlio upės bei baltų prokalbės motyvai. Poetas yra Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys, įvertintas ne vienu Lietuvos abdovanojimu: už lietuvių poezijos vertimus į latvių kalbą tapęs festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu, pelnęs Jotvi-

ngių premiją, apdovanotas ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Vilniaus Literatų gatvėje kabo jam skirta dedikacinė lentelė.Daugiau informacijos apie minėtą projektą rasite čia: https://www. latviugatvespoetika.lt/

Užsienyje

Pokalbis su Tim Marschang iš tarptautinės bendruomenės „Street art cities“ Kalbino Kristina Kurilaitė „Street art cities“ – bene didžiausia gatvės meno gerbėjus iš viso pasaulio vienijanti bendruomenė, kuriai priklauso gatvės meno žemėlapių platforma www. streetartcities.com Šiandien ją koordinuoja trys žmonės: Bart Temme, Thomas Schoffelen ir Tim Marschang. Pastarasis mielai sutiko atsakyti į žurnalo „Gatvės meno galerija“ redakcijos klausimus ir papasakoti, kaip nuo 2016 metų išaugino tokią didelę gatvės meno gerbėjų bendruomenę ir kaip palaiko jos aktyvumą.

Prieš 10 metų mano asmeniniame gyvenime buvo sudėtingas laikotarpis ir šešis mėnesius nedirbau. Užuot sėdėjęs namie, vaikščiojau po savo miestą ir vieną dieną gatvėje aptikau vieną šaunų meno kūrinį. Jis mane taip sudomino, kad net pats to nežinodamas, užsikrėčiau gatvės meno virusu! Pradėjau tyrinėti miestus ir fotografuoti viską, ką rasdavau.

Tim Marchang gyvena Antverpene, Belgijoje. Aš su juo susipažinau per socialinius tinklus. 2018 metų rudenį jis pasiūlė man prisijungti prie „Street art cities“ bendruomenės ir tapti Vilniaus bei Kauno gatvės meno „medžiotoja“ (taip vadinami bendruomenės nariai, angl. street art hunters). Kviečiu susipažinti su Tim Marschang ir jo koordinuojama tarptautine gatvės meno gerbėjų bendruomene. Timai, papasakok, kaip atradai gatvės meną? 44

Tim Marchang. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip tau gimė mintis sukurti „Street art cities“ platformą? Kas tave pastūmėjo imtis tokio unikalaus projekto? Kurdamas savo miesto meno žemėlapį ieškojau būdo, kaip juo pasidalyti su visais besidominčiais gatvės menu. Vėliau susipažinau su žmonėmis iš Heerleno (Nyderlandai), kurie turėjo šaunų skaitmeninį gatvės meno žemėlapį. Nuvykau ten ir mes pasikalbėjome. Iškart pajutome bendrą aistrą gatvės menui ir aš paklausiau, ar būtų galima nukopijuoti jų svetainę į mano gimtąjį miestą Antverpeną. Po kelių savaičių paleidome svetainę Streetartantwerp.com ir taip gimė „Street Art Cities“. Dabar esame trijų žmonių komanda, kuri koordinuoja ir prižiūri šią didelę ir nuostabią platformą.

Kas tau labiausiai patinka „Street art cities“ bendruomenėje? Kas gali nepatikti? Ši bendruomenė, kurią pastaruoju metu vadinu šeima, vienija žmones, turinčius tuos pačius interesus ir

aistrą gatvės menui. Man tai kelia pasididžiavimo jausmą: mūsų gatvės meno „medžiotojai“ myli savo miestą, o dalydamiesi menu iš savo miesto gatvių jie populiarina vietinius talentus ir apskritai savo miestą mūsų auditorijai. Smagiausia būna tada, kai apsilankęs mieste sutinki vietinį „medžiotoją“ ir jis tau aprodo savo miestą – tai neįkainojama ir nuostabi patirtis. Savo mieste jau atradau keletą tokių gatvės meno gerbėjų ir turėjau galimybę aplankyti juos. Kaip atrandi potencialius gatvės meno „medžiotojus“, kurie galėtų prisijungti prie „Street art cities“ bendruomenės? Iš pradžių jų ieškojome tiesiogiai susisiekdami su jais per Instagram socialinį tinklą ir dalydamiesi savo istorija. Per pirmuosius dvejus metus sparčiai augome, o dabar prie mūsų savanoriauti jungiasi vis nauji „medžiotojai“. Kiekvieną dieną vis nauji žmonės parodo susidomėjimą mūsų veikla ir pateikia prašymą tapti gatvės meno „medžiotojais“. Valdyti ir koordinuoti šią pasaulinę bendruomenę yra didžiulė misija. Stengiamės branginti kiekvieną mūsų bendruomenės narį, tačiau pripažįstame, kad tai ne visada yra taip paprasta. Stengiuosi sekti visus mūsų „medžiotojus“ socialiniuose tinkluose ir mėgstu dalytis jų nuotraukomis mūsų Instagram puslapyje.

Koks, tavo manymu, yra geras gatvės meno kūrinys? Iš kokių elementų jis susideda? Sunkus, pamąstyti verčiantis klausimas! Meno šedevras prasideda nuo menininko ir jo meninės laisvės. Jei jis turi visišką laisvę, gali pasitelkti savo kūrybiškumą ir sukurti kažką stipraus. Mūsų gatves užplūdus naujam menui, tampa svarbu, kad šios naujos intervencijos įsilietų į aplinką, todėl man patinka menininkai, kurie leidžia aplinkai, kurioje dirba, daryti jiems įtaką. Taip pat gatvės meno temos, tokios kaip klimatas, socialinė neteisybė, smurtas, juodaodžių klausimas (turiu omenyje Black lives matter judėjimą) ir kitos visada nulemia galingą žinutę. Taip tos problemos tampa geriau matomos ir daro didesnį poveikį, kai menininkas su savo kūryba atkreipia į tai dėmesį. Taigi, reikia talento ir kūrybiškumo, kad vietinius klausimus ar globalias problemas paverstumėte kalbančiomis neofreskomis, kuriomis žmonės galėtų grožėtis ir apmąstyti jų siunčiamas žinutes. Ar pritari, kad gatvės menas yra arčiau žmonių ir yra labiau kontekstualus nei klasikinis menas, kurį matome muziejuose? Esu tuo įsitikinęs! Gatvės menas yra šiuolaikinis menas, kasdien darantis įtaką mi46

lijonams žmonių. Nesvarbu, ar jį matome socialiniuose tinkluose, ar keliaudami atsitiktinai susidūriame su neofreskomis. Jis yra tiesiog visur ir norint juo gėrėtis nereikia mokėti įėjimo mokesčio – tai galerija po atviru dangumi, veikianti 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Instagrame gaunate savotišką nemokamą muziejaus gidą, kuriame pasakojama apie šių meno kūrinių kilmę. Taigi, gatvės menu galite pasiekti bet kurį miesto gyventojų sluoksnį, o tai daro šį meną demokratiškiausiu žmonijos istorijoje. Kaip „Street art cities“ bendruomenė laikosi šiandien, kai pasaulis išgyvena pandemiją? Gana gerai, nepaisant to, kad kurį laiką negalėjome keliauti. Vis dėlto, pastebėjome, kad gatvės menas peržengė pandemijos ribas – menininkai ir toliau kūrė naujus kūrinius. Gatvės meno festivaliai ir tarptautiniai renginiai buvo atšaukti arba atidėti, bet menininkai vis tiek sugebėjo atrasti būdų kurti.

Kaip tau sekasi palaikyti šios didžiulės bendruomenės aktyvumą? Mūsų bendruomenė buvo labai aktyvi, ypač per karantiną, kai buvo uždaryti barai, restoranai ir muziejai. Nebuvo ką veikti ir kur eiti, išskyrus išskyrus galimybę eiti ieškoti gatvės meno. Šį laiką išnaudojome

tam, kad pagalvotume apie naujus dalykus ir toliau plėtotume naujas strategijas, pavyzdžiui, kurtume daugiau turinio. Pastaruoju metu išpopuliarėjo mūsų kasmėnesinis top geriausiųjų ciklas, kai bendruomenės nariai renka jiems labiausiai patinkančias neofreskas. Taip pat kartu su kai kuriais mūsų bendruomenės nariais rašome straipsnius ir glaudžiai bendradarbiaujame su „Apple“ kurdami gatvės meno gidus „Apple“ žemėlapiams. Mūsų misija – populiarinti urbanistinį meną, dalytis juo su plačiąja visuomene ir keisti neigiamą požiūrį į šią meno nišą. Pabaigai norėčiau tavęs paprašyti su mūsų skaitytojais pasidalyti gatvės meno rekomendacijomis: kokius menininkus sekti socialiniuose tinkluose, kokias tinklalaides patartum paklausyti? Sunku išsirinkti iš tiek daug menininkų! Kasdien vis dar atrandame naujų talentų

arba menininkų, kurie dar nėra taip gerai žinomi, todėl ir toliau dalijamės jų darbais, tad rekomenduoju sekti mūsų Instagram puslapį – https://www.instagram.com/ streetartcities/. Kalbant apie audio turinį, yra viena tinklalaidė, kurią mėgstu rekomenduoti kitiems – „Vantagepoint Radio“ – tai kas mėnesį leidžiama laida su puikiais menininkų interviu. Nepamirškite apsilankyti mūsų svetainėje arba išbandyti „Street art cities“ programėlę, kad sužinotumėte daugiau apie gatvės meną skirtinguose pasaulio miestuose. Tarp tų miestų rasite ir Vilnių! Ir toliau garsinkite Lietuvos gatvės meno talentus, kad juos atrastų mūsų bendruomenė ir visas pasaulis! Ačiū už pokalbį!

Pirmoji Timo Marchang daryta gatvės meno nuotrauka

Kai erdvės gimsta rankose Magdalena Beliavska Atvažiavau į Miuncheną su tikslu pabūti viena. Iš pradžių man puikiai sekėsi. Gyvenau prie pat senamiesčio, pačiame meno kvartalo epicentre. Darbo dienomis eidavau į paskaitas, šeštadieniais – tyrinėti miesto, sekmadieniais – į galerijas. Džiaugiausi nepriklausomos flâneuse gyvenimo būdu, pati diktuodama sau kiekvienos dienos tempą ir maršrutą. Miunchenas – įspūdingai tvarkingas miestas: tvarkingi gatvių tinklai, tvarkingi pastatai, tvarkingi parkai, tvarkingi žmonės. Bet ir tvarka čia įspūdingai kitokia – ne varžanti, ne snobiška, o kylanti iš bendro noro gyventi gražiai. Žmonės po darbų išeina į restoranus ir barus, pakeliui namo atsigula ant pievutės prie muziejaus ir skaito atsitiktinę knygą, kai šilta – nusirengia ir šoka į ledinį kalnų upelio vandenį, kurio srovė juos neša per Englischer Garten – vieną didžiausių pasaulio parkų. Gražu, bet vis dar labiau tvarkinga. Miesto žmonės, nors ir nepažįstami, man atrodė susieti nematomais ryšiais. Iš jų spinduliavo ta keista ramuma, bendravimo laisvė ir bendruomeniškumas. Ir nors man buvo gera vienai, visai pasiilgau jausmo, kai priklausai bendruomenei. 48

Vieną penktadienio vakarą, per daug nieko nesitikėdama, nusprendžiau leistis į gatvės menininkų pamėgtą Schlachthof kvartalą. Apie jį žinojau tik tiek, kad anksčiau čia veikė didžiausia Bavarijos skerdykla ir galvijų turgus. Dabar tai kiek ištuštėjusi, pusiau industrinė teritorija prie didelio geležinkelio mazgo, kuriame, sprendžiant iš interneto, renkasi įvairūs alternatyvaus meno ir naktinio gyvenimo mėgėjai.

Magdalenos Beliavskos nuotr.

Nežinojau, ko tiksliai ieškau, tad iš pradžių slankiojau aplink kvartalą be jokio tikslo. Praėjau kažkiek apleistų pastatų, kažkiek garažų, priėjau grafičiais išpieštą tvorą ir, kai jau galvojau, kad ties tuo ir baigėsi mano kelionė, pastebėjau iš tolo ateinančią žmonių grupelę. Nusprendžiau pa-

Magdalenos Beliavskos nuot.

laukti – atrodė, kad jie žino, kur eina. Nesitikėjau, kad užteks drąsos juos užkalbinti, nesitikėjau, kad ir jie palaikys pokalbį – bet žodis po žodžio ir jau ėjome drauge į patį kvartalo kampą, į pusiau klubą, pusiau socialinį centrą gražiu pavadinimu „Bahnwärter Thiel“. Apsidairau – aplink mane grafičiais išpurkšti seni metro vagonai. Kai kurie užkelti ant aukštų kojų, su nupieštais veideliais. Keli žmonės darbuojasi prie didelio piešinio ant tvoros. Tarp vagonų ir dažų skardinių medinėse lysvėse auga daržovės ir prie-

skoniai. Einame toliau. Nauji draugai, pasirodo, yra vienas iš pastoviai čia grojančių didžejų kolektyvas, jie čia visus pažįsta, viską žino. Pasakoja, kad metro vagonuose įkurtos menininkų dirbtuvės. Kad didėlė, iš jūrinių konteinerių struktūra priešais mus – tai šios vietos įkūrėjų rankomis pastatytas pagrindinis klubo pastatas. Kad viskas, ką pamatysiu viduje, yra pernaudota, kruopščiai atrinkta, suremontuota ir labai mylima. Vidiniame kiemelyje dar vienas metro vagonas. Vairuotojo vietoje didžejus suka 49

Magdalenos Beliavskos nuotr.

plokšteles. Žmonės šoka ir lauke, ir vagono viduje. Kai kas lipa ant aukštos betoninės tvoros – už jos atsiveria industrinė Miuncheno panorama ir tiesiasi geležinkelio bėgiai. Čia daug visko: daiktų, žmonių, spalvų. Matau ir suprantu, kad ši vieta nuolat keičiasi. Tai, ką matau šiandien, tai viena iš užfiksuotų jos būsenų, rytoj viskas gali atrodyti kitaip – jeigu kažkam kils intervencijos idėja. Čia antihierarchija: ši vieta priklauso visiems. Man irgi. Aš irgi galiu čia kurti, jeigu panorėsiu. Mano naujasis būrys rūpinasi tuo, kad jaučiausi kaip namuose. Man užtenka matyti, 50

kad jie čia jaučiasi kaip namuose - man tokios kūrybos ir saviraiškos laisvės viešoje erdvėje patirti Vilniuje dar neteko. „Bahnwärter Thiel“ vartai atidaryti visiems, bet jaučiu, kad ši teritorija vis dar lieka viešąja miesto paslaptimi ir atsiskleidžia tik tiems, kas yra pasiryžęs dalintis ir būti jo dalimi. Kažkas man rėkia į ausį: „pas mus čia kas dieną festivalis“. Nieko kito ir nesitikėčiau – ši vieta veikia be laisvadienių, nes ar galima uždaryti kažką, kas jau seniai išėjo iš erdvės rėmų? Nereikėjo daug laiko, kad suprasčiau, kad bahnwärter kuria žmonės. Įeinu į konteinerinį klubą. Palubėse kaba seni „Velnio rato“ karučiai, nuo lubų nusilei-

žmogaus balsą. – Ar paskambinau į oro uostą? – tokio klausimo nesitikėjau, nusijuokiu. Šį vakarą senas telefonas privertė nusijuokti dar kelis žmones. Taip pat kaip ir metalinėje statinėje užkurtas laužas, ant ilgų pagalių užsmeigta duona, iš rankų į rankas siunčiamas lydyto sūrio „Obazda“ indelis. Ir visi čia susirinkę žino, kad Schlachthof dienos suskaičiuotos. Kad ši savadarbė, bendraminčių kurta alternatyvioji Miuncheno širdis taps dar viena gentrifikacijos auka. Po kelių metų prasidės daugiabučių statybos. Magdalenos Beliavskos nuotr.

džia didelis, keistas sietynas. Pagrindinėje patalpoje daug žmonių, bet visi telpa. Yra ir kitų erdvių – miegamąjį kambarį primenanti salytė, su knygomis, senoviniais baldais, lova su baldachimu. Čia galima ramiau pasikalbėti, kažkas įsipatoginęs fotelyje skaito Günter Grass romaną. Po šokių reikia atsikvėpti, išeinu į koridorių. Pasigirsta telefono skambutis. Iš kur? O gi seno telefono. Kažkas atsiliepia, šiek tiek pasikalba, juokiasi. „Pakelk ragelį, šis telefonas yra susijungęs su panašiomis bendruomenėmis Berlyne ir Hamburge“ – kaip sako, taip kaip sako, taip darau. Nereikia surinkti numerio, užtenka prisidėti ragelį prie ausies, po kelių minučių girdžiu

Už „Bahnwärter Thiel“ ribų jau vyko pasiruošimai naujo teatro statybai. Menas iš čia nedings, bet tai bus kitoks, civilizuotas, išblizgintas menas. Tačiau bendruomenė, kuri čia susibūrė, ko gero atras sau vietą kitur. Tai žmonės, kurių kūrybiškumas mane stebins ne kartą per šį kartu praleistą pusmetį. Jie vesis mane į spontaniškai surengtus festivalius, kuriems savo rankomis statys scenas, į ūkinį angarą, kuris per tris dienas virs dar vienu klubu, į Dailės akademijoje organizuojamus vakarėlius. Mano akyse jie yra tikriausi architektai: jų rankose gimsta erdvės, kurios jungia ir keičia, kuriose jaučiama. Didžiausias meno kūrinys šiuo atveju ir yra bendruomenė. 51

Pokalbis 52

Pijus Čeikauskas: „esu stebėtojas ir dalyvis viename asmenyje“ Kristina Kurilaitė Kartais gatvės menas tampa įrankiu miesto istorijai kurti ir ją dokumentuojantis menininkas gali papasakoti daugiau įdomybių nei gidas ar vietos gyventojai. Tokia mintis kilo po pokalbio su iš Klaipėdos kilusiu menininku Pijumi Čeikausku, kuris studijuodamas Vilniuje sugalvojo sukurti vieno sostinės rajono gidą. „Aš esu rajono stebėtojas ir dalyvis viename asmenyje“, – save pristato Pijus, dar vadinamas Pidžin slapyvardžiu. Pijau, tu pieši ir gimtojoje Klaipėdoje, ir Vilniuje. Kuriame mieste tau yra lengviau kurti gatvės meną? Manau, Vilniuje, nes čia tiesiog yra daugiau žmonių, kurie pagautų tą kabliuką, apie ką yra mano darbai. Kurdamas klausiu savęs, kam čia bus skirta, ar žmonės supras, kokią žinutę siunčia mano kūryba. Didžiausia bėda būna, kai negauni jokios reakcijos į savo darbą. Grįžtamasis ryšys iš žmonių man yra labai svarbus. Tada jaučiu, kad nuveikiau kažką prasmingo. Vilniuje dirbau Šnipiškėse ir gavau daug dėmesio, nes sukūriau „Šnipiškių gidą“ – tai mano magistro darbas, virtęs unikaliu projektu, apimančiu visą rajoną.

Kaip tau kilo mintis pradėti tokį projektą ir kodėl pasirinkai būtent Šnipiškes? Į Šnipiškes atsikrausčiau gyventi studijų metais ir mane sudomino šio rajono savitumas ir keistumas. Tie kontrastai tarp medinių namų ir šalia stūksančių dangoraižių... Vis dėlto, pajutau, kad šis rajonas neturi aiškios vizitinės kortelės, kuri jį apibūdintų. Jei šalia nebūtų dangoraižių, tai būtų eilinis apšiuręs rajonas. Tada ėmiau galvoti, kad reikia sukurti rajono veidą ir pasitelkti tam meną. Tam tikslui panaudojau medines plokštes, kurios gerai dera prie čia esančių medinių namukų, ir paverčiau jas naujais Šnipiškių gyventojais: personažais, pasakojančiais vietos istoriją. Visus šiuos veikėjus galite rasti čia: https:// www.vietinisgidas.lt/ . Kaip sekėsi rašyti magistro darbą? Net nepajaučiau, kad šį darbą rengiu kaip magistro studijų baigiamąjį darbą. Man šis projektas taip patiko ir taip įtraukė, kad tik studijų formalumai primindavo man, kad čia yra magistro darbas, o ne šiaip meno projektas. Šį darbą apsigyniau surengdamas oficialią ekskursiją po Šnipiškes, kurioje pristačiau „Šnipiškių gidą“. Savo žemėlapio objektus suskirsčiau pa53

54 Pijus Čeikauskas

gal temas: saugumas (pavojinga tema), kelias (kelio dangos ir ja besinaudojantys), turizmas (lankytinų paminklų sąrašas), flora fauna (gyvybė rajone), turizmas (lankytinų paminklų sąrašas), kaimynai, pastatai (stiklas ir medis), vanduo (kur jo būna, ir kur ne), tvarka, sportas (buitis kaip sporto šaka). Į viską pažiūrėjau su lengvu humoru. Tavo projektas išties originaliai pasakoja apie gyvenimą Šnipiškėse. Ar dar seki situaciją, kaip gyventojai priima tavo sukurtus personažus? Visą vasarą nebuvau Vilniuje. Vieną rudens savaitgalį nuvažiavau pasižiūrėti ir visgi apsidžiaugiau, kad viską, ką padariau, iškart nufotografavau ir sudėjau į žemėlapį, nes jau daug ko nebeliko. Ateini ir pamatai, kaip greitai viskas rajone keičiasi, pavyzdžiui, naują gatvę tiesia ar namą griauna. Kol Šnipiškėse gyvenau, nepajutau to tempo ir, atrodo, nepastebėjau tiek daug pokyčių.

Dabar suvokiu, kad viskas, ką dariau buvo archyvavimas, rajono istorijos dokumentavimas. Aš irgi fotografuodama gatvės meną suvokiu, kaip sparčiai miestas keičiasi. Ar manai, kad tavo „Šnipiškių gidas“ kuria rajono istoriją? Taip, jaučiu, kad įamžinu istoriją ir tikrindamas savo žemėlapį galiu papasakoti apie tai, kas įdomaus rajone buvo, bet jau nebeliko. Smalsu sužinoti, kaip pradėjai kurti gatvės meną? Aš atėjau ne iš graffiti lauko. Jei mane kalbintų per televiziją, tai apačioje po mano vardu ir pavarde būtų parašyta „animatorius“, gal dar prirašytų – „gatvės menininkas“. Anksčiau kurdavau filmukus ir, žinoma, kasdien daug paišau. Tai paveikė ir tai, kaip aš matau viešąsias erdves.

Sakyčiau, turiu tokią profesinę ligą, kai einu gatve ir tiesiog matau, ką čia galėčiau sukurti, ką tam kūriniui panaudočiau. Kartais net būna sunku negalvoti apie vietą, kūrinio kontekstą, bet daug kur įžvelgiu potencialą sukurti kažką įdomaus. O ar būna, kad negalvodamas kažką sukuri? Sunku negalvoti. Pavyzdžiui, kartą pamačiau apleistą namą su trimis užkaltais langais. Galėjau ką nors nupiešti ant vienos plokštės ir palikti ją ant vieno lango, bet ne, aš matau visumą, tuos tris langus, todėl nusprendžiau šiai vietai sukurti tris veikėjus. Vieta man nuolat diktuoja, ką kurti. Tavo kūrybos centre visada yra vieta. Kas, tavo nuomone, yra įvietintas menas? Tai kompleksinis dalykas. Įvietintas menas yra sudurtas iš kelių (ne)meno sričių: ar56

chitektūros, urbanistikos, instaliacijos. Jis atkreipia dėmėsį į aplinką – tai nėra tiesiog didelė iliustracija ant sienos. Įvietintas menas dažnai priklauso nuo menininko požiūrio ir kiek jis sugeba parodyti žiūrovui jau esamus objektus, jų jungtis tarpusavyje. Tam reikia ne mokėti purkšti dažus ar tapyti šešėlius, o mąstyti visai kitame lygyje. Kokius skirtumus išskirtum tarp įvietinto meno kūrinių ir paveikslų? Skirtumas yra labai ryškus: paveikslas duoda estetinį pojūtį tarsi poezija, o įvietinto meno kūrinys renkasi dialogą tarp skirtingų disciplinų: žiūrovas + kūrėjas + aplinkos detalės. Ar galėtum pateikti gerų įvietinto meno pavyzdžių? Morfai, Kid Hazo, Benedetto Bufalino, Linas Kutavičius. Ačiū už pokalbį!

Prie kavos

Žurnalo komandos rekomendacijos Ką pažiūrėti? Filmas „Banksy and the rise of outlaw art“: https://bit.ly/3D5RGoT Net ir visiškai menu nesidomintys žmonės greičiausiai yra girdėję Banksy vardą. Iki šiol anonimu sugebėjęs išlikti vaikinas savo veiklą pradėjo prieš 30 metų Bristolio mieste. Tuomet jis tebuvo vienas iš daugybės graffiti menininkų, tačiau būtent jam buvo lemta pakeisti meno pasaulį. Šiandien jis yra garsiausias gatvės meno atstovas pasaulyje ir jau užsitarnavo vietą istorijoje kaip žmogus, kurio kontroversiškas, nelegalus politinis ir socialinis menas bei nutrūktgalviški išpuoliai provokuoja diskusijas ir skatina mąstyti žmones visame pasaulyje. Išsamus pasakojimas apie jo istoriją bei reti interviu su pačiu menin ku-anonimu leis iš arčiau pažvelgti į maištininką iš Bristolio ir jo kelią nuo paprasto

gatvės chuligano iki naujos meno rūšies iškilimo ir jaunimo revoliucijos simbolio. LRT laidos „Euromaxx“ reportažas apie gatvės menu garsėjantį Portugalijos miestą: https://bit.ly/3xzx0EJ Žiūrėti nuo 10:14 min. Portugalijos mieste Koviljane vyksta gatvės meno festivalis pavadinimu „WOOL“. Devintajame dešimtmetyje miestas garsėjo klestinčia vilnos pramone, o šią tradiciją atspindi gatvės meno kūriniai.

Koviljanas (Portugalija)

Ką paklausyti? VU filologijos fakulteto tinklalaidė „Kalba kalba“ ir jos laida apie gatvės meną: Nuoroda į YouTube: https://bit.ly/3E71lwU Nuoroda į Spotify: https://spoti.fi/3pa8syq 58

Laidoje dalyvavo Kauno gatvės menininkas Timotiejus Norvila-Morfai ir žurnalo „Gatvės meno galerija“ redaktorė Kristina Kurilaitė. Tinklalaidė „SUSEKIAU“. Video pokalbis su Tadu Vincaičiu-Plūgu: https://bit. ly/3pbcDdb Pokalbis publikuotas tinklalaidės YouTube kanale 2020 lapkričio 13 d.

Knyga „Kauno gatvės meno gidas“ 2017 m. Kauno menininkų namuose buvo pristatytas pirmasis leidinys apie Kauno gatvės meną. Jame rasite 20 menininkų ir 40 svarbiausių kūrinių aprašymų, daugiau nei 100 nuotraukų kartu su integruotu Kauno gatvės meno žemėlapiu – kūrinių adresais ir kitomis detalėmis.

Ką paskaityti? Interviu su gatvės menininku Artur Širin žurnale „Cikados“: https://bit.ly/3o6MKfr „Street art cities“ tinklaraštis (anglų kalba): https://bit.ly/3D8Y8eO Interviu su menininkais ir kitos „Street art cities“ bendruomenės naujienos.