Lauren Oliver "Kai aš žuvau"

jas ant kelių. — Dauguma žmonių elgėsi taip, tarsi ji būtų nematoma.

Elė prikanda lūpą.

— Vis dėlto paskutinę jos gyvenimo dieną... — ištaria Elodė ir nutyla.

— Taip jai bus geriau, — sako Lindsė.

Tai — žema. Nederėtų taip kalbėti — netgi Lindsei. Visos pažvelgiame į ją.

— Kas? — Lindsė kilsteli smakrą ir provokuojamai spokso į mus. — Jūs visos galvojate lygiai taip pat, neapsimetinėkit. Ji buvo apgailėtina. O dabar ištrūko. Baigta.

— Bet... gal viskas būtų pasikeitę į gera, — sakau.

— Nebūtų, — atšauna Lindsė.

Elė papurto galvą ir pritraukia kelius prie krūtinės.

— Dieve, Lindse.

Aš sukrėsta. O keisčiausias dalykas man regisi šautuvas. Tai toks žiaurus, toks triukšmingas ir skausmingas būdas nusižudyti. Kraujas, smegenys ir deginantis karštis. Jeigu jai būtinai to reikėjo, turiu omeny — numirti, juk būtų galėjusi nusiskandinti, būtų galėjusi tiesiog įbristi į upę ir eiti tol, kol vanduo apsems galvą. Arba būtų galėjusi nušokti nuo tilto. Įsivaizduoju Juliją krentančią žemyn, nešamą oro srovių. Įsivaizduoju, kaip Julija išskečia rankas ir šoka nuo tilto ar kanjono krašto.

Tačiau vos tik įsivaizduoju Juliją atsiplėšiančią nuo žemės, mano mintyse ji nežinia kodėl ima kilti aukštyn.

Tačiau šautuvas — baisu. Šautuvai tinka kriminalinių serialų veikėjams ir parduotuvių plėšikams, narkomanams ir besigrumiančioms gaujoms. Bet jokiu būdu ne Julijai Saiks.

— Galbūt mums reikėjo elgtis su ja maloniau? — sako Elodė. Ji žiūri į grindis, lyg gėdytųsi savo žodžių.

— Oi, tik jau nepradėk... — Lindsės balsas, priešingai, garsus ir tvirtas. — Negalima šitaip: visą laiką elgiesi žiauriai, o po mirties staiga imi gailėti.

Elodė pakelia galvą ir pažvelgia į Lindsę.

— Bet aš tikrai gailiuosi, — ištaria gana ryžtingai.

— Vadinasi, tu — veidmainė, — sako Lindsė. — O tai jau blogai. — Ji atsistoja ir išjungia šviesą.

Girdžiu, kaip nušlepsi atgal prie sofos ir šlamindama antklode įsitaiso patogiau. — O dabar atsiprašau, — burbteli. — Noriu išsimiegoti.

Kurį laiką tvyro tyla. Nežinau, ar Elė irgi atsigulė. Bet kai mano akys apsipranta su tamsa, pamatau, kad Elė ne guli, o vis dar sėdi pritraukusi kelius prie krūtinės ir spokso priešais save.

— Po minutėlės ji sako: — Einu miegoti į viršų. — Ir ima rinkti paklodes ir antklodes, tyčia keldama kuo daugiau triukšmo.

Turbūt kad panervintų Lindsę.

Po akimirkos prabyla Elodė: — Einu su tavim. Toji sofa tokia kauburiuota. — Akivaizdu, ir ji nusiminusi. Sofa čia niekuo dėta, metų metus ant jos miegame.

Joms išėjus kurį laiką sėdžiu ir klausausi Lindsės kvėpavimo. Kažin, ar ji miega? Vargu. Aš neužmigčiau. Bet Lindsė visada buvo kitokia nei mes. Ji mažiau jautri, viską regi kaip balta arba kaip juoda. Mano komanda — tavo komanda. Šiapus ar anapus ribos. Ji bebaimė, nerūpestinga. Dėl to visada žavėjausi ja. Žavėjosi ir kitos merginos.

Negaliu nusiraminti, lyg man būtinai reikėtų gauti atsakymus į klausimus, kurių netgi nemoku suformuluoti. Lėtai nuslenku nuo sofos, stengdamasi nepažadinti Lindsės, bet paaiškėja, kad ji nemiega. Lindsė atsisuka. Tamsoje įžiūriu tik blyškią jos odą ir gilias akiduobes.

— Tik nesakyk, kad ir tu eini į viršų, — sušnabžda ji.