Lauren Oliver "Kai aš žuvau"

paskui Lindsę, o Elodė ir Elė apšaudė mane apkramtytais traškučiais, įkandin svaidė suglamžytas servetėles ir šaukė: Atsiųsk mums atviruką su Niagaros kriokliais; saugokis geltonosios karštligės.

Dėl to dar keli lankytojai paprašė padavėjo, kad tas pasodintų juos prie atokesnio staliuko.

Tualetas buvo tik vienas, tad atsirėmiau į duris ir klebendama rankeną ėmiau maldauti Lindsės įleisti mane vidun. Turbūt ji labai skubėjo į tualetą, tad negerai užrakino duris, taigi man atsirėmus petim jos atsidarė. Vis dar juokdamasi įvirtau vidun tikėdamasi išvysti Lindsę stovinčią priešais veidrodį, prasižiojusią ir besitepančią ant lūpų Mac blizgį.

Tačiau radau ją klūpančią ant grindų priešais klozetą, o vandeny plūduriavo quesadillas ir burritos su kiaulienos įdaru gabalėliai. Ji mikliai nuleido vandenį, bet spėjau pamatyti, kaip du dar nesuvirškinti pomidoro gabaliukai sukdamiesi pradingo klozete.

Visi juokai akimirksniu išgaravo.

— Ką čia darai? — paklausiau, nors ir taip buvo gana aišku.

— Uždaryk duris, — sušnypštė Lindsė.

Greitai uždariau duris. Restorano triukšmas prislopo, likom tik mudvi ir tyla.

Lindsė lėtai atsikėlė nuo grindų.

— Na? — ištarė žvelgdama į mane taip, tarsi jau būtų paruošusi krūvą pasiteisinimų, tarsi aš ketinčiau ją apkaltinti.

— Mane tiesiog prispyrė, — atsakiau. Nuskambėjo kvailokai, bet nieko geresnio nesugalvojau.

Lindsei prie plaukų buvo prilipęs kažin kokio maisto gabaliukas. Pamačiusi tai pajutau, kad tuoj apsiverksiu. Negi tai Lindsė Edžkomb — tvirčiausi mūsų šarvai?

— Tai pirmyn, — paragino Lindsė. Atrodė, tarsi jai būtų palengvėję, nors man pasirodė, kad jos akyse šmėstelėjo liūdesys.

Aš atsisėdau ant klozeto. Kol šlapinausi, Lindsė stovėjo pasilenkusi virš kriauklės, rieškutėmis sėmė vandenį, skalavo burną ir gargaliavo. Juokinga: rodos, kai atsitinka kas nors siaubinga, visa kita turėtų lyg ir nebeegzistuoti, turėtum pamiršti nusišlapinti, valgį ar troškulį. Bet iš tikrųjų taip nebūna.

Atrodo, kad tu ir tavo kūnas esate du atskiri individai. Kūnas tarsi išduoda tave ir į nieką nekreipdamas dėmesio veikia savarankiškai, yra bukas ir gyvuliškas, reikalauja vandens ir sumuštinių, verčia bėgti į tualetą, nors visas pasaulis aplink tave byra į šipulius.

Lindsė susirado rankinėje Listerine mėtinukų, vieną įsimetė į burną ir susiraukė. Tada ėmėsi makiažo: tušu pasidažė blakstienas, iš naujo pasitepė lūpas blizgiu. Tualetas buvo labai mažas, bet man regėjosi, kad Lindsė kažin kur toli.

Pagaliau ji prabilo: — Tai ne koks įprotis ar dar kas. Manau, tiesiog valgiau per greitai.

— Aha, — atsakiau. Taip niekada ir nesupratau, ar ji nemelavo.

— Nepasakok nei Elei, nei Elodei, gerai? Nenoriu, kad jos jaudintųsi dėl niekų.

— Gerai, — linktelėjau.

Lindsė nutilo ir žvelgdama į veidrodį papūtė lūpas. Tada atsigręžė į mane.

— Jūs, merginos, esate mano šeima. Juk žinai pati, tiesa?

Lindsė pasakė tai lyg niekur nieko, tarsi būtų gyrusi mano džinsus, bet aš žinojau, kad ji kalba kaip niekada nuoširdžiai. Ir rimtai.

Kaip ir buvome suplanavusios, nuvykome į vakarėlį botanikos sode. Elodė ir Elė šauniai pasilinksmino, o man ėmė skaudėti skrandį ir visą vakarą pratūnojau susirietusi ant Elės automobilio variklio dangčio. Nežinau, ar tai dėl maisto, bet jaučiausi taip, tarsi kažin kas mano skrandyje mėgintų nagais pradraskyti kelią laukan.

Lindsė puikiai praleido vakarą: tąsyk ji pirmą kartą pasibučiavo su Patriku. Dar po trijų mėnesių,