Page 1

Iter Vitae – Gyvenimo Kelionė – The Journey of Life

Keliaudami peršokame vis naujus barjerus: laiko, klimato, geografinių ir politinių sienų, papročių, estetinio ir etinio suvokimo. Nuolatinis išorinio pasaulio kitimias skatina permainas ir keliaujančiojo viduje. (J.Ivanauskaitė ‘Kelionių alchemija’)

Praėjusių metų vasarą Karolis pasiryžo autostopu perkirsti Skandinavijos platumas ir pasiekti šiauriausią Europos tašką – Nordkapp’ą. Jau turėjęs patirties kišenėje iš Eurotrip’o kelionės traukiniais bei aukštai iškelto nykščio laikymu Prancūzijoje ir Škotijoje, tąkart jis apsisprendė kur kas sunkesniam iššūkiui – įveiki 6000km, įveikti save. Nors Norvegijos fiordai akį glostė, vis tik ne kartą teko karšto šokolado puodelį apglėbus kęsti šaltį ir drėgmę, kovoti su vėjais ir savimi. Geriausias draugas sau pačiam 42 dienas, grįžo atradęs vidinę ramybę, bet užsikrėtęs nepagydomu keliavimo virusu. E

Misija Vieną vasaros vakarą begurkšnodami žalią arbatą godžiai tyrinėjom ant Karolio sienos ištiestą pasaulio žemėlapį. Kaip gera būt imti ir apkeliauti tokį, regis, nedidelį lopelį. ‘Gal kada nors’ – atsidusom. Mintis kaip įkyri musė neapleido, ir po pusmečio abu sutarėm 2012 pirmąją dieną pakelti nykštį ir leistis į Gyvenimo Kelionę. Abu būdami iš mažos mielos Lietuvos, ne kartą kelionėse pasakojom, kur mūsų girios ir ežerai, kuo žmonės ten gyvena ir tiki. Tokią misiją tęsime, o savam kraštui pažadam paliudyti apie pasaulio svetingumą.

Apie mus (trumpai) Karolis – programuotojas, logikos, proto akibrokštų ir pasaulio tyrinėtojas. Mokslo ir filosofijos vergas. Evelina lyg ant lyno pusiausvyros beieškanti tarp psichologijos ir menų (fotografijos, teatro, filmo) akrobatė, vietoje nenustygstanti pasaulio keleivė, dvasios ir žmonių žmogus.

sandėlyje. Besavanoriaudama autostopu apkeliavo Izraelį, ir po to jau negalėjo nustygti vietoje. Darbai ir studijos Anglijoje teleido tenkintis vos kelias savaites trunkančios atostogomis, ir bent taip apkeliauti dalį Pietryčių Azijos, Afrikos ir Pietų bei Centrinės Amerikos. Šią vasarą ji prikalbino gerą savo draugą dviratį, ir saulę pasitikę rytinėj Anglijos pakrantėj, mynė kelias dienas kalnuotus kelius jos nuleisti vakarinį krantą skalaujančioje Airijos jūroje. Pakeleiviai kraipė galvas, kodėl viena keliaujanti mergina neužsisako pastogės, o ketina per lietų sriubą virtis ant dujinuko ir miegmaišį nuo drėgmės saugoti avariniame ryškios plastmasės maiše. Taip vasaros vakarais sudėję į virdulį savas kelionines patirtis, slapta pradėjom pilstyti į puodukus seną abiejų svajonę – apkeliauti pasaulį. Kiek nedrąsiai atidėję šį iš pirmo žvilgsnio nutrūktgalvišką planą, su lietuviais ir anglais draugais kopinėjom po Anglijos, Škotijos ir Velso kalnus. Įveikę aukščiausias viršūnes pradėjom dairytis, kur dėti drąsesnį žingsnį.

Keliai ir kryžkelės lapkričio 26, 2011 • LT • pagal Evelina


‘Kuuur?’ -nustebusi mina ir nutįsusi gaida. ‘Tai nuo kur pradėsite?’- atvipęs žandikaulis ir smalsios akys. Mintys kiek susivėlusios, nes per pastarasias dienas kelio dalis tenka perstumdyti lyg dėlionę, kur dar iki galo negalim atrasti atitinkančių kraštų. Juk kaip du centai yra paprasta nubrėžti liniją per standaus popieriaus žemėlapį, be pastangų perkopiant kalnus, kelių sprindžių jūrą perplaukiant kone krauliu, o sienas pereiti lyg jos neegzistuotų.

Kinija vienaip ar kitaip nebus praleista. Vizą gal iš saugumo ir

‘Dėkui, kad nepatingėjot’ mintyse nusilenkiu įvairaus plauko keliautojams,

praktiškumo paskatų norisi darytis Lietuvoje. Spraga čia tik tokia, kad darantis ją dabar (pagaminama ji per savaitė), reiks į Kiniją pribūt per tris mėnesius. Tai riboja, bet matyt tokia turėtų būti pasirinkimo kaina. O tada nežinomybė, arba laisvė. Svajotinas kelias – Malaizija, Indonezija, Australija. Tada Amerikos ir Afrika. Į tą regis tolimą etapą dar labai nesigilinam, nes yra laiko, o labiau norisi susikaupti pradiniams žingsniams. Jei kas jūsų žinote sienų kirtimo subtilybes, esate girdėję apie vizų medžiojimo ypatumus, mielai pasidalinkite patirtimi. Dėkui.

Turkija: vaišingumo viršukalnės ir balti gamtos stebuklai pasidalinusiems apie nuotykius pasieniuose, ambasadose ir konsulatuose. Savo svajonių giją reiks raizgyt ne tik vengiant pavojų ar siekiant žemiško grožio, bet ir nuolankiai paklūstant aplinkybėms tokioms kaip galimybei (arba ne) gauti vizas, arba kiek laiko užtrunka šis magiškas procesas. Net nemąstydami mintyse perskrodėme Europą. Turkijoj suplanuota viena kita viza (pvz. Irano), tada savaitėle broliškoje Gruzijoje, gal dar seseriškoje Armėnijoje. Visa laimė, kad maniškis pasas kvepia it šviežia duona, o senasis su Izraelio viza jau prisiminimų dėžutėj. Apie Iraną man būtų tekę tik pasvajoti. Po Irano mums atsiveria painus labirintas. Tad Iranas, Pakistanas, Indija, Kinija – galėtų būti pirmasis mūsų kąsnis. Pasklaidžius keliautojų užrašus Pakistanas, nors ir labai vilioja, bet kiek erzina, nes regis vizos medžiojimas - skausmingas procesas. Tada gal Šilko kelias? Iranas, Turkmėnisktanas, Uzbekistanas, Kazachstanas, Kinija? Tektų atsisakyti Indijos. Kita vertus, iš draugų patarimų ir logiškos geografinės plotmės norėtųsi ten sugrįžti vėliau ir patyrinėti tą šalį nuodugniau. O mano brangiai tetai Eglei papasakojus apie Turkmėnijos Mėnulio kalnus, širdis apsalo. Kiek vangiai keliautojai pasakoja apie vizas tuose kraštuose – arba jas gauti labai paprasta, arba pernelyg sudėtinga. Netikėtai Europos atkarpą aplenkti suviliojo ta žemėlapio dalis, dėl kurios kartkartėmis mes drįstame kiek nosį savo kuklią riesti – ‘kai Lietuva nutįsus iki Juodosios jūros buvo’. Vos įsižiebus tokiai galimybei, abu lengvai pasiduotumėm Ukrainos vieškeliams. Vis tik kaip gi kirsti sieną, jei nebūdami Kaukazo gyventojais (nors ne vienoj anketoj teko padėti varnelę ties ‘Kaukazo baltoji)’, mes pereiti iš Abchazijos ar net Rusijos į Gruziją ar Azerbaidžaną negalim. O gal tada Ukraina, Rusija ir Kazachstanas? Prašokant nemenką Šilko kelio dalį?

sausio 20, 2012 • LT • pagal Evelina ‘Kartą aš prisistačiau ‘aš vyras Kristina’ vietoj ‘mano vardas ..’ leipom juokais, kai Kristina, Tolgos sužadėtinė ir netikėtai tapusi mūsų brangia bičiule, pasakojo turkų kalbos mokymosi ypatumus. Jų jaukiuose namuose Kešane mūsų kuklus garderobas buvo greit išplautas, mes pasotinti ir laimingi ant minkšto kilimo sugulę sprendėm Irano vizos rebusus. Jauki vakarienė vietoj duonos kriaukšlio ir šalto vandens, šiltas paklotas vietoj įdrėkusios ar įšalusios žemės, karštas dušas vietoj sulaupytos kriauklės. Ir taip reikalinga pagalba vizų klausimais, kur ‘savas’ – turkiškas pokalbis telefonu mums atsakė keletą klausimų, dėl kurių kai kurie keliautojai padaro smulkių, bet varginančių klaidų. Mes užsakę Irano vizas internetu, sumokėję mokestį banke, dabar kantriai laukiam atsakymo. Kristina & Evelina Saldus moteriškas balsas garsiai gatvėse pranešantis apie kažkieno mirtį, rytinė turkiška kava Tolgos šeimos juvelyrinėje parduotuvėje, ir mes riedame į bent šešiskart gausesnį už Lietuvą Stambulą. ‘Kaip pirmokas eilėraštį deklamuotų’ nusijuokė Karolis, kai metrobuso prieigos spūstyje prekeivis greitakalbe greičiausiai siūlė tos dienos karščiausias naujienas. ‘Barabarabara’ garsų jūroje skiemenų gausa aidėjo it koks vaikiškas užkeikimas. Atvykus iš šilto Kešano prieglobsčio, daugiaaukščių miškai kiek atvėsino mažo mietelio jaukų jausmą. Didmiestis yra pati niūriausia vieta autostopui. Jei būsim paleisti miesto prieigose, o ne šerdyje, teks nemažai pakentėti, kol pasieksim nakvynės vietą. Prieštvvaninis mano telefonas su lietuviška kortele Turkijoj pasirodė nė skatiko vertas, todėl it Šerloko Holmso mokiniai mes šniukšinėjom kur kokioj pakampėj galėtų slėptis internetas. Sėkmė tykojo vienoje kompiuterinių žaidimų kavinėje, kur Karolis visa nuginkluojančia šypsena išprašė slaptažodžio, o darbuotojai žvilgčiodami į mūsų kuprines iš to smalsumo ir turkiško vaišingumo pasiūlė ir karšto šokolado.

Stambulo eismas. Kartais gali pasirodyti, kad ‘couchsurfingo’ (internetinis portalas, kuriame žmonės siūlo savo namus nakvynei) pažintys – tai šakėm ant vandens rašyti pažadai. Juolab, kad kai kurie stambuliečių pasiūlymai greitai atkrito sužinojus, kad atkeliauja du lietuviai, o ne lietuvė/s. Nors Emros profilio nuotrauka atrodė kiek dviprasmiška,


keliautojų atsiliepimų šiluma mus ten patraukė. Dar tą patį vakarą drauge su juo ir jo kambarioku Uzgur juokėmės klausydami nuotaikingų ilgos jų draugystės istorijų. ‘Skraidyti lėktuvais aš bijau. Neskrendu.’ Paklauskit Uzgur kodėl’ pamatęs mūsų nustebusius veidus tęsė Emra. Vis tik dar nespėjus draugui grįžti su buteliais turkiško Efes alaus, kuriuo vaišino ir mus, pats pirmas pradėjo pasakoti kiek piktoką anekdotą primenančią istoriją. ‘Vieną rytą man jau besirengiant skristi į kurortinį Turkijos miestą, Urgur paskambina ir sako ‘neskrisk niekur, šiąnakt sapnavau, kad lėktuvas, kuriuo skridai, sudužo’. ‘Negaliu neskristi, ten laukia mano draugas, kaip aš jam paaiškinsiu, kodėl neskridau’. ‘Maldauju, neskrisk’ susirūpinęs Uzgur balsas nejuokais nugąsdino Emrą. ‘Juk tavo skrydžio numeris toks ir toks’ – dabar išgąstis ir nuostaba perkreipė Emros veidą. Tokio tikslumo iš draugo jis tikrai nesitikėjo. Vis tik į oro uostą jis susiruošė. Jau įlipus į lėktuvą Uzgur vėl skambina ‘dar prisiminiau, ką sqpne regėjau. Tavo sėdynės numeris keturioliktas, ar ne?. O šalia tavęs iš abiejų pusių sėdi vyrai su auskarais ausyse.’ Emrai trūko nervai, ir jis kaip įkirptas pasileido pilotų ir stiuardų link. Deja durys jau buvo sandariai uždarytos, ir teko likti lėktuve it mirties narve. ‘Tai buvo pati ilgiausia ir sunkiausia gyvenimo valanda’ nusiskundė Emra. ‘Niekas nesuprato, kodėl prieš pat skrydį paskubomis skambinau artimiausiems žmonėms ir nepaisant didžiulės nuostabos alsavusios iš skambinamųjų pusės,sakiau jiems, kad myliu.’ Ką tik sugrįžęs Uzgur išgrdęs istorijos pabaigą linksmai nusijuokė. ‘Iš kur man žinot, kad įvyks tiek daug sutapimų’ Viskas prasidėjo kaip pokštas. Išgalvotas sapnas iš pradžių regis nelabai suveikė, todėl pabėrus atsitiktinių skaičių kombinaciją, draugo balsas persimainė. Ir sėdynės skaičius, ir šalia sėdinčių keleivių skiriamieji ženklai – tik atsitiktinumai, kurie deja Emrai reiškė pražūties ženklus, o vėliau ir išsivysčiusią skrydžio baimę. Šmaikštūs ir kiek nutrūktgalviški draugai labiau atsivėrė tik kitą vakarą, nors jau iš pat

‘Ką man čia jums įdėjus?’ svarstė Emra prieš mums išvykstant.

‘Nieko, Emra, juk jau davei mums natūralaus medaus’ net širdis apsalo laižant korį. ‘Gal kortelę?’ – pastaroji pasirodė beesanti užblokuota. ‘Gal pinigų?- juk jūs įgyvendinate ir mano svajonę’, geraširdiškai dėstė turkas. Mėlynoji mečetė. ‘Tai kokį tau įspūdį paliko Stambulas?’ po mūsų dienos miestietiškų pasibraidžiojimų užklausė Karolis. ‘Dvilypį’ nė nesusimąsčius apibendrinau. Vieno Stambulo kranto kalva buvo nusagstyta paslaptingomis mečetėmis, kurių kuorus ir kupolus iš pradžių apglėbdavo saulės spinduliai, o vakare nusispalvindavo melsvomis ar žalsvomis žibintų šviesomis, o saulei nusileidus imamo malda viename minarete it aidas atkartodavo bent penkių kitų mečečių melodingą virkavimą primenančius garsus. Prieš gerą pusvalandį mes patys dar viduj atvipusiais smakrais stebėjomės regis neįmantriu, bet švelniai grakščiu skliautų dekoru. Kažkur pro arkinį langą skverbėsi saulė, ir keli musulmonai priklaupę į rytus meldėsi – jau ir nebežinia kaip – arabiškai ar turkiškai. Ir nors tarsi pamesto brangakmenio ieškojom Mėlynosios mečetės, pati pirmoji mūsų aplankyta tik perėjus tiltą buvo kiek jaukesnė ir niekaip nepaleidžianti mūsų eiti iš jos lauk. Tik genami laiko it kokio nuolatinio gyvulių varovo mes susirinkome savo batus ir išsliūkinom skerstgatviais aukštyn. Simit bandelių pardavėjas. Kitas Stambulo fasadas – šiuolaikiškas, lyg skubantis, lyg atsipūtęs.

pradžių nustebau, kad susipažindami jie paklausė, ne koks hobis ar mėgstama muzika, bet kokio filosofo idėjoms labiausiai pritariam. Kitą vakarą abu dalinosi, kuo tiki ir kuo ne, kokiomis nuostatomis patys gyvena. ‘Dažnai turkai yra žodžio musulmonai – jie skaito maldas arabiškai ir net nesupranta, ką jie reiškia’. Lyg senuosius krikščionybės laikus nupasakojo jaunas turkas, kai maldos buvo skaitomos lotynų kalba. ‘Mano tikėjimo atmainoje viskas turkų kalba, žmonės supranta, ką ir kodėl meldžiasi’. Uzgur dalijosi naujo turkų tikėjimo pradininko idėjomis. ‘Turėk nedaug, tik vienus marškinius. Gražius, gerus, gal net pačius geriausius marškinius, bet vienus. Tiek tau užtenka. Valgyk nedaug, bet patį geriausią maistą. Tebūnie tai kąsnis, bet pats skaniausias kąsnis’ it iš rašto laužyta anglų kalba dėstė šiaip jau kompiuteristas.

‘Susitinkam Taksim’ it mantrą kartojo ne vienas tarsi čia būtų susirinkę visi pasauliniai džiaugsmai. Tuštybės mugė labiausiai atsiskleidė vienoje iš požėminių perėjų. Net sustojom, kai netikėtai užmatėm mini beprotnamį su nesiliaujančia garsų kakofonija. Ant vieno iš prekystalių tuo pat metu šaudė pats žaislinis automatas, sukosi greitoji ir žiobčiojo didžiulis žuviukas Nemo, it pamišusios ant sūpynių lingavo lėlės, o žemesnėje lentynoje it garde blaškėsi šokuojantys katinai ar šunys, kurių žalio fosforo akys nejuokais stingdė. Dar visą šitą chaosą užliek pigaus turkiško popso kibiru, atmiešk gausybės praeivių ‘barabara’ greitakalbe, ir išprotėjimo antras lygis po dienos garantuotas.

Stambulo žvejai.


Išvažiavimas iš Stambulo kaip iš bet kokio didmiesčio varginantis ir painus. Vis tik

kažkokiu mistiniu būdu pakankamai greitai mes iš jo išsikapanojom. ‘Barabarabara’ – rėkia mums diedukai už tvoros kažką rankomis mosikuodami. ‘Ačiū ačiū’ dėkinga, tačiau nieko nesupratusio žmogaus šypsena mosikuoja Karolis. Bendravimas su turkais mums it žaidimas – žinau tik kelis žodžius, kuriais žonngliruoti tikrai nepakanka net menkiausiam pokalbiui. ‘Merhaba’ būtinai pasisveikinu įlipus į mašiną, o ne vienam vairuotojui sustojusiam mus vaišinti arbata sumurkiu ‘tašekulir’ (ačiū) ir tikiu, kad bent taip galiu pamaloninti mūsų geradarius. ‘Čok geze’(labai gražu) šyosaus rodydama į snieguotomis viršūnėmis kalnus ar kiek saulėtam rūke skendinčias salas Marmuro ar Egėjo jūrose. ‘Baradaradaraburdur’ visi lyg susitarę beria it žirnius į sienas turkiškus žodžius, kurie nė į nieką nepanašūs. Rusų kalba čia išsisukau tik kelis kartus, kai mus tranzuojančius paėmė Rusijosj gimęs turkas ar pokalbį rusiškai pradėjęs Bulgarijoj gimęs, bet dėl tuometinio priespaudos meto subulgarėti verstas ir į Turkiją pabėgęs dailininkas. Su visais kitais mes bendraujame formule: ‘jūs mums kažką protingo aiškinat, o mes tik tegalim kvailai šypsotis’. Dėl žemėlapio bėdų jau nebeturime, todėl drąsiai išsyvyniojame savo jau gerokai paplyšusį gelbėtoją, ir duriam kur mums reikia važiuoti. Bursoje pas menininkus.

tiesioginį pokalbį- o žiū ji jau ir neša megztą kepuraitę ir šaliką. ‘Dovanų. Pati mezgiau’ – Ahmetas su pasididžiavimu verčia mamos žodžius.

Studijoje su mokiniais.

Visa jų šeima – menininkai. Abu brolis ir sesuo dirba nedidelėje, bet labai jaukioje dailės studijoje, kur kitą rytą mus ir nusivedė. Vaikai ten besimokantys piešti apžiūrinėjo mus smalsiomis, bet draugiškomis akimis. ‘Mums patinka Karolis’ kikeno mergaitės, aš pasitenkinau vieno iš vaikinukų klausimų antplūdžiu. Jiems meno terapija pasirodė labai įdomi profesija, todėl klausimai netilo nė praeitą vakarą, nė šią popietę.

Į Bursą atkeliavome sunkiai. Ir jei ne mūsų kelionių blogą pasirengęs skaityti solidus verslininkutis, mes dar ilgam būtumėm strigę Stambulo išeigos labirintuose. Viename iš miestelių savo jėgas atgavome dažę minkštutės šviežios bulkos laužtus gabalus į saulėje atsispindintį medų, gėrėme dar Erikos įdėtų žolelių arbatą ir atrodė, ko daugiau tereikia iki pilnos laimės. Vis tik į Bursą atriedėjom po saulės laidos, todėl teko grūstis ir iki centro atidardėti viešuoju transportu. Prie tiriamųjų žvilgsnių jau pripratom – vasariniai turistai jiems pažįstami, kur kas didesnę nuostabą kelia mūsų masyvios kuprinės su prikabintomis palapinėmis žiemos vidury. ‘Kur jūsų viešbutis?’ ir staiga jų veidai persimaino it ką tik išvydus vaiduoklį – ‘nakvosit lauke?’. ‘Juk šiandien -15, vešiuos jus su savimi’, neatlyžo vienas gerietis furistas po to mus net vaišinęs vienoje iš furistų valgyklėlių. Pirštus laižėm, kokia buvo skani žuvis tąvakar. O kartą net armijos automobilis susotjo pasižiūrėt, kas ten kuičiasi ant sniego netoli kelio. ‘Mes čia miegosim’ tvirtai pareiškėm. Jauni kareiviai ilgai žvingavo, skėsčiojo rankomis ir gūžčiojo pečiais, kol vienas kolega per telefoną išvertė jū rūpestį ‘šiąnakt bus labai šalta, armijos vyrukai jus nuveš iki kokio viešbučio’. Ilgai stebeiliję mūsų pasus, galų gale paleido. Jų nuostabą galima suprasti. ‘Kaip susisiekti su Ahmetu?’ galvą sukau. Pokalbio skaipu (kaip gerai, kad ten įsimečiau vieną kitą eurą) jis negirdėjo, todėl susižvejojus internetą viename iš prekybos centrų, mes kantriai laukėm savo galimo šeimininko. Gal jums reikia mano telefono?’ pasiūlė vienas kavinės lankytojas. O kaip dėkingai aš tada kone norėjau jį apkabinti. Ahmetas mūsų atėjo pasitikti, dar dešimt minučių ir mes jau sėdėjom ant it baltu kailiu aptiestų sofų. Neužilgo ant stalo garavo dviejų aukštų arbatinis – viršutinis mažas su stipriu arbatos užpilu, apatinis su karštu vandeniu. Ahmetas, jo sesuo ir mama tuoj atnešė balto riebaus skanutėlio sūrio, jogurto, kiek daržovių ir tai mudviem tapo tikra puota. Klausimai tąvakar nesiliovė. Ir nors angliškai mokėjo tik Ahmetas, kuris sunkiai, bet džiaugsmingai vertėjavo tarp mūsų visų, pokalbiai netilo veik iki vidurnakčio. Susimirkčiojom su jų mama – taip tegalėjom palaikyt

Arabiškas menas. Apžiūrėję turkiškas senovines vestuvines sukneles, kiek aptriušusius rakandus, jų didvyrių kapavietes, mes vėl susikrovėm kuprines ir jau po saulės laidos šlapiai drimbant sunkiam sniegui, mes judėjom iš Bursos. Kelias atrodė nesibaigiantis, ir it mintis nugirdęs mums sustojo vienas jaunas vairuotojas. Matyt atrodėm tikri bėdžiai tokiu oru neleidžiantys sau viešojo transporto, kad šis mums net dešimtį lirų įbruko. Čanjakalės tąvakar mes nepasiekėm. ‘Valgyt?’ spėjau iš gesto, kurį parodė – iš mašinos galėjai suprast pasiturinčio – vairuotojo sūnaus. Kukliai nudūrę akis, iš bagažinės jis staigiai ištraukė po dvi bandeles, ir dar nupirko sulčių ir vandens. Mums tąvakar išalkusiems tai


buvo išganymas. Išlipant jie ir visas likusias bandeles sukrovė mums. ‘Dar karštos arbatos’ tykiai panorėjau, ir žiū vienas seniokas greta kelio vargstančioje pašiūrėje mums priruošė arbatos. Vienas kitas rūpestingesnis jau stoja ir atneša padėkliuką su kaip tik rankai patogiai apglėbti stiklinėmis šilto viralo.

ten esančia policija priglaudžia mus, kol sulauksim, kad mus pasiimtų. ‘Ar kas tau išneštų arbatos Šilalės savivaldybėj?’ kandžiai šypteliu, nė neįsivaizdavus tokios situacijos Kaune, nors Sivas bent dukart didesnis už mano gimtą miestą. Sužinoję mūsų blaškymąsi nuo Lietuvos iki Turkijos ir aplink, policija ir darbuotojai mus pasiimti atėjusiam Sametui prigrasina, kad nusipirktumėm dujų balionėlį. Žmonės geri ir vaišingi, bet…dėl viso pikto. Karolis ką tik pagamino taip trokštą dujinuką, taigi nuo šiol gaminsimės karštos arbatos bet kur. Sametas ir draugai net iššižioję stebėjo, kas čia dėsis, kol Karolis kruopčiai kirpo ir lankstė skardą. Galiausiai išbandėm išradimą vonioje, kad kartais acetonas netikėtai nepaglemžtų kokių daiktų ar plaukų. Veikia tvarkingai. ‘Kokie trys svarbiausi dalykai iškyla pasakius ‘turkiška kultūra’ – paklausiau. ‘Vaišingumas, pagarba’ vardino šeimininkai. ‘Folkloras, maistas, futbolas’. Su vienu jų susidūrėm akis į akį – žmonės čia tokie vaišingi, kad aš jau pristingu laiko gūžčioti pečiais. ‘Pažįstami tik pora valandų, o jau jaučiamės kaip namie – po bendro valgio kartu, smagiai dalinamės apie savo gyvenimus. Jau nebeužilgo į Gruziją, tik tranzuosim palei Juodąją jūrą, nes regis kitas rajonas nesaugus. ‘Teroristai’ trumpai drūtai apibendrino padėtį tame rajone Sametas.

Arabų raštmenys. Vis tik didžiausia dalis širdies palikta Kapadokijoj. ‘Kodėl čia atvažiavot žiemą, kai taip šalta?’ teiravosi vienas prekeivis. Gal dėl to, kad galėtumėm vienatvėje apžiūrėti sniegu apdrėbtas nepaprasto grožio dar prieš 60 milijonų metų suformuotas uolas su gausybę urvų juose. Tą naktį mes miegojome viename jų. Karolis – kaip jis tai idealiai moka- skrupulingai įkūrė laužą, kuris ruseno dar ilgą laiką. Tai pati reikalingiausia ugnis mano gyvenime’ svarsčiau džiaudama savo sušlapusias kojines ir prištines. Maniškės gerosios kojinės išdžiūvo iki maksimumo, tai yra, visa pėda gražiai nuvalgyta ugnies. Alkana kaip šuo surijau košę ir paspringdama gėriau karštą žolelių arbatą. Urvo sienose ugnis žaidė su šešėliais, o tolumoj virš dar ‘mėnulio paviršiaus’vadinamų uolų giliame tamsiame danguje spragsėjo žvaigždės. Suvalgėm baltos mūsų duonos kasdienės su medumi tiesiai iš korio, ir akys pradėjo markstytis. Matyt šiltas išdžiūvęs miegmaišis, kitaip nei praeitos nakties šalnos, leido nusnūsti vieną kitą valandėlę. Ryte pakirdom kaip visada anksti, ir dar saulės nepabučiuotos kur nekur nubalę uolos kaustė dėmesį. Kažkur tolumoj buvo pakibę tingūs oro balionai. Tyla, mūsų -girgžd girgžd girgždantys sniege batai ir nei vieno žmogaus. Gerai, kad esame čia ne vasarą…

Skrodžiant Europą sausio 7, 2012 • LT • pagal Evelina ‘Tai kur pirmiausiai trauksit?’ nekantrauja draugai ir pažįstami. ‘Turkija’ sumurkiu,

Kapadokijos urvai olose. ‘Kad jį kur’ išsiverčius sau tą piktą grubų furisto mostą, kai kelio vagos gerokai pašokdina sunkvežimį. ‘Na šis kelias kur kas geresnis, tyliai atsidūstu, čia man nereikia gaudyti skraidančio nuo kelio duobių nešiojamo kompiuterio, kuriame slepiasi mūsų mintys bei užfiksuoti vaizdai. Linguojam – šįkart greičiau nei kaip kada pasitaiko sunkvežimių, judančių kažkur tarp dviračio ir arklių tempiamo vežimo greičio – Sivas link. Ten paskutinė mus pakvietusio coachsurfingo draugo vieta, ir jau trauksime į Gruziją. tarsi Europos kelio gabalo žemėlapyje nė nebūtų. Matyt dėl to paklausti, kokiu keliu mes trauksim Lenkijos link, nejaukiam suglumom. Vilniečio draugo Justo dėka mes išropojom iš Vilniaus teisinga linkme, ir galiausiai pradedam savo odisėją. Kelionės pradžia. Vilnius ‘Graži ta mūsų Lietuva’ mintyse paglosčiau savam kraštui galvą, kai ties Trakais žiburiai atsispindėjo ežere. ‘Galėčiau taip tranzuot gerą pusdienį’ stipriau apgaubiu karšta puodelį sušalusiomis rankomis po nakvynės prie Navos ežero. Šaltuką nusipurtę ir dulkes palikę lediniame vandenyje, mes siurbčiodami karštą šaltalankių arbatą laukėm tolesnių savo nuotykių. Team LT Kapadokya *** Tik dar kartą galiu atsidusti – na iš kur tiek svetingumo pas turkus. Stovim mes prie savivaldybės ir laukiam savo naujųjų šeimininkų, rankos šąla, o man mintis kaip jau nebe pirmą kartą ‘kad taip karštos arbatos…’. Iš savivaldybės išpėdina vienas darbuotojų su puodeliais karšto gėrimo, iš savo telefono paskambina mūsų šeimininkui, ir drauge su


Nuo Marijampolės

‘Nebijokit kapinių’ padrąsino mus paleisdamas šalia jų Bielsky. Netoliese stūksojo matyt neseniai suręsta šiuolaikiška bažnyčia. Jos tolimame šešėlyje ir prisiglaudėm. Vakariniai varpai mums sugaudė lopšinę, o ryte kuklesnė muzika prikėlė pusryčiams. O toliau viskas klostės kaip iš pypkės, kuriai nespėjus surūkt mes regis atsidūrėm prie Slovakijos sienos kalvų. Vienas smagus – kaip pasirodė vėliau – ne-furistas smagiu tėvišku rūpesčiu apdalino mus šokoladiniais skanėstais, ir įbruko mums penkiadešimt zlotų vakarienei. ‘Čia du studentai keliauja aplink pasaulį, gal galit paimt?’ per raciją susisiekė su kitu kolega, o gal prašalaičiu vairuotoju. Žiū, mes jau kitoje furoje rangomės. Dar kiek, ir mes jau pašto mašinoje tarp kelių įspraudę iki šiol laisvai snūduriavusias kuprines.

prasideda mūsų ypatingos draugystės su ‘furistais’. Linksmų akių baltarusis kukliai dalinasi Karakumų dykumos nuotykiais – jo maršrutai regis driekias ne tik iki Lenkijos. Šeima kur išsibarsčius, ir paklaustas, kaip patinka jo darbas, jis atsidūsta. ‘Juk nieko daugiau neišmanau’. Tačiau jo gerumas švietė skaisčiau nei besileidžianti saulė. Iš pradžių ketinęs mus pametėti tik iki Lietuvos-Lenkijos sienos, jis pasispaudė ir savo kelią pailgino iki Augustow. Jei nebūtų reikėję sukti Varšuvos link, jis ir toliau būtų džiuginęs savo nuoširdžia draugija. Trakai Ilgai netrukus mums sustojo vėliau nė žodžio neprabilęs

Čia tiktų trumpas pasvarstymas – kodėl žmonės, net ir rizikuodami, daro gera kitam. Baltarusis vairuotojas linksmai komanduodavo Karoliui ristis ant gultų vos tik tolumoje sušmėžuodavo policijos šešėlis. Lenkas tėvukas apsuko keletą gerų varstų, kad aplenktų tykančius nusidėjėlių uniformuotojų. Linksma regis buvo ir jiems, ir mums. Gal tas nuotykio prieskonis? ‘Kodėl lietuviai taip nemėgsta lenkų?’ skaudžiai atsiduso mūsų pamėgtasis. ‘Hmm, mums lenkai padarė kuo šilčiausią įspūdį’ bandau suktis iš nemalonaus pokalbio. Šitiek stengtis dėl kažkokių keliautojų lietuvių? Man jau knietėjo atsiprašyti viešai ar slaptai, kad kada nors ką nors leptelėjau nesmagaus. Liublinas pasirodė turįs mielą senamiestį ir nemielą nuobodų išėjimą iš miesto. Pasistiprinę karštu šokoladu viejoje jaukių kavinaičių ir virtualiai pasidalinę karštaisiais įspūdžiais, mes vėl išejom į kelią. Belaukiant pakeleivingųjų abu perlyti valgėm rupią duoną ir mus varstė arba glostė pravažiuojančiųjų gailesčio kupini žvilgsniai. Vienas gailistingesniųjų mus ne tik pametėjo patogesnį nuotolį, bet ir racija susisiekė su kitais vairuotojais įsiūlydamas vieniems jų mūsų ekipą. ‘Paimk skėtį’ motiniškai pradėjo įkalbinėti, o man mandagiai atsisakius jis skubiai įspraudė dovanų maišelį su… raktų pakabukais… Regis žmonės netveria, kaip nori dovanoti bet ką, kas papuola po ranka. Padangos keitimas Bulgarijoje. Nakvojom jau Slovakijai alsuojant į nugarą. O ryte sutranzuoto tėvuko furoje supamės jau antra diena. Saulėje ir rūke skendinčios Slovakijos kalvos ir ežerai, Trijų Karalių švęsti puošniais drabužiais gausiai susirinkę slovakai. ‘Magyor’ gudriai nusišypsojo vairuotojas, paskelbęs, kad mes jau Vengrijoje, ir mes netrukus gardžiavomės jo paruošta kava ir mūsų šokolado ir riešutų likučiais. Regis po truputį pajuntame furisto gyvenimo skonį – smalsiai stebiu, kaip jis kuria it iš pasakos trauktą arbatinuką, kaip pritaiso anteną vakariniams filmams.

lenkas. Greitai sumetėm jam savo kuprines ant bagažinėje vargusių kiaušinių. Ties Bialystoku mums sustojo jaunuolis savo mažute mašina, kuria matėsi jis labai didžiuojasi. ‘Turit žemėlapį?’ iš gėdos nebeturėjom kur dėti akių – iki šiol vieninteliai mūsų žemėlapiai buvo furisto nuosavybė. Kaip įmanydamas jis skambinėjo savo draugui, kad galėtų mums padėti, teiravosi, kur veža šešioliktas – o jo matyt šalia net ir nėra – kelias, juk mes supainiojom tuo nelemtus skaičius. Kita vertus, suvokėm, kad jei mes sugebėjom savo metų namus sutalpinti jo dėžutėje ant ratų, sugebėsim juos pakrauti bet kur. Lenko fūristo vaišinta kava.

Rumunijos šalikelės kiek baugina, o ypač ketvirtą nakties kažkieno šauksmai reguliuojantys lyg traktorių lyg ką. Skubiai sulankstę jau trečią naktį mums šilumą teikusią palapinę, išlaukėm užsimiegojusio vairuotojo, ir dėkingais veidais toliau linguojam serpantinais Rumunijos pietuosna. Snieguoti kalnai tankiai nusagstyti apšarmojusiomis eglėmis, seni miesteliai pribarstyti namelių ryškiomis spalvomis, čigonės margais apdadrais, ir daug palaidų šunų.

Rumunijoje pasitikusi mus žiema. Greitojo pašto vairuotojas rumunas leido mums išvengti Bucharešto labirintų, o atsipūtęs turkas pravežė mus iki Bulgarijos pasienio miestelio. Nemaniau, kad kalbos nemokant galima padiskutuoti net ir apie politiką. ‘American terrorists, Sadam is good’ Surentę savo palapinę ant sniego, klausom lojančių šunų bei išsikvepiančių sunkvežimių. Iki Turkijos liko ne tiek jau daug… Pabaigėm savo maisto atsargas, ir jei ryt nerasim pinigų keityklos, aš jau laužysiu savo užsispyrimą nevalgyt mėsos, nes jos kvapas iš Karolio kuprinės veda mano skrandį iš proto. …

Nuo Bialystoko mus paėmė lenkas džentelmenas savo elektronika valdoma mašina. ‘Kad ją kur tą elektroniką’ pyktelėjo niekaip nesusišnekėdamas su nepaklusnia bagažine. Ši užsispyrus būtybė atsidarė tik tada, kada jai norėjos – vidury kelio.

‘Gal sulėtinkit tempą’ atsidūsta močiutė. Iš tiesų, Europą prašuoliavom it gerai įgnybtos gazelės. Matyt kaltas šaltukas, o gal ‘na juk čia galėsim dar sugįžt’ mintis ar pasipainiojus sėkmė, ir po šešeto naktų palapinėje mes jau susirangėm ant šilto kilimo pas lietuvaitę Kristiną Kešane, Turkijoje. Apie ne-europinę dalį kitame epizode, o šįvakar po naminio pyrago ir kibiro žalios arbatos su lietuvišku medumi dar keletas pamąstymų apie ką tik prakeliautą etapą. Tik dabar žvelgdami į virtualų (nes popierinio taip ir neįsigijome) žemėlapį suvokiam, kad jau ant ratų jau praleidom kone trejetą tūkstantėlių kilometrų.


Pasirodo, kad su rusų kalba dar galėjom puikiai prasisukti iki pat

Turkijos. Jei kas būtų paklausęs, kokiu rusų-lenkų-bulgarų kalbų šiupiniu mes rezgėm mašininius pašnekesius, tikriausiai būtų prapliupęs juokais. Buvom ištroškę gero žvilgsnio ir šmaikštaus žodžio, todėl rinkom pabirus vairuotojų gyvenimo trupinius ir jų dosnius patarimus. Su furistais mes drauge nugyvenom jų gyvenimo etapą, gal kiek praskaidrinom, anot jų, gūdoką kasdienybę. Su vienais dalinomės lašiniais, šokoladu ar sausainiais, su kitais – vos išlementais sakiniais ar juoko akimirkomis. Jau greitai it kareivis mokėsiu statyti palapinę. Karolis tai daro tiksliai ir preciziškai,

Keisti tie sutvėrimai – žmonės, kai pagalvoji. Vieni jų niekaip nesupranta, kodėl kitiesiems širdį

glosto tokie malonumai kaip gerai sušalti tykant mašinų, kad po to kaip katinas markstytumeis krosnelei įšildžius kabinos orą, kodėl valgant rupią duoną užsigeriant šaltu vandeniu, besikankinantieji taip godžiai geria šiltą viralą, kodėl kojas geliant ryto žvarbai taip gera justi kilimo minkštus kutus. Ir tik kai kurie supras tikrą vyriško džiaugsmo antplūdį pakeitus sunkvežimio sprogusią padangą. ‘Mozhete pamoch?’ (gal galit padėt (ru.)?) susinervinęs bulgaras movėsi senas pirštines rengdamasis keisti ką tik išsitaršiusį dar senesnio volkwageno ratą. Karoliui antrąkart sakyti nereikėjo, jis su malonumu tepėsi rankas ir šiaip nepriekaištingos švaros kelnes. Visas patenkintas prausė purvo dėmes grubiam sniege. Tokie tie keisti keliautojo malonumai… Artėjant naujajam azijiniam etapui, aš užčiuopiu kaži kur gilumoje bilduką Nerimą, bet tučtuojau jam liepiu eit gultis. Nes ši dalis, nors žadanti įtemptas akis, paaštrėjusią uoslę, nuolatinės parengties padėtį, regis gali įkrėsti ne vieną gerą nuotykį ar patyrimą, atskleisti kokią gamtos paslaptį, įspėti apie žmonių nenuspėjamumą. Belaukiantiems vegetariškos vs. mesėdiškos kovos atomazgos, skubu nudžiuginti arba nuliūdinti. Skrandžiui sugrojus skausmingą džiazą, mano rankos nevalingai paėmė Karolio pasiūlytą griežinėlį kumpio. Ir ne vieną. Viena kita riekė baltos bulgariškos duonos, ir jau pati prašiau greit ištirpstančių burnoje lietuviškų lašinių. Namiškiams virtualiai pranešus tokias naujienas apėmė ovacijos it būt laimėtas milijonas. Ak, tie mūsų brangūs tėvynainiai… Adzerbaidžanas: pajodžargiškos šalies varžybos ir vaišingumo protrūkiai vasario 19, 2012 • LT • pagal karolis Adzerbaidžano vaišingumas

ir dziaugiasi kiekviena išlyginta kamufliažinio stogo raukšle. Aš vis dar didžiuojuos užmegzdama taisyklingai primityvų mazgą ir urzgiu, jei nesuspėju sudėlioti pabirų daiktų savam sraigės kiautui. Kas vakarą pagiriamąjį žodį sušnabždam savo miegmaišiams, kurie, nors šaltukas žnybią nosį ir pirštų galus, šildo mūsų sapnų karaliaus lankyt besirengiančius kūnus. Straipsnio rašymas palapinėje.

Išlaidoms Adzerbaidžane suskaičiuoti mums tereikėjo vos kelių akimirkų. Išgirdę gandus, kad maistas ten daug brangesnis nei Gruzijoj, mes užsipirkom atsargų bent kelioms dienoms, o jos taip ir liko snausti kuprinių dugnuose. Visą savaitę dosniai maitino visi, kas tik atklysdavo mūsų kelyje arba kieno gyvenimo kely atsirasdavome mes. Mūsų gyslomis teka arbata jau nuo Turkijos laikų, o štai šitoj šaly mes savo skrandžiuose prikaupėm maistingo kraičio dar kelioms savaitėm. Baiminamės išlepti, nes ir kitose šalyse norėsis, kad dažnas mus kviestų už savo vakariene nukrauto stalo ar apdalintų skanėstais. ‘Geriausi kada nors valgyti šašlykai’ murkia Karolis, kramtydamas minkštą ir sultingą mėsą. ‘Šašlyk mašlyk’ patenkinti juokias ir netikėtai susitranzuoti policininkai, kurie iš valstybinio atlyginimo gyventi nė neketina. Jų dažniausiai iš Vokietijos varomos mašinos gerokai papildo asmeninį biudžetą. ‘Turiu 5 namus. Ir išlaidoms man prireikia bent 3 tūkstančių eurų, kaip aš galėčiau išgyventi iš tų 300$’, vėliau atsidusęs, kad turtai laimės jam neatnešė. Šašlykai - skaniausi čia. Palapinė irgi aptingo jau seniai bestatyta. Nesvarbu ryte ar vakare, riedant mašina ar stovint šalikelėj, atsiranda vis žmonių, kuriems pakviesti keliautojus yra garbė, o svečias – palaiminimas namams. Vis tik visi pakvietimai buvo spalvingi, kartais su komišku ir labai dažnai keistu prieskoniu, tarsi vaikščiotum kokiam skandinaviškam kine. Azerbaidžano sprintas turto taku ‘Turtinga šalis Adzerbaidžanas’ numykdavo ne vienas Gruzijoj, kai išsitardavom, kad traukiam į jų kaimynę. ‘Jie turi naftos’ jautėm nepikto pavydo gaidelę. Ir nuo pat sienos visi žadėjo neprastą reginį pasiekus sostinę. Atrodo, ši šalis nejuokais užsiėmusi varžybomis su Jungtiniais Arabų Emiratais. ‘Tuoj čia iškils dangoraižis didesnis nei Dubajuje’


išdidžiai pamoja ranka Falsanas į kol kas tuštoką vietą greta Kaspijos jūros. Regis ta pakrantė greit pavirs turtingųjų vilų alėja. Vieni galvas aukštai iškėlę giria tokį Azerbaidžano atsigavimą. Šis mat kiek nuramdęs vis dar teberusenančias politines žiežirbas dėl Kalnų Karabacho su Armėnija, pradėjo kilti it velykinio pyrago tešla. To, be abejo, nepastebėsi tolyn nuo Baku snaudžiančiuose miesteliuose ir kaimuose. Net vienas seniausių miestų Gandža, pavadintas su Šekspyru lyginamo poeto Nizami Gandžavi vardu, negauna to taip reikiamo dėmesio. Bet argi tai ne daugelio šalių su mažomis išmintingomis išimtimis klaida. Naktinis Baku mus pasitiko erdviomis gatvėmis. ‘Čia apšviestos netgi menkiausios detalės’ Karolis garsiai ištarė mano mintį. Senamiestis negalėjo paslėpti už jo ištįsusių trijų stiklo liepsnų, taip ir pavadintu Baku Liepsnų projektu. Atrodo, miestas nė nebežino ką daryti – iš pagrindų rekonstruoti senamiestį, gal net pakertant jį iš pašaknų, ar išsižiojus auginti mielinius pastatus, šalies galios įrodymus. ‘Pas jus Europoje žmonės perka mažas ekonomiškas mašinas. Čia iš paskutiniųjų, kartais įlįsdami į beprotiškas skolas, perka įmantrias, kaip ir Gruzijoj daugiausiai 4×4 monstriškas mašinas, kad įrodytų vyriškumą’ pasakoja Baku gyventojas Niko, lyg juokdamasis iš tėvynainių, pats vairuodamas nemažą Hyundai. Jis pasišovė mus vežtelti šen bei ten, nors regis mes puikiai būtumėm nupėdinę nuo vietos prie vietos. Baku senamiestis, o už jo Liepsnų bokštai. Ruzigaras, kuklus adzerbaidžanietis, kurio mažučiame būste mes apsistojome, kas rytą ir vakarą, o matyt ir dažniau tiesdavo kilimėlį maldai. Kalbantis įspūdingai taisyklinga anglų kalba, jis dirba anglų kalbos mokytoju net keliose vietose. Sekmadienio popietę drauge su savo draugu Elšaru iškart panūdo aprodyti ypatingą stebuklingąjį Baku. ‘Ten vyks Eurovizija pavasarį’ atgalia ranka pamojo stiklinio pastato, augančio tarsi iš jūros link. Be abejo, ne vienas čia skuba priminti apie metų įvykį. ‘Žinot, kas mane labiausiai erzina? Ogi vakariečiai, kurie bando įrodyti, kad taip, kaip gyvena jie yra teisingiausias būdas. Mes turim savo kultūrą. Na tai kas, kad mes nenaudojam tualetinio popieriaus ir mūsų pasimatymai nesibaigia lovoje’ rūstinosi jaunas specialistas.

Naujasis Eurovizijos pastatas. Dar tą patį sekmadienį mes apsilankėm pas jo ‘boso’ amerikiečio šeimą, nustebinusią gyvenimo vingiais. Styvo ir Keiti šeima gausi, jų net septynios atžalos likusios valstijose, o jie patys kas kažkeli metai keliauja iš šalies į šalį. Gana, Rusija, dabar Adzerbaidžanas, ir jų tolimesni keliai nežinomi. Apie tokius įkvepiančius žmones ir norisi bent užsiminti. Kol Styvas skambinėjo pažįstamiems dėl Kirgiztano ir Uzbekistano vizų, Keiti dalijosi jų gyvenimiško pyrago trupiniais. Pasiklausius jos, mūsų kelionė atrodo tik popierinė valtelė greta daug mėtyto ir vėtyto žvejybinio laivo. ‘Sunkiausia buvo, kai gyvenome rytinėje Afrikoje, o duonai pinigų nebeužtekdavo. O greta dar vykstantys šaudymai’ šiurpas perbėgo nugara. Jų tikėjimas ir užsispyrimas grūdino, o dabar dar mus pačius kvietė aršesniems patyrimams. ‘Tai jūs turėtumėt parašyti knygą’ raginom Keiti, o ši jaukiai nusišypsojo. ‘Bandau, tik jau taip lėtai gaunas’.

Baku pakrantė. Pridavę pasus Kirgiztano vizai, mes patraukėm

Šekio link. Kelios valandos lietingo kelio nuo Baku, ir du solidūs pagyvenę vyrai mus išleidžia kažkiame apokaliptiniame lauke. Lietus ir rūkas dengia dykumą primenančią laukymę, su vieninteliu užeiga tarp retai išsimėčiusių aplūžusių medžių. Paklausus vieno vyro, kur yra tualetas, netikėtai jų susirenka solidus būrys. Susidaro įspūdis, kad vyrų Azerbaidžane gausiau nei moterų. Aikštėse, autobusuose, šalikelėse. Net namuose jų apsėda pilnas stalas, kai tuo metu kelios moterys sukasi vis pilstydamos arbatą. Visa šeima susirinko aplankyti Dievo dovanos - svečių. Sustoja ‘žiguliukas’, iš bagažinės kyšo medis, viduje išsikerojęs visas sodas. Kaip ne kaip įspraudžiam savo mantą tarp gėlių, patys kažkaip įsiraitom. Vairuotojas Zachyras gero veido, lyg ką tik būtų nužengęs iš senovinės komedijos. Šneka jis tik azeri kalba kur ne kur įterpdamas ‘asiol, kaziol’, visa kita burdurburdur, rankomis mostaguoja plačiai. Žiguliukas kriokia, springsta. Uždusus sulekia tamsoj giminai jo taisyt, nes matyt prasta ‘saliarka’ žvakes ‘užnešė’. Mašina vėl užkriokia ir mes riedam tolyn. Sninga tiesiai į priekinį vargiai benuvalomą stiklą, todėl jis šviesas išjungia visiškai. Taip atkarpomis mes važiuojam visiškoj tamsoj. Komiška, nors ir kiek nesaugu – europietiškais paskaičiavimais. Skambina broliui į Kazachstaną ir tiesia telefoną mums, kad su juo rusiškai žodžiu kitu persimestumėm. Žinoma, užkviečiami į svečius kažkur į gilumą kaimo – negi atsisakysi tokio nuotykio. Pasitinka gausybė ant laiptų išsirikiavusių vaikų, tuoj pat dengiamas stalas, namuose svečiai – vadinasi didelė šventė. Vakarienei – gaidžio šiupinys. Tada kaimynų ir giminiečių lankymas. Į ta patį žiguliuką įsispraudžiam 11 žmonių, 2 ant vairuotojo sėdynės. Susišnekėti galim tik iš tarnybos trumpam grįžusiu ir gana gerai rusiškai kalbančiu giminaičiu. ‘Kapitonas’ išdidiai prisistatė jis, mums kartas nuo karto iš azeri į rusų versdamas jo arimųjų klausimus bei susižavėjimo šūksnius.


Žvelgdami į greta besiglaustančius vaikus ir plačiai besišypsančius, aukso pilna burna suaugusius, atrodo, kad juos pažįstam visą amžinybę. Pusryčiai. Karštas pienas su 4 šaukšteliais cukraus. Po to seka arbata. Zachyras mums

Šeimos galva.

beria dar bent po tris šaukštelius. Atrodo cukrumi mes tuoj tuoj persisotinsim. Jo jie vartoja gausiai. Sakytumėm, kiek per gausiai. Geria arbatą mažomis stiklinėmis (bardakais), ir tuoj pat žiū vėl pripildo iš naujo. Į kiekvieną jų įsimeta bent po du gabalėlius, kartais dedas į burną ir skysčiu jį užsigeria. Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui Šekyje, cukrus net įvairių spalvų – juodos, ryškiai žalios ar geltonos. Didi cukraus kultūra atsispindi tiek vaikų, tiek suaugusiųjų kiek pajuodusiuose ir sugedusiuose dantyse ir dažnai diagnozuotame cukriniame diabete.

Šekis, kažkada galėjęs didžiuotis kaip vienas stipriausių tarp Kaukazo chanatų, buvo stipriai nuniokotas upės Kiš išdaigų bei 19a. pradžios įsilaužėlių iš Rusijos imperijos. Iš to meto 40 puošnių pastatų, telikęs vien tik Šekio Khano Pilis. Akys raibo nuo gausių stiklo mozaikų, pagamintų be vinies ar klijų. It hrestomatinė bibliotekininkė atrodanti muziejininkė storo stiklo akiniais ir pakeltu kuodu, pasakojo apie khanatų ir imperijų vingius. Įdomu dar ir tai, kad Adzerbaidžano didžioji dalis, po Irano ir Rusijos imperijos dalybų, su bent 40 milijonų gyventojų ir žinoma atitinkama teritorija, taip ir liko Irane.

Ant stalo cukraus keletas rūšių. Reikia kilt mums į kelią, šeimininkai sunkiai išleidžia, vis gundydami vakare kepsiamu šašlyku. Jei nebūtumėme pažadėję Šekyje aplankyti Tarlano, naujo mūsų draugo, pakvietusio nakvynei šitame senoviniame mieste, mes greičiausiai dar būtumėme susigundę pasilikti. Iki Šekio pakeleivingos mašinos stojo noriai net ir atrodo visų užmirštuose keliuose. ‘Mano svajonė aplankyti Kamčiatką. Jei turėčiau pinigų, pasaulį apkeliaučiau du kartus’ svarsto veterinaras Jašaras. „Vieną kartą, kad susidaryčiau bendrą įspūdį, antrą, kad galėčiau pažinti nuodugniai’ aiškina jis gera rusų kalba. Ir pakartoja jau ne kartą Azerbaidžane girdėtą ir čia itin populiarų posakį: ‘jei skaitai – nežinai nieko. Jei keliauji – žinai labai daug’. Dėl to ne vienas atsidūsta išgirdęs apie mūsų pradėtą odisėją. Ne tik patys žavisi, bet dar skambina artimiesiems, pasidalinti kokie keliautojai yra jų namuose ar mašinose. velina Šekis – senovinis miestas, pasitinka visas puriam sniege. Nors visur ledas, sniegas ir varvekliai, Tarlano namų kieme vis dar šykščiai čiurlena fontanas. Jo vanduo – išgelbėjimas užšalus visiems kitiems vamzdžiams. Netrukus po arbatos ceremonijos, prasideda uogienių ragavimo metas. Tarlano mamos gaminti šilkmedžio ar sedulos uogų džemai, ir greit jau mūs širdis visai apsals. Ką tik Baku viešbučio vadybininko darbą gavęs ir paskutines dienas Šekyje gyvenantis Tarlanas labai rūpestingas. Vietinės kultūros gyvoji galerija tęsėsi jo sesers odontologės namuose. Mes gerai įsiplepom su jos uošviu, savo amato besiilginčiu metalo raižinių meistru, kurio talentas regis posovietinei Adzerbaidžano kultūrai nebereikalingas. Jis ilgesingai išvyniojo savo įrankius, ištraukė kiek apglamžytus juodraščius ir meiliai į juos žiūrėdamas pasakojo, kaip dar norėtų šį tą nukalti, kad galėtų vaikams ir anūkams pagelbėti. ‘Pas jus Lietuvoje privatūs namai yra skirtingi. Jūs visada buvote maištautojai. Štai aš statydamas namą turėjau tokius pat brėžinius, kaip ir visi kiti’ su pavydo gaidele pasakojo menininkas.

Halal Savaitės pabaigoje netikėtai atsiduriam adzerbaidžanietiškose vestuvėse. Vienas esminių joms pasirengimo darbų – kaimo vyrai sumezga jautukui kojas, ir paskerdžia jį halal būdu. Halal panašiai kaip ir žydiškas košerinis skerdimas turi savą techniką – vienas žinovų staigiai perrėžia aštriu peiliu gyvuliui kaklą taip, kad kraujas nustotų tekėti į smegenis. Gyvulys kurį laiką dar spardosi, kiek leidžia surištos kojos. Šiaip jau kai kurios šalys siekia uždrausti tokį nehumanišką būdą, tačiau tiek musulmonai, tiek žydai laikosi tvirtai – taip geriau, juk smegenų kraujoplūdis gyvūnui neskausmingas. Taigi su pasididžiavimu bent trijų kartų atstovai uždeda kojas ant ką tik besiraičiusio gyvulio. Jau kitą dieną gana paprastai paruošta mėsa gausiai nešama išalkusiems svečiams.


Pažymėta krauju nuotaka Vestuvių dieną ceremonijos pradžioj prie visos svitos pjaunama avis – auka jaunajai. Tuoj pat jauniesiems krauju paišoma kakta. Jaunajai tai linkėjimas karšto būdo, kad greit galėtų prisitaikyti prie gyvenimo pas uošvius. Tada jaunoji garsiai ir vikriai tarkšteli žengdama per lėkštes. Netikėtai pasipila ryžiai ir monetos, kad tas gyvenimas būtų kuo turtingesnis. Uošvienė paglosto jaunajai galvą, taip sušvelnindama neramią marčios dalią. Jei lietuviškose vestuvėse nuotaka šypsosi nuo ausies iki ausies iki tol, kol nuovargis suparalyžuoja jai veidą, tai adzerbaidžanietė jaunoji visą šventę sėdi nudūrusi akis. Jos solidi išraiška ir liūdnas žvilgsnis ypač išryškėja prieš kamerą. Juk reikia apliūdėti paliekamus tėvų namus.

Vestuvių pribūvėja. Gyva folklorinė muzika tuoj pat suburia tiek vyrus, tiek moteris. Publikai gerai įsišėlus, netikėtai kyla – pasirodo gana tradicinės – muštynės. Juk vestuvėje daug ir devinto vandens nuo kisieliaus ano kaimo atvykėlių. Pamaitinti ir pagirdyti svetimieji išvaikomi, veselė linksmai sau tęsiasi….. Po savaitės vaišių, svečiavimųsi jaučiamės vietinės kultūros paragavę deramai. Bekas atveža mus iki policijos posto, kuriame nežinia kodėl mes pakviečiami ‘paplepėti’. Rusiškai čia žino daugelis, todėl regis atsikalbėjom į valias. Vėl kimbam į pasitaikiusią furą, ir linguojam per Gruziją Turkijon gauti savo Irano vizas.

Vyrai vestuvėse sėdi prie vieno stalo, o moterys prie kito. Vestuvės ‘nedidelės’ – tik 300 žmonių. Moterys sėdi vienoje pusėje. Ramios tylios. Negeria. Vyrų kone dvigubai. Jie linksmi, mat geria. Vieni į kitų pusę nevaikšto, retai dairosi. Vis tik svečio teisėmis sėdžiu su vyrais. Jaučiuosi kiek nejaukiai, bet ant kaktos užsirašius nematomą ‘mano kultūroje taip galima’, tuoj įninku kalbėtis su aplinkiniais. Gruzija: Lietuvą menantys gruzinai, vynas ir Kazbeko paslaptys vasario 12, 2012 • LT • pagal Evelina Batumi lankyti matyt reiktų vasarą, nes slidūs šaligatviai ir kiek apdriskusios sienos šventinio įspūdžio tikrai nepaliko. Kildami aukštyn apsnigtais miškais, ir kur ne kur atsiveriančia Juodąja jūra, aš linksmai čiauškėjau su šalia vairuotojo autobusiuky įsitaisiusiu didelių tamsių akių ponu. Po Turkijos ribotų pokalbių, Gruzijos pakeleivinės mašinos mums tapo ir gidais. ‘Štai čia penkiolika kilometrų miško, kuriame vienas milijardierius nori vystyti verslą. Dabar jis dar nori tapti ir prezidentu’ mostelėjo ranka kitas mūsų pašnekovas ir įteikė mums keturis mandarinus. ‘O


kaip pas jus ten dabar Lietuva? Reikia jums Rusijos, ar ne?’ postringavo pasitikintis savimi kiek pagyvenęs verslininkas. ‘Ir mums jos reikia. Sovietų Sąjungoje mums buvo skiriamas vienas didžiausių biudžetų. Po to ėjo Baltijos šalys’. ‘Kodėl taip?’ pasiteiravom. ‘Matot, Gruzija visada buvo pavojinga Sovietų sąjungai, taigi jie ir kišo pinigus, kad nemaištautų. Net 15% biudžeto būdavo skiriama’. ‘O Baltijos šalims?’ – smalsavom. ‘Apie 10%, kai tuo tarpu kitoms sąjungos šalims apie 4-5%. Tų pinigų dabar nėra, todėl Gruzijai sunku’ nukirto visą kelią plepėjęs žinovas.

Į sostinę mus atlingavo sunkvežimis gerokai įvakarėjus. Paleisti

Tbilisio prieigose, kaip visada kompiuteriu medžiojom neapsaugotą internetą, kad galėtumėm susiekti su reikiamais žmonėmis. ‘Gal jums padėti?’ – trindamas kiek įšalusias rankas pasiteiravo gidu prisistatęs, o vėliau pasirodo ir taksistu dirbęs pagyvenęs žmogus. ‘Mums reiktų paskambinti šiuo telefonu’ nustebę išlemenom. ‘Aš pavėžėsiu jus, kur reikia’, išgirdęs, kad net neturim gruziniškų pinigų, nes ką tik atkeliavom į sostinę. ‘O gal jus žinote, kur galėtumėm antrą Hepatito B skiepą pasidaryti?’ užklausėm, nors visai nesitikėjom tokios konkrečios pagalbos. Mūsų asmeninis gidas nuvežė iki ligoninės, ir paliko mus nakvoti parke, kur mes ir norėjom praleisti tą naktį. Žiema Gruzijoje. ‘O jūs iš Lietuvos?’ – net žagtelėjau. Negi ant kaktos užrašyta mūsų tautybė. Kartais matyt kaltas mūsų kiek baltiškas akcentas, gal lietuviški Karolio bruožai. Vienaip ar kitaip, žmonės išgirdę, iš kur mes atkeliaujam, tuoj pat rausias savo atminties skryniose, gal ką pažįsta, kur kokiame mieste pabuvojo. ‘Aš va 1982 tarnavau Kaliningrado srityje, vairuotoju. Vežiodavau vieną aukštą pareigūną, tai pabuvodavau visose Baltijos šalyse’ dalinosi atsiminimais vienas sunkvežimio vairuotojas. ‘Man bebaigiant tarnybą, tokią gerą vietą norėjau palikt patikimam žmogui. Vaigauskas berods jo buvo pavardė. Tai aš nuėjęs pakalbėjau su viršininku, ir šis skyrė jam tą vietą. Koks tada jis buvo dėkingas, visa šeima lagaminus lauktuvių man pridovanojo. O man toks paprastas dalykas tai padaryti buvo. Malonūs lietuviai’. Prabilus apie lietuvių – gruzinų draugiškumą, pašnekovai tik šypsodavosi.

‘Bekalbant rusiškai, dažnas manęs klausdavo iš kur esu. Kai tik pasakydavau, kad iš Gruzijos, lietuviai sakydavo, kad gruzinus myli’ smagiai dalinosi kitas vairuotojas. Lyg aidas kitas atitardavo – ‘rusų pas jus vis dar nemyli, taip? o gruzinai jums patikdavo. Mums irgi lietuviai labai patinka’. Labiausiai nustebino vienas pagyvenęs ponas, pasišovęs mums padėti metro džiunglėse. ‘Bon dias’ pasisveikino, ir mes keistai šyptelėjom, ketindami toliau nekreipti dėmesio į tokį nemokšišką bandymą kalbėti ‘lietuviškai’. Vis tik žnegtelėjau savo sunkią kuprinę greta jo, ir pagyvenęs pašnekovas netikėtai nustebino konkrečiomis žiniomis. ‘Pas jus yra keturi etnografiniai regionai’, visus pavyzdingai išvardino su kiek numurmėtomis galūnėmis. ‘Einam!’ paragino metro sustojus mums reikiamoje stotelėje. Visi kiti turėjo bent po vieną draugą, pažįstamą ar kažkadą sutiktą lietuvį, ir tokia pažintimi jie labai norėjo pasidžiaugti. Tbilisio spindesys ir skurdas

Tibilisio centras. Ryte išsirangydami iš palapinės, susivėlę ir nesiprausę, buvom varstomi žvilgsniais žmonių, išsiruošusių pabėgioti, pavedžioti šunį ar būreliais į mokyklą traukiančių vaikų. ‘Mes ilgai jus stebėjom’ pagaliau įsidrąsinusios prisiartino dvi gruzinės. ‘Jūs tokie įkvepiantys vaikai’ aikčiojo ir džiūgavo jos. ‘Iš tikrųjų jūs gyvenat normalų gyvenimą, o visi kiti nenormalų’ kalbėjo viena jų. ‘Jūs mus taip įkvepiat, sėkmės jums jūsų kelionėse’ išgirdę iš kur ir į kur keliaujam. Pažintis su Tbilisio architektūra prasidėjo ligoninėje, į kurią atėjom pasiskiepyti. Aplūžę blokeliai, nuskilę laiptai, kur ne kur įdaužti langai. ‘Aš jums tuoj pakviesiu gydytoją’ gudriai šypteli sargas, greitai sumaigydamas mobilaus mygtukus. ‘Tam uvidyte, on v achkarikach (ten pamatysite žmogų su akitiniais (ru.) ‘ – jautėmės lyg svarbūs asmenys sėkmingai gavę išlauktą audienciją. Regis ypatingi ryšiai, informacija gauta ne viešai, o slapta, lyg iš po stalo, Gruzijoj vis dar labai gaji. Už gruzino ištekėjusi Tbilsyse gyvenanti lietuvaitė Renata pasakojo ‘ne visada gausit atnaujintą informaciją oficialiuose šaltiniuose, tačiau visada galima kaip nors sužinoti per šeimą, draugus ar pažįstamus’. Iš vieno apleisto pastato į kitą nukeliavę, mes galų gale radom reikiamą kabinetą. Koridoriai gąsdino apsilaupusiomis sienomis, nudriskusiomis kėdėmis, valytojos kiek piktoku žvilgsniu ir darbuotojų gūžčiojimu ‘registratūra? nėra tokios’. Tualetas remonto nematęs nuo antrojo pasaulinio karo. Tačiau gydytoja pasirodė paslaugi ir mes greitai gavome, ko reikėjo sumokėję po 50 larių. Net ir išėjus į Kazbegi gatvę, vaizdas nelabai pasikeitė. Kažkada matyt kiek ypatingesnio sudėjimo namai dabar snaudė užkaltomis durimis ir įdaužtais langais, nes regis niekas nebematė, kad aptvarkyti jie turėtų nemenkas galimybes puošti miestą. Kaip priekaištas šalia jų ištisomis eilėmis puikavosi 4×4 monstrai – džipai, bemvai ar leksusai. ‘Kai kurie gruzinai turi labai daug pinigų’ atsidusdavo ne vienas. ‘Daugiausiai jų nuteka valdžios sluoksniams’ skundėsi vienas kitas. O skųstis jie turi kodėl. Socialinė sistema apgailėtina. Pensininkai sunkiai verčiasi iš savo 100 larių (apie 120 litų) pencijos, todėl tiek daug jų meldžiančių išmaldos Tbilisio gatvėse. ‘Darbų nėra. Štai kad ir mano atlyginimas 300$ per mėnesį’- skundžiasi ne vienas autobusiuko ar sunvežimio vairuotojas. Paradinis Tbilisis nenusileidžia įmantresnėms Europinėms sostinėms. Ant kalno stūkso jėgą demonstruodami prezidento rūmai, jų šviečiantis kupolas noriai nenoriai bando įtikti į giminaičius žemiau esančiam pėsčiųjų tiltų, kurio moderni bangos forma džiugina arba piktina praeivį. ‘Šis parkas yra Gruzijos formos’ apibrėžė ranka Renata. Palypėję aukščiau mes spėliojom, kurioj daly slepiasi Osetija. Juokavom, kad gal mes net būsim sustabdyti kokio nors iš snaudulio prikelto pareigūno prie kokio fontano, kad įžengiame į nederamą šmižinėti teritoriją. Naktinis Tbilisis tikriausiai žavi labiau nei rytinis. Sudegtos atrodo visos įmanomos lempos, o senosios sienos ar bažnyčios iš tolo pabrėžia savo grožį ir eleganciją. Prezidento rūmai.


‘Eikim į tą šventyklą’ man magėjo aplankyti katedrą, savo spindinčiu auksiniu kupolu toli gražu nurungianti mažesnes, bet kur kas senesnes bažnyčias. Pastebėjom, kad betranzuojant nesvarbu ar vyras, ar moteris, jaunas ar senas, prisiartinus prie kokios bažnyčios iš tolo persižegnoja bent trejetą kartų. ‘Ar gruzinai tokie religingi?’ jau keletą metų Tbilisio skerstgatvius mindančios Renatos. ‘Būti religingam čia

Vakaras užsitęsė mums ragaujant į peraugusius koldūnus

atrodančius kinkalius, burnoje tirpstančius šašlykus ar kebabus, įdarytus riešutų tyre baklažanus ar lydutu sūriu trykštančius grybukus. Stiklinės nuolat pasipildydavo ryškiai žaliu Tarchanu ar švelnesniu kriaušiniu limonadu, ir mes šiaip kukliu maistu besitenkinantys, krykštavom lepinami skonio receptorius ar šilto maisto išsiilgusius skrandžius. ‘Ir čia dar beveik nieko neparagavot’ Renata motiniškai šypsojos, nes gruzinų virtuvė gausi.

madinga. O patriarchas yra didelis autoritetas. Štai vienu metu Gruzijos gimstamumas buvo sumažėjęs. Kai tik patriarchas pažadėjo asmeniškai pakrikštyti kiekvienos šeimos trečią vaiką, gimstamumo rodikliai pašoko žaibiškai. Ir po bažnyčios galvos apsilankymo Rusijoj, regis priešiškumas sumažėjo’. Ikonos čia naujesnės, tykiai apšviestų rusenančiomis žvakelėmis, ir naujesnių, ir senesnių. ‘Įdomu, kaip šventykla pasikeis ištapius ikonas ant vis dar šviežiai dažytų sienų’mąstė balsu mūsų gidė. Bažnytiniam raštui gruzinai turi specialius rašmenis. Kiekvienas jų turi tam tikrą prasmę’ akys mėgavosi rašto švelniomis puošniomis linijomis.

Mūsų vaišinoji draugė Renata su Eva.

Naujoji Tibilisio katedra.


Dar Turkijos keliuose dardėdami mes svajojom apie gero

Sniegu apkloti kalnai. Kelionė į Kazbeką buvo lėta, ir mums atpratusiems nuo nepatogių autobusiukų, skirtų tik miniatiūriniems žmonėms, buvo kiek skausminga. Ties Guduari, tingiam vikšrui sustojus, regis visi sukluso – ar bepravažiuos prasčiau bevalomus kalnų kelius. ‘Vyriausybė atvažiuoja tik iki čia paslidinėt, tai ir kelias švariai nuvalomas tik iki Guduari’ skundžiasi autobusiuko vairuotojas. Vėliau dažnam automobiliui reikia grandinių ant paskutinių ratų, kad šie nepraslystų rangantis slidžiais šviežiai apsnigtais raitytais kalnų takais. Laimei karavanas pajudėjo, ir mes lėtai stūmėmės aukštyn sniego koridoriais, kai kur aukštesniais nei pats autobusiukas. Neprabėgus nei ketvertui valandų, mes jau stabčiojom vienas paskui kitą išsirikavusiuose kalnų miesteliuose, apie kurių egzistenciją tik numanėm. Tamsa prarijo viską – savo grakščią būtį paslėpusius kalnus ir besikūrenančius nakčiai namus.

gruziniško vyno taurę. ‘Mes atėjom… vyno’ nepalioviau kikenti iš to, kaip nemokšiškai leptelėjau parduotuvėje, nukrautoje tik vyno buteliais. Juoku užkrėčiau ir vyno parduotuvėlės šeimininką. ‘Gera vieta tam’ jis mostelėjo ranka į turtingas lentynas. Matydamas mūsų mindžiukavimą ir neraštingumą vyno mokslo reikaluose, Davidas pakvietė mus į greta besiglaudžiantį kambarį, kuriame keli stalai, nukrauti nuragautomis stiklinėmis taurėmis veikiau panešėjo į gerą kavinę. ‘Prisėskit’ ir mūsų stiklai jau pripildyti pusiau saldaus ‘Kinsmarauli’ naminio vyno. Abiejų akys nušvito, ir malonūs raibuliai atrodo pasiekė plaukų šakneles. Sausasis saperamis ar net kelios baltojo rūšys nė iš tolo neprilygo pirmajam. ‘Ar pastebėjot, kad kartais vynai turi tam tikrą švelnų obuolių ar braškių prieskonį?’ vyno žinovas gudriai šypsojos. ‘Vynuogių šaknys siurbia greta esančių augalų syvus, todėl dažnai įtaisytą uogų ar vaisių sodelį. Tik graikinio riešuto reikia vengti’ moko vyno žinovas ‘nes jis duoda vynui kartoką prieskonį’.

Šmaikščios statulos. Kaukazo kalnai

Nakvynė prie miestelio savivaldybės. ‘Vargšai vaikai’ choru pragydo vairuotojas ir likusios moterėlės,

Nereikia būti alpinistu ar šiaip patyrusiu kalnų kopinėtoju, kad suvoktum, jog kalnai – asmenybės, turinčios charakterį bei nuotaikas, sugebantys žavėti ir gąsdinti. Tikriausiai dažnas, paprašytas apibūdinti kalnus, rinktųsi paslapties vardą. Alpės grakščios, it elegantiškos damos pasistiebusios stebėti koncertą. Andai – it pabirę daugiavaikės šeimos broliai. Regis iš vieno kamieno, o viename krašte jie išsikeroję, mieguisti, it tingėtų verstis nuo vieno šono ant kito, kai jų šeimynainiai – karjeristai, stiebias aiškiai į dangų. Kaukazo kalnai atrodo mįslingi, susitelkę, it gaubtų savyje paslaptį, kurios nederam niekam žinoti. Savo šventumą jie tyliai saugo kalnų vienuolynuose. Tokį įspūdžiu jie viliojo nuo pat vaikystės, ir tik dar stipresniu išlydėjo atgal į miestą. Kaukazas Žmonės mus bandė perspėti, kad keliai dėl sniego gausos gali būti uždaryti. Dar blogiau, jei jie atidaryti dabar, mes pateksim į kalnus, o grįžti nebebus kaip. Autobusiuko vairuotojas buvo ramus it uola užklausus, kokia padėtis prie Kazbeko. ‘O ryt galėsim sugrįžt?’ – jis linktelėjo su tokiu pasitikėjimu it dirbtų ne vairuotoju, bet kalnų orų dispečeriu, šįkart leidžiančiu išprotėjusiems keliautojams ir vietiniams gyventojams nukakt į miestelį. Punktualumas Gruzijoj – nepageidautinas stresas. Ketvirtą valandą kaip suplanuota autobusiukas judėti nė neketino, o išpuškavo tik kai jau galutinai buvo prifarširuotas žmonėmis ir suplaukusiomis dėžėmis, pakeliais, lagaminėliais ir kitokių nešuliais, siunčiamais iš Tbilisio kalnų link. Tačiau vienas keleivis patraukė dėmesį labiau nei kiti. Barzdotas šventikas, pamažu sukdamas medinių kvadratėlių rožinį, vis ramiai peržvelgdavo keleivius, dažnai nusišypsodavo, plepėjo su vaiku ir vyruku, o netrukus jausmu trykšdama moteris įšoko į autobusiuką ir jam į rankas bei kaži ką sakydama įteikė lyg pieštą ikoną. Savo duonos turim bent tris kepalėlius, ir vis tiek, kai jis vaišino, valgėm. Juodas apdaras, žila išminties barzda ir guvios bet ramybe dvelkiančios akys – žmonės linkę pasitikėti šventikais.

išgirdusios, kad mes šiąnakt ketinam miegoti lauke. ‘Juk neketinate miegoti ant gatvės prie -25 nejuokais pyktelėjo kiek apgirtęs vyras ir gražiuoju, ir piktuoju bandęs įsiūlyti nakvynę savo namuose. Juokingiausia, kad ne šaltis mums kliudė statytis būstą, o purus sniegas iki kelių ir aukščiau. Prie savivaldybės aikštelė buvo nuvalyta ne kruopščiai, bet mums paliktos gilios vėžės pagalbėjo įsmeigti palapinės iešmelius, šiaip sniege neturinčius nė menkiausios naudos. Ryte iškišus galvą iš palapinės, aiktelėjom. Tokio sudrebinančio grožio nuspėti negalėjom. Vanduo laikytas ne kuprinėje sušalo į ledą, tad sausą duoną su sūriu užkandom ridikėlių ir agurkų šerbetu. Paskutinius larius ir tetrius išleidom žemėlapiui ir maisto atsargoms, tad kurui naujam šedevrui – iš skardinės pagamintai krosnelei- išbandyti nebeužteko, o ir vietinė kolonėlė atrodė nutriušusi ir senokai nebenaudojama.


Bažnyčioje tvyrojo ramybė. Ikonos buvo apšviestos rusenančių žibintėlių. Be pečiuko jaukaus ūžimo girdėjosi tik kartas nuo karto pro gerai neuždarytas duris įsiveržiantis vėjėlis, įnešanis blizgių sniego smilčių ir mūsų pačių sulėtinti žingsniai. Ant mažų kėdučių prisėdom pasišildyti, o berniukas ir toliau tylomis prižiūrėjo šventovę. Kartais jis nueidavo prie medinio prekystalio ir žaisdavo su statulėlėmis ir paveikslėliais, arba smulkutėle gintarinio vaško žvakele baksnojo į krosnelės viršų, ir tirpstančio vaško kvapas nunešė mintis kažkur aukštai, gal net iki pačio Kazbeko. Vienuolyne. Sušilę sniego išpraustas pėdas ir rankas, nenorėjom, kad viskas taip greit pasibaigtų. Palikę savo kasdienius nešulius arkiniame kiaurame laukiamajame, kurio vienas kraštas atsimuša į bažnytėlę, o kitas akis paleidžia ganytis į baltus kalnus, mes išsiruošėme kiek aukštyn. Kojos kai kur klimpo stipriai iki kelių, bet pamažu savo gilius pėdsakus paliko gerokai aukščiau nei planavom. Kaip atlygį už pagirtiną darbą suvalgėm vynuogių sulčių ir riešutų dešros – čurčkelos. Ir giliai giliai atsidusom. Dieviškai gražu… Ką tie Kaukazo kalnai savyje slepia… It vaikai riedėjome žemyn, klimpom sniege, krykštavom ir stebėjomis, kaip greitai vėjas užpustė mūsų pėdsakus. Bažnyčia kalnų fone atrodė dar paslaptingiau, kalnai – mąsliau… Sugrįžę vaiko bažnytėlėj jau neberadom, o ir užsklęstos bet neužrakintos durys galbūt reiškė dienos pabaigą. Mes tyliai vidun įslinkę dar valandėlę pasišildėme sniego išplautas kojines ir pirštines, ir galiausiai giliame danguje įplaukusi jaunatis pakvietė mus nakties miegui.

Evelina Kelias aukštyn buvo klampus. Kojos dažnai žnegteldavo į gerokai virš kelių sukritusias pusnis. Iki pat vienuolyno kalnuose mus lydėjo smalinis šuniukas, matyt ne vienam įsiprašantis palydovu. Mums taip lengvai kaip jam nesigaudavo. Ropojom įsispirdami į vienas kito įspaustas vėžias. Eglių šakos vos laikėsi neišlūžusios nuo storo balto apkloto. Klampojimas link vienolyno.

Dar prieš vidurnaktį pakilo vėjas, stipriai gūsiais blaškė palapinės sienas, kol galiausiai jam pavyko sugriauti ją. Netikėtai apšarmojusį stogą pajutom ant savo galvos. Karolis ramiai apsiavė jau spėjusius pašalti batus, ir išėjo būsto versti tvirtove. Akmenimis sutvirtinęs kuoliukus, vargo gerą ketvirtį valandos, o gal ir ilgiau. Vėjas, nors ir siautėjęs gerokai iki paryčių, vis tik nugalėtas. Miegmaišiai vis dar buvo sausi, todėl miegoti buvo šilta. Dar ilgai klausėmės vėjų žaismingų karų aplink mūsų palapinę. Ryte išlįsti iš šilto miegmaišio nebūtų buvę taip sunku, jei ne pirmą kartą suragėję iš šalčio batai. Turėjom gerokai pavargti, kol galėjom atrišti popieriniais tapusius batraiščius ir dar šiltas kojas įkišti į nepaklusnius žmogiškai šilumai batus. Visas vanduo, išskyrus vakar pašildytą butelį su vis dar plaukiojančiomis ledo lytimis, buvo užšalęs. Sušalusių ridikėlių kąsti nebebandėm. Vis tik visa tai greitai pasimiršo žvelgiant į saulės sveikinti susiruošusius kalnus. Kazbeko viršūnė, vakar tokia aiški ir tyra, šįryt slėpėsi debesyse it naktinėje kepuraitėje. Metas leistis žemyn.

Ir tik prie pat bažnytėlės iš nežinia kur atsirado vėjas, draskantis veidą atsineštomis kietomis snaigėmis. ‘Užeikit vidun, ten pečiukas. Pasišildysit’ maloniai nusišypsojo pasirodęs vienuolis. Karoliui pasisekė vėliau net vidun pakviestam užeit ir pamatyt, kuo kiti vienuoliai užsiima – tvarkosi, drožinėja kryžiukus. Mums tik nusiėmus kuprines, pro arkos kampą nosį iškišo berniukas. Nė žodžio nepasakęs jis mums pamojo, ir mes nusekėm į šventyklą. Pačiame gale garsiai šnypštė ir traškėjo kūrenamas pečiukas. Berniukas tylomis man ištiesė tamsų ilgą sijoną, kurį tiesiog užsimečiau ant savo visko jau mačiusių kelnių. Tokia tvarka, moterys su kelnėmis čia nepageidaujamos.

Kazbeko viršūnė. Kadangi kišenėje neliko nė lario, kulniavom miestelio pabaigos link. Per pusvalandį nuvažiavo viena mašina, ir ta pačią daugiau nė plunksnos nebūtum galėjęs įkišt. ‘Na, turime visą dieną laiko’ šyptelėjo Karolis. ‘Hmm, kad taip kokia Niva sustotų’ panorėjau tyliai mintyse ne pirmą kartą. Lygiai už penkių minučių Niva su švyturėliais sušvokštė besipriešindama vis šviežėjančiai sniego dangai. ‘Mes čia prie tų kalnų pripratę, nieko ypatingo nebematome. Bet štai Europa!’ apie kelionę į Vokietiją jis kalbėjo it pabuvojęs Edeno sode.

Tsminda Sameba vienuolynas.

Eiti kalnų miesteliu smagu, tai visai kas kita nei išeidinėti iš didmiesčio. ‘Na, kad ir valandą nesustotų, ar net ir ilgiau, nesupykčiau’ mąsčiau sau. Balti giliomis raukšlėmis išvagoti kalnai kiek pakeitė pakazbekio viršūnes. ‘Jūs ką – į Tbilisį pėsčiomis susiruošėt?’ suprunkštė šiaip jau ramus vairuotojas. Kalnų takai buvo slidūs ir apdribę maištaujančiu sniegu, o jis kaip tikras džentelmenas su pasitikėjimu ir elegancija bandė išssukti autobusiuko uodegą,


vis tik vėliau pakaustydamas padangas čia taip populiariomis grandinėmis. Tokios mašinos man primena miniatiūrinius vikšrus, garsiai įspėjančius apie savo garsią būtį.

moterimi jam šnekėtis nevalia. Na ką gi, tenka prižiūrėti procesą ‘šeimyniškai’. Jau pradedu suvokti, kad mano vaidmuo šioje šalyje gali būti kiek skurdokas.

Marksčiausi nuo saulėje suaštrėjusio sniego žvilgesio, lyg smėlio nešiojamų sniego smilčių žaismo. Ši atkarpa paliko neišdildomą įspūdį…

Riedam toliau. Po vienos kitos dešimties kilometrų į kelią įšoka žmogus mojuodamas rankomis. Vairuotojas supranta ženklą ir nusuka į šoną, o mes stebim, kas čia vyksta. Vyrukai traukia iš bagažinės plastikinius konteinerius dyzelino. Juos supylus sunkvežimis kiek pamaitintas, bet dar alkanas kaip šuo. Neužilgo vairuotojas jau nervinasi – rodyklė skaudžiai artėja prie nulio, o pravažiuojamos kolonėlės negali pasiūlyti sunkvežiams reikalingo kuro. ‘Iranas – naftos šalis’ piktai subamba. O sunkvežimiai iš tiesų rikiuojasi ilgomis eilėmis. ‘Jei gausim kuro, būsim Teherane antrą nakties. Jei ne – nežinau’ – nejuokauja jis. Jo džiugesys aptikus vieną viltį žadančią kolonėlę užkrečia ir mus. Mes tuo tarpu mokomės persiškus skaičius – ant pravažiuojamų kelio ženklų miestai ir kilometrai užrašyti tiek persiškai, tiek angliškai, todėl pamažu išniukštinėjam juos visus.

Nuoširdžiai spaudžiam lietuvaitėms Linai Navickaitei ir Renatai Skardžiūtei už rūpestį ir skirtą laiką. Gruzija paliko labai malonų įspūdį. Jaukius neįkyrius žmones, nenusakomo grožio kalnus ir svaiginančiai skanų vyną. Lietuviams į Gruziją keliauti vizų nereikia, todėl sau pažadėjom būtinai dar čia sugrįžti. Ne visos paslaptys dar įmintos. Iranas: moterys šaliuose, atviros širdys ir laukinė gamta kovo 29, 2012 • LT • pagal karolis Turkijos siena – Teheranas Ararato kalnas mus lydėjo kiek tik jo paties ar mūsų akys užmatė. Prie Irano sienos jis tarsi naujai atsisėdo šeimyninei fotografijai su gretimai stūksinčiu kuklesniu kalnu. Mes jau žinome taisykles – atvažiavę sunkvežimiu iki sienos, kraustomės lauk iš patogių kabinų, ir einam per sienas pėsčiomis savarankiškai. Ironiška: tarp Turkijos ir Irano sienų niekieno žemėje vėjas blaškė išplėštus žurnalų puslapius su pornografinėmis nuotraukomis. Jos šiukštu toje šalyje nepageidaujamos. Užsimaukšlinu kapišoną ant plaukų, ir per sieną einam pavyzdingai. Apie šalį žinom daugiausiai iš žiniasklaidos, ir turim keletą liudijimų iš keliautojų kuprinių. Geriau nerizikuoti, ir pirmuosius žingsnius žengti kaip įmanoma darant mažiau klaidų.

Nuostabiai kontrasinga Irano dykuma.

Chaddar (palapinė iran.) - pagrindinis Irano moters rūbas.

Pasieniai – puiki vieta visokio plauko perėjūnams, norintiems įsiūlyti patikliems turistams vietinių pinigų. Jie puse burnos murmėdami prisėlina ir tarsi suokalbininkai mirkteli akimis: geras sandėris garantuotas. Po jų iš karto seka lavina taksistų, kuriems etiketę pradėjom rinkti tik Irane, mat anksčiau tokio ‘draugiškumo’ mes nepatyrėm. Juos atbaidę aiškia kaina ‘pinigų nėra’, einam toliau. Nežinoma žemė. Daug kas perspėjo, kad Irane važiuoti autostopu nepavyks, mat čia nieko žmonės apie tai nenutuokia. Tikriausiai po pirmųjų patirčių ir mes būtumėm papildę taip sakančiųjų gretas. Užsispyrę bandom laimę.

Teherano prieigas mes vis tik pasiekėm ne šiuo sunkvežimiu, mat jam nuleido padangą. Susitranzavom gana lengvai kitą – šįkart turką, ir atrodo net širdis palengvėjo. Kažkiek pažįstama kalba, daugiau galinčių padėti žongliruoti frazių. Apsinakvojam laukuose, o rytą anksti pakirdom naujam iššūkiui – sostinės džiunglėms. Žmonės traukė į darbus, todėl greitkeliu mašinų riedėjo daugiau nei jų reikėtų. Karoliui nuolat tenka atbaidyt visus norinčius pavežėti, mat jie paslaugūs, bet žinoma – ne dykai. Vienas toks nusišypso ‘nėra pinigų – nėr problemų’. Deja paaiškėja, už visą vargą mus pavežus iki vietos (visa laimė, jis dorai nemoka angliško teksto skaityti, tik persišką) jis nori atlygio. Nepešęs iš mūsų, jis ketina pinigų – toks pasirodo ir buvo jo planas – prašyti jų iš mūsų naujųjų (kaučserfingo) draugų. Pasirodo, jis neoficialus teksi. Prabilus apie policiją, šis su mumis nebesidera, neša kudašių lauk.

Jei kai kuriose kitose šalyse įsėdus į automobilį nereikia tris kartus pakartoti, kad už tokį važiavimo būdą mokėti neketiname, nes ‘tokios žaidimo taisyklės’, tai Irane viskas keičiasi iš esmės. Karolis greitai pramoko ‘pul nederam’ – ‘pinigų nėra’ (persų kalba), o aš į akis geriau nelendu. Vyrai Irane su [ne savo] moterimis veik nesišneka, tuo labiau neduoda rankos. Toks musulmoniškas paprotys. Taigi autostopas Irane tampa išimtinai vyriškas verslas. Derėtis gal ir reiktų, bet mes iš anksto perspėjam, kad vairuotojas iš mūsų nieko nepeš. Vienas toks pagyvenęs vyras iš pradžių aiškiai sutikęs pavežėti keliasdešimt kilometrų, pakeliui išsiduoda – ‘na, kaip gi be pinigų. 15 dolerių taigi turėsite?’. Paprašome mašiną sustabdyti, o jis frankenšteiniškai juokdamasis veža mus toliau. Teko griežtai perspėti, kad pinigų nebus, o ir jam pačiam geriau, jei paleis mus tiesiog čia ir dabar. Sunkvežimiai iš Turkijos į Teheraną rieda gausiai. Todėl po tos pradžiai nesmagokos patirties stengiamės stabdyti tik juos. Netrukom sustabdyti vieną. Minkštai sukritę į jau pažįstamas sėdynes, riedam tol, kol mus sustabdo policija. Kaži ko užkliūna mano raudona kuprinė. Karolio – paslėpta giliau po vairuotojo lagaminu, todėl jis sėkmingai išsisuko iš nemalonios procedūros. Tiesa, kaip ‘vyras’ – jis nuneša policininkams nešulį, kurį jie nesidrovėdami pradeda kraustyti. Atidarę krepšelį su mano asmeninės higienos reikmenimis, supranta, kad tai – nevyriška kuprinė. Reikia kviest savininkę. Karolis grįžta į kabiną prižiūrėti savo mantos, o aš einu stebėti niūriai kraustomų per vargą sudėliotų daiktų. Man atėjus policininkas vengia į mane žiūrėti, ir kviečia ‘savo draugą’ – Karolį. Suprask, su

Taigi pati autostopo Irane pradžia kiek miglota. Sustojęs iranietis sunkvežimio vairuotojas irgi pasirodė lapinas – išsikeista valiuta kažkur miestely laabai prastoku kursu. Spėliojam, ar išvis pavyks mus tranzuoti lendant giliau į Iraną. Teheranas Nubaidę ‘taksistą’, mes susikaupėm naujai didmiesčio (tikrąja to žodžio prasme – 15 milijonų žmonių) patirčiai. Internetinėje kavinėje iškart susidūrėm su paslaugiais žmonėmis – vienas studentas užrašė telefono numerį ‘jei kas’ atvejui ir paaiškino kaip nukakti į reikiamą vietą. Kita moteris pasiūlė pinigų, išgirdus tą nelemtą atvejį su mūsų vežėju. Keliaujam pas Šarūzą, mūsų globėją Teherane. Jau autobuso stotelėse mes turėjom išsiskirti į vyrų ir moterų laukimo zonas. Atvažiavus autobusui viskas tapo aišku: vyrai eina į galą, o moterys į priekį. Tokia tvarka. Kad jos negriautų nepaklusnieji, autobusas per vidurį atskirtas durelėmis arba tiesiog metaliniu vamzdžiu, reiškiančiu ‘vieniems pas kitus nevaikščioti’.


Įlipus į moteriškąją skiltį, staiga mane apliejo gausus švelnių balsų šlamesys, kartais panešėjantis į paukščių čiulbėjimo ir sparnų šlamėjimo melodiją. Stovėjau visa galva už jas aukštesnė, ir vilkėdama savo keliavimo drabužius nebuvau tikra, ar tikau tai moteriškai kompanijai. Atrodė, kad staiga būčiau praradus savo švelniąją tapatybę: gramėzdiški batai, kelioninės kelnės. Užuot mano galvą gaubęs švelnaus tamsaus šilko šalis, nepaklusnius plaukus slėpė pūkuotas kapišonas, ir Teherane aš vis dar neturėjau mano kelnių viršutinę dalį slepiančio sijono. Tiek vyresnių, tiek jaunesnių smalsūs žvilgsniai varstė mane it ylos, it nebylūs sažinės priekaištai. Kaip aš drįstanti tokia pusnuogė pasirodyti gatvėje. Praėjus pirmapradei panikai, autobuse grojanti rami muzika nuramino mano paranoją, ir greitai pastebėjau jaunesniųjų iraniečių šypsenas. Keletas drąsesnių kalbino mane anglų kalba, klausdamos ką manau apie Iraną, ir kodėl mes čia keliaujam. Jų nuostaba suprantama. Šiuo metu turistų mes čia nepastebėjom, nes įvairios spaudos priemonės visose pasaulio šalyse tiesiog klykte klykauja apie sankcijas, prezidentą, branduolinio ginklo gamybą ir galimą karą tarp Irano ir Izraelio. Vienas galimas globėjas ‘koučsurferis’ (besiūlantieji būstą keliautojams) netgi perspėjo, kad iš savo virtualaus profilio išbraukčiau sakinį, jog gyvenau Izraelyje. Pagalvojau, kad jei dabar kas nors nuplėštų visas skaras ir juodus it mirties šešėliai apsiaustus, jos nelabai skirtųsi nuo vakariečių moterų. Kai kurių blakstienos velka storą tušo sluoksnį, o skruostai skaisčiai įraudoninti. Vienų apranga kuklesnė, antrųjų dažnai elegantiškai atskleidžia moteriškumą. Kai kurios merginos ir moterys savo veidus paslėpusios po dažniausiai taip vadinomomis čadromis – juodomis visą kūną dengiančiomis skraistėmis. Dažnai vyresniųjų lūpos kiek perkreiptos nuo nuolatinio čadros nešiojimo vienu lūpų kraštu.

Vizų medžioklė baigėsi greitai ir neskausmingai – Uzbekistano vizą mes gavome per… 15 minučių (tiesą, lietuviams vis dar reikia pakvietimo laiško), o Turkmenistano vizai dokumentus tik pridavėm, ir buvom patikinti, kad atsiimti ją galime Mašhade – jau pakeliui į Turkmenistaną. Taigi Teherane kaip ir nebeliko ką veikt, tad patraukėm į taip rekomenduotą piečiau nusidriekusią dalį. Mūsų tranzavimo tradicija trumpam tapo sumaištimi, kai mus vietiniai įsodindavo į autobusus ir paleisdavo nuo vieno miesto iki kito. Pirmoji patirtis prie Teherano. Ženklų čia mažoka, todėl sunkiai atradę – neteisingą – kelią, mus vienas įsodinęs į mašiną nuvežė iki stoties. Nuo kelio nurinkti mes staiga atsiduriam VIP autobuse – sėdim kaip žvėriūkščiai, kikendami žaidžiam su patogių sėdynių atlošais nugarom ir kojom. Vienoje iš stotelių Karolį – ‘kaip šeimos galvą’ – pasikviečia vairuotojas ir draugiškai išsako keletą taisyklių, kurioms mes nusižengėm. Galva. Mano skara keletą kartų nuslinko, o taip nedera. Sijonas. Neužilgo autobusas stos vakarienei, o aš – be sijono. Nevalia. Juokas. Geriau nesijuokti. Visa tai jam gali atnešti tam tikrų problemų. Vėl grįžus į kelią, jis bevairuodamas suspaudo anglišką žinutę ant savo mobilaus telefono – pakviečia vakarienės, it jausdamasis kaltas dėl ankstesnio mūsų sudrausminimo. Vis tik velkuosi jo juodą paltą, kad nepiktinčiau vietinių.

Visuose žmonių telkiniuose, kuriuose taisyklės uždedamos it aštrūs narvo dantys, visada atsiras drąsesniųjų, drįstančių išlaužti kokį virbą ir įkvėpti vaiskesnio oro. Netrukom pastebim vieną kitą rankomis susikabinusią porelę, nepabūgstančią taip vadinamos ‘relginės policijos’ grobuoniškų žvilgsnių. Kartą autobuse negalėjau nuleisti akių, kaip vienas vyras švelniai lietė savo išrinktosios pirštus, besiilsinčius ant autobusą perskiriančių durelių. Merginos veido aš nemačiau, tačiau vyrukas švytėjo, ir atrodė, kad piktoji islamiška ranka nebeišdrįs uždaryti jo į celę ir kamantinėti įsimylėjusiųjų ryšio, o jiems neteks meluoti, kad jie – brolis ir sesuo. Teherane mus pasitikęs Šarūzas buvo labai paslaugus. Netrukus pagamino pavargusiems keliautojams ryžių ir žuvies, o vėliau kantriai kelias valandas grūdosi metro ir autobusuose norėdamas parodyti, kaip nukakti iki Uzbekistano ir Turkmėnistano konsulatų. Tiesa sakant sostinė be įdomių ir smalsių žmonių nepasirodė ypatinga ar graži. Daug eismo ir užterštumo (regis, kai kada jie net paskelbia pavojingą sveikatai užterštumo lygį, tada mokiniai, vyresnieji ir silpnos sveikatos nekiša nosies lauk), ilgos valandos nusigauti nuo vieno miesto krašto iki kito, netgi jei stumdaisi (tikrąją to žodžio prasme) metro. Tiesa, metro pirmieji vagonai skirti tik moterims, o štai kiti jau mišrūs. Tautų parke apsukom keletą šlapių ratų, bet (atmintinai jau-kaip ir daugely vietų) žinome, kad vasarą čia viskas atrodytų gražiau. Nustebino ne vienas pamatytas asmuo su užklijuota nosimi. Pasirodo nosies pertvaros ar šiaip nosies dailinimo operacijos – ypatingai populiarios sostinėje. Golestano pilis – vietinių nuosprendžiu – aplankymo verta vieta. Tai – kompleksas pastatų ir muziejų, išdėliotų parke. Kadangi į kiekvieną jų mokėti reikia atskirai, negodžiai pasirinkom Žaliąją pilį, ir tiesą sakant, likom maloniai nustebinti įmantriu veidrodžių dekoru viduje ir švelnia žalia elegancija rymančia ant kalvos.

Evelina mėgaujasi mums padovanotu VIP autobusu

|

Uzbekistano ir Turkmenistano vizos Esfahanas Ibrahimas ir Sarit

Dykumų keliai.

Taksistų potvynis išlipus iš VIP autobuso buvo žaibiškai numaldytas stebuklingų žodžių -’pinigų nėra’. Jų kaimenė nieko nepešusi tuoj pat išsiskirstė į savo geltonąsias mašinas, o mes ramiai susirinkę savo mantą patraukėm tolyn ieškoti padoraus parko pastatyti būstą. Buvo jau po vidurnakčio. Akį patraukė miesto žemėlapis su pora gražų vaizdą žadančių nuotraukų. ‘Gal taksi?’ gana kukliai paklausė vienas taksistas. Mes jau pastatę savo ragus ir nagus norėjom vyt šalin galimą grobuonį, tačiau kažkas sulaikė. ‘Ne, neturim pinigų’ mandagiai atsakėm. ‘Bet gal galėtumėm parodyti, kur esam’. Jis perbrėžęs žemėlapį nuo šiaurės iki pietų mums aiškino kelią gana taisyklinga anglų kalba. ‘Galiu jus nuvežti kur jums reikia. Be pinigų’. Susižvalgę, ar galim pasitikėti ką tik sutiktu žmogumi, kurio profesija dažnai nekelia didžiulio pasitikėjimo svečiuose kraštuose. Na, prarasti nelabai ką turime. Keliaujam. ‘Kur miegosite?’ paklausė jis geraširdiškai. Išgirdęs, kad ketinam apsistoti palapinėje, jis galantiškai pasiūlė nakvoti jo namuose su jo šeima. Mums truko lygiai tris sekundes apsispręst. Dar kelios akimirkos ir mes jau tįsiam savo išvargusias kuprines aukštyn, o mus pasitinka jo žmona. ‘Saliam, saliam’ pasisveikinam. Ir mūsų ketinimas eiti pėsčiomis gatvėmis bent dar penkis kilometrus baigėsi patogiam guoly praėjus gal penkiolikai minučių. Peržvelgę naujos savaitės pradžią, negalėjom atsistebėti: žmonės apdalinę mus trim šimtais tūkstančių realų (apie penkiolika dolerių), arba kitaip mes išvertėm procesą: ‘surinko mus nuo kelio ir įsodino į VIP autobusą’.


Ryte Sarit, toks mūsų geradūšio Ibrahimo žmonos vardas, pataisė

Esfahano dvasia Pats Esfahanas – vienas jaukiausių aplankytų miestų. Tiltai – tebūnie dieną ar naktį – savo arkose susodina įsimylėjėlius, kaljaną pučiančius draugus, padainuoti susirangiusius jaunuolius, nesmarkiai besikumščiuojančius muštukus, pasivaikščioti išsiruošusias šeimas. Vakarais įsijungiantys fontanai.

pusryčius – sūrio, šilto pieno, kurį netrukus mes užsaldinom, nano (iranietiškos duonos), kiaušinių. Kol mes valgėme ji prisėdo ant žemės kiek atokiau ir pasiėmus pašnibždomis iš dešinės į kairę skaitė žurnalą. Jos rusvai žalsvos ryškios akys, ir elegantiška skaitymo poza tiesiog šaukte šaukės fotoaparato. Jos akys. Išminties ir ramybės pilnos akys šypsojosi labiau nei kukliai sudėtos lūpos. Aplankęs brolį ligoninėje, Ibrahimas atskubėjo mūsų pamesti iki miesto. ‘Iš kur tas gerumas’ mes vėl svarstėm… Dienos eigoje atrodo viskas išaiškėjo. Kai mes Esfahane (apie miestą truputį vėliau) praleidom lengvabūdiškai nuostabią dieną, ir kai sutemus mes svarstėm, ar dar galim daugiau ką patirti, atrodo viskas tik prasidėjo. Mažiausiai tikėjomės tokio atlapaširdiškumo. ‘Šįryt motina persikraustė į Esfahaną, ir mes jau buvom aplankyti brolio ligoninėj. Dar vakar vakare aš jį radau vos alsuojantį namuose. Narkotikai. Kai jis buvo Graikijoj, pakliuvo į kalėjimą, o ten ir prasidėjo. Po to sustoti jis jau nebegalėjo’. Jo rūpestingumą galėjom išskaityti iš gerų akių.

Imamo aikštė – dydžiu rungtyniaujanti tik su Tiananmenio aikšte Pekine – saugiai aptverta iš visų pusių arkine siena, o iš po jos stiebiasi trumpi drūti skliautai. Ant pievos sugulusios studentės, nepabūgusios ištepti savo čadrų. Aplink zujantys gidai, kurių vienas mums prisistatė kaip Ali Shariati – visą miestą kiauriai žinantis vyriokas (mob. +9131036243). Kitą akimirką išsitraukęs vieną iš žimiųjų LonelyPlanet knygų apie Iraną ir pirštu parodęs savo straipsnį, o prieš dienos šviesai pradėjus gesti ir nemokamai aprodęs kai kurius miesto užkampius. Pavakare įjungtų fontanų pursluose atsispindi besileidžianti saulė ir žaidžiantys vaikai. Aplink zuja turgus, kuriame anot vieno prekeivio, sunkiai gausi gerą sandorį. Kilimai čia visada kainuos bent dvigubai daugiau. Vis tik įdomu nosį įkišti į ąsočių ir arbatinių dirbtuvę, kur senolis tikslus it laikrodžio dūžiai kala vienam iš indų dugną. Užbėgam į vieną iš parduotuvėlių. Jame įvairaus dydžio ir plauko kilimai. Prekeivis panoręs įsiūlyti vieną kitą patiesalą suskato mums nešti šilko, kupranugario ar avies vilnos dirbinius. Kaip mat į akį krito šilko gaminiai. Juos perbraukus ranka, šiurpuliai nubėgo nugara. Švelnus paviršius glostė visus įmanomus lietimo pojūčius, ir ilgai nesinorėjo sustoti. Avies vilnos rankų darbo kilimas atrodė tvirtas ir patikimas, gal ne toks elegantiškas raštais kaip šilkinis. Kupranugarinis, kad ir kaip egzotiškai skambėtų, buvo šiurkštokas. Prekeivis iš to paslaugumo pripuolė prie staklių parodyti, kaip moterys audžia persišką pasididžiavimą ištisus metus, o kartais ir pusantrų. Kilimų kaina žinoma atitinka kokybę – patį elegantiškiausią šilko gali nusipirkti už penkis tūkstančius eurų, o kiti ženkliai mažiau.

Mus priglaudusi šaima ir jos taip seniai lauktas pasivaikšiojimas parke (daug dirbantys žmonės). Grįžę vėl lotoso poza surietėm kojas prie ant žemės paklotos gėlėtos ceratos, kur Saret jau klojo lėkštes, daržoves ir žalumynus, o netrukus lėkštes ryžių ir mėsos ant iešmo, kurią čia jie vadina kebabu. Netrukus pasirodė ir devynmetis sūnus iš pradžių tik akies kraštu stebėdamas mus iš tolo. ‘Mes su Sarit esame susituokę tik trylika mėnesių. Mahometas Rėza – jos sūnus iš pirmosios santuokos’. Nedrįsom gilintis į jų šeimos istoriją, tačiau Ibrahimas greta stiklinių vandens jau klojo ir jų istorijos detales. Sarit kilusi iš vakarinės Irano dalies, netoli Irako sienos. Ten aš atvažiavau naftos gręžinių projektams’ pasakojo tik atostogų metu (kurios jam trunka aštuonis mėnesius) taksistu dirbantis, o šiaip jau inžinierius naftos kompanijoje. Sarit šeimos nariai – tėtis, brolis ir jos tuometinis vyras buvo pasamdyti dirbti mūsų kompanijos gręžiniams. Praėjus kiek laiko, jos vyrą teko atleisti dėl tingumo ir pastovaus vėlavimo į darbą. Tik vėliau sužinojau, kad jie turi sudėtingų problemų. Sarit namuose vyko nuolatiniai barniai ir muštynės, mat vyras, vartojęs narkotikus ir turintis gilių psichologinių problemų, nuolat engdavo žmoną, o vaikas tapo įgąsdintas tiek, kad ir dabar dar vienas niekur negali būti. Tame kaime nebuvo regėta, kad moteris per teismus reikalautų skyrybų. Ji buvo drąsi ir nepabūgo kovos. Pagal islamą po skyrybų vaikas turėjo atitekti vyrui. Jei vyras negali to padaryti, tada perimtų senelis. Tiek Sarit buvęs sutuoktinis, tiek vaiko senelis turi problemų su narkotikais, todėl vaikas atiteko mamai. Tačiau ir dabar jos buvęs vyras nuolat grasina mane nužudysiąs. ‘Jis vis dar nori atsiimti Muhametą’ dėstė su pastebimai graudžia nata Ibrahimas. Dabar galų gale supratom, kodėl ta išmintis išplaukė iš akių, o gerumu jie mus apklojo, atvirumu pamaitino, ir sustiprinti, o dar ir sugraudinti suklusę klausėmės jų istorijos. ‘Pastaruoju metu daug dirbu, ir Sarit norėtų kur nors pasivaikščioti. Važiuojam į kalnus!’. Ir netrukus mes jau lenktyniaujam su Mahometu Reza aukštyn taku, o Ibrahimas ir Sarit švelniai stebi mus pavymui. ‘Negi reikia iškentėti savo gyvenime, kad galėtum būti toks geras, kaip jie’ svarstėm mes stebėdami apšviestą it iš šlapio smėlio drėbtą kalną. ‘Kas nori ledų’ draugiškai šūktelėjo Ibrahimas, ir mašinoj kilo malonus šurmulys. Sušlamštę ledus su šviežiai spaustomis apelsinų sultimis, mes atsiduriam prie Kadžu tilto. kurio dieną mes nespėjom pamatyti. Ir gerai. Jo arkos apšviestos jaukia geltona šviesa atrodė paslaptingos, didingos. Virš jo kybojo delčios pjautuvas, švelniai ošė tilto kojas glostantis upės vanduo. Vienoje arkų balsą vinguriavo vyriokas, o kitoje kaljaną rūkė du studenčiokai. Ibrahimas spėja visur. Ir dirbti taksistu ‘laisvu laiku’, mat reikia išmokėti paskolą, intensyviai mokytis anglų kalbos, pabūti su žmona, ir žaisti su it savo sūnumi Mahometu, rūpintis broliu, ir būti geradariu prašalaičiams kaip mes. Rytą atvežęs mus į kelią, kuriame ketinome tranzuoti toliau į pietus, jis dar spėjo parašyti raštelį ‘Tai mano draugo telefonas Šuše. Jis jus priims nakvynei’. Kiek dar gerumo galima pridėti į mūsų kuprines? Jis netelpa į tą morkų marmeladą, įdėtą, kad mes pasimaitintumėm kelyje.

Team LT. Sheikh Lotf Allah ir Shah mečetės žavėjo savo erdvėmis, saulės peršviečiamos arkomis, aidu parkeliaujančiu nuo skliautų. Plytelėse išrašinėtos Korano mintys – kaligrafijos menas. Mus lydėjęs vienas greit draugu pasivadinęs prekeivis, turguje turintis bent pusę savo giminės, pasiūlo įsmukti į vienoje gatvelėje esančius arbatos namus. Iš pradžių jaukiai įsirangom ant kilimų, o kai viena vandens pypkė atsilaisvina – kviečia ir mus, o tiksliau tik Karolį. Mat merginoms eiti prie rūkančiųjų stalo nevalia. Apsidairiau – moterų čia nėra, nors sako arbatos čia gali susirinkti visa šeima. Aš vis tik nueinu prie rūkančiųjų stalo, ir už nugaros jau nekantraudamas pradeda inkšti vadybininkas. Mat kažkur sėdi valdininkas, ir pamatęs tokį draudžiamą vaizdelį, jis suorganzuos baudelę visam arbatnamiui. Taigi vyriokai sutraukę dar po vieną kitą dūmą kelias eit lauk – tokia yra kaina, kai mergina šalia. Šuštaras


Į šį mums Ibrahimo rekomenduotą miestelį ketinom riedėti per

užsieniečiu, tad mes nelabai drįsom ir ginčytis. Taigi iki Širazo mes vėl puškavom autobusu. Tiesa pasakius, po tokio intenstyvaus tos savaitės autobusinimosi, mums jau norėjos grįžti į normalų autostopo kelią. Pasiilgom paprasto bendravimo ir nuotykių, kurių tranzuojant pasitaiko kur kas dažniau nei keliaujant viešuoju transportu. Bet esame dėkingi vietiniams už tokį jų rūpestį. Į Širazą atvykom apie penktą. Miestas dar miegojo, o mes nuvargusiom akim ir dar dorai neišsilanksčiusiom kojom ieškojom vietos palapinei. Tiltas. ‘Einam miegot po tiltu? Aš dar niekada nemiegojau taip’ geresnių idėjų neturėjom nei vienas. Tas kelias valandas iki saulė jau pakilo aukštokai, o šalia mūsų pradėjo vaikščioti vietiniai patilčių gyventojai, mes smagiai miegojom. Širazas ir Persepolis

kalnus. Jau mums pažįstama melodija – ‘ten nenuvažiuosit, kalnų perėja uždaryta dėl sniego’. Iš pradžių pasišovę pamesti ‘kur nors’ taksistas ir jo draugas, vėliau pasirodė esantis teisės dėstytojas, sužinoję, kur ketinam traukti nė neketino toliau bylinėtis. Jie vėl surinko mus nuo kelio – mat ten kur planuojam, kelias uždarytas, tada nusivežė arbatos į vieno draugo namus, ir nupirkę mums bilietus, įsodino į tąnakt ilgai dardėjusį autobusą. Belaukiant transporto, išvydom intensyvų vaizdelį. Gatvėmis riedėjo mašinos, autobusiukai, bėgo [žinoma tik] vyrai apsikabinėję plakatais, kuriuose su pasitikėjimu žvelgė vienas kandidatuojančių į parlamentą. Gydytojas, atrodė pasitempęs. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad agituoti galima stipriau ir garsiau nei ką tik būtų laimėjus favoritė krepšinio ar futbolo komanda. Porą kartų krūptelėjom – kažkas šaudė į orą. Regis gatvėje dėjosi netikėtas paradas.

Jau buvom įsimylėję Esfahaną, todėl Širazui reikėjo nemažai pasistengt, kad galėtų mums įtikti. Korano vartai saulei leidžiantis padarė įspūdį – anksčiau tai buvo šiaurinis įvažiavimas į miestą. Iš kalno besitaškantis krioklys, o priešais fontanai su gausiai pristatytais laipteliais, ant kurių vietiniai sėdi vasaromis iki paryčių. Sako, čia gražūs parkai – teisingai. Vakarinis garsaus persų poeto Hafez kapo parkas tikrai pritraukia nemažai vietinių žmonių, besivaikščiojančių ratais. Grojo lengva muzika, o švelniai apšviestose arkose sėdėjo po porą ar grupelę. Kaip tik čia mus nakvynei prikalbino Nahid, nes ‘ką gi mes mąstome apie palapines, juk lauke taip šalta’. Nors buvo smarkiai pliusinė temperatūra, mes daug nesiginčijom, ir netrukus jos namuose valgėm mamos pagamintą žuvį ir samosas. Persepolis Jau kitą dieną Į Persepolį atvežė vienas geradarių, ir mes pavakarop, kai saulė nebesikandžioja, vaikščiojom po Aleksandro Makedoniečio niekšiškai suniokotus rūmus, statytus imperatorių Darijaus ir Kserkso. Vaizduotėje pristatydami dar vieną kitą trūkstamą koloną, oriai lipom laipteliais. Jie sukonstruoti taip, kad svečiai nešdami karaliui dovanas dar galėtų pasikalbėti. Nors regis iš kitados didingo miesto liko tik griaučiai, kažkokia paslaptis, vienas kitas puošnus elementas, tolumoje netikėtų formų kalnai, mums paliko ypatingą įspūdį. Nakvynė dykumos kaimelyje Saulei einan poilsio, mes ryžių laukais traukėm į kelią, įspraustą tarp kalnų. Jau gerokai autostopu pasistūmus į priekį, netikėtai šalia mūsų sustojo mašinytė. Iš jos iššoko vyriokas, o prie atidaryto lango kaži ką plyšavo jo žmona. Mes sakom ‘važiuojam į Jazdą’. Jis rodo mums, kad jau sutemę. Mes sutinkam, ir klausiam ar jis pavežėtų bent kiek kilometrų. Jis pasiburnojęs – lyg linksmai, lyg griežtai – su žmona, rodo mums, kad sėstumėm į mašiną. Jam bevažiuojant mes pakartojam, kur traukiam, ir kad tai darysim šiandien, o nakvynei turim palapinę. Tas tik nusijuokia, ir žiū jau traukia kažkokiu nuošaliu keliu. ‘Mums į Jazdą’, o jis kikena. ‘Jazd. Jazd. Farda jazd’ – suprask, Jazdas bus rytoj. Šiandien be kalbų jie vežasi mus pas save namolio. Dar kiek pasispardę, mes jau šilom prie krosnelės jų kambaryje. Jis buvo erdvus, kampe stovėjo televizorius, daugiau jokių baldų. Ant sienos kabojo visų pamėgto imamo atvaizdas. Jį pasididžiuodamas rodė mūsų

Šuš miestas ir jo senieji vandens šliuzai. Į Šuštarą atvykom ketvirtą iš ryto. Išlipom užmiegotomis akimis, nubaidėm visas ‘hienas’ – pasipelnyti norinčius taksistus ar viešbučio klientų medžiotojus. Pamatęs vairuotojas, kad mes trauksim statyti kažikur palapinės, pasiūlė kambarėlį stotyje – ten sukrenta nuvargę autobuso vairuotojai. To mums ir tereikėjo. Šuštaras atrodė tarsi pakeltas iš visur jį supančio smėlio. Jo plaučius gaivino mąsli upė. Aplankę vienos pirmųjų pasaulyje hidraulinės sistemos – šliuzų, patraukėm į Salaselo pilį, kuri deja buvo tik telikę aptakių formų griuvėsiai. Ir ne jie mus sužavėjo, bet ta panorama nuo kalno ir į visas puses sklindanti muzika, ateinanti per plokščius namų stogus, per sugriuvusį tiltą, pakylanti iki mūsų ir pro mūsų pavargusius nukarusių nuo kalno kojų pirštus ateinanti iki ausų. Iš Šuštaro užsispyrusiai ketinom tranzuoti. Prisėdom sukirsti ką tik nusipirkto mandarinų maišo, kai prie mūsų prisiartino (tai ne be naujiena – žmonės nuolat ateina sveikintis, linkėti sėkmės, klausti iš kur mes esam) verslininkas. Mes ant pievutės išsidrėbę ramiai sau aiškinom – važiuosim pakeleivingomis mašinomis, nes mūsų biudžetas skirtas tik maistui ir vizoms. Jis sėdėjo šalia ir suko galvą, kaip mums padėti. Staiga jam kilo idėja – jis mus pasikvietė į savo automobilį, nuvežė į stotį nupirkti bilieto, kad galėtumėme ramiai nukakti iki Širazo. Jis tai padarė taip užtikrintai. Prieš tai papasakojęs, kad vienas iš jo mylimiausių imamų skatina rūpintis kaimynu ir

šeimininkas. Evelina pagaliau gavo parūkyt!


Dar kiek, ir jau

Miesto saulėlydis. Daug šviežių sulčių, riešutų ir šokolado parduotuvėlių. Ir mes pasineriam į Rojų. Vakarop einam aplanktyi Mahometo Rėzos garsiosiojo mečečių komplekso. Čia daug kas sukeliauja islamiškajai piligrimystei. Atskiras įėjimas moterims ir vyrams. Jau žengiau link apsauginių moteriškių, kai šios mane sustabdė. ‘Musulmonė?’ ‘Ne’ nė neketinau meluoti. ‘Turist’ eilinė frazė. Jos žiūri į mane, ir rodo, kad to sijono ant kelnių ir tokios skaros nepakanka. Reikia čadros. Netrukus vienas darbuotojas nulekia ir nuperka man naujutėlaitę. Mano ‘nuogumas’ turi būti pridengtas šventovėje. Dar niekad taip nesijaučiau. Netikėtai mums pristato gidą, kuris šykščiai papasakoja apie mečetes, bet užtat pakviečia į šeimą nakvynės. Dar valandėlė, ir mes jau pas jį gausioje šeimoje švenčiam vienos iš dukterėčių gimtadienį.

nešama arbata. Tuoj prisistato kelis angliškus žodžius mokantis kaimynas, nes jų sūnui, vis vartančiam savo anglų kalbos namų darbus pritrūksta laiko, o gal apsukrumo, atrasti tas reikiamas frazes susikalbėt su netikėtais svečiais. Netrukus mums dar sriūbčiojant arbatą, šeimos galva pasitiesia kilimėlį, pasideda du akmenukus, ir padėjęs ant jų kaktą pradeda melstis. Iraniečiai – šiitai. Jie turi dvylika imamų, pasekusių pranašo Mahometo pėdomis. Ir dar jie melsdamiesi dažnai pasideda akmenukus – daugiausiai dėl higienos sumetimų, o kartais ir dėl ypatingų galių ar ko. Taigi, mes toliau šnekamės, o Ali meldžias. Vidury maldos jis persimeta keliais žodžiais, prisimena ką tik iškrėstą juokelį, o tada toliau tęsia savo maldas. Šiitai, skirtingai nuo sunitų, meldžias tik tris, o ne penkis kartus per dieną. Dažniausiai jie skatinami melstis iškart tada, kai išgrista iš minaretų ataidinčių melodingų kvietimų. Maldos laiką skelbia ir televizija. Kūno kalba Ali mums rodo, kaip jiems svarbu Alachas, o kartą jis pabučiuoja mėgstamo imamo atvaizdą.

Iš Mašchado iki Turkmėnijos sienos – keletą šimtų kilometrų. Vakare išsinešdinę iš didmiesčio, aiškiai prie sienos užsidarančios penktą valandą dienos pabaigai. Atsisveikinimas su Iranu – dykumoje netoli nuo Turkmėnistano sienos. Mėnulis apšvietė ją kaip dieną, kur toli toli matėsi krūmokšniai ir žolės kilimai. Ryte saulė atitirpino kiek pašalusios palapinės stogą, o aš it kumeliukas užsimaniau palaigyti po dykumą. O po to tiesiog sėdėti tyloje… Kokia įstabi tyla dykumoje…

Grįžta namo antrasis sūnus – trečiasis dirba Teherane. Tuoj šis – vidurinėlis – neša vidun vandens pypkę ir ją kuria. Nerūko tik motina, o visi kita plėšia kaip turi būti. Įtraukiu pora dūmų ir aš. Dar kiek mūsų kuklių, bet linksmų pokalbių su persų-anglų žodynu – mes kaimelyje dykumoje, apie kokius internetus ir pasvajoti – susiruošiam miegoti. Jie iškart ruošia savo kambarį. Svečiai – geriausioj vietoj. Tokia jau ta tvarka. Taigi gerai pamaitinti, apskalbti, mes einam miegoti. Ryte jis nuvežė mus iki vietos, įdavė pinigų maistui, sustabdė sunkvežimį – jis pats pasirodo tolimų reisų vairuotojas – ir paleido mus tėviškai paspaudęs ranką. Jau riedam Mašchado link. Ten mums reikia atsiimti Turkmenistano vizą ir traukti šiaurėn. Kelias dykuma nuo Persepolio iki Jazdo, ir nuo Jazdo iki Mašchado, kerėjo ir viliojo kalnų spalvomis, kurios veikiau atrodė kaip sluoksnuoti prieskoniai. Visas turgus, o gal net ir miestelis dvelkia tuo. Mašchadas Mašchade mes atsiduriam tik dėl to, kad jis pakeliui į Turkmenistaną ir kad ten galima atsiimti vizą. Netrukus ją ir gauname, deja tik trims dienoms. ‘Mažoka’ liūdna pasidaro. Netrukus sužinom, kad du olandų dviratininkai gavo lygiai tiek pat dienų, tik jie atstumą įveikti turi dviračiais. Pagarba.

Dykumų keliai. Perėjimas siena nebūtų buvęs skausmingas, jei ne vienas ‘draugauti’ užsimanęs pasienietis. Iš pradžių jis laikė mūsų pasus tol, kol jau seniai regis viskas buvo patikrinta. Tada jis užsimanė patikrinti mūsų kamerą. Filmuota medžiaga neatrodė kažkuo ypatinga – daugiausiai maistas ir mūsų nuotykiais mus priėmusiose šeimose. Bet net ir tai pasieniečiui pasirodė įtartina. Jie klausė jų vardų ir pavardžių, elektroninių paštų. Išsisukę nuo tokių atsakymų (‘adresai likę internete’) jis toliau ‘smaginosi’ – o gal mes galim parašyti savo elektroninį paštą, o gal savo Facebook’o vardą. Niurzgėjau, ir neturėjau nė menkiausio noro ‘draugauti’ su įkyruoliu, tuo tarpu Karolis paklusniai parašė savąjį – kartais gal išties geriau paklusti, nei turėti nemalonumų. Šitaip ‘minkydami laiką’- mat eigoje prisijungė dar vienas – jie galiausiai mus paleido. Nukratėm tokias bendravimo dulkes, ir pasilikom tik pačius gražiausius prisiminimus.


Iranui – ramybės ir iki. Mums tai viena įstabiausių ir vaišingiausių šalių. O mes tolyn traukiam Šilko keliu. Atgal į Turkiją

Sumela vienuolynas. kovo 6, 2012 • LT • pagal Evelina Sugrįžę i Turkiją, ketinome pasigriebti Irano vizas, tačiau mus nemaloniai nustebino mūsų agentūros (IranianVisa) atsakymas. Taip ilgai lauktas autorizacijos numeris (sumokėjome po €40), kurio reikia norint aplikuoti vizoms taip ir neatėjo. Svarbiausia tai, kad agentūros pasiteisinimas buvo iškilę neramumai Irano politikos fronte dėl ko buvo užblokuotos kai kurios elektroninio pašto paslaugos ir visas procesas sulėtėjo. Praėjus keturiom savaitėm dar vis nesimatė tunelio galo. Nusprendėme būti kantrūs ir galų gale prižadėto numerio mes dar laukėme pusantros savaitės, tiesa, ne sėdėjome, o keliavome. Vis gi, šis miglotas periodas nebuvo pats ramiausias. Tad galų gale, vis dar agentūrai murmant kažką apie sumaišytas anketas, mums nusprendė padėti Erzurum miesto konsulato darbuotojai ir už varganus $75 mums per kelias dienas padovanojo 15os dienų saulės Irane. Patys gavo mūsų svajotą kodą ir labai mielai mums palinkėjo sėkmės.

It rūpestingas tėvas vairuotojas nenorėjo paleisti mūsų laukuose, kur ketinom įsirengti ir išlaukti ryto. Buvo jau senokai sutemę, ir kiek baugoka. Nuo grubiai nuvalyto kelio mes žnegtelėjom į pakelę. Ten sniego iki kelių, o kai kur ir daugiau. Pirmą kartą statysim palapinę ant tokio sniego. Suminkę jį batais ir kuprinėmis, mes ilgai nelaukę surentėm namus, į kuriuos netrukus įšliaužėme miegui. Vairuotojas perspėjęs apie vilkus, nepaliko mūsų be pokalbio ‘o jeigu pilkieji atslinks, juk atrodo tokia dykynė’. Alkanieji šelmiai tą naktų laimei neatsliūkino. Ryte saulė regis atsispindėjo kone kiekvienoje nugulusioje snaigėje, akys markstėsi nuo švaraus balto kilimo. Kelias vienišas, nei vienos garsios dvasios. Netrukus į savo tranzavimo patirties knygą mes jau įrašėme ir kelio valymo mašiną. Užmetę kuprines tiesiog ant keteros, mes patys įšokom į regis dabar jau žmonėmis perpildytą kabiną. Sniegas vertėsi kaip jūros bangos, ir mes it vaikai stebėjom baltųjų kritulių stumdymo procesą.

Mus link Sumelos vienuolyno lydeje draugai.

Greitai susidraugaujame su sunkvezimiu vairuotojais. Laukti vizos didmiestyje neturėjom nė menkiausio noro, todėl dūrę pirštu į jau anksčiau nužiūrėtą Sumelos vienuolyną, pasipustėm padus ir patraukėm jojo link. Kelias nežadėjo nieko šilto – pūgos siautėjo pakelėse, keldamos sumaištį sustumdytose sniego kopose. Kelias atrodė it garuojantis karštą vasaros dieną po lietaus, o iš tiesų tai vėjas nešiojo sniego smiltis.

Sunkvežimiu iki Mačkos atidardėjom greitai. Visi mus gąsdino sniego gausa pačioje Sumeloje. ‘Chok kar’ – jau iki skausmo žinom šitus žodžius. ‘Daug sniego’ (tur.). Po penketą kilometrų, ir mes pamažu atsidūrėm prie aukštai uolose statyto graikų ortodoksų vienuolyno, deja dabar tik kviečiančiu turistus. Iki jo užlipti dar gyvatėmis išsiraitę keliai, užsnigti ir tylūs. Iki pat viršūnes mus pasišovė palydėti bent dveji šunys, kiek sumindydami sniegą viršūnės link. Vienuolynas keletą kartų pro spygliuočius atsivėrdavo paslaptingai, it tingiai laukdamas neramių keliautojų. Vis tik nepriekaištaudamas, kad trikdom jo žiemos miegą. Užlipom pačiu laiku, nes tamsa ir šaltis netrukus užklupo uolose įrestas arkas ir mūsų nosis. Iš pradžių ketinę jose įsikurti, vis tik savo nakvynės vietą įsirentėm viename puošnių… tualetų. Tuoj kaitėm pačių sukonstruotą pečiuką arbatai, o tuo metu atvirą ir šalčiu grasinantį langą mes it bitės užlipdėm savo palapinėmis. Rankų džiovintuvas prišildė pašalusią patalpą, ir mums tai jau atrodė kaip įstabiausias viešbutuko kambarys.

Rytas prie Sumelos.


Ryte kalnai, nusėti tankiomis sniegu įsisiautusiomis eglėmis ir nutvieksti saulės, atėmė amą. Vienuolynas vis dar atrodė paslaptingas, tik šįryt jau kiek linksmesnis, ne be toks niūrus. O kelias žemyn dar ir dabar sapnuose išnyra. Stačios ruplėtos olos, kur ne kur kyšantys spygliuočiai, neužšalęs, vis tik labai jau sniegu storai apdrėbtais, bet nudailintais krantais upeliokas, taip ir lydėjęs mus visą kelią. Vasarą plūstančios minios greičiausiai pavogtų visą ramybę ir dalį žavesio. O mes turėjom viską – grožį ir tylą… Iki Trabzono, pajūrio miesto, nukakom greitai. Ir kai geografijos mokytojas mus pametėjo dar likus geriems penkiems kilometrams iki miesto, o mes pasirengę juos įveikti patys, netrukus prisistatė jaunas verslininkas, ir netikėtai mes jau centre. Gūglio vertėjavimas mums padėjo jo pakviestai kavai išgerti ne tyloje. Ir žiū, jis jau mus nuvežė iki Hagios Sophios, iš bažnytėlės tapusio muziejaus. Šventyklėlė, kadaise savo varpų gaudesį plukdžiusi Juodojoje jūroje, dabar kvietė turistus pasigrožėti išblukusiomis, išgramdytais veidais freskomis. Tačiau giesmės garsas – dar vienas privalumas keliauti neturistiniu laiku – kilęs iki pat skliautų, ramino dūšią, o žemyn besileidžiančios natos nutūpdavo šalia begurgiančių balandžių. Nors regis tas kelias minutes apsimainėm, šįkart jie klausės žmogiškos melodijos. Hagia Sofia baznycia.

Ir dar tą pačią naktį įveikėm snieguotą kelią iki Uzungol, ežero apsupto kalnų. Sako vasarą čia irgi gražu, o mes ir vėl džiaugėmės vienišių ramybe. Visą sekmadienį pratysojom ant greit įšilusio medžio suolelių, stebėdami kaip palaimingai saulė apriedėjo pusratį palikdama vieną kalno viršūnę ir nutūpdama ant kitos. Kada ne kada galėjai išgirsti besiridenančius žemyn akmenis, iš mečetės sklindantį ir it aidas atsikartojantį kvietimą maldai, tyliai bekikenančias kelias poreles, ir keletą jaunuolių, griežiančių Kabak Kemane instrumentu ir atitariančių dainą balsu. Dar viena naktis prie Juodosios jūros. Iš Uzungol pajūriu riedėjom

arbatos sostinės Rizės link. Ir kai jau visai įtemo, ir mes kavinukėje pabaigėme visus interneto reikalaujančius darbus, susirengėm traukti tolyn. Parkelis prie jūros viliojo. Netrukus mūsų akį patraukė restoranėlis užsidaręs nakčiai, o gal būt ir žiemai. Jo minkštos grindys atrodė puikus pagrindas guoliui, nes Juodosios jūros pakrantė greičiau baidė aštriabriauniais akmenimis nei viliojo kokiu nors smėliu. Kėdės, stalai. Mes tuoj čia įsirengėm savo virtuvinę ir miegamąja dalis. Kol makaroninis šedevras pūškavo ant mūsų mažulytės krosnelės, o šprotai ir agurkas kantriai laukė savo eilės, gurkšnojom arbatą iaukti tolr klausėmės bangų mūšos. Sumokėję skatikus už maistą, mes grožėjomės vaizdais taip, kaip kiti klotų solidesnes ar menkesnes sumeles. Tokios laimės nereik pirkt, ją reikia susižvejot, ištraukt iš apkerpėjusio žieminio miego. Nuo žiurkių padžiautos kuprinės.

Netikėtai idilė baigės nuskambėjus kiek pašiurpinančiai žiniai ‘blogos naujienos. mūsų kuprines pakramtė žiurkė’. Bandydama sau puotą kelti mūsų duonos sąskaita, ji nepabūgo žmogiškos būties. Naktį ji irgi atėjo mūsų lankyti: vartėsi salto, bandė perkopti mūsų nakčiai sukrautas barikadas. Žinoma šįkart mūsų maisto jai nepasiekt – užkėlėm jį kaip ir kuprines ant lubų, o jos kabojo ten it ką tik paskersti ir ant kablio pamauti paršai. Kelionė atgal į Erzurum mūsų nenudžiugino geromis naujienomis. Numeris, reikalingas vizai išduoti, neatkeliavęs, gal paskambinti pirmadienį. Kantrybės atsargos pamažu seko, ir nusprendėm jų pasipildyti prie jau šylančios Viduržemio jūros. Mintyse jau klojomės rankšluosčius paplūdymyje, ir ta vienintele mintimi vedini mes išsiruošėm į toloką kelią. Iki jūros nukakti mums dar reikėjo pervažiuoti kalnuose įsikūrusius kurdų kraštus. Juos tykiai būtumėm ir pravažiavę, jei ne siautėjusios pūgos, pripusčiusios sniego tiek, kad net mašinos su grandinėmis ant ratų nepajėgė jų įveikti. ‘Kelias uždarytas’ viena po kitos pravažiuojančios mašinos su galva purtančiais vairuotojais nežadėjo nieko gero. Tykiam mus pametėjusiam vairuotojui neliko nieko kito, tik suktis

atgal ir pargabenti mus į Genčą. Jau sutemę, o lauke pustė ir buvo žvarbu. Netrukus trumpam mūsų mašininę kompaniją papildė policininkas. Automobolis sustojo prie vieno viešbutuko, ir šie pamojo mums apsistoti ten. ‘Mes statysimės palapinę’ aiškinom. ‘Jūsų pasai’ netikėtai griežtai nurodė policininkas. Paklusniai ištraukėm pasus, o šis neradęs nieko įtartino, kažką susimurmėjo su vairuotoju, ir netrukus atsiduriam… policijos nuovadoje. Tai jau skambėjo kaip nuotykis. Pro duris prasilenkėm su pora nusikaltėlių. Tik įėjus mus pasodino prie radiatoriaus, ir tuoj pat vienas policininkų atnešė arbatos. Valandėlės slinko, ir netrukus mus pakvietė į interviu kambariuką. ‘Kada valgėt?’ klausė tai vienas, tai kitas. ‘Ryte’ juk taip skubėjom praskriet tuos kalnus. Tuoj vienas įvairuoja su padėklu, nukrautu sūriu, alyvuogėmis, medumi ir šokoladiniu kremu. Ekmekas (turkiška duona) kaip visados patiekiama visur ir visada. Ir gausiai. Pasisotinę mes vis dar svarstėm, ar esame čia dėl to, kad sukėlėm kažkokių įtarimų. Gal arabiška skara? Gal tai, kad turistaujam nelabai populiariu metu. ‘O jūs žinote, kad čia labai pavojinga?’ kamantinėjo policininkai. ‘PKK žinote?’. Apie kurdų teroristus mes kiek žinojom, bet kad šis miestelis vienas pavojingesnių ‘židinių’, mes nė neįtarėm. Netyčia iš po rankovės išlindo lietuviška trispalvė draugystės juostelė, prieš pat kelionę padovanota tetos. Akimirksniu akių ir rankų miškas: ‘čia juk teroristų spalvos!’ susižvalgė jie. Šito mes nežinojom. Dar valandėlė kita, ir mes jau rengiamės nakvoti viename iš policininkų butų, įkurtų tiesiai virš nuovados. Jų namas veikiau tvirtovė aptverta aukšta tvora, ant stogo pora automatų, o kalvos prieš jų langus gerai apšviestos. Tais keliais bet kada gali atslinkti teroristai. Ir tai nėra pramanai. Štai kad ir šeimininko draugai dar prieš kelis mėnesius gavo porą kulkų į kojas, o apie išpuolius išgirsti galima prieš policininkus, kareivius ar civilius išgirsti galima reguliariai. Mūsų šeimininkas – civilis policininkas. Tai byloja jo barzda, mat šiaip armijoj ar policijoj bedirbantys turi būti švariai apskusti. Su juo mes įsišnekam apie kultūras, keliones ir žinoma teroristus. Bekalbėdami riešutus gliaudom pistoleto apkaba, kol iš jos pabyra viena kita kulka. Netrukus jis atsineša armijos žiūronus, ir mes jau žvalgomės į apsnigtas kalvas.


Pusryčiai mūsų policininko kontoroje: arbata ir ką tik kepyklėlėje

nesipriešinom… Sugrįžom trumpam šilumos gurkšniui ir palikom juos žaidžiančius turkišką žaidimą ‘Okay’ atsisveikinę it seni draugai. Prieš tai žinoma prisipildėm vieno skaniausių visam mieste šaltinio vandens, kurį didžiuliais plastikiniais bidonais semtis paprastais atkanka policija ir nemažai Vano šeimų. Kelionė nuo Van iki Erzurum akino saulėj spindinčiu balčiu ir žavėjo rauplėtais kalnais. Saulė ridinėjosi iš pradžių ežero bangelėmis, tada kalnų viršūnėmis, kol visiškai pasislėpė. Tuo tarpu mes spėjom pakeisti bent tris skirtingas mašinas. Likus iki Erzurum 80 kilometrų, sunkvežimio vairuotojas kaltai nusišypsojo ir rodė blyksinčią lempelę. Jam reikia stotis, ir į kelią jis kils tik kitą rytą. Šaltukas išlipus rimtai gnybo į kojas, ir mes skubriu žingsniu ieškojom kiek nuošalesnės vietos nakvynei. Šunys skalijo, iki tol kol pasiekėm atokesnį lauką, ir jame surentėm namus. Šaltis tą naktį priminė apie save net ir dvigubomis vilnonėmis kojinėmis apautas pėdas, ir prie esktremalios minusinės temperatūros miegmaišiai regis pritrūko kvapo šildyti mus. Naktis buvo ilga, kojas trinant į vieną kitą, kad visiškai neatšaltų. Buvo -25C.

iškepti dar šiltučiai burekai. Apsimėtę sniego gniūžtėm ir atsisveikinę it seni draugai, traukiam tolyn į kelią. Tik tenka savo svajonei išsimaudyti jūroje pamojuoti atgalia ranka ir keisti maršrutą. Dėl sniego kalnų keliai vis dar uždaryti. Tada gal traukiam prie ežero rytuose? Sėkmingai susitranzavom vairuojantį tiesiai prie Van, miesto prie labiau jūrą nei ežerą primenančio vandens telkinio. Pakeliui jis vis nuperka saldumynų, sulčių, vaisių, o prieš pat Van kažką sumurmėjęs, jis jau vaišina pietumis. Restorane prie Van Pilies. Naktinė Van pilis, prieš kelis mėnesius ištvėrus žemės drebėjimą, dabar snaudė apsiklojus stora sniego antklode. Atsigavom čia jau sutemus, ir žinoma panūdom apžiūrėt jos kuorus. Kai jau įslinkom į tamsą, netikėtai girdim kaži ką šaukiant turkiškai mums pavymui. Mūsų naktinis turas čia ir pasibaigė. Dar kažką šūktelėjom angliškai, bet greitai suvokėm, kad geriau eiti prie balso šaltinio, nes nesinori gauti kokią kulką ar šiaip papiktinti it būtumėm kokie įsilaužėliai. Kažką mums šykščiai sumurmėjęs, šaukiantysis, kurs vėliau pasirodė esąs greta esančios kavinukės virėjas, pakvietė mus vidun šilumai ir arbatai. Jau seniai nebesivaržom ir drąsiai savo kuprines numetam ant medinių grindų, o patys sėdamės prie pečiuko. Vyr. virėjas didelėmis tamsiomis akimis, pavargusiu veidu, juoda odine striuke, baltais marškinukais ir nusmailintais batais jau nuima ką tik virusią vištą, ir deda ant ugnies arbatą, kurią netrukus sriūbčiojam su pasigardžiavimu. Dar minutė kita, ir į tuščią kavinukę įvairuoja jo draugas su savo dviem iš šešių vaikų. Sriūbčiojam tyliai jau šešiese, o pečiukas ir toliau sau pukši valgydamas ką tik sumestas malkas. Sužvalgom iš pasigėrėjimo – tokia reikalinga tyla ir labai ypatinga akimirka. Tyla baigias į vidų įklampojus dviem saargybiniams, vienam iš jų nešinam didžiuliu šautuvu. ‘Brr, nesinorėtų iš tokio gaut nugaron’ nupurto mintis.

Sargybiniu namelis. Greitai jie prisijungia arbatai. Kai šilumos prikaupėm regis į valias ir stojomės eiti, jų nustebusios išraiškos sutrikdė mus. ‘Taigi mes verdame vakarienę’ virėjo ir sargybinių akys ir gūžčiojantys pečiai pasodino mus atgal į kėdes. Po gero pusvalandžio, o gal ir ilgiau – tos akimirkos atrodė pavirto malonia amžinybe – mes jau visi prie stalo mirkėm ekmeką (turkišką duoną) į sultinį, šlamštėm bulves ir vištos kulšeles. Atrodė tada mūsų jau niekas nebelaiko – sotūs ir apsiarbatinę mes galėjom kilt kažkur laukuose statyti palapinės, bet mūsų žvilgsnį sulaikė už lango šėlstanti – labiau nei mus tada išdavęs šuo – pūga. ‘Miegoti?’ sudėjęs du delnus po galva parodė virėjas. Mūsų iš šilumos aptingę žvilgnsiai ir lėti judesiai išdavė atsėlinusį nuovargį. Jis tučtuojau vilkos striukę, ir už minutės mes jau klampojom per netikėtai gausiai prisnigtą kiemą, tiltelį per čiurlenantį upeliuką. Atokiau atrodo jau mūsų laukė mažutis nameliukas, kuriame regis paprastai miega sargybiniai. Nusipurtę staigiai prisnigtus batus ir striukes, mes patenkinti jau traukėm savo miegmaišius ir dėkojom rūpestingam šeimininkui. Ryte pakirdom anksti, ir prieš išeidami ketinom užnešti tik raktą. Savaime suprantam arbatos ir pusryčių išvengti nebuvo įmanoma, bet mes juk ir nesigynėm. Virėjas su vieno iš sargybinių pagalba greit pačirškino kiaušinienę, ant stalo nuklojo keletą rūšių sūrių, alyvuogių ir ekmeko. Sekmadienis prasidėjo ramiai ir sočiai. Palikę juos šildytis prie pečiuko ir prižiūrėt mūsų kuprines, išklampojom pasižiūrėt žieminio ežero ir regis iš šalčio sustingusios pilies. Gerai išdžiūvę batai vėl prisėmė iki kelių ir aukščiau pridrėbto sniego, bet suvoki, kad greitai į tokius dalykus nebekreipi dėmesio. Akinantis baltumas, ežero ir pilies ramybė pasodino mus ant akmens ir nepaleido kurį laiką. Labai ir

Van Ezeras. Kai ryte paskubomis kimšom daiktus į kuprines, saulė galų gale pakilo šiek pašildydama mūsų veidus ir greitai šalančias rankas, bet nepajėgė atitirpinti mūsų batų ir greitai stingstančių pėdų. Plaukai tuoj apšerkšinijo, ir mums reikėjo skubėti kur į šiltesnę patalpą, jei nenorėjom galutinai suragėti. Laimei, restoranėlis dirbo nuo ankstaus ryto, ir mes džiugiai užsisakėm arbatos, o netrukus ir šiltos skanios sriubos. Radiatorius tuoj nukrovėm kojinėmis, batais ir pirštinėmis, o patys su pasigardžiavimu šlamštėm gardų skystimą per televizorių stebėdama, kaip Turkija kovoja su sniego antplūdžiais. Susitranzavom mašiną greitai, mus atvežusią beveik iki pat konsulato. Ir mes įklampojom greitai tikėdamiesi teigiamos žinios apie Irano vizas. Žinių stoka mus stingdė, ir mes jau nebežinojom, kur dėtis. Laimei, mūsų draugai Erzurum – patikimi, ir vakare mes pas juos sugrįžom n-tąjį kartą. Žiūrėdami įkvepiančius filmus, mes laukėm dramos atomazgos. Paskutinis atsisveikinimas su Turkija prie Ararato kalno nudžiugino, kad atvykom čia saulei tik tik leidžiantis ir nudažant paslaptingą gražuolį rausvomis ir oranžinėmis spalvomis. Kalnas rengėsi miegui, ir netrukus apsimaukšlino naktinę kepuraitę, nunertą iš keliais sluoksniais pasisklaidžiusių debesų. Nutarę pernakvoti kažkur šalimais, o į Iraną traukti tik ryte, užėjom parduotuvėlėn maisto atsargų. Ir vėl pasivaišinę arbata, mes išsliūkinom į šaltį ir ketinom patranzuoti bent kelis kilometrus, kad išsigautumėm iš miesto. Netikėtai iš tolo mums šaukti pradėjo vienas autobusiuko vairuotojas. ‘Neturim pinigų’ gūžtelėjom pečiais, o šis mums angliškai (netikėta!) papriekaištavo, kad ne viskas pinigais grįsta. Netrukus mes apsinakvojam pas jį ofise, ir jis mus pavaišina vakariene. Mus priėmęs kurdas – kalnų gidas, pardavęs vasaras trokštantiems užkopti Araratą. Klausinėjam jį ilgai, ir patys gundomės vieną dieną sugrįžti ir įkopti į dabar snaudžiantį kalną.


Atlydi mus iki bazės, ten prie vartų pasitinka vyresnieji. Peržiūri pasus, nieko įtartino

Ararato kalnas. Turkijos-Irano siena. Galų gale pradedam judėti Irano link. Araratas lydi mus ilgai, iki pat Irano sienos ir toliau. Kokia puse jį bežiūrėsi, jis žavi, traukia, kausto dėmesį… Uzbekistanas: skurdoka gamta ir įspūdingi Šilko Kelio miestai balandžio 10, 2012 • LT • pagal Evelina

neranda. ‘Ką ten veikėte?’ teiraujasi griežtu balsu. ‘Ketinom nakvoti’. ‘Čia juk pasienis, negalima’. Mintyse perbėgom pasieniuose pramiegotas vietas, ir iki šiol niekas neįžvelgė nieko blogo tame. ‘Turite eiti keliu, tiesiai. Ir neišsukti iš kelio. Jūs nuklydot daugiau nei 50 metrų. Gaunate įspėjimą šįkart’. „O už kiek kilometrų mes jau galime nakvoti?’ klausiam. ‘Už 25 kilometrų’. Keliaujame pakeleivingomis mašinomis, o sienos jau uždarytos, tad automobilių jau nebebus. Tikrai nepajėgsim nueiti 25 kilometrų. ‘Na, tai už kokių 5 kilometrų, bet nakvoti turit prie kelio’. Uch, kaip griežtai. Vėliau pasirodo, kad pasienis tarp Uzbekistano ir Turkmenistano vietomis yra užminuotas. O mums kažkaip sėkmingai tąvakar sustojo bent trys mašinikės. Jau kuris laikas pastebim, kad mus šen bei ten pameta taksistai, su kuriais sugebame susiderėti nulinę kainą. Bukchara Tikriausiai visos mūsų liaupsės bus sudėtos šiam miestui. Jo

Pasienio nuotykiai Perėjom sieną jau arti saulės laidos. Paskutinės krovininės mašinos pravažiavo, o mes kiek toliau išvydę ežeriuką, nelabai ir veržėmės į miestą tąnakt. Tad išsukom iš kelio, ir klampinėdami nendrėtais krantais, ieškojom geresnės vietelės nakvynei įsirengti ir laužiukui pasikurti. Ežeras nusidažė raudona spalva, ir mes nekantravom pasimėgauti mielu vaizdu. Regis jau abu sutarėm dėl vietos, bet netikėtai išgirdom kaži ką atlapatojant. Atsisukam ir žagtelėjom. Į mus lekia seilėmis apsitaškę jauni kareivukai, rankose laikydami atstatytus automatus. Akimirkai suakmenėjom, o šie išvydę nustebusius nekaltai nutaisytus veidus, nuleido savo ginklus. Kažką lemena uzbekų kalba, o mes bandom kažką sakyti rusiškai. Jie lyg ir supranta, bet iš besikartojančių klausimų, suvokiam, kad nė kiek. Vis kažką raportuoja racijomis, bando kartoti mūsų pasakytus žodžius. O mes paprasti kaip trys centai jiems aiškinam: ‘Ketinom stovyklauti prie ežero, turime tvarkingą Uzbekistano vizą ir neseniai perėjom sieną.’ Gestais parodė, kad turim sekti juos iki tos karinės bazės. Einam tylomis, Karolis bando pralinksminti situaciją klausdamas, kiek gi sveria jų automatai.

senamiestis jaukus ir glaudžiai sudėtas, rusvų spalvų kuklios architektūros statiniai byloja apie pirklius, kupranugarius, Šilko kelią ir kažkada čia susitelkusius daug malonaus triukšmo skleidžiančius turgus. Turistinis laikotarpis prasidės tik už kelių savaičių, todėl mes vis dar galėjom ramiai apžiūrėti senojo miesto kuorus išvydę tik vos keletą smalsuolių. Buharos gyvenamųjų rajonų gatvelės itin painios. Pakankamai nakty prisiklaidžiojom.

Darbininkai beribiuose Uzbekistano laukuose.


Įeinant į Kalono mečetę, netikėtai pasigirdo už širdies griebianti vyro

giesmė. Uždaro kiemo vidury išsikerojęs vis dar plikomis šakomis medis. Arkos išrašytos arabiškais rašmenimis. Ir nei vieno žmogaus kieme. Viskas alsavo paslaptimi. Žalioji arbata šalia Labi vandens telkinio, ir tos kelios valandėlės

Bukcharoj ilgam pasiliko mintyse. Grįžti pas Rahimą, mūsų uzbekę šeimininkę, mes sumąstėm tamsiomis gatvelėmis. Viena vedė į kitą, ir nepastebėjom, kaip labirintai mus nubloškė į miesto pakraščius. Gatvės čia neapšviestos, ir jei ne pravažiuojančios mašinos, vargu ar matytum sekantį savo žingsnį. Rusų kalba kaip visada gelbsti, ir netrukus mes jau žinome, kokion kryptin kulniuoti.

Netikėtai ir vėl paragavom uzbekiško vaišingumo. Koučserferė Nahima, jau priimanti šimtus keliautojų, buvo dosni ir paslaugi. Netrukus pakeliui mes svečiuojamės ir pas kitą šeimą, kurios galva paveždamas mus pakeliui pasiūlė ir nakvynę. Atvažiuojam į Navoi ir jų tamsius namus – regis istorija kartojas kaip ir Turkmenistane. Vyriausybė elektrą siunčia užu sienos, tad vietiniams jos žiemos metu belieka mažai. Kartais nebūna ištisomis valandomis, o pasak vieno vairuotojo, net ir dienomis. Viena aplankyta šeima skundėsi – vaikas tik trijų mėnesių, o namuose būna šalta ir tamsu. Jiems, ką tik sugrįžusiems iš Rusijos, tėvynė nepasirodė rūpestinga. Pasirodo, šiuose kraštuose ne vienas važiuoja uždarbiauti Rusijon ar Pietų Korėjon. Visi skundžiasi, kad rusų požiūris į azijiečius yra šiurkštus, o ‘skinhedai’ juos muša, o kartais net ir žudo. Tėvynė kvepia nostalgija, draugais ir tėvų duona, tačiau geresnis uždarbis ar tiesiog darbas veja tiek jaunus, tiek pagyvenusius lauk. Šeimos moterys nuolankiai šypsojosi ir nuolankiai mus aptarnavo. Jų ilgi ryškiai spalvingi barchato chalatai pastebime nebūtinai tik naminė apranga. Vyrai taip lauke gali nešioti daugiausiai tamsiai žalius chalatus, apjuostus virvele. Nakty mums nakvynę pasiūlę darbininkai ir jų miela šaimyna Furganos slėnis Kirgiztano sienos link Uzbekistano gamta graži tėra tik rytuose, jau prasidedant kalnuotajai daliai ir žadant Kirgiztano kalnus. Pirmą kartą mes viename dulkėtų miestelių prastovėjom geras valandas, kol vienas taksistas neišvėręs privažiavo ir pasisiūlė pametėti iki policijos posto. Ten, sako, jums policininkai padės susitranzuoti. Tikra tiesa, policininkų klausimų lavina kone nubloškė mus, bet ar jų pagalba duos kokių vaisių kiek abejojome. Pinigų jiems už tokį darbelį nepasiūlėm. Neilgai trukus ateina vienas šypsodamasis ir savimi patenkintas, rodydamas į sunkvežimį. Jo laimikis mus pradžiugina, ir mes jau sūpuojamės kabinoje. Vairuotojas iš pradžių prisipažino, kad mūsų imti jis nenorėjo. Kam tos problemos su kompanija, mat reiks poste atsižymėti. Bet jei policininkas įkalbino, mat ‘jo svečius reik pavežėti’, tai atsisakyti šiukštu nevalia. Juolab, kad svečias, o dar toks keliautojas – Dievo dovana. Pakeliui seniokas dalinasi savo vakariene. Furganos slėnis – regis viena iš konfliktinių zonų, ko gero pati gražiausia gamta, mat jų žemės yra skalsios ir derlingos. Andižoną pasiekiam nakčiai gerokai pastūmus rodyklę po vidurnakčio link.

Miesto centre gavom kibirą žalios skanios arbatos už keletą centų. | Cheaply got a bucket of fantastic green tea while in the city centre. Samarkandas Anksčiau vien išgirdus šio miesto egzotišką pavadinimą, apimdavo malonus jaudulys. Įspūdinga vieta, ne vienas pranašavo. Todėl lūkesčius užauginom it ant mielių, ir laukėm, kol mus nustebins kažkada populiarus, tada numiręs, o vėliau turtingam gyvenimui prikeltas miestas. Registan Radžistano persiškai didybei apibūdinti kaip visada žodžių neužtenka. Arkos, kupolai regis atsekė mus Šilko keliu iš pat Irano. Įeiti į ši kompleksą – nepigu. Netrukus bandantys ‘susidraugauti’ policininkai siūlo pramogą – užkopti į bokštą už papildomą (nemenką) mokestį. Mūsų dienos biudžetas išdžiūvęs, tad mes padėkojam ir traukiam tolyn. Kaip mat jis nuleido kainą dvigubai – ‘o gal vis dėlto?’. Panašus scenarijus kartojas ir norint aplankyti kuklesnį Bibi Khanum mečečių kompleksą: bilietas aštuoni tūkstančiai somų. ‘Hem, nebenorim eit tada’. ‘Ateikit – įleisiu už keturis!’ šaukia pavymui bilietų pardavėja. Įdomu, ar kino teatre irgi galima derėtis?

Dulkėčiausias kelias kokiame tik kada teko mums laukti. Po trijų valandų laukimo buvome padengti tokiu dulkių sluoksniu, jog vargu ar kas galėjo atspėti mūsų kūno spalvą. Kitą rytą, po šlapios nakvynės kažkieno sode (lietus kol kas nevargino šioje kelionėje), mes sunkiai išropojam ant kelio. Netrukus vienas vairuotojas mums sustoja, ir ne tik paveža prie policijos posto – mat ten toliausiai ir tikėjomės – bet pasivadina namolio, supažindina su savo dar šviežiai į pasaulį atskubėjusiu sūnumi ir žmona, primaitina kaip pridera, o ko nesuvalgėm, sudeda į lauknešėlį. Vėl įsodina į taksi, ir akies kraštu pamatom, kad pats ir sumoka, ir mums it senas draugas jausmingai atsisveikina mums išriedant Kirgiztano sienos link. Turkmėnistanas: turkmėnų vedybos ne iš meilės ir Karakumų dykumos tyla

Riešutų kalnai Samarkando turguje.

balandžio 2, 2012 • LT • pagal karolis

Samarkando turgus (Bazaar) – muziejus, už kurį mokėti nereikėjo. Jis žavi tvarka ir švara. Rūpestingai sudėlioti džiovinti vaisiai, nuplautos daržovės išrikiuotos spalvomis. Vyrai kailinėmis kepurėmis perrenka žirnius. Iš vienos eilės einant į kitą, vis užplūsta nauji kvapai ir pokvapiai.

Vizos ypatumai

Nakvynė uzbekų namuose

Turkmėnistano vizą gauti – laimės reikalas. Turistinės mes net ir neketinom medžioti, o tranzintinę sako gauti lengviau. Penkios dienos perkirsti šalį galų gale neatrodė labai mažai. Prie Turkmėnistano konsulato mes atlėkėm išsižioję, ką tik gavę šviežiai keptą Uzbekistano vizą, be kurios turkmėniškosios mums nė neuostyt. Langelis jau buvo uždarytas, bet vietinis iranietis, gerai žinantis rusų kalbą,


mums mirktelėjo – pasilikit, ‘jis dar sugrįš’. ‘Jis’ sugrįžo. Langelis atsidarė, staiga visa ertmė buvo užimta vairuotojų veidais, o mes kukliai slėpėmės už visų nugarų. Mūsų naujasis draugas staiga praskleidė kelią, mes greitai atidavėm savo pasų ir Uzbekistano vizų kopijas, jis kažką užsirašė, dar burbtelėjo, kokios – ‘greitos’ ar ‘paprastos’ – vizos mes norim, ir langelis, nepaisydamas vis dar šurmuliuojančių vairuotojų užsidarė taip pat netikėtai, kaip ir atsidaręs. Na, tenka tikėtis, kad Teherane atidavę dokumentus, mes vizas sėkmingai atsiimsim Mašchade. Jas sėkmingai ir atsiėmėm. Tik ne penkioms dienoms, o trims. Mūsų nepasitenkinimas išblėso, kai sužinojom, kad dviratininkai olandai turės lygiai tą patį laiką perskrosti šią šalį kaip ir mes, bet – dviračiais. Niurzgėt jau nebebuvo ko.

teiraujamės. ‘Jei moteris pamilsta vyrą, atlikti viską, ką jis liepia – malonumas’ sako ji. ‘O jūs?’ klausiam. ‘Na, jei sugebėjau jam pagimdyti tris vaikus, matyt pamilau’.

Kertam Irano – Turkmėnistano sieną

Kitą dieną – ją vienintelę pilną ir teturėjom – patraukėm į Karakumų dykumą. Pasipildėm vandens iš mus vežusio iraniečio furisto (jis turkmėnų policininkų nepabijojo ir mus paėmė nepaisant draudimų). Susitikrinę koordinates pagal kompasą – kur kelias, kur trauksim, ir kaip reiks grįžti – patraukėm į dykynę. Tokiose vietose reikia būti itin atsargiems. Iš pradžių atrodo, kad viskas aišku: juk eini tiesiai. Grįžt į vieną pusę ar apsisuki, ir jei nebesimato aiškių nuorodų – stulpų ar kelio – galva apsisuka netikėtai. Tad ėjom tiksliai ten, kur rodė kompasas.

Turkmėnistano pasieniečiai su pavardėmis bent iš keturiolikos raidžių smalsiai vartė mūsų pasus. Jaunesnieji skatino vyresnįjį klausti mūsų ko nors angliškai. Šis nerangiai kartojo paprastučius klausimus, o mes kantriai laukėm, kada baigsis ši anglų kalbos pamoka. Dar svarstėm, kada reiktų nusiimti skarą ir sijoną, mat po Irano griežtos tvarkos nebežinojom, kaip toliau žmonės rengiasi vis dar musulmoniškuose kraštuose. Pirmosios autostopo minutės tikrai nieko gero nežadėjo. Nuviję pirmuosius taksistus mes kuprines pastatėme ‘saugiame’ lauke. Į priešingą pusę krovininės mašinos judėjo sunkiai. Girdėjom gandus, kad į patį Turkmėnistaną įleidžiamos tik 20 mašinų, pakrautų kuru, ir 20 šiaip vežančių kitus produktus. Negalėtumėme tvirtinti ar tai tiesa, tačiau sunkvežimiai iš tiesų judėjo nenoriai. Kitų mašinų apskritai nesimatė. Vienas gudresniųjų taksistų nutarė mus paprotinti. ‘Tranzuoti čia negalėsite. Furos jūsų neims. Visai neseniai įvyko keletas nusikaltimų kelyje, iš vairuotojų atimti dokumentai, tad policija nutarė neleisti didelėms mašinoms imti pakeleivių’. Skambėjo it geras jaukas susigundyti taksi. Mes purtėm galvas ir užsispyrusiai toliau bandėm sustabdyti keletą šiaip jau mūsų gelbėtojų. Šie kryžiuodavo rankas, matyt, taksi vairuotojas buvo teisus. Na ką gi, nukratėm dulkes nuo kuprinių, ir pasirengėm tą dešimtį kilometrų nusigauti pėsčiomis. Vairuotojas buvo ne ką mažiau užsispyręs nei mes, ir lėtai riedėjo šalia mūsų. ‘Kaip jūs taip – be pinigų’ ‘O ką?’ – aiškinom – ‘taip mes nuo pat Lietuvos iki Irano atkeliavom. Visur pasitaikė labai gerų žmonių, negi čia nepasitaikys’ mes nė kiek negražinom situacijos. ‘Yra ir čia gerų’ bambėjo taksi vairuotojas. ‘Tai gal pavežėsit iki pagrindinio kelio?’ nusišypsojom. ‘Sėskit, pavešiu’ regis jo kantrybė baigės greičiau nei mūsiškė. ‘Bet toliau jūs tikrai nesusitranzuosit’ perspėjo geradaris, su kuriuo spėjom persimesti vienu kitu šeimos ar šalies padėties faktu. Vėl galima bendrauti rusiškai, tad reikia naudotis proga. Vis tik antroji mašina mums sustojo labai greitai, kaip ir visos kitos. Kiek pavažiavus, vidur dykumos susotojus mašinytė buvo apspista daugybės it iš gamyklos paleistų uniformuotų darbininkų. Šie kažko nekantriai laukė. Iš bagažinės vairuotojas suskato dalinti kaži kokius vokelius, kuriuose pasirodo buvo užmokestis. Turkmėniški namai Kita mūsų mašina – gana prabangus džipas. Šiaip esam neišrankūs, bet Turkmėnistano keliai savo prasta kokybe lenkia net Afrikos, todėl tai jau buvo sėkmingas ėjimas. Regis pagrindinis kelias, o mes įsitvėrę stipriai laikėmės rankenų it važiuotumėm prasčiausiu kaimo keliuku. Eigoje bandėm atrasti, kaip sumažinti atsimušimo nuo sėdynių spindulį, o vairuotojas sklandė tarp duobėse susidariusių duobių. Šalia vairuotojo sėdėjo romus verslininkas, puikiai kalbantis rusų kalba, mat pasirodo mokėsi Baltarusijoje. Jis paskambino savo žmonai, ir netrukus pakvietė mus pasisvečiuoti. Jo pati atrodė kaip ką tik iš patrankos pašautas kamuolys. Ji šokinėjo iš vieno kampo į kitą bandydama aprodyti savo namą, priestatą, kuriame ji įsirengusi siuvyklėlę. Vėliau ji nepaliovė straksėti rodydama antikvarinius pirkinius, kuriems atsispirti ji negalinti. Namas buvo erdvus, tačiau vidus priminė iranietišką kuklumą. Spintų, stalų ar krėslų nėra, vien tik kilimai ir pagalvės. Šeimininkė tuoj tiesia staltiesę – ar greičiau – kilimatiesę, ir ant jo neša savo vekuotus agurkus, virtas uogienes, medų ir sriubą. Tuoj susirenka ir daugiau šeimos subėgę iš kaimynystės – seserys, jų vaikai. Visiems įdomu, kas mes tokie, ir su kuo valgomi. Visos moterys apsirengusios tradiciniais vietos drabužiais. Jie įvairiaspalviai, o kraštai siuvinėti rankų darbo raštais, kuriais jos itin didžiavosi. Vis tempė į savo miegamojo spintą rodyti daugiau apdarų su tokiais meno dirbiniais. Šeimininkė netrukus truputėlį praskleidė turkmėniškosios moters gyvenimo ypatumus. ‘Mes seserys kitokios. Mūsų tėvas mus auklėjo kitaip, mes visos turėjom įgyti profesiją – tapome mokytojomis. Vienintelis sūnus iš devynių vaikų dirba gydytoju. Dažniausiai vietos moterys augina vaikus. Teka jos ne iš meilės, bet – kaip senais laikais – iš sandorio ar šiaip piršlybų per pažįstamus. Hassanas ir jo pati vienas kito iki vedybų nepažinojo. ‘Ar sugeba vienas kitą pamilti?’ domimės. Kai kurie. Bet skyrybos čia – svetimas dalykas. Net jei vyras narkomanas ar muša žmoną, skirtis nevalia. Moterys šiaip jau turinčios paklusti vyrui. Valgo tai, kas lieka nuo vyro. ‘Ar nesunku taip paklusti?’

Valgome vakarienę prie žvakės šviesos, ir tikrai ne iš romantiškų paskatų. Turkmėnistane netikėtai gali atjungti elektrą, ir žmonės nežino kada tai įvyks. Sėdėjome be šviesos gal pusvalandį, o tada ji netikėtai atsirado. Už dešimties minučių vėl dingo. Na, bet už komunalines jiems mokėti nereikia. Karakumų dykuma

Vilkdami savo trisdešimties kilogramų kuprines – bent po penketą kilogramų mes prisipirkom maisto atsargų dar Irane – mes tegirdėjom savo pėdas, šiurinančias smėlį ar apdžiūvysius krūmokšnius. Sustojus akimirksniu įsivyraudavo tyla, kokią dar gali atrasti nebent kalno viršūnėj aprimus vėjams. Saulė po truputį pradėjo leistis. Pasteliniai smėlių atspalviai nušvelnėjo. Mes vis dar spėliojom, kieno pėdsakai pasirodo tai vienoje, tai kitoje vietoje. Pamažu pradėjom dairytis vietos būstui ręsti. Jaukių vietų stovyklavietei čia gausu, tik dairykis aplink. Kilo didelis apvalus geltonas mėnulis, apšviesdamas dykumą it dieną. Spragsėjo laužas, užkaitinęs mums vandens arbatai ir sriubai. Tenka šią dieną ir naktį įskaityti į vieną įspūdingesnių patirčių. Uzbekistano sienos link Tranzuoti kelyje per dykumą, yra minusų ir privalumų. Valandos bėgyje mašinas gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, bet greičiausiai viena iš tų suskaičiuotų sustos bent jau iš gailesčio. Po geros valandos (tąkart viršijom visus kelionės laukimo rekordus) mašinikė net atbula atriedėjo paiimti vienišų keleivių. Veidai pasirodė draugiški, bet girtoki. Greitai paaiškėja, kad įgėrę ne tik keleiviai, bet taurelę kitą išlenkęs ir vairuotojas. Sustabdo policija. Vairuotojas nueina pasiaiškinti, parodo kažikokį dokumentą, tuo tarpu vienas keleivių gudriai mirkteli – ‘suprask, policija čia nieko nedarys’. Iš tiesų, jie draugiškai paspaudžia vienas kitam ranką, ir vairuotojas it niekur nieko toliau veža mūsų įsiaudrinusį ekipažą. Pasirodo, jie pasieniečiai, važiuojantys į darbą – prie Turkmėnistano-Afganistano sienos. Pakeleiviai ir toliau įkyriai mums siūlo neseniai pašautos ir šviežiai pakeptos elnienos, ir įkalbinėja užsigerti degtine. Paleidžia mus prie Turkmenabato, likus vos keliom valandom iki sienos užsidarymo ir mūsų vizų galiojimo pabaigai. Pavėluosi išsisnešdint – paklosi tūkstanties dolerių sumelę. Pradėjus eiti nežinomo miesto pagrindine gatve, prie mūsų sustoja jaunas vyrukas nebloga mašina ir pasisiūlo pavežėti. Įsišnekam. Paaiškėja, kad jis studijavo Škotijoje, ir kažkada jam atvykus į naują šalį ir nežinojus kalbos, vienas škotas iš oro uosto priėmė jį į savo namus, ir vėliau nupirko bilietą į Aberdyną. Tokio gerumo jis nepamiršo, ir mes buvom puiki proga pratęsti gerumo grandinę. Pervažiavęs klaidų miestą, jis įsodino mus į taksi, ir po gero pusvalandžio mes tvarkingai kirtom Turkmėnistano – Uzbekistano sieną. Praktiški kelionės ypatumai gegužės 23, 2012 • LT • pagal karolis Nors gaidžių giesmių mes rytais užtektinai prisiklausome, mus, vis gi, paprastai prikelia mūsų klykiantis laikrodžio aliarmas. 7 valanda ryto ir pradedame justi nuo kvėpavimo per naktį susidariusios šalnos kritimą ant sušalusios nosies. Prisipažinsim, pirmosios rytinės mintys nelabai skiriasi, ar tu Lietuvoje minkštoje lovoje ar vidury beribio lauko Turkijos gilumoje – išlįsti iš šilto guolio visai nesinori. Įdomiausia tai, kad kėlimosi laikas dažniausiai atvirkščiai proporcingas termometro parodymams – kuo šalčiau tuo greičiau pasiruoši dienai.


Matomoje ir saugioje vietoje – prie nuvažiavimo ar naktį po šviestuvu. Jeigu pro šalį zuija nemaža mašinų, tačiau liaukiame 30min ir daugiau tai jau galima įtarti, kad vieta prakeikta arba kažkas su ja yra negerai. Keliaujame ieškoti geresnio kelio gabalėlio. Vis gi dažnai nepaisant esamų saugių nuvažiavimų, ne vienas pajodžargiškai sustoja viduryje kelio arba sugeba kitaip pamaišyti ir taip jau nuolat pypsinčiam mašinų srautui. Ženklų beveik nenaudojame – dažniausiai mums naudinga jog sustotų net ir ta mašina, važiuojanti visai kitur nei mes esame numatę. Taip dažnai planai prisipildo daugiau spalvų ir dinamikos, tuo labiau, kad dažnas vairuotojas pasisiūlo pametėti ir į geresnę vietą tranzuoti ar papasakoti ką daugiau apie mus supančią kelių raizgalynę.

Rytas ir salna prie Biskeko, Kirgizstanas Mūsų rytas – sustyguoto laikrodžio veikimas. Pirmiausia apsirengi sušalusius drabužius. Užkaiti mūsų pačių pasigamintą spiritinę viryklę ir kol šyla aliuminio dubenėlis su mūsų arbata, susipakuoji 3kg sveriantį miegmaišį ir kilimėlį. Tualetas, prausimasis ir jau turkiškai sėdi palapinės viduje valgiui. Pusryčiai. Skaniausia būna, kada per naktį visi agurkai ir turimi vaisiai nespėja sušalti ir mes valgome daržoves, o ne pomidorinius ledus. Suragėjusiais pirštais baigiame pakuotis palapinę ir jau kitą akimirką snieguose kaip mažą vaiką išsivoliojusią kuprinę keliamės ant pečių. Pirmųjų mašinų kelyje ilgai laukti nereikia – stovint reikiamoje vietoje pusvalandis, dešimt minučių ir jau džioviniesi pirštines ir suledėjusius batus mašinoje. Darbo diena prasidėjo. Nuotykiai, pažintys, nuotraukos ir visa kita mums bekeliaujant iš A į B. Trys valandos po to kai saulė paskendo laukuose ir mes jau rengiamės nakčiai (8-

Sunkvezimio vairuotojas braizo zemelapi ant saligatvio. Iranas. Kelyje stengiamės, jog mūsų veidų nedengtų jokios skaros ar akiniai, būtume aiškiai matomi ir atrodytume nekeliantys grėsmės. Visada priešakyje mūsų pasistatome kuprines – aiškų ženklą, jog esame ne sėdynes supjaustyti linkę tipeliai, o daugiau apie kraštą sužinoti ištroškę keliautojai. Kol vienas tranzuoja, jeigu pakankamai šilta tai kitas dažniausiai skaito knygą, rašo dienoraštį ar šiaip palaiko pirmajam kompaniją. Sustojus mašinai išsiaiškiname pirmiausiai vairuotojo tikslą. Jeigu žmogus mus sunkiai supranta, tai klausiame, kiek kilometrų ir rodome į priekyje bevinguriuojantį asfaltą. Tiesa, paprastai atvkykus į kiekvieną šalį, mes pasidarome mini žodynėlį (maistas, kelias, namai ir panašios sritys). Vis gi juokingai daug galima susišnekėti naudojant tik kūno kalbą ir svarbiausiems ‘techniniams’ klausimams kelyje pakanka žinoti vos penketą vietinės kalbos žodžių ir tu jau sėdi mašinoje.

9H). Statomos palapinės, tiesiami paklotėliai ir išvyniojami miegmaišiai. Esant galimybei kuriamias laužas, bet dažniau mūsų spiritinė viryklė. Dar kita valandėlė ir mes jau gulim nuo kruopų išsipūtusiais pilvais ir šnekam apie dienos nuotykius. Rašome dienoraštį/straipsnį, kuriame kitos dienos planus ir stengiamės užmerkti akis. Tranzuojant i Almata, Kazachstanas Tranzavimas Didžiausias mūsų malonumas yra susistabdydi sunkvežimį. Erdvų, tolimų distancijų ir riedantį bent truputėlį greičiau nei arklys tempiantis vežimą. Taip, manyčiau, gimsta ir didžiausios mūsų distancijos bei ilgiausi straipsniai, kaip ir šis. Taip žiūrint pro platų langą į bekylančią saulę kalnuose gimsta ir didžiausios idėjos bei apmąstymai.

30kg Kuprines.

Mūsų tranzavimas nelabai skiriasi nuo visiem suprantamo standartinio rankos iškėlimo kelyje. Vienur iškeliamas nykštys, kitur plaštaka, mat pvz. Iranas, Graikija nykštį aukštyn supranta kaip įžeidimą. Stengiamės tranzuoti prie įvažiavimų į greitkelius ar išvažiavimų iš žiedų. Ten kur mašinos rieda lėčiau ir yra vietos joms kur sustoti.

Tokie klausimai kaip: -Kur gyveni? -Ar pats tranzuoji/keliauji? -Kuom užsiėmi? – Turi šeimą?


Ir jau greitai pokalbis vystosi savaime. Dažnai vairuotojai mielai papasakoja apie savo šalį/miestą. Pravažiuojant pro gražesnes vietas visada stengiasi sustoti, parodyti daugiau. Džiugu ir mums, ir vairuotojui, turinčiam galimybę pasidalinti žiniomis ir pasididžiuoti savu kraštu. O ypač tokiuose kraštuose kaip Turkija, Azerbaidžianas ar Iranas – pavaišinti ir vietiniu maistu bei pasiūlyti savus namus galvai priglausti nakčiai. Nors nemažai šaunios informacijos yra prirašyta apie keliones tranzu, vis gi kai kurie mūsų įpročiai ir taisyklės pačios susikūrė būnant kelyje. Svarbiausia yra saugumas. Nors didžioji dalis vairuotojų būna mažų mažiausiai nuostabūs, deja, pasitaiko ir tokių, kurie vedami nežinojimo ar blogų ketinimų gali pridaryti mums ir nereikalingų problemų. Šaunu, kad galime naudoti lietuvių kalbą ko vairuotojai nesupras – apšnekėti esamą situaciją bei būtinus veiksmus. Tačiau esant pavojingai situacijai (pvz. vairuotojas važiuoja labai pavojingai; kabinėjasi prie mūsų; bevažiuojant pradeda reikalauti pinigų) mes turime susigalvoję ir specialų ženklą vienas kitam (ištiestą plaštaką su priglaustu nykščiu), reiškiantį jog vienam iš mūsų norisi sustoti. Be žodžių mes suprantame vienas kitą.

Mūsų biudžetas ne turtuolių turistų, o vargiau dviejų benamių klajoklių turinčių tik už ką pavalgyti. Dienai paprastai esame paskyrę apie 24 litus, kurių turi pakakti maistui, galimam transportui ir kitoms smulkioms išlaidoms. Sau pasidovanojame auksinį medalį už tai, kad prakeliavus pirmuosius 4 mėnesius mes sugebėjome išleisti per dieną tik ~16 litų. Pirkta ir įrangos, ir daug daug šokolado, ir turistinėse vietose mūsų būta. Tad, manome, jog tikrai įmanoma keliauti ir dar pigiau. Skaudžiausias kirtis piniginei yra vizos, mat pusę visų mūsų išlaidų (apart minėtų) mes iki šiol patyrėme tik dėl jų. Kita vertus džiugu, kad daugumą jų mums prireiks tik Azijoje ir Afrikoje. Niekas nenustebs, kad didžiausios išlaidos yra miestuose. Paprastai lengvai nepateksi/neišeisi iš 15 milijonų talpinančio miesto, tad naudojamas maloniai prigrūstas autobusas ar metro. Kartais, net imamas taksi, nes ambasadų paieška yra tarsi maratono bėgimas dykumoje – ambasadų adresai keičiasi, kaip ir žmonių nuorodos į jas. Taip pat ir su maistu – didžiuosiuose miestuose, žinoma, viskas yra brangiau. Esame paskyrę šiokią tokią sumą (2000LTL) ir nenumatytiem atvejam kaip bilietai ar kitokios didesnės išlaidos. Greit mūsų laukia kelionės tarp salų ir keletas vandenynų tad dar nežinia kokį mokestį jų bangos mums atneš. Taip pat, nors ir esame apsidraudę, tačiau nelaimei atsitikus iki draudimui pradėjus veikti pinigėlio gali prireikti nemažai. Poilsis Planavimo stadijoje manėme skirti sau kas trečią-ketvirtą dieną ramybei, tačiau poilsio dar, deja, nelabai daug turėjome. Nežinia, ar tai dėl to, jog turime pastoviai lėkti nuo vieno konsulato iki kito ar todėl, kad norime labai daug pamatyti ir suspėti mūsų suplanuotame laike, tačiau dažniausiai atsikvėpiame sėdėdame mašinoje ilgame kelyje. Kartas nuo karto apsistoję pas žmones, mes leidžiame truputį daugiau sau laiko – susitvarkome įrangą: gal ką reikia susisiūti ar sutaisyti, pabiagiame rašymo darbus, leidžaime ilgėliau pamiegoti. Keliaujant net ir sėdint automobiliu, gali nuvargti. Todėl stengiamės reguliariai išmiegoti bent po septynias aštuonias valandas.

Ilgas kelias, dykuma. Iranas. Esant rimtesnei sutuacijai sustojus vienas lieka mašinoje, kol kitas traukia kuprines. Niekada neuždaromos visos durys, kol mūsų daiktai nėra saugūs pas mus prie kojų – vairuotojas lengvai gali patraukti savais keliais su visu mūsų turtu. Taip pat vienas iš mūsų visada lieka budrus ir nemiega. Būtina stebėti kelią, nes dažnas nesuprata, kad mums reikia išsukimo į kitą kelią, todėl dažnai kelio kito miesto link tenka žvalgytis patiems. Būtina stebėti ir vairuotoją, ne tik todėl, kad kažin ko blogo nesumąstytų, bet ir neužmigtų! Tamsiomis žiemos naktimis ne vienam tenka palaikyti kompaniją vien tik tam, kad po 10 valandų važiavimo nevožtų galva vairan ir nenuriedėtų nuo kelio. Nors ir turime šias keletą nerašytų taisyklių, galų gale tai sveikas protas mums tiesiantis ranką nuolat bekintančioje situacijoje.

Miegas prie uzsalusio ezero kalnuose. Miegas Vietos kuriose paskęstame sapnuose yra tokios pat įvairios kaip ir Uzbekistanietiško aprėdo spalvos. Dažniausiai mus šiuose svetinguose kraštuose priima žmonės. Ne, ne prašome.. jiems svečias yra didžiulis malonumas ir garbė, tad sukviečiama visa giminė, nuklojamas platus stalas maisto ir pradedami ilgi pokalbiai. Didesniuose miestuose visada stengiamės naudotis ir Coutchsurfing (internetinis tinklapis) galimybe, mat ne visada galima, saugu ir lengva yra numigti parke. Žinoma, kada nesame pas žmones, tai dažniausiai glaudžiamės kur pakelėje, kiek tolėliau nuo kelio, kad ryte atsikėlus būtų galima iškart tranzuoti. Paįvairinimui tenka miegoti ir po tiltais ir apleistuose pastatuose. Nors didžiausias džiaugsmas praleisti ramų vakarą gražioje vietoje kaip nacionaliniai parkai ar prie nuošalesnių tačiau begalo gražių objektų kaip pilys ar bažnyčios.

Vaiksciojant po Esfahana. Iranas. Išlaidos.


Siurbos virimas prie Isik-kulio ezero. Kirgizstanas. Maistas Pusryčiai pas mus dažniausiai labai neorginalūs – sūris, balta/juoda duona, agurko gabalėlis, keletas vaisių ir, žinoma, karšta arbata. Vis tik vis dažniau ir dažniau pasitaiko, kad mus vaišina vietiniai žmonės, ir keliui dar įdeda chalvos, medaus, uogienių, vaisių. Su savimi turime draugų įduotų arbatų, tačiau dažnai nusiperkame citriną ar net imbiero sustiprinti imuninei sistemai. Pradedame dieną itin sotūs, mat, nežinia, kada dabar kelyje bus proga kažkam rimtesniam maistui nei šokolado gabalėlis ar riešutų sauja. Stengiamės ryte valgyti kuo daugiau vaisių ir daržovių, bent po penkias skirtingas rūšis. Dažnai užkandam ir ko nors saldesnio, mat angliavandeniai išskiria mums reikalingos energijos dienai. Pabaigai nuryjam Vitamino C ir žuvų taukų tabletes, kad būtumėm žvalūs ir nuvytume slogas. Miegodavome ir labai šaltomis sąlygomis, todėl stipri vidaus apsauginė sistema mums labai svarbi. Triskart pabarškinus į stalą, galim džiūgauti, kad rimtesnių ligų kol kas neapturėjom. Musu is dvieju skardiniu pasigaminta spiritine viryklele.

Trintas baklazanas. Iranas. Vakare paprastai prisikertame iki soties, kad naktį nebūtų šalta. Turime nusipirkę keletą rūšių kruopų, kurios gana greitai verda, tad dažnai gaminame košes ir sriubas. Orams šiltėjant pastebime, kad vakarais valgyti norisi mažiau. Ir vėlgi, šioje kelionėje labai daug žmonių mus kviečiasi pas save, gamina iranietišką, adzerbaidžanietišką ar uzbekišką maistą. Mūsų organizmai labai pamaloninami šiose šalyse vis dar labai natūraliais produktais: ką tik pamelžtu pienu, pačių gamintu sūriu ar sviestu, naminėmis uogienėmis. Pietūs, pusryčiai ar vakarienė gaminti šeimininkių, išmanančių gero maisto svarbą. Esmė mūsų mitybos yra ta, jog mes bėgame ne sprintą, o maratoną. Pusantrų metų kelyje, dėl ko labai tausojame savo organizmą nuo išsekimo. Po kelių mėnesių keliavimo spastebime, kad energijos puikiai užtenka tai dienai, vakare nuovargis malonus, o rytą pradedame naujų jėgų antplūdžiu. Norime pasaulį stebėti su nuostaba ir susidomėjimu, o tam kiekvieną dieną reikia nemažai energijos.

Higiena

Nors su nemaža išimčių mes esame šiokie tokie vegetarai, dėl ko mityba turi būti tik dar labiau suderinta. Patys mėsos neperkam, nebent siūlo svečiuose – taip nenorime sudaryti problemų mus vaišinantiems. Kad gautumėm pakankamai baltymų, kiekvieną dieną stengiamės suvalgyti bent po saują dvi riešutų, valgom daugumoje prakeliautų šalių populiauraus jogurto ar kefyro, taip pat (ne fermentinio) sūrio.. Labai svarbu valgyti žalumynus (špinatus, petražoles), mat juose nemažai mums reikalingos geležies. Stengiamės gerti daug vandens. Kai kuriose šalyse – kaip pavyzdžiui Irane – vanduo yra švarus, ir jį galima gerti tiesiog iš čiaupo. Tokiais atvejais mes pasipildome savo ‘pūsles’ ir į kelią. Kitose šalyse reikia būti atsargiems, bet mes turime vandens filtravimo tablečių, kad apsaugotų nuo nepageidaujamų padarinių sveikatai.

Isokus i ezera.


Dažnam iškyla klausimas, kur mes prausiamės. Atsakymas šiuo atveju labai paprastas – kur pasitiko. Jeigu nesame apsistoję kur pas žmones, esant galimybei nubegame iki degalinės akrobatiškai kriauklėje išsiplauti galvą ar kojas. Vienas kitas kreivas žvilgsnis, tačiau tu jau švarus. Vasarą tai daryti turėtų būti kur kas paprasčiau, mat apart ežero ar upės yra ir paplūdimiai ir kitos kurortinės vietos su dušais. Paprasčiausiai tariant – naudojiesi galimybėmis. Žiemą išorinius drabužius valome sniegu. Netgi ir patys po mankštos nusiprausiam kartais nusiprausiam sniegu – taip grūdinamės ir palaikom švarą. Net ir dabar svečiuose dažnai rytė įsmunkam greitam šaltam dušui – ir energijos antplūdis garantuotas. Skalbiamės kiekvieną kartą atvykus pas ką nors. Ne kiekvienas pasiūlo skalbimo mašiną, tad dažnai tenka skalbti tiesiog rankomis. Žiemą dažnuouse namuose yra radiatoriai, pečiukai, ir mes greitai įvertiname, kiek galime išsiskalbti. Kojinė, dvi ir dėl nešvarių drabužių dabar problemų dar tikrai nėra. Vasara, manom, bus kiek sunkiau, mat 30kg ant kupros ir svilinantis karštis tikrai nesutaupys mūsų muilo. Kita. Sportas Kasdien stengiamės mankštintis, pratampyti raumenis, ypač nugaros. Mat nuolatinis svoris gali greitai atsiliepti sveikatai, todėl saugome ją apšildydami miegančiuosius, kad šie leistų mums keliauti be priekaištų.

Tranzuojant į Almatą

Kazachstanas: greitas Almatos augimas ir aptingę kaimai

Kazachstane tranzavimą žmonės suprato bene iš karto. ‘Važiuojate autostopu? Sėskit pavešiu’ sutikdavo mus pametėti net ir taksistai. Iki Almatos nesitikėjom nukakti dar tą patį vakarą. Puikiai – kaip beje ir visi Kazachstane – kalbantis rusiškai vyriškis, iš pradžių burbtelėjęs keletą nelakių frazių, o ir šiaip matyt tą vakarą nenorėjęs daug šnekėti, pagarsino grotuvą. Melodijos nostalgiškos, ramios, kai kurios graudinančios. Nejuokais gali pasidaryti mašinoj drėgna. Vis tik muzika ir tokios neįkyrios, ką tik sužaliavusios, kiek pasiraukšlėjusios kalvos mus ko tai pavadino į gimtąją Lietuvą. Ir kai jau ritomės iš mašinos lauk užmatę nediduką kanjoną būstui ręsti, vakaro žolės kvapas ir traškantis takelis visiškai sugrąžino namolio.

gegužės 21, 2012 • LT • pagal Evelina

Almata

Apsauga Vertiname ir stengiamės saugoti savo įrangą. Kadangi mes ant savo kupros nešamės tik tai kas būtiniausia, tai pametus kepurę gali žinoti, jog kitą dieną tavęs laukia nušalusios ausys. Labai daug visko mums padovanoja pati kelionė, tad naudojamės visomis galimybėmis ir prisitaikome prie pokyčių. Todėl, kad galioja šią akimirką rytoj jau gali pasikeist.

Kirgiztano – Kazachstano siena

Rytas Teletabių laukuose Prie sienos iš Kirgiztano pusės šurmuliavo žmonių pulkeliai, visi turintys mažesnius ar didesnius nešulius. Juos brangiau parduos Kazachstane, galėjai numatyti. Mes su savo negabaritinių dydžių nešulėliais aiškiai išsiskyrėm iš minios. Jau perėję Kirgiztano pusę, Kazachstano muitinėje rikiavosi gausios eilės, netilo žmonių gargaliavimas, kažkas piktinosi kažkokia neteisybe, bet visi be išimties bandė kaip nors gudriau praeit kaimyną, ir atsidurt priekyje jo. Būtumėm stovėję ir mes iki vakaro, jei nebūtumėme užėmę strategiškai patogių pozicijų, ir mes griežtai jų ir neapleidom. Iš mūsų pusės aiškiai matės, kaip vienas muitininkų įtartinesnius krepšius sustabdo, ir tuoj pat įvyksta greitas ‘pasisveikinimas’: moteriškės ar vyriškiai įbrukdavo nesipriešininančiajam po vieną kitą banknotėlį, o šis kaip katinas ką tik nudžiovęs lašinių paltį patenkintas nusišypsodavo. Laimei mūsų jis’neapmokestino’, ir mes drąsiai žengėm naujos šalies link. Korupcija vis dar vešli šiame regione. Tiek Kirgiztane, tiek čia policininkai susirenka duoklę iš nepaklusnių vairuotojų. Dažniausiai jie tiesiog sustabdo atsitiktines mašinas, ir savininkai jau būna pasirengę paklot ‘susitartą’ sumelę, todėl visas procesas vyksta greitai ir neskausmingai. Kazachstanas – plati šalis, todėl išsamiam jos patyrinėjimui teks sugrįžti vėliau. Dabar pasirinkom tik šalies kamputį nukirsti ir Kinijos sieną kirsti be didesnio vargo. Kelias į Almatą

Almata Jau daugelis Azerbaidžane, Uzbekistane ar Kirgiztane sakėsi, kad jų artimieji darbuojasi Rusijoje arba Kazachstane. Tad nenuostabu, kad ir kažkadais buvusi sostinė sutraukia ne vieną kaimyną, mat ekonomika čia sako gerokai suvešėjusi. ‘Mes turime visko’ giriasi vienas kitas vairuotojas,’naftos, aukso’. Iš tiesų, tik įvažiavus į Kazachstaną, kelių kokybė smarkiai išsiskyrė nuo tolimesnių artimesnių kaimynų, pavyzdžiui Turkmėnistano. Visai kitas pasaulis atrodė ir pati Almata, kuri anot vieno vairuotojo esanti finansinis Kazachstano centras, o Astana – tik sostinė. Jei rašėme, kad Gruzijos ar Azerbaidžano sostinių gatvėse rieda keturačiai monstrai, tai dabar anie mūsų prisiminimuose teatrodė kaip vaikai ar jau senoliai. Mat Almatos eismo dalyviai kur kas prašmatnesni nei anųjų šalių. Mašinos čia pačios didžiausios ir naujausios, ir mažesnio miestelio gatvėse sunkiai prasilenktų viena su kita. Almatos gatvės plačios, ir jos čia išsitenka. Tik klausimas, ar pasidalina užtektinai dėmesiu, nes kai kaimynas nusiperka patį naujausią modelį, su juo rungtyniauti sunku.


buvo įtrūkęs, ir iš jo nuolat purškė žemyn vanduo. Jis šalo. Netikėto melsvo žydrumo ledo kuorai kilo aukštyn ir aukštyn. Pati kelionė aukštyn mums pasirodė kiek vertingesnė nei galutinis reginys – alpinis ežeras, Almatos gėlo vandens šaltinis. Tačiau sutvarkius kelius, ši vieta pradėjo traukti ne vieną almatietį, sumaniusį pasivaikštinėti. Kinijos sienos link

Pats miestas atrodė tvarkingas ir nesudėtingai suręstas. Ypatingos paminklų ar puošnių pastatų čia nėra, tačiau pasivaikščioti buvo gana malonu. Panfilovo parke iš rusų ortodoksų Į Dangų Paėmimo Katedros, nuspalvintos kaip kokios pasakos saldainių namelis, aidėjo šventikų maldos ir dvibalsė giesmė. Daugybe degančių žvakelių tikintieji minėjo Didįjį Ketvirtadienį. O netoliese tame pačiame parke baugino didžiulis sovietinis monumentas – rusų kareivių statula, menanti Antrojo Pasaulinio Karo herojų nuopelnus. Apskritai Almata mums pasirodė kiek prabangi ir be galo brangi. Net aiktelėjom, kai paskaičiavom, kad paprastų slyvų kilogramos vietinėje parduotuvėlėje kainuoja aštuonis dolerius. Kai ilgai mindžiukavom, ar leisti sau nusipirkti kokį nors pigesnį vaisių, greta esančios aikštelės savininkas mums nupirko apelsiną, kurį belaukdami mūsų koučserferės (www.couchsurfing.com internetinis puslapis, skirtas rasti nemokamą nakvynę) Gulnaros sukirtom su džiaugsmu. Didysis Almatos ežeras

Team LT. Jau įpratome apibbendrinti savo nukeliautą kelio gabalą keliais sakiniais, tačiau ne vienam vis atsiranda daugiau klausimų. Vienas dažniausių pasitaiko: ‘kam jūs tai darote’. ‘Koks tikslas?’ ne vienas nekantrauja sužinoti, tikėdamiesi išgirsti kokį nors egzotinį atsakymą. O mes išdrožiame paprastai – ‘norim pažinti pasaulį. Ir save.’. Retas gūžteli pečiais, bet dažnai – o ypač jaunesni žmonės – giliai atsidūsta ‘mums irgi taip reikėtų’. Panašiai pamąstė ir jauna pora, į kurių ‘leksusą’ mes įsėdom ir pabijojom jų šviesias sėdynes ištepti savo nukeliautomis kelnėmis. Tačiau mūsų paprastumas po trupinį nurenginėjo jų kaukes. Palikom juos su žibančiomis akimis, o mus jie pametėjo gerokai toliau, nei planavom. Kitoje mašinoje sėdintis ryškių veido bruožų pakeleivis kiek apgirtusiomis akimis prisipažino, kad irgi mėgstąs keliauti. Tai jam – savotiškas sielos gydymas. Aštuoniasdešimt devntaisiais jis tarnavo armijoje Afganistane, ir buvo tanko komandos viršininkas. Paklaustas, dėl ko tada vyko susirėmimai, jis gūžtelėjo pečiais ‘kas ten žino’. ‘Siunčia į tarnybos vietą, ir tu nežinai, kodėl ten esi. Sunkiausia matyti, kai žūsta tavo vyrai. Apie dvidešimt jų, iš mano komandos žuvo. Kai važiuosite pro Čivį, jo gatvės vaikinukų vardais pavadintos. Dabar aš mėgstu į gamtą. Ramiai. Norim padėti tėvams žuvusių jaunuolių, bet valstybei mes nerūpime. Aš pats ir nenorėjau pagalbos, tačiau žinau, kad kai kuriems jos labai reiktų’.

Prakiurus vamzdžiui aukštai kalnuose susidarė tokie ledo rūmai Vietiniai, užklausti ką gero galima išvysti jų mieste, iškart rodo į supančius, vis dar kiek snieguotus kalnus. Patikinti užkietėjusio Deniso, ruso keliautojo iš Krasnojarsko, kad Didįjį Almatos ežerą galima pasiekti net gi viešuoju transportu, ilgai ir nelaukėme. Kelias, žinojom, visą laiką kils viršun. Tad nusipirkę porą kepalėlių duonos, taip primenančios lietuviškąją, pasipildę pūsles šaltinio vandens, patraukėm į kelią. Švietė saulė, ir mes geras 5 valandas puškavom su savo brangiausia manta. Oras vis šalo, ir kol pasiekėme viršūnę, buvo gerokai atvėsę. Pakeliui visai netikėtai dėmesį patraukė ryški melsva ledo skulptūra, išaugusi atsitiktinumo dėka. Vienoje vietoje nuo skardžio iki skardžio besitęsiantis vamzdis


Nakvynės paieškos kaimų keliukais. Kazachstanas išlydėjo mus šiltai. Pilnas autobusas kazachstaniečių, kurių keli įkalbėjo vairuotoją pavežėti mus nuo sienos iki sienos nemokamai, smalsiai teiravosi, kur ir kaip mes keliaujam. ‘Greičiau prašyk jų autografo, mes jau savąjį gavom’ šaukė it susitarę vienam keleiviui, negirdėjusiam mūsų nuotykių. O mes jau nekantravom patekti į Kiniją. Geltonas arbūzas. | Yellow watermellon.

Malaizija – su sandalais šalia blizgių aukščiausių pasaulyje bokštų dvynių birželio 30, 2012 • LT • pagal Evelina Turtingos šalys kol kas ne mūsų nosiai, tad nuodugnesį buvusios Britų kolonijos tyrinėjimą paliekame pinigingesniems laikams. Patys šią šalį stačiai persiridename. Tiesa, patekti į ją – vienas malonumas. Nereikia jokių vizų, jokių papildomų vargų. Tad iš Tailando mes labai greitai atsiduriame kitoje sienos pusėje. Vėl įžengiame į musulmonišką kraštą.

Pasieniai dažnai būna nejaukiausios vietos tranzuoti. Žmonės dažnai žiūri į keliautoją kiek įtariai, o gal ir patys dar bando persiorientuoti naujoje šalyje. Tad praleidžiame čia net kelias valandėles, kol galiausiai mums sustoja tailandietiškas ekipažas. Mums jau įprastas dosnumas ir atmosfera. Pavažiavę apie šimtą kilometrų, mes vėl kulniuojame greitkeliu. Netikėtai mums net nekėlus rankos, sustoja juodas autobusiukas. Jame – du puikiai angliškai kalbantys malaiziečiai. Pasirodo jie traukia į sostinę. Puiku. Nemenkas kąsnis bus įveiktas veik vienu ypu. Tranzuoti ne tik patogu ir greita – nors sako, kad Malaizijoje tai daryti nelengva. Jei vairuotojas moka kalbėti angliškai, visada gausi įdomų įvadą į šalį. Tad ir šįkart vos kelias valandas praleidę automobilyje ar sustojus gurkšnojant malaizietišką kavą su pau (baltutė bandelė su kokoso įdaru) susidarėm pradinį vaizdą apie šalį. Proton - viena iš kelių mašinas gaminančių kompanijų. | Proton -

one of the few car makers here.


Malaizija – vienas Azijos gigantų, į kurį žvalgosi netgi arabų šalys. Ši šalis net 20 metų turėjo labai sumanų premjerą Mahathirą Mohamadą, sugebėjusį užauginti ekonomiką. Nafta ir palmių aliejaus gamyba esminiai šalies resursai. Ji – ir trijų modelių automobilių gamintoja. Gatvėse gausu protonų, Perodua ar Naza automobilių, o užsienitiškų mašinų retai. Jų savininkai – tik tie, kurie gali už prestižą sumokėti 300% antkainį. Degalai tekainuoja pusę dolerio. Tad ne nuostabu, kad šeimos turi ne po vieną mašiną. Mūsų vėliau atrastas naujasis draugas Anvaras juokiasi: ‘mano tėtis turi automobilį. Mama turi. Brolis turi. Ir man reikia’.

Langas pro mūsų buto langą. | The view from our flat's window.

Vairuotojai vis dar krykštaudami, kokia gera idėja buvo mus pamatyti einančius greitkeliu ir mums sustoti, pasakoja toliau. Malaizija – konstitucinė monarchija, tačiau sultonas čia renkamas penkiems metams iš 9 sultonatų valdovų. Pastarasis Abdul Halim Mu’adzam Shahišlaukė ir savo antrosios kadencijos – po 45 metų ir tapo vienu seniausių monarchų Malaizijos istorijoje. Kvala Lampūras Sulaukėme. Mes neužilgo atsiduriame prie Anvaro kiemo vartelių. Šį gyvenamųjų namų kompleksą saugo apsauginiai. Mes drauge su klegančiais vaikais įžengiame į kiemą. ‘Ooo’ it susitarę nutęsiame. Kiemo viduryje telkšo įstabaus mėlio baseinas, apsodintas palmėmis. Netolies keletas staliukų ir parduotuvytė šiai kiemo bendruomenei. ‘Ir jūs galėsite čia nusimaudyti’ sako mūsų draugas. Ir jau kitą vakarą mes iš tiesų teliūškuojame čia tol, kol pamėlynuoja lūpos. Pro jo buto langą tolumoje įsižiebia daug žiburių. Patys didžiausi – Petronas dvyniai bokštai. Ryt eisim jų lankyti. Pasivaikščiojimas po sostinę

Poros valandų ėjimas pro Kuala Lumpūro rajonus centro link. Net ir painiausiuose kampeliuose turėjome savo švyturius - centro dangoraižius. | A few hour walk through Kuala Lumpur suburbs towards the centre. Even in the trickiest corners we had our guides - city center skyscrapers. Mūsų naujieji draugai tegalėjo atvežti į sostinės pakraštį. Jau buvo sutemę. Mes nespėję išsikeisti pinigų. ‘Manęs turtingu šie pinigai turtingu nepadarys’ vienas jų ištaria ir mes jau su traukinio bilietais rankose. Galiausiai patenkame į pagrindinę traukinių stotį. Žmonės čia skuba į darbus. Visi pasklidę kas sau. Gal tik kelios musulmonės apsigobusios skarelėmis, klega būreliu ties ant stalų sumestais drabužiais. KFC ir McDonnalde apkūnieji kerta mėsainius. ‘Žmonės dažnai tokie vienodi’ šmėsteli mintis ne pirmą kartą. Jau iš traukinių stoties praeivių galėjai daugiau mažiau nuspėti Malaizijos gyventojų sudėtį. Daugiausiai malajų musulmonų, tačiau nemažai indų ar kiniečių. Musulmonai pirkliai atnešė islamą į šį regis taip toli nuo islamo pasaulio nutolusią šalį. Stoties šurmulys turi baigtis – mums reikia pakliūti pas savo šeimininką Anvarą (suradome jį per www.couchsurfing.com). Po ilgų klajonių metro, mes galiausiai laukiame jo prie indų restoranėlio. Laikas neprailgsta – mes vis stebime žiurkių puotą virtuviniuose užkulisiuose ir visišką katino apatiją medžioklei. Jis verčiau įsistebeilijęs hipnotizavo ketvertą linksmų vyriokų, kurie it netyčia numesdavo kasnelį kitą gyvūnėliui.

Team LT. Pastebim, kad net ir ten, kur civilizacija lyg ir nebeleistų mums ‘nueit į šoną’, kažkaip vis tiek mes sugebam ‘nugrybauti’. Jei matom dvynius bokštus, reiškia iki jų galime ir nueiti (ir kam buvo sukurtas viešasis transportas). Nueiti tenka su kliūtimis. Rajonai su klaidžiais keliukais. Netikėtai užklystam į kiniečių turgų. Pažįstami žibintai ir šventyklėlės, jau kažkada užuosti smilkalų kvapai. Net kuklios jų šypsenos pažįstamos. Nusiperkam geltono arbūzo ir sušlamščiam jį šalia kinietiško kvartalo. Bokštai, vis pasislepiantys ir pasirodantys, galiausiai priartėja. Tenka pripažinti, jų dydis įspūdingas. Juolab, kad nieko aukštesnio ir nebuvom regėję. Stovi užvertęs galvą taip, kad sunku seiles nuryti. Fotoaparatas sunkiai apžioja dvynių siluetą.


Kirtus Laoso-Tailando siena. | Night after crossing Lao-Thai boarder.

Radome internetą viename iš mūsų matytų prabangiausių prekybos centrų. | Found some free wifi at one of the poshiest shopping centers we have ever seen. Užeiname į greta esantį, niekuo nuo vakarietiško neišsiskiriantį, prekybos centrą. Gal įžeisiu tą prašmatnių parduotuvių bulvarą taip pavadinus. Mes savo kelioniniais sandalais ir dideliais plastmasiniais buteliais vandens tikrai netikom prie gana dažnai praplaukiančių grakščių vakariečių ir vietinių. Diskutuojam apie tikrumą ir kokybę, turtą ir skurdą. Vakare Anvaras primygtinai nori mums parodyti naktinius bokštus. Šįkart jo automobiliu lengvai atsiduriame prie ištuštėjusių, bet savaip žavių pastatų.

Pasiskaitinėję internete, kad lietuviams jau irgi galima pasidaryti ‘on arrival visa’, gaišti laiko ambasadoje nė neketinome. Niekieno žemėje pervažiavę Draugystės tiltą iš Laoso į Tailando pusę, mes drąsiai įžengiam į ofisą ir išdrožiam, kad norim pasidaryti tokią ir tokią vizą. ‘Gerai’, sako pasienietis. ‘Duokite pasus ir atgalinius bilietus.’ Nustėrom. Tokių bilietų neturim, mat ketinam mašina važiuoti į Malaiziją (aiškinti apie tranzavimo ypatumus nematėm reikalo)’. ‘Nėra bilietų – nėra vizos’ pirmasis pasinietis nepanoro toliau aiškintis atvejo detalių. Mintyse perbėgom galimą scenarijų – ‘skausmingai grįžti atgal į Laoso sostinę – papildomos dienos, papildomos išlaidos. Prie pokalbio prisijungia kiek nuolankesnis pasienietis. ‘Taisyklės’ parodo raudonai apvestą atšviestą lapą. Jie ilgai krenščia, mindžiukuoja, varto savo popierius. Mes irgi krenkščiam, mindžiukuojam, svarstom, kas gi čia bus toliau. Temsta, o mes vis dar niekieno žemėje. Atgalios nesinori. ‘O gal kokią tranzitinę vizą galima būtų pasidaryti?’ deramės. ‘O jūs Tailande kiek laiko ketinate būti?’. ‘Jei reikia, mes galim ir per tris dienas susisukti’- su prašviesėjusiomis akimis atsakom. Netaręs daugiau nė žodžio jis surenka mūsų pasus, nuotraukėles ir akimirksniu įninka į rankdarbius: viza ‘on arrival’ (o ne kokia nors tranzitinė, jei ji išvis egzistuoja) buvo pagaminta per kelias akimirkas. Sulaikę kvapą laukėm iki paskutinio štampo – nesinorėjo tikėti, kad viskas taip netikėtai pasisuko mūsų naudai – juk jokių pasiūlų pakišų nesiūlėm.

Pakeliui į Indoneziją Traukiniai čia tikrai pigūs, tad įsėdam į vieną nuvežantį mus tiesiai uostan. Matom, tranzuoti nepavyks. Sunkvežimių nė su žibintu nerasi. O mums pasirodo reikia labai konkretaus uosto (Dumai), kad galėtumėm ten tiesiai šviesiai vizą pasigaminti. Keltas tik ryt. Mes jau beveik įsitaisėm laukiamajame kambaryje, pro langą stebėdami keltų ir laivų žiburius. Mūsų idilė pasibaigia – pastatas bus rakinamas, tad mes su keliais vietiniais einam laukan. ‘O gal čia galim?’ mediniai suoleliai prie uosto pastato būtų idealu nakčiai. Vietiniams pasakę ne, jie mus priglaudžia. Ant suolelių miegoti galime, tik iš teritorijos išeiti naktį nebegalime. Ryte per lagaminų ir nešulių jūrą su visais vietiniais draugiškai kulniuojame į mažutį keltą. Keturios valandos kelio tarp pusiasalio ir Sumatros salos.

Neturistinis Tailandas birželio 12, 2012 • LT • pagal karolis Tailandas kitaip Tailandą ketinome perpuškuoti greitai, mat turistinės vietos mums ne prie širdies. ‘Kai pasensim, sugrįšim atsikvėpti’ pasamprotavome. Kažkur slapta manėm vietiniai gyventojai šviesiaodžius laikys vaikštančiais pinigų maišais. Vis tik nuo pat Tailando šiaurės iki pat pietinės dalies žmonių nuoširdumas ir besąlyginis gerumas mus stebino. Tranzuoti buvo vienas malonumas. It vėl būtumėm atsidūrę Turkijoje, kur sugalvojus bet kokį tašką, atsidursi ten greičiau nei viešasis transportas. ‘Vaikščiojimas ant ašmenų’ Laoso – Tailando siena

Karolis ’1000 batų (Tailando pinigai)’ jis įvardino oficialų mokestį. ‘Žinom. O gal doleriais galima mokėti?’ bandom laimę. Šiaip jau visose ambasadose sukdavomės su doleriais. Pasienietis atsiduso nužvelgdamas tokius it nuo dangaus nuraškytus. ‘Ne. Tik vietiniais pinigais’. Taigi tenka bėgti ir derėtis su vietiniais vairuotojais, kad šie iškeistų tuos nelemtus pinigus, mat visa kita jau uždaryta. Išėję giliai atsikvėpėm. Tikrai nemanėm, kad dar tą patį vakarą pavyks pereit sieną. Galėjo viskas pasisukt kitaip. Nežinom, ar tiesiog esam laimės vaikiai, ar iš tiesų tokių išimčių per dieną jie turi ir daugiau.


Naktis praėjo skaudžiai. Mat įsikūrėm ne tik šalia vietinių namų, bet ir pelkynų, tad nieko nuostabaus, kad uodų medžioklė palapinėje vyko ilgai ir nuobodžiai. Regis užteko poros kartų įlįsti ir išlįsti, ir niekadėjai jau susispietę būriais taip ir laukė šviežienos.

Atsistojus ant kelio už penkių minučių mums sustojo jaunas vyrukas, nusitempęs pavalgyti pusryčių į vieną iš pakelės kavinių. | The fist lift we got in some 5 minutes. A joung guy stopped for us and later took to one of the street restaurants for breakfast. Iš ryto atsistojom ant kelio ir pradėjom mankštinti savo kairiąją ranką. Tailande prasideda važiavimo kairiają puse era. Užtrukom vos kelias akimirkas ir jau mes sėdim su vienu kukliu, bet mielu žmogumi jo mašinoje ir 600 kilomerų kaip mat bus įveikta dar tą pačią dieną. Laose tai mums užtruko geras penkias dienas. Dar keletas mašinų padės aplenkti Bankoką. Šįkart jis tikrai ne mūsų planuose. Nakvynė budistų šventykloje

Tad ilgai nesvarstę jau žingsniuojam puošnių stogų link. Temo greitai ir negailestingai. Kiemas buvo tuščias, nė vieno vienuolio. Netrukus keli jų išlindo, ir pirmas jų klausimas ‘norite miegoti?’ it tai būtų savaime suprantamas dalykas. Kukliai linktelėjome galvas. Tuoj mums parodoma salė, kurioje sutilptų geras pusšimtis laisvai sugulusių keliautojų. Paprasti pinti kilimėliai. Vienuolis atnešė didžiulį skėtį, kad eidami į tualetą nesušlaptume.

Mus priėmęs ir vaišinęs budistų vienuolis. | Our Buddhist friend. O mes prisėdome ant slenksčio ir tiesiog mėgavomės dar šiluma dvelkiančiu kiemu, lietaus skalaujamais šventyklos stogais, kartais nuo karto prašlamančiais vienuoliais oranžiniais drabužiais ir trumpai kirptomis galvomis. Vienas jų atėjo su mumis pabendrauti. Apsikeitėm trupiniais informacijos, o paskui tyliai drauge žiūrėjom į lietaus lašus ir visą padangę nušviečiančius žaibus. Ryte pažadino vienuolių giesmė. Pažiūrėjom į laikrodį. Gerokai prieš keturias. Vos neužmyniau katinukui uodegos. Jis šiąnakt susirangęs miegojo ant mano patiesaliuko. Karolio pusėje buvo įsitaisęs šunytis. Pro stiklines plačias duris išlindau ant laiptų pasiklausyti jų monotoniškos, bet užliūliuojančios ir nejuokais į tranzą varančios giesmės. Jai pasibaigus, vienuoliai vis dar susikaupę, lingavo savo kiemo link. Neužilgo pasigirdo čiūžt čiūžt šluotos garsas. Laikas keltis. ‘Dušas’ paprastas. Mažutis baseinėlis, iš kurio semiamasi piltuvėliu šalto vandens ir pilamasi. Krūptelėjau. Iš skylės išlindo didžiulė varlė. Rudos plytelių spalvos padarėlis ilgai laukė mano tolesnių veiksmų. Jau seniai nebeklykauju. Ir tarakonai, varlės, vorai ar kiti mažesni gyvūnėliai manęs nebegąsdina. Vis dar krūpčioju išvydus gyvatę. Nemanau, kad ‘išsigydysiu’ šį instinktą.

Šventykla, šalia kurios mes miegojome. | The temple where we slept. Dangus be laiko sutemo, ir net keliuose jo kraštuose blaškėsi žaibai. Pradėjo kapsėti dideliais lašais. Mes šalia kaimelio, o jame – budistų šventykla. Kaip tik tądien tailandietis pasiteiravo, ar niekada nebuvom apsistoję šventykloj. ‘Nemokama nakvynė ir maistas’ mirktelėjo. Viliojo ne tik tai, bet ir nauja patirtis ir noras ‘iš vidaus’ pamatyti jų gyvenimą.


Rytais vienuoliai susirenka žmonių jiems dovanotas aukas ir paskirsto į krepšius - kas kada bus valgoma. Vienas kitas krepšelis buvo pasidalintas ir su mumis | In the mornings monks gather all the donations local people gave and sort them - what and when will be eaten. Some of these little bags were shared with us too

Jau ketinom traukti laukan, bet vienuoliai mus pasikvietė į vidų. Mūsų draugas sėdėjo prie altorėlio ir vartė knygą. Apvalusis vienuolis tuoj atsinešė foto aparatą ir susodino mus bendrai nuotraukai. Žinoma, tuoj pasiūlė kavos. Vos už kelių akimirkų prasidėjo tikras vyksmas. Vyresnysis vienuolis drauge su pagalbininku į kambarį vertė didžiulius kubilus priaukotų gėrybių. Kruopščiai suvynioti maišeliai ryžių ir padažų, kalnai vaisių ir saldumynų, buteliai limonado ir vandens. Vienuoliai suskato rūšiuoti gėrybes, o mes smalsiai stebėjom procesą. Kiek toliau prie altoriaus rikiavosi didžiuliai blizgiu permatomu popieriumi pagražinti paketai. Juose snaudė negendantys maisto produktai – arbatos ar kavos pakeliai, ilgai besilaikantys saldumynai. Ne kartą matėm po du pražygiuojančius jaunus vienuolius su pintinėlėmis, į kurias gyventojai dėdavo maisto. O dabar matėm vidinę virtuvę. Tuoj vienuoliai suskato padalinti maisto ir mums. Užvalgėm stiprius ryžių, keptų kiaušinių ir padažų pusryčius, o į kelionę dar mums pridėjo vaisių ir gėrimų. ‘Neprastai tie vienuoliai gyvena’ galvojam pažvelgę į rubuiliuką vienuolį, apsistačiusį lėkštėmis gėrybių. Ir iš kur pas mane tas budisto, valgančio per dieną induką ryžių, vaizdinys? Nuošalaus paplūdimio beieškant

Mūsų trijų žvaigždučių hotelis visu grožiu. | Our three star hotel in full view. Nuo beprotiško karščio mus gelbėjo netikėtai atrasta apleista pašiūrė, kurią tuoj mes kiek aptvarkę pavertėm savo namais. Jūra buvo sekli, bet šilta. Pasivaikščioti pakrante įmanoma tik vakarop apie 5 valandą. Tada vėsiai sau galima pasirinkti tobulo grožio kriauklių, paganyti akis į ramų vandenį. Temstant suaktyvėja ir krabai. Jie it pamišę ridenasi smėliu, kad surastų sau skylę, į kurią galėtų sulįsti. Kai kurie jų per dideli mažutėms skylutėms, tad vikriai pradeda kapsytis į gylį, juokingai judindami savo kojytes. Pakrante kai kur buvo nusėta medūzomis. Jos veikiau panešėjo į drebučių turtą, pamirštą ant saulės. Patižusios jau nebeturėjo to permatomo ir kiek gąsdinančio žavesio, kai plazda vandenyje. Iš paplautų ir gerai išdžiūvusių malkų vakare įkūrėme laužą ir išsikepėme žuvį, pirktą iš vietinių žvejų. Tik druskos tereikėjo atrakinti skonio karalystei. Rusenantis laužas, vynas, žuvis, juodas vanduo, žvaigždės, ir kažkur toly besiblaškantys žaibai, prie kurių jau įpratome.

Vis naują atspalvį įgyjanti jūra. | Ever color changing sea. Kai kurie garsesni Tailando paplūdimiai sezono metu kiaurai perpildomi žmonėmis. Tikriausiai ten gražu. Vis tik pakrantė nutiesta gultais ir nusėta savo kūnais besipuikuojančių šokoladinių pajūrio gerbėjų mus tikrai nežavėjo. Tad tikėjomės atrasti kokią nuošalesnę vietelę. Geriausiai žinoma klausti vietinių. Mums gerokai pavažiavus į Tailando pietus, vietiniai patikino – Fumrios (Phumria) paplūdimys nebloga vieta. Išties, tai buvo ideali vietelė poilsiui nuo mus lydėjusios žmonių gausos. Kol keletas vairuotojų (patys ten neketino važiuoti – ach, tas jų gerumas) mus nuvežė regis į už palmių pasislėpusią vietelę. Tailando įlanka, saulei keliaujant padange vis įgaunanti vis kitonišką mėlį. Už nugaros – grakščiosios kokosinės palmės. Karolis tuoj nuėjo parinkti vieną kitą vaisių-riešutą. Peiliu nulaupius kietą jų kevalą, mes galiausiai gėrėm tikrų tikriausią kokosų pieną, o vėliau krimtom baltą riebų sluoksnį, kurio skonis dažniausiai pažįstamas iš ‘Bounty’ šokoladukų.

Link Malaizijos


Laosas: per džiungles atvirais stogais birželio 6, 2012 • LT • pagal karolis 0 Komentarų Laosas po Kinijos dangoraižių išniro it laumė, besiblaškanti džiunglinias kalnais. Nors juose yra ir vario, ir aukso, vis tik šios šlies ekonomika ne tokia sparti kaip šiaurinių ar pietinių kaimynų. Jie atviri turizmui – vizą pasienyje įklijuoja per dešimt minučių, ir mėnesį gali keliauti kiek tinkamas. Laoso grožis kvapą gniaužiantis, netgi iššaukiantis. Laukinis žmonių grožis egzotiškas. Murzini vaikai puikiai dera prie tamsaus džiunglių smaragdo ir ryškiai raudono dirvožemio. Pinti nameliai ant polių kaip atviri aviliai, kur gali stebėti vietinių žmonių gyvenimus. Žiū vienur moteris šukuoja plaukus ar pešioja antakių plaukelius, kitur maitina kūdikį, dar kitur vaikai pirmame pintų namų aukšte tarp polių supasi supynėse ar išdykauja. Vyrai nuobodžiauja ir stebi pravažiuojantčius gyvenimus. Moterys nešasi malkas ant nugaros pintuose krepšiuose.

Čia gaminamas maistas be galo pigus, tad mes taip puikiai pataupydavome laiką. Užkanidėje. | Here food is very cheap, so we saved some time buying it in street restaurants. Į Tailandą dar norėsis sugrįžti. Žmonės čia nors prie žaizdos dėk. Sunkvežimių vairuotojai it išmanydami stengias panaudoti tuos kelis angliškus žodžius, kad galėtų paklausti ar papasakoti šį bei tą. Nesvarbu, ar turtingesni, ar kukliau gyvenantys stodavo it patrakę, tad važiuoti buvo vienas malonumas. Po visų arbatinių šalių nejuokais pasiilgau kavos su pienu. Šis poreikis su kaupu buvo perpildytas. Iki pat Malaizijos sienos mus pavežė buvęs teisininkas, o dabar vandentvarkos direktorius. Veždamas jis vis dar klausė anglų kalbos pamokėlių kompaktinio disko, kartais panaudodamas ką tik išmoktą klausimą. Pavaišinęs kava savo ofise, jis dar leido pasidžiaugti paskutinėmis tailandiečių vaišingumo minutėmis. Praktiniai Tailando patarimai Miegas ir higiena Paprastiems keliautojams iš tiesų galime rekomenduoti vienuolynus. Pasistatyti palapinę galima paprašyti net ir vidury kur miesto, kokiame nors kieme. Vietiniai ne tik leis, bet dar sukurs laužiuką ir pasiūlys apsisprausti. Paplūdimiuose miegoti idealiausia, bet kaip ir visur šiuose kraštuose mes vežėmės tinklą nuo uodų. Jį jau labai gerai panaudojome Kinijoje, Laose ar Tailande pašiūrėse ar pavėsinėse. Ant polių iškeltos pavėsinės – saugios, malonaus tvirto pagrindo. Be to, šios šalys apskritai saugios – nereikia jaudintis, kad kas nors užpuls. Nors tiesą sakant, panašiai galėtumėme pasakyti apie daugumą Azijos šalių. Praustis atrasti kur kas lengviau nei tarkim Laose, pvz. degalinėse ar pas gyventojus kiemuose. Ir jie tikrai nepaprašys susimokėti. Maistas Šįkart vietiniu maistu mes per daug nesigardžiavom. Vienas kitas dubenėlis aštrios makaronų sriubos. Žuvis. Pakelėse galima nusipirkti vaisių. Čia galiauiai išvydom ir Tesco brolį – Tesco Lotus, pritaikytą labiau azijiečių poreikiams. Tranzas 100% saugus, greitas. Žmonės stojo netikėčiausiose ir nepatogiausiose vietose. ‘Čia posūkis, gal reik paėjėt tolyn’ vos spėjom pasitarti, o besisukdami mostelėjom ranką. Mašina išnirus iš posūkio per keletą sekundžių sustojo ir pavežėjo mus iš regis visų užmiršto kampelio. Kai kurie sustodavo patys ir paklausdavo, ar nereikia pagalbos.

Pravažiuojant bananų laukus. | While passing banana fields. Žmonės nuolat šypsosi, draugiški. Deja tranzuoti tai nelabai padeda. Kol kas tai vangiausia šalis, kurią įveikti padėjo ne vietiniai, o kiniečiai ir tailandiečiai. Kalnai apaugę džiunglėmis. Lėtai nuo jų kyla rūkas. Pradeda lyti sunkiais lašais, ir jau pirmąją dieną esame permerkiami iki siūlo galo. Lietus tampa kasdieniu dušu ir atgaiva po tvankaus karščio. Tranzui it pametę galvas ieškome šešėlio, bet ir jis ne ką tepadeda. Kvėpuoti sunku dieną, bet ne ką lengviau ir naktį. Kad ir kur bebūtum vis trūksta to taip reikiamo deguonies. Jo šiek tiek atsiranda nulijus. Prakaitą plauname vandeniu iš gyventojų šlangų ar pripildytų butelių, tačiau tai padeda daugiausiai penkioms minutėms. Iš išorės džiunglės gražios. Jos it sirenos vilioja į jų vidų, kur karalystė virsta į didžiulį augalų chaosą. Neprižiūrėtos džiunglės nėra gražios. Nudžiūvę palmių lapai sunkiai krenta žemyn. Lijanos susipynusios su šimtais kitų augalų. Viskas – tikra painiava. Tačiau jos alsuoja augalijos ir gyvūnijos turtais. Jos – magija. Dėl to jos ir vilioja. Lekiam pro jas automobiliais be stogų. Mėgaujamės iki mūsų suspėti pavykusiais kvapais ar nenuvargstančių cikadų atgarsiais.


ir pagrindiniai darbai nudirbti, mokytis renkasi jie, suaugėliai. Mums įsėdus į mašiną, palydimi vieni kitus akimis. Pamatę žinių ištroškusius, užsimanome mokytis stipriau. Po Kinijos mūsų keliavimas džiunglėmis regis sulėtėja iki maksimumo. Drėgnas karštis svilina ir gali justi, kaip iš kūno drėgmė garuote garuoja. Ją vos spėjam papildyti kibirais vandens. Mašinos nestoja, nors linksmi gyventojai mosuoja rankomis, kad suks į vieną ar kitą gretimą kaimelį. Užeina smarkus lietus, ir mes slepiamės po celofanais arba vietinėje kavinukėje. Mašinos vis dar nestoja. Ir iki pastarųjų vietų kiniečiai po keliasdešimt kilometų pavežė nuo vieno kaimelio iki kito. Stebėti vietinį gyvenimą gavome užtektinai. Galvoje norisi gimdyti idėjas autostopo sistemos Laosui tobulinimui.

Laoso kalvos. | Laos hills. Laoso raštas – nebe hieroglifai. Jis vis dar elegantiškas, bet visai neįskaitomas. Laimei čia net ir mažiausių kaimelių pavadinimai perrašyti ir lotyniškomis raidėmis, todėl spėlioti nebereikia. Po Kinijos tiesą sakant čia ir miestai mums kaip maži miesteliokai. Juose vis dar kartas nuo karto puikuojasi seniai užimti prancūzų kolonijiniai namai, mat Laosas 1883 tapo prancūzų protektoratu, ir galiausiai 1953-iaisiais metais tapo nepriklausoma šalimi. Nuo Laoso sienos Besimėgaujant vėjeliu. | Enjoying the wind. Rytas. Nors karštis, kiek paplautas nakties lietaus, nelabai kur ir pasitraukė. Kvėpuojasi sunkiai, tačiau reikia keltis rytinei manštai. Šešios. Palapinės pastatytos viename molyne greta kaimelio. Iš jo vakar vakar vakare subėgo vaikai ridenti ratų ar dūkti. Šįryt jie ir netruks it paukštukai ant laktos nutūpti ir smalsiai stebėti, kaip mes ruošiame pusrytį ir lankstome palapinės strypus. Keliuku bėga moterys. Iš pradžių gali pamanyti, kad jos kažkur ryto metą skuba. Vėliau bėgančiųjų pasirodo ir daugiau, apsirengusių sportine apranga. Jos mankštinasi. Atsitūpimus pradėjau atlikti spėriau. Moterys įkvėpė.

Perlipus Kinijos-Laoso sieną mus pasitiko visai kitoks pasaulis: skurdus, paprastas, nuoširdus. Tranzavome šalia mokyklos, kur vaikai ir suaugę žygiavo į pamokas. | After crossing China-Laos border we entered into totally different world of poor houses, simple and smiling people. We hitched next to a school were grownups and kinds were going to their lessons. Kaimelyje kiek paėję keliuku, tranzuoti sustojome ties mokykla. Vaikams pamokos jau buvo pasibaigę, ir jie smalsiai mus apžiūrinėdami važinėjosi dviračiais. Prie mūsų priėjo Čykanas, ir taisyklingai angliškai paklausė koks mano vardas ir kaip jis rašomas. Kinijoje nei jauni, nei seni, turtingi ar mažiau, veik nemokėjo pasakyti ar paklausti elementarių klausimų. O čia priėjo berniukas su bent penketu vadovėlių rankose, ir drąsiai rezgė sakinius. Jis nebuvo vienintelis. Šis kaimelis vis dar buvo Kinijos pasienyje, toli nuo bet kokių turistinių vietų, todėl nuopelnų keliautojams nepriskirčiau. Veikiau tai didžiulis vietinių noras išmokti. Pamokos baigėsi. Mokykla ištuštėjo. Bet itin švariai ir tvarkingai apsirengęs mokytojas vis dar ten, kažko lūkuriuoja. Netrukus vienas po kito į kiemą suvažiuoja savo mopedais suauguesieji: moterys ir vyrai. Kai vaikų šurmulys nutyla

Rytiniai paukšteliai. | Morning birds. Į mokyklą būriais eina vaikai. Jie mojuoja ir šaukia mums ‘hello’ (labas), kol mes šaukštais kabiname košę ar valomės dantis.


Diena pasitaikė sėkminga. Mums galiausiai sustojo poilsiauti atvykę tailandiečiai, nuvežę dosnų kasnį. Jie verslininkai, todėl leidžia sustoti prašmatnesniame restorane, įsikūrusiame kolonijiniame name ir atsisukusiame į žydinčias gėles ir kalnus tolumoje. Mus pakviečia pietų ir taip reikiamo dušo. Dušas pastaruoju metu mums kibirėliai, buteliai ar piltuvės šalto tekančio vandens. Tik jo ir tereikia nuplauti taip spėriai ant odos besirenkantį karštį. Tailandietis mums dar paduoda muilo. Gerai. Savąjį jau pabaigėme. Pietus sušveitėme apsilaižydami pirštus. ‘Gal kavos?’ ant stalo kartoninės dėžutės pieno. Kaip seniai begėrėme kavos su pienu. Išvis kavos. Vandenį geriame nepaliaujamai. Centrinėje Azijoje nuolat buvo vaišiname saldžia juodąja, o Kinijoje besalde žaliąja arbata. Siurbčiojame su pasitenkinimu. Prieinu prie lango, lėtai nuryju saldaus gėrimo, žvelgiu į tolius ir vis dar svarstau, kaip netikėtai visos viltys sulipdomos į puodą. Nė cento neišleidę, mes toliau traukiame duobėtais keliais ir staigiais posūkiais. Džiunlglės seka mus iki pat lygumų. Beveik iki pat sostinės, kol galiausiai pasiekiame Mekongą. Sostinė Vientienė

Drakonai. | Dragons. Mekongas per sostinę teka vangiai. Iki pat upės reikia paėjėti kelis šimtus metrų. Taip atsiplėši nuo asfaltuotos dalies, kuria šlifuoja jauni žmonės nusikaišę ausinėmis. Turgelyje prekeiviai neįkyriai siūlo bižuteriją, marškinėlius ar kalnus saldumynų. Skubiai praeiname triukšmingąją parko dalį ir traukiame ten, kur liaudies labai mažai. Purus atšalantis smėlis saulei leidžiantis, ir mes prie vandens. Vientienė turi ir ramiąją dalį, lankomą tik atkaklesnių turistų ir pavienio vietinio jaunimo. Saulei nusileidus sukertame smarkiai pamėgtų lipniųjų ryžių su šviežia žuvimi. Salotos aštrios, ir nejuokais prakaituojame ir veltui bandome vėsinti savo burnas vandeniu. Miegas Laose Išėjimas iš Vientienės ilgas ir varginantis. Karštis sunkė jėgas, nors mes ką tik jų turėjome būti prisirinkę per tas kelias dienas darbo-poilsio. Deja miegoti sunkiai sekasi jau nuo pietinės Kinijos laikų.Tropinis klimatas. Kelias naktis buvome tikri laimės kūdikiai – miegojome ne tvankioje palapinėje, o netikėtai atrastose pašiūrėse. Išsitiesę tinklus nuo uodų, mes buvome karaliai. Kietas medinis paviršius puikiai tiko mūsų kilimėliams, ir mes galų gale gavome oro tiek, kiek reikėjo. Pašiūrės pakeltos ant polių, tad į jas nelįs neprašytosios gyvatės, kurių čia krūmuose apstu. Einant į tualetą dar vis pagaugais eina nugara išgirdus kokį šnaresį. Ne kartą jas matėme gyvas, šiurenančias per žolynus ar pervažiuotas ant kelio. Regis jų smalsumas buvo nubaustas. Bet jų tas smalsumas mus ir neramina…

Team LT. Sostinėje sau pažadame kelias poilsio ir darbo dienas. Drabužiai seniai bematę skalbimo mašiną, o perėję ir dulkes, ir purvą, ir litrais sugėrę mūsų prakaitą. Taigi kelios dienos svečių namuose, kur nakvynė tekainuoja kelis dolerius. Turistai šeimomis ir poromis braido turistinėmis gatvėmis. Nesinori sekti jų pėdomis. Užeiname į šventyklą, kur jaunas vienuolis muša gongą. Moteriškė atsineša aukų ir padeda juos ant aukavietės. Sunkiau vietinius pajusti turistinėse vietose. Net ir į paprastus keliautojus jie pradeda žiūrėti kaip į turtingus turistus. Kiek nepatenkinti žvilgsniai arba apsimestinas mandagumas. Vis tik mūsų kambarinėms nė motais, kas esi. Jos linksmai šaukia ‘sabaidy’ (‘labas’ lao) ir kikendamos skuta atlikti savo kasdienių pareigų.

Vieną dieną važiuojant pro kalvas nusprendėme išlipti vidury laukų ir pasistatyti palapinę. Radome kai ką geriau

|

One day while driving in Laos hills we decided to stop in the middle of nowhere and pitch a tent. We found something better in the end

Viena iš tų pašiūrių, atsisukus į kalnus visose pusėse, buvo tikra dovana, atrasta netikėtai. Vakare darbininkai iš laukų eidami namo nusišypsodavo ir dažnas ženklais paklausdavo, ar ketiname čia miegoti. Ištempėme tinklą nuo uodų. Vienoje pusėje gilų dangų nušviesavo žaibai. Spėliojome, ar tąnakt šiame rojuje galėsime išsimiegoti. Miegojome it kūdikiai. Ryte kalnai buvo padengti tankiu rūku, o kylanti saulė greitai sutvarkė išsibarsčiusią laukų patalynę. Kita pašiūrė – šiaip jau prekyvietė. Ananasų ir virtų kukurūzų prekeiviai vakare susirinko savo likusias daržoves ir vaisius, užgesino savo skardinius puodus, ir atsisveikinę palinkėjo geros nakties. O mes įsitaisėm tiesiog ant jų gultų. Mūsų būstą vis apšviesdavo naktį pravažiuojančios mašinos, tačiau jautėmės saugiai. Aš dar ilgai negalėjau atsižiūrėti į žvaigždes giliame danguje ir atsiklausyti cikadų. Jos tampa įprasta nakties lopšine. Nors jau kelintas rytas lygiai penktą valandą (nesvarbu kurioje vietoje) juokingas vabzdys iš ryto įsijungia kaip lentpjūvė. Kiek papjaustęs savo giesmę su ataidinčiu kolega, vėl eina miegoti. Valandėlei užmiegam ir mes. Pakeliui į Tailandą


Karštyje išėję bent keturias valandas, mes galiausiai sustojome gaudyti mašinos. Vos iškėlus ranką, mums sustojo mašinų vilkikas. Lyg niekur nieko įsitaisėme ant platformų it kokie mersedesai, ir karališkai atvažiavom iki pat Laoso – Tailando sienos. Visa laimė, kad netyčia buvom pasilikę pinigų. Jei iš Laoso iškeliauji ne darbo valandomis (po 16val.) ar savaitgaliais, teks susimokėti 9000 kipų (apie pusantro dolerio) baudelę. Ir per Draugystės tiltą (niekieno žemė tarp Tailando ir Laoso) pėsčiomis nepraeisi, tenka priverstinai pirkti bilietus autobusui. Dėl viso pikto vieną kitą dolerį kišenėje turėti pravartu. Ir jau manėm be jokių iššūkių žengsim į Tailando pusę. Toji įžanga nebuvo tokia paprasta ir būtų galėjus mums kainuoti sugrįžimą į Laosą. Na bet tai – Tailando skiltyje. Kinija: dėl sveikatos pamišę žmones ir gamtos kontrastai birželio 1, 2012 • LT • pagal Evelina 3 Komentarai

Šventyklėlės viduje. | Inside the little temple. Kinija – viena pažangiausių šalių pasaulyje. Ji turi didžiausią armiją, antrą pagal dydį sparčiausią ekonomiką, yra didžiausia eksportuotoja, ir ne ką prastesnė importuotoja. Nuolat auganti infrastruktūra leidžia sunkvežimiams riedėti tiesiog nenutrūkstamomis grandinėmis. Ir jau nuo pat jos pradžios galėjai pagalvoti, kad Kinija – tai viena didelė statybų aikštelė. Vėjo malūnai, saulės baterijom kraunami žibintai, užtvankos. Tačiau didelis oro užterštumas gąsdina vietinius – dauguma jų vaikšto užsidengę burnas. Dirbami kalnai - ryžių ir vaisių terasos. | Working feelds - rice and fruit terraces. Pro Kinijos vartus žengėm su jauduliu. Ikitolinės tranzavimo, svečiavimosi ar kitos taisyklės gali ir nebegalioti. Kalbos temokam viso labo pasisveikinti ‘ni hau’, na dar padėkoti ‘še še’. Su tokiu kukliu bagažu žingsniuojam į naują didžiulę žemę. Kai kurie mus tikino dar Lietuvoj, kad Kinijoje nesugebėsime pajudėti transportu nemokant už jį pinigų. Tai žinoma veikiau nuskambėjo kaip iššūkis. O keliavimas per šį kraštą mums tapo nesibaigianti meditacija skambant švelniai kiniškai muzikai per gamtos įvairovę ir miestų beprotybę. Nesvarbu, ar naujos statybos spindintys namai, ar kur medinukai ant polių, jų stogų krašteliai buvo elegantiškai užriesti. Miestai pasitikdavo vartais: kai kurie jų spalvingi, it iš senovės plaukę, o kai kurie modernaus dizaino su mokesčių už kelius surinkėjų būdelėmis. Šiaurės vakaruose pravažiavę į Kirgiztaną panašų gabalą, gerokai kepėm Gobio dykumoj. Vidurio Kinijoj stebėjomės žmonių išradingumu išnaudojant nepatogias kalvų erdves, paverčiant jas derlingomis terasomis. Akį jos džiugino ryškiai geltona rapsų spalva ar pavasarine žaluma. Ir ko gero šis kraštas gražiausias žydint vyšnioms ir obelims. Pietrytinėje šalies stebėjomis gamtos išdaigomis – ‘karstiniais kalnais’. Ir kai regis manėm atsisveikinę su žmonių paslaugumu ir vaišingumu Centrinėje Azijoje, mus vėl nustebino dėmesio sau nereikalaujantis žmonių paslaugumas ir vaišingumas. Per tris savaites įveikėm beveik 6 su puse tūkstančio kilometrų, tačiau kelionė šioje šalyje neprailgo. Dykumos viesulus ir smėlio audras keitė žali vešlūs kalnai ir paplaukę ryžių laukai. Kai tik regis baigi priprasti prie džiunglių beprotybės, jas maino raudonžemis kalnuose su išstypusiais medukais. Tik įvažiavę į Kiniją, pirmąją naktį mes miegojom prie užšalusio ežero su žieminėmis striukėmis, o jau pietryčiuose nuo drėgno karščio vandenį pliaupėme ąsočiais.

Kita vertus, pastebėjome plastmasinius greitai gendančius sunkvežimius, kurių vairuotojai spjaudėsi sunkiai permesdami bėgius. O jei manai, kad atėjai į firminę parduotuvę, dar visai nereiškia, kad gausi kokybiškų prekių. Kai kurios prekės tiesiog perkrikštijamos naujais vardais: ‘Crocs’ į ‘Croos’, ‘Rayban’ į ‘Raybau’, ‘Monblanc’ į ‘Montblonc’. Argi kam rūpi tokios nežymios klaidelės? Žmonės Kikenantys tarpusavyje, mandagūs bei besišypsantys, ir nuolat skubantys į pagalbą. Kažkada viešėdama Pekine buvau patyrus nemalonią ‘arbatos apgavystę’ (‘tea scam’), kurią neramiai kaip nereikalingą bagažą slapta įsivežiau į šią šalį. Ir visas tas kartėlis išsisklaidė bematant išvydus neturistinę, smalsią ir draugišką Kiniją.


Šventyklos prižiūrėtojas. | Temple guard. Retas sutiktas kinas mokėjo nors porą posakių anglų kalba, bet dažnas turėjo draugų, kurių pagalbos griebdavosi kaip skęstantieji šiaudo. Jie tučtuojau suminkydavo savo išmaniuosius telefonus ir tiesdavo mums pašnekėti su jų gelbėtojais. Smagios pažintys ir su policininkais. Dar pačioje mūsų kelionės pradžioje mus pavežė pora jaunuolių, o neužilgo juos sustabdę policininkai kažką regis kamantinėjo ir apie mus. Mes klapsim nesuprantančiomis akimis, jie kikena. Tada pradeda traukti iš kišenių savo telefonus ir rikiuotis nuotraukai greta mūsų. Šypsotis tokiose situacijose nebūdavo sunku, tad mes tik skubiai persistumdydavom naujam paveikslavimui. Neužilgo atriedėjo autobusas, ir policininkai pagarbiai rodo, kad mes liptumėm į jį. Vienas jų tiesiu stotu tįsė vieną mūsų kuprinių, reguliariai pažvelgdamas kolegų link, o bendradarbis kruopščiai filmavo kiekvieną mostą. Vairuotojas tik draugiškai linktelėjo, ir mes nemokėję ne juanio už autobusą įsėdom į patogias sėdynes. Tada policininkai it geriausi draugai mojavo mus laimingo kelio. Kitą kartą kelio draugai nurinkę mus nuo greitkelio, atvežė mus prie jų manymu saugesnio kelio ir įdavė vandens kelionei. Žmonių vaišingumas mums pasirodė labai nuoširdus ir nereikalaujantis jokio emocinio atlygio. Jie tai darė tiesiog iš širdies. Įsėdę mašinon vieni vandens negers, būtinai nupirks dar ir šaltos arbatos, sausainių ar net pavaišins pietumis. Kai kurie įbrukdavo mums pinigų. Vienas kuklaus veido jaunas vadybininkas parsivežė namo pietų, o po to mostais aiškina – pasilikit dar nakčiai. ‘Ne, mes keliausim’ nemėgdami didmiesčių vengėm nakvynių juose. O mes netrukus atsiduriam patogiame viešubutyje prieš tai naktį praleidę apleistame name, nukarstytame voratinklių užuolaidomis.

Atvykus į Urumči miestą: Tai Či, rytines mankštos, šokiai ir dainos | After we came to Urumqi: Tai chi, dancing and singing. Kadangi keliavom neišmintais takais, žmonės buvo smalsūs ir dažnai palydėdavo įdėmiais žvilgsniais. Ne kartą koks senolis drąsiai prisiartindavo ir iš labai arti stebėdavo, kaip mes lankstome palapines ar verdame vandenį rankų darbo viryklėle. Iš pažiūros gal atrodo, kad kiniečiai romūs, klusnūs ir susitvardę. Tačiau dauguma mūsų sutiktųjų pasitaikė linksmi. Jų kūno kalba iš tiesų yra minimali, kas žinoma trukdė bežodei komunikacijai. O vis tik ir jie gali būti nostalgiški ar romantiški. Vienas sunkvežimio vairuotojas jau kokį ketvirtą kartą užleidžia vienos lyrinės dainos karaokė versiją ir plėšia iš paskos pilna burna. Tada suspaudo telefono mygtukus, ir atsiliepus greičiausiai jo žmonai, jis iš visos širdies uždainuoja dainą. Kiniečių skrepliavimasis – visuotinis ir sunkiai išnaikinamas. Vyriausybė gėdijasi, tad jau galima nemažai pastebėti užrašėlių ‘nespjaudyti’, arba netolies mokyklos nupieštų pamokomųjų piešinių, gėdinančių suaugusius dėl šio bjauraus įpročio.


Paliekant vieną iš miestelių. | After leaving one of the cities.

Mus priglaudusi šeima | Our hosts.

Viešnagė Lanžu priemiesčiuose

Saulė jau nusileido, ir nusimetus savo kuprines jų kieme, šeimininkai staiga apgaubia rūpesčiu. Motina neša dubenį apsiprausti jau savaitę padoraus vandens nemačiusiu rankų. Kiek nustebęs, bet romus ir gerų akių tėvas atsisėda prie stalelio lauke. Šuniukas jau nebeloja, o kieme stovi senovinis dviratis su bagažine. Tuoj stalelis padengiamas obuoliais, aštrutėliais makaronais ir baltutėmis bandelėmis, kurias mes pavadiname ‘sungokais’. Dukra nuolat mūsų puodelius pildo žaliąja arbata. Tėvas užsirūkė cigaretę ir tuoj pat pasiūlo Karoliui.

‘Chuanchė’ išdidžiai atsisuko du jaunuoliai važiuojant per vieną ilgesnių pasaulių upių – Geltonąją upę, kurios pavadinimas dar ataidi iš vaikystės geografijos pamokų ar rokenrolo klasikos ‘Yellow river’. Išleidę mus už miesto vartų, jie pasuko namo, o mes dar tingiai svarstėm, ar betranzuoti tolyn, nes saulė jau žadėjo už kelių valandų trauktis iš akiračio. Aplink statokos ir kiek terasomis pakasinėtos kalvos, ant kurių tiesiog traukė ištempti palapinę. Kiek pasivaikščiojus, mes susivokėm, kad tos terasos su kauburiais – tai kapai. Ant viršūnėlių – akmenukais prispausti popieriaus lakšteliai su mintimis, šalia nudegusios žvakutės, smilkalų likučiai ir daugybė fejeverkų atplaišų. Jų aštrūs šūviai – nesvarbu koks paros metas – aidi nuo kalvų ar gatvėse pagerbiant savo protėvius. Smilkalų ir fejerverkų parduotuvėlės jaukiai nutūpusios dažname miestelio ar kaimelio kamputyje sugundė ir mus. Vos už kelis juanius nusipirkom pluoštą ir vis uždegam vakarais pajaukindami savo vakarus.

Neužilgo į kiemą prigužėjo kaimynų, o netrukus tėvas atkimšo bent keturiolikos metų senumo vyno. Vyrai ratuku sutūpę rūkė jau kelintą cigaretę, ir smalsiai, bet labai draugiškai stebėjo svečius. Moterys kažką linksmai šnekėjo, ir vis ragino imti sausainių, obuolių, o mes jau gėrėm kokį penktą puodelį arbatos. Suskatom fotografuotis, o netrukus nupiešėm jiems visą savo kelionės maršrutą. Visi tik aikčiojo ir lingavo galvomis. Šeima gyveno viename kambaryje. Šeimininkai tuoj pat užleidę savo guolį, patys suspietė į kitą lovą. Ryte pakirdom anksti, o septintą jau visi draugiškai šlamštėm makaronus jaukioje valgyklėlėje. Išlydėję šeimos galvą į darbą, mes patraukėm į dar vakar matytas šventyklas ant kalvų. Prie mūsų prisijungusi Wai Ya Ru angliškai kalbėjo gražiai, todėl netrukus galėjom daugiau sužinoti apie tai, ką pasakoja vietiniai, ir galiausiai padėkoti šeimininkams. Ji išraše hieroglifais Lietuvos vardą, tad vėliau keliaudami kai bandydavom pasakyti kinietiškai iš kur esam, o mūsų nelabai suprasdavo, mes traukdavom iš kišenės užrašų knygutę. ‘Aaa, li to van’ regis ištardavo taip pat kaip ir mes. Skubiai tušinuku suraičiau savo knygutėje trijų skirtingų šventyklėlių, draugiškai sutūpusių ant to pačio kalno, pavadinimus [Wam mu tie, Kuon ji tie, Cu ši tie]. Jos viena nuo kitos skyrėsi. Vienoje romiai sėdėjo Konfucijaus statula, kitų sienos buvo primargintos kraupių vaizdų, žadančių tikrą pragarą už savo nuodėmes.

Bevaikštinėjant miestėlio gilumoje. | While walking tricky narrow streets. ‘Reikia pasižvalgyti dar aukščiau’ nutarėm. Viršūnė – tai tarsi naujas pasaulis, atsivėręs netikėtai. Sodai su žydinčiomis obelimis ir vyšniomis, kurių saldus pavasariškas aromatas iškart sugundė nakvoti čia. Dar tolumoje ant kalvų matėsi šventyklos. Kai nuvargę ir įkaitę mes numetėm nuo pečių kuprines, išvydom soduose bedirbančias moteris, kurių linksmi šūkčiojimai ir rankų mostai mums pasirodė draugiški. Jos prisiartino – viena vyresnė ir dvi jaunesnės – ir kažką čiauškėjo. Jaunesnioji bandė dar įterptivieną kitą anglišką žodį. ‘Gal turite vandens?’ pasiteiravom kukliai. Jaunesnioji atnešė mums obuolį. ‘Mes čia ketinam statyti palapinę’ iš rankų suformuojam stogelį, o po to dvi rankas suglaudžiam it eitumėm miego. Iš rankų mostų ir džiaugsmingų akių mes suprantam – čiauškutės kviečia mus namo. Už sodų – vartai. Stiprias medžio duris pravėrus, išvydom tarsi naują pasaulį. Lyg Narnijos pasakose įlindus į spintą, išlendi į kažką stebuklingo, mes čia netikėtai patenkam į siaurą gatvelę, kurioje išrikiuostos durys raudonavo pieštais drakonais ir daugiabriauniais žibintais. Mes smalsiai dairėmės, bet lygiai taip pat atidžiai, bet draugiškai mus stebėjo čia praeinančios moteriškės, it iš pasakos parduotuvėlės savininkas ir mergaitė, nešanti vaiką rankose.


stebėti musulmoniškas mečetes, kurios savo užkeltų kampučių dizainu puikiai derėjo prie kinietiškos architektūros. Keliuose pietrytinės Kinijos kaimeliuose moterys sukėlusios savo ilgus juodus plaukus prisegdavo šukomis. Ir jau pačiuose pietuose, beveik prie Laoso, Kaiyungo mieste, moterys net ir karštyje mūvėjo ryškių spalvų kojines, o jų apdarai tiesiog mirgėte mirgėjo gatvėse ar turguje. Kita vertus, apranga jau stipriai skiriasi nuo mūsų pravažiuotų Azijos tautų. Vėl matom moterų mūvimus šortus ar itin aptemptas sukneles, o vyrai nesidrovėdami paraitoja savo marškinius, kad pravėdintų rasojančius pilvus. Sveikata Rytų medicina regis populiarėja ir Vakaruose kaip solidus alternatyvus gydymosi, o labiausiai profilaktikos būdas. Iš tiesų, žmonės čia dėl sveikatos priežiūros susirūpinę anksčiau nei jų jėgos pradeda apleisti. Urumči mieste ryto metą užėjome į Žmonių Parką. Kilo saulė, ir parke šurmuliavo įvairaus amžiaus žmonės. Kiekvienas atlikinėjo kokius nors rytietiško kirpimo pratimus. Vienas senolis lėtais kvėpuodamas kėlė rankas ar suko dubenį, kitas vyriokas praūžė pro mus pašokdamas ore ir atlikdamas keletą tik filmuose matytų kovos judesių, dar kuris nors ramstė medį ir matyt sėmėsi iš jo energijos, o moteriškė lėtai darė savo pratimėlių rinkinį. Kažkur tolumoje būrys merginų kariniais drabužiais garsiai skandavo, o po to dainavo tarybinio skambesio dainas. Šiaip jau kiekvienas sportavo sau, niekam niekas nekliudė, ir mes vieninteliai buvom viso šito reginio žiūrovai. Atsisveikinant to mus priglaudusia šeimyna. | Saying goodbye to the family that took us for the night. Vietiniai čia eina melstis dažniausiai per šventes. Motina prižiūrėtojui kyštelėjo pinigą, o šis atnešė smilkalų. Juos kikendami jaunesnieji aukojo ant altorėlio. Vėjas pakedendavo ant stogų kampučių prikabintus varpelius, ir jie pripildydavo šventyklos kiemą malonaus skambesio. Antroje šventykloje prižiūrėtojai smalsiai teiravosi iš kur esam, ir netrukus nuo aukavietės nešė žmonių suaukotus apelsinus ir bananus. Trečiosios šventyklos prižiūrėtojas atliko kuo džon – varpo ritualą. Visos merginos subėgo varpu, o pats senolis prižiūrėtojas iš pradžių lėtai vis greitindamas tempą atsivėdėjęs tvodavo į varinį kraštą. Neužilgo pasivadino vieną dukrą, kad nusakytų ateitį, mat ji laukė išrinktojo, o šis atnešė raštą, nusakantį padėtį. Su šeima atsiveikinom it seni draugai, ir kalvomis leidomės žemyn. Vėl grįžę ant kelio, mes pamąstėm, kaip netikėtai viskas gavosi. Ar tada smalsumo vedini ir bekopdami kapinynais aukštyn, galėjom nuspėti, kad viršūnėje mūsų lauks tokie netikėtumai?

Begalo aštrūs pietūs, kuriais mus pavaišino. | VERY spicy dinner we had. Praūžus pirmai rytinės mankštos-meditacijos bangai, prasideda šokių ir žaidimų maratonas. Regis daugeliui nei motais, kad turėtų būti pats darbymetis. Moterys įsisupusios į vėduokles lėtai mokėsi įmantrių judesių, kita grupė gretai sukos vakarų klasikinių šokių motyvais.

Spalvinga etninė grupė Kinijos pietryčiuose (Kaiyouan miestelis). | Colorful ethnical minority in one small city (Kaiyouan), south east of China. Etninės grupės ir apranga Kai sakom ‘kinietis’, tai dažniausiai omenyje turim Han etininės grupės palikuonį. Tačiau tada ignoruotumėme bent 55 likusias etnines grupes, išsibarsčiusias per visą Kiniją. Rytuose mes dar galėjom sutikti uigurų – turkų grupės atstovų. Linčioje, dar vadinamoje Kinijos Meka, matėm didžiulę grupę hui – kiniečių musulmonų. Įdomu buvo

Visi be išimties geria žalią arbatą arba karštą vandenį, o kavos mums pasiūlė vienas žmogus tik kartą, vėliau susizgribęs, kad jos ir neturi. Kone kas šimtas metrų – natūralių produktų vaistinių ir netgi… ligoninių. Į vieną netikėtai pakliuvome ir mes. Nutarę maliarijos tablečių paieškoti pačioje Azijoje, mes tik Kinijoje rimtai susirūpinome, kad artėjame į tuos regionus. Kol galų gale išsiaiškinome, kaip kinietiškai yra ‘maliarija’ mes galų gale atsidūrėme ligoninėje (tik ten jas gamina ir parduoda), kuriuose kantriai išlaukėm ne paketelėio su tabletėmis, o kelis popierinius maišus, prigrūstus atidalintų porcijų smilkalų kvapo miltelių. ‘Na bent jau gal kepenų taip neės, kaip kiti chemikalai’ guodėmės. Tačiau šie įvairaus keisto skonio vaistai pridarė mums kitokių pokštų. Mums netikėtai labai dažnai pradėjo reikėti į tualetą. Iš pradžių manėm, kad pasigavom kokią bakteriją maiste. Tačiau galiausiai paaiškėja – mums vidurius stipriai ir visai netikėtai laisvina milteliai. Po atlikto reikalo jauties gerai, valgyti gali viską. Ir viduriuoji ne visada, tik kai suvalgai vienos rūšies preparatų. Sunkiausiai yra tada, kai esi sėkmingai susitranzavęs automobilį tolimai distancijai, o čia še tau, ir turi stotis ‘tikrai čia ir tikrai dabar’, ir skuosti į nesvarbu jau kokio peršviečiamumo krūmo. Šalutinis cheminių tablečių poveikis – dažniausiai aštrių spalvų košmarai sapnuose, o žolinių kinietiškų – realybėje.


Kibiras sriubos vos 4lt. | A bucket of soup only £1. Parduotuvėse gali išvysti įvairių masažinių šlepečių, ar kitokių aparatų, kuriais galima spausti teisingus taškus idant būtum sveikas it ridikas. Kai viename mieste netikėtai susitranzavom baldų fabriko vadybininką, šis išdidžiai aprodė savo darbo šventovę ir paaiškino, kad jų baldai perkami ne tik Kinijoje, bet eksportuojami ir į Ameriką ar Europą, mat jie pagaminti iš kamfaro medžio. ‘Pauostykit’ davė mums lentelę. Medis iš tiesų maloniai kvepėjo. ‘Jis turi gydomųjų savybių’ patikino verslininkas. Kadangi verslo gyslomis mūsų kraujas dabar necirkuliuoja, vangiai teužsirašėm kontaktus, mat jie visai džiugiai norėtų paplatinti savo sveikuosius baldus ir mūsų mažylėje šalyje. Maistas čia ir daugiausiai sveikuoliškas. Kinai valgo nepaprastai daug daržovių, todėl mūsų skrandžiai po Kirgiztano mėsos vergovės atsigavo. Net ir paprastoje valgyklėlėje daržovės bus paskanintos keptu imbieru. Čia išbandėm ir karčią (bet labai sveiką anot vietinių) balzaminę kriaušę ar mari vaisius. Ir vairuotojai čia kremta ne tik saulėgrąžas, bet ir betelio riešutą, kurio pavadinimas atplaukia iš pasakų. Jį suvalgius burna maloniai apšala ir apsalsta, o kažkur ryklėje dar ilgai laikosi kietokas susiformavęs gumulas, kuris savotiškai ir malonus.

Tranzavimas nelengvas - nuolat bekintanti kelių raizgalynė. | The hitchhiking was not easy - ever changing road jungles. Tranzavimas Stabdyti automobilius tikrai nebuvo sunku – jie stodavo dažnai. Gal tik tolimųjų nuotolių sunkvežimiai veikiau smalsiai apžiūrinėdavo, bet stodavo labai jau vangiai. Tačiau visas menas prasidėdavo tik vėliau, aiškinantis kur ir ko mes važiuojam. Jų kalbos mes mokėjom kelias skurdžias frazes, o kiniečių gestikuliacija neprilygsta turkiškajai ar iranietiškai, ji sunkiai iliustravo jų kaip į sieną beriamus žodžius. Matom – jie bando kitais žodžiais klausti ar aiškinti, bet mums nuo to tikrai ne lengviau. Iš to paslaugumo jie nuveža mus į autobusų stotis, ir niekaip negali suprasti kokio velnio mes ketinam išlipti ant kelio ir drožti tolyn ar laukti kito automobilio. Kinija – 1.4 biliono gyventojų turinti šalis, o dykuma ar kalnai yra retai ar visai neapgyvendinami. Ir nors kraštas didžiulis, ‘miesteliai’ drąsiai skaičiumi konkuruotų su ne vienos šalies sostine. Miestų dydis vargina. Nes dažniausiai žinai, kad iš jų – jei neatsiras kokio netikėto gelbėtojo – teks eit ilgai ir nepaisant vyksmo – nuobodžiia. Kinija viena greičiausiai besivystančių šalių. Tai liudija ir infrastruktūros augimas it ant mielių. Iš policininkų gautas 2008 metų kelių žemėlapis pasirodė beesantis atgyvena, o vienų merginų padovanotas 2010 storas žemėlapių tomas jau geriau – bet ne iki galo – atspindėjo tikrąją kelių sistemą. Nauji tebestatomi tiltai, tiesiami keliai rodo – ši šalis ne juokais iraisi į priekį. O kur jau gausybė ką tik iškeptų dangoraižių kiekviename ‘miestelyje’. Tad tranzuojant Kinijoje nejuokais reikėjo išrasti strategiją. Greitkeliais vaikščioti negalima, bet mes vis tiek tam tikrose dalyse rizikavom – juk niekaip kitaip nebūtumėme įveikę tą regis niekada nesibaigiančią šalį. Kartais tekdavo pasakyti, kad mes ne tik tranzuojam, bet ir einam, todėl neketiname nei važiuoti traukiniu ar autobusu. Jie pašiurpdavo, bandydavo įtikinti, kad iki to miesto – šimtai kilometrų. Palingavę galvomis, mes patikindavome, kad sustos mašinos, kai tik mums pasidarys labai karšta. Gamta


Kinija kontrastingiausia mūsų regėta šalis. | China - the most diverse country we have ever seen. Perskrodėm Kiniją tik iš šiaurės vakarų į pietryčius, ir pačiuose pietuose įžengėm į Laosą. Vis tik riedėdami tais tūkstančiais kilometrų mes stebėjom besikeičiančią gamtą, ir atrodė, kad pakliūnam vis į skirtingą šalį. Tik išvažiavus iš Kirgiztano, regis gamta ne ką tepasikeitė, su mumis nenoriai atsisveikino Tian Šanis. Vėliau karštis ir saulės spinduliai dilgino odą Gobio dykumoje. Kai kur ji atrodė tokia plyna ir pati sau nuobodi. It iš niekur atsirasdavo kalnai sniegotomis viršūnėmis, tada pamažu jie vėl išblėsdavo. O dykuma vis dar plytėjo ten pat, tokia pat atšiauri ir nedraugiška. Vienur kitur dulkes į sūkurį susukdavo menki viesulai. Galiausiai privažiuojant vieną miestų mus pasitiko smėlio audra. Ji dengė mašinas storu savo apklotu, o pažvelgus į šalimais krimsono spalvos kalnus, nematomos jėgos svaidė smėlio gniūžtes vieną į kitą, ir atrodė, kad į visą šį kivirčą tuoj įsitrauks ir patys kalnai. Liuijiaxia rezervuaras Susitranzavę automobilį ant kelio, kuriame per dulkes vargiai kas matėsi, mes atsikvėpėm. Mašina atrodė ištaigi ir vėsi, tikras kontrastas duobėtam karščiu alsuojančiam keliui. Vairuotojas atrodė kiek įsitempęs, ir nervingai blaškėsi, bandydamas surasti reikiamą kelią. Galiausiai zigzagu pasileido keliuku, kylančiu staigiais kampais. Pavojus sklandė ore, ir netrukus ant vieno posūkio vos sugebėjau pastebėti praskrendantį motociklininką, atšokusį nuo mūsų mašinos. Vairuotojas buvo aiškiai kaltas: posūkyje lenkė kitą mašiną, tad prišpriešinėje juostoje ir nutrenkė vargšą. Šis mūsų nuostabai atsistojo, ir šeimininkas jau traukė juanius iš kišenės, kad galėtų sumokėti už skriaudą. Abi pusės nebuvo patenkintos: nukentėjusysis aiškiai įvertino žalą didesne suma nei vairuotojui atrodė. Galiausiai niurzgančios, bet sutarusios pusės išsiskyrė be didesnio triukšmo. Mes geriau įsikibom į sėdynes, nes vingiuotas kelias kalnais, o ypač mūsų vairuotojas, neatrodė labai saugus. Mūsų išsiblaškėlis kaip žinia nuvažiavo ne tuo keliu, bet tąkart tokia klaida džiaugiausi. Kalnai prie ežero buvo tvarkingai buvo supjaustyti terasomis, ir plytėjo it ką tik iškepti tortai. Netrukus atradęs pusiau tinkamą kelią,jis beprotiškai skubėdamas pasiekė Liuijiaxia ežerą – teks keltis keltu, iki kurio nusidriekė nemenka eilė skubančiųjų. Saulė apšvietė kalvas su šventyklomis abiejuose krantuose, ir mes palaimingai supomės ant vandens. Tokie netikėti ‘lankstai nuo kelio’ mums padovanojo nemažai akį džiuginusių vaizdų.

Team LT. Greitkeliais baigėsi, todėl toliau šimtus kilometrų lingavome ar skridome keliukais daugiausiai pro kalnus ir slėnius. Apie 700 kilometrų – keletą dienų ir naktų mes gyvenome upių gyvenimą. Kėlėmės ir gulėmės su jomis, matėm užtvankas, kakavinio ar švaraus vandens tėkmę. Kai kur atsiverdavo kalnai, savo kaip du vandens lašai panašumu sugrąžinę mus į Škotiją. Tarp jų kaimeliuose darbininkai su kauptukais ir pintomis kuprinėmis ant pečių traukė namo. Vaikai per lietų pasikrykštaudami lėkė taškydami vandenį, o jų raudoni kaklaraiščiai plėvesavo vėjyje. Vienas vairuotojas, matęs mūsų žingeidžius žvilgsnius ne tik vaišino vietiniu gardėsiu, bet užvežė į vietinį senovinį muziejų, primenantį senovinę Kiniją. Jo kiek ‘perturistintose’ gatvelėse merginos persirenginėjo damomis, o vietinės moterys mikliai dėliojo mahjongą. Šventykla buvo pavyzgdingiau nuspalvinta nei mūsų anksčiau matytosios kalnuose, tačiau ne tokia tikra. Džiugu, kad vairuotojai pasitaikė su geru muzikiniu skoniu, tad gamtos grožis dar buvo praskaidrintas švelniomis kinietiškomis melodijomis.


Ryžių laukuos. | Rice fields.

Mūsų nakvynė per audrą: tiltelis-šventyklėlė. | Our night shelter over the storm: temple-bridge.

Atkeliavom ir į visų turistų numylėtą Guangxi regioną, Jangšuo miestelį su karstiniais kalnais ir džiunglėmis. Po truputį atprantam nuo žmonių gausos, ir labiausiai vertinam paprastą patirtį, todėl tik poilsiaujančiųjų minios mums tampa svetimos. Taigi kaip ‘ne savo vietoje’ jautėmės tarp gausos turistų. Kadangi Karolis tądien jautėsi prastai, pabandžiau atrasti savo vietą visoje šioje maišatyje. Tuk tukai šaukė pavymui, kad turėčiau ne pėdinti pėsčiomis, o važiuoti jų transportu, aš užsispyrusiai kulniavau norėdama atrasti savo tylų kampelį. Atrodė beprasmiška, nes žmonių minios nemažėjo, o aš net nežinojau, ar ką nors ir beatrasiu. Už gerų penkių kilometrų staiga užmačiau keliuką, ir žinoma iškart pasukau. Triukšmas jau ten sumažėjo, ir lengviau atsipūčiau. Dar kiek – ir apsiprausus upėje žliaugiantį prakaitą, išdrįsau eiti tolyn. Žmonių nebebuvo, tik takas į džiungliniais miškais apsiraizgiusius karstinius kalnus, kurie šiaip jau tikrai atima žadą. Tačiau čia aš turėjau visa tai tik sau. Buvau nustebus, nes prikimštomis gatvėmis nuolat siuvo tingūs turistai, o keliu, kuriuo pamatai visą nuostabų gamtos grožį nėjo niekas. Vėliau pravažiavo pora, vedina gidu. Tuo metu sau pagalvojau… Kartais, net ir nežinodama, ar atrasi kažką, vis tiek turi eiti… Eiti pirmyn, ypač jei jauti, kad eiti reikia. Kelio pabaigoje liks apdovanojimas.

Kartais atrandame itin netikėtų vietų nakvynei. Kai stovėdami ant ką tik supilto greitkelio mes supratom, kad šiandienos atstumą mes jau įveikėme, pasidairėme kur galime tiesi palapinę. Žvilgtelėję netikėton pusėn, išvydom senovinį puošnoką tiltelį, kuris pasirodo buvo šventykla – tai išdavė religiniai paveikslai ir smilkalai. Gal būtumėm statę palapinę greta, tik po žoles šmėsčiojusi gyvatė tarsi įspėjo, kad geriau palypėti kiek aukščiau ir nedrumsti vietinės faunos ramybės.

Miegas Koučserfingas (nemokama nakvynė, siūloma žmonių internetu) Kinijoje labai nepopuliari, tad mes per tris savo kelionės savaites dažniausiai miegojome gamtoje.

Kitą kartą vaituotojai kiek sutriko, kai mes staiga paprašėme jų sustoti, mat išvydome kalnus ir šventyklas jose. Supratome, kad čia norime miegoti. Netrukus ir jie patys atsekė pažiūrėti, ką ten mes tokio išvydom, kad taip persigalvojom. Saulei leidžiantis šventyklos maldos vėliavėles plėvesavo snieguotų kalnų fone… Kai kada stojam prie greitkelio, ir statom palapines tiesiog ten. Tačiau net ir tokiose vietose pasitaiko kadrų it iš filmo. Tvenkinukas, it išprotėjusios kurkia varlės, o iš šalia esančios gamyklėlės garsiai skamba kinietiškas radijas. Vienuoliktą nakties jis išjungiamas, bet šeštą atsibundam su pypsiukais, žadančiais naują komunistinę ‘šviesaus rytojaus’ dieną. Miegojom visur – šalia daržų ar kukurūzų laukų, žybsinčių jonvbaliais; pakelėse, kvepiančiose čiobreliais, ar apleistuose namuose su nukarusiais voratinkliais; ramybės oazėje prie upės ar tiesiog statybų aikštelėse.


Keltas Malaizija-Indonezija kainavo $60. | The Malaysia-Indonesia ferry costed around $60.

Beieškant dramblių. | While searching for elephants. Pakeliui į Laosą Manėm, kad tą rytą jau pasieksim Laosą. Kol valėm dantis aikštelėje šalia džiunglių, poilsio minutei užvažiavo keletas januolių. Išgirdę mūsų keliavimo istoriją, jie pasisiūlė pametėti mus pakeliui. Kadangi patys keliavo tuo Kinijos regionu, jie sumąstė užvažiuoti į netoliese esantį – gana įžymų – dramblių rezervatą. Taigi netikėtai mes patenkam į džiunglių vidų, šalia kurių praleidom naktį. Dramblių tądien nepamatėm, bet jausmas, kad jie buvo kažkur netoliese išties įdomus. Miegoti šalia faunos – žiurkių, gyvačių, ir didesnių ar mažesnių gyvūnėlių, tampa įpročiu, nors einant į krūmus vis dar krūpteliu sujudėjus žolei. O šįkart gavom net civilizuotai pažvelgti į džiungles iš aukštai. Lyg vaikai krykštavom susėdę į vagonėlius, mes tarsi lėtai skridom ir žvalgėmės į vešlią lapiją, lijanas, nukarusias nuo medžių. Tie jauni žmonės padovanojo mums nuostabią dovaną, ir pagalvojom, kad jei būtumėm patys įstengę įpirkti bilietus, ar būtumėm taip džiaugęsi tomis akimirkomis.

Kuala Lampūro (Malaizijos sostinė) daugiaaukščių šventovės labirintai mus buvo sugrąžinę į civilizacijos pinkles. Tik pakliuvus į Indonezijos gatves, mes regis nusiritom kokiu pusšimčiu metų į praeitį. O gal tiesiog nusileidom ekonominiais laiptais žemyn. Bet žmonių šviečiantys veidai smarkiai pranoko didmiesčio susirūpinusias susiraukusias kaktas. Čia vėl prasidėjo visiškai kitoks gyvenimas. Mūsų kelionė nusitęsia per tris – Sumatros, Javos ir Balio - salas ir užtrunka lygiai trejas savaites. Nors tylos ir triukšmo santykis smarkiai pakrypo pastarojo lėkštutės link, atviras ir nuoširdus žmonių bendravimas, ypatingai skanus ir pigus maistas, lengvas tranzavimas mūsų kelionės patirtį nuskaidrino ir gerokai praturtino. Sumatros sala Anglų kalbos pamokos vietos jaunimui

Visi seno nerimo lašai išgaravo perkeliavus Kiniją, it įveikus vieną didžiulį kąsnį žemės. Prikaupę šiltų smalsių šypsenų ir gerų veidų prisiminimų, patraukėm Laoso link. Vizą galima pasidaryti tiesiog ant sienos, tad bent jau dėl to nesijaudinom. Indonezija: Lietuvos himnas per anglų kalbos pamokas, veikiantys ugnikalniai ir šventyklos pajūriuose ar džiunglėse. liepos 25, 2012 • LT, Visi • pagal Evelina 0 Komentarų Sumatra – Lietuvos himnas per anglų kalbos pamokas ir lėtas lingavimas per nesibaigiančias palmių plantacijas

Pirmoji diena Indonezijoje - pirmoji kelionės pamoka vaikams. Buvome pakviesti į vieną mažytę mokyklą papasakoti vaikams apie savo nuotykius šioje kelionėje. | The first day in Indonesia - the first lesson for kids. We were invited to a small local school to talk a bit about our journey and its adventures. ‘Apsinakvokite pas mano brolį’ įkalbinėjo vienas žmogelis uoste. Susižvalgę iškart supratom. Jame nematome jokios klastos, tad apsigyventi bent dienai pas vietinius indoneziečius būtų įdomi pažintis. Pasieniečiams peržiūrėjus mūsų mantą, o ypač susidomėjusiems mūsų vaistinėlėmis, mes kūlversčiais nusekėme mūsų vedlį. Šis įspraudė mus į klibančią priekabėlę, pritaisytą prie mopedo, ir turėjusią atlaikyti mus ir mūsų kuprines. Riedėjom lėtai, ir kiekvienas


posūkis ar duobė atrodė pražudys mūsų transporto priemonę. Visi gatvėse smalsiai spoksojo į mūsų kiek komišką išsprogusį ekipažą. Žemo ūgio tvirto sudėjimo brolis tuoj pat mus nuvedė į paprastutį kambarį. Regis čia veltui laiko neleisim, mat pasirodo šis yra anglų kalbos mokytojas. Tad mūsų dienotvarkė iki pat vakaro tapo aiški. Pamokos paaugliams, jaunučiams, na ir vyresniesiems vakare, susirenkantiems po dienos darbų. Vaikai – judrūs ir smalsūs. Jie tuojau kaip vienas pradėjo pyškinti išmoktą prisistatymo formulę. ‘Labas, mano vardas (greitakalbe išsakyti raidžių rinkiniai pasimetė atminties kertėse). Bet gali mane vadinti tuo ir tuo. Man tiek metų. Mano gyvenimo tikslas yra toks’.

Mokytoja vedė ritmingus ir visus vaikus įtraukiančius šokius. | The teacher was showing the moves and singing songs with the kids.

Evelina ir jos stichija - vaikai. | Evelina and her natural place among the kids Tada pasipylė iš anksto apgalvotų klausimų lavina, o atsakymus aliai kiekvienas stropriai užsirašydavo savo sąsiuviniuose. Vienas netikėčiausių mus suglumino. ‘Koks jūsų šalies himnas? Galite jį pagiedoti?’. Kiek nedrąsiai prieš visą klasę užtraukus tautišką giesmę, vaikai karpė ausimis, o po to it susitarę laukė, kol išversim bent esmines mintis. ‘O jūs gal galite pagiedoti Indonezijos himną?’. Antrą kartą prašyti nebereikėjo. Skardžiais balsais kai kurie net užsimerkė traukė savąją giesmę, su pasididžiavimu, tvirtai. ‘Niekaip nesuprantu, kaip kai kurie užsieniečiai negali atmintinai pagiedoti savo himno. Kada jūs giedate jį? Mes giedame kiekvieną pirmadienį’ stebino dešimties metų mergaitė.

Laukti geradariško transporto tikrai neprailgo. Vairuotojai stojo neprabėgus nei penkiolikai minučių. Arti saulės laidos ketinom lipti vienoje iš saugesnių vietų, kol netikėtai pamatėme bažnytėlę. Susimirksėjom ‘stojam čia’ žvilgsniu, ir vairuotojui kiek nustebus, ką mes čia taip netikėtai sumąstėm, jau traukėm ten. Kunigas ten negyveno, bet vietinė šeima mielai sutiko mus priimti. Tiesa, mes vis tik apsisprendėm laikiną būstą pasistatyti ant šventoriaus, nors gretimos parduotuvėlės savininkas įkalbinėjo nakvoti dukros kambaryje. Jie iškart pasiūlė pavaišinti naminiu alumi, o vėliau kukliais pietumis. Gėrimas tiesa priminė keisto skonio birzgalą. Kokių tik keistų skonių pasaulyje yra. Tėvas, parduotuvėlės šeimininkas, kiek įgirtęs nuo savo naminio gėrimo, postringavo apie tai, kad ne kartą krikščioniškose bažnyčiose teroristai iš vakaro sudėdavo sporgmenis, o ryte atėję maldininkai sudalyvaudavo paskutinėse savo pamaldose. Nenuostabu, kodėl iš pradžių jis taip skersai į mus žiūrėjo. Juk šįkart ne jie mus pakvietė, o mes ‘įsiprašėme’.

Jaunučiai tuoj pat suskato žaisti pasiūlytus žaidimus, tad ilgai netrukus tai popietei tapome geriausiais draugais. Su vyresnėliais diskutavome apie jų gyvenimo svajones. Jos visos skaniai kvepėjo ambicijomis, ir norėjosi tikėti, kad jų mokslų planų niekas nesutrikdys. Jie mielai pasakojo apie savo šalį ir kultūrą. ‘Indoneziečiai labai linksmi žmonės’ tvirtino jie. Nesvarbu, jei neturi pakankamai pinigų. Nesėkmės valandą jie vis tiek juoksis. Jaunuoliai buvo teisūs. Nuo Sumatros iki Balio žmonės nuolat plačiai šypsojosi ar juokėsi. Ne kartą naktimis vairavęs ir labai pavargęs vairuotojas, įvairavęs į gilią duobę, žvilgčiojo į mus ir mes drauge kikenom. Sunkvežimis it laivas audrose siūbavo, gąsdinandamas, kad vieną gražią valandą jis nuvirs neišlaikęs tokios kančios. Mūsiškiai jau seniai būtų prakeikę valdžią, kelininkus, Dievą ar velnią, o šie tik linksmai skėsteldavo rankomis, ir toliau kantriai šypsodamiesi važiuodavo. Nakvynė prie katalikų bažnyčios Vaikai bažnyčioje su kuriais Karolis žaidė futbolą tą rytą. | Kids in the church that Karolis was playing football with Vaikų bent trejetas smalsiai stebėjo, kaip mes vakare statome palapines. Jų žingeidumą patenkinome įteikdami kuoliukus, o šie tiesa padarė neblogą darbą. Atsinešę akmenų, jie uoliai pakaldami įsmeigė juos į neklusnią žemę, ir gerai įtempti namų stogai buvo pasirengę bet kokioms veik kasnakt aplankančioms audroms. Iš ryto kaimynė atnešė tiesiai į palapinę karšto šokolado ir bandelių. Po truputį rinkosi vietinės bendruomenės vaikai į pamaldas. Jų smalsios akys stebėjo kiekvieną mūsų žingsnį. Netrukus jų laukimą paįvairinom visuose


kontinentuose populiaria pramoga – futbolo kamuolys jau riedėjo tarp mažučių pėdų. Daug juoko ir pritariami tėvų žvilgsniai. Papusryčiavus nutarėm aplankyti mažųjų užsiėmimą. Dvi choro mokytojos pakaitomis net suprakaitavusios plačiais mostais dirigavo vaikų chorui, o šie visa gerkle traukė giesmes, vis rankomis iliuostruodami žodžius. ‘O dabar padainuokit jūs’ po mūsų trumpos įžangos įkalbinėjo vaikai ir mokytojos. Patirtis stovyklose nepavedė, ir vaikų akys žvilgėjo besiklausant užjūrinės giesmės. Ilga kelionė per Sumatrą

Sunkvežimių vairuotojai prie užkandinės, daugiausiai vežantys palmių aliejui skirtas medžiagas. | Truck drivers mostly transporting stuff for the palm oil. Skubėti Indonezijoje negali. O ir nereikia. Gali linguoti drauge su vairuotojais, triaukšdamas bananų ar kokios daržovės traškučius. Klausytis pliaupiančio lietaus gurkšnojant saldžią kvapnią indonezietišką kavą su pienu, kol vairuotojai linksmai pliauškia tarpusavyje. Ir net tada, kai užstrigom vienoj palmių plantacijoje, kol mūsų vairuotojas turėjo laukti, kada jam pakraus sunkvežimį palmių aliejumi, mes nė kiek nepergyvenom. Pasidavę to visiško atsipalaidavimo atmosferai, tiesiog judėjom tos akmirkos tempu, nė kiek neskubindami nuo tavęs nelabai ir priklausančių įvykių. Mūsų vairuotojas nenustygsta tol, kol neparveža mus į savo namus nė kiek nesibodėdamas beremontuojamo būsto. Jo pati tuoj prikepa kalną žuvies, ir nulat ragina mus valgyti. Ir kai sutinkam pasilikti pas juos naktelę, ši dėkoja už šią garbę. Be abejo, kaimynystėje gyvenantys susirenka mūsų apžiūrėti, su mumis nusifotografuoti ar pažaisti futbolo. Keltas iš Sumatros į Javą pigutėlis, tekainuojantis tris litus, tad mes šįkart einam tiesiai į laivą, nelaukdami sunkvežimio vairuotojų pagalbos. Vanduo ryškiai žalias, o gal mėlynas – sunku pasakyti, kai saulės spinduliai vis žaidžia su bangomis ir šešėliais. Regis jau įpratom prie atsipalaidavusio Sumatros ritmo. Girdėjom, kad javos sala tankiai apgyvendinta. Reikia ruoštis kitokiai patirčiai. Javos sala: skurdūs didmiesčių traukiniai, verdantis Bromo ugnikalnis ir induistų šventyklos kuorai

Besikeliant tarp Sumatros ir Java salų prie kranto vandenyje sukiojosi vaikų būrelis, laukiantis kol pro kelto langus kas išmes jiems pinigų. | While on the ferry from Sumatra to Java islands there were few kinds in the water waiting for people to drop money. Tik persikėlus iš Sumatros į Javą keltu, atsiveria naujas salos gyvenimas. Pauosčio gyvenimas vakare verda visai kaip ir vidurdienį, tad mes iš triukšmo pabėgam į internetinę kavinę. Ten netikėtai įsišnekam su vienu jaunuoliu, ir šis iš meilės Alachui ir pareigos svečiui, mus pakviečia namolio. Jo mama rankomis skėsčioja dėl kuklių ir netvarkytų namų, o mums ją nuraminus, su plačia šypsena atneša saldžios pieniškos kavos, o ryte pagamina sotų pusrytį. Su Rohman išsišnekame apie islamą, vertybes, jo šeimą, džiaugsmus ir vargelius. Įdomu, kad tikėjimui iš tiesų ateiti į jo gyvenimą, jam reikėjo tai suvokti logiškai. Jo religijai pagrįstai atsakius į svarbiausius klausimus, jis pradeda tikėti visa širdimi. Traukiniai Vieną dieną rūpestingo vairuotojo atvežti į didmiesčio geležinkelio stotį, nutarėme pasmalsauti, ar kažkada keliautojų patirtas, tačiau dabar deja nebeveikiantis malonumas ar kančia vis dar įmanomas, Anksčiau buvo galima nykščio draugams keliauti prekiniu traukiniu, turinčių keletą nemokamų vietų vargingiausiems gyventojams. Visas stotis apėję supratom, ši idėja – jau atgyvena. Tačiau sumąstėm – mat čia traukiniai pigūs – tiesiog vieną jų išbandyti. Ilgam nuotoliui bilietų negavome, bet teko pavažiuoti keletu trumpesnio atstumo traukinių.


Žygiuojant pro dulkėmis nusėtą dykumą. | While hiking on the dusty desert. Kelionė per vakarinę Javos salos dalį – tai vienas nesibaigiantis miestas arba miestelių virtinė. Triukšmas, nepauliaujamas dėmesys ir miego stygius nukankino dūšias, ir mes jau su nekantrumu laukėme rytinės dalies. Ten numatę kelias dienas prie vis dar veikiančių vulkanų, tikėjomės atsipūsti.

Kelis kartus važiavome traukiniu. Kiek liūdna ir chaotiška patirtis. Daug triukšmo, šiukšlių, valkataujančių žmonių ir prekeivių. | Fre times we tried an indonesian train. It's a bit sad and chaotic experience. A lot of noise, rubbish, beggars and vendors. Įlipus į tamsų vagoną, pasitiko grindys nuklotos džambo ar kitokių vaisių nuograužmis, lupenomis, nuospjaudomis, popieriais, ir buteliais. Atradom vietą atsisėsti – sėdynės nugaromis į langus, tad visų veidai nukreipti vienas į kitą, arba į tik traukiniui pajudėjus prasidedantį traukinio gyvenimą. Tuoj pat nuvilnija gausus prekeivių srautas, siūlančių bandeles, lpidukus, papildymus pasibaigusiems žiebtuvėliams, antnosius (kaip ir Kinijoje ne vieną nuo oro taršos ginasi chirurginiais išradimais), vėduokles, batus, drabužius, mandarinus ir šiaip visokius niekniekius. Žmonės negausiai, bet perka. Tada nuvilnija elgetaujančiųjų vorelė. Kai kurie jų iš tiesų – akli ar sužaloti, taip suneraminantys širdį ir sąžinę. prašliaužia ir keletas jaunesniųjų, gudriai išmokusių tam tikrų judesių. Vis tik pastebim, kad per petraukas šie šelmiškai juokauja su savo pintines pasipildančiais prekeiviais. Tada keliauja muzikantai – vieno, dviejų ar keturių asmenų grupės. Žodžiu, kartkartėmis triukšmas pakyla iki tokio mąsto, kad net ir ausis užsidengus sunkiai sustabdysi tą garsų krioklį.

Jau sutemo. Nieko nepadarysi, esame kirtę pusiaują, o čia dienos ir nakties ilgiai pavyzdingai sutampa. Nereikia galvoti, ar saulė kils anskčiau ar vėliau. Ji kaip laikrodis tiksliai ir gana greitai pakyla apie šešias, ir už dvylikos valandų tvarkingai nusileidžia. Tad šeštą valandą jau tamsu. Kadangi Indonezijoje gali tranzuoti vidury miesto ir net sutemus, tad toliau bandėm savo laimę. Netikėtai mums sustojo keli nepriekaištingai apsirengę vyrukai. Kadangi kaip įmanydami jie skubėjo vietinei bendruomenei skaityti paskaitą apie galimybes vystyti savo veiklą, vienas jų iškart pasiūlė pernakvoti savo namuose. Kol bendruomenės vyrai ir kelios moterys klausėsi valdininko išminties, mes miestelių dulkes plovėme duše, o tiksliau gausiai liejom iš baseinėlio semdami vandenį kaušeliais. Bendruomenės šiaip regis stiprios, siekiančios apie kelis šimtus. Kaip ir Kinija, Indonezija tai daugelio etninių grupių, kalbančių sava kalba, rinkinys. Mūsų šeimininkas ne vieną jų moka, dėl to jam darbuotis su vietiniais kur kas lengviau.

Yogyakarta arba Čiokčė Po vingių vingelių, lėtesnių ir greitesnių sunkvežimių, galiausiai vienos šeimos priegriebti atsiduriame Javos kultūros ir švietimo centre – ne sostinėje Džiakartoje, bet Javos centrinėje dalyje, vietinių meiliai vadinamoje Čiokčėje. Į netoliese esantį vieną turistiškesnių ugnikalnių nutariam nesikelti – paliksime šį malonumą rytinei žymiai rečiau apgyvendintai salos daliai. Bet viena gražiausių šventyklų mus sugundo. Reikia rinktis kurią ketiname aplankyti – įstabiąją budistų ar įstabiąją induistų. Mūsų praktiniai geografiniai paskaičiavimai nulemia judėjimą link Prambanan švenyklos. Brangi. Sukandam dantis, apskaičiuojam biudžetą. Pigiai Indonezijoje sukomės, tad leidžiame sau prabangą. O ši mus nustebina architektūros didybe ir įmantrybėmis. Bromo ugnikalnis Svečiuose pas mūsų draugą, kolekcionierių ir šiaip labai išmintingą draugą. | Visiting our intelligent friend's house. Adi namai – ištisas muziejus. Kambaryje galėjai atrasti įvairiausių senovinių rakandų: foto aparatai ar filmavimo kameros, akordeonas, grotuvai, buhalterio skaičiuoklė, turinti įmantrią skaičiavimo sistemą. Kol šeimininkas gamino arbatą, mes prikandę lūpas žvalgėmės po visus kampus, komodas, spinteles ir lentynas. Jis ketina šias vertybes


įkurdinti savos gamybos muziejuje. Tad ir svečių lova galima tik numanyti kokia – senovinė, užimanti veik visą kambarį, su baldakimu. Seniai bemiegojom taip kietai ir gerai. Jokio triukšmo, akmenų, smalsių akių, neprašytų gyvūnų. Ryte jo pati jau paruošus sotų pusrytį ir pienišką kavą, o šeimininkas savo peiliu nukirtęs porą kokoso riešutų iš savo kiemo. Jam nuvežus mus gerą atstumą iki vietos, patogesnės tranzuoti, atsisveikiname it seni draugai. Ak, netikėtos tos draugystės. Mūsų laukia jo rekomenduotas Bromo ugnikalnis. Nekantriai nusigaunam iki jo prieigų. Žinoma, tai turistinis miestelis, tad jau reikia ieškoti, kaip atrasim čia savą kampą. Ir vis tik mūsų kiek pašepusios kuprinės, o gal ir atviros akys, patraukia vietinius pakeliauti arba tiesiog vietinius besidarbuojančius indoneziečius. Saldžiai pavaišinti mes išskubame – dar iki saulės laidos reikia atrasti būstui vietą.

Ant Bromo vulkano krašto, žvelgiant į burbuliuojantį pragarą. | On the edge of the Bromo vulcano looking down the boiling hell. Į vulkaną lipti neketinom išgrįstu taku. Taip jau mums gaunas. Vis norim žengti žingsnį į šoną, kad galėtumėme atrasti tylą ir netrukdomi aikčioti gamtos stebuklais. Tad ir šį kartą alsuodami kopiame biriu smėliu (tiesa smėliu šią įkyriai smulkias dulkes nepavadinsi). Kojos slysta, bet noras pažiūrėti, kas viršuje slypi, stumia mus aukštyn. Mūsų smakrai nutįso, lūpos atvipo. Prieš mus atsivėrė vulkano viduriai. Jo kraštai buvo tamsūs, statūs ir groblėti, o bedugnėje virė siera, vis išleisdama baltus garus, kylančius dabesėliais. Prisėdom. Šio tuščiavidurio kalno dugno gyvybė nejuokais iššaukia ne tik pasigėrėjimą gražiu vaizdu. Jauti, kad esi šalia gyvo organizmo, galinčio bet kada (o pratrykšta jie net ir pastaraisiais metais) išsiveržti. O kojai slystelėjus, nugarmėtum stačiai į pragarą. Bromo ugnikalnis išliko mūsų atmintyje kaip vienas įspūdingiausių mūsų matytų gamtos kūrinių. | Bromo vulcano is one of the most incredible nature pearls. Jau temo. Tad išvysta lyguma, primenanti dykumą, su jame išaugusiais keliais vulkanais priminė veikiau jau Marso kanjonus. Keletą kartų giliai atsidusę – nei vienas dar nebuvom matęs kažko panašaus – patraukėm į ten, iš kur visi jau grįžinėjo. Regis ryte dar neprašvitus čia bus tikras žmonių antplūdis – visi trauks saulėtekio žiūrėt ant vulkano. Mums reiks atrasti savo kampą. Per kanjonus šiūrinant jau visiškai sutemo, ir nutarėm pasistatyti palapines tiesiog viename iš jų. Tyla. Ausyse iš pradžių spengė praeitų savaičių triukšmo atgarsiai, o jiems nurimus, nutilo ir mūsų mintys. Viskas kažkur nuplaukė kanjonų išgraužomis, ir mes galų gale atsigulėm sulig ką tik atkeliavusia tamsa. Pastebime, kad atokiuose gamtos užkaboriuose labiausiai ir išeina išsimiegoti. Dangaus gylis, kiek pustomos vulkaninės dulkės, paslaptingi žemės raižiniai ir karpiniai piešė įdomų paveikslą. Ryte pakirdom saulei dar nepatekėjus. Kilti aukštyn su turistų upėmis nepavyko, bet tai buvo vienas geriausių pramiegojimų. Palikė palapinę rytiniam snauduliui, mes užkopėm į vieną didesnių kopų, ir stebėjom saulę tyliai klausantis Cinematic Orchestra. Kažkur tolumoj už nugarų palikdami triukšmaujančius smalsuolius. O saulei tekant linksmesnei melodijai užgrojus, mes pasileidom šokti. Regis siela galėjo stačiai ištrūkti iš to išsilaisvinimo džiaugsmo. Saulės spinduliai po truputį dažė vulkano keteras ir kanjonų kraštus, o mes tryškom ramybe ir tyru džiaugsmu.

Pasivaikščioję ketera toliau ėjom nuotykių ieškoti link kito ugnikalnio. Į pastarąjį nebelipom, nes užteko ir šiaip nuotykių. Mūsų pasivaikčšiojimas upių ar lavos išgraužomis vis sudėtingėjo, ir galų gale priėjom tokias vietas, kur atgal užlipti jau bus nemenkas iššūkis, o leistis žemyn mums prisireiks papildomų priemonių. Čia jau ne be pirmą kartą mums pasitarnauja virvės. Gudriai sumazgę jas aplink savęs, vienas kitam padedame nusileisti, ir nuleisti mūsų nelengvus (bent 10 kg dėl papildomo vandens) pasunkėjusius nešulius. Gal tik antrą kartą (po Kirgizijos kalnų) mūsų širdys plaka kiek tankiau. Sunkiausiai pasitikėti virve, savimi ir bendrakeleiviu, ir tiesiog pasileisti žemyn. Rankos sugriebia iš šaknų besiverčiančias medžio nuolaužas. Visiškai pasikabini ant virvės, ir jau tada saugiai leidies žemyn. Svarbu tik kaktą saugot nuo aštrių uolų kampų. Įveikta. Jautiesi pakylėtas įveikęs tai. Juk mes ne alpinistai, ir mums ši patirtis ir savamoksliški išradimai, kaip leistis – nauja patirtis. Ramiai įsikuriame upės išgraužoje. Pasikuriam laužiuką. O nuo lietaus purslų pasislepia po išsikišusiomis uolomis. Ramybė. Rusenanti ugnis. Saldžiai užmiegame. Balis – hindu šventyklos pajūriuose ir džiunglėse.

Prie vandenyno. | Near the ocean.


Javos saloje sustoję sunkvežimio vairuotojai savo kabinoje mus laikė iki pat kelto. Taigi į keltą pakliuvome nemokamai. Tad galime patikinti, kad net ir tarp salų tranzuoti tikrai įmanoma, tereikia pasilikti su vairuotojais. Įvažiavus į salą, jau nuo pat pradžios atmosfera pasikeičia. Iš pradžių vos keletas indiškų dievybių statulų giliau į salą važiuojant, stipriai pagausėja. Kiekvienas mažutis miestelis – ištisas puošnios induistiškos architektūros lobynas. Tad mūsų veidai nuostabos prilipę prie lango iki pat išlipimo ir nepasikeitė.

Skrydis į Pertą. Australija. $100. | Flight to Perth. Australia. $100. Į Denpasaro uostą atvykom kur kas anksčiau nei vertėtų. Skrydis lėktuvais tai ne autostopas, kai vieną mašiną pražiopsojus, jų bent šimtas rikiuojasi iš paskos. Jaudulys. Seniai buvom tarp civilizaciją pabrėžiančių žmonių. Tad apsižvalgius, čia nepasiliekam. Trauksim prie vandenyno. Čia stebėsim saulėlydį, ant bangų besisūpuojančius spalvotus laivus, pakylančius ir nusileidžiančius laivus. Tai nebloga proga atsisveikinti su dar vienu etapu. Praktiniai patarimai

Naktis po tinklu nuo uodų. Sunkus miegas, nes medinis gultas kuriuo naudojomės buvo labai arti pagrindinio kleio. | A night under the mosquito net. A hard night sleep since the wooden shelter we used was very close to the main street.

Tokios šventyklos visur. | Such temples are literally everywhere. Norėjome kažkiek laiko praleisti prie vandenyno. Ir kai akys pasiekė gražius krantus, vairuotojai iškart suprato ir sustojo. Nuskubėjom keliuku prie vandens. Manydami, kad esame visiškai atsitiktinoje vietoje, nustembam. Prie vandenyno tarp palmių atsiveria šventykla. Kiek apleista, bet žavi indiškais motyvais bei geltonais skėčiais nuo saulės. Neužilgo pasineriam į aukštas atgavinančias bangas. Dideliam mūsų džiaugsmui nuo pajūrio mus paima sunkvežimiukas, tad įsikuriam su savo manta tiesiog po atviru dangumi ir galime toliau žavėtis palmėmis nusagstytais krantais, džiunglėse įsispraudusiomis šventyklomis, nepaliaujamomis žmonių šypsenomis. Jaučiam, kelionė Indonezijos salomis artėja į pabaigą, ir nors esame kiek pavargę nuo chaoso, apima liūdesys. Pakeliui į Australiją

Miegas Neišrankiems keliautojams, ketinantiems apsistoti ne viešbučiuose, galime pasidalinti kuklia savo patirtimi. Indonezija yra ties pusiauju, todėl galima tik įsivaizduoti, kokiais karščiais šios salos gali nugąsdinti. Miegoti palapinėje kartais veik neįmanoma, nes drėgnas karštas oras trukdo dorai kvėpuoti. Be to, miegant gamtoje reikia būti atidiems. Vietiniai gyventojai ne kartą perspės, kad aplink šliaužėja gyvatės. Nors per daug baugintis nereik – gyvatės šiaip jau yra baimingi šliužai. Tačiau vis tik geriausiai nakvoti kokiose nors medinėse pašiūrėse, pakeltose ant polių. Indonezija viena iš šalių, kuriose patartina saugotis maliarija galinčių užkrėsti uodų, todėl yra pravartu turėti tinklą, kurį lengvai pritvirtinus tokiose vietose nebūsite persekiojami įkyrių vabzdžių. Indoneziečiai labai svetingi žmonės, todėl įmanomas dalykas, kad būsite pakviesti į namus. Tai jiems – didelė garbė, o už tokią patirtį jie net ir padėkos. Autostopas Tranzuoti Indonezijoje yra vienas malonumas. Ne vienas vairuotojas moka bent kelis žodžius anglų kalbos. Dauguma jų naudoja labai daug kūno kalbos, todėl labai greitai gali neblogai susikalbėti. Daugiausiai stoja tolimųjų nuotolių vairuotojas, kurie gali nuvežti reikiamus šimtus kilometrų nesijaudinant, kad teks įstrigti nesibaigiančių miestelių virtinėje, kaip pavyzdžiui Javos sala. Tačiau reikia turėti mintyje, kad skubiai salų nepraskrosi. Keliaujant ne greitkeliais, keliai gali būti tiesiog siaubingi. Pakelėse matai ne vieną nuvirtusį sunkvežimį, nepajėgusių išlaviruoti gilių duobių. Vairuotojai yra labai atsipalaidavę, dažnai stoja pailsėti ir išgerti kavos. Kantrybės ištekliams papildyti jie būtinai vaišins kava, o dažnai ir pusryčiais, pietumis ar vakariene, ir nė už ką nesutiks, kad susimokėtumėte. Ne vienas pasiūlys pernakvoti jų šeimoje.


vanduo – ayr karšta – panas tranzas – numpang (šį žodį pasakius, viskas pasidaro aišku. Indoniečiai puikiai supranta tranzavimo konceptą). kiek kilometrų – brapa kilo kiek kainuoja – brapa baer 1 – šatū 2 – dua 3 – tiga 4 – ampat 5 – lima 6 – anam 7 – tudžiū 8 – dilapan 9 – sembilan 10- sepūlu

Paplūdimys. Paskutiniai pietūs iš maisto likučių Indonezijoje. Mat keliaujant į Australiją tenka visą maistą išmesti. | Beach. Our last dinner from the food we had left in Indonesia. Before going to Australia we need to get rid of all the food as they will not allow us in. Maistas Valgyti Indonezijoje – antras malonumas. Salos apsuptos vandenų, tad žuvies patiekalai švieži, pigūs ir labai skanūs. Pigiausiai kada nors valgytas patiekalas mieste – 2 porcijos, abi drauge tekainavusios apie 5 litus. Dažnai viena porcija kainuos iki pusantro dolerio. Būsite gavęs gerą porciją ryžių, žuvies ir žaliųjų daržvovių, o kartais ir kiaušinienės. Karštų gėrimų mėgėjams patiks puodelis pupelių kavos, pagal pageidavimą su kondencuotu pienu (‘kopi susu’). Kai kur netgi galima paskanauti arbatos su ‘gogel mogel’ (plaktas kiaušinio trynys su cukrumi). Vaisiai – daugiausiai mūsų akiai egzotiniai. Štai kad ir gėlių skonio džambu – rožiniai ir gaivūs. Higiena Indonezija vienas iš tų kraštų, kuriame prakaitas liejasi be sustojimo, vos vos šiam varginančiam procesui sulėtėjus vakare. Tad higienos klausimas kiek neramino. Tačiau pastebėjome, kad indoneziečiai nepaisant drėgnų karščių ir dulkių, yra vieni švariausių kada nors matytų. Matyt islamo įtaka. Visur – nesvarbu kokioje lūšnoje būsi beatsidūręs, jie įsirengia taip vadinamus vietinius dušus. Vandens čia netrūksta, tad jie jo ir netaupo. Visuose tualetuose įrengti mažesni ar didesni baseinėliai. Šalia padėta piltuvė, kaušelis ar kibirėlis, kai kada su skylėtu dugnu. Taip sukuriama dušo atmaina. Mūsų dušų patirties įvairovė nejuokais prasiplečia. Romantiškiausias variantas – skardomis aptverta vieta. Virš tavęs – palmės, paukščiai, saulė besiskverbianti pro plačius lapus. O tu lieji vandenį ant savęs ir galvoji, kiek nedaug tereikia žmogui tapti švariam. Kiti variantai gali būti kuklesni – plytelėmis grįstos vietos arba tamsios drėgnos šviesos neįleidžiančios kabinos. Švaros rezultatas vienodas, tad nesibodėdamas šiuo malonumu mėgaujiesi bent tris keturis kartus per dieną. Vandenį buteliais tik perkame. Dantis plauname tik pirktiniu vandeniu. Kol kas sveikatos problemų neturime.

diena – ari mėnuo – būlan metai – taham Australija – vos aprėpiami gamtos mąstai, koalos ir lietuviai rugpjūčio 11, 2012 • LT • pagal Evelina 0 Komentarų Australija ypatingo grožio šalis, į kurią norėsis sugrįžti šviežiems nuotykiams. Šįkart planuose neliko vietos šiaurinei daliai ir centrui, o mūsų maršrutas nusitęsė nuo vakarinės iki rytinės dalies. Kai kurie teigia, kad mums teko bene gražiausias kąsnis. Vešlios eukaliptų girios, dykumos, nerealaus žydrai žalsvo atspalvio vandenynų vanduo ir baltas smėlis, tik Australijai būdingi gyvūnai: kengūros, koalos, oposumai. Ir labai atsipalaidavę australai. Britiška architektūra ir šelmiškas akcentas, ir kur kas labiau multikultūrinė aplinka. Pertas

Viza Keliaujant iš Malaizijos sostinės Kuala Lampūro keltu, reikia atkreipti dėmesį, į kurį uostą šis plaukiąs. Jei dar neturite pasidarę vizos Indonezijos ambasadoje, ją labai lengvai galima gauti tiesiog iškart atplaukus Dumai uoste. Viza vienam mėnesiui tekainuoja 25 dolerius. Kartais gali prireikti bilieto iš Indonezijos, tačiau mums įrodyti nieko nereikėjo. Posakiai Keletas posakių ten keliausiantiems: Labas – helo Iki – dada Ačiū – trimakasi skanu – ena valgyti – makan dušas – mandi miegoti – tydur

Pertas - vakarinėje Australijos dalyje įsikūręs miestas, kurio parkuose dvelkia ramybė. | Perth - Australia's biggest city on the west coast. It has something very relaxed and calm about it. Lėktuve jau pradėjo tolti indonezietiško šurmulio likučiai mūsų ausyse. Žmonės kvepėjo civilizacija: tarpusavyje šnekėjosi retai, visur buvo steriliai tyku. Nuvargę užsnūdom, ir prabudom tik anksti rytą nusileisdami į dar vieną nežinomą kraštą. Mūsų ‘koučserferis’ vos keletui dienų belikus iki mūsų kelionės atsiprašė, kad priimti negalės. Taigi esam be vietos. Paskubomis Indonezijos interneto kavinėje paieškojome dar keletą galimų šeimininkų Perte,


tačiau iki pat nusileidimo nežinojome, ar bus kur didmiestyje apsistoti. Be abejo, turime palapines, tad jei kas – kur nors rasime vietelę. Ar pavyks sėkmingai keliauti autostopu Australijoje? Palikę oro uostą ir paėję kokį kilometrą, susižvalgėm. Reikia bandyti. Gal po kelių minučių mums sustojo vietinis, pavežęs iki pat Perto centro. Išklausęs mūsų vis ilgėjančios nukeliautų šalių tirados, atsisveikindamas įbruko kelioninę kolonėlę. Taigi, ir Australijoje tranzuoti greičiausiai pavyks.

Pirmosios kengūros | First kangaroos Nusigaunam iki laukinio paplūdimio. Australijoje žiema, tai argi kam šaus į galvą tokiu metu statytis palapinę. Vienas škotas, gyvenantis kaimynystėje parodo vietelę, kurios nelanko reindžeriai, drausmindami romantikus stovyklautojus, mat šiuose paplūdimiuose šiaip jau statytis būsto negali. Iš pradžių ir mes ketiname miegoti po nuogu dangumi. Žvaigždės, jūra aiškiau ošia. Išlydėję saulę sulig tamsa užsnūstame. Vidurnaktį tenka keisti miego planus, ir staigiai statyti palapinę, mat audra iš anksto apie save nepranešusi, visa pikta, draskė kas tik pakliuvo. Bangos šėlo, ir mažumą būgštavom, ar tik nepasieks palapinės kojų. Ryte vienas kraštas buvo gerokai įmirkęs, tad telieka spėlioti, jūros čia ar lietaus išdaigos. Sako, šiame paplūdymyje esi vienos didžiausių bangų Australijoje, ne veltui masinantis geriausius banglentininkus. Kelis jų matėme tolumoje, aštriai smeigiančius purslus. Eukaliptų girios Freemantle - jaukus senas uostas Perto pašonėje. | Freemantle - cosy little port close to Perth. Pertas sterilus it stomatologo kabinetas pasitiko keliais dangoraižiais. Iki savo šeimininkės Kat, netikėtai atsiliepusios į mūsų prašymą priimti, kėblinome Gulbės (Swan River) paupiu. Australai – sportiški žmonės. Nemažai jų bėgioja ar važinėja dviračiais, ir mes einame palmių ir kitų egzotiškų medžių alėja. ‘Delfinai!’ neįmanoma nekvykti, kai vietoj žuvelių virš vandens išneria dideli mieli padarai. Bet praeiviams tai nė motais, tarsi pro šalį plauktų strimėlės. Kitą rytą Kat sodo gale skardžiais balsais prapliumpa papūgos, varnos ir visi kiti egzotiški ir ne tik paukščiai. Štai tau ir didmiestis. Einant gatve palmių šakose supasi spalvingos papūgos. Freemantle miestelis. ‘Būtinai turit nukakti į Freemantle’, visi mums žadėjo kur kas geresnių vaizdų ar jausmų nei Perte. Susigundėm, mat jis buvo prie vandenyno ir garsėjo meninkų dirbtuvėlėmis. Lietus smulkiais lašeliais kiek niaukė mūsų pasivaikščiojimą. Iš tiesų, šis miestelis yra kur kas jaukesnis nei iščiustytas Pertas. Aikštėse virė gyvenimas, šeimos džiaugėsi savaitgaliu. Pietvakarinė Australija Margaret’s river – Margaret upė Perte visi kaip vienas linksniavo Margaret Upės vietą. Spėriai iriamės pietų link. Stoja žinoma patys kažkada daug keliavę australai, atiduodami duoklę už savo jaunas sėkmingas kelio dienas. Vienas praveža pro kengūrų pliažą ar atsiveriančią panoramą į jo miestelį prie jūros, kitam žūtbūt knieti prasukti pro tankią eukaliptų giraitę. Visi kaip vienas rodo praeitos savaitės audros pasėkmes – išvartytus nemenkus medžius.

Paslėpus kuprines krūmuose ir trumpas kelių valandų žygis miškuose. | After hiding the backpacks in some bushes we had a little two hour walk in a forest. Lietus gali būti malonus ir nemalonus. Net ir Australijoje, vienam sausesnių kontinentų, pliusinę žiemą jis gali būti nemalonus. Mūsų neperšlampami drabužiai atsižadėjo savo esminės rolės, tad tenka šlapti tolygiai ir sparčiai.


Vokietės pametėjo mus iki vieno parko, pačios nudardėjusios į kempingą. Mašinų saulei leidžiantis jau nebebuvo, augaloti medžiai vogė iš mūsų šviesos likučius, o įkyrus lietus norom nenorom varė ieškoti nepralaidaus stogo. Stogas – pavėsinė, su taip populiariomis nemokamomis dujinėmis viryklėmis Australijoje šiandien tarnaus mums it neblogas viešbutukas. Matyt australams tikrai labiau apsimoka dovanoti keliaujantiems dujas, nei gesinti gaisrus. Tai vienas didžiausių kontinento baubų – ‘bush fires’ (‘krūmų gaisrai’). Jei jau esame tarp šių įvairaus dydžio eukaliptų, tai reikia ir pasivaikščioti. Nesvarbu, kad eisim pro vienus aukščiausių medžių Australijoje, vis tiek vadinsimės ‘bush walkers’ – ‘vaikščiojantys po krūmus, o ne miškus’). Tikros džiunglės. Tyla. Kylantys rūkas. Saujoje sutrinti eukalipto lapeliai skleidė malonų kvapą. Įkvėpę gero kokybiško oro ir pasidžiaugę rytinės saulės nuskaidrintais lašeliais ant krūmynų, kylam į nežinomą kelią tolyn. Albani Būna kartais, pamatai paveiksliuką ar atvirutę, ir žūbūt nori pabuvoti toje vietoje. Albani idiliškas peizažas buvo vienas tokių vaizdų, tiesą sakant pakerėjusių ir mus. Tad aiškų plentą paliekam tingesniems ir skubantiems į rytus, o mes kiek lėčiau judam pietvakarine ir pietine pakrantėmis. Jau atsiboginus vakare jaučiamės kaip nuvaryti arkliai, ir visas iškylas paliekam rytui. Pavėsinė su dujine virykle. Reiškia, koncervai bus šilti, karšta bus ir arbata. Čia ir įsikursime nakčiai. Rekordas - ilgiausias laukimas 6 valandos. Karolis skaito knygą, Evelina ratais vaikšto vidurį ilgo tuščio kelio. | Our record for the longest wait - 6 hours. Karolis is reading a book and Evelina doing circles in the middle of a long empty road.

Paukščių drąsumas turistiškose vietose stebėtinas - vagia maistą iš rankų. | Birds are stealing food even from the hands in touristic places. Iš ryto stropiai kopiame kalvomis. Darbas nedidelis, nes einame asfaltuotu taku. Žiema, tai turistų tik sauja. Susėdame prie paminklo kariams. Pusryčiai su šarkomis. Šie išlepinti nekviesti svečiai taikosi į mūsų duoną ir riešutinį kremą. Regis ir Lietuvoje turime šarkų, tačiau australietiškųjų balsai komiški. Kaip ir varnos, jos atrodo barasi viena ant kitos it turguj moteriškės barasi dėl niekniekių. Čia jos aiškiai rodė nepasitenkinimą jų kantrybe bandančiams užsispaudusiems prašalaičiams. Paminklas naujazelandiečių ir australų kariams. Tokios ramios nuo pasaulio atskirtos šalys, kokio velnio į tą karinę anam pasaulio gale galerą joms grūstis? Nuo kalno be abejo einame nepramintu taku. Slidžios nuožulnios uolos, raizgynai – niekaip nepasakytum, kad ve ten žemai jau miestelis. Nuo Margaret River iki Esperance tranzas sulėtėja. Mašinų mažėja nejuokais, ir mums tenka vis daugiau palaukti kur į fermas važiuojančių darbininkų ar darbdavių. Jiems kalbant madangiai linksim galvas, tačiau nė velnio nesuprantam, apie ką jie čiauška. Vėliau bandom tarpusavyje pasitikrinti nors dalį suprastos informacijos, ir suvokiam, kad gryni trupiniai. Bet smagu klausytis jų kaimiško akcento. Žinai, kad jie kaip gilūs žemaičiai sunkiai įkandami tūlam aukštaičiui šelmiškai apie kažką spragsi. Juk nekikentų tarpusavyje taip smarkiai. Tranzas dykumoje

Mokyklos autobusiuko vairuotojas, vakar vakare mums leidęs permiegoti nemenkame garaže (‘ten mat šilčiau, be to yra karštos kavos’) ryte mus pavežęs iki pirmojo vaiko namų, nutarė mus pametėti dar papildoma 15 kilometrų, mat toje sankryžoje bus kur kas lengviau tranzuoti. Vakarinė Australija dydžio sulig vakarine Europa, o žmonių viso labo vos virš dviejų milijonų. Tad nieko nuostabaus, kad kai kuriems vaikams tenka į mokyklą važiuoti ilgus kilometrus, o gydytojai kai kurias vietas pasiekia tik sraigtasparniais. Sankryža kaip iš kokio filmo – vieniša ir visų užmiršta. Per kelią peršokavo kengūra. Įsirengėme patogiai, nes jautėm, kad gali tekti užsibūti. Tikėkimės ne per ilgai, nes maisto turime tik pusdieniui, na ištemptumėme ir dieną. Mašinų nė kvapo. Pasigrožėjome aplinka kokią valandą. Pameditavome. Antrą kartą papusryčiavome. Paskaitėme knygas. Pasimankštinome. Išgėrėme ryte užsiplikintos kavos. Pasigrožėjome gamta. Susiuvinėjome įplyšusias kuprines ar pirštines. Pasigrožėjome gamta. Vėl paskaitėme knygas. Pasišnekėjome. Mašinų pirmąją valandą nepasirodė. Antrąją valandą buvo keliomis daugiau, tačiau visos jos pralėkė matyt nė nenutuokdamos, kad tos dvi būtybės stovnčios šalikelėje yra ne kengūros. Jau kaukštelėjus šeštai mūsų laukimo valandai it per sapną lėtai mūsų link judėjo taip vadinamas kelių traukinys – ilgas nerangus monstriškas sunkvežimis (autostopo vilkai mums sakė jų nė neverta stabdyti). Mat jų stabdymo trajektorija anot vieno vairuotojo – apie kilometrą. O šis mūsų nuostabai pats jau lėtai čiuožė pakelės dulkėmis. Sustojo vos per pusmetrį nuo kuprinių ir mūsų nustebusių veidų. Įšokom nelaukę. Linksmo būdo tasmanas jaukiai šyptelėjo ir mūsų desperaciją puikiai suprato. Mus tą dieną jau jis matė kelis kartus ir nutarė apsisukti, kad visų užmirštus nelaimėlius galėtų paimti pats. Esperanza Sėdėjome ant suoliuko ir kirtome jogurtą. Tai tampa mūsų kasdieniniu ritualu. Mango jogurtas su avižiniais sausainiais. Šalia biblioteka, į kurią ketinome užsukti susimedžioti nemokamo interneto. Deja. Šansų nėra – viskas mokama. Todėl valgome jogurtą.


Nularboro plynė ‘Nul arbor’ – nulis medžių (lot.) vertimas gali bent kažkiek nupiešti geografinę tos plynės išvaizdą. Tai dykuma, kuria važiuosim bent pusantro tūkstančių kilometrų, todėl gerai turėti pakankamai maistinių ir gėriminių išteklių. Girdėjom, kad vanduo ten aukso kainos. Norsemanas sekmadienį liko uždarinėtomis palangėmis, tad paskutinės kiek pigesnės parduotuvės buvo nebe mūsų nosiai. Kolonėlės parduotuvėlėj labiau apsimokėjo nusipirkti didelį plastmasinį butelį pieno, ir vėliau prisipilti jį vandens, nei pirkti vandenį. Iki kitos didensnės parduotuvės teks palūkėt, kaip maždaug dukart nuo Kauno iki Maskvos.

Esperance Moteris atrišo savo šunį ir žvilgtelėjo į mus. Nusišypsojo. ‘Iš kur keliaujate?’. Iš Lietuvos. ‘O, aš turiu įsivaikinusį latvį’. Net žagtelėjom, o ši suskubo mums paaiškinti šiuos giminystės ryšius – ‘na, antrame gyvenime (virtualus portalas)’. Negaliu jūsų priimti name, nes prižiūriu svetimus namus, tačiau turiu jaukų karavaną. Tad jei norite, galiu pakviesti į jį’. Tą vakarą nakvojome nebe palapinėje, o nuo lietaus mus saugojo tvirtas stogas. Šiltas dušas. Ir vakarienė. Ryte Šeryl paruošė pusrytį, ir netrukus mes su jos kurčia padykusia kalyte nudardėjome pakrante apžiūrėti smaragdinių paplūdimių. Jie tušti ir laukiniai, ir atrodė, kad priklauso tik mums, kad niekas kitas čia nesilanko, ir net nežino, kad gali tokie egzistuoti. Ji kaskart rodė vis įmantresnį ir gražesnį, jūros vendens mėlis vis gilėjo, o smėlis vis labiau balo. Kol galiausiai atsidūrėme Keip le Grand (Cape Le Grande) nacionaliniame parke. Čia neištvėrę šokom į šaltas žalsvai mėlynas bangas. Šeryl irgi įbrido, bet tik šaukė mums pavymui ‘atsargiai, žiūrėkit ar nėra ryklių’, ar ‘ak, neperšalkit!’. Ji taip norėjo, kad mes pamatytumėme ant smėlio sukritusias kengūras, bet šios tik šokinėjo šen bei ten per pusdykumes.

Karolis Susėdom ant kelio, vedančio į tą bemedienę. Na, bent kažkuriam laikui išteklių turėtų užtekti. Be to, čia dar visai gera dislokacija, netoliese vis tik [vis dar] yra vaiduokliškas miestelis. Kai prie mūsų pristojo džipas, žagtelėjom. Tokį monstrą vadinti ‘tik džipu’ stačiai įžeidimas. Tai kiek sumažinta sunkvežimio versija. Kaip vairuotojas kukliai pristatė, kad tokios mašinos yra ‘ant ribos’ prie neleistinų gabaritų. Klestelėjom į laivo-lėktuvo-kelių traukinio hibrido kailinį saloną, ir nuplaukėm tolyn į dykumą. Važiuosime su dviem broliais pokštininkais kelias dienas apie porą tūkstančių km.

Team LT. Šeryl papasakotos gyvenimo dramos suartino mus. Jau kitą rytą, kai ruošėmės keliauti tolyn, ji iš sandėliuko pradėjo traukti produktus. ‘Važiuosite per dykumą, o ten maistas brangus. Ir dar… aš šiandien jaučiu, kad norėčiau jus pavežti iki Norsmano‘. ‚Iki ten bent 200 kilometrų‘ susirūpinom, tačiau moteris užsispyrusiai linktelėjo galvą, ir mes supratom, kad jai tai padaryti yra svarbu. Iki paskutiniųjų minučių dalijomės savo gyvenimo istorijomis, ir regis jautėmės kaip seniai pažįstami draugai. Paleidus mus ir atlikus visus sunkius atsisveikinimo ritualus, ji dar pabandė sutranzuoti kelis sunkvežimius.

Įjungtas ‘kruizo’ režimas ir mes plaukiame dykuma. Kelias tiesus it afrikietiškas stuburas, ir mes pradedame spėlioti, kiek gi galėtų būti kilometrų iki tos ar kitos kalvos. Medžių aukštis pamažu nyko, ir galiausiai krūmai sumažėjo iki juokingo minimumo. Kol galiausiai visai prapuolė. Bet va ten, ne taip jau toli nuo dykumos kelio – status skardis, krentantis tiesiai į Pietinį vandenyną. Du broliai nepaliauja juokauti, o kadangi savo galingą monstrą jie varo iš Perto į Brisbeiną, ir šiuo keliu važiuoja pirmą kartą, patiems knieti stabelti įdomesnėje vietelėje. Viena netikėta jų mus tiesiog iš koto vertė. Tas pats smaragdinis vanduo, tik šįkart plauna ne baltą smėlį, bet skardžio kojas, nusidriekusias tolyn. Skardis tarpais gerokai ištrupėjęs, bet mums knieti nueiti ‘ant va to kraštelio’, po kurio adrenalinas plūsteli galvon. Akimirką tykiai sėdim ant pasaulio krašto. Pietinis Okeanas


gyvatės miega. Bet vasarą čia jų knibžda. Šiaip jos bailios. Tik tigrinė ne. Ji mat saugo savo teritoriją. Kartą ji gerokai mane vijosi. Netgi trumpinant kelią, ji jau buvo nuslinkusi pakankamai, kad gerokai išgąsdintų’. Sukritom prie didelio laužo, ir išmiegojom tiesiog po atviru dangumi. Į Melburną iš pradžių įvažiavom kiek su nerimu. Tiesiai iš gamtos pakliūname į didmiestį. Žmonių gausa ir šaltumas gali kiek išgąsdinti. Tačiau tai visai jaukus miestas gyventi. Gražiai sutvarkytos upės Jaros pakrantės, grupelė dangoraižių, gausūs parkai ir nenustygstantis kultūrinis gyvenimas. CBD (Central Business District) – Centrinis verslo rajonas – kiek statiškas ir nuobodokas, tvarkingais lopais išraižytas, ir kur ne kur slepiantis karalienės Viktorijos laikų architektūros likučius. Nepastebim, kaip laikrodis stukteli pusantro mėnesio. Australijos lietuviai

Įmportuoti kupranugariai ir daug kitų gyvių ant kelio. | Imported camels and other animals on the road. Ant greitkelio tranzuoti Australijoje teoriškai negalima. Nebent esi paliktas tokioj vietoj, kur nelabai gali pasirinkti. Suglaudę ausis laukiame, kad kas greitutėliai paimtų. Užmatėm, kad vienas džipas kol sumąstė sustoti, tapo vėloka. Jis mitriai apsisuko ir sugrįžo. Mašinos bagažinėje narvelis pilnas ulbančių ir krenkščiančių paukščių. Bet jis nevažiuoja į Melburną. Keithas važiuoja prie vandenyno. Tai reikštų malonų nusukimą. Lekiam. Pakeliui besidalinant gyvenimiškomis istorijomis, tolimas kelias neprailgo. ‘Matėt ant kelio tupinčią koalą?’. ‘Pralekiant galvojom šuniukas ten, ar ką’. Keithas apsisuka, ir sugrįžta. Koala apšviesta tik mašininių žibintų tingiai sėdėjo ant baltos kelio linijos. Po kelių minučių, lėtai pasikėlė ir nutipeno nuo kelio prie matyt savo medžio. Ilgais aštriais nagais kibdama į medžio kamieną, užsirioglino ir toliau ramiai ir nepajudinamai stebėjo mus. Jei pasukdavo galvą į šoną, tai it sulėtintame kine. Atvažiavus prie Keitho namų, apsinakvojome kaimynų sode ant minkštos sodrios žolės. Tikriausiai turėsime ne visai klasikinį išdegintais laukais Australijos paveikslą. Mūsų peizaže jis žalių vaiskių spalvų. Žieminis. Keithas kitą rytą vaišino pusryčiais ir nenusiramino, kol neapvežiojo visų įmanomų pakrančių, galiausiai mus nubogindamas mūsų prašymu prie vandenyno. Drėgnas šaltukas kiek stingdė pirštus, tačiau besileidžiančios saulės nutviekstos uolos ir kažkur toli nosies tiesumu Antarktidą skalaujantis okeanas buvo nebloga proga kuriam laikui atsisveikinti su gamta. Net mėnesį ketiname pailsėti Melburne. Melburnas

Vieno lietuvio sodyboje miške. Susikūrėme milžinišką laužą už praėjusias Jonines. | In one of Lithuanian guy's summer residence. A massive bonfire to remember a lithuanian pagon celebration - Joninės. Po mūsų tranzavimo po Australijos dykynes ir paplūdimius, netikėtai atsiduriame visiškoje Australijos lietuvių globoje. Jie teikia mums progos gerai pasirengti kitam kelionės etapui. Lietuvių klubo susitikimai vyksta lietuviams priklausiančiam pastate su užrašu ‘Lithuanian club’ (lietuvių klubas). Jie kas sekmadienį suguža čia suvalgyti lietuviško patiekalo – bulvių plokštainio ar balandėlių, apšnekėti prabėgusios savaitės. Kai kurie jų lietuviškai nebekalba, ar kalba sunkiai. Kiti pavyzdingai išlaikę senovinę ir labai mielai skambančią mūsų kalbą. Kai kuriems jauniesniesiems, nepaspaustiems tėvų, kur kas sunkiau sudėlioti sakinį. Kai kurie tiesiog tarpusavyje šneka angliškai. Visi jų turi istorijas. Daugelis atvykę panašiu metu, bėgę nuo Sibiro glūdumų. Galėtumėm ilgai klausyti visų jų pasakojimų apie laivus, darbus čia atvykus ir netokią saldžią jų dalią tada. Tik tiek, kad ji buvo saugi ir soti. Vis tik dauguma jų ant šilto patalo neužsnūdo. Jie darydavo ‘vajus’, kad tik surinktų pinigų Lietuvai ir išsiųstų jų stokojantiems, protestuodavo, kai kuri nors valstybė paskelbdavo okupaciją esant teisėta. Dažnai ir patys australai važiuodavo patys įteikti aukų, kad jie nueitų į teisingas rankas. Liūdnesnių atvejų vis tiek pasitaikydavo tėvynėj, mat nelemtas godumas nedavė ramybės kai kuriems valdininkams. Lina, dar pažįstama nuo Niukastlio laikų, tapo mūsų angelu sargu ir ryšių užmezgėja. Milda su australu Andriumi pakviečia nakvynės pas save ir mes prikaupę juoko atsargų, jų draugijoje džiaugiamės gerą savaitėlę. Netgi ragaujame bluvių plokštainio su kengūros mėsa bei dalijamės kelionių patirtimis, mat jie tikri kelionių liūtai. Tada estafetę perima Dana Binkis, Australijos lietuvė, ne tik atvėrusi savo namų duris, bet ir ne vieną vakarą ruošusi mums vakarienę ar aprodžiusi Melburno vieną kitą netikėtą vietelę, pvz. miesto kazino, kuriame budriomis ar žuvies akimis į ekranėlius spoksojo lobių medžiotojai. Sidnėjuje mus labai maloniia priglaudžia Rita Baltušytė Ormsby, dirbusi ‘Amerikos balse’ ir dar dabar aktyviai sudarinėja knygas.

Mus jau nuo Kirgizstano vadinusi Lina ir jos namai Melburne. | Lina - friend that kept inviting us since Kyrigzstan. Linas, nors gimęs Australijoje, puikiai kalbantis lietuvių kalba ir dar vaikus pareigingai mokydamas lietuviško žodžio, mus perėmė iš Keitho. Keliom dienom užsukam į gilų Lino tėčiui priklausantį mišką. ‘Žiema, tai visos


Didinga vieta su iš vandens išstypusiomis uolų liekanomis. Tačiau visas tas turistinis šurmulys – nesvarbu žiema ar vasara – perpus sumažina įspūdį, mat norisi kuo greičiau trauktis nuo blyksinčių foto aparatų ir šėliojančių žmonių, kuriems nesvarbu, ar ten būtų uolos, dinozauras, ar penkių centų moneta. Svarbiausia, kad bus galima ‘užsidėti varnelę’ ir pasididžiuoti ‘aš ten buvau’. Net pyktelėjom, kai ramiai stebint laiko ir sūraus galingo vandens alinanamas uolas, kas metus netenkančias bent 2 centimetrų, pradėjo stumdyti turistai. Mat, ‘kaip čia dabar jūs tiesiog stovite ir stebite. Čia tik reikia ateiti, nusifotografuoti ir traukti tolyn’. Tokios nerašytos turistinės taisyklės mus išvestų iš proto. Kur kas didesnį įspūdį mums palieka Grotto – uolėta arka ir jaukus uždaras kiek vandens pripildytas užkaboris. Jis nuošalus, ir tik vienas kitas čia atklysta. Tokios vietos palieka kur kas jaukesnį jausmą. Sidnėjus

Lina, Evelina, Karolis, Milda, Andrew. And Lithuanian beer. Galiausiai surengiame Gyvenimo kelionės pasakojimo popietę. Visi klausosi smalsiai, o po to mielai paremia mūsų tolesnius nuotykius Amerikoje. Su jais dar prieš kelias savaites valstybingumo dienos proga traukėme Lietuvos himną, ir iš kito pasaulio krašto jautėme pulsą su visais pasaulio lietuviais. Didysis Vandenyno kelias (Great Ocean Road)

Operos namai. | Opera house. Į Sidnėjų atkeliavom per kelias dienas. Žmonės pasitaikė įvairūs, ir kaip visada įdomūs. Štai vienas nusivežė mus į savo fabriką ar parodė vietinio sukilėlio Ned Kelly vietą, kurioje buvo peršautas 6 kulkomis, ir išgydytas tam, kad po to būtų pakartas. Bet labiausiai mums įstrigo kitas ekipažas. Vienas keleivis nuo pat pradžių buvo labai susidomėjęs mūsų kelionėmis, o kai mes pradėjome klausinėti apie jo gyvenimą, jis labai atvirai pradėjo dalintis apie jo nelabą praeitį. ‘Koks įspūdingiausias dalykas, kokį esi daręs’ paklausėm mums jau įprasto klausimo. ‘Pagrobiau žmogų ir kankinau jį 12 valandų, tada jį sulaužiau pirštą ir paleidau’. Istorija nuskambėjo kaip nevykęs pokštas, deja už šį pokštą jam teko praleisti 7 gyvenimo metus kalėjime. Kuriame jis užbaigė… universitetą psichologijos srityje. Jis papasakojo, ir apie stiprias gaujas, kurioms priklauso kaliniai. ‘Niekada nieko nesiskolinsi iš juodųjų (suprask, aborigenų), nes jie priklauso kitai rasei’. Rasizmas tarp esamų ar buvusių kalinių viduramžių lygio. Pačio pasakotojo motina – aborigenė, bet niekada to nepripažintų. Ak, tos netikėtos gyvenimo istorijos. 12 Apaštalų - be galo turistiška vieta. Tikriausiai atpratome nuo tokių populiarių vietų, nes įspūdžio didelio nepaliko. | 12 Opostles - very very touristic place. Prisijungėm prie Melburno lietuvių klubo šokių grupės, važiavusios prie Didžiojo Vandenyno kelio. Ir mes nutarėm traukti drauge, bet miegoti palapinėje tiesiog prie vandens. Daugiasluoksnės įvairiaspalvės stačios uolos, ir kelelis auštyn žemyn vedantis veik neatsiplešiant nuo smaragdinio vandens. Pirmą kartą miegojome kempinge. Nemokamas, ir čia tokių aplink nemažai. Blanket bay arba Antklodės krantas. Šalia okeanas, prie kurio naktį einam žiūrėt kylančio mėnulio, o ryte – kylančios saulės. Maistą paliekame maišeliuose ant stalo, ir pusės jo iš ryto neberandame. Matyt mažiosios kengūros (wallabies) naktį svečiavosi ir pasidalino maistą su nesusipratusiais turistais. Ryte, kol vanduo dar neužliejo uolingo dugno, einam pasivaikščioti. Mikroskopinio dydžio margos kriauklės, nebegyvas krabas, ir iš koto verčiantis saulėtekis. Dieną jungiamės su visais jaunaisiais lietuviais, kurių kai kurių lietuvių kalba yra stebėtinai švari ir taisyklinga. Labai jau norėjosi pamatyti Dvyliką Apaštalų, mat šis, girdėjome, vienas iš gamtinių stebuklų.

Sidnėjaus ir Melburno nuolatinė kova primena Vilniaus ir Kauno kovą. Viename žmonės labiau elegantiški, kitame atsipalaidavę, bet štai ten daugiau turistų, mat jie turi įspūdingąjį tiltą ir buriuotus Operos rūmus, kur tikriausiai kiekvienas vaikas atpažintų, kad čia – Sidnėjus. Turistų čia tikrai nemažai, bet drąsiai galima rasti savo vietelę prie vandens ar parkuose. Įspūdingas miestas. Ir jau įsivėlėm į tą pačią dilemą ‘kuris mums labiau patinka’, nes palikom Melburną su šiltais jausmais. Paskutinės valandos saulėtoje žieminėje Australijoje. Keliam sparnus akimirkai į Havajus, o toliau į Aliaską, ir žemyn. Naujas etapas prasideda. Praktiniai patarimai Maistas Po Indonezijos australiškos maisto kainos pasirodė milžiniškos, ir net kokią savaitę mes labai atsargiai rinkomės ką valgyti ir apsiribodavome jogurtu, tuno ar pupelių skardinėmis. Ilgainiui pradėjome šiek tiek labiau gaudytis, kur ir ką galima pirkti. Australijoje yra du pagrindiniai nacionaliniai supermarketai (Coles ir Woolworths) ir vokiškasis Aldi. Dažniausiai mūsų lankomas buvo žinoma Aldi. Čia galima ir vaisių ar daržovių pigiau atrasti, ir mūsų mėgstamo humuso (nepainioti su žemės humusu:). Tačiau pasivaikščiojus po Coles ir Woolworths irgi galima atrasti


nupigintų produktų. Dar be abejo yra turgus. Kai kurie jų skirti išrankiesiems, o kiti – ypač azijiečių – daug pigesni ir siūlantys tikrai gerą daržovių asortimentą. Miegas

Kitas posukis už 1172km. Sako ilgiausias tiesiausias kelias pasaulyje. | Next turn in 1172km. They say it's the longest straight road in the world.

Miegant fermerio laukuose kelyje link Sidnėjaus. | Sleeping in some farmers field on the way to Sydney. Keliaujantiems su palapinėmis turime pastebėti, kad Australijoje yra nemokamų ir mokamų (jų nenaudojome) kempingų. Dažnai paplūdimiai yra prižiūrimi taip vadinamų reindžerių, kurie anot vietinių yra griežti ir negailestingi. Baudos už palapinės statymą neleistinoje vietoje apie 150 dolerių. Kadangi keliavome žiemos metu, vietos būdavo nelankomos jokių policininkų, tada jokių svečių mes nesusilaukdavome. Vasaros metu greičiausiai laužo nepavyks kurti, mat gaisro tikimybė didžiulė. Miegojome ir dykumoje. Dažnas vietinis patars, kad vasaros metu gali pasitaikyti viena kita gyvatė. Dažniausiai jos esti bailios ir treptelėjus garsiau, pačios spruks nuo kelio. Atsitikus nelaimei labai svarbu (nors be abejo sudėtinga) įsidėmėti, kokios spalvos ar raštų gyvis, mat ir priešnuodžiai nuo to priklauso. Reiktų būti atsargiems dėl vorų. Visi baidosi juodojo raudona nugara. Todėl miegant palapinėje, jei laikėte batus išorėje, reiktų juos išsikratyti, ar kas nors neįsirangė ten pasišildyti. Visi mus ramino, kad žiemos metu visi gyviai giliai miega, todėl neturėtumėme nervintis. Oro uostas ir vizos Prieš skrendant į Australiją, reikia pasirūpinti viza ar elektroniu leidimu iš anksto. Paprasčiausia gauti e-vizitor leidimą internetu. Jokio vizos lapuko į jūsų pasą jums nelipdys. Jūs tiesiog būsite jų sistemoje. Užpildyti galima čia.

Tranzuoti buvo labai paprasta net ir dviems žmonėms. Vairuotojai stojo noriai, daugiausiai patys kažkada prakeliavę. Jie mielai praveždavo pro įdomesnes vietas ir būdavo labai malonūs. Kartą dykumoje mums sustoja kelių policininkas, klausęs kaip mums sekasi ir ar mes apsilankėme viename iš parkų. Kažkas buvo minėjęs, kad kartais policininkai gali būti įkyrūs ir pridaryti bėdos, tačiau mums maloniai su juo pakalbėjus, jokių nesklandumų nekilo. Greitkeliuose žinoma geriau netranzuoti, o jeigu kitos išeities nėra, tada geriau tranzuoti greitkelio prieigose. Kanada – sulūžęs automobilis, karšti šaltiniai ir indėno gyvenimas rugsėjo 27, 2012 • LT • pagal Evelina 0 Komentarų Jukonas ir Britų Kolumbija – savadarbis automobilis ir karštosios versmės Kytas mus paėmė iš vietos, kurią prieš tai mus vežęs vairuotojas laikė kone prakeikta. “Kiek tik stovi ten tranzuotojų, vis po kelias dienas. Greičiausiai po savaitgalio važiuodamas į darbą, jus ten teberasiu’. Nerado. Lygiai po penkiolikos minučių mums sustojo Kytas. Jo treileris atrodė it vežtų kokią garso aparatūrą koncertui. Greit susipažinom su bent šešiais motociklais, gabenamais, uch kaip mums pasisekė – iš Aliaskos į žemesniąsias 48 ‘lower 48′. Regis, mūsų kelionė drauge užtruks ne vieną dieną garsiuoju Aliaskos Kanados greitkeliu – Alkanu (Alcan). Iš 2200 kilometrų mes su juo nuvažiavom daugiau nei du tūkstančius.

Reikia turėti omenyje, kad net ir užpildžius e-visitor formą, nors dauguma atvejų bus peržiūrėti labai greitai ir atsakymą jūs gausite per vieną ar kelias dienas, tačiau jus taip pat gali paprašyti atsiųsti elektroniniu paštu tam tikrus dokumentus kaip pvz. pastarųjų trijų mėnesių banko deklaracijas, rodančias, kad galėsite pragyventi Australijoje; nurodyti kelionės maršrutą, žmonių vardus, pas kuriuos apsistosite. Nepateikus prašomų dokumentų, elektroninis leidimas įvažiuoti į Australiją jums bus nesuteiktas. Galimos ir kitos vizos. Pasiskaityti daugiau galima čia. Prieš skrendant į Australiją reikia atsikratyti bet kokių vaisių ar daržovių. Australijos pasienio darbuotojai gali būti labai griežti, todėl rizikuoti tikrai neverta. Prieš leidžiantis lėktuvu jums įteiks deklaracijos lapus, kuriuose taip pat geriau nemeluoti. Jei vežatės medinių dalykų, kriauklių ar šiaip ten pažymėtų daiktų, kur kas geriau atvirai juos deklaruoti. Mat tokio atveju jūsų daiktus patikrins, tačiau baudos neteks mokėti. O jei nedeklaravote daiktų, tačiau vis tik juos vežatės, jums teks sumokėti gana nemažą sumą, todėl tikrai geriau nerizikuoti. Dėl vaisių musyčių jus gali patikrinti ir kitose valstijose važiuojant keliu nustatytuose punktuose. Tarkim įvažiuojant iš Vakarinės Australijos į Pietinę, jūsų automobilį ar daiktus taip pat gali patikrinti ‘vaisių pareigūnas’. Mat pietinė Australija paniškai bijo vaisių musyčių.Geriausia juos suvalgyti arba jų atsikratyti. Tranzas

Dieviškas jausmas nuogiem ryte įšokti į stingdantį vandenį ir pradėti dieną su daug energijos. | It is wonderful feeling to start a day with a quick dip in a freezing water. Įvažiavus į Kanados žemę dar bent dešimtuką mylių mes neaptikom pasienio posto. Jau lyg ir sveikint sėkmingai atvykus, bet kad dar lyg ir nesam oficiliai įvažiavę į šalį. Gamta vis dar aliaskinė. Pasienyje kaip kareiviai ištrimituojam savo baltą melą: taip taip, rugsėjo 28 išskrisime iš Havajų atgal į Australiją. Stačiai melas. Bilietą mes iš tikrųjų turime, bet pirmai progai pasitaikius jau įvažiavus į valstijas, mes jį atšauksim. Antraip Havajus (ir apskritai Ameriką) būtumėme matę kaip savo ausis. Pasienietis gūžčioja pečiais ‘bet sakot, kad dabar važiuojate į Čikagą’. O taip, čia jau tikra tiesa. Mūsų tiesos ir melo labirintuose jis ilgai neklaidžiojo, matyt pasitenkinęs faktu, jog Kanadoj neužsibūsim. Sveiki atvaykę.


Gamta jau sodrėjo, rudeniškos spalvos nebepasivijo mūsų, o tik perėjo į kiek turtingesnes mėlynųjų eglių šakas. Labai jau lieknos jos buvo pačioje Aliaskos šiaurėje, o čia viskas auga vešliau. Ežerų prisėta, upės viena kitą vejasi. Jau pirmasis kempingas, už kurį Kytas žutbūt pasiryžęs mokėt, sugrąžina mus į gamtą. Vakare drauge plepam apie vertybes ir neįtikėtinus faktus. Iš ryto įšokam į geliantį upės vandenį.

Kanada | Canada Keliaujame su Kytu bent keturias dienas. Su visiškai svetimu žmogumi atviraujame, savo skaudžias ir linksmas istorijas pasakoja ir jis. Rusena laužiukas, o jis porina apie matytą griaustinio paukščio šešėlį (‘thunderbird’), kurio mat niekam nesiseka pamatyti, bet šešėlis persekioja ne vieną Amerikoje. Indėnai tvirtina, kad galingas šešių metrų paukštis iš tiesų egzistuoja, bet jį pamatyti labai sunku. Kytas tad matė tik šešėlį. Tiesa čia ar melas, nesvarbu. Svarbu, kad Kytas labai išradingas žmogus, ir mes netrukom tuo įsitikinti. Paties vairuotojo sukurptas dodžas atrodė patikimas – juk tokį treilerį tempia. Jis pats automobilį iš kelių mašinų sumeistravo. Dodžas kildamas į kalną pradeda dusti, o dar už netolimų kilometrų, ir visai užsispyrė. Kytas suka galvą, keičia filtrą, nepasiteisinus, bado senąjį – gal taip nekokybiškas benzinas paklius nebetrukdomas ir mes užuot puškavę, keliausim tolyn. Mašina iš pradžių dar energingai juda, bet kaskart judant įkalne, sunkiai kvėpuoja, ir galiausiai padūsta. Kytas vėl mąsto, ką protingo čia padarius. Vulkaniniai karštieji šaltiniai likus vos 20 kilometrų, atrodo nepasiekiami. Taip purpsėdamas nė pėsčiojo nepavysi.

Beragaujant 'poutine' - kanadietiškas patiekalas (bulvytės fri su padažu). Trying 'poutine' - canadian dish (fries with gravy). Su Kytu išsiskiriam netoliese nulinės mylios prie Dosono kryko (Dawson Creek). Su juo nuvažiavom 2000 kilometrų Aliaskos greitkelio. Paliekam Jukoną (Yukon) ir Britų Kolombiją (British Columbia), pačias gražiausias Kanados provincijas, juodąsias meškas ir bizonus jų pakelėse. Išsiskyrus su Kytu neretai pagalvojam, kaip būt buvę, jei toliau būtumėme tęsę savo kelionę per Ameriką. Prisiminę jį geru žodžiu, užeinam į netikėtai užmatytą kempingą. Kaip žinia, Kanadoje viskas mokama. Ak, pabandom. ‘Mes esam keliautojai, jau įveikę pusę pasaulio. Ar galėtumėme pasistatyti palapinę čia prie upelio?’ Jie ne tik leido pasistatyti palapinę, bet prinešė malkų, kurios šiaip jau mokamos, ir dar iš ryto pagamino sotų pusrytį. Ir dar pasidalinom istorijomis. Alberta – Kri indėno istorija bei dviračiai į Afriką

Verdame karštosiose versmėse. | We are enjoying the hot springs. Įveikiame. Tą vakarą ir visą kitą dieną plūduriuojame šiltuose vandenyse po atviru dangumi. Kytas išradingas. Jis užkelia ant stogo motociklo baką, jį įsodina į skalbinių krepšį, baką dujų vamzdeliais per stogą prijungia prie degalų pompos. Mašina pajuda, mes atsidūstame, ir jau greitai atsiduriame prie vulkaninių versmių. Tiesa, Kytas tądien buvo tikras herojus netikėtai mus sustabdžiusiems keliautojams automobiliu. ‘Ką mums daryti – benzinas teka, ir mes nežinome, ką daryti’. Kytas jau lenda po jų mašina, ir netrukus jaunuoliai iš kelių šalių (tarp kitko, visi koučserferiai) jau patys dėkingiausi už išgelbėtą kelionę. Lairdo upės (Liard River) karšti vulkaniniai šaltiniai buvo tikra atgaiva po neaiškios dienos, o Kytui ir gera proga nusiplaut tepalus. Mirksti regis karštoj vonioj, tik kad aplink tropiniai augalai ir dangus. Bandom eiti artyn ištakų, karšta taip, kad vos tegali išbūti. Senolis moko: pritūpkit, ir rankomis vėsų vandenį iš dugno link savęs stumkit’. Nueinam iki pat degančių akmenų – stovėti ant jų reiškia norėti apskrusti it kokiai kiaušinienei.

Galvojome pasistatysime palapinę prie upelio, bet šalia pamatę kempingą su daug pievelės ir laužavietėm, pagalvojom pasiprašyti vietos. Gavome ne tik malkų, bet ir nemokamus pusryčius! | We wanted to pich a tent next to a river, but there was a campsite with lots of fireplaces, so we thought of trying our luck. In the end we got some free wood and a breakfast in the morning! ‘Mano darbas – kirsti medžius’ pradėjo pasakoti Gordonas. Iš veido bruožų – rusvos spalvos ir kiek įkirptų akių – galėjai matyti, kad jis greičiausiai vietinis. Indėnas. ‘O tai taip prieštarauja tuo, kuo aš tikiu. Medžiai, gamta, viskas turi sielą. Jie gyvi.’ Ir nuo čia prasideda jo įdomi gyvenimo istorija, kuria jis pasidalino nesibodėdamas. ‘Viena


senolė perspėjo: ateis laikai, kai mūsų žemę išvagos baisios venos. Niekas tada jos nesuprato. Dabar matom – mūsų žemę išvagoję naftos vamzdžiai’, – apgailestaudamas jis pasakojo. Tačiau kita vertus, jo asmeninė gyvenimo istorja solidi. Iš pradžių, kaip jis porina – jo gyvenimo tikslas buvo būti laimingu. Jis pirko mašinas, mėgavosi merginų draugija, galiausiai įsmuko į alkoholio ir narkotikų pelkes. Visa tai jam turėjo teikti laimės. O neteikė. Jis jautėsi nelaimingas ir smengantis į duobę. Dukart kalėjimas. Bedugnė. Jį mama kartą pakvietė šokti saulės šokio. Tai vienas iš tradicinių indėnų šokių. Vėliau jis pradėjo lankytis taip vadinamose ‘sweat lodge’ – indėnų pirtyse, kuriose jie mokosi dvasinių dalykų, mato gyvūnų vizijas, ir ilgainiui įgauna dvasinės stiprybės. ‘Noriu tos merginos, kad ji suteiktų man laimę’ jis sakė vyresniajam. ‘Ne, čia taip nedaroma’. Tik ilgainiui jis suvokė, kad svarbiausia yra vidinė dvasinė ramybė. Vyresnieji nedavė jam tikslių atsakymų, jie tiesiog skatino jį išmąstyti. Nebeliko vietos pavydui, nesveikai konkurencijai, pykčiui. Septynis metus jis gyvena taikoje su savimi. Dabar jis net padeda kitiems Anoniminių Alkoholikų klube. ‘Mano indėniškas vardas Andidio, bet močiutė vadindavo ‘Apčiou’, tai reiškia ‘mažas’ – prieš atsisveikindamas prisistatė. ‘Su kuo ateini į pasaulį, tuo pasaulis žiūri į tave’ tarsi nuramino ir padrąsinomūsų kitiems etapams. Jam tik buvo labai įdomu, kodėl katalikai vis prašo pinigų bažnyčiai, bet tiek daug skurstančių ir badaujančių katalikų. ‘Nors ir čia yra vyrseniųjų, kuriais negalima pasitikėti’ samprotavo.

Miesteliai užsikrėtę tikra didybės manija - didžiausias pasaulyje vėlykinis kiaušinis. Ukrainiečių benduomenės sukurtas. | The biggest easter egg in the world in a land of Ukranian community.

Paul - tranzuotojas, dviratininkas, mus begalo šiltai priėmęs į namus žmogus. | Paul - hitch-hiker, cyclist, wonderful traveller that invited us to his home. Ketinom nutranzuoti iki Edmontono, ir ten padaryti dienos pertrauką. Kai mums sustojo Polas, iš pradžių paprašėm pametėti tik iki kokio McDonaldo, kad galėtumėme internetą susižvejoti. ‘Tai pas mane namuose galite’. Vėliau pasiūlė ne tik dušą, bet net ir čia apsinakvoti. Polas keliautojas, gal dėl to iš pusės žodžio mus suprato. Jis pats dviračiais pervažiavęs Afriką, tranzavęs Europoje ir Amerikoje. Jo padrąsinimas buvo įkvepiantis. Kitą dieną mes pamatėme, kad Polas ne tik pats dviratininkas, bet ir rūpinasi, kad Afrikoje žmonės galėtų įsigyti kuro nereikalaujančios transporto priemonės. Tądien jis iš vienos bažnyčios surinko apie du šimtus dviračių, kuriuos ilgainiui sudės į konteinerį ir išsiųs Afrikon. Organizacija šiaip jau veikia vien savanoriškais pagrindais, ir jos partneris yra gerai žinomas aktorius Ben Stiller. Jei kam įdomu sužinoti daugiau apie tokį projektą, gal net prisidėti, paskaitykite http://www.bicycles-for-humanity.org/ Saskačevanas: naminė kiaulė mašinoje, didžiausias pasaulyje velykinis kiaušinis ir 2600km vienu ypu iki Čikagos Polas mus pametėjo iki patogesnės vietos tranzui. Prie mūsų priėjo moteriškė iš netoliese stovinčio kempervano, ir pasiūlė sumuštinių. ‘Mano dukra tranzavo po Kanadą, ir jis man liepė pamačius tranzuotojus visada jais pasirūpinti’. O buvom iš tiesų jau gerokai išalkę. Tas netikėtas žmonių paslaugumas mus vis dar maloniai stebina.

Pakeliui dar vienas vairuotojas mums sumąstė parodyti vieną iš mažų miestelių pasididžiavimo objektų. ‘Jūs nustebsite, kiek maži miesteliai gali padaryti, kad tik išgarsėtų. Štai Vegreville miestelis garsėja didžiausiu velykiniu kiaušiniu ‘Pysanka’. Saskačevanas – prerijos, tad traukė daugiausiai žemdirbyste užsiimančius europiečius. Ukrainiečiai šioje teritorijoje tiesiog klesti. Net ir vairuotojas turi slaviško kraujo, mat jo senelė ukrainietė. Šis mus užvežė apžiūrėti to pasaulinio garso kiaušinio. ‘Vienas kaimelis garsus tuo, kad turi ateivių nusileidimo taką. Jei jie atskris į žemę, turės kur nusileisti’. Traukiam toliau. Niekur ilgėliau nebeketiname apsistoti. ‘Kad taip kas važiuotų iki Čikagos’ atsidusom. Netrukus sustoja prabangokas automobilis. Įsėdam, o ant galinės sėdynės sėdi kiaulė. Nepatenkinta kriuksi. Nagučiai rožine spalva padažyti. Šeimininkai šypteli pamatę mūsų nustebusius veidus. Matyt prie to jie jau įpratę. Šeimininkė maitina mažutį ožiuką. Matyt žmonės myli gyvuliukus. ‘Tai kur važiuojat dabar?’ išklausę mūsų istorijos pasiteiravo. ‘Mes į Čikagą’. ‘Mes irgi už poros dienų važiuojam pro ten. Jei norite, galite apsistoti pas mus fermoje. Turime jakų, karvių, ožių, miniatiūrinį arklį ir asilą’. Tokios galimybės pražiopsoti neketinome. Ir po valandėlės kitos mes apsistojame Vilis ir Džeraldine fermoje. Vilis – kanadietis,Džeraldinė – iš Alabamos. Susipažino internetu. Dabar gražiai augina būrį faunos. Glostėm jakų ragus, asilas kramtė rankas, miniatiūrinis arklys atrodė tarsi iš pasakos mažiesiems, o ožkos niekaip nesidavė pamelžiamos. Man. Bet Karolis susidorojo drąsiai. Kitą vakarą aplankėm karvių puotą, o viena jų kaip tik tądien atsivedė veršiuką ir paslėpė miškelyje, kad pikta akis nenugvelbtų.


Ko gero pats lengviausias oreantavimąsis mieste. A.. B.. C gatvė.. D.. | I guess the easiest city navigation ever. A.. B.. C street.. D..

Pajudam iš Kanados lauk. Per dieną šeimininkai nuvažiuoja tūkstantį su geru trupučiu kilometrų, ir mes iškamantinėti JAV pasienyje, galiausiai ją kertam. Kanada – Koldirjerai šiaurėje, iškarpyti upėmis ir ežerais, o plačios lygios it biliardo stalas prerijos pietinėse provincijose. Paslaugūs ir linksmi žmonės. Bizonai, juodosios meškos ir grizliai. Kanadą palikom su labai maloniu jausmu.

Į vieną gausiausių miestų Aliaskoje – jei galima apskritai kalbėti apie žmonių gausą šiuose kraštuose – atskridome iš Havajų. Oro uoste už stiklo mus iškart pasitinka grizlio, vilko ir bebro albinoso iškamšos. Kol jos žiūri į tave per atstumą, ramu. Jau pradeda kutenti padus ar kažkur paširdžiuos, nes teks išeiti į laukinę gamtą, ir visai įmanoma, kad kelią gali pastoti vienas iš šių gražaus kailio ir visai malonaus snukio, bet nenuspėjamo charakterio savininkų. Ankoraže iškart nukulniuojame į informacijos centrą. Mus domina viskas – nuo gražiausių vietų iki saugumo klausimų. ‘Oo, Aliaskoje jei išklysi iš kelio ir pasitempsi koją, gali taip ir galą gauti’ gąsdina mus apsauginis, išklausęs mūsų trumpą istorijos ataskaitą. ‘Žmonių aplink nėra, mobilaus ryšio irgi žinoma nėra’. Centre smulkiai išklausinėjame apie meškas, vilkus, briedžius, ir uogas. Taigi keletas patarimų tiems, kurie ketina keliauti į tokius laukinius kraštus. Meškos

Praktiniai patarimai keliaujantiems paprastai Kanadoje Viza Keliauti po Kanadą 90 dienų vizos nereikia su biometriniu pasu. Maistas Kanada ne ką pigesnė nei Aliaska ar Havajai, tad jau kainų aukštis – įprastas reiškinys. Reikia mąstyti ir suktis. Tiesa, mes apsipirkome tik kartą penkioms dienoms, užmokėjome kortele, o grynųjų net ir neturėjom. Taip ir pralėkėm nepamatydami, kaip ten atrodo kanadietiški doleriai. Kita vertus, tai rodo, kokie draugiški yra žmonės. Miegas Turistų centruose darbuotojai nustebs, jei paklausite, ar čia yra nemokamų kempingų. Nors mes netrukdomi pasistatydavome palapinę ir pakelėje. Šiaip jau čia be proto daug kempervenų, kurie dideli it autobusai keliauja kanadietiškais keliais. Transportas Tranzuoti Kanadoje, kaip ir Aliaskoje labai lengva. Žmonės paslaugūs ir labai malonūs. Netgi gali būti, kad būsite pakviesti apsistoti namuose. Per Jukoną ir Birtų Kolumbiją perskriejom vienu automobiliu, tad apie tranzo ypatumus negalėtumėme paporinti. Higiena Kempinguose karšti dušai, o upės skaidrios, bet šaltos. Aliaska – susitikimas su grizlių šeima, nemokamas skrydis virš taigos ir septynių dienų gyvenimas be civilizacijos rugsėjo 10, 2012 • LT • pagal Evelina 2 Komentarai Dažnas mūsų klausia, kokios šalys mums labiausiai patiko iki šiol. Kaip mat išskiemenuodavome ‘Iranas, Kinija…’ Po Aliaskos tenka perstumdyti labiausiai patikusių kraštų sąrašiuką. Aliaska – laukinis kraštas. Mylių mylias gali važiuoti miškais ir kloniais, o namų kaip nėra taip nėra. Į šią vietą jau norisi sugrįžti dar jos nepalikus. Užsimerkus iškyla spalvoti Daltono kelio kloniai ir kalvos, laukiniai žvėrys, taiga matyta iš viršaus, o burnoje – raudonosios laišišos skonis. Ankoražas – pirmosios pamokos apie laukinę gamtą ir pipirinis balionėlis prieš lokius už 50$

Nusileidus Aliaskoje oro uoste mus pasitiko grizlis. Draugiškas. | After landing in Alaska airport a grizzly met us. Friendly one. Aliaskoje gali susitikti su trijų spalvų lokiais, ir pagal ją gali nuspręsti, kaip elgtis. Tačiau viena yra aišku, nuo jų bėgti negali, ir neapsimoka. Jos gali greit perplaukti upes, lipti medžiais ir pasiekti bent 50km per valandą. Rudosios meškos su kuprele, arba grizliai, nemedžioja žmonių. Jei negąsdintum juodųjų meškų, jos šiaip irgi prie tavęs nekibtų. Baltieji lokiai, kad ir kaip jie pūkuotai ir švelniai atrodytų, žmogui yra pavojingiausi, ir be ginklo jų


teritorijoje geriau nė nevaikščioti, nes žmones jie medžiotų. Vaikščiojant atvirose vietose, palei upes, greičiausiai pamatyti galimą grizlį, o miškingose teritorijose – juodąją mešką. Bet kokiu atveju, einant viena ar kita teritorija geriausiai šūkalioti, garsiai kalbėti ar dainuoti. Šiaip meškos yra bailios, ir jei iš anksto įspėtos, maus į krūmus. Jei jas nustebinsi, jos ginsis. Ir štai tada jau reikia žiūrėti, ką darai. Matant grizlius jau iš tolo reikia ‘apsimesti dideliais’ – lėtai trauktis atgal mojuojant iškeltas rankas ir garsiai rėkti. Jei einate grupe, pavojaus tikimybė smarkiai sumažėja. Greičiausiai meška patrauks savu keliu. Jei vis tik ji puls, reikia gultis ant žemės ir susiriesti į kamuolį, apsaugoti pažeidžiamiausias vietas ir stengtis nejudėti. Kuprinę geriausiai palikti ant nugaros, nes taip ją apsaugosite. Jei puola juodoji meška, teks gintis ir kautis iki galo, ir jokiu būdu nereikia apsimesti negyvu. Į Aliaskos laukymes žmonės pasiima ‘bear spray’ – tai dujų balionėlis, kuriuo galima apsiginti nuo meškų. Jis pakankamai stiprios konsistencijos, nes paprastas dujų balionėlis nesuveiktų. Naktį meškos gali ateiti pašniukštinėti jūsų maisto. Dėl to geriausiai jį laikyti atskirai nuo palapinės. Denalio nacionaliniame parke jums duos stipraus plastiko konteinerius, į kuriuos galėsite įsidėti ne tik maistą, bet ir higienos priemones, mat visa, kas kvepia, masina šiuos gyvūnus. Prisiklausėme net tokių istorijų, kaip kad užkabinus aukštai ant medžio kuprinę su maistu, grizlė ateidavo nusikabinti jos, ir tiek jau savo nuosavybės šeimininkas tepamatė. Kiti gyvūnai Karolis, Josh, Evelina. Išvažiavus iš Ankoražo, mums sustoja kuklus amerikietis Džošas. Kaip ir daugelis vietinių istorijų prasideda ‘atvažiavau aplankyti draugo, įsimylėjau Aliaską, ir pasilikau gyvneti’. Džošas – pilotas, tad visai netikėtai neužilgo jis kukliai pasiūlo ‘jei turite laiko, galiu jus paskraidinti’. Atvipo lūpos. Atrodo, kad kas nors perskaitė slaptą svajonę ir tiesiog šiuo vienu sakiniu išgrojo. Mėlynas lėktuviukas ant pievos jau laukė savo šeimininko. Pritūpęs prie miško, jis atrodė vos vos sutalpins pilotą ir jo svečią. Skrisime pasikeisdami. Netrukus abu virš nerealios gamtos paskraidinami bent po pusantros valandos. Kur kas daugiau, Džošas buvo toks malonus, kad net gi leido mums patiems paragauti piloto duonos. Valdyti tokį lėktuvėlį regis ne taip jau sunku, tačiau reikia vis tiek žinoti daug detalių, stebėti prietaisus, vėją. Ir stebėtis gamta.

Ir kalnų ožys netoli. Deja, niekur gyvo jo taip ir nepamatėme per ko ne tris savaites Aliaskoje. | And the mountain goat was near. Though, we didn't see one over the next three days. Šiaip vilkų visi pataria nebijoti, nes šiuos gyvūnus pamatyti yra privilegija. Kita vertus, jei kartais jie pultų, tektų gintis lazdomis. Anot žinovų, briedžių reikia privengti, mat šie didžiuliai gyvūnai gali ant tavęs užlipti ir sutrypti. Ypač jei jo ausys nusisukusios į galą, reiškia jis pyksta. Tad geriausiai nuo jo bėgti. Kadangi briedžiai ne plėšrūnai, jie neturi instinkto vytis. Kad galėtumėme labiau pažinti Aliaskos uogas, kurių rugpjūčio mėnesį yra labai daug, nusipirkome mažą knygutę. Šiaurės Amerikoje, o ypač Aliaskoje, uogų gausu, ir gaila, jei neparagautumėme sultingųjų arbūzo uogų ar gausiai visur augančių juodujų uogų. Mėlynes atpažįstame puikiai, tačiau jos tikrai ne vienintelės šiuose kraštuose. Lėktuvėliu virš Aliaskos

Ore. | In the air.


Antra mūsų kelionės diena, o mes jau be žado stebim taigos miškus, seklias ar sraunias upes, skraidančius erelius ar besiganančius gyvūnus, ir į aukštį besistiebiančius kalnus. Besileidžianti saulė atsispindi ežeruose, o mes nardome visai prie pat vandens ar net po tiltu, visai šalia kalnų keterų ar sukame ratus aplink krioklį. Širdis kiek dreba iš susijaudinimo, nesvarbu mindant pedalus ar judinant vairą, o kartais tiesiog bandant užfiksuoti tą sunkiai aprašomą gamtą. Iš susijaudinimo telieka tik šūkčioti. Baierso ežeras: dainos meškoms ir pusryčiai su mėlynėmis Džošas mus papildomai paveža bent 50 mylių, ir mes nakvosime pirmąją naktį gamtoje. ‘Ryt iš ryto galėsite išbandyti taką, o nuo viršūnės jums atsivers ypatingi vaizdai’. Paragina – ‘dar imkit orkų’ į marinuotus agurkus panašių daržovių, Skanu. Iki stovyklavietės reikia nueiti bent kelias mylias, o jau visai tamsu. Miškas. Ežeras šalia. O galvoje – ‘meškos’. Reikia kalbėti, patartina garsiai. Kaip tyčia, nei viena tema neateina į galvą, nors paprastai galim filosofuoti 24 valandas nesustodami. Dainos žodžiai nuskambėjus pirmai eilutei kažkodėl pasimeta tamsoje. Balsas kiek pavargsta, tačiau sustoti neišeina.

Evelina Denaliu, anot vietinių atapaskų ‘Didžiuoju’, pavadinta aukščiausio Šiaurės Amerikos viršūnė. Vėliau ji buvo pervadinta senatoriaus (dar vėliau prezidento) Mckinlio vardu. Tai 6 milijonų akrų plotas, padalintas į 87 vienetus. Parkas išlikęs toks pats, kaip ir prieš 80 metų, mat žmonės gerbdami laukinę gamtą, išsaugojo, tad mes galim matyti ją tokią, kokią matė šios žemės protėviai. Šiuose kraštuose gyvena ir vietiniai atabaskai, kurie nors ir žvejoja ar medžioja, uogauja ar renka augalus, labai prižiūri gamtą. Čia nėra takų, tad keliausite tikrai laukiniais kraštais. Čia galima pamatyti grizlių, karibu, Dol avių, vilkų, briedžių ar arktinių voveraičių. Gamta daugiausiai tundra ir taiga: nykštukiniai krūmai, mėlynės, samanos ir kerpės, maumedžiai, gluosniai ir alksniai.

Prie Bayers ežero. | Camping at Bayers lake. Galiausiai nusimetame kuprines nemokamame kempinge. Gerai, kiek toliau nuo stovyklavietės yra didžiulis ‘meškų’ konteineris, į kurį sudedame savo daiktus, taigi smalsūs gyvūnai neturėtų trikdyti šiąnakt mūsų miego. Ryte vos pramerktom akim nuėjus prie ežero, peizažas vertas mažų mažiausiai išsižiojimo. Vandens veidrodis nepriekaištingai atspindi gilios žalios spalvos juostą ir debesėliais apsikaišiusius kalnus. O! Pašoka žuvis, veidrodis suraibuliuoja. Nurimsta. Tyla.

Norint keliauti laukine Denalio gamta, reikia gauti ‘backcountry’ leidimus. Jie nemokami, tereikia reindžeriams nurodyti, į kokias teritorijos dalis ketini keliauti ir jose stovklauti. Bilieto septynioms dienoms kaina – 10 dolerių. Atėję pas reindžerius drąsiai išrėžiame ‘eisime į parką septynioms dienoms’. Kiek nustebę reindžeriai paklausia, kur norėtumėme keliauti. Mat visa teritorija padalinta į bent aštuoniasdešimt vienetų, ir kai kuriose gali būti neribotai stovyklautojų, o kai kur leidžiama vos vienas kitas. Kai atkeliauji patirti laukinės gamtos, mažiausiai nori sutikti žmones. Juk nuo to čia ir bėgi.

Palikę savo nugarinius namučius konteineryje išsiruošiame į pažadėto grožio kalnus. Vakar praidainuotas balsas, šiandien tenka tik pakaitomis šūkalioti. Takas veda aukštyn, peizažas platėja. Ilgainiui medžių mažėja, kol telieka tik plikos uolos. Pagaunam save nuklystant į Škotijos kalnus. Lyg kas būtų juos išdidinęs, paįvairinęs, atbogino juos čia, į Aliaską. Kelias aukštyn užtrunka bent kelias valandas. Užlendam už uolos, kad šelmis vėjas neprapūstų, o patys sukertam šokoladukus ir sumuštinukus su sūriu, užsikerdami karštu vandeniu. Jau nuo kelionių po Britanijos kalvas suvokiam, kaip tokie paprasti dalykai gali būti beprotiškai skanūs. Pradeda lyti, ir mes turim leistis žemyn. Pakeliui iesiog ant kelio veržte veržiasi mėlynės ir arbūzinės uogos. Įkrentam į mėlynyną, ir nepasijudinam, kol nepripildom pilvų ir termosiukų. Pusryčiams turėsim avižinės košės su medumi ir mėlynėmis. Apie pusryčius pradedame svajoti jau dabar. Jau traukiant link kelio pradeda pilti taip, kad jau jaučiam savo deja į peršlampamas pavirtusiomis striukėmis ir gerokai įmirkusiais batais. Ant kelio nė gyvos dvasios. Kelios mašinos pravažiuoja nė nepastebėdamos peršlapusių pakeleivių. Po geros valandos sustoja aliaskietis. Karolis eina į pikapo bagažinę, o į kompaniją jam ateina šeiminko šuo. Kitas šunelis šildo mane vėsioje kabinoje. Vaizdai gražūs, tik tas nelemtas drebulys. Sustojame degalinėje, ir čia mūsų vairuotojo stotelė. Mes it pamišę įbėgam į šiltą patalpą ir išgeriam po du karšto šokolado puodukus. Maloni šiluma perbėga kūnu. Dar kiek pastoviniavę, einam lauk skubiai statytis palapinės, rengtis sausais drabužiais ir gultis į šiltutėlius miegmaišius. Denalio nacionalinis parkas – susitikimas su meškomis

Antroji žygio diena. | Second day of walking. Išsirenkame tris vienetus, gauname didžiulius konteinrius, skirtus 7-10 dienų išvykoms. Suslegiame visus daiktus, ir pametėti žalių (nemokamų) autobusų iki mūsų kelionės pradžios, pradedame savo septynių dienų laukinį gyvenimą. Išspjautiems iš saugaus autobuso į laukymę, nors ir ypatingo grožio, kiek neramu. Tuoj pat pradedame savo


grandininį šūkaliojimą. Spalvos žada netolimą rudenį. Tolstame nuo kelio, pradinis jaudulys po trupinį garuoja, ir jau tuoj tuoj pradėsim jausti stiprėjantį ryšį su gamta.

Ferbanksas – pakeliui į šiaurę

Keliaujant net ne takais per tokius laukinius kraštus geriau jau pažinti žemėlapį. Jis mums pasufleruoja, kur reiks brist per pelkynus, kuri kalnų perėja mūsų jėgoms. Apibendrinant visą mūsų kelionę per laukymę reiškė skausmingą brovimąsi pro krūmus, minkštą, bet varginantį klibinkščiavimą per samanas ir kerpes, šlampančius batus brendant per pelkes, kopimą į kalnus ir leidimąsi į slėnius, bridimą per upes, o galiausiai einant tvirtu akmenėtu pavasariais patvinstančiu upės dugnu. Iš ryto tolumoje matome briedį, ir tikimės, kad jo einant mūsų numatytu keliu nesusitiksime. Kitą rytą pro mūsų laikinus namus praeina karibu šeima, iš po kojų spėja pabėgi arktinė voveraitė. Vis tik mūsų laukinio gyvenimo kulminacija buvo susitikimas su grizlių šeima. Šis epizodas galbūt vertas keleto sakinių. Kulniuojame mes slėniu, šūkčiojame savo ‘o o!’ ar ‘hello!’. Ir staiga matau mešką su dviem meškiukais žiūrint tiesiai į mus. Meškučiai smalsiai apžiūrinėja ateinančiuosius, nieko nesibaido, aukščiau kelia galvą, uosto orą. Mama žiūri kiek aršiai, pasiruošus ginti mažylius, jei tik kas bandys juos nuskriausti. Karolis kaip niekur nieko traukia tolyn, mat jis nusileidęs į daubą, nė nemato, kad grėsmingai artinasi prie grizlių šeimynos. ‘Karolis, lokiai!’ Karolis bando traukti nepaklusniai it tyčia užstrigusį dujų balionėlį ir lėtai traukiasi atgal, mat 20 metrų atstumas yra kur kas per mažas nei turėtumėme laikytis. Kai jis atsitraukia, mes drauge iškėlę lazdas, jas mosuodami rėkiam kiek įstengdami, ir po truputį traukiamės atgal. Grizlė iš pradžių dar ketina eiti mūsų link, juolab kad vienas mažylių dar labai smalsiai ketino artintis prie tų nepažįstamųjų, bet paskui apsisuka ir vis trys nukiūtina į kitą pusę. Visa laimė, kad ne į tą, kurią mums reikėjo toliau traukti link kelio, mat tokiu atveju reiktų keisti maršrutą.

Mus pavežęs ir netikėtai į namus pasivadinęs Fairbanks miestelio gyventojas. | One Fairbanks town resident offered us a place to sleep at his house. Sumąstėm keliauti į šiaurę, tad po laukinio gyvenimo nutarėm apsistoti kelias dienas Ferbankse. Mums sustoja Artas, amerikietis, kaip ir daugelis kitų susigundęs žmonių nepertekliumi ir ypatinga gamta. Pats nemažai keliavęs, smalsiai klausėsi mūsų istorijos. Išsiskyrėm kažkaip greitai, ir net nespėjom įteikti savo blogo adreso. Jau kitą rytą, gauname žinutę per koučserfingo puslapį (www.couchsurfing.com), kad jis kviečia savo pagautos lašišos pietų. Tą popietę ne tik kertam raudonąją lašišą (apie jokias spalvas anksčiau nė nenumanėm), bet ir kalbamės su vietiniais apie medžioles, gyvūnus ir tai, kuo gyvena vietiniai aliaskiečiai. Po to apsinakvojam pas koučserferę Breną ir Deivydą, šlamščiam jų bičių medų, kol jie numarina biteles žiemai (jos aliaskiniam šalty neišgyventų). Po savaitės, pakeliui iš poliarinio rato, apsistojam vėl pas Artą, vėl gardžiuojamės jo sugauta lašiša ir namine duona, o ryte švarūs keliaujame tolyn. Bet prieš tai, nuokrypis į poliarinį ratą. Koldfutas – už poliarinio rato

Milžiniškos mėlynės mus lydėjo kiekvieną dieną. | Massive blueberries were everywhere we walked. Kojos vis dar drebėjo. Karolis spėjo nufotografuoti betolstančius žvėris. Galų gale atgavom kvapą. Lyg ir juokas atsirado. Lyg ir apsikeitėm pora sakinių. Bet į mus spoksantys grizliai dar visą dieną sėdėjo mūsų galvose. Kurį laiką sėdėjo galvoje ir kitas faktas. Kaip tik tą dieną (sužinojom tik sugrįžę) pirmąjį kartą parke grizlis sudraskė žmogų. Iš velioni fotografijų galima numanyti, kad šis užuot traukęsis atgal nuo ramiai uogaujančio žvėries, bandė jo naktrybę fotoaparatu. Grizlis pasitaikė negailestingas amerikiečiui, ir šis tapo mirtina auka. Dar kelias dienas sutikti vairuotojai kalbėjo apie šį nutikimą parke. Žaibiškai ateinantis ir išeinantis ruduo Denalyje, kaip ir visoje Aliaskoje yra stebinančiai žavus. Taiga iškaišyta nykštukiniais beržais ir melsvosiomis eglėmis, mėlynių krūmais ir kiti bent kokius lapelius turintys augalai staiga persidažo ryškiomis gelsvomis rausvomis spalvomis. Einam atvira laukyme, ir akys raibsta. Kai kur atrandame briedžio ar elnio ragus, ar net lokio kaukolę. O kad meškos jau čia keliauta, gali atspėti iš fekalijų, prisotintų uogomis. Kaip ir mes, meškos mėgsta mėlynes ar juodąsias uogas. Sraunios upės blizga saulėje, bet geriau jau per jas bristi atsargiai. Mums tenka tik keletas negilių brastų. Ne kartą srovė įmurkdė keliautojus savo vendenyse, o sunkus bagažas gali būti ir mirties priežastis. Tos septynios dienos buvo ypatinga patirtis. Žodžiu ypatinga sumažinom visą tą laukiniškumą, nepakartojamą grožį, baimes, sunkumus. Apie tai kalbėti nereikia. ‘Tai’ reikia patirti.


Šūnys rogėms. | Sled dogs.

77. Kelyje atgal į pietus link Fairbanks. | On the way back to the south to Fairbanks.

Į Prudou bėjų, patį šiauriausią įmanomą tašką keliauti atsisakome – tam, kad pamatytum Arkties vandenyną, tektų sumokėti turui 50 $. Tad mes nutranzuojame tik iki Koldfuto, bet aiškiai kertam poliarinį ratą. Už Koldfuto žmonės tegyvena retai. Apskritai, šiuo keliu daugiausiai kursuoja dideli sunkvežimiai, mat šiaurėje – tik naftos įmonės. Ir dar smalsūs keliautojai. Išlaukę keturias valandas sangkryžoje, kurioje tik miškai ir miškai, galiausiai sulaukiame ‘savo vairuotojo’ kaip kartais vadiname. Kori su savo drauge dirba virėju Koldfute, ten, kur žiemą telieka vos 10 žmonių. Jau kai pasiekiame mūsų šiauriausią tašką, lietus pliaupia negailestingai, tad Kori pasiūlo negyvenamą vagonėlį, sakydamas ‘ak, jums ten tikriausiai nepatiks, mat daug dulkių’. Atveriame duris, o ten net balta paklodė ant lovos. Tikri namai namučiai. Mes tuoj įsikuriame bent kelioms naktims. Vakare einame susitikti su Heidi Shoppenhurst, vietinie reindžere, gimusia, augusia, o dabar ir su vaikais gyvenančia ten, kur saulė kelias žiemos naktis net nepakyla, o vasarą nenusileidžia. Ji pasakoja apie ilgais žiemos mėnesiais pasivaikščiojimus šaltyje ir tyloje, o vasarą skubiai verdamas uogienes, medžioklę ir statomus namus – tiek daug reikia atlikt per tokią trumpą vasarą.

Iš Koldfuto per Ferbanksą galiausiai keliaujame Kanados link. Išmintingasis juodaodis smalsiai klausinėja apie Lietuvą, ir atvirai dalinasi savo gyvenimo istorija. Jis – nevedęs, bet draugavo su eskime jau kuris laikas, ir turėjo kelis vaikus. Santykiai nesusiklostė, tačiau jis pergyvena dėl eskimų kaimelyje nieko veikt neturinčių savo vaikų, mat ten ‘nieko iš jų nebus’. Jau ne vieno klausinėjom, kaip gi gyvena čionykščiai eskimai ar atapaskai, ar kitų vietinių genčių žmonės. Skausmingai. Vyriausybė duodama jiems maisto ir drabužį, o dar ir vieną kitą pinigą, neskatina jų dirbti. O be darbo žmogus ieško kokių nors iš kelio vedančių užsiėmimų, kaip alkoholis ar narkotikai. Tad nieko nuostabaus, kad kaimeliuose daug smurto ir nuskaltimų. ‘Mačiau tranzuotojus stovinčius net po kelias dienas’ prigąsdino mus pietumis pavaišinęs vairuotojas. O mes vos už 15 minučių sustabdome amerikietį, keliaujantį iš Aliaskos į žemesniąsias valstijas (‘lower 48′ kaip jie vadina likusias Valstijas). Jau tąnakt kertame Kanados sieną, bet apie nuotykius vėliau. Praktiniai patarimai Vizos Jau praeitame straipsnyje apie Havajus rašėme apie vizas į JAV. Į JAV keliaujant vizos nebereikia, tik reikia užpildyti ir gausi waiver leidimą. Kartais patvirtinimas ateina iškart, o kartais reikia palaukti kelių dienų, tačiau atsakymo elektroniniu paštu niekas neatsiunčia, tad reikia pačiam stebėti, ar teigiamas atsakymas jau atėjęs. Taip pat reikia turėti omenyje, kad iškeliavimas iš JAV į Kanadą, Karibus ar Meksiką, neatnaujina Waiver vizos, tad jūsų kelionė Šiaurės Amerikoje neturėtų užsitęsti daugiau nei tris mėnesius.


Havajai – ramaus gamtos prieglobsčio paieškos vienoje turistiškiausių vietų rugsėjo 3, 2012 • LT • pagal Evelina 0 Komentarų

Anchorage Transportas Tranzuoti Aliaskoje labai paprasta. Stoja ne tik patys keliavę žmonės, bet net ir kokia vyresnė moteriškė baltutėliu automobiliu. Jei ketinate tranzuoti iki Prudou bėjaus (šiaurinio taško), tranzuotojai pataria nusigauti iki Hilltop kavinės, mat ten daugiausiai stoja sunkvežimių vairuotojai. Nepriklausomi (nuo kompanijų) vairuotojai gali jus paimti iki šiaurės, bet turėkite omenyje, kad pamatyti arties vandenyno nepavyks. Galima aplankyti tik Deadhorse arba Prudoe miesteliu. Jei negaila 50$, yra turų, su kuriais galėsite vandenį net ir paliesti. Anot vietinių.

Šiaurinė Oʻahu salos pakrantė mus labiausiai sužavėjo. | The nothern Oʻahu coast was the niciest. Kuo turistiškesnė vieta pasitaiko mūsų Kelyje, mes jau žinome, teks daugiau pakloti pastangų atrasti savo nuošalią kertę. Matyt, jau esame nudėvėtuose batuose ar sandaluose, o gal jau ir ant kaktos išrašyta, bet mūsų sutikti ar sutranzuoti žmonės nuveda mažiau išmindžiotais takais. Havajai – viena iš amerikietiškųjų valstijų, atskirta Ramiuoju vandenynu. Saloje bene didžiausia karinė bazė, ypatingai patogus strateginis taškas. Prie šios sandūros ypatumų vos vos prisilietėme susipažinę su žmonėmis. Saloje gyvena tamsesnio gymio žmonės, ir anot vieno vairuotojo, žmonės jaučia savo tapatumą, dažnai ir net stiprų norą būti nepriklausomiems. Iš australiškos žiemos į havajietišką besezoniškumą Nusileidžiame po dešimties valandų skrydžio į salą, bene toliausią tašką visame pasaulyje nuo kitų sausomos krantų. Pagrindinė sala nedidukė, ją galima apvažiuoti per kelias valandas, o perskroti netrunka nė valandos. Oro uoste nužingsniuojame tiesiai prie informacijos centro ir tiesiai šviesiai teiraujamės: kur Havajuose mažiausiai turistų. Darbuotojos akys negali nuslėpti nuostabos – matyt tai vienas rečiausiai užduodamų klausimų. ‘Šiaurinė pakrantė. Ten labai gražu’. Aišku, ten ir trauksime.

Rengiamės žygiui nepaliestoje gamtoje. Maistas 9 dienoms. Kuprinės svėrė virš 40kg. | Preparing for wildernes. Food for 9 days. Backpacks weighted over 40kg. Maistas Jei pavyktų kur paragauti raudonosios lašišos, greičiausiai visa likusi žuvis atrodys prėska. Supermarketuose skardinėmis galima nusipirkti tik rausvosios (pink salmon), bet anot žinovų, ši pati prasčiausia lašišos rūšis. Aliaska – kiek pigesnė nei Havajai šalis, tačiau ir čia gali reikti pasispausti norint pigiai apsipirkti. Tačiau apsukriesiems visada pasiseks. ‘Wallmart’ prekybos centras gal ir nėra pats teisingiausias savo darbuotojams (tiems, kurie už teisingą prekybą siūlome Fred Meyers tinlą), tačiau ten galima atrasti įperkamų skardinių, makaronų, lešių, vaisių, medaus. Higiena Aliaskos upės šaltos, kad net dantis užgelia, bet jose nusimaudyti – tikras iššūkis,


Pasivaikščiojimas po džiungles. | A walk in a jungle. Netrukus mes jau su kuprinėmis Landono paleisti einame mišku. Kelias tarpais nusėtas minkštais ilgais spygliais. Atrodo lyg kas būtų patiesęs kilimą. Pasivaikščiojam skardžiais, nes taip jau mums įprasta, ir pradedam ieškoti vietos nakvynei. Skardis, atveriantis džiunlges ir dalį jūros pasirodo ideali vieta. Mus saugos stiprus medis, kurio kamienas padengtas minkštu paviršiumi. Apsikabini tokį medį, ir apskritai nesinori paleisti. Visai tarp kitko, jei niekada nesate apkabinę medžio, pabandykite. Nepabėkite greitai. Regis greitai apima ramybė. Lietus čia ateina ir išeina. Sumąstėme vietoj palapinės – juk taip šilta – susikonstruoti iš didelių oranžinių maišų (‘emergency bag’ juos kaip tik ir nešiojamės netikėtiems atvejams) stogą. Į kitą maišą sumetam kuprines. Įdomu išbandyti pasigaminti įvairas namų formas. Ilgio ir pločio vos vos užtenka, tačiau džiaugiamės išradimu.

Nusileidus paklausėme kuris paplūdimys yra mažiausiai lankomas turistų. Ten ir patraukėme. | After landing in Honolulu we asked which coast is least visited by tourists. We went there straight away.

Kartais nereikia niekur skubėti. Jei vieta patinka, jei jauti, kad norisi tiesiog savo žvilsnį ir mintis leisti pasiganyti toliuose, o pačiam išgyventi pilnai ‘čia ir dabar’ akimirką, joje verta ir pasilikti. Taigi laikinai turime namus ant skardžio su įspūdingu vaizdu. Vakare įsiropščiame į medį ir stebime dangų.

Apvažiuoti Havajų salą gali ir viešuoju transportu. 55-ojo maršruto autobusas už du su puse dolerio nuvežtų ir į šiaurinę dalį. ‘Teks savo bagažą ant kelių laikyt’ perspėja vienas žmogus, netikėtai pasisiūlęs pavežėti nuo gydytojo iki prekybos centro. Pakeliui pasidalina trumpute asmenine istorija. ‘Gyvenau daugelyje valstijų, bet atvažiavau gyventi į Havajus, nes mano odos spalva tamsi. Čia jaučiuosi savas’. Šis žmogus pasirodo – koučserferis – (siūlantis nakvynę keliautojams), o pastaruoju metu nemažai aprodantis mylimos salos. Susigundome pasiūlymu, ir nuvažiavę atkarpą vienu autobusu, deja, į mums reikiamą nepakliūname. Griežtai galvą purtanti vairuotoja nė už ką nenori įleisti mūsų į autobusą, netgi jei savo sraigiškiems kiautams pirktume papildomą bilietą. Na ką gi, tenka tranzuoti. Ilgai netrukus, mums sustoja laivyne pilotu tarnaujantis leitenantas. Netrukus ir jis pasidalina savo istorija. ‘Į armiją tarnauti pasisiūlė iškart po rugsėjo vienuoliktosios išpuolių, bet po kelių metų jis baigs savo tarnybą, ir stos į mediciną. Nors pilotuoti mokėsi nepriekaištingai, mūsų nuostabai, tai nėra mėgstamas jo užsiėmimas. Mūsų smalsumas neteko visų ribų, tad greitai užsimanėme daugiau paklausinėti, ar jam sunku išbūti toli nuo šeimos. ‘Armijoje gali pasisekti, ir turėsi laikinąją šeimą – komandą, ir šiaip jautiesi armijos dalis. Bet kartais gali jaustis vienatvę. Psichologinė pagalba neteikiama. Matyt, kareiviams visas psichologines bėdas palikti vyresniems laikams, kai jau problemos bus gerokai įsisenėjusios ir vargiai išraklinėjamos. Mūsų pokalbį nutraukiame pasitaikius galimybei pasižiūrėti jūros vėžlių. O jie tiesiog ant kranto ramiai sau šildosi, ir nekreipia dėmesio į aplink juos susispietusius vaikus ar vaikiškai krykštaujančius suaugusius. ‘Parodysiu jums vietą, jei mėgstate pasivaikščioti kalnais. Tai armijos teritorija, bet daug kas ja vaikščioja. Pravažiuojame viena populeresnių vietų šiaurinėje pakrantėje – Vaimyja (Waimea) paplūdimį, ir dar kiek jis suka į kalną. ‘Tik žiūrėkit dabar pro langus’ vaizdas kylant į kalną atveria saulės nušviestą vandenyną ir vingiuotą kur ne kur palmėmis nusagstytą pakrantę.

Vėžlys ir Evelina. | Turtle and Evelina. Ar įmanoma vienoje populeresnių poilsinių vietų atrasti savo kampą paplūdimyje? Dažniausiai viskas įmanoma. Paplūdimys, kur daugiau žmonių skrudinasi ten toliau, o mes įsikuriame ant tų pačio minkštučio spyglių kilimo, tik jau kur vienas kitas žmogus teužeina. Vandens skaidrumas, o ypač gausi egzotiška jūrinė gyvūnija atsiveria užsidėjus pasiskolintus nardymo akinius. Jūrų vėžliai, spalvotos žuvys, plaukiojančios būriais, ar pavienės didelės grakščios žuvys damos praplaukiančios ne taip jau baukščiai. Visai suprantama, kodėl daugelis čia plūsta panardyti. Toks grožis įspūdingas. Tačiau dar prieš Havajams tampant valstija, prieš keletą šimtų metų, žmonės gyveno čia savo gyvenimą. Turėjo savo šventyklas. Viena jų – Oahu saloje didžiausia šventykla Heiau Puu o Mahuka. – stūkso virš Vaimyja (Waimea) slėnio šiaurinėje pakrantėje. Kartais įdomu susimąstyti, kuo tikėjo žmonės saloje, nutolusioje nuo bet kurio kranto. Jų


religinės tradicijos nelabai skiriasi nuo kitų natūrinių religijų. Aukojama keturiems dievams gyvuliai ar vaisiai, yra žyniai ar šventikai, ir vadai.

kreditine kortele, doleriai (nei australietiškieji, nei amerikietiškieji nepriimami. Vaisių ir daržovių įsivežti negalima, tad reiks obuolius suvalgyti (arba išmesti) prieš įžengiant į šalį. Autostopas Havajuose patogus ir paprastas. Žmonės stoja noriai, ir kaip visada galima išgirsti įdomių istorijų. Jei naudositės viešuoju transportu, geriausiai klausti vairuotojų, kaip nukakti į vieną ar kitą salos galą. Sala labai nedidelė, todėl viešuoju transportu už du su puse dolerio gali nukakti į šiaurę ar rytus, ar vakarus. Tik galime perspėti, kad 55 autobuso vairtuojai neleidžia keliautojų su didelėmis kuprinėmis. Šis mat kursuoja aplink salą, ir yra gana populiarus. Taigi tenka laukti kito numerio autobuso, nudanginančio mus iki greitkelio, o iš ten jau susitranzuojame automobilį į šiaurę. Maistas Atkakus iš Australijos maistas Havajuose atrodo kiek pigiau. Nesam McDonaldo gerbėjai, tad greitas maistas mums nėra galimybė. Tai mums tik galimybė vienai pigiai kavai ar neribodam kiekiui kokakolos (kiek gi žmogus gali išgerti) tik tam, kad galėtumėme neribotai naudotis internetu,. Na, iki tol, kol išsikrauna kompiuteris, mat jau nuo Australijos laikų žinome, kad rozečių atrasti ten nelabai kur įmanoma.

Pu’u o Mahuka Heiau Skrydis į Aliaską neužilgo, tad pradedame tranzuoti atgalios į Honolulu. Linksma energija trykštanti Mimo skardžiai pasakoja apie savo šeimą, o mūsų istorija ji ilgai nepaliauja žavėtis. Neužilgo ji jau suka į šiaip jau mokamą kempingą. ‘Jie keliauja aplink pasaulį’ nenustysgta ji ir čiauška savo pusbrolio kempingo darbuotojui. Vieną naktį galite pasilikti’. Puiku. Įsikuriame prie vandenyno. Šiltas dušas. Taip reikiama elektra. Ir ošiantis vandenynas. Ir daug katinų.

Higiena Havajuose, kaip ir Australijoje, paplūdimiuose tualetų netrūksta, tačiau jų nėra labai daug kitose viešose vietose. Šalia kai kurių prekybinių centriukų tualetai yra, tačiau jie gali būti su tam tikrais kodais, kuriuos kartais galima gauti iš žmonių. Populiarus tampa McDonaldo tualetas. Dušai daugiausiai paplūdimiuose.

Praktiniai patarimai Vizos Į JAV keliaujant vizos nebereikia, o sistema panaši kaip ir patenkant į Australiją. Tik užpildai ESTA Ir esi įleistas (arba ne) į šalį. Kartais patvirtinimas ateina iškart, o kartais reikia palaukti kelių dienų, tačiau atsakymo epaštu niekas neatsiunčia, tad reikia pačiam stebėti, ar teigiamas atsakymas jau atėjęs. Bėda atsiranda kita, kad lietuviams teoriškai žeme keliauti neįmanoma. Atvykus į Australijos oro uostą, mes staiga sužinome, kad tam, jog patektumėme į JAV mums reikia atgalinio oro bilieto ne į kaimyninę šalį. Mes panikoje, nes neiaišku, kaip išsisukti tokioje situacijoje. Suprantingas darbuotojas, priėjęs prie mūsų, pataria: nusipirkite atgalinį bilietą, o po to galėsite jį atšaukti. Taip žinoma, sutaupytume daugiau pinigų (tereiks mokėti tik administracinį mokestį), nei perkant bilietą į niekur. Taip pat reikia turėti omenyje, kad iškeliavimas į Kanadą, Karibus ar Meksiką, neatnaujina Waiver vizos, tad jūsų kelionė šiaurės amerikoje neturėtų užsitęsti daugiau nei tris mėnesius. TV serijalo 'Dingę' (kuris buvo filmuotas šitoje saloje) įkvėpti nusprendėme paimprovizuoti ir išbandyti save kitaip. Būstas dviem naktims. | Inspired by TV series 'LOST' (which was filmed in this island) we decided to improvise and challenge ourselves a bit differently. A two night house. Miegas Miegojome tik šiaurinėje dalyje, todėl negalėtumėme patvirtinti, kad visur yra gana paprasta netrukdomiems miegoti palapinėse. Miegojome net ir vietoje, kur šiaip jau yra ženklas, kad palapinių nestatyti. Niekas mūsų lauk nevarė, kita vertus, statome palapinę temstant, o iš ryto greitai nurenkame, ir niekas to nekliudo. Minėtame parke statyti galima kur nori, tik reikia labai nesiblaškyti po mišką, nes ten nemažai medžiotojų, kurie nenorėdami gali pridaryti bėdos. Jungtinės Amerikos Valstijos – viešnagė pas lietuvius Čikagoje, odisėja Misisipe ir kelionė automobiliu JAV pietuose

Hipimobilis | Hippiemobil Transportas Kaip ir keliaujant iš Balio, Indonezijos į Australiją, taip ir iš Australijos į Honolulu naudojamės Jetstar paslaugomis. Jos, kaip ir europietiškosios Easyjet ir Ryanair, skirtose daugiausiai biudžetiniams keliautojams. Vandens pirkti nereiks, tačiau maisto geriau įsidėti, nes skrydis trunka devynias valandas. Be to, pirkti įmanoma tik naudojantis

lapkričio 18, 2012 • LT, Visi • pagal Evelina 0 Komentarų Vilis ir Džeraladinė iš Saskačevano (Kanados), kuriame lygumos tokios lygios, kad anot vietinių tolumoje gali pamatyti prieš tris dienas pabėgusį šunį, keliaudami žemyn į JAV, mus paėmė iki pat Čikagos. Tad 2600 kilometrų mes įveikėme per dvi dienas. Čia ketiname lietuvių konsulate keisti pasus (senuosiuose jau nebedaug puslapių vizoms), pasirengti netikėtam naujam iššūkiui – kelionei kanoja Fokso, Ilinojaus ir Misisipės upėmis, pasidalinti


savo įspūdžiais su Amerikos lietuviais, ir tiesiog šiek tiek pailsėti. Ir, be abejo, kiek pasibastyti Šikagoje (kaip vietiniai tai taria).

Lietuvių mokykla Čikagoje

Pirmosios lietuviškos akimirkos

Seniai nematėme tokio didelio miesto. | Long time haven't seen such a big city.

Mokyklos viduje. | Lithuania in Chicago: Inside the school.

Su kitais keliautojais pasišnekame – didmiesčiai mus žavi retai, dažniausiai jaučiamės patogiai mažuose jaukiuose miesteliuose, kur artimiau galime susipažinti su vietiniais žmonėmis. Tad į Čikagą atkeliaujame su dviem jausmais kišenėje. Nenorim, nes bedvasės gatvės mums dažnai lieka nejaukios. Smalsu susipažinti su kai kuriais lietuviais, su kuriais užmegzta draugystė pakeičia mūsų kelionės eigą.

Kiekvienas prisimename, kaip mokėmės svetimos kalbos. Kur kas keisčiau matyti savos kalbos mokyklą, kurioje lietuviukai šeštadieniais susirenka pasimokyti savo šaknų kalbos. Praeidami nugirstame, kad kai kurie per petrauką žaisdami mieliau kalba angliškai. Mokykla vis tik gera galimybė sužinoti apie protėvių kultūrą, papročius, galų gale pasikalbėti tarpusavyje. Kai kurie tėvai (Australija tai būtų, ar Amerika) stropiai namuose kalba tik lietuviškai, kai kuriems – ypač mišrioms šeimoms – lietuvybę išsaugoti sunku. Susirinko pilna salė jaunų žmonių. Kiek nedrąsu mums. Juk kalbėsime apie savo kasdienybę, bet ar pasieksime jų širdis, sunku pasakyti. Vaikai smalsiai žiūri, kaip degam savos gamybos viryklėlę, ateina išbandyti mūsų kuprinių. Klausinėja apie sunkumus ir nuotykius, o mes su užsidegimu pasakojame, kaip išsigandome grizlių šeimos, kaip sekėsi valgyti jaučio skrandį su kiniečių verslininkais arba kaip mumis rūpinosi turkų policininkai ar greitosios darbuotojai. Nustebo, kad mūsų biudžetas tik penki doleriai per dieną. Mokyklos pavaduotoja Audronė Sidaugienė džiūgauja – vaikai per pristatymą nesnaudė ir tarpusavyje neplepėjo, o jų gausūs klausimai rodė susidomėjimą. Labai gerai! Bunkeris Jau kitą dieną, kiti patyrę keliautojai – Žilvinas ir Diana (apie juos išsamiau kiek vėliau) – sukviečia į Bunkerį (dėkui Audrai Januškienei už tokį svetingą mūsų priėmimą) susidomėjusius Amerikos lietuvius. ‘Pati tikrai negalėčiau taip daryti, bet jūs šaunuoliai, kad taip keliaujate’ – mūsų keliavimo stiliaus paprastumas kai kuriuos baugino, kai kurie džiūgavo, bet visi palaikė. Ne tik emociškai, bet gausiai finansiūkai. Dėkui visiems prisidėjusiems prie mūsų kelionės – mums tai labai svarbu! Amerikos lietuviai, keliavę dviračiais per Amerikas

Dalia Kanadiečių šeima mus pristato prie pat Dalios, dar lietuviškų laikų kaimynės, namų. Dalia supranta mūsų nostalgiją gimtam maistui, tad jau tą vakarą išsvajota silkė su bulvėmis. Kitą vakarą svečiuojamės Kunigaikščių užeigoje, kurioje apsilanko ne viena lietuviška žvaigždė ar žvaigždinas. Sukirtus cepelinus ir bulvių plokštainį, smalsus ir svetingas šeimininkas jau neša desertą, trejas devynerias, ir didžiulę knygą, į kurią rašosi minėtieji žvaigždinai ir garsūs asmenys. Mūsų kelionė neypatingesnė nei kitų keliautojų, įveikiančių panašius ar didesnius atstumus, bet su malonumu palinkim ieškoti ir pažinti pasaulį. Visai nesitikime tokio Amerikos lietuvių dėmesio, nors galėjome ir iš Australijos patirties pasimokyti, kad svetur gyvenantys lietuviai gali būti labai dosnūs ir svetingi. Mums nė nenutuokiant, jau ‘Amerikos Lietuvis’ išleidžia straipsnį apie mūsų kelionę. Dalintis mums smagu. Tad netrukus pradedame dalinimosi patirtimi maratoną.


Užverčiame galvas. Čikagos dangoraižiai – Sierso ar Trampo – įspūdingi tiek stovint šalia, tiek nuo Mičigano ežero pakrantės. ‘Trampas (bene garsiausias verslininkas) matyt pastate, jo sraigtasparnis ant stogo’ lietuvis Pijus mums paaiškina. Čikagos muziejai – ne biudžetą saugantiems keliautojams. Nuolaidas gaus tik vietiniai gyventojai. ‘Penktadienį nemokamas Čikagos simfoninio orkestro koncertas ‘Karmina Burana’. Nesvarbu, kad vos įžengus į Tūkstantmečio parką pradėjo pliaupti lietus, žmonės ir toliau ant pievelės ar kėdžių teškant lašams klausėsi įspūdingos klasikos. O kai kurių paprastų, bet žavių akimirkų joks turas nesuorganizuos: kaip pavyzdžiui vėjo ir fontanto purslų žaismo saulei leidžiantis. Market parkas – buvusi Mažoji Lietuva Tačiau viena Čikagos dalis lietuviams buvo itin artima. Market parko rajonas, į kuri mus ir nusiveža Dalia. ‘Lithuanian plaza’ – lietuvių gatvė atmena tuos laikus, kai čia buvo Mažoji Lietuva. ‘Galėjai čia gyventi nemokant anglų kalbos’ pasakoja savanorė, ruošdama parapijos salę sekmadienio renginiui. Lietuviška mokykla ir ligoninė, bankas ir parduotuvės. Už surinktus pinigus jie pastatė nepaprasto grožio bažnyčią, kuri ir dabar dar surenka lietuvių likučius. Deja, visi lietuvių namai dabar perimti kitų žmonių. Pradėjus į šiuos rajonus keltis kitos rasės žmonėms, teliko vos viena kita šeima ir nebedirbanti užeiga ‘Antano kampas’. Ir žinoma paminklas Dariui ir Girėnui, garbingai įsitaisęs greta esančiame parke. Diana

Fokso upė: pasirengimas odisėjai upėmis ir pirmieji trisdešimt kilometrų upe

Žilvinas ir Diana – garsūs Amerikos lietuvių tarpe. Jie dviračiais nuo Čikagos pasiekė patį piečiausią Pietų Amerikos tašką. Ne vieną vakarą susėdę mes dalijomės patyrimais, kurių juokingiausi vis tik išlieka skaudžiai komiškos ‘tualeto istorijos’. Nors mūsų keliavimo stilius skiriasi, tačiau patirtas žmonių gerumas labai panašus. Besidomintiems keliavimo istorijomis jų internetinis puslapis www.vnextstop.com, galbūt ir jūs sumąstysite kokį žygį. Kaip tik jie ir pasiūlo naujam mūsų iššūkiui naują keliavimo priemonę – kanoją. Šiaip šie aktyvūs žmonės jau dabar rengia naujus projektus ‘You go wild’ (angl.). Čikaga

Paskutinis atsisveikinimas su draugais ir mes upėje. | Last saying goodbye and soon we are in the water. ‘Plastmasinės dėžės jums padės palaikyti tvarką kanojoje’ pataria Žilvinas. Jis – jau patirties turintis vilkas, tad paklūstam. Taupiai susluoksniuojame kruopas ir konservus, dovanotus lašinius, duoną, arbatas ir šokoladą. Internete surasti JAV armijos žemėlapiai padės žinoti, kur tiksliai plaukiame, ir kur artimiausias miestelis, kuriame galėsime gauti maisto ar užsipilti vandens. Naktį miegoti vis tik neramu. Mums tai pirmasis toks žygis. Ką daryti, jei kanoja apvirs? O jei daiktai nuskęs? O jei vėjas pūs? Šitie ir kitas pusšimtis klausimų atskiesti su nekantravimu pradėti iššūkį vos leido sudėti bluostą. Diana ir Žilvinas atveža mus iki Fokso upės. Įsėdam į kanoją bent pabandyti apsukti ratą vandenyje. Sudedame vandens bidonėlius, maisto dėžes ir mūsų kuprines. Pajudame. Bent pirmuosius metrus būtų gerai neapsiversti. Diana su Žilvinu išlenda iš krūmų ir dar kartą mojuoja pavymui. Neramu matyt ir jiems, ir visiems namiškiams, sužinojusiems apie mūsų netikėtą sprendimą šiek tiek pamainyti savo keliavimo būdus. Pirmosios akimirkos. Saulė. Ramu. Iš Čikagos žaesio į irklų pliuškenimąsi vandenyje. Spurdam, nes jau pradėjome savo nuotykį. Fokso upė negili ir neypatingai srauni. Kai kur akmenys kyšo akivaizdžiai, o kai kur tik iš vandens raibuliavimo gali nuspėti apie slypinčius pavojus. Kai kur taip seklu, kad tenka lipti lauk, ir traukti valtį už pavadėlio.

Lietuvių bažnyčia | Lithuanian church


Fox upė be galo graži ir jauki, jokių laivų tik vienas kitas žvejys ir daug daug gamtos. | Fox river really beautiful, no ships just some fisherman and lots of beautiful nature.

Štai ir pirmoji užtvanka ir pirmasis daiktų persinešimas. | The first damn and the first portage.

Fokso upės krantai labai gražūs, uolėti. Tad nieko nuostabaus, kad labai daug privačios nuosavybės. O kaip miegot? Nesinori, kaip vietiniai nugąsdino, kad koks hilbilis ar rednekas (hillbill or red neck (angl.) – daugiau pietuose gyvenantys fermeriai, žinomi dėl daugiausiai atšiauresnio būdo) iššautų į įsibrovėlius, mat privačios valdos gynimas ginklu leistinas. Miegosime salose. Čia pasikuriame laužus, čia gal ir retesnis gyvūnų svečiavimasis. Įdomus jausmas. Markas Tvenas vaizdžiai aprašo Tomo Sojerio ir draugų kelių dienų gyvenimą negyvenamoje saloje. Patys dabar galime puikiai įsivaizduoti, ką tai reiškia. Kažkur praskrenda erelis, ramiai ir elegantiškai tupi gervė, o ryte pažadina stirnų šnirpštimas. Kažkur sinchroniškai savo šokį plasnoja paukščiai. Ir kaip jie neastrenkia vienas į kitą? Kaip jie taip sugeba be repeticijų paruošti tokį numerį. O mes gaminamės karštą maistą.

Vakare plaukdami užmatome kokią salą, ir joje nutariame įkurti savo laikinuosius namus. Tradiciškai užkuriamas laužas, susitvarkome stovyklavietę. Saulė leidžias pakankamai anksti, tad penktą jau baigiame irkluoti, kad galėtumėme turėti laiko kanojai išplauti ir stovyklavietei įrengti. Norisi laiko skirti ir asmeniniams pamąstymams, dienoraščio rašymui ir knygų skaitymui. Tik keliaujant be elektros – turint vos kelis prožektoriukus, kurių naudojimą taupome, nes nebus kur pasikrauti, įvertini, kas yra elektra, ir bet kada prieinama šviesa. ‘Dabar dar šviesu, tad paskaitom!’ ar ‘reikia palapinę susiūti, kol dar matom’. Pradedame gyvenimą reguliuoti kaip mūsų protėviai prie balanos. Kita vertus, puikiai jauti dienos ritmą – tamsą, mėnulio patekėjimą, žvaigždes, vėją, karštį, šaltį. Dušas ne visada mums ir šiaip prieinamas. Šįkart mes karaliai – turime upę, tad galime įšokti vakare į šaltą vandenį, ir prasiskalbt, ką reikia.

Iš pradžių irkluojame dviem irklais, tačiau turime ir atsarginį. Plaukimo tempas mūsų netenkina. Po važiavimo mašina tik galima įsivaizduoti, kaip suerzina tas jausmas, kad taip lėtai gaunas. Sukonstruojame dvigubą irklą, ir nors šis sveria žvėriškai, plaukimo greitis paspartėja. Tokiu būdu mes galėsime nors ką nors pasiekti.

‘Plaukiam į Ilinojų’ šaukiam vienam smalsiam žvejui, kai šis stebi mūsų pastangas išlaviruoti tarp upės srovės ir akmenų, kol galiausiai netekę kantrybės išlipame traukti valties. ‘Ilinojuje bent jau nereikės jums valties tempti’ žada senolis. Upė bus platesnė, tačiau jau nebebus tik mūsų vanduo. Dalinsimės upės vaga su baržomis ir jachtomis.

Pirmosiomis dienomis dar sunku įsivaizduoti, kad tai taps mums penkių savaičių gyvenimu. Kad ateis toks jausmas, kad gyveni tik taip, ir kad jau nebeįsivaizduoji, kad gali būti kitaip. Pradedame gyventi paprastai. Iš ryto pasirengiame dienos irklavimui – vienas įkuria laužą ir pagamina pusrytį, kol kitas pasirūpina palapine ir daiktais. Prasideda ‘darbo diena’, kurioje turime daug laiko pokalbiams ir sau, ar tiesiog buvimui ant vandens, tarp medžių ir po saule. Ir regis nors keliaujame jau devynis mėnesius drauge, mūsų temų ir minčių aruodas neišsenka.

Galų gale priplaukiame savo pirmąją užtvanką. Jau kirtus virvę su raudonais plūdurais, it patrakęs atlekia užtvankos prižiūrėtojas. ‘Nenoriu jūsų traukti, taip kaip kažkada turėjau traukti neišgyvenusį žmogų’ visas įraudęs jis mums aiškina. Neketinome plaukti tolyn, tačiau jo susirūpinimas mums suprantamas. Iškrauname kanoją. Jokių šliuzų nėra, tad tenka krantu pernešti patiems. Tai užtrunka gerą valandą ir pareikalauja nemažai pastangų, juolab kad karšta kaip vidurvasarį. Matyt ta viena didžiausių Amerikos sausrų sunkiai palieka šalį. Jau rugsėjo pabaiga.

Per petraukas kertam lašinius su duona, agurkais ir pomidorais. Čia dar tie laikai, kai maisto turime gausiai, ir nežinia už ko griebtis. Geriamo vandens dar turime gausiai. Visa upė – mūsų. Kur ne kur ramiai sau plūduriuoja kokia valtis su žveju, tačiau jokių baržų ar jachtų. Esame tik mes ir vanduo.

Paskutiniąsias mylias Fokso upė išplatėja, ir mes pakliūname į Ilinojų. Plotis netgi bauginantis, ir kito kranto taip lengvai nebepasieksi. Kas laukia mūsų Ilinojuje? Ar irgi taip lėtai plauksis? Juk tuos pirmuosius trisdešimt kilometrų įveikiame tik per dvi su puse dienos. Iškyla nauji klausimai. Ilinojus: į valtį iššokantys karpiai ir miestelio mero aruodai

Saulei besileidžiant laukuose. | Sunset at farmer fields.


‘Kur plaukiat?’ šūkteli žvejys, įplaukus į Ilinojų. ‘Į Misisipę!’ jo akys prašviesėja, Jis iškelia abu nykščius ir šaukia pavymui ‘jeee!!!’. Mūsų tempas kaip mat paspartėja. Bent jau nereikia tempti valties per akmenis, tad tie likusieji trys šimtai kilometrų iki Misisipės neturėtų užtrukti. Deja, srovė nėra jau tokia aukso kalnus žadanti. Per dieną daugiausiai galim nuirkluoti apie trisdešimt kilometrų, ir jei įveikiam juos, galim atsipūsti ir pasakyti, kad atlikom savo dienos uždavinį. Pirmoji užtvanka. ‘Ar perkels mus čia? Juk esam ne barža ar jachta, bet tik paprasta kanoja’. Nužygiuojam į turizmo centrą šalia šliuzų. Plačiais ūsais ir uniforma amerikietiško filmo personažą primenantis darbuotojas jau matė mus per kamerą. ‘Jus perkels, plaukit’. Kiek nedrąsiai įplaukiam, darbuotojas mums numeta virvę, vartai užsidaro, ir vandens lygis šliuze mažėja. Kitose užtvankose mes jau karaliai – žinom, ko palaukt, kur plaukt, kur patraukt virvutę, kad perspėtum darbuotojus, jog nori būti perkeltas.

Vieną vakarą verdame vakarienę ir žiū - mirga dangus! Pašvaistė! | One evening we are making the supper and look the sky is changing colors! Nothern Lights!

Kartais vėjas būdavo toks stiprus, kad lengviau kanoją tempti, negu irkluoti. | Sometimes the wind was so hard it was easier to drag the canoe than paddle.

‘Labai vėjuota diena, paplaukiame vos 14 mylių’, ‘šiandien ir vėl ilsimės dėl vėjo ir lietaus’ – tokių įrašų mūsų dienoraštyje ne vienas. Kartais kai bandai plaukti per tokį didelį priešnosinį vėją, regis nejudi nė iš vietos. Kam tada švaistyti jėgas? Juk už poros valandų tą patį atstumą padarysi per pusvalandį. Tokiais atvejais mūsų dienotvarkė kiek pertvarkoma. Keliamės dar tamsoje, sulig aušra mes jau vandenyje. Tada vanduo it stiklas. O be to nesigailime, kad ryte anksti galime stebėti gamtos prabudimą. Ilsimės vidurdienį, kai vėjas didžiulis. O plaukiam iki tamsos, kol dar galime įžvelgti kokį krantą, kad galėtumėme pastatyti palapinę ir įkurti laužą. Naktį plaukt nerizikuojame. Baržos, nors ir turi naujausias satelitines priemones, sako, matančias virš vandens ir po vandeniu, ir aštrius prožektorius, vis dar sugeba užplaukt ant vieno kito plausto.

Dvigubas irklas ir pradinis tempas pareikalauja nemažai jegų. Skauda raumenis, tad nutariam vieną dieną tiesiog leisti sau pasiilsėti – tų dienų vėliau bus ne viena. Apsistojame ne saloje, o privačioje apleistoje nuosavybėje. Kiek neramu. Privatus paplūdymys anksčiau matyt buvo skirtas vakarėliams, tai byloja kiek apšepęs medinis baras. ‘Penktos valandos paplūdymys’ (It’s 5 o’clock somewhere’ angl.) kažkur dabar penkta valanda skelbė kiek kičinis užrašas. Ilinojus amerikiečiams žinomas kaip azijietiškų karpių gausybės ragas. Vos praplaukus kai kuriose vietose jie pradeda šokinėti kaip pašėlę, kai kurie taip stipriai trenkiasi į valtį, kad atrodo nejuokais apsiversi. Vienas toks drąsuolis įšoka ir į mūsų valtį. Tuoj ją nuvalom, ir vakarienei turėsime keptos šviežios žuvies. Kinijoje, iš kur ir kilusi ši žuvis, tuoj jų bus trūkumas, o čia amerikiečiai nežino ką su tokiais kiekiais daryti. Debesų fabrikas | Cloud factory Maisto ištekliai tampa vis paprastesni, o mūsų dienos meniu, pabaigus visus skanėstus, supaprastėja iki kruopų ir keleto koncervų per dieną. Visi šokoladai suvalgyti, todėl ir mūsų energija smarkiai sumažėja. Džeraldinė iš Kanados mums padovanojo porą armijos maisto davinių, kuriuos ji gavo, kai šėlo Katryna. Mat tada ji gyveno Alabamoje, kaimyninėje Luizianos valstijoje, kuri labiausiai buvo paveikta šio uragano. Maisto davinys – labai kaloringas, daugiau nei tūkstantis kalorijų. Maistą galima ir pasišildyti specialiu maišeliu, į kurį pripylus vandens iš upės, jis užkaista, ir šildo pakeliuose esantį maistą – ryžius su vištiena ar vegetarišką burgerį. Daug saldumynų, šokolado. Šį davinį norėjome pasilikti iki Misisipės, kad atšvęstume įveiktą etapą. Bet kai esi alkanas, kai vėjas pučia ir neturi energijos, apsisprendžiam suvalgyti davinius dabar. Tą dieną mes plaukėm ilgai ir sparčiai, ir netgi pagerinom Ilinojaus upės rekordą – įveikiame 46 kilometrus. Priplaukus Graftono miestelį, Misisipę kone ranka pasiekti galima. Maisto ir vandens ištekliai sumažėję, tad jau reikia eit miestelin. Jis nedidukas, ir matyt čia vienas kitą labai gerai pažįsta. Kol vienas mūsų priešais miestelyje esančioje saloje saugo kelioms dienoms įkurtą stovyklavietę, kitas ‘eina į medžioklę’. Netikėta pažintis su savivaldybės darbuotoja atveria aruodus. Išgirdus mūsų keliavimo istoriją, ji iš maisto banko įduoda mums uogienių, vaisių, ir konservų, o meras paspaudžia ranką. Savivaldybės darbuotoja užsidegus norėtų, kad mes papasakotumėme


ir žurnalistui apie irklavimą. Jai nuostabu, kad žmonės vis dar keliauja ilgus atstumus tokia paprasta priemone. Bet kadangi mūsų adresas šiai dienai ‘sala’, o ryt ‘galbūt kita sala’, susitikt su juo nepavyksta.

didžiulį laivą, kuriame žmonės žaidžia azartinius žaidimus. Jie populiarūs nuo tų laikų, kai valstijos drausdavo savo žemėje turėti kazino, tad vienintelė galimybė turėti jį niekam nepriklausomame vandenyje.

Plaukiant Ilinojumi, jį prisijaukinome. Juolab kad pati paskutinė plaukimo diena buvo saulėta, krantai labai išgražėję, net įkurtas nacionalinis parkas. Vanduo stiklinis, tad yrėmės greitai. Nors ir buvo tų sunkių akimirkų, daug kas tapo pažįstama, kasdieniška. Galbūt dėl to mes jau laukėm ir Misisipės, norėjosi naujo iššūkio. Darėsi smalsu, kokie bus Misisipės krantai. Nors matytavome žemėlapyje, kiek pasiekiame, tačiau krantuose buvo galima kartas nuo karto pamatyti ženklus, žyminčius kiek liko iki didžiosios upės. Du šimtai mylių, šimtas trisdešimt, keturiasdešimt aštuonios. Artėjam prie tikslo. Galiausiai liko vos mylia.

Taigi, vos nesitrenkus į vieną tokį prišvartuotą ryškiom spalvom išmargintą laivą, mes nutariam, kad tai nebe žaidimas, ir plaukiame į kitą Misūrio pusę laipintis lauk. Junginėse Amerikos valstijose valstijos daugiausiai padalintos pagal upes. Taigi vienoje Misisipės pusėje turime Ilinojų, kitoje Misųrį. Praplaukus Ohajo upę, įtekanačią ties Kairu, Ilinojaus valstija pasikeičia į Kentukį.

Aukštesnioji Misisipė: policininko padovanoti naktipiečiai ir Popajaus gimtoji vieta

Beveik priplaukus krantą, pastebime žveją, į kažką mėtantį akmenis. Iš pradžių atrodo, kad jis nuobodžiaudmas žaidžia kažkokį keistą žaidimą – turi taikinį, į kurį žūtbūt nori pataikyti. Vėliau pasidaro aišku, kad tas taikinys gyvas. Tąkart net nežinojome, kaip pavadinti, iš vandens ką tik išlindusį žvėriuką, kuris užsispyrusiai tupėjo ant kranto, ir bandant prie jo prieiti, piktai šnypštė. Juodaodis žvejys negalėjo toliau meškerioti. Mūsų irklas buvo kur kas švelnesnė priemonė žvėriūkščiui nubaidyti. Tiesa, pabėgo jis netoli, perplaukė šalia mūsų valties, ir toliau sau kaip įbestas tupėjo. Žvejys pasirodė labai paslaugus. Netrukus jis pasisiūlo pavežėti iki Aldi, kad galėtumėme papildyti jau visai išsekusias maisto atsargas. Kol vienas sutempia daiktus į šalia esantį parkelį, kitas išrūksta į parduotuvę, kurią be mašinos būtume vargiai pasiekę. Pekeliui pasidalinamos kelios istorijos. Žvejys prisipažino, kad į Altoną atvyko tik dėl to, kad čia diskriminacija kur kas mažesnė nei kitose jo gyventose vietose. Tą patį buvome girdėję ir Havajuose, kai vienas mus pavežėjęs žmogus, prisipažino, kad kitose valstijose gyventi jam buvo sunku, o saloje dėl odos spalvos jaučiasi savas. Temo. Iš mūsų geradario žinojome, kad šis parkas uždaromas sutemus. Bandysim laimę, ir pasiliksim čia. Žinoma, netrukus prisistato policininkas, ketinęs priminti, kad parkas jau užsidaro. Pamatęs mūsų kanoją, jis iškart susidomėjo, ir mes jam išporinom mūsų istoriją. ‘Jūs tai darote senoviniu būdu’ susižavėjęs klausėsi jis. Pabaigoje pokalbio atnešė mums savo naktipiečiams skirtus obuolius ir bananą. Kažkaip bent jau kol kas su policininkais, išskyrus Kirgiztane, kur šie akivaizdžiai paprašė pinigų arbatai, dėl to, kad sėdėjome parke ant pievelės, mums gerai sekasi. Kinijoje jie įsodino nemokamai į autobusą, o Turkijoje priglaudė savo nuovadoje.

Iki dar vienos užtvankos pusmylią patempti pasisiūlė ir vienas buriuotojas. | One guy dropped us a rope and pulled for half a mile until the lock. Irkluojame Fokso ir Ilinojaus upėmis jau kelios savaitės, ir galiausiai pasiekiame Marko Tveno aprašytą Misisipę. Ten kur susijungę dvi upės – plotis tolygus geram ežerui, ir perplaukti iš vieno kranto į kitą, užimtų ko gero gerą valandą. Matyt, jau nebegalėsim kirsti upės, kad galėtumėme sutrumpinti plaukimo. Iš pradžių Misisipė nepasirodė labai draugiška. Iš po paskutiniųjų dienų saulėto Ilinojaus, bangos čia jau pirmąją dieną priminė veikiau vandenyną nei upę. Nepadėjo ir savaitgaliui apžiūrėti Misisipės krantų plaukiančios jachtos. Pora tokių prašmatnių laivų, ir bangos sukeliamos taip, kad tenka kanojos nosį sukt prieš bangas. Antraip skersai teškiamas vanduo išmuš valtį iš pusiausvyros, ir jau ‘salsa’ judesiai – valčiai judant palei bangas, klubai nori nenori pradeda judintis šokio ritmu – nebepadės. Vanduo liejas per kraštus. O jei dar susidurs bangos iš kelių pusių, tai jau išvis nebežinai į kurią pusę vairuoti.

Vietinis policininkas | Local policeman Audra artėjo. Nors jau įpusėjęs spalis, o griausmai čia it vidurvasarį. Tai jau mums bus ‘viena iš tų audrų’. Visa laimė, kad spėjome pasistatyti palapinę, nes lietus pradėjo taip pilti, o vėjas blaškyti sienas, kad besienė pašiūrė nebūtų mūsų apsaugojus. O kur dar išsitraukę kuoliukai vidurį nakties, kai reikia lyst laukan ir akimirksniu šlampant, vėl iš naujo statyti mūsų tvirtovę. Tokia ta mūsų kasdienybė ar kasnaktybė. Kartais miegi po žvaigždėtu atviru dangumi, o kartais audra kelia vidurnaktį kiek persitvarkyti šlampančius miegmaišius, kai kada tenka perstatyti palapinę, ypač jei stiprus vėjas netikėtai pasisuka. Pelikanai | Pelicans Prie Altono, Ilinojaus pusėje, artėjant prie tilto, tokia bangų kuliminacija vos mūsų netrenkia į prišvartuotą kazino laivą, kurie upėse šiaip jau gana populiarūs. Tarp kitko, Misisipėje pradedame matyti ne vieną tokį šviežiai išdazytą

Ryte saulė, tačiau vėjas vėl kaip patrakęs pučia, ir kai tik bandom plaukt, kanoją supa bangos. Nenuplaukus nei trijų kilometrų, likus vos keliasdešimčiai metrų iki užtvankos ir šliuzų, tenka sukti į krantą, ir išlaukti kito ryto.


Po milijardo dolerių kainuojančio Melvino Praiso užtvankos ir šliuzų, upė draugiškai susiaurėjo, ir mes vėl įnikom į savo smagią rutiną. Netoli paskutiniosios Misisipės užtvankos, prie mūsų priplaukia amerikietis savo kuklia jachtike, ir pasisiūlo patempti iki šliuzų. Tokiu atveju, šliuzas sutaupys energijos nuleisdami ir įpildami vandenį. Amerikietis keliauja vienas nuo Didžiųjų ežerų iki Naujojo Orleano, o tada į vandenyną. Kai nenaudoja burių, jis kurui išleidžia apie dešimtį dolerių per dieną – toks pigus jis čia Amerikoje. Priplaukę didžiausią Misūrio miestą San Luisą, darosi smagu. Ne tiek mus nudžiugina praslenkanti didžioji arka ir dangoražių komplektas, kiek mus pagavus srovė, kurios dėka mes galų gale pajuntame, ką reiškia plaukti greitai.

žmonėmis, tad apsistojame tik valandai. Galbūt vilioja galimybė pasikrauti savo elektroninius įtaisus ir nusiprausti duše, tačiau vis tik atsisakome. Įdomiausia, kad netruks nė valanda, kai prie mūsų priplauks kitas laivukas, ir pasiūlys pas save į kempingą nemokamai. ‘Galėsite nemokamai pasinaudoti dušu’. Taigi, šį vakarą dušą ne upėje turėsime. Rono odisėja ‘pagal mus’

Taigi tai, ką mes įveikėme Ilinojuje per dvi savaites, Aukštojoje Misisipėje padarome per savaitę, mat greitis padvigubėja. Kai kur pagauti srovės, mes ilsimės ne ant kranto, bet leidžiam kanojai tiesiog plūduriuoti, o ji jau pagauta po truputį neša mus tolyn. Baiginėjasi vandens atsargos, ir reikia kažką daryti. Žemėlapis rodo, kad apgyvendinta vieta jau nebe toli. Česteris. Miestelyje atrodo nė gyvos dvasios. Tylą sudrusmsčia tik pravažiuojantys Union Pacific išmarginti krovininiai vagonai. Kaip vėliau sužinome, matyt šią slogią atsmosferą kuria esantis JAV pirmojo laipsnio (sunkiausių nusikaltimų) kalėjimas. Žaismingumo suteikia tik siena nupaišytais Popajaus (animacinio filmo herojaus) motyvais. Pasirodo, šis miestelis ir yra špinatus valgančio stipruolio gimimo vieta. ‘Ne kiekvienas amerikietis žino ar yra pabuvojęs tokioj vietoj, nors šį personažą žino visi’ šypsosi amerikiečiai, kuriems pasakojame, kad pabuvojome Česteryje – taip netikėtai mes galime užklysti į įdomesnes, nedaugelio patyrinėtas vietas. Vandens prisipilame pas vieną žmogų, kuris iš pradžių pamatęs tik skėsčioja rankomis ir purto galvą. Sužinojęs, kad norime tik vandens, jis jau tada drąsiai kviečia vidun, ir kiek papasakoja apie slogios dvasios miestelį. Pakeliui į Žemesniąją Misisipę: bandymas mus apvogti ir 700 kilometrų odisėjos pabaiga

Ronas | Ron Turėjome ne tik dušą, bet ir istorjų. Ronas su savo šunimi Moli, kelionę upėmis pradėjo bent prieš 48 dienas dar Viskonsino valstijoje, ir Fokso, Ilinojaus ir Misisipės upėmis atplaukė iki Tebų. Jau kuris laikas kaip išsiskyręs su žmona, vaikai dideli, jis nutarė tiesiog pasiimti savo keturkoję kalę Moli, ir ryžtis kelionei žemyn upe. Ketino plaukti iki Naujojo Orleano, tačiau žiemoti pasiliks pas Nylą, Tebų kempingo šeimininką, kuris už nakvynę ir maistą, leis pasidarbuoti savo kempinge. Tad jau pusantros savaitės Ronas miega ne palapinėje, o lovoje, ir valgo ne riešutų sviestą ir greitai pagaminamus makaronus, o pilnavertį maistą. Kartą Ronui baiginėjosi vanduo, ir jau pusantros dienos niekur negalėjo jo rasti, mat niekaip nepriplaukdavo miestelio. ‘Ketinau jau gerti iš upės, o ką darysi’, bet laimei laiku rado. Apskritai, jis nustebęs, kiek gerų žmonių jam padėjo: maistu ar kai reikdavo persinešti kanoją. Mes puikiai galėjome apsikeisti gerumo istorijomis ne tik Amerikoje, bet ir po pusės apkeliauto pasaulio. Sunkiausia, kai nėra su kuo pasikalbėti’ guodėsi Ronas. Šiaip Moli, labai išmintingas šuo, net ir didelėms bangoms esant, sėdi romiai ir paklusniai, naktį nesudeda bluosto, nes saugo šeimininko miegą. Vagystė, galėjusi pasibaigti brangiausių atminimų praradimu

Ką tik pagauti šamai. | Fresh Mississippi catfish. Likus iki Kairo vos penkiasdečimčiai mylių, mes praplaukiame vieną jaukų miestelį Keip Džirardo. Tik akmirkai pagavus save, kad neblogai būtų jį aplankyti, vis tik iriamės tolyn, nė nenutuokdami, kad už dienos netikėtai mes jame apsilankysime. Už kokį puskilometrio mus pasiveja motorinė valtis su joje sėdinčiais personažais, pasirodo medžiotojais. ‘Jei labai neskubate, apsilankykite’ parodė, kur švartuosis. Pakeliui mes turime nuspręsti, suskaičiuoti pliusus ar minusus, ar mes pasitikime jais, ir ar mums tokios pažinties reikia. Vandenyje esame jau trys savaitės, ir pažinčių iš aplinkinio pasaulio teturime vos kelias savo kišenėje. Taigi, pokalbiai su medžiotojais būtų gal ir įdomus nuotykis, tačiau kažkodėl mes įžvelgiame čia ir išgertuves, o patys mieliau šnekamės su blaiviais, nei įgirtusiais


Skalbiam, siuvam, klijuojame savo sugadintus daiktus. Visa laimė, kad beveik viską susigrąžinome. O galėjo būti ir kitaip. Dar bent kelios minutės, ir savo bene svarbiausius daiktus būtumėme matę kaip savo ausis. Žaizdas išsilaižėme, ir ketiname keliauti tolyn. Kaip tyčia paskutinioji mūsų savaitė Misisipėje yra ne kas kitas, kaip nuolatinė kova su vėjo malūnais. Jei praplaukia dvi baržos – o jų Misisipėje tikrai netrūksta – reiškia vanduo susijudins tiek, kad bangos, pagavusios vėją, vers vėl kanoją iš koto. Vėl tenka stoti, imtis knygų, ir ilsėtis ant kranto, kai to visai neplanavai. Matom, per suplanuotą laiką – mat mūsų atvažiuos pasiimti draugas Keithas – iki Memfio nuplaukti tikrai nespėsime. Už Kairo upė pagauna tokias kilpas, kad jei išliptumėme ir per laukus persineštume kanoją, ko gero sutaupytume nemažai kilometrų.

Išmėtyti mūsų daiktai | Our stuff scattered Viešnagė Tebų kempinge būtų praėjusi kone idealiai. Šeimininkas iš ryto pagamino kavos, nusivežė į miestelį interneto, ir savo namuose išskalbė mūsų jau kelias savaites šilto vandens nemačiusius drabužius. Tas jaukusis miestelis iš tiesų ir atrodė, kaip iš kokios prancūziškos pasakos. Visa miestelio siena, kuri šiaip jau tarnauja kaip bortas aukštai pakylančiam Misisipės vandeniui, iš vidinės pusės išmarginta piešiniais apžvelgiančiais pagrindinius istorinius momentus. Net gi norėjosi, kad ir Lietuvoje kokiame miestelyje kas išpaišytų tokią trumpą, bet likimą lėmusią istoriją. Čia ir civilinis karas, ir Napoleono atsisakymas Luizianos (štai kodėl Naujasis Orleanas vėliau mums taip primins Pranzūziją), ir misionierių apsilankymas, ir indėnų išvarymas. Kita siena išpaišyta Misūrio garsenybėmis – tarp kurių ir raštyojas bei mokslininkas Markas Tvenas. Rytas praėjo taip sklandžiai ir maloniai, kad nė nesitikėjo, jog vos už valandos turėsime jaudintis ir nervintis. Vos grįžus namo, mes netikėtai per pievą (privati kempingo teritorija) matome einančius du jaunus juodukus, nešančius mėlynus krepšius, tiesiog it dvynius mūsiškiams, kuriuose paprastai laikome savo drabužius. Paaugliai vis atsisuka atgal, žvalgosi. ‘Ar mūsų kuprinės vietoje?’ šūktelime vienas kitam. Ne, mūsų namai, tarnavę devynis mėnesius, dingę. O jie nešasi tik tai, kas likę. Skuodžiame prie jų, ir prašome parodyti, kas viduje. Žinoma, kad mūsų daiktai. Tik jau ne drabužiai (dauguma jų mes gi išsivežėme skalbtis), bet tai, ką galėjo rasti brangiausio (savo kompiuterį ir foto aparatą turėjome su savimi) – išorinius diskus, su visomis mūsų kelionės nuotraukomis, sustojusį laikrodį, porą batų, žiemines striukes, mažytę video kamerą, diktofoną, kuris it tyčia patiems nežinant įsijungė, ir mes tik vėliau atradome šių pokštininkų garso įrašą. ‘Kur mūsų kuprinės?’ susinerviname. ‘Mes nieko nedarėme, mes tik radome šituos maišus ir pasiėmėme’ būrė nemirksėdami maždaug trylikos šešiolikos metų jaunuoliai. Bet vietą su mūsų kuprinėmis parodė. Griovyje gulėjo mūsų daiktai: išdrabstyti, sumindžioti, kremu (dovanotu Džeraldinės iš Kanados, sumažinti kai kada atsirandančius nugaros skausmus) aptaškyti, kai kur užkasti. Puolėme žiūrėti, ar svarbiausieji jų čia – mūsų miegmaišiai yra, kilimėlis, sudurstytas ir šlapias, bet yra. Sučiuptieji vis kartojo savo nerealią istoriją, o mes bandome jiems aiškinti, kad ką tik iš mūsų bandė atimti mūsų namus – esminius dalykus, su kuriais mes dar turime keliauti dar tiek laiko, kiek ir prakeliavome. Jaunesnysis apsiverkia, vyresnėlis bando dar vis kartotis, bet šerifas jau pakeliui, ir neužilgo jie išvežami į areštinę. Tiesa, mus dar aplanko brolių mama, mums įdavusi penkiolika dolerių, mat maždaug tiek buvo dingę mažytėje piniginytėje, kurią paprastai nešiojamės su savimi, kad jei kas reikalaus pinigų, tai būtų mūsų duoklė.

Atsisveikinimas su naujaisiai draugais | Saying goodbey to our new friends Mums patirtis svarbiausia, guodžiamės. Juk iš pradžių ir net neketinome jo pasiekti. Tik kiti mus skatino, ‘iki Memfio tikrai nuplauksit’. Reikia nuoskaudą nuryti. Ir iš tikrųjų, prisiminimai mūsų bus ne iš to, kad mes pasiekėme vieną ar kitą vietą, bet iš laiko, praleisto ant vandens. Kelionei baigiantis, atrodė, kad visiškai susigyvenome su vandeniu, kad niekada nebuvo kitaip, kad dabar tai mūsų gyvenimas. Mes pripratome prie savo mielos rutinos, prie kojotų stūgavimo naktimis, prie baržų gausmo, prie bangų, vėjo, saulės, net audrų. Nesakome, kad viskas buvo it sviestu tepta. Kartais būdavo ir labai sunku. Kartą naktį, betaisant išgriuvusią palapinę, strypelis visai sulūžo. Vėjas drasko, šalta, vos gali išbūti. O reikia sumąstyti, ką daryti. Juk jau nebeįlįsi atgal, ir neišlauksi audros. Reikia veikti čia ir dabar. Reikia sumąstyti, ką įkišti, kad sutvirtintum vamzdį. Medžio gabalėlį? Ne, sulūš. Turime papildomą metalinį kuoliuką, tad Karolis jį išlanksto, ir sutvirtina dvi lūženas. Tokia konstrukcija tarnauja iki odisėjos pabaigos, kur tenka kelioninėje parduotuvėje nusipirkti deja ne strypelį, bet stipresnį kuoliuką. Kuoliukus sutvirtiname šakomis ir supiltu smėliu. Kadangi miegame nuogoje (be medžio anei žolės) saloje, tai vėjas čia ir kelia puotą. Dar reikia pridėti kaip patraukusius žaibus, padorų lietų. Kita vertus, tokie išgyvenimai priartina prie gamtos. Jauti savimi viską. Sėdedamas tik namuose, nepajusi nei vėjo veržlumo, nei lietaus stiprumo, nei baimės audringą naktį, nei tekančio mėnulio ar saulės. Tu būsi čia, o gamta ‘kažkur ten’. Toks artimas ir įvairiapusis santykis leidžia suvokti save esant gamtos dalimi. Kelionė artėja į pabaigą. Į krantą galutinai išlipam Niu Madride, ir pradedant atsisveikinimo ritualą nuplaunat valtį paskutinį kartą. Darosi liūdna. Mums tai buvo tarsi atostogos, kupinos ramybės, savęs ir kito pažinimo. Likusioji Amerikos dalis: europietiškasis Naujasis Orleanas ir renesanso šventė Teksase


Mūsų geras draugas Keith atvyko visą kelią parvežti Žilvinui ir Dianai kanojos ir susitikti su mumis. | Our good friend Keith came to grab the canoe and see us from Michigan (!!). Mūsų istorija per JAV kai kam gal pasirodys ne visai suprantama. ‘Nebuvot Didžiajame Kanjone? Holivude irgi ne?’ Ne, ten nebuvome. Bet penkias savaites plaukėm Fokso, Ilinojaus ir Misisipės upėmis, ir atrodo, kad tos upės mums tapo savos. Susipažinom su keliais įdomiais vietiniais žmonėmis, buvom apdovanoti maistu, mus siekė apvogti, buvo audrota, vėjuota, saulėta, bet visos šios patirtys buvo ypatingos. Taigi, atėjo laikas baigti odisėją. Mūsų draugas Kytas jau pakeliui į Niu Madridą paimti kanojos, o be to dar ketiname kelias dienas tiesiog drauge pakeliauti. Kytas – amerikietis, kurį susitranzavome dar Aliaskoje, su juo keliavome keturias dienas per Kanadą. Ten mūsų keliai ir išsiskyrė: jis pasuko žemyn į JAV, o mes dar toliau norėjome pažinti Kanados. Kyto gerumas mus pritrenkė. Jis ne tik paims kanoją ir sugrąžins ją į Čikagą pas mūsų draugus, bet galiausiai mus nuveš beveik iki sienos. Jis atkeliavo iš Mičigano iki mūsų per dieną – palyginimui, mes trumpesnį atstumą įveikėm per penkias savaites. Vakare susėdam prie laužo. Istorijos mums išsiskyrus buvo įvairios, o su Kytu – kaip visada neliūdnos. Netikėtai iš mašinos jis atneša garsiojo Mičigano pyrago ir tris keramikines lėkštes. Visą mėnesį valgėme iš metalinių puodų, tad tai mums tiesiog prabanga. Pyragas, gamintas paskutinės dienos adventistų (krikščioniškų denominacijų – grupių čia labai gausu, jų visų pavadinimų neįimanoma įsiminti) kepyklos, su burnoje tirpstančiomis uogomis, buvo atgaiva mums ir geras kelionės užbaigimas. Tikra šventė. Pyrago ir kavos užteko ir kitam rytui. Pradedame kelionę per pietinę JAV dalį. Memfis

Elvis Jeigu vėjas nebūtų pūtęs į nosį, Memfį būtumėme galėję pasiekti per savaitę, o jei vanduo dėl sausrų nenusekęs, dar ir greičiau. Tačiau šįkart jį pasiekiame su kanoja ant stogo, o ne ant vandens. Mašinoje groja ‘Walking in Memphis’ (‘Vaikštant Memfiu’) jau nebežinia kelinta šios dainos versija. Mes užvažiuosime tik į Elvio Preslio ‘Graceland’ – jo rezidenciją Memfyje, kurioje jis gyveno ir kūrė. Preslis – Memfio, ir apskritai Amerikos, pasididžiavimas. Įėjimas į pačią rezidenciją pasirodo velniškai brangus, tad mes tik pasivaikštom aplink. O čia – tokia žaisliukų, marškinėlių ir puodelių parduotuvių alėja, kad net nesmagu. Preslio rokenrolas gal ir nėra mūsų klausomiausia muzika, bet žmogui, pakeitusiam muzikos istoriją, norėtųsi kažko solidžiau. Tiek jau to. Išgalintiems gal ir gerai nukakti į patį prabangų namą, kuriame labai ištaigiai išpuošti kambariai, galima pamatyti jo drabužių, tačiau teks paklot nuo trisdešimties iki aštuoniasdešimties dolerių. Tiesiog pastovim prie tvoros, išrašinėtos ‘Elvis forever’ stebėdami sodą, kuriame jis ir palaidotas, ir galvodami apie žmogaus trapią būtį, apie turtus ir kaip išmintingai valdyti savo šlovę. Juk Elvis ne vienintelė žvaigždė, suklupusi ties narkotikais, mirė tualete. Po pigaus Graceland triukšmo neužilgo atsirandame nacionaliniame parke prie Edik ežero, kuriame tą vakarą ir kitą rytą maudomės. Matyt Misisipės ramybė mus gerokai paveikė, nes mums kur kas mieliau buvo įšokti į šaltą ežerą, susikurti laužą ir išsivirti paprastą vakarienę, nei stebėti, kaip gyvenimas verda Memfyje. Matyt per greitai mes sugrįžtame į civilizaciją. Kytas atsivežė butelį glintveino, specialiai išleisto Helovynui. Išsitraukia ir tris taures (puikiai dera prie mūsų skardinių), ir mes ramiai pabūname prie vandens ir pušų. Ryte pasisveikinti ateina stirniukai ir voverės, saulė prasiskverbia pro pušų spyglius, ir mums tiesiog gera. Vėl susikrauname daiktus į džipą, ir jau pakeliui į Naująjį Orleaną. Miškus netikėtai pakeis pelkės, vandenyje augantys medžiai. Juk čia Misisipė pasidalina į tūkstantį upių ir upelių, ir įteka į Meksikos įlanką. Per šias pelkes tebuvo galima nutiesti vieną kelią, o veikiau jau tiltą. Tad tik galima įsivaizduoti, kai uraganas Katryna apliejo Naujajį Orleaną, ir didelę Luizianos dalį, kaip sunku buvo evakuotis. Keliai tik keli – vienas į šiaurę (Memfį), kitas į rytus – Floridą, o jo kitas galas į Teksasą. Saulė atsispinindinti tame tūksantyje upelių ir Meksikos įlankoje atrodo tikrai įspūdingai. Naujasis Orleanas – Europa Amerikoje


Šalia Naujojo Orleano | Close to New Orleans Įvažiavus į Naujojo Orleano senamiestį, atrodė, kad grįžom į Europą. štai ko trūko mums Melburne ar Čikagoje. Senamiesčio, kuriame verda gyvenimas, menininkų galerijos, šurmuliuoja gatvės muzikantai, iš kavinukių girdisi gyvas džiazas, o aikštėse Taro kortų būrėjai laukia savo aukų. Netikėtai užklystam į Mėlynąjį Nilą, kuriame groja keli smagūs instrumentai – gitara, smuikas ir trimitai, o džiazmeno balsas primena jauną Armstrongą. ‘Little maker’ muzika mus pavilioja, ir mes pasiliekame čia. Vėliau – vakarienė paprastame jaukiame ‘Little praline connection’ restoranėlyje. Po mėnesio skardinių ir kruopų maisto, Kyto pavaišinta vakarienė tampa tikra skonio šventė. Jau aprašinėjant vėl seilės renkasi burnoje. au aprašinėjant vėl seilės renkasi burnoje. Šamas, krevetės ir kitas jūrinis maitas užsikąsdami kukurūzų duona, kuri drąsiai gali būti ir desertas. Mes žalumynus kirtom išsijuosę, mat taip jų buvome pasiilgę.Užsikandame kukurūzų duona, kuri drąsiai gali būti ir desertas. Mes žalumynus kirtom išsijuosę, mat taip jų buvome pasiilgę. O pasirodo, kad būtent tokius žalumynus, kaip ir tam tikros rūšies žirnelius (skamba kaip grupė ‘Black eyed peas’) valgomi būtent tik juodaodžių. Nors šie žalumynai ir kupini geležies ir vitaminų, jie – spalvotųjų – maistas. O mes kertam su pasigardžiavimu. Išvykus vakare iš Naujojo Orleano, rasti vietą permiegoti darosi sudėtinga. Kai esame tik su kuprinėmis, bepigu. Galime įlįsti į kokį miškelį, pasistatyti palapinę, ir mes jau turime namus. Su automobiliu niekur taip lengvai neįlįsi, o jei pasistatysi nuošalėje, prisistatys policija, ir gali turėti bėdų. Tad Kytas it patrakęs bando surasti kempingą, kurių čia yra, tačiau visi jie skirti RV – rekreaciniams automobiliams (recreational vehicles). Miegoti su palapinėmis čia ne taip jau populiaru. Galiausiai randame vieną privatų kempingą, kuriame gausu tokių kempervenų – kai kurie jų autobusai, turintys viską, ką turėtum geram name. Ir dvi vietos palapinėms. Žinoma, neužimtos. Tokiame ištaigiame kempinge esame pirmą kartą. Čia ir baseinas, kuriame ryte įšokam pasiturkšti, ir skalbimo mašinos, kuriomis už dolerį išsiplovėme drabužius.

Šventėje | In the Fair Prigriebėme savo naujai keptus pasus, kuriuos konsulatas atsiuntė į Hiustoną vienam pažįstamam žmogui, ir mes patraukiam į Renesanso šventę. Įdomu, kaip amerikiečiai išreiškia renesansą. Nakvojame palapinių kaimelyje. Regis šventė prasideda jau čia. Visa teritorija skirta tik palapinėms, ir būtent šiam festivaliui, vysktančiam kelis mėnesius vieną kartą per metus. Žmonės čia suvažiuoja tūkstančiais, dauguma jų pasirėdę renesansiniais drabužiais. Kas yra renesansas, mūsų nuomonės gal ir išsiskirtų. Kai kurie iš tiesų yra gana artimai pataikę ir net labai kruopščiai apsirėdę. Tačiau kai kurie atkeliavo iš antikos ar šių dienų transformerių laikų. Visas miestelis skirtas būtent šiam festivaliui. Specialiai įrengtos parduotuvėlės, aikštės, amfiteatrai, kuriuose nuolat vyksta kokie nors šou, dažniausiai būtinai susiję su juokinimu ar žongliravimu, ir būtinai kokiu nors ugnies šou. Čia net koubojai savo rimbus padega ir jais žongliruoja, kad tik įtiktų šiaip jau nereikliam žiūrovui.

Hiustonas – Teksaso renesanso šventė

Johnny Depp minioje. | Johnny Depp in the crowd.


Viename net buvo galima išvysti riterių kovą tarp anglų, prancūzų, vokiečių ir ispanų. Gali paragauti ir europinio maisto įvairovės. Vis tik populiariausias patiekalas, kurį galima buvo išvysti graikų ar lenkų, vokiečių ar italų meniu – kalakuto kulšis, kurias taršė ir seni, ir vos dantukus įgiję vaikai. Tai didelė šventė vykstanti didelėje teritorijoje. Pamažu einant nuo atrakcijos prie parduotuvėlės, nuo šou iki šou, mes visą dieną atradome kažką naujo, ir nė karto neužėjome į tą pačią vietą. Paliekant JAV – Laredo Kytas mus paliko Laredo dar neprivažiavus. Čia visi sunkvežimiai, kurie turėtų važiuoti į Meksiką, ir galėtų mus prigriebti. Skamba puikiai. Bandant atsigauti prie staliuko – mat ką tik iš jau kuris laikas labai saugaus laiko, pakliūname į nežinomybę, kurią mums vėl iš naujo reikia perkratyti, su ja susigyventi. Prie staliuko prisėda Rajenas, o vėliau ir jo kolega Klifas. Jie smalsūs, noriai klausinėja apie mūsų kelionę. Tačiau jie savo žinia mūsų idealų planą sužlugdo. Čia stoja tik amerikietiški sunkvežimiai, kurie į Meksikos teritoriją nė rato nekiša, mat per daug vairuotojų buvo pagrobta, nužudyta. Jie tiesiog pasiima krovinį iš sandėlio, į kuriuos meksikiečiai suveža prekes. Be to, draudimo sumetimais (visai taip pat, kodėl nebeįimanoma tranzuoti ir laivų), negali paimti į kabiną ir pakeleivių. Tad ši galimybė atkrinta. Galvojame, ką daryti net keturiese. Mes ir rūpestingieji vairuotojai. Ryte jie ne tik leidžia prisijungti prie savo interneto, bet dar ir padovanoja mums kuponą nemokamam dušui. ‘Mes taip ir pagalvojome, kad neaišku, kada vėl turėsite dušą’ šypsojosi. Jie išvažiavo krovinio, o mes ir toliau liekame uostinėti situacijos degalinių komplekse. Susipažįstame ir su kitais vairuotojais, susidomėjusiais mūsų kelionės istorija. Vienas prisėdusiųjų darbuojasi degalinėje, tad jis čia vietinių istorijų žinovas. Apibendrintai, visi jie kaip vienas baugina mus pasienių istorijomis: reikia eit nebent labai anksti, geriausiai imti autobusą bent 100 kilometrų, kur bus saugiau. Mat užsieniečių pagrobimas – viena gera galimybė pasipelnyti iš jų artimųjų pinigų. Baimė kausto kaip reikiant. Nesame tikri, ar buvo kitas toks nervingesnis momentas, nei šis – laukiant Meksikos pasienio. Galbūt eit ne per miestelį, o per aplinkelį. Pajudame link jo, ir susitranzuojame pirmąją meksikietę, gyvenančią JAV ir nė žodžio nekalbančia angliškai. ‘Saugokitės, labai saugokitės!’ ji pataria. Aplinkelio idėja lieka neįgyvendinta, mat pasirodo čia galima pravažiuoti tik komerciniams automobiliams, o visiems pėstiesiems ir keleivinėms mašinoms reikia važiuoti per miestelį. ‘Taip taip, ir šiandien ten buvo susišaudymas’ gąsdina mus pasienietis. Tenka pėdinti atgal. Jau gerokai po pusiaudienio, karšta, ir miestelį geriau neiti, nes iki tamsos išsinešdinti nespėsime. O specialiai lįsti į pavojus – ne mūsų stilius. Tad dar nakčiai apsistojame prie apleistos gamyklos, o padirbėti prie straipsnių, nueiname į Subway, kur už dolerį gali užsisakyti kokakolos, ir sėdėti, kiek tinkamas. Pardavėjas išgirdęs mūsų istorija, įteikia penkių dolerių vertės kortelę. Vėliau vietoj vieno sumuštinio jis mums padaro du, ir dar magaryčių įdeda sausainių. Tai jau gerokai viršija dešimt dolerių. Dar prieš dieną McDonalde mūsų istorija susidomėjo ir išeivis iš Serbijos. Jis iš piniginės išsiėmęs keturiasdešimt dolerių įteikė mums linkėdamas sėkmės. Mat išgirdęs, kad tolimesnis mūsų taškas – Meksika, net išsižiojo. Kitas praeivis išsitraukė dolerį, ir mums padovanojo. Nebesuprantame, ar ant mūsų kaktų užrašyta, kad keliaujam jau ilgai, o gal kad keliaujame neišmintais takais, žmonės kalbina, domisi, džiūgauja, gąsdina, pataria mums. Jaučiamės pasaulio dalimi. O kas laukia Meksikoje, jau kituose virtualiuose užrašuose. Nelegalai Meksikoje – policininkų suorganizuotas autobusas, blusos ir piramidės gruodžio 14, 2012 • LT • pagal Evelina 4 Komentarai Kuo greičiau per Pasienio Pragarą

Meksikos-Jav siena itin pavojinga, nes čia nereti gaujų susišaudymai, pagrobimai, didelis narkotikų gabenimas, o ir patys policininkai ne angelai. Kirtome sieną ir negavome štampų pasuose, tad keliaujam toliau - kaip nelegalai. | Mexico-USA boarder is very dangerous as here are common gang fights, kidnappings, big drug traffic, while the police is not without a spot. We have crossed the boarder, but without getting an entry stamp on the passports so going now as illigals. Jei skaitėte mūsų praeitus JAV nuotykius, tikriausiai iš straipsnio pajutote mūsų susirūpinimą ir nerimą, kaip čia greičiau ir saugiau kirsti tą nelemtą JAV – Meksikos sieną. Mūsų vaizduotėje ir žmonių pasakojimuose ‘TEN’ skambėjo kaip koks pragaras, į kurį tikrai nesinori patekti. Atrodė, kad ten narkotikų prekybos gangsteriai ir korumpuoti policininkai kaip krokodilai laukia savo masalo. ‘Galbūt didžiųjų bosų jūs ir nedominate’ pasakoja vairuotojai dar JAV pusėje, bet atsiranda tokių pyplių, kurie turi ‘kietų giminių’, tad jie ir ginklais ‘pažaidžia’. O be to, sako, pagrobimai irgi tikėtini. Žodžiu, neišgirdę nė vieno gero žodžio apie dalį ‘už sienos’, vis tik ryžtamės ją kirsti. Keliautojų patarimu, autobusu važiuosim iš pasienio bent 50 kilometrų, kad išvažiuotumėme iš pragarinės dalies. Būtų buvę idealiausia susitranzuoti sunkvežimį. Bet jie taip pat dėl draudimo į kabiną neima, o be to, pro ‘komercinę sieną’ praeiti nepavyksta. Iš pat ankstaus ryto Į Laredą (JAV pusėje) mus atvežusi meksikietė, palinkėjo rūpintis savimi. Tarsi mums nerimo neužtektų. Ką gi, eisime į Meksikos pusę. Tiltas per upę, per kurią sakoma daug meksikiečių bando patekti ir dėl to vadinami šlapianugariais (‘wetbacks’). Taigi vienoje tilto pusėje ‘pragaras’, kitoje ‘svajonių šalis’. Vienas kitas drožia į Meksikos pusę, ir ilgos nusidriekusios eilės į aukso šalį – JAV. Iš JAV į Meksiką – jokių pasų patikrų, jokių štampų. Kaip tik ši nekalta dalis vėliau mums tampa galvos skausmu. Tik policininkai tikrina mūsų kuprines, netenka kantrybės grūsti prasprogusius daiktus, atsisveikina. Žodžiu, tokie nelegalai ne savo noru mes patenkame į šalį. Prie sienos vienas darbuotojas dar pasako ‘oho, nesu matęs, kad kas nors dar pro čia taip keliautų’. Pirmieji žingsniai į visų taip nupieštą pragarą.


Maži gyventojų namai | Little houses people have Miestelis kaip miestelis. Žmonės šnekučiuojasi, važinėja mašinomis, parduoda maistą. Taip, jau meksikietiška dvasia, tiesa jau užkrėtusi ir JAV pasienio miestelius. Tačiau čia jau Meksika. Jau seniai žmonės taip į mus bežiūrėjo – nieko nuostabaus, paskutinis metas, kai buvom smarkiai kitokie buvo bent prieš pusmetį Indonezijoje. Australijoje, Kanadoje ir JAV mes buvom niekuo nesiskiriantys, nebent mūsų kuprinės buvo kam įdomios. O čia ir vėl žvilgsniai. Ypač, jei neįprasta čia ‘gringo’ (baltiesiems) vaikščioti, mat šie dažniausiai važiuoja saugiu autobusu iš JAV. ‘Saugiu’ tai reliatyvi sąvoka. Vėliau sutiktas vokietis papasakojo asmeninę istoriją, kaip šis keliavo būtent per Nuevo Laredą autobusu, kurį sustabdė policininkai, įrėmė ginklus į kaklą ir liepė atiduoti pinigus. Pinigų neteko ir kiti keleiviai. Vienas diedukas paaiškina mums, kaip miesto transportu nusigauti iki autobusų stoties. Įsėdam į klibinkščiuojantį autobusą, apkabinėtą religine atributika. Ir vėl, miestelis kaip miestelis. Tiesa, mes čia esam anksi ryte, sakoma, saugiausiu metu. Ką ir rekomenduotumėme keliautojams. Tiesa, jei mums nieko nenutiko, visai galimas daiktas, kad esame ne taisyklė, o išimtis – teigti ar neigti nedrįstume. Ne be priežasties JAV sunkvežimiai nebevažinėja Meksikos keliais – per daug grobimų ir mirčių. Policininkai suorganizuoja nemokamus bilietus Sėkmingai nusigauname į Monterėjų, miestą tarp kalnų. Pragaro diržas pravažiuotas, tačiau gyventojai ir toliau linksniuos tą pačią mintį – saugokitės, Meksikoje nesaugu. Monterėjaus autobusų stotyje prieiname prie policininkų – jie tai jau tikrai paaiškins, kaip išsinešdinti iš miesto, kad galėtumėme pradėti tranzuoti. Šie linksmi, susižvalgo, ir išgirdę mūsų keliavimo istoriją, nusiveda prie vieno langelio. ‘Suorganizuosime jums nemokamą bilietą iki Tampiko’. Šito tai jau tikrai nesitikėjom. Dar įspūdingiau – jie atneša savo priešpiečius (mūsų pirmasis meksikietiškas maistas) ir sukertame juos, nes jau buvome gerokai praalkę. Vėliau sužinome, kad šie nemokami bilietai – tai organizacijos ‘Caritas’ nuopelnas. O dar labiau tų, kurie aukoja ‘Caritas’ organizacijai, o ši nuperka bilietus tiems, kurie neišgali. Teoriškai, mes galėjome iš Tampiko ir toliau susiorganizuoti autobusą, bet vis tik vėliau judame tik sutranzuotais automobiliais. Savas dalykas prie širdies, be to, jau norime susipažinti su vietiniais ir išbandyti savo kuklius ispanų kalbos įgūdžius. Atvažiavę į stotį gilią naktį, pakaitomis pramiegame ant suoliuko autobusų stotyje. Atpratom nuo tokio nekokybiško miego. Palapinėje – mes karaliai. Tampiko – tekilos ir krokodilai miestelio ežere

Plazos - miesto aikštės kuriose verda miesto gyvenimas; čia vyksta koncertai, žmonės rytais mankštinasi, dieną kartu geria kavą, o vakarais susitinka porelės. | Plazas - little parks where the city is living to its full. Concerts, couple meetings, morning excersising and so much more life in these little places. Reiktų šį nediduką miestelį pažinti geriau, tad ieškome koučserferių (www.couchsurfing.org žmonių, siūlančių nakvynę nemokamai). Broliai Ivanas ir Džerardas greit atrašo. Šiaip jau ‘mums reiktų nakvynės čia ir dabar’ labai jau rizikinga, paprastai, nors prieš dieną būtų gražu įspėti. Bet net ir tokie netikėti atvejai visai įmanomi. Taigi kelias dienas miegosime it karaliai ant lovų. O tą vakarą su jų tėčiu ir bendradarbiais bei futbolo žaidėjais, mes ragausime tekilas ir stebėsime šmaikščius jų santykius. Meksikiečių bendruomeniškumas yra tikrai stebėtinas. Jie daug juokauja, vienas iš kito neskausmingai pasišaipo, daug juokiasi ir atrodo, kad esti laimingiausi žmonės. Jų šeimos santykiai atrodo jaukūs. Tampiko – miestelis nedidelis, ir tikrai nedaug kas čia atvažiuos apsilankyti, kai turi tiek didelių miestų kaip Meksiko, Uachaka, Patosis ar kiti miestai, galintys pasiūlyti daugiau aikščių, bažnyčių, piramidžių. Mums toks dydis – pats tas. Pagrindinėje aikštėje vaikai lesina ir net rankose laiko balandžius, senoliai su šypsena žvelgia į jaunimą, o jaunimas valgo ką tik gatvės prekeivių įsiūlytą skanėstą. Tokiose aikštėse tiesiog verda gyvenimas. Viduryje – kolonomis apstatyta scena, kurioje vakarais ar per šventes koncertuoja koks vietos kolektyvas. Mieste – didžiulis ežeras, kuriame plaukioja krokodilai. Jis aptvertas, antraip šie gyvūnai sumanytų apžiūrėti gatves. Šalia ežero – rūmai, skirti šiuolaikinio ir klasikinio žanro renginiams. Mūsų šeimininkai nusiveda į actekų muziejų.


Persikėlimas per tiltą yra mokamas toliau esančioje būdelėje, bet kam mokėt, kada gali apvažiuoti? | You have to pay for the bridge crossing, but why paying when you can avoid it? Galų gale tranzuojame

Actekų palikimas | Actec relics Actekai – ‘žmogaus kūnas iš kukurūzo’ Actekai – tai tik viena iš daugelio civilizacijų ar kultūrų, gyvavusių Meksikoje. Ji apima maždaug 6 dabartinius regionus, ir nusidriekė nuo Meksikos įlankos iki pirmųjų Vakarų Siera Madrės kalnų. Jų religija pagrįsta vaisingumo kultu, ir trimis esminiais principais – gimimu, mirtimi ir atgimimu. Jų manymu, kosmosas sudarytas iš trijų horizontalių, kurios tarpusavyje susijusios penkiais medžiais, ir vienu medžiu viduryje. Apie tokį simbolinį medį ir vyksta sakraliniai šokiai. Apskritai, daug dirbinių yra religinio pobūdžio. Jie naudodavo daug makiažo ir dažydavosi plaukus. Tačiau tik kilmingieji turėdavo teisę tatuiruoti ar dažyti kūną, nusmailinti dantis ar spalvinti juos juodai. Actekai neturėjo rašytinės kultūros (priešingai nei majai), tačiau ypač turtinga jų sakytinė istoriją, kuria ir perduodavo savo kultūrą ir tradiciją. Pavyzdžiui, Dhipaak, kukurūzų dievas, ypač populiarus daugelyje mitų ir pasakojimų, mat actekai tikėjo, kad žmogaus kūnas yra iš kukurūzų. Šitie yra įdomesnieji ir mažiau tradiciniai faktai. Mat dauguma dalykų – kaip agrikultūra, medžioklė, ar žvejyba juk būdingi ir kitoms kultūroms.

Meksikos nuotykiai tęsiasi. Ivanui išleidus prie Tampiko – Verakrūzo tilto, juo mes ir kepurnėjame į kitą pusę. Prakeliavus tokį didelį Meksikos kąsnį, mes dar netranzavome – mat policininkai suveikė mums bilietus nemažam atstumui. Net ir toliau, iki pat Verakrūzo būtumėme galėję keliauti autobusu, mat turėjome ‘kontaktą’, tačiau tranzavimas mums širdžiai artimesnis. Galų gale, tai viena iš svarbių galimybių susipažinti su žmonėmis ir judinti iš mirties slenksčio ispanų kalbos žinias. Tiltas mokamas, todėl mašinų per jį keliauja nedaug. Tuoj matome ir ‘taupią sceną’ – per jau nulenktus tilto prieigos kraštus motociklu keliaujantys juos tiesiog permeta, perverčia, perstumia ar kaip kitaip perkrapšto savo transporto priemones, kad galėtų sutaupyti vieną kitą pesą. Tokių ekonominių išeičių ieško ne visi, tačiau juos patirsime ir toliau. Štai vienas mūsų vairuotojų išsuka iš kelio į tokią dykvietę (iš pradžių net pamanėme, kas čia dedas, ko mes į tuos laukus beldžiamės) ir keliauja apleistais duobėtais kaimo keliukais, kad sutaupytų šį tą. Mums aišku smagiau matyti kaimo gyvenimą iš arti. Temsta. Lija kuo toliau, tuo smarkiau. Vienas vairuotojas baisiai nustemba, kad ketiname nakvoti tiesiog kažkur laukuose. Bet pravažiavus kažkokį apleistą pastatą, susizgrimba ir jis – ‘gal čia’? Mus išleidžia, o mes kabarojamės per tvorą – aiškiai privačią nuosavybę, kad prisiglaust nuo lietaus ir tamsos. Apleistas tvartas. Kai kur betoninės grindys ir stogas – ko gi daugiau ir reikia. Apžiūrim teritoriją. Skylėje bent penkios gyvačių išnaros. Išsitempiam tinklą nuo uodų. Jonvabaliai blykčioja kaip patrakę. Užmiegam, nė nesitikėdami, kad kelionės kontrastai jau kitą dieną mus nuves prie Meksikos įlankos krantų, kur klausysimės jūros ošimo.


nykštį iškėlę, kiek trikdydavome juos, nes mūsų kuprinės juk ne makiažo prikrautos, ir už pavežimą galime atsilyginti tik savo rupios ispanų kalbos pokalbiais. Miegas degalinėse

Jūros gėrybių kokteiliai | Seafood cocktails Kitas rytas nežada nieko sauso. Nesinori lįst iš po stogo, bet kiek gi svetimame tvarte smurgsosi. O jau ir karvės artinasi, gal link savo namų, gal šiaip. Reikia ropštis. Aplink apelsinų laukai. Matyt iš tų pačių vėliau vienas senolis mums padovanoja pilnas kišenes vaisių. Pliaupia. Mūsų šlapių pagailėję sustoja du profesoriai genetikos srityje, siekiantys pagerinti kukurūzų kokybę. Šiaip jau į savo universiteto autobusiuką negalintys priimti, mat tokia draudimo politika. Iš tiesų, tai mums tampa nelabai svarbu su kuo keliauti: profesoriais, verslininkais, ūkininkais ar hipiais, o gal tiesiog gerais žmonėmis. Kiekvienas – tylesnis ar kalbesnis – tampa mums savaip svarbiu. Su šiais dviem kiek apie šią Meksikos dalį papasakojusiais žmonėmis prasideda jūrų gėrybių vajus. Jie nusiveža į vietą, į kurią, anot jų, jie kaskart važiuodami į projektą būtinai sustoja pavalgyti. Krevečių, sraigių aštrokas kokteilis tikrai skanus, tad ir vėliau mes jų išbandome. Profesoriai liaupsina Čiakčialakų paplūdimį, tad mes rimtų planų neturėdami, jau klausydamiesi didelių bangų statomės palapinę, kitą dieną pliuškenamės smaragdo jūroje. Mūsų namus saugo laukinukai šunys, kurie, nors ir kokie mieli, mums palieka blusų. Dėl kurių mes supanikuojame. Nepadeda nė keliautojų forumai, kuriuose tik ir gąsdinama, kaip nelengva šių gyvūnų atsikratyti. Blusos atgena į Verakrūzo miestą Tad tenka keisti planus ir važiuoti į Verakrūzo didmiestį švarintis iš pagrindų. Darome tai kaip standartinis keliautojas: viešbutis (tebūnie skurdus, bet vis tik lova ir net kavos iš ryto), pasivaikščiojimas po muziejų ar aikštę. Vakarienė. tačiau kaip turistai vis tik susipažįsta su vietiniais? O kur nuotykis? Mums tai jau tapo nebepažįstama patirtis, ir mes vėl ilgimės Kelio ir jame sutiktų žmonių. Besiblaškydami po vaistines, niekaip nesugebame išaiškinti (net ir žinodami tikslų žodį ispaniškai), kad mes neturime utėlių, bet blusų. Nepatikliai kinkuodami galvas, neaišku, ką apie tokius ‘turistus’ ir begalvojo. Prie kuklaus viešbutuko (šįkart nenorėjome brautis pas ką nors į svečius su tokiu palikimu) stoviniavo ne turistai, o mirksėdamos savo prailgintomis blakstienomis įvairių dydžių ir svorių, rikiavosi moterys, siūlančios savo paslaugas. Viešbutis už 5 dolerius greta – proga vyrams ‘pasibėgioti’. Tokių moteriškių vėliau matysime ir pakelėse. Mes stovim tranzuojam, jos stovi ir laukia savo išrinktųjų. Sunkvežimiai – šiaip mums niekada nestoję dėl draudimo ir visokių kitokių popierizmų, drąsiai stoja šiam neatidėliotinam reikalui sutvarkyti. Juk patogu – tai galima tiesiog atlikti po tiltu, sunkvežimių virtinėje, sustojusioje pailsėti, kur visi kolegos puikiai supranta vienas kitą. O mes,

Turguje | In a bazaar Meksikoje žmonės stipriai įbauginti. Daug užfiksuota dingusių žmonių, dar daugiau jų dingsta iš tiesų. Nors tranzuojame ne taip jau sunkiai, bet nerimas jaučiasi. Bandyti tranzuoti vakare – vos ne prarastas laikas. Tad geriau susirasti kokią saugesnę vietą miegoti. Jei ne viešbutyje, ir jei ne svečiuose ar koučserfingo (žmonių, siūlančių savo namus nemokamai nakvynei internete) tai kur. Baugu ir dėl gyvačių (palei Meksikos įlankos pakrantę visi gąsdina ‘nauyaca’ – agresyvi ir pavojinga gyvate), ir dėl kai kurių žmonių grupių. Netikėtai paklausę, ar galime pasistatyti palapinę šalia degalinės, mat ieškom saugios vietos (abi pusės puikiai supranta reikalo esmę), mes šį triuką išbandom ir su kitomis Pemex degalinėmis. Jos tvarkingos, erdvios, turi tualetus, o kartais ir dušą. Čia saugu, gal tik burzgiantys automobiliai pernakt gali kiek trikdyti, o gal koks netikėtas vakarėlis šalia degalinės šeštadienio naktį, bet vis tiek saugu. Tad ir keliaujant visų manymu (ir matyt, tikrai yra pagrindo tam nuogąstauti) nesaugiomis šalimis, galima rasti pagalbą ir supratimą. Be to, kadangi dažniausiai keliaujame turistų neišmindžiotais takais, sukeliame praeiviams nuostabą labiau nei spontanišką, o gal apgalvotą norą apvogti ar pakenkti ‘gringui’ (el gringo – šviesiaodis, labiausiai taikomas šiaurės amerikiečiui nusakyti. Kilęs nuo žodžio ‘green go’ – žalias, eik iš čia (angl.), mat Meksikos – JAV karo metu JAV kariai nešiojo žalią uniformą). Tarp kitko, kai kurie nepažįstamieji, sužinoję iš kur mes esame, nustebino savo žiniomis. Vienas senolis, išgirdęs iš kur esame, pradeda vardinti Latviją, Estiją. Kiti du jaunuoliai iškart šneka apie ‘perestroiką’, Dar kiti vairuotojai ir vėl dalijasi savo istorinėmis žiniomis, ateinančiomis ne iš universiteto, o iš mokyklos laikų. Smagu, kad kitame kontinente esame žinomi dėl savo istorijos, tačiau truputį apmaudu, kad net savoje Europoje dažniai nežinomi arba garsūs dėl nemėgstamų priežasčių. Palenkės piramidės ir pasaulio pabaiga


Palenkė | Palenque

Tamal - palmės lape įvyniota vištiena su kukurūzų koše. | Tamal - chicken with korns wrapped in a palm leaf.

Jauna šeima, veždama mus Palenkės link, rodo į kalnus ir sako: ‘štai tuose kalnuose rasti įrašai apie majų ciklo pabaigą. Tačiau daugelis tai supranta kaip pasaulio pabaigą, o ne naujos eros pradžią’. Iš tiesų, taip visi besibaiminantieji pasaulio pabaigos, geriau bent truputį pasidomėtų mokslininkų atradimais, kurie nei vienas teigia, tai tik data, kuri žymi tryliktojo baktuno pabaigą (b’a’ ktun), ir nieko nerašo apie ypatingus astronominius reiškinius, susidūrimus su kitomis planetomis, naujo dvasingumo proveržio ar dar kokius dangus ar pragarus. Taip, renginių žyminčių naujos eros pradžią tiek čia, tiek Gvatemaloje netrūks, tačiau ar verta nerimauti. Nors kalbų šiomis dienomis netrūksta net ir tarp mindžikuojančių berniokų prie Palenkės piramidžių.

Gaminti maistą ant krosnelės čia nebeapsimoka. Kurs kas smagiau ir ekonomiškiau jį pirkti tiesiog iš gatvės prekeivių, gaminančių jį prie tavo akių, susėsti su vietiniais ant plastmasinių raudonų ir baltų taburečių, šlamšti ‘takas’ – paplotėlius su mėsa ir daržovėmis. Kai kurios jos tokios aštrios, kad atima amą, ir ‘atjungia’ kuriam laikui, ir tiesiog laukte lauki, kol praeis tas skausmingas laikas. Kad ir kaip mazochistiškai tai skambėtų, tas skausmas eigoje darosi net gi malonus. Ne veltui sakoma, kad prie jo lengva priprasti. Mes patys jaučiame dar ir dabar, nes maistą gardiname Ivano (iš Tampiko) dovanotu chile habanera padažu (panašiu į Tabasko).

Palenkės piramidės įspūdingesnės nei kažkada lankyta Čičen-Itca (Chichen-Itza) ar kitos piramidės, mat jos atsiveria džiunglėse tarp raudonmedžio ir kedro medžių. Džiunglėse išnirusi Užrašų šventykla, kurioje rastas ir vieno įtakingiausių valdovų Pakalio (Pacal) sarkofagas. Čia sienos ir sarkofagas išmargintas hieroglifais, gerai išaiškintas majų raštu, skirtas ne paprastiems mirtingiesiems, o turtingiems ir kilmingiems. Apskritai, dėl džiunglėse pasislėpusių grupių, konkistadorai ne iškart dar galėjo juos nukariauti. Be to, dauguma majų jau buvo ir šiaip išnykę. Priežastys dar iki dabar nežinomos, galbūt dėl gausaus skaičiaus ir sumenkusios terpės, kurioje gyveno. Mat Palenkėje gyventojų skaičius siekė iki 8 tūkstančių gyventojų, ir matyt tai jau buvo gerokai per daug esančiai gamtai. Apie maistą Meksikoje

Tamaliai – kukuruzų ir vištienos greito maisto patiekalai, kurie bene pigiausi ir gerai užkišantys. O ką jau bekalbėti apie vaisių gausybę. Vienas vairuotojas matęs, kaip mes ryjam seiles žiūrėdami į gausybę ananasų pakelėse, pavaišina mus vaisiais ir jų sultimis. Šiurpuliai bėga nuo minkšto audinio ir sulčių, tiesiog tekančių per pirštus ir lūpas. Čia auga avokadai, apelsinai, persikai ir daug kitų girdėtų ir negirdėtų vaisių. Tiesiog rojus vienoj vietoj. Migracijos tarnyba ir pakeliui į Gvatemalą Lietuvos užsienio reikalų ministerija mums patarė: neturit štampo, eikit į artimiausią migracijos tarnybą ir ten greičiausiai jį gausite. Panašiai patarė ir daugybė keliautojų forumuose. Mes jau čia, prieš jauną darbuotoją. Išdėstom savo istoriją laužyta ispananų kalba, o šis nesulėtindamas tempo ir nesupaprastindamas žodyno, atšauna, kad esam nelegalai šalyje. Be abejo, dėl to čia ir esame. Ką galime dėl to daryti? Važiuoti į vėl atgal į JAV ir vėl iš naujo įvažiuoti. Ak, juk bus ta pati istorija. ‘Tada važiuokit į Gvatemalą, ji arčiau…’ Susitranzuojame mašiną tiesiai iš Palenkės į Tikalį (jau Gvatemaloje), į kurį neplanuotai ir užsuksime. Tačiau, kad ir koks būtų nuostabus kelias iki sienos, mums jis buvo kiek neramus. Kaip tyčia čia daug policininkų, tikrinančių pravažiuojančias mašinas. Kelis kartus ir mes sustabdomi, sulaikome kvapą. Mūsų pasai tušti, naujutėliai, ką tik šviežiai kepti iš Čikagos konsulato. Jokių štampų. Tad juk esame nelegalai. Mes tik norim tiesiai prie sienos, ir ten jau aiškintis reikalus. Pasieniečiai visai maloniai mus pasitinka prie sienos. Išgirdęs problemą, viršiausias pareigūnas išsižioja. ‘Žinote, kad esate čia nelegalai?’ Girdėjome, dėl to ir buvome migracijos tarnyboje, o jie liepia važiuoti čia. Duodam pasus, kurie tušti švarūs. Iškart ištraukiam ir senuosius, antraip kaip galima patikėti fraze – mes keliaujame aplink pasaulį. Jis nusišypso. Teks sumokėti jums ‘a…’ pasienietis bando prisiminti anglišką žodį… ‘fine’ – užbaigiame (bauda angl.).


‘It’s not fine’ (ne taip jau gerai angl.) sužaidžia žodžiais pareigūnas. (Fine – bauda, ir fine – puiku). Baudelė atsieina po 25 dolerius, mes laimingi atsimojuojame ir išsinešdiname iš šalies. ‘Sveika gyva, Gvatemala. Tavyje mes legalūs.’ Nikaragva – įspūdžių dieta su keliais ‘ugnikalnis prie ežero’ nuokrypiais sausio 23, 2013 • LT • pagal Evelina 0 Komentarų Po Salvadoro įvažiuojam į Hondūrą. Situacija iškart apgailėtina – keliai baisūs (ne vienas apie tai perspėjo), nešvara akis bado (labai jau skiriasi nuo išpuoselėto Salvadoro, kuriame keliai ‘lediniai’, ir ne vienas vairuotojas pasirenka kelią iš Gvatemalos per Salvadorą, kad tik galėtų išvengti duobės duobėje Hondūro keliuose). Ši šalis – bene trumpiausiai išbūta šalis mūsų kelionėje. Kelios valandos. Nėr ko didžiuotis, bet nėra ko ir gailėtis. Kuo toliau keliaujame, tuo labiau suprantame, kad tikrai ne viską galime aprėpti, o pasirinktos kelios geriau pažintos vietos kur kas giliau palieka įspūdį. Pasienio popierizmo kaip kelioms valandoms kelionei per šalį daugiau nei reikėjo.

Vakarėjanti Nikaragvos saulė | Nicaraguan sunset. Ryte neišėjo taip greitai jo palikti. Per kelias mūsų buvimo valandas, ugnikalnio gyvenimas keitėsi. Rytinei saulei apšvietus, išryškėjo netikėti raudoni ir žali atspalviai. Po to staiga apsilanko debesys, aklinai uždangstę visus įmanomus plyšius. Po to debesys truputį prasisklaido, ir palieka tik lengvas kelių debesų ratelis prie viršūnės. O tu tik sėdi ir stebi tą gyvenimą. Ir klausai ežero bangų mūšos. O ji kaip patrakus, ir iš kur tas vėjas, mąstai. Norėtųsi įlįsti ir gerai nusimaudyti, nes Nikaragvoj karštis plieninis. O negali, nes vairuotojas perspėja (vėliau ir kiti perskaityti šaltiniai), šiukštu nesimaudykite, nes ežeras labai užterštas. Managva viską pila į ežerą, tad čia vietiniai nesipliuškena, o turistai tik Momotombo atvažiuoja tik nufotografuoti.

Momotombo ugnikalnis mus pasitiko puškuodamas. | Momotombo volcano met us puffing the smoke. Išeinam į karščio išdegintą laukymę tranzuoti. O neužilgo ir kareiviai pasirenka tą pačią vietą. Kareiviai, žinoma, irgi tranzuos, ir žinoma, pranašesni nei mes, kelių prašalaičiai. Mašina prisiartina, šie į vidurį kelio išeina automatu apsiginklavęs, ranką pakelia ir parodo, kad šie privalo sustoti, ir jau derasi su vairuotojais. Mes kantrybės netekę, susėdę į nutriušusio medžio nieko nevėsinantį pavėsį, laukiam, kol liksim be konkurencijos. Nelygios jėgos. Galų gale viena mašina jiems pasirodo pakeliui, o už jos sustojusios dar kelios. Konkurentai nors ir nekalbūs, o ir atrodė rūsčiai, pasirodo mūsų vis tik neapleido. Pakalbėjo su vairuotojais, nors ir nelabai entuziastingai nusiteikusiais mus pavežti, galiausiai vis dėl to sutikusiais. Mat ‘kareiviai pakalbėjo’. Nė nepastebėję, kaip tos kelios valandos prabėgo, mes jau atvažiuojam prie Nikaragvos sienos. Mus vežęs linksmos dūšios sunkvežimio vairuotojas regis vis važiuodavo ne tuo keliu. Atrodo paaiškina, kur mums būtų geriau keliauti, o paskui paaiškėja, kad ir pats ten keliauja. Iki pačios sostinės iš pradžių keliauti nė neketinome. Vairuotojas, ne kartą važiavęs tuo keliu, mums pažadėjo paleisti prie neblogai atrodančios vietos prie Managvos ežero. Vaizdas tikrai neprastas. Nors greitai temo, bet mes jau spėjome matyti į tamsą įsisupantį Momotombo ugnikalnį, tarsi tobulą piešinį ištrauktą iš vaizduotės ‘va taip turi atrodyti ugnikalniai’.

Karštis, nuolatinis triukšmas mus verčia priimti keletą netikėtų sprendimų. Regis, mums reikia įspūdžių dietos. Ateina metas, kai visi ugnikalniai tampa vienodi, džiunglės tokios pačios, žmonės nebeįkvepia. Reikia poilsio. Pastaruoju metu daugiausiai miegodavome triukšmingose vietose, pakelėse, tad reikėjo tylos. Nutarta, važiuojam ilsėtis į Managvą. Niekur neisim, nieko neapžiūrėsim. Tarp kitko, Managva vietinių patarimu yra mažiausiai verta aplankymo vieta, mat senamiestis sugriautas kažkada žemės drebulių, o keliautojų forumai springte springsta – kaip greičiau išsinešdinus iš sostinės į Granadą. Jei norite ramaus poilsio ir gražių vaizdų – kurių mes ten ir neragavome, keliaukite ten. O mums reikėjo tik keturių sienų, nulio žmonių, normalaus maisto.


Ivanauskaitė kelionių motyvacijai pakelti. | Lithuanian author's, traveller Ivanauskaite's books motivates us to move further.

Mūsų draugas iš CoutchSurfing. | Our friend from CoutchSurfing. Kelias dienas nutarėme net koučserferių (nemokamai priimančių žmonių) atsisakyti, kad nereiktų su niekuo bendrauti. Laikas tik sau. Pigus viešbutukas (tokios prabangos mes jau seniai sau neleidom), kurį atrandame visai netikėtai. Visi Lonely planet rekomenduotini ir apskritai internete randami viešbutukai dažnai nėra tokie pigūs, kokius galima rasti realybėje. Pirmiausiai tikriausiai todėl, kad dauguma keliautojų žiūri į tokias sąlygas kaip dušo būklė, nulis tolerancijos tarakonams, saugi kaimynystė. Mums stogas – ir tai jau gerai. Visa kita, pliusas. Tad netikėtai ieškodami Lonely planet rekomenduotino viešbučio, įveliam klaidą, ir mums išmeta panašaus pavadinimo, tačiau tris kartus pigesnį variantą. Kol atvažiavom iki jo, vietų jau nebeliko. Tačiau įdomiausia tai, kad šalia pasirodė dešimtys kitų tokių pat pigių variantų. Mes laimingi užsirakinome nuo realybės, išeidavome tik pasimaitinti į netoliese esančią valgyklą. Nikaragva – viena neturtingiausių ir aišku pigiausių šalių, tad mes čia drąsiai galime sau leisti skanų kąsnį.

Leninas aktyvistas, jo visur pilna, jo namuose tarsi pogrindyje renkasi grupės. Jis studiuoja turizmą, ir iš Nikaragvos niekur neketina bėgti (nors Kosta Rika šalia, o ta šalis šiauresnėms kaimynėms tikras aukso kalnas panašiai kaip Uzbekis-Kirgiz-tanų gyventojams Kazachstanas ar Rusija. Tačiau Leninas liks čia, ir įrodys sau ir kitiems, kad Nikaragva – turistams palanki ir labai graži šalis. Ji tikrai neprasta. Ugnikalniai prasidėję Gvatemaloje, taip ir tęsiasi per Salvadorą, o Nikaragvoje jie išbujoja. Čia tikrai jau dažnas atvažiuoja pasižiūrėti kokio Momotombo ar Masaja vulkanų. Taigi laisvalaikiu Leninas be kitų šimto dvidešimt darbų ar užsiėmimų (yra savanoris ugniagesys, domisi programavimu, aktyviai keliauja savo šalyje), dar ir groja būgnais. Mūsų miegavietė ir buvo greta būgnų rinkinio. O šalia pakabintas hamakas, kuriame ištisas kelias dienas supomės skaitydami, mąstydami ir klausydamiesi triukšmo. Šis mūsų poilsiui aišku nepadėjo. Lenino namas, nors ir saugioje Managvos dalyje, tačiau prie pat nuolat zujančios gatvės, kurioje kriokia sunkvežimiai, spiegia autobusai, žviegia motociklai (nė trupučio neperdedant), nes regis dažnas ten nenaudoja duslintuvų. Naktį triukšmas apmažta, tačiau pašoki iš miego ne kartą pravažiavus vienai kitai nesusitvarkiusiai mašinai. O ketvirtą jau prasideda triukšmo banga. Oi, kaip mums reikėjo tylos…

Už kelių dienų jau mes vėl galim ‘eiti į žmones’, apsistojame pas vietinį koučserferį Leniną. Ir tai vardas, o ne pravardė. Lenino klasėje dar buvo keli Leninai. Tai bent populiarumas. Taip, Nikaragvoj kvepia socializmu, ir santykiai su kapitalistine JAV toli gražu nėra perdėm draugiški, tačiau toks palankumas bolševikų vadui tai jau tikrai stebėtinas. Taigi, įsikuriame pas Leniną kelioms dienoms, kol susirandame fermą Kosta Rikoje, kurioje ketinsime praleisti daugiau laiko. Kelyje link Kostarikos. | On the way to Costa Rica. Sužinoję, kad mus priėmė viena ferma Kosta Rikoje, mes dumiam į pietus. Dar paskutinę naktį suplanuojam išmiegoti prie Nikaragvos ežero (šis jau švarus, pasak vietinių). Tranzuoti sekasi sunkiai. Pripratę Salvadore ir Gvatemaloj prie gero ‘tranzo’ gyvenimo, mūsų pralauktos kelios valandos jau varo iš proto. Negerai prie gerų dalykų priprasti. Galiausiai mums sustoja pora, važiuojanti net iki sienos. Jų sunkvežimiuką paliekam jau tamsoje sienos neprivažiavus, aišku, ir vėl nesuprasti, kodėl iššokam vidury nieko. Tas ‘niekas’ – tai Nikaragvos ežeras, su ryte mus pasitikusiais dviem Ometepės saloje gyvenančiais ugnikalniais. Tiesa, nakvojome kažikokioje haziendoje, mat taip norėjosi arčiau ežero, ir sargas mielai įsileido. Mat tokių keliautojų jis sutikęs ir daugiau. ‘Prieš dešimtį metų čia viena mergina jojo arkliu iš Argentinos, kitą kartą apsistojo keli europiečiai dviratininkai’. Šis kelias populiarus tarp dviračio entuziastų, todėl jo pirmasis klausimas ir buvo, ar mes su dviračiais.


Ryte pasidžiaugėm kylančios saulės nušviestais, viršūnes debesyse paslėptais vulkanais, ir smalsiai einam į kelią. Tiesa, kartais toks ‘vidury niekur’ vakare sustojimas geriausias būna tada, kai turi su savimi valgyti. Vakare sukirtę skardinę, skirtą ‘ekstremaliems atvejams’, ryte stovim tuščiais pilvais. Tradiciškai alkio atvejais užsisvaigstam apie bagetes, alyvuoges ar mocarelos sūrį, ir skrandžio sultys ne juokais fontanais sproginėja. Tačiau toks stiprus alkio jausmas sykiais yra sveikas. Kai jau gauni valgyti, godžiai įvertini kiekvieną kąsnį. Atsisveikiname su Nikaragva. Iš pradžių ketinę čia kiek ilgiau pakeliauti, mes suvokiame, kad ketintas ilgas blaškymaisis karščio nusvilintoje šalyje su savo 30kg sveriančiomis kuprinėmis pernelyg ambicinga idėja. Visi kalbėjo – vos pasieksite Kosta Riką, po sienos gyvenimas pasikeis. Kalnai, malonus klimatas. Jau nekantravome. Juolab, kad mintis, jog turėsime namus visam mėnesiui, įskaitant Kalėdas ir Naujuosius, tai jau tikrai džiugino.

pasilikti. Spalvotos švarios gatvelės, kolonijinės bažnyčios. Katedra tuoj tuoj bus perdažyta baltai kaip baltu glajumi užteptas tortas. Gyva atmosfera aikštėse. Čia ir apsistosime kelioms dienoms, nors dar nežinome, kur miegosime. Čia ne pajūris ar koks kaimeliokas, kur rasti prieglobstį jau bepigu. Viešbučių baidomės, toks jau tas mūsų keliavimo būdas. Sėdėdami McDonaldo atitikmenyje Pollo Campero, kur maistas bene trigubai brangesnis nei gatvėse (pigaus maisto restoranas ?), bet visada galima gauti kavos už dolerį ir nemokamo interneto. Užgulame internetinį puslapį (www.couchsurfing.org) ieškodami vietos pas vietinius žmones. Ne sostinė ir šiaip nenumindytas turistų miestas, todėl šeimininkai turėtų pasitaikyti nuoširdūs ir neįpratę prie tunto žmonių, nuolat besirikiuojančių prie jų namų slenksčio. Buvome teisūs. Ernesto – mūsų būsimas šeimininkas – bene tapo vienu nuoširdžiausių sutiktų žmonių, nors trumpas susitikimų laikas retai mus duoda tokią galimybę.

Tiesa, prie sienos dar vienas nikaragvietis bando pasipelnyti. Jau einant migracijos tarnybos link, šis įteikęs kelis lapus užpildymui, garsiai atraportuoja ‘už šitą reiks jums susimokėti kioske 1 dolerį, už kitą lapelį – dar vieną dolerį, o štai už šitą vieną dolerį mokėkite man’. ‘Kaip tau?’.'Na man, už lapelį’. Už šitą lapelį mokėti vieną dolerį? Na jau ne, šis komediantas neatrodė labai patikimas, nors bruko rodyti savo apšepusią ant kaklo kabančią kortelę, su kuria turėtų atrodyti oficialus. Na jau ne, drauguži, mes eisim prie tų kiosko langelių ir patikrinsim, ar tikrai jau reikia tau mokėti. Iš pradžių jis dar vilkosi ir kaulijo pinigų. Po to, dar ilgai stovėjo (koks įžūlumas!) už grotų laukdamas, ką mes ketiname daryti. Akys atrodė įtikinančios, tačiau kažkas mums visame šitame ‘neskaniai kvepėjo’. Paklausėm pareigūnų, stoviniavusių šalia, ar šie lapeliai mokami. Ne, jie nemokami. Uch, atsikvėpėm. Apsidairom, o ‘oficialiojo’ lapelių perpardavinėtojo jau nė kvapo. Na ką gi, intuicija suveikė. Į Kostą Riką plaukia nemažai keliautojų, tad čia mes pakliūnam į bendrą upę su turistautojais, banglentininkais, pliažų gerbėjais ir t.t., todėl visi ‘gringai’ atrodo daugiau mažiau piniguoti, ir vienas kitas doleris gal ir nesumenkintų jų piniginės. Tiesa, apie dolerius. Nors Nikaragvoje oficiali valiuta – kordoba – tačiau puikiai galėjome apsieiti su doleriais. Parduotuvės paskaičiuoja tobulą kursą, tad mums labai apsimokėjo tiesiog mokėti už maistą ar kitką doleriais, o grąžą gauti kordobomis. Na ką gi, maišatis baigta. Gauname 30 dienų nemokamo štampo Kosta Rikoje (ne 90 dienų, nes neturime išvykimo iš Kosta Rikos bilieto), ir pagaliau į pažadėtąjį rojų.

ražu kaip iš pačio ryto vietiniai sulekia pasportuoti ir pabendrauti į visiems atvirą stadijoną. | It is beautiful when locals get to do some sports and have a chat with friends in the stadium from the very morning.

Salvadoras – idiliškos spalvotos gatvelės, ugnikalniai ir priemiesčiuose siautėjančios gaujos

Bet tą naktį jis mums dar nespėja atrašyti. Mes be vietos miesto centre. Jei būtumėme kaimelyje, pasiprašytume pas kokią močiutėlę. Bet čia senamiestis, kur parduotuvės tamsai nusileidus užsidaro, bažnyčios po dideliais užraktais, o namai aukštomis tvoromis, į kurias neprisibelsi. Naivu kur nors rasti saugesnę vietelę. Nepadeda nė atsitiktinis kaži ką vapantis, aiškiai kokio kvaišalo padauginęs praeivis, bandęs kaži ką iškaulyti, o iš sustojusios mašinos išlipę keistai į mus žiūrintys du jaunuoliai nepridėjo mums drąsos.

sausio 14, 2013 • LT • pagal Evelina 0 Komentarų Į Salvadorą pakliūti taip pat lengva, kaip ir į Gvatemalą. Tiesa, čia net ir štampo negavom (dabar jau legaliai), mat Gvatemala, Hondūras ir Salvadoras priklauso vienai grupei, kur gali be vizos praleisti 90 dienų. Iš pradžių svarstėm, ar verta važiuoti pro šią šalį. Matyt kažkada trukusio civilinio karo atgarsiai atbaido ne vieną keliautoją. Žinoma, kriminalinių nusikaltimų skaičius irgi nepatrauklus faktorius. Vis tik vos kelių keliautojų patarimai mus paskatina jį kirsti, ir tai vienas geriausių sprendimų.

Skersgatvyje stovi keletas automatais nukabintų policininkų. Neimam jau seniai domėn fakto, kad Centrinėje Amerikoje policininkai gali būti korumpuoti. Kol kas turėjome tik teigiamos patirties. ‘Gal žinote, kur galime rasti saugią vietą pasistatyti palapinei?’ priėję kalbiname. Mintyse nusipiešėme galimus atsakymus gimtojoje Europoje. ‘Jums viešbučio?’. ‘Ne ne, mes turime savo palapinę, nenorime mokėti pinigų’. Šis faktas, kad ‘gringai’ (baltieji) nenori mokėti pinigų’ jiems nepasirodė keistas. ‘Aaa, nenorite mokėti’ ir jie nuoširdžiai pradėjo tartis tarpusavyje, kur čia saugiau mums būtų ištiesti kojas. Pasiūlytoje savivaldybėje sargas turėjo pirmiausiai atsiklausti policijos, tad ir vėl mes kiūtinam į nuovadą. Policininkas kaži ką šnekasi su ‘šefu’, ir galiausiai nuosprendis: rakinamas miesto stadionas mus priims. O kadangi automobilio mes neturime, šie nuveš mus savo pikapu. Smalsus, bet neįkyrus sargas, net nori parodyti stadioną naktį, domisi, kas per šalis ta Lietuva, gyventojų skaičiumi mažesnė net už Salvadorą. Išmiegame ramiai ir saugiai. Ernestas, mūsų naujasis šeimininkas, pakraupo sužinojęs, kad mes nakvojome stadione, bet džiaugėsi patvirtindamas, kad žmonės Salvadore geri. Kartais atrodo užtenka praeiti pro aikštę, važiuoti autobusu, pavalgyti gatvės užeigėlėje, ir jauti, kokia yra atmosfera. Kai kada žmonės eina surūgę, nelaimingi. Kai kada jie įtarūs ir vos išspaudžia šypsnį. Kai kada įkyrūs. Salvadore nei vienas, nei kitas. Jie tiesiog ramūs, švelniai nusišypsantys, meiliai tarpusavyje bendrauja, o su mumis maloniai pasisveikina ‘buenas’ ir padovanoja šypseną.

Pigios užkandinės, išsišiepę besišnekučiuojantys žmonės, lakstantys vaikai, policininkai su automatais - vaizdas išėjus į gatvę. | Cheep food restaurants, smiling chatting people, running kids, police with rifles - the view you get on the street. Prie sienos gana greitai susitranzuojame salvadorietį, mus netikėtai atvežusių iki Santa Anos, nors mieste apsistoti mes nė neketinom. Norėjom važiuoti prie vandenyno. Tačiau vos tik pravažiavome senamiesčiu, susigundėme čia


Papusas! Vietinis maistas - blyneliai su skirtingu įdaru (priminė žėmaičių blynus tik be bulvių ir mėsos ;D). Pigu, labai skanu ir ant kiekvieno kampo. | Papusas! Local food - pancakes with different filling. Cheap, very tastful and on every corner. Gal jų visai šviežia ir skaudi patirtis išmokė žmones būti švelniais ir vienas kitą priimti. Tačiau Salvodoras – tai ne tik ką tik mūsų nupasakota idilė. Joje yra palikimo iš praeities. Vienas iš jų – grupuotės. 9 dešimtmetyje Los Andželese kilusios Latino grupuotės tuometinio JAV prezidento Bilo Klintono įsaku buvo deportuotos į Centrinę Ameriką. Tad ‘gangsteriai’ persikėlė į Salvadoro (ir kažkiek į kitas CA šalis) priemiesčius. Daug grupuočių narių – tai neturintys tėvų jaunuoliai, kurie šeimą atranda grupėje. Čia jie vieni kitiems lojalūs. Jei jau įstojai į Mara 18 ar Mara Salvatrucha (bene didžiausių gaujų pavadinimai), tai išeisi nebent karstu pro duris. Koks tokių grupuočių tikslas? Pasižiūrėjus Kristijano Povedos (Christian Poveda) dokumentinį filmą ‘La Vida Loca‘ (‘Išprotėjęs gyvenimas’ isp.), susidaro įspūdis, kad tikslo jie neturi jokio. Esmė – priklausyti grupei, svaigintis. Greičiausiai būsi nušautas ar turėsi pats kažką nušauti. Nušautas buvo ir režisierius kaip manoma pačios gaujos Maros 18, kurios gyvenimą jis filmavo iš arti, vos po to, kai piratinės filmo versijos pasiekė vietinę auditoriją. Dauguma narių – nesvarbu vyras esi, ar moteris išsitatuiruoja savo kūną, net ir veidą. Taigi nejučia pradedame žvalgytis, ar turi praeiviai tatuiruotes. ‘Čia ne kaip Amerikoje’ pasakoja Ernestas, ‘kur gali pasidaryti tatuiruotę, ir niekas į tave nekreips dėmesio’. Čia jeigu išsitatuiravai, praktiškai, išsižadi darbo, būsi kibinamas policijos, ir visai įmanoma, kad ir būsi nušautas priešinės gaujos . Nes tatuiruotė aiškiai žymi tavo priklausomybę kuriai nors iš didžiųjų gaujų. ‘Nors dabar’ svarsto jis ‘net ir tie, kurie priklauso šioms grupėms vengia tatuiruočių, kad nebūtų nuolat policijos kamantinėjami. O savo narių turi visur: tarp policijos, advokatų, gydytojų. Nors dokumentiniame filme parodyti tik neišsiauklėję nepraustaburniai, tačiau reali problema yra daug subtilesnė.

Santa Ana gotikinėje bažnyčioje. | In Santa Ana gothic church. Tačiau tai viena iš JAV ‘dovanų’, aiškiai ir pačios valstybės problemų. Nors dabar atrodo, kad gyvenimas čia teka ramiai, kaip ir Gvatemaloje. Žmonės gyvena sau kasdienybę: linguoja autobusais, valgo tortas (didžiulius sumuštinius), pardavinėja kokosus, dirba savivaldybėje ar parduotuvėlėje. Atrodo, it niekas niekada nėra patyręs jokios skriaudos. Tačiau istorija byloja kitką. Kai pasižiūrėjome tikrais atvejais pagrįstą rež. Luiso Mandokio filmą ‘Nekalti balsai‘ (‘Voces inocentes’ isp.), Ernesto akyse ištryško ašara, mat tuo metu jo tėtis tuo metu priklausė armijai. Pradedame suprasti, kad istorija gal jau nebegyvena gatvėse, bet tikrai dar labai gyva žmonių atmintyje. Nes dabartinio keturiasdešimtmečio, gyvenusio kaimeliuose, likimas tada kabojo ant plauko. Tuo metu kovėsi armijos, remiamos JAV ginklais ir apmokymais, bei kairiųjų sukilėlių, gretos. Tada net dvylikamečiai ar net dešimtmečiai, visai kaip Afrikoje, buvome imami kautis. Vaikai kovojo tiek vienoje, tiek kitoje pusėje. Žvėrėjo visi, daug aukų, skausmo. Kai matai tokias skaudžias akimirkas, svarstai, ko gi tos didžiosios valstybės kišasi, drasko mažesniųjų gyvenimus. Jei ramesne gaida tęsime įspūdžius iš Salvadoro, tai gyvenimas švariose, spalvotose gatvelėse, saugomose policininkų, atrodo ramus. Žmonės vieni kitiems malonūs. Vakarais saugioje naminėje aplinkoje atsidaro ‘pupuserijos’, į kurias susirenka vietiniai pavakarieniauti. Už tris pupusas – į žemaitišką blyną panašų kepinį, su skirtingais įdarais tesumoki dolerį. Ir turi būti labai jau alkanas, jei įstengtum sukirsti daugiau nei tris. Įdarai įvairuoja, nors dažniausiai jiems pasiūlys pupelių ir sūrio trintą įdarą, tačiau tokiose vietinių gatvelėse gali rasti ajotės ar maros (žalumynų), vištienos ar sūrio skanumynų. Visi keliautojų forumuose šaukte šaukia paragauti to vietiniams taip įprasto maisto.


Šeima sekmadienio rytą skalbia Peten - Itza ežere. | The family is doing its laundry in Peten - Itza lake. Palapinę pasistatome prie pat ežero. Jonvabalių žaismas prieš užmiegant, kiaulės apsilankymas vidurnaktį, ir rūkas saulei kylant. Maudomės skaidriame vandenyje, aiškiai matydami dugną ir net akmenų kampučius, o vanduo švelnus glosto odą. Keista, nors El Remate ir turistinis miestelis, daugiau tokių rytinių besimaudančiųjų nėra. Tėra tik vietiniai, velėjantys savo skalbinius.

Ernesto - studentas, programuotojas, labai mielas žmogutis. | Ernesto - student, programmer, very nice person. Atsisveikiname su Ernestu it seni geri draugai. Keliaujant ir pabūnant su žmonėmis vos akimirkas, kartais sunku sukurti gilesnį ryšį. Tačiau kartais yra išimčių, ir tikimės, kad šįkart atvėrė naujai draugystei. Salvadoras – labai maža šalis. Nors gyventojų čia bene dvigubai daugiau nei Lietuvoje, plotas kur kas mažesnis. Žmonės gausiai susispietę miestuose ir miesteliuose, vis tik vietos užtenka ir tyrams palikti. Pakeliui nuo pat Salvadoro – Gvatemalos iki Hondūro mus lydėjo vulkanai, kalnai, džiunglės. Sėdi pikape ir tiesiog leidi žvilgsniui slysta ugnikalniu, už kurio raudonuoja besileidžianti saulė. Paliekame Salvadorą,. Turime pripažinti, nerimo jame keliaujant šiek tiek buvo. Juk galų gale tai šalis, smarkiai lenkianti kriminaliniu lygiu kitąsias. Tačiau mes to nepajutome. Mus supo geri žmonės, tranzavimas buvo kone pats lengviausias. Be to, kaip Ernestas sakė, net ir tie tatuiruotieji, gali būti malonūs užsieniečiui, mat svečias čia mėgstamas. Jei keliausite čia, tikriausiai vis dar nebūsite dažnas turistas (o čia tiek dar nenuvaikščiotų vulkanų ir neapdainuotos gamtos). Aišku, saugokitės, bet panikuoti neverta. ‘Bai bai’ šypsosi mums senolė, išlipdama iš linguojančio miesto autobuso. Ir visas autobusas šypsosi drauge su mumis. Gvatemala – šventyklos džiunglėse, miegas policijos nuovadoj ir hipiškas susitikimas atogrąžų miškuose sausio 9, 2013 • LT • pagal Evelina 0 Komentarų Tikalis – majų šventykla džiunglėse Iki Tikalio kone rūkte atrūkom – ispano ir meksikietės pora mus paėmė nuo Palenkės iki pat Tikalio, nors ten nebeplanavom užsukti. Laimingi, kad esame visiškai legalūs, jau tą naktį nakvojome prie Peten – Itza ežero Gvatemaloje. Vakare saulei leidžiantis, plepėjome su vokiečiais bohemiškais menininkais, gyvenančiais čia ilgą laiką, pasakojančiais apie savo sėkmes ir nesėkmes Gvatemaloj. ‘Į kalėjimą daugiau nė už ką nenoriu. Tų trijų mėnesių užteko pakankamai’. Sėdę už komplikuotą nuosavybės pirkimo situaciją, jie dalijosi savo patirtimi. Kalėjimai čia perpildyti, dėl miego vietos reikia nuolat kovoti. Ir žinoma, susimokėti vienkartinį 200 $ mokestį ‘už saugumą’. Su savo partnere jie šnekėdavo per tvorą naudodami veidrodėlį. Tokiomis paguodos istorijomis pabaigtas vakaras.

Piramidžių viršūnės, matomos nuo aukštai iškilusios šventyklos | The peaks of the pyramids, that can be seen from one of the temples. Dieną skiriame Tikalio piramidėms, brangiam malonumui. Už bilietą – 21 $. Tikalis – arba garsų vieta – bene gražiausias ir didžiausias majų šventyklų kompleksas džiunglėse. Prieš gerą tūkstanmetį tai buvo majų kultūros centras, galiausiai apaugęs medžiais ir samanomis, ir tik vėliau atrastas ir atkasinėtas. Jau gerokai išvažinėjant iš miestelio, vienas sutranzuotas biologas ir gidas, mums parodo kalvą, niekuo neišsiskiriančią iš kitų. Pasirodo, tai irgi šventykla. Tokių piramidžių – dar neatrastų ir neatkastų daug, nemažai jų jau pasirengusių pasirodyti savo gražumu atkakliam lankytojui. ‘O kodėl išnyko majų kultūra, taip dar ir neaišku’ pasakoja biologas-gidas. ‘Ne konkistadorų darbas?’ teiraujamės. ‘Kai jie čia pasirodė, majų buvo vos belikę viena kita grupė. Gal kokia paslaptinga liga, apie kurią mes nežinome’. Stačios piramidės išties įspūdingos, o užlipus į vieną aukščiau iškilusių piramidžių atsiveria džiunglės su kyšančiomis piramidžių viršūnėmis. Kažkada Tikalis buvo kultūros centras, tad ir svarbi vieta artėjančiai majų kalendoriaus ciklo pabaigai. Renginių, besirengiančių ciklo pradžiai, pasipils kaip iš gausybės rago. Mes laiku nešame kudašių, bėgdami nuo atgarmėsiančios masės sutikti pasaulio pabaigos ar norinčių išsigelbėti nuo masinių katastrofų. Patys traukiame į pietus.


aktyviai tolstančiais nuo visko, kas brangu dažnam amerikiečiui ar europiečiui: pirkti, vartoti, skubėti, bėgti nuo savęs ir kitų. Ši bendruomenė, jų pačių dar vadinama šeima, skelbia taiką, meilę, harmoniją, bendruomenę.

Smagiausias pasivažinėjimas - ant pikapo, bene populiariausios transporto priemones. | The coolest way of traveling is on the pickup, it seems the most popular vehicles over here. Akimirkos iš Gvatemalos pakelių

Atogrąžų miškai. | Rainforest.

Kokie akivaizdūs globalizacijos ženklai? Mobilusis telefonas masai genties vyro audinyje, kokakolos buteliukas ar skrudinta vištos šlaunelė, graužiami gvatemaliečio vaiko džiunglėse, ir bažnyčios, kurių gausa neįtikėtina nuo pat JAV iki šių kraštų. Jei anksčiau Centrinėje Amerikoje vyravo katalikų tikyba, anot vietinių, jų teliko ne tiek ir daug. Čia kuriasi naujos protestantiškos grupės, misijos, bažnyčios, asamblėjos. Kaimeliuose jau nėra vien tik kolonijinės bažnytėlės, bet jas keičia net pašiūrės ar belangiai pastatai, kuriuose skardžiai giedama ir gausiai meldžiamasi. JAV tai nuopelnas, ar Europos paveldas, sunku pasakyti.

Globos ženklai pasitinka nuo pat pradžių. Mums visai nepažįstami žmonės apkabina, kviečia prieiti, labinasi. Su savimi nieko neturime valgyti. ‘Bus du maisto ratai per dieną’ pažada mums. Maistą gamina patys dalyviai. Ant informacinės lentelės aiškiai išdėstyti trys ne: ne alkoholiui, narkotikams ir mėsai. Pastarasis įvykdytas be priekaištų. Alkoholio irgi nesimatė. Bet štai, kas laikytina narkotikais šioje bendruomenėje, klausimas diskutuotinas ir daugiaprasmis. Dažnai dėl to šie kasmetiniai susitikimai gauna žiniasklaidos pylos ar kritikos. Iš pradžių gal kiek stebino nevaržomas kai kurių žmonių nuogumas, tačiau pripratus, tai nei stebino, nei kliuvo bendraujant. Tiesa, mes vieninteliai turėję čia laikrodį. Kiti laiko neskaičiuojame, jame tiesiog gyvena. Mūsų keliautojiškas aprėdas irgi skiriasi nuo dreduotų galvų ir žemės spalvos laisvų drabužių. Čia visi atrodo labai atsipalaidavę, tiesiog gyvenantys čia ir dabar. Čia daug laisvės, spontaniškos kūrybos, iš pačių dalyvių parsineštos patirties, kaip pvz. jogos, muzikos terapijos ar masažo užsiėmimai.

Žolės pjovimas mašete. | Grass mowing by a machete. Gvatemaloje tranzuoti paprasta. Dažnai įšoki į pikapą, ir trauki smagiai sau kalnais, per džiungles, kaisti karštoje saulėje ar šiurpsti vėsiuose debesyse. Tik vakare tranzuoti nebeapsimoka. Kai vakarop strigome viename kaimelyje, šalia policijos stoties (mat betranzuojant ir policijos automobilį, jie pasiūlė suveikti autobusą. Tam reikalui nepavykus, toliau tranzavome automobilius šalia jų būstinės). Jau temo, ir ketinome paprašyti vietos šalia nuovados pasistatyti palapinei. Šie iš pradžių pasiūlė apleistą treilerį, o greitai ir savo name kambarį su lovomis ir dušu. Paslaugūs tie pareigūnai. Rainbow (vaivorykštės angl.) susitikimas Galiausiai kitą dieną pasiekiame retam gvatemaliečiui žinomą Sančiča upelį. Čia atkeliaujame pakviesti daug mačiusio ir patyrusio keliautojo Justo Ketleriaus. Jau mėnuo, kaip čia vyksta Rainbow (Vaivorykštės angl.) susitikimas.

Rainbow susitikimo kai kurių dalyvių autobusiukas. Iš piešinių matosi, kad šie žmonės už taiką ir meilę. | Some people reached Rainbow gathering by such a truck. You can recognize from the pictures, that these people promote peace and love.

Einant tarp atogrąžų miškais nusagstytų kalnų palei smaragdinę upę, buvo kiek smalsu ir kiek neramu. Iš nuolatinės vietinių apsupties tarsi grįžtame į vakariečių pasaulį. Tik ar galima čia susirinkusius vadinti vakariečiais, taip

Taigi, maisto ratų čia dveji. Pusryčių ratas jau drąsiai gali būti vadinamas pietumis, o nakčiai artėjant, ir pietus. Virtuvėje prisideda visi, kurie jaučiasi norį ir galį. Virtuvėje smagu: taip gali susipažinti su žmonėmis ar paragauti


kokio ką tik pagaminto karšto tąsaus šokolado, skirto tik virtuvės pagalbininkams. Mums neturėjusiems papildomo maisto, išlaukti buvo sunkoka. Juolab, kad pirmasis šūksnis ‘valgyti’ visai nereiškia, kad jau valgyti, o trečiasis ‘valgyti dabar’ tik reiškia, kad gausi valgyti už kokios valandėlės. Prieš maistą visi ratu sustoję gausiai dainuoja angliškas ir ispaniškas dainas, vėliau dar ilgai niūniuojamas. Jos labai primina gilią pagonybę, meilę gamtai, ugniai. Dažniausiai susitikimai vyksta kasmet visą mėnesį, jo viduryje švenčiant pilnaties naktį su didžiuliu laužu, dainomis, šokiais ir ugnimis. Akimirkos atmosferą galbūt bent paviršutiniškai galima nusakyti keliais vaizdais – japonė žindo vaiką, aplink puodus sukasi tarpkultūrinis būrys, kažkas gamina kavą su kardamonu, kažkas trina avokadą guakamolei, ant lauželio pupsi puodas sriubos. Kažkas daro masažą, kažkas groja smuiku ar didžiridu.

Lijo keturias dienas. Kažkaip bandėm saugotis nuo visiško perlijimo. | It was raining lots four days. We tried not to get totally soaken. Palapinė mūsų prisiglaudusi tarp jukų netoli upės atogrąžų miškuose, kurių šlapias klimatas tiesiog plaute plovė takus, virtusius į purvo vonias. Vieta prie krioklio nepasiekiama dažnam mirtingajam. Iki jo dar galiukas kelio, bet jei įveiki pažliugusią tešlą ir skaudžias šaknis ar vulkaninės kilmės akmenis, esi apdovanotas šniokščiančiu kriokliu ir smaragdiniam vandenyje nardai gal net ir vienumoje. Upelis teka palei stovyklavietes, tad ryte nubėgi į gausiai paukščiais čiauškančias džiungles, porą kartų pasistiebi, nusirengi nuogai ir niekieno netrukdomas, o stebimas tik saulės pro plačius lapus, šoki į skaidrų vandenį.

Turistams neprienamas krioklys. Tąkart maudėmės tik mes. Rainbow susitikimas. | No tourists come to this waterfall. At that time only us had a swim here. Rainbow gathering. Prieš pat išvažinėjant, nusprendžiame išbandyti muzikos terapijos užsiėmimą. Kilimėliais ištiestas indėniškas vigvamas, viduryje sukrauta instrumentų įvairovė. Sugulus ratu, užlieja garsų jūra. Muzikantai vaikšto aplink, ir leidžia vienam ar kitam instrumentui visiškai apgaubti veidą ir kūną. Kažkas aliejais kvepiančiomis rankomis padaro galvos masažą. Po tokio dvejų valandų užsiėmimo, kainuosiančio baisingus pinigus vakaruose, atsikeli lengvas kaip pūkas. Justas Ketlerius, gerai žinomas Lietuvoje keliautojas, jau aktyvus Rainbow susitikimų dalyvis, pasakoja mums apie savo nuotykius. Daug lietuvių keliauja pasaulyje, ir visų jų istorijos įspūdingos. Štai jis pats kažkada tranzavo Afganistane iki lietuvių karinės bazės, pertranzavo Afriką, ilgą laiką blaškėsi po Aziją ir Australiją. Jo istorijų aruodai nesibiagiantys. ‘Kodėl nerašai, Justai. Skaityčiau kiekvieną istoriją’. ‘Man labiau patinka pasakoti gyvai’. Džiaugiamės, kad turėjome tokią galimybę.


Nuo rūko ir debesų sudrėko mūsų palapinė. Tą naktį mes miegame šalia labai kuklios degalinės. | From the fog and clouds our tent got wet. One night we also repeated the same pattern - sleeping next to 'gasolinera' gas station.

Mūsų naujas draugas Martin pasikvietęs pasisvečiuoti pas jį fermoje keletui dienų. | Our new friend Martin invited to stay at his farm for a few days.

Pakeliui į El Salvadorą

Jei ant bažnyčios užrašyta ‘Keliaujančio šventorius’ (‘Santuario del caminante’ isp.), tai greičiausiai nesuklysime pasibeldę į vartus. Juolab, kad jau vakaras. Po eilės saulėje smoglėje, staigiai atėjęs pliaupiantis lietus mus privertė slėptis palėpėje, šiaip jau tikrinančioje automobilius ir autobusus, ar nesiveža jie ko nors nelabo iš Kosta Rikos į Panamą, užuot sėkmingai tranzavus pirmosiomis minutėmis. Kokia tai bažnyčia, jau sunku pasakyti, mat kaip ir minėjome ankstesniuose straipsniuose, religinių grupių įvairovė čia labai spalvinga. Bet kampą jie mums parūpino visai smagų, ir mes ramiai išsimiegame.

Nuo Sančičos iki El Salvadoro sienos ilgai netrunkame. Viena naktis prie kuklios degalinės. Nuo šaltuko padebesiuose iki karščio apačioje. Chutiapoje prisėdame vienoje pakelėje prie miškelio, jau ketinome statyti palapinę ten, bet vietiniai praeiviai perspėja ‘čia daug vaikšto vartojančių narkotikus, jie norės atims jūsų daiktus’. Nešdinamės lauk ieškoti saugesnės vieots. Sunkvežimių aikštelė. Paprašysime ten. Moteriškė leidžia ne tik prie lūšnelės statyti palapinę, bet netgi pasiūlo statyti nebaigtą namą, kuris mums – tiesiog pilis. Ištiesiame tinklą nuo uodų, išdžiaustome nuo atogrąžų liūčių sudrėkusius ir sunkiai džiūvusius daiktus. Vakare moteriškė pavaišina arbatasriuba ‘inkarparina’, o ryte – kava. Prieš išvykstant, ji nuoširdžiai už mus pasimeldžia ir padovanoja Bibliją ispaniškai. Dabar jau turime jų kelias – vieną kaubojišką, dovanotą kanadiečių šeimos, o štai kitą – ispanišką. Iki sienos mus paveža Demetrijus, prieš tai pavaišinęs kiaušinienės-pupelių-sūrio-paplotėlių pusryčiais. Kaip ir visi gvatemaliečiai, jis šiltas, linksmas, besišypsantis, paslaugus. Toks gvatemaliečių paveikslas mums ir išliks. Patiko mums ši šalis – žmonės, gamta. Ugnikalniai, kalnai, džiunglės, upės ir ežerai. Jau dabar ji traukia atgal. Bet mes keliaujame tolyn Centrinės Amerikos šalimis. Esame prie El Salvadoro sienos. Panama – senolių salsa, žaliavalgio Deivydo filosofija, ir ilga kelionė per bangas vasario 25, 2013 • LT • pagal Evelina 3 Komentarai Atsidūstame. Paskutinė Centrinės Amerikos šalis. Jausmas dvigubas – ir ramu, ir ne. Mes regis vienoje saugesnių šalių (gal nepaisant sostinės), todėl kur kas lengviau atsikvepiame. Tačiau ateitis miglota, nes vis dar nežinome, kaip pateksime į Pietų Amerikos žemyną. Kepinančioje saulėje su klaustukais atstovime šešių valandų sienos eilę į Panamą. O toliau – švelnių nuotykių asorti. Atsitiktinumai

Kitą rytą manėme, jog kelyje esame labai sėkmingi. Pasirodo, kad sėkmė mus lydėjo labiau nei galėjome spėti pirmosiomis minutėmis. Sunkvežimio vairuotojas važiuoja tiesiai į sostinę, tad ir mus drauge paimtų. Puiku. Mums belinguojant laukais, išalkome visi, ir mes, ir vairuotojas. Tačiau po sriubos sustojimo, sunkvežimis nė iš vietos. Vairuotojas prakaituoja, tačiau mato, greit nieko čia nebus. Ne kas. Ką gi, tenka savo kuprines kraustyti laukan, ir eiti į kelią vidury niekur, na neskaitant kelių užeigų. Tačiau vos praėjus keletui minučių mums sustoja Martinas, ir mūsų kelias šiek tiek pasikeičia, ir į Panamos miestą mes nuvažiuojame tik už kelių gerų dienų. Senolių salsa Martino finkoje (ūkyje)


Martinas nesitveria kailyje. Užkąsta, paplepėta, reikia salsos. Reikia judėti. Jo aštuoniasdešimtmetė mama žiūrėk jau mažais žingsniukais šoka salsą, netrukus prisijungia ir šešiasdešimties metų sesuo. Martinas irgi nestokoja elegancijos. Matyt jų krauju vaikšto ritmas. Ryte sulaukiame drauge su visais saulės prie vandenyno. Nors Martinas kviečia pasilikti, kiek širdis pageidauja, metas judėti. Mes vis dar nežinome, kaip pateksime į kitą kontinentą. Ir kol ten nepateksime, nenurimsime.

Panamos miesto senamiestis. | Panama City downtown. Martin'o didlė šeima, o kartais ir giminė, susitinka jo fermoje savaitgaliais. | Martin's big family meeting in the farm.

Panamos miestas – ‘atsitiktinumų nebūna’

Martinas – buvęs malūninkas. Šio amato mokėsi net Šveicarijoje, mat čia geriausia, ką gali pasaulis pasiūlyti. Keletą metų plušęs Kosta Rikoje, jis dabar sugrįžo dirbti į Panamą. Tik šįkart jis teikia deguonį ir kitas ligoninėms reikalingas medžiagas. Pas jį įsėdus į automobilį kažkodėl tapo labai ramu. Jis daug žino, daug gali paporinti.

Panamos miestas tikriausiai bus artimas tiems, kurie mėgsta dangoraižius ir amerikietišką kultūrą. Tai, kad čia amerikiečiai ‘užsibuvo’ galima justi iš gausių makdonaldų, kyefsy, begalės mašinų parduotuvių, ir apskritai judraus didmiesčio gyvenimo. Į dangoraižių giraites šįkart nė nėjome. Trampo dangoraižį matėme ir Čikagoje, o visa kita – tai tik dar vienas didmiestis. Nors tas kelias pragyventas dienas mes apsistojome pas Deivydą, gyvenantį taip arti tų dangoraižių, kad kas rytą nori nenori galėjome matyti ką tik pakylančią saulę, ir tuoj pat pasislepiančią už tų milžinų.

‘Panamos kanalą iš pradžių ketino statyti prancūzai’ pasakoja jis važiuodamas. Tačiau to meto baubai – maliarija ir geltonoji karštinė guldė darbininkus, todėl sumanymo teko atsisakyti. Šioje Panamos dalyje buvo džiunglės, pelkės, drėgna ir šilta – nuostabus klimatas uodams. Vakcina amerikiečiams padėjo perimti estafetę, tad kanalas vieną gražią dieną išvydo abu vandenynus. Viename jo gale – Ramusis, kitame Atlando vandenynas. Nevienodą vandens lygį kanalas reguliuoja šliuzais. Anksčiau kanalo vadžias turėjo amerikiečiai. Tačiau ši aukso kasykla jiems buvo laikina, ir kontraktui pasibaigus galiausiai pamažu panamiečiai po truputį atgavo teises, o prieš dešimtį metų visiškai pradėjo valdyti patys. Be abejo, pinigai plaukia jau į jų rankas. Tad pragyvenimo lygis yra aukštas, bet maisto produktai kur kas pigesni nei pavyzdžiui Kosta Rikoje.

Panamos kanalas. | Panama Canal. Jei reiktų Deivydą kur apgyvendinti, tai ši vieta tikrai būtų paskutinė. Vien jau dėl to, kad jo gyvenimo filosofija tiesiog dramatiškai prieštarauja visam šitam pro langą matomam ‘banksterių’ gyvenimui. Taip, visaip kaip ir Džinė (iš Kosta Rikos fermos gyvenimo), Deivydas mūsų antrasis sutiktas žmogus, tiesiog neapkenčiantis JAV kapitalizmo, banksterių (suprask, bankai + gangsteriai), skubėjimo, pinigų. Jis tvirtai tiki – viskas turi būti už dyką. Paklausite, kaip jis tada gyvena? Žvejys. | Fisherman. Regis pajutome abipusę simpatiją ir pasitikėjimą, tad nepaisant to, kad šis savaitgalis skirtas šeimos susitikimui, Martinas nutaria į jį pakviesti ir du pašaliečius lietuvius. Niekur neskubėjome, todėl nutarėme savo laiką kaip gumą patempti, ir kelioms dienoms čia pasisvečiuoti. Jo nedidukas ūkis prisglaudęs prie Ramiojo vandenyno, atokiai nuo miestelio. Mes ir vėl galėjome ramiai išsimiegoti. Kitos dienos pavakarėj suvažiavo jo gausūs giminaičiai, tad netikėtai atsidūrėme įvykių sūkuryje. Šeima svarbi panamiečio gyvenime. Martinas – penktasis vaikas, tad nors narių ir trūko, lengvos sumaišties ir klegėjimo – tikrai ne.

Deivydas gyvena su dešimtmete dukra. Jis – žaliaėdis pačia tikriausia prasme. Jis ne tik vegetaras ar veganas, jis – tik žalio maisto valgytojas. Tai reiškia, jokio virimo kepimo ar kitokio -imo. Kam tokia kankinystė, norėtų sužinoti tūlas lietuvis. ‘Kaip jūs manote, kiek man metų’. Na, Deivydas atrodo kaip trisdešmties metų žmogus. ‘Man keturiasdešimt dveji’ jis išdidžiai atsako. ‘Ir tai todėl, kad nevalgau mėsos, pieno, ir apskritai nieko virto. Mat visas ‘tas baisus’ maistas yra rūgštinis, o žalumynai – šarminis’. Organizmui, anot jo, sveikiau šarminė aplinka. Taip ir vėžinės ląstelės mažiau tarpsta, ir apskritai daug energijos turi. Savo žaliaėdžių maistu vaišina ir mus. Mangai, bananai, avižos, jūržolės, linų sėklos ir migdolų pienas, kurį jis pats pasigamina iš mirkytų migdolų bei saldžios styvia (stevia) arbatos. Visai neprastas skonis, tačiau kiek gi energijos užtenka užvalgius tokio maisto. Deivydas tikina, kad to pilnai užtenka organizmui raumenims standinti. Jokio ‘papildomo’ kilogramo. Jo dukra irgi itin lieso sudėjimo.


Jo ‘jie – melagiai’ filosofija regis kiek kraštutinė. Jie – tai visi, kurie kuria sistemą, ir kaip Deivydas visus nuo devynių iki penkių dirbančius vadina – sistemos vergai. Dėl to jis ir nedirba. Kaip gauna pinigų? Jis netiki pinigais. Tad vaisių eina raškytis į parkus, kitus dalykus irgi kažkaip gauna. Jis nemėgsta sakyti ‘perka’, nes tai – sistemos vergų žodynas. Jis – laisvas žmogus.

Smagu ir įdomu, kai žmogus tiesiog nori pasidalinti tuo, kuo tiki. Bet visai kas kita, kai stengiasi įtikinti, kad tik jo mąstymas yra pats teisingiausias. Mūsų tikėjimo ar netikėjimo, gyvenimo filosofijos jis net neklausė. Nes jei tikime Dievu – tai sistemos darbas, o jei mokslu – tai irgi sistemos darbas. Įdomiausia, kad jo kalboje yra daug pykčio, šiek tiek faktų, labai daug priešiško nusiteikimo, o dar daugiau akyse šmėžuojančio nerimo. Štai už visas pasaulio blogybes, anot jo, yra atsakingi žydai. Banksteriai žydai, psichologai žydai, ir apsritai visą pasaulį valdo tik žydai. Jis niekaip nesuprato, kodėl Vokietijoje uždrausta neigti holokaustą. Nes jis holokaustu netiki. Matyt jis tikėjo, kad po kelių pas jį gyvenimo dienų, mes visiškai pasikeisime – nustosime gerti pieną ar valgyti sriubą. Kai parsinešėme namo jogurto ar perpjauto maišeliu įsukto arbūzo, jis šiek tiek nusiminė. Mat mes taip ir nesupratome. Savo dukrai jis sakė, kad mes ‘atvirstam į gera’ – tai yra nebevalgysim nuo šiol mėsos ar pieno produktų. O čia še tau, jogurtas. Arbūzas, susuktas į plastmasės maišelį irgi yra blogis. Vis dar vietoj sodos naudojome muilą (tarp kitko, soda – produktas, apie kurį ketiname labiau pasidomėti), ir dantų pastos neatsisakėme.

Panama City Kaip laisvas žmogus, jis ir dukros neleidžia į mokyklą. Nes šie ją sudoros savo melais. Tad kažkiek pats moko namuose. Ji dešimtmetė, tačiau tik dabar mokosi daugybos lentelės. Gramatikos, anot jo, mokytis irgi nereikia – eigoje išmoks. Su dukra namuose kalbasi angliškai, nors pats yra kolumbietis. Kam laiką gaišti – ispanų mokosi gatvėje. Fizikos ar chemijos ji mokytis dar per jauna, o skaityti knygas – nuobodus dalykas. Mat knygos – melas. Istorija – tai jau ištisa melo gija. Žodžiu, visas mokslas apskritai yra melas. Ne melas yra tik visos sąmokslo teorijos, daugiausiai pateiktos youtube video. Apskritai jis, paties manymu, yra indigo vaikas, mat dar vaikas būdamas suprato, kad valgyti mėsą yra blogis. Mes iš Deivydo sužinojome labai daug. Tačiau tuo pat metu iš kažkur atsirado tam tikras nepasitenkinimas. Galbūt dėl to, kad jis kaip įmanoma mus stengėsi įtikinti visatos veikimo (nes Dievo vardo jis nepripažįsta, mat jis prieš katalikų bažnyčios ir jėzuitų mafiją) galia, kurioje atsitiktinumai neegzistuoja. Tai ir mes, anot jo, esame čia pas jį neatsitiktinai. Tai yra tam, kad suprastumėme koks tikrasis yra kelias. ‘Aš jums parodau duris, o jums pasirinkti, ar per jas keliauti’. Apskritai, jei kas žmogui atsitinka, tai neatsitiktinai. Jei kas nors trinktelėjo tau į mašinos užpakalį, pats esi kaltas, mat matyt turėjai neigiamų minčių. Jei tave apvogė, pats kaltas. Gal kažkada norėjai pasirodyti stiprus, tai tau še ir įrodymas. O galbūt to daikto tau ir nebereikia.

Vaizdas pro David'o langą. | The view from David's window. Tai buvo labai įdomi pažintis. Juolab, kad kelias dienas iš eilės vaikščiojant Panamos Kasko senamiesčiu, vis dar lindo mintys apie tai, ką jis pasakojo. Ir dabar dar nuolat jį prisimename. Nevertiname niekaip, nes sunku kokias išvadas ir daryti. Viena aišku, kad sutiko žmogų su labai unikalia gyvenimo kelione. Kad tik jis neverstų tikėti, kad jo unikalia kelione turėtų sekti ir kiti. Atsisveikinome, ir keliaujame toliau. Užsibūti Panamoje neketinome, nors jau tos kelios pažintys labai nuspalvino čia buvimą. Tačiau laukia sunkus kelias į Kolumbiją. Ilga kelionė per bangas

David'o maistas. | David's breakfast.


Miegas gaisrinėje šalia Pan-American greitkelio. | Sleeping in the fire station close to the Pan-American highway. Mes tame kelyje neišlipome, ir nuvažiavome tiesiai į miestelį. Savo likusius centus norėjome išleisti pigiems vaisiams ir kokiai pigesnei vakarienei valgykloje (comedor). Neskubėjome. Saulė jau krypo vakarop, o iki San Blaso šiandien jau nebeketinome nusigauti. Tad įsikursime kur nors už miestelio. Matome, neprastas lygus laukas. Būtų pats tas pasistatyti palapinę. Sukaitę atšliaužiame iki įstaigos prie to lauko. Iš automobilių aišku – gaisrininkai. Turėtų būti geri žmonės. ‘Gal tame lauke galime palapinę pasistatyti?’ klausiame. Administratorius gūžteli pečiais ‘ten ta žemė mums jau nebepriklauso’. Tuo metu vienas ugniagesys, o kaip vėliau paaiškėja mechanikas, mums mirkteli ‘prieikite arčiau’. Jis keletą žodžių persitaria su kolega. Reikėjo imti laivelį iki salos kurioje paiaiškėjo kaip mes kelsimės jūra iki Kolumbijos. | We had to take a little boat to an island where we found out how we had to make it to Columbia. Ši dalis padės visiems, kurie ketina keltis pigiau iš vieno kontinento į kitą. Keliautojų forumuose dažniausiai knibžda jachtų pavadinimai ir vienas kitas pigesnis variantas, kuris visiems skambėjo kaip ‘gal kažkaip kažkur’. Bet jei kažkam pavyko, mes tvirtai nusprendėm tai irgi išbandyti. Jachtos plaukiančios iš Kolono (Colon) į Kartegeną (Cartagena, Kolumbija) šių metų kainynais kaštuoja pusė tūkstančio dolerių. Iš kur paprastam keliautojui, o tuo labiau vietiniam tokie pinigai. Juk turi būti būdų, kaip keliasi vietiniai. Viena aišku, iš Panamos į Kolumbiją grįsto kelio nėra. Yra kaži kokie takai per Darian Gapo džiungles. Kiek vėliau susitiksim vieną hondūrietį, kuris nieko nepasiskaitinėjęs, žemėlapį teturįs nusprendė eiti pėsčiomis per ten. Žinoma, buvo pasienio pajėgų sustabdytas ir siųstas atgal į sostinę. Šiose džiunglėse tvyro įtampa jau ne vieną dešimtį metų. Nuolatiniai Kolumbijos sukilėlių susirėmimai gąsdina keliautojus, tad tik vienam kitam (ant pusė rankos pirštų suskaičiuotum) pavyko nusigauti. Tad keliaujantiems yra keli būdai. Skristi arba plaukti laivu. Dar galima kažkiek skristi ir kažkiek plaukti laivu – tai būtų pigiausias variantas. Plaukti galima irgi dviem būdais. Plaukti jachta ir mokėti brangiai. Arba plaukti paprastomis motorinėmis valtimis, vadinamomis lančomis, ir mokėti penkiskart pigiau. Galima tik taikliai nuspėti, kurį būdą pasirinkome. Vis tik, tai ne silpnų nervų ir skrandžio žmonėms. Šiame pasakojime būsime nuoseklūs, kad tie, kurie norėtų pakartoti žygį, galėtų taip ir padaryti. San Blas to Puerto Obaldia A. Panama miestas – Chepo Iš Panamos miesto galima tranzuoti arba važiuoti pigiu viešuoju transportu. Už dolerį dvidešmit centų jus paveš iki miestelio Chepo. Siūlome išlipto Panamerica kelyje, nes juo reikia dar kiek patranzuoti iki sankryžos, vedančios į San Blas.

Netrukus mes jau viename automobilių, ir puikiai angliškai šnekantis panamietis mus nusiveža į kitą ugnegesių stotį, kuriame – ideali erdvė miegoti. Kiek tvankokas kambartys, tačiau keturios dviaukštės lovos, dušas, tualetai. Žodžiu, mechanikas it svečiams aprodo vietą, ir mums netrukus namais tampa dar ir ugnegesių būstinė. Čia esame ne pirmieji svečiai, tad mus priėmęs linksmuolis jau įkalbinėja savo šefą, kad šis pakabintų didelį žemėlapį, kuriame vėliavėlę įsmeigtų čia jau prakeliavusieji ir netikėtai apsistojusieji. Budintysis senolis. jau perkopęs septyniasdešimt, geraširdiškai pasakoja, kaip prieš 50 metų jis buvo vienas iš įkurusiųjų šią stotį. ‘Tai mes darėme dėl bendruomenės’ šypteli jis ir pasiūlo karštos kavos. Mes jau eisime miegoti, o jis dar sargaus. ‘Šiandien buvo didžiulis gaisras Panamoje, teko ir mūsų komandai ten važiuoti’. Geraširdžiai tie ugnegesiai. Juk iš draugų esame girdėję, kad Turkijoje jie be problemų priglaus. Atrodo, ir Panamoje. Nuo Čepo (Chepo) iki sankryžos mus paėmė smagus apvalutis vyriokas su savo sūnumi. Jis vis kikeno ‘jūs tai atvažiuojate, pakeliaujate, ir išvažiuojate. O štai kiniečiai čia atvažiuoja, nusiperka žemės, pasistato parduotuvę, ir pasilieka amžinai. Ir žinoma dauginasi. Panamoje apskritai labai daug įvairių kultūrų. Ir kaip patys panamiečiai sako, visos parduotuvės priklauso kiniečiams ir indams, o prašmatnesnės – žydams. B. Chepo sankryža – San Blas


San Blas salos kažkur tolumoje. Turime vieną tikslą – iš čia kažkokiu būdu pasiekti Puerto Obaldia, uostą visiškai prie pat Kolumbijos sienos. Nuo ten mums Kolumbija – ranka paduoti. ‘Šiandien į Puerto Obaldia nieks neplauks. Gal rytoj’ rūsčiai tarsteli vietiniai. Taip, renkantiems šį kelią, teks pasikliauti sėkme, kad valtys plauks į norimą uostą ne už savaitės, o už kelių dienų. Priklauso nuo to, kiek žmonių susirinks ir pripildys valtį. Bet tartis ir ieškoti valties teks plaukti į vieną salų. Karti salą. Karti (Carti) sala – savo kampo beieškant Įsėdame į valtį, gerokai apipliekiami vandeniu. Dešimt minučių, ir jau mes artėjame prie – vaje, kaip apgyvendintos salos. Susižvalgome vienas į kitą ir nustėrame – pala, o kurgi mes miegosime. Iš išorės sala atrodo tiesiog prikimšta bambukinių namų, pakrantės nusėtos šiukšlėmis ir tualetais, kuriuose visi siusioja tiesiai į vandenį. Apie maudymąsi čia nėra nei kalbos, o mums kirbėjo mintis, ar kur atrasime savą kampą.

Salelė - uostas. Gyvenantys žmonės - vietiniai indėnai, buvo įdomu pamatyti kaip atrodo jų buitis. | The island - port and the locals are indeginous people. It was interesting to observe the way thay live. Galėtum tuos varganus keturiasdešimt kilometrų nuo sąnkryžos iki San Blaso eiti. Tačiau kelias čia kalnuotas, ir patikėkit, kai kur status net ir automobiliams. Mus vežęs visureigis springo, ir teko net vieną atkarpėlę užkilti patiems. Ši dalis – tai jau vietinių (indigenous) indėnų rezervatas. Į jį visiems be išimties teks susimokėti po šešis dolerius (panamiečiams mažiau). Kelias per kalnus iki Karibų jūros įspūdingas, tačiau primena Gvatemalos ar Kosta Rikos atogrąžų miškus. Kur ne kur pamatysi vietinių trobesį. Mus nuo sąnkryžos paėmė dviem automobiliais važiavusi šeima. Jie priglaudė ir pakelėj stovėjusią vietinę senulytę indėnę, ketinusią apie dešimtį kilometrų tais stačiais keliais pėdinti pėsčiomis. ‘Pati sau, viena, pėsčiomis?’ skėsčiojo rankomis baltoji vyresnio amžiaus panamietė, į pliažus traukianti su savo dviem suaugusiais sūnumis ir pabiručiais anūkais.

Siauri takeliai tarp namelių. | Narrow paths among the huts. Išsiriogliname iš valties, o likusieji keleiviai klegėdami išplaukė į balto smėlio salas. Mums liko daug tampriai susiglaudusių indėnų namų. Salą netrukom pereiti skersai išilgai. Dvi kiek platesnės gatvės, cementinė mokykla, bambukinė bažnyčia ir daug daug namų. Neatrodo, kad čia būtų dar papildomos erdvės mūsų palapinei. Reiks, miegosime uostelyje tiesiog ant molo. Laimei, randame vieną kelių metrų skersmens žolynėlį, kuriame atsisėdame nusnūsti ar šachmatais sužaisti. Iš pradžių kiek iš tolo mus stebintys vaikai, po truputį pradėjo lįsti iš pakampių, kikenti, stebėti, kaip katinas žadina vieną iš mūsų įmigusiųjų, stumdė vienas kitą, kad eitų ir paklaustų vardo, o galiausiai išdrįstų ateiti ir pasižiūrėti, kaip mes žaidžiame į (jiems žinomą) šaškes panašų žaidimą. Saulė slinko vakarop, ir mes po truputį prisijaukinome tą ankštą salą. Po bent dvidešimt kartų apeitos salos, tapom vietiniams žinomi. Turizmas uždėjęs jiems antspaudą. Moterys, savo puošniais ryškių spalvų drabužiais ir kiauromis iš karoliukų suvertomis kojinėmis, į mus vos vos pažvelgdavo, retai atsakydavo į pasisiveikinimą. Gal kultūriškai joms nelabai dera, mat vyrai buvo kur kas draugiškesni. Vienas valtininkų, sužinoję, kad turime savo palapinę, netgi pasikvietė galiausiai prie savo namų, kur ir galėjome priglausti šoną. O iš retų bambukų susmaigstytame ‘duše’, dar galėjome ir nuplauti karštos dienos dulkėtą prakaitą. Jau sutemę, mėnulis atsispindi vandenyje, kur ne kur švieselės. Pro tualetą ar dušą šitaip gali apžvelgti kaimynus ne tik šitoje, bet ir kaimyninėje saloje. Nesmagumas, kad ir tie kaimynai gali tavim besimaudančiu pasigrožėti.

Žmonės būriuojantys tarp kontinentų sustoja šitame rojaus kampelyje. | Lots of sailers stop here at the paradise for some days. Šiaip daugelis iki San Blas važiuoja samdytais visureigiais. Nuo Panamos miesto tai kaštuotų 30 dolerių. Mes smarkiai sutaupėme juos sustabdydami. Juolab, kad kelias čia – ne vieškelis, kur mašinos nepaliaujamai važiuotų. Galų gale mes prie Karibų jūros, jau nuo kalnų retkarčiais pasirodžiusios. Ar tikrai ji bus tokia jau egzotiška ir smaragdinė, kaip kad matyta filmuose?

Tikėkimės ryt pavyks rasti valtį į Puerto Obaldia, nes šiandien paieškos bevaisės. Miestelio gyventojai aišku žino, kad tokios valtys egzistuoja, tačiau vis nukreipia į kitą salos galą. Taip ir vaikštom iš vienos vietos į kitą. Jei ieškosite valčių link Kolumbijos, raktiniai žodžiai ‘Puerto Obaldia’, ‘Kolumbija’, ‘Marsel’. Marsel – tai viena salos vieta, kurioje valtys prisipila degalų, kaip tik ten dažniausiai tolimojo plaukiojimo motorinės valtys lauks savo klientų į kitą žemyną. La Agucha (Aguja) sala – it iš paveiksliuko Iš ryto aplanko gera ir bloga žinia. Blogoji – šiandien nieks neplauks. Geroji – radom žmogų (galų gale), kuris plauks į Kolumbiją rytoj. Atrodo, jis skamba įtikinančiai, nors mums dar viskas čia šakėmis ant vandens rašyta.


Tačiau jis patikina, kad ryt tikrai mus paims. Bingo. Telieka surasti, ką mes čia veiksime šioje prikimštoje žmonių, iki kaulo smegenų pažįstamoje saloje. O kažkur taip netoli kitos salos, kurios magina mus nuplaukti ten. Bet brangu. Atsidūstame. Vis tik, buvo Kalėdos, ir gerieji giminiečiai mums įdėjo pinigėlių. Gal čia kaip tik gera proga įamžinti jų dovaną. Užmerkiame akis, sumokame po 25 dolerius (už nusigavimą iki salos ir joje galimybę pasistatyti palapinę, mat salos yra privačios ir mums tiesiog permiegoti nepavyks)…

Sulaukėme laivelio-valties ir pirmyn į Kolumbiją! | The boat for Columbia finally came and here we go! Umberto – mūsų valtininkas – savo plačia motorine lanča mus pasiėmė iš Agucha salos. Jau nekantravome, nors buvo trupinį neramu. Iš pasakojimų gali tik numanyti, kad kelionė nebus lengva. Tačiau tikrąjį svorį suvoki tik tada, kai įsėdi. Pavymui pažvelgėme į paliekamą idilišką salą. Dieną saulės, o naktį pilnaties nušviesta sala, vėjo šukuojamomis palmėmis su viena nulinkusia palme, visai kaip iš paveiksliuko. Šypt. Idilę šalin, nes prasideda tikras darbas. Tai jau ne tik vairuotojui. Irkluoti nereikėjo, tačiau vakare atrodėme tokie išvargę, kad nė Misisipėj tiek jėgų priešvėjinis irklavimas nepareikalavo. Bet viskas iš pradžių. Team LT. Ir mes jau saloje kaip iš paveiksliukų. Iš pradžių akys nejuokais apraibsta. Rimtai. Po kojomis šiugžda baltutis smėlis. Vanduo – jei matėm kada nors matėm smaragdinį, tai buvo tik tamsi jo atmaina. Va čia tai bent mėlis. Kelios vėjo iškraipytos palmės. Ir visa sala, kurią galime apeiti per 7 minutes. Laimei, dar ne savaitgalis, tad žmonių vos vienas kitas. Pliuškentis ir vartytis smėlyje galime netrukdomi. Tolumoje matosi dar salų, mūsiške – Agucha (La Aguja), pavadinta vienos žuvies garbei. Nors tai turistinis gabalėlis, bet tiek jau to. Atrasime savą kampą, ir vartysimės smėlyje, taškensimės neįtikėtino skaidrumo vandenyje. Iki tol, kol sugalvojame vietinių žmonių paprašyti akinukų ir vamzdelio, kad galėtumėme truputį panardyti ir pasižiūrinėti, ar yra koks nors gyvenimas po vandeniu. Iš Karolio klykavimų galima nutuokti, kad jis atrado kažką ypatingo. Gyvenimas po vandeniu Kitas pasaulis. Net ir geriausios National Geography laidos negali iki galo perteikti to jausmo, kurį jauti pats, panėręs po vandeniu. Neįprasta savo kūno vandenyje patirtis, o galiausiai povandeninis pasaulis atskleidžia savas paslaptis. Nejuokais gali pagauti savo jaučiantis kaip didelė žuvis begaliniame akvariume. Žuvys, nė kiek žmogaus nesibijodamas, it koks vėžlys pro šalį plauktų, kiek pasitrainioja aplink. Žiūrėk, ten plaukia kone permatoma, ilga ir aštri kaip spyglys žuvis. Nebaili. Ją regis norisi net ranka paliesti. Paskutinę akimirką ji gudriai pasprunka. Tada pulkelis elektrinių spalvų žuvų, vis smalsiai apžiūrinėjančių, kas čia tokio didelio jų vandenyse. Viena bailesnė skubiai sprunka palikdama ilgą šuorą bene iš baimės išskirtų medžiagų. Oi! Ten už koralo plaukia vėžlys. Bet ne toks, kaip paprastai įsivaizduojame. Šis margas it sumažinta karvutė ir turi kelias kupreles. Savo letenėlėmis smarkiai (kaip tik įmanoma jam) sumataruoja, ir jau lėtai sprunka nuo už jį didesnio padaro. Kvyteltum iš pasitenkinimo, tačiau negali, nes turi kvėpuoti per vamzdelį. Ant dugno stotis nepatartina, nes čia visur siūbuoja juodi ilgutėliais spygliais jūros ežiai. Net nugara pašiurpsta tik įsivaizduojant, kaip netyčia užkliūtum. Ant dugno slepiasi viena kita vos nuo koralų atskiriama žuvis. O iš už kampo viena išlenda buku snukiu ir papūstomis akimis. Kartą pabandęs, nejuokais norėsis grįžti ir vėl į gyvenimą po vandeniu.

Sukrečiame savo daiktus į tą valtį ir klestelime šalia kitų keleivių. Šie su apsauginėmis liemenėmis. Daugiau jų ir nesimato. Gal ir nieko sau – vairuotojas atrodo patikimas. Keletas grum grum grum į priekį, ir pasidaro aišku, kad tai nebus paprastas smagus pasiplaukiojimas. Bangos šnioja į valtį, valtis kraiposi į visas įmanomas puses. Kas antra banga trenkia gerą gūsį vandens į akis. Sūrus vanduo užgraužia net pačius tolimiausius akies kampučius, ir kelioms minutėms turi užsimerkti ir nuverkti ašarą kitą, kad tas sūrumas nusiplautų. Kitoje saloje įšoka du belgai, kuriems jokių liemenių niekas irgi nepasiūlo. Ir nepasiūlys. Šiaip jau neturime baimės vandeniui, tačiau iš pradžių nejuokais pagaugais kūnas nueidavo. Galima tik įsivaizduoti – šiek tiek sumažinti linksmieji kalneliai, tačiau vandenyje ir be jokių apsaugų. Tad niekas čia tau negarantuoja, kad lėkęs į vandenį, čia išliksi. Geriau apie tai negalvoti, o susikaupti, ir atsisėsti taip, kad kuo mažiau trankytųsi užpakalis ir nugara. Septynos valandos tokio jojimo per bangas. Hondūrietis persisveria per bortą, ir savo skrandžio turinio nebesulaiko. Ši kelionė jam – vienas vargas. Sustojus užsipilti degalų, jis persirisdavo iš valties ant liepto, ir priguldavo. ‘Geriau jau žemė nei vanduo’ vis dar nepraradęs humoro jausmo, bet jo ruda oda tarsi įgavus baltą švytėjimą. Visi kiti – tik kiaurai permirkę. Šalia sėdėjusi indėnė savo lengvais puošniais drabužiais, bet iki siūlo galo peršlapusiais, vos spėdavo veidą šluostyti gerokai įmirkusia skara. Dešinioji valties pusė vandens gaudavo kur kas dosniau. Variklis užgęsta. Valtis siūbuoja bangų nešama. Keleiviai susižvalgo. Regis visi pajunta bendrą artumą. Matyt ne vienam nudvelkia mintis, o kas jeigu neužsikurs. Tai jau bene trečias kartas kai variklis užgęsta, ir tas nelemtas kriuksėjimas iš pradžių nežada nieko gero. Vienas iš keleivių – tiesiog vaikščiojantis juokų maišas panamietis, suranda tinkamą raktą, ir vairuotojas bando šį tą pataisinėti. Smagu, kai vėl pasigirsta ūžimas.

C. San Blas – Puerto Obaldia San Blas salynas. | San Blas islands. Į Puerto Obaldiją atplaukiam jau po penkių. Mūsų kuprines kiaurai pertvarko pasieniečiai, mat šis uostas paskutinis taškas prieš įplaukiant į Kolumbiją. Išgirdę glaustą mūsų kelionės seką ir iš kur esam, po to pasieniečiai net kitą dieną smagiai linksniuoja ‘Buenos dias, Lituania’. Bet į Kolumbiją šį vakarą neplauksime, nes štampus savo pasuose gausime tik kitą rytą. Laimei, mes nepriklausomi, tad netrukus rasime sau vietą palapinei pastatyti. Kiti keleiviai


priversti eiti į viešbutį. Vieni moka po 5 dolerius, o belgams tenka po dešimtį susimokėti. Kodėl? Mat jų kambaryje yra šviesa. O pas kitus ne. Šie kitą rytą už tą penkių dolerių viršų kaip suvenyrą pasiima rankšluostį. Šiaip jau tos bendros patirtys keleivius sutelkia krūvon. Du belgai, kolumbietė, panamietis, du meksikiečiai, argentinietė, hondūrietis, du lietuviai ir vietinė moterytė. Kitą rytą visi bendrai jau rikiuojamės štampuoti pasų. Tiesa, keliaujantiems geriau žinoti – reikia bent dviejų pasų kopijų. Niekas to nežnojo, todėl ir blaškėmės visi bendrai po lėtai besikeliantį miestelį, kur pasikopijuoti pasus.

slypėjusiame narkotikų versle. Galiausiai ūkis buvo valstybės konfiskuotas ir perparduotas. Taigi Džinė ir Filipas, amerikiečių pora iš pietinės Floridos, nusprendė čia įsikurti. ‘Kodėl pabėgot iš Amerikos, daugeliui juk tai svajonių šalis’ teiraujamės. Džinė gali nesustodama valandų valandas pasakoti apie tai, kokia yra tikroji situacija Jungtinėse Amerikos Valstijose. Gal kai kas kvepia sąmokslų teorijomis. Jose daug logikos ir net faktų, tačiau dar daugiau neaiškumų ir nemažai pykčio prieš sistemą.

Pasienietis, norintis štampuoti mūsų pasus, klausia, kokiu laivu atplaukėme. Nei vienas nežino. Ar tai mūsų pastabumas toks ribotas, ar pasitikėjimas perdėtas, ar apskritai žmonės nelinkę fiksuoti tokių smulkmenų, kaip valties pavadinimas. Ir tik čia mudu abu sužinome, kad juodukas vairuotojas vardu Umberto. D. Iš Puerto Obaldia (Panama) į Kapurganą (Capurgana, Kolumbija) Kitą rytą visi drauge pajudame Kolumbijos link. Už kelių valandų galų gale pasieksime kitą kontinentą. Tas pats valtininkas Umberto, bet valtis jau kitokia. Mažesnė, siauresnė. Sunkesnieji į priekį, lengvesnieji link galo. Vandens kiekis į veidus nesumažėja. Tik šį kartą kai kurie gudresni. Dar vakar įsėdę į valtį su savo geltonais nuo lietaus maišais mes atrodėm gal ir pernelyg apsirūpinę, tačiau po kelių sustojimų, supratome, kad mūsų vidutiniškai sušlapę drabužiai nėra taip blogai, kaip kiaurai permirkę kaimynai. Tad šįkart kai kurie daugiau apsirėdę. Bet bangos ir vėl milžinės. Vakardienos nuovargis atpirktas miegu, atrodo bematant sugrįžo. Visa laimė, kad kelionė viso labo truko valandą. Krantai tiesą sakant tikrai gražūs. Bet apie bangų dydį ir kokybę šįkart galime papasakoti daugiau nei apie tolumoje esantį krantą. Visa laimė, kad tas krantas kažkur dar matosi. Įvertini greitai jėgas, ar pavyktų parplaukti ‘jei kas’. Jei kas, tai ir tas parplaukimas mažai ką padėtų, nes už to kranto, Darjano srities džiunglės. Nei kelio surastum, nei pagalbos prisišauktum. Tokiomis mintimis save padrąsinant, dar nuraminant kad ir ‘pabėgeliai daug prastesnėmis sąlygomis’ plaukia ir dauguma išgyvena, apsiramini ir palieki likimą laivininko rankose. Bet patikimai atrodo, gerai per bangas gainioja, galų gale ir variklį viens du ir pataisė. Tolumoje jau Kapurgana, pirmasis žingsnis į Pietų Ameriką. Sveika Kolumbija. Bet apie ją, jau kituose nuotykiuose. Kosta Rika – išlauktas poilsis atogrąžų ekologinėje fermoje vasario 4, 2013 • LT • pagal Evelina 2 Komentarai Nikaragvoje galų gale sau pasakėme: ‘mums reikia įspūdžių dietos. Reikia poilsio’. Pasitaikius puikiai progai padirbėti ir pailsėti Kosta Rikoje, mes kaitinančioje Nikaragvoje ir neužtrukom. Nusipirkę guminius batus – mat atogrąžose jei lyja, tai kibirais – mes jau pasirengę gyvenimui ūkyje Kosta Rikoje.

Atvykome naktį į Turrialba ir teko ieškotis vietos nakvynei. Miestelis, rodosi, nemažas, tačiau už kampo bėga nuostabus upelis. Čia ir užmigome. | We came to Turrialba at night and so we had to find a place to sleep. The town looks big from the first sight, but it has a wonderful little river flowing besides. We slept here that night. ‘Kichoto’ ekologinė ferma Filipas ir Džinė turi 1500 akrų ekologinį ūkį. Įsitaisę jie toli nuo miestų ar miestelių, atogrąžų miškų glūdumoje. Kažkada šis ūkis garsėjo kaip istorijoje pelningiausios kakavos vaisių plantacijos, tačiau paslaptis glūdėjo už to

Vaizdas is fermos. | A view from the farm. Tokia aštri nuomonė prieš aštuonerius metus šeimą atginė ramybės ir tiesos ieškoti į Kostą Riką. ‘Bent jau nesijaučiame apgaudinėjami’ – jų mintys smarkiai skiriasi nuo vidutinio amerikiečio, vis dar garbinančio svajonių šalį. Masiniai iškraustymai iš namų, nesveikas vartojimas ir asmeniniai bankrotai, jokia logika nepagrįsti karai – Džinė stebisi, kaip pasaulis laiko JAV supervalstybe, ir kaip jie dar ja gali pasitikėti. Gali būti skeptiškas tam, ką ji pasakoja, tačiau kaip tik tuo metu prieš pat naujus metus JAV sprendė ‘fiskalinio skardžio’ bėdą, kai valstybė pati sau nustatė ribą, kad daugiau skolintis ji nepajėgi. Taigi, palikę į bedugnę besiritantį amerikietišką gyvenimą užnugaryje, savo kaubojišką dalią pradeda naujame rojuje, kuriame net armija neegzistuoja. Taip, Kosta Rikoje tik policija, ir armijos jie neturi. O vaizdas pro jų namų langus neprastas. Lengvais debesėliais apgulti skardžiai su atogrąžų miškais, ramiai besiilsintys spalvoti tukanai, sklandantys ereliai, žieduose nektarą siurbiantys kolibriai. Nuolat girdisi šniokščianti upė.


Savanoriui is Siera Leones tyrinejant geles. | Volunteer from Sierra Leone is examining the local flowers.

. Rytais pavogdavome iš piktų vištų kiaušinius. | Every morning we gathered the eggs from the angry chicken.

Jų ūkis priklauso WWOOF - worldwide opportunities for organic farming (angl. ekologinių ūkio pasaulinė organizacija). Mes žinojome, kad tokie ūkiai egzistuoja, todėl dar Nikaragvoje panaršėme internetiniuose puslapiuose, ir šitaip mes juos ir atrandame. Tokių ūkių gausu visame pasaulyje: Europoje, Australijoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Dažniausiai fermos priima žmones už maistą ir nakvynę, papildomų išlaidų nėra, o priimtieji atsilygina penkių – aštuonių valandų per dieną darbu. Savaitgaliais gali tyrinėti gamtą, ilsėtis. Viena iš šios organizacijos idėjų – padėti ekologinėms fermoms užaugti, o atvykusiems žmonėms – išmokti apie tai, kaip rūpintis ūkiu nenaudojant technologinių laimėjimų, kaip pesticidai, herbicidai ir visokie ‘idai’, t.y.kas yra permakultūra. Dažnai fermos paprašys nenaudoti neekologinių šampūnų ar muilo, taip saugodamos aplinką. Bet čia gali pasimokyti, kaip galima auginti augalus, juos tręšti, prižiūrėti gyvulius.

Vištoms čia gyventi irgi rojus. Ne veltui kai čia valgome kiaušinius, tikrai jaučiame skalsų turtingą skonį. Kasdien jos maitinamos ne tik bananais, termitais ir žalumynų lapais, bet netgi turi savo savaitinius gardus. Pirmasis gardelis apsodintas joms patinkančia žole, ir čia jos rausinėjasi visą savaitę. Vėliau perleidžiamos į kitą gardelį. Tokio maisto prisilesusios (be abejo, gauna ir kukurūzų), jos deda sveikus gerus kiaušinius.

Apie ūkį

Žirgai irgi mylimi. Arklininkas juos prajodinėja, pakausto. O mums irgi gera proga stebėti ir net padėti ‘manikiūro’ procedūrose. Kanopiniai nagai pakerpami, kai kuriems uždedamos pasagos, ir jie jau pasirengę į kelią. Arklininkas sėda ant Mačo, o mums tai vienam, tai kitam tenka Nube – Debesis. Taip ir išjojam aplylinių apžiūrėti ir arklių raumenų pramankštinti. Turialba – veikiantis ugnikalnis – įnoringas, jo bet kada nepamatysi. Net ir per Kalėdas jis buvo apsivilkęs debesimis. Bet kai keliskart jodinėjame, jis atsiskleidžia, parodo ir savo dūmą. Sako, vieną dieną jis ims ir prasprogs.

Tokie ekologiniai ūkiai dažniausiai vadovaujasi permakultūros principais: rūpintis žeme ir žmonėmis, ir stebėti, kaip elementai tarpusavyje gyvena drauge, kaip draugystė ar bendradarbiavimas gali pagerinti vienas kito gyvenimo kokybę. ‘Gyvuliai čia gerai gyvena’ pastebime. Filipas su vietiniais darbininkais kasdien nupjauna šviežios žolės. Atrodo tokia prabanga – tam tikslui pasėtos ir net persodintos žolės. Molingas ir drėgnas atogrąžų dirvožemis gali būti labai prastas, tad aštuonerius metus jie stengiasi įdirbti žemę, užsodinti tinkama žole, kad karvės galėtų džiaugtis geru kokybišku maistu, o ne krimsnoti varganą greit nutrypiamą veją.

Evelina ir Debesis. | Evelina and Nube.


Daržo patirties abu atsinešėme iš savo vaikystės dienų. Patirtis kaime mums davė drąsos sėti ir sodinti, prižiūrėti pomidorus, nurinkti derlių. Mūsų darbas ir buvo daugiausiai prižiūrėti daržą. Apsėti, apsodinti reikalingomis maistui daržovėmis, patręšti natūraliomis priemonėmis. Jei mes gausiai valgėm tai, ką kažkada užsodino prieš mus gyvenę savanoriai, dabar mes atsilyginame ateinančioms kartoms. Tokių ūkių trąšos ar kova su kenkėjais vyksta natūraliai. Tiesą sakant, visa tai mums primena mūsų senelių ir tėvų laikus, kai toks rūpestis buvo natūralus. Dabar tokie ūkiai išimtys labiau nei taisyklė. Tad ir dalijasi tarpusavyje žiniomis, kokia arbata geriau palaistyti šiltnamį, kad tie vabzdžiai nelįstų, bet kad ir žemei ir kitiems elementams nepakenktų. Gal tai ir daugiau laiko užtrunkantis procesas, bet Filipas, anksčiau augalus auginęs net ir filmų industrijai, dabar džiaugsmingai imasi visų kaubojiškų darbų drauge su savo darbininkais.

Vaizdas is musu namelio. | View from our little house.

Žemės pripildytų maišų kontrukcijos

Mūsų namai

Mes jau nebesulaukėme, tačiau labai artimoje ateityje mūsų šeimininkai ketina statyti namus iš maišų, pripildytų žemėmis ir kitomis neorganinėmis medžiagomis (earthbag constructions angl.) Pasirodo, tai vienas iš pigiausių ir patikimų būdų pasistatyti namus. Tokių pastatų konstrukcijoms naudojami maišai su jame esančiu molio ir žemės mišiniu. Vieni ant kitų sudėti maišai – idėja nebe nauja. Juos naudoja armija kaip labai patvarius statinius, be to jie ypač atsparūs vandeniui, tad tokios konstrukcijos patogios potvynių kontrolės atvejais. Maišai sudedami panašiai kaip plytos, o išorė padendiama tinku. Pagal išgales ir meninius sugebėjimus – išorins dekoras. Besidomintys, kaip galima pasistatyti pigius, jaukius namus, pasiskaitinėkite www.EarthbagBuilding.com.

Fermos aprašyme perspėjimas ‘gyvensite aptriušusiame name’. Mes įpratę prie palapinių, pašiūrių, stotelių ir šiaip miškų ar pakelių. Toks aptriušęs namelis mums pasirodė kaip padorus patogus namas. Turėjom karštą dušą (oho, kasdien karštas dušas visą mėnesį! – prie tokios prabangos galima ir įprasti), virtuvę. Ir tualetą.

Maisto šventovė

Tiesa, tualetas mūsų kaimynams iš Siera Leonės pasirodė tikra kančia. Po medine sėdyne yra ne kas kita, kaip paprastas kibiras, o ‘po reikalo atlikimo’ tereikia užberti viską skiedromis. Kai kibiras prisipildo, jis išpilamas į komposto krūvą, kuri dabar kaitinama po plastikiniu maišu, o vėliau bus naudojama dirvožemiui pamaitinti. Išnešti visa tai darbas nėra maloniausias, bet tai pirmykštis būdas kanalizacijai. Ir savotiška patirtis. Be to, esame įpratę prie miško, kur reikdavo žvalgytis, ar kur nepasirodo grizlis, o gal gyvatė, tad toks primytvaus, tačiau mums jau ‘liuksusinis’ tualetas mūsų neišgąsdino. Rytą prabundi, pro langus jau matosi bananų medžiai, o išėjus į priangį atsiveria kalnai. Taip ir nesinori niekur pajudėti, o tiesiog drybsoti hamake ir stebėti siaučiančius paukščius.

Baklažaniukai! | Eggplants!! Kasdien prieš pietus užkvipdavo ką tik iškepta duona. Džinė kaip magė įberdavo sezamo sėklų ar įpjaustydavo baziliko, o pabaigoje užpildavo alyvuogių aliejaus su šviežiai trintu česnaku. Garuoja moliūgų sriuba, ar lazanija su daržovėmis. Kasdien šviežiai skinti žalumynai ir pamidorai, su balzaminio acto, rudojo cukraus ir česnako padažu. Pirmą kartą kai paragavome šio maisto, šiurpuliai bėgo kūnu. Neplastmasiniai pomidorai, atrodo visas ląsteles pamaitinantys brokolio lapai su krapais ir baziliku. Kvepia visi namai, ir mes tarsi maisto šventovėje prarandame bet kokios realybės trupinius. Esi tik tu ir maistas. Skonio receptorių meditacija. Vanduo atkeliauja iš kalnų šaltinių, tad gerdavome kiek tik telpa. Nereikia skaičiuoti, taupyti, dėti jokių tablečių. Po visų mūsų skardinių ir gatvės užeigų, galų gale visą mėnesį kasdien maitinamės šviežiu maistu, ką tik surinktais kiaušiniais, ankstesnių savanorių pasėtomis ir užaugintomis daržovėmis, ir kartais sava jautiena. Jaučiam, kaip visas kūnas atsigauna.

Žaidimai su moliu, kurio poveikis odai nuostabus. | Playing with clay that acts wonderfully for the skin. Kasdienybė Rytas. Tarp šviesos ir tamsos čia trumpas kelias. Žengei žingsnį – rytas. Gaidžiai jau nuo pat keturių praneša apie pareinančią dieną. Pasirąžom. Išlendam į tamsą. Giliai ir laisvai įkvepiam gaivaus oro. Jo mums taip trūkdavo karštuose kraštuose. Paukščiai kaip patrakę plyšauja, čiulba, krykščia. Per namus nuvilnija kvos kvapas. Umaras ir


Salu – kavomanai, jie privirs pakankamai. Šie du studentai mokosi Earth (Žemės angl) universitete ir čia atvažiavo kalėdinių atostogų, mat į Sierą Leonę sugrįžti per brangu. Aunamės guminius batus. Taip nesibijome gausaus lietaus anei gyvačių. Šešios ryto, o atrodo kaimelis jau seniai pabudęs. Kulniuojame į darbą ir mes. Kartais tyloje, jei vienas kuris iš namiškėnų nesumano ryto paukščių perkalbėti. Upė čiauška pakeliui. Jai visai nesvarbu, rytas ar vakaras. Tik po lietaus ji daug kalbesnė. Kol saulė dar nepersirito per kalnus ir neįkaitino visų įmanomų paviršių, šiltnamyje nuskabom pomidoro pažastį, pauostom šviežiai palaistytą ar nuskintą baziliką, ūgtelim drauge su ką tik išdygusiomis saulėgrąžomis, vis dar ant savo galvos mūvinčiomis lukštus. Baklažanai papilnėjo it po sočių pietų, pupos pražydo, naujai pasodintas agurkas atsigavo. Į birią žemę įbedam rankas, ir nurimsta,e. Šiluma suvaikščioja aukštyn žemyn nugara. Užverčiame galvą į tarpukalnėje prasiskverbiančius spindulius. Drėgmės ir šilumos vaikai debesys nusėdę viename ar kitame kalne. Nuimame rytinį derlių pietų salotoms.

Sallu. Kelio nėra, tad reikia jį išsikapoti. | Sallu. Little walking paths are here so having a machete is necessary.

Musu ferma | The farm Atsisėdam pailsėti. Puodeliuose ką tik nuskintos citrinos arbata. Akys nutįsta į tolį. Šnekam. Kartais tylime. Pietūs dešimtą valandą dažniausiai sušiaušia skonio pojūčius. Jaučiam, kaip visos ląstelės atsigauna. Vakarop šaukia ritualas prie upelio. Karolis perstumdė akmenis, tad dabar atsisėdus ant akmenėto dugno, srovė gerokai patalžo šonus. Atsisėdam ant vis dar įšilusio akmens, žvilgsniu pasivaikštom kalnų upės purslais, stačiais miškuotais šlaitais, paglostom žvilgsniu kažkur muses ir vienas kitą gainiojančius geltonuodegius paukščius. Tylus džiaugsmas kutena, o po to nurimsta. Ramybė.

Kopiant į Škotijos kalnus, kas kažkiek laiko gali pasižiūrėti atgalios, ir pasigrožėti vaizdu. Kopiant džiunglėmis, tokio atlygio nepatiriame. Kiek bekopsi, matysi tik lianomis ir tankiu mišku apaugusį skardį, ir ką tik iškapotą kelią – šis labai praverčia einant atgalios. Bet nieko daugiau. Nes visų numanomų nuostabių atsiveriančių vaizdų neįmanoma pamatyti per tankumyną. Drėgna, todėl labai slidu. Tarpais net ropojam, o atgal kone slystam ant užpakalių. ‘Kai einate, visur žvalgykitės gyvačių’ perspėja šeiminkas Felipė. Jų pačių nuodingiuaisų fer-de-lance gyvačių. Jos gali būti net dviejų metrų, ir jų nuodas numarins įkastos galūnės raumenis, o galbūt užmigdys visam laikui. Tiesa, šių gyvačių reikia žvalgytis ne tik einant laukais, bet ir daržu, nes gal kur nors jos šildosi komposte, mat jos visai nesidrovi būti šalia žmonių. O vakare apskritai geriau nesiblaškyti, nes jos – naktibaldos. Jų nesutinkam, tačiau apkabinu slystant spygliuotą medį, o iš delno storą spyglį ištraukiam tik po kelių dienų.

Savaitgaliai tarp krioklių ir miškų Sekmadieniai – mūsų. Nereikia dirbti, ir keltis penktą valandą. Bet jei keliesi kasdien penktą, tai ir sekmadienį atsikelsi panašiu laiku. Pusryčiai, ir mes išsirengiame į žygį. Tą rytą neišsigąstame lietaus, kuris čia kartais gali pilti ištisas valandas. Pilti pačia tikriausia prasme. Kol keliukai pažliunga. Pralaukiam tą lietų, apsinkluojame mačetėmis, ir pirmyn į neatrastus atogrąžų miškus.

Phil, Andreas.


Kitas savaitgalis sunkų žygį galų gale apdovanojo gražiais vaizdais. Keturi žmonės ir šuo iškeliauja ieškoti krioklių. Keliaujam palei upę akmenimis, tad vaizdas visą laiką įstabus. Šniokščia upė tarp miškų, visur akmenys akmenys. Kai kada tenka ropštis, bristi, slysti. Felipė, mūsų šeimininkas ir šuo sustoja, toliau nebekeliaus. Mudu ir vokietis Andreas (kitas savanoris) ropščiamės tolyn. Prieiname gilią vietą, kur jei norime keliauti tolyn, teks plaukt. Širdis jaučia, kad krioklys nebetoli, tad rizikuojame. Išsirengę plaukiame tolyn. Keletas posūkių, ir pastangos atpirktos. Keliaaukščiai kriokliai, aplink skraido mėlyni milžiniški drugeliai, saulė atsispindi vandenio nugludintuose akmenyse ir pursluose. Aikčiojam, žavimės, maudomės, nardom. Tokie nenumindžiotais takais atrasti lobiai tikriausiai patys žaviausi. Vietiniai kostarikiečiai Mūsų kaimelis Esperanza, kuriame gyvename, netoli nuo fermos. Penkiolika namelių mūsų kaimynystėje, kuriems aišku visada smalsu, iš kur čia tie savanoriai randasi kaip grybai po gausaus lietaus. Žiū, jau ir vėl matyt nauji, pabūna čia mėnesį, kelis, ir atsiranda nauja karta. Kuklūs namai, kuriuose plikos sienos, lesinėja koks viščiukas, lauke pririštas mažas paršiukas, ir dar bėgioja mažutis šuniukas. Kitur senolis, atsisėdęs ant slenksčio smalsiai stebi ramiai plaukiantį gyvenimą. Jų mityba paprasta – daugiausiai ryžiai ir pupelės.

Cartago bazilika. | Cartago basilica. Kartais tranzuojant su kai kuriais žmonėmis pavyksta susimirksėti. Alechandra šyptelėjo, ir netrukus du jauni ką tik industrinį dizainą baigę žmonės, mums sustoja. Neskausminga greita pradžia po mėnesio nebuvimo mieste ar kelyje. Jie panūsta parodyti Kartago miestą, kurio lankyti mes nė neketinome. Tačiau tai labai jaukus miestas. Universitetas – modernus, studentai kuria naujausias technologijas dviračiams ar policininkų keturačiams. Iš mašinas plukdančio konteinerio pagamintas modernus pastatas galėtų būti įkvėpimas ne vienam, besiguodžiančiam, kad nėra kaip įsirengti norimo pastato.

Supjauname ir apibarstome druska ant specialiai karvėms auginamos maistingos žolės. Chuanas ir Umar. | Cutting some very nutritious grass for the cows. Chuan and Umar. Chuanas, vienas kaimelio gyventojas, čia atėjęs iš aukštai kalnuose pasislėpusio vietinių žmonių rezervato. Šie regis, gyvena labai prastai ir paprastai. Miega drauge, neturi jokios nuosavybės, dalinasi viskuo, ką turi. O neturi nieko. Chuanas sugebėjo gauti darbą fermoje, dėl to kad yra darbštus, dabar jau pasistatė namuką, turi žmoną ir mažą vaikiuką. Tačiau tarp indėnų tai reta istorija. Vyriausybė, kaip ir kitose aplankytose vietose Australijoje, Kanadoje, JAV, Meksikoje ar kitose šalyse, nežino, kaip elgtis su vietiniais žmonėmis. Regis, tai buvo jų žemė, o dabar jie įkalinti pačių šalyje. Kai kurios valstybės bando atpirkti kaltę mokėdami čekiais, pinigais, taip žinoma neišspręsdami problemos. Juk gi tai tik veda į nenorą dirbti, nes lengvi pinigai ateina ir išeina. Tačiau Kosta Rikoje nė to nėra, todėl rezervatai tiesiog bando išgyventi. Kodėl nėjom aplankyti vietinių indėnų, juk tokia galimybė. Nes nesinorėjo eiti kaip į muziejų. Žmonės čia stengiasi išgyventi, ir nesinori eiti pavėpsoti į svetimus vargus. Kaip ir mums nesinorėtų, kad kas lįstų į mūsų daržą, mus fotografuotų. Iš tiesų, šioje kelionėje tampame atsargesni ir pagarbesni kitoms kultūroms. Tikrai nesinori nufotografuoti ir pamatyti tik tam, kad galėtum pasakyti, kad ‘ten buvau, tą dariau’. Kai Irane tapome klaikiai gausiai fotografuojami kaip reti egzemlioriai, pradėjome suvokti, kad šis procesas gali būti net labai varginantis. Taip, vis dar paprašome, ar galime fotografuoti. Tačiau įžūliai nesiperšame. Paliekame vaizdus tik savoms akims ir atminčiai. Kartago – piligrimus sutraukiantis miestas Po mėnesio ramybės ir tylos, išeiti į triukšmą ir chaosą nėra lengva. Vėl esi jautrus prabirbiančiam automobiliui, dirbančiam pneumatiniam kūjui. Visas užliūliuotas vidus nori vėl atgalios į kalnus, kur girdi tik kartas nuo karto beužkakarikuojantį gaidį ar pliaupiantį į stogą lietų, cikadas vakare ar paukščius ryte. Atrodo, sprogsi nuo triukšmo.

Nuostabūs nuostabūs mediniai skliautai. | Beautiful beautiful wooden arches. Alechandra nenustygsta, kol neparodo ir kitos miesto puošmenos ir įžymybės. Angelų Marijos bažnyčios istorija kiek primena Šiluvos istoriją. Mergaitė pamatė ant akmens stovinčią Mariją su kūdikiu, o vėliau dar ir rado juodą statulėlę. Toje vietoje dar 17a. ir pastatyta šventykla. Žmonės čia plūsta melstis už artimuosius, o rugpjūčio 2d. čia suvažiuoja kone visa Kosta Rika. Bažnyčia iš tiesų bene pati gražiausia kada nors matyta. Tačiau ne auksu ji žiba, o kvepia mediena. Į švento vandens šaltinį žmonės ateina apsiprausti, o pagiję jie nuperka kokį sidabrinį kojos, rankos, plaučių ar dar kokį nors simbolį kaip padėką už stebuklą. Duonos kepėjai paskutinėmis Kosta Rikos akimirkomis


Neilgai trukus už Kartago mums sustoja linksmi – kaip vėliau paaiškėja – duonos kepėjai, kurie vieno kolegų gimtadienį važiuoja švęsti į ‘finką’ – taip vadinamą ūkį ar sodą. ‘Prisijunkit prie mūsų’, ir mes netikėtai atsiduriame namelyje vidury džiunglių, kuriose net ir gyvačių nėra. Mat ši vieta aukštai kalnuose, ir gyvatėms čia jau per šaltas klimatas. ‘Aš paprastai niekada nestoju’ sako Chuan Luisas, bet šįkart sustojau. Kalbamės tą vakarą apie pasitikėjimą vienas kitu, keliones, paprastą gyvenimą. ‘Mūsų namelis paprastas, bet nieko daugiau mums ir nereikia’. Atvažiuojame čia pabūti gamtoje.

Laužas, akustinė Kernagio muzika iš mūsų kompiuterio ir pašnekesiai apie gyvenimą, mūsų liubiliatui pasirodė puikus derinys gimtadienio praleidimui. | Bonfire, Lithuanian artist Kernagis songs and talks about life and meaning was at the core of the evening. Džonis, kurio gimtadienį tą vakarą šventėme, išsipasakoja. ‘Taip, aš buvau šlapianugaris’ (wetback angl.)’ su pasididžiavimu pasakoja. Ten kur Chuareso miestas, žinot? Ten kur moteris žudo, ir daug nusikaltimų, aš per vamzdžius per upę kėliausi į Ameriką’. Čia Džonis pragyveno dvyliką metų, bet jį visada traukę grįžti atgal į Kostą Riką. Pinigai dar nėra viskas. Dauguma nikaragviečių traukia dirbti į Kostą Riką – ši šalis net ir savo gyventojų skaičių taip nurodo: 4 milijonai kostarikiečių, bet jei su nikaragviečiais, tai šeši milijonai. Tuo tarpu kostarikiečiui nesvetima emigracija ir į JAV. Patys išvažiavę atgal į namus, mat ketvirtą ryto teks vėl atidaryti duonos kepyklą, mums palieka savo namelį. Mes patys stebimės, kaip kartais su kai kuriais žmonėmis abipusis pasitikėjimas ateina taip greitai.

Tik pakliuvome į Braziliją, ir giliai atsikvepiame. Kažkodėl ištrūkus iš Venesuelos apėmė neapsakoma ramybė. Gal dėl to, kad Roraima, Brazilijos šiaurinis rajonas, pats kvėpuoja pamažu, negreitai. Beprotiškas tempas sumažėjo. Mes jau ramiai galime statyti palapinę nežiūrint, yra čia policijos, armijos ar kitokių uniformuotų sargų. Pirmoji tokia atsipalaidavimo kupina naktis ir buvo netoli Brazilijos sienos. Prieš guldamiesi dar ilgai skanavome ramybę ir tylą užuot girdėję nuolatinį mašinų burzgesį tarškesį, o mėnulio nušviesti kalnai kur kas geriau derėjo prie mūsų palapinės nei kokia mirguliuojanti degalinė.

Naujas ilgiausio laukimo rekordas - 13h. | New longest wait recored - 13h. Ryte tik išėjus į kelią, staiga prieš mus atvažiuojantis policijos automobilis pradeda švyturiuoti. Apsidairome. Aplink nė gyvos dvasios – matyt tai jau skirta mums. Jie sustoja, sustojame ir mes. Uniformuotas jaunuolis prabyla dailia anglų kalba. Ant kaklo tabaluoja žiūronai. ‘Ir ką gi mes čia prie sienos veikiame?’. ‘Vakar ant toks kalvos palapinę pasistatę nakvojome’ sumekenom. ‘Mačiau’ parodo į žiūronus. Kaip įdomu. Tiesa, tolumoj mes irgi matėm pastatą, taigi buvom kaimynai. Tačiau kažkodėl nejaukus jausmas staiga apima tik įsivaizduojant, kad jis su tais žiūronais matė daug ką, gal net ir tą momentą, kai ėjom siusiuko užu krūmo. Ir kaip žmonės mėgsta realybės šou dalyvauti? ‘Pavojinga čia’ jis susirūpinęs į mus žiūri. Nagi prasideda. Mes tik iš Venesuelos, ir Brazilija mums turi būti atostogos nuo visų tų ‘sušaudys’, ‘pagrobs’, ‘atsargiai, čia pavojinga’. ‘Čia indėnai gali būti pikti. Čia jų žemės’. Blefuoja. Gal jau indėnų su ietimis laikais pasibaigė, ir liko tik pasakos ir nuotykių romanai?

Į kelią išeiname ne kitą rytą, o gerokai per pietus. Nieko tokio, neilgai trukus sustoja sunkvežimis, mus boginęs aukščiausiu Kosta Rikos keliu – Mirties slėniu (Cerro de la Muerte). Fernandas irgi pasitaikė kalbus. Su juo kalbėjomės apie darbą (ak, koks tradicinis pokalbis), ir be abejo apie religiją. ‘Jėzus sakė, kad jo Tėvo namai neturi būti turgus, kai tada supykęs išvartė stalus. O dabar katalikų bažnyčia yra turgus. Ateini į bažnyčią ir už viską reikia mokėti. Krikštas – mokėk. Bet dar ir yra kursai prieš vaiko krikštą – už tai irgi mokėk. Antras vaikas – ta pati ceremonija. Vestuvės – mokėk, komunija mokėk, kursai, trunkantys tris metus – mokėk. Žodžiu, ateini ir jau yra surašytas kainynas. Tai argi tai ne biznis’. Kitos bažnyčios, dygstančios kaip grybai po lietaus, jam neatrodo kitaip, kaip tik noras lengvai užsidirbti pinigus. Taip negailestingai pliekė jis religiją. Tai ne pirmoji nuomonė, kurią išgirstame Centrinėje Amerikoje. Iki sienos mus nuveža šeima. Vaikas Alechandras nenustygo vietoje, vis klausinėjo apie Lietuvą ir pasakojo apie futbolą. ‘Ar mes jau ten?’ nerimo. Mama atsisuko šypsodamasi ‘šie žmonės keliauja visus metus, o tu negali pakentėti valandos’. Priartėjome prie paskutinės Centrinės Amerikos šalies. Kiek nerimaujame, nes vis dar nežinome, kaip kelsimės iš vieno kontinento, nes kelio juk nėra. Brazilija – hamakai plaukiant Amazone, elgetaujantys indėnai upėje ir dirbtiniai sostinės sparnai kovo 25, 2013 • LT • pagal Evelina 0 Komentarų Miegas degalinėje. | Sleeping in a gas station.


Vis tik, pasirodo, neblefavo. Vėliau tokį neliečiamą neįžengiamą rezervatą, kuriame gyvena tie ‘piktieji indėnai’, o tiksliau Waimiri Atroari gentis, pravažiuosime. Iš pirmo žvilgsnio – tai niekieno žemės – neįžengiamos džiunglės, tačiau realiai priklausančios indėnams. Ir geriau jiems po kojomis nesipainioti. O kad paikas turistas to neužmirštų, visur prismaigstyta ženklų, skelbiančių kieno čia valdos, ir geriau jau čia nesustoti ir nefotografuoti ar nefilmuoti. Vienas vairuotojas, kai mums teko per tą teritoriją važiuoti tą porą valandų, net susigūžė priartėjus. Rankomis sugestikuliavo, kad čia gali liūdnai baigtis, jei sustotum, tad artimiausias valandas mes tiesiog skriete praskriesim pro atogrąžų miškus.

prisiglaudęs tiesiog degalinėje. Jis turėjo savo ‘apartamentus’, o mes savo. Ryte jis dar supasi sapnų karalystėje, kai mes palikę jam apelsiną, patys traukiame į kelią. Amazonės kaimelių gyvenimas

Taigi policininkai teisūs, ir lazdos pernelyg neperlenkė. Nors kita vertus, žmonės yra žmonės, ir ne visi puola kitiems į atlapus. Tad net ir vietiniai tąnakt mus matę, labai jau dėmesio ir nekreipė. Mes ant savo kalvos snaudėm, jie savuose namuose. Per džiungles iki Manauso

Važiuojant pro iškirstus Amazonės laukus. | While driving through the deforestated fields of Amazonia. Ilgas lėtas vos stenantis tranzas. Atrodė, kad iki Manauso mes niekada nenusigausime. Kokiame miestelyje imsime ir apsigyvensime. Viename jų strigome taip, kad manėme jog nuo šiol mašinų laukimo laiką skaičiuosime nebe valandomis, o dienomis. Kad neatrodytume taip beviltiškai nei sau nei kitiems, iš ryto nukulniavome iki miestelio galo. Kartais vietos pakeitimas – tai jau savotiška pažanga, ir atrodo, kad po truputį judi. Čia jau Amazonės baseino miškai, tad ir klimatas drėgnas ir karštas. O dar drėgnasis periodas – tai staiga atšniokščiantys vandeniu springstantys debesys, o mes vos spėjam pasislėpti kokioj pakelės užeigiūkštėje nuo visa permerkiančio visa nuplaunančio lietaus. Minutė tokio dušo, ir gali jau rytinę procedūrą užskaityti.

Evelina Iki Boa Vistos jau kitą rytą nukeliavom greitai. Gera pradžia – tai gal jau ir riedėsim taip į priekį. Tačiau iki Manauso, kuriame rezgėm planą bent kelias dienas pailsėti, dar geras tūkstantėlis kilometrų. Vienoje degalinėje manėme, kad apsigyvensime. Karšta, dulkina, o visi nors rankomis mostaguoja atsiprašinėdami, kad taip toli nevažiuoja arba rodo rankomis ančiukus (suprask, automobilis pilnas), bet stoti niekas ir nestoja. Vėliau supratome, kad nedažnas ten ir važiuoja. Taigi mūsų vienintelis išsigelbėjimas – pirsnoti pro miestelį kitą po keliasdešimt kilometrų. Nes kalbam su sunkvežimių vairuotojais – šie stena, kad važiuos, bet gal rytoj. Gal poryt. Galiausiai išsigaunam iš didmiesčio, ir net ramiau – apytuštis kelias mums kur kas labiau patinka. Mūsų lėta idilė tik prasideda. Kaimelyje ramu, mašina viena kita pravažiuoja. Kai linksmai čiauškančių moteriškių paklausiam, kur čia būtų galima nusipirkti valgyt, jos netrukus jau kviečia į mėsos parduotuvę vegetariško maisto užkrimsti. Kažkodėl apima jausmas, kad brazilai bus smagūs žmonės. O miegame karališkai. Degalinėje – nereik nė palapinės statyt, mes atviram garaže. Dušas, elektra. Ponai mes. Be to, šįkart mes ne vieninteliai keistuoliai. Hamake jau sūpuojasi pagyvenęs barzdotas brazilas, savo dviračiu ir šunimis keliaujantis po Braziliją aštuonetą metų. Dabar, kai jau susižeidė koją, kelis mėnesius negali minti pedalų, o

Sunkvežimių vairuotjojai miega po priekabomis pasikabinę hamakus. | Truck drivers sleep under the trailer in hammocks. O vakare – pramoga: vietinių berniūkščių futbolas. Atrodo Dievo užmirštas kaimas, o berniokai čia kaip vijurkai. Jų kojos vikrios, judesiai žvitrūs. Ne veltui futbolo tauta – jau dabar gali matyti va tą mažytį, dviejų sprindžių didumo, bet jau besistiebiantį talentą, kur nors garsioj komandoj. Berniūkščiai žaidžia, o kadangi mato ištikimai stebinčius žiūrovus (o kas belieka, kai jų futbolo aikštė jiems žaidimą pabaigus taps mūsų kiemu), tai dar ir labiau pasistengia. Kitą rytą vienas besiritančių šypsenų mums atneša krepšį rinktinių vaisių. O po to žiū, ir vėl pasivijęs, dar įduoda maišą apelsinų. Neištvėrėm neapkabinę, o jis – laimingas vaikis – nuskuodė namo. Mes žingsniuojam per rytinį miestelį į kelią tikėdami tos dienos sėkme.


O jei jau atvirai, tai net ir gerai, kad čia mes strigom. Toks kaimelių gyvenimas, kai netikėtai tampi jo dalimi, įdomi patirtis. Mūsų palapinė puikiai dera prie kitų namelių – daug malonesnis metas nei trintis didmiesčių dvokiančiomis gatvėmis. Visiems paslapčia įdomu, ką mes čia konstruojame. O mes irgi neatsiliekam smalsumo varžybose – čia matai, kaip tėvas padeda rengti sūnui namų darbus, vyras neša namo vėžlį vakarienei. Drauge su gyventojais pamažu nurimsti nakčiai, o ryte po truputį keliesi bendruomeniniam gyvenimui. Bingo! Darbininkų autobusiukas vis tik išveža iš kaimelio, paveža vos dešimtį kilometrų, ir paleidžia regis vidury niekur. Godžiai šlamščiam vaikio įduotus mangus, kuriuos paskui visur rinksim kaip obuolius, tuo tarpu klausydami beždžionių riaumojimo. Juk čia Amazonės miškai. Manauso nuskurdęs žavesys

Piranija! | Piranha! Tik atvykus čia mus pasitinka žinia, kad kelio žemyn nėra. ‘Kaip nėra?’ ‘Taip ir nėra’, sako vietiniai. Tos punktyrinės linijos ant žemėlapio neaišku ką rodė, bet tikrai ne kelią. Tad norim mes to ar nenorim, teks laivu plaukt Amazonės upe iki Belemo. Marselo – pasaulio matęs brazilas, pats per internetinį (couhsurf) puslapį pakvietęs mus pasisvečiuoti. Visa laimė, nes kai nusikalę it šunys atvažiuojame į brudną didmiestį, ir dar iš ramybe kvėpuojančių miestelių, norisi toliau bėgti iš jo. Tad pasiūlyta nakvynė – ne prabanga, o būtinybė.

Turėjome progos nemokamai stebėti klasikinį konsertą. | We had an opportunity to go to a symphonical consert here. Kelias į Manausą, miestą Amazonės džiunglėse, tikrai įspūdingas. Taip, čia tas pats, kuriame sustoti negalima, kad koks indėnas neiššoktų ir nesubadytų ietimi. Pamirškite, tokių ietimis apsiginklavusių indėnų vos viena kita gentis. O vietiniai rengiasi jau vakarietiškai. Tad net ir išvydus pakelėse bežaidžiančius vaikus, jie mūsų nestebina. O mes tolyn traukiame tais džiungliniais tuneliais. Atrodo, kad Manausas turėtų būti romantiškas miestas, prisiglaudęs prie Rio Negro (Juodosios upės), savo juodais vandenimis įtekančią į rudąją Amazonę. Kažkada kai kaučiukmedžių plantacijos čia nešė bene svarbiausią aukso vertės pelną, galėjo miestas leisti sau prašmatnius teatro rūmus ar šiaip namus neprastus suręsti. Jei ne tie tamsūs apipeliję nebedažomi kampai, galėtum ir pats nuspėti, kad šis alsuoja turtinga praeitimi, artimai kokiai nors Pranzūzijai. Panašiai, kaip ir kokia senutė primadona vis dar iškėlusi elegantiškai galvą, nors jos žaviausias laikas jau praėjęs. Tada jie galėjo sau leisti, tačiau dabar Manausas atrodo kaip feniksas nepasikeliantis iš pelenų: gatvės baugios, pauostyje neturtingieji sumigę ant suolų ar patvoriuose, o kai kurie skvarbiai žvelgiantys tiesiai į akis.

Mūsų naujas šeimininkas – socialinės psichologijos daktaras, dirbantis INPA, o kitaip Amazonės tyrimų centre. Jo ofisas universitete – bene idealiausia darbinė aplinka, apie kokią tik galima pasvajoti. Tyrimų centras tiesiog dalis Amazonės miško dalis pačiame miesto centre. Įėjus į jį, atrodo pamiršti tą chaosą, triukšmą, miesto autobuso prakaitą, ir esi tik tu ir tas gabalėlis džiunglių. Kartais Marselo važiuoja į tyrimų lauką – tolimas gentis, kurias jas ir tyrinėja, o tuo tarpu jo kolegos įnikę į augalus ar gyvūnus. Religija – Augalijos sąjunga Marselo namai dvelkia švara ir jaukumu. Nors rytais jis užsiima joga, bet jo religija – visai kitokia. Pradedame suprasti, kiek nedaug mes žinome apie pasaulį, ir kiek daug mūsų planetoje religinių grupuočių grupelių sektų sektelių. Vadinasi ji labai organiškai – augalijos sąjunga (União do Vegetal arba angliškai Union of the plant). Tai spiritualizmas su krikščionišku atspalviu. Jų pagrindinis ritualas – hoasca arbatos gėrimas. Daugelis Manause žino, kas čia per reikalas, ir nemažai vakariečių suvažiuoja išbandyti to stebuklo.


Laive. | In the ferry.

Mūsų draugas Marcelo pakvietė mus į gimtadienio vakarėlį. | Our fiend Marcelo invited us to a birthday party. Ritualas kilęs dar iš pirmųjų džiunglų gyventojų, ir buvo žinomas net Xamž. Kiek apmiręs, o atgavintas 1960m. brazilo Mestre Gabriel. Arbata gaminama iš dviejų augalų – Banisteriopsis caapi (į lijaną panašus augalas, turintis gydomųjų savybių) ir Psychotria viridis (psichotropinis krūmas, turintis giminaičių su kavos augalu). Išgėrus tokios arbatos, anot Marselo, pasineri į stiprias vizijas. Sakysit, eilinis narkotikas. Marselo daug skaitęs ir tyrinėjęs, tikino, kad čia ne kvaišalas, ir jokios ilgalaikės neigiamos įtakos neturi. Pozityvus poveikis – ypatinga koncentracija, padedanti ne tik to kelių valandų tranzo metu, bet ir šiaip kasdienybėje.

Ant denio kėdėje sėdi elegantiška sena moteris. Jos veidas išvagotas kaip dirvonas, priėmęs į save žiemkentį. Tokio amžiaus mūsų moterys dažnai pabūgusios savo išvaizdos, kuri nebeatitinka madų žurnalų, vidumi užsidaro nuo viso pasaulio savo kuklumo, o labiausiai savęs niekinimo kauše, tarsi gyvenimas jau pasibaigęs. Tarp tų gausybės raukšlių matom aukštai pakeltą, tvarkingai sušukuotą galvą. Jos žilas, vos padažytas sruogas kedeno vėjas, jos lygi tiesi nugara patogiai atsirėmusi atloše, o kalbant rankos kaip gulbės ore piešė nematomus paveikslus. Kai ji užsižiūrėdavo į Amazonės tolius savo mąsliomis gražiomis akimis, atrodydavo, kad jos jaunystė niekur nuo jos nepasitraukė, ir vis dar stipriai pulsuoja. Tada ji paima į rankas knygą, kurios vienas iš žodžių yra ‘konfliktas’ ir skvarbiai panyra į pasaulį, nešantį toliau nei Amazonės upė. Priėjusi ji kažką švelniai pasakė, iš kelių žodžių ir mostų, tamsaus griausmingai atrodančio dangaus, galima numanyti, kad ji perspėja apie lietų. Nors iš jos ramybe nusėdusio veido atrodo lyg ji man būtų palinkėjus gyvenimo prasmės. Jos elegancija ir lengvumas, nepaisant metų, žavėjo.

Nors tūlas europietis jau gal ir būtų susigundęs naujausia patirtimi, mes tą ritualą pagarbiai paliekam religijos išpažinėjams. O Marselo pakviečia į savo instituto kolegų ir draugų sueigėlę. Šiek tiek pašnekėjus, brazilai jau traukia gitaras, ir jų stygų jau ilgam nepalieka. Dainos užu širdies griebia, ir atrodo, kad jie už tai duoną valgytų. Žuvyčių tyrinėtojas profesorius net užsimerkęs traukia, o mums tuo metu šiurpuliai nugara vaikščioja. Vėliau apsilankius pranciškonų bažnyčioje, vaikų chorui giedant tas pats šiurpulys atsivijo. Kas per muzikos ir balsų derinys, kad nesuprantant teksto, atrodo melodija pravirkdo kaip mažą mergaitę. Tą dieną muzikos dozė mus pavergia galutinai. Marselo pakviečia į nemokamą koncertą tuose pačiuose ištaikinguose Teatro Amazonas rūmuose. ‘Brazilijoje man patinka, kad daug renginių yra prieinami paprastiems žmonėms, ir yra nemokami’. Mums irgi tai patinka. Kelionė Amazone Anna Katherine II. Manausas – Santaremas

Delfinai. | Dolphins Ramybė, atkeliaujanti ne į kiekvieno senatvę, kaip sielos maistas. Pasaulis vis dar svarbus, ir aš jame dar nesu gėdinga, niekam nereikalinga atmata, tačiau ženklas amžinybės ir begalybės, šaukiančios ar guodžiančios, tačiau nedraskančios. Žvelgiant į šią seną žavią brazilę, nurimo ir siela. Jos senatvė nebaidė, atvirkščiai, norėjosi sustabdyti įsisiūbavusį hamaką ir nurimti. Hamakai. Tokios audinių, spalvų ir tekstūros įvairovės gali išvysti nebent hamakų parduotuvėje. Tai Amazonės transporto patogumai. Laivo antrame ir trečiame aukštuose kambarių vos keletas, tačiau čia didžiuliai deniai, kuriuose keleiviai gali ištiesti savo hamakus ir juose miegoti, sėdėti, svajoti. Vieni – niekuo neypatingi, tiesiog


audeklo gabalai, kiti – raštų ir mezginių meno dirbiniai, dar kiti dviviečiai, sutalpinantys ne tik motiną su vaikais, bet ir saldžiai vienas prie kito prigludusią porą. Staiga visas uždengtas denis tampa siūbuojančių talpiai sukabintų hamakų miesteliu. Tarsi maži jaukūs nameliai jie išsirikiuoja tvarkingomis eilėmis, tad kiekvienas gali rasti tvarką ir mažytes gatves – praėjimus. Laivui įsisiūbavus, jie draugiškai pradėdavo liūliuoti drauge, kartais netgi sinchroniškai. Skaitant keliautojų forumus apie kelionę laivu Amazonės upe, vienas kitas išreiškė nepasitenkinimą tokiu plaukimu, atseit, nėra ką veikti. Taip taip, adrenalino smakams galbūt geriau jau patiems kokia valtimi plaukti, gal tada koks krokodilas ranką nukas (vis dar pasitaikantis reiškinys). Tiesa, tokiame laive, plaukiančiame bent kelias dienas, iš tiesų turi nemažai laiko sau. Bet tiems, kurie mėgsta ilgai riedančius, bėgiais kalenančius traukinius, viduje drugeliai pradeda skraidyti rengiantis į tokią kelionę. Išgirsti švilpuką ar sireną, ir traukinys ar laivas pajuda. O dar prieš pasigirstant šiam paskutiniam ženklui, virė uosto gyvenimas. Riedėjo lagaminai, žmonės nešė dideles dėžes, kažkas sau ramiai siurbčiojo kavą belaukiant kelionės pradžios.

Evelina

Daugybė valčių iš džiunglėse gyvenančių žmonių priplaukia ir prašo numesti jiems kokio maisto. | Lots of little boats come to ask for food from passing ferries. O plaukiant turi tiek daug brangaus laiko pabūti su savimi. Laivo gale groja tuos pačius aštuoniasdešimtųjų popso ar braziliškus šlagerius grojantis baras, kuriuose susirenka nuobodžiaujantys. Kadangi laive yra ne tik kuklūs tualetai, bet ir dušai, tad moterys suskanta dabintis, švarintis, ir rėdytis gražiausiomis drapanomis. Nors ypatingos kulminacijos anei atoveiksmio gal ir nėra, tačiau vakarui pasirengta. O visi kiti gyvena ramų laivo gyvenimą. Kažkas skaito knygą ar laikraštį, grupelėmis šnekučiuojasi, kai kas tiesiog medituoja žvelgdamas į tolį mintims leisdamas vaikščioti Amazonės miškais. Taip, tai nebe sraunus kalnų upeliūkštis, bet jau vandeningiausia upė, nešanti tokį tūrį vandens, kokį gautume tik sudėję aštuonių didžiausių upių vandenis. Prasideda ji dar Peru, Andų kalnuose ir rytinėje dalyje pasiekia Atlanto vandenyną, taigi bene kerta Pietų Amerikos žemyną skersai. Per šią upę nėra pastatyto nei vieno tilto ir nei vienos užtvankos. Tai didžiulė vandeninė autostrada, kuria juda žmonės ir prekės. Nuo Manauso žemyn į pietus nebėra nutiestų kelių, tad mes norime nenorime turime plaukti iš Manauso į Belemą, iš kur jau vėl prasidės keliai žeme. Gal mūsų paširdžių ir nedrebina adrenalinas, tačiau svajinga atmosfera, ir tas jausmas, kad plauki Amazone, nuteikia ramiai ir didingai, tad tos keturios dienos plaukimo (dvi iki Santaremo, ir dvi nuo Santaremo iki Belemo) nė kiek neprailgsta. Atvirkščiai, čia tiesiog galima tarpti savyje ir toliuose. Jei bijote susitikti save, geriau neplaukti nei Misisipe anei Amazone, nei vandenynais jachtomis. Nes tai ne kas kita, kaip gamtos ir žmogaus bendras pokalbis, gal ir neatskiestas aštriais potyriais, bet ramus ir šventas. Galima labai daug išgirsti ir pamatyti.

Amazonės pakraščiai nėra vien tik užžėlę neįžengiamomis džiunglėmis. Kur ne kur įsikūrę nameliai. Peru, ten kur Amazonė tik įgauna pagreitį, tokių kaimelių gyvenimas labai priklauso nuo upės vagos – žmonės turi prisitaikyti prie upės įnorių, nes neįstengtų sukontroliuoti upės tėkmės patys. Kai kurie gyvena plaukiojančiuose namuose, kuriems pragariškos yra sausros, mat tada jie nusėda ant dugno, ir jų niekaip neišjudinsi į taip reikiamą judėjimą tolyn. Nustebote, kad lietinguose atogrąžų miškuose būna sausrų? Galime padėkoti pinigų ištroškusiems medkirčiams, sojos augintojams, nuolat besiplečiantiems ir kertantiems auksinius, ir planetai taip reikalingus miškus. Taigi jau dabar jaučiama įtaka – sausros kartojasi, atsiranda netgi gaisrai, nukenčia gyvūnija ir gyventojai. O jei pradėtum kovoti už tai, kad tokios beprotystės būtų sustabdytos, tokie ėdrūs pinigų medžiotojai su tavimi ir susidoros, tad daug kam nė nekyla noras prieštarauti. Jei juos varo iš miškų lauk į miestelius, ten kur jie galės tik sėdėti ir žiūrėti į televizorių, tačiau neturės nei pinigų, nei priemonių užsiauginti maisto, vis tiek jie paklūsta. Nes kitaip laukia susidorojimas. Tokių statomų miestelių prie Santaremo mes išvystame nemažai, kaip ir miškų naikinimo ženklų. Mūsų Anna Karoline II plaukė iki Santaremo, miestelio viduryje džiunglių. Dažnai žmonės prašoka šį miestą, ir plaukia tiesiai į Belemą (ar Manausą, jei keliauja kita kryptimi), tačiau čia nutūpti ir pailsėti tikrai verta. Juolab, kad ir jau po truputį garsėjantis Alter da Chaud miestelis su kažkiek į Karibų jūros paplūdimius primenančiais krantais – poilsis ir nuostabus vaizdas paganyti akims. Odisėja Amazone 2- Santaremas – Belemas Laivas Randonia – tikras milžinas palyginus su Anna Katarine II, parplukdžiusia mus į Santaremą. Erdvesnis, tačiau anaiptol nebe toks jaukus. Bet mes priprasim, ir atrasim savo jaukų kampą. Juolab, kad tas jausmas, kai užriši savo hamaką ir įkrenti į jį, kai turi savo erdvų būstą, kurios nei autobusas anei traukinys negali tau pasiūlyti. Laivas patogus tuo, kad net ir dvi dienas plaukiant čia neišvargsti, nes turi erdvės judėti, rasti vietą ant denio pabūti su mintimis, paliekamomis ant laivo vandeninės uodegos. Ir nors nebeliko tų prisijaukintų žmonių, mes vėl pradedam savo kelionę. Pati Amazonė jau tampa išraiškingesnė, nebe tokia plati, tad kiek artimesnė. Gal kaltos čia taip tankiai išsidėsčiusios salos, kurios priartina keleivį prie paslaptingųjų atogrąžų miškų. Juolab, kad dailiausios jos ir bus iš laivo, valties, o gal lėktuvo skrydžio. Įlindus į jas tuoj pat prasidės tylus chaosas, it nevaldomas daugiaaukštis namas, kurio gyventojai lipa vieni kitiems ant galvų, triukšmauja, rungtyniauja tarpusavyje, tačiau sugeba užleisti vietą ir duoti vienas kitam erdvės. O jų išorę, it atpjauto pyrago sluoksnius, gražiausiai ir gali pamatyti nuo vandens.


Tačiau atrodo taip toli nuo bet kokio miesto ar miestelio gali išvysti ant medinių pastolių namukus, kartais sunkiai išskiriamus iš džiunglių tankmės. Gyventojai atrodo čia nedominuoja, jie tiesiog tampa gamtos dalimi, prisitaiko, ir gyvena tykų gyvenimą.

Santeren Sėdint ant denio, žvelgiant į tolstančius Amazonės krantus, pastebėjom, kad staiga ir iš laivo atsiliko viena valtelė su motina ir keliais vaikais. Tuoj pat už jos dar kelios moterys, į valtis įsisodinusios bent po kelis pyplius. Taigi tokių valčių jau visa vora. Kas gi čia vyksta? Juk ne masinis žvejojimas taip arti laivo. Staiga iš laivo iškrenta keletas paketėlių ir maišelių, ir kol šie dar plūduriuoja, valtys spėja priplaukti ir pasigriebti davinį. Žiūrėk vienam vaikiui teko net pora siuntinukų, o kitam mažyliui ir nieko neteko. Kas ten viduje, taip ir liko paslaptis. Pirmoji mintis buvo, gal kokie iš miesto užsakyti siuntiniai. Bet kad ne visos priplaukusios valtys juos gaudavo. Kokie šių dalybų dėsningumai – neaišku. Kai kuriose valtyse iki trejeto vaikų, dažniausiai irkluojamos moteriškių. Kai kurios turėdavo variklį ir aiškų pranašumą gaudant grobį. Kai kada valtis vairuojama ar irkluojama tik keleto pyplių arba kokios nedidukės mergaitės. Štai jau keletas plaukimo valandų, o tų iš džiunglių išnyrančių indėnų valčių nemažėja nepaisant stipraus lietaus. Kai kurie vaikai it Anglijos karalienė elegantiškai, bet labai jau dirbtinai mojuodavo savo delniukais, taip bandydami suminkštinti mėtančiųjų iš laivo davinius širdis ir pakerėdami savo patrauklumu. Kas tai – savotiškas elgetavimas? Šeimos prastai tikrai neatrodė. Kyla klausimas, kodėl gyvenantys džiunglėse jau nebeišgyvena iš šimtmečiais puoselėtų tradicijų, kodėl šeimos paskubomis kaip per olimpines žaidynes sprintu lenktyniauja, kam atiteks viso labo maišelis su keliais jame esančiais daiktais.

Mango sezonas!! Imi ir skini! | Mango season!! You just find a tree and pick up! Į laivą staiga patenka vaikutis, laikantis rankose stiklainiuką su skystyje mirkstančiomis sūrio lazdelėmis, o netrukus pasirodo ir priekiniais sugedusiais dantimis jauna moteriškaitė, siūlanti keleiviams pintą krepšelį krevečių. Jos vyras pririšęs valtį prie laivo, laukia, kol baigsis verslas. Tai jau išradinga prekyba, gyvavusi amžiais. Marselo, socialinės psichologijos daktaras, mus priėmęs Manause, ir dirbantis Amazonės tyrimų institute bei tyrinėjantis nuošalias Amazonės gentis, pasakoja, kad civilizacijos nepaliestų genčių jau nebėra. Jei vyriausybė teigia, kad jos vis dar egzistuojančios, tai melas ir noras būti ypatingais pasauliniame kontekste. ‘Pats buvau tokiose ‘nepaliestose gentyse’. Tokios nepaliestos teritorijos yra prižiūrimos vyriausybės, kurios tiesa stengiasi nieko neįleisti, bet deja ir neišleisti. Taigi tokia priverstinė izoliacija labiau primena kalėjimą nei pasirinkimą būti neatrastiems. Deja, net ir Amazonės indėnai nešioja vakarietišką aprangą ar dėvi avalynę, ir jų didžiausias troškimas gauti kokį amerikietiško obuolio (apple produktų) prietaisėlį. Daug jų tik per šventes atlieka savo ritualus. Realybė dar skaudesnė. Labai daug jau civilizacijoje gyvenančių indėnų, pvz. Manause, gėdijasi savo tapatybės, ir labai įsižeistų, jei pavadintume juos indėnais. Jiems tai asocijuojasi su žemesne padėtimi, o didžiuotis kuo jau nebeturi. Nors turi savo rezervatus, į kuriuos nenori įsileisti kitų, ir kuriuose geriau nesirodyti. Tačiau paliesti civilizacijos, jie paveldi vieną ydą – jie pradeda norėti turėti (pinigų, daiktų) vietoj to laimę nešančio noro būti. Alkoholis, deja kaip ir Australijos aborigenui, Aliaskos eskimui ar Kanados indėnui skaudi alinanti netgi žudanti realybė, su kuria nesusitvarko nei viena vyriausybė. Atrodo europiečiai kažkada atradę naujus kontinentus deja sudarkė senųjų piliečių ramybę, vertybes ir gyvenimo būdą. Be to, dauguma jų katalikai ar krikščionys, praradę ir savo autentišką religiją. Tokie jie be tapatybės, vargsta sandūroje su civilizacija. Ir kaip jiems sušukti, kad tie daiktai, taip traukiantys jų akį, nutolins juos nuo pačių savęs, nuo gamtos, ir pagimdys visa paralyžiuojantį norą turėti. Turėti daugiau užuot gyvenus harmonijoje su gamta ir savimi. Deja, regis į praeitį ir užmarštį iškeliauja ta indėniškos romantika, apie kurią vaikystėje puikuodavosi knygos su paveiksliukais. O tie, kurie dar nedaug paliesti tos civilizacijos, tai tik kelių dešimtmečių klausimas, ir patys įklius į visa išlaisvinančios civilizacijos pinkles. Iš vandens į kelią: nuo Belemo iki sostinės


Bet dėkingi Brunui už tokią prabangią dovaną. Tačiau nepagalvokite, kad esame dėkingi tik jam. Mums vienodai brangi parama, o labiausiai džiaugiamės nuoširdžiu buvimu drauge. Be to, ar esame laimingesni viešbučio kambaryje nei tarkim palapinėje ar kaimelio lūšnoje. Tikrai ne. Mūsų laimė paprasta. O galiausiai pirmą kartą mus priima į savo sunkvežimio kabiną ir Žozelis. Kai kuriose šalyse tik sunkvežimius ir tetranzuodavome, tačiau Australijoje, Meksikoje ar čia Brazilijoje – tai tik išimtini atvejai. Ant kai kurių sunkvežimių net užrašyta ´nao carona` – netranzuoti. Bet Žozelis sustoja. Nes jis – tiesiog labai geras žmogus. Su juo ir keliaujam tuos beveik pusantro tūkstančio kilometrų. Vakaras. Mes rišame hamakus, o jis – savo kabinoje. Bet prieš tai – būtinas karšto šokolado ritualas (jį ruošia savo sunkvežimio virtuvėlėje) ir paplepėjimas. Kokia kalba? Jau ir patys nebežinome – bene ispanų ir portugalų hibridas. Apie kalbą Brazilijoje. ´Kalbate ispaniškai?`, brazilas įnirtingai purto galvą. Geriau to nė nesiteirauti, o tiesiog tiesiai klausti ispaniškai ´pažemaičiuojant`, pridedant kokią š, kokią galūnę nukandant. Gal kai ko nesuprasit, jis irgi patrauks pečiais kartas nuo karto. Štai jau 15 minučių šnekučiuojamės su kitu vairuotoju įterpiant vieną kitą naujai išmoktą žodį, bet jis tvirtina ispaniškai nesuprantantis. Matyt, kita kalba nugąsdina, ir jie tuoj įjungia raudoną mygtuką išjungti smegenis. Portugalų nė nesimokę, jau sugebam šį tą suprasti, o su neužsispyrusiais ir visai gerai paplepėti. Svarbiausia nebijoti apsijuokti. Vieną naktį miegame po tiltų, kitą.. | One night under the bridge, another.. Belemo tvankios ir pelėsiais atsiduodančios senamiesčio gatvės nepakerėjo, tad po Amazonės vandenų odisėjos iškart nešdinamės lauk iš miesto. Jau sutemo, ir reikia greitai ieškoti nakvynės. Į bažnyčią neprisibeldžiame, tad traukiam tolyn. O! Pro durų groteles keli vyrai aišku (!) žiūrintys futbolą. Tik paklausėm, ar jų kiemelyje palapinę galime pasistatyti. ‘Jūs keliautojai (močileros)?’. Ir nors brazilų vaišingumą jau patyrėm, bet regis dovanų karalių dienos tik prasideda. Tuoj pat kviečia į vidų, sodina prie stalo, rodo dušą, ir vietoj tvankios palapinės, miegam vėsiuose namuose. O kitą dieną po sočių pusryčių, mes traukiam į kelią. Tas palaimingas jausmas, kai esi sotus išsimiegojęs, ir esi beveik tikras, kad žmonės sustos. Tad net ir malonu atsistoti kelyje, ištiesti ranką ir tiesiog laukti vėl kokio ypatingojo, su kuriuo susisies mūsų keliai.

Pietums Žozelis kuria savo dujinę krosnelę, čirškina kepsnį, troškina ryžius su pupelėmis. Ir jau skrandžio maršai ir smagūs kvapai žada nepaprastą puotą. Tačiau staiga įsiveržė audra. Lietus čia gali ateiti staigiai, vėtra blaško medžius ir įnirtingai linguoja net mūsų sunkvežimį. Vėjas pagriebia keptuvę su kepsniu, ir šveičia ant žemės. Bus gardu laukiniams šunims. Vis tik turim išsaugoto maisto, ir papietaujame poniškai. Žozelis tol nenusiramina kitą rytą, kol nesuranda kito sunkvežimiuko, važiuojančio tiesiai sostinę, Braziliją. Po metų kelyje žmonių gerumas vis dar žavi ir stebina. Brazilija – dirbtinis lėktuvo pavidalo miestas

Viena moteriškė tądien be kalbų mums įgrūda pinigų pietums. Kitas vyras padaužęs porą kartų sau į širdį (esu širdies žmogus-sako) panūsta vaišinti keptomis mėsomis. Galiausiai – ir kas čia šiandien vyksta – vienas jaunas turtingas ūkininkas sumąsto padovanoti mums šventę – naktį viešbutyje. Staiga atsiduriame solidžiame, geriausiame turtingo miestelio viešbučio. Miestelis – iščiustytomis gatvėmis. Iš kur tie turtai tokiam mažam miesteliui klausite? Aplink didžiulės fazendos, kur skerdžiami gyvuliai, auginama soja, tad tokie ūkiai neša milžinišką pelną.

Planetariumas. | Planetarium. Sostinės būna įvairios. Vienos it netvarkingi vaikai išbarstę savo kareivėlius po radiatoriumi, Lego kaladėles kitam kambario krašte, o kai kurių svarbių detalių nė su žiburiu nerasi. Kai kurios kiurkso prie vandenyno ar mažėlesnio vandens telkinio. Tačiau reta sostinė yra numatyta, sugalvota vieno žmogaus, įkurta viduryje dykumos per 51 mėnesį, ir iki šiol, gal ir ne puikiai, bet funkcionuoja. Jei paklaustumėte, koks apėmęs jausmas vaikštinėjant septinto dešimtmečio vieno žmogaus ambicija, pasakytumėm atvirai- keistas.

Nieko malonaus būti tokioje audroje. | No fun to be in a storm like this. Prabangusis viešbutis. Atogrąžų lietus mus atsivijo, tad pradeda pilti kaip iš kibiro. Kol traukiame krepšius, prie mūsų pribėga portjė su skėčiu sulig ledų vežimėlio didumo. Tiek kartų šlapę, staiga mes apsaugomi nuo lietaus trunkančio lygiai dešimt metrų. Mūsų apšepusios kuprinės atsiduria ant vežimėlio, nuriedėjusio ir pristačiusio jas tiesiai į kambarį. Tikriausiai tąkart atrodėm kaip indėnai, ką tik pakliuvę į civilizaciją ir dorai nežinantys, kaip elgtis.

Brazilijos miestas planuotas šešiems šimtams tūkstančių gyventojų, tačiau dabar su visais satelitiniais miesteliais jis skaičiuoja bent du milijonus. Vis tik žmonių pertekliaus nepajusi. Kas čia per stebuklai? Satelitus paliekam kurtis pakraščiuose, o mes pasivaikščiosime centre. Jei Brazilija turėtų priešų kaip kad pavyzdžiui JAV, tai rūgščiai jiems atsirūgtų. Įsivaizduokit, senatas ir parlamentas, prezidento pilis, visos ministerijos sustatytos kaip degtukų dėžutės, yra drauge. Pereini gatvę, o ten ir aukščiausio teismo rūmai. Žodžiu visi liepiamieji, kuriamieji ir drausminamieji organai gražiai išrikiuoti ir skiriami tik aikštės. Būtų tikras masalas tūlam teroristui.


Team LT. Rio de Žaneiras, aplankytas vos prieš mums iškeliaujantį Afriką, atrodo tikras chaosas palyginus su sostine. Čia daug favelų – neturtingųjų rajonų, kuriuose vis dar klesti narkotikai, nors sako, kad situacija kur kas pagerėjo ne kaip didžiausiame Braziljos mieste San Paule. Gatvėse jauni ir pagyvenę miega tiesiog gatvėse, o po lietumi, renka šiukšles. Tokiu metu miesto centre tikrai nesinori vaikščioti. Tačiau iš laivo – Rio atrodo idealus. Visi tie daugiaaukščiai, išdidūs kalnai, ant kurių Korkovano – ir Kristaus Atpirkėjo visa laiminanti statula. Thiago Iš viršaus Brazilija atrodo it milžiniškas lėktuvas. Prie valdymo pulto – visa valdžia, sparnuose – gyvenamieji rajonai, o uodegoje – pramonė. Viskas čia sudėliota į lentynas. Mieste gali atrasti vaistinių, kompiuterinės įrangos ar dar kokių specializuotų parduotuvių gatves. Ir jos kažkaip tvarkingai ir logiškai bus sudėliotos. Kur vaistinių gatvė? Be abejo, šalia ligoninės. Keistas jausmas vaikščiojant tokia tvarka. Kažkoks vidinis balsas tiesiog reikalaute bent minimalaus chaoso, laisvės. Viskas čia aišku. Viskas modernu – jei kalbėsim septintojo dešimtmečio vertinimais. Bet būti čia nesinori. Nors suoliukų aikštėje pristatyta, žmonių čia nepamatysi. Taip, jie rikiuojasi prie autobusų stotelės, kad važiuotų namo. Tačiau socialinis gyvenimas vyksta ne aikštėse ar skersgatviuose, kaip kad kituose miestuose, bet dar septintame dešimtmetyje pastatyme prekybos centre, kai šie dar kitose šalyse vargiai egzistavo. Pats architektas labai nesinervina – miestą čia statė ne dėl grožio, o dėl didybės. Žmonės matydami visą valdžią vienoje vietoje, statiškus aiškius pastatus ir tiesias gatves, turėtų jais patikėti.

Mėnuo šioje didžiausioje Pietų Amerikos šalyje neprailgo. Žmonių gerumas – čia kultūra ir tradicija, o ne išimtys. Mums tai priminė Azijos laikus, kai jautėmės saugiai ir jaukiai. Gal net ir poilsis prieš prasidedant naujam nelengvam etapui. Baigiasi dar vieno kontinento kelias. Laukia Afrika, o ji kaip žinia tiesiog springte springsta gyvenimu ir pavojais. Lietuviai Pietų Afrikoje – matyt vengtinas reiškinys, nes kitaip nei daugeliui Europos gyventojų, vizos reikia. Ir ją gauti gali tik Kopenhagoje ar Varšuvoje. Siųsti irgi negalime, mat mes turime pasus su savimi turėti visą laiką. Lieka vienintelis kelias – skristi (laivų bet kokios galimybės atkrenta) į bene mažiausią šalį pietinėje hemisferoje, Svazilendą. O iš ten jau aukštyn, namų link. Venesuela – benzinas veltui, dolerio spąstai, aukso kasyklos ir (ne)saugumas šalyje kovo 17, 2013 • LT • pagal Evelina 0 Komentarų Kuro fontanai, duobėti keliai ir antikvariniai automobiliai

Pagrindinė metropoliteno bažnyčia tokia sterili ir moderni, kad pasigrožėjus viršuje esančiais kuorais ir į po žeme nuvedančią salę, norisi ją ir palikti tokią nesuteptą. Kodėl mums taip trūko jaukumo? Tai tikriausiai vienas iš reiškinių, kad jauti, kad buvo verta pamatyti ir patirti, bet vertini jį labiau kaip įdomų fenomeną, bet ne grožio, jaukumo ar estetikos šedevrą.

Hugo Čavesas - buvusi tėvynės širdis. | Hugo Chavez - the heart of the country.


Sustoja senovinis (tikriausiai 40 metų senumo automobilį jau galima taip vadinti) amerikietiškas fordas – laivas. Neloptytas, kaip ir šimtai šalia pravažiuojančių. Regis kažkas čia suvežė antikvarinius automobilius iš užkonservuotų JAV šiukšlynų, ir paleido juos riedėti gūbriuotomis duobėtomis gatvėmis. Tačiau viskas ne taip. Visi kaip susitarę pasakoja – šie automobiliai dar nuo gerųjų bonanza laikų, kai Venesuela klestėjo, kai tie, kurie dirbo turėjo pinigų, nepaisant korupcijos mąstų. Dabar labai blogai. Korupcija tokia pat, gal net ir didesnė, tačiau visi gyvena prastai, o bolivaras (Venesuelos pinigas) bevertis. Taigi ir tarška dulkėtais keliais tokie automobiliai – vaiduokliai. Kai kurie padažytais kraštais, tačiau kai kurie atrodo taip, kad dalys nukris nuo bet kurio įkričio į vieną tų kelio duobių. Vėliau jau matysime nemažai naujų, tačiau pasak vietinių, labai brangių automobilių. Bet kol kas, kol technikai vis dar priima taisyti senąsias (o kai kurie tą daro labai nenoriai), senieji it sušaudyti rūdžių suėsti skardos lapai perveža žmones ir prekes. Ar dar ką nors turi atlikti automobilis?

pusėms gerai – ir policininkai turtėja, ir verslaujančiam gerai. Na, o kol valstybė turi benzino daugiau nei geriamo vandens, gal taip švaistytis ir gali.

Benzinas čia beprotiškai pigus. Už tuos 58 litrus jis sumokės maždaug keturiasdešimt lietuviškų centų. | The gas is increadibly cheap here, even cheaper than in Turkmenistan. for those 58l of gas he will pay just half a dollar. Tačiau ji griebias kito būdo. Štai šalia Kolumbijos esančiose degalinėse tik to rajono gyventojai. Jų mašinos pažymėtos tam tikrais įtaisais – ‘čipais’ – leidžiančiais prispilti tik 80litrų per dieną. Jei nesi iš to rajono, benzino negausi. Tokios sistemos spąstuose atsidūrė ir mūsų vairuotojas. Šiaip baigęs universitetą, darbą įstaigoje išmainė į vairuotojo automobilį, mat taip jis gali sparčiau užsidirbti. Taigi tas jo automobilis sustoja ir nė iš vietos. Baigėsi benzinas. ‘Juk atrodo tiek degalinių pravažiavom, galėjo pasiskaičiuoti’, tyliai sau nustembam. Kaip tik tada jis ir pasiguodžia dėl čipų sistemos. Iš ten jis negaus nė litro. Tenka medžioti kokį motociklininką, kad šis gelbėtų situaciją, ir aišku neliktų be skatiko. Taip ir elgetaujame po litrą kitą, kol galų gale pasiekiame Marakaibą. Bet jeigu daliji savo tėvynainiams kurą pigiau už druską, tai ar nebūtų geriau paskaičiuoti išteklius taip, kad ir kelių taisymui užtektų. Nes kai kurie jų – apverktini, kiti važiuojami, bet duobėti, skurdžiai lopyti. Tą pačią problemą turėjo ir naftos gigantas Turkmenistanas, saviškį irgi už centus dalydamas. Kur tokia šalių logika, mums sunku suprasti. Ne tik mums, spjaudosi ir vietiniai, nesvarbu senus ar naujus automobilius per duobes jodydami, ir aišku sveikatos daugiau jiems nepalikdami. Saugumo labirintai Pritrūkus benzino, teko jo medžioti iš motociklininkų. | When we ran out of the gas it was necessary to buy it form the motorcyclists around. Mūsų vairuotojas lengvai sutinka paimti į savo senolį. Ir šįkart neprašys, kaip kartais pazyzia kur nors Uzbekistane, sumokėti už benziną. Čia visi sutartinai linksi – benzinas dykai dovanojamas. Na gal simboliškai tereikia susimokėti. Skaičiuojama čia ne litrais, ne galonais kaip kitose šalyse, o bakais. Taigi už maždaug 80 litrų baką sumokėsi 8 bolivarus. Jei skaičiuotum oficialiais doleriais – būtų 2$, o realiai – už pusę dolerio. Taigi maždaug už litą. Algebros klaidų nėra – tiek beznino už vieną litą. Tad bet kas, kas turi nors kiek važiuojančią priemonę, gali leisti sau važinėtis. Galite tik įsivaizduoti, kokia pagunda kyla pasidalinti tokiu veltui atiduodamu kuru su kaimynais. Panašiai, kaip Kaliningradas su pasienio lietuviais. Ne už dyką, žinoma. Kolumbijos pakelės nusėtos buteliais, įvairios talpos indais žymiai pigesnio už vietinį beznino. Ir vietiniam, ir besidalijančiam gerai. Bet ne valstybei. Bet kad valstybės tarpusavyje nesutaria, ir oficialiai prekėmis nesimaino. Gyvuoja ‘iš po stalo’ laikai. Sakysit, tai negi valstybė nieko nesiima ir nedaro. Kad sumažintų kontrabandos mąstus, ji imasi priemonių. Patikros punktų čia kaip grybų po šilto gero lietaus. Per keliasdešimt kilometrų apie dvejos dešimtys. Mes savo pasų į kišenę net nebededam, vis tiek dar tikrins kokį dvidešimt kartų (situacija nepagražinta). Visi – armija, policija – įdėmiai apžiūri keliaujančiųjų bagažus, tačiau benzino mąstai nemažėja. Matyt pats policijos-armijos rėtis gerokai apiplyšęs ir nebeatskiria grūdų nuo pelų, kad net sunvežimiai benzovežiai prasprūsta nepastebėti. Žinia, ne už dyką. Tad abiem

Policijos ir armijos gausu - kas keliasdešimt kilometrų, o ties Kolumbijos siena ir tankiau. | On a two hundred kilometer road from the boarder there are round twenty police posts stoping cars and looking for illigal stuff.


Policijos ir armijos postai mus lydės per visą Venesuelą. Manėme, kad Kolumbija bus kiek nesaugi, nes žmonės apie tai nuolat kalbėjo. Tačiau mes iš karto buvom perspėti, kad Venesueloj dabar tik dar baisiau. Pagrobimų skaičius milžiniškas. Grobia visus: diplomatus, turtingesnius piliečius, turistus. Mes į vietinius nepanašūs, tad grėsmė nemenka. Vienas vairuotojas, pažvelgęs į pravažiuojamus kalnus, kuriuos mes ką tik pagyrėme dėl jų grožio, it paprastą istoriją porina. Jis buvo tris dienas laikomas įkaitu tuose įstabiuose kalnuose. Kankino, reikalavo iš artimųjų pinigų. O štai jo draugą ir visai nužudė, nes šis laiku pinigų nesumokėjo. Ne vienas vairuotojas skundėsi, kad dabar dirbti niekas nenori, o tokių robinų hudų, tarsi mažinančių nelygybę, bet iš tikrųjų nenorinčių dirbti, o lengvai pelnyti pinigų, pilni kampai. Net yra tokia profesija – derybinkas su pagrobėjais. ‘Ačiū Hugo Čavesui už tai’ veik pro sukąstus dantis kalba vairuotojas. Jis portugalas, ilgus metus jau čia gyvenantis ir turintis verslą. ‘Aš juk netinginiauju, dirbu, kaip ir visi’ guodėsi jis.

Tranzuojant. | While hitchhiking. Kaip minėjome, visi keliai nustatyti policijos ar armijos postais. Jie tikrina atstiktines mašinas, ar neveža jie narkotikų ar kontrabandos. Kai vienoje tokių stotelių jie parodė mums, kad išneštumėme savo kuprines patikrai, mes klusniai taip ir elgiamės. Staiga jie apsigalvoja ir mus paleidžia. Vairuotojas aiškina: ‘kadangi jūs nesispyriojote, policininkas matė, kad nieko iš jūsų nepeš. Jei kiti ką nors būtų vežę nelegaliai, tuoj būtų inkštę, ir žinoma susimokėję’. Žodžiu, korupcija keliuose, kaip kad anksčiau Lietuvoje, egzistuoja pilnu tempu.

Kai kurios mašinos atrodo subyrės vien nuo prisilietimo. Kuras pigus, todėl net ir neturtingesni gali važinėtis. | Some cars look like going to break at any moment, but as the gas is cheap even the poor can have a drive. Tik vienas vairuotojas iš visų mus vežusių jautė simpatiją Čavesui. Mat anot jo dabartinis, jau visai pasiligojęs prezidentas, rūpinasi vargšais – mostelėjęs į vieną didžiausių vargingųjų rajonų Karakase – Petare. Ant kalnų namai įsikūrę praktiškai vienas ant kito – tokio spalvoto tankumyno dar nematėm. Egzotika akiai, bet labai jau nepatogu gyventi. Antra vertus, jie turi namus. Kaip tik šiems gyventojams prezidentas ir įkūrė metro.

O kad tai tikrai yra, įsitikinome iš arti. Vienas mūsų vairuotojas, kuris mus vėliau atveš prie Brazilijos sienos, jau kelintą kartą vežasi bakus benzino – ruošiasi jį parduoti brazilams. Kareiviams jį sustabdžius, jis iškart jiems paduoda keletą telefono kortelių (šiuom kartui). ‘Taip mane lengviau praleidžia’ jis nusišypso. Palikęs mus savo rančitoj (mažam ūkelyje), jis pažadėjo pavežėti kitą dieną apie 400km, tad taip mes nutarėme jo palaukti. O tuo tarpu jis važiavo bent šešis kartus, kol pripildė visus įmanomus bakus. ‘Jūs tik paskaičiuokit, kiek galėsiu uždirbti iš brazilų’ vairuotojas buvo atviras. Vėliau pravažiuojant armijos ar policijos postus, drebėti nereikėjo. Atvirkščiai, visi tik šypsojosi, mojavo, it būtų patys geriausi draugai. Tokia yra šių dienų venesueliečių realybė. Jei mokėsi susitarti su valdžia ir apeiti neapeinamus kampus, gyvensi. Šlovingasis socializmas. Dolerio spąstai

Duoda ne tik vargšams, nors gal labiau simboliškai. Kai kuriem duoda daugiau. Ištikimiesiems namus pastato. Jei su niekuo nekalbėtum, važinėtum su viešuoju transportu, matytum visus tuos propagandinius plakatus ir grafiti, galvotum, kad čia ideali šalis. Prezidentas apkabinęs senolę, tada su vaikais, tada su darbininkais. Šalis turtinga, pažanga didžiulė. Žodžiu, tikras socializmas. Ir tikrai yra žmonių, kasdien vilkinčių raudonais marškinėliais ir kepuraitėmis su lozungu apie tėvynę ir meilę. O visi kiti vairuotojai šnirpštė, raukėsi, vartė akis ir kitaip reiškė atvirą antipatiją, keikė kelius, šaipėsi iš dovanojamo benzino, bet prastos kelių kokybės ir brangaus gyvenimo.

Saldi kukurūzų duona su sūriu.. mmm sotu.. | Sweet corn bread with melted chease.. mm so fulfiling. Venesueloje pirmąją dieną mus ištiko šokas. Kai patikrinome internete, kiek oficialiai kainuoja doleris bolivarais (laimei, oficiliai niekada nesikeitėme) – plaukai šiaušėsi. Nes paskaičiavus kainas tokiu santykiu būtų maždaug


tokios: duona – 5$, pienas 10$, traškučiai 20$. Apie mūsų 5 dolerių biudžetą dienai reiktų tik pasvajoti. Tomis minutėmis mes net galvojome, kad tikriausiai venesueliečiai šaipytųsi iš norvegų, kaip pas skandinavus pigu. Tačiau joks turistas taip nesikeičia, nes valstybė kontroliuodama santykio kursą, taip padarė, kad valstybėje beveik neliko dolerių, o juodoje rinkoje už dolerį vietoj 4, gauni 18 bolivarų. Tad jau realiais paskaičiavimais, kainos nebėra tokios baisios. Drąsiai tada ir pietaujame pakelės valgyklose, ir vaisių perkame užtektinai. Venesuela stebino savo ekonomine išmintimi. O juk tai be galo turtinga ištekliais valstybė, turinti naftos, aukso, aliuminio. O žmonės gyvena vargingai. Kontrastų šalis – ne mūsų, o vieno iš vairuotojų žodžiai. Kelionė šalimi

Mus priėmusi venesueliečių šeima nepaliovė stebėtis mūsų kelione, kuri mums - tai jau gyvenimas. | One nice family accepted us for a nights stay. Ties Karakasu stovėjome, anot žmonių, vienoje nesaugiausių vietų. Policija išplėstomis akimis aiškinto ‘juk čia Karakasas’. Sako, čia kas savaitę po šimtą žmonių nužudo. Bet mums juk jį reikėjo kažkaip prakeliauti. Ir dėka gerų žmonių, mes jį palikome neužsukę ir be nuotykių. Bet tada kai stovėjome, ir laukėme savo žmogaus, ir atrodė, kad niekas niekada taip jau ir nebesustos, netikėtai sustoja vienas jaunas žmogus. Nors pats negalėjo pavežėti, nes net ne ton pusėn važiavo, jis mums įdavė maišelį vaisių. O kitas venesuelietis Karlosas su giminaičius tąkart ne tik pavežė iki saugesnės vietos, bet vėliau sugrįžę dar mus namo nakčiai pasikvietė. Ir tai vyko kaip tik tada, kai jau ketinom Venesuelą į nedraugiškiausių dvejetuką įtraukti (pirmojoje deja laikosi Laosas). Petare - neturtingųjų rajonas Karakase. | Petare - the poor people area in Caracas. Marakaibo tiltas atrodė bene ilgiausias kada nors pravažiuotas. Kiek bevažiuotum, kitas krantas vos matyti. O mums iššokus palei Marakaibo ežerą, tuoj pat už tilto, paprašėme vienos moterytės, ar galėtumėme pasistatyti palapinę tiesiai jos kieme, prie pat ežero. Išvarginti karščio, o labiausiai didmiesčio triukšmo, mes susėdę žvelgėme į dabar jau tyliai judantį ilgą šviesų karavaną, ir džiaugėmės turintys tokią netikėtai jaukią vietą.

Taip, kai kurios šalys tiesiog pulsuoja natūraliu draugiškumu. Taip kaip jautėmės Azijoje, Aliaskoje, Kanadoje ar Centrinėj Amerikoj, būtent šioje Pietų Amerikos dalyje nė per nago juodymą nepanašu. Tačiau kiekvienoje šalyje yra nuostabių žmonių, todėl tik tereikia truputį ilgiau jų palaukti. Už kantrybę esam apdovanojami beveik kasdien. Gėjaus išpažintys

Jau kitą dieną tranzuoti iš pradžių buvo viena kančia. Be galo tvanku – tai pati tvankiausia Venesuelos dalis, šešėlis jau sumažėjęs iki neegzistuojančio, o pravažiuojančiųjų veidai marmuriniai. Gal karnavalinė šeimyninė nuotaika, persiritusi nuo Kolumbijos iki Brazilijos, trukdė žmonėms priimti į savo ekipažą. Nors vienas žmogus, vėliau sustojęs teigė, kad šiaip jau venesueliečiai nepratę padėti vieni kitiems. Tąkart prieštarauti negalėjome, nes tranzas Pietų Amerikoje kol kas atrodo vienas didelis iššūkis. Sustoja, mūsų manymu, ne bet kas, o tik patys geriausi. Mes nuolat laukiame ‘savo žmogaus’. Tokie ir sustodavo – tik geriausi ir įdomiausi.

Kartais dušas būna - pratrūkęs vamzdis. | Sometimes the shower is a leaky water pipe. Edgaras iš pradžių skeptiškai žiūrintis į mūsų tranzo idėją – mat jis galvojo mes kažkiek mokėsime už kelionę, vėliau taip atsivėrė lieti savo širdies žaizdas, kas net pamiršęs, jog prieš tai prašė pinigų, pats sustojo pakelėje pavaišinti duona su cukrumi – vietinis gardumynas. Tokia jau tranzo duona – iš pradžių ant kelio turėtume stovėti taip, kad per kelias sekundes galėtumėme įtikinti vairuotoją, kad šis pakeistų savo nuomonę, ir užuot važiavęs vienumoje ar su


šeima laisvai išsidėstę, užsimanytų sustoti, galbūt pasispausti, pertvarkyti bagažinę. Sustojus, per kelias sekundes mes patys turime įsitikinti kad mūsų vairuotojas saugus, o šis – kad mes ne kokie nors padaužos. Kartais tik įsėdus ir papasakojus savo kelionės istoriją, jų širdys suminkštėja, ir staiga jie prapliumpa klausimais, arba patys sumano išlieti savo dūšią. Štai taip atsitiko su Edgaru. Jis iš pradžių nepatikliai į mus žiūrėjęs, kelionės pabaigoje atrodė, kad tapome jam kone geriausiais draugais, liejęs apie savo nerimą ir svajones. Jis gėjus, o pasak jo, Venesueloje, tai visiškai nepriimtina. Jis jau dvylika metų turi draugą, bet pastarasis turi šeimą. Mat taip patogu nuslėpti savo kitoniškumą. Jo draugas mat ne toks atviras, nes jo šeima jo nepriima tokio, koks jis yra. Edgarui, anot jo, pasisekė, nes jo šeima jį priima. Tokių melaginingų šeimų, pasakoja susijaudinęs, yra labai daug, ‘aš pats bent aštuonis tokius draugus turiu. Gyvena su žmonomis, tačiau ‘vaikšto į kairę ir dešinę’, gyvena biseksualų gyvenimą. Juk pas jus Europoje visai kitaip…’ jo balse skambėjo pavydo gaidelė. Kontrabandiniais automobiliais iki Brazilijos Chuanas, dėvintis beisbolo kepurę ir sportinius drabužius, tačiau patikimų akių žmogus, iš pradžių ketino mus paimti tik keletą kilometrų. Vėliau prisipažino, kad pats ryt važiuoja iki sienos, tad ir mus savo bagažinėn priims. O į savo sodybą nuvežęs, kol tvarkė minėtuosius kuro reikalus, mus paliko ilsėtis ir stebėti vietinių gyvenimo.

Aukso beieškant. | While looking for gold. O aukso šiame rajone išties daug. Eldorado miestas (aukso miestas, o veikiau miestelis) taip netoli nuo čia. Nors mums jo priemiesčius pravažiavus, skardiniai namai nepriminė aukso pilių. O akmenėlio istorija, užuot dabar vaikščiojus su mumis mūsų varganose kuprinėse, būtų kitokia. Jis būtų malamas, plaunamas, kol aukso dulkės galiausiai keliautų į vieną vietą – tą tikrąjį mums žinomą auksa. Žvelgiam ant delno esantį akmenėlį. Kiek žmonių žuvo dėl aukso karštinės Aliaskoje ar čia Venesueloje. Žmonių pinigų alkis nepasotinamas.

Apsistojame pas Chuaną, kol jis suveš benziną į vieną vietą misijai į Braziliją. | We have stayed at Chuan, who was taking the cheap Venezuela's gas to sell it later to the black Brazilia's market. Jo ūkį prižiūri pagyvenusi moteris su suaugusiu sūnumi. Sūnus iš pradžių iš kailio nėrėsi, kad galėtų mus kuo nors nustebinti, nors mes mielai būtumėme tik tysoję hamake ir džiaugęsi tyla. Matyt jam nejauku buvo matyti mus nuobodžiaujančius, o mums mūsų kalba besidžiaugiančius ramybe. Ispanų kalbą suprasti kaime labai sudėtinga, tad klausymasis – tai dvigubas darbas. Bet Lizmartas vis atbėga pačiauškėti. Galiausiai sudomina. ‘Čia aplink aukso kasyklos, bet į jas dirbti aš nenoriu. Ten dengue uodai puola, o be to ten vieni kitus šaudo negeri žmonės. Bet aukso čia aplink labai daug. Tuoj parodysiu akmenėlį’. Ir jis pradėjo ieškoti, kur jis buvo pasidėjęs. Po spinta, gal ant jos. Galų gale rado. Ant delno guli akmenukas su aukso dulkėmis, smiltimis, visas blizga. Ne grynuolis, bet įspūdingas. ‘Einam parodysiu daugiau akmenų’ tempia jis mus. Kiti akmenys – jau lauke – nebe tokie įspūdingi, tačiau gelsvi. Ir anot jo, spalvą įgavę būtent dėl aukso.

Tąkart tuos keturis šimtus kilometrų važiavome jau tamsoje, suknvežimiuko priekaboje. Išsitraukiame kilimėlius, šiltą miegmaišį, ir gulėdami žvelgiame į žvaigždes. Jauku, vėjas nebeužpučia, ir dar kartą primename sau, kokie esame laimingi. Kol kietai užmiegame. Staiga – mes jau Santa Elenoje, šalia sienos. Išgėrę rytinės kavos su Chuanu atsisveikiname. Nes mūsų laukia kelionė tolyn, į nežinomą Braziliją. Pakeliui į Braziliją


Ūkį prižiūrėjusi moteriškė svetingai mus priėmė. | The lady that was looking after the farm took us welcoming. Venesuela – pulsuojantys turtai, nesuvaldomi negrabios Hugo Čaveso rankos. Jo brolis, prezidentui negaluojant, tikriausiai ir toliau bandys kurti nevykusį liūdną socializmą, ir tik jo patikėtiniai maudysis turtuose, o visi kiti skurs arba versis kaip tik išmanys. Ar tik neprimena mūsų šalį valgiusio komunizmo. Kai kur vis dar tai egzistuoja. Jau dabar bolivaras bevertis, o žmones su nostalgija prisimena aštuoniadešimtuosius – bonanzos – laikus. O mes paliekame Venesuelą. Tas nuolatinis žmonių perspėjimas, kad visur nesaugu, ir patiems regis įrašė tai į smegenis. Atrodo, kad ir mes rinkdavomės vietas miegoti dažniausiai prie policijos postų. Nesiskundžiame, ten visada yra vandens, tualetai. Tranzuoti čia irgi saugiausia – ten ir patys vietiniai tranzuoja. Tikriausiai gyvenome iliuzijoje, o gal tikrovėje, kaip ir vietiniai, kad saugiausiai tik prie armijos. Karakase spauda ir policija šaukia, kad iš tiesų blogai, vairuotojų patirtys irgi liudijo nesmagius laikus. Tačiau taip ir liekam nežinodami, kokia situacija iš tikrųjų. Tad priartėję prie Brazilijos sienos atsikvepiame. Laukia didžiulis nežinomas kraštas, su daugybe klaustukų. Nauja kalba, milžiniška šalis, ir klausimas, kur trauksime tolyn. Daiktų tarnystė

Mūsų daiktai perkopus metus pradeda negailestingai plyšti, lūžti, tad progai radus, mes juos tvarkome. | The stuff we are carrying starts to show their wear more and more these days, so it is necessary to repair everything. Artėjant kelionės metų sukaktuvėms it patrakę pradėjo byrėti, lūžti, plyšti daiktai. Atrodo, kad tarnavę per šaltį ir karštį, jie staiga pasakė: ‘viskas, daugiau nebegaliu’. Palapinės kuoliukai lūžinėjo dar plaukiant Misisipe draskantis audroms. Dėkui amerikiečiui draugui Kytui, mums kuoliukus sulitavus. Kitas draugas vokietis Andrėjas atidavė savo palapinės kuoliukus, tad galiausiai mes turime ir atsarginių. Vieno kuprinė lopoma, raišiojama jau prieš metus (matyt Lower Alpine skirta ne trankyti, mėtyti, traukti, bet tvarkingai eiti į snieguotus kalnus), kito pradėjo lūžti atramos strypas. Venesuelos – Brazilijos pasienyje statybininkai nemokamai uždėjo plokštelę, turėsiančią sutvirtinti lūžusį daiktą, bet kad šis jau lūžta ir kitose vietose. O stuburui tai jau nekas, iškart pajunta svorio neteisingą pasiskirstymą. Plyšta ir kelnės, nors abejoms – komplimentai, atlaikę tiek įtampos: zulinimą, sūrų vandenį, nuolatinį brūžinimą, akrobantinius šuolius. Tačiau metams sukakus ir šios sako, mums gana. Lopom, siuvam, tvarkom. Vieno kilimėlis – jau trečiasis. Kito – užsispyrusiai kentė įvairius paviršius, nors jau irgi turėjo skylučių. Tačiau dabar viršutinis sluoksnis atsiskiria nuo apatinio, tad tuoj jis atrodys kaip didelis išsipūtęs oranžinis bananas. Jau neskaičiuojam kitų įplyšimų, dužimų. Visa laimė, kad su savimi turime gerų klijų ir lipnios juostos, adatą ir gerų siūlų, virvės ir peiliuką. Tokie mūsų kasdienybės užkulisiai. Kolumbija – kokos keliais ir (ne)turto filosofija kovo 6, 2013 • LT • pagal Evelina 2 Komentarai Iš Puerto Obaldijos į Kapurganą, nediduką uostą jau Kolumbijos teritorijoje, atkakome gana anksti. Bet nepakankamai, kad spėtumėme į mums jau bene ketvirtąją motorinę valtį šioje Kolumbijos kelionės raizgalynėje. Paskutinė mums valtis turės nukelti į Turbo, iš kur galų gale nutiesti keliai žemyn kontinentu.


Ryte jau mindžiukuoja nemažas būrys žmonių, kurie turės sutilpti į tą vieną valtį. Mums, laimei, paskutinė. Netikėtai sužinome, kad už bagažo viršsvorį teks susimokėti. ‘Koks didžiausias galimas svoris?’ nerimastingai teiraujamės. ’10 kilogramų’ net švilptelime. Skaudžiai čia mums, nes net be vandens mūsų kuprinės sveria ne mažiau 23-25kg. O gandai, kiek už papildomus kilogramus reikės mokėti, tarp keleivių sklando įvairūs. Mes Ryanairo griežtos politikos išmuštrinti, pradedame greitą daiktų inventorizaciją ir pertvarkymą. Skardinės eina į kišenes, ir greitai atrodom kaip princesės pūstom sukniom, ir nors siaubingai karšta, aunamės savo kelioninius batus, ir visos kitos sunkios smulkmės eina tiesiai į rankinį bagažą, kurio sveriantysis, laimei, nepastebi. Galiausiai grubiais svarstyklininko paskaičiavimais, sudėjimais ir nuolaidomis, mums visa tai atsieina apie 8$. Neprastai, nes visi kiti su daug mažesniu bagažu mokėjo bent po kelis dolerius. Siaubo rajonai

Kėlimasis jūra į Kolumbijos miestą Turbo. | A boat to Columbia, Turbo. Pati Kapurgana – tai pravažiuojančiųjų spąstai. Tą pačią dieną atvykus čia, į Turbo jau nebeišvyksi, mat motorinė vienintelė valtis (visiškas teritorijos monopolis) keliasi anksti ryte. Tad nori nenori keliautojams reiks ieškoti prieglobsčio. Kainos nėra jau tokios kosminės, tai žmonės ir nesibaido. Kai kurie neplanuotai ir ilgiau pasilieka. Juk čia, gal ir neideali, bet idilė. Kai pasieniečiui išsiplepame, kad ketiname statyti palapinę paplūdymyje, jis panūsta bauginti, kad policija tikrai to neleis daryti.

Kolumbija jau pusšimtį metų gurguliuojanti savo nesutvarkomu katilu: narko verslo karteliai, kairieji FARC sukilėliai (revoliucinės karinės Kolumbijos pajėgos), tarsi atstovaujantys vargingąją Kolumbiją, juos medžiojančios dešiniosios sukarintos grupuotės UAC (jungtinės Kolumbijos savigynos pajėgos), dažnai netgi pačių narko lordų finasiškai remiamos. Šios grupės turi tiek narkotikų pervežimo, tiek terorizmo aktų šleifą. Tad galime suprasti, kad žmonių reakcijos Kosta Rikoje ir Panamoje sužinojus, kad keliaujame TEN, buvo apgailestaujančios, gilaus atodūsio kupinos, ir galiausiai palinkinčios ypatingos sėkmės. Nieko nuostabaus – dar prieš 10, na 15 metų, pasak vietinių, čia žmonės ir į gatves vengdavo eiti. Tad gal ir po šiai dienai nerimo atšvaitai vis dar veiduose. ‘Kaip taip įvyko, kad situacija pradėjo gerėti?’ Klausiam. Liaupsės tenka prezidentui Álvaro Uribe, tarnavusiam valstybei 2002-2010 metais, su JAV pagalba kovojusiam prieš narkotikų verslą.

Vis tiek būtumėme tai darę, jei ne hondūrietis, radęs pigią vietą (už lovą – 3$, už hamaką 2$), ir mums ją parodė. Mums jau reikėjo po kelionės jūra įdruskintus kūnus nuplauti ir net sukietėjusius nuo druskos aprėdus išvelėti gėlame vandenyje. Vaizdas neprastas – siūbuoji hamake, o tave užliūliuoja Karibų jūros bangos. Arba jų šėlsmas ilgai dar neleidžia užmigti. Kiekvieno keliaujančiojo istorija savita. Vienas štai valties bendrakeleivis meksikietis keliauja į Rio de Žaneirą ieškoti laimės gaminant maistą ir mokytis kapueiros, argintinietė jau ne vieną mėnesį pati sau viena keliauja iš Meksikos namo, o štai hondūrietis turi nei menką, nei per didelę svajonę. Jis svajoja įkurti filosofijos mokyklą Hondūre, tad (per pažįstamus žinoma) dabar jis važiuoja į Venesuelą susitikti su pačiu prezidento Hugo Chaveso broliu, kad aptartų šiuos subtilius reikalus. ‘Mes kalbame apie didelius pinigus’ jis gudriai mirkteli. Mokykla būtų įkurta ne tik Hondūre, bet ir pačioje Venesueloje, tad ir prezidento brolis turėtų būti projektu sugundytas. ‘O jei ne – viską mesiu, ir važiuoju į Braziliją numirti’ atsidūstas Herclogas. Arba kitais žodžiais, pradėti kažką naujo ir visai kitokio. ‘Toks jau aš žmogus’, jis samprotauja, ‘arba viskas, arba nieko. Negaliu pradėti nuo mažų dalykų, man reikia visko.’ Na ką gi, linkime jam sėkmės, o patys savo istoriją tęsiame tolyn.

Dulkėti dulkėti keliai. | Dusty dusty roads. Tranzuoti sekėsi sunkiai, ir ne dėl to, kad žmonės nesuprastų šio koncepto. ‘Kola’ – raktinis žodis, ir visi puikiai supranta kas tai yra. Tarp kitko, šis žodis padės visiems tranzuojietiems čia ar Venesueloje. Sunkvežimio vairuotojas kaip įkirptas kartojo, kad keliaujam vienu pavojingiausių kelių. Jei atvirai – kokos keliu. Į kairę ir dešinę haziendos (dideli 10 000 akrų ūkiai) iš pirmo žvilgsnio kone rojaus užkampiai. Žolę rupšnoja karvutės šalia kūdros – idiliškas kaimo vaizdelis, visai galimas kur nors ir Lietuvoje. ‘Tačiau teeen’ mosteli ranka vairuotojas, ‘kalnuose auga koka’. Jos apdirbtas derlius keliauja Karibų jūra vandeninėmis priemonėmis į šiaurę – alternatyva keliaujantiems kvaišalams žeme ar oru. Pasieks jie JAV, iki šiol vis dar didžiausių kokaino vartotojo titulą turinčią. ‘O susišaudymai šiame regione, oooo!!! Kitą kartą kai atvažiuosi, ir manęs jau nebebus. Brolį jau nušovė. Praeitą savaitę žmogų – va tame upelyje, kur pravažiavom – nuo tilto numetė perrėžtais viduriais. O jei ką įskundi policijai, gyvas neliksi. Ir policija nesikiša. Jei jūsų šalyje kas penkis žmones sušaudytų, kaip čia kad. Aišku, šalis visa sužinotų. O čia… ‘ nusivylusiai mostelėjo vairuotojas. ‘Va čia jus ir paleisiu, nes man reikia sukti. Tik iš šito miestelio vietoj jūsų keliaučiau greitai lauk. Ir žiūrėkit, ar niekas jūsų nefotografuoja. Į jus žiūrėdami ar telefonu nešneka. O štai šitas namas – anksčiau baltasis gyveno. Kur jis dingo, niekas nežino. Sėkmės jums’.

Hostelyje už du dolerius. | In a Hostel for two dollars.


Naktis – pragaras. Kažko susuko vidurius. Karšta. Devintas prakaitas seniai jau ant kilimėlio, o vandens dešimtam nelabai ir liko. O dar į tualetą spaudžia – teks paskutinius lašus atiduot. Oras seniai visas palapinėje iškvėpuotas – likusios tik baugios liekanos. Į palapinę neprašytas lenda tų perkaitusių švinktelėjusių bananų žievių kvapas. Akys stačios, nosis užsiraičius, užmigt neis. Išlendu lauk. Mėnulis, gal truputį vėsiau. Bluosto tąnakt sudėti nepavyks. Ryte perkarusiomis akimis, suriestu skrandžiu. Iš kur ne kur išlenda ūkio – pasirodo prie kelio dvokianti pašiūrė priklauso jam – savininkas. Iš pradžių perbėga mintimis kaip skaitliukais visi vakar dienos brukti perspėjimai, gąsdinimai. Nejuokais mintyse už tą žmogų matai jau išsitraukiant kokį kalašnikovą ir trinktelint įsibrovėliams. Tokiam mintis nupurto. Jis nusišypso matydamas mūsų vyniojamą palapinę. ‘Nieko tokio, kad čia buvot. Čia mano ūkis. Ten bananai, čia kokosai. Kur keliaujat?’. Keliuku atrieda nepraustomis burnomis už sprindį vos didesni vaikai. Ir dar tas pats raudonais marškiniais draugas, o gal darbininkas, mus matęs ir matys šeimininkui apie įsibrovėlius pasakęs. ‘Gal galiu jums kuo padėti? – gal vandens. Apie jį jau nuo vakar vakaro abiems mintis sukosi. ‘Pas mane vanduo geras’ atneša mums mūsų pūslę. Išeinam. Pažintis, kaip ir dešimtys kitų. O vis tiek, kažkur giliai kažkius niekingus įtarimus rezgi, ar tikrai jis ‘gerietis’.

Plytų sunkvežimyje kratantis dulkėtais keliais. | In the back of a brick truck. Sėkmės. Karolis viršuje su daiktais ant krovinio ramus, o man visa tą tiradą išklausius pagaugais kūnas nuėjęs. Kuprines ant pečių ir žingsniuojam. Taip gali ir nejuokais paranojiškas pasidaryti. Sustojam nusipirkti bandelių, apsidairom, ar niekas nespokso. Aišku, kad spokso! Taigi ar dažnai čia keliautoją tokį vat grybaujantį pamatyti – staigmena didelė. Svarbiausia gyventojų smalsumo nesupainioti su rezgamomis pinklėmis, ir tada šaltakraujiškai keliauti tolyn. Tačiau bandelių sukirsti ant kelio nesustojame, paknopstom sukemšame eidami. Sustoja motorinis miniatiūrinis taksi. Vietos – vos dviejų žmonių užpakaliams suremti, o kur jau mūsų grandiozinis neelegantiškas bagažas. Bet žmogaus akys draugiškos, ir atrodo, kad linkęs palaukt, kol keturi asmenys – mes du ir dvi kuprinės – išsiteksim. Išleisdamas, jis mums mirkteli. Čia jau saugu. Tikriausiai taip visoje Kolumbijoje ir laviruosim tarp klausimų: ar čia tikrai taip nesaugu, ar žmonės tiesiog įsibauginę. Nakvynės: pragaras ir rojus Kitur pamatę kampą laisvą, statydavome palapinę ir tiek. Ryte vis tiek anksti prabundam, ir į kelią. Bet čia visur tos haziendos, ūkiai. Aptverta. Gal lipti reiktų, juk tik nakčiai, niekas nematys. Bet o jei kas ateis naktį savo ūkio apžiūrėti. Nežinia, ką darytų nutvėrę. Jau einant keliu norisi kartais mažesniam už pelę būti, o pele apsigyventi kažkieno dirvonuose… Sutemo, ir jau reikia gultis. Pašiūrė. Lyg kažkas čia bananus pardavinėjo, primėtyta žievių. Gal čia irgi priklauso haziendai. Nebėra jėgų, statomės palapinę. Juolab, kad keletą kartų jau klausėm vieno kito namo, ar leistų mums palapinę nakčiai pasisitatyti. Suglumę, purto galvas. Hmm, pirma šalis šitaip…

Kolumbijos maistas kiek priminė lietuvišką, mėsos, sriubos... | Food in Columbia remainded us of Lithuanian cuisine a bit.

Naujas rekordas! 7 val. laukimo.. nieks nestojo.. o taip baisiai karšta.. | New record! 7h of waiting.. in a boiling sun :/ Kitos dienos legalios vietos nakvynei paieškos pasibaigia kiek paprasčiau. Meksikoje ar Gvatemaloje ne kartą statydavomės prie degalinių, ir darbuotojai būdavo paslaugūs it būtų kokio prašmatnaus viešbučio darbuotojai. Monterijoje priėję ir paklausę lygiai tokį pat klausimą, išgirstam ‘o laužą neketinate kūrenti?’. Prie degalinės? Tokia mintis nebuvo šovus. Bet matyt neįtikinamai nuskambėjom, todėl darbuotojai parodė šalia gyvenamųjų namų laukus, ir per jį tiesiamą kelią. Mums tiktų. Bet sargams ne. Jie siunčia mus į kažkokius užkampius. Nieko tokio, ateinam į tą jų nurodytą parkelį. Šabakštynai, o dalgio tai nėra. Pasistatom prie pat elektra apmūturiuotos tvoros kažkokio turčiaus namo. Tą naktį kaskart verčiantis ant šono, šunys skalydavo it patrakę. Geriau vartytis mažiau ir kvėpuoti taupiau.


Papūga! | Parrot! Kolumbijoje pasiekiame savo laukimo rekordą. Kodėl laukėme šešias valandas Australijoje, nekyla klausimas. Ten mašina per valandą viena kita prašniodavo, manydama, kad esame kengūros. O čia srautas padorus. Pradedam sukti galvą, kaip čia paįmantrinus tą mūsų tranzą. Keičiam stovėjimo vietą bent kelis kartus. Nieko. Veidai marmuriniai. Ant pakelėje rastos lentos užrašom vieną iš galimų miestelių – gal kas atpažins ir bent taip susigundys sustoti. Išgauname vieną kitą šypseną. Galiausiai po septynių valandų mums sustoja automobilis atvėręs mums duris keturioms gero poilsio dienoms. Chuako yra ūkininkas. Kiek turi ūkių ūkelių finkų finkelių mes taip ir nebesuskaičiavome. Nors apsistojome ir vienoje jo prašmatnioje finkoje, o vėliau ir namelyje prie jūros, labiausiai dabar prisimename pirmutinį pokalbį iš ryto. Ne turtai mus sužavėjo, o jo romus būdas ir filosofinis požiūris į gyvenimą. Dar šeimininkui saldžiai miegant, mes susėdę šnekėjomės apie turtus ir laimę. Spalvotos prijaukintos, tačiau laisvos pilietės papūgos vaikščiojo palei vištų gardą nė nesidrovėdamos, kad šios gali pavydėti geros spalvų gamos ir stiprių sparnų. Kas svarbiausia gyvenime? Šlovė? Turtai? Kodėl mūsų tai netraukia… Ar mes teturėdami tas kuprines ir keliaudami metus su esminiais dalykais, galime būti ne mažiau laimingi nei ūkininkas, turintis tris šimtus karvių.

Chuako Chuako atsikėlė, ir begurkšnojant ryto kavą, išsišnekėjome. Nors prieš akis naujausias plokščiaekranis, stalas sunkaus tvirto mdžio, ir viskas aplink dvelkia kokybe, o ir neprasta kaina, staiga jis atsineša šūsnelį knygų, ir prabyla mus nustebindamas. ‘Mėgstu skaityti knygas’ pasakojo jis. Kai buvau devyniolikos, tėtis man užrašė geriausių knygų sąrašą’. Į rankas jis paėmė viršutinę knygą. Šopenhaueris. ‘Šopenhaueris man patinka labiausiai. Jis pasakoja, kaip gyventi. Ir tai tinka šiai dienai neprasčiau nei anomis’. Volteras, Nyčė, Jytso poezija. Laiko patikrinta klasika. ‘Aš ir savo dukrą skatinu skaityti gerą klasiką. Jei nori perskaityti kokią tai kitą knygą, tai tik po to, kai perskaito rimtos literatūros. Bendraamžius seniai aplenkus. ‘Tačiau jei neturėtumėte turtų? Tų 300 karvių? Ar vis dar būtumėte laimingas? provokuojame. ‘Mano gyvenime svarbiausia yra šeima ir knygos. Jei tik tai turėčiau, vis tiek jausčiausi labai laimingas’. Taip nenumanydamas jis atsakė į mūsų rytinius paleibaseininius klausimus apie turtą ir laimę. Nors Chuako pažinome vos kelios dienos, jis mumis rūpinosi it senais gerai draugais. Maudėmės šiltoje Karibų jūroje, lankėmės pas seserį, ilsėjomės, žaidėme su šunimis. Net iš atminties išblėso tos pragariškai karštos naktys. Mėgaujamės tomis rojaus akimirkomis. Prie jų neprisirišime, kaip ir prie nieko šioje kelionėje. Viskas laikina, nors prisiminimai bet kokio sunkio ar lengvio džiugina. Senieji miestai


Kartagena | Cartagena Tačiau ateina metas vėl kilti į Kelią. Dar juk ketiname užsukti į pusę tūkstantmečio skaičiuojančią, visų taip šlovinamą Kartageną, anot kai kurių keliautojų bene gražiausią miestą Pietų Amerikoje. Nei vienas koučserferis neatsakė – o taip gali atsitikti su populiariomis vietomis – mes vis tiek surezgame planą. Miegosime šalia miesto, ryte į miestą, o vėliau statysimės palapinę ir vėl už miesto. Vietos gal ir ne rinktinės – prie statybų aikštelės ar tilto – tačiau jos pakankamos ramiam miegui. Apie Kartageną. Gal tai ir nebuvo tobulas europinis miestas, tačiau senamiesčio užkampiai priminė prancūziško ar estiško senamiesčio užkaborius. Daug patyręs šis miestas – laužytas, degintas, perduotas, atimtas. Kadaise buvęs ne tik aukso ar sidabro, bet ir oficialus vergų uostas (tik Verakrūzas Meksikoje ir Kartagena buvo oficialieji uostai vergų prekybai).

Šiuo metu visur vyksta karnavalai, tad visos siuvėjos ir parduotuvėlės pluša. | At this moment there are carnavals everywhere, so everyone is busy making the costumes and other atributes. Mums ir vėl metas į kelią. Laukia Venesuela, ir jau vietiniai spėjo nugąsdinti, kad toje šalyje dabar kur kas baisiau nei Kolumbijoje. ‘Štai kad ir vėl europiečiai ten buvo pagrobti praeitą savaitę’… Prasideda… O jau manėm, kad ištrūkstam iš to nuolatinio gąsdinimo: ‘atsargiai, čia labai nesaugu’. Gali jaustis drąsiai, bet taip nuolat bauginamas, nejuokais gali užsiauginti nerimą didesnį už dramblį. O gal gerai? Gal kaip tik dėl to pasisaugojimo – jei įmanoma mūsų keliavimo būdą priskirti bent prie minimalaus saugumo – mes vis dar keliaujame tolyn. Kolumbijos etapas įveiktas. Tai, kad mums ar kitiems keliautojams pasisekė prakeliauti saugiai, dar nereiškia, kad reikia visiškai atsikvėpti. Keliauti autostopu Kolumbijoje įmanoma, tačiau kaip ir Meksikoje – žiupsnis išminties padės. Zambija – pieniškas alus, raganos ir marazmas balandžio 25, 2013 • LT • pagal Evelina 0 Komentarų

Prie Kartagenos didžsiosios sienos. | Walking by the Cartagena's famous defence walls. Savo sraigiškomis kuprinėmis mes kepurnėjome karštais miesto sienos akmenimis, kol nusėdome pavėsyje and sienų kuorų žvilgsniais į Karibų jūros tolius. Po to jau ir mūsų kelionė į Santą Martą neužtruko. Galiausiai įsigudrinam tranzuoti ir užsispyrėlėje Kolumbijoje. Mums tiesiog reikia kokio miestelio pavadinimo, užrašyto ant standaus popieriaus, ir mes jau pakerim kokį vairuotoją. ‘O aš kaip tik čia važiuoju’ kaip vaikas džiaugiasi vienas vairuotojas, atpažinęs savo miestelį. Santa Marta atrodo senesnė ir už pačią Kartageną. Tačiau be balto cukraus bažnyčios, daugiau nieko ypatingo neatrandam. Na gal tai, kad pats miestelis yra Siera Nevados parke, garsiam savo aukščiais šalia jūros esančiais kalnais. Daugelis traukia į Tayrona parką, kad pasigrožėtų kalnais prie jūros. Santa Martoje netikėtai apsistojame pas Paskalį, mūsų paslaugaus vairuotojo Marselio, kaimyną. Paskalis. Aklas stiprios dvasios žmogus. Ir nuo čia turėtų prasidėti atskiras straipsnis apie jo sugebėjimą gyventi tamsoje. Nors regą prarado dar būdamas devyniolikos, tačiau per savo gyvenimą padarė tiek, kiek ir tūlas erelio regėjimo savininkas neįstengtų. Psichologijios profesorius, dirbęs JAV apsaugos aparate misijoms į Sibirą, dar vadovavo visam psichinės sveikatos departamentui. Slidinėja, čiuožia vandens slidėmis, ir apskritai savo kūną jaučia puikiai. Ko tai net gėda pasidaro dėl vakardienos zirzimo, kad karšta, o gal nuvargom. O jis neužilgo kraustysis su žmona Margarita ir dukra į Argentiną skaityti paskaitų universitete.

Su Zambijos viza pasuose kone įšliaužiame į oro uosto laukiamąjį, ir krestelime ant suolų. Kas dabar? Mes taip laukėme Afrikos žemės, o dabar jau tvirtai stovėdami ant jos, nebežinojome, kur toliau. Susikaupiame. Ne, į sostinę tikrai netrauksim, nes didmiesčių klegesys ir šaltumas jau gerokai įkyrėjęs, tad sukame į kitą pusę, tolyn nuo Lusakos. Regis nuo pat oro uosto vartų, autostopas kone maloniausia dalis – įkalbinėti vairuotojų daug nereikia, tad jau greitai barškam kokio sunkvežimėlio gale drauge su dar 7 pakeleiviais, apkrauti lentomis ir įsigrūdę tarp duonos kepalų ir kukurūzų miltų maišų. Čia prasideda pirmosios pamokos apie Zambijos žmonių gyvenimą, gausią šeimos sudėtį, jų sunkumus ir pasididžiavimus.


Visi labai smalsūs ir norintys pašnekėti. | Everyone very curious and wanting to chat. Po tokios nejaukios įžangos, moteris džiugiai pasakoja apie savo darbą nevyriausybinėje organizacijoje, kurioje ji kovoja už moterų teises Zambijoje. Žemės moteriškosios atstovės negali turėti ar įsigyti (juk paveldi tik sūnūs), tad šioje srityje darbo daug, o darbininkų maža. Organizacija – kaip ir beveik visos organizacijos, kol kas deja išsilaikančios tik gerųjų vakarų dėka – amerikietiška, tad už moteris kovojama tikriausiai bus tol, kol bus vakarietiškų pinigų. Gražūs ir linksmi pasirodė pirmieji Afrikiečiai. Mus pavėžinusi moteris. | Pretty and happy Zambians from the first minutes. The lady that gave us a lift. Keliai mašinos policininkai Debora, jauna dalykiška moteris, energingai mums rodo rangytis į automobilį. Nepavažiavus nė dešimties kilometrų, stabdo policija. Apie ją, kaip ir tikriausiai kituose kraštuose – tebūnie Kolumbija, Kirgiztanas, Rusija ar atokus Afrikos kaimelis – galima valandų valandas pasakoti vaizdžiai. Šįkart Deborai gali būti riesta nejuokais, nes ji šniukštinėdama savo papūstoje piniginėje, niekaip negali rasti savo teisių. ‘Ak, kaip nenoriu jiems mokėti pinigų’. Baudos čia neegzistuoja. Egzistuoja pakišos, priklausančios nuo tavo nusidėjimo lygio. Nerasti teisių, tai jau rimtas nemalonumas, tad policininkų keliais tūkstančiais kvačų nepapirksi. Laimei, įnikus jau visam ekipažui ieškoti prapuolėlių, radus jas po sėdynėmis, įtampa atslūgsta. Greičiausiai prie nieko daugiau prisikabinti nebus. Nors kūrybiškumas ar įkyrumas – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – čia kaip ir visame pasaulyje standartinis. Kai kada krovinys įtartinas, kai kada azungu (baltasis zambijoje ir malavyje) nežinia kaip gali būti vežamas juodojo. ‘Niekaip nesuprantu, kaip jus gali paimti juodasis, ir dar už dyką’. Kol kas policijai pernelyg neužkliūnam, o ir vairuotojas dar nenukenčia nuo tokių pakeleivių. Tik kol kas.

Tą vakarą pirmoji nakvynė Afrikoje. Kaskart papuolus į naują kontinentą ar šalį, iškyla klausimas, ant kokio akmens dėsime galvas. Vietiniai iškart perspėja – čia daug nacionalinių parkų, saugokitės liūtų, hienų ar dramblių. Iškyla naujas baimių aspektas greta meškų, gyvačių ar piktų žmonių. Su liūtais dar nebuvome susidūrę, ir greičiausiai lokiams skirto dujo balionėlio gali nepakakti. Anot vietinių patarimų, kol kas glausimės kaimeliuose. Tad pirmoji sėkminga naktis prie pareigūnų namų, prižiūrinčius parkus, mus paskatina ir toliau sėkmingai ieškoti nakvynės prie mokyklų, bažnyčių, ar vietinių žmonių kiemuose. Zambijoje žmonės nuovokūs, paslaugūs, ir gerbiantys asmeninę erdvę. Esame giliai nustebinti ir sužavėti. Raganos

Į kadrą įsėlinęs driežiukas. | Lizard crossing the street. Išgirdus pasiūlymą mus įsimesti į savo sukvežimio kabiną nemokamai, vairuotojai gūžteli pečiais, maždaug, kas čia per naujiena. Tačiau vos pajudėjus kelis metrus, sustoja. Ranka moja, suprask, pareikit, priimsim. ‘Pamačiau Karolio veidą per veidrodį ir jo skėstelėtas rankas ir pagalvojau, kad kodėl nepadėjus. Pinigai ateina ir išeina‘. Gerų žmonių derėjimo metas prasideda.


Iš pradžių pasikeitę keliomis kur kaip kada frazėmis, nebyliai laukiam pokalbio gilesnio tęsinio. O jam kaip iš gausybės rago atsivėrus, vos tą ragą galim benulaikyt. ‘Yra toks juokas‘, Vezis kikena, ‘kad jei tavo draugas serga, tu nubėk pas burtininką, išgerk žolelių arbatos už jį, ir tavo draugas pasveiks’. Jums gal atrodys ir naivu, tačiau žmonės čia pasitiki burtininkais labiau nei gydytojais. ‘Štai šitų medžių, vadinasi muleza‘ – mosteli ranka į pravažiuojamus medžius, Vezis – ‘lapai yra vaistas nuo visų ligų. Padarys užpilo ir gydys nuo AIDS‘. Sargių žmonės bijo, mat jie gi sukelia vėžį. Ir apskritai AIDS tai yra kažkieno užkeikimas, tad reikia nueiti pas burtininką, o šis jau padės. Ką gali patarti burtininkas? Nusiųs permiegoti su aštuonmete. Jei jau vyras mirė, tai brolis tikrai permiegos su brolio žmona, juk reikia užkeikimo atsikratyti. O jei kartais žmonės miestuose negali lengvai rasti tokių kiekviename kaime gyvenančių burtininkų, tereikia pasiskaityti laikraštį, kuriame platus pasirinkimas gelbėtojų, ir visos jūsų bėdos tą pačią dieną išsisklaidys kaip rūkas.

Naktis mokyklos bibliotekoje. Pietų ir Centrinėje Amerikoje miegodavom šalia degalinių, o čia mokyklos kiekviename kaimelyje, tad visada esame maloniai priimami. | Night in a school's library. In Central and South Americas we slept close to gas or police stations, but here schools are at every bigger village, so we are welcomed everytime for a stay.

Žmonės maistą šildosi anglimis, kurias patys pasidaro iš vietos krūmų. Kodel ne pačius krūmus degina taip ir nesupratom. | People make their food by burning coal that they made from the surrounding bushes. Daktaras Rašidas iš Malavio atvyko į Zambiją išspręsti visų jūsų problemų 100% natūraliai, galėsite pasirinkti kokį norite partnerį tą pačią dieną. Užmokestis po rezultato. Skambint 0972…. Dr. Chinamaya padidins jūsų organą ir finansus, ir sugrąžins mylimuosius per kelias valandas. Gal bandėte kreiptis visur ir niekur nepasisekė? Mama Faith yra jūsų atsakymas ir išspręs visas jūsų problemas tą pačią dieną. (Iš Post laikraščio skelbimų)

Einant per kaimelį, jau gali matyti baltojo alaus draugijos mylėtojus bei balsiai tarškančias moteriškes, kioskeliuose pardavinėjančias žuvį ir kitas smulkmenas. Einant vilnija užuojautos banga. Niandžia kalba mums kaip burbuliujantis fontanas, tačiau mūsų kabinos kolega mielai verčia užuojautos turinį. Nuo Brazilijos laikų, kur sukando nežinia kas – uodai ar kažkokie vabalai – kojos ir rankos buvo nusėtos tvarkingomis eilėmis raudonų paburkusių burbulų. ‚Ojei, čia uodai taip?‘ Galvas linguoja, sudejuoja tiek vyrai tiek moterys, o keliems išsprūsta pyškinamas´sori sori sori‘ (atsiprašau). Ak, kad jie tik žinotų, kad ne Afrika šįkart atsakinga už užpuolusius niežulius. Bet visiems pasakoti mūsų painią kelionės istoriją darosi sunkiau. Todėl apsiribojame tik ateities vizijomis. Keliaujame žeme namo į Europą. Oho! Jiems kelias iki sienos atrodo ilgas ir nepakeliamas, kur jau ten tolyn. Bet burbulai padeda kad ir akimirkai, pasibendrauti su vietiniais. Marazmas

Nors iš pradžių Vezis ir Čakas gal kiek nekalbūs, tačiau ilgainiui jie kad įniko aiškinti ir kitus kasdienybės vingius, kad sunkiai jau buvo besustabdomi. Kelias it stalas – Kinijos dovana, kloniai ir kalnai ramiai sugulę atokaitoje, o per langą mums vis įpučia gaivaus oro. Ko daugiau norėti. Pieniškas alus ‘Jūs tikriausiai visiems pasakosit ir rašysit, kad mes važiuodami gurkšnojame stiprų alkoholį skiestą kokakola‘. Mūsų nuostabai net ir vingiuoti kalnų keliai jiems atrodė veikiau kaip žaidimas. Girtuoklių, o kitaip čakolua, galima pamatyti kiekviename skersgatvyje. Žmonės čia dažniausiai geria baltą alų čibuku, pagamintą iš kukurūzų ir sorgo, ir anot vieno sutiktojo baltojo, klaikaus skonio. Iš pradžių mums atrodė, kad vyrai čia įsikibę į kartonines dėžutes pieno, tik ko tai jie kalba nerišliai ir akys sunkiai randa mūsų veidus. Ne pienas čia, ir ne kefyras, o alus, skaninantis nebeskanią žmogaus kasdienybę. Sunkvežimis sulėteja, kol visiškai išjungus variklį, pradeda riedėti, o vairuotojas akylai stebi, kas bus už kampo. Policijos yra, tad vienam mūsų ir jo pagalbinkui tenka ridentis iš mašinos ir eiti per kaimelį pėsčiomis. Jei kabinoje bus užklupta daugiau nei du asmenys, bus vairuotojui riesta, mat greičiausiai taip jis prisideda vieną kitą kvačą (zambijos pinigą) prie savo atlyginimo. O kaip gi taip nepasidalinti su pareigūnu? Nevalia, dalintis reikia. O kadangi mes važiuojame veltui, ir vairuotojas neturės kuo dalintis, einam pėsčiomis. Visa laimė, nes kaimyninis sunkvežimis buvo nubaustas už tokį nedraugiškumą.

Bibliotekoje: Marasmus - kūno išsekimas dėl maisto trūkumo. Simptomai: Visada alkanas, plonos išvaizdos, nervingo žvilgsnio, didelis pilvas ir seno žmogaus veidas. Vuzis ir Čakas rieda labai lėtai, mat kieviename kaimelyje sustoja pristatyti taip trokštamo ir troškulio malšinančio pieniško alaus, tad mes užmatę, kad netoliese yra mokykla, paliekam vairuotojus toliau kaimams džiaugsmo dalinti. ‘Nuvesiu jus prie mokyklos’, pažada ir pažadą išpildo pilnai visai atsitiktinis žmogus. Nulydi mus prie mokytojų


namų, kurie visada gražesni, didesni, cementiniai, o ne kaip paprastų mirtingųjų moliniai. Šiaip mokytojai pamokoms rengiasi kaip į šventę, dažniausiai šilkiniais įvairiaspalviais marškiniais, ir visada atrodo labai pasitempę. Mokytojai – matyt kaip ir derėtų būti – gal ir ne turčiai, bet pagarbos sulaukiantys išminčiai ir žinių skrynios. Kol Afrikos kaimuose internetas – kaip tolimas sapnas – mokytojai yra vieninteliai tarpininkai su anuo – neafrikiniu – pasauliu. Atidžiai išklausinėjami, kas esame ir su kuo valgomi, mes įleidžiami į pačią mokslo šerdį – biblioteką. Klausėm tik apie kelis metrus žemės palapinei, o jie nakčiai mus paliko prabangiai įsitaisiusius ant kilimo tarp knygų ir paveikslėlių. ‘O kaip – jums dušo nereikia?’ klausia mokytoja nužvelgdama mus dulkėtus. Jei yra šulinys, ryt semism vandens ir nusiprausime’ nenorėdami papildomo rūpesčio sukelti aiškiname. ‘Oj, mes tai užmigti negalėtume, jei nenusimaudytume kas vakarą’ akimirksniu pasijutome it didžiausios rašalo dėmės. Še tau Afrika, še tau vandens stoka. Žmonių drabužiai šviesūs ir skaistūs, namai tvarkingi, išpuoselėti.

(Raštelis paliktas viename skaitytų žurnalų. Ironiška, tačiau šios tušinuku rašytos eilutės paliktos prie skyrelio pavadinimu: ´Discovery nariai kviečiami pasidalinti įkvepiančiomis istorijomis´) Johanesburgo oro uostas. Neutrali erdvė, per kurią žengiame tvirtai tikėdamiesi nusigauti iki sujungiamojo skrydžio į Svazilendą. Pietų Afrikos Respublikos vizos lietuviams kituose kontinentuose gauti neįmanoma (tik Danijoje ir Lenkijoje), tad idėjos pradėti mūsų Afrikos kelionę nuo pat pietų tenka atsisakyti. Renkamės kitą šalį, žinoma, arčiausią pietinės dalies, ir, aišku, tokią, į kurią vizų nereikia. Svazilendas.

Bibliotekoje akį patraukė paveiksliukas ant sienos su vaiku dideliu pilvu ir užrašu marazmas. Marazmu sergantys anksčiau atrodė kai kurie politikai ar biurokratai, o čia štai patarimai, ką daryti, kad fiziškai neišsektų, o kitaip neįgautų to marazmo, vaikai. Vietiniai čia dažnausiai valgo košę, ir jiems atrodo, kad jos turi pakakti, juk užkemša tuščią gurgiantį pilvą. Tokie marazmo kankinami vaikai yra per mažo svorio, senolio veido bruožų ir didelio pilvo. Anot paveiksliuko, ir regis jie labai vaizdžiai ir paprastai moko vietinius žmones prižiūrėti savo maistą: dar reikia tamsių žalumynų, riešutų, aliejaus ir valgis jau pilnavertis. Ironiška, bet tokios mokomosios priemonės turėtų kabėti ir kai kurių anglų namuose, vaikus maitinančius keptomis bulvytėmis.

Iš Danguas.| From the sky. Pasus ir bilietus linksmai atkišam pareigūnui. ´Vizos?´ rūsčiai dilbtelėja neišmiegotu nuobodžiu žvilgsniu. ´Į Svazilendą vizų mums nereikia´, kaip pirmokai dar visai linksmai išpyškinam. ´Jei keliaujat į kaimyninę Pietų Afrikos šalį, jums reikia tranzitinės vizos´ atkirto pareigūnas kaip kirviu. Ojoj, mintyse švilptelėjom. Mes jau žinom, kad nei turistinės, nei tranzitinės vizos niekur negausime (nebent Europoj). Net dviejų PAR ambasadų (Brazilijoje akis į akį, o Danijoje telefonu) darbuotojai nė žodžio neužsiminė apie jokias tranzitines vizas, nors puikiai žinojo mūsų planus. Vėliau matome, net ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija oficialiai jokios informacijos internete nepateikia. Ji tik atsiunčia dokumentą ´iš po stalo´, lyg tarp kitko.

Matyt edukacija vyksta puikiai, mat kaimeliuose tikrai pigiai gali nusipirkti žalumynų, pomidorų, ir riešutų. Mes iš paskos vietiniams paprastai prižiūrim savo racioną. Marazmo tikimės neįsigyti.

Na ką gi, ambasadų darbuotojai namų darbų neišmoko. Tačiau PAR migracijos darbuotojai stebisi, kaip mus praleido oro linijos. O tai jau šiukštu negeras dalykas, ir už tai niu niu bus jos nubaustos 10 tūkstančių pinigų. Neklauskit kokių, nes jau mums nebe tai rūpėjo. Staiga mes nuo būdelės sulaikomi ir atvedami į niūrų kiek prišiukšlintą kambarėlį, kuriame jau daugiau nusidėjėlių pritupdyta. Tupiame ir mes šalia pasų padirbinėtojų ar šiaip nelaimėlių, kuriems tiesiog tąkart nepasisekė. Štai vienas iš Angolos, PAR pragyvenęs jau dvylika metų, staiga neįleidžiamas, mat kažkas nujojo jo tapatybę. Teks jam vėl keliauti atgalios, samdytis advokatus, ir taisyti nesusiklosčiusią padėtį. Kitam verslininkui vizoj varde klaidų privėlė. O ten žmogui iš Nigerio visai riesta bus, mat pareigūnas už paso suklastojimą jam žada liūdną likimą kalėjime. Tupime ir mes ausis suglaudę, laukdami, koks ten tas mūsų nuosprendis bus.

Jau Zambijoje mes pajutome tą nenumaldomą norą eiti. Atsikeliam iš ryto ir einam. Pravažiuoja viena kita mašina, o mes einam. Keliam ranką aukštyn, mašina sustoja, pameta kilometrą kitą, o tada vėl tolyn neratuoti batuoti pereiname ne vieną kaimelį, sustojam poilsiui prie pomidorų pardavėjo, nusiperkam centus kaštuojančią spurgą, ir kiūtinam tolyn. Skaisčiai žalios kalvos ir banguojančios smilgos, raudona žemė ir ramybė, ryto vėsa kelia nat kojų, ir atrodo galėtum eiti ir eiti į kitą pasaulio kraštą.

Darbas migracijos kontoroj vyksta nesparčiai, padrikai, kaip tikriausiai ne vienas yra skundęsis biurokratija bet kurioje šalyje. Pareigūnai niekaip nesusikaupia vienam atvejui. Jie čiumpa vieną prisidirbusįjį, tada kitą, aną jau numetę kampan. Mūsų klausia bene trečią kartą, iš kokio ten pasviečio esam. Kokie mūsų likimo vingiai bus išgauname bent trečiąją mūsų panikos valandą. Patys siūlom sprendimą – gal galėtumėme pirkti bilietą ir skristi į nekaimyninę šalį.

Oras vėsus, o mašinų nėra per daugiausia, tai kam gi sėdėti. Pirmasis kontinentas, kuriame daugiausia tranzuojame eidami, o ne stovėdami. | Cool weather and a few cars, so why to sit waiting. It's the fist continent that we are walking while hitch-hiking.

Afrika. Bandymas numeris vienas arba kaip dviejų ambasadų konsultacijos ir oro linijų kaltė mums kainavo 24 valandas už grotų, triskart skrydį per Atlantą ir gerą nerimo dozę balandžio 2, 2013 • LT • pagal karolis 0 Komentarų ´Vieną kartą aš keliavau į Pietų Afriką. Tada man buvo neleista atkeliauti į jų šalį. Jie patupdė mane į beprotnamį tarsi aš būčiau kalinys. Jie net neleido man paskambinti. Gėda. Tai Afrika.


Jei siųs atgal, ir mums vėl iš naujo teks pirkti bilietus į Afriką, rūgščiai mums čia finansiškai atsirugs. Visas mintis vejam šalin, ir už sienos klausomės, kaip dejuoja vienas nelaimėlių, skųsdamasis pareigūnams, kad dingo jo pinigai. ´Kas yra, Penktas?´ šaukia jam nepatenkintas pareigūnas, o mums tik norisi susigūžti. Į mus kreipėsi vardais, nebuvome numeris Ketvirtas. Tačiau apima jausmas, kad esi beprotnamy. Matyt kažkas panašiai jautėsi, slapta palikdamas tą raštelį viename žurnalų. Susigėstam dėl savo nervinimosi, galiausiai mums tai mažų mažiausia nuotykis, o daugiausiai – prarasti pinigai, kuriuos kada nors uždirbsime. O šiems žmonėms – tai užkauptas gyvenimas, laisvės netekimas tikrai ne vienai parai ir kiti nemalonumai. Pietų Afrikos Linijos iš pradžių kalba su mumis šiurkščiai, maždaug, kaip mes čia neturėjom reikiamų dokumentų. Nuosprendis – siųs atgal į Braziliją. Še tau kad nori. Rezultatas: prarastas laikas, pinigai, jaudulys, gėda būti vedamiems į lėktuvą it esame nusikaltėliai.

P.Afrika. | S.Africa

Graudžiai komiška, bet iš pradžių nė pati Brazilija neketina mūsų priimti, mat kaip perekšlės vištos besiblaškantys migracijos darbuotojai, irgi nežino ką su mumis daryti ir mūsų jau lankytame kontinente. Tad stoviniuojame, ką tik iš lėktuvo SAA oro linijų darbuotojų palydėti. Stačiai tarp žemės ir dangaus atsiduriame, nei Afrikoje, nei Pietų Amerikoje. Tai kur tolyn? Europa? Šalia esantis nigerietis, gal padirbęs keliavimo dokumentą, o gal tikrai atskridęs į konferenciją, įleidžiamas greitai, o mes tarp dienos ir nakties susipainioję (laiko juostų kaita daro savo), kiurksom ant suoliukų. Oro uosto darbuotojai paslapčia ateina ir klausinėja kolegų, kas čia mums atsitiko. O mes spėliojam, kas tolyn. Europa – taip dramatiškai ir neelegantiškai kelionės baigti nesinori. Afrika? Na, apsiraminę migracijos darbuotojai brazilai suvokia – nepriimti jie mūsų negali, tad sveika Brazilija, mes jaučiamės tavyje kaip namuose.

Regis pareigūnai atsargiai sutinka, o kol jie nepersigalvojo, mes it pamišę internete bandom surasti kokį ten skrydį. Duriam į kokią nors Afrikos šalį, ir žiūrim, ar bilietai nekainuoja žvėriškai. Regis, Zambija skamba neprastai – bilietai įkandami, o vizą galime pasidaryti tiesiai ant sienos. Viena afrikietė pareigūnė, tarpusavyje su kolegėmis caksėdama ir kaukšėdama (tokia jau viena iš Afrikos genčių kalbų, panaši į bušmėnų kalbą, teturinčią keturis įvairūs caksėjimus ir švilptelėjimus), bando mums pagelbėti. Bergždžiai, nes internetu lyg tyčia neįmanoma skrydžių pirkti. Jei pirksime oro uosto linijų kioskelyje, teks keist dolerius, bet mums grynųjų net suskaičiavus menkiausius banknotus, nebeužtenka. Kortele mokėti irgi negalima, nes ji mat ´kodu´. Taigi liekame it musę kandę, o pareigūnai persitempę nuo varganai suorganizuoto pačių darbo, netenka kantrybės ir išrašo mums dokumentą. Nepriimtieji. Deportuotieji. Atrodo žemė iš po kojų išslydo. Tai kas dabar? ´Oro linijos jumis pasirūpins´, nekantriai drėbė uniformuotas migracijos darbuotojas, ir nusisuko dirbti su kitu nelemtu atveju.

Toks Pietų Afrikos linijų skubotas sprendimas išsiųsti atgal į Braziliją patiems atsirūgo. Vėliau kompanijai tenka ne tik mums naują skrydį į norimą Afrikos šalį suorganizuoti, bet ir padengti keturių dienų pragyvenimo San Paule išlaidas. Iki pat paskutinės minutės nežinoję nuosprendžio, jau į rankas gavę bilietus į Zambiją, kone iki ašarų springom iš džiaugsmo. Tik tiek, kad laukė vėl tas nelemtas, jau iki skausmo pažįstamas Johanesburgo oro uostas. Ir kai antrą kartą susitraukę kaip paukščiukai prašliaužiam tą pačią būdelę, visai neužkliuvę, atsikvepiam. Galiausiai mūsų nuostabai, prieš pat lipant į lėktuvą į Lusaką, mūsų bilietus pareigūnė suplėšo (!). Mes giliai įkvepiam, kas vėl… Iš pluoštelio ji ištraukia naujus. Verslo klasė! Savo kelioniniais nudrengtais drabužiais įkrentam į minkštus krėslus, mus aptarnauja iki ausų išsišiepusi stiuardesė, klausdama, ar norime vyno paragauti, prieš įpilant į stiklo taures. O iš aukštai, pro lengvus debesėlius mes stebime Pietų Afrikos lygumas. Čia tai bent, kaip viskas netikėtai klostosi.

Mes su savo rankiniu bagažėliu nuvedami į nepriimtųjų buveinę, oficialiai ARM (Analytical Risk Management) vadinamą. O jei trumpai drūtai – miniatiūrinis kalėjimas pačiame oro uoste. Iš mūsų tuoj pat paimami visi elektroniniai daiktai ir tušinukai. ´Jūs ką, žurnalistai?´ – rūšiuodamas mūsų fotoaparatą, objektyvus, mikrafoną ir diktofoną, sužvairavo prižiūrėtojas. ´Taip´, it susitarę linktelėjom. ´Tai apie mane gerai parašykit´, susizgribo jis, pasitempė, ir nuo to laiko su mumis elgėsi it būtumėme geriausi jo bičiuliai. Šmaikštavo švelniau nei su kitais nepriimtaisiais, o ir durų neužrakindavo dienos metu. Tik nakčiai tai gaudavome miegoti ´po spyna´. Valgyti visi vorele sugužėdavome į valgyklėlę, kurioje ir pasimatydavome su kitais dienos šviesą tik šioje patalpoje matančiaisiais, kol vienintelė juodukė moteriškaitė kažką sau niūniavo ir primindavo, kad jau laikas į savo celes. Du pakistaniečiai sėdi čia jau ketvirta para, o ir pabaigos nesimato. ´Niekas mums neduoda paskambinti namo, saviškiams esame dingę be žinios. Galime pirkti bilietą į Pakistaną´, aiškina verslininkais prisistatę, ´tačiau niekas mums neleidžia. Rūkyti irgi negalime, o tai nelengva´skundėsi jie. Vienas pareigūnas, prižiūrintis nusikaltuusius valgykloje, netikėtai šiurkščiai užbaubia ´ko vėpsai?´. Krūptelėjome, nors tai buvo skirta vienam pakistaniečiui. ´Nesuprantam, kodėl su mumis taip elgiasi´. Paskambinti ir mes niekam negalime. Tik kad mes skambinti niekam ir neketinome. Kai keliaujame, savaitėmis neprisėdame prie interneto, tad saviškiai jau įpratę prie mūsų buvimo kažkuriame pasaulio pakrašty. Tačiau čia žmonės tvarkingai išskridę verslo reikalams, taip ir dingsta. Grįžtam į savo pamišėlišku klounu ir piktdžiugiška žalia žuvimi išmargintomis sienomis celę. Negalim skųstis, neprasta ji. Niekas mūsų neišskyrė, nors ir iš pradžių ketino. Bet kadangi dabar jau turime draugą užtarėją pareigūną, tai likom drauge. Turim ir karšto vandens, ir bunkerines lovas, ir pavalgyti. Tai argi ne taip dažnai trūkstamas poilsis mums. Galiausiai atėmus kompiuterius ir tušinukus, ir darbuotis negalime. Nori to ar nenori tenka ilsėtis. Miegoti, valgyti, filosofuoti, verstis ant kito šono ir skaityti lietuviškus žurnalus. Tai jau taip, tik atėjus į vieną tų kamaraičių, mes netikėtai užmatome labai jau lietuviškais rašmenimis kvepiantį žurnalą. Tiksliai! National Geography Lietuva ir žurnalas Legendos. Anas dar visai nesenas, šios metų laidos. Taigi mūsų kraštiečių ir čia neseniai būta. ´Iš visur čia pabuvoja´, nusijuokia pareigūnas, kol mes aikčiojom tokiais radiniais. Juos sukrimtome per visas trūnijimo valandas. Tik ta nežinomybė neramino ir aplankęs jausmas, kad negali eiti kur nori, veikė keistai.

Verslo klasė. | Business class. Tai galų gale, ar ką mes praradome šioje visoje istorijoje, ir ar ką atradome. Gal manėm, kad iššvaistėm laiko? Bet ar galime taip sakyti, kai jis mums atsipirko poilsiu, nepakartojama (tikėkimės) patirtimi, žmonių istorijomis ir gyvenimiškomis pamokomis. Na tiek to, nerimo dozė buvo gerokai viršyta, bet jį nurašėme į vieną svarbiausių kelionės nuotykių. Keista ta mūsų pažintis su Pietų Afrika, bet tokia jau dalia. Būdami lietuviais dar negalime laisvai keliauti kaip kiti europiečiai, ypač Afrikoje. Sveika Afrika, galų gale mes ant tavo raudonos žemės! Kenija – su šautuvu per dykumą, hienos ir masajus krikštijantis kunigas


gegužės 16, 2013 • LT • pagal Evelina 0 Komentarų Paliekam išprotėjusių vairuotojų ir įspūdingos gamtos šalį, ir keliausim ten, kur žmonės mus įspėjo nesitikėti pernelyg didelio draugiškumo. Na, bet kadangi dažnai tranzavimas atskleidžia netikėtas šalies klostes, tad bandysim ir šįkart užmatyti ką nors netikėto. Tėvas Renato – gėriau ir kraujo

Chat - lapus, populiarų lengvą narkotiką, kramtantys draugiški vietiniai, siūlę pavaišinti mus kupranugarių pienu. | Chat leaves - very popular drug here - chewing friendly locals. Renato, arba kaip vėliau sužinome, tėvas Renato, čia misionierius. Filipinietis, nors vietiniams jis čia greičiau jau kiniečių inžinierius, juk jie čia stebukladariai labiau nei kunigai – pasienyje dirba su masajų žmonėmis, kviečiantis juos naujam tikėjimui. Savo klausimais tik gundom jį kuo daugiau išsipasakoti apie savo sunkumus ir darbus. Gatvės vaizdas Kenijoje. Masai genties žmonės. Kas dantis krapšto, kas šunis glosto, kas kopūstus pardavinėja. | Street view. Masai men. Some are chatting, some picking their teeth while some are selling some vegetables. Gauti Kenijos vizą lygiai taip pat paprasta kaip ir Tanzanijos, todėl netruko nė ketvirčio valandos, kai mes jau žingsniuojame keliu. Tanzanijos grožis užkrečiamas kaip gripas, persidavė ir Kenijai. Ne veltui matyt tai dar viena tų gausiai lankomų Afrikos šalių, garsėjančių parkais, kur smėlio spalvos drabužiais ir dubenėlio formos kepuraitėmis džentelmenai skaičiuoja kokie žvėrys pakliūna į jų ‘jau matyta’ sąrašėlį. Mes tai jau kaip ne viso svieto turistai, atkankam čia lietingajam sezonui įsisiūbuojant, kai nė Kenijos kalno nesimato, nes šis kaip ir Kilimandžaras įsikniaubęs į debesis. Ir ko mes čia trainiojamės tokiu nesezonu?

Masajai – viena iš tų populiariųjų genčių, kur tikriausiai ir daug nežinantis apie Afriką, yra girdėjęs šios genties pavadinimą. Anksčiau karinga gentis, kurios rausvomis ar kitokių spalvų skaromis persimetusius ypač lieso kūno sudėjimo vyriškius dabar dažniausiai matai beganančius gyvulius dykumoje ar juos pardavinėjančius masajų turguose. Jie regis neprarado dar savo gyvenimo būdo. Įdomu tai, kad jų atsiskyrėliškumas nuo kitų civilizuotųjų Afrikos genčių, netgi palieka juos atsparesniais ŽIV virusui. Deja, jau ir dabar keli gentainiai nukakę į miestą ir matys gerokai pasilinksminę, palikimu pasidalina su kitais saviškiais. Tačiau lyginant su visa Kenija, procentas nedidelis.

Pirmasis mūsų visureigis, kiek nustebęs, ko čia mes ne autobusais važinėjam, o stabdom ramiai sau riedančias mašinas, atbogina mus iki policijos posto, tegul jie tvarkosi su netikėtais baltaisiais, kurie net už kelią užsimokėti neišgali. Policininkai surauktais veidais klauso mūsų dėstomos neįtikėtinos jiems istorijos apie kelionę per kelis kontinentus. ‚O tai kodėl ne autobusais? Pas mus Kenijoje visi už kelią moka. Jūs ką pinigų neturit?‘ įdėmiai mus apžiūri.‚Na kaip, turime, tačiau čia kaip iššūkis, galimybė vietinius susitikti‘ mekenam. Neatrodė, kad įtikinsime juos savo senamadiško keliavimo būdo privalumais. Jau pasirengę patys kibti į kelią pėsčiomis, kolei vėl ką sustabdysime, policininkai netikėtai skėsteli ranka ir sustabdo azijietiškų bruožų vyriškį. Mes spoksom į juos, o vienas policininkų, kad pradės pilti azijiečiui apie nuostabų projektą, į kurį esame įsitraukę, kokie esame saugūs ir įdomūs pašnekovai, ir kaip vairuotojui bus smagu kartu keliauti. Nė patys taip neišgalėtumėme taip reklamuotis. Mūsų akys didžiulės, mes greitai sumetam daiktus į bagažinę, netikėtai jau pakeliui tiesiai į Nairobį.

Vietinių namai iš medžio ir įvairiausių medžiagų - kartono, plastikinių maišelių ir pan. | Local hoses from tree branches and other various materials - paper, plastic bags, old clothes etc. ‚O kodėl norite juos kviesti į krikščionišką tikėjimą?‘ tėvas Renato vairuodamas švarų automobilį susimąsto. ‚Jų tikėjimas yra labai konkretus. Jie tiki medžiais, kalnais. O mes juos kviečiame tą patirtį išplėsti‘ sako jis. Tačiau ne visi masajai aktyviai jungiasi į krikščioniškas gretas. Ypač vyrai tai laiko moteriškių ir vaikų užsiėmimu, tad veikiau jau jie užsiims rimtais darbais. Tėvas Renato gudrauja. Nufotografavęs kokį gyvulius beganantį masajų, jis nuotrauką įkelia į prezentacijas, o šias rodo vietiniams gyventojams. O kam gi nesmalsu save pamatyti ant balto


ekrano. Tad ir susigundo žiūrėk vienas kitas. Be to, Renato įpina į krikščioniškus papročius ir vietinių ritualų. Per vestuves pavyzdžiui jis ne tik švęstą vandenį šlaksto, bet ir pieną su krauju. Kraujo ir pats yra ragavęs, juk negali nuliūdinti į svečius pakvietusių šeimininkų. Su vietiniais jis ir bažnyčią ar vaikų darželį stato, masajų kalbą greitai pramoko, ir jaučiasi čia jis puikiai.

kelyje. Taigi pradėjęs kelionę autobusais ir pasibaigus pinigams tęsus ją paprastuoju stiliumi, visai nepasigailėjo, kad teko išgyventi tai. Dabar jis su pavydu ir vidiniu džiaugsmu klausėsi mūsų istorijų, kaip mes kelionėje pasikeitėme, kaip tai formavo mūsų charakterį. Apie tuos vidinius atradimus tikriausiai teks atskirą istoriją rašyti, nes per tas kelias dienas gerokai spėjom savo vidinius užkaborius pravėdinti, ir sudėlioti patirties daleles į prasmingą giją. Nanyuki – grįžtantys namo kenijiečiai

Nairobis: istorijos iš Somalio Nairobyje laukia užduotis – gauti Etiopijos vizą, nes be jos mums nė iš vietos tolyn. Žmonės kalba, kad tai nelengvas darbas. Nepabandęs nesužinosi, taigi pasilikę keletui dienų pas Waqas, mūsų naują šeimininką, mes žingsniuojam tiesiai Etiopijos ambasadą. Ambasada kvepia kava. Koptišku kryžiuku ištatuiruota kakta konsulė iš pradžių žiūri į mus nepatikliai. ‚Parodykite kitas Afrikos vizas. Aha, keliaujate per Afriką. Tai į Sudaną ir Egiptą žadate važiuoti‘. Toks mūsų tikslas jai pasirodė visai patikimas, tad kelios valandos ir mes jau vizą turime savo rankose.

Nuo Nairobio iki Nanyuki mūsų kelionė klojosi sparčiai ir paprastai, kaip ir visoje iki šiol mūsų afrikinėje istorijoje. Subsacharinėje Afrikoje tranzuoti kur kas lengviau nei sakykim Pietų Amerikoje, o ir jautiesi kur kas saugesnis. Nanyuki, kur britų kariai praktikuojasi (čia yra jų treniruočių bazė) ir padeda bendruomenei (už tai kenijiečiai labai juos myli), vakare jie linksminasi sakytum labai jau britiškame bare. Šiaip jau vakariniai tokie užsiėmimai mūsų nei stebina nei linksmina, mums kur kas smagiau gamtoj po akmenis karstytis nei stebėti girtėjančius veidus, tad net ir pakviesti Terezos apsilankyti viename TŲ barų, mes ten ilgai neužsibūnam.

Ketvirtą kartą kertame ekvatorių. | Crossing the equator for the fourth time. Waqas Waqas – mūsų šeimininkas Nairobyje yra Mančesteryje augęs pakistanietis. Kenijoje apsigyvenęs jis tik laikinai. Nevyriausybinės organizacijos darbuotojas čia Somalio reikalais, važiuodamas į tą konfliktų ir bado draskomą šalį, kurios tik vardą išgirdus ne vienam šiaušias plaukai. Ir pats jis besidarbuodamas ten turi turėti nuolatinę apsaugą, tačiau galėjo pasidalinti bent keliomis nuotrupomis iš to krašto. Kelių klanų nesutarimai, palikę šalį be vyriausybės, vargina nuolatiniais susirėmimais. Kažkada buvę gražios vilos prie jūros dabar tėra griuvėsiai, o kelios kartos užaugo neragaudamos karčių mokslo šaknų. Waqas bene labiausiai mūsų kelione susidomėjęs CS (koučserfingo) bičiulis. Jis net į savo užrašų knygelę užsirašinėjo mūsų patirtis, ir nuolat degė naujais klausimais. Nieko nuostabaus, jam pačiam teko pereiti panašią keliavimo patirtį, kai tranzavo per Pietų Ameriką, kai ieškojo nakvynės miestuose ir kaimuose. Jo patirtis iki skausmo pažįstama. Tik jam kartkartėmis yra kur kas sunkiau. Nors jis musulmonas, ir atrodo mečečių durys galėtų būti atvertos savam keliautojui, vis tik ir jam ne taip jau paprasta. Jis musulmonas pakistanietis iš Didžiosios Britanijos, reiškia, jis atitinka idealiai visus teroristo kriterijus. Taigi, net kelios mečetės užtrenkia jam duris, nes jis nepatikimas. Waqas juos supranta, nes galų gale iš kur jie žino, kas aš toks. Ir pats keliavęs tik su trupiniu kelioms dienoms, puikiai žino paprasto keliavimo kasdienybę. Tačiau negali atsistebėti, kiek nuostabių žmonių sutiko savo

Tereza – kenijietė, sugrįžus namo po ilgų gyvenimo metų Europoje. Sakysit, ir ko gi trenktis iš pačios dangiškosios Šveicarijos į Afriką, kuri daugumos vaizduotėje nuogų užpakalių ir sulysusių veidų kraštas. Bet ji čia jaučia gyvybingumą, laisvę ir bendruomenę. Dirbanti Pasaulinės Maisto Programos skrydžių stiuardese, ji atrodė jauna savarankiška moteris. Tereza ne vienintelė tądien sutikta kenijietė, sugrįžusi namo. Džonis po ilgų metų Londone, grįžo į Keniją savo verslo vystyti. Ir čia jis jaučiasi kur kas geriau nei Europoje. Kai kitas pakeleivis vėl pradėjo savo tiradą ‘paimkite mane į Europą bent dienai‘, Džonis ironiškai prabilo. Jie mano, kad Europoje dirbti nereikia. Danielis (taksistas) ir Greisė (polcininkė), pora kenijiečių, išgirdę mūsų istoriją, sumano pakviesti papusryčiauti. Kava ir čepačiai, ir mes jau pasirengę tolyn keliauti, kur daugumos įspėjimų, važiuojame į kiek pavojingą dalį. ‚Nepergyvenkite, atsiras kitas Danielis, kuris jus paims, esu visiškai įsitikinęs‘. Tiesa, Danielis ne vieninteliai mus taip maloniai vaišinę sutiktieji. Nors net ir kunigas Fernando, čia gyvenęs apie dvidešimt metų, mus įspėjo tokio gerumo kaip Malavyje nesitikėti. O mes tiesa sakant patyrėme gausių vietinių dovanų. Taigi ne visa Afrika prašo, bet ir moka nuoširdžiai dalintis. Iki Mojalės – su ginklu per žydinčią dykumą


Prasidėjusi dykuma dėl lietingojo laikotarpio neatrodo nuvargusi, atvirkščiai, atsigavusi ir maitinanti. Susidariusiose balose retų kaimelių gyventojos įnirtingai skalbė spalvingus drabužius ir džiovė juos ant krūmų saulės atokaitoje. Tolumoje uolėti kalnai stebi mus iš tolo. Perskaitytos bauginančios istorijos kada ne kada išlenda iš atminties ir pertraukia ramų gamtos stebėjimą. ‚Jie‘ gali bet kada išlįsti iš krūmų ir šaudyti be gailesčio. Tokia mintis skubiai nuvejama, keliaujame tolyn. Iš krūmų išlenda tik raudonoje žemėje išsivoliojęs dramblys, siūbuodamas savo straublį ir stebėdamas, reiks čia pulti svetimuosius.

Mus prie kelio pasitikęs dramblys. Su tokiu nesinori susidurti, tad ir mašinoje užtaisomas ginklas. | The giant elephant we saw by the road. No one would like to get in trouble with this one, therefore the gun in the car is loaded. ‚Tranzuosit ir Kenijos šiaurėje?‘ keliautojų ir vietinių su rūpesčiu užduotas klausimas suprantamas. Nuo Isiolo miesto per dykumą važiuojantys automobiliai ir sunkvežimiai čia susikaupia. Čia, sako, nereti Somalio banditų užpuolimai. ‚Šitoj daly įsitikini, kad šalyje turime AK47 (kalašnikovus)‘, porina vienas sunkvežimio vairuotojas, pats po kelių dienų trauksiantis tuo pat keliu. Dažnas su savimi turi ir apsaugą. Ne vieno keliautojo užrašuose glūdi pasakojimas, kaip banditai šaudė, kad automobilis sustotų, o šie galėtų apšvarinti keleivius. Kaip juokavo rašytojas Theroux, net ne pinigai dažnai juos domina, o batai, kuriuos avi keleiviai. Nori nenori prieš šį kelionės etapą susimąstai ir apie tai, kad su kuprine gali tekti ir atsisveikinti. Ar likę taip kaip stovime (ir be batų) sugebėtume tęsti tolyn, kol kas tik teorinis klausimas, nes iš to, kad esame sveikai gyvai pravažiavę ir čia rašome, galima spręsti, kad yra ir sėkmingų atvejų. Isiolo gatvėse jau siautė smėlini vėjai. Galėjai užuosti, kad artinasi dykuma. ‚Oo, sunkvežimių bus tik šiandien vakare, gal ryt‘. Nedažnas čia keliauja savo malonumui, dažniausiai vietinių kelionės yra iš reikalo. Sunkvežimių vairuotojai vieningai teigia – tai pats pavojingiausias kelias Kenijoje. Greičiausiai ir visoje rytinėje Afrikoje (jei nekalbėsime apie patį Somalį). Jūs geriau eikit ir atsipūskit kur, kol važiuos kas tuo keliu. Tiek to, mes geriau vis tiek kokio šanso palauksim. ‚O autobusais kodėl nevažiuojat?‘ Na kaip čia paaiškinti. Su autobusu viskas paprasta. Afrikoje jie gal ir nėra patys brangiausi. Tačiau pats nuotykis ir susitikimas su vietiniais žmonėmis mus visą laiką traukia, tad einam už miestelio ir prisėdam pavėsyje. Eiti būtų neprotinga.

Kelyje link Etiopijos automobilyje reikalinga apsauga, nes pasitaiko iš Somalio kilusių banditų, Sifta. | On the road towards Ethiopia some protection is always good as there are some Somalian Bandits called Sifta. Daugiausia šiame regione gyvena Rendele ir Samburu genčių žmonės. Kaip ir masajai, jie vis dar išlaikė savo kultūrą – gyvenimo būdą dykumoje ganant gyvulius, gausius moterų papuošalus, vyrų kuklius aprėdus. Čia nebe Nairobis, nebesimato praeito amžiaus pradžios madų klyksmo, kai moterys rengiasi tvarkingais senamadiškais kostiumėliais, o vyrų maršikiniai baltučiai. Čia net ir vyrai rengiasi raštuotais sijonais ir gano gyvulius, stoviniuoja plepėdami ar tiesiog išdidžiai žingsniuoja po kaimus, o moterys susėdusios ant žemės dirbinėja smulkius darbus, veria papuošalus. Ar stebina mus toks egzotika? Po kultūrų išraiškomis per drabužius ir ritualus, galbūt deja mes įžvelgiame paprastus žmones, kurie kasdien gyvena gyvenimą panašiai kaip ir Kinijos pietuose karoliukais pasidabinusios moterys ar Panamos salose visad dailiai pasirėdžiusios raštuotos indėnės ar didmiestyje pyragus rikiuojanti kepėja. Nors ir pirmu žvilgsniu vis dar aplanko netikėtumas, nuostaba, galbūt net vidinis ar išorinis aiktelėjimas, tačiau suvoki, kad žmogaus prigimtis nė kiek nesiskiria nuo kito kontinento gyventojų. Galbūt tik kaip šešėlis perbėga nerimas, kad kada nors kokia nors vyriausybė suvarys ir juos į miestų getus, ir jie praras savo puošnumą ir laisvę dykumoje. Ir jiems patiems greičiausiai tik į gera būtų, kad nesusirgtų vakarietišku gyvenimo kokybės gerinimu. Ne kultūriniu nihilizmu susirgome, o tiesiog pradedame užčiuopti bendrą žmogišką būtį, nesvarbu kokiomis spalvomis, dainomis ar ritualais viena nuo kitos išsiskiriančia. Suvoki, kokią mažą dalelę užima pasaulyje mūsų lietuviška kalba ir kultūra. Mersabit – hienų lopšinės besiklausant

Kupranugarių kaimenės. | Camels. Po keleto paslaugių (net keista, Afrikoje vairuotojai neturtingesni nei kokioj Kolumbijoje, tačiau paslaugumas mūsų patirtimi kur kas ryškesnis) vairuotojų, pavežėsiančių iki artimiausio policijos posto, mums galiausiai sustoja kariškų spalvų visureigis. Jie matosi pasirengę kelionei į šiaurę. Tik brezentu dengtoje atviroje priekaboje Rendele genties karys, laikantis šautuvą. Susėdom šalia kitų dviejų keleivių ant anglių maišų, ir lyg pasirengę traukti. Įdubusių skruostų sijonuotas vyriškis, vilkintis kamufliažinius kiek apdriskusius marškinius ir kiek patįsusiomis skylėtomis ausimis automobilį (gal ir mus jame) saugos nuo galimų pavojų.

Kiniečių tiesiamas kelio asfaltas baigiasi, prasideda jojimas duobėmis. Toks jis išliks dar keturis šimtus kilometrų, iki pat Etiopijos sienos. Po kelių dienų laigymo per duobes, nugaros ir rankų raumenys (laikais stipriai įsitvėrus, kad kartais galva nesitrenktum į geležinius visureigio stogo balkius, ir kad ramiau nusėstum ant anglių maišų) kaip po gero sporto. Triukšmas, tratėjimas, dulkės nė kiek nesustabdo tos pačios genties kaip automobilį saugantis karys, pakeleivių plepėjimo.


Ilgas ilgas laukimas viduryje nieko. | Lonk long wait in the desert. Tuos du šimtus kilometrų nuo Isiolo iki Mersabit, miestelio kalnuose vidury dykumų keliavome geras šešias valandas. Atvažiavome jau temstant. Vėsu, mat kalnai. Išėjome už miestelio, ir greitai surentėme palapinę. ‚Bus šalta‘, kalbėjo praeinantys vietiniai. Niekis, ištversime.‚Hienų yra?’ ´Vaikšto čia kelios´. Kaip nors, pavargę kaip arkliai sugriūnam į palapinę.

Kiniečių statomas kelias į Etiopiją - nepabaigtas ir nežinia ar kada bus užbaigtas. | The chinese are making the road here, but who knows how many decades it will take them to finish it. Pokalbio eigoje paaiškėja ir jo motyvai pasakoti apie vietinę kultūrą. ‚O mano seseriai‘ – parodo skara apsidengusią gražią merginą – ‚neišeitų kokios stipendijos? Ji galėtų jus pakviesti atsigerti pieno. O man neišeitų žmonos Europoje surasti?‘ jis matai turi visą pageidavimų sąrašą. ‚Moterys Europoje valgyt nedaro, jos dirba‘ nukerta Karolis. ‚Kaip valgyt nedaro?‘ su siaubu klausia smalsuolis ir net piktokai dėbteli į mane. Juk aš matyt viena tų egzempliorių, kurios nedarytų vyrui valgyt. ‚Na čia tai jau nesąmonė‘ dar bent dešimt minučių šis negalėjo patikėti tokia neteisinga europine kultūra. ‚Galų gale, kodėl nevažiuoti dirbti į Nairobį, kam ta Europa?‘ klausiam. ‚Juk ten daugiaaukščiai, darbo galimybės‘. ‚Matot, Nairobyje gyventi sunku. Na taip, ten reikia dirbti‘. O Europoje matyt dirbti nereikia. Matyt čia pinigus kaip mango derlių nusiraškai. Mūsų pokalbiai su tokiais prašančiais bendrakeleiviais ar praeiviais matyt darosi ironiškesni. Bet tai jau kur kas geriau nei pykti. Na ką darysi, kad taip mąsto, bet mes į pinkles ar ant vandens rašytus pažadus tikrai nesinersime. Tegul žino, kad yra ir kitokio plauko europiečių, ne turtuose besimaudančių, o paprastų kaip du šilingai.

Tik kad ta naktis bus labai jau su pertraukomis. Pirmiausia įžanga su hienų sriūbavimu inkštimu kaukimu. Tebūnie jos už kokio puskilometrio ar net viso kilometro, tačiau vis tiek baugoka. Apie jų elgesio ypatumus išmanome nedaug, o legendos byloja visko. Kai kurie sako, žmonių jos nepuola, o kiti liudija kitką. Na bet mes juk saugiai, palapinėje, ar ne. Po kiek laiko ‚mazungu mazungu‘ (baltasis baltasis) pradeda šnibždėtis keli praeiviai. Gili naktis, ir visi padorūs afrikiečiai jau seniai miega. Todėl tokie pasivaikščiotojai nesmagūs. Krenkštelim, suprask, nemiegam, ‚hello‘ suprask, viską girdim. Šie kažką tarpusavyje subalbatuoja, tikėkimės ‘maunam lauk’ ir palieka mus ramybėje.

Dulkėti, duobėti ir sunkiai pravažiuojami keliai šiaurės Kenijoje. | Dusty, bumpy and sometimes hardly passable roads to the north. Na o pabaigai stiprus lietus. Šis nėra toks mandagus kaip gal tik išdykauti sumanę praeiviai ar galiausiai nutilę hienos. Šlapias niekadėjas trankė mūsų palapinės stogą visą likusią naktį. Garsiai, be gailesčio, be pertraukos. Rytas. Iškiši nosį lauk, o jau keletas smalsių vaikų paskendę rūke. Iš kažkur ir dar vienas karys su šautuvu stebi, ką čia mes veikiam. Po tokios kiauros kaip rėtis nakties, norisi tik susiriesti į kamuoliuką ir niekur neiti. Bet mašinų šansai čia kaip Veneros planetą išvysti, todėl reikia greitai eiti į kelią. Rūkas, vos matai vieną ar kitą kraštą. Juk nesvarbu, kad esame dykumos viduryje, tačiau aukštai kalnuose, tad čia maloniai vėsu, bet ir niūriai drėgna.


Anksčiau šis kelias buvo dar labiau apleistas. Dabar čia išvysi ne vieną kiniečių – kenijiečių perspaustus visureigius, mat šalis galų gale pradeda tiesti asfaltuotą kelią. Kad kitais metais jau bus nutiestas sunku patikėti, bet prisiminus, kokio ilgio keliai kaip grybai po šilto lietaus randasi pačioje Kinijoje, nereikia manyti, kad beviltiška. Tokie kinietiški keliai nuo Zambijos iki pat Etiopijos vietiniams gyventojams tikriausiai kelia pagarbą ir susižvavėjimą geraisiais dosniaisiais kiniečiais. Kad ir kokia mūsų maloni patirtis su šios šalies gyventojais, mums jau kelia klausimą, ir ko gi ši milžinė šalis nori Afrikoje. Jie taikiai ramiai įsiknisa į vietinių gyvenimą – juk keliai, žemdirbystės projektai jau lenkte lenkia kitų vakariečių dosnumą, bet už dyką būna tik sūris pelėkautuose. Po Azijos tai jau trečiasis kontinentas (Pietų Amerikoje irgi gausu kinietiškų dovanų apraiškų), taip stipriai besidraugaujantis su vietiniais. Ar tik nebus kinų socialistinė imperija gerokai peršokus visų kitų vakariečių įtaką? Vietiniai džiaugiasi dar smala kvepiančiais keliais, kurie tikriausiai net ne jiems atneš pinigus. Tik kad vyriausybė po to išgalėtų juos lopyti.

Įvažiavus į Tanzaniją. | Just after entering Tanzania. Malavyje ir Zambijoje pripratome prie žmonių ir viskas tapo sava ir pažįstama. Ten net ne vienas senolis moka šį tą paporinti angliškai, žmonės gal ir paprašo šio bei to, bet šiaip šalys labai draugiškos ir malonios keliauti, tebūnie ir pavargsti nuo minių vaikų, klykiančių mazungu. Tazanija – šalis didelė, o kalba žmonės tik suahiliškai su keliomis išimtimis. Bet vairuotojai linksmi ir draugiški, stodami iškart ruošia sėdynes pakeleiviui, visai nepykdami, kad financiškai neprisidėsime. O vaizdais norėtųsi mėgautis nuo dviračio sėdynės, lėtai. Kalnai ir slėniai, šimtamečiai baobabai, masajai, genantys bandas. Priartėjame prie Mbejos, pirmosios mums nakvynės Tanzanijoje. Ir vietoj šlapios nakties palapinėje mes tą vakarą netikėtai pakviečiami į tikinčiųjų šeimą. Buvę bankininkai, dabar verslininkai, per televizorių stebi iš Nigerijos tiesiogiai transliuojamus pagydymus, o mes jau po ilgo laiko mėgaujamės karštu dušu (pirmasis Afrikoje!), žuvies vakariene ir istorijomis apie įkvepiantį pirmąjį Tanzanijos prezidentą bei kylančią šalies ekonomiką. Lekiant pro nuostabius Kenijos laukus atsiveria neįtikėtini gamtos ir žmonių vaizdai. Kas maudosi, kad plauna drabužius. | Driving through the wanderful Kenya's surroundings beautiful sights appear. Taigi vienas tų visureigių sustoja, tačiau ne kiniečių pilnas, o patsai viršininkas etiopietis, prižiūrintis visų darbų eigą. Su juo nušuoliuojame dar šimtelį kilometrų ir kelioms valandoms vidury dykumos įsitaisome netoli darbininkų stovyklavietės. Viršininkas mus pagloboja, jei nesusitranzuotume nieko, galėtume toje stovyklavietėje ir pernakvoti. Žiū, kiniečiai jau geriausi mūsų draugai, aprodo galimą mūsų rezidenciją, mat aplink gyvatės ir skorpionai. O mes einam į kryžkelę dykumoje laukti savojo transporto. Jau gerokai įsidienojo, todėl karšta taip, kad net garuoja nuo kelio. Tolumoje linguoja kupranugariai, jų kaimenes čia gano piemenys. Karolis negali atsistebėti jų kojų ilgiu. Anei jokio medžio, todėl po valandos kepinimas jau gerokai įsikyrėjęs, traukiam savo raudonus paklotukus ir renčiam pavėsinę. Iš akmenų pastatom vieną sienelę, iš kuprinių kitą, ir taip jau tos valandų valandos laukimas nebebauginantis. Po gero pusdienio sustoja dar vienas visureigis, aišku, prisodintas kiniečių. Iš to, kaip jie aktyviai diskutuoja apie kelią labiau nei apie dykumą ir tolumoje esančius kalnus, galima suprasti, kad jie greičiausiai čia irgi kelių tiesimo reikalais. Iki pat Mojalės tas šimtas kilometrų truko bent keturias penkias valandas jojimo, šliaužimo, strigimo purve (kas sakė, kad čia dykuma), ir jau kai pasiekėme pasienio miestą, visai sutemo. Ant kelio prabėga hiena, palapinė dar vakar sulūžo, nieko nelieka kaip tik eiti į vietinį viešbutuką už kelis dolerius ir gerai išmiegojus, pasirengti naujai šaliai. Etiopija, mes jau šalia. Tazanija – baobabai, išprotėję vairuotojai ir naivūs baltųjų medžiotojo spąstai gegužės 8, 2013 • LT • pagal Evelina 0 Komentarų Tanzanijos atkarpą įveikiant tikriausiai reiktų odę gamtos grožiui dainuoti ir siaubo filmą kurti apie pražūtį besivaikančius vairuotojus. Šioje šalyje matėme daugiausiai nuriedėjusių nuo kelio sunkvežimių ar autobusų. Mbeja – Iringa: vairuotojai dėl mūsų pakliūna į bėdą

Evelina. Kitą rytą gerokai paėję – smagūs tie rytiniai pasivaikščiojimai, kai gamta amą atimanti – įšokę į sunkvežimiuką riedam kalnais. Sustabdo mus čia ne viena policininkų komanda, kuriai kaskart vairuotojas turi paruošęs nedidelę, tačiau stabilią sumelę. Atrodo tarsi važiuotum pro kelių mokesčių būdeles, ir tvarkingai susimokėtum. Žmonės kalba, taip būdavo ir Lietuvoje. Uf, kažkaip net ramiau širdy, kad iš to jau išaugom, ar ne. Reiktų tik gydytojus, politikus ir teisininkus išauklėti, ir turėtumėme visai taurią visuomenę. O Afrikoje korupcija sulig kiekviena šalimi gausėja. Vienoje stotelėje matyt mokestėlio neužteko. Sustabdytas vairuotojas ko tai aiškinasi, o netikėtai ateina pareigūnė pakalbinti ir mūsų. ‚Šiame sunkvežmyje galimi tik trys keleiviai, o jūsų keturi. Mes areštuojame vairuotoją. Bet jis


ginasi, sako, kad iš jūsų pinigų neėmė, ir jums tik padeda pavežėdamas‘ atraportuoja . ‚Tikrai taip!‘ net choru pragystam. Vairuotojas neareštuojamas, ir mes lyg kaltę lyg ką jausdami toliau riedame.

Prie baznycios. | A night by the church.

Morogoro

Jau saulė slėpsis tuoj už kalnų, tad pats metas ieškoti nakvynei vietos. Tokia netikėta sėkmė prie vakardienos bažnyčios, gena iešoti vėl saugumo. Ant vienos kalvos tolumoje bažnyčia. Ilgai negalvodami drožiame tiesiai prie jos. - Gal galime čia kur nors pasistatyti palapinę? Vienai nakčiai. - Jūs krikščionys? - Katalikai. - Aa, mes liuteronai, bet ten apačioj yra katalikų bažnyčia‘ lyg ir smalsiai, lyg ir įtariai į mus žiūri prižiūrėtojas. -Bet mums gi nesvarbu, prie kurios bažnyčios pernakvoti – budistų, krikščionių ar musulmonų -Jums ką, nesvarbu?‘ iš pradžių sutrinka prižiūrėtojas. Tiesą sakant, šioje kelionėje mums tikrai nesvarbu prie kurių žmonių prisiglausti, su kieno ar kokia mašina važiuoti. Kuo platesnė patirtis, tuo labiau mes galime suprasti pasaulį. - O jūs rašot istorijas? - Rašom. - Aa. Gerai. Pasitarę su dar vienu viršesniu, jie pasitarę randa mums mielą vietelę (‘nepamirškit mūsų paminėti’), ir mes tuoj pat surenčiam savo gūžtą, atsisukusią į vakarėjančius kalnus.

Anksčiau vienas vairuotojas temokėdamas vos kelis angliškus žodžius, mums persigandęs aiškina – ‚tik neikite per Mikumi parką, ten liūtai liūtai‘ (mat Afrikoj kažkaip mėgstam pasivaikščioti keliais, iki tol, kol ką susitranzuoji). Nors kelias eina tik per 50km parko atkarpą, pro sunkvežimio langą spėjam pamatyti ir žirafų, dramblių ar zebrų. Nei brangaus safario mokėti reikėjo, o tas natūralumas panašiai kaip Kanadoje bizonai ar meškos ar Australijoje kengūros tik sukuria tą iliuziją, kuria galima nors šiek tiek pasimėgauti, kad tarp žmonių ir gyvūnų bendra nepikta egzistencija galima. Morogoro: Santa ir Kevinas ‚privalumai, o ne nepriteklius‘

Skuodimas nuo policijos bei netikėtas safaris Jauni sunkvežimio vairuotojai ilgai nesiderėjo – nemokamas pavežimas tai nemokamas. Greit susirangėm ant gulimosios dalies. Judėsim iki pat Morogoro, kuriame ketiname pasiilsėti pas draugę, tad ramiai atsipučiam. Čia tik pirmam pusvalandžiui. Įdomu, ką sakys pareigūnai, pamatę, kad sunkvežimis neturi nei vieno veidrodėlio. Ak, taip, yra vienas, rodantis priekinį ratą. Jei vairuotojui įdomu, kas dedasi už sunkvežimio, juk yra langas, per kurį smagiai gali žiūrėti, lenkia tave kas ar ne. Pareigūnai, aišku stabdo. Šiai komandai nė motais, kad techninė būklė yra švelniai tariant silpna. Bet sako, būna ir prasčiau. Sako, kai kurie vairuotojai net naktimis važinėja be žibintų. Netrukus kitas pareigūnas irgi stabdo mūsų sunkvežimį, tik šįkart vairuotojui neatrodo, kad reiktų sustoti. Tad jis ir pravažiuoja. Pareigūnai įsižeidžia, puola vytis. Pralenkę mašiną, blokuoja. Vairuotojas nepasiduoda, bando laviruoti. Deja, kelią pastoja kiti policininkai, tad nori nenori nepaklusniesiems tenka stabdyti arklius. Na, mums jau smalsu, kuogi baigsis šios gaudynės. Iš pradžių pareigūnai kaip žiežulos puola jau dabar visai žioplai atrodančius vairuotojus, netgi atbėga pas mus užuojautos ir supratimo, kad mes paliudytume, kokie niekdariai anie buvę. Bet pinigai visagaliai nuplauna bet kokią vairuotuojo nuodėmę, ir žiūrėk, mes toliau sau riedam pro baobabus slėniuose, springdami nuokalnėse.

Misionieriai: Santa iš Latvijos ir Kevinas iš Barbadoso. | Missionairs: Santa from Latvia and Kevin form Barbados. Santa, latvė draugė nuo ankstesnių laikų. Prie jos gyvenimo prisiliesti Afrikoje smalsu. Keliaujant nori nenori atkreipi dėmesį į tai, kad ne visada lengva, kai esi baltasis ir nuolat gauni beprotiškai daug dėmesio, kurio visai netrokšti. Bet mes tik prakeliaujame, o Santa apsisprendė gyventi čia neribotam laikui. Kaip ji jaučiasi dėl to? Kaip sekasi įsikurti ir bendrauti kultūriškai tarpusavyje? Kaip vienas keliaujantis draugas sako: keliauti šalyje yra viena, o joje gyventi ir įsikurti ilgesniam laikui, visai kas kita.


Į Tanzaniją Santa atvažiavo prieš pusantrų metų. Tačiau nusėsti čia ji visai neketino, atvažiavo laikinai savanoriauti vienoje vokiečių misionierių organizacijoje. Iš pradžių ji dirbo su vaikais mažame kaimelyje. Tačiau likimas pasisuko taip, kad čia ji sutiko misionierių Keviną iš Barbadoso, taigi jų gyvenimo keliai susijungė. Santa apsisprendžia palikti gyvenimą Latvijoje ir pradėti visiškai naują etapą Afrikoje. Su abiem kalbėjomės apie viską: sunkumus ir privalumus gyvenant čia, apie pagalbos ypatumus Afrikai. Kai kuriomis mintimis pasidalinsime. Juolab, kad pagalbos Afrikai tema mūsų nepalieka nuo Malavio iki Tanzanijos, ir greičiausiai dar ilgai lydės. Tai ne vienos šalies, bet viso kontinento, o ir viso taip vadinamo besivystančiojo pasaulio tema.

Kitas sunkumas būti baltuoju, arba iš vakarų pasaulio (Kevinas – juodaodis, tačiau deja išgyvena panašius kultūrinius skirtumus ir sunkumus), yra tai, kad žmonės nuolat galvoja, kad tu esi turtingas, ir žinoma pasidalinsi su neturtingais. Gal tai ateina iš kultūros – vienas giminėje turtingesnis, tad be kalbų rūpinsis likusiais giminaičiais. Nesakome, gerai tai ar blogai, tačiau tokie lūkesčiai tikrai gali sudaryti sunkumų tame, kad kiekviena rengiama draugystė regis veda į akligatvį. Anksčiau ar vėliau – nesvarbu, esi žmogus iš gatvės ar pažįstamas pastorius – vis tiek anksčiau ar vėliau paprašys pinigų. Kartais, tiesiog atsiųs žinutę: man reikia pinigų mano mokslams, gali duoti? Parapijai reikia šviesos ir t.t. Tada nebesupranti, ar nauja užmezgama draugystė reikš, kad manimi bus galima pasinaudoti, ar žmogui nuoširdžiai rūpi, kuo gyveni, ir santykis turi ilgalaikę vertę. Štai tokie kultūrų prasilenkimai gali būti sudėtingi ir varginantys. Kita vertus, bendruomenės stiprumas ir žmonių bendrystė skaidrina nuotaiką, leidžia lengviau ištverti sunkias akimirkas. Santa vis dar keliauja tuo pažinimo keliu. Santa ir Kevinas – misionieriai, tad natūralu, kad jų darbe yra ir klausimas apie davimą. Tačiau neapmąstytas daiktų dalinimas gali atnešti mažai naudos. Santa pasakoja. Masajams vakariečiai padovanojo saulės bateriją, kad galėtų gaminti maistą nepirkdami medžio anglių. Tačiau aplankius juos dar kartą, jie vis dar gamindavo maistą viduje naudodami senąjį medodą. Naudojant saulės bateriją turi gaminti lauke, o jei gamini lauke, tai būtinai eidami pro šalį žmonės užeis ir teks juos vaišinti, taigi mes nuolat būsim alkani.

Skype. Šnekant su tėvais. | Skype. While talking to parents. Gyventi Tanzanijoje gali atrodyti smagu, egzotiška. Vaisių ir daržovių įvairovė, saulė šildo nuolat, nepalyginsi su baltiška trumpute vasara ir šilumos badu. Mes ir patys jaučiame, kad pripratome nuolat šildytis saulėkaitoje, ir priimi tai, kaip savaime suprantamą dalyką. Kokie sunkumai lydi gyventojus iš kitų kontinentų, apsigyvenančius čia. Afrika – įvairiaspalvė ir labai gyvybinga. Žmonės gyvena bendruomenėse, ir nejučia pats esi įtraukiamas į jos gyvenimą. Tačiau esam baltietiško kiek atšiauriaus krašto, kuriame natūralu yra turėti savo erdvės – tiek fizinės, tiek psichologinės. Kai esi baltasis, o ypač balta moteris, gyventi nėra taip paprasta. Kartais norisi likti nepastebėtai, o aplinkui visi ‘mazungu daro tai, žiūrėk mazungu daro tą’. Tikriausiai panašiai jaučiasi ir žvaigždės, nuolat stebimos ir aptarinėjamos. Tikriausiai visi tą patyrę, pasakytų, ak, kaip norėčiau būti tiesiog nepastebimas, pilka mase.

Sesau plantacija. Augalai naudojami virvėms ir krepšiams daryti. | Sesau plantation. The plant leaves are used to make ropes and baskets. Štai ką reiškia, kai vakariečiai nežinodami vietinės kultūros, bando daryti gera. Kartais atrodo, kad tiesiog norėtųsi palikti juos ramybėje, kad jie vėl iš naujo atrastų savąjį gyvenimo kelią kaip kad per amžius gyveno ir dažnai kur kas geriau žinojo, ką daryti ir ko nedaryti, ko saugotis ir kaip numatyti įvykius. Bet kadangi tiek daug geriau išmanančių geradarių kaip jūra plaukia į jų kiemus, kas beliko vietiniu. Kai rašytojas Theroux kalbėdamas apie savo kelionę per Afriką ‚Dark Star Safari‘ knygoje rašo, kad net ir vietiniai gydytojai nebeišgali dirbti, nes atlyginimas per mažas. O kam kelti vietiniams gydytojams atlyginimus, jei vakarų remiamas gydytojas gali dirbti už dyką, remiamas vakarietiškos organizacijos.

Gatvės vaizdas. | While in the streets.

Santa dirbusi kaimelyje su vaikais. Kai atvažiuoja turtingų amerikiečių grupė ir pradeda kalbėti: oj, kokie jūs vargšai, o jūs neturite to ir to, ir tada užpila vaikus žaislais, o tai tik žaloja vietinių supratimą apie laimę, mokymąsi, turtus ir visa kita. Vaikas nebus laimingas, nes jis užuot laimingas gainiojęs kamuolį per kiemą norės ir norės to daikto, kurį matė pas europietį. Kaip dviračiu apkeliavęs pasaulį A. Humphreys sako, vaikui nereikia daug – maisto, namų, mokytis, meilės ir juoko. Ar manote, kad vakarietis vaikas turintis didžiulį pliušinį meškiną laimingesnis už ritinėjantį padangą ar krykštaujantį afrikietį besisupant ant šakos. Matėm iš vielos lankstytas mašinėles su ratukais nuo butelių kamštukų. Ir jie tikrai neprasčiau rieda, o įmuštas įvartis savos gamybos kamuoliu iššaukia tokias pačias emocijas. Baltieji daro vietinius nelaimingesniais, įprišdami patį pražūtingiausią norą turėti daugiau, naujau, ypač daiktams, kurių jiems visai nereikia. Kevinas dirbantis misionieriumi, kalba apie tai, kad vietiniai užuot matę nepriteklių – juk atvažiuojantys nuolat užjaučia, kokie jie vargšai, suvoktų savo stipriąsias savybes. Parodydami mažų pajamų žmonėms per žodžius,


darbus, o svarbiausia jų klausantis, kad jie yra žmonės su unikaliomis dovanomis ir gebėjimais, mes galime būti pagelbėti atgauti jiems orumą, ir išgyti nuo savo pasididžiavimo jausmo.

Dabar lietingasis sezonas tad ir pievos žydi. | Now is the rainy season so everything is lush green.

Tanzanijos idilė. | Idilic view. Kaip autoriai Cobart ir Fikkert pabrėžia, kad jei mes tik gydysime simptomus ar neteisingai diagnozuosime ligą, mes nepagerinsime situacijos, o tik ją labiau sugadinsime. Mes dažnai projektuojame savo idėjas apie tai, koks yra priimtinas gyvenimo standartas ir mes stengiamės greitai pataisyti situaciją, dalindami pinigus. Nors mąstantys vietiniai mano, kad tai nėra išmintinga ir kuria priklausomybę. Bandymas pripiršti kitiems, kad tavo mąstymas yra aukštesnis nei kito, kuria nemalonų reiškinį, angliškai vadinamą paternalizmu, arba jausmą, jog esi viršesnis už kitus. Išteklių srityje tai pasireikšų dalinant nemokamus drabužius, kai tuo tarpu vietinis drabužių siuvimo verslas gali bankrutuoti, o vietinė kultūra tampa nubrizgusia vakarietiško pasaulio parodija, vietoj spalvingos vietinės kultūros. Dvasinė viršenybė būtų ta, kad mes įsivaizduojame geriau žinantys ir suprantantys. Pavyzdžiui, vakarų fermeriai galvoja, kad vietiniai Daugumos (o kitaip besivystančio) pasaulio ūkininkai elgiasi neracionaliai, augindami vidutinį derlių nešančias rūšis, kai tuo tarpu tai buvo pats racionaliausias būdas, nes įvairesnės rūšis dažniau turėjo nestabilų derlių, kas reikštų tiems ūkininkams netgi badą.

Kristoferis ir Emanuelis draugiškai ir suokalbiškai mostelėjo lipt į prabangų visureigį. Iki Arušos aštuoni šimtai kilometrų, tad mes susiplanavome kelionei iki jos bent dvi dienas. Šie didvyriai ketina tai įveikti dar iki tamsos, o mes įlipome jau gerokai įdienojus. Draugiški jie išliko iki pat galo, gal ir gera ta jų dūšia, tik jau ego užaugęs sulig kalnais. Dirba jie tanzanito (vienintelio tokio akmens visame pasaulyje) kasyklose, todėl uždarbis palyginus su kitais vietiniais nemažas. Galų gale, ir tėtis pasirodo aukšto rango pareigūnas, tad išdykaujančiam keliuose sūnui neatrodo didelė bėda būti sustabdytam. ‚Mes su broliu susitarėm, kad važiuosiu 120-140kmh greičiu‘. Greit jis užsimiršta, ir nesvarbu lygus kelias ar kalnuotas, pučia jis virš 160kmh. ‚Jei japonai sukūrė mašiną su 180kmh spidometro parodymais, reikia tokį ir išbandyti‘ juokauja jis, bet jei kelias būtų bent kiek lygesnis, jis tikrai patestuotų. ‘Nepergyvenkit, aš profesionalus vairuotojas. Jei ką sakykit‘. Su broliu jie lenkia jau antrą viskio butelaitį. Pakeliui matai nusivertusias mašinas ir sunkvežimius. Įsitveriam į sėdynes, ir gražūs Tanzanijos vaizdai jau nebe galvoje. Geltonos kraštinės juostos jau seniai nebe kraštinės. ‚Vis tik gal jūs taip nelėkit‘ neištveriam linksmųjų kalnelių adrenalino dozės. ‚A, gerai gerai. Sutariam 120kmh?‘ Geriau nei nieko. Bet kai įpykęs ant´kvaišų‘ vairuotojų, besipainiojančių jam kelyje, ir vos nesusidūręs su vienu jų, mūsų nervai nebeišlaikė. ‚Jūs jau gal sustokite, mes išlipsim‘. Ir nors pakeliui vėliau nematėm nusivertusio brolių automobilio, tikriausiai jie parvyko sėkmingai, tačiau tuos likusius šešis šimtus kilometrų mes riedėjome lėtai ir su pasimėgavimu. O išlipę dar ilgai mes ėjome keliu, mėgavomės tvirtu pagrindu. Tebūnie mes neišlaikėme baimės egzamino, tačiau ramiai kvėpuoti yra didžiulis malonumas.

Kai kurie vakariečiai atvažiuoja nudirbti darbų už vietinius, tarsi vietiniai negali patys negali to padaryti. O vadovavimo viršenybė – tai norėjimas greito rezultato ir pokyčių, kai tuo tarpu čia žmonėms svarbiausia yra ne rezultatas, o procesas. Mums jau pradeda atrodyti, kad kuo mažiau vakariečiai kišis į kitų reikalus, tuo sveikiau bus vietiniams. Dar es Salaam – taksisto pinklės Nusiplūkę nuo vizų medžioklės – nesėkmingai Sudano ir Egipto vizas mes bandėme gauti Tanzanijos sostinėje – mes jau ketinome ramiai susėsti pietums. Iš kažkur atsiradęs tvarkingai apsirėdęs vyriškis iš pradžių lyg niekur nieko pasiūlo parodyti vietą, kur galima papietauti. Prisijungia ir pats, nors nieko nevalgo. Išklausinėjęs (prie to kaimeliuose mes esame jau įpratę), ką veikiame ir kur keliaujame, jau kalba su mumis it senas draugas. Staiga iš kažkur atsiranda dar vienas – regis jo kolega. Jie mat taksistai. Išgirdęs mūsų bėdą, draugelis jau suokia, kad turi pažįstamą Etiopijos ambasadorių, ir kad jis kažkur už miesto, ir tikrai mums suveiks Etiopijos vizą. ‚Cha, Etiopijos ambasados gi net nėra Tanzanijoje‘. ‚Bet aš tikrai žinau vieną, jis jums sutvarkys reikalus‘. Na ne, drauguži, tu važiuok, o mes jei sumąstysim, tau paskambinsim. Iš kur tas dangiškas naivumas, kad patikėtumėme tokiomis pasakomis. Atsargiai reikia didmiesčiuose, tokių nekaltų regis istorijų žinome, todėl tokių pagalbininkų reikia saugotis. Nuo Morogoro iki Arušos – pragaras kelyje

Masai genties vaikas gano ožkas. | Masai kid looking after his sheep. Iki Arušos vykom pamažu. Kilimandžaras deja šiuo lietinguoju laikotarpiu visas apgaubtas debesimis, tad nors buvome taip arti jo, tegalėjome įsivaizduoti jo didybę ir snieguotą kepurę. Jau priartėję prie pat Tanzanijos – Kenijos sienos, Namangoje aptinkame mažą bažyntėlę su ramybę spinduliuojančiu pastoriumi Moze. Tik ir jis užrašydamas savo kontaktus, nepamiršo paminėti banko sąskaitos. Nesvarbu, kaip nuskurę atrodom dabar, matyt esam nenuplaunamos baltųjų padermės. *Steve Corbert ir Brian Fikkert: when helping hurts. How to alleviate poverty without hurting the poor and yourself. Malavis: baltas ir juodas pasaulis. Duoti Afrikai pinigų ar neduoti gegužės 7, 2013 • LT • pagal Evelina 0 Komentarų Prašanti Afrika


Sako, Afrikoje žmonės prašo pinigų. Zambijoje vaikai ar suaugę stebėdavo mus smalsiai, bet nė kvačos nemaldavo. Oriai palydėdavo žvilgsniu, domėdavosi kelione, nors gal ir jiems buvo sunku suprasti, ko gi bastomės po pasaulį.

Grifinas dirba Go! Malawi organizacijoje, kaip ir daugelis kitų, remiamoje amerikiečių. Jų pastangomis gabiausi mokiniai gauna stipendijas ir gali tęsti studijas vidurinėje mokykloje, už kurią šiaip jau reikia susimokėti. ‘Kai tik atvykom dirbti į šį regioną, žmonės į mus žiūrėjo nepatikliai. Nebuvome labai populiarūs, juk nedalijome pinigų kaip prieš mus buvę škotai. Mes siūlėme ne pinigus, o galimybę mokytis. O jei jau įpratai gauti dykai, kam gi vargti mokantis…‘ Grifinas nė nežinodamas užkabino labai jau mums jautrų siūlą, kurį vyniojome nuo pat Malavio prieigų. ‘Tai sakote, kad vakariečiai duodantis grynus pinigus, pridaro žalos daugiau nei naudos?’. ‚Tikrai taip‘. Grifinas tikina, kad dažnai pinigai ne tik nusėda apsukrių organizacijų vadovų ir pavaldinių kišenėse. Štai kad ir prieš mane dirbęs Go! Malawi vadovas buvo patikėtas amerikiečių šiam svarbiam darbui – rūpintis vaikų namais. Nusipirktas prabangus automobilis, reklaminė kampanija ir postas valdžioje – šio darbo rezultatai. Tokių organizacijų gausu. Dažnai vietiniai tegauna vos 25% visų jiems skirtų pinigų.

Tolumoje tolumoje Malavio ežeras. | In the far far distance Lake Malawi. Malavis viena silpniausiai išsivysčiusių šalių, todėl galėjome tikėtis, kad bus kitaip. Bet ne taip greitai. Dar nė kojos neįkėlus, pasienio pareigūnas, jautęs, jog jis nudirbo didžiulį darbą skambinęs savo viršininkui pasiklausti to, ką pats turėjo žinoti, pabaigoje pradeda gailiai kniaukti, kad artėja šventės, ir mes juk galėtumeme kažkaip prie jų prisidėti. ‚Sakome, relgija neleidžia‘. ‚Na jeigu taip…‘ Pareigūnas kaltai nusišypso. Šitaip atvirai asmeniškai prašė pinigų tik Kirgiztano policininkai, norėję išgerti kavos už mūsų atseit neleistiną pasisėdėjimą ant miesto pievelės. Tas jausmas, jog būsime baltieji bankomatai ar bilietai į Europą, buvo užanstpauduotas šimtas metrų už sienos. ‚Give me my money!‘ (Duok man mano pinigus!) vaikų būrelis apstojo mus, ramiai užkandžiaujančius. Ir kas per velnias tuos vaikus primokė tokio pasisveikinimo? Keliautojas A. Hamfris (Alistair Humphreys) mindamas dviračiu per Etiopiją, vargo terorizuojamas. ‚Vadinkite mane senoviškai mąstančiu‘sako jis, ‚bet aš pratęs prie ‚labas rytas‘. Taigi sakysite, matyt prašo duonai kasdienei. Matysim. Visi atsakymai paaiškės po truputį, it po vieną svogūno lukštą atplėšime kertines Malavio bėdas. Grifinas: mes norime verslo pasiūlymų

Kaimas kalnuose. | Village in the mountains. Apie davimo žalą mes įsidiskutuojame taip karštai, kad pamirštame, jog prie stalo sėdime per ilgai. ‘Bet žmonės vis neturi ir neturi, nors žinia, kad malaviečiai gauna nemažas dotacijas iš vakarų šalių. ‘ Grifinas neramus šiuo klausimu. ‚Ne dotacijų mums reikia, o verslo pasiūlymų. Norime kaip ir kitos besivystančios Afrikos šalys, kaip Mozambikas ar Etiopija, gaminti, parduoti, ir būti lygiaverčiais verslo partneriais, o ne išlaikytiniais. Bet nuo pat nepriklausomybės laikų, vakarų šalys mums duoda pinigų. Valstybei tai patogu, tačiau mes nesukuriame savo biudžeto. Žmonės nemato prasmės, kam reikia dirbti. Juk tas kas turi daugiau pinigų, su jais pasidalins. Tokio mąstymo bėda išnyra tik tada, kai vakarietiškoms dovanoms iškyla grėsmė. Kai trečiasis prezidentas prieš kelis metus išvarė lauk britų ambasadorių, šaliai iškilo nemaža grėsmė nuskęsti visiškame nepritekliuje. Naujoji prezidentė skrido britų ir amerikiečių atsiprašinėti, tad kažkiek pinigų sugrįžo. Bet žmonės nepasimoko ir darbščiau gyventi nepradeda‘.

Sveciuose pas Grifina. | Visiting Grifin. Paprastoje užeigėlėje užsisakome tradicinės, dar neragautos vietinės košės simos ir daržovių. ‘Vietiniai daug mieliau valgytų ryžius, tik kad kukurūzų miltai, iš kurių ir gaminama ši prėska košė, daug pigesni. Žmonės mėsą valgo tik per šventes‘. Jautėm, kad su Grifinu mes dar apie daug ką galėsime pasikalbėti. Jis išsilavinęs vietinis, daug skaitantis ir žinantis, tikriausiai objektyviau nei bet kas galės papasakoti, kokia situacija yra Malavyje. Juk mums ramybės neduoda nuo pat Malavio sienos vaikai, nuolat prašantys pinigų it būtumėme bankomatai. Gal jis mums nors kiek galės papasakoti, iš kur visa tai kilo, ir ką tai veda.


kokia dar čia išmonė kelnes dėvėti. Šiaip proto jam tiesa užteko, juk net Didžiojoje Britanijoje savo kliniką turėjo, ir karalienei įtiko. Kur šalis ritasi ketvirtajai prezidentei valdant, sunku bepasakyti. Vakare Edna, besišypsanti gabi mokinė, gaunančių Go Malawi stipendiją, mane uoliai moko čičeva kalbos, o Karolis ragus surėmęs šachmatų partijoje prieš Grifiną. Mūsų malavietiška kasdienybė Bent aštuoniasdešimt procentų žmonių Malavyje gyvena kaimuose, o žmonių tokioje nedidelėje valstybėje su kaupu, bent penkiolika milijonų. Tad net ir miškai krūmynai tankiai nusėti molinukais šiaudų kepurėmis. Tereikia vos išsukti iš gerai nutiesto (kaip ir Zambijoje – tai Kinijos dovana) kelio, ir atsiduri pasaulyje, kuriame buitis paprasta, bet švari ir tvarkinga. Kadangi ir mes šioje kelionėje neišrankūs, įsipinam ir į jų gyvenimą.

Evelina & Edna Nors sunkiai dirbti žmonės atpratę, tačiau praturtėti nori, ir ko tik dėl jo nepadaro. Burtininkų ar raganų liepiami, jie pasirengę permiegoti su savo vaikais, iškasti negyvėlių palaikus ar pakenkti albinosui (šiems vis dar atsirūgsta už tai, kad per klaidą gimė balti juodųjų žemėje). Grifinas pakviečia apsistoti viename organizacijos namelių. Riedant groblėtu duobėtu keliu, jau sutemsta. Malavyje Žemės valandos atskirai minėti nereikia – tai atsitinka kas vakarą. Gatvėse gili tamsta, žmonės susėdę ant slenksčių kur ne kur pasišviečia prožektoriais. Bet užtat tokia dangaus gylybė, ko vakarų pasaulio miesto vaikas nė sapnuose nesapnavęs. Namelio priangis nosimi į tolybėse tyvuliuojantį Malavio ežerą. Esame kalnuose, tad ir oras čia gaivus, o ryte atsikeliame debesyse. Tik pravėrus duris, debesys veržias į kambarį, tačiau vos įsiplėšę, jie pranykdavo ir virsdavo gaiva. Prie pusryčių ar pietų stalo, mes nesustodami plepame su Grifinu apie prezidentus, šalies gerovę, viltis ir nuopolius.

Arbatos ir bulkos užkąst į kaimo arbatinę. | Tea and bread break to the small tea house by the road. Arbatinė. Cementinis namelis. Siauras pailgas kambarys. Lentynos, kurių viena nukrauta baltos duonos kepalais. Ant vienos lėkščių suversta plastmasinių puodelių. Medinė lenta, atstojanti stalą ir suolas. Meniu čičeva kalba su keliais angliškais įterpiniais: saldi čiombė arbata su šviežia balta duona. Sugriuvom ant suolo, atsirėmėm į siaurą stalą ir laukiam puotos. Kampe pukši virdulys. Užeigos šeimininkas per sietelį mums užpila arbatos, ir atlaužia geriausios duonos iš pat vidurio, ten kur ji minkštesnė ir puresnė. Pats atsisėda ir kažkur nugena savo žvilgsnį į tolius. Į mus pažiūri vos kartą kitą. Su šypsena jo neprievartaujame, mėgaujamės tyla. Pro praviras duris galėjome matyti pavėsyje sėdinčius vyrus, bežaidžiančius savadarbius stalo (o gal labiau suolo) žaidimus, o iš toliau kiek matėsi pro langą mus stebėjo keletas smalsesnių vaikų. Stabtelime prie tabako lapų džiovyklų. Kaimelio moterys sutūpusios pavėsyje peržiūri lapus, ir veria juos ant baslių, kol šie iš lėto gels. Pauosčius anei jokio cigarečių ar pypkės kvapo. Tabakas čia – žaliasis dievas, nors užklausti, ar patys žmonės rūko, jie purto galvą. Jo eksportas kone didžiausias, tačiau vietiniai naujas bėdas kloja: Europa ir Amerika rūko mažiau, tad ir verslas traukias. Gera tai žinia, ar bloga. Matyt, teks galvoti apie naujas gaires.

Džiovinamas tabakas, viena iš kelių pagrindinių pajamų šaltinių. | Drying the tobaco leaves. It is one of the few local people money incomes. Nepriklausomybę Malavis gavo kur kas anksčiau nei Lietuva, ir ją iš britų išplėšė vėliau diktatoriškai valdęs gydytojas Banda. Jis lyg ir rūpinosi valstybe, juk ir mokslas žengė į priekį, ir žmonės nebadavo. Tik kad jau savivaliavo ir kontroliavo visus kaip kad ir kiti mums žinomi diktatoriai, kurie mano, kad viską išmano patys ir žmonės visame kame turi paklusti ir šiukštu nekritikuoti. Nuo to meto moterys dar ir dabar tik sijonus tebenešioja,


Vaikai vaikai vaikai.. | Kids kids kids... ‚Azuuungu´ vienas vaikų pastebėjo mus, pėdinančius taku. Matyt anksčiau taip vienas kitą perspėdavo apie pavojų, nes tokio greičio korespondencija net internetu nepasiekiama. Iš namelių, kiemų ir miškų išnyra vaikų būreliai, kurie kaip aidas nuvilnija per kaimus. Suprask, baltieji eina. Pajacai, marsiečiai, ar bankomatai, sunku ir nuspėti. Tačiau jei pirmosiomis dienomis tai būdavo linksma pramoga ir mums, ilgainiui tai tampa nepakeliama našta. Ir dar vienas azungu klyksmas tranko kaip plaktuku į smegenis. Juk vaikų ateina ne po vieną, dažniausiai jie pradeda sekti iki gero pusės šimto palikę žaidimus, tėvus, jie klusniai seka mus plačia tankia vora. Kai kada jie paklausia vardo, kiti tiesiog sveikinasi, kai kurie ištiesia rankas, dar vieni pradeda derėtis, gal kokius marškinėlius iš kuprinės galėtume padovanoti. Standartinis mokestis už kelią būtų pinigai arba tušinukas. Vakarais, jei sustodavome prie mokyklos, Karolis palapinę statydavo su smalsiaisiais. Jie drąsiai stebėdavo mūsų gyvenimo smulkmenas. Kartą įdarbinom ir patį kaimelio policininką su mokytoju. ‘Sutemus vaikai paliks jus ramybėje´. Bet jau nuo pat ankstaus ryto jie susirinks ir stebės rytinę mūsų rutiną. O manėm, kad smalsiausi šioje kelionėje bus kinai. Traukiam tolyn. Ilgainiui žmonių, traukiančių tuo pačiu keliu, būriai pradėjo gausėti. Moterys nešėsi skarose įsuktus nešulius ir linksmai sau šnekučiavosi, o vyrai traukė atskirai. Kai pavėsyje susėdę, maigėm užsispyrusius raumenis, prie mūsų privažiavo vienas vietinių. Sužinojęs, kad einame pėsčiomis, jis kaip įkirptas atsiprašinėjo sorisorisori, nes Kotakota jam atrodė esanti per toli, o mūsų transportas – batai, negreitas. ‚Kaip čia jums padėjus‘ susirūpinęs laužė galvą. Ką tik iš anglikonų bažnyčios, įkvėptas gerumo, jis nulekia iki namų, ir atneša dubenį dar drėgnų žemės riešutų. ‚Skubu į laidotuves, nebegaliu daugiau su jumis pasilikti‘. Še tau kad nori, pirmasis, kuris nieko neprašė, nerodė į dantis, kad reikia susitaisyti, netiesė rankos, nepradėjo ilgų įmantrių kalbų, kurios vienaip ar kitaip baigiasi – o gal padėsite uždengti stogą, atsiųsite dolerių iš Europos, suorganizuosite stipendijas vaikams, duosite pinigų kokakolai ar sausainiams. Jis, būdamas pats neturtingas, atneša riešutų ir juos padovanoja. Tai sujaudino. Jis neatrodė turtingesnis nei kiti. Tačiau save jis matė kaip stiprų, pajėgų padovanoti.

Kalnuose. | In the mountains. Toliau sunkiai klibinkščiavome keliu, ir raudonos žemės neplatus kelias greičiau panešėjo į autostradą – ar tik nestrigsime čia tarp tos žmonių gausos. Gal čia tos laidotuvės, kurias paminėjo mūsų geradaris. Prieiname ir mes tą sanbūrį. Moterys sėdinčios ant suolelių aplink apvalius šiaudais užklotus namelius, vaikai ant kelių arba ritinėjasi po žemę. Toje pačioje pusėje ilgos eilės garuojančių puodų, kuriuose tradicinę košę simą plačiais mostais maišo moterys, čirška keptos daržovės, gal net viename tų puodų ir mėsa, nes tik švenčių proga čia žmonės valgo ožį ar viščiuką.. Vyrai kitoje kelio pusėje, pavėsyje susėdę būreliais. Į vestuves ar laidotuves, kaip ir įvairiuose pasaulio kraštuose, susirenka visas kaimas ir virtinė kaimynų. Iš vieno namelio sklinda darnios giesmės. Pavėsyje susėdam jų pasiklausyti.


Smalsios moterys nešančios skalbinius. Neįtikėtina kiek ir ko jos gali panešti ant savo galvų - nuo maišo apelsinų iki ilgų ilgų lentų namui. | Women carying the washed clothes. It is increadible how much they can carry on their heads. Kelios ėjimo dienos per karštą gruntą, leidimasis nuo kalvų taip nuvargino kojų raumenis taip, kad sekančiomis dienomis mes labiau panešėjome į nesuteptus alyva robotus. Stenėdami keldavomės nuo kelio pakraščio, o basi senoliai dažnai mus pralenkdavo. Guodė tik tai, kad mūsų kuprinės kiek sunkesnės nei moterų nešuliai ramiai sau prigludę ant galvų ir nė karto nesumanę nukristi. Jei jau bus mašina, tai būtinai tranzuosim – skamba kaip kokia nevykus fantazija. Per tas pastarąsias dienas prapūškavo čia tik viena greitoji, prigrūsta pakeleivingųjų. Vienintelis visureigis su kunigu ir seselė dar rytą pravažiavo į priešingą pusę. Sekmadienis. Šmėsteli mintis, kad gal jie važiuos atgalios tuo pačiu keliu? Kai po medžiu išalkę godžiai valgėm baltą duoną su tuna (prabanga lyginant su vietiniais), išgirdom tolumoje senokai girdėtą automobilio gausmą. Tėvas Fernandas ir vienuolė Greisė mums sustojo.

‚Matyt mes egoistai, nes keliaujame sau‘. ‚Nepergyvenkite, nieko blogo tame nėra. Tie, kurie keliauja, kad surinktų pinigus, nieko geriau nenuveikia‘, prabilo ant galinės sėdynės sėdinti baltoji. Amerikietė Klarisa Malavyje savanoriauja jau beveik antri metai. Peace Corps organizacija čia turi daug misijų, tačiau ji pasirinko bendruomenėje mokyti žmones, kaip apsisaugoti nuo ŽIV. Iš pradžių buvo labai sunku, nes sveikatos specialistas gydymo įstaigoje nė nemanė, kad moteris gali turėti kokių nors reikalingų žinių ar gebėjimų. Bendradarbiavimo subtilumus purenti užtruko penkiolika mėnesių. Ir dabar, jau artėjant programos pabaigai, ji guodžiasi, kad sugebėjo padėti gal 50 žmonių. Skaudžiausia tiems, kurie koncentruojasi tik į projektus, nes nusivylimų kur kas daugiau. Klarisa bent jau iš bendruomenės gauna palaikymą. Ar situacija Malavyje pasitaisė? Atrodo ŽIV sumažėjo per pastaruosius metus nuo maždaug 12 iki 10 procentų.

Tėvas Fernandas: Afrikoje egzistuoja daug mitų, todėl AIDS vis dar didelė problema Tėvas Fernandas ir seselė Greisė mus iš pradžių ketina pavežėti iki asfaltuoto kelio (jo lygią tekstūrą gali greitai pamiršti, kai trauki dienas gruoblėtu taku), tačiau jiems sustojus viename kaimelių laikyti šv. Mišių, pasiliekame ir mes. Nors parapija nedidukė, tačiau sugužėjus parapijonims į vidų ir užtraukus giesmes, atrodė stogas kils viršun. Dainos ir balsų iš jų neatimsi. Skambėjo jie darniai, ne ką prasčiau it koks ilgai ir kantriai repetuojantis europinis choras. Po šv. Mišių agapė: maišoma sima, vedamos daržovės. Prieš važiuojant tolyn, užsukame pas žmogų, kuriam gyvatė įkirto į pirštą, ir šis dabar panašus veikiau į anglį nei žmogišką mėsą. Gydytojai, sako, gerėja. Kunigas su atlydėjusiais aktyviausiais parapijonimis palaimina žmogų, o paspaudus ranką ligonio akys prašviesėja. Khata Bay. Jos patirtis ir kritiškas mąstymas mus tik skatino klausinėti daugiau. Girdėjome daug įvairiausių, ir labai nemažai neigiamų atsiliepimų, apie kuriuos prabyla žurnalistai ir rašytojai, teigiančių, kad organizacijų darbas atneša daugiau žalos nei naudos. ‚Tiesa‘, ji sako. ‚Kartais matai pristatyta pastatų, lyg ir mokyklos, tačiau vadovėlių, mokytojų tai nėra. Taip ir yra pastatai. Atvažiuoja kokie adventistai iš Amerikos, pastato bažnyčią, išdalina Biblijas ir palieka. O žmonės paliekami interpretuoti kaip tik nori, ir iš to ne kas gaunasi‘. ‚Tai jei organizacijos retai padeda, pinigai tik žlugdo vietinius žmones, kokia gi išeitis?‘ klausiam Klarisos. Matau tik du kelius, ji sako. Arba visiškai atimti dotacijas, nors tada mirtų labai daug žmonių, bet jie bent jau pradėtų dirbti ir mąstyti patys. Kita išeitis – visiškai keisti mokymo sistemą, nes dabar ji palieka žmones neišsilavinusiais. Valstybei kita vertus tai patogu, kuo žmonių situacija beviltiškesnė, tuo daugiau tikimybės gauti pinigų iš vakarų. Be to, situaciją suvokiantys žmonės gali ir sukilti, o politikams tai nepatogu.

Malavio Ezeras | Lake Malawi Kunigas tėvas Fernandas – ispanas misionierius, bet jau 20 metų gyvenantis Afrikoje, Kenijoje, tačiau dabar perkeltas į Malavį. Nors apie Malavį žino jis dar nedaug, juk tik mėnuo, kai čia pradėjo savo darbus, tačiau apie Keniją jis galėtų paporinti nemažai. Visai, kaip ir Malavyje, Kenijoje vis dar daug ŽIV sergančiųjų, nes nors padėtis ir smarkiai taisosi (lytinis ir moralinis švietimas, prezervatyvai), mitų vis dar yra. Pasitikėjimas raganų burtais gydant AIDS, vaikų pradėjimas ignoruojant ligą. Pusryčiaujant tėvas Fernandas dar papasakoja apie Kenijos šiaurę, per kurią ketiname traukti, patikina mus, kad ten nėra taip pavojinga, kaip pietiečiai gąsdina, galų gale jis ten dvidešimt metų pragyveno. Apsistoję kukliuose kunigo namuose greta ligoninės, sukaupiam jėgas galų gale kelionei į šiaurę Malavio pakrante. Kol kas jo vandenis matėm tik iš toli nuo kalnų. Pietinėje dalyje, gąsdina vietiniai, knibžda krokodilai. Ką gi, trauksim į šiaurę. Sako, ten labai gražu. Peace Corps savanorė Klarisa: Malavio problemai išspręsti lieka tik dvi išeitys ‚Jūs einate pėsčiomis, nes renkate labdarai pinigus (kaip tai įprasta vakarų pasaulyje)?‘ didžiule spalvota nertine berete Bobo Marlio kopija mūsų teiravosi tik klestelėjus į automobilį. ‚Oj, ne‘ – lyg kaltai susižvalgėm tarpu savęs.

Babūnas nusileidęs iš kalnų. | Baboon descented from the mountains.


Net ir bendruomenėje gyvenimas ne visada būna lengvas. Nors ji įgijo draugų, tačiau tame tarpe ji dažnai turi gintis nuo vedybų pasiūlymų, mat vyrai į ją žiūri taip: ‘aš jiems esu bilietas į Ameriką’. Atrodo Klarisa dar dėjo vieną tašką mūsų diskusijose apie paramą Afrikai. Keliaujame toliau ir renkame pastebėjimus ir pamąstymus. Krokas iš Zimbabvės: jei pagyventumėte Zimbabvėje bent kelias savaites, ir jūs pradėtumėte jausti, kaip aš

Džiovinama guma. | Drying the rubber.

Mus kelyje pavežėjęs Zimbabvės baltasis rodo savo vaikams kaip gimsta guma. | A man from Zimbabwe that gave us a lift showing his two kids how the rubber is born. ‚Šokit į vidų‘ rodo Krokas. Su vaikais išsirengęs atostogauti Malavyje, buvęs baltasis femeris, gimė ir augo Zimbabvėje. Savo ūkyje kadais turėjo 1000 karvių ir 3000 stručių. Kai prezidentas Mugabė iš baltųjų atėmė ūkius, juos išvarė iš namų, ir Kroko šeima prarado viską. ‚Jų atėjo tiek daug, kad neliko ką daryti, tik palikti viską: baldus, gyvulius, traktorius, ir pradėti gyvenimą iš naujo‘ pasakojo Krokas. Anksčiau mokėsi amato, tad dabar proga kurti naują verslą. Regis prezidentas Mugabė žengia naują žingsnį – nori atimti ir baltųjų verslus. ‚Tad nežinome, kas bus ir ką darysime. Jo, kai ir kitų buvusių fermerių ūkiai nualinti, namai išdraskyti, medžiai nukirsti. Kadangi tai vyksta su visais ūkiais (apie 5000 baltųjų ūkininkų), šalies ekonomika visiškai nusmuko. Anksčiau buvo nutiesti geri keliai, įvesta elektra (pastatyta užtvanka Zambezėje), priauginta miškų. Baltiesiems nebesikišant šalis smunka žemyn, prezidentas tik norėjo gauti balsų, o neturtingųjų gyvenimas jam nerūpėjo. Tai veda į bedugnę, chaosą. Taip, šalis turi nemažai deimantų, tačiau viskas suplaukia į kelių žmonių rankas, o vargšai ir toliau skursta. Gal aš jums skambu, kaip rasistas, tačiau bet kuris baltasis pagyventų čia bent kelias savaites, pasidarytų toks pats, aš jums sakau. Baltieji juodųjų dabar nesamdo, nes jie tik išvagia derlių, todėl jais pasitikėti negalima. Nesakau, kad visais baltaisiais gali, tačiau čia niekuo negali. Krokas karščiavosi, ir nors jautėsi kiek kaltas dėl savo pozicijos, bet atviravo apie savo negatyvius jausmus kitos spalvos žmonėms. Jis ėjo gilyn, jur jau mums gal giliai viduje buvo sunku sutikti, o gal tiesiog suprasti iki galo, tačiau klausėmės tyliai ir iki galo. Jo balse jautėsi didžiulis skausmas dėl praradimo, dėl ateities nežinios. Jis juk Zimbabvės pilietis, čia gimęs ir augęs, todėl negalėjo tiesiog visko mesti ir pradėti savo gyvenimą iš naujo. Net ir keliaudamas Malavyje, ir bendraudamas su vietiniais, atrodė mandagus, tačiau vis tiek jautėsi, kad jo pyktis pereina ne tik Zimbabvėje gyvenančių juodiesiems, tačiau ant visos rasės apskritai. Jie nieko verti, tinginiai. Galbūt tie, kurie labiau išsilavinę, tačiau net ir tie skuba prisikimšti pinigines, todėl apskritai nei vienu negali pasitikėti. Aš suprantu, kad skambu kaip rasistas, tačiau tokia jau mano patirtis. Tiesa, Krokas mums paporina apie bulharzia, bakteriją, kuria galima užsikrėsti maudantis Malavio ežere. Sako, ji ten veši nuo vietinių sisiojimo tiesiai čia pat į vandenį. O po to per nagus gali įsigauti ir į organizmą, o tada jau riesta. Pats turėjo bėdų su kirminais. Tad mes iškart užsukame į artimiausią vaistinę ir užsiperkame piliulių nuo tos ligos. Ir vaistininkas linksi, kad būtinai reikia jų išgerti pasimaudžius tam ežere.

Su Kroku ir jo vaikais išsiskyrėme ties posūkiu į Livingstoniją. Nikos plokštikalnis prie pat Malavio ežero kone įspūdingiausia Malavio vieta. Ir galima numanyti, turistiškiausia. Kempingų čia ne vienas, bet mes laimę bandom prie mokyklos. ‚Iš Lietuvos mes‘, nesitikėdami, kad direktorius ar jo pavaduotojas bent numanys, ant kokio mėnulio kraterio šis kraštas nusėdęs. Aa, sovietų sąjunga, nuo pradinės mokyklos dar prisimenu, labai maloniai ir inteligentiškai prabyla romusis direktorius. Gaila, kad vėliau teko bendrauti tik su vadybos darbą išmanančiu pavaduotoju. Šio žmona ir arbatos termosą mums išvirė, ir vakarienę paprastą patiekė. Kur nors Azijoje mes nenustebtume, ir priimtume tai, kaip nuoširdžią dovaną. Tačiau čia kažkodėl (gal todėl, kad retai nepaprašomi ko nors) uodžiam, kad kažkas už viso to slypi. Ar tik nebūsim ir čia mes kokiame nors verslo sandėryje. Iš tiesų, matyt intuicija veikia puikiai. Mokytojas pasakodamas apie gabius moksleivius ir jų neturtingą dalią, aišku pradeda sukti kalbą apie tai, jog būtų labai gerai, kad mes surastume kokią organizaciją Europoje, dalinančią lobius. Ne verslininkai mes, nežinome, kaip tai veikia, ir tų organizacijų nežinome, tad žadėti nežadame. Nepaisant to, jog pasakojame apie neturtingą Lietuvos kaimų būtį ir buitį, pavaduotojui tai neatrodo labai įtikėtina. Tikriausiai jis mano, kad visuose Lietuvos kaimuose turime po vilų kvartalą, maudomės pieno upėse. Teks jau matyt mums susitaikyti su tuo, kad keliautojų, tiesiog norinčių pažinti paprastą žmonių buvimą čia retai. Arba vietiniams nepasiekiami turtingi Amerikos, Afrikos ar Europos baltieji, sunkiai atrandantys bendrą kalbą su vietiniais, arba gailestingieji samariečiai, kurie tuoj pat puola gelbėti vietinius, kurie tūkstantmečiais gebėjo išgyventi, ir tik jie dabar išgelbės į bedugnę besiritantį pasaulį. Tiesiog praeivių čia nėra, todėl mūsų dykaduoniška stebėtojo būtis jiems neatrodo labai prasminga. Keliaujame tolyn. Jau regis metas palikti Malavį, nes emociškai ir fiziškai jis mus išsunkęs, regis palieka vos vos energijos nusigauti iki Tanzanijos sienos. Fredas ir Hapis: neduokite mums pinigų


Etiopijos zmones. | Ethiopians. Atkankame ir į Etiopiją. Jei tarp Zambijos ir Malavio, Kenijos ir Tanzanijos galėjai įžvelgti seseriškų bruožų, tai Etiopija išdidžiai atsitraukia į šalį ir sako ‘žinote, aš esu kitokia’. Gyvena ji Julijaus kalendoriumi, atsiliekančiu nuo mums įprastojo Grigališkojo septyniais metais trimis mėnesiais. Laiką jie skaičiuoja nuo saulės patekėjimo (šeštą valandą ryte), tad septynios jiems – yra pirma valanda (tiesa, tai ne išskirtinis jos bruožas, mat kelios kitos ekvatorinės šalys skaičiuoja taip pat). Jie net kitokio gymio nei kitos Afrikos šalys, nosys siauresnės, o oda šviesesnė. Žmonės išdidžiai sako – Etiopija yra Afrikos tėvynė. Ir galbūt jie yra teisūs, mat mokslininkai pritaria, kad būtent iš čia žmonijos karavanas per Jemeną pajudėjo keliomis kryptimis Europos ir Azijos link. Nors kalbų čia net 81, tačiau pagrindinė jų yra amhari. Šneka jie švelniai, su caktelėjimais, ir nors klausydamasis radijo negali suprasti nė žodžio, tačiau melodija maloniai užliūliuoja. Raštas yra visiškai savitas, dailus it meno kūrinys. Vyrai naudoja daug kūno kalbos, ypač akimis ir kakta, atrodo net ir tarpusavyje bendraudami patys periimame jų kaktos pakėlimą, antakių kraipymą ar vieną kitą caktelėjimą.

Kalnais link Tanzanijos. | Over the mountains towards Tanzania. ‚Dar niekad nevežiau baltaodžių už dyką. Šiandien ta diena, kai galiu sau leisti‘, draugiškai juokiasi Fredas. Reikia paskutinių štrichų Malavio paveikslui, tad dar kartą kišam pagalį į ratus, ir klausiam, kaip čia tad yra, kad Malavis, tiek pinigų gaudamas, ne aukštyn kopia, o smunka. Jie tarpusavyje čičeva kalba pradeda diskutuoti ir mums vieną kitą sakinį patrupina, kaip dažnai jų kvača (Malavio pinigas) skurdo. Ir kaip tarptautinis valiutos fondas jau tada pažadėjo mums duoti pinigų, tačiau net ir devalvavus kvačą, pinigų tada valstybė ir negavo. Dabartinė prezidentė mama Banda (Joyce Banda) irgi pinigą devalvavo, tačiau Europa liepia priimti įstatymą dėl homoseksualų vedybų, o čia vietiniai tam priešinasi. ‚Ar įmanoma, kad aš ir jis (rodo į Happį) galėtumėme būti šeima? Nusipurto. ‚Bet tai kokia problema? Kaip Malavis sau galėtų padėti‘. Hapis aiškina: ‚Pas mus dabar tai jau kraujyje. Baltieji mus išmokė prašyti. Kad kiti gali ir turi mus gelbėti‘. Jie išmaniai dėliojo ekonomikos pasijansą, kaip tabako ar kavos verslas, o labiausiai jaunų žmonių mokymas padėtų patiems atsistoti ant kojų, užuot šliaužiojus ant kelių. Štrichas užbrėžtas. Malaviui reikia ne pinigų, daiktų, už juos dirbančių savanorių ar specialistų. Jiems reikia savo mąstymą perlaužti, ant savo užpakalio atsisėsti, ir pradėti dirbti, mokytis.

Etiopija – viena kelių Afrikos šalių, išvengusi bet kokios kolonizacijos, tačiau aišku patyrusi europinę skriaudą ir socialistinę įtaką (apie tai byloja Adis Abeboje riedantys mėlyni žiguliai, tarnaujantys kaip taksi). Skaudžiausias metas, kai juos be gailesčio naikino italai. ‘Štai nuo to šio skardžio italai stumdavo etiopiečius’ dalinasi vienas etiopietis mums stovint ant aukšto skardžio važiuojant į šiaurę. Nupurto šaltis. Ir kas drįstų sakyti, kad garbinga ir didinga yra Europos praeitis. Kad juos kur pekla tuos europiečius ar baltuosius, per amžius negali nesikišti į svetimųjų reikalus. Dabar italai jaučia kaltę, todėl tiesia etiopiečiams kelius ir net stato užtvanką. Etiopijos gamta skaudžiai iškirsta, bent 90% miškų, kuriuos po truputį jie bando dabar atsodinti. Žemė Etiopijoje labai akmenuota, o aria čia artojai tik jaučių jungais ir mediniais plūgais. Sunku įsivaizduoti, kaip tokioje akmenynėje ištvertų koks mechaninis prietaisas. Etiopiečiai – žmonės tikrai gražūs. Aukštos liaunos moterys, savo ilgais spalvingais drabužiais ir elegantišku plaukimu drąsiai lenktų bet kurią princesę. O jaunos panelės savo kasytes susipina taip įmantriai, kad dažnai manai, jog jos vidury dienos išsirengė į kokią puotą. Anksčiau būdavo labai populiaru tatuiruoti kaktą kryžiais, o smakrą – šukas primenančiomis linijomis. Sako, dabar to jau nebedaro. Tiek vyrai, tiek moterys čia mėgsta įsisupti į baltas skaras. Spalvotais skėčiais, trapecijos formos tamsiomis kepurėmis ir baltais lengvais apsiaustais šventikai prašo išmaldos skerstgatviuose. Žmonių įvairovė gausi, tačiau nebaugi. Net ir vakarais nebaugu išeiti pasivaikščioti, nors po šeštos ir čia jau visur tamsu. Agresija prieš draugiškumą

birželio 8, 2013 • LT • pagal Evelina

Etiopija – visuos namuos skrudinama kava, akmenys į mūsų vartus ir uolose išraižytos šventyklos birželio 1, 2013 • LT • pagal karolis 0 Komentarų

Evelina Pasienis. Mes ramūs it belgai, nes vizą gavę dar Nairobyje, pareigūnams ištiesiame pasus, šmaukšt štampu taukšt pora klausimų, mes laisvi. Tik besidedant mums kuprines ant pečių, pareigūnas išėjęs kaip vožia vieną antausį šalia mūsų stovėjusiam jaunuoliui, ir kažką greitakalbe apiburnojęs, lyg niekur nieko nueina. Oho! Nieko sau, gera pradžia. Ar tik dėl to, kad tas epizodas įvyko vos per delno atstumą, kažkodėl pradėjome stebėti kitas tokias netikėtas agresijos apraiškas. Gatvėje policininkas gerokai tvoja botagu praeiviams – už ką, neaišku. Susikumščiavimai tarp


vaikų, moterų ar net moterys gerokai viešai vyrui užploja – tik kasdienybės smulkmenos. Juk šiaurėje, kaip vienas vairuotojas sako, ten broliai konfliktus sprendžia ginklu. Pirmą vakarą pietuose į mus kažkas paleidžia akmenį, o vieną paskutinių naktų jau šiaurės vakaruose gerokai apmėto akmenimis palapinę. Bet anot kai kurių vietinių, čia tik tam, kad atkreiptų dėmesį. Manysit, kokie agresyvūs žmonės. Bet čia netikėtai atsiskleidžia kitų jų pusė – draugiški, paslaugūs, malonūs. Jie pakalbins, pakvies pavakarieniauti drauge ar net pakvies į namus pernakvoti. Niekaip netilpo galvoje šios labai skirtingos savybės. Santykiai tarp vaikų ir tėvų, kaip ir kitose Afrikos šalyse ir anksčiau Europoje, bendruomeniški. Jie tarpusavyje glaudžiai susiję, dažnai gyvena kartu, jei ne viename name, tai bent jau netoliese. Vienas sutranzuotųjų Ashenafi tvirtina, kad iki tol, kol nebaigi universiteto ar mokyklos, tėvai iš tiesų nurodinėja, kaip ką daryti. Tačiau po to, jie tau duoda visišką laisvę. Galbūt patars, bet niekada nesitikės, kad jų patarimu seksi. Jie supranta, kad vaikų gyvenimai jiems nebepriklauso. Gal čia ir yra paslaptis, kodėl net ir gyvenant drauge, jie turi savo erdvę ir sugyvena gražiai. Kaip Kahlilis Džibranas kartą yra pasakės, kad vaikai yra kaip iš lanko paleistos strėlės, tėvams jau nebepriklauso.

Ndzera. | Njera. Maistas vėl maloniai dirgina skonio receptorius, nes iki tol afrikiniai patiekalai deja labai jau prėski. Artėja koptų velykos, todėl pakelėse gausiai pardavinėja kiaušinius ir gaidžius. Dviejų mėnesių pasninkas baigiasi, kai nebuvo valgoma ne tik mėsos, bet ir pieno ar kiaušinių. Mes greičiausiai atvykom dar geru laiku, nes patiekalai buvo įvairesni. O po Velykų prasidėjo mėsos periodas. Kur bebūsi – tips tips (mėsa). Įsigudrinom ir išmokom šerou pavadinimą (skanus pupelių patiekalas), juk negali avieną kirsti du tris kartus per dieną. Viename kaime vairuotojai sustoja pavaišinti rūkytu raugintu pienu. Kiek keistokas skonis, bet sako, čia tokie vietiniai ledai. Smilkstanti kavos ceremonija

Mus pasisveciuoti priemusi draugija. | The welcoming family. Ashenafi šeima – labai didžiuojai galėję patys pabaigti ir vaikus išleisti mokslan. Su pasididžiavimu ant kampe esančių lentynėlių gražiai išrikiuota nuotraukos su universiteto pabaigos kepurėlėmis. Tik kad net ir pabaigus mokslus, ateitis vos vos prašviesėja. Ashenafi veterinaras, tačiau per mėnesį uždirba vos aštuoniadešimt dolerių, tad galą sudurti su galu nelengva. Pagalba vieni kitiems čia natūralus dalykas, todėl jei jo šešuras – verslininkas, uždirba ne tik savo artimiausiai šeimai, bet ir kitiems giminiečiam. Pakalbėjus apie tuos agresyvumo antplūdžius manytum, kad Etiopija nesaugi šalis. Tiesa sakant, čia jautėmės taip saugiai, saugiau nei bet kurioje kitoje šalyje. Įdomiausia tai, kad daugelis artimųjų buvo sunerimę, kad mes ketiname tranzuoti per Afriką. Mums ir patiems buvo netikėta, kad čia jautėmės daug saugiau nei Pietų Amerikoje ar JAV. Apie saugumą pasakoja ir Rafis, etiopietis augęs JAV ir sugrįžęs gyventi į Etiopiją. Eidamas į JAV klubus linksmintis, jis visada jausdavosi nesaugiai. ‘Nuolat žinai’, sako, ‘kad teks susimušti, o kartais net ir netekti draugo’. Atvažiavęs į Etiopiją, atsivežė ir savo paranoją. Bet čia net ir klubuose – jau nekalbant apie gatves – jis niekada nesijautė taip saugiai ir gerai. ‘Apskritai’, sako jis, ‘žmonės čia labai draugiški. Visi pakalbins, pasilabins’. Apie kultūrų skirtumus jis juokauja. Jei Amerikoje kas nors pasakytų gražiai (vyras vyrui) apie išvaizdą, manytum, kad jis ne tos pakraipos. ‘O kai nuėjau į vieną Adis Abebos gatvių, ir nuolat mačiau rankomis, pirščiukais susiikabinusius vyrų, maniau, kad čia gėjų kvartalas. Vis tik homoseksuaulumas čia uždraustas, o laikymasis rankomis čia tik natūralus draugiškumo ir prieraišumo ženklas. Šiaurinėje hemisferoje žmonės tuoj visai pamirš, ką reiškia tiesiog nuoširdžiai apsikabinti, o čia tai jų psichologinio konforto ir sveikos psichikos garantas. Maisto oazė

Keisti pinigus pas šalia sienos šmižinėjančių keitėjus gali būti tikras vargas ir solidus nuostolis. Todėl pinigų mainyti mes traukiam tolėliau, kur vienoje parduotuvėlėje mielai sutinka tai padaryti malonios moteriškės, ir tuoj pat pavaišina kava. Nugėrus vieną gurkšnį, staiga burną apima dar nepatirtas aromatas ir smegenis kutenantys pojūčiai. Kavos gėrimo ritualas čia ne atmestinė, o netgi labai stipri kasdieninė kultūros dalis. Visi išdidžiai priduria, kad jų kava ekologiška, ir pritariamai šypteli pagyrus kvapnų gėrimą. Kad ir kaip banaliai skambėtume, vis tik Etiopijos kava pati skaniausia. Ten, kur ji ir buvo atrasta. O sako aviganis Kaldi kažkada pamatė, kad jo avys labai jau energingos tapdavo užkramčiusios kavakrūmių lapų.


Rytas kavineje. | Morning in a Coffee shop. Čatas – tai dar vienas būdas svaigintis

Kava. | Coffee Ashenafi ir Damelash – mus pavežėję ir vaišinę etiopiečiai, pasakoja apie Etiopijos kultūrą su užsidegimu. Nieko nuostabaus, kad atsiduriame ir jų namuose Desėje, valgom ndžerą (vietinę duoną primenančią rūgštų blyną) su aviena, o vakare siurbčiojome stiprią aromatingą kavą. Anot Ashenafi, kavos ceremonijai čia jie skiria nemenką savo dienos dalį. Šeimose bent tris kartus per dieną kuria anglis, skrudina kavos pupeles – vietiniai gyventojai niekada neperka jau skrudintų. Žalsvos pupelės besivartydamos plokščioje keptuvėje pradeda įgauti mums jau pažįstamą spalvą ir ima skleisti malonų aromatą, pagal kurį vietiniai gali atskirti, tinkama vartoti jau ar dar ne. Tokiu kvapu prisipildę sostinės laiptinės ar mažų miestelių gatvės. Paskrudintos kavos pupelės malamos tradiciškai – mediniame inde su beveik visą užpildančiu vėzdu trinama tol, kol įgauna mums jau pažįstamą smulkų pavidalą. Tada specialiame kavinukyje, vis dar kaitinamame ant anglių, kava užpilama karštu vandeniu, o kavinukas pakreipiamas taip, kad gėrimas nusistovėtų teisingai. Visa tai palydi atskirame indelyje gausiai smilkomi smilkalai, suteikiantys kavos ceremonijai jaukią kvapnią atmosferą. Tada kava pilama į puodelius, kuriuose jau gausiai priberta cukraus. Sako, žmonės čia dažnai serga diabetu, todėl kai kuriems jau tenka gerti kavą su druska arba visai be nieko. Nieko nuostabaus, jeigu kavą geria bent tris kartus per dieną po tris puodelius, kaskart dedant po du šaukštelius cukraus. Kavos ceremonijai žmonės skiria laiko, jie visi atrodo aprimsta, ir atsiduoda bendravimui. Kaip vakaruose trūksta to sustojimo ir tiesiog pasimėgavimo pokalbiu ar tyla gurkšnojant gerą aromatingą kavą.

Kenijoje maišai nupjauto kato – vietinės narkotizuojančios žolės – staigiai keliaudavo į oro uostą, o iš ten į Somalį ar kai kurias Europos šalis. Kuo šviežesnis, tuo savybės aštresnės. Vairuotojai šlamšdavo jį pilnomis pažaliavusiomis burnomis. Visa šita tradicija niekur nedingo ir Etiopijoje. Čia – čatas – vienas populiariausių tarp vairuotojų, jaunimo ir apskritai nesvarbu kokios profesijos žmonių. Nors žolės savybė – paaštrinti žmogaus pojūčius, vis tik visų kaip vieno akys pamažu drumzlėdavo. Ne vienas jų atkakliai tvirtina, kad ‘taip, prie jo priprasti tikrai galima’, ‘taip, jis tikrai nieko gero’, įlipus į mašiną įsimeta dar vieną žiupsnį sau burnon. Pasaulis tikrai ne taip jau skiriasi. Lietuviai it išprotėję lekia į Maksimą alkoholio, kur nors pamiškėj verda pilstuką, afrikietis geria baltą baisų alų kur užkampy, europiečiai drebančiom rankom kuria cigaretę, arabai rūko šišą, Bolivijoje kramto koką, o čia visi it pamišę dėl čato. Net ir ožka, įsliūkinus į vieną paprastų kavinukių, užgriebia čato šakelę ir žiaumodama patenkinta mauna lauk. Svaigintis, bėgti nuo realybės, tai ne vienos tautos bėda ar įprotis. Kai kurie tai daro ne iš gero gyvenimo, o kai kurie iš pernelyg gero susijaukia savame pasaulyje, tad bėga kažkur į užribius. Vėliau pamačius etiopiečius kramtant kaži kokius pagaliukus, jau galvojome, kad tai naujas narkotinis užmojis. Pasirodo, šįkart ne. Šiuos pagaliukus bekramtydami jie taip valosi dantis. Ne vieną gatvėje pastebėsi dantenas maigantį – tai jų dantų šepetukas. Etiopijos gyvenimas pakeliui Kai riedi pietine Etiopijos dalimi, negali nepastebėti it kokių paminklų iškilusių termitų suręstų bokštų. Kai kurie jų aukšti sulig medžiu ar namu, liauni, kiti krestelėję. Bokštų taip gausu, ir pagalvojus apie statybų mąstus, ne ką mažiau stebina nei kokios Egipto piramidės. Sako, pabaigę savo statinį skruzdės nepasilieka ką tik pastatytuose rūmuose, bet traukia tolyn. O medžiai kaip skėčiai ryškiai raudonos žemės fone. Kalvos šiaurėje užauga į rimtus kalnus.


Etiopijos bezdziones. | Ethiopian monkeys. Molinukai arba iš medžio apvalūs namai pietuose, šiaurėje kiek įmantresni – iš plonų medžių. Daug kas važinėja vežimais, o gyvulių kaimenės ganosi ne tik mažuose miesteliuose. Botago pliauškėjimą gali girdėti ir sostinėje. Pliaukšt, matyt jau pro šalį genama banda. Gyvulius skerdžia čia pat, tad nenustebsi pamatęs kokius avies vidurius gulinčius pakelėje. Sako į miesto pakraščius įsigudrinusios ir hienos atsliūkina savo dalies pasiimti. Lalibela Į Lalibelą – uolose išskabtuotas šventyklas – kelias tuščias, tad kulniuojame, kol kas sustos mus pavežėti. It kas dideliu peiliu būtų paraikęs kalnus, paskabtavęs jų keteras ir šonus. Eiti karšta ir trošku, tačiau gražu be galo. Vienas kitas sunkvežimis kiek pavežėja, o mes pėdiname tolyn. Susėdę mes dar ilgai žiūrime į tolius, ir nesinori niekur eiti, bet pranykti kalnuose, ištirpti įkaitusiose jų keterose. Tačiau kelias dar tolimas, o Lalibela laukia. Keliaujame tolyn. Įsitaisę labai jau turistiniame miestelyje (kaip netraukia tokios vietos, jų gyventojai tarsi prisitaiso storas ‘noriu įtikti’ kaukes ir bando ką nors iškaulyti, eisim apžiūrėti tų ypatingų statinių tik rytoj, o šiandien skirsiu laiko sau tiesiog pabūti.

ir radusi kiaurą nuvargusio medžio pavėsį, giliai įkvėpiau ir panirau savyje ir supančiame grožyje. Kad niekas nedrumstų minčių – jau teko vieną įkyrių smalsuolių ginti lauk – įspraudžiau ausinuką į ausis ir panirau visame kame. O ne, ir vėl vienas lūkuriuoja čia pat. ‘Gal galiu pašnekėti su tavimi?’. Rrrr, nea, nenoriu!! Bet pataisau malonų veidą, ir kartoju ‘dabar aš meldžiuosi’. Jis atsistoja atokiau. ‘Na gerai, ir stovėk, o aš čia tarpsiu valandų valandas’ burbu sau. Jis kažką pradeda niūniuoti, kuo toliau tuo garsiau. Pasigarsinu ausinuką. Paprastai tokios istorijos veda į maždaug tokią pabaigą: ‘gal gali pinigų’, ‘gal reikia gido’, ‘gal maikutę’. Žodžiu vienaip ar kitaip paviršutiniški pokalbiai niekur neveda. Tad geriausiai jas nutraukti dar neįsilingavus žmonių norams kažko gauti, o tau susinervinti. Nuoširdžius pokalbius jau sugebam užuosti. Vidinis susierzinimas bamba, kodėl negali žmonės palikti ramybėje (žinau, žinau, čia tokia kultūra). ‘Gal galiu tik kelioms minutėms patrukdyti, o tada paliksiu melstis’. Na jei kelioms minutėms, o šventas naivume, tai kelioms. Sutinku. Žmogaus susižavėjimo pliūpsnis staiga kaip fontanas pradėjo lietis. ‘Niekada nemačiau, kad baltasis ateitų va taip ant kalno ir melstųsi. Aš esu tos bažnyčios (parodo vieną išskabtuojų oloje) diakonas. Ištraukia baltą maldos mantiją, maldynėlį. Malonu malonu, mano vidinis nenumaldomas priešinimasis dar neįveiktas, todėl šypsnys vos kelių milimetrų, o balso tonas neišreiškia to paties susižavėjimo. ‘Jie čia atvažiuoja tik dėl gražių vaizdų, bet tikėjimo nėra’ lyg nusiskundžia jis. Ir jis pradeda pasakoti apie religinius ritualus, giedoti, vėl žavėtis, koks aš šventas žmogus (sustabdyti ar prieštarauti – jėgų eikvojimas, tad ramiai stebėjau jo džiaugsmo vėtras). Aha. Ten ant kalno viršaus aš meldžiuos. Nori parodysiu? Mikliai įvertinu situaciją: sudėjimo mažesnio, todėl fiziškai neturėtų pulti, be to, kad jis diakonas neturėtų kilti abejonių. Tai vieša vieta, ir ten keletas žmonių jau yra. Po to susigėstu dėl tokių savo paranojiškų minčių, ir sakau, ‘gerai lipam’. Užbėgam į viršų, ir aš vos kvapą atgaudama po truputį mėgaujuosi kur kas gražesniais vaizdais nei mano prieš tai pasirinkta vieta. Susėdam pasišnekučiuoti. Apie turtus ir turčius, apie paprastumą ir laimę, apie koptų tikėjimą ir ritualus. Jis dar pavinguriuoja ritualines melodijas. Ypatingas metas sakytum. Ir tada – vis dar ginčydamasi su savimi – ar tik nebus čia koks kėslas (kaip kai kada skaudžios praeities istorijos giliai įsirėžia nepasitikėjimo raukšle), galų gale sakau sau: ‘gal nustosi, tiesiog mėgaukis kalnais, didybe, melodija ir situacija’. Regis saulė jau pasirengus vakaroti, lietus irgi nori rodyti savo šlapią pirštą, skrandis irgi šį tą burnoja, tad jau kaip ir metas namo. Karolis likęs miestelio prieigose, tad man dar teks truputį paėjėti. - Tad gal jau ir leiskimės žemyn. - O galiu paprašyti vieno dalyko? Na va, prasideda. Greičiausiai už savo giedojimą paprašys vienos kitos biros. - O gal galėčiau paprašyti meilės (Can I ask for love). - Ko tokio? - Meilės. - Ta prasme? - Nežinai, ką reiškia meilė? Na štai, dvasiškas tėvelis užsiprašė žemiškų malonumų. Pokalbis nukirstas ir baigtas, skubiai leidžiamės žemyn. Jis į bažnyčią melstis, aš – lauk. Skubiai dėdama koja už kojos, pykau ant savęs, kad pasitikėjau, ir jau viską tryniau iš atminties, visus šventus pokalbius, giesmes. Ir pasakodama Karoliui, užsiauginau savo pyktį ir nusivylimą sulig kalnu, na kaip jis drįso. Bet suprask, Karolis sako, čia jiems to paprašyti, kaip pakviesti arbatos. Juk nepyktum dėl arbatos, o čia normalu ir tai. Sunkus tas tarpkultūrinis bendravimas, kartais atrodo.

Lalibela Galų gale išsukau iš pagrindinio kelio, ir smukau smulkiu taku nuo visų žmonių, kad galėčiau pabūti su savimi, kalnais, leisti mintims ir maldoms pasivaikščioti įstabių kalnų keteromis. Lalibelos bažnyčių kompleksas rungtyniauja su Petra Jordanijoje (išskabtuotos uolose šventyklos) ar Jeruzale (mat čia norėta turėti šventą miestą atokiai nuo musulmonų ir kitų krikščionių). Tačiau gamtoje, supančioje šią vietą, sulaikai kvapą. Galų gale atitrūkau

Viena is Lalibelos sventyklu. | One of the Lalibela's temples.


O kitą dieną einame nardyti iš uolų išskabtuotomis šventyklomis. Įsivaizduokite didelę uolą, ir ją (ne vieną, o net vienuolika jų) čia darbininkai skaptuodavo dienomis ir naktimis. Tiek išorėje, tiek viduje kiek gruboki, tačiau pakankamai dailūs kuorai, kolonos. Koplyčiose ir šventyklose gali aptiki ir nusitrynusių, ikonas primenančių paveikslų. Šventikai tykiai snūduriuoja, o gal meldžiasi, ir karštai vienoje kitoje šventykloje į maldas panirusios baltai apsigaubusios moteriškaitės. Lankytojų čia nedaug, todėl gali netrukdomas nardyti tuose tuneliuose, užkaboriuose, koplytėlėse ir kamuose gali rasti kampą ir nurimti labai senos krikščioniškos tradicijos namuose.

Sudanas – karštas dykumos vėjas, žmonės-angelai baltomis marškomis ir naktis prie piramidžių

Pakeliui į Sudaną – tarp akmenų ir automatų Lalibela – paskutinė mūsų ilgėlesnė stotelė. Jau judėsim Sudano link. Vizas gavome dar Adis Abeboje. Tiesa, šioje sostinėje geriausia daryti šių vizų kombinaciją. Pirmiausia – Egipto viza (apie 30$) trims savaitėms padaroma per tris dienas, o tada tranzitinė Sudano viza (100$) dviems savaitėms padaroma per 24val. Darytis turistinę Sudano vizą greičiausiai gali tie, kurie turi savaites laiko laukti. O mums ir Etiopijos vizos pabaiga, tad viskas susiklosto puikiai, ir mes pakeliui į sako labai svetingą, bet labai jau karštą šalį.

Sudanieciu seimoje. | Staying with Sudanese family.

Skrudinama kava. | Frying the coffee beans. Artėja naktis, o mus sunkvežimiukas paleido kažkokiam mažam kaimelyje, kuriame mes nepatraukti dėmesio negalime. Visi įdėmiai apžiūri prašalaičius, o vaikai aišku nepraleidžia progos pašūkauti ‘jujujuju’ paprašyti vienos kitos biros. Išėję už miestelio, radome jaukų upuką, kurio krantus saugojo uolos. Prirenkam šakų, ir virsim vakarienę. Pastatom palapinę, ir galima tik numanyti, kad smalsuolių, stebinčių mus iš tolo tikrai ne vienas. Ir iš kur jie čia taip greitai rados? Vienas kitas pokalbiukas, ir sukirtus košės likučius, nusikalę it vilkai, jau trauksim pogulio, juolab, kad jau ir sutemo. Trinkt. Kas čia dabar? Trinkt trinkt. Nenaudėliai žiopliukai sumanė mėtyti akmenis į mūsų jau gerokai padėvėtą palapinę, kuriai tokie smūgiai gali būti pražūtingi. Karolis eina aiškintis. Kol tamsoje priartėja prie akmenų laidytojų, išvysta ir kelis su automatais. Kiek nejauku, juolab, kad nežinai, kas čia su kuo ir prieš ką. Karolis rodo į akmenis – kame problemos. Žmonės su automatais vis tik atrodo draugiškai – rodo į vaikus ir gūžčioja pečiais, o paskui veja juos šalin. Maty jie bus mūsų šalininkai šią naktį. Toli nenueina, ir nežinia, kaip ilgai dar sėdi ten viršuje, kol mes slėnyje pamažu grimztm į sapnų karalystę. Neilgam, kol nepradeda savo lopšinių kažkur šalia beivalkiojanti hiena. Atmintyje patikini save, kad jau ne vienas nakvojo joms greta siautėjant, tad ir mums nėra ko bijoti, nors vietiniai baimingai mums aiškino, kad čia yra hienų, ir geriau statytis palapinę arčiau miestelio. Miestelyje šunys skalijo kone pusę nakties – matyt vaikė hienas. Ir kaip vietiniai sugeba iš išsimiegoti prie kasnakt vykstančių laukinių pokalbių. Ryte pasitaškymas upukyje nuplauna bet kokį užsilikusį nuovargį. Gal tik Karoliui nelabai pasiseka – jo nuogo besimaudančio jau susirenka pasižiūrėti bent dešimtas įvairaus amžiaus ir lyties kaimelio atstovų, visai nesidrovinčių nuogumo. Smalsumas juk nugali.

Kelio danga tokia karšta, kad atrodo ištirps jau visai besibaigią kuprinių dugnai, jie prilips prie įkaitusių akmenų ir nebeatplėšim jų. Ant tokių karščiu garuojančių geriau nė nesisėsti, nes suprasi, ką reiškia skrusti kiaušiniui ant keptuvės. Kai plaukėme kanoja Misisipe ir nenaudėlis vėjas kaip patrakęs pūtė mums į nosį, o mes vargais negalais bandėme nusiirti dar bent vieną kilometrą, tada sau sakėme ‘kentėk, tokio vėjo tik norėsis kūprinant dykuma’. Štai čia to vėjo taip reikėtų. Bet dykumos vėjas – tai ne vėsi gaiva, kurios sulaukęs gali net maloniai pašiurpti. Dykumos vėjas – tai plaukų džiovintuvas, pridėtas prie pat veido, ir niekas nė neketina jo patraukti. Nusisukti irgi neišeis, nes jis pasiekia visus kūnakampius. Vidudienis. Mes iš pradžių genami įpročio pradedame eiti. Galiausiai prie sienos nelabai ir pastovėsi, vis tiek reik eiti į priekį. Idėja naivi naivi, nes jau po pusvalandžio pėdinimo nieko nelieka, tik ieškoti beveik neegzistuojančio pavėsio, ir sėstis šalia atrodo tuoj užsnūsiančio kelio. Laimei, neužilgo sustoja sunkvežimis, ir rangomės ant jo viršaus. Dykuma plati gili su atsitiktinėmis oazėmis, kuriose gyvuliai slepiasi šešėlyje, o kupranugariai pildo savo ilgalaikius bakus. Tik nemanykit, kad lekiant dykuma ant viršaus vėsiau ir prabangiau nei kabinoje. Džiovintuvasvėjas jau maksimalaus režimo, kaip reikia sustiprėjęs, saulė skverbiasi į nors kiek neapdengtas vietas ir gerokai pačirškina jas, o drabužius įkaitina tiek, kad prie jų liestis nebesinori. Neveltui sudaniečiai vyrai vilki (na gal sostinėje ne visi sutartinai) baltas marškas, o ant galvos dėvi baltutes kepuraites. Jie ir mums rodo ‘draugužiai, vilkitės ką nors šviesiau’. Mes sakom ‘jei mes vilktumėmės baltas jų marškas, tai tuoj panešėtume į grindų skudurus’. Bet gyvenantiems dykumoje tai berods vienintelė išeitis.

Paskutiniai kalnai, ir žinom, kad artėjam žemumų ir dykumos link. Paskutinis pasimėgavimas vėsiu oru. Tipinis miestelio vaizdas. | Typical Sudanese town view.


Greit išmokstame vietinių meno – kaip išgyventi kuo toliau į šiaurę tuo labiau karštėjantį klimatą. Kai saulė kepina, jie užsnūsta ant pintų lovų pašiūrėse, ir net jei stulpas yra vienintelis pavėsis, jie lįs ten, net jei reiks būti mažesniems už pelę. Vidudienis – metas snausti, žaisti kortomis, išgerti kavos su prieskoniais (skirtumas nuo etiopietiškosios), parūkyti šišos, bet tikrai nesidarbuoti. Per karščius ir vairuotojams ne kas, kelio danga tiek įkaista, kad net ir naujas padangas gali pakąsti. Įrodymai mėtosi pakelėse – įplyšusios padangos, jų tūkstančiais. Kaip ir gyvulių, kuriuos nukovė nelygioje kovoje automobiliai. Bet gyvulių nei įplyšusių padangų, anei šiukšlių čia niekas nesurinkinėja. Gyvuliai ilgainiu sudūla, jau dabar gali matyti, kuris senokai galą gavo, o kuris dar visai šviežias. Padangos irgi kaip paminklai, tik jie žinoma ten puoš dykumą amžiams, kaip ir ant krūmų prilipę plastikiniai maišeliai. Ruanda, norėdama apsaugoti savo šalį nuo tokių šiukšlynų, atrodo net nebeleidžia į šalį įvažiuoti su plastikiniais maišeliais, gautum popierinius. Ir čia taip galėtų būti, nes gaila, bet ilgainiui dykumos pakraščiai netoliese apgyvendintų teritorijų atrodys skurdžiai varganai. Kur čia galima rasti turgų – užeikit pas mus užkąsti Vairuotojas paleido smėlio pustomoje degalinėje. Reiktų užkąsti. Jau saulė tuoj leisis, o pusryčiauta tik ryte. Kur čia galima būtų nusipirkti maisto? Regis, mūsų įprotis turėti kokių nors maisto atsargų išgaravo kartu su paskutiniais lašais. Degalinės darbuotojas vargsta, bando atrakinti užsispyrusias duris. Aišku, čia mes nieko nepešime. Eisime į miestelį, kurio preigose ir atsidūrėme. Porai vietinių parodę, kad ieškome ko užkąsti, rodo turgaus pusėn. Sako nearti, saulė jau tikrai labai žemai, jėgų atsargos išlaižytos, bet juk turime eiti.

Vaikai prie Vandens talpyklu. | Kids standing by the water tanks. Senolis ant vežimaičio stabdo savo asiliuką, ir klausia, ko mes ieškome. Į turgų eisime, rodom išmokę žodį ‘suk’. Senolis ragina ką tik pro vartus išėjusį šeimininką nešti mums vandens. Mes jį išgeriame vienu mauku, nes tas niekadėjas karštis išsunkė iš mūsų visus skysčius, palikęs tik kraują. Kai jau padėkoję shukran judėsim to turgaus ieškoti, mūsų jie nebepaleidžia. Parsivedę į apvalią iš molio drebtą jų trobą, belangę ir vienadurę, bet labai tvarkingą, sodina ant vienos iš penkių palei kraštą sustatytų lovų, ir jau neša duonos ir bent keturių rūšių pagardų, kuriuos mes sukertam taip, kad net ausys lapsi. Tuoj susirenka nemažas būrys vaikų ir suaugusiųjų, kurių giminystės ir kaimynystės ryšius sunku beatskirti. Šie susėda ir smalsiai stebi keistus užklydėlius. Mus atvedęs senolis prieš gerdamas vandenį, staigiai išspjauna pirmą gurkšnį (vietos paprotys), ir atsigėręs, plaunasi kojas ir rankas, mat saulė nusileido ir laikas melstis. O laimingi šeimininkai stebi mus kaip mažamečius vaikus, kurie jau patys sugeba valgyti ir taip teikia džiaugsmo. Mes per pusę kąsnio dar vis bandom pasakoti, kurgi ta Lietuva, ir kokiais keliais mes čia atkeliavome. Karolis eilinį sykį piešia europinį žemėlapį, kad galėtų durti į tą mažą lopinėlį neištariamu vardu ir sauja žmonių. Mes smalsiai dairomės, kaip jie tokioje iš lauko atrodo nedidutėje trobelytėje sutelpa. Švariai išluotame kieme apvalių trobesių sutūpę ir daugiau. Kaip ir mongolų jurtoje, lovos čia išdestytos pakraščiuose, todėl viduryje namo – daug erdvės. Palei kraštą telpa net komoda su indų rinkiniais ir kitais mažmožiais. Grindinys – tai birūs akmenėliai. Langų čia nėra, tik vienerios durys įleidžiančios vėją, bent šiek tiek atvėsinantį įkaitusias sienas. Sienos atrodo net vakare spinduliuoja karštį, todėl neretai patys žmonės miega išsinešę lovas į lauką.

Dykumoje. | In the desert. Mūsų jau nakčiai niekas neketina paleisti, jie tuoj pastato lovas lauke prie atskirų pašiūrių, ir rodo rinkitės – name ar lauke. Lietaus tikrai nebus, todėl žinoma norime miegoti tik lauke. Juk stebėti dykumos miestelio dangų, užmigti su žvaigždėmis, nubusti kai visai šalia senolis garsiai pradeda giedoti maldas, o dar už valandėlės kitos ir kaimelio mulos užtraukia ryto maldą, o ryte jau matai, kaip po truputį šviesėja dangus, kaip pradeda vienas kitas paukštytis caksėti, negali nesijusti tos didybės maža dalimi. Tik sugulus ant malonaus kietumo kuklių lovų, iš visatos ateinantys sapnai nusileido ant mūsų akių. Šeimininkai vis tik buvo žadėję karšto saldaus pieno, tai žiū abu drauge atkulniuoja, ir mes pusiau miegodami išgeriame pieno su sausainiais, ir vėl saldžiai pasineriame sapnuose. Teisingai keliautojai sako, geri tie sudaniečiai. ‘Viena kiniečių pora neturėdami nė pinigo perkeliavo Sudaną’ porina sutiktas keliautojas. Tikime, nes ir mums patiems netikėtai pasibaigė vietiniai pinigai, o kur čia keisies vidury dykumos. Bet taip ir neprisireikė iki pat Wadi Halfos, paskutiniojo mūsų sustojimo prieš išplaukiant į Egiptą, mat žmonės ne tik lengvai paveždavo, bet vaišindavo kaip savaime suprantamas dalykas. Mums sugrįžo prisiminimai iš Irano, kitų Azijos šalių. Pagalba ir pagarba keliautojui, kaip ir vienas kitam, čia labai didelė. Sudane pavyzdžiui, iš troškulio nenumirsi. Juk visur pristatyta molinių indų, laikančių vėsų vandenį. Tad kiekvienas ištroškęs gali semtis metaliniu puoduku ir gerti iki soties. Toks vanduo ir mus gelbėjo ne kartą, ypač tada, kai nebeturėjom likusių vietinių pinigų. Dykumoje gyvenantys žmonės, greičiausiai kaip ir speiguose, priklauso nuo vienas kito, todėl turi rūpintis vienas kitu. Tai ne tik paprastas gerumas, tai tiesiog būtinybė išlikimui. Ir kodėl spauda pamiršta paminėti tokius bene pačius svarbiausius faktus. Miegas prie Meroe piramidžių

Piramides. | The pyramids.


‘Jau čia piramidės, piramidės’ kaip vaikai nenustygom, tolumoje pamatę kyšančias, kiek apgriuvusias, bet labai paslaptingai atrodanančias Meroe piramides, ir iš sunkvežimio stačiai išsiritom. Saulė arti laidos, ir šiąnakt mes naktį praleisime čia, šalia faraonų kapų. Kai visi it patrakę puola lankyti Egipto Gizos piramidžių, Sudane jų dešimtimis, gal tik labiau laiko nudūlėtų ir ne tokių milžinių. Išvyniojame kilimėlius, ir gulamės tiesiog po atviru dangumi. Skorpionai ir gyvatės tikėkimės saugos, o ne trukdys mūsų brangų miegą. Mėnulis be penkių minučių pilnatis, vis labiau apšviečiantis užsnūdusias piramides. Ilgainiui įsiviešpatauja tyla. Naktį nebe kančia, o net smagu prabusti, pasitikrinti, kad vis dar miegi prie tų pačių piramidžių, kad mėnulis jau nukeliavęs gerą gabalą kelio, ir gali vėl nerti į miegus. Piramidės, gal kad išsidėstymas įmantrus, o gal kad saulė rytinė švelniai jas apšviečia, palieka daug didesnį įspūdį nei kažkada lankyta didžiosios Gizos piramidės. Tyla ir nei vieno žmogaus, ir vieta atrodo tiesiog padovanota mums. Vėjas gainioja smėlio dulkes. Atsisėdam. Būnam.

nespės įkaitinti smėlio apie aštuonias ryto. Bet po to, tai jau visą dienelę ritinėsis ant smėlio griebdama viską, kas nuo jos nepasislėpęs.

Dykuma turi magiškos paslapties. Joje gali atsiverti didžiausios vidinės žaizdos, į paviršių it gyvatės išlįsti juodžiausi jausmai, tačiau atrodo pakliuvę ant karšto smėlio, jie supleška palikdami tik vėjo greit išbarstytas atplaišas. Tada įsivyrauja tyla, niekis, ramybė. Ne veltui atsiskyrėliai eidavo į dykumą, o ir dabar nemažai sielai nerimaujant traukia čia ieškoti savęs ar Dievo. Vadi Halfa (Wadi Halfa) – vyrų miestas

Nilas | Nile river Laivas tik antradienį, o mes čia atkankam penktadienį, tad turėsim laiko tiesiog pabūti šitame vyrų mieste. Toks įspūdis. Nesvarbu dieną čia ar vakare, tačiau visos motery atrodo yra dingę. Dažnai galėdavom suskaičiuoti iki dešimties pamatytų per dieną. O vyrų rateliai čia plepa, rūko šišą, geria sultis (šalyse, kur alkoholis uždraustas tiesiog veši sulčių spaudimo verslas, tuo mes labai džiaugiamės), gurkšnoja kavą ar arbatą. Vakarais, kai gyvenimas atsigauna, ir visi išlindę iš pavėsių, galų gale gali džiaugtis malonia šiluma. Rytais geriam apelsinų ir mango sultis, o kas vakarą traukiam pas jau pažįstamu tapusį Ahmedą gerti saldžios pieniškos arbatos ir valgyti ką tik iškeptų spurgyčių. Jis vis mums vieną kitą papildomą įmeta. Atrodo, šis miesčiukas tik ir turėtų plėšti iš turistų paskutinį kailį, juk galų gale čia jie iš to ir gyvena. Bet matyt, laimei, jie neužsikrėtę nepagydoma pinigų karštlige, todėl į viską dar žiūri žmogiškai, draugiškai. Čia jie nemokamai pavežės, pareigūnai pakvies valgyti prie vieno katiliuko, o hostelyje už kelis litus, šeimininkai pakvies valgyti ant savo kilimo.

Grazus ir silti Sudano zmones. | Beautiful and kind Sudanese people are. Miestukas glūdi prie smarkiai išsiplėtusio Nilo. Kai Egipte Asvane pastatė užtvanką, Nilas labai išsiplėtė, ir senosios Vadi Halfos nebeliko. Teko visas čia stūksojusias piramides siųsti į sostinę, ir laikyti jas Nacionaliniame muziejuje. Nors raižiniai ir spalvos vis dar ne ką mažiau atsilieka nuo pačiame Egipte esančių statitinių, tačiau žinoma, nebeliko tos paslapties, kuri apimtų matant šventyklas toje vietoje, kur jos ir buvo statytos. Dabar Vadi Halfa – tai tik miestelis, į kurį suguža žmonės išplaukiant kassavaitiniam laivui į Egiptą, nes jei ne oru, tai kitu būdu paprastas mirtingasis nepateks. Kaimūkšlis dykumos viduryje. Ir tai tikrai jaučiasi. Dieną saulė užkepina iki 45-47 laipsnių (ir čia tik pavasaris, vasaros metu dar karščiau), todėl nenuostabu, kad miestelis dienos metu apmiršta. Tikrai nieko nesinori ar neįmanoma daryti. Tiesiog guli nė raumenio nekrutindamas, kad nenugarintum nė papildomo lašo. Tiesą sakant, dabar visas asmenines savo gyvenimo temparatūras ir lyginsim su Sudano, o ypač Vadi Halfos. ‘Eik tu, taigi čia tik 35, nėra čia taip karšta’. Jei išversim šitas, ištversim ir likusias kelionėje. Kol Sudane saulė nepasislėpė, tol ir bus karšta. Na gal truputį atvės apie pusę septynių vakaro, o dar

Karolis. Evelina Mūsų šeimininkai – kaip du animacinio filmo personažai. Vyresnis, dėdė, tylus, į akis nė nežiūrintis, nuolat burbantis ‘good good good’, tačiau geraširdis, atsiras visada ten, kur reikia. Gal net pernelyg netikėtai. Kai pirmą vakarą mes sugulėme viduje (to daugiau nebedarėme, nes dangus čia geriausias stogas), šis įkiūtino į vidų nešinas plastikiniu buteliuku. Iš miego prikeltas Karolis pašoka, o šeimininkas jau pila į stikliuką ugninio vandens. Karolis žiūri


nepatikliai – čia griežtai musulmoniškas kraštas, todėl alkoholis tabu. Bet lygiai taip pat, kaip kažkada Irane šeimininkas ištraukė gertuvę, čia irgi žmonės turi savo šaltinių, kur gauti uždraustojo vaisiaus. ‘Ne pinklės?’, dar spėjo Karolis tamsoje pagalvoti, bet kai ir pats šeimininkas išmaukė kaušelį, Karolis irgi prisijungia tirpdydamas ledus – taip užsimezga nebyli draugystė. ‘Čia ne Kartumas, čia šalia Egipto, todėl galima’ šeimininkas ramina. Paskutinės akmirkos Sudane. Ir nors Sudane tik dykuma, kartais paįvairuojanti, tačiau nesididžiuojanti kalnų keteromis ar dar kitais įstabiais gamtos paminklais, be piramidžių daugiau nelabai ko ir pamatysite. Tačiau tai ne svarbiausia. Visi prakeliavę Sudaną tiesiog plyšte plyšauja, kokie geri čia žmonės. Žmonės-angelai baltomis marškomis, o moterys – įsisupusios į spalvingas skaras. Jei norite patirti, ką reiškia tikras, neišprievartautas gerumas, neapsimestinis ir neperkantis turistų dėmesio, tai Sudanas – tas rojus žemėje. Jūs jausite savu visur, net bendraudamas su pareigūnais. Visi bus malonūs. Jei klausite, kaip nukakti į vieną ar kitą vietą, visas būrys žmonių nuoširdžiai bandys išsiaiškinti ir jums parodyti. Tikėkimės turistai nesugadins šios šalies, iškentusios ilgą civilinį karą, išsidalinusios į dvi šalis, ir dar dabar neišsprendusios problemų vakaruose (Darfure). Gyventojai daug nesibėdavoja, tačiau pasako, kad Sudanas – nors žmonės ir draugiški, tačiau bėdų sukamas kraštas. Nuoširdžiai tikimės, kad jiems pavyks išspręsti tai, ką dažniausiai priverda ne paprasti kaimo žmonės, tačiau ambicingi valdininkai. Praktiniai patarimai

Piramidės Piramidėms reikia įsigyti bilietą, kainuojantį 50 sudanietiškų svarų (apie 9$), tačiau mes nusiderėjome iki 70 už abu žmones. Mes jas apžiūrėjome ryte, kai saulė dar nekaršta, ir gražiai apšviečia piramidžių priekį. Laivas Sudanas – Egiptas Forumuose rašoma, kad laivas plaukia trečiadieniais. Laikas matyt pakeistas, mat mes plaukėme antradienį. Įsigyti bilietus reiktų bent dieną prieš išvykimą. Antros klasės bilietai kainuoja 212 sudanietiškų £, arba apie 35$. Plaukia 17 valandų. Už bilietų kasos, kitame pastate reikia susitvarkyti likusius popierius – sumokėti po 21S£ už šalies palikimą (3,5$), ir to popieriaus prireiks einant į laivą. Taip pat užregistruoti išvykimą ir dar gauti vieną popierių (pareigūnai paaiškins). Uostas yra apie 4 kilometrus už miestelio. Atvykus reikia priduoti tą čekį už sumokėtus pinigus, tada gauni kortelę su numeriu, kurios prisireiks gaunant išvykimo štampą. Tada reikia dar užsiregistruoti ir priduoti bilietą, ir gausite Egipto atvykimo kortelę, kurios reiks laive. Nors skamba painiai, tačiau pareigūnai paaiškins. Numerius sako žinoma tik arabiškai, tačiau geri žmonės irgi padės suprasti savo eiliškumą. Jūsų pasus laive paims ir atiduos tik kitą dieną. Nenusigąskite, jei iš karto negrąžins, o eis patikrinti į ofisą. Egiptiečių pareigūnai keistoki, nesuprasi, kodėl prieš atlikdami darbus jie dar palaukia, parūko, tempia laiką, lyg bandydami kantrybę. Jei viskas tvarkoje, viza yra, nieko nepergyvenkite. Tai tik jų darbo stilius.

Viza ir popieriai Jei neketinate po Sudaną keliauti mėnesiais, geriausia gauti tranzitinę vizą kelioms savaitėms. Per 24 valandas padarė Sudano ambasadoje Etiopijos sostinėje Adis Abeboje. Ji brangi, kainuoja 100$, tačiau amerikiečiams ji brangesnė bent dvigubai. Tačiau jai įsigyti, prieš tai reikia pasidaryti Egipto vizą (30$) , kurią per kelias dienas galima gauti Egipto ambasadoje Adis Abeboje. Taigi per mažiau nei savaitę galėjome gauti abi vizas. Jei norėtumėte ilgesnės vizos, tektų laukti kelias savaites, o gal net ir mėnesį, be to, garantijos nėra, kad gausite.

Miegas hotelyje. | Our room in hotel.

Saulei leidziantis laive. | In the ferry. Sudane labai daug popierizmo, ir tai galima jausti nuo pat įžengimo pro sieną. Reikia aplankyti bent tris vietas (pareigūnai parodys), kur užregistruoja ar tikrina daiktus. Be to, Sudane būtina registracija, kuri kainuos apie 35$, ir ją galima padaryti Kartume (sostinėje) arba tiesiog ant sienos. Pinigų pas pavienius turistus medžiojančius keitėjus nesikeiskite, už sienos yra keitykla, keičianti daug geresniu santykiu. Keitėjai žinoma jus gąsdins, kad jums reiks pinigų registracijai, bet jūs tą puikiai galite padaryti toje keitykloje. Paprastai Sudane reikia turėti ir leidimą keliauti ir fotografuoti. Jį nemokamai galima įsigyti sostinėje Turizmo ir gamtos ministerijoje (The ministry of Tourism and Wildlife), bet anksčiau buvusi miesto centre, ji iš ten išsikraustė, tad mes toliau nebeieškojome, ir rizikavome keliauti be jo. Paprašė tik kartą, bet kai mes neturėjom, tai tik užsirašė mūsų duomenis, ir nieko nesakė. Fotografuojant reikia būti atsargiems. Ypač tiltus, pastatus, ar neturtinguosius. Mes sostinėje apskritai vengėme fotografuoti, išsitraukėme tik Nacionaliniame muziejuje.

Patekimas į laivą – vienas didelis chaosas, dėl to, kad beprotiškai daug mantos žmones vežasi, ir kaip kiekvienoje minioje žmonės tampa irzlūs, besistumdantys. Laivas nedidelis, o keleivių apie 600, todėl reikia rasti savo vietą miegui. Galima sėdėti viduje, bet tokiu atveju neišsimiegosite, o tik sėdėsite minioje. Mes miegojome ant denio. Laivo priešakyje yra uždara erdvė, kurią dažniausiai okupuoja baltieji. Tai atskiria nuo paprastų mirtingųjų, tačiau čia gali būti, kad paprašys papildomai susimokėti. Be to, ta vieta nėra ideali, nes kaip baltieji pasakojo, vėjas pučia visa naktį, ir tampa labai vėsu. Mes ėjom ant denio su visais, ir radom puikią vietą palei kraštą – ir vaizdas puikus, ir vėjas ne taip pučia. Plaukti karšta, todėl reiks pasigaminti kokį pavėsį iš skaros ar maišo. Vakare nepražiopsokite Abu Simbel (Egiptas)šventyklų. Jos apšviestos, ir plaukiant atrodo labai paslaptingai.

Egiptas – po revoliucijos, testosterono antplūdžiai, ir


Raudonosios jūros trauka BIRŽELIO 17, 2013 • LT • PAGAL EVELINA • TAISYTI 0 KOMENTARŲ

Sunku keliauti į šalį, kurioje jau esi buvęs, ir numanai, kas ten laukia. Kai kažkada prie Egipto piramidžių ar Liuksoro šventyklų it pamišę blaškėsi beduinai ir pinig ų ištroškę savigarbą pametę policininkai, o skarų pardavėjai įkalbinėjo mautis kelnes (juk skarai matuotis reikia nusiimti kelnes, ar ne?), tada apsilanko tas jausmas, kad nieko gero nelauk. O jei prieš tai ką tik atkeliavai iš šalies, kurioje žmonės tau primena angelus, tai prognozė visai liūdna, nes kontrastas gali būti nepakeliamas. Juolab, kad tai paskutinė mūsų afrikinė šalis šioje kelionėje, todėl taip norisi ją užbaigti gaiviais prisiminimais. Bet šioje kelionėje jau įvyko Kinijos ir Laoso reabilitacija (vaistas – kuo toliau nuo turistinių vietų), tikėtina, kad ir čia laukia kas nors (ne)paprasto. Galų gale, žmonės mumyse jau nebemato tūlo turisto – nei apranga, nei mūsų kuprinės nebeišduotų mūsų esant baltuoju auksu. Ar pavyks šioje odisėjoje įžvelgti teigiamąją Egipto pusę, o ne nuolat vyti lauk kaulyjan čius ir vyriškų hormonų pertekliaus kamuojamus taksistus ir pirklius, pasklaidykite vienus paskutiniųjų mūsų kelioninių užrašų. Keltas Sudanas – Egiptas

ir egiptiečių puodas, kuriame kaip keli pipirai plaukioja ir keli baltieji, dažniausiai keliaujantys per Afriką nuo vieno jos krašto iki kito. Keliauja automobiliais, mopedais, dviračiais. Rytinė Afrika tikrai svetinga, ir ketinantiems keliauti ta dalimi, reiktų nesibaiminant keliauti pirmyn. Tik saulei nusileidus, laivas virsta viena didele mečete. Vyrai klaupias, deda kaktas ant denio (kurios nuo dažno kietų paviršių lietimo egiptiečių kaktose palieka nuolatinę mėlynę), visi sutartinai atsisukę rytų kryptimi. Vienas vadovaujančiųjų garsiai meldžiasi per kartkartėmis cypiantį mikrofoną. Moterys glaudžiasi kiek atsainiai, ir savo ritualus atlieka niekam nematant. Jų viešai, skirtingai nei vyr ų suklumpančių prie parduotuvių aikštėse ar skerstgatviose, besimeldžiančių niekur neišvysi. Jau visai sutemo. Įsižiebė žvaigždės giliame danguje, į jas taip smagu žiūrėti nesvarbu dykumoje guli ar ant gargaliuojančio, motoro gausmo sklidino, denio. Sklinda žinia, kad matysime

Apie kelto formalumus jau

Abu Simbel šventyklą. Iš tiesų,

kalbėjome praeitame

netrukus išvystame keturių

straipsnyje. Tačiau vis tik

Dykumos ilgais keliais! | In the desert!

didelių faraonų prie šventyklos

didžiąją laiko dalį mes

sėdinčias figūras, kurių viena nudaužta galva. Vaizdas daug įspūdingesnis nei

plaukėme jau Egipto pusėje

tada, kai teko pabuvoti greta jų. Gal dėl to, kad į šį įstabų reginį dabar tenka

(Sudanui tepriklauso vos

pasižiūrėti tik iš tolo, vos keliom akimirkom, kol iš lėto praplaukia laivas. O gal dėl

mažas išplatėjusio Nilo

to, kad tamsi naktis, o raudona šviesos skraistė apglėbusi išsitiesusias figūras,

kamputis). Čia Nilas – tai ne

teikia paslapties.

oazė, ne žali vešlūs pakraščiai, kurie prasideda tik

Afrikos upė galėtų didžiuotis solidžiu grožiu. Laivas – tai gargaliuojantis sudanie či ų

Egipte. | In Egypt.

už Asvano. Visur – plyti dykuma, tad ir kaimelius vargiai užmatysi. Nilo vandenys švaresni nei Misisipės ir tamsesni nei Amazonės, todėl šioje trijulėje ilgiausia

Kitą dieną – mes Egipte. Iš laivo lipti nė nesinori. Gal nepadeda ir tai, kad pareigūnai iš pradžių ko tai neketina grąžinti mums pasų. Stovime mes drauge su tais, kurie laukia automobiliams pildyti dokumentus. O mes matyt sud ėtingi kaip t ų baltųjų transporto priemonės, kad reikia gerai išnagrinėti, kas čia su kuo valgoma.


Bet keliaujant paprastai kartais jautiesi kaip spragtukas, gebantis sutriaukšti ir

K. Mes susituokę (juk reikia kažkaip suktis iš situacijos), todėl ne.

kiečiausią riešutą. Todėl tikimės pramušti sukietėjusį turistinį kevalą.

T.V. Tik vieną. Taigi ne čia (rodo į savo organą), tik pabučiuoti.

Tostesterono antplūdžiai

K. Sakiau, kad ne.

Gal kiti tai pavadintų tiesiog perlenktos lazdos turistų priėmimu, tačiau toks kibus

Kai jau buvom besirengią išlipti, šis atlyžo, atsiprašė, pradėjo dalintis nuotrupomis

dėmesys tikrai erzina tūlą pilietį. Sako, turistų antplūdis po revoliucijos nuslūgo

apie šeimą, rodo savo vaiko nuotrauką mobiliajame. Tačiau tamsiems debesims

bent 90%, visi iš baimės aplenkia šią šalį, todėl kiekvienas keliautojas šiai turizmu

užspaudus jo smegenis, panašus pokalbis pasikartojo dar tris keturis kartus.

alsavusiai šaliai dabar yra aukso vertės. Vis tik, keliaujant kuo toliau nuo Asvano,

Galima suprasti, kodėl išlipom nepasilikę geriausiais draugais.

išvaikius kibius kaip varnalėšos taksistus ‘nereikia taksi, kodėl nereikia. sakiau

Iš kur toks optimizmas ir atkaklumas, galima sau manyti. Ar tik nebus čia ugnies

nereikia, einam į taksi, taigi sakiau, kad ne. kodėl ne’, apima keistos mintys. Egipto

pakūrusios ir pačios baltosios. Jei vyresnėliai europiečiai skrenda romantikos

didžiąją karalystę ir jos faraonus primenančios piramidės ir šventyklos yra taip toli

ieškoti į pietryčių Aziją, tai moteriškosios pusės vienatvės sklaidyti skrenda į Egiptą.

atitrūkusios nuo musulmoniškos vietinių kultūros. Savotiška tapatumo krizė. Lyg ir

Vyriškieji prostitutai – ne retas reiškinys. Prieš kelis metus Egipte teko susitikti

reikia pardavinėti tai, kas taip masina iš viso pasaulio anksčiau plūdusius turistus,

vieną jaunuolį, netgi šantažuojamą vienos turtingos nelaimingos moteriškaitės.

tačiau tai nėra tai, kuo jie patys gali didžiuotis. Kas gi ten statė tas piramides?

Skųstis policijai negaliu, sako jis. Turistas – čia dievas. Na, jei moterys čia turi toki ą

Pagonys? Stabmeldžiai? Kur kas mielesni jų akiai yra ant sienų arabiškais arkliais

reputaciją, ar bereikia klausti, kad vyrai čia tikisi iš visų baltos odos turėtoj ų tokio

piešti musulmonų kariai.

paties elgesio. Jų moterys dažnai prisidengusios ne tik plaukus, bet ir visą veid ą,

Kalijanas | Waterpipe.

Egipte reikia laikinai keisti

palikusios tik siauras akių iškirptes. Kitas vištos-kiaušinio klausimas, ar seksualiniai

asmenybę. Moteriškajai

draudimai ir moterų ‘nelytiškumas’ spiria vyrus ieškoti nuotykių, ar moterys taip

komandos daliai gali būti per

įnirtingai slepiasi nuo dėmesio ir organo nevaldančių vyrų. Viena aišku, kad

sunku nuo užplūdusio

keliautojoms moterims reikia čia pasisaugoti, ir susilaikyti nuo bet kokio familiaraus

dėmesio. Kalbam ne apie

elgesio. Žinoma, jei norite išvengti nesusipratimų , bet gal jau reiktų jų ir nebedidinti,

komplimentus, tačiau apie

nes užtenka privirtos košės.

siektiną fizinį kontaktą. Vyrai

Kalnai – supiltos pilys

bando paimti už rankos,

Nors Nilo žaliuojantys pakraščiai kaip diena ir naktis skiriasi nuo Sudano karštos

paliesti, ir daug jų pietinėje

dykumos, ir atrodo galų gale mes vėl galime pradėti gyventi, užuot nejudriai

dalyje kaip susitarę prašys

egzistavę, tačiau čia ilgai neužsilaikom. Pirmai progai pasitaik ę, sprunkam

pabučiuoti. Todėl reikia keisti elgesio strategiją – nesijuokti, neži ūrėti į akis, geriausiai išvis nekalbėti. Karolio varginantį dialogą su vienu testosterono verg ų (vienu iš mus vežusių vairuotojų) galima perpasakoti taip: Testosterono Vergas: O gal aš galiu ją pabučiuoti? Karolis: Ne, griežtai ne. T.V. Bet kodėl ne?

Raudonosios jūros ir dykumų link. Gal ten atrasime ramybę?


Kalnai. | Mountains.

Netikėtai aplenkti keli

parduotuvės nepavadinsi ‘Mašos supermarketas’ arba Sašos kirpykla, prarasi

miesteliai – ir mes atsiduriame

turtingąją dalį. Todėl važiuojant pro miestelius, labiau jausies esantis Rusijoje nei

dykumoje be vandens ar

Egipte. Jei nepabėgsi į visai vietinius rajonus, tada kavinukėse atrasi lenkišk ą

maisto atsargų. Dykumoje vėl

meniu. Nuėjome apžiūrėti ir pakrantės Hurgadoje, kartais visai smalsu, kokiais

sugrįžta alinantis karštis.

vaizdais gyvena tūkstančius klojantys turistai. Nuvylė, o gal pagailo ir pačių tiesa

Nebėra net kubilų ar molinių

vos saujos raudonai išskrudusių poilsiautojų. Tokių laukinės Raudonios j ūros

puodų, iš kurių galėtume

vaizdų norėjosi jiems padovanoti, ir net paporinti, kad gal geriau važiuoti į

pasisemti vandens. Ir staiga

artimiausią ežeriuką Lietuvoje ar Lenkijoje, nei mokėti aukso kainą už urbanizuot ą

mes atrandame draugiškąją (ir

ir turistui parengtą paplūdymio imitaciją. Bet skoniai juk skiriasi, ir visi yra teis ūs.

vėl matyt dykuma veikia)

Paliekame juos skrudintis, o patys traukiame ten, kur anei vieno žmogaus pajūryje,

gyventojų pusę. Net keli vairuotojai mus užpila vandeniu ir sultimis, o vienas – kai

nes toli gražu ne visa pakrantė dar nustatyta pilimis ar kompleksais, dar tikrai

mes stovėjome sankryžoje vidury niekur tikrąja to žodžio prasme, sustoja ir

galima rasti vietos tik žmogaus mintims, nuogiems kalnams, ir žaliam Raudonosios

kamuojasi nežinodamas, kaip čia dar galėtų mums padėti. Jau tiek pridovanojo, ir

jūros vandeniui.

vandens, ir užkandžių, net pinigų įbruko, o vis dar svarsto. Jo ir mūsų laimei,

Port Saidas – užkvipo Europa

sustoja mašina, ir mes pajudadame iš to taško. Mūsų gelbėtojui ramiau, nors mes

Žmonių gerumas riedant į šiaurę augo kaip ant mielių , ir naktį praleidę prie Sueco

galėjom tą naktį ir dykumoje praleisti.

kanalo, mes galiausiai pasiekiame patį mums šiauriausią Afrikos tašką. Lyg tyčia

Riedam mes dykumos keliais, Raudonosios jūros link. O kalnai čia – be

užkvipo Europa – namų architektūra jau primena kitas Viduržemio jūros šalis Italij ą

menkiausio medelio ar žolyno. Lyg būtų kas ėmęs saujomis šlapią smėlį ir bėręs jį

ar Ispaniją, klimatas po nesvietiškų karščių mus tuoj visai išlepins gaivia šiluma.

nuostabaus grožio pilis, o po to užmigdęs jas amžiais. Mūsų geraširdžio tylaus

Port Saidas, kaip ir Kairas,

vairuotojo liūliuojanti muzika – vinguriuojantis arabiškas balsas be jokio

Aleksandrija, ar kiti šiauriniai

instrumento – mus visiškai nugramzdino į dykumą. Tiesiog tarpome garse ir vaizde.

didieji miestai , sako, ypač

Raudonosios jūros apsėdimas ir laukiškumas

patyrė Egipto revoliuciją. O

Raudonoji jūra, kaip žinia,

apie ją žmonės atsiliepia

patraukia ne tik mus, bet ir

įvairiai. Vienas vairuotojas,

nemenką dalį Rusijos,

kurio sūnus vedęs lenkaitę,

Lenkijos, Lietuvos ir kitų

puikiai angliškai plepėjęs,

turistų, kurie gausiai keliauja į

guodėsi, kad po revoliucijos

rožinių putėsių pilaites ar

Raudonoji jūra. | Red sea.

viskas tik blogiau. Kad Kairas

Karolis.

monumentinius zefyrinius

– nebesaugus miestas, ir kad policija ten nebeveikia. Kitas vairuotojas steb ėjos,

viešbučius. Ne veltui, Hurgados ir beveik visos Raudonosios jūros pakrantės

kad mes – ne kaip dauguma kitų europiečių – nepabūgom revoliucijos padarinių ir

dažnas vyrijos atstovas mokės net ir labai gerai susišnekėti rusiškai. Juk jeigu savo

jau išdrįsom atkeliauti į Egiptą. Aišku, turistų tikrai ne marios. Port Saido gatvel ės


jaukios, ir nors tai galėtų būti dar vienas lankomiausių Egipto miestų, kavinėlės nusėstos vietinių vyrų.

Keltas Egiptas – Turkija

‘Ar gali patikėti, mes jau visai šalia Europos. Kvepia namais’ giliai atsidūstam. Nes

Maistas

jau galim atsidusti pilnais plaučiais, mat oras čia kur kas švelnesnis nei dykumoje.

Egipte visiškai išlempame. Nuo Etiopijos laikų valgymas

1 KOMENTARAS

Egiptą spėjam prakeliauti vietiniams guodžiantis, kad nebegeri dalykai dedasi po

Felafeliai. | Felafel.

tapo šventinis skanus ritualas, o Egiptas mums tai tik karūnuoja. Visur kur gali atrasti vietinių sumuštinių su falafeliais, daržovėmis, keptu baklažanu. Atsisėdam lyg ritualui, ir pavalgę dar ilgai kalbam, kad patyrėme šventę skonio receptoriams.

revoliucijos. Daug kas čia neriman it į kamuolį įsisukę, mat kas čia bus toliau. Pavojaus kvapas vos užuodžiamas, Port Saido gatvėse virė nesaldus beturistis gyvenimas. Žvelgiant kaip rutuliojasi šio krašto į vykiai šiandien, matyt laiku mū sų kelionė sukosi pabaigon.

‘Dar kelios dienos’, vis žada mums kelto kompanija. Skųstis kvaila, kai kurie sunkvežimių vairuotojai čia jau lūkuriuoja mėnesį. Neramumai Sirijoje nutraukė buvus įprastą karavaną iš Turkijos į Egiptą. Nenuostabu, kodėl lenkaitės uošvis, į Lenkiją nukankantis kas metus ir praleidžiantis ten bent mėnesį, giriantis vietinių žmonių gerumą, maisto besibodintis. Su žmona važiuoju, tai ji pagamina. Kelios dienos svetingame, švelnių spalvų ir viliojančio skonio, Port Saide belaukiant laivo į Turkiją neprailgsta. Tiesa, visi egiptiečiai stebėjosi, kad plauksime į Turkiją. Taigi ten revoliucija, jie gąsdina. Na gal ne tokia, kaip buvo pas mus, bet revoliucija. Nieko, kaip nors. Afrikos etapas užbaigtas, ir Viduržemio jūra keliaujame į Turkiją. Regis jau apsukome ratą aplink pasaulį. Telieka europinis etapas, bet argi Europa mums ne namai?

Tad ir mes, nori to ar nenori, drauge su šimtais sunkvežimių vairuotojų ir keliais keliautojais skrosim Viduržemio jūros

Pirmasis pasiilgtos Turkijos vaizdas iš mūsų sugędusio kelto. | The first view of the Turkish land.

bangas didžiuliu keltu užuot puškavę žeme. Pirštai lengvai tipena stalu. Gurkšnojame nebe pirmą puodelį saldžios turkiškos arbatos prie stalo penkiese minioje Sirijos atostogautojų (o mes man ėme, kad jie pabėgėliai) ir furistų (turkų sunkvežimių vairuotojų). Jau nostalgiškai verkšlename apie besibaigiančias keliones. Ričardas per pusmetį apsuko savo visureigiu aplink Afriką – iš Maroko vakarine Afrika nukeliavo į pietus, ir rytine užlipo iki pat Egipto. Brito sąskaitoje ne viena kelionė. Visai paprastai jis užsimena apie dukart (štai

Apsukus ratą aplink pasaulį – atgal į senutę Europą RUGPJŪČIO 27, 2013 • LT, VISI • PAGAL KAROLIS • TAISYTI

jums šių dienų tikrieji magelanai) jachta apiplauktą pasaulį. Dukart. Vien ąkart jam taip gaunas. Nuplaukęs kiek (iki vieno žemyno), dar paplaukė, o po to dar kiek. Skamba, lyg tereiktų nusigauti iki Babtų. O kartą apiplaukia žemės rutulį ties Antarktida. Gal ir trumpesnis atstumas, bet tikrai ne šilta kelionė. Gal d ėl audr ų ir


sunkumų, mums paklausus apie ilgesį jūrai, jis tik nusipurto. Dar kartą jis tikrai

Pliaupia lietus. Paskutinis

neplauktų.

Turkijos miestelis. Graužiam

Liza ir Oliveris – apvažiavę

duoną su jogurtu prie uždarytos

Australiją, persikėlė į Afriką ir

parduotuvėlės. Senoliai turkai

nuo Keiptauno visureigiu

mums puola atnešti kėdutes,

atkeliavo iki Egipto. Net Matas

juk nevalia, kad svečias ant

Šalčius savo knygoje rašo

žemės sėdėtų. Graudu. Ar

kaip tuomet susitiko romų

Europoje besurasime tas geras

šeimą, vežimu iš Keiptauno iki

akis?

Egipto atkeliavusius. Tad

Pasienio pareigūnai kaip patrakę tikrina kažkieno kietą automobil į iki panagi ų.

tokios grandiozinės kelionės, kažkada gal ir stebinusios pasaulį, dabar tampa kone

Lenda po langais, išardo sėdynes. Ir mes jiems ant sprando kaip šuniui penkta Graikijoje kviečių laukuos mes jau užuodėme Lietuvą. | In Greek wheat fields we felt like being back in Lithuania.

koja. ‘O jūs kur?’ ‘Į Europą’. ‘Ką dirbat?’ ‘Dabar nieko nedirbam. Grįžtam iš kelionės namo. Kelionės aplink pasaulį’. Pareigūnas gardžiai nusižvengia, it išgird ęs visai

įprastu maršrutu. Ričardas namo grįžta po ilgos kelionės nebe pirmą kartą, tačiau

linksmą rytinį anekdotą, nes matyt jam tai atrodė tiek pat tikėtina, kiek kažkas

likusiai ketveriukei yra apie ką paplepėti. O kaip gi bus grįžus namo? Kaip pavyks

girtųsi vakariniu skrydžiu į mėnulį. Nužvelgę mus keliskart nuo galvos iki kojų, jis

adaptuotis civilizacijoje? Ar kas besupras? Juk net kelion ės metu atrodo ne visi

mirkteli ‘eikit’. Kągi, senutė Europa namo mus įsileido be nurengimo.

galėjo suprasti, ir kokio velnio trankomės po svietą. Vieniems atrodo keliaujame

Pakelėj siūbuoja kviečių varpos. Gandras mus jau nuskraidina į gimtinę. Sustojam

per lėtai, kitiems per greitai. ‘Juk tai mūsų kelionė’, piktinasi Liza, ne kartą atlaikius

šalikelėj ir matyt kažkur gilumoj jau niūniuojam Smilgevi čiūt ės ir brolių pagoniškas

kažikurio (gal pavyduliaujančių) nepatenkinto draugo kritikos srautą. O ar supras

godas. Vis tik, tai iliuzija. Šalti balti namai, rūgščios žmonių išraiškos mena

mus, it iš kito pasaulio piliečius, dar ilgai negalėsian čius, o ir nenor ėsian čius

graikišką krizę. O mums liūdna. Liūdesys taip giliai įsišaknija, kad regis tuoj

įsipiešti į civilizuotą ‘normalų’ kelią. ‘Visą laiką keliauti irgi nenorėčiau’, sako Liza,

apsiašarosim su prunkščiančiu lietumi. Kaip tyčia, mums dar sustojęs sunkvežimio

‘mat kelionėje gautas žmonių gerumas turi būti atiduotas savo bendruomen ėje’.

vairuotojas turkas, kelionei draugėje baigiantis, savo sunkvežimį parkuoja nevisai

Tenka sutikti, nes mes irgi jau pakaustyti žmonių gerumu, regis bręstam namuose

leistinoj vietoj, kad tik mums patogiau būtų, lekia į bagažinuką ištraukti kelis

grąžinti pasauliui skolą.

pomidorus ir duonos, ir

Ričardas kaip vėjas grįš Britanijon namo, tad rangomės pas jį į automobilį, ir per

tėviškai iš dūšios apkabina. O

kelias dienas pasiekiame Europą. Turkijoje dar kelionės pradžioje buvome praleid ę

mes einam keliu

nemenką laiko dalį, tad dabar ketinome sutaupyti laiko ir užtat patyrin ėti Balkanus.

pasisriūbaudami ‘na kodėl

Bet Turkijoje mes galų gale oficialiai apsukam ratą aplink pasaulį. Tąkart toje

žmonės yra tokie geri?’

vietoje mes palapinėje dantis kalenom prie minus aštuoniolikos, šiandien

Vos prieš kelias akimirkas

automobilis visu ypu įjungęs šalto oro kedenimą.

pasaulis virė, teliūškavo

Graikija – liūdni civilizacijos pionieriai

sunkiai nupasakojamu turkišku

Pasivaikščiojimas kalnuose. | A walk in the hills.


šurmuliu, o čia vienintelė likusi emocija – tai varganas graikiškasis ego ‘juk j ūs

Lietūs nukeliavę į vidurio

europiečiai vargšeliai esat mums dar skolingi už civilizaciją’. Kaip susitar ę

europą, jau išvargintą

vairuotojai bamba ant mafijozų albanų, prastos kultūros bulgarų, amžin ų prieš ų

baisulinių potvynių, palieka

turkų, jų regiono vardą nudžiovusių ir skambiai apsišaukusių makedonų. Kultūros

mus ramybėje ir nuotaikos

kartelę pasiektų nebent vokiečiai ar švedai, mat čia graikai nutiesia savo

pradeda taisytis. Laikas tolyn

giminiškus ryšius, ir gal dėl to dažnas moka ne anglų, o vokiečių ar net šved ų

Balkanais.

kalbas. Juk jų tėvai ten darbavosi, ir ne vienas jų net ir mokyklas lankė svečiuose

Albanija – nemafijoziškas

kraštuose.

draugiškumas

Vis tik keliautojai ar autostopininkai neretai baidosi Graikijos, mat šis civilizacijos

‘Uuuu, atsargiai Albanijoje. Jie

lopšys, puošnus savo paplūdimiais, turistų nutūptomis salomis nosimi piešia

Albanijos vasara. | Summer in Albania.

debesis, ir jiems paprastas mirtingasis neįdomus. Trumpai drūtai, po Turkijos ar

tačiau apsisuksit, ir bes peilį į nugarą’ perspėja graikas. Sykiais reikia nekreipti

Albanijos dažną gali apimti liūdesys dėl šiųjų šaltumo ar arogancijos. Bet net ir

dėmesį į baimingus žmonių atodūsius, ir atsiduoti asmeninei patirčiai. Albanija

šalčiausiuose kraštuose yra vilties sutikti kultūros autsaiderius, maištautojus,

kažkada buvo labiau žinomas kaip uždaras sovietų saugomas, tačiau buvęs labai

nesuprastuosius, pasielgsiančius priešingai normaliajai liaudžiai. Tad netrukus

nustekentas kraštas. Albanijos pietūs išsyk stebina dangų raižančiais kalnais, o

Apostolus jau plaka mums šaltąją neskafė, atsitiktinai gimusią

miesteliokai – spalvingais nameliais ar šviežiai perdažytais daugiaukš čiais. Atrodo,

Graikijoje, ir pasakoja savo šeimos dramą, liūdną jojo dabartį, praeities klaidas, ir

kad kažkas čia smaginosi nuspalvindamas miesto nuotaikas. Negali nesišypsoti ar

kitų, o labiausiai paties nesugebėjimą sau atleisti, rodo savo laukus, meilingai

bent jau mažų mažiausiai būti surūgęs tarp ryškiai geltonų, oranžinių ar skaisčiai

žvelgia į kraunančius vaisių pomidorus. Jam tai vienintelė paguoda. Na gal dar

žalių namų. Ir žmonės kaip tyčia paslaugūs ir vaišingi, tad ką gi tie graikai čia

kuklus šunytis, teikiantis draugiją po ką tik nusliūkinusios mamos mirties. Paliekam

tauškė. Gal mafija ir siaučia, tačiau negali gi taip viso krašto imti ir nurašyti.

Apostolą, išspaudusį ne vieną ašarą. Užsibūtum čia ir daugiau, ragaujant medaus

Juodkalnija – rusų nugulėti paplūdimiai

ir sūrio pusryčiais, besiklausant jo skausmo bylų, bet Kelias šaukia.

Maža idiliška šalis. Siaurutis

Nors sutiktieji graikai burnoja ant savo pačių kaimynų už nenutylan čias paskalas ir

ruožas tarp kalnų ir jūros,

jų šaltą charakterį prie šilto egėjiško vandens, tačiau dar vienas graikas – kitaip Teo

praktiškai rojus išsiilgusiems

– kviečia namolio. Netrukus mes jau ilsimės jo sodo namelyje, atsisukusiame į

romantikos. O kad manytum

snaudžiančias kalvas, paslėpusias graikų ortodoksų bažnyčią ir kapinaites, kuriose

tik tu taip. Taip mano daug,

tąvakar Teo kuria smilkalą. Degam ir mes smulkutes žvakeles ant ištaigaus jo tėčio

nesibaidančių eksjugoslavijos

kapo-pilaitės. Lyginant su kartkartėmis čia išsibarsčiusiais vos įmatomais turkų

istorijos verpetų. Vasara

paminklėliais, graikų kapinės, ar iš jų kalbos verčiant mieganti vieta – tai karališka

įsibėgėjus, tad ir paplūdimiai

palyda anapilin. Vakarienei – tradiciškos graikiškos salotos, patvinusios alyvuogi ų

nusėsti daugiausiai rusiškai

aliejumi. Neveltui moterytės čia tiek pastačius, tiek paritus, o vyrukai didžiuliais

čiauškančių piliečių, kurių

autoritetais, abejotinai menančiais krizę.

standartinis užsiėmimas nepaisant profesijos, kūno gabaritų ar amžiaus, yra

bus malonūs jums į akis,

Rusų prikimšti paplūdimiai. | Russian tourists occupying the beaches.


gausiai apsiskrudinti, kad, matyt, kolegos iš nuostabos grįžus į darbą aik čiot ų, ir

gijų. O mes jau Europoje, jau be penkių minučių namuose. Išvargę ir kiek palysę,

kurgi čia taip įdegta, bene pačioj Juodkalnijoj pabuvota. Rasti savo kamp ą čia

vis dar siurbiam paskutines kelionės akimirkas.

nelengva, geriau jau šiaušti į alyvuogių giraites, kur toliau į kalvas, nuo kurių

‘O, jūs iš Lietuvos, vairuotojas trykšta it būtų laimėjęs kelis dolerius loterijoje. Kaip

atsiveria – tenka pripažinti – apdainavimo verti vaizdai.

tik prieš metus čia tranzavo estų pora, ir aš jiems sustojau’ aiškinasi mūsų

Bosnija ir Hercegovina – paini istorija nenuvarginto grožio šalyje

nustebusiems veidams linksmo veido vyriškis. ‘Ir nuvežiau juos į čia greta esantį

Kol ėdrusis turizmas visiškai nenugludino iki koktaus saldumo šio krašto, pats

vienuolyną apžiūrėti. Ir jus ten nuvešiu’ pavežėjęs vos kelis kilometrus, jis įsuko į

metas ir mums čia pakeliauti. Jei nebūt kai kur vis dar likusios kulkų išgraužos

seną Tvrdošo vienuolyną. Atrodo tiek kelyje jau prikalbėta apie (ne)tikėjim ą,

gyvenamuosuose namuose, manytum, kad kraštas atsigauna kur kas sparčiau nei

religijos posūkius, atradimus ir klystkelius, tačiau kai kurie pašnekovai verti iš naujo

sakykim liūdni kaimyninės Kroatijos namai vaiduokliai, nors šioji jau (t ąkart)

atverti dvasios šachtas, ir jose gerai paknibinėti neatrastus aukso ar anglių lobius.

pusantros kojos Europos Sąjungoje. Sako, kad pabėgėliai uoliai dirbantys sve čiose

Širdyje vis dar fizikas, dabar ortodoksų šventovės senyvo amžiaus savanoris,

šalyse atkuria savo namus, vėl spalvingai pūpsančius ir matyt kur kas prašmatniau

pasakojęs apie vienuolyno griūtis ir prisikėlimus, nukrypsta į pašnekesius apie

pasidabinusius nei praeityje.

mokslo ir tikėjimo draugystę, tik vėliau susizgribęs, kad paprastai sau to neleidžiąs Po Afrikos miestų chaosų kvaitulio, jau norėjosi

su prašalaičiais. Gausiai apipiešti skliautai nė iš tolo neprimena griuv ėsi ų istorijos,

kavos puodelio kokiam senamiesčio

o mes gūrinam ne tik po ikonų alėjas, bet ir po dvasingumo paieškos užkaborius.

skersgatvy. Senovinis Trebinje, alsuojantis

Šiais keliais vaikščiojo tiek amžių galvoti žmonės, o vieno atsakymo neprieis iki

ramia vasara, smagiai knibždantis

dienų pabaigos.

miestelėnais ir miesto svečiais, vaistažolių

Serbas su sūnumi sustojo jau saulei visai laidos. Kai kurie mūsų kelionėje

balzamas mūsų dykumoje padžiūvusiai dūšiai.

nesuprato, kokio galo mes keliaujame tolyn. Kiti pakeliui švelnaus pavydo virpinami

Jaukios kavinutės fone groja turkiško atspalvio

sakė, kad įgyvendiname jųjų svajonę. Mūsų vairuotojas jau seniai godžiai

balkanų melodijos. Siurbčiojam kavą, kol apie

paslapčia seka vienos serbės kelionę dviračiu aplink pasaulį, stebėdamasis ir

mūsų nudrengtus batus raivosi katinai. Nors

žavėdamasis, kaip žmonės pamynę komforto išmislus, leidžiasi į visišką nežinią.

paskutinis kelionės pirštas per Europą brėžia

Jei ne vaikas, namas, automobilis, darbas ir tt. pats leistųsi čia ir dabar,

vos kelias savaites belikusio laiko, vargiai

neatsigręždamas atgalios. Netrukus jis ir pamažu įninka dalintis, kaip karo metu jis

beįstengiam suvokti, kokią monstrišką liniją

miegodavo palapinėje kažkur pavojų apsuptyje ir koks yra jausmas, kai šaudai į

palikom už savęs. Tik pakeliui kieno nors

priešą. Visa laimė, kad iš arti nereikėjo šauti, nes matyt nebūtų atlaikęs baimės

Jugoslavijos karo palikimas - kulkų suvarpyti

namuose pasipainiojantys pasaulio žemėlapiai

pritvinkusių akių, ir būtų paslydęs gindamas kažką, gal tėvynę. Politinė situacija

namai. | Leftovers from Yugoslavian war -

nevalingai įtraukdavo į savo regis tokią

buvusiose Jugoslavijos šalyse mažų mažiausiai komplikuota, nors juodžiausi

bullet holes in the walls.

paprastą spalvotą, nė kiek nepavojingą

debesys praeityje. Deja, Bosnijos dabarties miglos dar neįdienojusios. Bosniai

pasaulio kilimo tekstūrą. Tik viskas visai ne taip. Viskas daug sudėtingiau. Ir jei ne

(etninio pagrindo neturintys musulmonai), ortodoksai serbai ir katalikai kroatai dar ir

mus lydėjęs kalnų miškų faunas, angelo žvilgsnis ar likimo deivė, mūsų kelionė

dabar politiškai nesugyvena. Praeities sūrymas dar vis aitrina žaizdas, nors

būtų galėjusi nutrūkti taip, kad nė didžiausi užsispyrimo pirštai nebūtų sumezgę

kasdienybėje žmogus žmogui nebe vilkas.


Slovėnija – tarp Balkanų ir Vakarų

artėja į pabaigą. Lenkijoje žmonės šypsodavosi, mojuodavo, stodavo greitai,

Regis, į kelionės pabaigą

paveždavo daugiau nei reikėjo, apnakvindino. Ar begalėtumėme skųstis dėl toki ų

jėgos seko it žinodamos, kad

paslaugių kaimynų? Še tau, nesutarimai tarp lietuvių ir lenkų, o mums ši tauta

netoliese, už tų kelių

kelionės pradžioje ar pabaigoje buvo įkvėpėjai, skatintojai, džiūgaujantys mūsų

tūkstančių kilometrų laukia

sėkme. Galiausiai iš kišenės išsitraukėme visą pasaulį apkeliautus tuos 40 zlot ų,

namai ir seniai nematyti

kuriuos mums įdavė vienas sunkvežimio vairuotojas dar kelionės pradžioje. Jo

veidai. Bet Slovėnijoje,

pageidavimą nusipirkti sau maisto įgyvendinome, na gal kiek vėlokai, bet užtai

išvydus švarias kalvas ir Alpių

šlamštėm su pasimėgavimu. Ir cepelinus mes ragavome ne Lietuvoje pirmiausiai, o

kalnų prieigas, iš kažkur ėmės

būtent Lenkijoje. Paskutinė smagi pora ne tik mus Suvalkuose pavaišina cepelinais

dar jėgų. Išmaudyti lietuje jaukiose Ljubljanos gatvėse ir

(Varšuvoje sako jie nemadingi, bet čia gali rasti ne vieną vietelę). Pavelas yra Pasivaikščiojimas Alpėse. | A walk in the Alps.

pilotas, tad netrukus – o galima juk tokį nuotykį patirti ne tik Aliaskoj, bet ir čia

išgertuose kavos puodeliuose, mes gūžinam į tas alpines kalvas, kur saulė glostė

kaimynuose – mes jau sklandom ore. Spėjam ne tik pamatyti Lietuvą iš oro, bet ir

idiliškas pievas, mūsų akims drūtas nutukusias karves (juk vos prieš mėnesį

prispaustais skruostais prie stiklų, o gal stuburo (ką jau besuprasi, kai vienintel ė

gatvėmis etiopiečiai ginė karves – kaulų vyniotinius) žvangančiais skambalais,

mintis tėra išgyventi), žodžiu po tokių akrobatinių triukų gera liesti tvirtą žemę.

dūzgiančias bites. Sako, pavasaris čia atėjo vėlai ir mes galų gale džiaugiamės

Širdis jau spurda. Iki Lietuvos vos septyneri kilometrai, bet juos mes pasiliksime

šiluma, tinkančia mūsų išvargusiems kūnams. Gaivi vėsa ir alpių oras pripildė

rytui.

mūsų plaučius iki pat paskutinės pūslelės, galva svaigo nuo tyro oro. Ir net kai

Lietuva – namai namučiai

tekini bėgom per lietų nuo kalnų namo, kai šlapi ir skaudančiomis kojomis

Paskutinius kilometrus einame ryte, suplukę

įsigrūdom į mažutėlaitę ką tik sutranzuotų slovėnų mašinytę, mes džiūgavom. Tokie

vasariško karščio maudomi. Tyrinėjame, koks

nuotykiai galgi jau bus paskutinieji mūsų besibaigiančios kelionės sąskaitoje.

gi tas jausmas grįžtant po pusantrų metų

Mėgavomės pilnomis širdimis ir galvomis.

bastymosi apie pasaulį. Matyt kelionė per

Slovėnija – tai pusiausvyra tarp šaltų tvarkingų vakarų ir betvarkės šiltos dūšios

Europą, nuolatinis žvalgymasis, ar užmatysime

Balkanų. Jei ir ne čia

lietuviškus numerius, lietuviško sūrio krimtimas

pasibeldusi krizė, daug kam ši

kažkur Slovakijos laukuose, gandrų ir rugių

šalis būtų artima sielai gyventi.

medžioklė išvėdino susikaupusį jaudulį grįžtant namo. Ir kai galiausiai pasiekėme Lietuvos

Lenkija – pagiriamieji žodžiai

respublikos ženklą, ir nuvargusiais veidais, bet

kaimynams

nuoširdžiomis šypsenomis apkabinom

Pro Austriją, Slovakiją ir Čekiją

stulpelius ir suėmėme trispalvės kampus, buvo

galiausiai mūsų kelias

gera. Ramu. Tos ramybės kaip vandens

bauginamai ir džiuginamai

troškom dykumoje ar džiunglėse. Regis dabar

Miško globojama Evelina. | Evelina in the forest.

Suvalkai ir tolumoje mėlynuojanti Lietuva iš oro. Suwalki and Lithuania in the far distance from the sky.


galėjom nebijodami skorpionų ar gyvačių, hienų ar meškų kristi į žolę, negalvoti

istorijas nuo kelio. Ir viskas. Viskas. Mūsų nuotykis aplink pasaulį baigtas.

apie krokodilus ar bularzijos bakterijas ir krykštauti vandenyje, ir savų piktadari ų

Nesibaigiantys klausimai ‘o kas toliau’ dar nerūpi.

regis nė taip nebesibaiminom kaip kur Venesuelos galimų pagrobėjų. Viskas atrodė sava, pažįstama, vasaros saulės spalvinama. Kad tik Lietuvos žmonės nebūtų pikti, kad tik nereiktų nusivilti savu kraštu, kai svetimi vis tik buvo dosnūs. Ir kai pirmasis mums sustojo ne lietuviškas, o lenkiškas sunkvežimis, nuoširdžiai besistebintis mūsų pasauliniu nuotykiu, ir kai pirmoji sustabdyta moterišk ė papraš ė pinigų, jau regis buvom ant nusivylimo slenksčio. Užkandus lietuviškos duonos ir silkės, išgėrus giros ir einant geltonai žydinčiais rapsų laukais, mums galiausiai sustoja ir lietuvis, nuoširdžiai besidalinęs savo gyvenimo istorijomis, šmaikštaudamas mus pavežėjo iki Dusios ežero. Nesinorėjo dar lėkti į sostinę ir paskubomis pabaigti kelionės. Jei jau plaukėm Misisipe ar Amazone, landžiojom atogrąžų miškais ar kūprinėjom dykumomis, ar negalėtumėm padovanoti tos pagarbos ir savam kraštui. Skaidrus ežero vanduo, ramybė, mes it miškiniai ir laumės virdami sriubą ar taškydamiesi po nendres, lingavom ramybe ir laužo liepsnomis. Viskas baigta, mes namuose… Ašaros matyt išlijo drauge su ištryškusiu vasaros lietumi, širdis bangavo drauge su beatsiritančios audros raibuliais, ir debesis it užuolaidas praskleidę užuodėm seniai atrastą ties ą. Namai visur mums namai. Tik čia Lietuvoje, jie labiau pažįstami, apčiuopiami, suprantami iki nago juodymo ar akies baltymo. Gal ta ramybė ir buvo iliuzija, tačiau joje mes maudėmės. Grįžom į Lietuvą liepos šeštąją. Dar pernai su Australijos lietuviais drauge giedojom himną, o štai dabar sostinėje šeimos ir draugų, ir mus kelionėje palaikusių žmonių apkabinimai privedė mus iki pat ašarų. Klestelėjom ant žolės, kad galėtumėme šviežiai paporinti kelias

Namie, su draugais ir šeima. Ačiū visiems, kad atėjote | At home with family and friends. Thank you all for coming

Itervitae  
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you