Gintaras Karosas Kūryba / Artwork EUROPOS PARKAS

GINTARAS KAROSAS

EUROPOS PARKAS 1

2

GINTARAS KAROSAS Kūryba / Artwork

EUROPOS PARKAS

VILNIUS 2010

1

2

GINTARAS KAROSAS Kūryba / Artwork

EUROPOS PARKAS

3

UDK 73:502.4(474.5)(084) Ka458

Fotografijos / Photographs by Gintaras Karosas

Leidinį parėmė / The Publication is partly financed by KULTŪROS RĖMIMO FONDAS / LITHUANIAN CULTURAL FUND

ISBN 978-9955-9763-5-6

4

Architektūra / Architecture

Kraštovaizdžio menas / Landscape Art

Skulptūra / Sculpture

5

6

Turinys / Contents

9. Pratarmė. Keletas minčių / Foreword.

11. Įžanga / Introduction 13. Pradžia: utopija virsta tikrove / The Beginning: When Utopia Becomes Reality 21. Europos parkas – patirčių kraštovaizdis / Europos Parkas – Landscape of Experience 36. Architektūros fotografijos / Photographs of Architecture 94. Kraštovaizdžio meno fotografijos / Photographs of Landscape Art 238. Skulptūrų fotografijos / Photographs of Sculptures 356. Asmenvardžių rodyklė / Index

7

8

Menininko, o ir kito meistro darbuose galime įžvelgti

Often a piece of art mirrors the features of its artist’s

paties autoriaus paveikslo bruožų. Kartais žodžių derinys

image. Sometimes the compound of words Europos Parkas

Europos parkas man skamba kaip vardo ir pavardės

sounds like a name and a surname to me.

atitikmuo.

Reckless activities, rough intervention into the nature

Beatodairiška veikla, grubi intervencija į gamtą

and prevailing technocratic solutions of today’s problems

ir dominuojantys technokratiniai šiandienos problemų

increasingly widen the gap between the environment and

sprendimo būdai vis labiau tolina aplinką nuo

the man’s spiritual dimension. I am creating Europos

žmogiškosios dvasinės dimensijos. Europos parką kuriu

Parkas as an offset against the crazy and unbalanced

kaip atsvarą beprotiškai besielgiančiam, nesubalansuotam

world, with the intention to make us self-confident

pasauliui. Kartu siekiu, kad būtume savimi pasitikintys,

citizens of a cultured country in the geographical centre of

kultūringos valstybės Europos geografiniame Europos

Europe.

centre piliečiai.

Mano programa – Europos parko kraštovaizdžio,

My program of creating the landscape of Europos Parkas as an entity and its individual components –

kaip visumos, o ir atskirų jos komponentų – meno

works of art – is seeking to leave my print in Lithuania. I

darbų – kūrimas siekiant įnešti savo indėlį Lietuvai.

am not indulgent in stereotypes and do not aim to please

Nepataikauju stereotipams ir nesiekiu, kad menas kam

somebody with art as it has different mission. I want the

nors patiktų, ne tokia jo misija. Noriu, kad mano

space modelled by me to give a chance to a person to find

sumodeliuotoje erdvėje žmogus surastų tai, ko nesitikėjo,

the unexpected, to dwell and evolve. Denominations of

mąstytų ir tobulėtų. Atradimų ar meno vertės įvardijimas

discoveries and art value are beyond the areal of everyday

yra už buities sąvokų arealo, tai dvasiniai dėmenys,

concepts. They are spiritual constituents and modes such as

būsenos, tokie kaip pajautimas, tyla, ką žodžiais sunku

feeling and silence that are hardly subject to words.

nusakyti.

Gintaras Karosas, 2010 10 25

Gintaras Karosas, 25 October 2010

9

Gintaro Karoso vaikystės piešinys. Popierius, tušas, 29,5 x 21 cm, 1979 m.

Gintaras Karosas’ childhood drawing. Ink on paper, 29,5 x 21 cm, 1979

10

ĮŽANGA

INTRODUCTION

Kotryna Džilavjan Šiandien įvairiose pasaulio šalyse esama skulptūros parkų. Jais ypač rūpinamasi senas parkų ir sodų formavimo tradicijas puoselėjančiose šalyse (Jungtinėje Karalystėje, Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kinijoje). Čia netrūksta garsių muziejų po atviru dangumi, saugančių neįkainojamas skulptūros meno vertybes. Tarp jų galėtume paminėti „Storm King“ meno centrą JAV, Jorkšyro skulptūrų parką Anglijoje, Hakone muziejų po atviru dangumi Japonijoje, Vigelando skulptūrų parką Norvegijoje, Kröller-Müller muziejų Nyderlanduose, Louisianos modernaus meno muziejų Danijoje ir daugelį kitų parkų, išsibarsčiusių keliuose žemynuose.

Lietuvoje taip pat pakanka skulptūros parkų; žinomesni – Klaipėdos (Martyno Mažvydo), Grūto, Molėtų, Druskininkų (Žako Lipšico), Vilnojos, Alytaus, Juodkrantės, Panevėžio (Mėnulio akmens). Daugelis jų įsteigta jau posovietiniais metais. Privačių asmenų ar organizacijų iniciatyva rengiami skulptūros simpoziumai leido plėsti parkus, periodiškai tampančius naujų meninių įvykių ašimi. Tačiau progresyviausias skulptūrų parkas Lietuvoje yra Europos parkas, neretai priskiriamas globalesniam muziejų po atviru dangumi diskursui. Tą patvirtina Lietuvos ir užsienio intelektualų dėmesys, dailės kritikų įžvalgos ar specialistų sudaryti reikšmingiausių Europos kultūros objektų sąrašai. Juose Europos parkas minimas šalia Luvro, Pompidou centro Paryžiuje, Ermitažo Sankt Peterburge, Tretjakovo galerijos Maskvoje ar Prado muziejaus Madride.

Europos parkas išskiriamas ir meno tyrinėtojos Amy Dempsey knygoje Destination Art1. Jos objektyve – svarbiausi XX–XXI amžiaus didelio mastelio aplinkos meno kūriniai. Pasak A. Dempsey, „didžiausias Gintaro Karoso kūrinys – pats Europos parkas, jo koncepcija, evoliucija ir tebevykstanti įvairiausių elementų choreografija. 55 ha meniškame kraštovaizdyje eksponuojama įspūdinga kolekcija, kurioje dabar jau daugiau kaip 100 eksponatų – čia kuriamas dialogas tarp meno kūrinių, erdvės ir žiūrovo.“

Today, many countries of the world have sculpture parks. They are especially taken care of in the countries with old traditions of park and garden designing (the United Kingdom, Japan, the United States of America, and China). These countries have a lot of famous open-air museums which uphold priceless values of the sculpture art.

Worth to mention are the Storm King Art Centre (USA), the Yorkshire Sculpture Park (UK), the Hakone Open-Air Museum (Japan), the Vigeland Sculpture Park (Norway), the Kröller-Müller Museum (Netherlands), the Louisiana Museum of Modern Art (Denmark), and many other sculpture parks scattered across continents.

Lithuania has a number of sculpture parks too.

Some of the more popular ones are Klaipėda (Martynas Mažvydas), Grūtas, Molėtai, Druskininkai (Žakas Lipšicas /Jacąues Lipchitz/), Vilnoja, Alytus, Juodkrantė, Panevėžys (Moon Stone) parks. Most of these parks were established during the post-soviet period. Sculpture symposiums organised by private persons or organisations helped to develop parks which periodically would become the centre of artistic events. The most progressive sculpture park in Lithuania, however, is Europos Parkas, which is often attributed to a more global discourse of open-air museums.

This fact is also proved by the attention of the Lithuanian and foreign intellectuals, insights of fine art critics or the expert lists of the key cultural objects in Europe. Europos Parkas is listed among the Louvre Museum, the Pompidou Centre in Paris, the State Hermitage Museum in St. Petersburg, the State Tretyakov Gallery in Moscow and the Prado Museum in Madrid.

Europos Parkas is also highlighted in Destination Art by art researcher Amy Dempsey1. The author focuses on the world’s most important large-scale art sites of the twentiethand twenty-first-century. According to A. Dempsey, “Karosas’s greatest artwork, however, is the park as a whole, its conception, evolution and the ongoing choreography of its various elements. The impressive collection now includes 11

Rinkinyje Europos parkas gretinamas su vienu didžiausių pasaulyje skulptūrų parku – „Storm King“ meno centru Mauntainvilyje (JAV).

Europos parkas pradėtas kurti 1991 metais miškingoje Vilniaus rajono teritorijoje privačia iniciatyva. Tai šiuolaikiškas muziejus po atviru dangumi, meno kūrinius kaupianti ir sauganti, kultūros edukacija bei vadyba užsiimanti įstaiga. Europos parkas sukurtas pagal XX a. paplitusį modernaus skulptūrų parko modelį – kaip alternatyva uždaram baltam galerijos kubui ir optimali erdvė eksponuoti esamojo laiko skulptūrą. Tai vienintelis šalyje skulptūrai skirtas muziejus, atspindintis daugelį jos kaitos momentų XX a. II p. – XXI a. pr. mene.

Albumas, kurio puslapius dabar sklaido skaitytojas, yra mėginimas apčiuopti nuolat kintantį Europos parko horizontą ir sudėti jį į knygos formatą. Leidinys sudarytas kaip tekstų ir vaizdų panorama, menanti parko praeitį bei svarbiausius raidos slenksčius, pristatanti šiandieninius skulptūrų sąskambius parko erdvėje, raiškiausius landšafto fragmentus. Teksto skyriuose apžvelgiama Europos parko istorija, esminės įvaizdžio koncepcijos, kraštovaizdžio architektūros principai.

Kalbant apie Europos parką, būtina daugkart linksniuoti jo įkūrėjo skulptoriaus Gintaro Karoso vardą. Čia rasite menininko biografijos faktų, prisiminimų ir apmąstymų, kurie atskleidžia Europos parką kaip vieno žmogaus gyvenimo programos vaizdinį.

Gintaro Karoso vaikystės piešinys Atsisveikinimas. Popierius, tušas, 29,5 x 21 cm, 1981 m.

Gintaras Karosas’ childhood drawing Farewell. Ink on paper, 29,5 x 21 cm, 1981

12

over hundred artworks by artists from thirty-one countries, which are in dialogue with the space, the other artworks and the viewer, displayed in a fifty-five-hectare beautifully landscaped park in the centre of Europe”. Destination Art compares Europos Parkas with one of the biggest sculpture parks in the world – the Storm King Art Centre in Mountainville (USA).

Foundation of Europos Parkas was started as the private initiative in 1991 in a woody territory of Vilnius District. It is a modern open-air museum and the cultural education and management institution collecting and upholding works of art. Europos Parkas is based on the 20th century model of a modern sculpture park – as the alternative to a closed white-gallery cube and the optimal space for exhibition of current sculpture. It is the only museum in the country dedicated to sculpture and reflecting its different evolution moments in art of the late 20th century – early 21st century.

The album in the reader’s hands is the attempt to capture the ever-changing horizon of Europos Parkas and present it in a book format. The publication is compiled as a panorama of texts and images, recollecting the park’s past and the most important thresholds of its development, presenting today’s consonances of sculptures in the park’s space and the most expressive fragments of the landscape.

The text sections overview the history of Europos Parkas, the main image conceptions and the principles of landscape design.

When talking about Europos Parkas, one can not avoid mentioning over and over the name of its creator the sculptor Gintaras Karosas. Here you will find his biographical facts, recollections and thoughts which reveal Europos Parkas as the image of one man’s life program.

PRADŽIA: UTOPIJA VIRSTA TIKROVE

THE BEGINNING: WHEN UTOPIA BECOMES REALITY

Kotryna Džilavjan Pirmiausia buvo vieta. Panaši į mitines vietas: nelengvai įžengiama, slėpininga ir klaidi, amžina laike ir erdvėje, esanti visur ir niekur – in the middle of nowhere2. Ūksminga, kažko laukianti giria su virsmo, prabudimo nuojauta.

Aibė senų mitų pasakoja apie herojaus žygį į tolimą, svetimą, budriausių sargų sergimą kraštą. Vieta nereiškia vien tik veiksmo fono; ji pati yra gyvas organizmas, herojaus išbandymas ir tikslas. Atrasti ir įveikti ją prireikia fizinių jėgų, proto bei valios pastangų arba magiškų daiktų pagalbos: Hermio sandalų, Ariadnės siūlo, Orfėjaus arfos garsų. Vieta nenoriai priima, bet ir ištrūkti nebeleidžia – tokia yra jos atskleidimo kaina. Čia aprašoma giria daug jaunesnė už visas archajiškas mitų buveines, tačiau nenusileidžia joms traukos galia. Šiame pasakojime apie pradžią yra ir pagrindinis veikėjas, jau mūsų laikų herojus – jaunas maksimalistas su aistringa idėja ir ryžtu ją įgyvendinti. Jis ieškojo, surado ir įžengė girion; pati vieta jį įtraukė tarytum akivaras, kad užkerėtų ir paliktų sau visiems laikams. Taip prasidėjo viena įstabi istorija apie gamtą ir meną, apie žmogų ir jo gyvenimo tiesą, apie kasdienę kovą už ilgai išliekančias, visiems brangias vertybes. Tai – istorija apie Europos parką. Šiandien smalsu sklaidyti nespalvotas fotografijas – pirmųjų tikslingos veiklos žingsnių Europos parke liudytojas. Nuotraukas, kuriose matyti brūzgynai, pažliugusios klampynės, žemių sankaupos, sausuolių laužai ir vienui vienas užsispyręs žmogus su kirviu. Netoli Vilniaus Gintaro Karoso atrastas apleistas miškas po keletą metų trukusio medžių retinimo, grunto sausinimo, vandens telkimo buvo prikeltas naujai būčiai, įgijo viešo miško parko veidą.

Erdvei įgaunant naują, švarią formą, ji jau turėjo tapatybę, susijusią su geografine padėtimi. Vieta pasislinko: the middle of nowhere atsidūrė in the middle of Europe –

First it was the place itself. It looked like mythical places: hardly passable, mysterious and easy to get lost in, eternal in time and space, present everywhere and in the middle of nowhere. Shady waiting wood with a feeling of transition and awakening.

Many old myths tell us about a hero travelling to a distant and strange land protected by wide-awake guards.

A place is not only a setting for action. It is a living organism, a hero’s testing and goal. Its discovery requires physical strength, mind and will efforts or a help from magical items: Hermes’ sandals, Ariadne’s thread or sounds of Orpheus harp. The place is not really welcoming but difficult to get out too – it is the price you pay for its discovery.

This wood we describe is much younger than any of the archaic mythical locations but its pull is as strong as theirs. This story about the beginning has the principal character, a hero of the present time, a young over-achiever with the passionate idea and determination to realise it. He was looking for, found and entered the wood. The place itself pulled him like a quagmire to cast a spell and keep him there forever. This was how a wonderful story began about nature and art, a man and the truth of his life, about a daily fight for long-lasting and precious values. It is a story about Europos Parkas.

Now, it is interesting to leaf through black and white photos – witnesses of the first steps of the aimed activity in Europos Parkas. Photos of the scrubs, squishy swamps, piles of dirt, deadwood bonfires and alone stubborn man with an axe. A few years of deforestation, soil drainage and water collection had passed and a shabby wood found by Gintaras Karosas near Vilnius was resurrected for a new life as a public wood park.

With the new and clean shape the space acquired a new

13

Europos vidury. 1989 metais Prancūzijos Nacionalinio geografijos instituto (Institut Géographique National) mokslininkas Jeanas-George’as Affholderis apskaičiavo Europos centrą esant Lietuvoje. Tuo metu šis faktas dar buvo mažai viešinamas ir neveikė kaip šalies įvaizdžio kūrimo priemonė.

Gintaras Karosas Kai 1987 metais sumaniau kurti skulptūrų parką gamtoje, prancūzų geografai dar nebuvo paskelbę savo apskaičiavimų. Tačiau jau tuomet žinojau, kad Europos centras yra prie Vilniaus – šis faktas buvo užfiksuotas tarpukario vadovėliuose. O tikrosios koordinatės, prancūzų dar kartą patikslintos 2004 metais, yra vos už pusantro kilometro nuo Europos parko. Ši geografinė idėja man pasirodė esminga semantiškai – skulptūrų parkas Europos viduryje. Todėl pradėjau ieškoti vietos aplink Vilnių, kurioje tvyrotų gera aura.

Vengiau urbanistinio peizažo, nes jis veikia ir užgožia gamtą.

Vietos pagal tokius kriterijus ieškojau ilgai – apie metus.3 Tai, kas buvo pakrašty, atsidūrė centre. O buvimas centre įpareigoja – įprasminti, pažymėti, paversti vietą reikšmingu ženklu. Įvyko atrastos teritorijos įvietinimas: Europos parkas ėmėsi reprezentuoti centro idėją, su ja susitapatino, mentaliai perkėlė ir įtvirtino vidurio tašką tiesiog naujajame, augančiame skulptūrų muziejuje po atviru dangumi. Dabar nebe taip svarbu, kad tikrasis Europos centras plyti šiek tiek nuošaliau ar kad tokio pobūdžio atradimai yra hipotetiški, paremti kintančiais geografiniais skaičiavimais. Pradėta kalbėti apie kitokį centrą – modernios skulptūros židinį, kuriuo po truputį tapo Europos parkas.

GK Europos centro idėja Lietuvoje galėjo neprigyti apskritai, bet esu tikras, jog Europos parkas ir jame vykstanti meno sklaida prisidėjo, kad šis faktas įsišaknytų gyventojų sąmonėje. Šios idėjos integravimas į savivoką bei identitetą niekada nebuvo tik tuščia deklaracija. Dėl jos į Lietuvą važiavo menininkai, čia gyveno, kūrė... Tai gyvas procesas, kuris pamažėle sukūrė tam tikrą vertybę po Europos centro ženklu. Vertybė išlieka ir byloja apie idėją. Taigi viena mūsų veiklos pasekmių – patikėjimas, kad esame centre, indėlis į europietiško identiteto formavimąsi.

1991 metais čia atsirado pirmoji skulptūra – Gintaro Karoso Europos parko simbolis. Balta, minimali, lakoniško silueto skulptūra tapo Europos parko logotipo modeliu.

Jos eksponavimas – pleištinio akmens metafora, simbolinis

14

identity related to its geographical location. The place has shifted: from the middle of nowhere it ended up in the middle of Europe. In 1989, Jean-George Affholder, a scientist at the French National Geographic Institute (Institut Géographique National), determined that the geographical centre of Europe was located in Lithuania. At that time this fact was little publicised and was not employed for the creation of the country’s image.

Gintaras Karosas In 1987 when I decided to open a sculpture park in the nature, the calculations of the French geographers had not been published yet. However, I already knew that the centre of Europe was near Vilnius – this fact was mentioned in interwar textbooks. The real coordinates specified by the French in 2004 are 1.5 km away from Europos Parkas.

This geographical idea seemed to me semantically important – a sculpture park in the middle of Europe. So, I started looking for a place near Vilnius with a good aura. I was avoiding urban background as it affected and upstaged the nature. It took a while – around a year – for me to find a place meeting these requirements.2 What was in the periphery ended up in the centre, and being in the centre binds to give a meaning to, mark and turn the place into the important sign. The newly-found territory was seated: Europos Parkas started representing the centre’s idea. It identified itself with it; mentally transferred and rooted the central point in a new, growing open-air sculpture museum. Now, it is not that important that the centre of Europe is a little bit further or that such discoveries are hypothetic, based on changing geographical calculations. Later, the idea of a different centre – the heart of modern sculpture – started, and Europos Parkas gradually became the one.

GK Lithuania could neglect the idea of the centre of Europe. I believe that Europos Parkas and the spread of art in it helped to root this fact in people’s consciousness. Integration of such idea into self-image and identity has never been only an empty declaration. It brought artists to Lithuania, where they lived and created... It is a living process which has slowly created a certain value under the sign of Europos Parkas. The value survives and tells of the idea. Hence, one of consequences of our activity is the belief that we are at the centre, contribution to the formation of the European identity.

In 1991, the first sculpture – Symbol of Europos

veiksmas, davęs pradžią skulptūrų muziejui.

Apmąstydamas, kokia turėtų būti pradinė Europos parko ekspozicija, G. Karosas surengė pirmąjį tarptautinį skulptūros simpoziumą tik ką nepriklausomybę atgavusioje šalyje . Į Europos parką tuo metu (1993) atvyko dešimt Lietuvos, Vengrijos, Graikijos, Suomijos, Armėnijos ir JAV skulptorių, kurie sukūrė skulptūrų iš medžio ir akmens.

Po šio bendro kūrybinio proceso Europos parkas jau galėjo atsiverti lankytojams ir pristatyti pirmąją, tuomet dar itin kuklią, tradicišką, mažai kam žinomų autorių skulptūrų kolekciją.

GK 1993 m. buvau penkto kurso skulptūros studentas Dailės akademijoje. Rengiausi pirmajam simpoziumui būsimajame skulptūrų parke, pagalbon kviečiausi savo mokslo draugus. Rašėme laiškus įvairioms pasaulio kūrybinėms sąjungoms, pasakojome, kad prancūzai nustatė Europos centrą Lietuvoje ir mes norime tai įprasminti meno kalba. Kvietimus spausdinome ant Europos parko blankų su logotipu, nors tuo metu net nebuvome įregistravę įstaigos. Pamenu, kaip ant kiekvieno kvietimo pasirašinėjau juodu tušu, kaligrafiškai.

Kadangi neturėjome ryšio priemonių, nurodydavome studijų draugo grafiko Arūno Gelūno nuomojamo buto šeimininkės telefono numerį. Galų gale sulaukėme: į Lietuvą pirmą kartą atvyko užsienio menininkai kurti simpoziume. Apgyvendinome tą gausybę skulptorių po visą administracinį Europos parko pastatą, patys gaminome maistą, ieškojome, kas galėtų juos pavežioti po Lietuvą, suruošėme kultūrinę programą. Buvo daugybė dalykų, kuriuos teko daryti pirmą kartą, be patirties, pažinčių ir pavyzdžių. Viskas prasidėjo nuo nulio.

Garsiausių pasaulio skulptūrų parkų istorija patvirtina, kad sukurti ir išlaikyti parką, siekti reputacijos bei valstybės paramos paprasčiau turint institucinį postūmį ir globą. Šis modelis visiškai negaliojo Europos parkui, nes jo įkūrėjo G. Karoso sumanymai nuo pat pradžių kėlė pasipriešinimą net kultūrinėje erdvėje. Tuometis Vilniaus dailės akademijos studentas G. Karosas pristatė pirmojo tarptautinio skulptūros simpoziumo idėją akademijos vadovybei, tačiau nesulaukė reikiamo palaikymo.

GK Ruošdamasis simpoziumui Europos parke, tikėjausi gauti akademijos rekomendacijų, kad būtų lengviau ieškoti rėmėjų. Įsivaizduokime tų laikų situaciją – posovietinė Lietuva, žmones vis dar apėmęs sąstingis. Sulaukiau tokios vadovų nuostatos: nei šis, nei tas studentui pačiam kviesti užsienio menininkus, nes tai esą tik pačios Dailės akademijos

Parkas by Gintaras Karosas – found a home here. A white, minimal sculpture with a laconic silhouette became a model for the logo of Europos Parkas. Its display is a metaphor of a wedge-shaped stone, a symbolic act which gave rise to the sculpture museum.

Thinking what the first exposition of Europos Parkas should be, Gintaras Karosas held a first international sculpture symposium in a country which had just restored its independence . At that time (1993), Europos Parkas was visited by ten sculptors from Lithuania, Hungary, Greece, Finland, Armenia and the USA, who created sculptures out of wood and stone. After this joint creative process Europos Parkas was ready to open its doors for visitors and present the first – very modest as yet – traditional collection of sculptures by little known authors.

GK In 1993, I was a fifth-year sculpture student at Vilnius Academy of Arts. I was preparing for the first symposium in a future sculpture park, so I asked my group mates for help. We were writing letters to various international art associations, telling that the French had determined that the geographical centre of Europe was located in Lithuania, and we would like to express it in the language of art. We printed invitations on Europos Parkas letterheads, even though the entity had not been incorporated yet. I remember putting my calligraphic signature in black in on every invitation.

Since we had no communications, we would indicate the telephone number of the landlord of our university friend, graphic designer Arūnas Gelūnas. And finally we made it: for the first time foreign artists came to Lithuania to create in a joint symposium. We accommodated all these sculptors in the administration building of Europos Parkas, we cooked for them, looked for someone to drive them around Lithuania, prepared a cultural programme. There were a lot of things that we had to do for the first time, without any experience, contacts or examples. Everything started from nothing.

The history of the best-known sculpture parks proves that it is easier to set up and maintain a park, to seek for reputation and state support when you have institutional impulse and protection. This model could not be applied to Europos Parkas at all, since from the very beginning the ideas of its founder Gintaras Karosas invoked resistance even in the cultural environment. Gintaras Karosas, then a student at Vilnius Academy of Arts, presented the idea of the first international sculpture symposium to the management of the Academy, however, it did not receive

15

arba Dailininkų sąjungos prerogatyva. Buvo primygtinai siūloma pasitelkti studijų draugus ir įgyvendinti simpoziumą vietiniu lygiu. Mane svarstė katedroje ir Akademijos senate kaip išsišokėlį, kuris „užtrauks didelę gėdą nepriklausomai Lietuvai“.

Tuo pat metu rengiausi ne tik simpoziumui, bet ir diplominio darbo gynimui. Sukūriau „Europos centro monumentą“, vieną pirmųjų kraštovaizdžio kūrinių Lietuvos istorijoje, kuriam buvo panaudotas žemės reljefas: pieva, smėlio laikrodžio formos žemės kauburėlis. Suprantu, kad to laiko figūratyvinės skulptūros kontekste kūrinys atrodė keistai.

Po peržiūros sužinojau netikėtą naujieną – esu pašalintas iš akademijos dėl nepatenkinamo diplominio darbo. Patyriau šoką, pasijutau tarsi vakuume: buvo vėlyvas pavasaris, jau po kelių savaičių turėjo įvykti simpoziumas. Jaučiausi be pagrindo po kojomis, be diplomo, be statuso, o čia atvažiuoja užsienio menininkai... Tik gerokai vėliau Akademijos vadovai pripažino, jog su manimi buvo pasielgta neteisingai.

Paradoksas, kad tai tuomet buvo progresyviausia mokslo institucija šalyje su neseniai suburta nauja profesūra, turėjusia būti atvira naujoms mintims.

Precedento neturintys reiškiniai visada sulaukia aplinkos pasipriešinimo. Tais laikais ryškesnių nevyriausybinių iniciatyvų, išskyrus „Life“ festivalį, nebuvo. Nuolat susidurdavau su įtarimu – kam tau reikia kurti tą parką, kam tas skulptūras statyti? Mano noras įgyvendinti savo gyvenimo programą, susijusią su tam tikra vieta ir jos įprasminimu, nesulaukė pritarimo. Kažkada mano tikslo negalėjo suprasti ne tik Lietuvos, bet ir UNESCO biurokratai. Apie Lietuvos, kaip Europos centro, idėją tuo metu žinojo tik keli geografai, o visiems kitiems tai atrodė fikcija, nesąmonė, kurią atėjęs porina kažkoks vaikinas. Politikai Europos parką ėmė viešai minėti ir pripažinti tik apie 1996 metus. Iki tol mažai kas tikėjo mano sumanymu, bet per stebuklą turėjome nuostabių rėmėjų, kurių dėka pradžioje laikėsi Europos parkas.

Nenuostabu, kad tuomečio politinio, ekonominio, vertybinio virsmo metu Gintaro Karoso idėjos atrodė fantastinės, įtartinos ar nepagrįstos. Nepasitikėjimas savoje šalyje nuslūgo jau gerokai įsibėgėjus Europos parko veiklai.

Lietuvoje Europos parko įkūrėjas ir kraštovaizdžio autorius tinkamai įvertintas tik 2006 metais. Gintaras Karosas tuomet pelnė Nacionalinę kultūros pažangos premiją už muziejaus po atviru dangumi įkūrimą bei pasaulinės patirties ir savo talento sklaidą ugdant Lietuvos ateities kartas.

16

the proper support.

GK When preparing for the symposium in Europos Parkas, I hoped to receive recommendations from the Academy so that it would be easier to look for sponsors. Let’s remember the situation at that time – post-soviet Lithuania, people still overcome by stagnation. The management’s attitude was that a student should not invite foreign artists by himself as it was the prerogative of the Academy of Arts or the Artists’ Association.

They urged to include group mates and organise the symposium at the local level. I was considered in the department and at the Senate of the Academy as a whippersnapper, who “would bring huge shame to the independent Lithuania”.

At that time I was preparing not only for the symposium, but for defence of my final project, too. I created the Monument of the Centre of Europe, one of the first landscape pieces in the history of Lithuania, using the land relief: meadow, hourglassformed pile of soil. I do understand that in the context of then figurative sculpture it seemed strange. After the review, I received unexpected news – I was expelled from the Academy as a result of unsatisfactory final project. I was in shock, like in a vacuum. It was late spring, a few weeks before the symposium.

I felt the ground move under my feet, I was without a diploma, without a status and foreign artists were on their way…Only much later the heads of the Academy acknowledged that it was not fair what they had done to me. Paradoxically, it was the most progressive higher institution in the country with a newly formed panel of professors, who should have been open for new ideas.

Unprecedented phenomena have always evoked resistance from the environment. Back then, the Life festival was the only progressive non-governmental initiative. I was always met with distrust – why do you need that park, why to build those sculptures? My desire to implement my life program related to a specific site and giving a meaning to it was not welcome.

Sometime, my goal could not be understood not only by the Lithuanian but also by UNESCO bureaucrats. Only a few geographers knew about the idea of Lithuania as the centre of Europe, while the rest of them looked at it as a fiction, nonsense told by some guy. Politicians started talking and acknowledging Europos Parkas in public only around 1996. Until then, few people believed in my idea. It was a miracle that we had such wonderful sponsors who supported Europos Park at very the beginning.

It is no surprise that during the political, economic and value transformation the ideas of Gintaras Karosas

GK Skulptūrų parkas man niekada nereiškė tik savo ambicijos patenkinimo. Svarbiausias mano veiklos aspektas – darbas Lietuvai. Patriotizmas šiais laikais – gerokai nuvalkiota, sunkiai apibrėžiama, dažnai nuvertinama sąvoka.

Vis tiek laikausi minties, kad Europos parkas yra prasmingas tiek, kiek jis svarbus visuotiniu, visuomeniniu atžvilgiu.

Mano senelis Vladimiras, matininkas, nuo 1920 iki 1944 metų dirbo valstybės tarnautoju – Žemės tvarkytoju Utenos apskrityje, Smetonos Lietuvoje. Senelis 1931 metų vasario 16-ają Respublikos prezidento buvo apdovanotas kunigaikščio Gedimino ordinu už nuopelnus Lietuvai. Senelė buvo kilusi iš bajorų, turėjusių dvarelius Utenos ir Panevėžio apskrityse.

Jis su šeima buvo įtrauktas į tremtinių sąrašą, tačiau laiku pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Kanadą. Lietuvoje pasiliko ir į Sibirą buvo ištremtas mano tėvas – tuomet paauglys. Jį paleido po metų kaip nepilnametį, tačiau sovietmečiu laikė teistu.

Traumų paženklinta giminės istorija yra dar viena priežastis, kodėl norisi dalyvauti Lietuvos kraujotakoje.

Emigracija, savo energijos atidavimas kitur man atrodo beprasmiškas. Materialios vertybės yra tikslų piramidės apačioje, o jos smaigalyje – ne vien savirealizacija, bet ir troškimas prisidėti prie pozityvių šalies procesų.

Pradėjus vystyti Europos parko viziją, dar reikėjo viską įteisinti, administruoti ir įgyti reputaciją. Vienu metu vykdoma daugialypė veikla mezgėsi kryptingai ir kartu gaivališkai, kaip ir daugelis utopinių idėjų, kurios įgauna racionalų kūną tik kūrimosi procese. Tolimesnis parko plėtojimas ir toliau visiškai priklausė nuo Gintaro iniciatyvos bei užsispyrimo. Sėkmingiausi užsienio šalių skulptūrų parkai buvo suformuoti pasitelkus specialistų komandas. Tuo tarpu Europos parkas atspindi menininkoadministratoriaus modelį, vieno žmogaus universalizmą: Gintaras Karosas ir vadovauja įstaigai, ir pats kuria. Ne tik atskiras parko skulptūras, bet ir vientisą kraštovaizdžio architektūrą, projektuoja parko pastatus. Stebint Gintaro darbą, kyla klausimų, kas sužadino tokį absoliutų atsidavimą vieninteliam gyvenimo projektui.

GK Kodėl skulptūrų parkas, kodėl aplinkos kūrimas gamtoje? Įtakos turėjo mano vaikystė: visas ikimokyklinis gyvenimas praėjo vienkiemyje prie kalvos ir miško. Gamtoje jutau tikrumą, tiesą. Mėgau piešti gamtos, miškų vaizdus: tušu ir plonyte plunksna kurdavau vieną piešinį po penkiasdešimt, šešiasdešimt valandų, kurias žymėjausi kitoje lapo pusėje...

Man tai buvo tarsi liudijimas, jog nesiblaškau, neeikvoju laiko veltui. Jau tada tvirtai žinojau, kad būsiu menininkas, todėl

seemed to be fantastic, suspicious and unreasonable. The distrust demonstrated in the home-country went down only much later, long after the activity of Europos Parkas was well under way. It was only in 2006 that Lithuania properly acknowledged the founder and landscape designer of Europos Parkas. Gintaras Karosas won the National Cultural Premium for the establishment of the open-air museum and spreading of the global experience and his talent in education of the Lithuanian future generations.

GK The sculpture park has never been only about meeting my ambitions. The most important aspect of my activity has always been working for Lithuania. Nowadays, patriotism is a pretty worn-out, difficult-to-define and often underrated concept. And still I believe that Europos Parkas is significant universally as well as socially.

From 1920 to 1944 my grandfather Vladimiras, a surveyor, worked as a civil servant – a land manager at Utena County in Smetona’s Lithuania. On 16 February 1931, he was awarded by the President of the Republic with Gediminas medal for merits to Lithuania. My grandmother descended from the nobles who had manors in Utena and Panevėžys Counties. She and her family were in a list for exiles, however, they moved to Germany and then to Canada in good time. My father, a teenager at that time, stayed in Lithuania and was exiled to Siberia. Being a juvenile, he was released in a year, but had a criminal record during the whole Soviet period.

The trauma marked history of my family is another reason why I want to be a part of Lithuania’s life. Emigration, giving away your energy elsewhere seems so pointless to me. Tangibles are at the bottom of the pyramid of objectives, while at the top of it – not only self-realisation, but also desire to contribute to the positive processes in the country.

The development of the vision of Europos Parkas also needed legal framework, administration and building up reputation. Simultaneously performed multiple activities were smoothly and elementally developing as many utopian ideas that acquire a rational body only during the creation process. Further development of the park was still completely dependent on Gintaras’ initiative and determination. The most successful foreign sculpture parks have been formed with a help of professionals, while Europos Parkas represents the artist-administrator model, versatility of one man: Gintaras Karosas is the head of the establishment and the artist too: the creator of individual sculptures in the park and the designer of the landscape

17

tie piešiniai yra man svarbi praeities dalis. Piešdavau gana savotiškai – pirmiausia sukurdavau aplinką, foną ir tik po to objektą. Jau tuomet siekiau užmegzti ryšį su gamta meno priemonėmis ir kurti kraštovaizdį – tada dar tik popieriaus lapo plokštumoje.

Puoselėdamas savo idėją, G. Karosas konceptualiai formavo parko kraštovaizdį, kuriame klojosi natūralaus ir kultūrinio peizažo vertės, kūrė būsimų statinių projektus, vieną po kitos realizavo specifinės vietos skulptūras ir ieškojo strategijų, kaip parką paversti visuotinės reikšmės objektu. Europos parkas, skeptišką aplinkos poziciją kėlęs sumanymas, ilgainiui virto viešąja įstaiga, organizuota struktūra, kuri kaupia, saugo ir eksponuoja meno kūrinius, plėtoja edukacinę veiklą, t. y. atlieka muziejaus funkcijas.

Gana greitai Europos parke išryškėjo strateginės veiklos kryptys bei kraštovaizdžio formavimo gairės.

Svarbiausia jų – kurti muziejų kaip vientisą gamtos ir meno ansamblį. Europos parke stipriai akcentuojamas kūrinio ir gamtovaizdžio ryšys, skulptūros eksponuojamos imant domėn reljefo, peizažo specifiką ir jo pritaikymo galimybes. Menininkai skatinami kurti interaktyvius, publiką įtraukiančius darbus, specifinės vietos, žemės meno kūrinius, skirtus ar pritaikytus konkrečioms parko erdvėms.

Išskirtinis Europos parko bruožas – dėmesys erdviniam skulptūros kontekstui, tinkamam eksponavimui. Nauja kraštovaizdžio kokybė kuriama pasitelkiant skirtingus meninės raiškos būdus, kiekvienai atskirai erdvei suteikiant savitą charakterį. Todėl Europos parko kraštovaizdžiui būdinga naratyvo polifonija, sukurianti įvairius meninio dialogo būdus.

Parko vaizdinių įvairovę patvirtina ir kelias modernaus meno tendencijas pristatanti kolekcija. Ji vis gausėja rengiant skulptūros plenerus, organizuojant rezidencijas, vykdant specifinius projektus su Lietuvos ir pasaulio skulptoriais. Vienas dažniausiai parke praktikuojamų skulptūrų paieškos būdų – tarptautiniai simpoziumai. Įprastai per simpoziumus sukurti kūriniai pasilieka skulptūrų parke. Pirmieji simpoziumai atspindėjo tradicinės dailės tendencijas, modernistinės skulptūros patirtį, o paskutiniuosiuose daugėjo šiuolaikinio meno apraiškų.

Kitas eksponatų paieškos kelias – individualūs skulptūrų užsakymai, specialių projektų įgyvendinimas, skulptūros konkursų inicijavimas. Gintarui Karosui pavyksta ypač ambicingi sumanymai, tokie kaip bendradarbiavimas su šiuolaikinio meno garsenybėmis – Dennisu Oppenheimu, Magdalena Abakanowicz, Solu

18

entity and park buildings. Looking at Gintaras’ work, you ask yourself where this absolute dedication for the sole life project comes from.

GK Why a sculpture park? Why creating the setting in the nature? It comes from my childhood. I spent my all preschool life in a farmstead at a hill and a forest. I felt that the nature was full of authenticity, full of truth. I was very fond of drawing nature and forest: using a thin feather I would spend fifty–sixty hours to one drawing, indicating the number of the hours on the overleaf…It was like a confirmation for me that I did not flounce or waste my time for nothing. Even back then I was sure that I would be an artist, so those drawings make very important part of my past. My drawing technique was rather odd – I would start with the background and then move to the object. I was trying to connect with the nature using artistic means and to create landscape – just that then it was only on a piece of paper.

Fostering his idea, Gintaras Karosas followed the concept of forming the park’s landscape full of natural and cultural scenery, designing future buildings, realising sitespecific sculptures and looking for strategies how to make the park an object of the public value. Europos Parkas, the idea first met with scepticism, eventually turned into a public institution, an organised structure that collects, upholds and exhibits works of art, develops educational activities, i.e. performs the functions of a museum.

Very soon, Europos Parkas had directions of its strategic activity and guidelines for landscape formation, the most important of which was to create the museum as a unified ensemble of nature and art. Europos Parkas strongly emphasises the connection between a work of art and landscape; sculptures are exhibited paying attention to the specifics of the relief and scenery and its opportunities.

Artists are encouraged to create interactive, audienceinvolving works, works of site-specific or land art created for or adapted to particular spaces in the park.

Europos Parkas distinguishes itself with focus on the sculpture’s spatial context and its proper display. The new quality of landscape is created by different means of artistic expression and providing every space with the individual character. The landscape of Europos Parkas is characterised with a narrative polyphony creating various methods of artistic dialogue.

The variety of the park’s sceneries is also proved by a collection combining several tendencies of modern art.

LeWittu, Beverly Pepper. Šių žmonių specialiai Europos parkui sukurti darbai muziejui suteikė prestižo, atkreipė visuomenės dėmesį, leido suformuoti elitinio skulptūrų parko įvaizdį, palengvino skulptūrų paiešką, nes parkas įgavo tam tikrą reputaciją.

Pradėjęs savo projektą apie 1987 metus, G. Karosas jį įgyvendino vienas, iš valstybės institucijų sulaukęs tik simbolinės paramos. Privatus asmuo savarankiškai ėmėsi veiklos, už kurią paprastai atsako valstybės politika. Gintaro Karoso bei jo komandos dėka Europos parkas šiandien – vienas svarbiausių kultūros turistų masinimo objektų Lietuvoje. Po keliolikos muziejaus gyvavimo metų Lietuvos valstybė pripažino Europos parką nacionalinės reikšmės objektu.

Europos parko erdvė visada buvo atvira įvairioms meno praktikoms – čia rengti menininkų performansai gamtoje, vyko modernaus šokio spektakliai, specialios laikinos skulptūros parodos. Tačiau organiškiausias vyksmas Europos parke yra jo paties kitimas, judėjimas lėto, nesąlygiško šokio ritmu. Senos skulptūros miršta, vėl atgimsta, pasitinka naujas, ir visa tai vyksta ypatinga aura dvelkiančiame gamtos prieglobstyje – pakraštyje, kuris tapo centru.

The collection is constantly expanding with a help of sculpture symposiums, residencies, specific projects with the Lithuanian and foreign sculptors. The park frequently looks for sculptures in international symposiums. Works created during symposiums usually stay in the park. The first symposiums reflected traditional tendencies of fine art, the experience of modernist sculpture, while the recent ones showed more manifestations of the contemporary art.

Another way to look for exhibits is individual commissions for sculptures, implementation of special projects, and initiation of sculpture contests. Gintaras Karosas manages to bring to life highly ambitious ideas, such as cooperation with celebrities of modern art – Dennis Oppenheim, Magdalena Abakanowicz, Sol LeWitt, Beverly Pepper. Their works dedicated specially to Europos Parkas gave prestige to the museum, spotlighted it and formed the image of the elite sculpture park. The reputation also facilitates the search for sculptures.

Having started his project around 1987, Gintaras Karosas has implemented it all by himself with only symbolic support of the state institutions. The private person has individually started work, which is usually the responsibility of the state policy. Thanks to Gintaras Karosas and his team, today Europos Parkas is one of the main cultural tourist attractions in Lithuania. After fourteen years of existence, the State of Lithuania finally acknowledged Europos Parkas as the object of national significance.

The space of Europos Parkas has always been open to various art practices – it has seen artists’ performances in the nature, performances of modern dance, special temporary exhibitions of sculptures. The most organic process in Europos Parkas, however, is its transformation, moving in a rhythm of a slow and unconditioned dance. Old sculptures die, reborn, meet new ones – and all of this happens in the nature sanctuary permeated with the special aura, in the periphery which has become the centre.

Gintaro Karoso vaikystės piešinys. Akvarelė, 37,1 x 24,4 cm, 1979 m.

Gintaras Karosas’ childhood drawing. Watercolour, 37,1 x 24,4 cm, 1979

19

Gintaro Karoso vaikystės piešinys Palangos parke. Popierius, tušas, 38 x 25,5 cm, 1985 m.

Gintaras Karosas’ childhood drawing In the Palanga Park. Ink on paper, 38 x 25,5 cm, 1985

20

EUROPOS PARKAS – PATIRČIŲ KRAŠTOVAIZDIS

EUROPOS PARKAS – LANDSCAPE OF EXPERIENCE

Kotryna Džilavjan Prieš atrandant Europos parką, jo vietoje ošė tanki giria kalvotu reljefu ir pelkėtu gruntu, apsiausta kitų miškingų užmiesčio teritorijų kiek atokiau išsibarsčiusių sodžių kaimynystėje. Natūralus gamtovaizdis patyrė raiškią žmogaus intervenciją: miško valymo ir tvarkymo darbus pamažėle pakeitė konceptualus kultūrinio kraštovaizdžio projektavimas. Europos parkas išliko beveik neapstatytas jame įsikūrus parko administracijai, iškilus dviem pastatams ir net eksponavus daugiau kaip šimtą įvairaus mastelio skulptūrų. Subtilų gamtos ir kultūros santykį patvirtina parke tebeviešpataujanti augmenija, atsargiai genimas miškas, kūrinių ekspozicijai dar neišnaudotų proskynų bei pievų aikštelių tausojimas, kuo natūralesnis dirbtinai suformuotų elementų (kalvelių, tvenkinių, statinių) įvaizdis.

55 hektarų erdvė gana lengvai įveikiama pėsčiomis, o gamtovaizdžio horizontas slenka tolygiai ir nežymiai, išsitekdamas kartu su miško parku.

Kurdamas parko kraštovaizdį, Gintaras Karosas iš pat pradžių atsisakė formalių landšafto architektūros teorijos taisyklių, bergždžiai taikytinų tokiam gyvam, sulig laiku kintančiam organizmui kaip Europos parkas. Įdomu, kad kraštovaizdžio autorius nėra šios srities profesionalas: G. Karosas (tuomet dar skulptūros studentas) pradėjo savo idėją be jokių praktinių įgūdžių, surinkęs empirinę patirtį kelionėse po žinomus pasaulio skulptūros parkus – „Storm King“ meno centrą JAV, Hakone muziejų po atviru dangumi Japonijoje, Kröller-Müller muziejų Nyderlanduose, Louisianos modernaus meno muziejų Danijoje. Įgytos žinios lietuviškame skulptūrų parke diegtos kaip autorinis eksperimentas, taikant laisvus kraštovaizdžio modeliavimo sprendimus.

Pastoviausia konstanta nuolat kintančiame Europos parko kraštovaizdyje – jo architekto vaidmuo. Gintaras Karosas išlieka parko genius loci, vienintelis vietos

Before Europos Parkas, there was a thick wood with hilly relief and swampy ground, surrounded by other forest territories, a little bit away from villages scattered in the neighbourhood. The man’s intervention into the natural setting was strongly felt: little by little forest cleaning and management works were replaced by designing of conceptual cultural landscape. Even after the settlement of the park’s administration, two new buildings and display of more than a hundred different-scale sculptures, Europos Parkas was retained without much construction. A subtle relationship between nature and culture is proved by the park’s plant life, carefully trimmed forest, preservation of clearings and meadows still not used for exhibition, close to natural image of artificially formed elements (hills, ponds, constructions).

It is easy to go around a 55-hectare territory on foot.

Horizon of the landscape goes smoothly and obscurely, fitting in together with the forest park.

From the very start Gintaras Karosas refused formal rules of the landscape design theory, which would not go for a living and changing organism like Europos Parkas. It is interesting to note that the landscape’s designer is not a professional of this field: Gintaras Karosas (then a sculpture student) launched his idea without any practical skills, with empirical experience gained when travelling around famous international parks, such as the Storm King Art Centre (USA), the Hakone Open-Air Museum (Japan), the KröllerMüller Museum (Netherlands), the Louisiana Museum of Modern Art (Denmark). Gintaras Karosas applied the knowledge acquired to the Lithuanian sculpture park as an experiment, using unrestricted landscape modelling solutions.

The robust constant in the ever-changing landscape of Europos Parkas is the role of its architect. Gintaras

21

režisierius, per daugelį metų išugdęs nuojautą, kuo turėtų alsuoti pagal vizionierišką pasaulėjautą jo kuriamos erdvės. Nuolat atsinaujinantis, cikliškas skulptūrų parkas gamtoje formos atžvilgiu negali būti baigtas. G. Karosas tolydžio integruoja ar kaito svarbiausius parko dėmenis – senbuves ir naujas skulptūras, gamtinio peizažo elementus, architektūros statinius, tačiau išlaiko pamatinę savo idėją – kurti kiek galima mažiau gamtą ardantį kraštovaizdį.

Nuolatiniam Europos parko kraštovaizdžio kitimui neabejotinos įtakos turi klimato kontekstas, sezoniškumas.

Aplankykite Europos parką žiemą, pavasarį, vasarą, rudenį ir išvysite keturis skirtingus kraštovaizdžius toje pačioje vietoje. Pastebėsite, į kokią tobulą, šerkšno aižomą tylą parko peizažą panardina sniego marškos, kaip gyvybingai jis pražysta ir kaip mainosi šviesa šiltuoju metų laiku, kaip melancholiškai drėksta rudens miglose.

Galbūt dėl tokios lėtos, bet nepaliaujamos kaitos Europos parkas žiūrovo akiai išsivynioja lyg judanti kinematografo juosta, rodanti dinamiškus erdvinius kadrus.

Naujai komponuojant kraštovaizdžio elementus, teritorija suskilo į gausybę vizualinių fragmentų, atviras ir uždaras erdves – taip pasiektas kadruotės įspūdis. Šios vaizdinės atkarpos pasitinka lankytoją savita tvarka, perspektyvos, šešėliuotumo efektais bei autonomiškai plėtojamu siužetu.

Sendamas Europos parko kraštovaizdis tankėja ir aktyvėja, jame atsiranda vis daugiau skulptūrų, naujų statinių, tačiau pavyksta išvengti vaizdinio triukšmo, prasminės sumaišties. Metų tėkmė parke pastebima gana nežymiai, nes gamtos elementai čia kruopščiai prižiūrimi, o skulptūros nuolat atnaujinamos ir restauruojamos, tad kraštovaizdis beveik neatspindi laiko paliekamos dūlėjimo žalos.

Net ir pasižymėdamas fragmentiškumu, Europos parko kraštovaizdis įgavo bendrą vaizdinį, kurį sąlygiškai galima įvardinti specifiniais parkotyros terminais. Laisvam, netaisyklingam parko planui būdinga klaidi kelių sistema.

Ji nepasižymi griežtomis ašimis, vingiuoja, daugelyje vietų kryžiuojasi, sudaro kilpas, ratus. Dėl šios priežasties parko planas kiek primena labirintą, kurio tikslas – ne išėjimas, o pakeliui išnyrančio eksponato atradimas.

Medžiai ir krūmai komponuojami grupelėmis, ištisomis linijomis arba paliekami pavieniui. 1996 m. Vilniaus gamtos apsaugos draugija parkotyrininko Kęstučio Labanausko iniciatyva Europos parką papildė savaiminių Lietuvos medžių ekspozicija. Čia buvo pasodinti Lietuvoje plačiai paplitę, bet parke iki tol neaugę medžiai. Europos parko gamtovaizdį paįvairina tyvuliuojantys nedideli

22

Karosas is still the park’s genius loci, the only director of the place, who over time has figured out how the spaces created by him with the visionary attitude should live. A constantly renewing and cyclical sculpture park in nature may not be completed in terms of form. Gintaras Karosas is continuously integrating or changing the main components of the park – old and new sculptures, elements of the natural setting, architectural constructions – keeping the base idea of creating as environment-friendly landscape as possible.

The ever-transforming landscape of Europos Parkas is undoubtedly subject to the climate context and seasonality.

Visit Europos Parkas in winter, spring, summer and autumn, and you will see four different landscapes in the same place. You will see the park covered by snow sheets and drowned in a perfect, frosted silence; you will see how lively it blooms, how light is changing in the warm period, and getting into melancholy dew in the autumn mist.

Such slow but constant transformation unravels Europos Parkas to the visitor as a moving cinematographer’s film showing dynamic spatial shots. New arrangement of the landscape elements splits the territory into many visual fragments, open and closed spaces, thus creating the impression of a storyboard. These visual shots meet a visitor in an odd sequence, with perspective and shadow effects and independently developing story.

The senescent landscape of Europos Parkas is getting dense and more active. Although it has more and more sculptures and new constructions, it manages to escape visual noise and notional confusion. The course of time does not seem to be very prominent in the park as natural elements are carefully maintained and sculptures constantly renewed and restored. Hence, the landscape hardly shows any time-induced decay.

Even though featuring fragmentariness, the landscape of Europos Parkas has acquired a unified image which may be conventionally named by specific park research terms.

The free and irregular layout of the park has a devious road system. Without any straight axes, it is winding, crossing at many places forming loops and circles. It looks like a maze, the purpose of which is discovering a new exhibit on a way rather than finding the exit. Trees and bushes are arranged in groups, lines or just scattered around. In 1996, at the initiative of Kęstutis Labanauskas, the park specialist from Vilnius Association of Nature Conservation, Europos Parkas was complemented with the exposition of naturally growing Lithuanian trees. The area was planted with the trees that

netaisyklingos formos tvenkiniai, apaugę vandens augalais.

Painokas takų tinklas, banguotos kalvų ir pievų lenktynės, minkšta medžių linija, šiltuoju metu žydinčios vejos ir obelų sodas, atsiveriančios panoramos, vaizdingi vandens telkiniai, simetrinės kompozicijos ašių ir aiškių geometrinių formų vengimas sukuria idealizuotą, tapybišką įvaizdį. Tam, kad panėšėtų į tipišką XVIII amžiaus anglišką peizažinį parką, Europos parkui tetrūksta upokšnių, tiltelių, rotondų, krioklių ir pilies griuvėsių.

Pasak vokiečių kraštovaizdžio architekto Udo Weilacherio, visuomeniškai neartikuliuota, vien tik estetinėmis užduotimis apsiribojanti peizažinio parko kalba negali būti priimtina kaip šiuolaikinio dialogo tarp žmogaus ir gamtos forma5. Tačiau Europos parkas sureikšmina meną kaip neverbalinės komunikacijos įrankį ir taip atsikovoja gamtą kaip erdvę, kurioje vėl tampa įmanomas aktyvus žmogaus ir aplinkos santykis. Parko skulptūros yra didžiausias šio kraštovaizdžio socialumo veiksnys: būtent jos padeda užmegzti pokalbį, užduoda klausimus, skatina diskusiją, kuria atvirą ryšį tarp suvokėjo ir vietos.

Maksimalaus natūralumo siekis, pagarba žemei, filosofinė žmogaus ir gamtos ryšio samprata Europos parką sieja su pamatinėmis žemės meno idėjomis. Žemės menas istoriškai traktuojamas kaip Anglijos peizažinių parkų formavimo tąsa, o šiuolaikinėje teorijoje laikomas novatoriška landšafto architektūros priemone. Tačiau peizažas Europos parke kalba iš praėjusių amžių paveldėtais viešųjų parkų kūrimo principais. Žemės meno idėjos čia atsiskleidžia ne bendroje kraštovaizdžio koncepcijoje, o savarankiškuose parkui sukurtuose kūriniuose.

Kuriant parko landšaftą, Gintarui Karosui teko apmąstyti ne tik gamtovaizdžio dizaino klausimus, bet ir ekspozicines praktikas. Kokios erdvės reikalauja skulptūra, kad atsivertų visa įtaiga, sodriai suskambėtų aplinkoje? Kokie kiti kraštovaizdžio elementai turėtų ją supti? Kuri parko vieta pati taps kūriniu, aplinkos ar žemės meno medžiaga? Kaip suregzti didžiulę tinklaveiką – tarp skulptūros ir jos kaimynės, tarp kūrinių grupės ir parke stūksančių pastatų? Ar galima architektūros statinį integruoti į gamtą, kaip į ją įskiepijami specifinės vietos kūriniai? Šios problemos kaskart atsinaujina, nes Europos parko kraštovaizdis niekada nebus visiškai baigtas, kol funkcionuoja kaip pokyčiams atviras, dabarties skulptūrą eksponuojantis muziejus po atviru dangumi.

Tad kokios yra pagrindinės Europos parko dizaino sampratos? Pirma, tai jau minėtas kuo švelnesnis įsikišimas

were common in Lithuania but had not been growing in the park originally. The landscape of Europos Parkas is relieved with small ponds of irregular shape overgrown with water plants.

A little tricky path network, wavy race of hills and meadows, a soft line of trees, blooming lawns and the apple garden in the warm period, opening panoramas, spectacular water bodies, avoidance of symmetric axes and strict geometrical shapes create the idolised and painterly scenery.

Add springs, small bridges, rotundas, waterfalls and castle ruins, and you will have a typical English scenery park of the 18th century.

According to the German landscape architect Udo Weilacher, socially unarticulated and limited only to aesthetic functions language of a scenery park cannot be accepted as a form of a modern dialogue between a man and the nature4. Europos Parkas, however, makes art as a non-verbal communication tool and takes back the nature as a space where active relationship between a man and the environment is possible again. Sculptures of the park are the highest factor of the landscape’s sociability: it is sculptures that help to start the conversation, raise questions, encourage the discussion and create the open relationship between the perceiver and the place.

Striving for maximum naturalness, respect for land and the philosophical concept of the man and the nature connect Europos Parkas with the basic ideas of the land art.

Historically, land art is considered as a continuation of the English scenery park formation, while in the modern theory it is taken as an innovative tool of the landscape design.

The scenery of Europos Parkas, however, is based on the principles of creation of public parks inherited from the past ages. The ideas of the land art are revealed here in individual works dedicated to the park rather than in the common conception of landscape.

White designing the park’s landscape, Gintaras Karosas had to think through not only landscape design, but also the expositional practices. What space does a sculpture needs to reveal its all infusion and make it look sound and spectacular in the environment? What other landscape elements should surround it? Which site of the park will become a piece of art, material for environmental or land art? How to crate a strong connection between the sculpture and its neighbour, between a group of works and the buildings in the park? Is it possible to integrate an architectural building into the nature same way the sitespecific works are implanted? These issues are constantly

23

į gamtą, natūralaus vaizdinio paieškos, laisva parko kompozicijos kalba. Kuriant infrastruktūrą nebuvo išvengta asfalto, savotiško parko svetimkūnio – administracinio pastato, kitų civilizuoto gyvenimo konstrukcijų. Tačiau pažengęs keliolika metrų į šalį atsiduri girios tankmėje su savąja ekosistema, paukščiais giesmininkais, nedideliais žvėreliais, vabzdžiais. Čia apie kultūrinio vyksmo artumą primena tik pakeliui atrandamos, netikėtai užtinkamos skulptūros ir ataidintys kitų lankytojų balsai.

Kraštovaizdis formuojamas kruopščiai apgalvojant kiekvieną uždarą (medžių ir krūmų masyvai) ar atvirą (vejos, aikštelės) erdvę, atskiras vizualines parko ištraukas, kuriose atsispindi vis kitoks architekto sprendimas.

Skulptūros sąveikauja, pritaria, kontrastuoja, disonuoja su aplinka, sukurdamos plastiškas mizanscenas. Pastarųjų išdėstymui išnaudojamos tuščios aikštelės, proskynos ir kalvos, tačiau gana atsargiai, neperspaudžiant kraštovaizdžio, todėl išlieka erdvumo pojūtis.

Skulptūros Europos parke eksponuojamos atsižvelgiant į vietos savitumą, galimus jos pritaikymo variantus, akcentuojant kūrinio ir kitų kraštovaizdžio elementų ryšius.

Eksponavimo lygiai ir kartu žiūrėjimo taškai yra trys: pirmasis – skulptūros žemės plokštumoje (žemės menas), antrasis – standartinis antžeminis eksponavimas, trečiasis – skulptūros medžiuose. Taigi kraštovaizdis įgauna kelis aukščio lygius. Skulptūrą dažniausiai supa daug tuščios erdvės, todėl aplink meno kūrinį atsiveria plati peizažo panorama. Tačiau būna ir atvirkščiai, kai kūrinys tarsi įspraudžiamas į savo vietą, sudarant hermetiško santykio įspūdį. Ypač didelio mastelio kūriniai, patekę į mažesnę jų atžvilgiu erdvę, ją tartum sugeria, užvaldo. Žvilgsnis fokusuojamas į patį skulptūrinį objektą, o gamtovaizdis tokiu atveju įgauna antraeilę reikšmę.

Vienas labiausiai į akį krintančių eksponavimo bruožų – netikėtumo principas. Dauguma kūrinių, judant Europos parko paviršiumi, yra aiškiai matomi jau iš tolo, bet kiti darbai atrandami ne taip lengvai. Jie dažnai lyg netyčia pasirodo iš po medžių, išryškėja žolėje arba tiesiog ištirpsta gamtoje susiliedami su aplinka. Neretai tenka gerai įsižiūrėti, kad pastebėtum kūrinį, it druidų dvasią apgyvendintą medžių lajose ar kamienuose.

Eksponuojant skulptūras visuomet atsižvelgiama į jų tarpusavio ryšį. Todėl vienodai didelio mastelio kūriniai niekada neeksponuojami greta, kad neužgožtų, neužimtų vienas kito užvaldytos teritorijos. Kitas teisingas principas – nedidelių, panašios meninės raiškos, vienodo istorinio konteksto (pavyzdžiui, vieno simpoziumo darbai)

24

appearing as the landscape of Europos Parkas will never be fully completed as long as it operates as an open-air museum open to changes and exhibiting the modernity sculpture.

So, what are the main concepts of Europos Parkas design? First of all, as gentle intervention into nature as possible, search for natural setting, free language of the park composition. The infrastructure development could not escape asphalt and rather foreign body for the park – the administration building and other constructions of the civilised life. But take a few steps aside and you will find yourself in a thick wood with its ecosystem, singing birds, small animals and insects. Here the proximity to the cultural process is reminded only by sculptures that are found on the way or accidentally noticed, and by echoing voices of other visitors.

The landscape is designed carefully weighing every closed (arrays of trees or bushes) or open (lawns, fields) space, individual visual fragments reflecting different solutions of the architect. Sculptures interact, consent, contrast, discord with the environment, thus creating the plastic mise-en-scènes. The latter are arranged in empty fields, clearings and hills, carefully, without overloading the landscape and keeping the feeling of roominess.

The exhibition of the sculptures in Europos Parkas is done with consideration of the specifics of the place, possible application options as well as highlighting the relationship between the work and other landscape elements. Three exhibition levels and view points are employed: the first one featuring the sculptures on the ground plane (land art), the second focusing on the standard exhibition on the ground, and the third – the sculptures in trees. Hence, the landscape has several height levels. A sculpture is usually surrounded by a lot of empty space, thus creating a broad panorama of the scenery around the work of art. Sometimes, the situation may be the other way around, where a work of art is as if it squeezed the place, creating the impression of a hermetic relation. When very large-scale works get into a smaller space, they seem to absorb and fully occupy it. The attention is focused on the sculpture, while the landscape plays just a supporting role.

One the most distinct characteristics of the exhibition is the shock effect. When walking around Europos Parkas, most of the works are perfectly seen from the distance, but some works are not so easily found. They often unexpectedly emerge from behind the tree, show up in the grass or simply melt in the nature. Very often you have to be sharp-eyed to notice a work that lives in a tree crown or a trunk like a

Gintaro Karoso vaikystės piešinys Pirmasis sniegas. Popierius, tušas, 27 x 39 cm, 1982 m.

Gintaras Karosas’ childhood drawing First Snow. Ink on paper, 27 x 39 cm, 1982

skulptūrų grupavimas, taip sudarant logiškas ekspozicines grandines, formuojamas dažniausiai kaip apskritimai.

Neretai kūriniai išdėstomi prie vandens, kuris landšaftui ir pačiai skulptūrai suteikia dar daugiau vaizdingumo.

Kraštovaizdžio kokybę svariai determinuoja ne tik ekspozicinio dizaino sprendimai, bet ir pačių skulptūrų meninė raiška. Čia įkurdintos skulptūros atlieka stiprų landšafto dominančių, vietos ženklintojų vaidmenį. Jų stilistinė ir vertybinė įvairovė, santykiai su peizažu kuria ne tik kraštovaizdžio formas, bet ir prasminius, emocinius, funkcinius jo naratyvus.

Europos parko kolekcija svyruoja tarp abstrakčių bei figūratyvių modernistinių darbų (nuo klasikinio iki vėlyvojo modernizmo) ir nuo tradicinės estetikos nutolusių šiuolaikinio meno kūrinių (specifinės vietos menas, žemės menas, instaliacijos, skulptūriniai objektai).

Tradicinės lauko skulptūros Europos parke turi aiškią kiekybinę persvarą. Nevardijant turtingos pasaulėvokos bruožų ir idėjų, atspindimų šiose skulptūrose, vertėtų akcentuoti jų santykį su aplinka. Tokie darbai kaip Vytauto Kašubos (Lietuva) Berankė, Jono Barlow Hudsono

druid’s spirit.

The sculptures are always displayed with regard to their interconnection. For instance, two large-scale works are never exhibited together so that they do not upstage each other or occupy each other’s space. Another good principle is grouping small sculptures which have similar artistic expression and the same historical background (for instance, works of the same symposium), thus creating logical expositional chains which are usually put in circles. Quite frequently works are arranged near water which makes the landscape and the sculpture itself even more spectacular.

The quality of landscape is highly determined not only by the expositional design solutions but the artistic expression of sculptures too. Here, the sculptures play the important role of landscape dominants and landmarks.

Their stylistic and value variety, the relationship with the scenery create landscape shapes as well as its notional, emotional and functional narrations.

The collection of Europos Parkas balances between the abstract and figurative modernist works (from the classical to the late modernism) and the works of contemporary 25

(JAV) Debesų rankos, Evaldo Pauzos (Lietuva) Gintarė / Elektra, Massimo Ghiotti (Italija) Heraklitėja, Laurento Melleto (Airija) Rekviem mirusiam poniui, Adomo Jacovskio (Lietuva) Gulinti galva, Zurabo Ceretelio (Rusija) Gėris nugali blogį ar Makoto Ito (Japonija) Sraigė galėtų būti eksponuojamos ne tik Europos parke, bet ir uždarose muziejaus erdvėse, urbanistinėje aplinkoje.

Anot amerikiečių meno kritikės Rosalind Krauss, vienas svarbiausių modernistinės skulptūros požymių yra „nepriklausymas nuo eksponavimo erdvės, absoliutus vietos ignoravimas. Nepriklausanti nuo vietos skulptūra yra autonomiška ir nurodo pati į save.“6 Nuo to Europos parkas, žinoma, nenukenčia – šie ilgalaikiai, iš tradicinių skulptūrinių medžiagų sukurti darbai išskleidžia įvairias modernizmo patirtis ir vis dar tebetęsiamas klasikinės skulptūros tendencijas. Kita vertus, dėl šios priežasties konstruoti parodos po atviru dangumi architektūrą tampa iššūkiu. Regis, „egocentriška“, aplinkai abejinga skulptūra tiks bet kurioje parko vietoje, bet šis įspūdis apgaulingas.

Tinkamiausios erdvės tokiai skulptūrai parinkimas gali virsti ilgalaikiu procesu, įdėmiai stebint, ar kūrinys prigis duotajame taške, ar teks ieškoti taiklesnių ekspozicinių sprendimų.

Europos parke itin skatinama specifinės vietos kūryba, kai skulptūra įprasmina konkrečią erdvę, perkonstruoja pasirinktą vietą ar pati tampa vieta. Savosios aplinkos formas ir reikšmes turintys keisti specifinės vietos kūriniai veikia kaip aktyvūs landšafto modeliuotės dėmenys.

Europos parke tokie kūriniai ypač glaudžiai susiję su gamtovaizdžiu – medžiais, tvenkiniais, žemės reljefu. Šios skulptūros pačios tampa vietos ženklais ir aiškiai reprezentuoja gamtos bei meno simbiozės idėjas.

Europos parke nemaža vietos meno kūrinių, sukurtų Gintaro Karoso. Menininkas jau daugiau kaip dvidešimt metų žymi savo tapatybę šiuolaikinės skulptūros ir kraštovaizdžio meno lauke. Visa jo darbų kolekcija organiškai išsidėsčiusi Europos parke: tai atvejis, kai skulptūros priklauso vietai, o vieta – skulptūroms.

Regis, kad termino „skulptūra“ linksniavimas čia tampa gana sąlygiškas. Tvirtai su aplinka suaugę autoriaus darbai Vieta, Pamatai / Langas ir Ženklas vargiai panašūs į tradicines parkų skulptūras, greičiau – į žymenis ar nykstančius kultūrinės veiklos pėdsakus. Skulptūra nebepuošia ir net nevaizduoja; ji nurodo į daugybę prasmių, ženklina, akcentuoja, veikia kaip kirtis erdvės kalboje. Visiškai išsiskleidžia G. Karoso požiūris – išvalyti formą nuo bet kokių detalių, estetiką kurti taupiomis, net

26

art alienated from the modern traditional aesthetics (sitespecific art, land art, installations, sculptural objects).

The traditional field sculptures in Europos Parkas have the obvious quantitative advantage. In addition to the reflections of the rich world outlook characteristics and ideas in these sculptures, it is worth to emphasize their relationship with the environment. The works like Armless by Vytautas Kašuba (Lithuania), Cloud Hands by Jon Barlow Hudson (USA), Gintarė / Electricity by Evaldas Pauza (Lithuania), Eraclitea by Massimo Ghiotti (Italy), Requiem for a Dead Pony by Laurent Mellet (Ireland), Laying Head by Adomas Jacovskis (Lithuania), Good Defeats Evil by Zurab Tsereteli (Russia) or Snail by Makoto Ito (Japan) could be displayed not only in Europos Parkas but also in closed museum spaces or urban environment.

According to the American art critic Rosalind Krauss, one of the most important characteristics of the modernist sculpture is “independence of the exhibition space, absolute disregard of the site. The sculpture independent on the site is autonomous and has a self-point”5. Definitely, it does no harm to Europos Parkas – these long-lasting works created from traditional sculptural materials reveal a variety of the modernism experiences and still popular tendencies in classical sculpture. On the other hand, it makes the architecture in the open-air exhibition a real challenge.

Seems like the “egocentric” and indifferent-to-theenvironment sculpture fits in any place of the park but this impression might be misleading. Looking for the best site of the sculpture may turn into a long-lasting process, where you carefully observe if the work will fit in a certain spot or you will have to look for better exposition solutions.

Europos Parkas actively promotes site-specific art, where a sculpture gives a meaning to a particular space, reconstructs the chosen place or becomes a place itself.

Site-specific works are active landscape components, changing the shapes or meanings of their own environment.

In Europos Parkas, such works are closely related to the landscape – trees, ponds, land relief. These sculptures become landmarks and expressly represent the ideas of symbiosis of the nature and art.

Europos Parkas contains a lot of site works created by Gintaras Karosas. For more than twenty years the artist has been developing his identity in the field of the modern sculpture and landscape art. The collection of all his works is organically arranged in Europos Parkas, representing the case where the sculptures belong to the place and the place belongs to the sculptures.

rūsčiomis priemonėmis. Menininkas išgrynina šiuolaikinės skulptūros esmę, sugaudamas ir įdėdamas ją į griežtus, monochromiškus betono, plieno tūrius. Šaltas pramonines medžiagas minkština ir atgaivina gamtinė aplinka, sezono spalvos, kritulių danga.

Gintaro Karoso minimalizmas – kiek postindustriškas, kitąsyk – rustiškas, ne visada matematiškai taisyklingas, bet visuomet asketiškai paprastas. Skulptorius turbūt pritartų garsiajam minimalistui Robertui Morrisui, kad formos paprastumas nebūtinai reiškia patirties paprastumą. Skulptūrą Pamatai / Langas sudaro tik keliolika apsamanojusių luistų, tačiau to pakanka, kad miško proskyna taptų mistiška totemine giraite, yrančia megalitine sistema, skirta ritualinėms apeigoms arba teritorijai pažymėti. Ženkliškumo nestokoja ir Vieta. Anksčiau tebuvusi dar viena miško laukymė, dabar ji – preciziškai apibrėžta, geometriškai galingais stulpais aprėminta, kompoziciškai papildyta tvenkiniu ir lauko rieduliais. Ši skulptūra pirmiausia reiškia erdvės apčiuopimą, jos suvaldymą, konkretybės atsiradimą erdvėje, kuri buvo be vietos ir vardo. Erdvės pervertimas, regis, transformavo ir laiko pojūtį. Kas ši vieta ir kada ji buvo? Keturios rūdimis nusėtos kolonos, nežinomos konstrukcijos liekanos – nelyg pri(si)minimas apie mūsų pačių civilizaciją ir nenuspėjamą jos baigtį.

Teritoriją įelektrina Ženklas, briaunuota geležinė kolona, it raudonas surūdijęs žaibas skelianti pusiau vieną Europos parko erdvių. Tai dar viena G. Karoso skulptūra be aiškaus naratyvo; skulptūra, kuri ne pasakoja, ne simbolizuoja ar stilizuoja, bet perkuria aplinką, veikia žiūrovą aiškia, lakoniška raiška. Ji egzistuoja tam, kad ant jos kristų medžio šešėlis, kad įpjautų vietą, kurioje yra, ir pro susidariusį plyšį įtrauktų į kitą, meno dėsnių veikiamą pasaulį.

Verta paminėti ir to paties autoriaus sukurtą, lankytojų pamėgtą LNK Infomedį – didžiausią pasaulyje tokio pobūdžio meno kūrinį7. Tai medžio siluetą atkartojantis labirintas, sukurtas pasitelkus šimtus senų televizorių, kuriuos į Europos parką per socialinę akciją suvežė žmonės.

Europos parke būta ne vieno skulptūrinio bandymo sureikšminti natūralią augmeniją, sparčiai yrančias medžiagas, deklaruojant kūrinio laikinumą ir ekologišką autorių poziciją. Tokie kūriniai it kamufliažas prisitaikė prie savosios erdvės, atkartodami gamtines formas, spalvas ir paviršius, patirdami nepermaldaujamą savo pačių imituojamos gamtos poveikį.

It seems that the declension of the term “sculpture” is rather conditional here. The author’s works (The Place, Foundations / Window and The Sign) tightly related to the environment hardly resemble traditional park sculptures. They are more like signs or prints of the fading cultural activity. The sculpture is neither a decoration nor representation any more. It reveals a lot of meanings, markings, acts as an accent in the language of space. The attitude of Gintaras Karosas is obvious – to clean the form from any details, to create aesthetics with thrifty, even stern measures. The artist is at purification the essence of the today’s sculpture by catching it and placing into strict, monochromic concrete or steel volumes. Cold industrial materials are softened and revived by the natural setting, seasonal colours and rainfall coat.

The minimalistic sculpture of Gintaras Karosas is sometimes post-industrial, sometimes rustic, not always mathematically correct, but always simple in aesthetics.

The sculptor would probably agree with the notorious minimalist Robert Morris that simplicity of the shape does not necessarily equate with simplicity of experience. The sculpture Foundations / Window consists only of a dozen of moss-grown stones, but they are enough to turn the forest clearing into a mystic totemic wood, a disintegrating megalithic system for ritual services or the marking the territory.

The sculpture The Place is also full of signs. Just another forest clearing has become a precisely defined field framed with geometrically powerful pillars, compositionally complemented with a pond and field boulders. The sculpture first of all means touching the space, controlling it, emergence of specificity in something without a place or a name. It looks like the inversion of the space has transformed the sense of time, too. What is this site and when was it? The four rusty pillars, remnant of an unknown construction, stay as a recollection/remind of our civilisation and its unpredictable end.

The territory is electrified by The Sign – an edged metal column dividing one of the spaces of Europos Parkas in the form of the red rusty lightning. It is yet another sculpture

by Gintaras Karosas without any clear narration, symbol or style recreating the environment and affecting the spectator with a clear and laconic expression rather than narrating or symbolising. It comes for the cast a shadow on it, so that it could cut its place and draw in another world subject to the laws of art.

The world’s great artwork of this kind LNK Infotree

27

Europos parko kraštovaizdis neįsivaizduojamas be vandens. Nors čia nėra upių, vandens kaskadų ir ežerų, paplitusių peizažiniuose parkuose, vanduo Europos parke atlieka itin stiprų poetinės kalbos instrumento vaidmenį ir visada pasiteisina kaip ekspozicinė priemonė. Vanduo ne tik atspindi skulptūrą, bet ir tampa jos nedalomu tęsiniu, neša svarbias, kūriniuose besiskleidžiančias simbolines prasmes.

Nepaprasta rytietiška estetika alsuoja Tei Kobayashi (Japonija) nuo vandens neatsietinas vietos kūrinys YONI: Marijos Gimbutienės atminimui. Kūrinio sumanymas be galo paprastas – tik trys grakštūs iš spalvotų akmenų sunarstyti stulpai, pastatyti ant nedidelio tvenkinio krantų, simbolizuojančio gyvybės ištakas ir yoni – sanskritiškąją moters kūno paslaptį. Vanduo šiame kūrinyje veikia kaip vienas seniausių, matriarchato filosofiją atliepiančių motyvų.

Klasiko Solo LeWitto (JAV) Dvigubo negatyvo piramidėje vanduo ne tik atspindi, bet ir tampa būtinu elementu kūrinio idėjai atskleisti. Skulptūra sudėliota iš taisyklingų, simetriškų betono blokelių taip, kad dėl šviesos ir šešėlių žaismo atsiranda iliuzinės ertmės, besimainančios kartu su apšvietimu. Skulptūros vaizdas atsimuša į priešais telkšantį vandens paviršių ir dar labiau skatina meninį žaidimą „pozityvais – negatyvais“. Vanduo pabrėžia formų tobulumą ir pratęsia jų ritmą, sustiprindamas estetinę kūrinio vertę.

Kai kurios Europos parko skulptūros pačios yra vandens talpyklos, keisčiausių pavidalų lietaus gaudyklės.

Vanduo išradingai išnaudojamas Denniso Oppenheimo (JAV) kūriniuose. Europos parke eksponuojami menininko darbai išsako įprastą šio skulptoriaus polinkį į gigantiškus, hiperbolizuotus objektus, veikiančius kraštovaizdžio mastelio suvokimą. Štai Gerianti struktūra su inksto formos baseinu – tai dešimties metrų aukščio instaliacija, gamtos kritulius renkantis, ekscentriškas virš tvenkinio krypstantis namelis, kuris ilgu liežuviu lyžčioja raibuliuojantį vandenį ir, regis, tuoj tuoj neišlaikys pusiausvyros. Tuo tarpu kitas skulptoriaus kūrinys Krėslas-baseinas atrodo kaip šokiruojančių tūrių fotelio karkasas. Atspindėjimo efektais čia nemanipuliuojama, bet pati skulptūra yra 2 tonų talpos H2O talpykla, tad gamtinis elementas tampa kūrinio struktūros dalimi. Skulptūroje surinktą vandenį atkartoja dar vienas kiek tolėliau išsiliejęs tvenkinys, atlikdamas kompozicinio leitmotyvo vaidmenį.

Jau užsiminta, kad Europos parko kraštovaizdis nebuvo kuriamas žemės meno priemonėmis, tačiau jame

28

created by the same author and very popular among the visitors should also be mentioned6. It is a tree-shaped labyrinth consisting of hundreds of old TV sets brought to Europos Parkas by people as part of a social event.

Not once Europos Parkas has tried to give prominence to the natural plant life, rapidly decaying materials by declaring impermanence of the work and the ecologic attitude of its authors. Such works like camouflage adapted to the setting duplicating the natural shapes, colours and surfaces, experiencing unrelenting effect of the nature they imitated.

No one can image the landscape of Europos Parkas without water. Even though it has no rivers, water cascades or lakes that are so common in scenery parks, water in Europos Parkas plays a significant role as a tool of the poetic language and always justifies itself as the expositional means for carrying over the image of a sculpture and its integral continuation and symbolic meanings unfolding in the art works.

YONI: Homage to Marija Gimbutas by Tei Kobayashi (Japan) is full of incredible oriental aesthetics which would be void of meaning without water. The idea of it is very simple – only three elegant pillars made of colourful stones around a small pond symbolising the origins of life and yoni – the Sanskrit secret of a woman’s body. The water in this sculpture is one of the oldest motives representing the philosophy of matriarchate.

In Double Negative Pyramid by Sol LeWitt (USA) the water reflects as well as becomes the needy element in revealing the idea of the piece. The sculpture is made of regular, symmetrical concrete blocks so that the play of light and shadows create delusive chambers changing with the light. The image of the sculpture rebounds on the surface of water in front of it, thus stimulating the artistic play with positive – negative. The water emphasises the perfection of the shapes and continues their rhythm by increasing the aesthetic value of the art work.

Some of the sculptures in Europos Parkas are water tanks and rain collectors of the strangest shapes. Water is resourcefully used in the works by Dennis Oppenheim (USA). The pieces of works displayed in Europos Parkas show the ordinary inclination of this artist to the giant, hyperbolised objects affecting the perception of the landscape scale. Hence, Drinking Structure with Exposed Kidney Pool is a 10 meters high installation, the rain water collecting eccentric hut tilting towards the pond of the rippling water with hardly balancing the long tongue.

esama kūrinių, atspindinčių šios meno krypties principus. Čia reikėtų paminėti Beverly Pepper (JAV) darbą Išvykimas: mano senelės atminimui, kuris praturtina esminę šio kraštovaizdžio koncepciją – kurti žemei, kurti vietai – ir įaudrina aplinką gamtos spektaklio nuojauta. Iš žemių ir žolės sukurtą kūrinį sudaro betonu sutvirtinti „perskirtos“ kalvos šlaitai. Neorganinės medžiagos maskuojamos medžių šakomis. Monumentą primenanti skulptūra atiduoda pagarbą pirmapradžiams elementams, tiesia saitą tarp gamtos ir kultūros, tarp buvusio ir esamo.

Kiekviena Europos parko kraštovaizdžio uždara ar atvira erdvė, naudojama kaip vieta konkrečiai skulptūrai reikštis, turi savitą, savarankišką sistemą, elementų hierarchiją bei gana aiškiai išsiskiriančias menines formavimo priemones. Dažniausiai iš pastarųjų pastebima emfazė, arba kirtis. Skulptūra tokiu atveju tampa konkrečios erdvės dominantė, ją išryškinantis, dėmesį telkiantis elementas. Autonomiškos skulptūros eksponuojamos taip, kad aplinkui pakaktų tuštumos, jas būtų galima pastebėti iš tolo, o specifinės vietos darbuose išsiskiria vienas ar keli stiprūs vizualiniai akcentai. Taigi skulptūra tampa kulminaciniu tašku, dėl mastelio, kolorito ar ekspresyvių formų tiesiog sprogsta savojoje erdvėje, susiurbdama visą žiūrovo dėmesį. Emfazės principas gerai atsiskleidžia Javiero Cruzo (Meksika) kūrinio Moteris, žiūrinti į mėnulį ar J. B. Hudsono darbo Debesų rankos atveju – šios skulptūros sukuria emocinį įtampos lauką.

Eksponuojant išdidintų apimčių skulptūras, gerokai masyvesnes nei jų realūs prototipai, Europos parke išryškėja dar viena įdomi kraštovaizdžio kalbos priemonė – hiperbolė. Ji keičia landšafto matmenų įtaigą, žaisdama alogiškais erdvės ir skulptūros dydžiais. Tokia hiperboliška, perdėta regimybė – D. Oppenheimo Krėslas-baseinas ar Magdalenos Abakanowicz (Lenkija) Neatpažinto augimo erdvė. Pastarojo kūrinio pavadinimas byloja, kad menininkė kūrė ne skulptūrą, o aplinką, situaciją. Miško įkalnėje išdėstyti įvairaus dydžio betoniniai ovalo formos rieduliai žadina archetipus: asocijuojasi su akmens amžiaus statiniais ar didžiuliais dinozaurų kiaušiniais. Šiuo kūriniu autorė sukuria magišką erdvės aurą ir pratęsia savo mėgstamą embrionų temą.

M. Abakanowicz Europos parke – ypatinga viešnia, apie muziejų po atviru dangumi pasakiusi: „Mane patraukė šios vietos unikalumas. Nežinau kitos tokios vietos kaip Europos parkas. Nėra kitos tokios, kur skulptūra egzistuotų ypatingame gyvos gamtos kontekste. Ši vieta nėra parkas.

Tai miškas su visomis savo paslaptimis, kur kiekvienas

Chair/Pool, another work by this sculptor, looks like a giant chair of the shocking volume. Even though it does not manipulate the reflection effects, the sculpture contains more than 2 tons of water, thus making the natural element an integral part of the piece’s structure. The water collected by the sculpture is repeated by the further pond functioning as a compositional leitmotif.

As mentioned before, the landscape of Europos Parkas was not designed using the land art measures. Despite that, it still contains works reflecting the principles of this art. We should mention Departure: For My Grandmother

by Beverly Pepper (USA), which enriches the key concept of this landscape – to create for the land, to create for the site – and warms the setting with the sense of the nature’s performance. The sculpture created from soil and grass consists of the “parted” hill slopes reinforced with concrete.

The inorganic materials are covered with tree branches.

The monument-like sculpture pays honour to the primeval elements and builds the relationship between the nature and the culture, between the past and the present.

Every closed or open space of the landscape of Europos Parkas used as a site for a specific sculpture has a peculiar and independent system, a hierarchy of elements and standout artistic formation tools. Emphasis or accent is among the most frequent ones. Thus a sculpture becomes the dominant of the specific site, a highlighting component drawing the attention. The autonomous sculptures are displayed in the manor to retain enough vacancy around and they can be noticed from a distance, while the sitespecific works have one or several strong visual accents.

Hence, a sculpture becomes a climax, and because of its colouring or expressive shapes it just explodes in its space and grips the spectator. The principle of emphasis nicely reveals in Woman Looking at the Moon by Javier Cruz (Mexico) or Cloud Hands by Jon Barlow Hudson, building the emotional field of tension.

Display of enlarged sculptures in Europos Parkas that are way more massive than their real prototypes highlights the hyperbole – yet another challenging figure of the landscape speech. The hyperbole comes to inflict the suggestion of the landscape dimensions with the play of alogical sizes of the space and the sculpture. Such hyperbolic, exaggerated show is obvious in Chair/Pool

by Dennis Oppenheim or Space of Unknown Growth by Magdalena Abakanowicz (Poland). The name of the latter piece evidences that the artist aimed at building the setting and situation rather than a sculpture. Different-sized

29

Gintaro Karoso vaikystės piešinys Ruduo. Popierius, tušas, 29 x 41 cm, 1983 m.

Gintaras Karosas’ childhood drawing Autumn. Ink on paper, 29 x 41 cm, 1983

medis skirtingas, kiekvienas turi savo charakterį. Ir čia staiga atsiranda akmenys, skulptūros... Jos ištirpsta gamtoje, susilydo su ja... <...> Tai yra gyva tiesa, bylojanti apie žmogaus ir gamtos bendrumo galimybę.“8 Europos parke tarpusavyje susipina dvi kitos kraštovaizdžio ir skulptūrų pokalbio priemonės – aliteracija ir ritmas. Aliteraciją taikant landšafto kontekste, ją reikėtų suvokti kaip vienodo skambesio, formos, dydžio skulptūrinių ir kitų elementų išsidėstymą vienoje erdvėje.

Kadangi objektas kartojasi, vieta įgauna ritmikos.

Pavyzdžiui, Gintaro Karoso skulptūra Jūsų patogumui susideda iš daugelio identiškų elementų, kurie, sustatyti vienoje iš parko lomų, atitinka aliteracijos principus.

Europos parke skulptūros dažniausiai dėstomos tolėliau viena nuo kitos, kad erdvė išliktų grynesnė. Tačiau jei kūriniai tarpusavyje yra susiję forma, masteliu, turiniu ar priklauso vienam autoriui, jie sąmoningai gretinami laikantis paralelės principo. Paralelė, pavyzdžiui, yra logiškas būdas eksponuoti keletą M. Ghiotti skulptūrų, sudarančių vientisą, tolygų ciklą.

Dar viena dažnai pasitaikanti parko kraštovaizdžio kalbos priemonė – tai asimiliacija. Tokia landšafto kokybė 30

concrete oval stones arranged at the hillside of the forest waken the archetypes: the associations with constructions of the Stone Age or giant dinosaur eggs. The work of the artist creates a magical aura of the space and continues her favourite subject of embryos.

When talking about the open-air museum, Magdalena Abakanowicz, a special guest of Europos Parkas, has once said: “I was fascinated by uniqueness of this place. I don’t know another place like Europos Parkas. There is no other place where sculpture exists in a special natural setting. It is not a park. It is a forest with all its secrets, where every tree is different with its own character. And suddenly stones, sculptures appear… they melt in nature, fuse with it… <…> It is a living truth telling about a possible commonality of man and nature.”7 Europos Parkas combines another two tools of a dialogue between the landscape and sculptures – alliteration and rhythm. Alliteration applied to the landscape should be perceived as the arrangement of sculpture and other elements within the sound, form and size in one space. The repeat of the object gives the rhythm to the site. Thus, for instance, the sculpture For your Convenience by Gintaras

pasiekiama maskuojant skulptūras: jos itin puikiai susilieja su aplinka, sutampa su ja tapdamos beveik nepastebimos, tik atsitiktinai atrandamos. Priešingai, kai kurios Europos parko erdvės pasižymi kontrasto tarp skulptūros ir jos aplinkos apraiškomis.

Meninės kraštovaizdžio priemonės Europos parke ne visada yra aiškiai apibrėžtos, neretai susipina. Tačiau jų gausumas įrodo nestandartinį požiūrį į eksponavimo galimybes, rūpestį kiekviena atskira erdve ir skulptūros padėtimi joje.

Europos parko, kaip sąskambių, kraštovaizdžio idėją apvainikavo ilgus metus Gintaro Karoso brandintas, projektuotas ir tik neseniai statyti užbaigtas Edukacijos centras (2000–2006). Šis statinys leidžia parkui praplėsti muziejaus veiklą, supažindinti lankytojus su Europos parko istorija, demonstruoti sukauptas archyvines fotografijas bei vaizdo medžiagą ir efektyviau vykdyti estetinio švietimo programas.

Edukacijos centras seka humanistinės, organinės architektūros idėjomis, kurių esmė – architektūros bei gamtos dermė, neatsiejamas pastato ryšys su konkretaus sklypo kultūra ir dvasia. Centras buvo kuriamas kaip draugiškas kraštovaizdžiui meno kūrinys, plastiška duotosios vietos introjekcija. Pastatas netikėtai išauga iš savosios gamtinės aplinkos ir tuoj pat panirdamas vėl su ja susilieja: iškilęs sulig kalva jis organiškai subėga į apželdintą šlaitą. Miško samanos ir pieva „semia“ pastatą iš visų pusių, vidun kone skverbiasi medžių lapija, o stogą šiaušia vešli žolės kepurė. Čia pat ir vizualinis kontaktas su vandeniu – pastatas atsispindi netoliese tyvuliuojančiame tvenkinyje, kuris matyti pro langus.

Edukacijos centras, be abejo, – tai architektūros objektas su sienomis, skliautu, langais ir laiptais; visa, ką vadiname namu, buveine. Vis dėlto, stebint skulptoriaus G. Karoso projektuotą statinį, išnyksta skirtis tarp architektūros ir skulptūros; į akis krinta pabrėžtinai netipiškas statinio siluetas, banguojančios asimetriško fasado linijos, grynai skulptūriškas formų modeliavimas, sakytume – lipdyba. Toks požiūris į plastinę pastato kalbą padarė užduotį gerokai sudėtingesnę. Nė viena forma Edukaciniame centre nėra taisyklinga – visos jos buvo tiesiog išpieštos klojinyje ir vėliau nušlifuotos. Namo statyba panėšėjo į kūrybinį vyksmą skulptoriaus dirbtuvėje, į nuolatinį ardymą ir performavimą, dažnai tiesiog rankomis taisant nepaklusnias linijas.

Iškasus šlaitą statybai pasirinktoje parko vietoje paaiškėjo, kad pro ją prabėga šaltinis – Edukacijos centras

Karosas consists of many identical components which, if placed in one of the park’s hollows, meet the principles of alliteration.

The sculptures in Europos Parkas are usually arranged a bit further from each to keep the purer space. However, if works are interrelated in shape, scale, content, or if they are created by the same author, the distance among them is consciously reduced following the principle of the parallel.

The parallel, for example, is a logical way to display several sculptures by Massimo Ghiotti, making the entire even cycle.

Another repetitive figure of the landscape speech is assimilation. Such landscape quality is achieved by concealing the sculptures: they perfectly fade into the background becoming almost invisible and only accidentally discovered. On the contrary, some of the spaces in Europos Parkas are characterised by contrast between a sculpture and its setting.

The artistic landscape means in Europos Parkas are not always clearly defined. In fact, they often tend to intertwine.

However, their abundance proves the non-standard attitude towards the display options, the concern about every individual space and the position of a sculpture in it.

The idea of Europos Parkas as a consonant landscape was topped with the Education Centre (2000–2006) which was long nurtured, designed and only recently completed

by Gintaras Karosas. This building provides the park with expanding the museum’s activity, introducing the visitors to the history of Europos Parkas, showing the archival photos and videos and implementing more effective aesthetic educational programmes.

The Education Centre follows the ideas of humanist and organic architecture, the essence of which is the harmony between the architecture and nature, concurrent relationship of the building with the site-specific culture and spirit. The Centre was built as the landscape-friendly work of art, the plastic introjection of the given site. The building unexpectedly outgrows its natural setting and then immediately dives into it again and merges together: as high as the hill it organically runs into the overgrown slope. The forest moss and meadow “flood” the building from all sides, forest leaves almost push their way inside and the roof is covered by a hat of thick grass. The visual contact with water is just within your sight – the building reflects in the nearby rippling pond seen through the windows.

The Education Centre is certainly an object of architecture with walls, dome, windows and stairs, whatever

31

pastatytas tiesiai ant vandens gyslos. Tam, kad statinys „nemirktų“, reikėjo įrengti drenažo sistemą. Namo karkasas buvo sukaltas iš lentų ir aplietas betonu. Gelžbetonis – tinkamiausia medžiaga tokio pastato konstrukcijai, nes jam teko atlaikyti dideles apkrovas: tą patį drenažą, apšiltinimo, hidroizoliacijos, velėnos tvirtinimo sistemas, keliolika tonų žemės, pievelės sluoksnį.

Namo interjere vyrauja minimalios išraiškos estetika, išlaikoma per visus tris laiptų jungiamus statinio lygius. Čia – viskas, ko gali prireikti įgyvendinant edukacines programas – kelios erdvios salės, biblioteka, techninės patalpos, funkcinė įranga. Stilingumo namui ypač suteikia medinių lentų įspaudais paženklinti skliautai ir betoninės sienos – grubios, rustiškos, reljefišku, tarsi korėtu paviršiumi. Šaltoko įvaizdžio, prislopintų žemės tonų vidaus sienas nepaprastai humanizuoja pro stiklus krintanti šviesa, augmenijos metamas šešėlių šokis.

Vidinių erdvių įtaiga kuriama jau minėtais skulptūriniais sprendimais: žvelgdamas į išgaubtus ir įgaubtus tūrius, netaisyklingas skliauto linijas, nišų ir ertmių žaismę, nebegali apibrėžti besimainančio, veik gyvo pastato pavidalo. Nebelieka abejonės, kad statinys sumanytas kaip gamtos organizmas, biomorfinis darinys, kurio viduje pasijunti it pranašas Jona banginio pilve.

Natūralias, vilnijančias formas atkartoja ir pastato langai – įprasti ir kampiniai, beveik berėmiai, aukšti ir platūs (yra net šaunančių visu kupolo ilgiu), kad kuo daugiau aplinkos įžengtų vidun. Naktimis pastatas įgauna naują estetinę vertę – nutviekstas ryškia šviesa jis tyliai išnyra tamsoje tarsi fantastiškai elektrifikuotas kapitono Nemo „Nautilus“.

Muziejaus pastatai, jo kolekciją sudarantys kūriniai kartu su gamtiniais dėmenimis ir visa tai vienijanti kraštovaizdžio dermė konstruoja Europos parko sekamų istorijų visumą. Per dvidešimt parko metų šios istorijos kito, augo sulig pačiu kraštovaizdžiu kaip daugiabalsė parko kalba.

Landšafto pasakojimų kaitą lėmė ne tik autorinės G. Karoso idėjos, bet ir bendrieji nūdienos menui, kultūrai būdingi procesai. Meno rūšių susiliejimas ir sąveika, ribų tarp skulptūros ir kito meno išnykimas, tirpstanti atskirtis tarp aukštosios ir populiariosios kultūros, atidesnis žvilgsnis į edukaciją bei ekologiją – visa tai atsispindi kraštovaizdžio paviršiuje. Europos parke muziejinis, elitinis menas adaptuojamas skirtingiems publikos poreikiams, todėl parkas tampa patirčių spiečiaus susikirtimo vieta.

Architektūros teoretikė Anne Whiston Spirn išskiria skirtingus kraštovaizdžio kalbos būdus arba žanrus, tokius

32

you call a house or a dwelling. However, when observing the building designed by the sculptor Gintaras Karosas, the line between the architecture and sculpture fades away.

You see highly untypical silhouette of the building, waving lines of asymmetric façade, purely sculptural shaping like modelling. Such approach of the building’s plastic language has complicated the task at lot. None of the shapes is regular in the Education Centre building. All of them were simply drawn on the flooring and refurbished. The construction of the building resembled the creative process in the sculptor’s workshops, the constant disassemble and reshaping, often manually correcting disobedient lines.

After the slope was dug out for the construction in the selected place, a spring running below it was found – the Education Centre was to be built right on the source of water. Having this in mind, a drainage system was installed to protect the building from “soaking”. The frame of the building was planked and covered with concrete. Ferroconcrete seemed to be the best material for the frame of such building as it has to bear heavy loads: drainage, insulation, hydro-isolation, turf reinforcement systems, a dozen tones of soil, a layer of meadow.

The interior of the house is dominated by minimum expressed aesthetics maintained in all levels of the building connected by stairs. Here, you can find everything you need for educational programmes: several spacious halls, library, technical premises, functional equipment. The unique style is complemented by the domes marked with imprints of wooden planks and concrete walls – rough, rustic, with embossed, cellular-like surface. Cold, dull earth-coloured interior walls are beautifully harmonised by the light coming through the windows and dancing shadows of plants.

The force of the interior space is created by the sculptural solutions: you would hardly describe the shape of the changing and almost live building seeing the convex and concave volumes, irregular lines of the dome, play of niches and cavities. No doubt that the building is perceived as the organism of the nature, biomorphic construct, in the inside of which you feel like the Prophet Jonah in the whale’s belly.

The natural wavy shapes are replicated in windows of the building – ordinary, angular, almost frameless, high and wide (some as high as the dome) to let the environment in.

At night the building acquires other aesthetics – brightly lighted it silently emerges in the darkness like a fantastically electrified Nautilus of the Captain Nemo.

The buildings of the museum, works of its collection together with the natural elements and the all-uniting

kaip kulto, atminimo, judėjimo, žaidimo ir gamybos9.

Kiekvienas atskiras žanras reprezentuoja skirtingą naratyvą – tam tikrą istoriją, pranešimą, bendrą kraštovaizdžio viziją, susijusią su jo funkcijomis ir vertybėmis.

Europos parko romantiškumas, tapybiškumas suponuoja parko, kaip ramaus pasivaikščiojimo, judėjimo, kraštovaizdžio tipą. Jis deklaruoja brandų žmogaus ryšį su gamta, harmoningą požiūrį į meno kūrinius ir estetiką.

Kiekviena parko erdvė režisuoja atskirą pasakojimo dalį, priklausomai nuo joje eksponuojamų skulptūrų raiškos ir meninės kalbos priemonių. Nemažai čia esančių kūrinių ypač nutolę nuo estetinių, dekoratyvių užduočių ir gvildena sudėtingas temas. Todėl Europos parkas nėra tiesiog pasyvaus judėjimo ir poilsio kraštovaizdis. Tai minties parkas, kuris savo meninėmis ypatybėmis veikia lankytoją ne tik jausmiškai, bet ir intelektualiai.

Bėgant metams, Europos parko kraštovaizdis išryškėjo kaip švietėjiškas, atliepė muziejaus edukacinę orientaciją.

Tai reiškia, kad į landšaftą pradėta skiepyti vis daugiau interaktyvių šiuolaikinio meno kūrinių – veiksmą skatinančių, lankytoją artimam kontaktui provokuojančių skulptūrų. Kinetinės, mobilios, žiūrovą įtraukiančios skulptūros labiausiai plečia bendravimo lauką ir yra itin palankios edukaciniams tikslams, nes vaikams žaidimas – geriausias būdas pažinti meną. Skulptūrų parkas virsta žaidimų aikštele, o pramoga tampa tai, kas anksčiau buvo neliečiama pirštais ir stebima iš pagarbaus atstumo. Tai sukuria dar vieną Europos parko kraštovaizdžio žanro regimybę – žaidimo landšaftą.

Visus Europos parko vaizdus jungia vientisas scenarijus, kurio bendraautoriais tampa patys lankytojai. Žiūrovo vaidmuo šiame muziejuje po atviru dangumi – socialiai įprasminti parko kraštovaizdį kaip viešą vietą, skirtą poilsiui ir edukacijai, minčių telkimui ir diskusijai, bendravimui ir žaidimui, estetiniams poreikiams patenkinti. Europos parko atmosfera yra persmelkta demokratiškumo principų, kurie leidžia sukurti savo pačių naratyvą.

Europos parke atsidūrę žmonės vis dažniau pabrėžia neapčiuopiamą „ypatingos atmosferos“ dvelksmą. Toks įvardijimas iš esmės reiškia lankytojo lūkesčių išpildymą, vietos sėkmę ir jos mitologijos įtaigą. Europos parkas nuolat plečia socialumo ribas ir yra ypatingos traukos zona, asmeniškų ir viešų patyrimų erdvė. Erdvė, kur laikas šiek tiek vėluoja tam, kad stabtelėtume, be skubos apsidairytume, užmegztume šneką su vieta. Tam, kad į vietą įsiklausytume, patys įsivietintume, atrasdami save kaip

consistency of the landscape create the entity of all the stories told by Europos Parkas. For twenty years these stories have been changing, growing together with the landscape as a polyphonic language of the park.

The stories of the landscape have been changed not only by the creative ideas of Gintaras Karosas, but also because of general processes typical of the today’s art and culture. Fusion and interplay of different arts, fading of boundaries between sculpture and other art, vanishing detachment between high and pop culture, focus towards education and ecology – all of this reflect on the landscape surface. In Europos Parkas the museum and elite art is adjusted to different public needs, making the park a swarm of intersecting experiences.

Anne Whiston Spirn, the theorist of architecture, identifies different means and genres of the landscape language such as cult, recollection, movement, play and production8. Each genre represents a different narrative – a certain story, message, general vision of the landscape related to its functions and values.

Romance and painterliness of Europos Parkas suggests the landscape type of a quiet walk and movement. It declares mature relationship between a man and nature, harmonious attitude to works of art and aesthetics. Every space of the park supposes a separate part of the story subject to the expression and artistic figures of speech of the displayed sculptures. Many works are void of aesthetic, decorative functions and deal with the complex subjects.

Thus Europos Parkas is not just a landscape for passive movement and leisure. It is a park of thoughts with the artistic characteristics affecting its visitors both emotionally and intellectually.

Over the years the landscape of Europos Parkas stood out for its educational nature featuring the museum’s educational direction. It means that the landscape saw more and more interactive works of modern art being implanted – sculptures stimulating visitors to act and provoking for close contact. Kinetic, mobile, spectator-involving sculptures broaden the span of communication and are brilliant for educational objectives, since playing games is the best way for children to learn about art. The sculpture park turns into a playground and the objects that used to be untouchable and seen in a regardful distance now turned into the entertainment. It creates the appearance of one more genre of Europos Parkas landscape – play-landscape.

All sceneries of Europos Parkas are connected by one scenario involving the visitors as co-writers. In this open-air

33

nedalomą kraštovaizdžio dalį.

Nuorodos ir pastabos: 1

Dempsey A. Destination Art. Berkeley CA: University of California Press, 2006.

2 In the middle of nowhere – angl. pasaulio krašte, giliame užkampyje.

3 Kursyvu pateikiami Gintaro Karoso prisiminimai iš pokalbio su teksto autore 2008 m. liepos mėn.

4 Pirmą Lietuvoje tarptautinį skulptūros simpoziumą parėmė Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija ir G. Soroso fondas.

Dėsninga, kad skulptūros simpoziumus inicijuoja muziejai po atviru dangumi. Analogiškas pavyzdys – 1983 m. Jorkšyro skulptūrų parkas surengė pirmąjį tarptautinį skulptūros simpoziumą Jungtinėje Karalystėje.

5 Weilacher U. Between Landscape Architecture and Land Art. Basel, etc.: Birkhauser, 1999, p. 9.

6 Krauss R. Sculpture in the Expanded Field // The Anti-Aesthetic: Essays on Postmodern Culture / Ed. H. Foster. New York: The New Press, 2002, p. 35.

7 G. Karoso LNK Infomedis 2000 metais Guinnesso rekordų agentūros buvo pripažintas didžiausia pasaulyje skulptūra iš televizorių.

8 Burtininkas: Magdalena Abakanowicz apie savo naują kūrinį / Dailė.

2009, Nr. 1, p. 13.

9 Spirn A.W. The Language of Landscape. New Haven and London: Yale University Press, 1998.

34

museum the role of a spectator is affirm socially the park’s landscape as a public place for leisure and education, for dwelling and discussion, for communication and play, for satisfying aesthetic needs. The atmosphere of Europos Parkas is pierced with the principles of democracy allowing the visitors to create their own narrative.

People visiting Europos Parkas more and more often emphasise the impalpable scent of special atmosphere, which basically means meeting visitors’ expectations, success of the place and its suggestion of mythology. Europos Parkas is constantly expanding the boundaries of sociability. It is a zone with special attraction quality and a space for personal and public experiences. It is a space where time is a little bit late so that we could stop for a second, have a good look around and talk to the place… So that we could listen, settle and find ourselves as an integral part of the landscape.

References and notes: 1

Dempsey A. Destination Art. Berkeley CA: University of California Press, 2006.

2 The text in italic is the recollections of Gintaras Karosas from the conversation with the text author (July 2008).

3 The first sculpture symposium in Lithuania was funded by the Lithuanian National Commission for UNESCO and G. Soros Fund.

It is a common practice that sculpture symposiums are initiated by open-air museums. Another example is the Yorkshire Sculpture Park which in 1983 organised the first international sculpture symposium in the United Kingdom.

4 Weilacher U. Between Landscape Architecture and Land Art. Basel, etc.: Birkhauser, 1999, p. 9.

5 Krauss R. Sculpture in the Expanded Field // The Anti-Aesthetic: Essays on Postmodern Culture / Ed. H. Foster. New York: The New Press, 2002, p. 35 6 In 2000, LNK Infotree by Gintaras Karosas was included into the Guinness Record Book as the world’s biggest sculpture made of TV sets.

7 Burtininkas: Magdalena Abakanowicz apie savo naują kūrinį (The Conjuror: Magdalena Abakanowicz about Her New Artwork) / Dailė.

2009, No. 1, p. 13.

8 Spirn A.W. The Language of Landscape. New Haven and London: Yale University Press, 1998.

Gintaro Karoso vaikystės piešinys Žiemos vakaras. Popierius, tušas, 31,5 x 20 cm, 1983 m.

Gintaras Karosas’ childhood drawing Winter Evening. Ink on paper, 31,5 x 20 cm, 1983

35

Architektūra / Architecture 36

Gintaras Karosas. Edukacijos centras / Education Centre

37

38

Gintaras Karosas. Edukacijos centras / Education Centre, 2000. Pastatyta / built in 2001–2006

39

40

Gintaras Karosas. Edukacijos centras / Education Centre, 2000.

41

42

43

44

Gintaras Karosas. Edukacijos centras / Education Centre, 2000. Pastatyta / built in 2001–2006

45

46

47

48

49

50

Gintaras Karosas. Edukacijos centras / Education Centre, 2000. Pastatyta / built in 2001–2006

51

52

53

54

55

56

Gintaras Karosas. Edukacijos centras / Education Centre, 2000. Pastatyta / built in 2001–2006

57

58

Gintaras Karosas. Edukacijos centras / Education Centre, 2000. Pastatyta / built in 2001–2006

59

60

Gintaras Karosas. Edukacijos centras / Education Centre, 2000. Pastatyta / built in 2001–2006

61

62

63

64

Gintaras Karosas. Edukacijos centras / Education Centre, 2000. Pastatyta / built in 2001–2006

65

66

Gintaras Karosas. Edukacijos centras / Education Centre, 2000. Pastatyta / built in 2001–2006

67

68

Gintaras Karosas. Edukacijos centras / Education Centre, 2000.

69

70

Gintaras Karosas. Edukacijos centras / Education Centre, 2000. Pastatyta / built in 2001–2006

71

72

Gintaras Karosas. Edukacijos centras / Education Centre, 2000. Pastatyta / built in 2001–2006

73

74

Gintaras Karosas. Edukacijos centras / Education Centre, 2000. Pastatyta / built in 2001–2006

75

76

Gintaras Karosas. Edukacijos centras / Education Centre, 2000. Pastatyta / built in 2001–2006

77

78

79

80

Gintaras Karosas. Edukacijos centras / Education Centre, 2000. Pastatyta / built in 2001–2006

81

82

Gintaras Karosas. Edukacijos centras / Education Centre, 2000. Pastatyta / built in 2001–2006

83

84

Gintaras Karosas. Edukacijos centras / Education Centre, 2000. Pastatyta / built in 2001–2006

85

86

87

88

89

90

91

92

93

Kraštovaizdžio menas / Landscape Art 94

95

96

Gintaras Karosas. Europos centro monumentas / Monument of the Centre of Europe, 1993. Pastatyta / built in 1996

97

98

Gintaras Karosas. Europos centro monumentas / Monument of the Centre of Europe, 1993. Pastatyta / built in 1996

99

100

101

102

103

104

105

106

Gintaras Karosas. Vieta / The Place, 2001

107

108

Gintaras Karosas. Vieta / The Place, 2001

109

110

Gintaras Karosas. Vieta / The Place, 2001

111

112

113

114

115

116

117

118

Gintaras Karosas. Vieta / The Place, 2001

Gintaras Karosas. Jūsų patogumui / For Your Convenience, 1999

119

120

121

122

123

124

125

126

127

128

Gintaras Karosas. Jūsų patogumui / For Your Convenience, 1999

129

130

131

132

133

134

Gintaras Karosas. LNK Infomedis / LNK Infotree, 2000

135

136

137

138

Gintaras Karosas. LNK Infomedis / LNK Infotree, 2000

139

140

Gintaras Karosas. LNK Infomedis / LNK Infotree, 2000

141

142

Gintaras Karosas. LNK Infomedis / LNK Infotree, 2000

143

144

Gintaras Karosas. LNK Infomedis / LNK Infotree, 2000

145

146

147

148

Gintaras Karosas. LNK Infomedis / LNK Infotree, 2000

149

150

151

152

153

154

Gintaras Karosas. Ženklas (skirta Lietuvos tūkstantmečiui) / The Sign (dedicated to the Millennium of Lithuania), 2009

155

156

Gintaras Karosas. Ženklas (skirta Lietuvos tūkstantmečiui) / The Sign (dedicated to the Millennium of Lithuania), 2009

157

158

159

160

161

162

163

164

Magdalena Abakanowicz. Neatpažinto augimo erdvė / Space of Unknown Growth, 1998

165

166

Magdalena Abakanowicz. Neatpažinto augimo erdvė / Space of Unknown Growth, 1998

167

168

Magdalena Abakanowicz. Neatpažinto augimo erdvė / Space of Unknown Growth, 1998

169

170

171

172

Magdalena Abakanowicz. Neatpažinto augimo erdvė / Space of Unknown Growth, 1998

173

174

175

176

177

178

179

180

Beverly Pepper. Išvykimas: mano senelės atminimui / Departure: For My Grandmother, 2003

181

182

183

184

Beverly Pepper. Išvykimas: mano senelės atminimui / Departure: For My Grandmother, 2003

185

186

Beverly Pepper. Išvykimas: mano senelės atminimui / Departure: For My Grandmother, 2003

187

188

Beverly Pepper. Išvykimas: mano senelės atminimui / Departure: For My Grandmother, 2003

189

190

191

192

Gintaras Karosas. Siena / The Wall, 2009

193

194

195

196

Gintaras Karosas. Siena / The Wall, 2009

197

198

199

200

201

202

Gintaras Karosas. Pamatai/langas / Foundations/Window, 2006

203

204

205

206

207

208

209

210

Gintaras Karosas. Pamatai/langas / Foundations/Window, 2006

211

212

Gintaras Karosas. Pamatai/langas / Foundations/Window, 2006

213

214

215

216

Gintaras Karosas. Pamatai/langas / Foundations/Window, 2006

217

218

219

220

221

222

Tei Kobayashi. YONI: Marijos Gimbutienės atminimui / YONI: Homage to Marija Gimbutas,1994

223

224

225

226

Blane De St. Croix. Senoliai / Ancients, 1996

227

228

Strijdom van der Merwe. Pagauk vėją / Catch the Wind, 2004

229

230

Strijdom van der Merwe. Pagauk vėją / Catch the Wind, 2004

231

232

233

234

235

Kristina Biaggi. Lizdas / Cristina Biaggi. Nest

236

Skulptūra / Sculpture 237

238

239

240

Gintaras Karosas. Europos parko simbolis / Symbol of Europos Parkas, 1991

241

242

243

244

Dennis Oppenheim. Gerianti struktūra su inksto formos baseinu / Drinking Structure with Exposed Kidney Pool, 1998

245

246

Dennis Oppenheim. Gerianti struktūra su inksto formos baseinu / Drinking Structure with Exposed Kidney Pool, 1998

247

248

Sol LeWitt. Dvigubo negatyvo piramidė / Double Negative Pyramid, 1999

249

250

251

252

Sol LeWitt. Dvigubo negatyvo piramidė / Double Negative Pyramid, 1999

253

254

255

256

Magdalena Abakanowicz. Burtininkas / Conjuror, 2009.

Skirta Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009 /Dedicated to Vilnius – Cultural Capital of Europe 2009

257

258

259

260

261

262

263

264

265

266

Aleš Vesely. Šviesos rūmai / Chamber of Light, 2000

267

268

Artūras Raila. Baltas / White, 1992. Pastatyta / built in 2002

269

270

Jon Barlow Hudson. Debesų rankos / Cloud Hands, 1994

Yoshitada Ihara. ENGI, 1995

271

272

Elena Urbaitis. Erdvės skrydis / Space Flight, 1992. Pastatyta / built in 2010

Elena Urbaitis. Atsispindėjimai / Reflectiveness, 1995

273

274

275

276

Massimo Ghiotti. Rytai / Orient, 1997. Pastatyta / built in 2004

Massimo Ghiotti kūriniai / Artworks by Massimo Ghiotti

277

278

279

280

Saulius Vaitiekūnas. Axis Mundi, 2005

Mija Džeinara Ubartas. Sapnų pagalvė / Dreamy Pillow, 2002

281

282

Kazumi Tanaka. Linijos / Lines, 1999

283

284

Janet Echelman. Su savo uodega bandant slėptis ore / Trying to Hide with Your Tail in the Air, 1998

285

286

R.G.Solbert. Ženk švelniai šia žeme / Tread Lightly on this Earth, 1998

Mara Adamitz Scrupe. Įtartinas mokslas / Suspicious Science, 2001

287

288

Adri A.C. de Fluiter. Mažas monumentas žmogiškumui /Small Monument for Humanity, 1994

289

290

Meical Watts. Svajonė / Dream, 1994

Miguel Sanoja. Sergėtojas / Los Vigilante, 1998

291

292

Jann Rosen-Queralt. Cultivus Loci:Aero, 1998

293

294

295

296

297

298

Javier Cruz. Moteris, žiūrinti į mėnulį / Woman Looking at the Moon, 1996

Akihiko Kuwayama. Gyvatė / Snake, 2002

299

300

DeWitt Godfrey. Europos skulptūra / Europe Sculpture, 2002

301

302

Vytautas Kašuba. Berankė / Armless, 1954. Pastatyta / built in 1996

Laurent Mellet. Rekviem mirusiam poniui / Requiem for a Dead Pony, 1994

303

304

305

306

Adomas Jacovskis. Gulinti galva / Lying Head, 2001

307

308

Koji Nakase. Įėjimas vėjui ir orui / Entrance for Wind and Air, 1995

309

310

Tadas Gutauskas. Dygus / Prickly, 1995

Tadas Gutauskas. Skliautas / Vault, 1994

311

312

Tadas Gutauskas. Skliautas / Vault, 1994

Benbow Bullock. Aukščiausiasis kvadrantas / Upper Quadrant, 1990. Pastatyta / built in 1995

313

314

Makoto Ito. Sraigė / Snail, 1997

Elena Urbaitis. Atsispindėjimai / Reflectiveness, 1995

315

316

Allison Hunter. Ženklintojai / Signmakers, 1999

317

318

319

320

Antonia Spowers. Žievė / Skin, 2002

Corinne Béoust. Voratinklio burės / Spider Web Sails, 1999

321

322

Cristina Biaggi. Lizdas / Nest, 1998

323

324

Miguel Sanoja. Sergėtojas / Los Vigilante, 1998

Myrna Orsini, Vladas Kančiauskas. Vartai / The Gate, 1994

325

326

Dennis Oppenheim. Krėslas-baseinas / Chair-Pool , 1996

Dennis Oppenheim. Gerianti struktūra su inksto formos baseinu / Drinking Structure with Exposed Kidney Pool, 1998

327

328

WELA /E. Wierzbicka/. Pjedestalas medžiui / Pedestal for the Tree, 2000

329

330

Gintaras Karosas. Ženklas (skirta Lietuvos tūkstantmečiui) / The Sign (dedicated to the Millennium of Lithuania), 2009

331

332

Gintaras Karosas. Konstrukcija / Construction, 2004

Mindaugas Tendziagolskis. Mobile Games, 2003

333

334

Evaldas Pauza. Gintarë /Elektra / Gintarë/Electricity, 2006

Evaldas Pauza. Sėdintis policininkas / Sitting Policeman, 2005

335

336

Evaldas Pauza. Parke / At the Park, 2007

337

338

339

340

Javier Cruz. Moteris, žiūrinti į mėnulį / Woman Looking at the Moon,1996

Mara Adamitz Scrupe. Įtartinas mokslas / Suspicious Science, 2001

341

342

Jon Barlow Hudson. Debesų rankos / Cloud Hands, 1994

343

344

345

346

Gintaras Karosas. Nuo svajonės iki dabar / From a Dream to the Present, 2009

347

348

349

350

351

352

Berlyno sienos fragmentas / Fragment of the Berlin Wall. Pastatyta / built in 2009

353

354

Gintaras Karosas. Besikeičiantys / Continuosly Changing, 2005

355

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ / INDEX Šriftas italic skirtas iliustracijų puslapiams pažymėti.

Italic numbers designate pages on which illustrations appear.

Abakanowicz, Magdalena 19, 29-30, 164–177, 256, 257 Affholder, Jean-George 14 Béoust, Corinne 321 Biaggi, Cristina 322, 323 Bullock, Benbow 313 Cereteli, Zurab 26 Cruz, Javier 29, 296–298, 340 de Fluiter, Adri A.C. 288, 289 Dempsey, Amy 11 De St. Croix, Blane 224–227 Echelman, Janet 284, 285 Ghiotti, Massimo 26, 30, 31, 274–277 Godfrey, DeWitt 300, 301 Gutauskas, Tadas 310–312 Hudson, Jon Barlow 26, 29, 270, 342, 343 Hunter, Allison 316, 317 Ihara, Yoshitada 271 Ito, Makoto 26, 313 Jacovskis, Adomas 26, 306, 307 Kanèiauskas, Vladas 325 Karosas, Gintaras 9–12, 12, 13–19, 19, 20, 21–24, 25, 26–30, 30, 31, 32, 34, 35, 37–163, 190–219, 234–235, 238–241, 330–332, 345–347 Kaðuba, Vytautas 26, 302 Kobayashi, Tei 28, 220–223 356

Krauss, Rosalind 26 Kuwayama, Akihiko 299 LeWitt, Sol 19, 28, 248–255 Mellet, Laurent 26, 303–305 Merwe, Strijdom van der 228–233 Morris, Robert 27 Nakase, Koji 308, 309 Oppenheim, Dennis 19, 28-30, 242–247, 258–263, 326, 327 Orsini, Myrna 325 Pauza, Evaldas 26, 236, 237, 334–339 Pepper, Beverly 19, 29, 178–189 Raila, Artûras 268, 269 Rosen-Queralt, Jann 292, 293 Sanoja, Miguel 291, 324 Scrupe, Mara Adamitz 287, 341 Solbert, R.G. 286 Spirn, Anne Whiston 33 Spowers, Antonia 318–320 Tanaka, Kazumi 282, 283 Tendziagolskis, Mindaugas 333 Ubartas, Mija Dþeinara 281 Urbaitis, Elena 272, 273, 315 Vaitiekûnas, Saulius 278–280 Vesely, Aleð 264–267 Watts, Meical 290 Weilacher, Udo 23 WELA /E. Wierzbicka/ 294, 295, 328, 329

357

358

GINTARAS KAROSAS Kūryba / Artwork EUROPOS PARKAS

Sudarė / Edited by Gintaras Karosas Tekstas / Text by Kotryna Džilavjan, Gintaras Karosas Fotografijos / Photographs by Gintaras Karosas Dizainas / Design by Gintaras Karosas Išleido / Published by Europos parkas, Lithuania

www.europosparkas.lt Europos parkas Joneikiškių k., 15148 Vilniaus r. el. paštas / e-mail: hq@europosparkas.lt Tel.: +370 5 2 377 077, 2 377 070 Faksas / fax: +370 5 2 377 077 Visos autorinės teisės priklauso viešajai įstaigai Europos parkas arba ji yra gavusi leidimą publikuoti.

Draudžiama atkurti, kopijuoti ar publikuoti leidinio medžiagą ar jos dalis bet kokia forma, jei nėra gautas leidimas.

All rights reserved by the Public Institution Europos Parkas or permission for publication acquired.

No part of this publication may be reproduced, copied or published in any form without the prior permission. © EUROPOS PARKAS © GINTARAS KAROSAS, 2010

359

2

2