Akbaro Chaobaro nužudymo (1978 metų balandžio 17 d. nužudyto daudiečių saugumo nario laidotuvės, virtusios visos liaudies manifestacija). Liaudies perversmo šiuo atveju nesimatė, todėl jis buvo tik improvizuotas. Tačiau nuosprendis, padarytas paskutinę minutę, nulėmė viską. Ir ta lemtis buvo į naudą sugalvojusiųjų šį perversmą. Luisas Diupre (žinomas Amerikos specialistas Afganistano klausimais) visa tai įvardijo „atsitiktiniu perversmu”. – Jūs visai teisingai pastebėjote bet kokios valdžios priklausomybę Afganistane nuo gentinių ir etninių puštūnų vadų. Tai, berods, aiškiai suprato buvęs karalius Zachir-Šachas ir nuverstas 1978 m. prezidentas M.Daudas, kurie skyrė didelį dėmesį centrinės valdžios santykiams su puštūnų gentimis, gyvenančiomis Pakistano pasienyje. Kaip jūs apibendrintumėte dabartinę Pakistano zonos genčių padėtį? – Dar prieš karą Afganistane pasirodžiusį lozungą, kviečiantį sukurti Puštūnistaną, nelabai kas suprato. Augo ekonominė integracija. Tuose rajonuose, kuriuose gyveno pakistaniečių puštūnai, gerokai skyrėsi gyvenimo lygis nuo kitų Pakistano teritorijų. Žiūrint iš puštūnų pusės, ši integracija nebuvo tokia gera, nes nešė su savimi nereikalingą priklausomybę nuo Pandžabo provincijos ir atvėrė didelio biznio galimybę Karači ir Lachoro gyventojams eksploatuoti puštūnų žemę. Puštūnų nacionalizmas daugelyje atvejų fokusuojasi protestais prieš ekonominę diskriminaciją Šiaurės-Vakarų pasienio provincijoje, kurioje išreikšta mažai finansuojama pramonės ir žemės ūkio plėtojimo programa. Tačiau viena iš pagrindinių puštūnų pretenzijų Islamabadui yra ta, kad jis tyčia delsia elektrifikuoti puštūnų rajonus, nenorėdamas jų industrializacijos. Dargi ta elektros energija, kuri čia gaunama, pirmiausia teka į Pandžabą. Puštūnų lyderis Abdula Vali-Chanas ne kartą bandė atkreipti dėmesį į tą faktą, kad didelė tabako ir medvilnės dalis, išauginama Šiaurės-Vakarų pasienio provincijoje, aprūpina pirmoje eilėje tabako ir medvilnės fabrikus, išsidėsčiusius kitose Pakistano provincijose. „Puštūnai nori gauti savo dalį pyrago, – pabrėžia politologas iš Sindo Chamido Chūro provincijos – Belūdžis. – Puštūnai gi nori daugiau pagarbos iš savo kaimynų. Jie nori realios autonomijos.” Jeigu įsivaizduoti, jog Islamabadas padarys nežymius žestus, norėdamas sutramdyti puštūnus, tai vis vien jų nepasitenkinimas su kiekviena diena augs. Puštūnų nacionalistai ir toliau tęs reikalavimus pakelti puštūnų statusą ir mokslo sferoje. Dabartiniu metu puštų kalbos mokomi vaikai tik iki 10 metų. Po to jie turi eiti į mokyklas, kur pamokos vedamos urdų kalba. Jie taip pat turi laikyti stojamuosius egzaminus, norėdami įstoti į universitetus arba dirbti valdiškose įmonėse, kontorose, urdų kalba. Kalbos problema labai aštri Sinde, Šiaurės-Vakarų pasienio provincijoje, o taip pat visuose centriniuose puštūnų rajonuose.
198