Husserlis, savo užrašų knygelėje (1935) pastebėdamas: „Fi losofija kaip mokslas, kaip rimtas, tikslusis, įrodomai tik ras mokslas — tai išblėsęs sapnas" l 9 . Kaip M. Heideggerio „pavyzdinė būtybė", tiek įtampiai bei giliai jo nagri nėta, nieko galop nepasakė apie būtį, taip lygiai ir Husserlio fenomenologinis metodas nieko nepadėjo, kad fi losofija susikurtų kaip tikslusis mokslas. Pirmieji minė tos Husserlio studijos puslapiai, kuriuose jis karčiai skun džiasi visos buvusios filosofijos nemoksliškumu, tinka mūsų dienomis ne mažiau negu ir 1911 metais. Minėta sis W. Szilasi tvirtina, kad filosofija, žiūrint Husserlio reikalavimų, net žengusi atgal: „Šiandien,— sako Szila si,— padėtis yra net blogesnė. Kas gali šiame kas savaitė mus užplūstančiame raštų tvane pasakyti, kas yra filoso fija? Kas gali pagelbėti studijuojantiesiems šiame sąmy šyje? Iš tikro, atrodo, kad, kaip tvirtino Kantas, galima mokyti ne filosofijos, o tik filosofavimo" 2 0 . Šios nesėkmės akivaizdoje užtat ir klausiame? ar tai atsitiktinis dalykas? Ar pastanga paversti filosofiją moks lu nėra kartais sapnas, išblėsęs jau pačioje filosofijos užuomazgoje, tačiau vis tebelaikomas siektinu tikslu ir net idealu? Tuo būdu grįžtame prie paties Husserlio kel to klausimo, ar filosofija gali bei privalo ir toliau steng tis virsti tiksliuoju mokslu? 2.
Filosofijos
ir
mokslo
išsiskyrimas
Gairė šiam klausimui spręsti yra filosofijos ir mokslo išsiskyrimas žmonijos mąstymo istorijoje. Savo paskaito se N. Popovskis, vienas iš pirmųjų filosofijos dėstytojų naujai įsteigtame Maskvos universitete (1755), patarda vo savo klausytojams įsivaizduoti visuotinę šventovę, ku ri apimanti ir regimąjį pasaulį su jo sąranga bei dėsniais, ir neregimąją dvasią su jos ieškiniais bei siekiniais, ir galop dievybę su jos neprieinama tamsia esme. Ši šven tovė esanti ne kas kita, kaip filosofija. Ji aprėpianti vi sa, ji apsprendžianti kiekvieną pažinimą, ji esanti „visų 21 mokslų bei menų m o t i n a " . Prasminis šventovės vaiz das, atremtas į filosofijos kaip grindžiamojo bei visuoti nio mokslo sampratą, yra buvęs savas ne tik XVIII šimt mečiui; jis yra likęs gyvas ir ligi šiol. Ir šiandien ne vienas mąstytojas yra įsitikinęs, esą filosofija sudaranti „pag rindinį būties mokslą" (B. v. Brandenstein) arba esanti 131