Šuns širdis - Michalas Bulgakovas

išvietę, dešinėn - į virtuvę ir kairėn - į prieškambarį. Šlepsėdama ir šokinėdama Zina užtrenkė į jį duris. Iki kulkšnių vandenyje išėjo Fiodoras, kažkodėl šypsodamasis. Jis buvo lyg su žvilgančia cerata - visas šlapias.

- Vos užkimšau, - paaiškino jis.

- Kur tasai? - paklausė Filipas Filipovičius ir velniuodamasis pakėlė vieną koją.

- Bijo išeiti, - kvailai vypsodamas, paaiškino Fiodoras.

- Mušite, tėtuši? - pasigirdo verksmingas Šarikovo balsas iš vonios.

- Mulkis, - tepasakė Filipas Filipovičius.

Zina ir Darja Petrovna, pasikaišiusios sijonus iki kelių, nuogomis kojomis, ir Šarikas su durininku, basi, atraitotomis kelnėmis šluostė virtuvės grindis šlapiais skudurais, gręžė juos į paplavų kibirus ir kriauklę. Ūžė palikta be priežiūros viryklė. Vanduo veržėsi pro užpakalines duris į aidžią laiptinę ir tiesiai nuo laiptų krito į rūsį. .

Bormentalis, pasistiepęs ant pirštų galų, stovėjo dideliame klane ant parketo prieškambaryje ir vedė derybas pro vos pravertas duris, prilaikomas grandinėlės.

- Šiandien priėmimo nebus, profesorius serga. Malonėkite pasitraukti nuo durų, pas mus vamzdis sprogo...

- O kada priims? - kvotė balsas už durų, - man tik porą žodžių...

- Negaliu, - Bormentalis nuo pirštų galų atsistojo ant kulnų, - profesorius guli, ir vamzdis sprogo. Prašom rytoj. Zina! Brangioji! Nuo čia šluostykite, kitaip jis į paradinius laiptus išsilies.

- Skudurai tiek nesugeria.

- Tučtuojau puodeliais išsemsim, - atsiliepė Fiodoras, - tučtuojau.

Skambučiai čirškė vienas po kito, ir Bormentalis jau visa pėda stovėjo vandenyje.

- Kada gi operacija? - neatlyžo įkyruolis, bandydamas prasisprausti pro plyšį.

- Vamzdis sprogo...

- Aš su kaliošais nueičiau... Melzgani siluetai šmėsčiojo už durų.

- Negalima, prašom rytoj.

- Bet aš užrašytas.

- Rytoj. Vandentiekio avarija.

Fiodoras prie daktaro kojų slidinėjo ežere, gremžė puoduku, o subraižytas Šarikovas sugalvojo naują būdą. Jis suvyniojo didelį skudurą, atsigulė kniūpsčias į vandenį ir ėmė varyti jį iš prieškambario atgal į išvietę.

- Ko tu, velnie, po visą butą varinėji? - pyko Darja Petrovna. - Pilk į kriauklę.

- Ką čia į kriauklę, - stengdamasis užgriebti rankomis drumstą vandenį, kalbėjo Šarikovas, - jis į paradinį ištekės.

Iš koridoriaus džergždamas išvažiavo suoliukas, ir ant jo balansuodamas išsitiesė Filipas Filipovičius mėlynomis su ruoželiais kojinėmis.

- Ivanai Arnoldovičiau, jūs liaukitės atsakinėję, Eikite į miegamąjį, aš jums duosiu šlepetes.

- Niekis, Filipai Filipovičiau, mažmožis.

- Į kaliošus įsispirkite.

- Nesvarbu. Vis tiek jau kojos šlapios, - Ak Dieve mano! - susijaudino Filipas Filipovičius.

- Koks nenaudėlis gyvulys! - staiga atsiliepė Šarikovas ir pritūpęs įčiuožė su dubenėliu sriubai rankoje.

Bormentalis užtrenkė duris, nesusilaikė ir nusijuokė. Filipo Filipovičiaus šnervės išsiplėtė, akiniai tvykstelėjo.

- Jūs apie ką kalbate? - paklausė jis Šarikovą nuo suoliuko. - Leiskite pasiteirauti.

- Aš apie katiną kalbu. Toks niekšas, - atsakė Šarikovas, o jo akys lakstė į šalis.

- Žinote, Šarikovai, - kvapą atgavęs, atsiliepė Filipas Filipovičius, - aš tikrai nesu matęs įžūlesnio padaro kaip jūs.

Bormentalis sukikeno.