Šuns širdis - Michalas Bulgakovas

pati puikiai gamina degtinę.

- Nesakykite, Filipai Filipovičiau, visi tvirtina, kad labai nebloga trisdešimties laipsnių.

- Tačiau degtinė turi būti keturiasdešimties laipsnių, o ne trisdešimties, tai viena, pamokomai pertraukė Filipas Filipovičius, - o antra, - dievai juos žino, ko jie ten kliūstelėjo. Ar jūs galite pasakyti - kas jiems gali šauti į galvą?

Kas tik nori, - įsitikinęs pasakė čiuptasis.

- Ir man taip atrodo, - pridūrė Filipas Filipovičius ir maktelėjo taurelę į burną, - mm...

Daktare Bormentali, maldauju, išlenkite, ir jeigu jūs pasakysite, kad tai... aš jūsų mirtinas priešas visam gyvenimui. Iš Sevilijos, Grenados...

Tai sakydamas jis pats pakabino kibia sidabrine šakute kažką panašaus į mažytį juosvą traškutį, įkąstasis pasekė juo. Filipo Filipovičiaus akys nušvito.

- Ar neskanu? - kramtydamas paklausė Filipas Filipovičius. - Neskanu? Jūs atsakykite, gerbiamas daktare.

- Nėra žodžių, - nuoširdžiai atsakė čiuptasis.

- Žinoma... Įsidėmėkite, Ivanai Arnoldovičiau, šaltais užkandžiais ir sriuba užkanda tik bolševikų nepribaigti dvarininkai. Bent kiek gerbiantis save žmogus operuoja karštais užkandžiais. O iš karštų Maskvos užkandžių - šis geriausias. Kažkada juos puikiai gamindavo Slavų turguje. Na, gaudyk.

- Šunį šeriate valgomajame, - pasigirdo moters balsas, - o paskui jo iš čia su pyragu neišviliosi.

- Nieko baisaus. Prisibadavo vargšelis, - Filipas Filipovičius ant šakutės galo padavė šuniui užkandos, kurią tas prarijo kaip koks fokusininkas, ir šakutę nutrenkė į plautuvę.

Paskui iš lėkščių kilo vėžiais kvepiantis garas: šuo tupėjo staltiesės šešėlyje kaip sargybinis prie parako sandėlio. O Filipas Filipovičius, užsikišęs standžios servetėlės kampą už apykaklės, pamokslavo: - Valgymas, Ivanai Arnoldovičiau, sudėtingas dalykas. Valgyti reikia mokėti, o įsivaizduokite - dauguma žmonių visiškai nemoka valgyti. Reikia ne tik žinoti, ką valgyti, bet ir kada, ir kaip. - Filipas Filipovičius reikšmingai pakratė šaukštą. - Ir ką valgant kalbėti. Taip, gerbiamasis. Jeigu jūs rūpinatės savo virškinimu, geras mano patarimas nekalbėkite per pietus apie bolševizmą ir apie mediciną. Ir - saugok jus Dieve neskaitykite prieš pietus tarybinių laikraščių.

- Hm... O juk kitokių nėra.

- Na ir neskaitykite jokių. Jūs žinote, aš stebėjau trisdešimt atvejų savo klinikoje. Ir ką jūs manote? Pacientai, neskaitantys laikraščių, jaučiasi puikiai. O tų, kuriuos aš specialiai priverčiau skaityti „Pravdą", - krito svoris.

- Hm... - susidomėjęs atsiliepė čiuptasis, rausdamas nuo sriubos ir vyno.

- Maža to. Pablogėjo kelio refleksai, prastas apetitas, depresija.

- Velniai griebtų...

- Taip, gerbiamasis. Beje, ką gi aš čia? Pats pradėjau šnekėti apie mediciną.

Filipas Filipovičius atsilošęs paspaudė skambutį, ir iš už vyšninės portjeros pasirodė Zina. Šuniui teko gerokas kąsnis balkšvos eršketienos, kuri jam nepatiko, o tuoj po to gabalas kraujuoto rostbifo. Sušlamštęs jį, šuo staiga pajuto, kad nori miego ir daugiau negali matyti jokio valgio. ,,Keistas pojūtis, - galvojo jis, užmerkdamas apsunkusius vokus, mano akys negalėtų žiūrėti į jokį maistą. O rūkymas po pietų - tai kvailystė".

Valgomasis prisipildė nemalonių mėlynų dūmų. Šuo snaudė, pasidėjęs galvą ant priešakinių letenų.

- Sen Žiuljenas - neblogas vynas, - per miegus girdėjo šuo, - bet juk dabar jo nėra.

Pasigirdo duslus, lubų ir kilimų slopinamas choralas kažkur iš viršaus ir iš šono.

Filipas Filipovičius paskambino, ir atėjo Zina: - Zinuša, kas čia darosi?

- Vėl sušaukė visuotinį susirinkimą, Filipai Filipovičiau, - - atsakė Zina.

- Vėl! - liūdnai šūktelėjo Filipas Filipovičius, - na, dabar, vadinasi, sudie, galas