Šuns širdis - Michalas Bulgakovas

suglamžytą nėrinių gniužulą. Šuo visiškai apsiblausė, ir jo galvoje viskas apsivertė aukštyn kojomis. „Tegu jus velniai, - miglotai pagalvojo jis, pasidėjęs galvą ant letenų ir užsimerkęs iš gėdos, - nesistengsiu suprasti, kas tai per daiktas - vis tiek nesuprasiu."

Atsikvošėjo jis nuo žvangtelėjimo ir pamatė, kad Filipas Filipovičius nusviedė į dubenį kažkokius blizgančius vamzdelius.

Dama su dėme skruoste, priglaudusi rankas prie krūtinės, su viltimi žvelgė į Filipą Filipovičių. Tas oriai suraukė kaktą, atsisėdo už stalo ir kažką parašė.

- Aš jums, gerbiama ponia, Įdėsiu beždžionės kiaušidę, - pasakė jis, rūsčiai pakeldamas akis.

- Ak profesoriau, nejaugi beždžionės?

- Taip, - tvirtai atsakė nepermaldaujamas Filipas Filipovičius.

- Kada operacija? - blykšdama ir silpnu balsu pasiteiravo dama.

- Iš Sevilijos, Grenados... Mhm... pirmadienį. Ateisite į kliniką iš ryto. Mano asistentas jus paruoš.

- Ak, aš nenoriu į kliniką. Ar negalima pas jus, profesoriau?

- Matote, savo namuose aš operuoju tik blogiausiais atvejais. Tai kainuos labai brangiai penkiasdešimt červoncų.

- Aš sutinku, profesoriau!

Vėl sušniokštė vanduo, sulingavo skrybėlė su plunksnomis, paskui pasirodė plika kaip kulnas galva ir apkabino Filipą Filipovičių. Šuo snūduriavo, šleikštuliui praėjus, jis mėgavosi, kad atlėgo šonas ir kad šilta, net užsnūdo ir spėjo susapnuoti trumpą malonų sapną; tarytum jis išpešė pelėdai iš uodegos visą kuokštą plunksnų... paskui ties galva suviauksėjo susijaudinęs balsas.

- Profesoriau, aš per daug žinomas Maskvoje. Ką gi man daryti?

- Ponai, - pasipiktinęs šaukė Filipas Filipovičius, - juk taip negalima! Reikia tvardytis.

Kiek jai metų?

- Keturiolika, profesoriau... Jūs suprantate, jeigu iškils aikštėn, aš pražuvęs. Šiomis dienomis turiu gauti komandiruotę į užsienį.

- Bet juk aš ne teisininkas, mano mielas... Na, palaukite porą metų ir veskite ją.

- Aš vedęs, profesoriau.

- Ak ponai, ponai!

Atsidarydavo durys, keitėsi veidai, žvangėjo instrumentai spintoje, ir Filipas Filipovičius darbavosi iš peties. „Begėdiški namai, - galvojo šuva, - bet kaip čia gera! Tačiau kuriems galams jam prireikė manęs? Nejaugi paliks čia gyventi? Tai keistuolis! Juk jam užtenka tik mirktelti, ir jis įsitaisytų tokį šunį, kad aikteltum! O gal aš ir gražus. Matyt, mano laimė! O ta pelėda niekam tikusi. Akiplėša."

Galutinai šuo atsipeikėjo vėlai vakare, kada liovėsi skambučiai, ir kaip tik tą akimirką, kada durys atsivėrė ypatingiems lankytojams. Jų buvo net keturi. Visi jauni žmonės ir visi labai kukliai apsirengę. „Šiems ko reikia?" - nustebęs pagalvojo šuo. Kur kas labiau priešiškai sutiko svečius Filipas Filipovičius. Jis stovėjo prie rašomojo stalo ir žiūrėjo į atėjusiuosius kaip karvedys į priešus. Jo vanagiškos nosies šnervės išsiplėtė. Įėjusieji strepečiavo ant kilimo.

- Mes pas jus, profesoriau, - prašneko tas iš jų, kuriam ant galvos kūpsojo ketvirčio aršino kupeta tankiausių garbanotų plaukų, - štai kokiu reikalu...

- Jums, ponai, nereikėtų vaikščioti tokiu oru be kaliošų, - pertraukė jį pamokomai Filipas Filipovičius, - pirma, jūs persisaldysite, o antra, pripėduosite man kilimus, o visi mano kilimai yra persiški.

Tas, su kupeta, nutilo, ir visi keturi nustebę įbedė akis į Fi - lipą Filipovičių. Tyla truko keletą sekundžių, ir pertraukė ją tik Filipo Filipovičiaus pirštų barbenimas į išmargintą medinį dubenį ant stalo.