neliko: toks sunykęs, neţymus, niekam jau nereikalingas ir vienatvės siaubiamas nukaukšėjo klebonas šalta asla ir pasislėpė siaurose durelėse. Lauke vaikinas dar vaikščiojo po kapus, buvo nuklydęs į girią. Grįţęs sėdo su seniu Kostu į valtį ir plaukė eţeru, kuris vis lėčiau alsavo. Šiluose giedojo strazdai. Skaidrioje, audros išpraustoje šviesoje lakstė drugiai. Kai juodu pro meldus atsimušė į krantą, eţero vanduo vos girdimai dūstelėjo. Iš gelmių suskambo lėtas balsas. Štai jis ėmė garsėti, gaudė visiems namams, visiems ţmonėms ir ţvėrims. Senis atsisuko į aukštą bokštą, kur vėl bylojo varpas. Valandėlę klausėsi ir buvo toks skurdus, tarsi į ţemę smengąs. Ir jis sunkiai pasiţiūrėjo į Antaną ir persiţegnojo. Antanas iš pradţių nesuprato šito ţenklo. Bet paskui jis nuleido galvą ir kopė į krantą. Jis bijojo ţvelgti ir į medį ir į baltas rugių lyses. Ir visoj šitoj didelėj ţemėj neliko jam į ką ţiūrėti. Ten suţvangėjo plakamas dalgis. Tuoj išeis kirtikai ir stos į barą. Bet jau niekados vartuose nepasirodys viena laivininkė, viena dainuotoja, neišeis į šitas lygumas ir, pasirėmus į rikę, nestebės ji vasarų derliaus.
61