gamtos jėga, kuri tave apsupa ir vilioja. Ir muzika mane panardina kaip baltai apsitaškiusi marių vilnis: su dţiaugsmu aš bėgu į ją, šoku prieš ją, nardau ir esu laimingas. Po valandėlės ji dingsta negrįţtamai, išpildţiusi nesuprantamą likimą. Vaikinas nusišluostė kaktą. Jis nebuvo pratęs šitiek daug kalbėti ir varţėsi čia sėdinčių ţmonių. Ir jis bijojo, kad jie nepašieptų jo, nes sakė tai, ką giliai mąstė savo širdyje. Valentina sėdėjo susigalvojusi, rankas sterblėje sugniauţusi. Bronė Sveliūtė gi dirsčiojo į vyrus, norėdama iš jų veidų susekti, ar čia reikės pasijuokti ar rimtai galva linktelėti. — Ateik, jaunas ţmogau, — grieţtai nusprendė klebonas. — Apie kokią penktą valandą, — dar j is pridėjo. Ir bijūną: vis laikė tarp kelių. Senelis, kurio puokštę Valentina buvo įmerkus į vazoną, tarė Antanui: — Matai, koks iš tavęs Saliamonas. Bet gal nubėgtum paţiūrėti, ką ten sesuo... Virtuvėj kvepėjo švieţiai virtos ţuvys. Genavaitė kruopštė tarp garų debesies, kuris mušėsi į palubę ir ten plaukiojo. Paklausta jinai pati nušlepsėjo pas brolį, prisikišo prie ausies ir kuţdėjo, dairydamosi į svečius ir lyg prisivengdama, kad tie neišgirstų jos paslapčių. Atsitiesus jinai garsiai pasakė: — Suprantu, suprantu... Ir vėl pasitraukė į garuotą savo viešpatystę. — Dar vieno ţmogaus trūksta, — prabilo senelis, — bet jau būtų laikas ir kūną paguosti. — Inţinierius bus sutrukęs ant plento, — tarė klebonas: — tiek darbo! Ir jis nukreipė akis į Valentiną. Jinai nusilenkė ir pataisė susigarankščiavusią suknelę ant kelies. Paskui atsirėmė į krėslo atlošą ir ramiai ţvelgė pro langą, ţvelgė į temstančią dieną, į paskutinius spindulius ties girių viršūnėmis ir į tą vakarinę dagilio giesmę roţių krūmuose. Genavaitei susiruošus, Antanas likosi paskutinis. Jis atsistojo uţ senelio ir laukė. Buvo kiek neramus, susierzinęs: iš anksto gąsdinosi, kad tik nepatektų kaimynu panelė Bronė, kuri dabar taisėsi plaukus, neţymiai stebėdama j į patį. Tačiau Valentina negaišuodama prisigretino prie profesoriaus ir pareiškė, kad jos nė su botagu iš čia neišvarysią. Antrasis senelio šonas atiteko likusiai viešniai; uţjos įsikūrė klebonas, kuris trynėsi delnus: „Kad valgysim, tai valgysim", rodos, norėjo tarti jisai. Dabar Antanas sėdosi šalia Valentinos. Ir jis buvo laimingas, ţiūrėjo ne tiek į sriubą, kur plūduriavo raudonos vėţių kulšys, kiek skersavo šalia savęs — ir tai su atsargumu, bemaţ šaltai, kad jo neįtartų, nepasakytų: „Vaje, koks jisai greitas". Lėtai valgyti jam reikėjo dar ir todėl, kad neţinojo, ką bedaryti su tais vėţių gabalais. Savo tėviškėj, Intiklės ţemėj, jie vėţių neturėjo, jis niekados nebuvo jų nė ragavęs. Laukė, kad kiti j į pusėtinai aplenktų, o jis patrauks jų pėdomis. Ir savo širdy jis prisipaţino, kaip miela sekti, kada gurkšnis kaimynei slenka gerkle, kada pasisuka galva ir kakle nuo paausio ligi suknelės krašto sustangrėja muskulas. Jis sėdėjo rankas prispaudęs prie šonų, ir su kiekvienu pasikreipimu karšta banga plūsteldavo per jo sąnarius, ar tai imtų jis duonos riekę, ar tai atsakinėtų seneliui, ar galų gale pats kalbintų Valentiną. Juodu šnekėjosi apie šienapjūtę, apie liepyną ir bites: taip, daţnai taikosi jai saugoti jų spietimą. Kunigas pasakojo seneliui, kad reikės naujai aptverti šventorių ir iš kur akmenų ir ţvyriaus imsiąs. Baigęs sriubą, patenkintas atsikvėpė ir grįţtelėjo į duris: ką daugiau mums Genavaitė atneš? Valentina sugavo šitą jo troškimą. Jog lūpos sudrebėjo, o akimis nubėgo linksmas šešėlis. Jinai išsitraukė nosinuką, nusikosėjo ir pasiţiūrėjo į Antaną: abu neišsilaikė ir susijuokė. Kiti pakėlė į juodu galvas. — Viešpatie, koks diedas ten vėţlioja! — šūktelėjo Valentina ir pasilenkus ţiūrėjo pro langą.
12