http://e-skaitykla.lt/sites/default/files/(Lemas,%20S.)%20Soliaris_0

nė nesistengė nusišypsoti. Mačiau, kaip ji visą kelią susikaupusi ruošiasi kovai su pačia savim. Įtampa jau dabar pakeitė jos veidą, jis išblyško ir tarsi sumaţėjo. Per keliolika ţingsnių nuo durų Harė sustojo, aš atsisukau į ją, ji pirštų galiukais stumtelėjo mane, kad eičiau, ir akies mirksniu mano planai, Snautas, eksperimentas, visa Stotis, viskas pasirodė man nieko verta, palyginus su ta kančia, kuri jos čia laukė. Pasijutau esąs budelis ir jau buvau begrįţtąs, bet plačią atsimušusią koridoriaus sienoje šviesos juostą uţdengė ţmogaus šešėlis. Paspartinęs ţingsnį, įėjau kabinon.

Snautas stovėjo prie pat slenksčio, tarsi būtų ėjęs manęs sutikti. Raudona saulė liepsnojo tiesiog jam uţ nugaros, ir rodėsi, kad iš jo ţilų plaukų sklinda purpurinis švytėjimas. Gerą valandėlę ţiūrėjome į kits kitą, ţodţio nepratardami. Jis tarsi tyrinėjo mano veidą. Šviesos apakintas, aš nemačiau jo akių. Apėjau jį ir atsistojau prie aukšto pulto, iš kurio kyšojo lankstūs mikrofonų stiebai. Jis iš lėto pasisuko, ramiai stebėdamas mane, savo įpratimu lengvai perkreipęs lūpas, ir toji grimasa, beveik nesikeisdama, kartais reiškė šypseną, o kartais nuovargį. Nenuleisdamas nuo manęs akių, Snautas priėjo prie metalinės spintos per visą sieną, kurios abiejose pusėse kūpsojo tarsi paskubom bet kaip suverstos šūsnys atsarginių radijo dalių, termoakumuliatorių ir įrankių, prisitraukė ten kėdę ir atsisėdo, nugara atsirėmęs į emaliuotas duris.

Mudu vis tebetylėjome, ir tai atrodė, šiaip ar taip, keista. Aš klausiausi, koncentruodamas dėmesį į tylą koridoriuje, kur buvo pasilikusi Harė, bet ten nesigirdėjo nė maţiausio krebţdesio.

— Kada būsite pasiruošę?—paklausiau aš.

— Galėtume pradėti kad ir šiandien, tik įrašas dar sutrukdys.

— Įrašas? Turi galvoj encefalogramą?

— Na taip, juk tu sutikai. O ką?—tarė jis netvirtu balsu.

— Ne, nieko.

— Tai ką pasakysi?— atsiliepė Snautas, kai mudu vėl gerokai patylėjome.

— Jinai jau ţino... apie save,— tariau tyliau, kone pakuţdom.

Snautas kilstelėjo antakius.

— Taip?

Man pasirodė, kad jis nebuvo labai nustebintas. Tai kam apsimetinėja? Bemat man dingo noras kalbėti, bet suėmiau save į rankas. „Tebūnie tai lojalumas,— pagalvojau,— jeigu jau nieko daugiau."

— Ji pradėjo nutuokti, atrodo, nuo mūsų pasikalbėjimo bibliotekoje, stebėjo mane, viską dėjosi galvon, paskui rado Gibariano magnetofoną ir išklausė juostą...

Jis nepakeitė pozos, vis tebesėdėjo, atsirėmęs į spintą, bet jo akys ţybtelėjo. Aš, stovėdamas prie pulto, mačiau praviras duris į koridorių. Ėmiau kalbėti dar tyliau: — Šiąnakt, man miegant, ji bandė nusiţudyti. Skystomis dujomis...

Kaţkas sučeţėjo, tarsi popieriaus lapai skersvėjyje...

Aš nustėrau, klausydamasis, kas dedasi koridoriuje, tačiau šnaresys sklido iš arčiau. Suskrebeno nelyginant pelė... Pelė! Nesąmonė. Čia nebuvo jokių pelių. Dirstelėjau iš padilbų į sėdintįjį.

— Klausau,— tarė jis ramiai.

— Aišku, jai nepasisekė... šiaip ar taip, ji ţino, kas ji yra.

— Kodėl man tai sakai?— staiga paklausė jis. Aš iškart nesumojau, ką atsakyti.

— Noriu, kad orientuotumeis... kad ţinotumei, kaip yra,— bambtelėjau.

— Aš įspėjau tave.

— Nori pasakyti, kad ţinojai...— nejučia pakėliau balsą.

— Ne. Be abejo, ne. Bet aiškinau tau, kaip čia yra. Kiekvienas „svečias", kai pasirodo, yra kone fantomas, jis teturi chaotišką kratinį atsiminimų ir reginių, pasisemtų iš savojo... Adomo... o šiaip jis tuščias. Kuo ilgiau jis čia būna su tavim, tuo labiau suţmogėja. Ir darosi savarankiškesnis, ţinoma, ligi tam tikrų ribų. Todėl, kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo sunkiau...

Jis nebaigė. Paţvelgė į mane iš padilbų ir leptelėjo tarsi tarp kitko: — Ji ţino viską?

— Taip, juk sakiau tau.

— Viską? Ir tai, kad jau yra čia kartą buvusi ir kad tu...