HARĖ
Apskaičiavimus dariau su kaţkokiu nebyliu įniršiu ir tik jis palaikė mane ant kojų. Buvau taip priveiktas nuovargio, kad nebepajėgiau ištiesti lovos kabinoje ir, uţuot atkabinęs viršutines uţvarţas, patraukiau uţ turėklo, ir visas patalas uţvirto ant manęs. Pagaliau nuleidau lovą, nusimečiau rūbus ir baltinius tiesiai ant grindų, paskui leisgyvis kritau ant pagalvės, net nepripūtęs jos kaip reikiant. Uţmigau, neuţgesinęs šviesos, net neţinau kada. Kai atsimerkiau, man pasirodė, kad temiegojau keletą minučių. Kambarį buvo uţliejusi rūškana, raudona šviesa. Man buvo vėsu ir gera. Gulėjau nuogas, niekuo neuţsiklojęs. Prieš lovą, prie pradengto lango, kaţkas sėdėjo krėsle, apšviestas raudonos saulės. Tai buvo Harė. Apsivilkusi balta lengva suknele, uţsidėjusi koją ant kojos, basa, tamsūs plaukai sušukuoti atgal, plonas audeklas ištemptas per krūtinę, įdegusios ligi alkūnių rankos nuleistos. Harė nejudėdama ţvelgė į mane iš po savo juodų blakstienų. Aš ilgai ţiūrėjau į ją, visiškai ramus. Pirmoji mano mintis buvo: „Kaip gerai, jog tai sapnas, kai ţinai, kad sapnuoji". Ir vis dėlto norėjau, kad jis išnyktų. Uţsimerkiau ir prisiverčiau labai intensyviai to norėti, bet kai atsimerkiau, ji vis tebesėdėjo prieš mane. Lūpas buvo saviškai sustačiusi, tarsi norėdama švilptelti, bet akyse nebuvo nė kibirkštėlės juoko. Prisiminiau viską, ką galvojau apie sapnus aną vakarą prieš uţmigdamas. Harė atrodė taip pat, kaip tąsyk, kai mačiau ją gyvą paskutinį kartą, o juk tada jai buvo devyniolika metų. Dabar jai būtų dvidešimt devyneri, bet, ţinoma, ji visai nepasikeitė — mirusieji lieka jauni. Ji ţiūrėjo į mane vis tomis pačiomis viskuo besistebinčiomis akimis. ,,Mesiu ką į ją", — pagalvojau, bet nors tai buvo tik sapnas, kaţkodėl negalėjau ryţtis — net sapne — svaidyti daiktus į mirusiąją. — Vargšele, atėjai manęs aplankyti, a? — tariau aš ir truputį išsigandau, nes mano balsas suskambėjo taip tikroviškai, o visas kambarys ir Harė, ir viskas atrodė taip realu, kaip tik begalima įsivaizduoti. Koks plastiškas sapnas, negana to, dar spalvotas, ant grindų daug daiktų, kurių vakar guldamas nė nepastebėjau. ,,Kai atsibusiu, — pagalvojau, — patikrinsiu, ar jie tikrai čia guli, ar irgi yra sapno padarinys kaip Harė..." — Ar ilgai ketini taip sėdėti?..— paklausiau aš ir pastebėjau, jog kalbu labai tyliai, tarsi bijodamas, kad kas manęs neišgirstų. Lyg galima būtų girdėti, kas dedasi sapne! Tuo metu saulė jau kiek pakilo. ,,Na,— pagalvojau aš, — puiku. Atsiguliau, kai buvo raudona diena, paskui turėjo ateiti ţydra, o tik po to antra raudona diena. Kadangi negalėjau miegoti be pertraukos penkiolika valandų, tai čia tikriausiai, sapnas!" Nurimęs gerai įsiţiūrėjau į Harę. Šviesa krito jai iš uţ nugaros. Pro uţuolaidos plyšelį įspindusi saulė paauksavo aksominį pūkelį jos dešiniajame skruoste, o blakstienos metė ant veido ilgą šešėlį. Ji buvo ţavi. „Mat, — pagalvojau, — koks esu skrupulingas net kitapus realybės. Stebiu ir saulės judėjimą, ir tai, ar yra jos veide duobutė ten, kur niekas kitas jos neturi — po nustebusių lūpų kampučiu. Ir vis dėlto man norėjosi, kad viskas greičiau baigtųsi. Juk reikia imtis kokio darbo. Stipriai uţmerkiau akis, stengdamasis pabusti, bet ūmai išgirdau kaţkokį girgţtelėjimą ir tučtuojau atsimerkiau. Harė sėdėjo prie manęs ant lovos ir atsidėjusi ţiūrėjo į mane... Aš nusišypsojau jai, ji irgi nusišypsojo, ir pasilenkė prie manęs. Pirmasis pabučiavimas buvo lengvas, tarsi mudu būtume buvę vaikai. Bučiavau ją ilgai. „Argi galima šitaip išnaudoti sapną?" — pagalvojau aš. Bet juk aš nenusiţengiu jos atminimui, juk aš sapnuoju ją. Ją pačią. Šitaip dar man niekad nėra buvę... Mudu vis nieko nekalbėjome. Gulėjau aukštielninkas, kai ji pakeldavo veidą, matydavau jos maţas saulės nuo lango pusės peršviestas šnerves, kurios visad būdavo jos jausmų barometras. Pirštų galais paliečiau jos ausis — jų speneliai buvo paraudę nuo bučinių. Neţinau, ar dėl to paliko man taip neramu; vis tikinau save, jog tai sapnas, bet širdį spaudė. Įtempiau jėgas, ruošdamasis šokti iš lovos, įsitikinęs, kad man tai nepasiseks, nes sapne labai daţnai ţmogus nevaldo savo kūno, kuris būna tarsi suparalyţuotas ar neegzistuojantis; veikiau tikėjausi, kad nuo tų pastangų pabusiu. Tačiau nepabudau, tik paprasčiausiai atsisėdau, nuleidęs kojas ant grindų. „Nieko neveiksi, reikia ištverti ligi galo'', — pagalvojau, bet geros nuotaikos — kaip nebūta. Aš bijojau. — Ko tu nori? — paklausiau aš. Mano balsas buvo uţkimęs, atsikrenkščiau. Nesąmoningai ėmiau grabalioti basom kojom šlepečių ir kol prisiminiau, kad neturiu čia jokių šlepečių, taip uţsigavau pirštą, kad net sušnypščiau. —„Na, dabar viskas baigsis!" — pagalvojau patenkintas.