Tradicinė Dzūkijos architektūra
Pirkia dvišlaičiu stogu su vienašlaičiu prieangiu Rimašių k. Šalčininkų r. (VU, F81-4888)
Itin išraiškinga dvišlaičių stogų frontonų puošyba, naudojant įvairiakrypčių lentelių derinius, įmantrius skliauto langelių apvadus, išpjaustytus karnizus, vėjalentes, kurias pratęsdavo lėkiai. Lėkiai – tai nedidelė, bet svarbi
Pirkia su galerija Dargužių k. Varėnos r. (2012 m. R. Bertašiūtės nuotr.)
10
K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a
pastato detalė, deja, greitai sunykstanti dėl atmosferos poveikių, todėl nedaug kur išlikusi, bet jų Dzūkijoje būta ant daugelio, taip pat ir ūkinių, pastatų (jie dar vadinti ir apūkais, ragovikais). Lėkiai turi ir praktinę paskirtį: kad vėjas kraigo šiaudų nedraskytų – tačiau kartu, būdami ragų, paukščių, žirgų ar kitokių simbolių pavidalo, teikia papildomos išraiškos pastato siluetui, primena mitines prasmes, dar tūnančias atminties paribiuose. Visa puošyba jomis persmelkta: kaimo statyboje, kaip ir kituose tradiciniuose reiškiniuose, glaudžiai susipina praktiniai ir simboliniai aspektai. Viena vertus, apdailinami, puošiami būtent konstrukciniai mazgai, kampai, angokraščiai, kita vertus, tai vietos, kurios ir mitologiškai reikšmingos, tad ir jų puošimo motyvai tą pabrėžia: gyvūnai, augalai, saulė, žvaigždės, kartais besivejantys kaip žalčiai ornamentai, kartais – jau nesuprantami geometriniai raštai. Kiekvienoje pirkioje kitokie, nors sudaryti iš panašių dalių, bet deriniai kaskart nauji. Jų gali būti ir gausiai, bet ne per daug: įgimtas saikas ir valstietiškas tikslingumas padėjo sužiūrėti, kad jei gausiau papuošta viena dalis, tai kita gali būti ir paprastesnė. Tikslingumas ir tektoniškumas, vientisumo pojūtis persmelkęs visą sodybos sandarą, kiekvieną formą, detalę. Statomi iš vietinių medžiagų, veikiami gilaus ryšio su aplinka pajautos, trobesiai tarsi savaime
K a i m o s tat y b a : D z ū k i j a
Tradicinė Dzūkijos architektūra
prisitaikydavo ir prie kraštovaizdžio, ir prie buities, atitikdami etnosui būdingą grožio sampratą, kartu ir praktines, ir mitines prasmes. Medis – prieinamiausia medžiaga Dzūkijoje – patogi statyti ir tinkama gyventi. Tad dauguma trobesių buvo mediniai, tik vietomis, kur daugiau molio ir akmenų, pasitaiko iš šių medžiagų sumūrytų tvartų ar kitų ūkinių pastatų, ypač būdingų Užnemunei. Akmenys ir kitur naudoti pamatams, kadaise pavieniai, vėliau surišti cementu, bet kur jų mažai, pamatai Dzūkijoje būdavo ir iš medžio trinkų. Nesumūryti pamatai, siekiant apsaugoti nuo šalčio ir drėgmės, būdavo aptaisomi vadinamuoju pašaliu: apipilami žemėmis ar žvyru ir apiplūkiami moliu. Molis naudotas ir aslai, krosnims, kaminams mūryti. Pirkios – visuomet medinės, renčiamos iš gulsčių sienojų, kurie kampuose suleisti į lygias sąsparas arba palikti išsikišę kerčių galai. Tai racionali konstrukcija: rąstai savo svoriu slėgdami nepalieka tarpų, o sunėrimas galuose patikimai suriša visą rentinį. Dzūkijoje, kur gausu medienos, rąstams naudojo pušis, rečiau kitus medžius. Ir stogai dengiami skaldytomis malksnomis, tokie, pramaišiui su šiaudiniais, buvo paplitę miškingose vietose. Kitur vyravo dengti šiaudais (ežeringose vietovėse – ir nendrėmis), jų kraigai prislėgti slogčiais, kartimis, mažais šiaudų kūleliais. Trobesių stogams naudota ne tik gegninė konstrukcija, nors ji labiausiai paplitusi dzūkiškose pirkiose. Stogų formų būta įvairiausių: keturšlaičius, su čiukuru (anga stogo gale ties kraigu, skirta dūmams išeiti ir aitvarams įlėkti), pusskliautiniai, dvišlaičiai, kurie dažnai būna su stoginukais, saugančiais galinę sieną nuo kritulių. Tik miškingajai daliai būdingas kitur neaptinkamas keturšlaičio ir dvišlaičio stogo derinys, kurio viršus atrodo tarsi išplėstas čiukuras. Nuo konstrukcijos priklauso ir pastato proporcijos: labiausiai sienos gožiamos pėdinės konstrukcijos kluonuose, o aukščiausios jos atrodo po dvišlaičiu stogu. Vis dėlto tradiciniame pastate sienos aukštis neviršija stogo, o itin svarbus vienijantis sodybos tūrius matmuo yra šlaito nuolydžio kampas, kuris svyruoja tarp 42 ir 45 laipsnių. Dzūkijoje naudoti ir stogo siluetą grakščiai išlenkiantys bei pastogę paaukštinantys antgegniai. Pastogės būdavo plačios: jos saugojo sienas ir sudėtus rakandus nuo kritulių, tačiau po dvišlaičiais stogais, padidėjus langų angoms, pastogės sumažėjo, ir tai buvo viena priežasčių formuoti prieangius, apkalti ir dažyti sienas. Dzūkijoje sienų apkalimui naudotos vertikalios, vėliau ir horizontalios lentelės, o dažant spalvų deriniai nuosaikūs; seniau tik langų dalys būdavo ryškiai nubaltinamos. Dažytos tik pirkios, dar aptinkamos nuspalvintos svirnų durys, kai kurios atskiros detalės.
Lėkiai, puošiantys pirkią Šnekučių k. Alytaus r. (VU, F81-555)
Lango Dambriškių k. Vilniaus r. puošyba (2003 m. L. Markejevaitės nuotr.)
Šoninis svirnas su priesvirniu buv. Marcinkonių apyl. Druskininkų r. (VU, F81-27)
11