Vanduo turi tekėti by Dziugas Lukosevicius

VANDUO TURI TEKĖTI ŽVILGSNIS Į KLAIPĖDOS VANDENTIEKIO ISTORIJĄ NUO 1945 METŲ IR RYTOJAUS DIENĄ

Tekančio vandens atmintis Nežinome, ką kalbėjo Klaipėdos burmistras 1902 metų rugpjūčio 2 dieną atidarydamas miesto vandentiekį. Bet turėjo kalbėti apie tai, kad Klaipėda pagaliau tapo civilizuotu Europos miestu: juk neatsitiktinai vandentiekio atidarymo datą jis parinko greta miesto gimtadienio. Ne herbas, pilis ir magistrato buvimas apibrėžia gyvenimo mieste kokybę, o visiems prieinamas švarus ir skanus vanduo. Visuomenę tyrinėjantys mokslininkai kaip vieną civilizacijos rodiklių naudoja ir gyventojų suvartojamo vandens kiekį: ne tik troškuliui malšinti, tačiau ir švarai bei higienai palaikyti. Žmogus jau neatmenamais laikais suprato, kad nuo vandens kokybės priklauso jo sveikata ir gerovė. Dar 400 metų prieš Kristų medicinos tėvas Hipokratas rašė: „Atėjęs į miestą, kuriame esi svetimas, privalai itin rimtai įsitikinti, ar vanduo, kurį naudoja miesto gyventojai, nėra iš pelkynų ir neturi dumblo ar šarmo skonio, ar atvirkščiai, jis yra kietokas ir teka iš uolėtų aukštumų, bet gal ten jo yra mažai ir jis yra neapsaugotas.“ Nors gyvename prie jūros, geriamasis vanduo yra tas kasdienis produktas, kurio klaipėdietis pats negali pasigaminti. Užtikrintai galima sakyti, kad vandentiekio įmonė yra pati reikalingiausia klaipėdiečiams – ir asmeninėje buityje, ir mūsų pramonei. Ne visi naudojasi centralizuoto šildymo paslaugomis; ne visi naudojasi visuomeniniu transportu – tačiau vandenį ir kanalizaciją turime visi. Atliktos sociologinės klaipėdiečių apklausos rodo, kad jie supranta vandentiekio reikšmę ir iš esmės yra patenkinti mūsų įmonės darbu. Šį vandenį klaipėdiečiams tiekiame iš dviejų vandenviečių, abi jos yra ypatingos Lietuvoje. Pirmoji, seniausia, yra ir giliausia šalyje, prieš tūkstančius metų per žemės klodus persifiltravęs vanduo yra imamas iš 260 metrų gylio. Kasdien iš jos gauname apie 10 tūkstančių kubinių metrų vandens. Dvigubai daugiau vandens tiekianti trečioji vandenvietė ypatinga tuo, kad ji yra atviriausia, praktiškai paviršinio vandens vandenvietė, turinti sudėtingiausius Lietuvoje ir labai efektyvius vandens paruošimo įrenginius. Gargždų miestas aprūpinamas iš atskiros vandenvietės, kurios gręžinių vanduo jau yra toks geras, kad jo papildomai nereikia ruošti.

Šį kokybišką vandenį tiekia ir nuotekas civilizuotai tvarko AB „Klaipėdos vanduo“ darbuotojų kolektyvas. Per ilgus dešimtmečius įmonėje susiformavo aukšta inžinerinė ir vadybinė kultūra. Išmanantys, patyrę mūsų inžinieriai ir darbininkai sugeba rasti optimalius techninius sprendimus prižiūrėdami ir plėsdami didelį mūsų ūkį. Taip jie tampa ir pagalbininkais mūsų ekonomistams, kontroliuojantiems, kad vandens kaina būtų prieinama. Dabar vandens kaina Klaipėdoje yra viena mažiausių Lietuvoje. Nors ir nemokslinė, užtat graži teorija sako, kad vanduo turi atmintį, atsimena gerus ir blogus dalykus, pagal tai gali net gydyti ar susargdinti. Visiškai tikra tik tiek, kad atmintį turi žmogus, o juk jo kūne yra 60–70 procentų vandens. Ir mūsų įmonė saugo atmintį apie vandentiekį bei jo žmones. Archyve atlikti tyrinėjimai parodė, kad 110 metų turinčiame Klaipėdos vandentiekyje yra nepertraukiamas ne tik jo funkcijos ir gamybinių objektų – bet ir žmogiškasis tęstinumas, per asmeninius likimus surišantis prieškario ir pokarinę Klaipėdą. Vanduo yra geras, kol teka. Jam negalima užsistovėti. Sustabdytas vanduo miršta, todėl vandeniui reikalinga nuolatinė cirkuliacija. Tokia yra ir mūsų įmonė – besikeičianti, tobulėjanti ir turinti vandens atmintį – prisimenanti ir gerbianti savo istoriją. Kol bus mūsų miestas, bus ir mūsų vandentiekis. Keisis kartos, tobulės technologijos. Kada nors ir mes, dabartiniai klaipėdiečiai, tapsime istorija. O vanduo – tekės.

AB „Klaipėdos vanduo“ generalinis direktorius Leonas Makūnas

Taip gyventa

I. Iš įmonės archyvo

Vandentiekio archyvo pirmieji dokumentai datuojami 1945 metais. Nuo tų metų nepertraukiamas yra ir demografinis Klaipėdos gyventojų tęstinumas: brangindami ir saugodami visą praėjusių šimtmečių istoriją ir visų laikų klaipėdiečių atminimą, suvokiame, kad dabartinė klaipėdiečių bendruomenė, apibendrintai kalbant, yra susiformavusi pokario metais. Skirtingai nuo kitų Lietuvos miestų, kurie per karą neteko tik žydiškojo dėmens, Klaipėdos bendruomenė kūrėsi beveik nuo „švaraus lapo“. Tai reiškė, kad naujųjų miestiečių papročiai, elgsenos stereotipai pirmuosius dešimtmečius buvo atsinešti iš gimtinių, iš skirtingų dabartinių valstybių, dažnai – iš valstietiškos aplinkos. Tai valdžiai lengvino užduotį įdiegti normines socialinio elgesio praktikas, unifikuoti miestą pagal bendruosius imperinius lekalus. Vandentiekio archyvo medžiagos tyrinėjimams užteks visai istorikų ir antropologų kartai. Įmonės vadovų pagarba Klaipėdos ir įmonės praeičiai leidžia tikėtis, kad šie archyvai išliks ir vis plačiau atsivers tyrinėtojams. Mano tikslas yra kuklus: supažindinti miestą mylinčius klaipėdiečius su dabartinės mūsų bendruomenės formavimosi pradžia pasirinktaisiais aspektais. Jeigu skaitytojas pajus bent dalį nuoširdžios sudarytojo simpatijos ir pagarbos dokumentuose minimiems seniesiems klaipėdiečiams, jausiuosi atlikęs reikšmingą darbą. Dėl leidinio apimties apribojimų stengiausi charakteringais dokumentais tik nužymėti galimas Klaipėdos istorijos tyrinėjimo kryptis ir savo miestą mylintiems klaipėdiečiams duoti naujų pažinimo trupinių. Tačiau nereikėtų aprašytas socialines praktikas be išlygų priskirti visai Klaipėdai. Uosto įmonės turėjo savo specifiką. O ir tarp kranto įmonių vandentiekis dėl savo svarbos miesto gyvenimui užėmė išskirtinę padėtį. Ne kiekviena įmonė turėjo savo tarnybinių butų fondą, dirbamos žemės plotus, ginkluotąsias pajėgas. Tad galima spėti, jog vandentiekio įmonėje buvo aukštesnė darbo etika, daugiau tvarkos nei kitur. Svarbūs kasdienio gyvenimo papročiai ir reikšmingos istorinės detalės geriausiai atsiskleidžia nestandartinėse, nenorminėse situacijose, nelaimėse ir bėdose. Tokių, pagal archyvinę medžiagą, tikrai nebūdavo daug, bet dėl minėtos priežasties nemažai jų pateko į šį leidinį. Tai taip pat prašyčiau skaitant turėti galvoje. Įmonės raštvedybai ilgus dešimtmečius vartota rusų kalba. Pateikdamas dokumento faksimilės tekstą lietuviškai, vartoju literatūrinę kalbą. Todėl tikrą epochos dvelksmą pajus tik mokantis rusiškai skaitytojas. Verčiant ir pristatant dokumentus siekta, kad knyga būtų įdomi tiek kvalifikuotam skaitytojui, tiek ir žinių geidžiančiam jaunosios kartos klaipėdiečiui. Tad teko rinktis aukso vidurį anotuojant dokumentus – taip plačiai, kad pristatymas leistų jaunimui suprasti juos, bet dar ne taip, kad tas pristatymas jau įkyrėtų gerai to laiko tikrovę žinančiam skaitytojui. Pastarajam pirmiausia yra skirtos dokumentų faksimilės. Dėkoju dr. Vasilijui Safronovui už vertingus patarimus ir pastabas interpretuojant archyvinę medžiagą. Suprantama, garbusis istorikas neatsako už galimus mano interpretacijų netikslumus. Ypač dėkoju AB „Klaipėdos vanduo“ archyvarei Dinai Gagelienei. Jos nuoširdus paslaugumas man dirbant archyve viršijo pačius drąsiausius lūkesčius. 5

I. Iš įmonės archyvo

1945. Nauja pradžia Išvaduotos Klaipėdos vandentiekio ūkis buvo apgriautas. Vasarą sudarytas žalos vandentiekiui įvertinimo aktas nuostolius įvertino pusantro milijono rublių, jame išvardyti ir konkretūs sugriovimai. Į tuos nuostolius buvo įtraukta ir gyvenamiesiems bei administraciniams vandentiekio pastatams padaryta žala. Oficiali tresto įkūrimo data yra tik 1945 metų kovo 25 diena. Du mėnesius po išvadavimo vandentiekio ūkis buvo be šeimininko. Taigi, pagal vandentiekio jau vasarą sudarytą aktą, gyvenamojo namo vandentiekio darbuotojams išorė rasta nukentėjusi 8 %, o vidus – 30 %; administracinio pastato: išorė – 30 %, vidus – 80 %. Tad arba per kovas buvo pritaikyti kažkokie pabūklai, naikinantys pirmiausia namų interjerus, arba tie suniokojimai atsirado jau po karo veiksmų. Vokiečiai sunaikino ar išvežė kai kuriuos pagalbinius įrengimus. Iš reikšmingų objektų per karo veiksmus buvo sugriautas vandens bokštas ir vienas iš dviejų diukerių per Danę. Liko gręžiniai, galingas išcentrinis siurblys, filtrai. Akte surašyti vandentiekio veiklos atstatymo darbai apsiribojo šiukšlių išvalymu, bokšto tinklų atjungimu nuo sistemos ir likusių būtinų ir pakankamų įrengimų remontu. Tai nemenkina mūsų vandentiekio atkūrėjų pasiekimų. Per du mėnesius karo sumaištyje jie sugebėjo susivokti sudėtingame svetimame ūkyje, suremontavo pažeistus įrengimus ir pradėjo miestui tiekti vandenį. Labai didelė žala – kurios tas aktas nemini – vandentiekio ūkiui buvo padaryta vamzdžio vartotojų gale. Nuo 1944 metų spalio Klaipėdos namai per žiemą stovėjo tušti, nekūrenami, dažnai sprogimo bangos išdaužtais langais. Pagal vėlesnių laikų mūsų vandentiekininko atsiminimus, buvo rasti nuo šalčio susproginėję tinklai Nemuno gatvėje, rasti „sugadinti“ tinklai prie teatro. Tą arčiau vartotojų esančią tinklų pusę taip pat reikėjo atstatyti. Todėl pagal savo poreikius vandentiekis palaipsniui kanibalizavo dujų tinklus. Iki išvadavimo mieste gazifikuoti buvo ir darbininkų kvartalai: Jurginų, Šermukšnių, Tulpių gatvės. Tad po karo tuos 80–100 mm skersmens nebeveikiančio dujotiekio vamzdžius vandentiekininkai ten iškasdavo, iššveisdavo, chloru dezinfekuodavo vidų ir tokius naudojo savo tinklams. Tenka nežymiai patikslinti porą ankstesnėje istorijos knygoje „Vandens tiltai“ skelbtų faktų. Akivaizdu, kad sugriovimų akte minimi 200 metrų 200–400 mm vamzdynų buvo apgriauti („60 % sugriauti”) ne prie geležinkelio stoties, o prie pačios vandenvietės. Akte turimi galvoje, matyt, į sugriautą vandens bokštą ir iš jo vedę vamzdžiai, nukentėję kartu su bokštu. Vandentiekio veiklos atnaujinimą tenka nukelti iš 1945 metų gegužės 4 dienos į gegužės 24 arba 25 dieną – vidiniuose įmonės dokumentuose, ne laikraščiui, yra kaip tik šitos datos. Prieš pradedant reguliarų darbą turėjo būti bandomieji sistemos paleidimai, matyt, kaip tik apie vieną tokį jų buvo paskelbta spaudoje. Pirmosiomis dienomis vandentiekiu naudojosi vos keletas namų, daugiausia vandens turbūt tiekta per gatvės hidrantus. Iki liepos mėnesio buvo prijungta 20 vartotojų, per liepą – 300. Kalendorinių metų planas buvo pasiekti 700 abonentų skaičių. Bet iš vėlesnių dokumentų žinome, kad prie to skaičiaus dar tik buvo artėjama 1946-ųjų pabaigoje. Bent iki1945 metų pabaigos vandentiekis veikė be valymo įrenginių ir, matyt, visai be nuotekų kanalizacijos. Į šį iššūkį naujieji klaipėdiečiai galėjo atsakyti tik išviečių statyba; jos jau vėlesniais metais minimos kaip rimta sanitarinė problema. 6

VANDUO TURI TEKĖTI

Pirmoji atstatyto vandentiekio gamybinė ataskaita

Dokumentų kalba Įmonės raštvedyboje lietuvių kalba vyravo pirmuosius vienerius metus po Klaipėdos užėmimo, kol vandentiekio kontoros direktoriumi dirbo Povilas Merkys. Po metų jį pakeitęs Porfirij Pojda raštvedybą vedė jau tik rusiškai, kaip ir jį greitai pakeitęs Nikolaj Ježov. 7

I. Iš įmonės archyvo

Lietuvių kalbos vartojimas prasiplėtė, kai direktoriumi dirbo Richardas Klingeris (1948–1951). Pastarojo įsakymai, beje, sociolingvistams gali būti įdomūs ir bandymais derinti Klaipėdos krašto lietuvių tarmės ypatybes su tarybinės naujakalbės žargonu. Po to ilgam laikui dokumentuose įtvirtinta rusų kalba. Jos čia ir bus daugiausia. Reikia pastebėti, kad lietuvių kalba raštuose nebuvo draudžiama. Retai, bet pasitaiko ir šeštojo–septintojo dešimtmečių medžiagoje dokumentų lietuvių kalba. Taigi jos statusas tuo metu buvo greičiau kaip toleruojamos, bet mažiau tinkamos oficialiems dokumentams kalbos.

„Buhalterijai [įsakau] nuo 1946.06.15 pridėti drg. Mickevičiui 200 rublių per mėnesį kaip vertėjui iš lietuvių į rusų kalbą (...)“

Naujakurių vargai

VANDUO TURI TEKĖTI

Ūkis – iš armijos Pirmuosius metus po išvadavimo Klaipėdoje buvo dvivaldystės elementų. Greta civilinės valdžios egzistavo ir kariškių. Nelengvai, palaipsniui miesto vadovai apribojo kariškių valdas. Šis tas iš to teko ir vandentiekiui.

„Perėmus iš karinio komisariato pagalbinį ūkį, darbininką Pavlą Medvedevą laikyti priimtu į darbą treste nuo 1946.12.15, dienos įkainis 18,10 rublių.“

Pirmasis sunkvežimis

Pirmuosius keletą pokario metų kartu su įmonės pajėgumų atstatymu vyko ir darbuotojų įsikūrimas. Jie kaip išmanė siekė susitvarkyti savo buitį. Ne visiems jų buities pasigerinimo būdams administracija pritarė.

Kinkomuoju transportu įmonė naudojosi bent dešimt pirmųjų metų. Motorinis transportas pradžioje buvo nepatikimas – arba nenaujas, arba netinkamai prižiūrimas. Šis trijų tonų keliamosios galios sunkvežimis buvo pirmasis įmonėje.

„Dėl to, kad Satkūnas išlaužė Liepų 19 namo grindis daržinei karvei statyti, o Vasilenkova ir Guliajeva sulaužė būdelę savo butų krosnims kūrenti, pagal surašytus aktus, byla perduota miesto Komunalinio ūkio vedėjui, kad [kaltieji] būtų patraukti griežton atsakomybėn.“ (1947.03.26)

„Už nedorą elgesį eksploatuojant automašiną ZIS-5 vairuotojui drg. Jesmanui [?] reiškiu griežtą papeikimą. (...)“ (1947.05.17)

I. Iš įmonės archyvo

VANDUO TURI TEKĖTI

Tarnybinis transportas

Tikslas – „išspausti“ 1000 abonentų

Vandentiekio tinklų tarnybų vadovai (miesto tinklai buvo padalinti į du rajonus) ilgą laiką po savo ūkį vaikščiojo pėsčiomis. 1953 metais jiems buvo skirti latviški tarnybiniai dviračiai. Matyt, šias transporto priemones įmonei pavyko gauti Tiekimo skyriaus viršininko apsukrumo dėka, nes trečiasis dviratis kaip tik jam ir atiteko.

Žinia, abonentas yra ne tas, kuris naudojasi vandeniu, o tik tas, kuris naudojasi ir jam yra priskaičiuojamas mokestis. Šitos kategorijos pradžioje labai nesutapo. Gyventojai, kartais ir su pačių vandentiekio darbuotojų pagalba, prisijungdavo prie vandens tinklų ir ne visada apie tai skubėdavo pranešti abonentų skyriui. Čia pirmas mėginimas artėti prie tvarkos.

„Skirti I ir II [tinklų] rajonų vadovams bei Tiekimo skyriaus viršininkui draugams K. K. Jurgučiui, H. S. Danilevičiui, V. I. Domšenko naujus nenaudotus „Sarkana zvaigzne“ markės dviračius su pompa ir instrumentais tarnybiniam naudojimui gamybos ir eksploatavimo tikslais.“

„Patikrinus nustatyta, kad abonentų skyrius yra užregistravęs tik 683 abonentus, o tai rodo, kad neteisingai išaiškinami nemokamai vandeniu besinaudojantys asmenys ir yra eikvojamos lėšos. Todėl raginu abonentų skyriaus viršininką Kočių iki lapkričio 15 dienos juos išaiškinti, per tinklų kontrolierius, pastaruosius instruktavus. Ir išspausti 1000 abonentų skaičių.“

Metrologijos pradžia Avarinės tarnybos pirmtakai „Kadangi gyvenamieji namai nebuvo paruošti žiemai, o žiema buvo šalta, vandentiekio vamzdžiai daug kur užšalo. O atšilus jie atitirpsta ir sproginėja, ir dėl to yra užtvindomi butai ir rūsiai. Siekdamas greitai lividuoti tokias avarines nuotekas, nuo 1947.03.21 įvedu visos paros šaltkalvių budėjimą eilės tvarka. (...)“

1950.04.15

I. Iš įmonės archyvo

VANDUO TURI TEKĖTI

Į mišką malkų Įmonės patalpos ilgą laiką būdavo apšildomos krosnimis. Kuro paruošos būdavo pačios įmonės reikalas: valdžia tik skirdavo miške malkinių medžių, o jau iš jų pasiruošti malkų turėdavo pati įmonė. Taip pat būdavo ir su padarinės medienos paruošomis. Kartais tie miškai būdavo nearti, vežimais veždavo medžius net iš Švėkšnos apylinkių.

„Nuo [1946.]10.07 iki spalio 15 d. siunčiu į komandiruotę miško paruošoms: Žebrauską (brigadininkas), Markaitį (mašinistas), Šiaučiūną, Pacevičių, Staigį, Šipalį. Buhalterei: išduoti komandiruotiesiems pinigus, po 100 rublių žmogui. Drg. Zujevai: išrašyti komandiruotes. Brigadininku skiriu Žebrauską, kuris per Zyrianovą ir miesto prekybos valdybą turi būti aprūpintas produktais ir daržovėmis, o taip pat instrumentais ir būstu. (...)“

Sanitarija prie vandenvietės „Remdamasis valstybinės sanitarinės inspekcijos nurodymu pašalinti galvijus iš daržinės, esančios prie filtrų, įsakau Dobkevičiui ir Šiaučiūnui iki 1947.03.25 iš tvarto pašalinti galvijus ir iškuopti mėšlą. Komendantą Šliomą įpareigoju užtikrinti įsakymo įvykdymą (...)“

Sanitarija mieste

Sanitarija vandenvietėje

„(...) Liudo Giros gatve nutiesta vandentiekio linija, tačiau toje gatvėje pristatyta išviečių, daržinių, priversta šiukšlių, o tai kelia grėsmę, kad bus užterštas vanduo vandentiekyje. Todėl įsakau sudaryti komisiją iš šių asmenų: pirmininkas – vandentiekio tinklų inžinierius Šmidtas, [nariai] Valstybinės sanitarinės inspekcijos atstovas, miesto Komunalinio ūkio atstovas, 3 milicijos poskyrio atstovas.“ (1952.11.04)

Tiesiogiai su geriamuoju vandeniu sąlytį turintys darbuotojai buvo tikrinami, ar neserga infekcinėmis ligomis.

„Filtrų valytoja (...) serga infekcine liga (abiejų rankų grybelis), todėl negali dirbti filtrų valytoja. Tuo remiantis nušalinu ją nuo darbo, nesuteikdamas jai kito darbo treste (...)“ (1946.09.24) 12

I. Iš įmonės archyvo

Pirmoji avarija nuotekų tinkluose

VANDUO TURI TEKĖTI

Vandentiekio bokšto remontas Skelbta, kad vandentiekio bokštas buvo atstatytas 1947-aisiais. Tačiau darbai čia tęsėsi iki 1949-ųjų pabaigos.

„Penkių asmenų brigadą – Antanavičių, Joną Petkų, Norkaitį, Vaičiulį ir Kulbinską – atleisti iš darbo nuo š. m. lapkričio 1 dienos, kaip užbaigusius vandentiekio bokšto remontą.“ (1949.11.02)

Dezinfekcija Pagrindinė dezinfekcijos, saugančios nuo epidemijų, priemonė buvo chlorkalkės. Įmonė turėjo ir specialius chloruotojų etatus.

„Komandiruoju į Kauną parvežti chloro kalkių (...)

Pirmasis darbuotojų skaičiaus mažinimas Pirmas darbuotojų skaičiaus mažinimas su tokia motyvacija. Šią datą galima laikyti galutine Klaipėdos vandentiekio atstatymo data. Po karo miesto plėtra vyko ne tolygiai, o šuoliais, ir vandentiekio darbuotojų skaičius taip pat kartojo miesto plėtros dinamiką.

„Kadangi vandentiekio, kanalizacijos ir kapitalinių darbų žymiai sumažėjo, [įsakau] nuo 1950.08.15 atleisti šiuos darbininkus, nes trestas nepajėgus jų aprūpinti darbu: (...)

I. Iš įmonės archyvo

VANDUO TURI TEKĖTI

Padėties apžvalga – 1948 m. Naujai paskirtas direktoriumi Richardas Klingeris įsakyme apibendrina svarbias darbo organizavimo problemas. Įmonėje jis nebuvo naujokas: pradėjo šaltkalviu 1946, greitai tapo tinklų rajono vadovu. Jam siųsdavo darbu perauklėti įmonės drausmės laužytojus. R. Klingerio įsakymų tonas, lyginant su pora jo pirmtakų, santūrus ir pagarbus žmonėms. Tačiau jo čia išvardytos bėdos ir po to, kai jį atleido iš direktoriaus pareigų, dar ilgai kamavo įmonę. Na, išskyrus nebent problemas su vežikais, nes jų po kurio laiko nebeliko.

I. Iš įmonės archyvo

Darbuotojų skaičius 1951.11.27 Vadovo rūstybė dabar mums leidžia žinoti tos dienos darbuotojų skaičių ir didesnės jų pusės pavardes. Keletas neapskaitytų žmonių dar, tiesa, turėjo budėti vandenvietėje ir nuotekų siurblinėje. Daugiau kaip pusė darbuotojų nenuėjo į privalomą, matyt, politinę paskaitą, juos įsakyme kruopščiai išvardija. Taigi tą dieną įmonėje iš viso dirbo apie 90 žmonių.

„Aš asmeniškai buvau perspėjęs visų skyrių viršininkus, o taip pat ir darbininkus, kad bendrų susirinkimų ir paskaitų lankomumas būtų 100 %. Nepaisant to, į 1951.11.27 paskaitą, nors visiems buvo skelbta, atėjo [tik] 29 žmonės, o kiti į paskaitą neatėjo. Todėl įsakau: paskaitoje nedalyvavusiems šiems darbininkams, tarnautojams, inžineriniams techniniams darbuotojams pareikšti papeikimą: (...)

VANDUO TURI TEKĖTI

Darbo režimas Darbo dienos ilgumas skyrėsi nelygu ar kontoriniam darbuotojui, ar gamybininkui. Šie budėdavo ir po parą, su laisvadieniais po to. Mokėti už viršvalandžius administracija vengė, mieliau skirdavo poilsio dieną. Senųjų darbuotojų atmintyje įstrigę atvejai, kai kartais deramai ir neatlygindavo už skubius avarinius darbus. Čia pateikiama norminė darbo diena tam laikui. Reikia turėti galvoje, kad darbo savaitė tada buvo šešių dienų. Prie 5 dienų darbo savaitės pereita 1967 m.

„Remiantis Klaipėdos miesto Dirbančiųjų deputatų tarybos sprendimu (...), tresto darbininkų ir tarnautojų darbo laiką skelbiu: darbo pradžia 8.00 ryto, darbo pabaiga – 16.30., su 30 minučių pertrauka pusryčiams.“

Aktyvus apsirūpinimas butais Dabar juos vadintų angliškų skvoterių terminu. Pirmaisiais metais ryžtingesnieji naujieji klaipėdiečiai dažnai rodydavo veržlią iniciatyvą apsirūpindami butais. Įmonės administracija su tuo mėgino kovoti. Tarnybiniuose vandentiekio butuose gyvenę klaipėdiečiai neskubėdavo iš jų kraustytis ir išėję iš darbo. Pateikiami dokumentai rodo ir ryžtingą žmonių nusiteikimą ginti savo interesus, ir konfliktų sprendimo mechanizmą. Pažymėtina, kad antstolių funkcijas pavesta atlikti įmonės darbuotojams.

„Kadangi šaltkalvis drg. Guliajevas savavališkai išlaužė duris ir užgrobė butą, įsakau pastarajam iki 1947.05.14 10 val. iš buto išsikraustyti. Su įsakymu drg. Guliajevą supažindinti pasirašytinai. - Pasirašyti atsisakė.“ 18

I. Iš įmonės archyvo

VANDUO TURI TEKĖTI

Statybinių medžiagų kontrolė

„Kadangi tarnybiniuose tresto butuose gyvena niekaip su tresto darbu nesusiję (…), tuo tarpu dalis darbuotojų neturi gyvenamojo ploto, o tai neleidžia jų juo aprūpinti bei išplėsti kontorą, įsakau: sudaryti komisiją šių gyventojų iškeldinimui apiforminti (…)“

„Pilietis (…) nekreipia dėmesio į miesto prokuroro sankciją dėl [jo] administracinio iškeldinimo iš 43 buto ir toliau ten gyvena. Todėl įsakau: įpareigoti einantį komendanto pareigas (...) remiantis miesto prokuroro sankcija iškeldinti (...) iš trestui priklausančio buto ir ten apgyvendinti tresto darbuotoją (...). Apie įvykdymą pranešti.“

Jeigu nenusistovėjusiame pirmųjų pokario metų gyvenime stengtasi bent fiziškai saugoti, kad nevogtų statybinių medžiagų, vėliau imta papildomai naudoti ir kitą apsaugos būdą. Pastačius ar suremontavus būstą reikalaudavo įrodyti panaudotų medžiagų įsigijimo teisėtumą. Laisvoje rinkoje mažai ką buvo galima įsigyti, tad toksai statybininkas beveik visada buvo pasmerktas šešėliui. Tokia tvarka išliko iki pat santvarkos sugriuvimo, nors nebuvo visaapimanti: kažkokiu būdu mažaaukščiai Klaipėdos kvartalai juk buvo pastatyti.

„KTS viršininkas drg. (…) pateikė raportą, kad sandėlininkas drg. (…) dujų fabrike remontuojasi butą ir neaišku iš kur remontui ima statybines medžiagas. Įsakau sudaryti komisiją (…)“ (1952.10.30)

Represijos Pagal įmonės dokumentus, pirmuosius keletą metų Klaipėdoje buvo santykinai – tai epochai – nuosaikus režimas. Tada pastebimą įtaką miesto ir įmonės gyvenime dar turėjo čia grįžę ikikariniai klaipėdiečiai – vietiniai ir kilę iš rytinės Lietuvos. Didžiausios įmonės netektys dėl represijų buvo 1950–1951 metais. Represijos palietė pirmiausia įmonės vadovus. Suimta nuo 1945 metų vyriausiaja buhaltere dirbusi Stasė Šaulytė, suimti aukštus darbo etikos standartus bandę įvesti direktorius (1948–1951) Richardas Klingeris bei vyriausiasis inžinierius Viktoras Toleikis. Tuo pačiu dokumentuose paliudytas ir jaudinantis solidarumo pavyzdys, rodantis, kad net atšiauri santvarka nepajėgi sunaikinti žmogiškumo ir atjautos.

„Padienį darbininką drg. Eriką Vanagą nuo 1949.04.20 atleisti iš darbo, nes jis išvežamas iš Klaipėdos. Buhalterijai: apmokėti.“ 20

I. Iš įmonės archyvo

VANDUO TURI TEKĖTI

(1947.02.07 Direktorius senu įpročiu politinę policiją vadina NKVD – ji panaikinta 1946 metais, įsakymo išleidimo metu tas funkcijas vykdė MGB.)

„Vyr. buhalterę drg. S. I. Šaulytę atleisti iš darbo nuo 1950.02.11 kaip sulaikytą valstybės saugumo ministerijos organų.“

Miestas ir kaimas Iš karto po karo naujoji valdžia pageidaujantiems mažažemiams ir bežemiams valstiečiams nuosavybės teise skirdavo žemės. Buvo pasiryžusių tą žemę imti, net grįžtant atgal iš miesto. O jau 1948–1949 buvo įvykdyta masinė kolektyvizacija, kuri žymiai pablogino valstiečių padėtį. Abu šie procesai, taip pat ir komandiruotės natūriniams mokesčiams į kaimą rinkti, rado atspindį įmonės dokumentuose.

„Pagal miesto vykdomojo komiteto 1951.03.09 potvarkį, išleistą po direktoriaus ir vyr. inžinieriaus arešto, [įsakau] laikinai direktoriaus pareigas pavesti miesto komunalinio ūkio vedėjui Zyrianovui, o laikinai vyr inžinieriaus pareigas pavesti miesto planavimo komiteto pirmininkui Žalkauskui.“

„Vandens siurblių stoties mašinistą (…) nuo 1946.05.25 laikyti atleistu, nes [jis] gavo žemės ir perėjo dirbti žemės ūkio darbus.“

„Mašinistą (…) laikyti išvykusiu į komandiruotę nuo 1946.10.06 iki 1946.10.09 grūdų paruošoms, įsakius miesto [komunistų] partijos komitetui.“

„Drg. Glovackas darbo metu užsiima ne savo darbo reikalais, o tvarko sulaikyto už politiką buvusio darbuotojo Lukšio materialinius reikalus . Drg. Glovackui reiškiu papeikimą su įspėjimu. Drg Zujevai: įsakymo kopiją persiųsti NKVD viršininkui.“ 22

I. Iš įmonės archyvo

„Komandiruoju nuo 1949.07.25 draugus (…) į šefuojamą valsčių aiškinti kolūkiečiams ir pavieniams valstiečiams LKP (b) CK biuro IV plenumo nutarimus.“

VANDUO TURI TEKĖTI

Rusiškos pavardės šiuose kaimo dokumentuose neturėtų stebinti. Šaukėnų ir Užvenčio apylinkėse nuo seniausių laikų yra įsikūrę sentikiai, atbėgę čia nuo caro valdžios persekiojimų.

Iš kolūkinio kaimo Sukolūkinus Lietuvos kaimą, gyvenimo sąlygos jame tapo prastesnės nei tuo metu mieste. Tačiau persikelti į miestą nebuvo paprasta. Galiojo artimas baudžiavai migracijos ribojimo režimas, kurį ryžtingesni kaimiečiai vis dėlto sugebėdavo apeiti. Nebegrįžti į kolūkį buvo galima atitarnavus tarybinėje armijoje, buvo galima tiesiog pabėgti ir ieškoti būdų kaip nors užsikabinti mieste. Ir dabar įmonėje dar dirba tokio likimo žmonių. Legalus būdas išeiti iš kolūkio buvo gavus paleidžiamąjį raštą. Įmonės archyve yra tokių buvusių kolūkiečių dokumentų. Raštai iškalbingi savaime, bet į du jų aspektus norėčiau atkreipti dėmesį. Pirma, kolūkietį į laisvę paleidžia ne kolūkio pirmininkas vienasmeniu sprendimu, o tik visuotinis narių susirinkimas. Ant pasilikusiųjų kolūkyje gulė visa valstybės reikalavimų kolūkiui našta, tad visuotinio susirinkimo pritarimą gauti nebuvo paprasta. Antra, dokumentuose nėra jokios kalbos apie kompensaciją už kolūkiečio paliekamą žemę ir nekilnojamąjį turtą. Kolūkis jam tik leidžia išsivežti karvę ir paršiuką. Tuometinėje Klaipėdoje pasistengus buvo sąlygos gyventi pusiau valstietiškai. Vandentiekio įmonė pati buvo nemenka žemvaldė, ir mylintys žemę vakarykščiai valstiečiai turėjo galimybę ją sau dirbti, taip reikšmingai natūra prisidurdami prie kuklaus atlyginimo. O asmeninės laisvės laipsnis Klaipėdoje buvo nepalyginamai aukštesnis nei kaime. 24

I. Iš įmonės archyvo

VANDUO TURI TEKĖTI

Ginčai su klientais dėl apskaitos Abejonės, ar tik kartais jie ne per daug moka už vandenį, kamavo tiek dideles įmones, tiek ir gyventojus.

„Gautas laivų remonto įmonės laiškas, kad jai neteisingai priskaičiuota už vandenį ir kanalizaciją. Todėl įsakau sudaryti komisiją (...)“ „Gautas M. Gorkio 58 namo gyventojų pareiškimas, kad jų skaitiklio rodmenys neteisingi. Todėl įsakau sudaryti komisiją (...)

Kelias į Klaipėdą

I. Iš įmonės archyvo

Viršvalandžiai, kad popieriai sublizgėtų Tikslių skaičių ir drausmingo atsiskaitymo už vandenį ir nuotekas reikėjo įmonei, jų reikėjo ir steigėjui. O tokių skaičių nebuvo, drausmės taip pat. Savivaldybės administracija nutarė, kad buhalterija nesuskaičiuoja todėl, kad skaičiuoja per trumpai. Privalu čia pastebėti, kad debitorinio įsiskolinimo nepavyko likviduoti ne tik iki nurodytos datos, bet ir iki ano šimtmečio pabaigos. Ir net naujojo pradžios.

„Buhalterijai ir abonentų skyriui: kad įvykdytumėte užduotį likviduoti debitorinį įsiskolinimą ir iki blizgesio sutvarkytumėte buhalterijos popierius iki rugsėjo 10 dienos, miesto vykdomajam komitetui nurodžius, įsakau pratęsti darbo dieną iki 9 vakaro, mobilizuojant visą administracinį techninį personalą.“ (1946.08.30)

VANDUO TURI TEKĖTI

Galvijai mieste Klaipėdoje dirbta žemė, auginti gyvuliai. Maži atlyginimai, maisto stygius vertė žmones tuo užsiimti. Be to, mieste buvo dykrų, tinkamų daržams. Į miestą atsikraustę vakarykščiai kaimiečiai nebuvo praradę žemės ūkio darbų įgūdžių. Klaipėdos galvijai dokumentuose aptariami dėl sanitarijos reikalų, nelegalių tvartų statybų. Jų augintojams buvo nustatytas ir papildomas abonentinis mokestis. Verta pastebėti, kad, pasak senųjų įmonės darbuotojų, Žvejybos uosto rajone dar paskutinį praėjusio šimtmečio dešimtmetį buvo galima legaliai laikyti karves; joms įmonė buvo nustačiusi kasdienę 40 litrų vandens suvartojimo normą. Pateikiamas 1950 metų dokumentas rodo neatitikimus tarp deklaruotų ir tikrovėje esančių vandens vartotojų.

„[Abonentų tarnyba] nevykdo mano nurodymų ir [juos] sistemingai pažeidinėja, tuo darydama milžinišką žalą Vandentiekio trestui. Pavyzdžiui, Žaliosios gatvės 18 name kontrolierius drg. Jašinskas suskaičiavo tik 18 žmonių ir 2 karves, o iš tikrųjų name gyvena 46 žmonės, yra 3 karvės ir 1 kiaulė; tokiu būdu drg. Jašinskas netikrina savo rajono ir tik iš vieno namo per vieną mėnesį vandentiekiui padarė 60,5 kub. m žalos.“

I. Iš įmonės archyvo

Vandenį grobstė ir įmonės Nors tiek vandentiekis, tiek ir miesto įmonės buvo valstybinės / municipalinės įmonės, ginčų tarp jų netrūko: tegu savininkas ir tas pats, tačiau balansai atskiri, todėl miesto įmonės neretai mėgindavo vandentiekio sąskaita pasigerinti savo finansinius rodiklius. Neįprastas čia pavartotas „grobstymo“ terminas, nes paprastai jį naudodavo tik kalbant apie fizinius asmenis. Įsakyme yra ir vienas pirmųjų kintamosios vandentiekio darbuotojo atlyginimo dalies, t. y. progresyvinio atlyginimo, paminėjimas.

„Kadangi abonentų skyriaus kontrolierius drg. Daubaris aplaidžiai vykdė savo pareigas ir leido Miesto statybos trestui Nr. 5 grobstyti vandenį, įsakau: Kontrolierių Daubarį nuo 1952.11.01 perkelti dirbti į 4-osios kategorijos kanalizatorius ir už aplaidų darbą nemokėti jam progresyvinio [atlyginimo] už 1952 m. spalio mėnesį.“

VANDUO TURI TEKĖTI

Nesėkmė kontrolierių tarnyboje Įmonės kontrolieriai, pagal dokumentus, buvo labiausiai inteligentiški ir mandagūs įmonės darbuotojai. Tikrindami vandens suvartojimą gyvenamuosiuose namuose bei įmonėse ir įstaigose, jie buvo tas įmonės „veidas“, pagal kurį klientai spręsdavo apie visą įmonę. Kontrolieriai garbingai atstovaudavo įmonei visuomenėje. Išskyrus šitą vieną kartą, kai netikėto išbandymo kontrolierius – neišlaikė.

„1949.08.30 16.00 į Vandentiekio trestą paskambino alaus daryklos direktorius dėl to, kad Abonentų skyriaus kontrolierius drg. (...), tikrindamas alaus darykloje vandens matavimo skaitiklį, prisigėrė ir ėmė kivirčytis. Už gėrimą darbo metu ir kivirčo kėlimą drg. (...) reiškiu pastabą ir įspėju, kad tokiems atvejams pasikartojus bausiu griežtai.“

I. Iš įmonės archyvo

Vandentiekio ginkluotosios pajėgos Klaipėdos vandentiekis apsiginklavo iškart po karo. Ginkluoti sargai saugojo vandenvietę, į darbus lydėjo karo belaisvius ar areštantus. Iš senųjų darbuotojų atsiminimų žinome, kad vandentiekyje karo belaisviai dirbo; vienas jų nusižudęs, vienas žuvęs per nelaimingą atsitikimą. Su ginkluoto lydinčio sargybinio (конвоир) pareigomis nesusitvarkę darbuotojai būdavo pažeminami tiesiog į sargus. Vėlesniais metais ginkluoti sargybiniai pervesti į боец ВОХРa, sukarintos apsaugos kario, kategoriją. Mažėjant valdžios tikėjimui aplink tūnančiais diversantais, vandentiekio ginkluotųjų pajėgų egzistavimo tikrąja prasme keliems dešimtmečiams tapo įmonės turto apsauga nuo grobstymo ir tvarkos palaikymas. Su šiomis užduotimis BOXP susitvarkė iš dalies. Tais atvejais, kai grobstytojams nepavykdavo susitarti su apsauga, vagysčių atvejai išaiškėdavo ir nuguldavo į dokumentus. Bet lygia greta užfiksuoti ir atvejai, kai apsauga nestabdydavo vagišių. Šita sava privaloma kariuomenė įmonės administracijai, pagal dokumentus, dažnai keldavo liūdesį ir nusiminimą. Gyvenimo militarizacija neapsiribojo šautuvų nešiojimu. Esant aštriai didvalstybių priešpriešai, įmonė turėjo ruoštis ir bombardavimui karo atveju. Tam reikalui sudarytas Vietinės priešlėktuvinės gynybos (МПВО – rus.) štabas. Ir net tresto valdytojas buvo šaukiamas ilgalaikiams kariniams apmokymams. Ne visi sargai buvo ginkluoti. Kai kurios patalpos, pavyzdžiui, direktoriaus kabinetas, naktį buvo saugomos greičiau tiesiog, vadintume, budėtojų fizine sauga.

VANDUO TURI TEKĖTI

„Aš pats pamačiau, kad buvusio dujų fabriko sargas drg. (...) leidžia ardyti fabriko, kuris bus atstatomas, pastatą, taip pat išmontuoti įvairias detales be aukštesniųjų organizacijų leidimo. Todėl įsakau: dėl atsainaus požiūrio į savo pareigas ir piktnaudžiavimo dujų fabriko sargui (...) pareikšti papeikimą ir perspėti, kad tokiems faktams kartojantis bus imtasi griežtesnių priemonių – iki atleidimo iš darbo ir bylos perdavimo į Liaudies teismą.“

„Nuo 1946.08.20 sargybiniu priimti (...). Dienos atlyginimas – 14.15 rublių.“

„(...) [įsakau] nakčiai pasiimti šautuvus, o komendantui – aprūpinti šoviniais.“

I. Iš įmonės archyvo

„1949 m. liepos 30 dieną tikrindamas vandentiekio rajono teritoriją pastebėjau, kad sargas (...), kuriam tuo metu nebuvo laikas budėti, ardo vandentiekio rajono vielinę tvorą turėdamas tikslą padaryti praėjimą. Padarius pastabą jam, (...) ėmė priešgyniauti ir nenorėjo paklusti, todėl man teko imtis griežtų priemonių, kad sustabdyčiau tvoros ardymą. (...)“

VANDUO TURI TEKĖTI

„1953 m. liepos 9 dieną 7:40 ryto stovėdama poste sargė neatsargiai elgdamasi su šautuvu iššovė; sudaužyti langai kontrolinėje būdelėje ir vos nesužeistas vandentiekio tinklo II rajono viršininkas.“

„Kadangi rajono teritorijoje yra daržai ir tresto darbuotojai eina po darbo su vaikais į teritoriją, įsakau: BOXP viršininkui (…) – vaikų į daržus nepraleisti nei su tėvais, nei be tėvų.“ (1962.06.19)

I. Iš įmonės archyvo

„Remiantis gautu Vietinės priešlėktuvinės gynybos štabo raštu dėl vykdomų šešių dienų trukmės mokymų Unitarinės komandos bei Savisaugos grupių viršininkams, įsakau [jais] paskirti: draugus (...)“ (1953.03.17)

„Gavęs Klaipėdos karinio komisariato šaukimą aš, Vandentiekio tresto valdytojas E. E. Gylys, išvykstu į mokomąsias pratybas Tarybinėje Armijoje 45-ioms dienoms (...)“

VANDUO TURI TEKĖTI

Judraus siurblinės ir filtrų apsaugos posto sargas drg. Kačinskas buvo neblaivus, todėl pašalinau jį iš posto ir iškviečiau sargą drg. Matulevičių. Man kviečiant e. komendanto p. drg. Markaitį jis atsisakė atvykti, nors dienos metu [jis] turi daug laisvo laiko, ir tik pakartotinai kviečiamas atvyko taip pat neblaivus. Drg. Kačinsko šautuvas buvo be šovinių. Mano reikalavimą nedelsiant pakeisti perdegusią prie pralaidos lemputę drg. Markaitis atsisakė vykdyti, todėl buvau priverstas lemputę pakeisti pats. Komendantas drg. Markaitis taip pat atsisakė vykdyti mano nurodymą išduoti sargui šovinius, argumentuodamas tuo, kad aš neturįs teisės duoti tokius nurodymus, nes tokius nurodymus duoti galinti tik milicija. Toks neatsakingas požiūris į tarnybines pareigas ir šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, kurį e. komendanto p. drg. Markaitis parodė nebe pirmąjį kartą, sąlygojo visišką siurblių stoties apsaugos režimo sugriovimą. Siekdamas atkurti tinkamą discipliną ir svarbiausiųjų mūsų įrengimų apsaugos režimą, įsakau: Už neatsakingą požiūrį į tarnybines pareigas ir šiurkštų disciplinos laužymą, besikartojantį jau nebe pirmąjį kartą, – e. komendanto p. drg. S. S. Markaitį atleisti iš darbo nuo 1950.09.08 (...)

Tikroji įmonės hierarchija Prieš imdami stebėtis vadovu, kad jis, atsisakius dirbti pavaldiniui, pats įsuko perdegusią elektros lemputę, turėtume įvertinti realias šios istorijos antagonistų galias. Komendantas turėjo komunistų partijos pasitikėjimą, partiniais reikalais būdavo siunčiamas į Klaipėdos sritį. O direktorius buvo tik vandentiekio specialistas. Dokumente aprašyta priešstata nesibaigė komendanto atleidimu iš darbo. Jis buvo priimtas atgal, o direktorius netrukus areštuotas.

„Kartu su atsakingu budinčiuoju drg. Žebrausku tikrindamas siurblinės apsaugą 1950.09.07 24:00, nustačiau: Nėra išorės apšvietimo prie pralaidos (perdegusi lemputė). 36

I. Iš įmonės archyvo

VANDUO TURI TEKĖTI

Atlyginimų vėlavimo priežastis „Vyr. buhalteris drg. Pledas 1950.03.16 į darbą atėjo girtas, nedirbo pats ir trukdė dirbti kitiems tarnautojams. 1950.03.17 drg. Pledas iš viso neatėjo į darbą. Taip jis sulaikė atlyginimų tresto darbininkams išmokėjimą, kadangi be drg. Pledo parašo Komunaliniame banke atlyginimų gauti negalime. Aš pats priimdamas į darbą drg. Pledą asmeniškai įspėjau, kad pasirodęs darbe neblaivus jis bus atleistas. Už pasirodymą girtam darbe ir neatvykimą į darbą 1950.03.17 reiškiu vyr. buhalteriui drg. Pledui griežtą papeikimą ir įspėju, kad tokiems faktams kartojantis drg. Pledas bus atleistas iš darbo.“

I. Iš įmonės archyvo

Svetingumas draudžiamas Įsikūrę įmonės butuose, darbuotojai suteikdavo pastogę ir kitiems naujiesiems klaipėdiečiams, neturintiems kur padėti galvą. Nepanašu, kad tai visais atvejais buvo verslas. Labiau tikėtina, kad atšiauri epocha išmokė žmones vertinti tarpusavo solidarumą, o juk naujieji vandentiekininkai turėjo giminių, buvusių kaimynų, fronto draugų. Pateikiamame įsakyme draudžiama tiek – kaip dabar pasakytume – subnuoma, tiek ir vienkartinis nakvynės suteikimas.

„Pastaruoju metu daugelis butų nuomininkų be direktoriaus ir atsakingų asmenų leidimo priima laikinus nuomininkus – be registracijos ir milicijos leidimo. To pasekmės blogos: apvagia butus, kaip kad nutiko Venskui, nežinomi žmonės vaikšto po kitus butus, į teritoriją įvažiuoja mašinos, nesusijusios su gamyba. Turėdamas tai domėje, visiems trestui priklausančiuose butuose gyvenantiems nuomininkams įsakau: Nuo 1947.04.03 uždraudžiu apnakvydinti be mano leidimo bet kokius žmones, nesusijusius su gamyba. Pažeidusieji šį įsakymą bus traukiami atsakomybėn per milicijos organus. Įpareigoju Šiaučiūną neleisti įvažiuoti jokioms svetimoms mašinoms, nepažįstamų asmenų dokumentus tikrinti ir juos sulaikyti.“

VANDUO TURI TEKĖTI

Legalus klaipėdietis – tik registruotas Gyventojų migracijos kontrolei buvo reikalingas registracijos institutas. Klaipėdos mieste būsto klausimas tapo aštrus nuo pirmųjų pokario metu: jau 1948 metais gyventojų skaičius viršijo ikikarinį, o juk dalis namų per karą dargi buvo sugriauti ar apgriauti. Sukolūkinus kaimą, iš jo teisybėmis ir neteisybėmis į miestą ir į vandentiekį ėmė traukti žmonės, ieškodami geresnio gyvenimo. Tačiau čia jie, neturėdami Klaipėdos registracijos, negalėjo būti priimti į darbą; o nepriimti į darbą – negalėdavo gauti registracijos. Tokiems nekvalifikuotiems atvykėliams pradėti tekdavo nuo pačio žemiausio laiptelio: ieškoti įmonės, galinčios juos priregistruoti ir įdarbinti. Registruojami ir įdarbinami jie būdavo paprastai mažiausiai apmokamuose, sunkiausiuose fiziniuose darbuose. Apsidairę mieste, užmezgę čia pažintis, guvesnieji ieškodavosi geresnio darbo. Todėl pirmąjį pokario dešimtmetį, kaip rodo įmonės archyvo dokumentai, nekvalifikuoti darbuotojai vandentiekyje paprastai užtrukdavo neilgai, tik mėnesius ar metus dvejus. Vandentiekis prie savo pagrindinės tuo metu gamybinės bazės, vandenvietės Liepų gatvėje, turėjo jam priskirtą namą, kuriame apgyvendindavo darbuotojus. Dar vienas buvo gautas Bokštų gatvėje. Administravo juos įmonės komendantas. Miesto butų ūkiui, kartu su darbuotojų etatais, pastatai buvo perduoti tik 1963-aisiais. Tasai komendantas, nors niekaip nesusijęs su gamybos reikalais, buvo svarbus įmonėje asmuo. Jam buvo pavaldi ne tik ginkluota sargyba; jis taip vadinamoje „namo knygoje“ registruodavo gyventojus, rūpinosi namų priešgaisrine būkle ir bendrąja tvarka. Registracijos sistemos griežtumą kartais sušvelnindavo atsakingų asmenų žmoniškumas arba paperkamumas. Registracijos institutas pergyveno tarybų valdžią ir buvo panaikintas ne taip seniai.

„Sekretorę drg. M. L. Bunkaitę nuo 1957.07.01. atleisti iš darbo kaip nepriregistruotą Klaipėdos mieste. Su šiuo įsakymu supažindinti drg. Bunkaitę pasirašytinai.“

„1956 metų kovo 5 dieną paaiškėjo, kad laikinai pervestas į 1-ojo kėlimo stoties budinčiuosius mašinistus drg. S. S. Markaitis, anksčiau ėjęs komendanto pareigas, turėjo pas save antrąją namo knygą Gorkio g. 47 namui ir registruodavo ten nežinomus asmenis be administracijos leidimo ir žinios, o tai yra piktnaudžiavimas ir administracijos apgaudinėjimas; be to, neaišku, kokiu antspaudu drg. S. S. Markaitis antspauduodavo registracijos lapelius. 40

I. Iš įmonės archyvo

Be to, S. S. Markaitis, perduodamas komendanto pareigas naujai paskirtajam komendantui S. P. Poškiui, nuslėpė registracinę namo knygą; nepaisant to, kad Markaitis [jau] turėjo keletą administracinių nuobaudų už aplaidumą ir nesąžiningą požiūrį į tarnybines pareigas, tačiau ir po to drg. Markaitis nepasitaisė, ir dabar administracija nebeturi nė menkiausio pasitikėjimo drg. Markaičiu jokiame Vandentiekio tresto darbo objekte (…)“

VANDUO TURI TEKĖTI

Darbo biografijos kontrolė Priimamas į darbą žmogus privalėjo pateikti pažymą iš ankstesnės darbo vietos. Tokia kontrolė leido stebėti jo darbinę biografiją.

„Kadangi kontrolierių tarnybos skyriaus meistras pilietis Veitas dirba treste nuo 1955.02.05 ir iki šiol nepateikė dokumento iš ankstesnės darbovietės, įsakau per savaitę iki 1955.05.23 pateikti dokumentą iš paskutinės darbovietės nuo 1951 m. iki 1955.02.05: kur ir kuo dirbo, kada ir dėl kokios priežasties išėjo iš darbo. Nepateikus dokumentų, pilietį Veitą perspėju, kad bus atleistas iš darbo.“

Šulcas ir Šmidtas, du lietuviai kariai ir šaltkalviai Į miestą 1948 m. su šeima (žmona ir 3 vaikai) grįžo ir vandentiekyje įsidarbino šaltkalvis Heincas Šulcas, jam suteikta aukšta 6-oji profesinė kategorija. 1942–1944 m. jis tarnavo Wehrmachte Rytų fronte, 291-osios pėstininkų divizijos 505-ajame pulke. Karinis laipsnis – jefreitorius. Prie Velikije Lukų buvo sužeistas į koją. Tautybę šis karys pildant vandentiekyje kadrų įskaitos lapą užsirašė lietuvišką. Anketoje nurodo, kad vokiečių kalbą moka gerai, o lietuvių – „silpnai“. O Bronius Šmidtas, nepaisant vokiškai skambančios pavardės, – lietuvis iš Baisogalos valsčiaus Kėdainių rajone. Panašu, kad palankiai priėmė tarybų valdžios įvedimą Lietuvoje: 1940 metais jis įstojo į karininkų mokyklą Vilniuje, 1941 su ja pasitraukė į rytus, kovėsi prie Maskvos. Po to buvo pervestas į lietuviškąją Raudonosios Armijos 16-ąją diviziją, į 181-ąjį atskirąjį minosvaidžių divizioną baterijos vadu. Turėjo kapitono karinį laipsnį, apdovanotas Raudonosios Žvaigždės ordinu. Įmonėje 1950 metais jis priimtas dirbti 7-tos kategorijos šaltkalviu. Regis, profesinių žinių Šmidtui tuo metu trūko. Be karinių mokslų, jis dar nepriklausomoje Lietuvoje buvo baigęs dvi gimnazijos klases. Tačiau, pagal dokumentus ir darbuotojų atsiminimus, – buvo gyvenimo ma-

I. Iš įmonės archyvo

VANDUO TURI TEKĖTI

tęs, protingas ir nepiktas žmogus, teisingas bendradarbiams. Labai greitai iškilo iki tinklų tarnybos vadovo. Įmonėje jis dirbo iki pensijos. Ypatingų biografijų žmonių įmonėje dirbo ir daugiau. Skaitiklių dirbtuvių remontininkas Leonas Rimgaila gimė Sibire caro tremtinių šeimoje, su tėvais grįžo į Lietuvos Respubliką, karo metu dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje.

1938 m. buvau pašauktas į Lietuvos armiją, ten tarnavau iki 1940 m. ir tais pačiais metais įstojau į Vilniaus pėstininkų mokyklą. Tėvynės karo pradžioje su šia mokykla iki 1942 m. koviausi Vakarų fronte. 1942 m. buvau nukreiptas į Lietuviškąją šaulių diviziją, į 181 minosvaidžių divizioną baterijos vadu. 1944 m. buvau nukreiptas į 50-ąją Lietuviškąją šaulių diviziją mokomosios kuopos vadu... o 1945 m. buvau nukreiptas į 16 Lietuviškąją šaulių divizijos 249-ąjį šaulių pulką bataliono vado pavaduotoju rikiuotės tarnybai. 1946 m. demobilizuotas (…). Po demobilizacijos dirbau Vilniuje Lietuvos vartotojų sąjungoje bei „Lietuvos energijoje“ vyresniuoju prekių žinovu. 1948 m. dirbau Panevėžio sviesto gamyklos valdytoju. 1949 m. atvažiavau į Klaipėdą, čia trumpą laiką dirbau kino mechaniku. Nuo 1950 m. dirbu Vandentiekio treste, paskutinės pareigos – vandentiekio tinklų viršininkas.“

Heincas Šulcas

„AUTOBIOGRAFIJA Aš, Bronius Šmidtas, gimiau 1916 m. šeimoje darbininkų, gyvenančių Lietuvoje, Kėdainių apskrities Baisogalos valsčiaus Pagiriškių kaime, kur ir gyvenau su tėvais iki 1924 m. 1932 m. baigiau Baisogaloje mokyklą ir 2 gimnazijos klases, po to iki 1938 m. dirbau tiesiant plentus ir geležinkelius. 44

I. Iš įmonės archyvo

VANDUO TURI TEKĖTI

Repatriantai Tarybų valdžia karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje skleidė raginimą grįžti į Lietuvą. Buvo kviečiami grįžti ir lietuvių kilmės klaipėdiškiai. Per pirmuosius pokario metus čia grįžo keletas tūkstančių senųjų gyventojų. Jiems buvo žadamas būstas ir persikėlimo pašalpa. Tikrovėje jie būdavo apgyvendinami paprastai ne savo buvusiuose namuose, pašalpa mokėta ne visada. Taip su motina Katarina ir seserimi Hanelore į gimtinę grįžo šaltkalvio mokinys Henry Thore. Kiek galima spręsti pagal išlikusius dokumentus, 1946–1960 čia bent trumpą laiką dirbo iki 20 senųjų klaipėdiškių. Richardas Klingeris, 1946 pradėjo dirbti meistru, 1948–1951 vadovavo įmonei.

Pasirinkę kitą tėvynę Gyvenamosios vietos pasirinkimas – asmeninis sprendimas. Į Klaipėdą atvažiuodavo ir ją palikdavo gyventojai – ir vandentiekio darbuotojai – kiekvienas dėl savo individualių priežasčių. Tačiau, nepamirštant, jog tokie apsisprendimai būdavo individualūs, galime pažymėti ir keletą apibendrintų kategorijų gyventojų, po karo išvykusių į prigimtinę ar pasirinktąją tėvynę. Pirmiausia, Klaipėdą greitu laiku po karo paliko dalis naujai iš Tarybų Sąjungos atsikėlusių klaipėdiečių. Alkaną, nesaugią, svetimą jiems Klaipėdą jie iškeitė į, matyt, tokią pat alkaną, bet savą ir artimą gimtinę. 1947-aisiais Klaipėdoje, apytikriai vertinant, gyveno apie 40 % lietuvių ir apie 60 % rusakalbių. Dalis pastarųjų išvyko: 1948-aisiais, lyginant su 1947-aisiais, mieste gyventojų laikinai sumažėjo. Kita vandentiekį ir Klaipėdą palikusių miestiečių kategorija – tai senieji miesto gyventojai, po karo grįžę iš Vokietijos. Didelė dalis repatriantų nesugebėjo pritapti svetimu jiems tapusiame mieste. 1958–1959 metais, atsiradus pirmai galimybei, į Vokietiją vėl išvažiavo daugelis senųjų Klaipėdos krašto gyventojų. Absoliučiais skaičiais menkesnė, tačiau pastebima vėlesniais tarybiniais laikais buvo Klaipėdos žydų emigracija į Izraelį.

„Drg. I. D. Guliajevą nuo 1947.05.21. laikyti atleistu savo noru kaip išvykstantį į tėvynę dėl šeimyninių aplinkybių.“ Laikyti atleista nuo 1947.05.21 dėl šeimyninių aplinkybių (išvyksta į tėvynę) Verą Filipovną Šilovą.“ 46

I. Iš įmonės archyvo

VANDUO TURI TEKĖTI

Svaigalai

„Kanalizatorių Buižiną atleisti iš darbo nuo 1959.08.20 dėl išvykimo į Vokietiją. Atostoginius [išmokėti] už 30 dienų.“

Aprašant pokario klaipėdiečių gyvenimą, apie alkoholio vartojimo įpročius nutylėti – įmanoma. Juk įmonėje buvo daug darbuotojų, kurie nė lašo į burną neimdavo. O absoliuti dauguma alkoholį vartodavo saikingai, tik švenčių ir poilsio metu. Tad abejojau, ar dera bent kepštelti knygoje šią temą. Tačiau toks nutylėjimas, manau, nuskurdintų realias ano gyvenimo spalvas. Gyveno ir dirbo ne angelai – žmonės. Girtuokliavimo atvejais išleisti administracijos įsakymai, svarstymai draugiškajame teisme, nuobaudų gradacija leidžia suprasti tarpusavio santykius kolektyve, miestiečių papročius ir tolerancijos ribas. Tos alkoholio toleravimo ribos buvo gana plačios. Tik pačioje tarybinės epochos pabaigoje įmonėje komunistų partijos ar profsąjungos iniciatyva buvo įkurta blaivybės draugija. Keletą metų trukusi blanki jos, kaip ir daugelio kitų valdžios įkurtų organizacijų, veikla nepaliko istorijoje gilesnio pėdsako. Ko nepajėgė padaryti direktorių skiriamos bausmės ir speciali draugija, tą išsprendė pasikeitusi santvarka. Darbuotojai brangina darbo vietą ir girtuoklystė dabar nebėra problema. Išsilavinusiems ir motyvuotiems šiuolaikiniams įmonės darbuotojams nebėra poreikio svaigintis. Įmonės archyvo dokumentai nepatvirtina pasigirstančios nuomonės, kad „prie Stalino buvo tvarka“, o jau darbo drausmės laužymas išplito tarybinės sistemos gyvavimo pabaigoje. Skandalingiausi girtuokliavimo atvejai nugulė į archyvą kaip tik iki 1953-ųjų. Po to dešimtmečiui ta problematika raštuose beveik išnyko ir vėl tapo aktuali nuo septintojo dešimtmečio vidurio. Tačiau apibendrinančių išvadų nesiimčiau daryti, nes toks netolygus problemos atsispindėjimas dokumentuose gali turėti ne vieną priežastį. Kad ir kaip ten būtų, ankstyvoji pokarinė epocha, labai aštri daugeliu kitų atžvilgių, buvo gana tolerantiška girtuokliams. Darbininkas, nuotekų siurblinėje varęs naminę degtinę, atsipirko papeikimu. Lygiai taip pigiai išsisuko ir vyriausiasis įmonės buhalteris, nors jo nusižengimas, darbuotojų akimis, buvo didesnis: jis algų dieną užgėrė ir nenuėjo į banką paimti atlyginimų, o juk banke galiojo tik jo parašas... Greta pateikiamoje informacinio rašto, gauto iš blaivyklos, faksimilėje atkreiptinas dėmesys į rašto numerį. Galima manyti, kad 1966.05.21 šis šaltkalvis buvo jau 1828-asis nuo metų pradžios miesto blaivyklos klientas. Tokie raštai būdavo iškabinami skelbimų lentoje, vėliau įsegami į asmens bylą. Visiškus girtuoklius kažin ar tai galėjo paveikti. Tačiau atsitiktinai suklupusiam, dar tik pirmąjį žingsnį slidžia nuokalne žengtelėjusiam žmogui tai turbūt būdavo skaudi, bet veiksminga auklėjimo priemonė. Miesto policija (tuo metu ji vadinosi milicija) ant panašaus tipografinio blanko siųsdavo įmonei ir pranešimus apie darbuotojo padarytus administracinius teisės pažeidimus, paprastai – smulkų chuliganizmą.

I. Iš įmonės archyvo

VANDUO TURI TEKĖTI

Išnykusi pareigybė: kurjerė Į kontorą ir, šiek tiek vėliau, vadovų butus buvo gana greitai įvestas laidinis telefonas. Pradžioje viena iš svarbių budėtojos direktoriaus kabinete pareigų buvo ir priimti telefonogramas. Esant tokiai ryšių technikai, buvo įvesta kurjerės pareigybė.

„Valytoją Elžbietą Povilaitytę pervesti į kurjerės pareigas nuo 1946.07.16 Atlyginimas – 115 rublių.“

Išnykusi pareigybė: krosniakurė-daržininkė Administracija ir gamybinės patalpos buvo apšildomos krosnimis; pasibaigus šildymo sezonui ir prasidėjus lauko darbams, krosniakurė būdavo perkeliama į daržininkės pareigas.

„Krosniakurę Venskienę perkelti į daržininkes nuo 1953.03.15“

Išnykusi pareigybė: kalvis Savo kalvę įmonė turėjo kelis dešimtmečius.

I. Iš įmonės archyvo

Išnykusi pareigybė: vadeliotojas Pradžioje įmonėje buvo naudojamasi kinkomuoju transportu

„Vežikams Glaveckui ir Dobkevičiui pranešti, kad jiems nėra keleivių vežiko darbo. Pasiūlyti jiems dirbti krovinių vežikais; nesutikus – atleisti iš darbo (...)

VANDUO TURI TEKĖTI

Išnykusi pareigybė: interjero dizainerė Neilgą laiką tokios dirbo net dvi. Atsižvelgiant į dokumento epochą, beveik neabejotina, kad jos buvo pasamdytos ne siekiant abstraktaus grožio, o tik puošti kontorą aktualiais politiniais lozungais ir šūkiais. Tarybinio laikotarpio pabaigoje įmonės šiltnamyje buvo auginamos ne tik daržovės, bet ir gėlės; pagal atsiminimus, patalpos buvo puošiamos savo gėlių puokštėmis, o daržininkės buvo gerą skonį turinčios floristės. Bet tai jau buvo neapmokamas darbas, širdžiai.

„Drg. Urbaitienę priimti padieniam darbui meniškai apipavidalinti tresto kontorą nuo 1946.11.16 , atlyginimas – 18,10 [rublių].“

Klaipėda buvo statoma ir taip Išnykusi pareigybė: bufetininkė Iš įmonės fotoarchyvo. Vėlyvasis tarybinis laikas, nedatuota.

Pastatų prijungimas prie vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų buvo atliekami ir nelegaliai. Suinteresuoti gyventojai už tai mokėdavo tiesiai vandentiekio darbuotojams. Lygia greta nelegaliai būdavo atliekami ir santechniniai darbai. Tresto valdžia baudė taip dirbančius savo specialistus. Tačiau bausmės paprastai nebūdavo didelės. Tai, ką ano meto sąlygomis įmanoma buvo panorėjus traktuoti ir kaip politinį nusikaltimą, buvo dažnai vertinama tik kaip nežymus tarnybinis prasižengimas. Atlyginimai buvo maži, kvalifikuotų specialistų trūko, tad vadovai nuolaidžiavo uždarbiaujantiems nelegaliai. Didžiausia tos epochos dokumentuose rasta bausmė – atleidimas iš darbo. Klaipėdiečiai iš savo patyrimo greitai suvokė, kad verta ir privačiai primokėti net ir už oficialias paslaugas, kad tik darbas būtų atliktas kokybiškai. Legali šių (ir daugybės kitų) žmonėms reikalingų paslaugų rinka buvo labai ribota. Tad šešėlinė ekonomika padėjo klaipėdiečiams spręsti svarbias gyvenimo problemas, įsivesti vandenį pasistatytuose namuose. Verta pastebėti, kad tokia ekonomika klestėti pradėjo jau nuo pirmųjų tarybų valdžios metų, šiaip jau kitais atžvilgiais aštrioje Stalino epochoje. Savavališkai prisijungdavo ne tik privatūs asmenys, tačiau ir įstaigos. Su tuo taip pat mėginta kovoti.

„Šaltkalviai ir linijų darbuotojai įprastu dalyku laiko savavališką šiberių uždarymą, dėl kurio ilgą laiką be vandens lieka fabrikai, gamyklos, gyventojai ir t. t. Dėl to žlunga valstybinių gamybinių planų vykdymas, genda techninė įranga, nepatenkinti lieka gyventojai. 52

I. Iš įmonės archyvo

Nors dėl to vykdomas didelis aiškinamasis darbas su visais linijų darbuotojais, padėtis, kaip matyti, negerėja, kai kurie šaltkalviai reikalavimų nevykdo. Už tai visiškai atsako vadai, nesugebėję išgyvendinti tokių faktų. Štai š. m. gegužės 24 ir 25 dienomis dėl linijos šaltkalvių draugų Venskaus ir Permino kaltės – kurie siekdami uždirbti savavališkai uždarė centrinių magistralių šiberius – buvo sužlugdytas eilės įmonių darbas: duonos kombinato, miesto pirties ir kitų. Už tokį faktą draugams Venskui ir Perminui kaip pirmąjį kartą reiškiu griežtą papeikimą ir įspėju visus kitus, kad ateityje bus imamasi rimtesnių priemonių, imtinai iki perdavimo teismui. Šaltkalvį drg. Perminą, iki šiol įrašytą Abonentų skyriuje, nuo gegužės 27 dienos perkeliu vandentiekio padalinio viršininko drg. Klingerio žinion. Į Abonentų skyrių perkeliu šaltkalvį drg. K. Normantą. (...)“ (1947.05.25)

VANDUO TURI TEKĖTI

„Pagal Abonentų skyriaus viršininko drg. Koržovo raportą, šaltkalvis santechnikas (…) ir darbininkas (…) savavališkai prie vandentiekio linijos prijungė namą Mažvydo gatvėje, užsiėmė chaltūra ir taip suteršė Vandentiekio tresto vardą. Įsakau santechniką (…) ir darbininką (…) atleisti nuo 1951.11.12“

„Vandens matuoklių šaltkalvis (…) ne kartą darbo metu užsiiminėjo chaltūra, taip pat pardavinėja šiberius individualių namų statytojams. Įsakau: vandens matuoklių šaltkalvį (…) atleisti iš darbo nuo 1955.09.22 kaip nesąžiningą darbuotoją.“

Kaip išmanė, taip ir jungėsi „Pastebėta, kad Klaipėdos miesto įmonės, įstaigos, fabrikai, statybinės kontoros prijungia atstatomų gyvenamųjų namų, pramoninių pastatų kiemo kanalizaciją prie miesto vandentiekio ir kanalizacijos gatvės tinklų, nepateikdami vandentiekiui tvirtinti santechninio projekto. Remdamasis miesto komunalinio ūkio valdybos 1948.07.17 įsakymu Nr. 480, įsakau: 1. Inžinieriui vandentiekininkui drg. Glovackui, vandentiekio rajonų viršininkams drg. Zakarui ir Normantui – nejungti vandentiekio ir kanalizacijos įvadų prie magistralių be Vandentiekio tresto patvirtinto santechninio projekto. 2. Griežtai laikytis Lietuvos TSR komunalinio ūkio ministerijos 1947 m. nustatytų prisijungimo taisyklių ir nustatytų techninių sąlygų.

I. Iš įmonės archyvo

3. Pradedant eksploatuoti naujai suprojektuotus vidaus ir kiemo vandentiekio ir kanalizacijos tinklus tai patvirtinti aktu; [tik] po to miesto komunalinio ūkio valdyba leidžia eksploatuoti namo ir kiemo vandentiekio bei kanalizacijos tinklus. (...)“

VANDUO TURI TEKĖTI

Tarybinės Kalėdos Iš pradžių tradicinės šventės gyvavo greta naujųjų tarybinių. Vėliau Kalėdų dienos tapo įprastomis darbo dienomis. Kito ir naujųjų švenčių kalendorius. Iš karto po karo įvesta Gegužės 9-osios, Pergalės dienos šventė, 1948–1964 metais buvo paprasta darbo diena.

„1946 m. gruodžio 25 dieną skelbiu poilsio diena. Gruodžio 25 darbo dieną [įsakau] perkelti į gruodžio 29 dieną.“ Pagrindas: Miesto vykdomojo komiteto 1946.12.24 potvarkis.

Kad nieks nesugadintų šventės Per tarybines šventes įmonėje būdavo sustiprinamas politinis budrumas. Pateikiamu atveju, keletą dienų prieš lapkričio 7-ąją, revoliucijos metines. Tokia tvarka išliko iki vėlyvųjų tarybinių laikų. Senieji įmonės darbuotojai atsimena, kad prieš šventes į įmonę ateidavo mandagūs civiliai ir vadovams suprantamai paaiškindavo, ko neturėtų atsitikti per šventes ir kaip bus negerai, jeigu vis dėlto atsitiks.

„Remiantis miesto komunalinio ūkio valdybos 1949.11.01. įsakymu Nr. 77, įsakau: Nuo lapkričio 2-osios įvesti treste naktinį budėjimą ir skiriu atsakingus už tą budėjimą asmenis: (...)“

I. Iš įmonės archyvo

Demonstracijų organizavimas Tarybinės šventės būdavo nemenkas išbandymas administracijai. Pirmiausia, keletą dienų prieš šventę įmonėje būdavo sustiprinamas budrumas, kad nenutiktų kas politiškai netinkama. Antra, rūpesčių reikalavo pats įmonės kolonos organizavimas. Trečia, po kelių laisvų dienų darbuotojai nelengvai grįždavo į darbo režimą. Kaip tik tais 1947-aisiais vadovas turėjo konstatuoti, kad avarinės grupės šaltkalvis „po gegužės švenčių“ neišėjo į darbą ir yra atleidžiamas.

„Atsakingu už Vandentiekio tresto darbininkų ir tarnautojų kolonos organizavimą dalyvauti gegužės pirmosios demonstracijoje skiriu drg. Korol. Susirinkimo vieta – vandentiekio tresto kontora, 9 val. ryto.“

VANDUO TURI TEKĖTI

Laiškas Stalinui Ir Klaipėdoje buvo žinomas jau prieš Antrąjį pasaulinį karą Tarybų Sąjungoje atsiradęs darbo kolektyvo laiško komunistų partijos suvažiavimui žanras. Didelės miesto įmonės tokiuose laiškuose pranešdavo apie savo darbo rezultatus ir įsipareigodavo siekti dar aukštesnių. Suprantama, adresatas tų daugelio tūkstančių didelės apimties laiškų neskaitydavo. O ir laiškų tikslas toks nė nebuvo. Pačiu laiško faktu įmonės administracija deklaruodavo savo lojalumą režimui. Kartu tai būdavo ir adresato autoritetu paremta spaudimo priemonė įmonės padaliniams dirbti geriau. Toks ritualinio pobūdžio laiškų suvažiavimui žanras Tarybų Sąjungoje išsilaikė iki pat santvarkos sugriuvimo, tačiau tenka pastebėti, kad vandentiekio archyve šis dokumentas rastas vienintelis.

„Trečiajam metų ketvirčiui prisiimtų socialistinių įsipareigojimų rezultatams suvesti VKP(b) XIX suvažiavimo garbei laiške draugui Stalinui įsakau: 1. Sudaryti komisiją (...)“

Vėlyvųjų tarybinių laikų demonstracija. Iš įmonės fotoarchyvo, nedatuota.

Paskolos valstybei Įmonių ir įstaigų darbuotojai po karo buvo spaudžiami pirkti valstybės vidaus paskolos lakštus. Įprastai tam per metus reikėdavo skirti vieno mėnesio atlyginimą. Vėliau, jau gerokai nuvertėjusius, juos valstybė išpirkdavo. Paskutiniai lakštai („obligacijos“) buvo išpirkti jau baigiantis tarybinei santvarkai.

I. Iš įmonės archyvo

Motyvacijai – kalėjimo perspektyva Reikia manyti, kad darbuotojas nesiuntė sunkvežimio į Kauną ne todėl, kad norėtų pakenkti tarybų valdžiai, o todėl, kad nebuvo arba to sunkvežimio, arba benzino. Tad vadovo reikalavimą „imtis ryžtingų priemonių“ čia reiktų suprasti daugmaž taip: „rask, pavok, išmainyk, man nerūpi kaip, – bet vamzdžius atvežk.“ O kad darbuotojas rimtai pažvelgtų į užduotį, tuo pačiu parodė jam ir kalėjimo perspektyvą. Grasinimai baudžiamuoju persekiojimu epochos dokumentuose dažni, tačiau juose nėra nė vieno tikro atvejo, kad dėl panašių dalykų darbuotojas būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

VANDUO TURI TEKĖTI

Stachanoviečių judėjimas Pirmasis našesnio darbo mokyklos paminėjimas. Stachanoviečių (pagal ikikarinio šachtininko pavardę) judėjimas nebuvo labai populiarus, nes turėjo aiškų tikslą intensyvinti žmonių darbą. Tačiau su juo susijęs racionalizatorių ir išradėjų sąjūdis vėliau daug prisidėjo prie įmonės inžinerinės kultūros augimo.

„Drg. Vaitkevičiui įsakau imtis ryžtingų priemonių [1946.]12.17 išsiųsti automašiną į Kauną parvežti vamzdžių, dėl kurių stygiaus stoja vandens bokšto statyba, o tai užtraukia baudžiamąją atsakomybę.“

Dykinėtojas – socialistinės programos priešas Vargana buitis, teisių ir laisvių suvaržymai, net ir reikalavimai laikytis elementarios darbo etikos kartais būdavo pagrindžiami aukštesniu tikslu – siekiu sukurti gerą ir teisingą socialistinę visuomenę. Todėl neretai net labai žemiškuose, gamybinio pobūdžio įsakymuose vadovai laikė priderama motyvacinėje įsakymo dalyje pabrėžti tuos moralinius dalykus.

Darbo racionalizacija Kiekviename darbe yra ką tobulinti. Sistemingas racionalizatorių judėjimo skatinimas įmonėje prasidėjo nuo šio 1953.10.15 įsakymo. Racionalizacinius pasiūlymus teikiantys darbuotojai būdavo materialiai ir moraliai skatinami. Šis judėjimas buvo gyvybingas iki tarybinio laikotarpio pabaigos ir daug prisidėjo prie įmonės inžinerinės kultūros kilimo.

„Mūsų įmonėje darbininkų, inžinerinių-techninių darbuotojų ir tarnautojų racionalizaciniai pasiūlymai yra svarstomi vangiai. Taip yra tik dėl to, kad įmonėje nėra įsteigta Racionalizatorių ir išradėjų biuro komisija. Todėl įsakau: 1. Įsteigti treste Racionalizatorių ir išradėjų biuro komisiją iš šių asmenų: pirmininkas – vyr. inžinierius Tupureins, nariai – techninio skyriaus viršininkė Zujeva, vandentiekio tinklų inžinierius Šmidtas, kanalizacijos – Mickevičius, meistras Lukšys, vyr. elektrikas Dikšas, siurblinės viršininkas Žičkus. 2. Įpareigoti komisiją peržiūrėti gaunamus racionalizacinius pasiūlymus, kiekvieno mėnesio 23 dieną juos apsvarstyti ir priimti sprendimą dėl įdiegimo.“

I. Iš įmonės archyvo

VANDUO TURI TEKĖTI

Profesiniai ir politiniai mokymai Pirmąjį pokario dešimtmetį darbuotojai buvo dažnai atitraukiami nuo savo tiesioginių pareigų dėl ideologinių mokymų arba, merijos sprendimu, pašaliniams darbams. Įmonės vadovai suvokė, kad jų lojalumas aukštesnei valdžiai bus vertinamas pagal rūpinimąsi politiniais mokslais, tad nelaikė nuodėme ir persistengti šiame bare, net ir profesinio mokymo sąskaita. Vėlesniaisiais dešimtmečiais ideologinio darbuotojų mokymo dalis bendruose mokymuose sumažėjo iki protu suvokiamų proporcijų, į pirmą vietą iškilo profesinis rengimas. Tačiau iki pat epochos pabaigos politiniai mokslai sudarė pastebimą darbuotojų mokymo dalį.

„Draugai S. Markaitis ir S. Augustinavičius grįžo iš šefuojamo valsčiaus ir nuo 1949.08.01 pradėjo eiti savo pareigas. Draugas A. K. Jurgutis, baigęs instruktorių visuomenininkų seminarą, nuo 1949.07.30 pradėjo eiti savo pareigas. A. Mineikis, baigęs profesinių sąjungų seminarą, nuo 1949.08.01 pradėjo eiti savo pareigas.

„Išskyrus 10 dienų politinius mokymus, techninis mašinistų, vandentiekio ir kanalizacijos darbininkų mokymas buvo sužlugdytas.“

Komandiruoti draugą V. Kontrimą į Kretingalės tarybinį ūkį derliui nuimti mėnesiui nuo 1949.08.02 Buhalterijai: mokėti 50 % atlyginimo. Pagrindas: miesto vykdomojo komiteto 1949.07.29 sprendimas Nr. 683.“

I. Iš įmonės archyvo

VANDUO TURI TEKĖTI

Fiksuotas mokestis už elektrą

Dujų ūkio pradžia – vandentiekyje

Iki elektros skaitiklių pastatymo tarnybiniuose butuose gyvenantys įmonės darbuotojai mokėjo fiksuotą mokestį už naudojimąsi elektros energija. Išmanūs, techniškai prakutę vandentiekininkai greitai sugalvojo, kaip pasilengvinti sau buitį įvairiais elektros prietaisais: juk daugiau už tai mokėti nereikės. Įmonės administracija, kaip pajėgė, ribojo naudojimąsi tokiais prietaisais.

Pasak senųjų įmonės darbuotojų, po karo vandentiekio tinklams remontuoti ar tiesti buvo naudojami išrausti nebeveikiančio ikikarinio miesto dujotiekio vamzdžiai. Ta „skola“ dujų ūkiui grąžinta vėliau kitu būdu. Antrąjį kartą gazifikuojant Klaipėdą, panašus darbo pobūdis – vamzdžiai, spaudimas juose – leido patirtį turintiems vandentiekininkams be didesnio vargo pradėti dirbti dujininkais.

„Kategoriškai draudžiu neteisėtai naudoti elektros energiją įvairiems šildymo prietaisams, kaip antai: elektrinėms plytelėms, elektriniams radiatoriams, vamzdžiams ir kitiems prietaisams; asmenys, kurie sulaužys šį įsakymą, bus patraukti teisminėn atsakomybėn už elektros energijos vagystę, o prietaisai bus konfiskuoti (...).“

„Mechaninių dirbtuvių šaltkalvį I. Dzikanovskį pervesti [dirbti] į dujų tinklą nuo 1961.04.06“

Pirmoji mama Pirmoji vandentiekio įmonės mama į darbą po motinystės atostogų grįžo po dviejų mėnesių.

„A. G. Serdiuckają išleisti motinystės atostogų nuo 1946.10.26 Pagrindas: medicininė pažyma.“ 1946.10.04

Sunki tiesioginio debeto pradžia Dabar populiarus atsiskaitymas už komunalines paslaugas tiesioginio debeto būdu pirmiausia buvo pradėtas naudoti įmonės viduje: tarnybiniuose butuose gyvenantys darbuotojai taip pat buvo paslaugų vartotojai. Pradžia, kaip įprasta, nebuvo lengva, todėl priemonės – ryžtingos.

„Vyr. buhalterę Šaulytę paskutinį kartą perspėju, kad jeigu rugsėjo mėnesį dar nebus atskaičiuota iš atlyginimų už butus ir elektrą, sumokėti ji privalės iš savo pinigų asmeniškai.“ (1946.09.24)

I. Iš įmonės archyvo

Moters diena Moters diena yra viena iš nedaugelio tarybų valdžios įvestų švenčių, kurios ir dabar daug kur neoficialiai švenčiamos iki šiol. Čia pirmasis jos paminėjimas įmonėje. Išvardytas sąrašas nepilnas, į jį neįtrauktos pagal laikinas darbo sutartis dirbusios moterys.

VANDUO TURI TEKĖTI

„Gavęs profsąjungos vietos komiteto prašymą skirti pašalpą mirusios Venskienės vaikams, kadangi jie liko visai vieni be pagalbos, įsakau: išmokėti komitetui iš direktoriaus fondo 200 rublių mirusios Venskienės vaikams išlaikyti, kol jie bus nukreipti į vaikų namus.“ (1955.05.17)

„Tarptautinės moters dienos, kovo 8-osios, proga skiriu, vietoje daiktinės dovanos, kiekvienai treste dirbančiai moteriai po 50 rublių sumą: (...)“ (1948 metai)

„Nutarta: Tarpininkauti administracijoje dėl 150 rublių pašalpos skyrimo Pockevičienei, kadangi ji dirba viena, jos atlyginimas [te]siekia 260 rublių per mėnesį. Penki vaikai, du moksleiviai; ir vaikai, kaip nustatyta [buities sąlygų] tyrimo aktu, netgi neturi ką valgyti. Tokiomis sąlygomis vaikai arba mirs badu, arba išaugs luošiais.“ (1955.03.04)

Darbuotojų vaikai Pokario metu šeimos buvo gausios, jose netrūkdavo mažų ir dažnai alkanų burnų. Administracija profesinės sąjungos teikimu vargingiausias šeimas kartais paremdavo. Bent nuo 1956-ųjų atsirado praktika ir apmokėti poilsinius kelialapius vaikams. Tokiuose įsakymuose ir profsąjungos protokoluose nurodytos vaikams skiriamos sumos rubliais vargiai dabar gali parodyti skaitytojui – daug tai ar mažai. Tad palyginimui po jų pateikiu ir kitą administracijos išlaidų straipsnį, vadų portretams pirkti, pagal profsąjungos sprendimo protokolą. Prašoma suma neįtikėtinai didelė, bet taip yra dokumente.

„Profsąjungos vietos komitetui nusprendus ir tarpininkaujant, [įsakau] iš direktoriaus fondo apmokėti po 144 rublius vaikų kelialapiams abonentų skyriaus kontrolieriams Sabatovskajai ir Pacevičiui.“ (1956.06.04)

„Svarstyta: Raudonajame kampelyje nėra pakankamo TSKP vadų portretų kiekio. Parduotuvėse portretų ne visada galima gauti, o [kaip tik] šiuo metu karinės prekybos parduotuvėje pardavinėja TSKP Prezidiumo portretus. Nutarta: Prašyti administracijos skirti 1386 rublių sumą TSKP Prezidiumo portretams įsigyti.“ (1956.09.13)

I. Iš įmonės archyvo

Dirbantys paaugliai Pagal įstatymus dirbti galėjo asmenys nuo 14 metų. Iki šešiolikos jiems buvo nustatyta 4 valandų darbo diena, nuo šešiolikos – 6 valandų. Tačiau pirmaisiais pokario metais darbas vandentiekio įmonėje, regis, nebuvo trokštamas jaunimo pasirinkimas.

„Kadangi vandentiekio tinklų darbininkui V. J. Kedžiui 1963.01.18 sukanka 16 metų, [įsakau] nustatyti jam 6 valandų darbo dieną.“

VANDUO TURI TEKĖTI

Reikšmingas ne tik atlyginimas Pateikiama profsąjungos protokolo dalis rodo jos sprendžiamų materialinių klausimų aprėptį – nuo buto skyrimo iki pašalpos. Skaitant reikia turėti galvoje, kad kooperatinio buto ar talonų kilimams skyrimas nereiškė, kad tas gėrybes darbuotojai gaus dykai. Profsąjungos sprendimas tik reiškė, kad šie žmonės gauna teisę už valstybinę kainą juos nusipirkti. Svarbiausiais klausimais – šiuo atveju, dėl buto skyrimo – dalyvaudavo įmonės vadovas ir jo nuomonė buvo lemiama. Kita vertus, viešas tokių svarbių klausimų aptarimas ribojo galimybę vadovui skirstyti butus šališkai.

„Draugui Mochovui kaip šaltkalviui meistrui vandentiekis pavedė mokyti 16-osios profesinės technikos mokyklos moksleivių grupę. Šią grupę po mokyklos baigimo drg. Mochovas privalėjo įdarbinti vandentiekyje. [Bet] į šį svarbų reikalą drg. Mochovas numojo ranka, todėl visa ruoštoji grupė, išskyrus 4 žmones, išsivažinėjo nežinoma kryptimi. Už šiame reikale parodytą neatsakingumą [įsakau] drg. Mochovą atleisti.“ [1947.07.16]

I. Iš įmonės archyvo

VANDUO TURI TEKĖTI

Privatumo ribos Darbuotojo privatumo ribos buvo siauros. Administracija ir profsąjunga turėjo teisę kontroliuoti reikšmingas žmogaus asmeninio gyvenimo sritis. Iš 1967.09.08 protokolo matome: natūralu, kad suaugęs žmogus gyvena su tėvais; natūralu, kad motina kreipiasi ne į teismą, o į profsąjungą; natūralu, kad žmogus gali būti gydomas priverstinai; natūralu, kad apie jį gali būti „renkama medžiaga“.

Raštų kontrolė Valdžia kontroliavo, kad nebūtų rašomi antitarybiniai tekstai. Tokia veikla buvo baudžiama pagal žinomą 58-ąjį („kontrrevoliucinė veikla“) Baudžiamojo kodekso straipsnį. Rašomąja mašinėle buvo galima iš karto atspausdinti po keletą teksto egzempliorių. Todėl rašomųjų mašinėlių naudojimas buvo prižiūrimas. Kadangi kiekviena mašinėlė spausdino šiek tiek savaip, jų šrifto pavyzdžiai buvo centralizuotai saugomi, kad, reikalui esant, būtų galima nustatyti, kokia mašinėle atspausdintas tekstas. Tarybinės epochos pabaigoje rašomųjų mašinėlių naudojimo kontrolė silpnėjo, jas galėjo įsigyti ir privatūs asmenys.

I. Iš įmonės archyvo

„Rašomoji mašinėlė nuo 1949.09.01 darbo metu turi būti pas kadrų skyriaus viršininkę, kuri privalo tikrinti visus dokumentus, spausdinamus mašinėle. Pasibaigus darbo dienai, mašinėlę privalu uždaryti į seifą. Drg. Žgutova atsako už dokumentų apsaugą, drg. Zujeva atsako už rašomosios mašinėlės apsaugą.“

VANDUO TURI TEKĖTI

Ryšiai su visuomene Ankstyviausias archyve saugomas dokumentas, kalbantis apie visuomenės informavimą, datuojamas tik 1951 metais. O poreikis išmokyti naujuosius klaipėdiečius rūpintis savo namo vandens tinklais atsirado iškart po karo. Ypač sunki miestui buvo šalta 1946–1947 m. žiema, kai daug kur susproginėjo neprižiūrėti, neapšiltinti vamzdžiai ir įvadai. Pateikiamas dokumentas, beje, įdomus ir tuo, kad paprasto, kaip matyti iš įsakymo turinio, skelbimo laikraštyje tekstą pavesta ruošti aštuonių žmonių komisijai. Kolektyvinė atsakomybė – charakteringas tos epochos bruožas. Darbo kokybės kriterijai dažnai būdavo neaiškūs, tad darbas už komisijos skydo leisdavo išvengti asmeninių nemalonumų. Toks sprendimo rengimo formatas tikdavo ir vadovui: reikalams pasisukus kreivai, jis turėdavo galimybę skėsčioti rankomis – esą net kolektyvinė komisijos išmintis tegalėjo pasiūlyti tik tokį, pasirodo, blogą sprendimą. Laikraščio steigėjai buvo merija ir komunistų partija, jis buvo suvokiamas kaip tegu savita, bet irgi valdžios įstaiga. Įmonės darbuotojai, nepatenkinti administracija ar kolegomis, patys kartais ieškodavo teisybės spaudoje. Nuo 7-ojo dešimtmečio profesinė sąjunga, svarstydama tokius į viešumą patekusius konfliktus, kartais į posėdį kviesdavo ir laikraščio atstovą.

„Komisijai [įsakau] paruošti skelbimo projektą ir atspausdinti [jį] laikraštyje. Įpareigoti tiekimo viršininką Domšenko pateikti užsakymą spaustuvei atspausdinti skelbimo tekstą laikraščiuose „Sovetskaja Klaipeda“ ir „Tarybinė Klaipėda“ ne mažiau kaip 2000 egzempliorių [tiražu]. Darbą atlikti nuo 1951.09.15 iki 1951.10.01.“

Tarybinė lietuvių kalba Tais nedažnais pirmaisais pokario dešimtmečio atvejais, kai raštuose vartota lietuvių kalba, ji labiau panašėjo į pažodinį vertimą iš kanceliarinės rusų kalbos. 1960.06.29

I. Iš įmonės archyvo

VANDUO TURI TEKĖTI

Draugiškasis teismas Kartais administracija nusižengusio darbuotojo bylą perduodavo svarstyti jo bendradarbiams. Tokia draugiškojo teismo institucija išliko iki tarybinio režimo pabaigos. Čia pirmasis jo paminėjimas.

„Sargą (...) už darbo disciplinos pažeidimą draugiškojo teismo sprendimu nuo 1952.06.19 atleisti iš darbo.“

Sienlaikraštis Vidinę įmonės komunikaciją užtikrindavo ne tik oficiali skelbimų lenta, bet ir neperiodiškai leidžiamas sienlaikraštis. Tokie leidiniai ne visada pasižymėdavo saiku, skoniu, taktu ir objektyvumu – nelygu kas rašė. Ar piešė – kartais būdavo piešiamos ir karikatūros. Pateikiamas dokumentas archyve atsirado todėl, kad sienlaikraščio herojus kategoriškai nesutiko su tuo, kaip jis buvo aprašytas. Tai pirmasis įmonės sienlaikraščio paminėjimo raštuose atvejis.

„Siurblių stoties viršininkas Sirputis pateikė skundą, kad sienlaikraštyje įdėtas neteisingas straipsnis apie jo darbą. Sirpučio [pateiktų] faktų tikrumui patikrinti, liudininkų ir bendradarbių parodymams aktuoti įsakau: sudaryti komisiją, pirmininkas drg. Marčenko, nariai Techninio skyriaus viršininkė Zujeva, komjaunimo organizacijos sekretorius E. Kėkštas.“

Pirmoji garbės lenta Geri darbuotojai būdavo moraliai skatinami – jų portretai pakabinami garbės lentoje. Galime būti dėkingi tuometiniam įmonės valdytojui už jo pomėgį bet kuria proga kurti komisijas, kadangi dabar žinome pirmosios vandentiekio garbės lentos atsiradimo datą. Garbės lentos išliko iki pat tarybinės epochos pabaigos.

„Garbės lentos apipavidalinimo darbams priimti įsakau sudaryti komisiją: komisijos pirmininkas vyr. inžinierius Tupureins, nariai K. Jurgutis, Mickevičius ir artelės „Pergalė“ atstovas.“

1950.05.13

I. Iš įmonės archyvo

Besimokantiems – atostogos Valstybės nuostata buvo sudaryti sąlygas dirbantiems žmonėms įgyti išsilavinimą. Po karo išsilavinusių žmonių itin trūko. Verta pastebėti, kad ši moteris atsakingą buhalterės darbą dirbo dar neturėdama bendrojo vidurinio išsilavinimo.

„Buhalterei Rūtai Kėkštaitei suteikti 20 darbo dienų atostogas egzaminams laikyti (...)

VANDUO TURI TEKĖTI

„Remdamasis 1953.12.28 komisijos aktu, įsakau: mašinistams Eidukui, Kazlauskui, Arlauskiui, Skropskiui, Vasyliui, praėjusiems kvalifikacijos kėlimo kursus pagal programą ir išlaikiusiems egzaminus ketvertais (Eidukas – 5), palikti 7 kategoriją. Mašinistams Dalgiui, Valančiui, Jurgučiui, neišlaikiusiems egzamino, sumažinti kategoriją iki 4, duoti laiko perlaikyti įskaitas ir perspėti, kad negavus techninio minimumo įskaitų iki 1954.02.01, bus nušalinti nuo darbo (...)

Dirbantiesiems – kurortai Nuo 1956-ųjų darbuotojai ėmė vis dažniau važiuoti ilsėtis ar gydytis kuriame nors Lietuvos kurorte. Valytojos atlyginimas mažas, tad akivaizdu, kad dokumente minimo gydymo kurso kaina neturėjo būti tiems laikams didelė. Vėlesniais dešimtmečiais lengvatinių poilsinių ir gydymosi kelialapių, skirstomų įmonės profesinės sąjungos, darbuotojams buvo duodama nuolat ir daug.

„Valytojai J. Karpackienei gydymuisi Birštono kurorte suteikti neapmokamas 12 dienų atostogas nuo 1961.03.01.“

Profesinės varžybos. Nuotrauka iš įmonės fotoarchyvo, vėlyvasis tarybinis laikotarpis, nedatuota.

Profesinės kvalifikacijos kėlimas Pirmaisiais metais vertinant techninę kvalifikaciją, regis, buvo daug subjektyvumo ir atsitiktinumo. Aukščiausiąją kategoriją gaudavo neturintys tos srities darbo patirties darbuotojai. Pristatomas dokumentas yra pirmasis atspindintis sistemingą, rimtą rūpestį darbuotojų profesine kvalifikacija. Nuo to laiko tai tapo norma. (Vertinimo sistema čia – penkiabalė.)

I. Iš įmonės archyvo

Vandentiekininkų bendradarbiavimo pradžia Lietuvos vandentiekininkus dabar telkia asociacija, kuri skatina pažangios darbo patirties sklaidą. Bendradarbiauti įmonių specialistai pradėjo kažkada nuo mažų ir nesisteminių žingsnelių. Čia pirmasis paminėjimas apie tokią tikslinę kelionę.

„Normuotoją G. V. Zujevą komandiruoju į Vilnių ir Kauną dėl normavimo, darbo paskyrų apiforminimo ir susipažinti su trestų darbu nuo 1949.09.04 iki 1949.09.10.“

II. GYvoji istorija

Pasirinkę vandentiekį kaip likimą Nedaug galime žinoti apie žmones, dirbusius pirmąjį Klaipėdos vandentiekio gyvavimo penkiasdešimtmetį, iki II pasaulinio karo pabaigos. Galima numatyti tik, kad jų kvalifikacija ir darbo etika atitiko to meto Europos lygį. Nuo 1945-ųjų, su retomis išimtimis, vandentiekyje dirbo kitokį profesinį ir kultūrinį užnugarį turintys žmonės. Pirmaisiais atkurto jau tarybinės Klaipėdos vandentiekio metais buvo itin didelė darbuotojų kaita. Daug ką sako jau tai, kad per ketverius metus pasikeitė keturi įmonės vadovai. Žemesnių grandžių personalo kaita taip pat buvo didelė. Darbas sunkus ir atsakingas, menkai atlyginamas. Mechanizacijos beveik nebuvo. Beje, jeigu ir būtų buvusi – kas su tiems laikams modernia technika būtų pajėgęs dirbti? Žmonių išsilavinimo lygis buvo labai kuklus. Didelė dalis su mechanizmais dirbusiųjų buvo tiesiog praktikai, įgūdžius įgiję dirbdami, bandymų ir klaidų metodu. Maždaug dabartinį kolegijos bakalauro techninį išsilavinimą turėjo toli gražu ir ne kiekvienas padalinio vadovas. Tinklų tarnybai vadovavo buvęs profesionalus kariškis, iki vandentiekio dar dirbęs ir kino mechaniku... Po gero dešimtmečio į vandentiekį atėjo nauja inžinierių karta, mokslus baigusi jau tarybinėje Lietuvoje. Lygia greta su personalo kvalifikacijos kilimu vyko ir įmonės techninis modernizavimas. Septintajame–aštuntajame praėjusiojo amžiaus dešimtmetyje susiformavo tiems laikams profesionaliai pajėgus ir motyvuotas įmonės kolektyvas. Nors atlyginimai, palyginus, liko maži, tai žymia dalimi kompensuodavo socialinis paketas. Per įmonę būdavo gaunami butai, kolektyvinių sodų sklypai, paskyros mašinoms, kitos skirstomosios gėrybės. Iš tų laikų įmonėje įvairiose pareigybėse dar dirba nemažai žmonių. Nesusigundę naujai atsivėrusiomis viliojančiomis privataus verslo galimybėms, tie išmanantys ir patikimi žmonės yra tuo pačiu ir vertybinis kolektyvo stuburas. Į juos lygiuojamasi, jų nuomonė ir jų požiūris yra svarbūs jaunesniesiems kolegoms. Jie saugo ir tęsia tradiciją. Paskutinįjį kartą didesnė kadrų kaita buvo apie 2005–2007 metus. Ekonominio bumo laiku ne vienas profesionalas neatsispyrė didesnio atlyginimo vilionėms ir paliko įmonę. Darbas vandentiekyje labiausiai yra tinkamas nesiblaškantiems, pastoviems ir ilgam savo ateitį planuojantiems žmonėms. Dabartiniai vadovai beveik visi savo karjerą įmonėje pradėjo nuo kuklaus laiptelio. Kėlė kvalifikaciją, įrodė savo patikimumą ir kompetenciją, nuosekliai ruošėsi prisiimti didesnę atsakomybę. Šioje knygos dalyje pristatomos trumpos asmeninės istorijos neturi tikslo pateikti plačią veteranų atsiminimų panoramą. Užduotis kuklesnė: greta svarbių ir reikšmingų gamybinių ir archyvinių faktų suteikti įmonės istorijai ir žmogiškąjį matmenį. Nes įmonė – tai pirmiausia jos žmonės. 80

„Dangčių vagysčių tada nebūdavo“

Steponas Almonas 1975-05-26 pradėjo dirbti vandentiekio tinklų skyriaus vyresniuoju inžinieriumi. 1983-01-03 perkeltas į vandentiekio tinklų eksploatavimo baro viršininko pareigas. 1997-12-01 perkeltas dirbti į vandentiekio tinklų tarnybos vadovo pareigas.

„Draugiški teismai būdavo reikalingi, kad partijai ir direktoriui nekvaršintų galvos smulkiais, dažnai šeimyniniais kivirčais. Ir pats buvau to draugiško teismo narys, ir jo pirmininkas. Būdavo, žmona įmonės valdžiai skundžiasi, kad vyras per pietų pertrauką grįžo, sumušė ją ir vėl išėjo į darbą. Tokios bylos paprastai ten ir būdavo nusiunčiamos“, – pasakojo Steponas Almonas. Draugiškojo teismo pirmininko pareiga buvo ir tikrinti, ar darbuotojas tikrai gyvena ten, kur yra priregistruotas – pastarasis dalykas buvo susijęs su butų skyrimu: žiūrėta, ar žmogus apgaulingai nevaizduoja gyvenantis blogesnėmis sąlygomis. Steponas Almonas aštriąją gyvenimo pusę žino nuo mažens. Šešiolikos metų, 1964-aisiais, pabėgo iš kolūkio Notėnuose, Skuodo rajone, į Klaipėdą. Nors kolūkis siuntė raštus siekdamas susigrąžinti savo darbininką, paauglys baigė mokytis suvirintojo amato ir išliko Klaipėdoje. Į vandentiekio įmonę atėjo jau subrendęs specialistas iš Vakarų laivų remonto gamyklos. Buitinius darbuotojų reikalus sprendė profesinė sąjunga. Ji skirstė svarbiausius dalykus: butus, leidimą nustatyta kaina nusipirkti automobilį. Steponas Almonas tomis plačiomis gero ir visuomeniško darbuotojo galimybėmis nesinaudojo – butą gavo dar iš ankstesnės darbovietės, savo „Žigulį“ pirko privačiai Mažeikių turguje. „Atsimenu, iš profsąjungos esu gavęs leidimą nusipirkti lygintuvą“, – kaip kuriozą prisimena vandentiekio tinklų tarnybos vadovas. Tokie svarbesni sprendimai tikrovėje buvo priimami vadovybės kolektyviai: administracija, profsąjunga, komunistų organizacija spręsdavo pasitardamos. „Visą laiką reikėjo nujausti šeimininko valią“, – taip veteranas apibūdina tuometinį reikalų tvarkymo būdą. O paskutinius keliolika tarybų valdžios metų vandentiekininkų aprūpinimas butais buvo palyginti neblogas. Jauni specialistai gaudavo bendrabutį, buvo tarnybiniai butai

II. GYVOJI ISTORIJA

Mamos pėdomis Debreceno, Poilsio gatvėse. Išvažiavus valymo įrenginius stačiusiems lenkų statybininkams, vandentiekininkams buvo skirtas namas Budelkiemio gatvėje, kur gyveno lenkai. Neidealizuodamas anų laikų, Steponas Almonas mato ir naujas bėdas, atsiradusias pasikeitus santvarkai. Jo ūkyje tai – metalo vagystės. Prasidėjo, atrodo, apie 1997-uosius. Iš pradžių vogė kanalizacijos groteles. Jos nėra labai sunkios, patogiai nuimamos. Vėliau imta vogti kanalizacijos dangčius. Kai policija ėmė griežčiau kontroliuoti metalo supirktuves, vagys išmoko sudaužyti dangčius ir pardavinėdavo jau tokias duženas. „Ne tik nuostolis įmonei, bet ir pavojus žmonėms, juk lieka atvira skylė“, – išgyvena dėl to tarnybos vadovas. Pernai Klaipėdos LEZ teritorijoje iš karto buvo pavogta 20 kanalizacijos dangčių. Stepono Almono tarnyba atsako už vandentiekio avarijų likvidavimą. Darbuotojai – patikimi ir išmanantys savo darbą, dirba greitai ir kokybiškai. Didesnių ar mažesnių avarijų būna kasdien, tai darbo rutina. Todėl atmintin jam per beveik keturis dešimtmečius yra įstrigę tie reti atvejai, kai avarijos likvidavimas nebuvo sklandus. „Dėl technologijos nesilaikymo likviduojant avariją „Rasos“ skalbykloje buvo sugadintas visas drabužių pilnas būgnas, 200 kilogramų. Pieno kombinate kartą vietoje pieno „kava“ pagaminta. Vėluojant likviduoti avariją miesto ligoninėje, prie dializės aparato prijungtus aštuonis žmones vežimėliais daktarai lakdino į Jūrininkų ligoninę. Tokie atvejai ilgam įstringa atmintin.“

Irena Getautienė 1980-08-01 pradėjo dirbti laboratorijoje inžiniere-chemike. 1987-01-01 laikinai perkelta dirbti geriamojo vandens laboratorijos viršininke. 1987-12-01 perkelta dirbti geriamojo vandens laboratorijos vedančiąja inžiniere. 1991-06-01 paskirta geriamojo vandens laboratorijos vedėja.

Nėra reta, kad vandentiekio įmonėje po tėvų pradėtų dirbti jų vaikai. Tačiau Irenos Getautienės atvejis ypatingas tuo, kad ji užima tas pačias pareigas, kaip kažkada jos mama Chionija Varnienė. Dar mokydamasi mokykloje, nuo 1973-ųjų Irena vasaromis padirbėdavo mamos vadovaujamoje laboratorijoje bandinių ėmėja. Tuo metu įmonėje dirbo 4 kvalifikuotos chemikės, dvi laborantės ir bandinius pristatanti darbuotoja. Laboratorija tyrė tiek geriamąjį vandenį, tiek nuotekas, šios funkcijos buvo atskirtos tik 1979-aisiais. Su darbo apimtimi tokia grupė susitvarkydavo: tada reikėjo kontroliuoti mažiau taškų, kokybę tyrė tik pagal 10–12 parametrų (palyginimui – dabar apie 60), leistinos ribos buvo didesnės. Baigusi Vilniaus universitetą Irena ir grįžo čia, o po keleto metų perėmė iš mamos Geriamojo vandens laboratorijos vedėjos pareigas. Pirmasis rimtas jaunosios vedėjos išbandymas įvyko 1988-aisiais. „Ryte paskambino direktorius Kastytis Tuminas: „Ruoškis, važiuojame į Vykdomąjį.“ Klaipėdoje buvo dizenterijos protrūkis. Susirgo du trys tūkstančiai žmonių. Į meriją sukvietė prekybininkus, maisto pramonės įmonių specialistus – valdžia ieškojo infekcijos šaltinio. Man įstrigo, kokiais dideliais ponais jautėsi maistininkai – mėsos, pieno kombinatų atstovai. Tuo metu kokybiško ir skanaus maisto trūko, tad jo gamintojai turėjo didelę galią. Atsimenu, Pieno kombinate pasitarime mums sakė: „Mes jūsų vandeniu butelius plauname, tai turbūt dėl to ta dizenterija.“ Aš nutylėjau, užtat mūsų vairuotojas nepasimetė: „Tai jūs mūsų blogu vandeniu neskieskite savo gerojo pieno.“ Infekcijos šaltinį tada išsiaiškino tik po gero mėnesio, tai buvo Kretingos pieninė. Klaipėdoje vandens kokybė yra gera. Pasak laboratorijos vedėjos, dabar, įmonei perėmus rajone esančius gręžinius, vandens bokštus, tinklus, dar reikia iki miesto standartų sutvarkyti tą vandens ūkį, kad visi rajono gyventojai galėtų gerti klaipėdietiškos kokybės vandenį. 83

VANDUO TURI TEKĖTI

Ir varge, ir džiaugsme Daugelis Klaipėdos įmonių darbuotojų vaikams pirkdavo naujametines dovanėles, tai ir vandentiekio profsąjunga nebuvo išimtis. Įmonė skatino šeimų sporto šventes, bendras su vaikais išvykas. Tad bendradarbiai būdavo greta žmogaus ir varge, ir džiaugsme. Vytautas Lupeika Įmonėje dirbo nuo 1976 metų, dabar pensininkas.

Vėlyvuoju tarybiniu periodu vandentiekio įmonėje dirbęs Vytautas Lupeika prisimena jos dalyvavimą svarbiausiuose darbuotojų asmeninio gyvenimo įvykiuose. „Vaiko gimimas, darbuotojo vestuvės ar mirtis – visa tai buvo ir darbovietės rūpestis. Velionio artimiesiems paprašius, įmonė skirdavo transportą, nupirkdavo karstą arba skirdavo piniginę paramą (tai buvo numatyta ir kolektyvinėje sutartyje). Kartais būdavo čia ir šarvojama – kur dabar yra rekonstruotas stiklinis klientų priėmimo skyrius. Vainikai būdavo bet kuriuo atveju bent trys: nuo administracijos, profsąjungos, skyriaus, kuriame darbuotojas dirbo.“ Bet ne visada velionio artimieji norėdavo jį šarvoti įmonėje. Vytautas Lupeika prisimena dviejų žuvusių – užtroškusių tinkluose – bendradarbių laidotuves. Artimiesiems turbūt pašarvojimas įmonėje būtų per skaudžiai priminęs nelaimę, tad atsisveikinimas vyko kitur. Ypatingą pėdsaką įmonės istorijoje palikusius darbuotojus ir pagerbdavo ypatingai. Ignas Kazlauskas mirė jau keletą metų būdamas pensijoje. Laidotuvių kortežas iš Mažojo Kaimelio vežė karstą į Joniškės kapines pro I vandenvietę. Ten stabtelėjo, bendradarbiai pagerbė velionį tylos minute. Jauniesiems vestuvių proga paprastai profesinė sąjunga skirdavo leidimą nusipirkti buities prietaisą – dulkių siurblį, šaldytuvą, televizorių, o darbo kolegos dažniausiai tam prietaisui pirkti ir susidėdavo pinigų. Būdavo švenčiami ir gimtadieniai. Saikingose vaišėse vartotas ir alkoholis. Jo kiekis ir rūšis įvairuodavo, nelygu, koks to padalinio paprotys. Pats Vytautas Lupeika prisimena, kad 2-oje vandenvietėje, kur pats dirbo, buvo mišrus kolektyvas, daug moterų. Tad be įprasto Alytaus šampano paragaudavo tuo metu geresniu laikyto Anykščių gamybos vyno. Saikingai, prisimena veteranas, pradėdavo darbui baigiantis ir pratęsdavo į vakarą.

Šeimų sporto šventė įmonės salėje, 1988 m.

Rengėsi karui, bet sodino sodus

Zita Stasė Ablingienė 1974-08-05 pradėjo eiti vandentiekio stočių ceche inžinierės-technologės pareigas. 2005-05-16 perkelta dirbti į vyriausiojo vandenruošos technologo tarnybą inžinierės-technologės pareigas. 2006-04-10 perkelta dirbti 1-os vandenvietės vadove.

Įmonės komunistų partijos sekretorius Žukovas, atsargos kariškis, buvo atsakingas ir už civilinę saugą. Tada tokia sauga buvo suvokiama kaip parengtis branduolinio karo atvejui. Pirmosios vandenvietės viršininkė Zita Stasė Ablingienė prisimena, jog pasirengimo tokiam karui mokymai vykdavo reguliariai. „Pavojaus atveju mus būtų išvežę į kaimą greta Rietavo, prie kelio į Šilalę. Per pratybas mus nuvežė, parodė vietinių žmonių namus: čia apsistos tas, čia šitas. Pačioje įmonėje taip pat buvo slėptuvės, dviejų tipų: ukrytije, paprastesnio tipo, ir ubežišče, kapitaliai įrengta, hermetizuota, su valomu oru ir vandeniu. Jose būdavo ir sauso maisto daviniai tokiam atvejui.“ Vandentiekio objektai išsklaidyti po visą miestą, tad ir slėptuvių buvo keletas. Pirmojoje vandenvietėje iš pradžių tam buvo skirta paprastesnė slėptuvė, dar vokiečių karo metais įrengta. 1977-aisiais jau įrengta kapitali slėptuvė. Antrosios vandenvietės slėptuvėje galėjo tilpti 50 žmonių, buvo net salė. Slėptuvių patalpos buvo ir III vandenvietėje, ir 6-ojoje nuotekų siurblinėje. Tačiau žmonės ruošėsi ne mirčiai, o gyvenimui – ilgam ir prasmingam gyvenimui. Paskutiniaisiais tarybų valdžios dešimtmečiais buvo įprasta įmonių darbuotojams dalinti kolektyvinius sodus. Vandentiekininkams sodai buvo paskirti Kiškėnuose, ir dabar daug kas iš darbuotojų ar pensininkų juos ten turi. Tokia pačia tvarka darbuotojai būdavo aprūpinami ir garažais asmeniniams automobiliams: vandentiekio įmonė savo žmonėms, šiems sumokėjus nustatytą kainą, pastatė garažus Šilutės plente ir prie gamybinio vandentiekio. Na, o tie, kuriems žemės ūkis nepatiko, nuo jo vis tiek pabėgti negalėdavo. „Įmonė globojo Aleksandravo kolūkį Plungės rajone. Esu ir aš važiavusi ten padėti nuimti derlių“, – prisimena Zita Stasė Ablingienė.

E. vanduo Dangeras Aleksandrovas 1998-06-01 pradėjo eiti vandens paruošimo departamento priežiūros planavimo grupės vadovo pareigas. 2000-01-01 perkeltas į finansų departamento realizacijos tarnybos apskaitos ir sutarčių skyriaus specialisto pareigas. 2002-04-01 perkeltas dirbti finansų departamento realizacijos skyriaus viršininko pavaduotoju. 2005-05-16 paskirtas pardavimų departamento direktoriumi.

Dangeras Aleksandrovas į vandentiekį atėjo dirbti iš kompiuterių įmonės. „Atėjęs radau vieną kompiuterį trims darbuotojams. Juo naudodavosi tik kaip rašomąja mašinėle. Tais laikais beveik visi šiuo požiūriu buvo labai konservatyvūs. Aš buvau raštingas, tai man vis nešdavo ir pašalinius darbus – netrukus pamačiau, kad jau savo darbų nebespėju daryti. Tada, taupydamas laiką, kolegas apmokiau dirbti bent su paprasčiausiomis programomis, tokiomis kaip „Excel“. Pabandė, patiko, įsitraukė – atsirado noras mokytis ir tobulėti, kad pagreitėtų darbas. Apie 2000-uosius įvyko lūžis, kompiuteriu jau dirbo visi abonentais besirūpinę darbuotojai, kiekvienas turėjo po savo kompiuterį ir mokėjo juo naudotis. Lygia greta vyko ir gamybinių procesų kompiuterizacija. Didžiulį postūmį skaitmeninių technologijų diegimui davė Algirdas Špučys, puikus savo srities profesionalas. Jo, taip pat ir IT vadovo Rolando Paulausko dėka per labai trumpą laiką mes tapome vieni iš lyderių šioje srityje tarp vandentiekio įmonių. Daugelį dalykų mes apskritai įdiegėme pirmieji, iš mūsų mokėsi kolegos.“ Progreso žingsniai kartais būdavo klampūs. Konservatyvesni įmonės darbuotojai ne iš karto priėmė atlyginimo mokėjimo per banko korteles būdą. Vieniems nepatiko, kad žmona gali pamatyti atlyginimo dydį, o kiti tiesiog nepasikliovė plastikine pinigine, kurioje negali apčiuopti banknotų. „Tuo metu apskritai buvo daug gandų, prietarų, susijusių su naujosiomis technologijomis. Pavyzdžiui, vienas meistras, kuriam buvo išduotas mobilusis įmonės telefonas, juo neatsiliepdavo. Nešiodavosi su savimi portfelyje, bet neatsiliepdavo. Mat jam kažkas buvo pasakęs, kad už kiekvieną atsiliepimą iš jo sąskaitos bus nurašyti pinigai. Tik pamatęs, kad kitiems nieko panašaus nenutinka, žmogus įsidrąsino naudotis aparatu.“

Ginčų neieško, nuo ginčo nebėga

Timofej Muravjov 1981-06-22 pradėjo dirbti įrenginių remonto ceche inžinieriumi-technologu. 1998-06-01 perkeltas dirbti nuotekų valymo įrenginių inžinieriumi-mechaniku. 2002-09-26 paskirtas į siurblinių tarnybos vadovo pareigas. 2002-12-02 perkeltas dirbti nuotekų valyklos inžinieriumi-mechaniku. 2005-05-12 pradėjo eiti nuotekų valyklos viršininko pareigas.

Timofejus Muravjovas su vandentiekio įmone susipažino dar prieš pradėdamas dirbti. Tėvas Jevdokimas Jeremejevičius sportišką sūnų pasiimdavo į vandentiekininkų sąskrydžius bėgti kroso su Klaipėdos komanda. Po tarnybos armijoje Timofejus ir atėjo dirbti į mechanines dirbtuves. „Ilgai dirbu, tai galiu lyginti atsarginių dalių įsigijimo tvarką. Ji keitėsi. Tarybiniais laikais buvo siekiama viską, ko tik gali prireikti, turėti sandėlyje. Po to buvo trumpas laisvės metas, kai centralizuoto tiekimo sistema subyrėjo ir reikėjo pirkti rinkoje, pagal paprastą ir patogią tvarką. Po to vėl tvarka sugriežtėjo. Yra tada buvę, kad 50 centų vertės žarnos apkabą teko pirkti dvi savaites.“ Nuo praėjusio amžiaus nuotekų valykloje dirbantis Timofejus dalyvavo ir jos rekonstrukcijoje: „Statybininkams kas – yra projektuotojų brėžinys, pagal jį ir daro. O mums juk reikės ten dirbti. Todėl kišomės į procesą. Daugybę smulkių patobulinimų, racionalių pakeitimų įgyvendinant projektą pasiūlėme. Iš rimtesnių pakeitimų, tai mūsų prašymu kitaip nei projekte sumontavo telferius.“ Jau šešti metai Timofejus Muravjovas yra įmonės profesinės sąjungos vadovas. Dabartinė, skirtingai nei seniau buvusioji, gėrybių neskirsto, į šeimyninį darbuotojų gyvenimą nesikiša. Daro tai, kas yra profesinių sąjungų funkcija visame pasaulyje: atstovauja savo nariams sprendžiant nesutarimus su įmonės administracija. Ir tuos nesutarimus Timofejus, išaugintas sentikių kultūrinėmis tradicijomis, siekia spręsti teisingai: nedangstydamas nusižengėlio, bet ir nelenkdamas sprando prieš administraciją. Profsąjungos atstovas dalyvauja ir komisijoje, kuri alkoholio matuokliu – gyvenime juk visko pasitaiko – ginčytinais atvejais tikrina darbuotojus. Daugiau Muravjovų tarp vandentiekininkų jei ir atsiras, tai, matyt, tik užaugus dar vienai kartai. Timofejaus dukra Kristina pasirinko psichologijos specialybę. Ji, žinoma, ir kaip menininkė: su draugų grupe Kristina prieš porą metų Klaipėdoje sukūrė ir pastatė roko operą „Eglė žalčių karalienė“. 88

Matantis tris metrus po žeme

Vidmantas Smilingis 1985-08-01 pradėjo eiti 3-čioje vandenvietėje meistro pareigas. 1987-12-01 perkeltas dirbti vandentiekio tinklų tarnybos meistru. 1997-12-01 perkeltas dirbti vandentiekio tinklų tarnybos pamainos meistru.

...Žiema, naktis. Sniego iki juosmens... Į avarijos vietą atvykusi brigada kompiuteryje pasižiūri tinklų schemą. Prireikus pasinaudoja ir metalo ieškikliu, kad nereikėtų nukasti didelio sniego ploto ieškant tikslios sklendės vietos. Užsukus vandenį darbo imasi ekskavatorininkas. Dabar dirbama su nedideliu itališku ekskavatoriumi. Prasikasus avarijos vietoje arti vamzdžio, į pagalbą ateina patyręs darbininkas, stovintis prie duobės ir rodantis, kiek dar galima kasti, kol jau teks pradėti dirbti rankomis – tinklai kartais būna ir giliau nei 3 metrai, todėl ekskavatorininkas duobės dugno nemato, dirba tik pagal nuorodas. Geras ekskavatorininkas yra toks tikslus, kad, pasak avarinės brigados meistro Vidmanto Smilingio, kaušu gali uždaryti pradarytą degtukų dėžutę ant žemės, jos nesutraiškydamas. Jeigu žemė įšalusi, ekskavatorius vietoje kaušo gali naudoti ir plaktuką, kuris išdaužo įšalusį gruntą – o būna iki metro, – kol bus galima dirbti kaušu. Atidengus avarijos vietą, darbo imasi vamzdynų montuotojai. Darbo vieta apšviečiama galingu prožektoriumi. Vidmanto Smilingio brigadoje trumpiausias darbininko stažas – dešimt metų. Visi patyrę ir išmanantys savo darbą, tad naudodami šiuolaikines medžiagas susitvarko pakankamai greitai. Darbininkas dabar jau nebegali būti tik geras praktikas, vien patirties neužtenka. Žmonės mokosi, išsilaiko aukštesnes vamzdynų montuotojų kategorijas, siekia kvalifikacijos dirbti su kompresoriumi, gauti kranų stropuotojų kategoriją. Prireikus jie gali pakeisti vienas kitą. Avarinė dirba visoje vandentiekio įmonei priklausančioje zonoje, nuo Girulių iki Priekulės. „Priekulėje tinklų schemos nėra tokios tikslios kaip Klaipėdoje, vien kompiuteriu negalima pasikliauti“, – darbo patirtimi remiasi Vidmantas Smilingis. Skirtingai elgiasi ir žmonės su greta dirbančiais specialistais. Atrodytų, visų bendras reikalas, kad kuo greičiau būtų sugrąžintas vandens tiekimas, bet... Yra tekę kviesti ir policiją dėl dirbti trukdančio agresyvaus jaunimo. Kartais būna vargo dėl palaidų 89

II. GYVOJI ISTORIJA

Pavojinga gamyba, nelengvi pasirinkimai šunų. Kartais tenka mandagiai atsisakyti kokio išgėrusio gyventojo pagalbos, kai šis veržiasi pamokyti avarininkus dirbti. „Bet paprastai žmonės labai draugiški. Jei šalta, neša arbatos termose, vaišina obuoliais. Žmonės tikrai yra geri“, – apibendrina avarinės brigados meistras. Vandentiekininkai – pirmieji gaisrininkų draugai. Nors gaisrininkams atstumą ir kryptį iki šulinių rodo informacinės lentelės, Vidmantui yra tekę lėkti padėti jiems atrasti šulinį. Pasirodo, gaisrinės mašina ratu buvo užvažiavusi ant dangčio... O šie blaškėsi aplinkui. Gyvenimas kartais yra ironiškas ir parodo, kad pernelyg tiksliai, centimetrų tikslumu, atvykti prie vandens, kaip anuo atveju, geriau nereikia.

Algimantas Jagnieškus 1979-11-15 pradėjo dirbti valymo įrenginių meistru. 1987-12-01 perkeltas į kanalizacijos stoties viršininko pareigas. 1997-12-01 paskirtas nuotekų departamento direktoriumi.

Nuotekos senojoje valykloje būdavo chloruojamos. Chloravimo pastate išdėliotos didelės talpyklos su suspaustu chloru, 10 atmosferų slėgio. Jos telferiu pakeliamos, atvežamos ir prijungiamos prie dozatoriaus. Ištuštėjusi talpykla pakeičiama pilna. Pavojinga gamyba, tad buvo ten ir nukenksminimo baseinėlis neutralizuoti chlorą praleidžiančią talpyklą. 1980-ųjų nutikimas: „Paskambino operatorius: prijungiant trūko žarna, praleidžia chlorą. Atlėkiau – iškart dujokaukę, spec. rūbus. Liepiau šaltkalviui ir operatoriui taip pat rengtis, pasitikrinti dujokaukes, ar sandarios, ir – pirmyn! Bet įėjęs pamačiau, kad likau vienas, kiti nesiveržė kartu. Vėliau, jau pradėjus dirbti, vienas pagaliau atėjo, pagelbėjo. Sutvarkėme, nukenksminome. O juk pavojinga aplinka: jau išėjęs brūkštelėjau per darbo rūbų kišką – medžiaga taip ir nutrupėjo nuo kojų. Ir plaukai nusibraukė nuo odos. Iš to įvykio ilgam atminimui liko neplatus, bet ilgas, poros šimtų metrų, mirusių eglaičių ruožas ten, kur praėjo chloro dujos. Spygliai nutrupėjo, žaliuojančiame miške eglių skeletai tik liko. Jaunas, karštas tada buvau. Antri darbo metai įmonėje, dirbau pamainos meistru, pirma veikdavau, po to galvodavau. O juk rizikavau ne tik savimi, bet ir žmonėmis. Moraliniai pasirinkimai... Tas, kuris iš karto pabūgo, bet vėliau prisijungė, po to sakė: „Kaip jausčiausi, jeigu būtų tau ten kas nutikę.“ Tas trečiasis, kur neatėjo, klausi? Na, neprikaišiojau, gal nebent vyrai kada jį per dantį patraukdavo. Juk viskas gerai baigėsi. Kiti laikai, kitas supratimas. Nežinau, kaip elgčiausi dabar. Bet ir dabar vandentiekyje gamybos procesas – ne gėlyčių skabymas. Aukšta įtampa, slėgimas. Nelinkiu jokiam vadovui atsidurti tokioje situacijoje, kad reikėtų priiminėti panašius kaip tada man sprendimus.“

Didžiausio Klaipėdos draustinio šeimininkai Aidas Birgėla 1996-06-03 pradėjo dirbti energetinių įrenginių ceche elektromonteriu. 1997-03-01 perkeltas į šio cecho inžinieriaus pareigas. 2003-01-01 perkeltas dirbti į informacinių technologijų valdymo skyrių AVS vystymo inžinieriumi. 2005-05-16 perkeltas dirbti energetinės tarnybos vyriausiuoju energetiku. 2006-11-06 paskirtas vandenruošos departamento direktoriumi.

Trečioji vandenvietė dėl savo dydžio (apie 1 600 000 m²) ir griežto apsaugos režimo kartu yra ir didžiausias mieste gamtos draustinis. Tą gerai – „be papildomos agitacijos“, pasak Aido Birgėlos, – suvokia ir žvėreliai. Čia jauniklius paauginti atsiveda stirnos, čia kiškių karalystė. Nors teritorija aptverta, klaipėdiečiai grybautojai ir žvejai vis pasidaro sau landas. Jie tiki, kad jeigu aptverta ir saugoma – tai jau ten labai gerai turi būti, didesni grybai turi dygti, didesnės žuvys kibti. Tos landos vis užtaisomos ir vis pradraskomos iš naujo – įprasta nesibaigianti spynos ir visrakčio dvikova. Įmonė neturi galimybių tą teritoriją saugoti kaip kokią atominę elektrinę, tai tenka labiau pasikliauti klaipėdiečių sąmoningumu. O sąmoningumo dažnai pritrūksta. Ir vandenvietę nusiaubė metalo vagys. Tarybiniais laikais ji buvo apšviesta: įranga ir elektra nebuvo brangios, naktimis ten švietė žibintų eilės. Priekaištų Aidas Birgėla turi ne vagims – ko iš jų norėti, bet politikams. „Kai pirmą kartą mums pavogė apšvietimo kabelius, o jų buvo net 18 kilometrų, vienas svarbus miesto politikas griežtai pareikalavo apšvietimą nedelsiant sutvarkyti. Ir taip nelengvi laikai buvo įmonei. Atitraukę pinigus nuo svarbių vandenruošos darbų vėl nutiesėme kabelius. Atlaikė tik vieną sezoną – vėl išvogė.“ Dabar tas reiklus ne pagal protą politikas sėdi Vilniuje, aukštas pareigas užima. O apšvietimo stulpai be laidų liko kaip anų laikų paminklas. Aidas Birgėla vandenvietėje atgaivino pavasarines talkas. „Pasikeitus santvarkai visi bodėjomės talkomis, tuo metu vadintomis lenininėmis. Keletą metų jų nebuvo. Bet pamatėme, kad per metus mus tiesiog užverčia šiukšlėmis. Neapsikentę surengėme talką – ir visiems patiko. Prasmingai pabuvome gamtoje, padirbėjome, pabendravome. Dabar pavasarinė talka vandenvietėje vėl įprasta.“

Plungės vaikas Klaipėdoje

Žydrūnas Mašeckis 1999-05-20 pradėjo dirbti vandentiekio tinklų tarnyboje pamainos meistru. 2002-12-03 perkeltas dirbti siurblinių tarnybos vadovu.

„Kai pradėjau dirbti avarinėje tarnyboje, visiškai nepažinojau miesto. Gerai, kad mūsų vairuotojas buvo ilgai dirbęs taksistu, tai jo padedamas greitai susipažinau su Klaipėda.“ Žydrūnas Mašeckis ir dabar nėra klaipėdietis, nors savo ūkio geografiją ir problemas žino puikiai. Jis – toliausiai kasdien į darbą važinėjantis įmonės darbuotojas, net iš Plungės. Ten namai, ten mylima šeima – žmona ir trys vaikai. Ten baigta mokykla, gauti profesinio išsilavinimo pagrindai statybos technikume. Avarinėje dirbdamas Žydrūnas dalyvavo ir likviduojant didžiąją 2001-ųjų nuotekų spaudiminės linijos avariją. „Tokie įvykiai sutvirtina ne tik profesinius, bet ir žmogiškuosius ryšius. Visos tarnybos siuntė avarijai likviduoti pačius geriausius, patikimiausius žmones. Per dvi tokias paras žmogus atsiskleidžia geriau nei per metus ramaus darbo.“ Bet mėginimą kreipti kalbą į žygdarbius Žydrūnas Mašeckis atremia įprastu žemaičiui būdu – kai nesuprasi, ar kalba rimtai, ar tik šaiposi: „O kaipgi, buvo žygis, išgelbėjome tris moteris. Šeštojoje siurblinėje darbuotojos atsisakė leistis į grotų patalpą, nes ten šliaužiojančios gyvatės. Nusileidome su mūsų elektriku, jis išnešė ir paleido lauke tuos tris žalčius.“ Nemėgstantis kalbėti apie save, siurblinių tarnybos vadovas turi ką pasakyti apie savo ūkį. „Dabar periminėjame naujų kvartalų siurblinukes. Žinybinės siurblinės labai įvairios. Skirtinga technologija, darbo režimai. Karklės siurblinėje – dabar ją jau perėmėme – daug rūpesčių kildavo dėl netolygaus siurblinės darbo. Juk mieste yra iki 5 nuotekų kėlimo pakopų, reikia suderinti tolygų perpumpavimo darbą.“

VANDUO TURI TEKĖTI

Planavimas neturi trukdyti gamybai

Eglė Alonderienė 2001-09-24 Biudžeto skyriaus viršininkė. 2003-01-01 skyriaus pavadinimas pakeistas į Darbo ir ekonomikos skyrių. 2005-05-16 skyriaus pavadinimas pakeistas į Ekonomikos skyrių.

„Ekonomikoje, plačiąja prasme, yra labai daug humanitarinio turinio. Žmonių lūkesčiai, viltys, baimės veikia jų ekonominius sprendimus. Tuo ekonomisto specialybė ir yra ypatinga, kad jam negalima pamiršti ir tų jautrių, nors ir sunkiai apibrėžiamų dalykų.“ Greta tiesioginio savo darbo, vadovė keletą metų uostamiesčio aukštosiose mokyklose dėstė gamybos organizavimo procesų apskaitos programas. Dabar akademiniam darbui laiko nebelieka, ji tik kviečiama į diplomų gynimus. Daugiau laiko Eglė Alonderienė dabar skiria dailiesiems amatams. Bandė keramiką, išmoko austi. Štai tokia ji ir yra – rimta ekonomistė su grožio pajauta, mėgstanti tą grožį kurti savo rankomis.

Eglė Alonderienė ekonomistės specialybę po mokyklos pasirinko kartu su artimomis draugėmis įstojusi į Kauno technologijos universitetą. Į pirmąją vandentiekio įmonę, UAB „Šiaulių vandenys“, ji atėjo kaip studentė praktikantė. „Kaip tik buhalterijoje buvo laikas atiduoti balansą, o jis aritmetiškai nesuėjo. Naujokams sekasi – kaip tik aš radau tą klaidą. Tai avansu gavau pasitikėjimą.“ Gimtuosiuose Šiauliuose Eglė Alonderienė praėjo keletą karjeros laiptelių. Į Klaipėdą dirbti atvažiavo jau subrendusi vadovė. Paprašyta apibrėžti, koks turėtų būti geras įmonės ekonomistas, po trumpo pamąstymo ji tarė: „Ekonomikoje planavimas neturi trukdyti gamybai. Geras ekonomistas turi ne tik išmanyti skaičius, tačiau domėtis ir įmonės technologijomis, įrengimais. Jeigu žinai procesą, gali jį ir apskaičiuoti.“ Eglė Alonderienė pastebi, kad Klaipėdos vandentiekininkai turi autoritetą ir kolegų tarpe. „Visi vieni iš kitų mokomės, proto monopolio neturi viena kuri įmonė. Klaipėdiečiai irgi turi stiprų intelektualinį potencialą ir aktyviai dalyvauja mūsų asociacijos veikloje. Esame daug prisidėje, tarkim, prie Padidintos taršos skaičiavimo metodikos parengimo, kitų dokumentų.“ Ypač Eglė Alonderienė pabrėžia plataus akiračio svarbą. „Čia dirbantis ekonomistas turi domėtis ir tuo, kas vyksta mieste, kas vyksta šalyje. Tai labai svarbu planuojant. Neteisingai įvertinus perspektyvą, nenumačius plėtros krypties, lengva padaryti klaidų. Vandentiekyje daromi sprendimai, kurie turi ilgalaikį poveikį. Klaidos kaina čia yra aukšta.“ Taip pat svarbu jausti ir miesto gyvenimą. Vandens vartotojai yra jautrūs kainai, įmonės sprendimams svarbią įtaką daro politika. Todėl turėdama ekonomistės diplomą Eglė Alonderienė studijavo toliau ir apsigynė viešojo administravimo magistro darbą.

VANDUO TURI TEKĖTI

Protingas norės darbą padaryti gerai Aldona Jonaitienė 2001-07-04 buhalterijos vyriausiosios finansininkės pavaduotoja. 2001-09-12–2003-01-01 laikinai dirbo vyriausiosios finansininkės pareigose. 2003-01-01 pakeistas vyriausiosios finansininkės pareigų pavadinimas į vyriausios buhalterės pareigas. 2003-12-01 perkelta dirbti į vyriausiosios buhalterės pavaduotojos pareigas. 2004-07-05 paskirta Finansų departamento direktore.

Aldona buvo šešioliktas tėčio vaikas. Du kartus tapęs našliu, trečiojoje santuokoje tėtis turėjo keturis vaikus, Aldona – ketvirtoji. „Tėvai buvo paprasti kaimo žmonės iš Endriejavo. Kuo iš kitų išsiskyrė – tai net ir tiems laikams didele pagarba mokslui. Tėvelis buvo baigęs tik keturias klases, bet rašė ir labai dailiai, ir be klaidų. Nuo mažens žinojau, kad privalau tapti mokytu žmogumi, rimta pasirinktos srities specialiste.“ Po mokslų Kaune (Maisto pramonės ekonomika ir organizavimas) Aldona Jonaitienė 1982 metais įsidarbino Klaipėdos pieno kombinate. Vandentiekyje Aldona Jonaitienė dirba vienuolika metų – įmonėje, kurioje atsakingų specialistų kaita itin maža, tiktų sakyti „dar tik vienuolika“. „Esame gilias tradicijas turinti įmonė, čia puikūs žmonės. Ypatingai vertinu jų požiūrį į bendradarbius kaip į kolegas, ne į konkurentus. Galiu savo pavyzdžiu patvirtinti: atėjusi čia, dar nemokėjau dirbti su kompiuterine buhalterinės apskaitos programa. Kolegės mane mokė, aiškino, nė viena nesakė – „mokslas kainuoja“. Čia nesistengiama smukdant kitą kilstelti savo reputaciją.“ Įmonėje, pasak finansų departamento direktorės, galioja nuostata: protingas žmogus norės darbą padaryti gerai, o neprotingų – čia ir nėra. Vandentiekyje Aldona Jonaitienė pergyveno ir ekonominio pakilimo 2005–2007 metais laiką. Kam tada buvo puota, o vandentiekiui – problemos. Kvalifikuotų darbuotojų atlyginimai privačiame sektoriuje žymiai išaugo. O įmonė neturėjo galimybių atlyginimus pakelti iki konkurencingo lygio. Dirbantiems pamaininį darbą įmonė leido įsidarbinti papildomame darbe. Kai kurie ir išėjo į kitą darbą. Į jų vietą atėjo nauji. „Darbą pas mus renkasi nesiblaškantys, stabilumą mėgstantys žmonės. Atlyginimai čia niekada nebuvo dideli. Tačiau čia dirbdamas rimtas žmogus gali ilgam planuoti savo ateitį, būti ramus dėl rytdienos.“

Dabar Aldona Jonaitienė įmonėje atsakinga ir už viešųjų pirkimų barą. Galėdama palyginti laike pokyčius, negaili kritikos teisinei viešųjų pirkimų aplinkai. „Anksčiau investicinių projektų įgyvendinimas buvo inžinierių, ekonomistų reikalas, dabar – labiau juristų. Reglamentuodami pirkimus tiek prisismulkinome, kad jau patys nebesuprantame, dėl ko tai darėme.“ Aldona gali lyginti, nes yra dirbusi jau privatizuotame Pieno kombinate. Ten buvo galima greitai priimti sprendimus pirkti prekę ar paslaugą vadovaujantis didžiausio efektyvumo principu. Vandentiekyje sudėtingiau. Štai dvejus metus dėl teisminių ginčų buvo uždelsta Pirmosios vandenvietės rekonstrukcija. Kuo reiklesnis įmonės finansininkas, tuo ramiau miega jos direktorius. „Tiek metų dirbdama, pripratau, kad nebūsiu gera. Taisyklės finansuose nustatytos tam, kad jų būtų laikomasi be išimčių. Esu žemaitė, kalbu žmonėms tiesiai. Nelaikau pykčio. Kas nepatinka, negerai – pasakau iš karto.“ Laisvalaikiu namuose finansų direktorė skaito grožinę literatūrą. Labiau patinka rimtos psichologinės knygos. Bet profesinė akis neužsimerkia ir čia: automatiškai pastebi pasitaikančias nuotaiką gadinančias korektūros klaidas.

VANDUO TURI TEKĖTI

Įmonėje vertinami tobulėti siekiantys žmonės

Jūratė Spudulienė 1998-05-18 pradėjo dirbti sekretore. 2000-09-19 perkelta į juristės pareigas. 2005-05-16 paskirta Teisės ir personalo departamento direktore.

Lygindama dar nesenus laikus su šiandiena, Teisės departamento direktorė pastebi, kad dabar įmonės interesams atstovaujančiam juristui tenka paplušėti daugiau. Atsirado advokatų, kurie specializuojasi „komunalinėje“ teisėje, todėl teisminiai ginčai tapo sudėtingesni, darbo yra daug. Pasak Jūratės Spudulienės, ir vandentiekio juristas turi turėti didesnį nei įprasta profesijoje apdairumą, įžvalgumą, sugebėti laiku įžiūrėti juridines rizikas. Teisės departamento direktorė nėra vienintelė darbuotoja, teisininke tapusi jau dirbdama įmonėje. Iveta Tamulienė diplomuota juriste irgi tapo jau čia dirbdama.

Jūratės Spudulienės darbo biografija rodo, kad ne formalusis mokslo cenzas, o faktinė kompetencija lemia darbuotojo vertinimą ir karjerą. Pirmoji Jūratės darbovietė buvo... mokykla. „Baigiau mokyklą, kurioje buvo sustiprinta anglų kalbos mokymas. Tuo metu anglistų itin trūko, ir man pasiūlė dėstyti mokykloje anglų kalbą. Dabar mokytoja su viduriniu išsilavinimu – tiesiog neįsivaizduojama. Tuo metu tai nebuvo toks jau retas dalykas paklausiose disciplinose.“ Tačiau po metų darbo jaunoji mokytoja suprato neturinti pedagoginio pašaukimo. Ištekėjusi ir praauginusi dukrą nusprendė grįžti į darbo rinką. „Turėjau keletą pasiūlymų. Vakarų laivų gamykla, ryšių įmonė „Comliet“ ir vandentiekis. „Klaipėdos vandens“ biuro administratorei siūlomos sąlygos nebuvo labai patrauklios. Tačiau iš prigimties esu linkusi į stabilumą, nuoseklumą. Gyvenimą planuoju ilgam. Todėl pasirinkau kaip tik vandentiekį.“ Tuo metu, prisimena Teisės departamento direktorė, jai teko dirbti ir sekretore, ir vertėja, ir mašininke. „Prasidėjo tarptautiniai projektai. Teko vertėjauti ir gyvai, ir versti raštus. O jie rašyti taigi ne O. Wilde‘o kalba – tai buvo nauji, nežinomi man techniniai terminai. Taip pat ne visi įmonės skyriai, specialistai turėjo kompiuterius – teko kaip mašininkei ir spausdinti jų medžiagą. Tokiu būdu per porą metų dirbdama susipažinau su padalinių veikla.“ Įmonės juriste Jūratė Spudulienė tapo susiklosčius tokioms aplinkybėms: ji jau neakivaizdžiai studijavo teisę, o įmonę kaip tik tuo metu paliko privačią praktiką pasirinkęs patyręs juristas. „Apie sprendimą jis pranešė iš anksto, turėjau galimybę kartu dirbdama per pusę metų įeiti į vėžes. Dabar būtų neįmanoma, kad įmonei teisme atstovautų dar nebaigęs mokslų juristas. Būtina turėti universitetinį teisininko išsilavinimą. Tuo metu tokio mokslo cenzo dar nebuvo.“ 98

VANDUO TURI TEKĖTI

Technika buvo prasta, užtat žmonės – auksarankiai Dalia Venckūnienė 1974-02-06 pradėjo dirbti Kanalizacijos tinklų skyriaus viršininkės pareigose. 1974-09-02 pervesta į Gamybinio-techninio skyriaus inžinierės pareigas kanalizacijos tinklų techninei priežiūrai vykdyti. 1974-12-12 pervesta dirbti Kanalizacijos skyriaus viršininke. 1997-12-01 paskirta Tinklų eksploatavimo departamento direktore. 2000-01-01 paskirta Tinklų departamento direktore.

Departamento direktorė yra viena iš nedaugelio savo kartos įmonės darbuotojų, gimusių Klaipėdos mieste tais laikais, apie kuriuos rašoma archyvinėje knygos dalyje. Atgal į Klaipėdą ji grįžo 1974 metais po vidurinės Raseiniuose, instituto Kaune, darbo Vilniaus vandentiekyje. „Paskyrimą gavau į Vilniaus teritorinę vandentiekio ir kanalizacijos valdybą, bet ten man dirbti nepatiko, po metų mano prašymu buvau perkelta į Klaipėdos vandentiekį Technikos skyriaus inžiniere.“ Ilgus dešimtmečius Dalia Venckūnienė vadovavo Kanalizacijos tinklų skyriui (cechui). Jo vadove tapo atsitiktinai: įvykus nelaimingam atsitikimui, ankstesnė vadovė buvo nušalinta, jauną inžinierę paskyrė iš pradžių pavaduotoja, greitai po to ir viršininke. Tais laikais ši pareigybė suteikdavo plačias galimybes susipažinti su išvirkščiąja gyvenimo puse. Kanalizacijoje priverstinai įdarbindavo girtuoklius, valkatas, alimentininkus, grįžusius iš įkalinimo vietų asmenis. Dalią vyrai gerbė ir darbe, ir mieste – „einu per turgų, o ten mėlynanosiai, buvę mano darbuotojai, sveikinasi“. Pasigerti vyrai sugebėdavo ir įlindę dirbti į šulinį, ir kelioms minutėms atvežti į kontorą. Mat prie jos buvo nelegali girdykla. „Įsiverčia staigiai stiklinę, lapų užkandai nuo vyšnios nusibraukęs pakramto. Išeini iš pastato, o jis jau prie mašinos linksmomis akutėmis žibina“. Perdaryti žmonių prigimties Dalia nesistengė, jai rūpėjo, kad darbas būtų padarytas ir žmonės nesusižalotų dirbdami. „Geriau tegu geria, užtat dirba, negu negeriantis slunkius,“ – tų laikų darbininkus prisimena vadovė. Tai čia tarp pagalbinių darbininkų tokių ir kitokių pasitaikydavo. O kvalifikuoti kanalizacijos darbuotojai buvo blaivūs, išmanūs ir darbštūs. Šiame skyriuje dirbo dabar žinomi ir visuomenės gerbiami Irinijus Liutikas, Alfonsas Navickas, Rimantas Rutkauskas. Trumpą laiką kanalizacijoje ekonomistu dirbo ir vienas būsimas Seimo narys, bet, pasak Dalios, greitai pasimatė, kad jis geresnis ekonomistas kitose veiklos srityse nei vandentiekyje. 100

Sunkų kanalizatorių darbą palengvindavo inžinerinė išmonė. Legendinių įmonės meistrų Stasio Lubio, Dominyko Žukausko pastangomis iš paprastos laistomosios buvo sukonstruota aukšto slėgio hidrodinaminė valymo mašina. Ji palengvino kanalizacijos valymą, o ir iš darbuotojų reikalavo aukštesnės kvalifikacijos. Greitai sukaks 40 metų, kai Dalia Venckūnienė dirba AB „Klaipėdos vanduo.“ Ir galima, ir verta jau klausti jos, kokias savybes turi turėti geras vadovas. Štai tokie trumpi jos atsakymai: 1. Nuolat tobulėti; 2. Būti sąžiningam pačiam sau; 3. Suvokti, kad žmonės yra skirtingi, jautrūs ir pažeidžiami. Būti teisingam ir nežeisti žmogaus žodžiu. ...Apimtis neleidžia plėstis, tačiau būtų gaila, jei kelios senovės istorijos taip ir pražūtų. Tad čia raginu jaunuosius Dalios kolegas per kurią profesinę šventę paprašyti jos papasakoti kelias neliūdnas istorijas. Apie tai, kaip per civilinės saugos pratybas slėptuvėje paleido ašarines dujas, o ne visi teisingai buvo užsidėję dujokaukes. Apie tai, kaip iš mėsos kombinato į vandentiekio autoūkį įprastai atnešė pardavinėti vogtą mėsą, ir kaip ten kolegė visus išgąsdino. Apie tai, ką būsimasis Seimo narys parašė pasiaiškinime. Apie tai, kokių rečiausių rusiškų keiksmų ji girdėdavo iš priverstinai įdarbintųjų... Mūsų rimtai knygai tos istorijos netiktų, bet kolektyvinėje įmonės atmintyje – vertos išsaugoti.

101

VANDUO TURI TEKĖTI

Leonas Makūnas AB „Klaipėdos vanduo“ Generalinis direktorius

Kasdieniai rūpesčiai neužgožia perspektyvos

III. Šiandiena ir rytojus

Vandentiekininkai įpratę įmonės veiklą planuoti ilgiems metams į priekį. Sudėtingame ir įvairiame įmonės ūkyje privalu numatyti sprendimus, leidžiančius darniai vystytis kartu su miestu. Vykdydami dabartinę investicinę programą, kartu esame apsibrėžę ir ateities horizontą iki 2020-ųjų. Tų tolimų planų įgyvendinimas priklauso nuo daugelio ne mūsų valioje esančių aplinkybių. Tačiau artimesni laike suplanuoti darbai yra pradėti, pažengę, baigiami.

Mūsų vandenvietės Dabar jau aišku, kad numatomoje ateityje vandens suvartojimas Klaipėdoje labai nedidės. Ir šiuo metu naudojami pajėgumai yra pertekliniai. Trečioji vandenvietė pajėgi tiekti 80 000 kubinių metrų per parą, o tiekia vidutiniškai tik ketvirtį to kiekio. Vandens gerinimo įrenginių, statytų jau sumažėjus vartojimui, pajėgumas yra apskaičiuotas 40 000 kubinių metrų per parą. Mažas, lyginant su projektiniu, vandens poreikis leidžia taupyti sąnaudas pasirenkant racionalų vandenvietės eksploatavimo režimą. Gręžinių sifoninė linija užkonservuota, nes pakanka drenų linijos našumo – o šios gauna vandens, kuris natūraliai filtruojasi iš kanalo, todėl mažėja apvandeninimo siurblinės elektros energijos naudojimas. Šiuo metu jau rekonstruojama apvandeninimo siurblinė, vietoj 4 senų siurblių veiks du nauji. Tačiau vandenvietės eksploatacijos ekonomikai gerinti nepakanka vien valdymo režimo sprendimų. Skamba kiek paradoksaliai, tačiau ekonominiai skaičiavimai rodo, kad tikslinga vandenvietėje investuoti į antrojo kėlimo stoties pajėgumų mažinimą. Taip būtų reikšmingai taupomos eksploatacinės išlaidos. Rekonstruota siurblinė tu-

103

III. Šiandiena ir rytojus

rės du dienos poreikiams pritaikytus siurblius ir du – naktinius. Tokiu būdu didesnę paros dalį siurbliai dirbs optimaliu galingumu, taip taupydami elektros energiją ir mūsų pinigus. Suprantama, esant tokiam kukliam vandens poreikiui, II vandenvietė perspektyvos nebeturi. Ji jau uždaryta, geri įrengimai išmontuoti ir perkelti į veikiančius įrenginius. Dabar įmonė tiesiog saugo ir prižiūri jos pastatus ir teritoriją. Per metus įmonei ši priežiūra kainuoja apie 100 tūkstančių litų. Nuo Klaipėdos miesto savivaldybės priklauso, kam vandenvietės teritorija – vienas nedaugelio miesto viduryje esančių neužstatytų žaliųjų plotų – bus panaudota. Dvejus metus trukę teisminiai ginčai uždelsė I vandenvietės rekonstrukciją. Dabar ji jau artėja prie pabaigos. Postūmį rekonstruoti šią seniausiąją vandenvietę suteikė fluoro kiekio vandenyje normų sugriežtinimas. Šio žmogaus organizmui būtino elemento jos vandenyje yra kiek per daug. Užbaigus rekonstrukciją pirmosios vandenvietės vanduo bus valomas dviejų laipsnių biologiniu filtru, išvalančiu amonį, geležį ir kitas nuosėdas sudarančias priemaišas – bei atvirkštinės osmozės filtru, valančiu fluorą. Pastarasis yra brangiausias ir sudėtingiausias. Jis valys tik trečdalį vandens, tik iki reikiamų rodiklių, kad pernelyg nesumažintų fluoro koncentracijos. Ruošiant pirmosios vandenvietės vandenį nenaudojami jokie jį gerinantys chemikalai. Pirmoji vandenvietė – tai ne tik gamybinis objektas, tačiau ir jau antrąjį šimtmetį skaičiuojančios įmonės lopšys. Čia buvo išgręžtas pirmasis gręžinys, nuo čia prasidėjo tinklų plėtra. Čia yra išlikęs tų laikų paveldas – veikiantys arba užkonservuoti ir saugomi įvairių epochų praėjusio šimtmečio įrenginiai, pastatai. Todėl siekiame artimiausiais metais čia įkurti įmonės muziejų, kurio ekspozicija, esame tikri, prisidės puoselėjant Klaipėdos visuomenės istorinę atmintį.

Tinklų plėtra Klaipėdoje Formaliai prie rytinių-šiaurrytinių Klaipėdos miesto pakraščių išaugusios gyvenvietės yra Klaipėdos rajono dalis. Tačiau jų prijungimą prie Klaipėdos miesto centralizuotų tinklų ir nuotekų valyklos prasminga aptarti ne rajono, o miesto vandentvarkos kontekste – inžineriniai sprendimai į vieningą sistemą suriša abipus administracinės ribos esančias gyvenvietes. Pajūrio urbanizacija pastarajį dešimtmetį vyko stichiškai. Dėl įvairių priežasčių neurbanizuoti miesto pakraščiai liko neužstatyti, o naujos individualių namų gyven-

104

VANDUO TURI TEKĖTI

vietės kūrėsi anapus administracinės ribos, rajono teritorijoje. Vandentvarkos rūpesčiai ten buvo sprendžiami pagal konkrečios teritorijos vystytojo bei gyventojų išmanymą. Dabar AB „Klaipėdos vanduo“ vykdo ES remiamą reikšmingą miesto ir priemiesčių vandens ir nuotekų tinklos projektą. Numatyta nutiesti beveik šimtą kilometrų vandentiekio ir nuotekų tinklų. Klaipėdos priemiesčių teritorijose prie centralizuoto vandentiekio ir nuotekų tinklų bus prijungtos Jakų-Sudmantų, Dovilų, Purmalių-Kalotės, Gindulių gyvenvietės, Saulažolių kaimas greta Gargždų. Šie pokyčiai bendrovei duos apie 3 600 naujų vartotojų, vykdoma plėtra leis urbanizuoti ir dar neužstatytą šiaurinę miesto dalį. Atskira programa vykdomas Klaipėdoje ir rajone esančių privačių tinklų atkarpų išpirkimas. Derybos dėl to ne visada vyksta sklandžiai, tačiau remiamės įstatymais, turime derybinės valios ir kantrybės. Nuosekliai vykdomas mieste statytų mažaaukščių namų kvartalų vandentiekio šakotinių tinklų sužiedinimas. Paupio kvartalą sužiedinome tik šiemet, eilės laukia Tauralaukis, Žaliasis Slėnis, Tauro sodai. Įgyvendinus šiuos planus, gyvenvietėse ne tik padidės tiekimo patikimumas, tačiau ir pagerės vandens kokybė: žiedu cirkuliuojantis vanduo neužsistovi. Turbūt reikšmingiausias miesto nuotekų vamzdyno plėtros projektas yra rytinės nuotekų magistralės tiesimas. Kol kas šiaurinės miesto dalies nuotekos keliauja „aplinkkeliu“: pumpuojamos išilgai uosto pro senamiestį, piliavietę į pagrindinę 6-ąją siurblinę ir iš jos į valyklą. Pabaigus naujo magistralinio vamzdžio stygą nuo Liepų gatvės per LEZą į Dumpius, sumažės sąnaudos perpumpavimui, sumažės senojoje miesto dalyje esančių nuotekų tinklų apkrovimas, padidės nuotekų šalinimo patikimumas. Ateityje analogiška nuotekų magistralė sujungs Liepų gatvės tinklus su Tauralaukio tinklais. Įmonės tinklų ūkio plėtrai ir techninei pažangai būtų galima paskirti ištisą knygą, juk turime jų daugiau kaip tūkstantį kilometrų. Ir ta pažanga neapibrėžiama vien ekstensyviais kilometrų rodikliais. Keičiasi įrangos kokybė, tobulėja valdymas. Šis ūkis tampa „intelektualus“, racionaliai, lanksčiai ir jautriai reaguojantis į darbo režimo pokyčius.

105

III. Šiandiena ir rytojus

Klaipėdos rajonas – įmonės rūpestis Nuo 2012 metų AB „Klaipėdos vanduo“ visiškai perėmė buvusios UAB „Klaipėdos rajono vandenys“ funkcijas – ne tik vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą, bet ir sutartis su vartotojais. Verta bent trumpai apibūdinti šio perimto ūkio būklę, kad aiškesni būtų iššūkiai, su kuriais rajone susiduria įmonė. Pirmiausia, vandenviečių rajone yra tiesiog per daug. Iš esamų 52 dauguma yra statytos kolūkinėse gyvenvietėse tais pačiais kolūkių laikais: gręžinys, siurblys, vandens bokštas. Tinklų vamzdžiai – tokie, kokius tada pavykdavo gauti, metaliniai ar plastikiniai. Ne visur netgi buvo sutvarkyta teisinė jų registracija. Taip pat iš esamų 16 nuotekų valyklų tik keletas patenkinamai atlieka savo funkciją. Dažnai tai tiesiog paprasta kūdra, į kurią nuleidžiamos nuotekos – net ekologiškai jautriose vietose. Mūsų perimta rajono vandenų įmonė iki pat nesenų dienų užsiėmė ir neprofiline veikla – tiekė šilumą Vėžaičių gyvenvietei, valė kelius, dirbo kitus panašius darbus. Apibendrintai kalbant, istoriškai susiklostęs vandentvarkos ūkis rajone yra neaukšto techninio lygio, tiekiantis nekokybišką vandenį (natūrali vandens kokybė atitinka normas tik dviejose trijose vandenvietėse), nuotekų ūkis tvarkomas prastai. Esamomis sąlygomis AB „Klaipėdos vanduo“ pradėjo plačią to ūkio rekonstrukciją, vadovaudamasi šiais kriterijais: pirma, kokiam vartotojų skaičiui problemos sprendimas bus naudingas; antra, kokio rimtumo yra problema, ir trečia – kaip lengvai ją galima išspręsti.

Rajoną – iki miesto standartų Kai kuriais atvejais rajono vandenviečių darbas optimizuojamas be didelių kapitalinių įdėjimų, tiesiog perkeliant ten įmonės patirtį ir darbo standartus. Centralizuotas valdymas iš vienos dispečerinės, paremtas telemetrija, leidžia net archaišką ir autonomišką buvusių kolūkių vandenviečių ūkį tvarkyti racionaliau. Pavyzdžiui, jeigu anksčiau apie vandens nuotėkius būdavo sužinoma tik apvažiuojant vandenvietes ar pagal telefono skambučius – jeigu avarija rimta – dabar 30-ties pertvarkytų rajono vandenviečių darbo režimai matomi dispečerinės ekrane. Jeigu naktį centrinėje dispečerinėje pastebimas nelogiškas vandens suvartojimas, tai yra pagrindas ryte į tą vandenvietę siųsti avarinę brigadą ieškoti bėdos. Rajonui ši vandens nuostolių problema itin aktuali. Jeigu Klaipėdoje nuostoliai (technologinis suvartojimas, nuostoliai tinkluose, daugiabučiuose namuose) neviršija

106

VANDUO TURI TEKĖTI

22 procentų, tai rajone kai kur jie siekia iki 80 procentų. Tad tokių santykinai lengvų, nebrangių sprendimų įdiegimas į rajono ūkį yra būtinas ir jau baigiamas. Tačiau suprantama, kad šitie patogaus ir greito optimizavimo rezervai nėra begaliniai, tenka imtis ir sudėtingos, brangios pertvarkos. Rimčiausia spręstina problema yra – vandens kokybės. Įstatymas nenumato, kad Klaipėdos mieste žmonės gertų kokybišką vandentiekio vandenį, o jau rajone – koks toje vietoje gelmėse yra. Iki Klaipėdos standartų geriamąjį vandenį daug kur dar reikia pagerinti. Požeminio vandens sudėties žemėlapis rajone yra margas. Vienur vanduo geras, tačiau agresyvus ir graužia geležinius vamzdžius, todėl iki vartotojo jau atiteka „parūdijęs“. Kitur – viršijami geležies, amonio, fluoro, boro, kitų elementų rodikliai. Pagal tai dėl kiekvienos gyvenvietės, kurios vartojamo vandens kokybė mūsų netenkina, turime apsispręsti – ar pratęsti iki jų Klaipėdos miesto tinklus, ar vietoje iki standartų paruošti vandenį, ar tiesti vamzdį iš kitos kokybišką vandenį tiekiančios vandenvietės. Vandens kainoje jo gerinimo išlaidos sudaro didžiąją dalį, tad šitie sprendimai priimami labai nuodugniai apsvarsčius visas alternatyvas. Planuojame išgręžti kelis naujus gręžinius, siekdami išžvalgyti vandens kokybę įvairiuose gyliuose, kad galėtume pasirinkti tą vandeningąjį sluoksnį, kuriame vandens kokybė yra gera arba bent jau lengviau gerinama iki higienos normų reikalavimų. Deja, kadangi beveik visos vandenvietės ir jų žemės sklypai priklauso Klaipėdos rajono savivaldybei arba yra bešeimininkės, Nacionalinė žemės tarnyba neleido gręžti ne mūsų įmonės naudojamuose sklypuose. Todėl žvalgomųjų ir eksploatacinių gręžinių programą teko atidėti iki tol, kol Klaipėdos rajono savivaldybė perduos mums savo gręžinius ir jų sklypų nuomos teisę. Vandenviečių skaičius rajone sumažės. Kai kuriais atvejais taip pat ir siūlysime bendruomenėms perimti pačioms tvarkyti šį ūkį ar pereiti prie individualaus apsirūpinimo vandeniu, patiems tvarkyti ir nuotekas. Rajono demografija keičiasi, vienose gyvenvietėse žmonių daugėja, kitose mažėja. Įstatymas nenumato prievolės tiekti vandenį gyvenvietėms, kuriose gyvena mažiau nei 50 žmonių. Tokių tarp mūsų aptarnaujamųjų rajone yra 10; geranoriškai tarsimės su jų žmonėmis ir ieškosime sprendimų. Tuo pačiu beveik visur, net ten, kur nuotekų valyklos yra, reikia tvarkyti jų ūkį bent iki minimalių standartų. Šiuo metu baigti ar vykdomi reikšmingi vandentvarkos projektai Kretingalės, Vėžaičių, Agluonėnų, Endriejavo gyvenvietėse. Naujame projektinio finansavimo laikotarpyje AB „Klaipėdos vanduo“ numatytų rajono vandentvarkos projektų įgyvendinimas priklauso nuo rajono savivaldybės sprendimų. Mūsų įmonė gali išdėstyti problemas, 107

III. Šiandiena ir rytojus

nurodyti jų sprendimo būdus, kvalifikuotai paruošti paraiškas struktūrinių fondų paramai gauti. Taip pat – nustatyta tvarka prisidėti savo lėšomis įgyvendinant projektus. O savivaldybė turi apsispręsti, kurias bendruomenes liečiančius projektus pirmiausia imtis įgyvendinti, ir skirti tam savo finansavimo dalį.

Nuotekos tampa žaliava Idealiu atveju visos žmogaus veiklos atliekos turi būti perdirbtos ir jau tapusios nekenksmingomis grįžti į gamtą. AB „Klaipėdos vanduo“ jau yra baigiamajame tokios nuotekų ūkio pertvarkos etape. Dumpių valykloje iš nuotekų išskirtas dumblas pūdomas, procese susidarančios metano dujos naudojamos elektrai gaminti. Iš jų gaunama apie 2/3 valyklos darbui reikalingos elektros energijos. Po išpūdymo kiekvieną dieną susidaro apie 42 tonos nuotekų dumblo. Jis galėtų būti naudojamas kaip trąša nemaistinėms bei miško kultūroms – arba karjerams, sąvartynams apželdinti. Deja, ši mintis buvo atmesta dėl veikiau formalių priežasčių. Dabar vykdome dumblo džiovinimo projektą. Džiovykla valykloje pradės veikti tuoj pat, 2013 metų pradžioje. Kartu su džiovykla statoma džiovinto dumblo saugykla, kurios talpa – pusės metų sauso dumblo produkcija. Taigi per tą laiką turime rasti optimalų džiovinto dumblo panaudojimo sprendimą. Turime žinių, kad Anglijoje vykdomi eksperimentai, kai dumblas granuliuojamas, padengiamas azoto trąšų apvalkalu ir naudojamas kaip subalansuota kompleksinė trąša, praturtinanti dirvą mikroelementais. Taigi ir džiovintą dumblą galima naudoti kaip trąšą ir taip būtų efektyviausiai panaudojamos jame esančios vertingos medžiagos. Tačiau tam reikalingi Lietuvos teisės aktų pakeitimai. Esamomis sąlygomis greičiausiai džiovintą dumblą deginsime naujojoje „Fortum“ šiluminėje elektrinėje. Tai – nepigus, tačiau šiuo metu racionalus sprendimas. Gal pavyks rasti ir racionalesnį sprendimą, jeigu pavyks susitarti su Akmenės cemento gamykla, kad mūsų džiovintą dumblą panaudotų kaip kuro priedą. Skaičiavome ir ekonominį dumblo deginimo vietoje tikslingumą. Tačiau apie 20 milijonų litų investicijos į tokį įrenginį įmonei būtų sunkiai pakeliamos dėl brangios dūmų valymo įrangos ir itin brangaus iš dūmų sugaudytų pelenų utilizavimo. Eksploatacinės sąnaudos taip pat būtų nemenkos. O „Fortum“ elektrinė kaip tik jau turi reikalingus valymo įrengimus, nes yra specializuota deginti ir atliekas. Vandentiekio tiekiamas kuras patenkintų apie 2–3 procentus tos elektrinės poreikio.

108

VANDUO TURI TEKĖTI

Taip tvarkant šį ūkį, iš penkių dešimčių tūkstančių kubinių metrų nuotekų per parą bus apdorota ir į gamtą grįš beveik viskas; galutinė liekana susitrauks iki keleto tonų šlako, kuris jau galės būti panaudotas kaip statybinių medžiagų užpildas. Tačiau, žvelgiant į tolimesnę ateitį, įmanomi ir kitokie sprendimai. Tad įmonė nuolat skaičiuoja atliekų tvarkymo ekonomiką ir stebi pažangių technologijų raidą. Iš senų laikų liko skysto dumblo aikštelė. Per ilgus metus dumblas joje jau natūraliai perpuvo, tad kvapų problemos nebėra. Tačiau aikštelėje kaupiasi atmosferiniai krituliai, todėl nuolat tenka siurbti susidarantį filtratą ir jį perleisti per valymo įrenginius. Ekonomiškai tikslinga aikštelę uždengti, taip iki minimumo sumažinant susidarančio filtrato apimtis.

Lietaus kanalizaciją tvarkyti – reikia Opi problema Klaipėdoje išlieka lietaus nuotekos. Ne visur mieste yra lietaus kanalizacijos tinklai. Kai kur net ir toje pačioje gatvėje padėtis skiriasi: Sportininkų gatvėje dalis namų turi, dalis – ne. Naujuosiuose miesto pakraščių kvartaluose, kur nėra lietaus kanalizacijos, dažnai gyventojai lietaus vandenį nelegaliai nuveda į nuotekų kanalizaciją. Ekonomiškai nepateisinamai didelė yra lietaus vandens infiltracija į nuotekų tinklus. Dėl to AB „Klaipėdos vanduo“ susiduria su rimtomis eksploatacinėmis ir ekonominėmis problemomis. Tokį lietaus vandenį tenka perpumpuoti nuotekų siurblinėmis; jis blogina ir valyklos veiklos rodiklius. Tad populiari lietaus kanalizacijos mokesčio priešininkų nuostata „Nemokėsime už lietų!“ neatitinka tikrovės: taip ar kitaip už į nuotekų tinklus patenkantį lietaus vandenį tenka susimokėti. Susimokėti neracionaliai, priverčiant paprastą lietaus vandenį pereiti visą sudėtingą ir brangų valymo ciklą, kuris šiaip jau yra skirtas tikrai nešvarioms nuotekoms. O per stiprias liūtis kai kurios nuotekų siurblinės bei valykla tiesiog nepajėgia susitvarkyti su padidėjusiomis nuotekų apimtimis. Dabar lietaus kanalizacijos ūkis yra savivaldybės nuosavybė. Klaipėda yra viena iš nedaugelio Lietuvos savivaldybių, kurios parengė paviršinių nuotekų tvarkymo specialųjį planą. Jis gali būti pagrindu racionaliam šio ūkio tvarkymui, tačiau būtina priimti radikalius sprendimus. Įmonė mato racionalų problemos sprendimą: perduoti šį ūkį koncesijos pagrindu AB „Klaipėdos vanduo“, turinčiai patirtį ir gebėjimus tvarkytis su nuotekomis; pavesti įmonei vykdyti ne tik eksploataciją, bet ir šių tinklų remontą bei plėtrą, nustatyti, kas ir kokiu būdu mokės už šias paslaugas. Mūsų nuomone, apmokėji-

109

III. Šiandiena ir rytojus

mas turėtų būti vykdomas vietinės rinkliavos, kurios dydis būtų proporcingas savininko naudojamų kietų dangų plotui, pagrindu. Tokie strateginiai sprendimai neatšaukia būtinybės sistemingai ieškoti ir bausti neteisėtai lietaus nuotekas į fekalinių nuotekų vamzdį kanalizuojančius namų savininkus. Įmonė nuosekliai tobulina organizacinius ir techninius tokių nelegalų paieškos būdus, kartu derindama juos su geranoriškomis „amnestijomis“, kurios be griežtų bausmių leistų grąžinti vartotojus į civilizuotų dalykinių santykių erdvę.

„Žalioji“ energija bus plėtojama Didelis III vandenvietės užimamas plotas gali būti naudojamas vėjo jėgainėms statyti. Greta nėra gyvenviečių, jėgainių veikla neturėtų įtakos ir vandenvietės darbui. Pats Klaipėdos vandentiekis neketina užsiimti šia neprofiline veikla, tačiau suteiktų galimybę statyti vėjo jėgaines ir galbūt saulės energijos jėgaines „žaliesiems“ energetikams. Parengiamieji žingsniai šia kryptimi jau žengti. Tokį projektą savo teritorijoje jau įgyvendina Klaipėdos regioninis atliekų tvarkymo centras, ir AB „Klaipėdos vanduo“ atidžiai studijuoja jo pirmąją patirtį.

VANDUO TURI TEKĖTI

...ir truputis vaizdžiosios geografijos Sakoma, kad Didžioji kinų siena matoma net iš kosmoso. Klaipėdos vandentiekio ūkis daugiau yra po žeme, nematomas. Tačiau ir jį galime nusakyti per geografiją. Nuo vandentiekio įkūrimo geriamo vandens juo pratekėjo tiek, kiek platusis Nemunas išplukdo per mėnesį. Mūsų ramiajai Danei tam prireiktų 6 metų. O jeigu nebūtų kanalizacijos ir tas patiektas panaudotas vanduo niekur nebūtų nutekėjęs, dabar visą Klaipėdos miesto teritoriją su tolimiausiais dar neįsisavintais pakraščiais dengtų daugiau kaip 13 metrų skysčio sluoksnis. Tas mūsų vanduo ir nuotekos teka tinklais. Sujungę visus vandentiekio, fekalinės ir lietaus kanalizacijos vamzdžius, jais galėtume beveik apjuosti Lietuvos Respublikos valstybinę sieną. O kai užbaigsim dabar pradėtus tinklų statybos projektus, tai galėsim apjuosti pilnai, net ir nuo jūros pusės. Jeigu ne juostume vamzdžius, o ištiestume juos susigiminiavusių miestų kryptimis, Karlskroną jau būtume seniai pasiekę, o prie Mogiliovo – būtume jau visai šalia. Šitas didelis ir sudėtingas ūkis yra darbščiose ir sumaniose AB „Klaipėdos vanduo“ kolektyvo rankose.

Jeigu vartotojas siekia būti ekologiškas Sąžiningai mokantis už vandenį ir nuotekas centralizuoto vandentiekio klientas savaime prisideda prie švaresnės gyvenamosios aplinkos. Individualiame priemiesčio name gyvenantis ekologiškas žmogus taip pat rinksis, esant galimybei, ne individualius valymo įrenginius, o jungsis prie nuotekų tinklų: pas mus nuotekos tikrai garantuotai išvalomos iki būtino švarumo. Ir į klozetą jis nemes šiukšlių, kurioms vieta – šiukšlių maiše. Ekologiškas vartotojas, nemažindamas buities komforto, taip pat sieks savo kukliais suvartojamais litrais išlyginti įmonės darbo netolygumą. Jungs skalbimo mašiną ne rytinio ar vakarinio vandens suvartojimo piko metu. Automatinį žolės laistytuvą vasarą suprogramuos taip, kad pievelę jis laistytų naktį. Mes dirbame, kad mūsų marios ir jūra taptų kuo švaresnės, ir tame darbe prašome jūsų pagalbos.

110

111

VANDUO TURI TEKĖTI

ŽVILGSNIS Į KLAIPĖDOS VANDENTIEKIO ISTORIJĄ NUO 1945 METŲ IR RYTOJAUS DIENĄ

Autorius: Linas Poška Korektorė: Asta Drungilienė Maketuotojas: Marius Vaidaugas

2013 02 06, Tiražas 700 egz., 112 psl., Užsakymas x Spausdino UAB „Žemaitijos spauda“, Šilutės pl. 83, LT-94101 Klaipėda Tel./faks. (8 46) 495 589, el. p. info@zemaitijos-spauda.lt www.zemaitijos-spauda.lt