Salve Eduardai, Tervitus Juchna by djmarts

SALVE, EDUARDAI â&#x20AC;&#x201C; TERVITUS, JUCHNA

Ši knyga – tai dovana Eduardo gimtadieniui – gruodžio 13 d.

2019 METAI

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

Rėmėjas Šiaulių miesto savivaldybė

ISBN 978-9955-32-480-5

Tervitus, Juchna. Gruodžio 13 dieną Tavo gimtadienis. Arti mieji, draugai, menininkai, mokiniai ir meno gerbėjai džiaugiasi pasirodžius knygai, kuri skiriama Tau, Eduardai! Šią knygą pradėjai rašyti pats, o mums, suburtiems Tave amžinai mylinčios žmonos Dalios, yra didžiulė garbė ją užbaigti. Tavo dailės albumą, bičiulio Petro Repšio rūpesčiu 2017 m. išleido „Kultūros barai“. Pirmasis albumas labai švarus ir viso to meninio didumo įrodymas, o ši knyga yra tarsi be galo romantiškos ir kruopščiai išgraviruotos kūrybinės asmenybės ir brandžios jaunystės dienoraštis. Tu esi didis menininkas, suteikęs kūrybos ir meninio džiaugs mo prasmę ne tik šiauliečiams, bet ir visai Lietuvai. Nes Tu – Juchna! Ypatingas ir nepakartojamas. M. P. Vilutis rašo: „Tai ne Tavo kūryba, tai dieviškoji (Dievo) kūryba. Eduardas Juchnevičius man yra mįslė. Jis per savo gyvenimą sukūrė ir nuveikė tiek, kiek retas nuveiktų per kelis. Tu pralenkei laiką ir patį save.“ E. Juchnevičiaus meninės kokybės produktyvumo paslaptį nelengva suprasti ir paaiškinti kitaip kaip tik didžiuliu talentu. Apie paliktus archyvus, jo kūrybos ir istoriškai paremtus filosofinius tyrinėjimus galima parašyti dar ne vieną knygą.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Apie bohemą Erla

Medžiai kaulėtom rankom sklaido debesis virš Senųjų kapinių kalniuko rausias sugrubę pirštai ras žvaigždę krenta meteoro kelias Šabakštynan1 kur visa ko pradžia urvai po pilkapiais kur prasidėjo miestas

•

poetas pakuria krosnelę gelsvu rankraščiu tapytojas trenkia ugnin sulaužytą porėmį aliejus varva nenutapomom liepsnom šalty drebuliuoja elektros laidų penkinės 1973 metų Kūčių išvakarės jauni ir gražūs urvų labirintuose ieško Riparijos2 pasivadinę bohema Boheme plieskia Pučinio operos plakatas ant sienos žiemą šaipos burlaivis Vytis3 vasarą

•

2018 metų Kūčių išvakarės tie iš Šabakštyno iškeliavo į legendas paskutinės nepriklausomybės savanoris įvertintas garbės raštais kūrena žydelių biznierių pečių didelį pečių smulkiom atraižom mest ir mest neperskaičius nė puslapio Lietuvos istorijos ištuštėję Zubovo rūmai4 laukia bohemos Taip vadinosi vieta Senųjų kapinių papėdėj ir sovietmečiu pastatytos dailininkų dirbtuvės. 2 Urvinės kregždės vardu pavadintas menininkų sambūris sovietmečiu. 3 Dailininko burlaivis kontroversišku pavadinimu sovietmečiu plaukiojo Nemune ir mariose. 4 Grafo rūmai, kadaise grafo padovanoti miestiečių reikmėms. Paskutiniais metais juose veikė Dailės fakultetas, dabar apleistas pastatas. 1

Negaliu Tavęs pamiršt

Eduardo knygos-albumo pristatymas „Titanike“, Vilniuje – Eikš, Euardai! Duokš ranką. Eime... Kaip buvo pradžioj, kai mes buvom drauge. Buvai Tu man šventas. Ir aš Tau šventa... Eikš, Eduardai. Nuplausiu Tau kojas marių puta, Nuvesiu Tave ten, kur laukia KNYGA! Įvyko! Gimė KNYGA! Iškentėta, išsvajota, laukta. Ji prabangi, – kaip pasakė Petras Repšys. Ir atlėgo širdis... Ji puiki, nepigi, neprasta... Eduardo karališko vardo verta. Ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui skirta. 2017 m. balandžio 27 d. Kur tos knygos pradžia? Kur Tavo, Eduardai, pradžia? Ji išsiliejo posmų gausa. Sudėtinga, prasminga meno kalba. Epochos, karaliai, su jais Tu žaidi. Tu mūsų nelauki, pirmyn vis skubi. Mes nebespėjam – mūs žingsniai kiti. Bet šiandien subūrei visus, kaip matai, Stebi mus iš tolo, stebi iš aukštai... Pabūk su mumis, pabūk su visais Dance, dance, išdykėliai, kadaise sakei... Eduardo Dalia 2017 m. rugsėjo 9 d. Šiauliai

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

•••

Aš – Palangoje. Kaip tyčia, blogas oras. Skaitau „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“ Jo dukra Rita Baltušytė sudarytoja, redaktorė Laima Kanopkienė, dailininkas Tadas Gindrėnas. Tai man žinomos pavardės, nes ir Eduardo knygos redaktorė ta pati, ir dailininkas tas pats, 2010 metų leidimas. Dar ir Tu, Eduardai, buvai gyvas, išėjai iš mūsų 2011 metų rugpjūčio 18 dieną. Noriu, kad išeitų dar viena knyga apie Tave, Tavo jaunystę, Tavo meilę, joje būtų tokie puikūs eilėraščiai, kuriuos skyrei man, dar esančių tavo draugų prisiminimai (o jau šiemet birželyje išėjo ir Romanas Vilkauskas. Liko „šabakštyne“ tik Sigitas Prancuitis (jo dirbtuvė) ir Rimantas Buivydas (dar gyvena bute). Grįžtu iš miesto per pušynus, nes bijau kvėpuoti dar žydinčiom liepom mieste. Jos šiemet žydi kaip išprotėjusios ir aš kaip išprotėjusi prisiuosčiau tiek, kad atsidūriau reanimacijoje. – Jokių liepžiedžių, – griežtai pareikalavo gydytojas po priepuolio. Todėl vengiu liepų, o kas dar gali man pakenkti – niekas nežino ir aš nežinau. Gal ir pušynų kvapai per stiprūs? Bet gera eiti „labryčio” taku ir klausytis jūros ošimo. Pušų ošimo. Dar ir saulutė iš po debesų tumulų atsiunčia šilumos, nors gerai, kad dar nelyja. Ir Tavo laiškai, Eduardai, taip pat gali būti toje knygoje. Tavo laiškai Zeniui Jurgelaičiui, Linui Julijonui Jankui, Vytautui Valiui, Janinai Riškutei (redaktorei), Antanui A. Jonynui ir kitiems. Labai buvai aktyvus ir daug rašei. Kiek daug palikai savo kūrybos! Sudėtinga Tavo kūryba, ne kiekvienam įkandama. J. Baltušio kūryba – tai viskas aišku. Ir tai kokių prieštaravimų buvo, kiek paniekinimo jis susilaukė! 2018 m. liepos 1 d.

Į kapines

Pavasaris sprogsta pro žiedus, lapus. Saulė nuplėšė mūs rūbus sunkius. Vėjas pašėlęs vėjas guvus Gainioja mūsų protus, jausmus. Į pasimatymą skubu Ir klausiu savęs kurgi Tu Tu su manim visada. Jau neužmiršiu niekada. Buvai tada kaip vėjas. Laisvai į tolumas tu skriejai. Manęs visai nesigailėjai. O kaip mūsų meilės pieva kvepėjo. Kiek daug gėlių joje žydėjo. Apsvaigę ir basi Mes braidėme nuogi. Šventi šventi šventi. 2018 m. balandžio 20 d., penktadienis

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

•••

Ausyse skamba daina: O pavasari malonus, o pavasari gražus, Tu toks mielas, paslaptingas, Tu atgaivini jausmus! Kaip paukštelis prie paukštelio, Kaip gėlelė prie gėlės, Taip širdelė prie širdelės Vienąkart nurimt galės. Taip, nurimdavo mano širdelė prisiglaudusi prie Tavosios, Eduardai, Edi, Edzi, Edvardžiuk... Nors ne pavasarį mes pažinom vienas kitą. Tai buvo žiemą, šokiuose Šiaulių pedagoginiame institute, tai buvo visam gyvenimui. Dabar, kai skaitau Tavo žodžius... Vėl viskas sugrįžta... Tavo jausmas buvo gilus ir šventas, mūsų meilė didelė, šventa, pilna išbandymų, nusivylimų, kančios ir džiaugsmo... Galėjau užmigti tyliai šypsodamasi tau ir nueiti verkdama dėl kokio nors nesusipratimo. Tu taip pat dažnai verkdavai – atsimenu tuos ežerėlius tavo akyse. Tai buvo ir meilės, ir skausmo ašaros. Buvau Tavo Žodžių Motina, buvau Vienintelė, Nepakartojama. 2018 m. gegužės 24 d. mūsų anūkei Rugilei – 8 metai, švenčia „Vienkiemy“, Kretingos raj.

Man tai buvo pirmasis šokis, pirmasis apsikabinimas, pirmasis bučinys – dingsta visas pasaulis ir visą pasaulį turi su savimi. O Gyvenimas daužė, gniuždė, voliojo. Grūdino gal? Ir sparnai lūžo, krito, ir Mėlynoji Paukštė kruvinom plunksnom vos alsavo. Tavęs jau nėra, septyneri metai bus rugpjūčio 18 dieną! Tavo paskutiniai žodžiai. Kaip gerai, kad tu atėjai, Dalia! „Ir tik“ kvėpavimas, tik kvėpavimas visą naktį iki 11 val. 15 min. ryto. Su manimi buvo Irma. Paskutinis įkvėpimas. Ir Tu užmerki akis. Labai nenorėjau, kad Tavo akys liktų atmerktos. Ir Tu užsimerkei, paskutinį kartą paklausei manęs... Tu su manim, labiau negu bet kada. Kiekvieną dieną, kiek vieną akimirką. Dabar Tu nebeišeini niekur, ir man nebereikia laukti, laukti, kol tu grįši – nebegali palikti manęs! Tavo darbai, Tavo žodžiai su manimi, Tu viską man palikai. Puiki knyga, skirta Tavo kūrybai. Kaip ilgai mes jos laukėm! (2017 metai, pavasaris). Virpančia širdimi paklausiau Petro Repšio nuomonės apie knygą: – Ji prašmatni, – atsakė Petras Repšys. Ir atlėgo širdis. Tikrai, ji puiki, neprasta – Ji ir Lietuvai, ir Pasauliui skirta.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Autobiografija

Pradėtas Kaune – gimiau 1942 m. sausio 3 d. Kelmės rajone, Vanaginės kaime, kur buvo paskirtas mokytoju tėvas, baigęs atitinkamus mokslus (kursus Kaune). Šitas rajonas liko rūkuose, nes po metų mes buvome Šiaulių rajone – Pavėzgiuose, o mokslus pradėjau eiti Šilutėje, kuri liko mano sąmoningos vaikystės romantinė vizija. Mano mama yra jaunystėje rašiusi, piešusi, tad man pradėti šeštoje klasėje rašyti eiles pas mokytoją Z. Dumašiūtę buvo visiškai nesunku. Kazys Binkis, Voltas Vitmenas – pagrindiniai autoriai, kurie dar Šiaulių pedagoginiame institute veikė ir mano kūrybą. Likimas man buvo itin palankus. Po dvejų metų, Jurijui Gagarinui pakilus į kosmines aukštybes, aš buvau nuleistas ant nuodėmingos ir konformistiškos žemės… Dirbau krovėju statybos remonto valdyboje, o miesto meras, sužinojęs (per anksti prasitariau), kad ketinu stoti į Vilniaus dailės institutą, parodė mandagiai duris. Nuo 1963 m. mokiausi, piešiau ir rašiau jau Vilniuje studijuodamas menus ir konjunktūrą, tačiau man jos neteko patirti, nes diplomo vadovas Vytautas Valius visokeriopai skatino savarankiškumą ir mano tema „Prūsų nukariavimas” nesukėlė jokių abejonių. Tad invazijos, tiek fizinės, tiek dvasinės, tema liko ligi šiol pagrindine tema, o paskutiniai darbai, tiksliau jų ciklas, vadinasi „Prūsų karas“. Prūsų temai skirti ir mano dramos „Balga“, „Vytautas prūsuose“, ir poezijos „Skalvių namai“, „Gilijos krikštai“, „Keltas per kūlgrindą“, „Spaniš-mantelis“ darbai. Šįmet jau parašyta „Semba“, skirta vikingų kolonijai Viskiautuose (marių pietvakarinis kampas). Šilutė padarė savo. Mano vaikystės pietvakarinis kraštas pasidaro labiausiai eksploatuojama žeme. Turbūt ten esančios šaknys beldžiasi širdin, o etninės lietuvių žemės šaukte šaukiasi bent dvasinės paramos.

Kad nepabostų, naudoju sėjomainą: grafika, tapyba, poezija, drama, burės mariose. Toji apykaita išganinga, drauge sąveikaujant šioms priemonėms, „tobulėja“ ir visas pastatas. Išleisti „Vilkolakiai“ – tik paraiška oficialioje spaudoje, visa dar glūdi stalčiuose. Tačiau rašymas, piešimas jau tapę gyvenimo būdu, tad ypač šiuo metu kreiptis į leidėjus-komersantus nėra prasmės, svarbu padaryti, kas pridera, kas lemta, duota. Toliau seks arba „Žalgirio“ tema, arba „Gedimino laiškas … Vytautui“. Kritika mane puikiai supratusi, tad rašinių kalba, tematika, užmačios pakankamai komunikabilios, tačiau niekuomet nemaniau, kad turiu „savo“ skaitytoją. Juk rimti žmonės poezijos neskaito, o jaunimas dar neturi mano patirties, kuri užkoduota tekstuose. Pagrindinė bėda – kirčiai, o leidyba? Turiu net dvi spausdinimo mašinėles, o knygrišykloj po du tris egzempliorius įrišu „šilkuosna“ ir mano ambicijos tam sykiui patenkintos, nereikia gaišti su leidė jais, nes „Vilkolakiai“ noko aštuonerius metus. Be to, buvo sujaukti mano ciklai, susikeitė akcentai, tik gal nepaseno problematika, nors kai provincialas vėluoja išleisti knygą, jo išraiškos priemonės jau vertinamos kaip epigonizmas, kaip sekimai… Reikia nusiteikti filosofiškai ir ginti Pegasą tolyn, o ar į priekį – sunku dabar ir pasakyti. Dažnai poezijoje pasigirsta fonetiniai sąskambiai. Užbaigtos eilutės aidas perkeliamas į kitos priekį, fonetiniai-garsiniai sąskam biai it akordai banguoja eilutėmis, provokuoja nestandartines prasmes, posūkius, nereikia vergiškai sekti rimais, rikiuoti žodžius pagal jų užgaidas. O garsinės improvizacijos gerokai perspek tyvesnės, jų diapazonas platėlesnis, o svarbiausia, kad tokia poezija tampa kalbos, būtent lietuvių kalbos, kuri neverčiama į jokią kitą kalbą, savastimi. Nors ją vartoja tik keli milijonai planetos gyven tojų, tačiau kalba – pagrindinis tautos bruožas, įsiurbęs istoriją ir būdą, gamtines ribas ir kosminę begalybę. Nors mano mama yra estė, tačiau poetui lemiamą reikšmę turi žemė, kurioje jis yra gimęs. Beje, estų racionalumo ir apdairumo aš turiu, o tėvo lietuviško avantiūrizmo ir vėjavaikiškumo taip pat su kaupu. Visos šios tėvų dorybės su talento priedais man atiteko veltui, jokia rinkos ekonomika šioje srityje neveikia ir čia yra mūsų tautos ir kitų, žinia, rezervas, kurį vargu bau ar pavyks kam apmokestinti. Ką bandoma padaryti su gimtąja žeme. O biudžete, tu bjaurus ir mielas visagali, lenkiuosi tau ir einu pats į savo Šalį. 1991 m. gegužės 7 d.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

I DALIS

MANO MOKINIŠKI JAUSMAI IR PROTAS

Šiandien 1962 m. balandžio 9 d. – Dalios vardadienis. Edzis padovanojo jai savo jaunystės mintis, svajones, godas. Jau nuo VI klasės jis bandė eiliuoti, rašyti. Tai 1958–1960 metų kūryba… Tai „aukso kruopelė upės dugne“…

Praktinis darbas – mėgstamas mokyklose Neseniai Pionierių rūmuose vyko paroda, kurioje gausiai lankėsi mūsų miesto gyventojai. Čia savo darbo vaisius parodė visų miesto mokyklų auklėtiniai, jaunųjų technikų stotis. Ką nuveikė moksleiviai per mokslo metus, kokie jų darbo rezultatai, pamatėme peržiūrėję eksponatus. <…> Daugelis parodos lankytojų būriavosi prie Juliaus Janonio mokyklos darbų. Ypač

visiems patiko 11 a klasės mokinio E. Juchnevičiaus pagamintas J. Janonio biustas. Jį kurdamas jaunasis menininkas įdėjo daug širdies, todėl darbas gerai pavyko. Biustas gamintas iš molio ir išlietas gipsu. <…> 1959 –1960 m. balandis

Mintis

Nusviro pečiai Ir galva nusviro – Viešnia mus aplankė Su gėlėm laukų, Su daina laukų Ji atėjo pas mus. Joje virpa miškas didingas, Joje saulė liejas per kraštą Ir tyška tyška… Turi mintį, Brangią mintį. Tu myluoji ją, Glamonėji Savoj krūtinėj. Bet štai Kažko pabūgo tavo viešnia, Pamosavo ranka, Nuskubėjo Į laukus, Į gėles, Į saulę… Paliko tave. Nebėra minties – Nuėjo viešnia. Tu pečius ištiesi, Galvą, Nueini gatvėmis Netekęs jos Ir vėl kviesdamas ją.

1959 m. lapkričio 19 d.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Prieštaravimas

Mano vargo palšas šauksmas Plyno ryto migloje, Išbučiavęs jausmą jauną, Verkia, bara vis mane. Virš akelių vandeninių Supas šydas baltume, Aš pavargęs ir nuliūdęs Savo ryto jaunume. Gėlės žydi ir pražydi, Jaunas būdamas verki. Mano vargas ne gėlelės, Man jaunysta nemari. Jau padangėmis vėjuotas Lekia genijus audros. Pilko ryto baltas rūkas Man tą audrą sumeluos. 1959 m. gruodžio 3 d.

Prisiminimas

Prisiminimų mąslios akys Iš praeities slaptų tolybių Į mano širdį jaunuolėlę Vilioja džiugią neramybę.

•

Nuskriaudęs gyvastį, piktdžiugiai, Primynęs atmintyj takų, Pabėga laikas susikratęs Visų vaikėziškų džiaugsmų.

•

Vėl grįždamas į šias tolybes, Mintyj pinu vainiką tyrą Ir dauždamas per stygą ploną Užgaunu skaudžiai savo lyrą. 1959 m. gruodžio 7 d.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Džiaugsmas

Kas visų didžiausias žemėj? Džiaugsmas, tiktai jis didžiausias. Tiktai jis su tavo laime Ryto saulėj atsibudęs Ir bučiuojas ir myluojas. Lėkit, lėkite žirgai Žemės kojomis nesiekit Karčiais debesis blaškykit Šnervėm viesulus sukelkit, O sužvengę kaip perkūnas Džiugiai džiugią žinią skelbkit. Mano širdį, mano jausmą Džiaugsmas šįryt pasigrobęs Bėga ūkanom tolybės Bėga Žemėn ir dangun, Nes juk džiaugsmas niekur, niekur Šiandien vietos sau neras. Džiaugsmas didis, jis visiems. Čiupkit taurę šito džiaugsmo Ir dainuodami išgerkit – Džiaugsmas mėgsta minios juoką. Gi suprasti taip jį lengva, O juk džiaugtis, tai gyventi.

• • •

Į žaliąsias pievas klonius Į žavias žiedų viliones Į ugnis žiedų svajotų Gėlynėlyj paklajotų Bėgsiu basas. Bėk ir tu Skintų ryto spindulių Į vienužę laukymėlę Kur gyvena kamanėlės Kur sudūžta vyturys Kaip padangių spindulys Mes suklysim nejučia Nors dar pievoje migla Dangsto slepia ir apgauna Čia žiedynų ugnį jauną Vėjas vėjas žiedputys Miegą pievoj išsklaidys Su manim jaunut jauna Tavo tyrų bėgsena Darbščios lengvos kamanėlės Iš korių jau atsikėlė Su mumis po pievą skrieja Kelia lengvą kvapnų vėją Prisiskynei tu gėlių Aš saulėtų spindulių Grįžkim nemintais takais Su gėlynais ir žiedais

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Bučinys

Karšta saulė danguj Bet yra dar karštesnis – bučinys. Aš matau, ilgis tavo lūpos Ir mano lūpos. Bet nuleidžiu drovias blakstienas. Tik širdyj karštai šėlsta ieškodamas tako Gal trumpo, gal ilgo jis tako sau ieško. Nerimsta ir blaškos, pabėga, sugrįžta, Bet toks neramus, nekantrus ir baikštus Bučinys ieško tako prie lūpų priglusti Ir gerti be saiko, be laiko, be baimės, O ką iš jų gerti, tu pats susivoksi.

Mano mokiniški jausmai ir protas Niekada Edzis sau nepriekaištavo dėl savo jausmų, ypač dėl draugystės, tačiau visada tarp savo klasės draugų jis pasijusdavo nepatogiai, kai iš artimo pažįstamo turėdavo pajusti, kad anas negyvena tokiu grynu draugystės jausmu. Jo siela visada buvo taiki, tačiau jo jausmai, jo kilnūs norai ir veiksmai visada skęsdavo, grimzdavo, o viršum jo, viršum šio brangaus jam blizgesio, plūduriuodavo kažkas tamsaus, rėkiančio pasauliui apie save ir visada užstojančio savo šiurpiu šešėliu saulę, kuri žaisdavo jo sieloje kaip auksinėje monetoje, pamestoje kur nors nuošalyje, užmirštą, bet žinančią savo vertę. Dažnai Edzis susimąstydavo apie gerus, kilnius žmones. Jis matė ekrane Don Kichotą ir niekad dar taip nenusivylė ta erdve, kuri jį supo. Jis iš knygų daug pažinojo kilnių žmonių, žodis komjaunuolis ar komunistas siedavosi su jais, tais likimo pasirinktais, nugrūstais į miškus, į pelkes, tranšėjas. O ką matė Edzis, kai buvo kolūkio talkoje, kai jo klasės komjaunuoliai tingi niavo, vartėsi šiene, čiupinėjo tokias pat merginas, juokėsi ir niekas jiems nerūpėjo, o sąmonė stūmė nuo darbo ir ragino linksmintis. Ką reikėjo galvoti apie tokios rūšies žmones? Žmones, kuriuos sugrūdo į komjaunimą, nepasižiūrėję, ar jie verti komjaunuolio vardo. Ne, niekas nesivargino mąstyti apie tai. Visi užsirišo akis ir stūmė nuo savęs darbą, tikslų pareigingą darbą paversdami išspaustomis aliejui saulėgrąžomis. Visa tai kėlė šiurpą ir pasišlykštėjimą draugais, kurie negebėjo pateisinti to vardo. Gamta tų žmonių nepagailėjo neduodama jiems gryno meilės jausmo visam. Gamta juos nuskriaudė duodama tiems žmonėms niekšišką sąmonę ir darbus, kurie tamsūs ir žemi visgi plūduriavo pačiame paviršiuje. Visada žmonija buvo apvilta tokių sielų, visada tokios sielos turėjo daugumą ir visada dauguma būdavo viršum. Edzis

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Turistinis žygis į Palangą dviračiais Stiprus priešinis vėjas pūtė tada visą dieną, visą laiką teko nemokšiškai sėdėti ant rato ir minti, minti, minti pedalus tai į kalną visa kojų raumenų jėga spaudžiant ir spaudžiant, tai į pakalnę su atodūsiu po įtempimo minti iki tol, kol vėjas švilpia pro ausis ir junti šitą malonų greičio pojūtį, ratų šnarėjimą. Tada buvo bandomasis žygis. O dabar mūsų dvylika dviračių jau spėjo pasukti ties Bubiais į vakarus. Mūsų maršrutas siekia Palangą, ir jau prieš žygį mes juntame jūros ošimą. Bet, deja, jau pirmasis kelio tarpas iki Šatrijos kalno privertė užmiršti jūrą, o kelio trasa pareikalavo mūsų pastangų ir dėmesio. Keli važiuoja priekyje, vis atsigręždami, ar neatsilieka draugai… – Mašina! – kelis sykius nuaidi perbėgęs per dviratininkų eilę perspėjamasis šūksnis. Mes prisispaudžiame prie dešiniojo kelio krašto ir sulėtiname greitį. Naujokai atidžiai varosi dviračius, kad kartais nenuriedėtų po mašinos ratais, o senesnieji turistai ramiai dairosi atgal laukdami pravažiuojančių mašinų. Kelias nekoks, dažnai pasitaiko mažų teniso kamuoliuko didumo akmenėlių, kurie neretai šaudydavo iš po kietai pripūstų dviračio padangų. Vienas apgaulingas akmuo patenka po padanga ir ši, nuslydusi akmens paviršiumi, įstrižai atsiremia į kelią, ir dėl to griūva Aldona. Jos dviratis krinta ne iš karto, o kažkaip abejodamas. Henrikas nespėja sulaikyti savo dviračio ir, nors nesmarkiai, bet baksteli į avarijos ištiktąją. Mes visi sustabdome dviračius. Kadangi avarijos ištiktoji greitai pašoka ant kojų, tai visi, nematydami nieko blogo, siunčia nuoširdžias replikas. – Ant lygaus kelio ir avarija? – nustebusiu balsu taria vienas šviesiaplaukis, kuris į turistų būrį įstojo prieš pat žygį. – O tu, Henrikai, vos nesuvažinėjai išsitiesusios keleivės! – Irgi… – apmaudžiai taria Aldona nusipurtydama dulkes ir sėsdama ant dviračio.

– Važiuojam, turistai… – kažkas sušunka su ironija balse, ir mes vėl judame. Iš kairės tęsiasi miškas, pušys ir eglės sudaro beveik vieną ištisinę sieną, tik retkarčiais properšose išgirsti berželių šnarėjimą. Mūsų vienuolika: aštuoni vaikinai, dvi merginos ir vadovas. Tokio žmonių skaičiaus pokalbio sunku klausytis, jeigu norėsi atsiminti ir kiekvieną veikėją. Taip mes ir kalbamės veik kiekvienas su kiekvienu, jei nesame poilsio vietoje ir nepasiskirstome po kelis. Jeigu kas nors sutinka šį dviratininkų būrį, tai tarp jų neranda nieko bendro. Beveik visų skirtingi dviračiai – vienų senesni, kitų naujesni, vieni moteriški, kiti vyriški, kuprinės skirtingos, apranga taip pat, tik vienas požymis bendras – visi turistai. ŠATRIJA Šatrija visada liks atmintyje. Pirmieji kelionės įspūdžiai ir, žinoma, šis kupolas, įstrigęs atmintyje saulėlydžio vakarą, kada plika viršūnė savo nejaukia prietema, ryškia mase išsiskyrė dangaus fone. Ryškus kontrastas tarp šviesos ir tamsos ypač buvo įspūdingas ir užburiantis. Už mano nugaros styrojo lyg nusigandę tamsūs krūmai, o pro jų gilius tarpus žiūrėjo laužo akis – stipri ir ryški, miela ir jauki turistinio laužo šviesa, kuri savo jaukia šviesa lyg ir traukė, stūmė nuo paslaptingo piliakalnio kupolo. O priekyje stūksojo Šatrija, už jos nepaprastas saulėlydis lyg paveiksle. Vakaro vėsa šiurpulingai glamžė visa kūną, tačiau neleido tikroviškai pajusti vėsą. Su kiekvienu užgesusiu saulės spinduliu ryškėjo Šatrija, nors ji buvo tik tamsi masė, tačiau dar ryškūs kontūrai, užbrėžti paskutinių saulės spindulių, neleido šiam paslaptingam kupolui susilieti su tamsa ir nuskęsti jos jūroj. Ir kai visai sutemo, kai tamsūs debesys lyg užgulė Šatriją, dar atklydus kokiai dangaus properšai, šmėkštelėdavo ji užbūrusi visus jausmus. Nutilo garsai visi, akiratis apsigaubė tamsia skraiste, ir tik laužo traškėjimas ir ilgi šešėliai nuo tos veriančios krūmus akies išsišovė į priekį ir pašaukė mane prie laužo. Šatrija! – pirmieji jausmai tau. 1957 m. rugsėjo 19 d. 10b klasės mokinys E. Juchnevičius

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

O Šatrija! Korėti debesys tave lyg glosto. Visaip likimas susiklosto – Ir atsiunčia mane Užsisvajoti čia. Galingu kupolu remies į dangų, Lyg tu esi į dangų langu, O spinduliai tave lyg pina Į Saulės kasą. Ir vėdina… Tie vėjai! Glaudžias prie tavęs Ir dreba. Kol pyktis tavyje subręs Ir tu numesi juos, nustumsi juos, Kad saulę vakare paslėpt už nugaros. O Šatrija! Tu naktį saugai saulės miegą Užtat myluoja saulė dieną, Vainiką pynė tau ne vieną, Kaip negėrėtis kupolu tavu, Kai saulė šypsos dangumi žydriu.

••• Man suokė rytas vėsumą Rasos gėlosios vaiskumą Man šaukė rytas su daina Gimei tu eiti tolin Man saulė plieskė į akis Ir rūkas supo, glaudė vis Mane ryte visi pamatė Gražiausią matė Visuomet Aš būdavau pilnas jausmų tuomet Kai pirmas saulės žirgas Žvengė ties manim

Nualintą žemę Gegužis vėl Žiedais vyšnios semia Gyventi. Kodėl? Gyvenimas laimė Gyventi prasmė Gyvybė tai žiedas O lyra – lakmė Norint ką nors pasmerkti, reikia pirma žinoti, kas smerkiama ir už ką.

• • • Juk meilė tai yra kilniausias žmonių sielų bendravimas. Tik nenormalūs žmonės gali tą jausmą niekinti.

• • • Neginčijamos tiesos – ir tos sukelia visokių nuomonių.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Ten kalvoj pušų viršūnės

Dangų bučiniais svaigina Ir aistringai tos galiūnės Užkerėti jį mėgina. Bėgu ten ir aš skubėdams Lyrą rankoje suspaudęs Meilės šnibždesį girdėdams Ir drovėdams ir nuraudęs. Drąsiai žvilgsnį metęs ieškau Tolumos svaigios mėlynės Mano aistrą mūza reiškia Ir prispaudžia prie krūtinės. 1958 m. gegužė

Išvarytas

Pajuodavę, nuščiuvę pulkai debesų Nuo marių pakilo siaubingi, Pikti, pasišiaušę, nemylį krantų Vis skverbės į žemę laimingą. Prie jūros aš stoviu ir rymau niūrus, Nebaisios man vėtrų kvatonės. Išvarytas esu, negrįžtu į namus, Mano širdį sudraskė dvejonės. O pulkai debesų, jūs audros pranašai, Susigrūdote tamsūs į pievas eilių. Nebėra jau, pražuvo mūs žemės krantai, Visur palša, nyku be pasėlių. Ir staiga sudejavo krūtinė šalta Ir griuvau aš į lakųjį smėlį, Geležinė galinga nūn vargo našta Geležinį poetą užvėlė. 1958 m. gegužė

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Aukso kruopelė upės dugne

Gyvenimas – upė. Upe – mažyte, murzina, dumblėta, tu platėji, vogčia ir nejučiom bėgi, bėgi tolyn, jau ir ežeras, marios, jūra, o dar toliau nešiesi, toliau ir toliau. Kiekvieno gyvenimas prasideda tam mažam upeliūkšty, kuris vėliau putoja, siaučia ar ramiai teka, o gąsdina ne vieną, paguodžia ir apvilia. Aukštupyje daug visokių kerplėšų, samanų, kuokštų, medgalių ar šakalių ir visi jie turi plaukti šia gyvenimo upe, ir kas žino, kur jie nuplauks. Vienos kerpės labai greit prasimuša pro šią netvarkos makalynę ir skuba upe, skuba skuba ir sekasi... o aukso kruopelytė upės dugne ilgai užsibūna, kol ją nuneša tėkmė vis dėlto į priekį, bet lėtai, lėtai... Nors ši kruopelytė gryniausias auksas, tačiau jos spindesys neprasimuša pro kerpių kamšatį ir šešėlių amžiną naktį. O upės krantuose auga aukšti ir gražūs medžiai. Kilnūs ir išdidūs, jie žiūri į dangų, o jei dėbteli į upę, tai puolusi akin kerplėša visada susilaukia: „Ot tai!“ Ir džiaugiasi, ir didžiuojasi kerplėšos, šakaliai ir samanų ar žolių kuokštai – jie „Ot tai!“ Visas šitas „Ot tai!“ lekia ir lekia, ir greit lekia: jie jau buvę ir ežere, ir mariose, ir jūroj. Jie lekia tolėliau, kaip tik tolėliau negu reikėtų. O aukso kruopelytė rieda dugnu, lėtai lėtai ir, rods, nieks jos nemato, bet ne: mažas krūmelis, palinkęs ties pat upės srove, daugiau mato kaip tie aukšti išdidūs medžiai. Krūmelis mato: kažkas blizga, nors silpnai, tačiau tas blizgesys nėra paprastas – auksas, mato krūmelis, auksas – šlama jis visas, tačiau tas auksas neprilygsta „Ot tai!“ tonui, šlamesys menkas ir silpnas, krūmelis žino, kad jo niekas negirdi, tačiau jam brangus šis šlamesys. Jis žiūri į upę ir nemato nei pagalių, nei kerplėšų, plūduriuojančių paviršiuje, o jį stebina, stebina ir jam nuostabu – auksas. 1958 m.

• • •

Priekyje lyg jūra šniokščia sriautas Krinta vandens balkšvi verpetai Guli vandenyje medis nupjautas Plauna sūkuriai ne pirmi metai Šlamesys to medžio buvo kaip sonetai Daug prie jo rypuodavo poetų Krisdavo kasmet rudens dažyti lapai Bet šiemet išvydau jojo kapą Štai vėtra nulaužė medį šitą Sviestą vandenin išvydau rudens ryte Kurčia vėtra buvo jo sonetams Nutrenkė ji medį, skirtą tik poetams Nykūs vakarai jei čia sustoji Pyksta upė ar gailiai vaitoja Nėr ir jai kažko – negali ji suprasti Išeities nėra – niekaip jau jos nerasti Vėtra ir jei čia tave užklumpa Mirties šūkį tau drąsiai sušunka Ir nujaučia kad nuliūdino poetą Sutrempė tą šlamesį sonetų

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Rudenį vėtra nudraskė lapus

Poeziją visą jaugi į kapus... Nukrito pageltę, nebėra dangos Vis šlamščia ir šlamščia naktis darganos Jau rūkas sunkus styro šaltas šiurpus Plikumas begarsis nuplaikstė laukus. Vis styro kažkas taip sunkaus ir skaudaus Jau niekas gamtoje neguodžia žmogaus

••• Tyliai dainuoju tau dainą Tyliai ilgiuosi tavęs Liepsna ir aistros ateina Nesuprantu aš savęs Slenka ir bėga vis dienos O tu gyveni kai kur čia Dainą dainuoju tau vienas Ir vis žvelgiu paslapčia Ir dienos jau bėga ir metai Kažin kas gi bus mums vėliau Argi nenusilps tie verpetai Kuriuos aš dabar dainavau

Gyvenime!

Baudei dažnai, Bet nekaltai, Ugnie! Tu svilini karštai, Tačiau naudingai! Pasauli! Baudi kaltus irgi teisiuosius? Melu tu apsijuosęs? Irgi teisybę neigti pasiruošęs!

• • • Aš žinau dvi saules. Viena šviečia spinduliais. Kita širdies jausmų galybe. Viena pasaulį šildo. Kita degina krūtines! Viena ir vadinasi saulė. Kita – meilė!

1959 m.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Tikrą poeziją, tikrą tu jausmą sumoji Tyliai aš stoviu ant liepto medinio Upė be garso sruvena Juodybė dangaus siaučia, gal žino Žvaigždelės dangaus man plevena Vėjų būreliai susispietė kažkur Nieko negaliu išgirsti Tyliai atskamba... dainuoja kažkur Stovi... ir tyra svaja pavirsti Juodos akelės vis mirksi po kojom Upės tamsume rusena Aš ir gamta poezijoj mojaus Matai tu vaizdą nuščiuvusį, seną Viskas rimty šioj priklauso tik svajai Poeziją viskas dainuoja Visas pasiduodi minčiai lakiajai Mintys kaip vėjas rudens vis lakioja Tikrą poeziją, tikrą tu jausmą sumoji

O laiko tau – poezija

Negalima surasti Kaip rūdkasys Silezijoj Kad turi anglį kasti O šviesos dega, gęsta jau Ir pasivyt skubi tu Svajų tiesos neįskaitau Lyg jas kas nors surytų Taip tankiai moja jis sparnu Kaip paukštis prieš kritimą Nesotus aš jausmu mažu Kurs sukelia puvimą Svaiginantys nūn vakarai Net vėjo klyksmas baidos Švelnių eilučių nematai Ir orės gyvo aido Vis stalas, knyga ir plunksna Steken akių lėlytę Kaip auklė prie verpstės sena Kad migdanti mažytę O miegas šitas neramus Už nugaros garsai Kaip giltinės šypsnys dygus Kaip Etna išsižiojus Blaškaisi kėdėj neramus Ir plunksna vis brūžuoji O tas juk smulkina jausmus Kaip žaibas kad kapoja

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Ta niekšybė dvasios

Nebrangus tu man, draugingas Mėnesienoje terasoj Tavo žvilgsnis paslaptingas Panašus į ryto rasą Bet keliais likimo skriejant Tu nutolsti nusigręždams Godos man į širdį liejas Aš blaškaus tavęs nebrasdams O kodėl sakyk tu, žeme, Maitini niekingus žmones Niekingumą kas gi remia Ir biauroja juo kaip monas Pasišaukčiau kerštą rūstų Bet jis bijo niekšingumo Šioj šlykštynėje aš žūstu Dėl suminto teisėtumo O sumindė teisėtumą Niekšinga žmogaus krūtinė Apribojo tobulumą Žemė ir juoda lopšinė 1958 m. gegužė

Lakmės krantai

Man krantai žali parodė Krištolinio vandens grožį O krūtinė kvapą uodė Jų rasotos aukso rožės Smiltys ežeran nubyra Ir blizguoja man prie kojų Mano godos tamsios yra Atneštos į vargo gojų Bangos krištolo bučiuoja Mano kojas ir vėsina Kvaitulingi toliai moja Ir kandžiu kvapu svaigina 1958 m. gegužė

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

•••

Pirmoji simbolė tik tau O mėlynų akių žydryne Šypsnys atskrido aš sakau Iš meilės tavojo žvaigždyno Kiek daug kankintis tenka man Kai vakare aš saulę lydžiu Aš žiūriu viesulų stulpan Ir laimės jiems nūnai pavydžiu Matau skaistingas tavo lūpas Ir virpu geiduliu baisiu Ne sykį aistros žemėj klupo Bet meile aš nūnai dūstu O ateik! Sielos pasaką seksiu Saulės glėbyj bučiuosiu akis Guoly simbolių mes išsiteksim Ir pažinsim žydrąsias šalis Tu žydra, sielos pasaka irgi Sielą žeidė aistra, tai juk tu Saulės plaukas akyse man mirga Meilės esmę surasti sunku Aš myliu. Bet nėra ką mylėti Tai tik juokiasi mano širdis Mano eilės neras ko baisėtis Jų meilužis – tai kapas, mirtis Kūną tavo juntu Bet – mirštu...

1958 m. gegužė

Prakeikimo ašaros

Nesijuokite vampyrai Nesudužti mano lyrai Aš nualsintas atgysiu Ir žiedais obels pražysiu Ir nesapnuojat jūs niekad Kad dainiaus trypiate krūtinę Širdis atmins skriaudas visad Nors laimės dustų ji žydrynėj Te debesys audrų pilni Ir keršto žaibo kupini Sutraiško kiautą jūs niekingą Tą žemės purvą nedėkingą Ir vėl ramiai alsuot galės Sutrypta gyjanti krūtinė Težūna visad! Kas ją lies Ir vogčiom lįs sielos varpinėn 1958 m. liepa

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

•••

Reikia lanko, reikia lanko, O jei lanko, ir vilyčios Savo meilę nuskraidintų Svetimos širdies slaptybėn. Stygą tempsiu sausagyslę, Kad suzvimbtų kaip kamanė; Kad vilyčią iš lazdyno, Vienu virpesiu išmetęs, Pasakyčiau – Myliu aš. Neužmiršti žodžio šito: Jis kartojas, Bet vis naujas. Virpa širdys meilės šokį, Šėlsta sielos meilės audrą. O jinai drąsi, ryžtinga Mus užklumpa ir pabėga, O apvylus blaško miegą. Štai aš lanko ir vilyčios Paieškoti sau išdrįstu. Kol širdis be meilės liūdi, Ji nešildo man krūtinės. Ir vienatvės nūdieninės Neišblaško.

O žirgai ugniniais karčiais, O jūs laumės saldžiabalsės, O galingas vėtros šoki, Tuoj atskriekit pas mane Ir įaudrinkit mane, Ir sudeginkit mane Arba leiskit pamylėt. Panorėjau taip mylėti, Kad liepsnodams kaip ir deglas, Kaip ir deglas, kad jau blaškos, Vėjyj pindamas vaiduoklius, Vėjyj drąsiai žaižaruodams Ir nutvieksdams didžią sritį Aš galėčiau meilės liepsnoj Savo žemei pasirodyt. Kur tad lankas, kur vilyčia, Kur mergelės akys žydros, Kur pavasario šokėja? Apkabintų mane visą, Išbučiuotų lūpas mano, Suliepsnotų jausmą mano. O dabar gi aš ramus, Mano širdžiai taip jauku, Kai ugnis sušildo kūną, Kai šiltai slepiuos nuo vėtros Ir nedrįstu lauk pažvelgti.

1959 m.

Nūn į būtį vienužėlę Tu atskrieji tyliai tyliai, Sielos gaivą ramuolėlę Kad sudrumstum šokio vylium. 1960 m. vasario 19 d. Edzius (šį ketureilį paskyrė mūsų pirmam šokiui)

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

•••

Į auksinį tolio lauką Jaunystėlės takeliu Aš ateisiu, atskubėsiu. Jausmo žirgą susigautų, Kurs linksmai kaip rytas amžins, Štai įdūkęs prieš mane. Grakščiai mėtydams kanopas, Šuoliais blaškosi po lauką. Susigaučiau jausmo žirgą, Kad krūtinėj jausmas šėltų, Bet tasai neprisileidžia, Nirtulingai bėga tolin, Žvengia, siunta gyvastingai. Nusiskyniau puokštę ugnią, Kad prie šnervių žirgo tiesčiau, Kad jo laisvę sutramdyčiau, Šia, išties, kuklia apgaule. Bet o žirgas, jausmo žirgas, Nepažvelgęs net į puokštę, Šėlsta ryto spinduliuose, Žvengdams laisvą laisvės himną.

1959 m.

• • •

Pro atdarą langą Snaigė Šokyj savam Įšoko Kaip balerina Grakšti ir balta. Pakėliau galvą Nuo knygos Ir nustebau; Nes šalta snaigė Pynė gėlynus, Nes šalta snaigė Kaip pievos žaliausios, Kaip pievos žiedynų, Švelnių žolynų buvo. Ir tartum pro langą Kamanė rasota Mane išviliojo Į pievas.

Kokia ji graži buvo, Kamanė, Kai ji ir jos kaimenė Nuzvimbė Į gėles. Per tuos gėlynus – Jūres ugningas Bėgau paskui kamanę, Nejutau gėlos rasų, O jaučiaus lengva plaštake, Kuri sužavėta Klysta po pievą. Bet ištirpo Snaigė įsmigus, Kaip rasa Nukrito Ant knygos lapo. Ir vėl parimau Skaitydams, O snaigė nebeįsnigo, Nes nebesnigo. 1959 m.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Vartai jaunystės

Kuomet vartai sudužo Jaunystės, O svajonių miražai praskydo, Užplūdo jausmo sritį Afišų riksmas, kuris kvietė Prie stalo Biurokratų vadeivas. Ką gi. Tuomet teko Rūbo neturtingą turtą Pakeist Į turtingo rūbo skurdą, Pirkt banalybės žinyną Kad nerasčiau trivialumo Šmaikštume. Ir nebeteko sakyt, Jog tuštumo daug būtyj, Jog pesimizmo jaučiu Žudančią galybę. Tada jau nebeliko Dvejonių aštrios naštos O liko begalė žygių Trivialių... 1960 m. balandžio 15 d.

Ruduo

Pro medžių liepsną Regiu aš Liūdėjimą laukų; Jau žalia nebe žalia, Raudona – ne raudona, Jau visa ilgis Džiaugsmo; Ir rudenyj Pro medžių liepsną Regiu aš Liūdėjimą laukų. 1959 m.

• • • Niekados, niekados nesakysi kitam Kad tau skausmas atklydo į sielą. Niekados, niekados, koks tai žodis gūdus, Koks tai žodis, išblyškęs nuo verksmo. Niekados, niekados neišduosi kitam, O dainuosi ir juoksies aistringai, Niekados, niekados skausmui nelemta mirt, Bet ir nelemta skausmą išduoti. 1960 m. vasario 12 d.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

•••

Tavo akys buria tyliai – Neramu. Aš apkvaišęs, nusivylęs – Nerandu. Iš akelių liepsnos mąslios Paslapčia. Mano sielą paskandina Ugnyje. Nuo blakstienų kaip nuo stygų Spindulys. Man krūtinėj jausmą guvų Suvilnys. Aš kenčiu ir skaudžiai myliu, Nežinia. Mano širdį vis kankina Nejučia. Tu nuklysti kaip plaštakė Tarp gėlių. Tavo šypsnio, tavo meilės Nerandu. 1959 m. gruodžio 26 d.

• • •

Man į būtį ramuolėlę Tu ateini tylutėliai Kaip rasužė skaidruolėlė. Tau padegsiu aš žibintus, Gėlele maža išpintus, Skrisiu ūkio labirintuos. Štai tolybėj žiedinėjas Mano džiaugsmo piktos fėjos, Skamba bundančios alėjos. Į šitas alėjas skriejau, Šokyj skaudžiai susiliejau, Raseles padeginėjau. Žiū jau dega visos rasos, Dega saulės ilgos kasos, Su tavim aš bėgu basas. Ilgesingai tavo žygį Mano žvilgsnis tolin lydi Ir kažkam kažko pavydi.

• • •

1959 m. gruodžio 27 d.

Ko nėra dainų giesmyne To lig šiolei nejutau, To pasauly nemokėjau, To pasauliui neradau. Štai karklyną išsipjausiu, / (Karklų vytį išsipjausiu) Sau švilpynę išsidrožtų, Dainai dainą išdainuotų, Rimčiai rimtį pakuždėtų, Gelmę gyliu išbaidytų, Audrą viesulu pritrenktų, Tylai tylą išrašytų; Kai pašvilpti į švilpynę – Žalio karklo švilpynėlę, Pabandysiu, pabandysiu, Ko nėra dainų giesmyne, Aš pašvilpsiu į švilpynę. 1960 m.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

•••

Nusviro pečiai, Ir galva nusviro – Viešnia mus aplankė Su saule ir vėju, Su jūros platybe, Su miško gausmu. O viešnia, kokia ji bebūtų, Mums vardą savo Taria Tyliai – „Mintis“. Minties gilios akys Ir svaigus protas. Mintis. Lengvai it fėja Ji užburia mus, Karštai kaip audra Meilė širdyje pabunda. O svaigiame žaisme Tu glamonėji Jos akis, jos lūpas, Ir krūtis ilgesingas. Bet štai Pabūgo kažko viešnia, Iš glamonių išslydo, Pamojavo ranka, Nubėgo: Į gėles, Į saulę, Į vėją – Gaudyk sau tyruos.

Pečius ištiesi, Galvą, O žvilgsnis tavo Akių gelmėj Šaukia nebyliai: „Sugrįžk, mintie, Ilgėsiuos Tavęs, Ieškosiu Tavęs.“

1959 m.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

•••

Ties jaunystės savo vartais Aš rymojau kaip vienuolis, Maldai džiaugsmo rengiau guolį. Liepsnom saulės žydo gėlės, Skaistų šokį degė ugnys, Rodės, sieloj siela būgnys. Betgi smiltys iš dykynės Siuntė alsą savo karštą. Kai jaunystės vartai griuvo, Pasitraukiau aš į šalį Keikdams skaudžią savo dalią. Nūn sustojęs žvilgsniu ieškau Vartų arkos jaunystėlės, Kur tat žydo sielos gėlės. 1960 m. vasario 4 d.

• • •

Tenulūžta koja. Kodėl, žmonija, savo jėgą atidavei įsčiom savo maitintam milžinui, kuris kas rytą aukštai padangėj mojuoja plieno rankomis ir ryto miegą paglemžęs nuodingai vypso virš tavo guolio. O tu kaip vikšras jo viduriuos plieniniuos įsiropštęs tūnai ir nebyliai kruti prakeikdams saulės kaitrą. Manyj pyktis laukinis proto mąstyseną temdo, o veiksmas nevaldomas reiškias. Į pagrindą geležinio betono spirsiu; tenulūžta koja... kraujas plūsta. Su protezu girgždančiu vėlei įniršęs trankysiu pagrindo gruntą, jogei pyktį paslėpčiau veiksme beprasmingam! Kam, žmonija, savo jėgą didingą atidavei plieno milžinui; šaltam, dylančiam, rūdijančiam! 1960 m. balandžio 3 d.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

•••

Šokių salėj, kaip plazma kliuksi gyvenimo pilno kertelėj – muzikinis triukas. Išprakaitavusi salė lempų lašais alsuoja išsišiepusiom savo durim. Atėjo eilė: moterų būrys pašaukė vyrus, jie klusnūs, žaismingi perčiuožė padorumo slenkstį, pasinėrė moterų privalumuose, jos svaigo, jusdamos vyriškumą. Išaušo turgaus diena. Kaip droviai minkštakūnės sraigės gelumbiniuose kiautuose stoja į kovą su vyrų blogaisiais norais, Kaip drąsiai atsivežei savo vežimuose dekoltuotuose prekę tą pačią. Devyniolika metų išgulėjusi prekė yra daug ko verta, ar jūs žinot jos privalumus parsiduot ir likt neparduotai (sekančiam turguj aš pirkau jau parduotą praeitą turgaus dieną) O padorieji pirkėjai ir prekės, kas jus išduos? Geriau pasiguoskim savo neparduotom vertybėm tik ką pakeistuose vystykluose, išgerkim draugystės vardan butelį pieno pro čiulptuką stangrų. Matau – kampe sudėtos knygos. Jos jau perskaitytos, apie jas jau galvota, tik marškinius senus išsiskalbęs skaitovas imasi naujo vakarietiško vertimo. Jo pokalbis prie rojalio padorioj draugijoj yra knygos aplankas naujas. Jis kietas, nepermatomas ir gražus. Štai jis nusimetė batus ir atsigulė su ta, kurią maloniai nustebino savo kalbom. Kai jis išėjo pro duris, durys buvo tos knygos aplankas kietas, raktas pasisuko užrakto sistemoj.

II dalis

COGITO, ERGO SUM Studentiško žurnalo uždaviniai ir maketo projektas

Tai laikotarpis, kai Edzius mokėsi Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginiame institute pradinių klasių specialybės, nes tais metais (1959 m.) neįstojo į Dailės institutą. Mokėsi I ir II kurse, bet buvo pašalintas už netinkamą komjaunuoliui elgesį, svarstytas su draugais dėl provokuojamų klausimų „Klausimų-atsakymų“ vakare. Aš sėdžiu ir rymau bekraštėj visatoj, Sau godas godoju ir liūdesį juodą, O ežero bangos ties kojom vibruoja, Atsineša giesmę ir man atiduoda. Tą giesmę didingą prie kojų pakloju Ir skambesį liūdną krūtinėj kartoju.

Cogito, ergo sum

1. Ši sąvoka ir jos taikytinumas mums 2. Mūsų mąstymo prieigose 3. Ką jūs turit veikti ją perskaitę 4. Atsiprašymai ir prašymai Kažkuriai studentiško telkinio daliai kyla idėja leisti literatūrinį-meninį žurnalą idant savo mintis, tiek rašytines, tiek vaizduojamąsias, komentuotų tam tikrame minčių spausdinimo lauke. Bet pagrindiniai sunkumai ir susiję su pastarąja sąvoka – spausdinimu. Ji, savaime suprantama, atkrinta, nes mūsų organas neturi plataus visuomeninio pagrindo, taip pat ir finansinės bazės. Be to, jis leidžiamas palyginti mažai grupei visuomenės narių, t. y. studentams. Dar neaišku, kuri dalis tos visuomenės dalies domėsis mūsų žurnalu. Bet mes turime galvoje, kad vis dėlto jūsų poreikiai mūsų atžvilgiu neparodys tokio baisaus ribotumo. Juk vanduo ant mūsų organizuojamos priemonės – malūno – ir yra jūsų galvosenos paspirtis, mintinė medžiaga, diskusijos, recenzijos ar net ironija. Mes iškeliame sau pakankamai didelę galimybę – propaguoti tikrąjį žmogaus egzistavimą. Cogito, ergo sum – mąstau, vadinasi egzistuoju. Iš daugelio mūsų egzistavimo priemonių mes tikimės išryškinti bent dalį tikro egzistavimo formų. Juk aibė mūsų buities išraiškos elementų turi grynai balastinį pobūdį. Imkim prekinį laivą. Jo tikrasis turinys – prekė triumuose, bet šalia to yra begalė parankinių dalykų – vandenys, kuriais jis plaukia, laivo korpusas ir dažai, mašinos ir alyva, kūrikas ir anglys, kapitonas ir komanda, vairo ratas ir pats vairas ir t. t. Taip ir mūsų minčiai išrutulioti ir sukaupti smegenų dėžėje reikalingi visi tie elementai, būdingi prekiniam

laivui. Lova priima jūsų pavargusį kūną, gatvė – jūsų kūno ėjimą, oras – jūsų dvideginį, pavasaris – jūsų meilę, o mes norim priimti į mūsų žurnalo puslapius jūsų mintis, jeigu, žinoma, jų turite. O egzistavimą, skirtingą nuo paukščio ar žvėries, ir sudaro mąstymo reakcijos. Jūs gaunate šimtus faktinės medžiagos išraiškų. Visas jas malkite didžiųjų smegenų pusrutulių girnomis, o mes kepsime duoną, pyragą ar blynus, atsižvelgdami, kokios rūšies bus miltai. Ar pavyks mums apžioti šį Dekarto iškeltą teiginį: „Cogito, ergo sum“, kuris jo akimis atsiduoda stipriu idealizmu. Mat Dekartas teigė, jei jis apie kokį nors objektą mąsto, vadinasi, ir šis objektas egzistuoja, priešingu atveju – šio objekto nėra. Tai kvailas išvedžiojimas iš esmės teisingo devizo: „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“. Turint galvoje mūsų žmogiškąjį egzistavimą reikia trupučio mąstymo operacijų, bent tokių: „Ar eiti šiandien į kiną, ar ne; ar imti šaukštą su kairiąja ranka, ar su dešiniąja; ar pilti sriubą į skilvį pauosčius jos kvapą, ar ne; šokant pasakyti, kokie gražūs jūsų plaukai, ar jau išsyk, aš myliu jus.“ Tai mąstymo problemos, kurios jau savo akmens amžiaus logika skiria mus nuo visų kitų žinduolių, stuburinių ar bestuburių, bet ateities visuomenė, žmogaus genijus mums rūpi. Kokie skyriai numatomi žurnale? Pirmiausia bus literatūrinė medžiaga, tiek grožinė, tiek žurnalistinė, diskusinė ir pan. Litera mūsų stuburo slanksteliai, mūsų literatūrinio karkaso pagrindinis elementas. Kur kas mažiau vietos užims vaizduojamasis menas ar tik pretekstas į meną. Literatūrinėsmeninės jėgos nėra tokios stiprios ir gausios, kad jums pateiktų meną tiek žodyje, tiek vaizde. Manyta bendradarbiauti su kitomis aukštosiomis mokyklomis, rašytojų sąjunga, kai kuriais rašytojais, užsienio studentais. Tam darbui atlikti reikia jėgų. Taigi iš mūsų studentiško kūno išsiskiria šis žurnalas ir mūsų kūnas turi jį maitinti minties pienu, o vėliau ir duona, turint galvoje jo embrioninį amžių. Tie žmonės turi patys ateiti, visų neįmanoma surasti, nes ypatingų, mintinių kontaktų mes neturim.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Kaip elgtis su žurnalu? Bent jau iš pradžių jis išeina vienu egzemplioriumi. Straipsniai ar kūryba daugiausia rašyta autorių, nes manyta, kad vieno žmogaus raštas truputį įgristų. Be to, tokio žmogaus, kuris aukotų savo ranką perrašinėti, su žiburiu nerasi. Svarbiausia – jūs turit atsiliepti bent jau į jus dominančius rašinius. Tam tikslui žurnale yra palikti tušti lapai. Tai jums. Perskaitę, kol mintis dar neatvėsus, rašykit į tuos lapus. Bandykit pasirašyti, nes kitaip prapuola straipsnio loginis ryšys su jo autoriumi. Na, jei jau jus kamuoja šimtaprocentinis drovulys, galit nesirašyti. Atsiliepkit į diskusijoms iškeltus straipsnius, recenzuokit literatūrinius skyrius. Kritikuokit ir patys būkit kritikuojami, jei rašysit nesąmones. Tik aukštai organizuota sąmonė turi atnešti savo turinį į mūsų žurnalo puslapius. Kitaip mes sudegam, nors ir ant vandens plūduriuodami. Leidžiama rašyti bet kuria tema. Ji priklauso nuo jūsų interesų, todėl tematikos ribotumo negali būti. Bendrai skaitytojų santykiai su žurnalu panašūs į santykius su visuomeniniais žurnalais, išskyrus bet kokį oficialumą. Ateikit į redakciją ir muškitės, plūskitės, ironizuokit. Milicija nebus pakviesta. Nepaduosi juk į teismą dešinę ranką, jei ji sužeidė kairę. Redakcijos patalpos, redakcija, pats žurnalas, kaip minėta, yra embriono stadijos, ir jau vien dėl to jūs visomis keturiomis turit įaugti į žurnalo mintinį kūną savo mintimis. Svarbiausia, ar jus domina tokia mūsų iniciatyva. Tai priklauso nuo jūsų poreikių ribotumo, bet mes jiems paskiriam kuo puikiausias iliuzijas ir tikimės negalimo, kad sulauktume didžiausio laipsnio galimo. Tegul visa mūsų iniciatyva būna kvietimas šokti. O nuo šito negalima atsisakyti. Cogito, ergo sum! Tegul šoka mūsų mintys lengvai ir aistringai ant mūsų žurnalo parketo ir vaško. O muzikos gražiausią motyvą pašvilpaukit patys. Iki. P. S. Atsiprašau, jei jūs visa tai palaikysit viena iš nesąmonės išraiškos formų.

• • •

Kaip žemė išskiria lietų būsiantį Taip delnai išskiria prakaitą sunkų Ir į tą neraštuotą sunkų audinį Įaudžiu raštą svarų „Cogito, ergo sum“ Kaip širdis atstuksena žodį jautrų Ir išspinduliuoja akių žvilgsniu Taip aš iškeliu iš kiaušo dugno Ir sukraunu jautrumą širdišką „Cogito, ergo sum“ Kaip perkūnas užkliuvęs už dangaus Žaibą raudoną išspiria Iškelia mintį bespalvę Smegenų akmenys pusrutuliški Ir ant bespalvės minties drobės Rašau spalvotą frazę „Cogito, ergo sum“

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Guli du akmenys pusrutuliški

Dėžėj smegeniškoj Trinties surakinti Ir prie pagrindo prisispaudę Du smegenų pusrutuliai Išskaptuosiu kiaurymę Tarp akmenų gulinčių Surikuosiu ląsteles mąstymo Neuroniškas ir dendritiškas Ir komandą išrėksiu garsiai Kad pajudėtų girnos Smegeniškos Gyvenimo medžiagą maldamos Atneš kraujas mintį Į lūpas surakintas tylėjimo Ir ištarsiu mintį išnašią Ir išgirsit: „Cogito, ergo sum!“

Meilės nesąmoningumas

Kas yra meilė? Širdies plakimas, nemiga, sentimentalumo ant plūdis, adoniškas pavydas... Visais šiais atvejais svarbi fiziologinė receptorių veikla, kuri jaudina normaliai funkcionuojančių kūno organų ritmą. Meilės poreikis yra toks aktualus anatomiškai orga nizuotai būtybei, kad bet koks atsiribojimas nuo tokios sąvokos sukelia visuomenei nenormalų ir labai aitrų įspūdį. Toks individas patraukiamas visuomenės nuomonės atsakomybėn, o to išvengti neįmanoma, nes individo egzistavimas užtikrintai priklauso nuo kitų visuomenės narių. Taigi, meilė neišvengiamai užtikrinama tiek fiziologiniu instinktu, tiek dvasinio santykiavimo poreikiu, tiek vi suomenės nuomonės. Ir niekas nemano tam priešintis. Bet kas yra meilė? Kaip smegenims reikia oro, taip egzistuojančiam reikalinga meilė. Bet kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą. Tačiau oras reikalingas egzistuojančiai būtybei vos ne šimtmetį, o meilė svyruoja nuo dienos iki mėnesio. Palyginti trumpas laikas. Kodėl toks trumpas meilės egzistavimo laikas? Tikriausiai dėl to, kad minėtas oro poreikis nepriklauso nuo mūsų fizinių, dvasinių ir moralinių savybių, o meilė priklauso. Ir dėl to, nors meilės poreikis nemažėja, bet atskirai paimta meilė trunka trumpai. 1. Kas yra meilė? Jos pagrindas? 2. Kiek sąmonė dalyvauja meilės pradžioje ir kiek gale? 3. Kodėl leistina meilė? 4. Kuo paaiškinti jos trumpalaikiškumą? 5. Kokiom formom naudojantis atsikratyti „mylimu“ žmogumi pradedant „naują meilę“? 5. Ar tikslinga būti ištikimam meilėje? 6. Kada prasideda meilės „galas“? 7. Kaip įsimylima? 8. Kiek dalyvauja atsitiktinumas įsimylint? 9. Ar bučinys yra meilės pradžia ar pabaiga? 10. Kaip reikia elgtis su „užimtu“ meilės objektu? 11. Ar verta vesti (ištekėti)?

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Plaštakė

Gėlių pievoj Margaspalvėj Tarp šešėlių išblaškytų Tarpe žemės ir dangaus Kur nebuvo dar žmogaus Plazda skrieja plaštakėlė Panaši į žibintėlį Nukabintą nuo dangaus Ji paklydo tarp gėlelių Koks tas šokis josios lengvas Koks tai lengvas bučinys Su kuriuo gėles sutinka Jos kūnelis lengvutėlis. Aš ateičiau į tą pievą Paskraidyti kaip plaštakė Nusipraust rasų gėloj Bet o ne, aš ne plaštakė Su ugnelėm sparnuose Aš nulaušiu gėlę grakščią Gal užminsiu, gal sutrypsiu Gal išliesiu taureles Su rasa skaidriausia. Tad bijau ateit į pievą Sužydėjusią gėlėm, O kaip liūdna ir skaudu, Aš plaštakės nerandu!

Mane ypač palietė eilėraštis, kur tu kalbi apie plaštakes: O kaip liūdna ir skaudu, Aš plaštakės nerandu! Nerandu, nes jos žydi tik kartą. O viešpatie, jeigu aš galėčiau nors kartą vėl pamatyti tą pievą, kurioje bėgiojo ir ganė mano vaikystė, aš būčiau turtingas, bet mano turtas nebūtų išreikštas žemės vertybe, nes nėra dar tokio aukso, kuris atstotų, bent prilygtų tos paprastos pienės geltonumui. Auksą žmonės suklastoja, įdeda netikras prabas, o pienė žiūri į mane skaisti, tikra… Augustinas Šukys

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Gatvė

Sužimba žvakės danguj Aš einu. Tyla. Tik galvoj mažytis triukšmas. Ką gi. Pasitinku ją. Standžios kojos, kulnys aukšti Skamba tylioj gatvėj. Skamba Ir atsimuša kažkur manyj. Nuodėmingas žavesio smalsumas Nejučiom mane kankina. Mano žingsniai, Jos žingsniai Susilieja tyloj. Aš droviai atsilieku, Nueinu kita gatve, O galėjau prieiti prie jos, Eiti greta, Šnibždėti savo šneką, Ir būtų lengva, ir nesikankinčiau, Ir garsiai pasakyt galėčiau, Radau ją, neatiduosiu niekam, O mano dainos Nebeklaidžios tyliai gatvėm, Nesiblaškys. Ir mano mintys bus jos mintimis.

Aš nekalbu apie kitus, bet tu mane žavi, nes tavo gatvės – mano gatvės. Ir žiburėliai tie menki abu mus veda. Mes einame paklusnūs, nes likimas abu lyg šaškes stumdo. Jis panorės, mes būsim numušti ir sumesti į šlamšto krūvą, kurioj ir kūnas, ir dvasia kasdien pelija, pūva. Kaip gera jausti, kada tu toliau eini, toliau matai, nei mums apšviečia gatvės žiburiai… Augustinas Šukys

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

•••

Ėjau su būriu linksmų žmonių Jaunystės atšvęst. Bet ties turgaus durimis atsiskyriau Ir vietą už prekystalio nusipirkau. Išieškojau kišenes ir neradau nieko. Cha – cha! nusijuokė senė, Surūdijusių lašinių pasidėjus Cha – cha. Juk nė velnio neturi, berniuk Už marškinių užčiuopiau krūtinę Krūtinėj radau širdį. Padėjau šalia lašinių gabalo Širdies gabalą visą. Priėjo sena merga, Atsignybo nešvariu nagu Širdies skonio. Teko atrėžt trupmeninę dalį Ir šalia sviesto įdėt. Pyko senė šalia manęs. Išpardaviau širdį ir nuėjau. Pyko senė pasilikusi. Savo širdies vieton Įdėjau kiaulės širdį pigią – Tegul varinėja kraują. Neturėjau nė velnio, O dabar turiu ir einu jaunystės švęst. // (Cha – cha pyko senė.)

III dalis

TAVOJI

Tą nuotrauką Edzius nešiojosi prie širdies švarko kišenėje; kitoje pusėje užsirašė, kas jam svarbu

••• Skiriu Tam, kurį mylėjau Už lemtingą šokį pirmą Už tą bučinį audringą Už eiles – dainas Dalužei, Dalužėlei, Grėbėjėlei, Žolės Lapeliui, Obuolio puselei Uvertiūra Allegro Andante Finale

Vėtra, siausk vėtringai vėjy, Aš tave nešuos glėbyj Ir apsvaigęs, ir guvus. Dovanojai man sparnus, Aš tau meilę dovanoju.

• • • <...> esu čionai mylėti ir žinau, kad žemėje nėra daugiau ką veikti. Just. Marcinkevičius Jeigu meilė ateis Išžudysiu kasdienybę Sieloj savo Kaip Brutas tūkstantį Cezarių Išimsiu širdį plazdančią Ir įmesiu į plieno Kraują raudoną Ir jei ji ten neištirps Nudžiugęs beprotiškai Išbučiuosiu ją Išskaptuosiu ją Ištrauksiu gyslas Iš rankų savo kuriančių Ir ištempsiu ant širdies Idant smuikas išeitų. Net nežinau ar spėsiu juo tau Sugrot Jei ne Tu nunešk ant bedugnės Krašto smuiką Kad vėtra užkluptų kur manyje Buvo Paglamonėtų stygas jo Ir išgautų tai Ko aš nebesuspėjau

Nes numiriau širdį išėmęs ir Gyslas ištraukęs Tu neišsigąsk Klausykis Kaip vėtra draskys mano gyslas Kaip glamonės ir maldaus Ir trankysis tulžingai Tu neišsigąsk smuiko aimanos Ar Šimto allegro ar finalo Perkūniško. Bet aš žinau Tau nusibos klausytis. Tada prieik Ir nustumk smuiką Iš mano širdies Iš gyslų mano Į bedugnę gilią Tegul viesulas užgauna Paskutinį akordą Smuike bekrintančiam Ir strypą iš tavo Plaukų Kuriuos slapčia pasivogiau Numesk į bedugnę Jo neprireikė man

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Uvertiūra Rytas takas gėlės Ritas Ratas spindulius suvėlęs Įsipynęs Vaivos rykštę Trykšta Taško saulės aitrą Išalsuodams žiaurią kaitrą Išliūliuodams ugnies stulpą – Tulpę Rausvą mielą žydradangę Siausdams sūkuryj padangės Ir išnešdams liūdną žinią – Dega aukurai pilyj Mano meilės žaliagirės Žinio žinią aš žinau! Rytas takas gėlės Kitos

Allegro Iš padangių Atkeliavo Mano lūpas Išbučiavo Iš krūtinės Liejo skausmą – Jausmą Pabučiavo Kaip laukinė Ir nubėgo Į sniegynus Per žolynus Pas Solveigą

Ūkas mėlas Veidas mielas Susipynė Vaivorinė Skraistė – nežinia – Kankynė Pirmutinė Ritas rieda Su klyksmu nakties Pelėdos Pėdos pėdos Iš nakties Per radastas Takas rastas Ugnies mirksnį Dovanoji Ir pakvaišusiai Kvatoji Dauginiesi Meiliniesi Vėjui – Nežinios sėjėjui Aš pakvaišęs Sustabdyki Žygį savo nuo manęs Pasiilgęs meilės tavo Kur tat krūtys Man alsavo Ir mylavo Ranką baltą – Pirmutinę Iš nakties Nežinau Tave vieną dainavau Bet niekad Nesutikau Tad kančioj

Vienatvę Keikiau Leisk primeilint Bučinių Kol dar daugel Jų turiu Atiduodu ir Turiu Apie plaukus Kaip vaiduokliai Rankos mano Apsipynė Įsivėlė ir išpynė Sruogą Jauną Pirmagimę Dėl manęs

Andante Karčios ir varganos godos užplūdo Meilėje skausmą sudegint panūdo. Pirmąjį sykį užlipdams į kuorą Nepašnibždėjau aš savojo noro. Antrąjį sykį užkopęs į aukštį Paliečiau žvilgsniu praskriejantį paukštį. Trečiąjį sykį pilyje klūpojau Aš tau pašnibždėjau dėl ko tad godojau. Praskriejantis paukšti, nešk vėtros dvelkimą Kol jausmas krūtinėj savoj nenurimo

Prabėganti stirna, praskrieki gracingai Kol krūtys vilnija jaunai įnoringai Praplaukianti kardžuvė liek vandenyną Į smilkstantį dvelkiantį žalią žolyną. Tyliai tyliai tyli tyla Karalienė melsvo rūbo Balkšvo veido Žuvies žvyno Vandenyno žaliaskario. Mirksnis spindulėlio spindi Tarsi klysdams patsai vienas Mums ant kelio Nuo pat saulės Įsčių karščio. Tamsą tamsai temsta tamsiai Vakarėlio juodas kūnas Pamylavęs žvaigždę pirmą Pabučiavęs aukščio šviesą Guoliui patalą jau tiesia. Į tą tylą tylutėliai Į tą tamsą tamsutėlę Klystam klystam Vildamiesi Bučinių. Tyliai tylą tau šnibždu Tamsai leisdams nugalėti Drovą jausmo pirmutinio Mūsų meilės – Panaktinės. Tyliai tamsiai.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Finale Aš laimingas Ir patrakęs Ir nudegęs ir nuskaustas Saulės ir vilyčių derliaus Iš griaustinio imsiu griausmą Iš aguonos tylų jausmą Kad pašėlčiau Kad išdrįsčiau nuraškyti Vosilkėlius iš ganyklų Maldos tyrą iš maldyklų Kart su vėtra sau lekiu Tarp naktinių žiburių Dovanoju ir turiu

Daliai Dalią Dalužėlę, Jau vosilkos pasikėlė Tavo sruogų siautime Išbučiavęs viešniai lūpas Aš paklystu kart su vėtra Tarpu žemės ir dangaus Pasijuokdams iš žmogaus Vėtra, siausk vėtringai vėjyj Aš tave nešuos glėbyj Ir apsvaigęs, ir guvus Dovanojai man sparnus Aš tau meilę dovanoju

• • •

Du šokėjai Laimingiausi Man į kambarį atklysta, Kur šalta žvakelė dega, Su manim džiaugsmingai klega, Su šešėliais glamonėjas, Kad užpūstų šokio vėjas. Aš pašoku iš vienatvės, Kur tat ugnį kūrenau. Per vėlu jau, supratau, Kad šokėjai tiek laimingi, Jog nemato mano mosto, Ir toliau audringai sukas Kaip nuspalvintas žaisliukas. Užgesino mano žvakę Ir toliau tamsoj patrakę Nuskubėjo... Nelinkėjo, nelinkėjo Naujų metų. 1960 m. sausio 1 d.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Iš mano dienoraščių

Susitikom Šiaulių pedagoginiame institute. 1960 m. aš įstojau į pirmąjį kursą, o Eduardas buvo jau antrakursis.

••• Ir vėl čeža rudenio lapai po vėlyvo ar ankstyvo praeivio kojomis... Pro auditorijos langus mano akys seka, kaip žaidžia vėsi saulė rusvais atšvaitais klevų lapuose. Rytą, išbėgus į gatvę, skruostus šaltai ir nejaukiai paliečia šiurpas. Mano mintys lengvai ir nepastoviai atitrūksta nuo esamos tikrovės ir kaip vėjas lapus blaško mane įvairūs gyvenimo šuorai... Nenorėčiau pamiršt nė vienos valandėlės, nė vieno žodelio ir pajautimo Dienos ar Nakties glėbio... Aš nenoriu būti kėdė, kurią trina bet kuri sėdynė ir kuri stovi šalia stalo, ant kurio lieka trupiniai kažkokio valgio... Nenoriu! Aš noriu būt šviežia kaip ryto rasa, kurios nespėjo paliest Žemės Dulkė, ir paslaptinga kaip Vakarinės žvaigždės švytėjimas ir kaip Medūza, nepagaunamai slidi ir švelni vakaro sambrėška ant „Žolės Lapelio“ – ir reikalinga kaip oro gurkšnis dūstančiam... 1961 m. rugsėjo 26 d., antradienis

• • • Aš Tavim tikiu, teisingiau, noras tikėti Tavimi yra didesnis už viską, už norą suprasti Tave kitaip, negu suprantu dabar. Aš bijau, labai bijau, kad nelikčiau Tau tik „Nepažįstamoji moteris“. Stefano Cveigo moteris, puikiausia iš viso pasaulio moterų savo atsidavusia ir nieko nereikalaujančia meile. Man prisimena širdį draskantis rylos balsas ir jos atsidavęs, pilnas ištikimybės ir meilės žvilgsnis... Aš bijau pagalvoti apie tai, kad esu Tau neskirta ir kad atsitiktinai mes pažinom vienas kitą. Kaip baisiai aš dėl to kankinuos ir noriu, kad tą kančią patirtum ir Tu, noriu matyt ir jaust Tavo ašaras, jaunuoliškas ir karčias, ir pasakančias nebyliai, ko Tu nepasakai niekad. Ir kartu noriu tikėti, kad Tu jauti tą patį, ką ir aš jaučiu. O, kaip aš noriu tikėti, kad Tu tik man – ir aš – Tau. Kaip sunku gyvent tarp žmonių nesuprastam! Kai Tave sutikau, man taip nebeatrodė ir daug kas įgavo kitą, geresnę ir puikesnę, prasmę negu ligi šiol. 1961 m. rugsėjo 30 d.

• • • Kai Tavo žodis pasiekia mano širdies gelmes, teisingiau, ta mintis, kurią išreiški žodžiu, aš vėl visa suvirpu kaip tada, skaitydama pirmuosius Tavo žodžius apie save. Tavo žodis visada taip galingai veikia mane, kad aš tikiu, kol turės Tavo širdis tų žodžių, gyvų ir jautrių žodžių man, Tu visada surasi kelią į mano širdį... Ji man taip artima, ta Liza, atidavusi visą save Stefanui, o jis toks nevertas, ir gaila, kad jis buvo toks aklas, stovėjęs prieš ją ir kartojęs tuos pačius žodžius, toks menkas... 1961 m. lapkričio 3 d.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

••• ...Dainuokit apie meilę, vaikai. Dainuokit apie meilę, seniai ir moterys. Dainuokit apie meilę, jaunuoliai ir merginos. Dainuokit apie širdis ir protus, pripildytus meilės. Dainuokit apie džiaugsmą ir linksmumą, didelį ir nesudrumsčiamą, begarsį ir turtingą, prasiskverbiantį per neapykantos sienas, sulaikantį baisius kvailumo potvynius; atpalaiduojantį, išsilaisvinantį, keliantį. Dainuokite mūsų laikų dainą, vaikai. Ne apie neapykantą. Ne apie karą... Dainuokit apie meilę. Liepkite žemei prisikelti iš savo skausmų, nutrankyti grandines ir dainuoti. Liepkite ir rytmečiui, ir pusiaudieniui, ir prieblandai, ir nakčiai pakelti savo balsus ir dainuoti mūsų laikams. Ne apie neapykantą, bet apie meilę... 1961 m. lapkričio 22 d., trečiadienis Kol dar širdys kaip smuikai raudoja... Verk dėl to, kad mylėti gali, Kad gali meilę jausti dviejų rankų glėby...

••• Tas rytas Permirkęs lietaus lašais Ir šiltas nuo nakties sapnų... Viena einu Ir man patinka jaust, Kaip miestas miega. Visas miestas! Lietaus lašai apasionatą groja Ir ima man tyla už rankos, veda, Nenoriu nė žinoti – kur. Patinka man taip eit.

• • • Meilės priešas baisiausias – pripratimas.

• • • Koks šiltas, auksinis, vibruojantis spalvom nuostabiausiom ruduo šitasai... Džiaugiuosi, gėriuosi, svaigstu, einu, nueinu saule dainuo jančiais lapais Nėra žodžių. Ach, nėra žodžių! Minčių, lyg laukinių žirgų, pažabot neįstengiu – Proto kamanas vilkdami lapais pas tave atšuoliuoja jie drąsiai. Dar niekada taip netroškau tau meilę savo išreikšti! Ar jauti tai?

• • • Bet mintys keičiasi lyg lapų spalvos ir lyg lapai nukrenta vienas po kito. Matau, kaip voliojas voratinkliuos jaunas kiškutis, letenas saulėn iškėlęs... Matau, kaip grybas iš ryto užsideda šiltą kepurę – vaikas jos dairosi godžiai išbėgęs grybauti į mišką. Jo kojos basos rasom išmirksta rytinėm, o akys įdėmios ir judrios kaip kiškučio voratinklių tinkluos trapiuos. Migla dar tvyro medžių viršūnes apgaubus. Tik ąžuolas senas mąsto kažką viršūnę į dangų nukreipęs. Lyg žilas senolis apmąsto praeitį savo garbingą, – mėgstu paremti jį savo pečiu. 1962 m. spalio 3 d., trečiadienis

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

••• Tu nematai, kaip aš šypsausi, Sustoju prie vartelių. Jie atlapi – Aš įeinu, žiūriu – daržely gėlės miega, Lietaus lašai jas prausia rytui. Atsargiai pritupiu ir palenkiu taurelę, Į delnus suimu šiltus lašus, Nešu atsargiai pro duris. Kažkur kampe boluoja tavo guolis Ir muzika nuvargusi, blyški, Kurią tu užmiršai pabaigt klausyt, Mane sutinka... Užmiršusi nuleidžiu aš rankas – Lašai skambėdami pabyra Prie tavo guolio.

••• Išgirsk mane, išgirsk, Palik nebaigęs darbą, Nenusišluostęs rankų – išeik. Surask mane tarp gatvių triukšmo, Ten, kur po mano kojom Šiurena lapai nedrąsiai. Surask mane. Užmerkusi akis – dairausi godžiai Visa būtim tavęs. Nuleidusi rankas bejėgiai Ir lūpas degančias pravėrus. Tu praeini, Palietęs mano šlaunį, Pašlyju aš ir vėl sustingstu Ir laukiu, kol sugrįši tu... 1962 m. spalio 7 d., sekmadienis

• • • Mieste undinės Vidurnakty giliam žaidimą žaidžia: Iškėlę jos rankas – nuo pirštų varva žvilgantis vanduo Iš upių, ežerų, šaltinių, Ir skraistės drėgnos raibuliuoja Lašais vandens mažyčiais. Jos sukasi grakščiai ratu – Migla virš miesto kyla Ir krintantys lašai sapnus jam seka.

• • • Nežinau, kas į mano širdį ateina – ar didelė laimė, ar didelės kančios – aš laukiu. Aš nueinu pasitikti Tavo akių ir stengiuos pažvelgti, ir sten giuos suprasti, ką jos mato manyje, ką jos galvoja apie mane, ką jos nori man pasakyti – aš laukiu. Aš pasitinku Tavo rankas, ateinančias pas mane priglausti maloniai mano veido tarp savo delnų – o, kaip myliu tavo rankas, kai jos atneša man Tavo širdį. Aš laukiu. Kol tavo mintis dar tik kutena smegenis tavo – aš spėju pagalvoti apie daug ką, ką tu norėtum man pasakyti, kad Tu pasakytum viską, ką galvoji. Nesakyk! Ne. Ir jūs, lūpos, tylėkite. Geriau Tu, galvele, padėk visas savo sunkias mintis ant žalios žolės lapų. Ten šokuoja žali žiogai su smuikais – jų stygos spindulių strėlės. Saulė lanką auksinį įtempė – Tavo ramų paviršių vandens užgavo švilpimas aštrus. Koks ramus ir tylus užutekis. Atsargiai valtelę savo iriu tarp baltų lelijų žiedų – aš mėgstu užutekio tylų mirgėjimą su švendrėm tamsiom – Tavo akis slepia ilgos blakstienos...

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

••• Kažkas manyje – švento tau, Kažką taip branginu. Bijau prarast dienų sumaištyje. Aš saugau šypseną, Kurią nešuosi iš tavų namų. Atsargiai padedu aš ją po skruostu, Kada miegoti nueinu, Ir šypsniu tau tyliu šviečiu. Kaip šilta ir šviesu širdy! Kažin kas nuostabaus ir gero. Širdis – lyg nuprausta Lietaus gėlė tyra...

1962 m. spalio 15 d.

••• Ir juodą nosį išsišnypštęs, Papurtęs juodbruvus karčius, Vėl nustukseno jis, mane palikęs Stotelėje mažoj tarp rytmečio garsų, Rytinio rūko apgaubtoj, Tarp bėgių, šliaužiančių į tolį. Kažkur sodyboje gaidys Sapnus išblaškė šeimininkų... Girdžiu atodūsius šiltus... Įspaustas smėlio drėgno takas, Kuriuo minkštai žingsniuoja kojos Ir akys stengiasi atkurti Vaikystės tolimos vaizdus. O traukinys mane palikęs Vėl pasispjaudė sau alkūnes Ir nuskubėjo, nužvangėjo...

1962 m. spalis

• • • Puikusis sekmadienis. Tau pirmam duodu šį pavadinimą, nes iš tiesų galiu būti nuoširdi šią dieną. Kai dainuoja anglai, iškylu šitiek aukštai, kaip noriu visad būti, palieku visas blogas mintis, visa, kas bjauru, atsitolina, paimu Tave už rankos ir nueinu ten, kur vienišos dievų šventyklos susimąsčiusios amžių amžius neša ant savo sienų. Nueinu ten, kur spindi sfinksų akys paslaptingos ir kur ant žalios žolės tyliai mirga rasa. Aš paimu visą tą grožį į savo delnus, atsargiai ir šventai spaudžiu jį savo glėbyje. Matau, kaip senos upės tarp sužėlusių krantų savo vandenis neša ir susimąstęs briedis kilnią galvą iškėlė. Kažkur uolos, sudūžta bangos atskubėję, ir žydram rūke Kirchė (Circėja) Odisėją bučiuoja. Kaip gera, kad yra tokios valandos. Kaip gera, jei aš turiu Tave. Tu sakai, kad mano puikus veidas. Tu sakai, kad mano vardas Saulė, kad aš ta mergaitė, kurią tu myli. Plaukiu savo minčių valtimi per prisiminimus ir esu pilna Tavęs kaip kerinčio balzamo. Žinau, kad esi toks. Susiieškai mane po daugelio dienų beviltiško ieškojimo, surandi mane. Ir negali neieškoti manęs. Dėl manęs gali viską daryti. Dėl mano šypsenos būtum laimingas! Bet Tu žinai, kad ateityje turi pasiekti ko nors dėl manęs. Tu matai mane visą gyvenimą su savim. Tu esi mano gyva svajonė. Tai yra tikroji meilė, mes ją suradom. Tai yra didelis Tavo atradimas. Mano širdį Tu atradai vertingą ir puikią. Ar noriu, kad visada taip būtų? Kai pažiūriu į tave atsitiktinai ir apstulbstu kurį laiką – toks brangus Tavo veidas. Tarp visų vienintelis. Tavo žodžiai man. Visada taip mylėk mane. Šiąnakt aš šypsnį pasidedu po skruostu. Laiminga Tave matau apie mane mąstantį... 1962 m lapkričio 25 d., sekmadienis

• • •

Šiurena lapai. Šuo suamsi. Vos veidą paukščio sparnas lietė. Mačiau – savam snape nusinešė jis sapną – Padvelkia prakaitu arklių, Jų lūpos minkštos žolę liečia. Kai aš pro juos einu, Jie galvas iškelia ramiai.

1962 m.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

••• Vyrai, vyrai! Gražūs, jauni, negražūs, seni, egoistiški ir pilni tuštybės, ir pilni puikybės nežinia iš kur, nežinia dėl ko. Prakeiktas vyriškas egoizmas, baisus užsispyrimas ir išnaudojimas moters. Smulkios, bailios dūšios. Sako, idealų nėra. Idealai išgaruoja pučiant kartu į kasdieninį sriubos šaukštą. Nebėra kasdieniniame gyvenime viliojančios romantikos, svajonių įsikūnijimo. Žmogus nebemoka branginti savo slapčiausių svajų, jas išniekina, supaprastina, subrutalina. Atsižada savo idealų, savo brangiausių norų. Susitaiko su likimu ir pasyviai žygiuoja ta vėže, į kurią atsitiktinai pastatė koją. O gal tai ne atsitiktinumas? Gal tai būtinumas? Juk kiekvienas turi suvalgyti jam skirtą gyvenimo riekę. Nemanau, kad kiekvieną ją valgo su malonumu, nemanau, kad stengiasi, žiūri, kad kuo mažiau veltui nutrupėtų, nubyrėtų trupinėlių... Čia reikalingas menas, aš manau. Kad su malonumu ir su dėkingumu galėtum ją valgyt kiekvieną kartą nudžiugdamas, kad ją turi. Kiekvieną kartą nudžiugdama matau, kad mano vyro akys su meile atsimerkia iš ryto. Aš žinau, kad širdyje jo jausmas yra tyras ir pastovus, ir aš galiu juo neabejoti. Man nieko žemesnio už melą, apgaulę nėra. Man patinka, kad jis turi savų idealų, kurių niekad neišsižadės, kad jis savo svajones peni kiekvieną dieną naujais vaizdais. Aš žinau, kad tos svajonės yra su manim, kad jos kaip rūpestingos paukštės baltais sparnais mosuoja, nuveja mano nerimą, mano nepasitikėjimą, mano rūpesčius, mano abejones. Baltos, šviesios paukštės. Jos mane taip saugo. 1962 m. gruodžio 23 d.

••• Kas buvo jų laukime, atėjime tas pats jiems yra Ir priekaištai jau nebetenka savo kartumo, ir saldus bučinys pasisveikinant visa ištirpdo. Šitam artume jie suranda viens kitą. Jaunasis atėjo pas jaunąją moterį savo. Dalia ir Eduardas. Druskininkai. 1963 m.

• • • Mintys mano atliūliuoja jausmą šitą vienatinį – jo pripildyta krūtinė, Aš guodžiuos į šaltą vėją, aš guodžiuos į rožės žiedą – Mano namas jazminais perkvipęs, šviesios mintys kaip žiedeliai pas tave nuskrieja, o manas šokėjau. Aš atbėgčiau per pusnynus, per ledynus, per sniegynus, Jei žinočiau, kad tu lauki, kad pasiilgai manęs. Aš tave mylėti trokštu. Tavo ranką aš paimčiau, tave jauną apkabinčiau ir numirčiau iš tos laimės – tiek tavęs pasiilgėjau... O paukšteli, nečiulbėk man tos giesmelės – jis negirdi, kaip tu čiulbi. Rožės krūme, nežydėki čia po langu – jis manęs jau nebelanko... Jau prabėgo daugel dienų ir naktų, kai aš nebuvau tavo glėby. 1963 m. birželio 21 d.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Jaunasis atėjo pas jaunąją moterį savo Jau baigias išsiskyrimas, Jau jie atėjo vienas pas kitą JAUNA moteris nežino vyro silpnybių, jaunuolis nežino moters ydingumo, JIE vienas kitam pasiūlo savo gerąsias puses, savuosius privalumus, savąsias gelmes, O dugno gelmės po savim nesuranda, ir žavūs visi pasakytieji žodžiai, visos mintys išreikštos, visi jų veiksmai. O puikiosios valandos, praleistos drauge! ATEINA jauna moteris, josios aprėdas švelnus, po aprėdu kūnas stangrus. ATEINA vyras jaunasis, po apsiaustu jo kilnojas krūtinės ląsta, du raumenų kvadratai guli ant jos. KAIP nusrūva raumenimis įsakymą nešantis vikrus virpulys! Kaip juda raumenų telkiniai! Kaip glosto juos aprėdai! JAUNUOLĖS puiki eisena, jos žingsnis nevaržomas, bet ir griežtai apribotas, jo ilgumas harmonuoja su einančiom kojom. ŠTAI ateina mažosios pėdos, apavas joms kuo puikiausias, užtemptos kojinės jai kuo puikiausios. GRAŽUS sodrios žydrumos jos sijonas, tobuliausia forma jame ir formoj turinys prasmingiausias. KRŪTINĖS jos aprėdai, jos iškilumas, įdubus pilvo ertmė, jungtis su motinos kūnu jame. PUIKUS esti vyro žengimas, kaip grakščiai jis perduoda kūną į priekį nužengusiai kojai. JO žingsnis platus, jo ritmingas kvėpavimas žengiant, stiprios ir siauros jo strėnos. JO drabužiai neišduoda jo formos, bet formą apibrėžia pajėgumas jo ėjime, jo koordinacija. RANKAS susibrukęs į kišenes, jis jaučia šlaunų svyruojančius raumenis, jie jo delnus kutena. ATEINA jauna moteris, ateina vyras jaunasis. NIEKAS jiems dabar netrukdys, jie netrukdomi vienas kitą supras, jie ateina pasakyti vienas kitam, ką per tas dienas sugalvojo.

JIE kiekvienas turi naujų dovanų, naujų privalumų ir norų dar stipresnių. KAS pajėgs suvaržyt jų atėjimą vieno pas kitą, KAS uždraus nevaržomą jųjų žaidimą, kas išdrįs?! JIE ištiesia vienas kitam savo rankas, jų žvilgsniai jau šneką pradėjo, jau pasibaigė išsiskyrimas. TUOMET moteris jau atėjus yra, tuomet vyras jau pasiekęs yra. JIE kūnais jau yra drauge, kaip mintimis nė nebuvo jie išsiskyrę JIE savuoju atėjimu patvirtina lūkesčius savo, jie vienas kitam dar turi, ką pasakyti IR lengvų abejonių jau nebėra, ir sunkių abejonių jau nebėra, kas buvo jų laukime, atėjime tai jau yra. IR priekaištai jau nebetenka savo kartumo, ir saldumo bučinys pasisveikinant visa ištirpdo. VIENAS kitą suranda jie šitam artume. PRIE kelio kamienai su žieduotom šakom. VIRŠ jų praeina eitynėse balta atmosfera. VIRŠ jų praeina eitynėse balta atmosfera. VIRŠ atmosferos juoda tuštuma, viršum tuštumos kitų atmosferų pradžia. JAUNASIS atėjo pas jaunąją moterį savo. Dalužei 1961 m. gegužės 17 d.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Himnas

Nuo žolės pakylantis rūke! Aš tave jaučiu! Drėgnumas tavo kyla įkaitusiais stovinčiais kūnais Tu kyli pro mano akis, aš matau tave, aš matau sapnus ir atsimenu, kad tau atkartočiau. Ateinančios ir praeinančios moterys, jų klubų judesys ir galvos laikysena, grakštumas Išpuoselėjančios vyro sėklą, išauginančios tai, ką pagimdot, kam krūtis atiduodat savo. Atsivedančios ir pačios išeinančios, paskirties jūsų dar nesuvokiu. Aš spėju pamatyti kiekvieną – kojas, rankas, liemenį, nors ir apdengta tai. Tik sustabdau aš vieną ir vienas pas ją ateinu. Ji suvokia mano artumą. Aš atsinešu raumenis, sąnarius, kapsules ir girneles, pečius, plaukus su jųjų spalva. Pasiūlau aš savo apytakos ritmą ir kraujo stiprumą, jo pulso tankumą. Smegenų griovelius, jų vingius, jų raukšlių aštrumą ir pilkąją masę, ir baltąją masę. Tu surandi, kas tau reikia mintyje manojoj, tu tai man parodai ir drąsiai kartoji. Pėda manoji didesnė ir tavo mažesnė, rankos ir ūgis didesnis. Tavo proporcijos, santykiai, ritmas – tai tavo mažumas ir aš kiek didesnis Pro tavąją galvą regiu aš, tu mano krūtinę matai, tu drąsiai prie jos prisiglausi. Ir oro kelionę į plaučius aš tuoj sulaikysiu, per nukarusias savo rankas ir delnus neliestus tavo.

Tavo pečiai, darna tavo klubų, krūtinė tavoji kartu jungę mane glamonėjo Ir savo glamones, kokias tik turiu, aš tau atiduodu – tau jos nemenkos! Pumpurai dar vos juda ant medžių kamienų, vos jaučia artėjančias sultis, gyvybę, Žiedų dar užuominos, vieta jiems žydėti laiku ir ant medžių paskirtoje vietoj. Jų nėra dar, neatnešiau tau žalumyno, bet mano delnuose pajuski jų pradžią. Dar nesužeistas švytintis kontūras miesto ir judantys žmonės, praeinantys vyrai nepaskelbė naktį atėjus, Pastatai dar į tamsą akis neužmerkę šviesos gelsvą spalvą laisvai išnašauja. Tegul moterys vaikšto su vyrais, o šviesos languose dar negęsta lig ryto. Aš tau dar neištariau ką sugalvojau ir žodžiai tie svarūs nekyla nuo lūpų, Bet jau prasmę tu atneši būsiančiam žodžiui, ji man malonesnė už tarseną mano. Bučiuojančios lūpos, jų raumenys gražūs, sultinga spalva Ir dantys balti tuoj už jų surikiuoti, kaip švyti įrėminti lūpom paveikslai! Tavoji burna jos kvapą jaučiu, jis stipriai gyvybę išreiškia, jos galią Tavųjų dantų man paskirta glamonė, kokia ji skaudi, kai stiprumą išreiškia. Koks lūpų rausvumas, baltumas dantų, tamsioji erdvė ligi gerklų, Iš ten ateinąs šnibždesys, jo svaigumas; kalba suvaržyta lig skambančio dvelksmo. Aš atmenu šnibždesio gimdomą tylą ir jos išmintingąją dosniąją kalbą. Aš atmenu sultis kalbos pasakytos ir skonį liežuvio, ištarusio žodžius. Jie puikiai atgyja ir lūpų įprasmina formas, išlinkimą, proporcijas. Ir pirštai paliesdami tavąjį veidą jų formas atsimena, prasmę suranda.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Akių tavo gelmę ir josios gyventojus, jūros aš dugną, jos rimtį matau. Auksinės kelionės po tavąją gelmę, ten žuvys ir krabai, pagaunantys grobį, Ir laivas nuskęstantis, burės drobinės – žydra jų spalva, ir vaikinas galingas prie vairo. Aš gelmę tavųjų akių subanguoju spalvotąjį spektrą į dugną nuleidžiu, spalvas tas matau. Ten jūrinės žolės ir žvaigždės tarp jų, koralai, moliuskai, jų puikios geldelės. Tas perlamutras, tas švytintis fosforas, skleidžiantis šviesą, negimdantis liepsną. Blakstienos, jų tankūs šešėliai, rainelė ir lęšis, sulaužantis šviesą, jos kelią. Rageną ir dėmę geltoną aš atmenu, voko baltumas ir žvilgsnio strėlė, ir antakio lankas. Ir plaukus, ir kaktą į vientisą esmę aš surišu stipriai jūreivišką mazgą, tik vieną aš mazgą žinau. Pabrėžianti tavo ovalą spalva, plaukai surišti ir į sruogas išleisti, veidas tavasis juose. Akių tavo jūra, jos žolės blakstienos, ir tavo plaukai statmenai susodinti. Aš puikiai su saule palyginu šitai, bet jokio lygumo nėra, ir dosnumai nelygūs, savęs neatstoja. Tuomet kolosališką kūną visatos palyginti sugebu – tavąjį kūną prilygti sumoju. Tą kosmišką erdvę puikiausiai užpildo tavosios vertybės dosnus subtilumas, Planetų orbitos, suraikančios erdvę, beprasmiškas pastangas mums atnašauja, Bet tavosios formos, atžyminčios kūną, ribas jo atžyminčios, visa praauga. Liemens susiaurėjimo lengvas grakštumas, judėjimas klubų ir žengiančios pėdos, Krūtų nekartojančios formos pilnumas; jų stangrų dainuojantį kūną parodo. Spenys nesurado darnos švento kūno, tik aštrųjį kvapą man atneša sulčių.

Aš tavo gležnumą ir savo stiprumą kaip gražų akordą kartoju kas dieną – Kokia tai dermė, kokie intervalai, aš pustonio dalį lengvai atskaičiuoju. Kur sapno tad šaknys, kur šakos, kamienas – jis man dar neaiškus ir lengvas kaip ūkas, Kartoju regėjęs ir matęs jo mįsles, slaptųjų akimirkų žaviąją prasmę. Ir žolę išrovęs, nuskynęs, nukandęs aš žiedo pabalusį lapą, Atnešęs prie kojų tavųjų rengiuosi išskleisti, Ir debesį balzganą atnešu drėgną ir galvą įrėminu, foną išrinkęs tave jam išreiškiu.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Tu įsiliejus į poemą

Juk nereikės minėt Kas tave sudaro Ir todėl vedžiodamas literas Aš vedžioju lūpas apakusias Po tavo lūpas Pilnas sodrios melodijos Glamonėjančių protrūkių Įsibrido bučiniai Į tavo lūpų sodrą Nerimsta kiekviename Tvinksnyje Vis tik žinau Kad po allegro ir andante Eina finale Kaip mirtinai sužeistas. Vis tik žinau Kad paskum Neužteks man pirštų Atkartot akordą glamonėjantį Tad skubu išgaut šimtą allegro Ir šimtą andante Kol neatėjo laikas Finale

• • • Kai aš tave pamačiau, tuomet man niekas nebuvo svarbu Kai aš atsiklaupęs tave palytėjau, o tu gulėjai be žado... Kai mano akys ir lūpos užsidegė tavo kančia: Tavo skruostas buvo pražydęs krauju, o vyriškas smakras apžėlęs barzda – aš jį savo lūpom neskaudžiai liečiau. Tavo akys buvo užmerktos ir nematė manęs, ir sniegas iškrito iš mano delnų, kuriais norėjau skausmą pritildyt, nuo lūpų pakylantį sunkiai.

• • • Vieną kartą, kai tėvas parėjęs namo Griebė ausį sūnaus – Tas tylus sau stovėjo; Ir graži jo kalba nustebino tėvą – Sūnus jau turėjo dvidešimt metų.

• • • Jei saulė turtinga tuo, ką ji duoda, Tai akys turtingos tuo, ką jos slepia. Nebylius ir akluosius mylėti galiu, akių galiu neapkęsti, Bijoti galiu, neišlaikyti jų žvilgsnio (galiu atrasti jose šilimos). Per jas kaip į šachtą galiu nusileisti, Pažiūrėt, kaip vidus sutvarkytas, kaip plaučiai kvėpuoja, Į širdį, o širdis prisirišusi protą kraujuotomis gijomis.

• • • Moteris atiduoda ir derlių, ir savo gyvybę, ji Negrąžina sau privalumo pavasarį želdinti Daigus naujus, ji vienkartinė – Ji gali pabusti kitose kartose. Moteris kaip žemė.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

••• Kad bokštai savo kryžiuotom rankom šviesą sugautų Ir ant altorių užmestų, tai seniausia katalikė lengva Širdim užpūstų žvakes ir užspaustų besmilkstančias dagtis. Kad berniukas, bevalgantis obuolį, įeitų tarp klūpančiųjų Ir netyčia išbertų sėklų juodų, tai senoji karta atsistotų ir su jaunąja išeitų pasėti alėjų. Kad jauna moteris pagimdytų ten vaiką ir paprašytų Senąją kartą pabūt pribuvėja, tai senosioms Kristaus jau nereikėtų.

••• Vyras motinos įsčiuje sukasė lysves, išpureno žemę, Pasėjo savo vaikus. Paskui jis žvejojo, ėjo į mišką, kirto išdžiūvusius viržius, liuobė. Moteris prižiūrėjo, apkarpė ir išravėjo, kartais ilsėjos, dainavo, šypsojos vyrui pro langą. Paskui su skausmu išrovė iš lysvių, kas užderėjo. Abu pintinėje supo tą vaisių.

••• Su gyvenimu aš pasitaręs, iš jojo dirbtuves atrinkęs, išsinešu tavo paveikslą. Ant pirmojo įspūdžio jį pakabinsiu Tavoji širdis į kūną įaugus prisiminimais gražiais, bučiniai – tai didžiosios vinys, kuriom tas paveikslas prie rėmų prikaltas. Kai nuo pirmojo įspūdžio jis nuėmė tavo paveikslą ir, ant lovos paguldęs, jo dulkes nušluostė – jis stiklą įskėlė (o paveiksle manasis! Aš į senąją vietą tave pakabinti norėjau).

Daug privalumų kaip kopėčias sau prie sienos turėjau statyti, Ir bijojau užlipti, kaip kraujas bijo sugrįžti į išdavusią širdį. Bet tu išėmei savo stiklus ir įrėminai manąjį norą šalia savo širdies, Tu mane bučiavai ir padėjai man atsibusti – Ir dantys tavieji man buvo paveikslai, įrėminti lūpom. Aš virpančius žodžius jutau už tavo dantų, kaip sušalę vaikai jie laukė jiems atveriant angą. Aš jutau ir jų kvapą, ir skonį ir paliečiau juos. Jie perbėgo lūpom ir pro mano dantų tarpelius prasmuko į manąją širdį.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Sudilo knyga nuo žvilgsnių

Šiandien šventė mano sieloj Į varpinę reik užkopti Kvieslį varpą išsiūbuotų Bet nėra ką bokštan siųsti Kur įslinkus saulė šildos Tad pačiam teks kopt pas varpą Ir pranešti žinią džiugią Jogei sieloj šventė puota Išbaidžiau iš bokšto saulę Varpas gaudesyj užkimo Bet kely į sielą mano Nė mažyčio žiburėlio Nesirodė viešnia mano O į puotą savą sau Pats vienužis nuėjau Vienas sėdau užu stalo Pilno sielos vaišių turto Vienas liūdesį dorojau Ir viltim aitria užgėriau Vienas vienas vienui vienas Neatėjo viešnia mano Į manosios sielos puotą Neatėjo viešnia mano Nors užkimęs varpas gaudė Nors turtingas stalas buvo Bet kai vienas švęst turėjau Džiaugsmas sielos šventės žuvo 1960 m. spalio 23 d.

Very well* 1961

Jeigu tu sakai very well šešiasdešimt pirmaisiais metais palengvė jusia širdžia po žodžių šitų Arba visai neseniai vakar arba šįryt mindžikuoji tarp artimųjų su įstrigusia ašara gerklėje Tave kviečiu susirietęs iš skausmo žemės lovoje kaip embrionas nesuprantantis skausmo Aš jaučiuosi pirmas vaikas prie tavęs priėjęs įskaudint rūpesčiais savais ir troškimais Tave kviečiu apsikabinęs tave iš vidaus aš spurdu tavo įsčioj kaip vienišas keleivis laivo triume Jeigu tu atsisagstai savo drabužį ir uždedi rankas ant pilvo, ar tu mintyse nesušunki man piktai arba švelniai Tave kviečiu iškėlęs rankas visais medžiais miškuose apie tavo namą pakalnėse arba ant kalvų Pilnom viršūnėm paukščių, pilna burna žodžių, pilnom saujom prakaito lašelių Ir jeigu pailsusios paukščių upės nuteka nuo žvaigždžių į mano rankas ar nenutyla mano šakos stebėdamos paukščių sapnais ir alsavimu Tu su savo sarkastišku very well pasitinki mane nors aš verkiu kad mes niekad nebuvom susitikę arba kalbėjomės Aš tave kviečiu toldamas nuo tavęs kelio dulkėse niūniuodamas vieną motyvą o langų stikluose mano akys seka liūdesį mano kaip artoją seka varnai Ir mūsų išsiskyrimas gerklėj atsistoja svilinančia tavo jaunyste kūnu plaukais ir pasielgimais dabar jau aiškiai jaučiu kad ateinu aš tyliai pas tave tik kviečiu kad vienintelį žingsnį žengtum ir tu

Very well (anglų k.) – labai gerai.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Ekspromto vėjas nulaužė šaką mačiau sula tekėjo Tingiai o vabalai aplipę medį nors duso gėrė ligi valiai. Ekspromto moteris pagimdė vaiką, ji vyro neturėjo: Ir kaip dabar matau, ji vaiką savo glamonėjo ir be drovos krūtis pasiūlė ir jautė bėgančią jų jėgą pro spenius. Ekspromto aš pamaniau apie kančias gimdyvių, apie negimusius – pradėtus, apie gimimo dieną švenčiančią bare. Ji galvą rankomis parėmus į vyną butelyj žiūrėjo ir priekaištingai man kalbėjo... Aš susitraukęs ten sėdėjau, mačiau raudonį svaigstančių veidų, girdėjau tariant šiaip ekspromto jai brutalią mintį ir rankose stiklus sukiojau.

Bėgių muzika Garvežio ratai ir vagonų ratai yra pirštai, grojantys atstumais. Maestro ilgesys – ratų tepėjas apžiūri po kiekvieno išgroto takto muzikalias vežėčias. Iešmininkas permeta iešmo svarstį, tai minoras, tai mažoras skamba – tai išeina, tai ateina pilki traukiniai. Kai naktį prožektoriai nušviečia stotį, žemai ties jų kojom matau bėgių arfą, šviesos baltas strypas ant stygų kvailioja. Atbėga uždusęs, baisus traukinys – tai smuikininkas groja apie keleivius, jų nekantrumas languose, jų snaudulys ant lentynų, jų sumuštiniai tarp pirštų, kąsniai tarp jųjų dantų. Štai smuikininkas išgėrė stiklinę vandens, suderino smuiką su perono varpais, atsisagstė gerklę ir nusikvatojo – dainuojanti ratuota ranka nubėgo bėgiais: skamba trisdešimt kilometrinių taktų iki kito perono puslapio. Apie mane jis taip pat padainavo.

• • • Kam tu juokeis, kai aš svajonę savo tarp žodžių niūniavau, kai tavo šilimai krūtinės jaunatviškas aistras sakiau, kai glamonėjau ranką šaltą. Kada į tavo krantą jautrų plukdžiau svajonės purią lytį – ant tos lyties pabėriau žodžių, gėlių, įšalusių lede, ir sraiges – pėdas ištirpusias manųjų lūpų. Kada. Kam tu juokeis ir žodžių sunkią prasmę manoms svajonėms įpiršai, akim beprasmiškom žiūrėjai, o aš verkiau ir rankoj gniaužiau savo kančią – per veidą bėgančius skausmus. Tu atokiau šalia stovėjai ir aš girdėjau, kaip bėrei žodžius, kad ugnys degtų dar skaisčiau, kad jos apimtų visą medį – neišsigelbėtų svajonės, širdyj uždustų kartu su dūmais. Kam diktavai tu savo pyktį ir būrį žodžių apginklavus siuntei žudyt ir plėšt manęs. Verkiau aš ašaras ant jų, o jie vis lipo rūbais mano išdeginti akių. O tu juokeis ir kurstei juos, Kai širdį mano atdarei ir skaudžiai nubaudei svajonę, kai apžiūrėjai nuogą kūną – ta moteris tave mylėjo.

Žemė ir moteris Aš paruošiau kojų raumenis ir rankų raumenis. Surikiavau ląsteles glaudžiomis eilėmis ir įrašiau į kraują paliepimą. Tuomet kastuvas iš po žiemos nebuvo per sunkus. Aš įtempiau raumenų lanko pastangas, rankas pasispjaudžiau, Atsispyriau viena koja į sodo šiltą ištežantį gruntą, kitą užkėliau ant kastuvo sprando rūdimis ornamentuoto. Ir aš pasiryžau įsmeigti kastuvą į atsivėrusias sodo poras. Ir sutikau su savo žiaurumu ir neatidėliojamo nuosprendžio žiaurumu. Ir kai iškėliau drėgną garuojantį pritvinkusį kvapų sodo lapelį, Kai jis man blykstelėjo skubančiomis į brinkstančias sėklas sultimis. Kai tas drėgnumas sujaudino mane per nejautrų kastuvo kamieną ir jo geležį ir vinis įkaltas.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Apverčiau gražiu judesiu žemės kruopelę, palaikiau ore, kad pajustų tvarkingą pavasario atėjimą. Kad ataktų ir kitos poros ir žvilgtelėtų į sodo tvorą apibrėžusią jo pasaulio ribas. Kad pajustų visa savo esybe visą mano esybės turinį, visą mane, mano kojų, mano rankų surikiuotus raumenis. Kad švystelėtų savo drėgnu atspindžiu mano lango stikle mano jaunai žmonai. Kad nuo stiklo kvadrato nušoktų į jos akių ovalą, pakutentų vokų antrą pusę pilną kraujagyslių. Kad pažaistų jos lūpų nekantrumu. Ištroškusių mano lūpų prisilietimo skonio, Nuleidau ant atidengtų išbrinkusių sėklų, jų išgulėtų duobelių, jų būsiančių daigų. Nuleidau ant baltų šaknų pritvinkusių gyvybės pavadinimo pernykščių ar organinių medžiagų stropiai išsaugotų. Nuleidau kaip molį į jam iškastą vietą per kastuvo delno gylį, per kojos ir rankos paspaudimo gylį. Kad net brinktelėjo dusliu garsu apsivertęs sodo lapelis ir nespėjus nutilti įsikabino į jo pagrindą sėkla. Daigais įsikabino visos išbrinkusios sveikos sėklos purios ir pasirengusios išnašauti. Dosnias, dygstančias, praskleidžiančias žemės buvimą, baltais bechlorofiliais daigais, gležnais galingais, ištroškusiais. Saulės šviečiančios ir debesiu uždengtos, ir šešėliais užklotos ir žemės rutulio užstotos. Ištroškusi savimi, savo šaknimis, savo daigu, savo visuma skelbiančia gyvybę, kuri – parašas po visais pavasario požymiais, garantija. Nudaužiau žemes nuo kastuvo, pakėliau, pajutau ant koto prakaitą, sūrumą, aitrumą, kvapą. Aš buvau laimingas, šypsojaus atsisukęs prieš saulę, tylus, laukiantis, pasitikįs žeme atsigulusia ant iškeltų sėklų daigų rankų. Aš užsimečiau kastuvo svorį ant pečių ir nuėjau į namą pas jauną žmoną suvalgyti jos paruošto maisto. Aš užlipau prieangio laipteliais, kuriuos kovas išpiešdavo dangaus žydros žemės spalva. Aš drąsiai atidariau duris, pastačiau kastuvą į švarų kambario kampą, nenusivaliau kojų rankų nenusivaliau.

Žemėtom kojom priėjau prie jaunos mano moters, jos sultingumo, jos užmerktų akių iš anksto, jos trapumo. Drėgnom nuo prakaito rankom aš apkabinau jos švarų baltą kaklą, prisitraukiau prie savęs, savo lūpų. Ji neišsigando mano žemėtų batų, prakaituotų rankų, mano norų ir mano akių bei lūpų. Ji priartėjo prie manęs paslėptom, bet matomom krūtim, apdengtu nesuvaržytu liemeniu, plaukais. Ji matė mane pro užmerktų akių vokus, stipriai bučiuojančias lūpas, smakro apvalumą, rankas, kojas, pėdas. Aš turėjau ją drėgnam nuo prakaito raumenų glėbyj, jaučiau jos pilvo apvalumą ir jo baltą spalvą. Jaučiau jos puikų galvos ovalą, kurį aš nulipdysiu, kurį iškalsiu, kurį surašysiu. Jaučiau sriubos garų lašus ant jos blakstienų, jos kojų nuogumą kojinėse, kažkurio valgio skonį ant rodomojo dešinės rankos piršto. Paskui aš atsisėdau ir valgiau karštą sriubą ir tą patiekalą, kurio skonį jaučiau ir tuos gėrimus, kuriuos jos lūpos buvo ragavusios. Aš buvau laimingas, geidžiau jaunos žmonos, sutikdavau jos žvilgsnį, paliečiau ranka šlaunį. Tuomet ji buvo laiminga, žvelgė į mane ir plovė indus riebaluotam vandenyje. O kiekvienoje riebalų dėmėje ji atsispindėjo užsiėmusi šypsniu ir indais, iš kurių mes valgėm.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Bet aš dar pilnas tavęs jutimo

Tu ir tavo kūnas – tavo ir man nepriklauso nė dalelė, nors kiekvieną dalelę aš laikau savo glėbyje. Tu ateini ir nueini ir aš einu iš paskos ištiesiu delnus ir jaučiu šilumą, kylančią nuo tavo pėdų. Tu baisus mano priešas, o mano mintys irgi mano priešas, ar tu žinai tai kai tu šalia manęs, tavo lūpos šalia manęs, skruostai, smakras, akys ir saldus pilvo apvalumas. Aš laikau godžias rankas kišenėse ir skaudžiai jas suspaudžiu, kad neliestų jos tavo šventumo. Tu žiūri į mano akis, o aš bijau paimti tavo žvilgsnio dovanas, nes nevertas jų esu, ir jos nevertos, nes gali pasikartoti daug kam. Tada aš lyginu tave su visomis moterimis ir nerandu į tave panašios. Nė viena tavo savybe išskyrus savybę padalinti save visų dėmesiui. Tu man brangi be drabužių, korsetų ir kitų sąvaržų, bet jos tavo ir sudaro tave, aš myliu ir jas. Aš tau išmąstau kiekvieną akimirką ir atsinešu delnuose ir įdedu į tavo delnus mažus, plovusius indus, prakaituotus drabužius. Tu sutinki, kad tie delnai tai daro tada aš juos išbučiuoju ir nenoriu suprasti kvepalų kvapo. Tavo stori rūbai uždangstė tave nuo manęs ir aš pykstu ant medvilnės ir tų, kurie ją augina. Bet aš matau tavo kūno linijų grakštumą ir mažus įdubimus, ir raukšleles išsilenkusios nugaros. Kai aš atkreipiu delną į tave, tu surašai save savimi, savo svarbumu man. Kai aš atkreipiu akis į tave kartu su krauju apvaikštau visus tavo kūno kampus iki pėdų. Išsiaiškinkim visas mįsles, kurios amžinai neįmanomos ir sudėtingos; man ir artimos, bet ir tolimos.

Tačiau tu leidi paliesti tavo lūpas, jos kaip dvi lysvės prisodintos saulių, gėlių, kvapų, kamanių. Jos stiprios, pilnos sulčių, jautraus drėgnumo, deginančio artumo ir mėsos skonio. Aš jautriai prakandu tavo lūpą ir svaigstu nuo tavo kraujo, tu darai tą pat. Mano kraujas netyčia nubėgo į tavo lūpų gysleles, tavo į mane. Sekantį kartą pro tas pačias žaizdeles lūpose aš atsiimu savo kraują, tu savo, jis pilnas mūsų. Jis išvaikščiojo mus, išklajojo mūsų kūne, išsikasė pro slaptas angas ir slaptus norus, po virpančias geidžias šlaunis. Jis tavo skonį atnešė pas mane ir kai tu nuėjai, aš verkiau tavęs nebeturėsiąs praradęs tave. Aš pykau ant mūsų abiejų, kad mes atsimainėm krauju iš prakąstų lūpų, ligomis iškeltomis per bronchus iš plaučių. Bet aš pilnas tavęs ir tai pravirkdo mane, uždengia skruostus druska, kuriuos negaliu nulaižyt liežuviu. O pirštai nejautrūs skaudžiai drasko odą druskos baltais kristalais iš akių dangaus. O pirštų drėgmė su druska sudaro rūgštį ir ją išvedžioja po skruostus kaip vandens lašus po šaltą stiklą. O tos išvedžiotos skaudžios griaužiančios upės bėga per lūpas, per smakrą, per kaklą, Adomo obuolį, per raktikaulių įdubimą. Bet aš pilnas tavęs jutimo, svaigstu nuo krūtų apvalumo ir skonį į savo lūpas noriu įnešti, kad jausčiau visur, visuomet jas. 1961 m. gegužės 4 d. Tu neabejok manim, Tu esi ta, kurią aš myliu Edis

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

••• Ar ateis spindulys nesvarstęs į kambarį mano, ar ateisiu pas jaunąją moterį jos nesiklausęs aš pats. Dalia Iš tiesų puikus vyro drąsumas ir jo judesys nekuklus, ir rausvumas veiduos, išreiškiantis drovą. Pakelta vyro galva, jo žvilgsnis tiesus, jo norai privalomi pildyt, bet ir jo nuleistoji galva ir ašaros jo. Puiku, kas yra tavyje, jūs vienas kitam tai atveriat drąsiai. Puiku, kas yra jame, tik ne viską mes tiesiai suprantam ir laikom dora. Neleisk, moterie, nuleisti vyrui galvos. Ir tavo, ir jojo darna bus jūsų stiprybės šaltinis jūs tikit vienas kitu, Neužspausk jam akių, jei geidžia tave jis matyti ir kūną, išreikštą kūno spalva. Jis godžiai patikrins tavo privalumus ar juos jau žino iš anksto, bet visos žinios pasensta. Neužčiaupk jam lūpų, jei norą jis savo tau taria nedrąsiai ir paliečia tavo neliečiamumą. Ar jis supranta, ką daro gerai, ką daro blogai? Ar jis kaltas yra! Ar jis protaujantis vyras, ar geidžiantis to, kas jam skirta, ar to, kas turėtų jam nusilenkti? Jei taip jau nėra, jis niekina savąjį norą ir savąjį veiksmą, jis tampa pažemintas ir nekuklus. Nusvyra jojo galva, ir žvilgsnis jau jo netiesus, jis vengia jos priekaišto, susikaupimo. Ir sunku jam save išteisint, jis kaltas, paniekinęs savąją dorą. Kas jam belieka ir kaip jis sulauks atleidimo ir tos, kurią jis mylėjo kiekvienu savo veiksmu. Ar stiprios jojo glamonės, iš jo vyriškumo iškyla glamonių kaitra. Ar žemos jojo glamonės, iš jo vyriškumo iškyla glamonių kaitra. Tuomet jis niekad neateis pas tave ir jam nebeliks kam dainuoti savąsias dainas.

100

Tuomet jis praeis pro tave su nuleista galva ir nedrįs jau pasveikint. Tuomet jis aplenks tas vietas, pro kurias praėjai, kurias savo kojom tu pajutai. Tuomet ilgesingai niūniuos jis dainas, bet žvilgsnį jis savo nuleidęs pakelt neišdrįs. 1961 m. gegužės 15 d. Edis. Ateinančios dainos

• • • Kad skaidrios upės pro tavąją širdį tekėtų Grėbėjėlei Aš sėdėjau šaltam kambaryj po to, kai prieš dieną buvai pas mane, kai tu, kuri buvai manyje, man išverkei savo skausmus; ar ašaros bus mums tas tvarstis, kuris žaizdai užgijus nukrinta nuo kūno, ar jos išplukdys iš širdies susitvenkusius įvykių sielius, ar atridens ten žemai slėnyje mums bebūnant sunkių ir stiprių akmenų, ar aš užkopsiu, užversiu save ant krūtinės ir nusileisiu su puikiausiu skalūnu į žemąjį slėnį. (Aš manau, kad žemės kakta yra josios uolos iš kieto sluoksniuoto skalūno, kurs senas ir kietas kaip protas, bet ant jo juk sėdėjo norvegė Solveiga.) Šiandieną virtuvėj, kurioj aš stebėjau, kaip tu prisilietusi mano daiktų droviai į mane pažiūrėjai, kaliau iš medžio akis ir lūpas, iškaliau raištį, kad kaktą apjuostų, kaip liemenį gimdantį vyriškos rankos. Aš praskleidžiau medį ir rieves varčiau kaip lapus, mačiau laimingus ir nelaimingus to medžio metus, mačiau, kaip jis daugel metų mylėjo, kaip jis kažkada nepražydo ir sirgo medžių liga, kaip jis ilgėjosi vyro, kurs atplaukia linksmas ant ledo lyčių (koks tas sielininkas artimas medžiui), tarp rievių nebuvo jokių kirmėlių ar skorpionų, jie nebuvo įlindę į šitą išdidųjį medį, kaip vyras kad įslenka įsčiosna moters, kaip vyras kad eina pas kitas, pirkdamas savo istoriją (pirkdamas savo nematomą gėdą ar imdamas veltui, kas jam užderėjo).

101

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Tai tokiame medyje aš ieškojau vietos užmanymams savo, iškėliau formą kaip kibirą vandens iš nematomo šulinio dugno – niekada per rentinį saulė nebuvo pažvelgus į vandenį, kurį mes naudojam virdami sriubą (grėbėjos pripildo ąsotį pakelyj iš šaltinio). Tavo rankos nuo pievų nugrėbė daugel jau vasarų, sustatė jas į gubas rudenėjant, o vasarojuj tu atsigulus lydėjai išklystantį paukštį, o žiemą pašėrei tu karves su pernai sugrėbtom gėlėm. Kartais neturi grėbėja prijuostės klubams, kartais ir pievos neturi upės savęs apsijuostų, tik dangaus lašeliu ežerėlyj suvilgo sau lūpas, kai tas išdžiovina pasiutėlis vėjas, bet vėjas netikras sėjėjas, nors saujose savo nešioja jis sėklų, bet neturi jis pastovumo, neturi jis savo žmonos, jis skrieja per pievas visas, jis išbrenda per upeles, jis pašiaušia tikrąjį ariantį vyrą, o, lengva vėją pamilti – sunkiau prisiminti tą bitę, kuri kasmet tuos pačius žiedelius apvaisina, tik bitė tegyvena trumpai, kaip gerieji veiksmai žmonių elgesyje. Kaip virpa širdis to, kuris tikis ištraukti iš upės nematomą vėžį, kaip jis glosto molėtus upių krantus, taip aš įbridau į tavąją mergišką upę, o įkaitę veidai žemai ties upe buvo palinkę, ar ji atvėsins kada nors susikaupusią gėdą to vyro veiduose, ar ji tėkmėje išplukdys jau išvirusį vėžį aistrų versmėse, ar parodys nekaltą plušantį vėžį ant dugno – tavosios sielos dugnu plukdosi tavo svajonės, o šitos svajonės! Kad jų nesudrumstų tas purvas, kur upės dugne kasdienybėje guli, kad jos jame nesuterštų savęs, kad skaidrios išplauktų į jūrą – kad skaidriosios upės per tavąją širdį tekėtų! 1962 m. vasario 11 d.

102

Žali obuoliai

Žalieji obuolių lašai ant išskėstų šakų paralelių guli ramiai. Koteliai žali koordinaciją tvarko lengvai, kaip statistai skaičius ir faktus. Žalieji lapų liežuviai ragauja orą, judesys vėjo atneša maistą. Žalias kirminas guli tarpe šaknų, grumstą juodą po savo sprandu jis pasidėjo. Žalias medis, vikšras ir lapai žali. Žali obuoliai! Žalios saulės akių dėl manęs patekėjo. Jų šiltas vanduo skalauja mano krūtinę, kaip akmenį jūra skalauja. Mažytė sraigė išėjo į jūros krantą. Didelis vyras stebi šį sutvėrimą. Tai aš tave pamačiau, kai išėjau iš jūros paskui sraiges drėgmės nusipurtyt. Žalia naktis, žalios žvaigždės pro stiklą žalią. Tavo šukos, sraigės plaukams, veidrodis šaltas. Apvalusis stalas, gitara, sūri jūreivio kepurė, palto sagų išrikiuota vora – Balti vabalai mėnesienoj. Japonų darbo dėžė, adatos smailios joje. Pagalvių plėmai balkšvi, sakvojažas su rūbais tavais po lova giliai. Šokinėjančios per valandų barjerus fosforinės strėlės. Neskoningi raštai ant sienų, ant sąsiuvinio lapo ranka išvedžioto. Tavo nagai kietesni už mano, ranka mažesniųjų formų. Ant dešinės rankos nykščio gražiausiasis nagas. (Vokų valtys irias blakstienų irklais per saules žalias). Jūroj žalioj užteka saulė žalia kaip obuolys žalias. Tavo rankoj žali obuoliai. Tavo veide žalios lūpos ant dantų baltų, Kaip žalieji vabzdžiai ant žaliojo obuolio sėklų baltųjų. Aš valgau vaisius žalius, Kaip valgo slyvas žalias pro sodo tvorą vaikas godus. Niekas nesaugo vaisių žalių, Jie tavo rankoj guli išalkę vėjo ir žemės.

103

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Štai kresteli juodą rojalį vyrai petingi pastato į kertę naują rojalį. Šeimininkas skaičiuoja smulkiuosius, jam trūksta smulkiais, bet stambiųjų nenori praimti. Senoji jo motina stovi šalia, šeimininkas paprašo iš jos. Skamba darnus instrumentas, jį stipriai supurtė vyrų jėga. Darnus akordas išsprūsta iš kūno tavo, jį rankos apglėbė mano. Liauna laso gyvatė guli prie vyro balno, kaubojus seka eržilo jauno žaidimą. Jis virvę laso užčiuopė jau. Aš užčiuopiau tavąją kulkšnį šalia savo peties. Kaip spyruoklė išmeta skirtą jai krūvį. Taip tavo kūnas sviedžia savas galimybes, privalumą savo nuostabų. Atsargus vyro šešėlis prie durų krebždina spyną. Namo tyloj nugriūva krintančio rakto išduodantis garsas. Dantys pajutę dantis išduoda geismą paslėptą. Pirštai griežtai iš eilės užčiuopia baltas lysves klaviatūros… Skamba Bethoveno pirmoji sonata. Apžiūri užmiesčio pakampes visas jaunoji šeima išvykus sekmadienio dieną. Privalumus žarsto tavus godus lietimas manasis. Atėjo laikas sapnuoti! Užmigo žydrosios saulės! Guli ant žemės apgraužti žali obuoliai.

••• Tavo glėbys kvepėjo paparčiais, kuriais tu išklojai mūsąjį guolį; įpjautą pirštą aš švelniai užrišiu. Prisiminimai skalauja manąjį veidą (aš jį atgręšiu ton pusėn, kurioj tu užmigus esi) – žuvys aplenks bangas, paukščiai į debesis niekad nesuduš; – mano išsitiesusios rankos ir kūnas stangrus bus krantas tavajai mūšai, lengvos smiltelės tarp tavo dantų bus skonis manasis, druskos ant lūpų primins vandenynus žuvims tavųjų akių. Tu man kvepėjai paparčiais, kuomet klojau sau lovą, ir perštėjo suskilusios lūpos. 1963 m. balandžio 31 d.

104

Žolės lapelis

Tavęs buvimas žodžiuose mano atneša svaigų aitrumą į lūpas, kuriom aš be garso tuos žodžius tariu. Tu pilnas, atsidavęs, užbaigtas, valingas asmuo (romėnų plebėjas iškėlė didįjį pirštą – tie, kurie kovės iš klano kraujo slidaus atsikels) tai mes atsikelsim. Įtarimas netekti tavęs graužia mane, jis gajus kaip katė, jis priešas mano stiprus. Kiekvienas kūno manojo nervas papildytas tavęs buvimo jame. Paukštis kruvinai nusidaužo snapą į grotas, tu iš grotų pini vainikus, tavo rankos grakštų žiedą išlanksto. Man reikia ištikimybės didžiojo vaisiaus, aš skoniu apčiuopsiu iki ciklų juodų, iki sėklų kūnų baltų. Žmonės tavos aplinkos naudojas tavim. Jų paslaugos tau reikalingos, kas gimsta, tas vystyklų skonį pajunta prieš greitai numirštant. Tavam kambaryj kitas žmogus už mane ilgiau gali būti su juo Tu pasikalbi dieną kasdienę maloniai. Aš dantimis sukąsiu lūpas Tavo, – kaip pavasaris kosuliu prakalbina jauną ligonį, kaip laikas atima meilę ir ilgą šventą prisirišimą. Mano jausmas užrišo mazgą savoj atmintyj, jame pasiliko tavęs malonus atminimas. Kaip ištroškęs atplėšia žievę, ieško sulos, nusilaužo nagus, aš trypiu tavąsias gerąsias mintis, geriausius veiksmus, pasielgimą koks jis bebūtų. Kaip gyvam medžiui auga nematomos rievės (kai nupjausim jos pasirodys) auga prasižengimai, blogi elgesiai. Vyras paspaudžia ranką vyrui, vyras paspaudžia ranką moteriai, koks nevienodas paspaudimas yra, nevienodai stipri susitinka jėga. Akių jėga glamonės su delno jėga, jie galijotai, neaprėpiamo dydžio, tai kolosališkas jėgų įtempimas.

105

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Gležną žiedelį kruvinos ligonio lūpos bučiuoja (o kaip kenčia ligota siela). Nuobodžiai atsiskaito pirkėjas su jam pardavusiu pirkinį. Šaltai mylimoji atskaičiuoja pasakytas kalbas, vyras nežino kur dėti rankas, jis sėdi ant sofos, kurioj glamonėjo tą moterį gražią. Tu privalai padaryti tą pat. Bet tu privalai ir mylėti mane. Bet tu privalai save dėl manęs patausoti, kaip vokas kad vyzdį sergsti vikriai. Dar rudenį lapų kartu pasirinkti nueisim ir sudėsim į mūsų gyvenimo knygą, kurią išgyvensim. Dar ir lango kvadratais atsinešime saulės šviesos savo gėlėms kambaryj. Kilimą išskalbti reikės, į kurį nusivalome kojas prieš į miegą nueinantis, prieš nueinant apie tai kas buvo sapnuot. Duris uždarykim, bet te praviros jos pasilieka, kuomet tu išeisi, kuomet aš ateisiu visai nesvarbu. Aš mažą gėlelę nuskinsiu ir delno ji prakaitu mano gaivi pasiliks. Tu pasiliksi gaivi manimi dėl manęs. Mano kūno ląstelės paruoš tau mintis ir veiksmus, aš tau balsu neišdainuosiu dainų, bet aš tau žolės lapelį atnešiu. Bet mano skurdumas yra man turtingas, kai aš duoneliauju svetur. Bet mano glamonė ne lūpom, ne rankom, ne veiksmu, mano glamonė – mintys apie tave.

106

• • •

Ateinančios moterys, jus aš palietęs jums kelią užstoju skaitau jūsų darną. Aš spėju išvysti jūs kojas ir liemenis, tai kas užstoja, manęs nesuvaržo. Aš pašaukiu vieną ir vienas ateinu, ji suvokia mano artumą ir norą. Aš ištiesiu raumenis, sąnarius savo, kapsules savo ir girneles. Pečius, plaukus, spalvą kokia ji yra, pasiūlau aš ritmą apytakos savo. Griovys smegenyse, jo vingis, aštrumas. Pilkoji ten masė, baltoji ten masė. Per tavąją galvą regiu aš, tu mano krūtinę matai, tu drąsiai prie jos prisiglausi. Ir oro kelionę į plaučius stabdysiu, pakelsiu nukarusias savo rankas ir delnus nelietusius tavo artumo. Tavo pečiai, darna tavo klubų, krūtinė tavoji kartu susijungę mane glamonėja. Ir savo glamones, kokias tik turiu aš, tau atiduosiu, ar tau jos nemenkos. Pumpurai dar vos juda ant medžių kamienų, vos jaučia artėjančias sultis, gyvybę. Žiedų dar užuominos, vieta jiems žydėti laike ir ant medžių paskirtoje vietoj. Jų dar nepasiūlius pajuski delnuose atgyjančią gamtą. Dar nesužeistas švytintis kontūras miesto ir judantys žmonės, praeinantys vyrai nepaskelbė naktį atėjus. Aš tau dar neištariau, ką sugalvojau, ir žodžiai tie svarūs nekyla nuo lūpų. Bet prasmę tu atneši būsiančiam žodžiui, ji man malonesnė už tarseną mano. Bučiuojančios lūpos, jų raumenys gražūs, sultinga spalva, jos sodrumas. Ir dantys balti tuoj už jų surikiuoti, kaip švyti įrėminti lūpom paveikslai.

107

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Tavoji burna, jos kvapą jaučiu, jis stipriai gyvybę išreiškia, jos galią. Tavųjų dantų man paskirta glamonė, kokia ji skaudi kai stiprumą išreiškia. Koks lūpų rausvumas, baltumas dantų, tamsioji erdvė ligi gerklų. Iš ten ateinąs šnibždesys, jo svaigumas, kalba suvaržyta lig skambančio dvelksmo. Aš atmenu šnibždesio gimdomą tylą ir jos išmintingąją kalbą, Aš atmenu sultis kalbos pasakytas ir skonį liežuvio ištarusio žodžius. Jie puikiai atgyja ir formas įprasmina, proporcijas lūpų, jų išlinkimą. Ir pirštai paliesdami tavąjį veidą jų formas atsimena, prasmę suranda. Akių tavo gelmę ir josios gyventojus, jūros aš dugną, jos rimtį matau. Auksinės kelionės po tavąją gelmę, ten žuvys ir krabai pagaunantys grobį. Ir laivas nuskęstantis, burės drobinės, žydra jų spalva ir vaikinas galingas prie vairo. Aš gelmę tavųjų akių subanguoju, spalvotąjį spektrą į dugną nuleidžiu, spalvas tas matau. Ten jūrinės žolės ir žvaigždės tarp jų, koralai, moliuskai jų puikios geldelės. Tas perlamutras, tas švytintis fosforas, skleidžiantis šviesą, liepsnos nepagimdantis. Blakstienos, jų tamsūs šešėliai, rainelė ir lęšis sulaužantis šviesą, jos kelią. Rageną ir dėmę geltonąją atmenu, voko baltumas ir žvilgsnio strėlė ir antakio lankas. Ir plaukus, ir kaktą į vientisą esmę aš surišu stipriai jūreivišką mazgą, tik vieną aš mazgą žinau. Pabrėžianti tavo ovalo spalva, plaukai surišti ir į sruogas išleisti, veidas tavasis juose. Akių tavo jūra jos žolės, blakstienos ir tavo plaukai statmenai surikiuoti. Aš puikiai su saule palyginu šitai, bet jokio lygumo nėra ir dosnumai nelygūs, savęs neatstoja. Tuomet kolosališką kūną visatos palyginti sugebu, tavąjį kūną prilygti savuoju. Tą kosmišką erdvę puikiausiai užpildo tavosios vertybės darnus subtilumas.

108

Planetų orbitos suraikančios erdvę, beprasmiškos pastangos mums atnašauja. Bet tavosios formos atžyminčios kūną, ribas jo atžyminčias visa praaugs. Liemens susiaurėjimo lengvas grakštumas, judėjimas klubų ir žengiančios pėdos. Kartų nekartojančios formos pilnumas, jų stangrų dainuojantį kūną parodo. Spenys nesuardo darnos švento kūno, tik aštrųjį kvapą man atneša sulčių. Aš tavo gležnumą ir savo stiprumą kaip gražų akordą kartoju kas dieną. Kokia tai dermė, kokie intervalai, aš pustonio dalį lengvai atskaičiuoju. 1961 m. balandžio 18 d.

Dalia

109

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Paveikslai

Aš pirmąjį įspūdį kaip vinį įkalsiu į dangų įvairų (tavasis kūnas tavajai širdžiai rėmai yra). Su gyvenimu aš pasitaręs ir jojo dirbtuvėj atrinkęs išsinešu tavo paveikslą; (Ant pirmojo įspūdžio pakabinsiu tavo buvimą) Tavoji širdis į kūną įaugus prisiminimais – (bučiniai tai didžiosios vinys, kuriom tas paveikslas prie rėmų prikaltas).

• Kai nuo sienos jis nuėmė tavo paveikslą ir ant lovos paguldęs jo dulkes surinko – jis stiklą įskėlė. (O paveiksle manasis, tave aš į senąją vietą užkabinti norėjau. Daug privalumų kaip kopėčios sau prie sienos turėjau statyti, ir bijojau užlipt, kaip kraujas bijo sugrįžt į išdavusią širdį). Bet tu išėmei savo stiklus ir įrėminai manąjį norą šalia savo širdies. Ir užspringau aš mano krauju, kurs sugrįžo į savąją širdį, tu mane bučiavai ir padėjai man atsidust. Ir dantys tavieji man buvo paveikslai paveiksle. Aš virpančius žodžius jutau už tavo dantų, jie pasislėpę laukė savo eilės, jų buvimas mane glamonėjo. Aš jutau ir jų kvapą, ir skonį ir paliečiau juos. Jie perbėgo lūpom ir pro mano dantų tarpelius prasmuko į manąją širdį.

• Mano namuose mano langai tai mano paveikslai – įrėmintos raidės. Kiekviena diena iš ryto įstačius, vakare iš lango rėmų stiklų išsikelia savąją drobę ir įstato kitoj pusėj žemės, kitų kontinentų languose.

110

(Ir rėmų manųjų kvapas bei medis išpjautas iš eglės, keliauja pas juodaodį į jo bambukinį kvadratą, į jo neįstiklintus rėmus kartu su saulėtąja drobe ant josios kraštų). Aš atpažįstu indėno rankas – jos rodė saulės paveikslą vos gimusiam sūnui (o tas, aš manau, nustojo čiulpęs ir lūpom čepsėjęs, jis akimirkai motinos saules užmiršo kur skleidžia gyvybę ir pateka pienu). Mano namuose, mano langai – tai mano paveikslai (aš ant palangės statau inde su gėlėmis – kas ateis pažiūrėti mano paveikslų, pamatys, kaip aš myliu jų šviesiąją drobę, pamatys lauko gėlių nužertą šviesą, aš manau, kad miškas kurs auga palaukėj, galėtų įrėmint saulėtąją pievą – tie rėmai būtų iš eglių, iš eglių ir mano langai)! 1961 m. gruodžio 24 d.

111

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Gamtos žaislai

Iš aukštai, nuo medžių krintančių lapų vainiką nupinsiu, patiesiu ant žemės obuolio, tarp sėklų įsprausiu. Šventvagiškas bučinys į nepaliestas lūpas į būsiantį moteriškumą ištiestos rankos, jos dega dabar. Jaunas vyras nevaldo savęs, vaiko numestas žaislas guli ant žemės. Surinksiu druską nuo skruostų tavo, į pintines sukrausiu, išpilsiu į jūrą. Kai tu nusijuokei, pamačiau tavo dantis, rūpestingi balti kastuvai skvarbė liežuvį tavo. Supilsiu tavo juoko sidabrą į molinį puodą, užkasiu tarp daržo lysvių. Moteris išleidžia pro angą durų puolusį vyrą, jis laukia iš jos paguodos dėl savo žemumo. Ji abejingai atsako bet ką, ji liūdės pasilikus viena. Tuščioj šventykloj klajoja žydras jonvabalis, tai tavo mintys apie mane. Krūtinėj tuščia, paleidęs gerklę skrenda voras voratinklyj savo. Suklupo arklys ant grindinio kieto, jam sudavė skaudžiai, jis atsikėlė. Suklupusiam vyrui paduoda ranką jo nepaliestas kampelis krūtinėj. Čiulbuonėle, man padainuok, kai skinsiu trilapes alyvas, žiedus nelaimingus. Gal aš vėl atsikelsiu.

• Tu išėjai iš manęs kaip žvilgsnis išbrenda iš knygos lapų, kaip gyvenimas tu išėjai, aš išėmiau žoleles ir užverčiau knygą su kuria aš keliauju savo kelionę, kurioje pravaikštau dienas ir pramiegu naktis. Aš papyliau iš maišo grūdų, atsitūpęs aš paukščių ilgėjaus, bet jie neatskrido, veltui aš tik sėklą sudaiginau drėgname mano kiemo take.

112

Man virtuvėj užgeso ugnis, tu savomis užtvėrei šilumą savo ir mano namų, stalas buvo apkrautas ir nieks nenuvalė, kas ten išsimėtę gulėjo, visi tie daiktai šen ir ten pamesti sau gulėjo. Ir savyj aš surasti tavęs negalėjau, kaip kalvėj sulūžusios žagrės belaukdamos priekalo, mintys mano gulėjo… Aš mačiau, kaip tu tarp jų pastovėjai, kaip liūdnai tarp mano minčių tu stovėjai, kaip tu nuėjai nė vieno daikto nepalietus, tu atdarei sau duris neištraukusi rankų iš savo kišenių, ties stakta tu pastūmei duris petimi. Lauke, šalia kalvės ant žemės aš ten gulėjau ir žolę kramčiau tarp dantų, tu žvilgsniu nepaglostei mano plaukų, jie iš mano minčių apie tavo jausmus buvo išaugę. Kada apie mane taip nyku ir tuščia paliko, kada tu išėjai, aš kaip vaikas, kuriam motina nepadavė šaukšto, į savo dubenį, į savo rankas nuleidęs galvą liūdnai pažiūrėjau.

• Aš manau, jog Žemė panaši į minkštą mąstančią moterį, panaši į vyrą, skvarbantį lysves, panaši į sumišusį vaiką. Ji – žemėta sraigė drėgnos atmosferos kriauklėj, raukšlės smegenų delnuose, ištikimybė, drovumas, išsiveržęs pasiutęs įniršis, yda, tobulybė. Štai pro drėgną, debesuotą aksominę atmosferą (gydytojas laiko už riešo ligonio ranką ir žiūri į laikrodį) aš stebiu visai sveiko pulsą, jaučiu, kaip į mano saują atsimuša tvinksnių latakas. Puiki išraiška tekėjimo, nuėjimo, nesugrįžtamumo, naujo pareika laujančio, godaus (godumas yra troškulys, aistringumas, pasileidimas, ištikimybė, savęs supratimas). Ir kaip pasmerktasis skaičiuotų išblėstančius įvykius, atsitikimus ir vyksmus, kuriuose jis dar bus, aš skaičiuoju būsiančius, esančius nenutrūkstančius nuotykius. Aš matau, kaip plaukia nukritę lapai drumzlėtų upių versmėse, kaip plaukia užmigę vyrų ir moterų kūnai sapnų srovėje (sielius plukdo keletas vyrų)! Aš matau moteris, palydinčias nueinančius vyrus, stebinčias ju dančias mentis ir žengiančias kulkšnis, užsimerkiančias, svaigstančias būsimam ilgesyj.

113

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Brūzgynuose ganosi ožkos, žuvų išbalę veidai atsimuša į molėtus krantus, jaunavedžiai užtraukia užuolaidas ir guolyje savo suklumpa, jie pamiršo duris uždaryt. Gatvių šlavėjas paskutinysis nušluoja vėlyvąsias pėdas, atsimena, kas paskutinis prieš jį pargrįžo į kambarį savo, jis šypsos jam iš paskos. Ešelonas su baubiančiom karvėm, su traktoriais ir grūdais, su keleivių įstiklintais mieguistais veidais, su nekantrumo šešėliais vokų kampuose, tie veidai yra galingas tvinksnių latako suspurdėjimas, Bėgikų kūnai stangrūs, srovėje susikabinę delnais plukdo fakelus, transparantus, emocijos lūpose, jų tartyje, kūnai bėgikų įvairiausių spalvų: tai vienas iš tvinksnių. Durų trenksmas! Atidarymas ir uždarymas, įėjimas ir išėjimas, valgymas prie stalo, pašnekesys susėdusių vyrų, įsitempusios moterys, jų sumišę veidai, springsta negalvotais atsakymais. Aš jus pajuntu ant Žemės baltosios ir juodosios dalių, ant visų kontinentų, ant jūrų ir okeanų salų, ant mažyčių laivų kalnuose prieš įvykstant griūtims, pasisekimuose prieš įvykstant nesėkmei. Diena pakeičia naktį!

• Iš tavęs ateina įspūdžių gražūs, beformiai embrionai… Kaip moteris gelmėje savo įsčių paslepia vyrišką sėklą, kad ją subrandintų. Kaip sraigė iš jūros paviršiaus grimzta į gelmę mieguistai. Taip gerieji įspūdžių embrionų pradai į mano gelmes nusileidžia. Aš jaučiu pilnumą krūtinės pilvo ertmę iki dubens, mėsišką skonį ir paskirtį viso manęs. Lūpų ilgąsias lysves rausvas skvarbo tavų bučinių palietimas. Tavo geidimas pasėja prakąstų lūpų ertmėj baltas dantų sėkleles, Tavo lietimas suvaržo ateinantį orą į mano krūtinę, į ląstelių mažas ir gausingas dėžes. Iš tavęs ateina įspūdžiai veržlūs. Pasakytosios kalbos, juokai, pirštų delne pajutimai. Nueitas kelias, pavargusios kojos, norai atsisėsti ir glamonėtis.

114

Pamatyti vaizdai, išgirstos pastabos, drebulys pajutus vėsą ir sustingimą. Tylėjime gimusios mintys, paslaptingas buvimas veide neišreikštųjų norų. Tavęs supratimas vienaip ar kitaip, netekimas, kančia, tolygūs visi nutikimai, tolygūs visi suvokimai. Aš jaučiu akių šaudykles ir virpančias timpas – blakstienas, Aš jaučiu plaukų išsidėstymą, juose gulinčios sagės pilnos tavojo kvapo. Mintys subrendusios po tavo plaukais maitina liežuvio norą kalbėti. Veiksmai, kuriuos tu paleidi iš rankų, susilaikymas, atsitraukimas mane taip suvaržo!

Dalia

Autoportretas

115

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Medžių rievės

Mačiau kaip paukštis apžergęs vėtrą dantyse nešė sukandęs skausmą, mačiau blakstienoj drėgmė blizgėjo, o kūno plunksnos kraujuotos buvo. Matyt, prarado jis savo patelę ir jos nebesaugos lizde ant kiaušinių.

• Kai chirurgas pjaustys mane atidengęs opas bjaurias, knaisiosis ir į akis nepažvelgs – nes mirę bus jos, tas žmogus nieko manyj nesuras. Kai atsirieksiu medžio liemens ir kaip miško duoną ant delno padėsiu, sugros medinė plokštelė man savo istoriją.

• Tau skardžios mano dainužėlės, Vos motyvas vienas kitas Supas lūpų sūpuoklėlėj. Tai likimas akmenų prisvaidė Į mano burną, tai išrankiok Akmenėlius pajūriu brisdama, Tai sudrožk mano vargeliui, Te greičiau išeina.

1962 m. kovo 7 d.

• Aš ateinu paskui dieną, įsikibęs į jos šviesųjį plūgą. Ateinu skaitydamas elementorių, mano motina pritaria man, džiausto mažosios sesers baltąsias paklodes. Ištraukiu smilgą, kramtau jos saldųjį galą, stebiu rašmenis ant žemės kalnų ir pakalnių. Klausau, kai stambūs saulės lašai čeža lapuose medžių, teka kamienais, stiebais ant šaknų.

116

Girdžiu, kaip spragsi skardinis namo stogas, tirpsta dervuotos valčių virvės ir laivas kaip debesys plaukia danguj. Štai vėjas nupurtė nuo medžio viršūnės užkliuvusį mano svajonių debesį. Įdienojus nurimsta vėjas ir debesys grimzta į jūrą. Aš užmingu apsikabinęs medį, trumpas šešėlis vos uždengia mano kojas. Vakare bėgu per vėsią pievą užburtas motinos balso, ji stovi šalia kibirų su pienu, mane ji sugauna į savo glėbį. Paskui gerdamas pieną už stalo, užkąsdamas miegu, stebiu nusileidžiančią saulę. Išsidriekę šešėliai kaip vagos juoduoja po mano dienos langais.

• Dabar tik sapnuose aplanko mane šitos dienos. Dabar tik ne motiną aš apkabinęs iš ryto mieguistam glėbyj. Tu pirmoji esi. Kuri nelaiko manęs savo vaiku, kuriai aš didesnis už vaiką ir mažesnis už vyrą. Bet kaip vaikas tiesiu aš savo rankas į ąsotį ir apkabinęs saujoje tavo moteriškumą stengiuosi pakelti sau prie akių paslaptingus privalumus. Turbūt per lūpas aš pas tave nusileidžiu, turbūt per akis prisilaikydamas juodųjų plaukų. Vaikštau tavo viduje tarp nesuprantamų man reiškinių. Imu kiekvieną ir nesupratęs jo paskirties dedu atgal neatmindamas ir kur jį buvau aš pakėlęs. Tavo vidus man atviras ir patiklus. Laisvai gulinčios tavo kojos, liemuo ir galva. Kiekvienam komplimentui susičiaupia manosios lūpos. Krau jas neatneša liežuviui minčių. Dantys kaip statinių tvora atstatė savuosius skydus. Tuomet mano žodžiai juda išeit pro akis ir rankas.

Mama Elfrida, Eduardas, Martynas, Julijus

117

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

O tu guli rami, kaip rimto pašnekovo veidas, kurs klauso savo kaimyno ir mąsto, ką atsakys.

• Kaip laikrodžio švytuoklė išsiūbuotos nakties iššoku iš lovos. Matau, kad oras už lango skaidrus ir kvapnus, pašalas lengvai smelkiasi į dangų. Atdarau išleidusį šaknis rėmą. Pramušęs mūsąjį laivą stebiu kaip pasvyra tavoji lova ir tu juokaudama laikais už manęs. Ech, kaip teliuškuoja bangos per mano palanges, per baltuosius tavo sūrius, per juodus kmynų apgamus ant matinio veido. Tu numetei nuo savęs sušlapusią saulėj antklodę. Basa vienmarškinė persisvėrei su manim per palangę. Užmiršai savuosius baltuosius sūrius. O aš prisimenu pernykščius pritvinkusius gabalus, kuriuos tu laužei rankose savo ir mėtei į mano saujas. Ach, pulkim į šitą pavasarišką orą, plaukim su paukščiais jo srovėje, prisižiūrėkim, kaip varnėnai neša kažką snapuose. Jie mielai paskolins savo gyvenimo išmintį! Kovo 30 d.

• Mes stovėjome abipus medžio ir jautėm jo tvinksnius, jautrų, saldų, sultingą žievės skonį ir po juo tekančios sulos skonį, dangaus mėlynumo skonį. Aš apkabinau tavo pirštus savo ranka, prispaudžiau prie pulsuojančios srovės ir nagais įdrėskiau tavo rankas, pajutęs jose tavo aistrą. Paskui tu nuėjai į mūsų namą, o aš pasilikau sode mūsų ir jaučiau po kojomis bėgančią pavasario srovę, lėliukių išgulėtomis skylėmis, sliekų išgraužtomis skylėmis ir kurmių praeitom vietom. Aš paruošiau kojų raumenis ir rankų raumenis, surikiavau ląsteles glaudžiomis eilėmis ir įrašiau į kraują paliepimą; Tuomet kastuvas iš po žiemos nebuvo per sunkus. Aš įtempiau raumenų lanko pastangas, delnus pasispjaudžiau. Atsispyriau viena koja į sodo šiltą ištežusį gruntą, kitą užkėliau ant kastuvo sprando rūdimis ornamentuoto.

118

Įsmeigiau kastuvą į atsivėrusiais sodo poras. Ir kai iškėliau drėgną, garuojantį, pritvinkusį, kvapnų sodo lopelį, Kai jis man blykstelėjo skubančiomis į brinkstančias sėklas sultimis Kai tas drėgnumas sujaudino mane per nejautrų kastuvo kamieną ir jo geležį ir vinis įkaltas, Apverčiau gražiu judesiu žemės kruopelę, palaikiau ore, kad pajustų tvarkingą pavasario atėjimą, netvarkingumą, Kad ataktų ir kitos poros ir žvilgtelėtų į sodo tvorą, apibrėžusią jos pasaulio ribas. Kad pajustų visa savo esybe visos mano esybės turinį, visą mane, mano kojų, mano rankų surikiuotus raumenis, Kad pakviptų praėjusiu slieku susimąsčiusiam juodam kovui, jo draugei, jo jutimui, Kad švystelėtų savo drėgnu atspindžiu mano lango stikle mano jaunai žmonai, Kad nuo stiklo kvadrato nušoktų į jos akių ovalą, pakutentų vokų antrą pusę, pilną permatomų kraujagyslių. Kad pažaistų jos lūpų nekantrumu, ištroškusių mano lūpų prisilietimo skonio. Nuleidau ant atidengtų, išbrinkusių sėklų, jų išgulėtų duobelių, jų būsiančių daigų. Nuleidau ant baltų šaknų, pritvinkusių gyvybės pavadinimo, pernykščių organinių medžiagų stropiai išsaugotų, Nuleidau kaip lobį į jam skirtą vietą ne giliau kaip per pėdą, per kojos ir rankų paspaudimo gylį. Kad net duslų garsą pagavo mano menbrana ir maloniai susopo, O sėkla įsikibo į apverstos žemės pagrindą; daigais įsikibo visas išbrinkusias, sveikas sėklas, purias ir pasirengusias išnašauti, dosnias, dygstančias, praskleidžiančias žemės buvimą baltais bechlorofiliais daigais, gležnais, galingais, ištroškusiais. Ištroškusiais saulės šviečiančios ir debesiu užslopintos ir žemės rutulio užstotos.

119

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Kol stiprūs jausmai kruta

Atsitiktinai, praeivi mielas, stebėtis meile priverstas esi, eiklios jausmų kalbos tavasis liūdesys pargriautas slūgsta. Stebiu prigrūstą sklidiną vitriną, skanėstų krūvos pūva. O Matijošius pro duris prasispraudęs prie prekystalio trirublę prikala, žodžiais planą pamalonina, pardavėja spėriai apsisuka. Ne dar. Kol stiprūs jausmai juda vėjyje, o Matijošius dar neišgėręs; nebylūs budėkime audrų išmintoj dirvoj, palūkėkim atsitolinę, prabangos salonėlyj nepastebėkim. Ne dar. Lovos nesujauktos, durys neužšautos, elektros kamščiai neperdegę nakčiai, paukščiai alėjų brėžinyj nepasimetę skubiai choru užtraukia Ave vita. Ne dar. Kol stiprūs jausmai kruta mumyse, prieikim pakeleivingi šulinius, ant svirčių padžiaukim prastos prigimties nekilmingumo ženklus, atsigerkim, giesmei perdžiūvusias gerkles atstatykim. Matau ant belapio medžio pakibusius lašus kažkokius, gal tai rasa, lietus, sula – svajonė kvaila; ne ne, praeivi, mielas, jei avietyne stirna – ožkelė iš migio pasikėlė, tu užsiglausk ir uogų neskūpėk. 1967 m. lapkričio 2 d.

120

• • •

Iš pradžių tu gulėjai Pievoj Iš pradžių saulė Gulėjo tankiam pušyne Vėliau tu gulėjai Pievoj Vėliau saulė Pakilo į dangų Kažkoks spindulys Įkrito į tavo skruostą Ir nukeliavo žemyn Į kitą Paskui spindulys Nusmego į žemę Paskui tu Pilnais veidais saulės Pakėlei galvą Iš smilgų Stirna išsigando Ir išsinarino koją Tik nežinau Ar dėl manęs ateinančio Ar dėl tavęs pabundančios Turbūt dėl manęs

Besivydams baltą gervę Skrieju per padangių plynę Vėtros plaukus įsipynęs Į save Stojas debesys tvirtovėm Savo nuostabiais žibintais Šviečia taką paukštės skrydžio Ing mane Rėkiu dainą iš krūtinės Rėkiu aimaną beprasmę Sugriaudinti pilką gervę Į save Bet, o vėtra, rods, pailso Purto plaukus, meta žvilgsnį Prašo liautis nekvailioti Ing manęs Ne dar vėtra nešk per plynią Kol pavysiu pilką gervę Kol prišauksiu jos kurtumą Į save Ne, dar vėtra

121

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

••• Širdies pavidalo lapais apaugęs krūme, ar saulė panerdama pirštus savus į tavąjį kūną jaudina tavąją širdį. Ar kirviais apsikarstę vyrai, rūkydami ir plekšnodami vienas kitam per pečius suvirpina tavąją širdį. Ar paukštis lakus kaip oras apsunkęs ant tavo šakos ir švilpdamas giesmę maloniai paglosto tavąją žaliąją širdį. Ar jauna mergaitė įsikandus tavąjį lapą apkabinusi tvirtą jaunuolį neįskaudina tavo širdies, O širdies pavidalą turintys lapai ar mylit jūs savo šaknis ar naktimis joms apsakot ką dieną regėjot; kas į jus pažiūrėjo, kas jus nuskynė, tas tiek pat palietė ir jūsų šaknis, Tas tiek pat jums uždavė jūsąją širdį.

••• Garsiai nesakyčiau žodžių, jei jie neatkeltų lūpų, jei nedraskytų veido iš vidaus, jei neužlietų krūtinės, nesakyčiau garsiai. Pasiėmęs glėbį žodžių einu per žodžių mišką ir nors kojos kliūva už žodžių, Ir svyra nuo žodžių Nešuosi glėbį šiltų, reikalingų žodžių. Kaip upės ištekina savo vargus į jūrą, Taip dienos į širdį suplukdo sakinius, nesurištus sielius, sąvokas be sąryšio. Ir kai paneriu rankas į širdį, ir kai liečiu ko ten esama smarkiai tvaksi kairė. Kaip ugniai parsiveža rąstų, anglių ir dujų, žabarų, pliauskų ir skiedrų, Taip širdžiai suranda žodžių Sunkių, lengvų ir beprasmių. Neišjudinęs lengvų akmenų neiškelsiu sunkių, Nepasakysiu prasmingų žodžių, Neištarsiu svarbių sakinių, kuriuos tu atsiminsi. (Nebučiavęs lūpų, nebučiuosi krūtinės).

122

Juodos čerešnės Nuo lietvamzdžių surinksiu lūpom padangę lašančią ir sodrią… Ir tavo sodrų jausmą – juodas čerešnes iš medžio debesėlio, kurį laikai pririšus tu prie žemės kopėčiom ilgom, iškėlęs saujas aš surinksiu, nors kartais jos užkristų už rankovių kraujo latakėliais. Ir kraujas šis – nei tavo ir nei mano, ir šis trečiasis kraujo ratas įrodo mūsų vientisumą ir mazgą užmezga jau ten, kur baigias kūno ir lietimo ribos. O tu, neatsargus didžiulis paukštis, esi tam debesyj, kaip danguje giesmė, o žvilgsnis tavo neieško žydro lopinėlio, o properšoj šakų į juodą žemės dangų jis sau teka ir į mane skrajojantį jame paskui iš medžio byrančias čerešnes.

123

Tave aš noriu išbaidyt iš medžio – kritimas paukščio nebaisus. Ir žemė nesibijo obuolio galvotrūkčiais kritimo su virkštele atvėsusia prieš žiemą ir medžio snūstančio kvapu. Tave iš medžio noriu išbaidyti, nes jau bijau, kad paukščiai į dangaus beribę tavų svajonių nenuneštų. 1961 m. rugpjūtis Vieštovėnai (Plungės raj.) Ar tu mano glėbyj kaip šakelė važoj esi!

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

•••

Kuomet persikreipęs veidas mano nurimo ir atlėgo širdis, aš tau prisėdau naktyj parašyt paskutinio žodžio… Aš nežinojau, kad tu ruošies su Laima išvažiuoti, ir nemaniau, kad (gal) dėl to šaltai mane pavarei tąsyk (o mano akyj iš tikrųjų buvo užaugęs miežis). Aš vis dažniau užsigalvodavau dėl tavo gestų ir abuojumo, bet visuomet troškau tai išsiaiškinti gerai ir be užuominų. Tačiau, kai pavarytas aš laišką tau parašiau (čia jis yra) ir kitą dieną dusyk atėjau, laišką radau duryse ir jį pasiėmiau, nes tavęs neradau. Aš buvau labai neramus ir tuoj važiavau į Radviliškį, bet tavęs ten nebuvo, paskum aš norėjau dviračiu važiuoti apginti tavo šventumo dėl manęs, bet turėjau mažai pinigų, kosčiojau ir lūpos nuo peršalimo buvo suskirdusios. Visuomet bėgdavau pas tave, bet tuomet žinodavau, kad lauki manęs. Nenoriu žodžiais skaudinti savęs, tu išbėgai iš manęs, tu buvai viskas dėl manęs; bučiuodamas tavo rankas norėjau tiesą tavo širdyj pasėti apie tavo šventumą ir manąjį atsidavimą, tačiau tu man sumelavai, nejaugi, kad galėtum laisvai su Laima išvažiuoti, tu apgaudinėjai save, jog tavęs aš nemyliu. Aš buvau ir esu negražus, bet stengiuosi puoselėti sielą dėl tavęs, bet ir ji tavęs nesuvaržė. Aš neieškau žodžių tave pasmerkti, kad sugriaučiau tikėjimą tavimi, neužtenka to, ką tu iki šiol padarei, bet ta abejonė, kuri mane taip slegia, yra didelė ir ją tu turėtum sutrypti. Galvoju, kad šokai ten su vyrais kitais. Gal aš turiu egoisto gyslelę, bet jei mano lūpas nuo tavo rankų nušluostė kita ranka, tai ko vertas karštis ir meilė, įdėti į juos. Čia labai abstraktu ir moralizavimas gali atrodyt juokingas, bet man moteris yra šventa ta, kuri atsižada imti kūniškus ir dvasinius malonumus iš rankų kitų. Nežinau kitos duonos meilei ir atsidavimui, nežinau, kas tuomet gali jungti vyrą ir moterį, koks jų draugystės tikslas. Žinau, kad įtarinėjimas ir užuominos yra žema, bet dar labiau įsitikinęs, kad jų neturi kilti tarp to vyro ir tos moters, kad tyrumas ir dora elgsenoje yra vienintelė tvirtybė. Man savaime nesinori

124

nei kalbėti, nei liesti kitų moterų, aš nedarau kažkokių titaniškų pastangų atsispirti pagundoms. Meilė yra ta gatvė, kurioj susi tinkam ir pasivaikštom tik mes abu, ji yra neapčiuopiama ir neturi grindinio, bet ji yra švari ir amžina. Mano troškimas – tyrai santykiauti su viena moterim amžinai. Kai verkiau, aš galvojau: „На полуслове ты меня оборвала“. Tokie mano žodžiai. 1963 m. gegužės 1 d. Edzius

125

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

•••

Pats didžiausias troškimas po egzaminų buvo man labai aiškus, bet tąsyk, kai buvom kartu, nežinojau, kaip jis turi būti išreikštas. Vėliau, kai jau buvau šitam pasiruošęs, tavęs jau ten nebuvo. Kaip tyčia, sužinojau, rodos, iš „fizruko” – tokio seno, kurį tu žinai ir aš žinau. Aš noriu susirasti tave ir susituokti su tavim. Tai yra seniai subrendę manyj, tačiau aš nežinau, ar tu sutiksi, kad aš iš esmės dabar po šito tau nesuteiksiu naujų gyvenimo sąlygų ir daiktai pasiliks „savo“ vietose. Nemanau, kad nebuvimas palankių sąlygų verstų mane įtikinėti kažką iš mūsų dviejų apie ateities sunkumus. Man jų nėra, o tavęs buvimas su manim tai išspręstų. Nors aš mokyčiaus ir tu būtum toli nuo manęs, bet mums nebūtų sunku. Aš manau, mūsų sąjunga ir santarvė neštų mane per tuos metus ir jei mūsų sparnai neatsidaužtų vieni į kitus, mes matytume vienas kitą, nes skristume aukštai. Aš noriu, kad visi skausmai ir abejonės virstų džiaugsmais, lūkesčiais ir troškimų išsipildymais. Svarbiausia sulaukti žodžių iš tavęs; ir tau mūsų santarvė neturi būti skurdi ir primityvi. Mano troškimai ir sprendimai yra išnešioti manyje, o apie save tu pati žinai, aš jaučiu. Kito mėnesio 10 dieną bus šeštadienis – nuo tos dienos išeinu iš darbo savaitei ar ilgesniam laikui. Tuomet aš turiu surasti tave, ir tas mažytis formalumas, kurį aš tau siūlau, neturi būti kažkokia iškilmė – o tegul: „Mano sieloj šiandien šventė, skambink, sese, da skambiau…”. Tegul mūsų vidūs susikuria sau šventę ir ji bus mūsų vestuvės.

Mūsų kuklumas bus mūsų stiprybė. Dabar aš lauksiu, ką tu pasakysi…

Edzis 1963 m. liepos 28 d.

126

• • • Šita aplinka, iš kurios rašau, kažin ar bus tas laukas, kuriame aš galėsiu pasiganyti. Čia taip kaip užtvare ir negalima pasijusti pajėgume ar užmanyme ką nors padaryti. Tiesa, šią savaitę leidžiame laukdami kitos, nes turime išvažiuoti į kolūkį ir kasti bulves ar ką kita dirbti, todėl dabar kaip ir falšstartas yra. Aš tau nenoriu pasakoti tų smulkmenų, tos buities, kuri kasdien kas valandą aukštai prisiglaudžia prie manęs ir kitų, nes tai būtų prasčiokiška išpažintis, kuri veikiau atstumtų tave nuo manęs nei suartintų. Tose smulkmenose aš noriu išsaugoti tau nepaliestas, neaprašinėtas vietas, kurios būtų ta pailsėjusi dirva, kurioje tu tarptum, kurioje prisiminimai apie tave laisvai pasivaikščiotų ir akiplotu niekur neužkliūtų. Gyvenu bendrabutyj, o draugų neturiu, nes ir Petras taip atsiskyręs ir laikosi to, ką turi pasiekęs ar, regis, tai turįs, kas stotų tarp mūsų. Aš niekuomet tokiu atveju nenoriu kompromiso tarp savęs ir tokio žmogaus. Pas jį daug išsišokimų yra ir daug geros nuomonės apie save, žinoma. Tai jam padeda tame darbe, kurį jis daro, tačiau tarp nūdienos jo savybių aš neberandu to, kas buvo anksčiau tarp mūsų ir ko negalės, manau, būti. Tu skrendi šalia manęs per tas dienas ir esi puiki. Iš tų atstumų, kurie atsirado tarp mūsų, atsiranda nauji tiltai, per kuriuos mes kitokie ateisime vienas pas kitą. Man čia visai nėr nauja ir gera, kad tu bent truputėlį man pavydėtum, niekuomet tokiu nenoriu būti, nes tai žemintų tave ir aš sau toks labai nepatikčiau. Noriu būti šalia tavęs ir raižyti pasakojimą apie tave ir tai savotiškas santykiavimas ir darna vyktų tarp mūsų, o dabar turime būti atskirai. Paskaitos baigiasi šeštą valandą ir išsekina. Manęs netenkina tokia būsena, esu melancholiškai nusiteikęs ir žiūriu pro langą liūdnai. Kai žodžiai velsis burnoje, aš juos įmanysiu išspjauti; Bet žodžiai bus apie tave, aš juos sukramtysiu ir tyliai sau paniūniuosiu, ką iš jų išgirdau. Tu atsistosi visa ant mano lūpų ir kaip vortinklį nuo veido tave aš nušluostysiu savąja širdim. Lauk, kol vėl parašysiu, nes būsiu dvi savaites kolūkyj. Edzius

127

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

••• Kai aš nužengiau iš antro aukšto iš lovos Debesyse nekaltas, nesiprausęs, mane ties Bromu pasitiko gatvės pijokėlis kaltas. Jis nešė spintą rudą rimtam vyrui Buvusiam koncentracijos lagery, koketė jo Žmona patogiai rėmėsi į šoną spintos, Pasaulis nuo jos šiltai pakinta. Aš stoviu žioplas, nuorūkom apsvaidytas, Nealkanas ir neplikas, prisiminimai seno Žydo mane nuplikė, koktu žiūrėti į Riebaluotą plikę ir kam iš postamentų Antkapių kančia išpintų jis išnešė kudašių Sveiką (atsitiktinumas išgyventi pravers). Žydas, girtuoklis, jaunas vyrukas (tai aš), Apeina žemę lengvai per vieną parą, per Vieną parą smerkiam karą, batus skubiai Pataisom, bičiuliui įbrukam šilkinę skarą. Žmoguj išrutuliota visapusiška jo paskirtis, Jo pradas priešinas paradui, jo prigimtis Ties urnom klūpo, jo kūnas Palangoj Keliskart nusilupo. Sustojom trys absurdo atlikėjai, paduokim Delnus penkiapirščius ir šaltus, nė vienas Čia nekaltas, kiekvienas prie uolos prikaltas; O penkiapirštėj kuriantis, guviai Kertąs, niekam nereikalingas plieno keltas O jo išskobtas laivas baltas vienoj planetos Jūroj mus prigirdys; kol plaukiam Paskyrimo vieton pasigauname žuvų. Aš nužengiau iš antro aukšto nuo stogų. 1967 m. kovo 18 d.

128

IV DALIS

DANCE, DANCE, IŠDYKĖLIAI Eduardą prisimenant...

Mano tėvas ir jo poezija, virtusi muzika

Sūnus Martynas Juchnevičius

Atsimenu, paauglystėje man tekdavo tokia misija – nešti tėvo laiškus į paštą ir įmesti į laiškams skirtą urną. Tą tekdavo daryti dažnai, ypač prieš šventes. Mano tėvas Eduardas Juchnevičius, žymus to meto dailininkas, siųsdavo daug laiškų. Laiškus rašė rašomąja mašinėle. Dauguma, aišku, buvo kolegoms jo daryti grafikos darbai. XX a. pab. 8-ajame, 9-ajame dešimtmetyje buvo tokia tradicija – dailininkai vieni kitiems siųsdavo savo gamybos sveikinimus. Matydavau ant lentynos prisegtą didžiulę gautų sveikinimų kolekciją. Atgimimo ir Sąjūdžio pradžioje įsidarbinau Šiaulių pašte. Nešiojau telegramas ir visokius kvietimus. Turėjau tokį paštininko pažymėjimą, kuris anksčiau priklausė kitam žmogui, bet man išdavė kaip tinkamą ir važinėjau autobusais nemokamai. Išvaikščiojau didelę dalį miesto, nuėjau net iki Zoknių. Taip sužinojau, kur rusų

130

karininkai gyvena, nes jie gaudavo nemažai telegramų iš Rusijos ir visos Sąjungos. Bet, deja, iš darbo mane atleido, nes neįteikiau vienos telegramos, o įmečiau į pašto dėžutę. Taip daryti nebuvo galima. Į pašto dėžutę reikėjo įmesti pakvietimą į Šiaulių centrinį paštą, kad tas žmogus, kuriam skirta telegrama, ateitų jos pats pasiimti. Sudėtinga sistema, kad ją kur… Tėvas visada norėjo, kad jo eilėraščiams kurčiau muziką, bet suprato turbūt, kad nebuvau tam pasirengęs, nes jo tekstai ne kiekvienam lengvai įkandami. Sovietmečiu nukabindavo arba neleisdavo jam kai kurių paveikslų rodyti, įvairios redakcijos atmesdavo jo hegzametrą. Visgi x diena atėjo, kai „Nemunas“ išdrįso išspausdinti eilėrašių kartu su to meto jo grafikos darbais. Manau, kad tėvas buvo pralenkęs laiką su savo kūryba, todėl suprantama ir reakcija. Atmetimas lengviausias būdas išvengti neprofesionalaus vertinimo. Šiauliečiai girdėję, o ir patys yra dažnai vartoję posakį: „Kas čia daba?“ Tokia natūrali reakcija į nesuprantamą meną ar muziką man gerai žinoma. Už įskilusio kambario švyti vienatvės ugnis. ...Ir sunkiasi garsas pro kalkes baltos netekties. Gelmė neišsems atminties, tačiau ji suklūsta. Virš upės banguojančios – yrantis būstas. Išnyksta riba. Ir laikas sugriauna tvirtovę. Sargyba užmerkia akis ten, kur stovi. Tėvas tarškino rašomąja mašinėle beveik kasdien, todėl bandžiau ir aš savo pirmuosius tekstus kurti. Intensyviau tai dariau gal 1984-aisiais, nes patiko spausdinti. 1988-aisiais pradėjau piešti karikatūras įvairiems laikraščiams ir žurnalui „Šluota“. Tai truko keletą metų. Kartu iliustravau ir knygeles. Galų gale mano tėvo svajonė iš dalies išsipildė. Pagal jo eilėraščius sukūriau ir įrašiau net keletą muzikos albumų, kurių viename pats Eduardas skaito savo kūrybą, kitame – „Šv. Roko šuo“ – jau viską pats vykdžiau. Paskutiniu metu labai artima man Eduardo poezija, be galo įdomu ne tik ją skaityti, nagrinėti, bet ir

131

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

kurti muziką tiems tekstams, kurie ne taip lengvai pasiduoda. Ne tik įdainavimams, bet net ir įkalbėjimams. Sukūriau muzikinį takelį jo stiprioms eilėms Prūsijos, Lietuvos tematika. Šiais metais dar ir kompaktinis albumas „Semba“ neoficialiai išvydo dienos šviesą. Jį pristačiau Šilutės Fridricho Bajoraičio bibliotekoje. Pasiklausyti galima čia: https://www.pakartot.lt/album/semba3 Kaip mėgdavo sakyti Eduardas: „Dance, dance, išdykėliai!“

132

Prisiminimai apie tėtį Eduardą

Julijus Juchnevičius ir sūnūs Naglis ir Vytis

Tėtį prisimenu kaip labai kūrybingą, talentingą bei aistringą keliautoją ir virėją. Keliautojo bruožai Jau nuo mažens bemaž kiekvieną vasarą keliaudavome įvairiais maršrutais. Transportą prisimenu labai įvairų: baidarę, jachtą, katerį, autobusą, valtį ir kt. Ypač daug laiko praleisdavome kelionėse į Giliją, Karaliaučiaus sritį. Į tą kraštą dažnai Tėtis pasiimdavo ir mane. Keliaudavome iš Šiaulių autobusu iki Tilžės, toliau persėsdavome į kitą autobusą, kuris nuveždavo arčiau kanalų. Pėstute turėdavome pasiekti tam tikrą tašką, iš kur mus nuplukdydavo vietinis su kateriu iki Gilijos. Kelionė trukdavo bemaž visą dieną. Pėstute su kuprinėmis ant nugarų eidavome bent 3 valandas, o jei katerio nerasdavome, keliaudavome pakrantėmis iki pat Gilijos kaimo per brūzgynus ir piktžoles. Šios kelionės labiausiai įstrigusios į atmintį.

133

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Dargi vienas prisiminimas, kai dviese su Tėčiu bandėme parplukdyti į Lietuvą katamaraną. Tuomet iš Gilijos kaimo, pasiekę upės žiotis, per seklumas turėjome prasibrauti. Prieš vėją iškėlus bures, buvo beveik neįmanoma išplaukti į marias. Vėjas vis nunešdavo katamaraną į krantą. Taip po daugelio bandymų prasibrauti į Kuršių marias turėjome grįžti į Gilijos kaimą. Katamarano likimas tuomet buvo galutinai nulemtas. Padžiovėm katamarano rėmą prie sodybos, bet kažkuriais metais vietiniai jį pavogė ir greičiausiai pardavė kaip metalo laužą. Tėtį prisimenu kaip labai rūpestingą. Kartą man teko išplaukti su „Skrajojančiu olandu“ į Kuršių marias. (Daugelis iš mūsų buvom užsikrėtę buriavimo aistra.) O ten vakare, vėjui nurimus, burės subliuško ir nebeturėjau galimybės grįžti namo. Plūduriavau mariose. Po kiek laiko pamačiau priešais atplaukiant žvejybinę dorę, priekyje su žiūronu stovėjo EDJU ir mojavo man. Nebuvo aišku, ar jis labai patenkintas, bet liepė mesti virvę į laivą, pririšo mane ir partempė namolio į Gilijos kaimą. Kaip vėliau sužinojau, už šitą pasiplaukiojimą vietiniam buvo sumokėta indų servizu... Virėjo bruožai pasimatydavo tiek namie, tiek kelionėse. Dažnai grįžęs iš mokyklos rasdavau tėtį namie, nes jo dėstomos dailės pamokos vykdavo po pamokų. Tėtis pagamindavo man pietus ir dažnai gardžius. Taip pat kelionėse imdavosi patiekalų gamybos. Kurdavo laužą, pjaudavo čia pat pakrantėje rastas medžių nuolaužas, statydavo trikojį ant smėlio ir virdavo gardžią sriubą. Aišku, ant trikojo galėdavo padėti ir petelnę, kurioje gardžiai iškepdavo čia pat sugautą žuvį. Namie Tėtis turėdavo savo firminį patiekalą, kurį ypač mėgdavo ir gamindavo pats. Tai šaltiena drebučiuose. Virdavo kiaulių galvas, kurios truputį baisokai man atrodydavo su visais atsikišusiais dantimis. Patiekalas, jam sustingus, išeidavo gardus. Kūryba. Ji pas EDJU prasidėdavo nuo ankstaus ryto, kai tik pakilęs iš guolio keliaudavo į „šabakštyną“ – dailininkų dirbtuves. Ten įsijungdavo muzikinį foną ir tapydavo. Aplankydavau jį ten, Tėtis leisdavo man pabūti, pastebėti procesą, paklausyti muzikos. Kartą leido ir man sudalyvauti jo kūrybos pardavimo sandoryje, kur buvo reikalingos anglų kalbos žinios. Įvykus sandoriui, Tėtis pasiūlė pirkti šeimos automobilį ir man prie pirkinio prisidėti. Išsirinkom iš autožurnalo patinkantį modelį, kaip dabar pamenu FORD SIERRA universalą, kad kuo daugiau mantos tilptų ir tikrai ne vienus metus naudojomės. Ir Tėčio paveikslus po parodas vežiojau,

134

ypač kelionėm į Giliją labai pravertė, taip pat brolio Martyno grupę bei jų instrumentus veždavau į koncertus. Istorija Tėčiui buvo taip pat labai dominanti tema. Ypač apie Prūsiją. Daugelis jo darbų yra Prūsijos tema. Prisimenu, kaip Gilijos kaime jis po vieną kviesdavosi vietinius, kurie galėdavo pasidalinti prisiminimais apie Karaliaučiaus kraštą. Būdavo ir su dainomis, ir šokiais. Viską Tėtis įrašinėdavo su kamera, kurią pirko, kaip šiandien pamenu, iš šiauliečio Volodkos, pagarsėjusio diskotekų vedėjo. Kamera ypač pasitarnaudavo fiksuojant įvairias kelionės akimirkas, netgi sukant trumpametražius filmus, įamžinant istorines vietas. Prisiminimų yra tikrai daug, bijau, kad reiktų išleisti dar vieną knygą...

Plaukiam baidare „Vytis“ Martynas, Julijus, Dalia Dalia, Eduardas, Julijus ir baidarė

135

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Carpe diem Skink akimirką, skink dieną

Sūnus Saulius Juchnevičius 2019 m. rugsėjo 18 d.

Tik ką grįžau iš Šilutės turgaus dviračiu. Apie 30 km rytinė mankšta ir daržovių kuprinė pusryčiams. Dviračiu ir tėvas iš Šiaulių važiavo į pasimatymą su mama ant Šyšos upės vokiško tilto, kuris ir dabar tebestovi, tik geltonai nudažytas. Vakar savo švedišką jachtą (Bostrom-31) palikau Nidoje suptis ant šiaurinio vėjo, nuo kurio uostas neapsaugotas. Joje liko ir kačiukai, kuriuos poilsiautojai praminė Mariniais. Plaukia dideliu greičiu: apie du mazgus, tikri jūriniai. Pasikūriau židinį savo senojoje geležinkelio stotyje (Juknaičių parke). Pro langą pažvelgus prabildėjo prekinis traukinys. Šalia sėdi plastelininis Basanavičius apie 1,5 metro ir prižiūri, ką aš čia rašau. 53 metus jau žemelė nešioja mane, iš kurių 43 teko draugauti su vandeniu vienaip ar kitaip. Eduardas J. su savo tėvu Vladu J. ketverius metus gyveno Šilutėje, kur tėvas dirbo mokymo dalies vedėju. Eduardas tuo metu lankė Šilutės pradinę mokyklą. Suprantama, kai aplink tiek vandens, negalėjo nepadaryti įtakos charakterio formavimuisi. Nemuno delta, didžiausia Lietuvos sala Rusnė, Šyša, Pakalnė, Skirvytė, Minija, Aukštumalė, Kruokos, Kniaupa ir, žinoma, Kuršių marios. Visas šis

136

„vandenynas“ tekėjo šalia („Haidekrugh“) Šilutės miestelio, į kurį su dviejų metrų grimzdos laivais galima buvo įplaukti į vokiečių pastatytą Šilutės uostą, kuris susisiekė su didžiuoju miestelio turgumi, kuriame išsirikiavę kurėnai prekiavo šviežia žuvimi. Neatsitiktinai ir tėvo pirmas laivas buvo kurėnas – tiksliau, venterinė 7 m ilga burinė valtis, skirta ungurinėms gaudyklėms tikrinti. Ją Eduardas gavo iš Drevernos žvejo (Gelžiaus). Pavadino „REX“. Kaip žinoma, prie Ventės rago kyla didžiausios bangos mariose. Su savo geriausiu draugu Zenonu Jurgelaičiu jie buksyravo „REX“ Nemunu į marias, kurių milžiniškos bangos tiesiog išplėšė laivo priekį ir nuskandino. Aukų nebuvo, nebent radijas VEF, FED fotoaparatas ir kitokie smulkūs daiktai. Teko galvoti apie naują laivą – tvirtesnį, patvaresnį. Juo tapo septynių metrų klinkerinė „šliupkė“ – savadarbė. Ją Eduardas pasistatė pats pas mano senelį Petrą Tarvydą jo sodyboje Lankos Lauko kaime. Laivas buvo pirmas kūrinys, pagamintas entuziazmo dėka, dėl ko labai leido vandenį. Nenuostabu, tad daug paplaukioti antruoju laiveliu neteko. Kitas žvilgsnis nukrypo į Klaipėdą, kur vis dėlto pasirinkimas didesnis. Tai įvyko man dar negimus. Vadinas, pradėjau buriuoti dar įsčiose. Šis laivelis – tai klasikinė klinkerinė gelbėjimosi „šliupkė“ be kajutės, stiebo, motoro. Visa tai tėvas pasistatė su Zeniumi kartu: stiebą, kajutę, motorą prikabino... Laivas buvo pavadintas lietuvišku pavadinimu – „Žaltys“. Juo teko nemažai plaukioti mariomis ir Karaliaučiaus kanalais bei upėmis. Gilijos upėje tėvas užtiko Gilijos kaimą – Gilijos Vene ciją – abiejose pusėse vandenų namai, vokiški mediniai ir mūriniai su čerpėmis, glaudžiai sustatyti vienas šalia kito. Tėvas buvo sužavėtas. Pirmas sutiktas žmogus šiame kaimelyje buvo Feliksas Kesner, atsikraustęs iš Lietuvos, nes namai 1945 m. po karo buvo veltui dalijami, kad tik apgyvendintų kraštą. Pasiūlė ir Eduardui įsigyti. Šis taip ir padarė. 20 metų vasaras leido Gilijos kaime tapydamas bei žvejodamas. Atsivėrė plačios galimybės keliauti po Tvankstos žemę. Karaliaučius, Tilžė, Balga. Visa tai prūsų žemės, kurios padiktavo jam nemažai temų paveikslų motyvams. Šiame krašte apsistojus ilgėliau buvo įsigyti ir šie laiveliai: Nirok-1, nirok-2, ufimka, progres-1, progres-2 (motorinės valtys), cadet-1, cadet-2 (jachtukės), fin-1 (plastikinės jachtos), fin-2

137

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

(medinės jachtos), Skrajojantis olandas „Kuršis“ (jachta), Švertbotas emka (jachta), „B“ klasės katamaranas (jachta), Sportinė baidarė (vienvietė baidarė), Akademinė valtis (sportinė), Minijolas 4 m (šliupkė) pargabenta iš Karaliaučiaus, botas – žvejybinis plastikinis „Laba“, Medinė lentinė valtis. Baidarė Tiumen karkasinė brezentinė ir galų gale Teškė-T klasės jachta su kajute ir raudonmedžio interjeru, 5 miegamų vietų (švertbotas) 1977 m. statyta Sankt Peterburge. Visas šis laivynas – tai entuziazmo išdava.

Vladas Juchnevičius (senelis), Eduardas Juchnevičius, Juliukas (1977), Martynas (1971), Saulius (1966)

Gal tai nuo senelio Vlado Juchnevičiaus, kuris tarnavo vieninteliame Lietuvos kariniame laive „Smetona“. Šiuo laivu senelis išplaukiojo nemažus vandenų plotus. Vien Egiptas ir Neapolis padarė įtaką neapolietiškų dainų pradžiai ir nemažam skaičiui pietietiškų instrumentų (5 bandžos, mandolinos ir kt.). Į Šiaulius nupirktas pianinas „Ryga“ – anūkams mokytis. Visa ši jūrinė istorija ir padarė mano tėvui Eduardui didžiulę įtaką. Eduardas taip pat pramoko groti visais šiais instrumentais ir dar prikolekcionavo naujų – triūbų ir trimitų bei balalaikų. Čia jau slavų įtaka. Paskui Eduardą į Gilijos Veneciją atsikraustė dar šešios šiauliečių šeimos: Anikinai, Kasperavičiai, Uogintai, Bučinskai, Kazlauskai, Sunkuriai. Visi įsigijo Gilijoje sodybas. Pati Gilijos upė – tai 47 km ilgio kanalizuota vandens arterija, jungianti marias su Nemunu. Vidury Nemuno siena su Rusija, kurią teko ne kartą kirsti. Natūralu, nes kitaip į Lietuvos vandenis nepakliūsi. Ne kartą teko

138

būti ir areštuotam su laivu. Jachta „Gilija“ plaukiant į Lietuvą rusai apšaudydavo net raketomis, žinoma, signalinėmis, baltomis, bet visgi... Buvo įsakymas: „Pogruzit jachtu i privezti v Sovetsk“. Žinoma, ne dėl kontrabandos, o dėl sienos kirtimo neaiškumų. Deja, į rusišką Letučką 7 metrų jachta netilpo. Dvi paras prabuvome areštuoti (mano draugas Arūnas Mickus, Mantas ir Ieva Mizgiriai). Mantą net į tualetą lydėjo su kalašnikovu. Taip sutapo, jog prekinantis Tilžės turguje mūsų maršrutas ėjo pro autobusų stotį. Ir kaip aš nustebau joje sutikęs Eduardą (tėvą), belaukiantį autobuso. Norint iš Šiaulių pasiekti Giliją mažiausiai trys persėdimai. Tilžėje buvo antrasis persėdimas. Pasisveikinome. Tėvas įdavė dešros. Nesakiau, kad esam areštuoti. Po dviejų parų paleido. Sutrumpino dviem dienom mano draugų atostogas. Tokios ilgos ir sunkios kelionės su kuprine užtrukdavo, kol Eduardas nukeliaudavo į savo vasaros rezidenciją. Matyt, žmogui reikėdavo miesto pakaitalo, įspūdžių naujai kūrybai. Į Giliją atplaukdavo „Budžio“ klubo kurėnas su Purvinais Martynu ir Marija, senbuvis neringiškis Henrikas su „Sambija“, kaunietis mano draugas Rainys Virgis su „Medūza“, buriavimo vadovėlio autorius Artūras Dovydėnas, dizaineris, tėvo mokinys Sigitas Šniras, buriuotojas Artūras Gutauskas su jachta „Sima“ pavertęs ant šono įsliuogdavo į Gilijos žiotis. Teko su sportine baidare pasivyti mariose guminiu katamaranu plaukiantį režisierių Andrių Varną, kurį priėmė ir apnakvindino tėvas Eduardas. Eduardo filmuotą medžiagą apie prūsų kraštą ne kartą rodė Šiaulių televi zija. Interviu su vietiniais gyventojais nugulė į videokasetes, siužetai „subėgo“ į paveikslų rėmus... Carpe diem... Visiems. Pirmasis Lietuvos kapitonas Liudvikas Stulpinas. Saulius Juchnevičius

139

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Jonės Juchnevičiūtės laiškas seneliui Seneli, seneli, gaila, kad taip ir neturėjom laiko gyvai sukurti stipraus ryšio, bet dabar tą ryšį kuriu per tai, ką palikai. Per Tavo asmenybės pėdsakus, neišdilsiančius iš Tavo artimųjų atminties, Tavo paveikslus ir poeziją, kurie užduoda daugiau klausimų ir mįslių, nei pateikia aiškių atsakymų. Nors ir netiesiogiai, bet mane užauginai ir suformavai tokią, kokia dabar esu. Įskiepijai tėčiui (Sauliui) meilę marioms ir burėms, kurios vėliau ir man tapo ne tik priebėga nuo pasaulio, bet ir gyvenimo po saule mokykla su savais iššūkiais ir galvosūkiais. Tavo aistra fotografijai ir kinui ištikimai lydi ir mane. Kai atradau Tavo apdulkėjusį juostinį fotoaparatą, pradėjau eksperimentuot ir nepaleidžiu jo iš rankų jau keletą metų. Su juo apkeliavom jau daug šalių. Jis leido man nauju kampu pažvelgti į pasaulį, o vėliau, pačiai ryškinant ir spausdinant nuotraukas, sukurti ir sudėlioti jį pagal naujus dėsnius. Dar yra Tavo knygų bibliotekėlė Šiauliuose, kurion entuziastingai neriu kaskart atvykusi. Turtai ir lobynai šviesiausių protų, minčių ir eilių. Pavyzdžiui, ten radau Jono Meko eiles, kurios glosto širdį vos susopus. O kiek istorijos, kultūrologijos, literatūrologijos, menotyros studijų, kurios atidaro vis naujas duris mano pačios ieškojimams ir tyrinėjimams. Gal ir mano pasirinkti meno istorijos ir socialinės antropologijos mokslai atliepia Tavo pomėgius ir domėjimąsi pasauliu bei jo sąranga. O kur darbai ir poezija, kuriems norėdama raktą atrast, atrodo, dar labai daug knygų turiu perskaityt, kad sukurčiau sau laikmečių, vietų ir įvykių kontekstus, kurių prasmes ir išraiškas taip išmoningai gebėjai pagauti ir drobėse bei popieriuj užfiksuoti.

140

Eduardas ir sesuo Eleonora

Eduardo sesers Eleonoros laiškas iš Šveicarijos parodo jos rūpestį broliu, jų artimą ryšį. Segelhofstrass 36ct. CH-5405, Baden-Dattfvil

2001 m. lapkričio 8 d. Badenas

Eduardai, sveikas gyvas, tikiuosi, esi Šiauliuose kartu su Mažuliu-Labiu. Kaip Tau sekasi, parašyk laiškelį, įdedu 20 Lt, tikiuosi, gausi – markutei, gėlytei ir šampanui Dalios gimtadinio proga. <…> Buvome vienoje galerijoje, palikau Tavo katalogą ir nuotrau kas. Žadėjo pažiūrėti. Tai galerija, kurioje eksponavo Bičiūnas ir dar 2 dailininkai iš Vilniaus. Sako, o Lietuva, Vilnius, Klaipėda labai gražūs. Dabar ten armėnas ir baltarusis iškabinę darbus. Galerija nedidelė. Jei nuspręstų Tavo parodai duoti erdvę, tai kitais metais, nes turi grafiką parodų sudarę. Gal jau naujų darbų ciklą sukūrei – Tu nors kūrybos džiaugsmą turi, o aš dar ir nuo Simono atskirta. 2002 m.gegužės 1 d. važiuosiu į Vilnių, Simonui 18 metų, susitiksime. Baigiu. Rašyk. Dirbk ir nenusileisk niekam. Bučiuoju, Nora

141

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Salve, Eduardai! Tervitus, Juchna!

Vladas Baranauskas aktorius

Kas Tu buvai? Dailininkas? Poetas? Grafikas? Mažosios Lietuvos tyrinėtojas? Buriuotojas? Keliautojas? Meno maldininkas? Meno vergas? Šauklys? Fotografas? Provokatorius? Esamo laiko garbintojas? Incizija? Inkliuzas? Sopulys? O gal praėjusio laiko šlovintojas? Apologetas? O gal tiesiog peraugęs savo laiką? Ar epochą? Vandens tėkmės šnabždesio atspindys, kuris nenuilstamai mirguliuoja Tavyje. Kas Tu buvai? Tave šaukdavo skirtingai: Juchna, Eduardai, Ecka, Edi. Nors prigijo prof. Vytenio Rimkaus pašlovinimas – JUCHNA. Tave prisimena skirtingai. Tau pavydi skirtingai. Buvai laisvesnis už DAUGELĮ. Savo mąstyme, savo darbuose, savo poelgiuose, netgi savo užmirštose laiko lietaus nenuplaunamose nuosėdų irštvose... Buvai laisvesnis už laisvę, nes nebuvo žinoma, kas yra negalima, bet buvo žinoma, kas yra laisvė.

142

Daug polėkio, kūrybos, gyvenimo... Ir gyventi panaikinus visus gravitacijos dėsnius. Malda menui, vandeniui, alsavimui, gyvybei, svaiguliui, vynui, bangai, akimirkai, vandeniui, eilėms. Pirmiausia Dievas sukūrė ne žemę, ne žvaigždes, ne jūrą ar gyvūnus, ne Adomą su Ieva, bet KŪRĖJĄ (Menininką?), nes Kūrėjas tai šviesa ir tamsa. Nes Kūrėjas tai nepasiekiama kalno viršūnė ir bedugnė. Nes Kūrėjas tai rojus ir pragaras, ir skaistykla. Nes Kūrėjas tai dykuma ir kartu oazė. Nes Kūrėjas tai Velnias, Dievas, Šėtonas, Angelas kartu. Susitikome 1969 m. Atėjai į svečius, į namus, į mano irštvągūžtą. Kaip įprasta: „kažkas“ ant stalo, dovana – Tavo grafikos darbas... Ir prasidėjo pokalbis – disputas, kuris tęsiasi iki šiol... Ar buvo įdomu? Kvailas klausimas. Buvai knygų graužikas, buvai alkanas žinių iki sopulio. Kliedėjai Prūsija. Klejojai Lietuva. Nesveikas buvai. Tiesiog ligonis. Kiekvieną rytą 8 val. išeidavai iš namų ir pėdindavai į studiją. Į ŠABAKŠTYNĄ. Specialiai rašau tą žodį didžiosiomis raidėmis. Ten buvo laisvė. Ten buvo nirvana. Ten buvo kruvinas dailininkų prakaitas. Sustiprintas už langų tvyrančia Senųjų kapinių šviesa ir prietema. Kryžių ir antkapių atminties alsavimu į mūsų dar išlikusias difuziškai nepakitusias pilkąsias ląsteles. Paslaptingas pastatas. Kur studijose gyvavo dar Didžiosios Lietuvos praeitis, o gal ir ateitis? Į dailininkų studijų namą. Studijoje dirbdavai ar kurdavai apsuptas Žemaitijos dievukų, kryžių, knygų, tapybos ir grafikos darbų iki maždaug 14 valandos. Tada į Vaikų dailės mokyklą. Per pamokas mokykloje (pertraukų metu) gimdavo eilės ar tekstai, grafikos eskizai, idėjos, o grįžęs namo su mašinėle iki išnaktų barškindavai – spausdindavai tekstus. Ir taip kasdien. Išprotėt galima. Kaip Tu galėjai tai panešti? Sausio 13 d., Šventa diena, Tavo Gimtadienis. Visi laukdavo Tavo garsiųjų gimtadienių, Tavo „riparijų“ (dainuoti, giedoti, griežti, čiulbėti, klykauti, mirusius apraudoti ir t. t.). Sulėkdavo dailininkai iš Vilniaus, Kauno, Telšių, būsimi Nacionalinių premijų laureatai, profesūra, grandai. Ir prasidėdavo... E. J. tapybos ir grafikos darbų, kurių neįleisdavo į oficialias parodų sales, paroda, poezijos skaitymas, darbų aptarimai, ginčai iki užkimimo, užstalės dainos, muzikavimas, kitų dailininkų eilės. Gerai prisimenu šviesios atmin ties tapytojo Antano Martinaičio, skulptorės Veronikos Vildžiū

143

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

naitės eiles ir skaitymus, muzikos garsus, šurmulį, pokalbius, ginčus, susiliejančius su „šabakštyno“ išsprogdinta kapų tyla. Eduardas kantriai po eilutę išaiškindavo eilių, žodžių, istorijos prasmę. Istorijai skirdavo beveik paskaitą. Eilėraščio prasmei – valandą. Lyg aiškintų ne vien tau, bet visiems klausytojams. Kantrus buvai nesusvietnai ir dosnus žinių. Ypatingas dėmesys būdavo kirčiams. Teisingam kirčiavimui. Mokėjai aiškinti savo tekstus, o aš mokiausi klausyti – blusinėti ir sugerti, kol tapdavo aiškiau. E. J. poezijai skaityti būdavo padaroma nedidelė a la scena (pakilimas – paaukštinimas). Būtinai įrašomas garsas. Buvo Juchnos darbų paroda Vilniaus menininkų namuose (dabartinė Prezidentūra). Susirinko Vilniaus dailininkų elitas – Tavo draugai: Rimantas Dichavičius, Leonardas Gutauskas, Petras Repšys, Mikalojus Povilas Vilutis, Eduardo kursiokai ir draugai. Po parodos atidarymo nusileidome į rūsį, laisvesniam pokalbiui... Ir tik tada nuskambėjo Tavo poezija. Rūsyje. Iš rūsio dangus arčiau. Iš rūsio geriau sklido Tavo poezija. Iš rūsio geriau girdėjosi Tavo poezija. Iš rūsio sklido tiesiai į Vilniaus bokštelius, arkas, kalnus, atsitrenkdavo į godžias klausytojų galvas ir išnykdavo – sugertos, kad vėl išsiveržtų, kad vėl su nauja gaiva skambėtų... Susižavėjimo banga tapybai ir poezijai… Labai ilgas buvo sėdėjimas. Ilgi pokalbiai, visi patarinėjo, kaip prakišti į spaudą, o gal kažkaip įmanoma... Į leidyklą. Tūkstantis ir vienas patarimas… Nepatogu sakyti, bet Tavo poezija buvo gerokai griežčiau negu dailės darbai ir be jokio gailesčio cenzūruojama. Tiesiog kaip su kalaviju, su pjautuvu ir kūju kertama, iki pat autoriaus pajautų. Sustok. Kur lendi. Galvok, ką rašai. O gal rašyk, kaip mes pasakysime ar kaip kiti rašo. Neiškrisk iš konteksto. Bet Jo tėvelis buvo jūrininkas, pats buvo gimęs prie marių. Jūrų vėjo ir vandens druskos dvasia gyveno Jame. Laisvės vėjas. Gaivalas. Beveik finougras (mama buvo estė). Visi klausėsi net kažkiek išsigandę, nes buvo kitokia poezija... Kitokia tapyba... Kitokia grafika. Kokie buvo keisti, ilgi recenzentų išvedžiojimai, patarimai, užuominos, pastabos ir t. t. Juchna nieko neslėpdavo, visada perskaitydavo gautas „naujienas“. „Nuomininkas“. Čia atskira legenda. Beveik mitas ar praeities miražas. Įvykis. Faktas. Rūkas.

144

Kaip ir Juchnos darbų paroda Šiaulių buitinio paviljono languose, išeinančiuose į Vilniaus gatvę. Neįleidžiate į parodų sales... Galiu ir prieš sales... Languose... Kad daugiau žmonių matytų. Ach, ir buvo kalbelių... Eduardas parašė pjesę „Nuomininkas“. Pakvietė mus, aktorius (V. Širką, V. Baranauską, A. Adomaitytę), suvaidinti. Mes, jauni aktoriai, norėjome ištrūkti iš socialistinio realizmo gniaužtų, iš buities, iš tradicinio teatro. Ir paleidome savo fantaziją į valias, kad viskas būtų įdomu, bet ne teatrališka. Tiesiog paskelbėme karą tradiciniam teatrui. Triko, baltas grimas, keistos dekoracijos ar jų tiesiog nebuvimas. Kitoks. Kitoks. Kitoks. Net šiurpas ima. Atgyja herojai. Pasisekimas milžiniškas. Buvo prašoma pakartoti. Iš visų pusių atakuojama (visomis prasmėmis). Tavo gražiosios Dalios portretas, kabantis studijoje. Tavo nuostabiosios Dalios portretas namuose. Tavo Dalia... tavo dalia... Lyg Angelas ar geroji fėja. Tavo Dalia, ant kurios laikėsi namai, trys vaikai, Tavo studijų ir kūrybos laisvė. Jos didelės, įstabios, išplėstos akys saugojo Tave iki pat... Ir dabar dar globoja, saugoja ir šnabžda Tavo vardą lyg maldą ar pabirusius rožančiaus karoliukus... Vis laisto tave savo ašarų atodūsiais.

Kam groji, Eduardai? 2019 metai Viltis numiršta paskutinė. Jos vietoj imas vėl viltis. Ir nors apspardytas, sutinęs Veide jos žiebiasi šypsnys. 1978 m. lapkričio 23 d.

Sėdintis ir grojantis mandolina

145

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Mokytojau

Tu buvai pirmasis žmogus mano gyvenime, leidęs prisiliesti prie grafikos meno ir technikos. Prisiminimai apie mokymąsi Šiaulių vaikų dailės mokykloje iškyla kaskart, kai imu į rankas grafikos kaltuką ar suku grafikos staklių ratą. Kuo labiau tolstu nuo šių praeities vaizdų, tuo labiau artėju prie atsiminimų apie Tave, Mokytojau. Mano gyvenimo didžiuoju išbandymu ir tapo grafikos pamokos šioje nuostabioje mokykloje. Tuomet vaikiškoms rankoms nepaklususi lino raižinio technika ir krauju paženklintos rankos dėl nemokėjimo taisyklingai laikyti aštrius įrankius ilgam primindavo apie save. Tavo užduotis sukurti knygos ženklą sau buvo labai viliojanti. Sunku buvo save identifikuoti mažame grafikos kūrinėlyje ir jokia geniali mintis vis neatėjo galvon. Tuo tarpu kiti bendramoksliai susilaukė mokytojo pagyrimų. Na, nupiešiau tinklinio kamuolį, tinklą, užrašiau savo vardą ir žodį exlibris. Mokytojui mano idėja patiko iškart. Sako „O! Tikriausiai esi sportininkė ar tinklinis patinka?“

146

Mintyse nusijuokiau. Neišdrįsau jam paprieštarauti. Sporto niekada nemėgau... Jis padavė kaltukus taręs: „Gerai, raižyk“. Rėžtukai buvo neaštrūs, linoleumas kietas ir slidus, o rankos greitai tapo kruvinos ir žaizdotos. Einu sau namo ir galvoju. Neblogai ta dailės mokykla, bet grafikė aš tikrai nebūsiu. Linoleumo neraižysiu niekada. Tokios sunkios mintys užgulė mano širdį, kad ilgus metus galvojau, kaip išvengti grafikos savo gyvenime. Deja, labai viliojo juodai balti vaizdai, vingrios linijos ir žaismingos dėmės. Laikui bėgant, užgijo randai ir pasimiršo patirti sunkumai, o ekslibriso pasaulis kvietė pabūti magiškų simbolių pasaulyje. Ilgus metus nepaleido mintis, kad visai neblogai būtų susikurti sau naują ir rimtesnį ekslibrisą, kuris būtų mano neatskiriama gyvenimo dalimi. Ir tai įvyko, mano Mokytojau. Tai vyksta šiandien, kada ekslibriso kūrybos ypatumai įsuka mane vis labiau ir giliau. Savo žinias ir patirtis daliju jau kitiems. Tai tarsi mano žaidimo erdvė ar intelektuali dėlionė, prasmingi ir nauji kūrybos atradimai, už kuriuos esu dėkinga savo Mokytojui Eduardui Juchnevičiui. Ačiū Tau. Lolita Brazauskaitė-Putramentienė 2019 m. spalio 21 d.

147

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Interviu su fotomenininku Ričardu Dailide

• Kada susipažinote su Eduardu?

Koks pirmas įspūdis, nuomonė?

Visada domėjausi daile, lankiau parodas. Suintrigavo Eduardo tapybos drobė, įmontuota su marškinių detale. Kažkas naujo! Per darbus susipažinau artimiau, lankiausi dirbtuvėje, fotografavau. Eduardas matė mano susidomėjimą, davė raktus nuo dirbtuvės, kad galėčiau bet kada ateiti. Laikui bėgant įsigijau Eduardo darbų, dabar pilni kambariai. Ir tapybos, ir grafikos, ir akvarelės. Darbai spinduliuoja, švyti. Įdomi pažintis su Eduardu, netikėti pasibuvimai, pašnekesiai, „pasišpilkavimai“. Įdomios riparijos, darbų aptarimai kartu su vilniečiais, kauniečiais menininkais. • Sekei jo kūrybinį kelią. Kokie Tavo pastebėjimai?

Eduardas nardė kūryboje kaip žuvis vandenyje. Mane domino daugybė sluoksnių, simbolių kalba. Jautriam žmogui tai didžiulis estetinis poveikis. Meditacija. Eduardas įdomus pašnekovas. Visada gilinosi į įstoriją (tėvas – istorikas) ne tiesmukai, ne iliustratyviai.

148

Tai atsispindi jo kūryboje: ir dailėje, ir literatūroje. Mane žavi asmenybės, kūrėjo paslaptis. Jo kūryba nenusibosta, kiekvieną rytą pabudęs jo paveikslą „Krikštai“ matau vis iš naujo. Įvairiapusiška, tvirta, galinga asmenybė. Buvo labai drąsus, tiesmukas, visada gynė tiesą. Partinė valdžia jį auklėjo, neleido eksponuoti darbų, neleido spausdinti, viešinti literatūrinių bandymų. Patiko jo daugiašakė, įvairi kūryba. Reikia labai daug domėtis, žinoti, kad galėtum perprasti visus sluoksnius. Man Vytautas Mačernis – pirmoje vietoje, o Sigitas Geda ir Eduardas – šalia jo. Užrašė Dalia J. 2018 m. gegužės 9 d.

149

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Atsakingi už mergaičių dviračių remontą

Artūras Daugulis

Su Eduardu susipažinau apie 1956 m. rudenį J. Janonio vidurinės mokyklos turistų būrelyje, kuriam vadovavo mokytojas Mikalojus Kondratas. Tais pačiais metais dviračiais važiavome į Šiaulių m. mokyklų turistų sąskrydį prie Bijotės ežero. Kiek prisimenu, jis tada man pasirodė kuklus ir gana uždaras vaikinukas. 1957 m. vasarą su turistų būreliu dviračiais važiavome į Palangą. M. Kondratas mane su Eduardu paskyrė būti atsakingus už mergaičių dviračių taisymą. Tuo metu į Palangą važiavome žvyrkeliu, todėl dažnai tekdavo lopyti būrelio narių padangas. Važiavome voros gale, kad galėtume padėti nelaimėliams... Visą laiką buvome atsilikę, dulkini ir alkani. Atsimenu, važiuodami link Plungės prie vienos sodybos sustojom pamatę močiutę, kuri nešėsi kibirą pieno. Gerti tai norėjosi, o čia visgi pienas. Paprašiau, o ji maloniai mus pakvietė. Užėjom į kiemą. Mūsų geradarė liepė luktelti, kol pieną nukoš. Aš tuo tarpu dairaus, gal dar ko paprašyti, kai tuo metu gaunu Edzkos (taip vadinom Eduardą) niuksą į šoną, kad žiūrėčiau, kaip močiutė pieną košia... Žiūriu, o ji, pasikėlusi sijoną, apatinių marškinių skvernu pridengusi ąsotį nukošinėja pieną... Mes už dviračių ir dingom iš tos sodybos – nereikėjo nė pieno.

150

Pasiekę Palangą apsigyvenome palapinėse, kurias pasista tėme miške už Birutės kalno prie sovietų pasienio užkardos. Taip aš pirmą kartą atsidūriau prie jūros. Čia ir prasidėjo mūsų tikrasis poilsis. Rytais prie jūros mane Edzka mokė, kaip reikia su dugnine žvejoti. Pietauti eidavome į miestą, kur šalia „kurhauzo” buvo medinis dviejų aukštų restoranas. Dieną pirmame aukšte buvo savitarnos valgykla. Papietavę būtinai pirkdavome „pieno šampa ną” – toks tada vietoje limonado buvo putojantis gėrimas. Vakarais su kareiviais žaisdavome futbolą. Kokie buvome laimingi, nors ir neprivalgę. M. Kondratui palikus mokyklą, žlugo ir turistų būrelis. Su Eduardu bendravome tik per pertraukas. Be to, jis buvo aukštesnėje klasėje ir, aišku, interesai kiti. Po daugelio metų sužinojau, kad būdamas moksleivis intensyviai ruošėsi pas Gerardą Bagdonavičių tapti dailininku. 1963 m. rudenį vėl susitikau su Eduardu, tik jau Dailės institute. Mokėmės skirtinguose fakultetuose, susitikdavome tik per pietų pertraukas instituto sporto aikštelėje, kur pažaisdavome futbolą. Pagrindiniai tuo metu jo draugai buvo studentai grafikai V. Jurkūnas, M. Vilutis ir P. Repšys.

151

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Niekur tu neišėjai, Eduardai

Ričardas Jakutis

Kai paskutiniu metu ateidavai pas dailininką Eduardą Juchnevičių ir paspausdavai skambutį, duris dažniausiai atidarydavo jo žmona. Kartais tai padarydavo ir pats metras, bet jas atvėręs žvelgdavo į atėjusįjį, nieko nesakydavo, ir tik kai svečias prabildavo – nusišypsodavo ir pakviesdavo vidun. Tik vėliau svečias suprasdavo, jog šeimininkas jį atpažino iš balso, nes dailininką kankino akių liga. „Blogiausia, kas gali dailininkui nutikti, – regėjimo netektis“, – liūdnai sakydavo Eduardas Juchnevičius. Vieną vasaros vakarą jam bežiūrint televizorių staiga dešinioji akis aptemo. Pamąstė, kad tai laikina, gal regėjimas sugrįš. Deja, nei kitą dieną, nei vėliau regėjimas negrįžo. Gydytojai konstatavo, jog trūko akies nervas. Sparčiai pradėjo silpnėti ir kairioji akis. Eduardas vyko konsultuotis pas Kauno bei Vilniaus okulistus. Kažką patarti ir šie negalėjo. Gydymas kainuotų labai brangiai, o tai jau ne menininko kišenei. Gydėsi jis įvairiausiais į akis lašinamais lašeliais, tačiau jautė, kad ir

152

kairioji akis kasdien silpsta, skaityti galėjo tik su didinamąja lupa. Skaitydavo mažai, nes akys greitai pavargdavo, pasivaikščioti į miestą begalėdavo išeiti tik žmonos ar sūnų lydimas, nes už namų sienų, pasak jo, akliesiems sunku jaustis visaverčiais visuomenės nariais. O skaudžiausia jam buvo, kad nebegali tapyti, lieti akvarelių, spausti grafikos darbų, piešti. „Prie molberto nebeprieinu“, – sakydavo dailininkas, o akyse sublizgėdavo ašaros. Menininkas sakė ne kartą svarstęs, kam sunkiau – ar akliesiems, ar kurtiesiems, ar kitą negalę turintiems žmonėms. „Žinau tik tiek, kad man blogiau nematyti, nes vaizdai yra kone visas mano gyvenimas“, – mąstė Eduardas. Jis, tiesa, sako prisimenąs Dobužinskio, Kasiulio, Kalpoko, Gudaičio nutapytus paveikslus, nes juos yra matęs. Nemačiusiems lietuvių ar didžiųjų pasaulio dailininkų šedevrų, pasak jo, sunkiau. O kaip viskas prasidėjo? Prasidėjo viskas 1968-aisiais, kai baigęs Vilniaus dailės institutą (dabar Dailės akademija) E. Juchne vičius grįžo į gimtuosius Šiaulius. Garsusis grafikas Petras Repšys nedvejodamas teigia: „Eduardas Juchnevičius tapo tikruoju Ge rardo Bagdonavičiaus įpėdiniu ir neabejotinu meno lyderiu Šiaulių padangėje.“ Kultūriniam miesto gyvenimui jaunasis meni ninkas suteikė daug naujovių. Viena jų buvo dailės parodos ir literatūros vakarai ką tik pastatytuose dailininkų namuose Ežero gatvėje šalia Senųjų miesto kapinių. Atvykdavo Eduardo Vilniaus studijų draugai: Vincas Kisarauskas, Rimantas Gibavičius, Antanas Martinaitis ir kiti. A. Martinaičio apsilankymai Šiauliuose Eduardui buvo ypač mieli, nes šis irgi buvo poetas, tad diskutuojant pokal bių būdavo daugiau apie poeziją. Čia yra lankęsis ir garsusis Tomas Venclova.

153

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

E. J., Nataša Ogaj ir Tomas Venclova „šabakštyne“

1971 metais Šiauliuose įsikūrė teatras, kurį dabar drąsiai galima pavadinti pogrindžio teatru. Teatre buvo keturi aktoriai: Aldona Adomaitytė, Fausta Laurinaitytė, Vladas Baranauskas ir Vytautas Širka. Metų pabaigoje minėtuose dailininkų namuose jie suvaidino Eduardo Juchnevičiaus pjesę „Nuomininkas“. Vaikų dailės mokyklos mokiniai pastatė E. Juchnevičiaus pjesę „Napoleonas“.

Eduardas Juchnevičius ir Vladas Baranauskas

154

Gabus menininkas buvo ir žlugdomas, ir keliamas. Iš parodų buvo išimami jo darbai, nukabinami darbai parduotuvėse, stotyse, nors iš pradžių ypač palankiai buvo sutikta jo mintis eksponuoti paveikslus ne tik parodų salėse. Tačiau autoriaus maištingumas ir gebėjimas provokuoti žiūrovą įsiminė tuomečiam Kultūros ministerijos Dailės skyriaus vedėjui Viktorui Liutkui, tad 1973 metais buvo surengta menininko darbų paroda sostinės Menininkų rū muose (dabartinė Prezidentūra). O didžiausias Eduardo pasie kimas – 1986 m. Baltijos šalių grafikų trienalėje Taline pelnytas laureato titulas. Eduardo Juchnevičiaus kūrinių yra Lietuvos dai lės muziejuje, dailininko parodos yra nukeliavusios į Lenkiją, Vengriją, JAV, Italiją, Austriją, Australiją. Miela pavartyti ir Eduardo Juchnevičiaus poezijos bei dramų knygas „Vilkolakiai“, „Šv. Roko šuo“, „Prūsijos krikštai. Treblinka 2“, kurias autorius pats yra iliustravęs. Minėtasis Petras Repšys pasakoja, jog meilę Prūsijai ir Lietuvai, meilę jūrai Eduardas paveldėjo iš savo tėvo, kuris buvo tarnavęs jūrininku „Antano Smetonos“ laive. Prisimena Petras Repšys ir dailiai raižytą lentynėlę su knygom šalia jaunuolio Eduardo Juchnevičiuko lovos. Tai buvusios filosofų knygos. Nors ne vienas menotyrininkas yra pripažinęs, jog istorinė tiesa dažnai nuskęsta Eduardo Juchnevičiaus meninėje tiesoje. Moteris, durklas, vyras – juos užtiksi bemaž kiekviename dailininko pa veiksle. Tiesa, jo paveiksluose daug ir netikėtumų, pavyzdžiui, jei

155

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

vaizduoja Kristų, tai dažniausiai su girtuokliu šalia, vieno laikmečio istoriniai personažai bendrauja su visai kito laikmečio atstovais. Prisimenu paskutinį susitikimą su Eduardu. Prieš pat mirtį su dailininku Sigitu Prancuičiu lankėme jį ligoninėje. Atsisveikinant jis tvirtai tvirtai suspaudė ranką. „Turi dar, Eduardai, jėgos“, – pasakiau, o nežinojau, kad tai buvo jo atsisveikinimas. Su Sigitu pasižadėjome, kai Eduardas iš ligoninės grįš namo, vėl jį aplankyti ir atsinešti butelį vyno. Negalėjome savo žodžio tesėti, tačiau ateisime su tuo buteliu vyno, Eduardai, pas tave tenai ir ten jį išgersime. Ir dar viena, tarkime, linksmesnė istorija, prisimenant išėjusį dailininką. Eduardas Juchnevičius buvo pratęs gavęs atlyginimą (visą gyvenimą mokė vaikus Dailės mokykloje), vėliau – pensiją, pirmiausia užsukti į knygyną, kur pirkdavo kokią nors nusižiūrėtą knygą, po to jau pasukdavo parduotuvėn ieškoti peno kūnui, kuriam reikalingas ir vienas kitas stipresnio gėrimo lašelis. Kadangi paskutiniu metu prieš mirtį pats nebevaikščiojo, į knygyną ir į parduotuvę paprašydavo nueiti ką nors iš draugų. Kartą vienam tokiam padavė 200 litų ir paprašė iš knygyno parnešti Gintaro Beresnevičiaus knygą, išleistą po rašytojo mirties, su Šarūno Leonavičiaus iliustracijomis „Lietuvių religija ir mitologija“ (knygaalbumas kainavo net 140 litų) ir, be abejo, buteliuką. Vadinamasis draugas nebegrįžo. Linkęs pasitikėti žmonėmis menininkas nusiminęs stebėjosi, kaip jo vadinamasis draugas taip galėjo pasielgti, nes visad buteliuką iš parduotuvės parnešdavęs, niekad nedingdavęs. Pasirodo, pasitikėjimo šiuo bičiuliu riba buvo iki 20 litų (5,5 Eur). Bet, man atrodo, anapus žmonės tampa kitokie – doresni ir tą buteliuką tas draugas tau, Eduardai, irgi dar atneš. Žodžiu, ten mūsų laukia keletas puikių balių. Ir nesakyčiau, jog Eduardas išėjo. Net per savo laidotuves pajuokavo. Lydint karstą prie kapo duobės, visus permerkė lietus. Truko jis gal tik penkias minutes, tačiau „tarsi iš kibiro“. Supratau, jog galima pasakyti: „Niekur tu neišėjai, Eduardai!“ O pagaliau tu ir pats viename iš savo eilėraščių rašei: „Viltis numiršta paskutinė, jos vietoj imas vėl viltis“.

156

Ir vis dėlto tavo poezija puiki

Zenius Jurgelaitis

Mielas Edi, galbūt jau per ilgai laikau tavo eilėraščius, bet atleisk, nes, kaip matai, jau prisiruošiau. Neanalizuosiu todėl, kad kiekviena analizė būna labai subjektyvi ir autoriui kartais gali duoti daugiau žalos negu naudos. Ypač tokiam autoriui kaip tu, kuris šimtą kartų daugiau pralenkęs mane – savo analizuotoją. Ir vis dėlto tavo poezija puiki. Puikios tavo mintys, įvaizdžiai ir visas nuostabus svajonių ir jausmų pasaulis. Labiausiai patiko eilėraščiai: „Klajojantis žiburėlis“, „Kuomet vyras prijunksta prie moters“, „Netildyk, neprižadinsiu“ ir „Sulaikyki arklį“. Čia paprastai išdėstyta mintis, mažai abstrakčių sąvokų. Dar, tiesa, visai geras „Vieną akimirką medis užmiršo, kad turi augti į viršų“. Kai lyginu tave su V. Vitmenu, tai jūs panašūs ir kartu ne panašūs. Labiausiai vitmeniški, mano manymu, yra „Kuomet vyras prijunksta prie moters“ ir „Aš keliauju šiąnakt“, bet ir čia yra posakių, kokių Vitmenas nepasakytų: „…matau jį snaudžiant užsikniaubusį ant josios širdies” („Kuomet vyras prijunksta prie moters“). Kituose eilėraščiuose tokių posakių labai daug ir būtent jie tave skiria nuo Vitmeno. Tai įvairių įvairiausios vaizdinės priemonės – tropai ir kt. Jų labai daug tavo eilėraščiuose. Kaip tu juos atrandi ir kaip puikiai

157

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

įpini į eilėraštį išgaudamas nepaprastą gilumą. Taigi tavo poezijos didesnis asmeniškumas ir šių poetinių priemonių gausumas, mano manymu, pagrindinis skiriamasis bruožas nuo Vitmeno. Tavo poezijos kalba tokia turtinga, kad daugeliui poetų reikėtų jos pavydėti. Tu tiesiog apstulbini minčių, vaizdų ir poetinės kalbos turtingumu – tu poetas. Tavo talentas neabejotinas. Imkime, kad ir vieną iš tavo palyginimų „žodžiai ilgiau be priekaištų ištvers krūtinėj, kuri jam atlapa, kaip širdele kiaura langinė, kaip mokančiojo už glamones piniginė”– puikūs palyginimai, nepaprastai tikslūs. Jau vien pats šių palyginimų atradimas ir tikslus jų pritaikymas rodo didelį poetinį talentą. Turint tavąjį talentą negalima juo žaisti, negalima jį paleisti vėjais. Reikėtų jį puoselėti. Dėl to ne visai norėčiau sutikti su kai kuriais eilėraščio formos bei eilėraščio minties sprendimais. Pasilieku prie tų pačių minčių, kurias išsakiau prabėgomis perskaitęs eilėraščius, kada pas mane viešėjai. Pirmiausia priekaištai dėl eilėraščių formos. Per daug ilgos eilutės. Vienoje eilutėje du ar daugiau sakinių arba net atskirų minčių. (Nenoriu duoti pavyzdžio, nes užimtų nemažai vietos. Manau, pats susirasi). Tokia forma nepabrėžia tą ar kitą momentą, o priešingai, nenatūraliai trukdo pagauti mintį, verčia įtempti dėmesį sekant skyrybos ženklus, kai tuo tarpu eilėraštį norėtųsi skaityti netgi jaučiant ritmą (žinoma, tvistiško ritmo nebūtina). Noriu pabrėžti, kad Vitmenas, tavo mokytojas, į tokias ilgas keliones nesileisdavo. Kita vertus, žinoma, aš nenorėčiau tavęs varžyti, bet galėtum ko nors paieškoti. Man asmeniškai tinka ir ta forma kaip, tarkim, Mieželaičio eskizai, kuriuos spaudoje baisiausiai kritikavo, nors tavoji forma užkliūva daugiau. Nepasakyčiau, kad „Dieną prieš tai, kai susitiksim“ labiau man patiktų. Norėčiau kažko laisvesnio, pabrėžiant atskiras mintis ir žodžius, kas svarbiausia, išskiriant, kad galima būtų užakcentuoti, kad jau pirmą kartą skaitant būtų matoma, į ką reikia kreipti mintis, kas čia svarbiausia. Tiek dėl formos. Atleisk, jei kišuosi ne į savo reikalus, jei nenori, neklausyk manęs, aš dėl to visai nepyksiu. Kalbėdamas apie eilėraščio sandarą vėl norėčiau tau priminti, kad manau, jog per daug apsunkini skaitytoją. Kada skaitai sakinius vieną po kito ir kai kiekviename iš jų slypi nauja mintis, dažniausiai pateikta naujomis poetinėmis priemonėmis, norė-

158

damas nenorėdamas pasimeti ir galų gale negebi suvokti viso to, ką autorius norėjo pasakyti. Taip pat pasitaiko, kad vedant vieną mintį atsiranda pašalinių, kurios nukreipia dėmesį ir nėra reikalingos pagrindinei minčiai paryškinti, o naudojamos tik kaip autoriaus improvizacija kūrybos procese. Būtų priekaištų ir kai kuriems žodžiams, kurie vartojami nesaikingai, ir visai eilėraščio filosofijai. Pavyzdžiui, eilėraštyje apie briką. Čia ir žodis brikas, ir mužikas (ypač) atsiduoda seniena, o eilėraščio vaizdas primena baudžiavos laikus, nors pati mintis, pats užmanymas pavaizduoti nepaprastai natūralius ir nieko nebojančius kaimiečius baisiai geras, geras taip pat momentas, kur kalbama apie valstybinę ir dokladą (pats žodis dokladas labai drąsus ir vietoj pritaikytas). Baigdamas dar kartą norėčiau tavęs paprašyti pagailėti savo poezijos, nežiūrėti į ją pro pirštus, neskirti jos tik siauram būreliui pažįstamų, o kai tik gausi iš manęs perlaidą, nusinešti pas konsultantus ir paleisti juos (eilėraščius) į orbitą (baisiai kosmonautiškai užbaigiau). Nepyk. Zenius

159

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Pažinęs gyvenimo gėrį, turi pažinti blogio vartus...

Jonas Nekrašius

Dailininką Eduardą pažinojau maždaug nuo 1979 metų, teko dalyvauti jo parodose, lankytis studijoje, namuose. Jis buvo išskirtinė asmenybė tarp Šiaulių menininkų. Turėjo savo braižą, stilių, aštrų žvilgsnį ir tvirtą nuomonę įvairiais klausimais. Dažnai pasisakydavo ir apie kitų dailininkų, ypač jaunųjų, kūrybą, ieškojimus, eksperimentus, neretai išsakydamas kritiką, įtraukdamas į polemiką apie šiuolaikinį meną, jo tendencijas. Vėliau man sugrįžus gyventi ir dirbti į Šiaulius 1992 metais, dažnai su juo susitikdavome parodose, bibliotekoje, įvairiuose dailininkų susibūrimuose, jo studijoje. Buvome kaimynai, aš gyvenau netoliese, Dvaro gatvėje, tad su Eduardu dažnai susitikdavome gatvėje, pasišnekėdavome tiek apie darbą, tiek apie kūrybą, tiek apie dailininkus, parodas, ekslibrisus. Ne kartą teko lankytis pas

160

dailininką namuose, studijoje, žiūrėti jo darbus, kalbėtis apie kultūrą, meną, poeziją. Vieno tokio susitikimo metu „šabakštyne“, E. Juchnevičiaus studijoje, 1995 m. gruodžio 30 d. pokalbio, kuris tęsėsi beveik dvi valandas, nuo 14.30 iki 16.15 val. metu kalbėjomės apie jo kūrybą, poeziją. Būdinga jam maniera Eduardas mąstė apie pasaulį, gyvenimą, laikmetį, kūrybą, „chronikus“, politiką, istoriją, tikėjimą, kartu įterpdamas savo poeziją, ją komentuodamas. Šį mūsų pokalbį ir dailininko atsakymus į mano klausimus įrašiau į diktofoną. Pateikiu mūsų pokalbio šiek kiek sutrumpintą įrašą.

Dievo veido šviesa Tu pasiguoski, vabale, akių šviesa, Nors vidur mėšlo ropinėt tau skirta... Tau verias smarso – spindesio dausa Virš nesuvalgomos puvėsių stirtos.

161

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Eduardai, tavo poezija savita, išskirtinė, daug joje užslėptų minčių, kaip galėtumei apibūdinti savo kūrybą? Eduardas Juchnevičius. ... „Dievo veido šviesa“. Tai biblinis pasakymas Domėjausi tais dalykais – jie kaip tik tokie yra. Kaip katekizmas, kaip mūsų elgesio normos, kaip judėjimo taisyklės. Ir kartais man tenka prisiglaust, prisišliet prie tų pasakymų. Bet tai nereiškia, kad aš koks nors netikintis. Tikiu, tikiu... O Dievas sukurtas žmogaus. Tai aš visą laiką pabrėžt norėčiau. O dabar pabaigsim šį eilėraštį: ... Atskrieja iš aukštybių angelas guvus Jo sparno mostas prikelia menkystą, Sustato po audros išvirtusius laivus Ir Dievo krūmą praskleidžia. Tegul nevysta. Ar atmenat, kaip buvo silpna po nakties? Keleivis dangstės nuo šarmos milinėm. Jo žvilgsnį dengė raištis netekties, O laivą laikė paskutinis tvirtas lynas. Bet angelas ir dangiška akių šviesa Prikėlė mėšliną jau prarastąjį vabalą. Pagirdė alkaną gaiva rasų liesa Ir liepė eit, užmiršti savo negalią. 1995 m. lapkričio 11 d. Kas paskatino tave domėtis Prūsija? Lietuva – tai aš suprantu, ji tavo gimtinė, savas kraštas, o Prūsija? Eduardas Juchnevičius. Sutikit, kad yra toks kraštas – Prūsų Lietuva. Tai ir yra mūsų kraštas. Prūsai, lietuviai ir latviai... mes mažiausiai nukentėjom. Domėtis Prūsija buvau ir savo tėvo istoriko pastūmėtas. Jis man duodavo tokių knygų, kuriose buvo minimos įvairios prūsų istorijos datos, reiškiniai, įvykiai. Dabar tame krašte praleidžiu visas vasaras. Man ten lengva – tik tiek galiu pasakyti. Beveik negirdžiu tenai nė vieno lietuviško žodžio, o vis tiek

162

lengva. Turbūt mūsų tėvynė Lietuva bendra, nes juk ten ir mūsų gabalas. Aš nesigviešiu tos žemės ir nebandau jos atsiimti, aš ją jau turiu, nes ten gyvenu, ir viskas. Ir man nereikia nei kariuomenės, nei tankų. Bet pirmiausia esu iš Lietuvos, suprantat? Ta gimtavietė yra reikšmingas dalykas. Ten ne tėviškė. Ko aš neturiu? Aš neturiu tėviškės. Tai ir gerai, ir blogai. Neturiu tos tėviškės, kurią nume lioravo, išdraskė, traktoriais suvėžino. Nėra jos. Ir kartu nesijaučiu bežemis, toks be vietos žmogus. Tas šaknis vis vien jauti. Kaip mes su tavim apie tai šnekėjom: kad yra tos šaknys, yra ir tėvynė. O truputį į kairę ar į dešinę – gal ne taip svarbu. Bet karai mus išstūmė iš tos vietos, su kryžeiviais buvo susitarta, kad Lietuva iki Nemuno – mūsų, o Prūsija buvo palikta likimo valiai. Jie patys gynėsi, be mūsų paramos. Ir dabar kai ten jau nebe Prūsija, aš ten sugrįžau, – tai natūralus mano gestas. Istoriniu požiūriu – taip, ten gyveno mūsų giminaičiai, dėl to turbūt niekas neprieštaraus. Nors rusas aiškina, kad ten „Jantarnyj kraj“, tačiau ne aš vienas su tuo nesutinku, – Urbonas ten fotografavo, Domas Kaunas rengė ekspedicijas. Žmonės atstatė Donelaičio žemėj Tolminkiemį. Kiti leidžia knygas apie šį kraštą, laikraštį. Dirba tame krašte daug žmonių, ir tai normalu. Atvyko Šambolskis su didele grupe žmonių, kurie lietuviškai nebemoka šnekėt, nors kilimo lietuviai, gyvenę šiame krašte. Ir jeigu aš ten esu, norėčiau, kad mano trys sūnūs tame krašte prigytų, pajustų jo dvasią, laiko tėkmę, praeities šešėlius... Kaip pakomentuotumei savo eilėraštį „Priešpilio gaidys“? Eduardas Juchnevičius. Šiame eilėraštyje aš kalbu apie pilį, kurioje teko lankytis, apie Vikingemą, kuris pralaimėjo prieš Vytautą Žalgirio mūšį. Ten buvo tokia vietovė – Priešpilis. Toks pasakymas – nuoroda, užuomina, kurią reikia suprasti, pajusti, kitaip jos neperteiksi. Priešpilio gaidys, o iš tikrųjų tai susiję su mūsų istorija, Lietuva. Geltona. Juodas. Mėlyna. Raudonas. Rauda virš bėdžiaus sklypo laukiama. Gaidžiai viršum sliekų – randuoti... Ir gausmas mūšio nesuprantamo kieme.

163

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Pakraščiuose skeveldros aštriabraunės. O pakrašty virš horizonto – nukirsta galva. Per atvirą ir vandeningą plotą braunas Įkyriai afišuojama spalva rausva. Tuščiaviduris šarvas įžūlia poza Ant gaidžio pūpso priešpilio dykynėj. Galva sudūžta kaip krisdama vaza Nuo kuoro aukšto scenoj paskutinėj. Kam grasini, jei baigėsi pavojai? Ant akvareliško dangaus siužetas Ryškia spalva užtiško, o galvojai, Jog šitas veiksmas su tavim susietas. Raudona. Mėlyna. Geltona. Juodas. Aitrių kontrastų žudanti ranka. Tiktai negyvėlis po mūšio pasiduoda. Tik po apgaulės tęsias laiko atranka 1995 m. lapkričio 11 d., per šv. Martyną Kas pačiam svarbiausiai kūryboje? Iš kur semiesi temų eilėraščiams, akvarelėms, grafikos lakštams, piešiniams? Eduardas Juchnevičius. Aš pats save provokuoju. Renku medžiagą, skaitinėju, visur landžioju. Todėl tai ne vien mano pasiekimai. Aš visą laiką kartosiu: jeigu ką nors padarau, tai yra bendras mūsų darbas. Tik vienas užsiima vienais dalykais, kitas – kitais. Ir nereiškia, kad tas kitas prastesnis už mane. Jis tiesiog neužsiima tuo, kuo aš užsiimu. Man tie dalykai – tai kaip ir pareiga, kaip ir darbas. Aš įpratau tai daryti. Jei kažkada panorėjau, o tas buvo jau šeštoje klasėje, gal čia yra Dievo pirštas, kaip esu rašęs viename eilėraštyje: „Pakėlė Dievas pirštą ir tarė kėlęs“. Tai yra mano ir žmonių darbo koncentracija. Aš manau, kad niekas neateina iš niekur ir niekas niekur nedingsta. Tai, ką darau, pirmiausia kaip darbą įsivaizduoju, o paskui kaip kūrybą. Čia nieko nuostabaus. Aš suplanavau šiuos eilėraščius: jie buvo kuriami pagal iš anksto sukurtas akvareles. Sueiliavau visus tuos 49 eilėraščius. Aš nelaikau savęs profesionaliu eilėraščių rašytoju. Aš būtent provokuoju

164

save žiūrėdamas į sukurtas iliustracijas, kuriose jaučiu eilėraščių žaismą, – neįmanoma sukurti ką nors iš nieko. Turi būti tam tikra racionali vieta. Kitaip nieko nepadarytum. Tavo paroda Šiauliuose buvo pavadinta poetiškai – „Vaizdų balsai“. Parodą pirmąkart mieste sudarė keli etapai: iš pradžių jos atidarymas, paskui susitikimai, eilėraščių skaitymai, pokalbiai apie meną, poeziją. Ar taip norėjai atkreipti visuomenės dėmesį, ar tai būdas sužadinti domėjimąsi paroda, kūrėjo asmenybe? Eduardas Juchnevičius. Aš taip suplanavau. Esu nerimstantis ir racionalus žmogus. Norėjau, kad nebūtų vien tuščios salės, norėjau, kad šalia tų paveikslų dar kas nors vyktų. Svarbu ne vien prisivilioti žiūrovų į parodų sales, bet ir įtraukti juos į kultūros procesą, padaryti juos dalyviais, o ne pasyviais stebėtojais. Turbūt nereikia norėti, kad visuomenė domėtųsi vien tik paroda. Daugiau yra tokių, kurie nori mus matyti kaip menkus vabalėlius, chronikus, alkoholikus. Ir jie nė kiek nesusimąstę suniekina žmogaus darbą, koks jis bebūtų daromas: vieną gražią dieną tu išgirsti, kad viskas lengva ranka užbraukta, nieko nėra. Nors tu esi, žinai, kas esi. Aš čia apie tą vabalą iš eilėraščio. O tas vabalas vis ropoja Dievo veidu ir nemato jo akių šviesos. Nes tas vabalas mėšle gyvena... Eduardai, dažną šiaulietį kamuoja provincijos sindromas. Kaip tai atsiliepia tavo gyvenimui, kūrybai? Ar jauti šį sindromą gyvendamas mieste, kuris toliau nuo sostinės šurmulio, parodų ir prezentacijų, menotyrininkų ir kritikų, spaudos dėmesio? Eduardas Juchnevičius. Iš dalies taip. Šiauliai – tai ne Vilnius. Tačiau tik filosofišku požiūriu. O šiaip vadovaujuosi savo mokytojo dailininko Valiaus žodžiais: tu padaryk pirmiausia, padaryk, o vėliau parodysi. Vėliau girs ar negirs – nepražus tie dalykai. Be to, nemanau, kad esu ką ypatingo padaręs. Aš bandau užfiksuoti tuos darbus, apie kuriuos galbūt negirdėti Vilniuje. Savo žodžiais ir piešiniais noriu dvasiškai praturtinti mūsų šiandieną, mūsų gyvenimą. Norėčiau kaskart būti geresnis už kokį flamandą, olandą... Jeigu pavyks – gerai, o be šitos paskatos, be šito meno mes pražūsim.

165

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Eduardai, kokia tavo kūrybos prasmė? Eduardas Juchnevičius. Mano tikslas toks, kad turime bendrauti laikydamiesi tų bendrų taisyklių. Privalomų. Kartais mes jas pažeidžiam, bet tai įvyksta. Paroda, išleista knyga, išeini į viešumą, turi būti atsakomybės jausmas už savo kūrybą, tam tikras jausmas turi būti. Jeigu aš truputį pašlemėkas, aš nevaidinu, aš toks esu, bet pasitaiko, kad kartais norisi padaryt kažką gero. Ir visą laiką noriu, bet nesakau, kad turiu būti atsakingas... Pokalbio pabaigai dailininkas paskaitė savo naujausią eilėraštį:

Gilijos kengūra Pietų ir šiaurės lietūs atvirkščiai Kiekvienas atskirai – į žemę krinta. Kitoj tu pusėj popieriaus rašei Į mūsų šiaurųjį senovinį korintą. Kengūros sterblėje šalta žuvis Pasprukusi iš marių, suspurdėjo. Ar gali būti taip? Ar būna taip išvis, Kad džiūgauja suklydęs atradėjas? Kokia tai uodega? Man peleką! Metamorfozėj jungiasi šilti-šalti Planetos poliai. O mintis išlieka... Tvėrėjai po darbų dorų juk nekalti? Kengūros akys paslaptį išduoda – Kūrėjo ranką jaučia virš savęs. Juk lemta kiekvienam turėti godą, Kuri į pragaištingą laimę nusives. Yra diena, kai lyja atvirkščiai, Kai lietūs spalvomis danguj ištrykšta. Kitoj tu pusėj juodraščio rašei. Jog tik ašigalio pašvaistės ryškios.

EDJU 1995 m. lapkričio 12 d.

166

Grafikoje ir ekslibrisuose liko ištikimas savo kūrybiniam braižui Jau seniai domiuosi Šiaulių dailininkais, ypač grafikų kūryba. Kadangi nuo 1975 m. kolekcionuoju ekslibrisus, mane domina šiauliečių kūryba šioje mažosios grafikos srityje. Be dailininko Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų, susipažinau ir su Eduardo Juchnevičiaus grafika. Ji mane labai sudomino. Ypač ekslibrisai. Bene pirmuosius knygos ženklus E. Juchnevičius sukūrė 1960 metais. Juos jis kūrė linoleumo, oforto ir originaliomis technikomis. Dailininkas pasakojo, kad kurti ekslibrisus jį paskatino Ge rardas Bagdonavičius, o vėliau ir JAV gyvenantis kolekcininkas ir ekslibrisų tyrinėtojas Vitolis E. Vengris. Pastarasis 1980 metais Čika goje išleido albumą „Lithuanian bookplates. Lietuvių ekslibrisai“, kuriame pirmą kartą spaudoje buvo pristatyta ir E. Juchnevičiaus kūryba ekslibriso srityje. Šiame albume buvo pateikti aštuoni E. Juchnevičiaus sukurti knygos ženklai: „Irenos ex librisas“, „Knyga Antano“, „Donato L. knyga“, „Iš knygų inžinieriaus Zenono J.“, „Tai – Eduardo knyga“, „Knyga Raimondo“, „Vitolio knyga“, „Ex libris. Kazio K. Rėžių 25“. Visi šie knygos ženklai sukurti iki 1980 m. Šiame albume nurodoma, kad E. Juchnevičius sukūrė apie 30 ekslibrisų linoleumo, cinkografijos, oforto technikomis, kurie buvo eksponuoti Lietuvoje ir užsienyje. Visi šie ekslibrisai sukurti būdingu dailininko Eduardo Juchnevičiaus stiliumi, jie pasak Vitolio E. Vengrio, „tampa vien meno kūriniu ir savita dailininko pagarbos ar draugystės kitam asmeniui pareiškimo forma“. Vinco Kisarausko sudarytame albume „Lietuvių ekslibrisas“, kuris buvo išleistas 1991 m. pateikti keturi dailininko Eduardo Juchnevičiaus sukurti ekslibrisai: Knyga Toleikio. 1976, X1. 122x118. Česlovo Nemuno. 1970. C3. 156x120. Iš inžinieriaus Zenono J. Knygų. 1975. C3. 122x105, Kastuko Č. 1975. P1.103x103. V,. Kisarauskas pristatydamas E. Juchnevičių rašo: „Dirba lakštinės grafikos, ekslibriso, plakato, tapybos srityse, rašo eilėraščius. Ekslibrisus pradėjo kurti 1960 m., yra sukūręs apie 50 – X3,, C3, P1 technikomis. Groteskiniai E. Juchnevičiaus žmonių-paukščių vaizdai asocijuojasi su Odisėjo kelionių nuotykiais“. 1985 m. dirbdamas Pakruojyje organizavau tarprespublikinį ekslibrisų konkursą „Pakruojis–400“ Pakviečiau jame dalyvauti E. Juchnevičių. Jis šiam konkursui sukūrė keturis knygos ženklus: „Ex libris. Pakruojo TSO“. 1985. X3 208x245. „Ex libris. R. Čarna“.

167

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

1985. X3. 244x257, „Ex libris. Pakruojo liaudies teismas“. 1985. X3 222x276“, „Ex libris. Algis Švėgžda“. 1985. X3. 248x258. Dailininkas, Kalėdų ir Naujųjų metų proga yra atsiuntęs savo sukurtų sveikinimo atvirukų – P. F (1986, 1989 m. ir kt.). Dailininko kūrybiniame palikime dar yra daugiau jo sukurtų knygos ženklų: „Ex libris. J. D.“ Malonūs klausytojai. 1978.VI.08. Alsėdžiai“, „Vitolio knyga“, „Iš knygų inžinieriaus Zenono J.“, „Irenos ex libris“, „Donato L. knyga“, „Lenos ex libris“, „Ex libris Dalia Tarvydaitė“ (su kaukole ir gėle) ir kt. Manau, kad dar ne visi E. Juchnevičiaus sukurti ekslibrisai yra surinkti. Nemažai dar jų nusėdę pas kolekcininkus ir dailininko kūrybos gerbėjus. E. Juchnevičiaus sukurti knygos ženklai saviti, įdomus, turintys savo stilių. Dailininkas baigęs kurti raižinį ir spausdindamas naudojo juodą dažą, taip gaudamas juodą ir baltą raižinį. Jo sukurtuose ekslibrisuose vaizduojami mitologiniai, bibliniai motyvai, smulkios architektūrinės detalės, klasikinė simbolika. Iš jų paminėtini ekslibrisai sukurti iš Šiaulių krašto kilusiems dailininkams, kultūros ir visuomenės veikėjams: „Knyga Raimondo“, „Ex libris J. D.“, „Ex libris Zenonui Jurgelaičiui“, „Ex libris Jono Nekrašiaus“ ir kt. Norėdamas turėti E. Juchnevičiaus grafikos darbą, 2000 metais paprašiau jo grafikos technika sukurti man knygos ženklą. Taip mano rinkinyje atsirado E. Juchnevičiaus knygos ženklas „Ex libris Jono Nekrašiaus“. Jis visą knygos ženklo tiražą atspaudė mišria technika ant specialaus popieriaus. Jame pavaizduoti du išminčiai skaitantys knygas. Piešinio centre – du mitologiniai žvėrys, vaizduojantis blogio ir gėrio kovą, įvairios laužytos linijos išryškina veiksmo įtampą. Po šiuo piešiniu užrašas: „Ex libris. Jono Nekrašiaus“, dailininko inicialai „E. J.“ ir knygos ženklo sukūrimo data „2000“. Dailininkas visą atspaustą ekslibriso tiražą pasirašė, sunumeravo nuo 1 iki 50 (1/50 ir t. t.) ir įrašė sukūrimo metus: „2000“.

168

Pasak dailininko Petro Repšio, E. Juchnevičius tapo tikruoju Gerardo Bagdonavičiaus įpėdiniu ir neabejotinu meno lyderiu Šiaulių padangėje. Tai pasakytina apie E. Juchnevičiaus kūrybą grafikos srityje. Pasak menotyrininko V. Kinčinaičio, Juchnevičius gerai išmoko šiuolaikinio meno abėcėlę ir iš jos padarė koliažą: įvairiausi savarankiški ir stiprūs stiliai sumaišyti, sukurta savotiška Juchnevičiaus ikonografija. Vieno pokalbio metu fotografas ir keliautojas Paulius Normantas papasakojo, kad jis 1988 m. padėjo organizuoti Eduardo Juchnevičiaus parodą Ištvano Batoro muziejuje Vengrijoje. Vengrijoje buvo didelis susidomėjimas šio lietuvio dailininko kūryba. E. Juchnevičius po šios parodos dalį savo darbų, 40 grafikos lakštų, dovanojo Vengrijos nacionaliniam muziejui.

169

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Mokytojau, esi aukščiau galva...

Birutė Pelenytė-Kuic 1975 m. mokinė

Šiaulių dailės mokyklos grafikos pamoka Kvėpavime įvyksta trukdžiai, Tačiau, kas nesupranta priežasties, – Tai pavyzdys kaip piešinys... Natiurmortas kampe, suteptas balta spalva Liaudies tradicijų motyvu. Tarp savo akių ir piešinio matau Ant balto lapo Nepagaunamą kompoziciją. – Mokytojau, esi aukščiau galva Visų dailininkų pusėje.

170

Žiūri pro langą, Galiu nupiešti zigzagą, sutrūkinėjusį Ties viduriu... plaukiantį jachta. Kaltė nereikšminga: Prikaltas žmogus – mokytojas ištirpsta... Amžinybėje. AMŽINYBĖJE! Piešinys ant kelių sukuria Atmosferą, pavyzdžiu užburti... Piešiame toliau... Eilės skirtos mokytojui E. Juchnevičiui

171

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Žali arkliai ir „šabakštynas“

Sigitas Prancuitis tapytojas

Kaip aš susipažinau su Eduardu? Studijavome tuometiniame Dailės institute. Jis buvo trečiame kurse, o aš dar tik pirmame. Mus paskyrė gyventi į vieną kambarį bendrabutyje ir beveik visą laiką pragyvenome drauge. Pažinojau jį neblogai. Buvo absoliutus blaivininkas! Poetas, bet blaivininkas. Mūsų bohemiškoje kompanijoje Eduardas neužsisėdėdavo, sėsdavo ant savo Jawutės ir dingdavo savais keliais. Bendrabutyje visokių pasisėdėjimų būdavo, bet Eduardas nedalyvaudavo, važiuodavo kiekvieną sekmadienį pas savo širdies damą Dalią, kuri jau dirbo Ignalinos raj. Ožionių mokykloje. Nevartojo Eduardas visai alkoholio, tiesiog nė gramo. Man įstrigo vienas dalykas per SMD parodą, kai Eduardas rodė tokį tapybos darbą, kur buvo pavaizduotas milicininkas, reguliuojantis eismą, ir bekojis kareivis ar jūreivis ant lentos su ratukais besiiriantis priekin rankomis. Aš nuėjau į tos parodos aptarimą, nes ten dalyvaudavo dėstytojai, ateidavo ir iš miesto žmonių, kurie pareikšdavo savo nuomonę. Žodį tarė tapytojas Jonas Švažas. Jis iš karto priėjo prie Eduardo darbo ir pradėjo jį kritikuoti. Sakė, kad nebūna taip gyvenime, jog milicininkas ne toks, ir invalidas ne taip pavaizduotas. Mat tarybinis gyvenimas

172

ne toks, čia per daug neigiamai viskas parodyta. Maniau, kad tuo viskas ir pasibaigs, bet Eduardo buvo toks charakteris, kad jis drąsiai reikšdavo savo nuomonę. Tuo metu vyko ir bienalė, o J. Švažas eksponavo savo pa veikslą, regis, vadinosi „Vakaras“, kur pavaizduoti trys arkliai, o vienas toks ryškiai žalias. Tai Eduardas buvo matęs tą paveikslą ir sako Jonui Švažui: „Draugas dėstytojau (tada taip visi kreipdavosi, nes ponų nebuvo), kur jūs matėt žalią arklį, juk tokių nebūna?“ Ir dar visų aplinkinių paklausė, ar matė kas žalių arba mėlynų arklių? Jonas Švažas tada buvo gerbiamas tapytojas, tačiau Eduardas vis tiek nepabijojo jam išsakyti savo pastabų, nors tais laikais niekas nedrįsdavo prieštarauti dėstytojams, ypač tokiems kaip J. Švažas. Studentai tik išklausydavo pagyrimo ar kritikos ir palinkčiodavo galva. Tada gerbiamas tapytojas bandė filosofuodamas pasiteisinti, tarsi ginti savo darbą kalbėdamas apie tapybą apskritai. Taip viskas ir baigėsi. Aštrokas ir dygus buvo Eduardas, jei kas ne taip, tai jau netylėdavo. Po studijų gavau paskyrimą į Kauną, bet nuvažiavęs nei buto, nei darbo negavau. Kaip sakoma, imk ir gyvenk po tiltu... Važiuodamas atgal į Joniškį, išlipau parūkyti Šiaulių centre ir staiga žiūriu – Edzka eina (taip draugai vadino Eduardą). Pasisveikinu, sakau, kaip čia tu, iš kur čia dabar atsiradai? Tai įvyko centre netoli buvusios Dailės mokyklos, kur Bugailiškio buvęs dvaras. Eduardas sako, kad dirba čia, Dailės mokykloje. Aš jam pradėjau pasakoti, kad taip ir taip, nežinau, ką daryt, esu tartum tarp žemės ir dangaus. Nežinau, ar važiuot man į tą Kauną, ar nevažiuoti, nes neturiu kur gyventi ir nieko man ten nežadėjo. Tai Eduardas sako: „Ko tu ten važiuosi į Kauną, einam čia į mūsų Dailės mokyklą (kur dabar „Laiptų“ galerija), yra vieta.“ Nuvedė pas direktorių Samulionį, parodžiau diplomą. Šis apsidžiaugė, kad Eduardas mane atvedė. Taip ir pradėjau dirbti Šiauliuose. Vėliau buvau didžiai nustebęs, kai atvažiavęs į Šiaulius pamačiau Eduardą esant visai bohemišką žmogų. „Padarydavom stikliuką“, jis paskaitydavo eilėraščių. Nuvažiavęs į Kauną pasakiau, kad kraustausi į Šiaulius, kad suradau darbą ir kur gyventi. Po kiek laiko Eduardas sako: – Tau, Sigitai, reikia „šabakštyną“ suorganizuoti. Sakau:

173

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

– Pala pala, kokį dar „šabakštyną”, aš nevaikštau po šabakštynus. Galvoju, ką jis čia man siūlo, kažkokią lūšną ar ką, bet po to, kai nusivedė ir parodė, tai supratau, apie ką jis kalbėjo. Visiškai puikios dailininkų dirbtuvės, tik kažkodėl vadino tą vietą „šabakštynu“. Paskui klausiau, kas čia sugalvojo tokį pavadinimą, tai sakė, kad Eduardo sugalvota. Taip ir prigijo. Ir ką, dabar pasakai „šabakštynas“, ir viskas visiems aišku. Apie 1974-uosius, atvykęs į Šiaulius, ir aš gavau dirbtuvę. Eduardas buvo čia nuo 1968-ųjų, jau prakutęs. Pakvietė mane prisistatyti, „prisirašyti“ prie esamų kolegų būrio. Pretekstas būdavo kieno nors naujų darbų apžiūra. Tie renginiai-aptarimai, vadinami „riparijomis”, taip pat sugalvoti Eduardo, nebuvo oficialūs, nes tada bet ko Parodų rūmuose negalėdavai rodyti, o ir nebūtų priėmę, ypač jei darbai eksperimentiniai. Tai tokie pirmieji eksperimentai, visų pirma rodomi saviems, buvo labai naudingi ir, aišku, skatindavo bendrauti. Čia, Ežero gatvėje, pirmame aukšte, buvo tokia salytė, kur ir vykdavo tos „riparijos“ – dailininkų naujų darbų parodymai, poezijos skaitymai, jų kritika be cenzūros, nuo dūšios, be jokių skrupulų. Aš ir pats esu surengęs porą „riparijų“. Smagūs tokie suėjimai būdavo. Dėl „riparijos“ pavadinimo nebuvau tikras, ką tai reiškia. Pasirodo riparija – tai urvinė kregždė. Tai galbūt aliuzija ir į mus, dailininkus, kad mes kaip tos kregždės tūnome savo urveliuose, o juk kartais reikia išlįsti ir į dienos šviesą. Bent per metus du ar tris kartus, ne per dažnai. Ateidavo ir miesto aktorių, atvažiuodavo ir iš Vilniaus bei Kauno dailininkų, nes Eduardas juos visus pažinojo asmeniškai, tai norėjo, kad ir iš kitų miestų kolegos dalyvautų. Atvažiuodavo tapytojas ir poetas Antanas Martinaitis, Romualdas Čarna, Algimantas Švėgžda ir daug kitų tada žinomų menininkų. Norėta jiems parodyti, kad ne tik sostinėje, bet ir Šiauliuose kažkas vyksta. Gaila, dabar to nebėra. Vieni išvažiavo į Vilnių, kiti anapilin iškeliavo, nebėra kas suorganizuotų panašių dalykų. Ir apskritai dailininkų organizacija gal stipresnė buvo anksčiau. Kartą sakau Eduardui, ką tu čia rašai vien poeziją, parašyk prozos truputį. Aprašyk mane, sakau, tokį autoportretą mano sukurk. Na ir sukūrė. Jau kaip patraukė per dantį atsakančiai, išryškindamas mano vieną tokį specifinį bruožą. Prisiprašiau pats… Juokas pro ašaras.

174

Paskui dar būdavo pasiplaukiojimai su baidarėmis Kuršių mariose Gilijoj, buvusiame Karaliaučiaus krašte, nes Eduardas tu rėjo jachtą ar katamaraną ir kviesdavo kolegas su juo pasiplaukioti. Kaip tik esame kartu su Raimondu Trušiu nuotykių visokių apturėję. Kartą ar tik ne su katamaranu įplaukėme į aukštas nendres, o per jas nieko nesimato, kur esi. Tai Eduardas pyko, šaukė „durniai“ mums su Raimondu, lyg pirmą kartą plauktume. O mes jam sakom: „Na taip, pirmą kartą taip plaukiame“... Nežinau, kaip ten tiksliai buvo, bet kažkaip Eduardas susibarė su tuometine Dailės mokyklos vadovybe ir jam teko išeiti likus porai metų iki pensijos. Prisimenu, kad jis ilgėjosi mokyklos, prašydavo manęs papasakot, kaip ten reikalai. Tai aš užeidavau pas jį apie tai pašnekėti. Gaila, kad taip išėjo, nes buvo matyti, kad jam reikėjo to pedagoginio darbo. Na, bet kadangi žmogus buvo tokio dygaus charakterio, tai su juo labai greit galima buvo sukonfliktuot, nes jis nenusileisdavo. Kas nors turėjo nusileist, bet, matyt, nenorėjo to daryt niekas, laikėsi savo, tai taip ir išėjo. Na, ką padarysi. Kaip sakoma, „c’est la vie“ (toks gyvenimas). Mes buvome trys draugai kolegos. Eduardas, Raimondas Trušys ir aš. Ir dirbome visi Vaikų dailės mokykloje. Prieš išeidamas į pensiją dar gavau iš tuometinės direktorės „dovanų“, bendrą papeikimą. Pasiėmiau jį kaip prisiminimą iš savo storos bylos. Matyt, istoriškai jis nebuvo rimtas dokumentas, todėl ir atidavė lengvai. Tada direktorius buvo Uogintas, su kuriuo Eduardas nelabai sutarė, nes buvo matyti, kad Uogintas ne savo vietoje. Tada Eduardo iniciatyva suorganizavus savotišką „impičmentą“, netrukus jam pačiam teko išeiti. O paskutinėmis dienomis, prisimenu, kai lankiau Eduardą, taip stipriai suspaudė ranką, tarsi atsisveikindamas. Aš jam sakau: „Na, Eduardai, kelkis, dar bohema nesibaigė“. Matau, kad bando lyg šypsotis, bet turbūt jautė, kad tai jo paskutinės dienos... Apskritai Eduardas ne tik Šiauliuose, bet ir visos Lietuvos mastu neeilinė figūra. Nors daug kas iš mūsų rašo eilėraščius, tapo ir paišo, bet Eduardas, manyčiau, buvo ir yra išimtis lietuvių dailės kontekste. Net nėra su kuo palyginti, nes labai individualus. Savitas braižas. Nepakartojamas.

175

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Realybės faktūros

Eduardas Juchnevičius Mano meninės veiklos barai išsiplėtė, tęžta realybės nuojautose. Tas būsenas bandau išreikšti spalvomis. Kasdienybės siužetų ujamas plėtėsi akiratis. Siužetai prašėsi įkūnijami, reikalavo parinkti tinkamą techniką. Įvykiai, nors ir laiko nunešioti, neatspindi to meto tikrovės. Mes juos stebime tartum per profesinio atsiskyrėliškumo išskėstus pirštus. Ta pozicija verčia stebėti bei lyginti, pačiam stebėtojui neleidžia dalyvauti minorinėje šventėje. Patogi situacija, racionali. Niekur neprikišęs pirštų, mainais už smalsumą susižvejoji temų drobėms ar vandeninėms abstrakcijoms. Abstrakcija ant estampinio popieriaus lakšto! Veikla šalia gyvenimo? Menas – gyvenimo būdas, o gyvastis tik žaliava, faktūra. Ant mano spyruoklinės sofkės sėdi drimba bernas su kepure. Jam knieti… Maišai guašą, temperą, emulsiją... Neapčiuopiama technika, švari apgaulė. Asociacijos tvyro dirbtuvės erdvėje, paveiksluose. Taip. Mišri technika atpalaiduoja mano fizinį intelektą. Lyg ranka kyšo iš širdies tikrąja šio žodžio prasme. Paveikslų žvėrys iškišę liežuvius stebi vienas kitą. Jų snukiai žiaumoja neištartų nuotaikų primityvią prigimtį. Nė lašas vandens neprasisunkia iš jų gudrių makaulių.

176

Bernas palaike kepure trina praplikusią nuo radiacijos makaulę. Pro dažus švyti popierius, neįmanoma garsiai sampro taujant pereiti prie konkrečių darbų. – Nesiimu tau to rodyti, ką pats nesyk esi daręs. Tvirtais dantimis bernas Sigis atidaro alaus butelį. Dvelkteli gazo debesėlis. Maestro dirbtuvėje pasitaiko gėrimas iš butelio. Meistrui keturiasdešimt metų ir jis nori pradėti abstrakciją. Bernas – dailininkas minimalistas. Deja, pagirios dažniausiai būna maksimalistinės. Laiko ir aplinkybių vinys šiurkščiai saisto mus šiame kambaryje, kur sukliuksi alus. Paveikslų žvėrys vis dar iškišę liežuvius. – Tai debilų menas, tai ir žmogaus santykių ribotumo po žymis. Bernas prašo, kad neliesčiau jo minimalizmo, kuriame dau giau jautrumo nei bet kuriame siužetiniame paveiksle. Nejučiomis butelis atsiduria mano saujoje, ramiai nusivalau kaklelį, išsižioju. Sigis gniaužo kepurę... – Spalvai visiškai nebūdinga siužetas. Duok tu man spalvą... Aš, sudrėkinęs gerklę alaus faktūra, žvelgiu į žvėrelius, o tie pasyviai dėbčioja į berną Sigį. – Kiekvienas paveikslas abstraktaus ploto – trys ketvirta daliai, – prisėdu ant aptrešusios briaunos. – Gerai, gerai, – joniškietiška tarme sukirčiuoja drimba Sigis. – Bet juk tu ne tapytojas... Tavo daltoniškos faktūros tik niuansuota grafika. Monotipiška veido išraiška jis siekia alaus likučių. Pro rudus barzdos teptukus trykšta rusvi akvareliški potėpiai. Nuo drėgmės susiriečia popieriaus lapas, kuriame fiksuoju diskusiją. Žvėrys neįtraukia liežuvių. Netveriu prabilti: – Pulverizatorinė tapyba panaši į grafikos raižinį. Pulveriza torinė polifonija, atsisakiusi rankos mistikos, fizinio nervo judesio, lydimo prieštvaninio teptuko kuokštelio, panaši į žolės ir vėjo tvarkingus ratus smėlio kopose, persmelkia daugybinių fotoaparatų negatyvų bevalėmis juostomis. Aplūžusiu teptuko galu iš tarpdančio iškrapštau rūkytos žuvies liekaną. Dantys genda nuo maisto atliekų, kaip teigia senas prietaras. – Ale! Jūsų monotipijos ganėtinai nedoros. Padarymas rėžia akį. Mono! Monochronizmas drobėje..., – gesina cigaretę į stalo

177

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

briauną bernas Sigis. Nors po jo striukapiršte aprūdijusia nuo dūmų ranka seniai pakišta keramikinė peleninė. Jo nepatogus persisukęs kūnas drybso ant Smetonos laikų spyruokliuojančios sofkės. Dirbtuvėje alumi liula atsaini nepasitikėjimo šypsena, verčianti vienytis kompromiso genijus – alkoholikus. Lemenu ir pats netikiu savo žodžiais: – Dorybės menkai pas mus tėr. Tegul matosi atvira kova su meno technikomis, kova-žaidimas su dažais, teptuko brūkšnio inercija, atsitiktiniu lašu, potėpio nubėgimu. Kalbėdamas pjaunu standų silkės kūnelį ir stabdau Sigio nerangų nepatenkintą judesį tardamas: – Juk mes gyvi autentiškame procese, kurį kaip kardiogramą fiksuoja popierius. O popierius vartotojui – pigus daiktas. Bernas maigo savo praplikusios galvos apdangalą, tą, kurį lauke nupūs žvitrus vėjas. Nupūs į pagelžkelės skverelį Sigiui smunkant į pasivėlinusį traukinį. Jau niekas to apdangalo neberas, nes žmonės nuskubės į pagiringą dviejų šimtų kilometrų atstumą, skubės išvaryti savo kooperatinių butų narvelių vienatvės. Kris ši kepurė už kelių šimtų kilometrų į klonį, kuriame dunkso brangus ir kartu pigus mums miestas, kurį prisimename pagiriodami. Kultūros šešėlyje veisiasi varnalėšos. Veiskimės ir mes. Klaidžioju žvilgsniu po ištraiškytų dažų džiungles, iš kurių turi išlįsti mano meno tigras. Tas gryno dažo bedvasis aršumas, kandžiojantis žmogaus meninės intuicijos bejėgiškumo dvėseną, varva liežuviu it žodžio seilės. – Kaipgi tu realizuoji savo nenumaldomą agresyvumą pagiriomis, jeigu mene esi toks pat nenumaldomas minimalistas? Tavo sentimentas ryškus kaip mamutas, o jie juk seniai išmirę. Kam tu saugai savo prigimties archeologiją, kuri niekam neįdomi? Bent jau man. Žiūriu į jo driblų kūną, smilkstantį blėstančiose pastangose pakilti. Įdubusi sofkė demonstruoja savo smetonišką spyruoklinę prigimtį ir dera su pasyvia berno poza. Jis vargsta, persisukęs bando atidaryti raktu antrą alaus butelį be etiketės – žigulinį. Sigis ištrykšta kaip dažų tūbelė: – Tu taip nesijuok. Esi užtikrintas ir racionalus ... O aš – negaliu susikaupti. Man jau atsibodo natiurmortai. Darau save „ant Kazio“ (ant seno Kasperavičių portreto). Jaučiu artėjant kūrybinę būseną, bet kūnas šąla ir stingsta nekūrenamoj dirbtuvėj.

178

– Ar manai, kad mano dirbtuvėj visa pakryptų?.. Esi lėtaeigis ir neblogas provokatorius. Juk tuo giniesi nuo šunų, o tu paveikslais apsigink. Atimu iš Sigio alų. Nušluostau drėgną kaklelį sausu delnu: – Pakentėk. – Kas iš to, kad tu forsuoji? Gal tu nemąstai... Aš negaliu taip greit, – jis čiulpia cigaretę, byra pelenai. Žmogus Sigis lenkiasi link grindų, link motinos pirktų ne pačių brangiausių batų. Jis toks pat doras kaip ir motina. Geriu iš butelio ir tuo pat metu ne be gailesčio galvoju apie blizgančius švarių teptukų kotus (juos imta spalvinti, gal dėl kainų). Sigis paspiria pelenus ir sunkiai atsitiesia. – Forsuok alų. Grąžinu žigulinį. Stoviniuoju. Tokia, žinote, neišsipildymo valandėlė. Artėja vidurdienis. Už langų nušvinta vasaris. Tik sunki debesų eisena, trūkinėdama siauruose mano dirbtuvės languose, apkamšiusi nepasirodysiančią saulę, kurios laukiu kaip kovo, kaip spengiančios pro žiemos dusulį kovos su mintimis dažų erdvėse... Tik sunki debesų eisena... – Skraidančios vėjarodės, – sakau. – Jos tinka šioms abstrak čioms dėmėms įprasminti (bet tai jau nebe apie šios žiemos de besis). – Be pasižiūrėjimų neišeina ir tau, – dar vis kliukina alų ber nas. – Bet aš aktyviai žiūriu jau nuo man skirtos laiko atkarpos. – Ei... einu pasitikti. Jo formos – man objektyvi natūra. Tačiau asociacijos stipriai klaidina, neleidžia patikėti tavimi. Žinau, kad jis šaiposi iš manęs. Tęvu balsu ištariu: – Minimalizmas, – ir einu į tualetą išpilti visiškai švaraus van dens indą. Bernas Sigis stojasi, instinktyviai gesina visiškai sudūlėjusią tarp pirštų cigaretę. Kaip veltui praėjęs laikas nubyra tabakas. Žinau, kad abu šnekame pro šalį. Tarp mūsų jau seniai viskas aišku. Virš Senųjų kapinių pasklinda debesys. Belapiai medžiai sulamdo juos savo apledėjusiuose gniaužtuose. Tarp juodų guotų nušliaužia paslaptis, kuri niekuomet neįsikūnys, kuri išdidi ir autonomiška... O mūsų smegenyse, rodos, veisiasi gegutės. – Yra pasaulyje ir abstrakčių dalykų tvarka! – šaukiu iš vonios.

179

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Stiklainis barkšteli į dėmėtą emalę po lašančiu kranu – faktūros autoriumi. Koridoriuj nedarniai virsteli durys. Žmogus Sigis nešasi atodūsį vilkdamas rausvomis grindų lentomis į perspektyvą batus – minimalų savo spalvinį paveikslą, kurio niekas nenori pirmas išskalbti. Išskalbti grindų. Spalva persmelkia laisvą koridoriaus teritoriją. Koridoriuje atgauname savo teises bei orumą. Pasyvus tas mūsų orumas. Čia samprotavimai pereina į veiksmą, į išorę veržiasi žodžių esmė, judindama kūnų motoriką, blukindama provokuojamos minties ženklus (smegenų) žievės raukšlėse, kurias ištiesintų tik pragaištingos žmonijos mintys. Inercijos vedami mes grįžtame dirbtuvėn tarsi apsirengti. O juk nusirengę nebuvom. Mus vėl apninka dažų tūbelės.

180

Atsiminimai apie menininką Eduardą Juchnevičių

Martynas Purvinas ir Marija Purvinienė

Dar sovietinės stagnacijos laikais dėmesį patraukdavo dažniau gal „Kultūros barų“ (anuomet globotų Broniaus Savukyno) puslapiuose publikuotos itin savitų grafikos kūrinių reprodukcijos. Tie darbai išsiskyrė savo slėpingumu, neretai ir niaurumu, vyrau jančia tamsa ir įtampa. Visa tai buvo itin svetima tuometinės oficialiosios ideologijos nuostatoms – optimistiškai ir pozityviai vaizduoti tariamus sovie tinės santvarkos laimėjimus. Anais laikais pažintis su E. Juchnevičiumi buvo tik neaki vaizdinė – gyvenome nuošaliai, paskendę savo darbuose. Martynas ištisus mėnesius praleisdavo senuose kaimuose, fiksuodamas tradicinio gyvenimo liekanas, vis sparčiau tirpusias sovietinės okupacijos metais. Tos epochos užribyje Marijai teko atsidurti po 1984 m., pernelyg uoliai gynus Trakų paveldo vertybes ir už tokius išsišokimus susilaukus atitinkamo atkirčio. 1987 m. docentui Martynui teko palikti ilgametę darbovietę – Vilniaus inžinerinį statybos institutą, kaip „nesovietiniam dėstytojui“, pernelyg susi domėjusiam tikrąja Lietuvos istorija ir pasipriešinusiam anuome tinių partinių veikėjų savivalei. Nedarbo laikais atsirado galimybė prisiminti Mažąją Lietuvą – Martyno protėvių gimtinę. Pasinerta į beveik partizanų paveldo

181

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

tyrimus tame sovietinės okupacijos nusiaubtame ir užmarščiai pasmerktame krašte. Sulaukus lietuviškojo Atgimimo, atsirado galimybė publikuoti rašinius apie tą nelaimingą žemę ir kitas sovietų nustekentos Lietuvos bėdas. Gal tuos rašinius anuomet pastebėjo ir E. Juchnevičius, 1990 m. vasarą pakvietęs mus dalyvauti žygyje iki legendinės Baglos pilies senovinės Prūsijos žemėje. Po Kovo 11-osios dar tebegyvenome pilni neišpasakytos euforijos. Tuomet menkai terūpėjo sovietinė ekonominė blokada ir kitokie kasdienio gyvenimo menkniekiai – skubėjome „versti kalnus“, naudotis atsivėrusia laisve. Toks buvo ir Eduardo sumanymas – iš senovinio Gilijos kaimo Mažojoje Lietuvoje Kuršių mariomis, Pričkagrabės kanalu, Deimenos ir Priegliaus upėmis, galop ir Aismarėmis nuplaukti iki Balgos. Ten paminėti S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą metines. Prieš tai Kauno žemiečių bendrija su Tolminkiemio bažnyčios komplekso atkūrėju N. Kitkausku vyko talkininkauti į Lazdynėlius – didžiojo K. Donelaičio gimtinę. Atsirado iki tol neįmanoma proga nukeliauti per buvusios Mažosios Lietuvos žemes, pamatyti nuošalius, iki tol neregėtus plotus, ten paieškoti senųjų lietuvininkų gyvenimo pėdsakų. Atsisveikinę su kauniečiais talkininkais, naktį praleidome Tolminkiemio bažnyčioje, o kitą rytą leidomės į savarankišką nuotykingą kelionę iki Karaliaučiaus, Labguvos ir galop iki dar nematyto Gilijos kaimo pamaryje (tą kelionę aprašėme savo straipsnyje „Mažoji Lietuva: nuo Lazdynėlių iki Balgos“, kurį 1990 m. lapkričio 6 d. atspausdino JAV leidžiamas lietuvių išeivių laikraštis „Dirva“). Įvairiais būdais nusigavome iki Nemuno deltos pelkynų supamo Gilijos kaimo ir buvome apstulbinti tos vietovės grožio – tada paupyje tebestovėjo dešimtys senųjų sodybų su vaizdingais lietuvininkų trobesiais. Persikėlę per vandeningą Gilijos upę, galop nusigavome iki visiems vietiniams žinomos menininko sodybos, kur susitikome su pačiu Eduardu. Tuomet labiausiai rūpėjo bėgti žvalgytis po kaimą, fiksuoti dar išlikusius įspūdingus statinius, tad nesileidome į ilgas kalbas. Vietinio gyvenimo savotiškumą netruko pademonstruoti nekviestas kaimynas rusas, įžengęs į trobą, atsisėdęs prie stalo ir kantriai laukęs lietuviškų šnekų pabaigos ir esą neišvengiamų išgertuvių pradžios. Tačiau jį teko nuvilti – išbėgome į kaimą taip ir neištraukę privalomojo butelio.

182

Tuomet kiek pašnekėjome apie mūsų nuotykingą kelionę per Karaliaučiaus kraštą. Eduardas (priminęs savas estiškas šaknis) kalbumu nepasižymėjo, kaip ir Martynas – pamario kuršių palikuo nis, tad bendrauta „šiaurietiškai“ – santūriai. Šeimininkui gal atrodė, kad esame pasiturintys žmonės – sovietmečiu tokiais nesunkiai galėjo tapti architektai, atlikinėję visokius pelningus užsakymus ir patarnavimus. Gal tik vėliau bandėme aiškinti, kad esame „baltos varnos“ – išsišokėliai architektų luome, paskendę varginguose ir nepelninguose lietuviško paveldo tyrimuose. Pamažu suvokėme Eduardo užmojų mastus. Viešai nesi reklamuodamas (sovietmečiu okupuotame krašte tai ir nebuvo įmanoma), jis nusiaubtame pamaryje ėmėsi kurti lietuvišką kolo niją, gal prisimindamas gandus apie buvusias Nidos ar Prancūzijos menininkų kolonijas. Pamaryje, įspūdingiausiame Gilijos kaime, jis sugebėjo įsigyti praeityje lietuvininkų palikuonims Lolaičiams priklausiusią sodybą dešiniajame upės krante. Kitaip nei daugelis šiuolaikinių lietuvaičių, Eduardas neužsiėmė „euroremontais“, nenorėjo nugriauti senosios „lūšnos“ – vaizdingo lietuvininkų žvejų medinio gyvenamojo namo, neperdirbo išlikusio senojo ūkinio pastato, o gyveno senoviškai – tradiciniuose kambariuose su išlikusia būdinga įranga. Sovietinio chaoso laikais Eduardas gebėjo susikaupti ištisą „laivyną“, visaip įsigydamas ir remontuodamas Kuršmarių pakrantėse besimėčiusias senas valtis. Jis tapo aistringu „vandens žmogumi“ – buriuodavo Kuršmarėse, aptikdavo įvairių motyvų savo tapytiems paveikslams, pabuvodamas įvairiose suniokoto ir pamiršto krašto vietose. Primintina, kad visa tai vyko sovietinės okupacijos dešimt mečiais, kai viešai nebuvo galima prisiminti nei Mažosios Lietuvos ir sunaikintų ar išvarytų jos senųjų gyventojų, nei lietuviškojo paveldo ar tikrosios krašto istorijos. Eduardą galėtume laikyti savotišku kultūros disidentu, gal intuityviai jautusiu senųjų (tegu ir uždraustų) tradicijų svarbą. Jis itin atkakliai ir nuosekliai ėjo savuoju keliu, nebandydamas blaškytis, siekti konjunktūrinės naudos, nepataikaudamas tuometiniams ar vėlesnių laikų galingiesiems, „neišversdamas kailio“, o kantriai gyvendamas ir kurdamas savaip. Prisiminus anuos laikus tebestebina Eduardo atkaklumas. Antai 1990 m. vasarą visuotiniame chaose žlungant didžiajai sovietų imperijai, jis nesvetingame Karaliaučiaus krašte gebėjo įvykdyti beveik neįmanomą lietuvių žygį į Balgą, ramiai ir kantriai įveikdamas daugybę kliūčių. Sulaukus dalyvių iš tolimų Lietuvos

183

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

miestų, jis gebėjo iš vietos ūkio (kur jau laukta kažkokių išsišokimų iš tų nepatikimųjų lietuvių, pradėjusių griauti Sovietų sąjungą) išsinuomoti motorinį laivelį kelionei. Beje, kai kas iš vietos pareigūnų įtarinėjo, kad tie „litovcai“ gal nori vykti parsivežti dar karo metais ten vokiškųjų fašistų paslėptų ginklų ar kokio lobio. Jau susiruošus kelionei, dingo laivelio vietinis rusas vairininkas, kurį vos suradome mirtinai girtą. Galų gale vis tiek išplaukėme, blaškydamiesi Kuršmarių bangose, vėliau prisiglaudėme ramiuose Pričkagrabės vandenyse. Tuomet ir visos kelionės metu Eduardas išliko beveik vis toks pat – nepajudinamai ramus, lyg žinodamas, kad viskas vis tiek klostysis reikiama linkme. Jau išplaukus į Aismares, sustreikavo prasiblaivęs laivelio vairininkas – į Balgą jis neplauksiąs. Gal išsigąsta ne vien tų nepažįstamų marių bangų ir neaiškių pakrančių, bet ir galimų nemalonumų iš valdžios, tų paslaptingųjų „litovcų“ kokių antisovietinių ar kitokių kėslų. Eduardas ir tada nesutriko – grįžome į Karaliaučių, iš ten važiavome traukiniu, o likusią nemažą kelio dalį žygiavome tiesiog pėsčiomis. Jau sutemus vis tiek pasiekėme senovinį Balgos piliakalnį. Kelionė baigėsi laimingai – lyg uola tvirtas Eduardas visus parplukdė į Gilijos kaimą. Tą pačią įsimintiną vasarą pavyko dalyvauti ir dar vienoje įspūdingoje kelionėje. Rugpjūčio mėnesį su senųjų laivų klubo „Budys“ kuršvalte (dabar daugelio vadinama kurėnu) ir kelių entuziastų grupele beveik per mėnesį pavyko apiplaukti visas Kuršių marias, aplankant daugelį išlikusių ar po 1944 m. sunaikintų pakrantės gyvenviečių. Tuomet po žiaurių audrų, burvaltės avarijos ir kitų nutikimų vieną ankstyvą rytą įplaukėme į ramias Gilijos žiotis, gaubiamas rudeniško rūko. Ten išvydome mus pasitinkantį Eduardą – irkluodamas mažą valtelę jis išniro iš miglų kaip koks tikrasis pamario šeimininkas. Paminėtini ir Eduardo asmenybės svarbūs bruožai. Tai nebuvo kalbus žmogus, besitaškantis skambiais pareiškimais, kiekvienam sutiktajam primygtinai įrodinėjantis savąsias tiesas. Atrodė, kad įvairiose kompanijose Eduardas būdavo klausovas ir žiūrovas – kartais atrodydavo, kad į visas gyvenimo peripetijas jis žiūrėdavo kaip į savotišką spektaklį. Kita vertus, jis nebuvo eilinis spoksotojas – beveik visą laiką atrodydavo, kad jo dvasioje kunkuliuoja kažkokia lydimo krosnis, iš pastebėtų nuotrupų lipdanti vis naujas būsimo kūrinio eilutes. Eduardas vis atrodydavo atitrūkęs nuo šio pasaulio, jo smulkmeniškų rūpesčių ir paikų užsiėmimų. Dabar jį norisi palyginti

184

su kokiu senovės Graikijos klajojančiu filosofu, nesirūpinančiu kasdienės duonos kąsniu, bet įtemptai mąstančiu apie amžinuosius Visatos slėpinius. Atrodo, kad Eduardas nesiekė populiarumo, nesistengė savo rašinių ir dailės kūrinių paversti suprantamesniais – daugeliui suprantamais ir įdomiais. Jam buvo svarbiau savo atkaklia pagava pajustieji įvairių esmių atspindžiai, kurie daugeliui gal ir likdavo keblūs rebusai ir išmislai. Kartais atrodo, kad itin savitą Eduardo kūrybą savaip galėjo paveikti ilgametis buvimas Karaliaučiaus krašte, ten kasdien matomi suniokoti senųjų prūsų ar vėlesnių lietuvininkų kažkada klestinčio gyvenimo pėdsakai, kraupūs šiandieniniai reginiai nusiaubtajame krašte. Pats senosios Prūsijos, vėliau ir Mažosios Lietuvos sunaikinimas, vėlesni siaubai okupuotame ir aneksuotame krašte mąsliam žmogui tarsi vis kartojo: „Taip praeina pasaulio šlovė“. Tie akivaizdūs žmogaus gyvenimo trapumo įrodymai anaiptol neskatino kūrėjo optimizmo, atvėrė jam tragiškąsias būties puses, kūrybos vaisių trapumą, kultūros saitų nesaistomas žvėriškąsias žmonių puses. Karaliaučiaus krašto realijos galėjo paveikti ir dalies E. Juchnevičiaus kūrinių fantasmagoriškumą, jų siurrealistinius, ekspresionistinius ir kitokius bruožus. Jis nebuvo iš kitokios kultūros šalių į buvusią Mažąją Lietuvą su jos dabartiniais gyventojais atklydęs prašalaitis. Ten dabar gali susidurti su keisčiausiais (bent jau mūsų vakarietišku požiūriu) dalykais: šiurpiausi nusikaltimai ten maišomi su kasdieniais rūpesčiais (kur prasimanyti užkandos ir pan.), siaubingas vandalizmas (kai viduryje dienos senose kapinėse rausiami seniai palaidotųjų palaikai, aplink išmėtant žmonių kaulus) – su kai kurių senukų geraširdiškumu, jaunuolių gaujų siautėjimas – su pavienių žmonių beveik krikščionišku žmoniškumu ir t. t. Iš Eduardo pasakojimo: „Mano širdingiausias tenykštis draugas, kai mirtinai pasigėręs jau susiruošdavo namo, vis taikydavosi padegti mano trobesius – tiesiog taip sau, dėl linksmumo ir iš geros širdies...“ E. Juchnevičiaus kūrybos savitumą lėmė ir jo asmenybės bruožai. Nemažai menų pasaulyje besisukančių žmonių dėl kažkokios kūrybos „nepameta galvos“ – tai jiems tebūna gal ir nuobodoko darbo valandos tarp visokių buities reikalų ir„normalaus gyvenimo“. Eduardo atveju būta kitaip. Didžioji išorinė ramybė slėpė bene nuolatinę vidinę įtampą, prasiverždavusią jo drastiškų kūrinių vaizduose, grėsminguose įvaizdžiuose. Atrodo, kad jam

185

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

nebuvo būdingas lyrizmas, koks paviršutiniškas sentimentalizmas, mėgstami nemažos dalies meno vartotojų. Ta didžioji vidinė įtampa degino ir patį kūrėją. Galingas didžiavyrio kūnas galop nebeatlaikė tokio vidinio gaisro, kaip ir lietuviškojo atsipalaidavimo. E. Juchnevičiaus kūriniuose ryškūs tragizmo motyvai žymėjo ir pačio menininko lemtį. Liko įspūdingi, ne vieną bauginantys darbai – ilgametės kūrėjo kovos su pačia Visata liudininkai. E. Juchnevičiui jau baigiant savo gyvenimo kelionę, telefonu dar pasikalbėta su Martynu, suriestu savos negalios. Vėl nedaugžodžiauta keliaujant į amžinybę – dar išgirstas pažįstamas balsas, atsisveikinant be skambių frazių, be dirbtinės retorikos.

186

Apie bičiulį grafiką...

Petras Repšys

Susipažinau su Eduardu Juchnevičiumi Šiauliuose, Žemaitės ir Cvirkos gatvių kampe, prie Katunskienės balos. Jis laidė savo darbo burinius laivelius. Susipažinom ilgam, nes abu paišėm. Buvo mano kaimynas. Atsimenu, jo kambary kabėjo tėvo šaržas su kapitono kepure ir laivu. Mat tėvas buvo tarnavęs jūrininku „Antano Smetonos“ laive. Kiek žemiau kabėjo dailiai raižyta lentynėlė su knygom. Knygos buvo man nesuprantamos. Tai buvo filosofų knygos. Aplink augo bulvės, stovėjo raudonų plytų namas. Gerardas Bagdonavičius sakė, kad kažkur toje vietoje žmonės nuo žandarų slėpė Pilsudskį. Gerardo Bagdonavičiaus namai su didžiuliu sodu. Kambarių sienos nukabinėtos paveikslais, lentynos su knygom, kurias jis pats įrišo, dievukai ir kitoks liaudies menas. Pats G. Bagdonavičius buvo panašus į tuos aristokratus, kurių portretus mačiau „Aušros“ muziejuje. Prisimenu, kaip jis skambindavo fortepijonu ir dainuodavo romansus. Deklamuodavo F. Tiutčevo „Sūpynes“, K. Binkio ir B. Sruogos poeziją. Ir, žinoma, aiškindavo. Buvo mūsų mokytojas ir patarėjas. Jo namas – meno tvirtovė ir universitetas.

187

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Aš mokiausi Vilniaus dailės institute, o Eduardas – Šiaulių pedagoginiame institute. Iš jo buvo pašalintas kaip politiškai nepatikimas. Tuomet ne iš pirmo karto, bet įstojo į Dailės institutą ir baigė grafiką. Jo diplominio darbo vadovas buvo Vytautas Valius, o tema „Prūsija“.

Kalba Vytautas Valius. Menininkų namai. Vilnius

Grįžęs į Šiaulius dirbo kūrybinį darbą ir mokė vaikus Dailės mokykloje. Eduardas tapo tikruoju Gerardo Bagdonavičiaus įpėdiniu ir neabejotinu meno lyderiu Šiaulių padangėje. Jo paveiksluose matau meninę tiesą. Istorinė tiesa tarsi nuskęsta autoriui svarbiame vaizde. Įvykis virsta jo asmenine nuosavybe, iš jo konstruojama, kas jam naudinga ir reikšminga. Dzeusas, heteros, Judita ir Holofernas, Kristus ir girtuoklis. Būdamas laisvamanis, į viską žiūri blaiviai, religiją vertina kaip kultūrą. Siužetas, visas kūrinio užpildas jam nesvarbūs. Šalia Marato vonios gali stovėti ir Judita, ir Salomėja, ir neatpažinta paryžietė. Svarbiausia – moteris, durklas ir vyras. Epochos iš jo kūrybos neidentifikuosi. Vis dėlto didžiojoje dalyje jo darbų – Prūsijos ir Lietuvos istorija. Jis nėra abejingas tam, kas yra, kas buvo ir kas bus su mūsų kraštu ir žmonėmis. Nežinau kito dailininko, taip patriotiškai atsidavusio istorijai. Raižinių ciklai, tapybos darbai, žodiniai tekstai. Nepamiršti ir šie laikai. Čia jis – socialus menininkas, o kritika, didaktika, moralas – jo ginklai.

188

Kiekvienas dailininkas, baigęs kurti raižinį (medžio ar lino leumo) ir atspaudęs jį popieriuje, būna nepatenkintas rezultatu. Tai žino visi, kas yra raižęs. Dejavo ir barzdyla Favorskis. Užmirštame, kad tikrasis originalas yra klišė. Tai, galima sakyti, skulptūrinis relje fas. O atspaudžiame tik išorinę to reljefo pusę. Vidinė, negatyvinė, lieka nematoma. Osle, Edvardo Muncho muziejuje, eksponuojami ne atspaudai, o klišės. Tai teisinga. Eduardas Juchnevičius naudojasi negatyvine linija (balta). Spausdindamas naudoja juodą dažą. Gauna juodą ir baltą raižinį. Paskui tą pačią klišę dengia sidabru ir spaudžia ant juodo fono. Visa, kas aname atspaude buvo juoda, šiame tampa balta (sidabras) ir atvirkščiai. Padėjus abu atspaudus šalia kits kito, sunku suvokti, kad jie – nuo vienos klišės. Eduardas iki galo išeikvoja klišę, turi ir jos pozityvą, ir negatyvą. Be grafikos, kūrė sieninę tapybą. Išbandė jėgas visuose lite ratūros žanruose. Išleido tris poezijos knygas. Su Vaikų dailės mokyklos mokiniais pastatė savo pjesę „Napoleonas“. Kitą jo pje sę – „Nuomininkas“ – suvaidino profesionalūs Šiaulių aktoriai E. Juchnevičiaus parodos atidarymo proga. Pradėjęs dar Peda goginiame institute, turi sukaupęs didžiulį fotoarchyvą. Neuž mirštami „riparijai“ gruodį per jo gimtadienį su metine naujų darbų paroda. Gilija – Matrosovka, Labguva – Poleskas. Buvo nusipirkęs na melį Rytprūsiuose. Nuo namo iki Gilijos upės – dvidešimt metrų. Penkiolika metų su šeima čia leido savo vasaras. Išplaukiojo visas prūsų upes ir marias. Turėjo įvairiausių laivų, bet visi jie buvo buri niai. Per tą laiką keturis pavogė, o jis vis įsigydavo naują. Šis nuosta bus kraštas pilnas rusų iš Pskovo ir Smolensko, nė vieno vokiečio. Atsirado kažkada čia gyvenęs Jonas Valaitis. Buvo suvokietėjęs, lietuviškai nebekalbėjo. Čia atvykęs ir mirė. 2008 m. Eduardas pardavė namą ir paliko Giliją. Dabar mariose su savo buriniu laivu plaukioja Eduardo sūnus Saulius. Šiandien pasaulis sumažėjo. Sėdi į lėktuvą ir jei neįkrisi į vandenį, kitą dieną paspausi ranką Obamai. Bet Lietuva nežmo niškai išsiplėtė. Žiūrint iš Vilniaus, Šiauliai – kosmoso ūkuose. Nebematom ir nebeatpažįstam savo žmonių.

189

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Šiaulių krašto poezijos almanachui „Kas esi“ išėjus ŠTAI IR MES, susirinkę į Šiaulių krašto poezijos almanacho puslapius. Susibėgome gražus būrelis – dvidešimt keturi plunksnos broliai ir seserys. Tiesa, keturi iš mūsų jau amžino poilsio atgulė – kas Veiviržėnų, kas Micaičių, kas Laukminiškių kapeliuose, o kas – čia pat, šiaulietiškos smiltelės apgobtas.

Juozas Sabaliauskas 1992 m. rugsėjo 17 d. Šiaulių naujienos

... Viešpatie, paglobok jų vėles. Paglobok vėles poetų, šioje žemėje daug kentėjusių ir daug ko atsisakiusių, bet gyviesiems palikusių ne išgalvotą, o sielos gelmėse išverktą žodį. ... Eduardas Juchnevičius – originalus dailininkas ir gilus savo Tėvynės patriotas, poetas. Eduardui artima Lietuvos istorijos tematika. Eilėraštyje „Restoranas Gilijoj“ jį skaudina Mažojoj Lietuvoj vietinių parapijiečių BŪRŲ, niekada neskaičiusių nuostabaus KRISTIJONO, gyvenimas: Trukteli iš slovikiuko SLAVAI biedni, Nes tingi gyvent svetimuos kraštuos, Kur ant stubų durų LIETUVIŠKOS pavardės. ...

190

Ramus, šaltakraujiškas, stiprus

Ligija Stalevičienė ir Birutė Kasperavičienė parodoje

Pirmąkart jį sutikau dar labai jaunutį, gal 15 ar 16 metų, kai lankiau piešimo būrelį pas Viktorą Verbicką. Į tuos užsiėmimus atėjo ir Eduardas. Kaip jis ten piešė ir ką darė, nežinau, nemačiau, nes nekreipiau dėmesio į „jaunimą“. O gaila – tai buvo du bepra dedantieji ir vėliau žymūs dailininkai, nes antrasis jaunuolis buvo Repšas. Jis tuomet mokėsi 7 klasėje ir aš toje mokykloje dėsčiau braižybą. Jį pažinojau, nes buvo mano mokinys. O apie Eduardą žinojau, kad jis mokytojo, tuometinio mokyklų inspektoriaus sūnus. O jo mama dainavo Šiaulių mokytojų chore. Tuomet nė į galvą neatėjo mintis, kad mūsų keliai susikirs Dailės institute. Susitikę pasisveikindavome, ir tiek. Eduardas nebuvo kalbus. O Repšas visados prieidavo, pakalbindavo mane. Kai atėjau (teisingiau, mane paskyrė Švietimo skyrius) dirbti į Dailės mokyklą, vėl susitikau su Juchnevičiumi. Vyko vasaros praktika. Gyvenom Viekšniuose. Aš tada dar buvau pagalbinė mokytoja ir mokinių grupės neturėjau. Tą kartą Eduardas suma nė apsilankyti pas netoli Viekšnių gyvenantį ir ten dirbantį tau todailininką. Medžio drožėją. Pavardės neatsimenu. Man irgi buvo įdomu, todėl prisijungiau prie mokinių grupės ir vedami mokytojo išžygiavome kažkur į mišką. Drožėjas gyveno miške. Iš kur Eduardas pažinojo šį tautodailininką – nežinau. Nesiteiravau. Ėjau šalia jo. Jis neskubėjo, ėjo lėtai, dideliais žingsniais. Manęs

191

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

nekalbino, tylėjo. Jei ko paklausdavau, atsakydavo. Ir vėl tyla. Ir taip tylėdami nuėjom į to žmogaus sodybą. Apžiūrėjome drožėjo darbus, pasiklausėm jo pasakojimo. Aš dar nusipirkau jo drožtą lazdą. Netoli buvo ežeras, todėl nuėjome prie jo pailsėti. Eduardas atsisėdo po medžiu. Mokinukai... Ką ten mokinukai – jau visai vyrukai susirado valtį ir mes plaukiojome. Tai buvo Vėsulas, Aputis, Biskis, Moisėjus... Kitų neatsimenu. Buvo ir mergaičių. Eduardas sėdėjo po medžiu vienas.

Dailės mokyklos moksleivių išleistuvės: Kazys Kasperavičius, Ligija Stalevičienė, direktorius Jonas Samalionis, Raimondas Trušys ir Eduardas Juchnevičius

Per praktiką, kai būdavome patalpose, Juchnevičius užsiimdavo kūryba. Kartą stebėjau jį, kai ruošė piešinius raižymui. Aplink zuja vaikai, o jis sau ramiai piešia: nenaudojo trintuko, bet kai pradėdavo nuo lapo kampo, tai ir „laikydavo“ liniją, kol suvesdavo į norimą figūrą. Kažkaip labai laisvai, netaisydamas. Prisimenu jį, einantį koridoriumi į klasę. Ramiai, neskubėdamas, dideliais žingsniais „žygiuodavo“. Išdirbau su juo 18 metų ir nemačiau jo pikto ar susierzinusio. Visada būdavo ramus, šaltakraujiškas, stiprus, turintis tvirtą savo nuomonę. Be to, jis turėjo vadovavimo bei organizatoriaus gebėjimų. Tai pasireikšdavo, kai ruošdavomės važiuoti į vasaros praktiką – plenerą. Padėdavo direktoriui suruošti vietovę, kartu su juo važiuodavo sudaryti sutarties (pvz., į Pajūrį, Alsėdžius, Salantus). Būdama Salantuose gavau telegramą, kad mirė mano uošvis. Buvo pavakarys ir autobusiukas nebevažiavo, o reikėjo pasiekti plentą, reikėjo skubėti. Eduardas turėjo motociklą. Paprašiau, ir

192

jis mane nuvežė iki plento. O ten aš jau „gaudžiau“ mašinas, kad pasiekčiau Šiaulius. Ir dar. Aš jau nebedirbau direktoriaus pavaduotoja ir į mokyk lą ateidavau ne kiekvieną dieną. Tą kartą atėjusi į pamokas radau mokyklą tuščią. Nei mokytojų, nei mokinių. Pasirodo, visi išvažiavo į ekskursiją į Taliną. Aš nežinojau, nes iš vakaro pamokų neturėjau ir man niekas apie tai nepranešė (telefono dar neturėjau). Labai nustebau ir susikrimtau, kad niekas nepasakė. Buvo skaudu, nes atrodė, kad mane atstumia.

Eduardas Juchnevičius ir Raimondas Trušys Kelionė į Druskininkus. Ligija Stalevičienė, Dalia Juchnevičienė ir Gerardas Bagdonavičius. 1978 m. vasara

Apie ekskursiją nežinojo ir Juchna, nes buvo donoras ir tą dieną davė kraujo. Jis turėjo šokolado, kurį gavo sveikatai pastip rinti. Matydamas mano susikrimtimą, ati davė man tą šokoladą, kad „širdies neskau dėtų“.

193

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Kelios mintys apie buvusį bendraklasį Eduardą

Rimantas Stulgys

Šiaulių J. Janonio I vidurinės mokyklos (taip ji anksčiau vadinosi) 5 klasėje pradėjau mokytis 1952 m. Kadangi mokėmės anglų kalbos, visą laiką iki 11 klasės tai buvo „b“ klasės, tik paskutiniais metais už kažkokius nusižengimus buvome paskirstyti į tris klases, todėl baigiau 11c klasę. Iki 8 klasės šioje mokykloje mokėsi berniukai, tik į 8 klasę atėjo, atrodo, 7 mergaitės, kurias nelabai noriai priėmėm. Eduardas prie mūsų prisijungė nuo 6 klasės. Tai buvo ramaus charakterio, tvarkingas, nepadykęs vaikas. Mokėsi jis gerai, bet nebuvo pirmūnas. Turėjo jis autoritetą – savo tėvą, kuris vienu metu buvo mokyklos direktoriaus pavaduotojas. Eduardas (o dažniausiai mokinių buvo vadinamas tiesiog Juchna) gyveno netoli mokyklos. Po pamokų jis nežaidė stalo teniso mokyklos koridoriuose ar futbolo stadione, jį labiausiai domino knygos ir, kaip vėliau sužinojom, piešimas. Manau, kad jo mylimiausias buvo piešimo mokytojas Gerardas Bagdonavičius.

194

G. Bagdonavičius – spalvinga asmenybė, vienas žinomiausių žmonių Šiauliuose. Jo pamokose buvo visiška laisvė: vieni klausėsi meno istorijos ar piešė padėtą gėlių vazoną, kiti iššokdavo pro langą į „Rūtos” fabriko pusę ir baigiantis pamokai tuo pačiu keliu vėl sugriždavo. Arba atsisėdę ant mokyklinio suolo viršaus valgė arbūzą. Mergaitės apspisdavo mokytoją ir dailindavo šukomis jo šukuoseną, kiti tuo tarpu ištraukdavo iš mokytojo portfelio kitų mokinių padarytus piešinius ir vėl juos priduodavo kaip savo. Ką gi, tada buvome dar nesubrendę vaikai. Eduardas atsinešdavo nupieštus ne kokius nors peizažus, bet įvairias figūras, žmonių ir geometrines, profilius ir panašiai, daugiausiai juodu pieštuku. Ir niekada nesigirdavo savo gebėjimais. Atsimenu, tik sykį per visą laisvą pamoką jis ant lentos kreida piešė, o aš stebėjau, ir niekaip negalėjau suprasti, kas ten bus. Tik pačioj pabaigoj Eduardas nubrėžė kelias linijas, ir piešinio vaizdas išryškėjo. Eduardas dažniausiai garsiai nereikšdavo savo minčių, geriau klausydavosi ir santūriai šypsodavosi. Girdėjome, kad jis rašo eilėraščius, bet jų niekam nerodė. Dar man pasirodė, kad jis gerai mokėjo rusų kalbą, ko mes dažnas visai nemokėjome. Atsimenu, kartą rusų kalbos mokytoja Kuklienė, kai mokėmės 6 ar 7 klasėje, per pamoką paprašė mokinių sudaryti naujus žodžius iš žodžio „trud“ – darbas. Niekas nieko nesugalvojo, o Eduardas pasiūlė žodžius – „sotrudnik“, „truženik” ir dar kažką, kas man buvo visai nauja, ir tą atvejį atsimenu iki šiol. Todėl buvau nustebęs, išgirdęs, kad jis studijuodamas institute dėl rusų kalbos turėjo kažkokių problemų. Iš senų laikų pas mane yra išlikusi nedidelė nuotrauka po 7 klasės baigimo egzaminų. Laimingi šypsosi 15 vaikinukų, kurių likimas įvairiai susiklostė. Ir čia Eduardas santūriai stovi už kitų nugarų, ir matyti tik pusė jo veido. Paskutiniais mokyklos metais mūsų keliai su Eduardu išsiskyrė – jis baigė kitą klasę. Aš išvykau studijuoti į Kauną ir baigiau inžinieriaus mokslus. Vėliau iki perkėlimo į Vilnių 22 metus dirbau Kuršėnuose, bet ir būdamas Šiauliuose Eduardo nesutikdavau. Nedažnai atvykdavau ir į Janonio mokyklą. Daugiau bendra vome 1989 ir 2000 metais, kai Eduardas jau buvo žinomas daili ninkas grafikas, sukūręs didžiulį pluoštą dailės kūrinių, surengęs keliolika autorinių parodų ir išleidęs tris poezijos knygas. Pirmą Eduardo poezijos rinkinį „Vilkolakiai” pamačiau ir įsigijau jau gyvendamas Vilniuje. 2000 m. per klasės susitikimą Šiauliuose

195

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

po pasisėdėjimo kavinėje dauguma mūsų beveik visą naktį prie vyno taurės ir arbatos praleidome Eduardo studijoje. Ten visus mus nustebino gausybė Eduardo grafikos darbų, kažkokių senovinių daiktų, krūvos popierių, eskizų, dažų ir kita. Jis pats parodė, kaip veikia dauginimo staklės, pavarčiau kelis rašomos naujos pjesės lapus, paaiškino, kodėl vienas grafikos kūrinys vadinasi „Laiminga avis”. Tą naktį jis užrašė man savo paskiausią knygą „Prūsijos krikštai”, kurią, atvirai kalbant, nelengva skaityti ir suprasti. Tokių eilėraščių atmintinai neišmoksi. Eduardo kūryboje susipina ir filosofija, ir istorija, ir savita pasaulėjauta, ir pasaulėžiūra. Jis liko lyg ir aukščiau mūsų, paprastų mirtingųjų. Maloni mums, klasės draugams, buvo žinia, kad po metų Eduardui buvo paskirta LR Vyriausybės kultūros ir meno premija. Paskui sužinojome, kad jis turi didelių problemų dėl sveikatos. Gaila, kad mes Eduardo taip anksti netekome. P. S. Kitų iš 15 nusifotografavusių mokinių likimas susiklostė įvairiai: Gintas Žilys – aktorius ir režisierius, Klaipėdos ir Kauno muzikinių teatrų meno vadovas. Trys tapo žinomais krepšininkais – V. Butkus, Z. Kaušas ir H. Petrauskas (sporto meistras, žaidęs Vilniaus „Statyboje”). A. Petryla – buvo žinomas šalyje stalo tenisininkas. L. Valiulis – fizikas. A. Žymantas – karo gydytojas. R. Stulgys – inžinierius, maisto pramonės darbuotojas.

196

Eduardą prisimenant

Andrius Tarvydas

Turbūt pirmą kartą jį pamačiau Šiauliuose, kai mudu su broliu Rimu atvažiavom iš Panevėžio pas sesę Dalią. Tai buvo „Baltijos“ restorane. Pamatėme vaikiną su kupeta vešlių plaukų, kiek besivaržantį mūsų, grubokų, netašytų kaimiečių... Kiek arti miau teko bendrauti 1967-aisiais, kai jis mane priėmė gyvent bendrabutyje Cvirkos gatvėje. Kartu su Broniumi Bružu, Pranu Gerliku bei Sigitu Prancuičiu. Tai buvo nepamirštami laikai, kai visi buvome jauni, kupini įvairiausių idėjų. Jau tada ryškėjo jo bekompromisinis požiūris į sovietmetį, meilė LIETUVAI. Domėjosi pamario istorija, kas vėliau išryškėjo jo kūryboje, ypač tai matyti „Vyčių“ epopėjoje. Labai savita jo mąstysena. Niekada nebuvo materialistas, greičiau nepataisomas romantikas, nors tai jam nekliudė labai kritiškai vertinti nūdieną bei istorinę perspektyvą. Prisimenu naktis, kai su jo Jawa važiuodavom į žygius gelbėti medinių skulptūrėlių. Sykį tik mano tėčio užtarimas jį išgelbėjo nuo egzekucijos, kai kaimo vyrai jį buvo areštavę... O kur mūsų kelionė dviem motociklais su Dalia ir Birute į Estiją, kai nuo uragano ir palapinė nebesilaikė, ir mūsų ponios tu rėjo grįžt į Lietuvą autobusu. O kur mano tėčio pagamintas laivas, kuris, vos nuleidus prie Drevernos į Vilhelmo kanalą, paskendo

197

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

(beveik). Laivai, buriavimas buvo jo aistra. Su juo daugiau bendravo mūsų šviesaus atminimo brolis Juozas. Dažnai buvau pas jį dirbtuvėse „šabakštyne“. Ir parodose, ir šiaip. Ir daug jo darbų parsivežiau. Kad ir kiek mudu ginčydavomės, bet kažkoks savitarpio supratimas vis tiek buvo, aš jam buvau „Andrej Petrovič“ gerąja prasme. Jo rašytinis palikimas man sunkiai įkandamas, gal iki jo dar nepriaugau. Paveikslai darosi vis artimesni. Kai paaiškindavo, tai ir visai puiku būdavo, atrodo, viską supranti, ką jis nori pasakyti. Lieki tu man draugas, Kūrėjas, Žmogus. Alsėdžiai 2018 m. gegužės 5 d.

198

Eilėraščiai iš pragaro

Doc. Skirmantas Valentas 1992 m. spalio 2 d. Šiaulių naujienos

Atvertus Šiaulių krašto poezijos almanachą simbolišku pavadinimu „Kas esi“, į akis krinta Lietuvos kultūros fondo saulutė. Vienas iš kultūros apibrėžimų skamba taip: kultūra – tai atmintis. Todėl nejučia ieškai šio ženklo ir eilėraščių, išspausdintų rinkinyje, ryšio.

• Nereikia manyti, kad prūsų, artimos lietuviams tautos, išny kimą nulėmė vien žiaurus vokiečių smurtas, – tai darė ir „saldi“ prievarta, kuri visada buvo geriausia nutautinimo priemonė. Todėl knyga, kurioje prabyla Šiaulių žemės žmonių balsai, brangi ne vien kaip mūsų krašto poezija, bet ir kaip senojo ryšio tarp žodžio ir žmogaus išlaikymas. O juk dauguma rinkinio eilėraščių (jis buvo sudarytas 1991 m. žiemą) parašyti laikotarpyje, kurį galima pava dinti pragaro šešėliu. To pragaro šešėlis kaip vizija ir kaip tikrovė geriausiai išryš kėja, iškyla poeto ir dailininko E. Juchnevičiaus eilėraščiuose. Įdomu tai, kad baltai iš tikrųjų įsivaizdavo pragarą esant Prūsijoje: didžiosios upės Priegliaus šaknis yra ta pati, kaip ir žodžiuose

199

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

pragorė „praraja, bedugnė“, pragarmė, garmėti. Galbūt neatsitiktinai XIX a. ir XX a. pradžios lietuviškuose raštuos ši upė vadinama Pragaru.

• Iš pirmo žvilgsnio E. Juchnevičiaus eilėraščiai nelengvai suprantami. Bet poezija – ypatingas menas. Ji veikia mus ne tik prasmėmis, bet ir garsais, jų sąskambiais. Be to, šis poetas atstovauja neįprastam stiliui – intelektualiajai poezijai, kurios esmę sudaro labai platus kultūrinis kontekstas, reikalaujantis išsilavinusio skaitytojo. Šiuo požiūriu E. Juchnevičius panašus į XX a. pasaulinės literatūros klasiką graiką Konstantiną Kavafį, kurio neįmanoma suprasti, nežinant Antikos ir helenistinio pasaulio istorijos. Panašiai ir E. Juchnevičiaus poezija nugramzdina skaitytoją į skaudžią istoriją: Tilžės vietoje – Sovetskas, Lazdynėlių – Vyšniovka... Baisiau nei smėlis šį kraštą užpylė istorija – po lakaus smėlio audrų likdavo nors vardas. O dabar? Magistras gintaro prūsiško kartuvių stulpą Diržkaimyje – jis pavadintas po mūšio – Donskoje... Girmavoje šitas daiktas šaukiamas slaviškai – Ruskoje...

• Eilėraštyje „Gintaro kasyklos“ (prisiminkime – Romos imperatoriai siųsdavo į Baltijos pajūrį raitelius jo pargabenti) stiprus mitologinis Prūsijos įvaizdis: O Pergrubi – pavasario orės tu dievas. Kreipi tu noragą Į norvegų palaistytą prakaitu žemę, normanų apsėstąjį kampą, Viskiautų – Kaupo smėlį smaližiai noragai jau pusto. Pusiaudieny dalgį galanda – vakarop pats kūlimas. Gardaitis angelas sklendžia virš marių ir mostais ore Oringai pasveikina Kampą Sūduvių ir prūsišką Sembą, Semiramydės sodai pražysta – baltuoja ties Baltija baltai.

200

Graži poetinė metafora (smaližiai smėlio noragai) apgaubta įspūdingo fonetinio skambesio (smėlio: smaližiai, noragai: nor vegų ir t. t.). Tokią žodžių seką didysis kalbininkas R. Jakobsonas vertino kaip tipišką visų laikų geros poezijos bruožą. Du eilėraščiai – „Melo detektorius“ ir „Priešpilio sargyba“ pa liečia moralinę vakarų baltų išnykimo problemos pusę: Ložėj stūkso lemtis. Jos išsekintas kūnas arti Seno tako, kuriuo prašvytravo plieninė mirtis, Nepalietus dalgiu, nes gyvename – jos neverti. Prašalaičiai ant karsto dainuoja ir mylis girti. Štai Trimitas, Treniota, Traidenis, treti Kiek sutrikę gaidžiai virš pilies suplasnojo. Girdi? Priešas klastą ant rankų nešioja... Ir glosto. Girdi – Išdavystės krūtis. Kas ją čiulpia – turbūt jos verti? Į pastarąjį klausimą gražiai yra atsakęs baltistas ir indo europeistas V. Toporovas: prūsų išnykimas – didžiulė moralinė žala visai žmonijai ir žmogiškumui. Kaip visų intelektualiųjų poetų (graikų Konstantino Kavafio, rusų Osipo Mandelštamo, lietuvių Tomo Venclovos), E. Juchne vičiaus poezijos forma – ritmika, rimai, fonetinės priemonės – gana tobula. O tai jau talento dovana – šito neišmokstama iš vadovėlio. Tačiau E. Juchnevičius, matyt, nėra ir nebus labai populiarus: tokia susikaupimo reikalaujančios poezijos lemtis. Jai tiktų Antano Baranausko pasakymas: „Versmės vandens nesustoja tekėt dėl to, kad pas jas pulkai semtų neateina“.

201

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Melo detektorius

Ateitis nejudri. Susigniaužia pastirę jos pirštai. Atleidimo byla tyvuliuoja ramiuos vandenuos. Atskalūnų veidai, išplaukę iš raganų tirščių... Kavos porcelianas nušvinta – ten aš vaidenuos. Bet nešauki balsu. Jis užkimęs. O norisi šaukti! Bet nelieski ranka. Ji pavargus – o kyla paliesti. Nukrinta sidabro lemtis – tik arbatinis šaukštas. Užgęsta šviesa, bet akys karščiuodamos plieskia. Jau atleidai. Eini. Namo prieangy styri dvasia. Prasilenkę, nė žodžio netarę numirėliai čeža. Išgaravus esmė. Žalio lapo šypsny metalinė grasa... Paskutinėmis pastangom eina įgrisusį lažą. Ložėj stūkso lemtis. Jos išsekintas kūnas arti Seno tako, kuriuo prašvytravo plieninė mirtis, Nepalietus dalgiu, nes gyvename – jos neverti. Prašalaičiai ant karsto dainuoja ir mylis girti. Ar girdi. Gęsta šviesos, o akys sužimba nakty. Jis praėjo. Nepažvelgei. Tvyro tamsa. Tebūnie! Stovi prieangy du, apsiviję kaklus netekty. Nepažinę viens kito. Netarę nė žodžio. O ne!

202

Gintaro kasyklos

Magistras gintaro prūsiško glosto kartuvių stulpą Diržkaimyje – jis pavadintas po mūšio – Donskoje... Girmavoje šitas daiktas šaukiamas slaviškai – Ruskoje... Rusvieji gintaro vagys, – jus teisia Sembos kaukučiai. Kaukaspeniai neleis elgetauti saviesiems sūduviams. Laukstyčiuose krutina mišką Bardaitis bartas barstukas. Aukokite ožį, juodąjį jautį ir alų, ir laukit, kas bus. Pabėčių Romanovas Mikalojus Vilis prakeikia pagonis. Pagojais ateina ginkluotas Hanzos pirklys. Spekuliuoja. Spekuliuoja balsavimais. Valtinas Suplitas šitai fiksuoja. Fiktyvūs balsai pasigirsta bangų mūšoje – muštynėse tankų. Tankūs pagonių plaukai, kuriuos nukirpdino nuskuto... Nuskurdino kraštą ir vėlę iš pilkapio išėmė. Suvažinėjo! Sužavėtas jaunasis kroniką klaikią kukuoja kertėj. O Pergrubi – pavasario orės tu dievas. Kreipi tu noragą Į norvegų palaistytą prakaitu žemę, normanų apsėstąjį kampą. Viskiautų – Kaupo smėlį smaližiai noragai jau pusto. Pusiaudieny dalgį galanda – vakarop pats kūlimas. Gardaitis angelas sklendžia virš Marių ir mostais ore Oringai palaimina Kampą Sūduvių ir prūsišką Sembą. Semiramidės sodai pražysta – baltuoja ties Baltija baltai.

203

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Priešpilio sargyba

Vos pasvyra žolė, – jos take sunerimsta vabzdys... Pasistiebęs jis bando nuspėti nelaimę – net mirti? Jo budrumą panūsta purve nugramzdintiesiems girti, O tačiau užsimerkia nuo šleikštulio Dievo vyzdys. Tolumoj išryškėja keleivio apsiaustas ir ginklas. Jis didėja per atvirą plynią, artėdams be balso. Nežinomo kėslo pavidalai dauginas alsūs. Ir leidžias ant priešpilio vakaro perdrėkstas tinklas. O pilie, tau likimas jau ruošia kruviną puotą. Prūsų laukas išartas šarvuoto metalo graibštu. Varmių Nikė per pelkes svetur nekeliauja baikšti? Ties Prieglium jos kūną pames ir paliks nukamuotą. Sunerimo vabzdys... jo taku susisupus lemtis. O tamsioji, prašvisk – tik ne gaisro bemiege naktim. Ar į priešpilį žvėrys ir žmonės suskubs? Juk ari – Juk toli jūs palaiminta gestais tremtis. Štai Trimitas, Treniota, Traidenis treti Kiek sutrikę gaidžiai virš pilies suplasnojo. Girdi? Priešas klastą ant rankų nešioja... ir glosto Girdi – Išdavystės krūtis. Kas ją čiulpia – turbūt jos verti?

204

Restoranas gilijoj

Spyruokliuojančiu žingsniu vandeninga delta Pasiekęs GILIJOS žemę apžiūri licenciją – Leidimą šmugeliuoti šnapsu bei byru Tarpe vietinių parapijiečių BŪRŲ, Niekad neskaičiusių nuostabaus KRISTIJONO. Ai tai stūkso padorus restoranas – nūn padažytas MĖLYNU padažu – spalvos infliacija. Konservuotas maistas – žirniai – MANA. Iškreiptas TĖVYNĖS vaizdas – nepaisant istorijos, Nebojant SOVIETŲ ribotumo, nes; slavų kalba Parduodamos slyvos trilitriniuos induos. Ogi vaisiai krinta nuo medžių pakrautuvėj! TIK negrūmokit ateiviams, nes specialistai Virš krautuvės verdasi žuvį belangėj šaltoj. Mat dar langų nieks nesudėjo po BOMBIOŠKOS. Po antro pragaištingo karo kvailai koreguojant, Beprotiškai ŽUDANT išmanėlius savuos apkasuos. Jau saulelė įspįsta languosna guvi ir gera. GĖRIKAI mainais už žuvį gauna kažkokio trunko. Trukteli iš slovikiuko SLAVAI biedni, Nes tingi gyvent svetimuos kraštuos, Kur ant stubų durų LIETUVIŠKOS pavardės!

205

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Pavasario pokštas

Genovaitė Vaiginytė aktorė

Žvarbūs pavasario rytas. Išeinu pasivaikščioti. Eisiu link bažnyčios, kur daugiau medžių. Gaila, kad dar jie nesulapoję. Trūksta žalumos. Čia, kur auga alyvų krūmai – jie irgi nesužydėję. Kai sužydės, jų kvapas susilies su iš bažnyčios sklindančiais kvapais. Ir tie kvapai suteiks vieni kitiems patvarumą. Leidžiuosi laiptais žemyn, o į viršų lipa Šiaulių miesto dailininkas Eduardas Juchnevičius. Kažką nešasi po pažastimi. Iškart sako: – Ar imi? O aš sakau: – Ką? – Paveikslą? – Nematau kokį, nematau siužeto. O jis: – Aš klausiu ar imi? – Paimu, nors imu tarsi katę maiše. Jau eisiu namo ir atsuku Auksiniam berniukui (Stanislovo Kuzmos skulptūra laikrodžio aikštėje) nugarą... O tas turbūt juokiasi iš manęs.

206

Parėjusi namo išvynioju dovaną, o ten išaustas medis su visomis šakomis. Maniau, gal koks grafikos darbas. Vėliau sužinojau, kad čia jo mokinio darbelis. Kitą dieną Eduardas pakvietė ateiti į dailininkų dirbtuves, taip vadinamą Šabakštyną. Taip dailininkai patys praminė savo dirbtuvių kvartalą (žemės sklypas su dailininkų dirbtuvėmis prie Senųjų kapinių vakarinio šlaito). – Atėjusi pasirinksi kokį nori paveikslą. Aš tau jį padovanosiu. Pasirink kokį norėsi. Kai nuėjau, pasimečiau tarp tų paveikslų, jų buvo tiek daug! Čia buvo ir dailininko žmona Dalia. Ji sako: – Imk va šitą, čia va Barbora Radvilaitė... Ir Katedra... Kai parsinešiau namo ir išsivyniojau, žiūriu, apačioj pavadinimas: „Niurnbergo procesas“. Nekilo rankos pasikabinti, jau vien dėl tokio pavadinimo ir baisių personažų. Dalia žadėjo pakeisti į kitą jo paveikslą, bet ir kiti buvo panašios tematikos. Taip ir tebėra pas mane „Niurnbergo procesas“, pagarbiai suvyniotas. Tą pavasario pokštą parašiau ir nunešiau į „Šiaulių naujienų“ redakciją. Paskambinau dailininkui į namus ir pasakiau apie tai. O jis pasakė: – Gal į teismą nepaduosiu.

207

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Mūsų Edvardžiukas

Algis Veitas (jaunystės bičiulis)

Nemaniau, kad bus taip sunku susikaupti rašyti prisiminimus, deja, deja, apie jau mirusį, regis, taip gerai pažįstamą bičiulį, draugą – Eduardą Juchnevičių. Visi mano artimieji, draugai, Eduardą pažinojo ir vertino pagal mūsų mamos švelnų pasakymą: „Mūsų Edvardžiukas“. Pirmoji pažintis su Juchnevičių pavarde buvo dar besimokant J. Janonio vidurinėj mokykloj. Vienos dienos pamokų metu paskutinėje eilėje sėdėjo ir stebėjo pamokas Švietimo skyriaus inspektorius – vidutinio ūgio, tamsių juodų plaukų (kažkodėl tai įsiminė), pavarde Juchnevičius. Pasirodo, tai buvo Eduardo ir Eleonoros tėvas. Tik baigęs vidurinę, Eduardas nutarė stoti į Šiaulių pedagoginį institutą. Gavę rašinio užduotį, su keliais studentais pasirinko temą apie Fidelį Kastro ir pajuokiamai, pašiepiamai apie jį parašė. Atsakas buvo griežtas – sovietinių cenzorių su trenksmu buvo išprašyti iš kandidatų į studentus. (Visą tą istoriją man papasakojo pats Eduardas.) Nepavykus įstoti, Edvardui reikėjo įsidarbinti, o aš jau dirbau statybos remonto valdyboj, stalių dirbtuvėje. Taip jau sutapimas ar likimas lėmė, kad Eduardas įsidarbino į tą pačią įmonę. Neįtikėtina, kad jį kaip raštingą (baigusį vidurinę) paskyrė transporto viršininku, nors koks ten transportas – kelios mašinos.

208

Aišku, jaunutis, be patirties, gal tik savaitę paviršininkavo. Ir jaunuolį paskyrė į stalių dirbtuves dirbti pagalbiniu darbininku. O aš jau kelerius metus dirbau vadinamuoju paruošėju. Skerspjūklis ir „obliarka“ – pagrindinės staklės. (Nuo tos „obliarkos“ kaukimo įsitaisiau ir dar dabar jaučiu spengimą ausyse. Triukšmaligė). Gami nome langų bei durų detales. Tada ir buvo pirmoji mūsų pažintis, peraugusi į ilgametę, nuoširdžią draugystę. Eduardas turėjo fotoaparatą, išliko ir nuotraukų. Susipažinau ir su Eduardo šeima. Tėtį, kaip jau rašiau, pažinojau iš matymo. Labai miela mama bei patraukli sesė Eleonora, jauki namų aplinka, nemaža knygų biblioteka su mūsų mėgstamo Džeko Londono raštais. Dirbom kartu neilgai, Eduardui pavyko įstoti į Vilniaus dailės institutą. Tad susitikdavom tik jam grįžus atostogų. Susiklostė taip, kad mūsų bendri draugai tapo geri pažįstami, o mano sportinis bendražygis Zenonas Kaušas buvo ir Eduardo bendraklasis. Eduardo tėtis, pasirodo, trejus metus buvo Italijoje mokęsis jūreivystės mokslų ir baigęs tarnavo prieškario Lietuvos kariniame laive „Prezidentas Smetona“. Turbūt ir Eduardo genuose buvo potraukis ir meilė upėms, ežerams, jūroms. Eduardas ir mus su Zenonu nuviliojo prie Bijotės ežero. Mėgdavom ir futboliuką paspardyt, į krepšį pamėtyt. Buvom jauni, norėjos ir pramogų. Eduardas susigundė šokiais, o mes „sarmatinomės“, stebėjom šokėjus tik iš balkono. Likimas lėmė, kad šokiai jam buvo lemtingi, ten jis susipažino su būsimąja žmona Dalia. Graži, egiptietiško profilio studentė tapo nuolatine Eduardo šokių partnere. Kaip šokėjai, jie buvo nepakartojama pora. Visi stebėjosi jų šokio elegancija. Per šokių konkursą jie būtų buvę be konkurencijos. Dalia nuomojo butą netoli mūsų – Valančiaus gatvėj pas p. Laurinavičienę. Tarp kitko šeimininkės sūnus Romas tapo žinomu futbolininku, o vėliau treneriu. Prisimenu, kaip Eduardas su didžiuliu jauduliu eidavo į pasimatymus. Tad mūsų mama jį švelniai ramindavo bei drąsindavo. Nejučia Dalia ir Eduardas buvo sužeisti Amūro strėle. O geriausias gydymas tai sužadėtuvės. Per ceremoniją daugiausia vargo turėjo fotografas, niekaip nesugaudė apsikabinimų, tad nuotraukoj stovi abu lyg kareivėliai. Labai jaudinosi. Dalia ir Eduardas tapo vyras ir žmona. Tai jau šeima.

209

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Eduardas neužmiršo ir mūsų, draugų. Padovanojo ir mums su Zenonu kelionę autostopu į Nidą. Čia jau ir man ta kelionė buvo lemtinga, sutikau Valentiną, kuri vėliau tapo mano mylima žmona. O buvo taip. Tuo metu mano mama poilsiavo Nidoje, kur jos kambariokė buvo mergina iš Kauno Valentina Jankevičiūtė. Po pažinties prie laužo ir skanios grybienės bei 9 susitikimų 10-asis buvo Metrikacijos skyriuje, kur mes su Valyte tapom Valentina ir Algirdas Veitai. Išėjo taip, kad Eduardas su Zenonu mus supiršo. Po metrikacijos Šiauliuose buvo tik kukli vakarienė. Aš dar likau Šiauliuose, Valytė išvyko Kaunan. O Eduardas su Dalia ilgai nelaukdami sukūrė pirmąją atžalą – sūnelį Sauliuką, kurio krikštynose su būriu savo draugų teko dalyvauti Žemaitijoj, Dalios gimtojoj sodyboj Tarvainiuose. Buvom dosniai vaišinami žemaitiškais patiekalais ir, aišku, ekologiška ruginuke. Susipažinom su Dalios tėvais, broliais. Įspūdį paliko Dalytės dėdės dvynukai (buvę tremtiniai). Vienodai nuplikę, vežė ir krovė jie daržinėn šieną. Pradedam naują gyvenimo puslapį. Eduardas studijuoja Vilniaus dailės institute, o aš vykstu Kaunan užkuriais pas žmoną Valentiną. Aišku, skaudu buvo palikt vieną mamą (sesuo Aušra studijavo Vilniuje), bet toks jau gyvenimas. Eduardas su Dalia augina sūnų Saulių, tad ir mes su Valyte nesnaudžiam. Su dideliu džiaugsmu bei meile sulaukiam dukryčių dvynukių Jolantos ir Jolitos. Valytei teko daug iškęsti, nes buvo komplikacijų, reikėjo pagulėt ant kieto pagrindo suveržtai svoriais. Eduardas Vilniuje, mes Kaune, susitinkam tik epizodiškai kauniečių dailininkų Juknaitės, A. Martinaičio, R. Čarnos parodose. Įsiminė Antanas Martinaitis, visad nuotaikingas, „kompaneiskas“. Laikas bėga greitai. Eduardas ir Dalia praturtėjo, susilaukė trijų sūnų. Vyriausias sūnus Saulius, turbūt tėvo genų vedamas, pasuko į dailę, brolis Martynas taip pat tapo žinomu animacininku. Gabus ir muzikai, su kitais muzikantais buvo sukūrę grupę orginaliu pavadinimu „Lygiai lyja“. Vėliau vedė ir išvyko gyventi ir kurti į Budapeštą. O jaunėlis pasuko į verslą. Gerai pamenu Eduardo mokslų užbaigtuves. Buvau su žmona pasveikint Eduardo, bohemiškoj aplinkoj nuotaikingai atšventėm. Grįžęs į Šiaulius Eduardas pradėjo dėstytojaut Dailės mokykloj. Deja, valdžios buvo nemėgstamas, neatitiko jo kūryba „socialistinio realizmo“ reikalavimų. Visokiais būdais buvo ujamas, trukdoma rengti parodas, tiesiog brutaliai buvo nuplėšomi paveikslai. Neturėjo ir normalios studijos, buvo stumdomas po įvairius rūsius.

210

Pagaliau gavo kambarį name, kur jau buvo įsikūrę ir kiti dailininkai. Nežinau kas, bet tikriausiai Eduardas pakrikštijo jį „šabakštynu“. Ne kartą apsilankius Šiauliuose susieidavom Eduardo studijoje, kur lengvai pauliodavom. Buvo ir muzikinė programa. Paprašius Eduardas pagrodavo tėvo amerikietiška vadinamąja bandža. Visad ten būdavo šilta, jauki, gera nuotaika. Gerai pamenu pirmąsias Eduardo kūrybos parodas, kur paveikslai turėjo pavadinimus. Įsiminė du: „Tėvelio panelė” ir „Kaminkrėtys buduare”. Taip ir prasidėjo ilgas ir produktyvus, ver tinamas ir kritikuojamas jo kūrybos kelias. Institutas davė daug, bet didžiulis Eduardo talentas, begalinė kantri, visapusiška savišvieta atskleidė jo didžiules galimybes ne tik dailėj, poezijoj, bet ir dramos kūriniuose. Skaudi Treblinkos tema kūriniuose „Prūsijos krikštai“ ar „Švento Roko atlaidai“. Ne man visa tai vertint, bet jutau ir jaučiu, kad Eduardas tai kažkas didingo. Neišsenkami jo dūšios klodai, didžiulis talentas, tai kažkoks rebusas su gilia paslaptim? Tiesa nugalėjo. Su džiaugsmu visi sulaukėm Eduardo kūrybos pripažinimo bei didelės sėkmės. Parodos, išleistos poezijos knygelės, kelionė į Rytų Vokietiją. Verčiam naują puslapį. Eduardas nusiperka čekišką motociklą Jawa. Atvyksta Kaunan, nudardam prie Nemuno Balbieriškin pasidegint. Taip įsijautėm, kad nusvilom kaip paršai. Tad mano žmona Valytė tepė grietine bei kitais tepalais ir, aišku, vadino kvaileliais. Bet yra ką prisimint. Tada Eduardas pasiūlė kelionę valtimi (dore) Dreverna– Jurbarkas. Aišku, su dėkingumu ir džiaugsmu sutikau. Su lojaliu motociklu – iki Drevernos, kur senas žvejys buvo kanalan nuleidęs, kad neperdžiūtų sena dorė. Beliko tik išsemt vandenį ir iškelt bures, o burės buvo baltai dėmėtos, mat, kai žvejys dažė namuose lubas, tai buvo tas vadinamąsias bures patiesęs ant grindų, kad neapsitaš kytų. Apdažęs baltai dorės bortelius, dešinėje valties pusėje (iš Rusijos pusės), aiškiai baltai užrašė „Lietuva – Tėvynė mūsų“, o kairėje „Rex“ (karalius). Juokaudamas sakau: „Eduardai, tu tarybinis mokytojas, koks juodas varnas praneš tarybiniams cenzoriams apie užrašą „Lietuva – Tėvynė mūsų“. Tai jis juokdamasis ir sako: „Tai juk tikrai Lietuva – Tėvynė mūsų“. Kas gali užginčyti? Tad su žvejo palaima ir išplaukėm, pradžioj iki Juodkrantės, o paskui Nemunėliu link Jurbarko. Dėl viso pikto, jei nebūtų vėjo, gale dorės kabėjo varikliukas „Pionier“, kuris patarnavo tik mažytę atkarpėlę nuo Smalininkų iki Jurbarko. Neužmirštama man tikrai įspūdinga kelionė. Vėjelis palankus, prasilenkdavom su žvyro

211

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

baržomis, kurias plukdė link marių. Miegodavom palapinėj krante. Kepdavom Eduardo sugautą žuvį. Palaima dūšiai. Taip per savaitę atplaukėm Jurbarkan, kur ir išmetėm inkarą. Aš turėjau autobusu važiuot namolei Kaunan. Tad suruošėm lengvą atsisveikinimą „prie buteliuko“. Ir netikėtai žiūrim – dideliu greičiu link mūsų priplaukė motorinė valtis su dviem jaunais vyrukais. Mandagiai pasisveikinę, pareiškė, kad kiek čia gyvena, dar nematė tokios „čiūdnos“ valties. Kaip mandagūs šeimininkai, pakvietėm juos, įpylėm po „čierkutę“ (kad būtume žinoję). O jie tik paklausė, ar mes neišplaukiam. Pasakėm, kad Eduardas lieka, o aš važiuosiu Kaunan. Jie ir nuplaukė. Atrodė viskas eina pagal planą. Bet kur tau, žiūrim – jie vėl atlekia. Prisipirkę šnapso, alaus, užkandos. Ką daryt, vyrukai tai „nuo dūšios“. Kaip rusai sako: „jesly pir, tak pir garoi“ (Jei balius, tai kaip kalnas). O išėjo sudiev, razumėli… Tada vyrukai šaunuoliai nuplukdė mus į kitą Nemuno pusę (ten saugiau), apklojo palapinę, kad nesušaltume. O ryte nubudus, Dievulėliau, negera, oi, kaip negera… Vienas vienoj valties pusėj, kitas kitoj, gaivaliojamės. O troškina, jei taip švelniai pasakius tikri „nabagėliai“. Bet Dievulis dar mūsų pagailėjo. Atplaukė keltas. Išlipo dvi lietuvaitės „pliažintis“ – ten smėlėtas krantas. O mes lyg indėnai stebim ir matom, kad jos turi indą kažkokio gėrimo. Tyliai pasitarę, su stiklinėm rankose, pasiraitoję kelnes, nuolankiai paprašėm nors „po gurkšnelį“. Joms tai buvo juoko, bet, ačiū Dievui, vadovavosi principu: „geriau duot negu prašyt“, mums įpylė po stiklinę kompoto. Atsigavom, nuplaukėm į Jurbarką, prisipirkom visko, kas gaivina (alaus, limonado, kefyro). Tai toks ir buvo nuotykis. Atvažiavo Eduardo draugas Zenius iš Panevėžio, tai jau sutarė su vienu iš baržos vairininkų, kad už butelį nuplukdys valtį iki marių. O aš nuoširdžiai padėkojęs Eduardui už nuostabią kelionę, autobusu išvykau namolei. Vėliau Eduardas papasakojo apie liūdną dorės epopėjos baigtį. O buvo taip. Barža juos nuplukdė iki marių ir patraukė savo maršrutu. Po marias gera motorine valtimi plaukiojo linksmas jaunimėlis. Tad Eduardas jų paprašęs, kad nuplukdytų dorę link Drevernos. Šie maloniai sutiko ir gerokai truktelėjo, o dorė tai jau senutėlė… Išplėšė priekį, valtis pradėjo skęsti. Paskendo radijėlė, o svarbiausia – fotoaparatas. Žinau, kad Eduardas su Zeniumi pasiekė Dreverną. Žvejys nelabai lyg ir pyko. Valtis savo jau buvo atgyvenusi. Tiksliau apie tai gali nupasakoti Zenius. Vėliau su Eduardu susitikdavom tik epizodiškai, nes ir aplinkybės pasikeitė.

212

Emigravus Anglijon mūsų dukroms Jolantai ir Kristinai su šeimomis, vasaras su žmona Valentina leisdavom Anglijoj. Skaudu prisiminti, kai Eduardui su Dalia atvykus į Kauno klinikas, Eduardui gydytojų verdiktas buvo negailestingas: „Stiprūs negeri pakitimai vidaus organuose ir visai susilpnėjusi rega“. Ir paskutinis pasimatymas buvo klaikiai liūdnas. Blogiausia, kad niekuo negali padėti. Savęs neapgausi, galėjau dažniau aplankyti, paguosti, užjausti. Kaltės ir savigraužos jausmas lydės mane iki grabo lentos. Eduardas buvo ir liko, šiaulietiškai tariant, švents žmogus. Sunkiausiu negalios laikotarpiu meilę, šilumą, slaugą suteikė žmona Dalia, kurią Eduardas vadino švenčiausiu žodžiu – mamyte. Nevardysiu nuoširdžiai tikrų draugų. Jų be galo daug. Ekskunigas Ričardas Jakutis, Petras Repšys, aišku, Zenius Jurgelaitis. Nepaprastai teisingą, tikslią, profesionaliai argumentuotą Eduardo kūrybos ir asmenybės įvertinimą parašė dailininkas Mikalojus Povilas Vilutis. Šventa padėka Jam. Amen.

Jūrų vilkai: Linas Julijonas Jankus (tapytojas) ir Eduardas Juchnevičius

213

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Kelionė po Kaliningrado sritį. Prie ženklo Eduardas ir Povilas Dobkevičius (vitražistas). Upė Gilija (rus. Мaтросовка)

214

Meninio džiaugsmo prasmė

Romanas Vilkauskas

Kai atvykau į Šiaulius pagal paskyrimą, jau žinojau kad Šiauliuose yra toks Eduardas Juchnevičius. Tik tiek. Bet dar nebuvome su juo susitikę. Pažinojau grafiką Vaclovą Zigmantą, su kuriuo studijavome Vilniuje. Jis buvo keliais kursais aukščiau. Atvykęs į Šiaulius sunkiai kūriausi. Pradžioje Vaclovas Zigmantas pasiūlė pas jį apsistoti. Apie Eduardą sužinojau dar kai buvau Mažeikiuose, kai neįstojau pirmą kartą į Dailės institutą. Tuometiniame „Nemuno“ žurnale buvo išspausdinti keli Eduardo ofortai. Stebėjausi, ar galima taip, ar taip būna lietuvių grafikoj, turint omeny, kad tuo metu vyravo visiškai kita tradicija. Eduardas pavaizdavo povandeninį laivą, aplink keisti gyvūnai, na, toks savotiškas siurrealizmas. Kai buvau studentas, Eduardas atveždavo darbus į Parodų rūmus Vilniuje ir aš jau nuo tada jo kūrybą stebėjau. Važiuodamas į Šiaulius jau žinojau, kad teks su juo susitikti ir kad vėliau bendrausim. Susitikimas įvyko gana greitai. Kadangi gyvenau tada pas Vaclovą Zigmantą, o mano ir Eduardo studijos buvo tame pačiame pastate šalia viena kitos, vieną vakarą girdime, kad ten vyksta kažkoks triukšmas, girdėti dainos. O Vaclovas man ir sako, kad eisim į svečius, tik reikėtų užbėgti „ant kalniuko“ (gėrimų

215

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

parduotuvė – red.). Paėmėm „Kalvadoso“, užėjome. Matome – jaunimo pilna ir nors Eduardo nebuvau matęs, bet iškart supratau, kas čia pagrindinis veikėjas. Ant molberto jo darbas, kuriuo buvo labai patenkintas ir sakė, kad, atrodo, pasisekė nutapyti taip, kaip norėjo. Maloniai mus sutiko, buvo linksmai nusiteikęs, ir iškart pasakė, kad reikėtų prisistatyt ir man, nes čia, mažoje dailininkų namų salytėje, vyko jo organizuojami „riparijai”. Prasidėjo toks normalus bendravimas, kaip su dailininkais būna. Prasidėjo parodos, aptarimai ir visa kita. Vėliau apie 1996-uosius buvome jau gerai susidraugavę. Jis ateidavo pas mane, aš pas jį į dirbtuvę, nes bendraut su Eduardu buvo įdomu, pokalbiai įdomūs, ne šiaip sau banalūs kokie. Temos, aišku, apie poeziją, tapybą ir grafiką. Ne visada mūsų nuomonės sutapdavo, nes jis buvo toks gan aštrus, dirglus, bet juk nuo to bendrauti tik dar įdomiau. Vienas kitam įrodinėjom, o jeigu Eduardas per aštriai ką pasakydavo, tai visada pridėdavo savo firminį „gerąja prasme“. Manau, jog anuomet Šiaulių dailės gyvenime Eduardas buvo pagrindinė figūra, nors mes, tapytojai, prieš grafikus kažkiek nusistatę, mėgstam sakyt, kad tapyba tai aukščiau visko, netiražuojamas menas ir t. t. Bet jis ir pats taip ambicingai pradėjo tapyt didelio formato tokius spalvinius darbus. Nors tai buvo vis tiek, taip sakant, grafiko mąstysena, bet nepaneigsi, kad tai buvo meistriški darbai. Vis dėlto jis parodė savo galimybes, matyt, jam tas grafikos formatas pasirodė gal mažokas ir jis turbūt norėjo save masyviau, plačiau išreikšti. Manau, jam tai pavyko, nes gabus žmogus yra gabus žmogus. Kaip sakoma, ko imasi, gerai daro. Rašė eiles ir dramas kūrė. Be viso to, Eduardo gyvenime buvo visko: ir bohema, ir ilgi užsisėdėjimai dirbtuvėse, ir pas mane ne vieną kartą būta, bendrauta ir užsibūta... Nežinau, kaip dabar jaunesni daro, bet mūsų laikais „šabakštyno“ langai šviesdavo. Vakare išeidavai ir žiūri, kad dauguma dar dirba. O dabar jau kitaip, temstant išeini, ir užgęsta viskas. Man kaip ir įdomesnis gyvenimas buvo. Važiuodavom į parodas, turėjom autobusą, o parodos atidarymai visada baigdavosi kokiu nors furšetu, banketu, pasibuvimu, padainavimu, pabendravimu. Gražiai gyvenome, malonu prisiminti. Beje, Juchnevičius visada buvo tų įvykių centre ir parodose, ir aptarimuose, ir banketuose. Kartais ir mažai kalbėdavo, bet vien jo buvimas kompanijoje suteikdavo tam tikro solidumo.

216

Tai va, tokie glausti mano prisiminimai apie didelį menininką, suteikusį kūrybos ir meninio džiaugsmo prasmę ne tik šiauliečiams, bet ir visai Lietuvai. O tas leidinys – Eduardo albumas – labai švarus, paminklinis toks, sakyčiau, kapitalinis, ir yra viso to menininko didumo įrodymas...

Linksmas pokalbis. Romanas Vilkauskas ir Sigitas Prancuitis

217

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Eduardas Juchnevičius man yra mįslė

Mikalojus Povilas Vilutis

Laidojom Eduardą Juchnevičių Šiauliuose, jo mieste. Nedaug žmonių atėjo į laidotuves. Sigito Gedos laidotuvėse irgi nebuvo daug žmonių. Abu buvo menininkai, abu buvo poetai. Gogolis pasakė: „Kuo didesnis poetas, tuo mažesnė minia jį supa“.

• Eduardas mirė prieš šešerius metus, bet žmonės jo neužmiršo. Šiais metais išleistas jo kūrybos albumas. Gražu yra, kai menininko albumą žmonės išleidžia po jo mirties. Kai dailininkas pats išleidžia savo albumą, tai sau pačiam. Kai kiti žmonės išleidžia dailininko albumą, tai irgi sau. Vadinasi, dailininko menas reikalingas ir jiems. Vadinasi, prasmingą gyvenimą Eduardas Juchnevičius gyveno. Pėdsaką paliko.

218

Šiauliuose jo kūrybos albumo pristatymas buvo. Ir paveikslai jo ant sienų kabėjo. Daug žmonių, senų ir jaunų, susirinko Eduardą Juchnevičių, Lietuvos menininką, prisiminti. Daug daugiau negu susirinko į laidotuves. Miręs Eduardas pasidarė reikalingesnis žmonėms negu gyvas būdamas. Prikėlė žmonės Eduardą Juchnevičių iš numirusiųjų. Gyvas jis žmonėms reikalingas.

• Naktį, kai tik tamsa ir žmogus, tada vienas ir tik savyje, ir ten nebūties artėjimas, ir baimė didelė, ir iš proto varanti neviltis žmoguje esanti, ir nieko daugiau, o ryte, švintant, atsiranda pa saulis, į kurį galima pasitraukti iš buvimo viduj, nes buvimas yra tik viduj ir negali žmogus būti kur nors kitur, ir žmogus, pasak Sartro, yra būtis sau ir savyje, ir ryte, kai šviesu, jis gali išeiti iš savo vidaus ir nebūti, ir taip gera nebūti, tik nebūti, ir viskas. Kūryba tada atsiranda iš nebūties būtį daranti. Iš buvimo naktį dienos nebūtis gražiais paveikslėliais virsta. Tas gyvenimas, kurį religijos ir filosofijos vadina kančia, yra naktį, o dieną liguistas, nejaukus džiaugsmas šalia, ne viduj, čia aš apie save, toks mano gyvenimas, bet, manau, tai tinka ir Eduardui Juchnevičiui, ir Vytautui V. Jurkūnui, nes, sprendžiant iš mūsų paveikslų, mes esam panašūs. Artimos sielos. Petras Repšys mus trimis muškietininkais vadina. Panašūs žmonės panašiai dienas ir naktis leidžia, gyvenimai jų panašūs ir paveikslai jų pana šūs. Pasaulį sau nupaišo, kad turėtų kur pabėgti nuo savęs. Pabėga, kol paišo, kai paišo gera, o kai nupaišo, tada bloga – tuštuma. Tada pilnatvė žiūrintiems į paveikslus. Norisi man tuo tikėti. Galbūt Eduardas, Vytautas ir aš esam panašūs tik vaizdais, kuriuos nupaišom ir kuriuos akys mato, gal ta pačia kalba kalbam, bet skirtingus dalykus pasakom. Sudėtingas žmogus buvo Eduardas Juchnevičius. Ir kūriniai jo tokie. Vientisas jis. Sudėtinga barokine kalba man jo paveikslai taip kalba: „Pasaulyje daug blogio. Pasaulį reikia keisti, kad daugiau nebereikėtų Niurnbergo procesų“. Vytauto V. Jurkūno paveikslai man sako: „Juokis iš visko ir gyventi bus gera“. Kai manęs paklausia, kodėl aš taip paišau, aš sakau: – Todėl, kad aš taip noriu.

219

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

• Menininko kūryba yra savęs pateikimas kitu pavidalu. Jeigu menininkas pateiks save kitokį, negu jis yra, menininkas meluos. Visi žmonės labiausiai myli save. Tik tas, kuris nemoka galvoti, mano, kad kitus myli labiau už save. Kristus apaštalų burnomis sako: „Mylėk savo artimą kaip pats save“. Nuo neatmenamų laikų tą patį byloja žmonijos išmintis: „Ką darai kitiems, daryk kaip sau“ – pačiam mylimiausiam. Todėl meną menininkas irgi turi kurti kaip sau. Tik sau. Tik tada jis sakys tiesą. Bet ne visada jis bus garsus menininkas. Geras menininkas ir garsus menininkas ne visada tas pats. Vieni moka gerus paveikslus daryti, kiti moka garsiai pasakyti, kad jų paveikslai geri. Arba moka paprašyti, kad kiti tai pasakytų. Kam koks talentas duotas. Eduardas paveikslus darė tokius, kokius norėjo jis, bet ne vertintojai. Todėl jis liko skausmingai vienišas, nedaugelio pastebėtas kūrėjas mūsų kultūroje. Apie save ir panašius į save jis taip sakė: „Atsiduri vėžlio atsiskyrėlio padėtyje, o tave dažniau vertina pagal nevykusius išsišokimus, o ne pagal rimtas pastangas, sąžinės balsą...“ (Eduardas Juchnevičius, p. 175).

• Eduardas Juchnevičius man yra mįslė. Turbūt ne darbas žmogų padarė žmogum, ne noras turėti daugiau negu pakanka, bet mįslės, kurios mintis gimdo ir žmogų nuo gyvulio atskiria. Gimė Eduardas menininku ir jeigu menininku jis nebūtų buvęs, nebūtų laimingas arba būtų dar nelaimingesnis, negu buvo. Taip manau. Didelė kūrybinė energija jam Dievo buvo duota. Dievas tiek meno į Eduardą įdėjo, kad jis netilpo jame ir veržėsi iš jo įvairiais pavidalais. Pirmieji jo darbai yra ne kelio ieškojimai, bet kelio pradžia. Atrodo, jam nereikėjo klaidžioti ieškant savęs. Jis gimė jau save suradęs. Davė Dievas jam ne tik meninę prigimtį, bet ir individualų braižą. Jis buvo instrumentas Dievo rankose paveikslams paišyti, todėl ne Eduardą, bet Dievą reikia girti. Netikiu. Aš tikiu Dievu Kūrėju, kuriančiu kūrėjus, bet ne darančiu instrumentus. Instrumentų mano Dievui nereikia. Dievas yra tik patogus žodis, kuris man reiškia atsiradimo galimybę visko, kas yra. Negali kas nors būti, jeigu nėra galimybės kam nors būti. Netgi ten, kur nėra nei laiko, nei erdvės, tik man

220

nesuvokiama nebūtis, turi būti man nesuvokiama amžina galimybė, kurią vadinu man nesuvokiamu Dievu. Galbūt nėra Dievo, yra tik betikslis atsitiktinumas, pirmoji visko priežastis, o žmogus yra beprasmės evoliucijos kūdikis. Taip mano mokslininkai. Galbūt jie teisūs. Galbūt žmogus yra bevalė biomasė, kuriama gamtos. Gamtos knyga, parašyta matematikos kalba. Matematikoje laisvės nėra. Tai galbūt Dievas ją žmonėms yra davęs, pasaulį žmogaus viduje sukūręs ir galbūt tik ten yra laisvė, tikslas ir prasmė. Ir pats Dievas ten yra. Aš nenoriu tikėti mokslininkais. Noriu tikėti Tomu Akviniečiu, kuris sako, kad Dievas yra pirmoji priežastis ir žmogų jis padarė savo paties priežastim – davė žmogui kūrybinę laisvę sukurti save patį.

• Jeigu Dievas yra – yra laisvė. Jeigu Dievas yra – viskas galima.

• Moteris pagimdo valgantį gyvulėlį. Žmogus pats save pagimdo žmogum. Visą gyvenimą žmogus save gimdo tokį, kokį jis nori, bet ne Dievas. Gražų save Eduardas pagimdė, nes tik gražus žmogus gali gražius paveikslus paišyti. „Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs blogus“( MT 7.17). Esmė žmogui duota – siela. Noriu tikėti, kad žmogus pats pasirenka, kur savo sielą padėti – į pilvą ar į širdį. Sielą, savo Dievo duotą, Eduardas naudojo pagal paskirtį – kūrybai. Kad pagal Dievo paveikslą ir panašumą būtų.

• Aš tikiu ne tuo Dievu, kuris sukuria žmogų, bet tuo, kuris padeda tam, kuris kuriančią sielą turi. „Mat kas turi, tam bus duota ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi“ (MT 13 12). Davė Dievas Eduardui Gerardą Bagdonavičių. Apie jį Eduardas pasakė: „Galingas stimulas, klostytis tolesnei biografijai“ (Eduardas Juchnevičius, 2008).

221

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

• Galbūt yra Lietuvoje dailininkų, kurių paveikslai meniškumu nenusileidžia Eduardo Juchnevičiaus paveikslams, bet unikalumu kažin ar yra jiems lygių. Yra lietuvių dailininkų, kurių paveikslai elitinėse pasaulinėse parodose būtų tarp geriausių, bet neatidūs žiūrėtojai galbūt jų ir nepastebėtų. Tikiu, kad Eduardo Juchnevičiaus išraižyti vaizdai, ypač balti ir juodame fone, būtų matomi visų laikų, visų paveikslų parodoje.

• „Aš nekūriau specialiai jokio stiliaus, esu toks, koks buvau jaunystėje, daugiau mažiau dariau tai, ką norėjau – esu laisvas“ (Eduardas Juchnevičius, 10). Savim buvo Eduardas Juchnevičius, sau gyveno, sau kūrė, save gražų į paveikslus sudėjo. Ten jo nemirtinga siela. Kūnas tik jo juodoj žemelėj. Vienatvę, kito gyvenimo ilgesį, skausmingą gyvulio virtimą žmogumi matau jo paveiksluose.

Antanas Visockis, Vitolis Trušys, Gerardas Bagdonavičius, Rimantas Tomas Buivydas. Šiaulių parodų rūmai

Eduardui darbas nebuvo amatas. Tai kūrybinis procesas. Studijos buvo šalia viana kitos, tai jutau jo tą kūrybinį procesą. Palikęs buitinius rūpesčius kiekvieną rytą Eduardas jau savo studijoje pradėdavo dieną. Laikraščių skaitymas, mandolinos

222

stygų suvirpinimas – tai lyg nusiteikimas kūrybiniam procesui: linoleumo raižymui, minčių užrašymui ar tapybai. Kartais kartono ar drobės paruošimas, kitam etapui. Toliau darbas Vaikų dailės mokykloje ir kartais vakare vėl studijoje. Tai buvo jo daugumos dienų kūrybinis ciklas. Pamenu, kaip buvo to ciklo suardymas. Kažkokiu momentu teko leisti studijoje įkurdinti Tėvą. Ateina, pasikalba su Tėvu ir vėl išeina. Mokykloje darbo metu nemėgdavo raižyti linoleumo. Ten darbas su mokiniais, kūryba – studijoje. Tikriausiai tuo laikotarpiu daugiau rašė, rinko medžiagą apie Rytų Prusijos istoriją. Planavo praleisti vasaras tose žemėse. Tai vienas mano prisisminimų iš daugelio kartu praleistų akimirkų. Rimantas Tomas Buivydas, 2019 m. lapkričio 24 d.

Antanas Visockis, Vitolis Trušys, Gerardas Bagdonavičius, Rimantas Tomas Buivydas. Šiaulių parodų rūmai

223

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Apie tiesos sakymo būdus

Prof. Kazimieras Župerka

Su Eduardu Juchnevičiumi susipažinom 1959 metų rudenį, kai jis įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą. Buvau paskirtas tos studentų grupės kuratoriumi. Visam gyvenimui įstrigo pirmas susitikimas. Vos prieš metus baigęs tą patį institutą ir paliktas dėstytojauti, buvau ne ką vyresnis už savo vadovaujamuosius, pritvinkęs studentiškos bravūros, tai tą susitikimą su auklėjamąja grupe pradėjau skelbdamas, kad reikia ne tik mokytis, studijuoti, bet ir įsitraukti į visuomeninę veiklą, taip sakant, – nebūkim užsidarę zubrylos. „O kas yra atsidaręs zubryla?“ – emocingą mano retoriką nutraukė vienas klausytojas. Tai buvo Eduardas. Neprisimenu, ką tada atsakiau, bet iškart suvokiau, kad tas vyriokas ne iš kelmo spirtas, kad su juo bendraudamas pigiu žargonu neatsipirksi. Eduardas jau tuo metu rašė eilėraščius. Jų buvo paskelbta ir fakulteto sienlaikraščiuose. Autorius susitikęs vis teiraudavosi nuomonės apie savo kūrybą. Maža ką tegalėjau pasakyti – eiliavimo kultūra jau tada buvo neprasta, bet tekstų raiška sudėtinga, skaitytojui jie sunkiai suprantami. Autorius paaiškindavo savo metaforas, jų raizginius, jų radimosi priežastis, tada jau tardavausi suvokęs mintį ir džiaugdavausi, pritardavau eiliuotojui, vis dėlto patardamas rašyti bent kiek paprasčiau, kad skaitytojas lengviau susivoktų.

224

Po kurio laiko Eduardas prasitarė, kad jie, keli grupės vaikinai, norėtų leisti savos kūrybos laikraštį ar žurnaliuką – sienlaikraščiai nusibodę, nepatogūs skaityti, o laikraštis keliautų iš rankų į rankas, paskaitytų kas kada panorėjęs. Jau ir pavadinimą turį: „Cogito, ergo sum”. Užmojis man patiko ir visą reikalą pažadėjau suderinti su aukštesnėmis instancijomis. Kreipiausi patarimo į tuometinį marksizmo-leninizmo katedros vedėją Joną Aničą. Jam studentų sumanymas pasirodęs įdomus, palaikytinas (nors tuo metu jau buvo leidžiamas instituto oficiozas – „Tarybinio pedagogo” laikraštis, jame vis buvo spausdinama ir studentų kūrybos), tik, girdi, reikėtų kitokio pavadinimo – idealistinė Dekarto tezė nebūtų gerai. Pasakiau tai Eduardui. Leisti tą savos kūrybos laikraštį buvo atsisakyta – matyt, toji tezė sumanytojams buvusi esminga. 1961-ųjų pavasarį, kai mano auklėjama grupė buvo jau bebaigianti antrą kursą, prasidėjo visai nesmagūs įvykiai. Mane ėmė šaukinėti į saugumo komiteto miesto skyrių, kamantinėti apie auklėjamosios grupės vaikinus: esą tvyrančios antitarybinės nuotaikos. Ypač saugumiečiams rūpėjo Augustinas Šukys. Jo visai neprasto lygio prozos kūrinėlių buvo spausdinta ir „Tarybiniame pedagoge”. Bet saugumą domino ne toji proza, o poezija, kuri esanti surašyta į storą juodu viršeliu sąsiuvinį; eilėraščiuose šlovinami banditai (t. y. pokario Lietuvos partizanai), graudenamasi, kad verčiami, naikinami kryžiai. Ar aš nematęs to sąsiuvinio, juk su Augustinu esu pažįstamas iš vaikystės (jis augo Naujųjų Bakainių kaime, ten mano mamos tėviškė, ne vieną vasarą ten esu leidęs), jis manim pasitiki? Ir dabar sakau: ačiū Dievui, jokio sąsiuvinio Augustas man nebuvo rodęs, tai ir meluoti nereikėjo. Aišku, tą savo poezijos rinkinį jis buvo kam nors parodęs, iš jo paskaitęs – kaip kitaip saugumiečiai būtų žinoję tokį sąsiuvinį esant. Netrukus, kaip nepateisinantys tarybinio studento vardo, iš instituto buvo pašalinti ir Augustinas Šukys, ir Eduardas Juchnevičius (palydint fraze, kad tėvas – istorijos mokytojas – esąs buržuazinis nacionalistas), ir dar trys vaikinai (vienas tremtinių, buožių vaikas, kito brolis kunigas ir pan.). Man pačiam buvo pareikštas griežtas papeikimas su įrašu į asmens dokumentus už politinio budrumo stoką ir negebėjimą auklėti studentų komunizmo dvasia. Po keleto metų, kai Eduardas, padirbėjęs statybose, jau kaip persiauklėjęs tarybinis jaunuolis, darbininkų klasės atstovas, buvo priimtas į Dailės institutą, o aš, atitarnavęs sovietinėje armijoje, ir, matyt, pasidaręs politiškai budresnis, įstojau į Vilniaus universiteto

225

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

aspirantūrą, retkarčiais pabendraudavom sostinėje. Eduardas atsinešdavo savo kūrybos, šiuokart pjesių. Nors buvau atsidėjęs kalbotyros studijoms ir ne ką tegalėjau jaunam dramaturgui patarti, bet jam, matyt, reikėdavo tiesiog pasikalbėti apie literatūrinę kūrybą, gal ir apie gyvenimo prasmes apskritai. Tais dailės studijų metais Eduardas ėmė reikštis kaip savitai pasaulį suvokiantis ir originaliai, netikėtai jį reiškiantis dailininkas, kuriantis savą meninę tikrovę, meninį tiesos sakymo būdą. Žinau, kad sovietmečio erdvėlaikyje originalūs jo paveikslai sunkiai skynėsi kelią į parodas, kitąkart studento surengtos parodėlės paveikslai būdavę valdžios nurodymu ir nukabinami. Gal stipriam talentui ir reikėję tokios kovos? Dabar, skaitinėdamas ano šimtmečio pabaigos ar XXI amžiaus pradžios lietuvių dailėtyros, dailės kritikos darbus, žymių menotyrininkų (pavyzdžiui, Alfonso Andriuškevičiaus) ir pačių dailininkų tekstuose tarp savitų, įdomiausių, talentingiausių mūsų laikų lietuvių dailininkų, ieškančių ir randančių naujų raiškos būdų, tiesiančių naujus lietuvių dailės kelius, nuolat aptinku Eduardo pavardę. Namie turiu Eduardo paveikslą „Žūtis”, jo sukurtą po 1994 metų kelto „Estonia” katastrofos (kaip čia neprisiminsi, kad jo mama buvo estė). Jame ryški juoda spalva, bet apskritai paveikslas nėra juodas, juoda dera su prislopintomis jūros – vandens ir smėlėto dugno – spalvomis, jos tarsi pristabdo figūros (juodos lemties, jūros siaubūno?) agresyvumą, nemažindamos raiškos ekspresijos. Paveikslą autorius padovanojo, kai Kultūros centre pristačiau savo sudarytą knygą „Sielos tėvynė – kalboj: Lietuvių poezija gimtosios kalbos tema” (1997). Į tą rinktinę esu įdėjęs Eduardo 1992 metų eilėraštį „Lietuviškas žodis”. Pacituosiu bent vieną jo posmą: Virš kryžiaus štai spindi minties atšvaitai. Nusvirus galva, bet juk žodis jau tartas. Surinki jo prasmę, kuria taip švaisteis, Ir saugok, lyg būt paskutinis tai kartas. Čia dar maga pratęsti mintį, pradėtą kalbant apie studijų metų Eduardo poeziją: jo tekstuose susiduriame su istorijos, įvairių laikų kultūros klodų sampyna, su nepriekaištinga eiliavimo kultūra, netikėtais, išradingais, gerą kalbos nuovoką ir poetinę klausą turinčio kūrėjo rimais.

226

Kai tenka apsilankyti Šeimos klinikoje (Aušros alėjos ir Varpo gatvės kampe), vis sustoju prie paveikslo, kabančio ant sienos tarp dviejų kabinetų, – Eduardo grafikos darbo „Tiesos sakymas”. Paveiksle įrašyta šiek tiek modifikuota Antikos išmintis:„Neapsimoka perlais kiaules šerti”. Žiūrėdamas į paveikslą (tuos žodžius sakantį jaunuolį ir kamputyje susitraukusį senį, nedrįstantį pakelti akių, ko gero, neišmintingai besielgusį), prisimenu ir nemeninę tiesos sakymo raišką – atskamba nesyk girdėti tiesūs, kartais net piktoki, bet su atlaidžia šypsena reiškiami Eduardo apmąstymai apie mūsų gyvenimo nedarną. 2017 m. gegužė

„Garbė tiems, kurie klysta. Jie žmonės. Ne schemos. Ne manekenai.“ Eduardui – K. Župerka. Šiauliai, 1961 m. lapkričio 19 d.

227

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Provokatorius gerąja žodžio prasme

Edmundas Birgėla

Sėdžiu sodyboje, lyja, bandau rašyti, grąžinti senas moralines skolas... Jau keleri metai, kai nebėra Juchnos. Meniniame Šiaulių gyvenime labai jo trūksta, trūksta kategoriškumo, trūksta tiesaus vyriško elgesio, trūksta provokacijų (pats save jis vadino provokatoriumi gerąja žodžio prasme). Jis toks ir mėgo būti, netgi savotiškai tuo smaginosi... O tai nėra taip lengva, reikia ginti savo poziciją, savo principus savo tiesas. Man jis buvo vyresnysis kolega dailininkas grafikas, aš jam buvau jaunesnysis husaras. Vis dėlto 10 metų amžiaus skirtumas... Pirmasis tikras susitikimas su Juchna ir kitais menininkais įvyko, kai išėjęs akademinių atostogų grįžau į Ariogalą. Buvo tai 1977 metų vasaros pradžia. Gretimame mediniame dviaukščiame name buvo mokyklos bendrabutis, į kurį vasaros praktikai su Šiaulių dailės mokyklos mokiniais įsikėlė matyti dailininkai Birutė ir Kazys Kasperavičiai, Eduardas Juchnevičius, Raimondas Trušys,

228

Sigitas Prancuitis... Aš savo darželyje knisuosi kaip žemės vabalas, o ponai dailininkai, gerdami rytinę kavą, žiūri iš antro aukšto į žemės kurmį. Mokiniams vasaros piešimo praktika plenere, o mokytojams gyvenimo gerumas. Jų veidai man iš instituto laikų matyti, bet pas juos eiti nedrįstu, mat jaunas, žalias. Vieną dieną matau, kaip vaikai apkabinėja visą namą piešiniais, vadinasi, jų praktika bai giasi. Pažymiai parašyti, atvažiavo mašinikės, išsivežė mokinius ir čiužinius, o jau ponus mokytojus išsiveš kitu reisu. Ką daryti? Arba dabar, arba niekada... Nusiperku trijų litrų apipintą Gamzos butelį ir einu su ponais dailininkais susipažinti. Užlipu į antrą aukštą. Visa komanda, visi husarai vietoje. – O, agronomas atėjo. Na, o mes čia tokie dailininkai, ką gero pasakysi?.. Gamzos yra, bus ir kalba... Na, ką agronomas pasakys apie meną? Tuo metu Juchna ant sienos buvo iškabinęs 6–7 savo daromus darbus: pusė vatmano formato (o gal ir visas formatas) grafitas, pieštukas, piešinyje tiesios linijos su liniuote. Tai ruošinys arba raižiniui, arba tapybai. Kompozicija ir tema sutvarkyta, liko vidinės paveikslo erdvės sprendimai. Sustatytos figūros, siužetai, jungiama į ciklą su plastika. Netgi formato rėmai tvarkingai apibrėžti. Man pačiam buvo likę metai iki diplominio, aš pats ieškojau visai kitokios plastikos. – Na ką agronomas pasakys apie meną? Jei vertintumėm kaip ciklą, tai reikėtų sukeisti 4 darbą su 5, būtų ciklui sveikiau, yra plastikos „kliurkų“, reikėtų apvalyti detales. Šiaip tai viskas klijuojasi... – O, o, o, kas tu toks, kad taip drąsiai vertini? – Na, aš grafikas, 5 kursus baigiau, diplominis prieš akis. – A, tada viskas aišku... Tai toks mano pirmasis susitikimas su Eduardu ir visa Šiaulių komanda. Tai buvo tiesus, gražus pirmasis susitikimas. Patiko visai husarų komandai, o ir pačiam Juchnai patiko... Aišku, Gamza pasibaigė ir išėjom į miestelį pas vietinius dailininkus ir įžymybes... Grįžom, kai saulė jau buvo aukštai... Po pusantrų metų pagal paskyrimą dirbti atvažiuoju į Šiaulius. – O, matytas veidas, ką čia veiki? Paskyrimas, viskas aišku... Bet kad gerti moki, dar nieko nereiškia...

229

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Eduardas tik pagal veiksmus žmogų vertino. Provokuoti buvo jo stichija. Aš dabar to pasiilgstu. Tai būdavo laikas, kai atsišveiti savo odą iki kraujo. Jis man liko pavyzdžiu dailininko, kuris tvarkingai neša savo kryžių iki galo. Ar jo menas man patiko ar nepatiko – tai tik detalės. Praėjo daug metų, apsišlifavo kampai, ir dabar labai man jo trūksta. Čia kaip pipirų sriuboje. Jis buvo mezginių grafikos, mergelių lyrizmo ir sentimentalumo tikrasis žudikas. Tai buvo vyras-diedas, kuris laikosi savo žodžio. Mene ėmėsi provokuojamų, nepatogių temų. Man jis yra pavyzdys, kaip planuoti laiką – jei negali raižyt, tai bent fonus dažyk arba kurk poeziją. Negaišink savęs ir savo laiko... Tegu Vilniaus grafikos mergelės ieško įkvėpimo Palangoj... Tai yra tikrasis JUCHNA...

230

Gyvenimas kaip akimirka

Mes ant Ĺ yĹĄos tilto

Prie senelio Petro Tarvydo kapo Alsėdžiuose

Mamos Elfridos sodelyje Martynas, Saulius, Dalia ir Eduardas

Sesuo Eleonora, Andrius, Tarvydas ir jo žmona Birutė „šabakštyne“

Eduardas, Martynas, Dalia ir Saulius

Eduardas ir Dalia

Povilas ir Justina Agota DobkeviÄ?iai

Eduardas ir Zenius Jurgelaitis

Sigitas Prancuitis ir Eduardas

Eduardas dirbtuvÄ&#x2014;je

Vladas Baranauskas ir Eduardas

Rimtautas GibaviÄ?ius ir Eduardas

Raimondas TruĹĄys

Eduardas ir Nora Klaipėdoje

Naglis, Dalia, Eduardas ir Rugilė

Eduardas ir Eleonora 2002 m. balandžio 28 d. Vilnius

Bet ar galima pasakyti – nerašyk jei gali. Rašymas tampa įpročiu, gal ne pačiu reikalingiausiu, tačiau jis padeda bristi per banalybių balą, matyti iškilų krantą, nors jis ir linkęs tolti. 1996 E. J.

Eduardo Juchnevičiaus literatūriniai bandymai 1968 1968 1968 1969/74 1980 1981 1982 1983 1983 1983 1984 1984 1985 1985 1986 1986 1986 1987 1987 1988 1988 1988 1989 1989 1990 1990 1991 1991 1992 1992

Fikcija Nuomininkas Gipsinis angelas Intymios instrukcijos Dantiraštis 80 Keista kronika Antipodai Dvasių suolelis Liberum veto Laiminga avis Antimindaugas Kaukų kupe Modus vivendi Terra Treblinka 2 Demos Peržengti tabu? Treniota bus Tovėje Gilijos krikštai Vilkolakiai vaga S. Batoro laiškai Onai Keltas virš kūlgrindos Skalvių namai Spaniš mantelis Balta. Vytautas prūsuose Balga. Prūsų karas Semba Dvylika Gedimino stočių Kėdainių kronika Malonės kalnas

pjesė pjesė pjesė poezija poezija poezija poezija poezija drama poezija drama poezija drama poema misterija drama straipsniai proza poezija poezija poezija poezija poema pastoralė drama drama poema poema rauda rauda

238

1993 1993 1994 1995 1996 1997 1997 1998 1998 1999 1999

239

Tilžės taika Dieviškoji pjūtis Šv. Brunonas Pagonių imperija Augijaus arklidės Liublino aktai Papelinės rykštė Lieponos brasta Teatro aikštė Vėlių kopupė Algirdas Rūdavoj

flirtas ordalija poema poema poezija poezija poezija poezija poezija poezija epas

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Turinys

Apie bohemą / 6 Negaliu tavęs pamiršti / 7 Į kapines / 9 Autobiografija / 12

I DALIS. MANO MOKINIŠKI JAUSMAI IR PROTAS / 15 Praktinis darbas – mėgstamas mokyklose / 16 Mintis / 17 Prieštaravimas / 18 Prisiminimas / 19 Džiaugsmas / 20 Į žaliąsias pievas klonius / 21 Bučinys / 22 Mano mokiniški jausmai ir protas / 23 Turistinis žygis į Palangą dviračiais / 24 Ten kalvoj pušų viršūnės / 28 Išvarytas / 29 Aukso kruopelė upės dugne / 30 Priekyje lyg jūra šniokščia sriautas / 31 Rudenį vėtra nudraskė lapus / 32 Tyliai dainuoju tau dainą / 32 Gyvenime! / 33 Aš žinau dvi saules / 33 Tikrą poeziją, tikrą tu jausmą sumoji / 34 O laiko tau – poezija / 35 Ta niekšybė dvasios / 36 Lakmės krantai / 37 Pirmoji simbolė tik tau / 38 Prakeikimo ašaros / 39 Reikia lanko, reikia lanko / 40 Į auksinį tolio lauką / 42 Pro atdarą langą / 43

240

Vartai jaunystės / 44 Ruduo / 45 Niekados, niekados nesakysi kitam / 45 Tavo akys buria tyliai / 46 Man į būtį ramuolėlę / 47 Ko nėra dainų giesmyne / 47 Nusviro pečiai / 48 Ties jaunystės savo vartais / 50 Tenulūžta koja / 51 Šokių salėj... / 52

II dalis. COGITO, ERGO SUM / 53 Cogito, ergo sum / 54 Kaip žemė išskiria lietų būsiantį / 57 Guli du akmenys pusrutuliški / 58 Meilės nesąmoningumas / 59 Plaštakė / 60 Gatvė / 62 Ėjau su būriu linksmų žmonių / 64 III DALIS. TAVOJI / 65

Skiriu Tam, kurį mylėjau / 66 Jeigu meilė ateis / 67 Uvertiūra. Allegro. Antante. Finale / 68 Du šokėjai / 71 Iš mano dienoraščių / 72 Tas rytas / 74 Tu nematai, kaip aš šypsausi, / 76 Išgirsk mane, išgirsk, / 76 Mieste undinės / 77 Kažkas manyje – švento tau / 78 Ir juodą nosį išsišnypštęs, / 78 Šiurena lapai / 79 Jaunasis atėjo pas jaunąją moterį savo / 82 Himnas / 84 Tu įsiliejus į poemą / 88 Kai aš tave pamačiau, tuomet man niekas nebuvo svarbu / 89 Vieną kartą, kai tėvas parėjęs namo / 89 Jei saulė turtinga tuo, ką ji duoda / 89

241

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Moteris atiduoda ir derlių, ir savo gyvybę / 89 Kad bokštai savo kryžiuotom rankom šviesą sugautų / 90 Vyras motinos įsčiuje sukasė lysves, išpureno žemę, / 90 Su gyvenimu aš pasitaręs, iš jojo dirbtuves atrinkęs, išsinešu tavo paveikslą / 90 Sudilo knyga nuo žvilgsnių / 92 Very well 1961 / 93 Ekspromto vėjas nulaužė šaką mačiau sula tekėjo / 94 Bėgių muzika / 94 Kam tu juokeis, kai aš svajonę / 95 Žemė ir moteris / 95 Bet aš dar pilnas tavęs jutimo / 98 Ar ateis spindulys / 100 Kad skaidrios upės pro tavąją širdį tekėtų / 101 Žali obuoliai / 103 Tavo glėbys kvepėjo paparčiais / 104 Žolės lapelis / 105 Ateinančios moterys / 107 Paveikslai / 110 Gamtos žaislai / 112 Medžių rievės / 116 Kol stiprūs jausmai kruta / 120 Juodos čerešnės / 123

IV DALIS. DANCE, DANCE, IŠDYKĖLIAI / 129

Mano tėvas ir jo poezija, virtusi muzika. Martynas Juchnevičius / 130 Prisiminimai apie tėtį Eduardą. Julijus Juchnevičius / 133 CARPE DIEM. Skink akimirką, skink dieną. Saulius Juchnevičius / 136 Jonės Juchnevičiūtės laiškas seneliui / 140 Eduardo sesers Eleonoros laiškas / 141 Salve, Eduardai! Tervitus, Juchna! Vladas Baranauskas / 142 Mokytojau. Lolita Brazauskaitė-Putramentienė / 146 Interviu su fotomenininku Ričardu Dailide / 148 Atsakingi už mergaičių dviračių remontą. Artūras Daugulis / 150 Niekur tu neišėjai, Eduardai. Ričardas Jakutis / 152

242

Ir vis dėlto tavo poezija puiki. Zenius Jurgelaitis / 157 Pažinęs gyvenimo gėrį, turi pažinti blogio vartus. Jonas Nekrašius / 160 Mokytojau, esi aukščiau galva... Birutė Pelenytė-Kuic / 170 Žali arkliai ir „šabakštynas“. Sigitas Prancuitis / 172 Atsiminimai apie menininką Eduardą Juchnevičių. Martynas Purvinas ir Marija Purvinienė / 181 Apie bičiulį grafiką... Petras Repšys / 187 Šiaulių krašto poezijos almanachui „Kas esi“ išėjus. Juozas Sabaliauskas / 190 Ramus, šaltakraujiškas, stiprus. Ligita Stalevičienė / 191 Kelios mintys apie buvusį bendraklasį Eduardą. Rimantas Stulgys / 194 Eduardą prisimenant. Andrius Tarvydas / 197 Eilėraščiai iš pragaro. Skirmantas Valentas / 199 Pavasario pokštas. Genovaitė Vaiginytė / 206 Mūsų Edvardžiukas. Algis Veitas / 208 Meninio džiaugsmo prasmė. Romanas Vilkauskas / 215 Eduardas Juchnevičius man yra mįslė. Mikalojus Vilutis / 218 Apie tiesos sakymo būdus. Kazimieras Župerka / 224 Provokatorius gerąja žodžio prasme. Edmundas Birgėla / 228 Gyvenimas kaip akimirka / 231 Eduardo Juchnevičiaus literatūriniai bandymai / 238

243

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

This book is about the painter, writer, educator, Prussian explorer, shipwright Eduardas Juchnevicius. It is the man who created and accomplished in his life as much as he would not create ten people in ten lives. The publication publishes the memories of the Lithuanian cultural elite, pupils and relatives about Maestro’s insightful and historically valuable. The book is dominated by several genres: E. Juchnevicius literary legacy, poetry, the epistol of Eduardo and his wife Dalia, biography, and testimonies of contemporaries. In 2017, E. Juchnevicius Visual Art Album and reflections on creation were published. The second book is devoted to Maestro’s literary work, the subtleties of the Bohemian world. We believe that in the future there will be an opportunity to publish a valuable cultural heritage in English.

SALVE, EDUARDAI – TERVITUS, JUCHNA

Dokumentinė medžiaga Dalios Juchnevičienės Dizainas Jurginos Jankauskienės Sudarytoja Elona Antakauskė Redaktorė Birutė Kucinienė Leidybos vadovė Danguolė Vasiliauskienė Maketuotoja Jūratė Šimkienė 2019-12-13. 20 leidyb. apsk. l. Tiražas 150 egz. Reg. Nr. 44-1051. Išleido K. J. Vasiliausko leidykla LUCILIJUS, http://leidyklalucilijus.lt/ Stoties g. 5-6, LT-77156 Šiauliai. El. paštas lucilijus.uzsakymams@gmail.com, tel. (8 41) 42 18 57.