Donaldas HONNINGAS. Adamso paslaptis

Donaldas HONNINGAS

Su tingiu smalsumu jis stebėjo minią, susirinkusią ten, žemai apačioje. Tai buvo jūra virpančių, užverstų aukštyn veidų. Minia greitai didėjo. Tarytum besipūsdama, ji jau išsiplėtė į gatvės važiuojamąją dalį. Lyg veikiant stipriam magnetui, buvo pritraukiama vis naujų ir naujų praeivių, panašių į besikepurnėjančius vabzdžius. Judėjimas sutriko – jau ir kamštis. Iš dvidešimtojo aukšto viskas atrodė neįtikėtinai, žmonės – kaip nykštukai. Garsai, pasiekiantys jo ausis, buvo silpni, tačiau visi kažkokie nerimastingi.

Jis nekreipė dėmesio į išsigandusius veidus (vieni – išsproginę akis, kiti – maldaujantys), kurie tai pasirodydavo, tai vėl pradingdavo lange. *

Pirmasis pasirodė pasiuntinukas ir smerkiamai įsispoksojo į jį.

Paskui kyštelėjo galvą liftininkas ir slopiu girgždančiu balsu pareikalavo paaiškinti, ką visa tai reiškia.

Jis įbedė akis tiesiai liftininkui į veidą. – O ką jūs pats manote apie visa tai? – paklausė ramiai. – Tu rengiesi nušokti? – pasidomėjo liftininkas. – Bėk šalin, – nervingai išspaudė žmogus, stovintis ant karnizo, ir pažiūrėjo žemyn į gatvę. – Tu, man rodos, tikrai nušoksi, – suburbėjo liftininkas ir dingo.

Po minutėlės pro langą išlindo administratoriaus pavaduotojo galva. Prie jo glotnaus, švelniai nuskusto ir susijaudinusio veido plaikstėsi užuolaidėlė. – Atsiprašau... – pradėjo jis.

Žmogus mostelėjo ranka – atstok.

Jo galva su riebiu raudonu veidu pažiūrėjo pradžioje žemyn, paskui aukštyn – į žmogų, stovintį ant karnizo. Jis taip žiūrėjo kelias sekundes. – Ką jūs čia veikiate? – tai netrukus atsiradęs administratorius. – Rengiuosi šokt žemyn! – Kas jūs? Kokia jūsų pavardė? – Karlas Adamsas. Dėl ko taip rengiuosi padaryt – ne jūsų reikalas! – Tik atsipeikėkit! Esat ne viso proto!

Administratoriui kalbant, jo dvigubas pagurklis drebėjo, o užverstas aukštyn veidas tvoskė raudoniu.

Adamso pasla

– Aš viską apgalvojau. O dabar eikit sau ir palikit mane ramybėj.

Karnizas buvo siauras, maždaug aštuoniolikos colių pločio. Savižudis stovėjo tarp dviejų langų, bet nė iš vieno nebuvo galima jo pasiekti. Žmogus glaudėsi prie sienos, vi-

paslaptis

Alvydo Vaizdinio nuotr.

sas apšviestas ryškios saulės šviesos. Švarkas paliktas kambaryje. Baltų marškinių apykaklė prasegta – jis priminė pasmerktąjį pakarti. *

Kartkartėmis iš lango išlįsdavo kokia nors galva. Su juo kalbėjo maloniai, kreipdamiesi ne kaip kitaip, tik „misteri Adamsai“. Kai kurie – atlaidžiai, lyg nė kiek neabejotų, kad jis paranojikas. Tarp jų buvo viešbučio tarnautojų, daktaras ir net šventikas. – Galbūt jums geriau grįžti į kambarį, ir ten mes viską apsvarstysim? – minkštai pradėjo šventikas. – Aš neturiu ką svarstyti, – atsakė Adamsas. – Norite, aš padėsiu jums įlipti pro langą atgal? – Jeigu jūs arba kas nors kitas prie manęs prisiartinsit, – aiškiai išdrožė Adamsas, – kartu ir padėsit – aš šoksiu! – Jūs nenorite papasakoti apie savo nelaimę? – Ne. – Kaip tada mes jums padėsim?

Kurį laiką nepasirodė naujų veidų. Paskui staiga – kyšt policininko galva. Pareigūnas valandėlę gana ciniškai apžiūrinėjo jį. – Ei, vaikine! – paskui riktelėjo jis.

Adamsas nukreipė žvilgsnį į jo veidą. – Ko reikia? – paklausė. – Mane pašaukė iš apačios, pasakė, kad čia vienas tipas grasina nušoksiąs žemyn. Ką, tu tikrai rengiesi šokti, a? – Taip. – Kas tau šovė į galvą, vaikine? – Paprasčiausiai mėgstu kvapą gniaužiančius triukus! – Ehė, pats turi humoro jausmą... – tarė policininkas. Jis atsisėdo ant palangės, nustūmė kepurę ant pakaušio. – Man tai nepatinka. Nori cigaretės? – Ne, – atšovė Adamsas.

Policininkas išsiėmė cigaretę ir užsirūkė. Stipriai užsitraukęs, išleido dūmus į saulę – juos tuoj pagriebė vėjas. – Graži dienelė, ar ne? – Graži dienelė numirti, – patvirtino Adamsas, žiūrėdamas į jį. – Tau, vaikine, aiškiai kažkas ne taip. Turi šeimą? – Ne. O tu? – Turiu žmoną. – O aš nieko neturiu. – Ne kas. – Taip, – sutiko Adamsas. „Dar visai neseniai turėjau šeimą, – pagalvojo jis, – iki vakar dienos.“ *

Rytą jis išėjo iš namų ir patraukė į darbą. Karina atsisveikino su juo tarpdury – nebučiavo kaip anksčiau; dabar jie apsieidavo be atsibučiavimų, bet ji vis dar buvo ►

◄ jo žmona, jis tebemylėjo ją ir žinojo, kad niekada neduos sutikimo skirtis, nors ji ir buvo sakiusi, jog anksčiau ar vėliau tikrai jį paliks. O kai šeštą valandą jis grįžo iš darbo namo – jau neturėjo žmonos. Neliko nė meilės. Nieko nebuvo – tik tuščias migdomųjų buteliukas, raštelis, tylus kambarys ir... Karinos kūnas, išsitiesęs skersai sofos.

Gražiai parašytą raštelį su smulkiu paaiškinimu jis paliko ant pagalvės: Styvas pasakė, kad negalės būti su ja, Styvas ją apgavo. (Tai buvo tokie atviri, tokie įžeidžiantys ir šiurkštūs žodžiai! Apie Styvą jis jau žinojo kelis mėnesius, kartą net matė juos abu kartu, gretimame bariuke. Beje, ji ir neslėpė to. Tik pasakė, kad tarp jų viskas baigta, ir papasakojo apie Styvą.)

Vėliau jis išėjo iš namų ir iki pusiaunakčio vaikščiojo gatvėmis. Grįžo – ir iš karto į lovą. Rytą pabudo tvirtai žinodamas, kad jo planas galutinai subrendo: jis padarys tai, ką rengiasi padaryti dabar. Tada atėjo į šitą miesto rajoną, pasirinko viešbutį ir išsinuomojo kambarį viršutiniame aukšte. *

Dabar visa gatvė net juodavo nuo žioplių, liguistai smalsių žmogelių. Policija atstūmė minią, atlaisvindama nemažą plotą, esantį kaip tik po juo. Iš viršaus buvo matyti gaisrininkai, išskleidę gelbėjimo tinklą, panašų į juodą apskritą blyną su raudonu ratu viduryje, bet jis žinojo, kad šis tinklas gryni niekai kūnui, didžiuliu greičiu lekiančiam žemyn iš dvidešimto aukšto.

Gelbėtojai negalėjo jo nukelti. Gaisrininkų kopėčios nesiekė iki tokio aukščio, o stogo karnizas kabojo tiesiai virš savižudžio, kliudydamas išgelbėti jį iš tos pusės. – Tai beprasmiška... – kalbėjo žmogus, kurio galva dabar kyšojo pro langą. – Tai tik jūs taip manot, – atkirto Adamsas. – Paklausykit, aš esu daktaras, – rimtai ištarė žmogus, – aš galiu jums padėti... – Kokioj palatoj? – Jokios ligoninės – prižadu jums. – Dabar jau per vėlu... – Jeigu jūs šoksite, tikrai bus per vėlu. Kol kas dar laikas dirba mūsų naudai... – Jūs geriau eitumėte, daktare, ir padėtumėte žmonėms, kuriems iš tikrųjų reikia jūsų pagalbos. Man, deja, jos nereikia...

Daktaras dingo. Adamsas kritiškai nužiūrėjo minią. Jį apėmė keistai neįprastas susvetimėjimo jausmas: mirties artumas tarytum iškirto prarają tarp jo ir kitų žmonių. Jis jau buvo visiškai kitas žmogus, visko atsisakęs ir vienišas. Visi tie žmonės apačioje nekantraudami laukia. „Ką gi, jie bus patenkinti“, – pagalvojo jis. O tie kambaryje tarpusavyje dėl kažko tarėsi, kažką stengėsi sugalvoti, ieškojo būdų, kaip sužlugdyti jo planą, galimas dalykas, net skambino savižudžių ekspertams.

Jis apsidairė. Iš lango į jį žiūrėjo veidas – apskritas, susirūpinęs, nuoširdus. Tai vėl šventikas. – Ar mes galime dėl jūsų ką nors padaryti? – paklausė jis. – Ne, – atsakė Adamsas. – Gal vis dėlto sugrįšite į vidų? – Tėve, jūs veltui gaištate laiką. – Aš tikrai negaištu veltui savo laiko. – Gaištate. Į vidų negrįšiu. – Galbūt jūs norite, kad jus paliktų vieną ir leistų pagalvoti? – Taip, prašau jūsų.

Šventiko galva dingo viduje. Adamsas vėl pasiliko vienas. Dabar jis stebėjo minią su kažkokiu susidomėjimu. Daugiau jo nebebaugino aukštis, nereagavo į jį taip, kaip žengęs pirmą žingsnį ant karnizo. Jautė aplink iškilusių pastatų artumą.

Įdomu, kokį gudragalvišką išgelbėjimo būdą jie planuoja. Virvės, tinklai, kopėčios, kabančios kėdės... Jie turi būti labai atsargūs – niekas nežino, kas jo galvoje... *

Vėl pasirodė policininkas. Adamsas žinojo, kad jis turi pasirodyti. Su pareigūnu jis kalbėjo palankiau nei su kitais – anas turėjo tai pajusti ir dar kartą pabandyti... – O žinote, Adamsai, – pradėjo policininkas, nerūpestingai permesdamas kojas per palangę, – tam tikru požiūriu jūs darote man paslaugą... – Kaip darau? – Na, įprastai šiuo metu aš turėčiau būti apačioje ir reguliuoti eismą. Bet jūsų dėka – aš čia. Ten nėra ką veikti. – O jūs galėtumėt visą laiką būti viršuje. Toms mašinoms nieko neatsitiktų.

Policininkas nusijuokė. – Tai aišku. O žmonės apačioje laukia, kada jūs nušoksite. Laukia labai nekantraudami.

Adamsas įsižiūrėjo į jį. – Labai nekantriai? – Žinoma. Jie jau nusprendė, kad jūs nušoksite, ir nori tai pamatyti. Nejau nuvilsite juos?

Adamsas nuleido akis žemyn. – Jūs čia negirdit, – bet jie net cypčioja iš nekantrumo!

– Tikrai? – Taip, taip. Jų manymu, dabar priklausote jiems, nes jie čia dėl jūsų stovėjo pusę dienos. – Jie panašūs į gaują alkanų vilkų, – bjaurėdamasis tarė Adamsas. – Tiksliai. Ar verta atsisveikinti su gyvenimu, kad suteiktumėt malonumą tokiems...

Tardamas tuos žodžius, policininkas neatitraukė žvilgsnio nuo Adamso veido – ir iškart pamatė abejonę. – Einam iš čia, – baigė jis minkštu balsu, – velniop visus tuos žioplius. – Gal... galbūt jūs teisus, – sumurmėjo Adamsas. – Tai aišku.

Adamsas suvirpėjo. Vieną akimirką jo nugara atsiplėšė nuo sienos, bet tuojau pat vėl prisispaudė prie jos. – Kas jums yra? – Truputį bloga. Gal galit man paduoti ranką?

Policininkas žvilgtelėjo į kitą gatvės pusę. Ten ant stogų buvo įsikūrę fotoreporteriai. – Gerai, – pasakė jis. – Laikykitės.

Minia pasibaisėtinai sustaugė, kai pamatė policininką lipant pro langą ir stojant ant karnizo tik per kelias pėdas nuo žmogaus baltais marškiniais. Visi matė, kaip jis lėtai pradėjo judėti, ištiesė ranką... – Aš žinojau, kad tu vis tiek ateisi, – sušnabždėjo jis. – Todėl ir pasirinkau šitą vietą. – Ką? – paklausė policininkas, bandydamas išlaikyti pusiausvyrą ant siauro karnizo. – Mano pavardė ne Adamsas, Styvai. Karina buvo mano žmona. Tu žinai, kad vakar ji... *

Siaubas iškreipė policininko veidą, kai jis pabandė atsitraukti atgal – jo ranka buvo stipriai sugniaužta kitoj!

Paskui – staigus truktelėjimas, atrodė, išplėšiantis visą dvasią net su šaknimis, posūkis, ir jis pradėjo kristi žemyn, tiesiai į minios stūgsmą. *

Paskutinis dalykas, kurį jis dar suvokė, buvo stipri griežta ranka, sugniaužusi jo plaštaką kaip spaustuvai.

Iš anglų kalbos išvertė Jeronimas BRAZAITIS