Andrius RAMANAUSKAS. Apie cenzūrą auksinės eros Holivude

Apie cenzūrą auksinės eros Holivude

Kiekvienas meno ar pramogos kūrinys yra to laikmečio ir vertybių produktas. Taip mėgsta sakyti istorikai ir sociologai. Kai skaitome sovietų knygas ar žiūrime to meto filmus, visada turime omenyje, kokiomis sąlygomis jie buvo sukurti. Nebuvo žodžio laisvės, o kritikuoti valdžią ir propaguoti kapitalizmą buvo draudžiami užsiėmimai. Konservatyviosios elgesio normos ir be cenzūros ėmė viršų, konkuruodamos su liberaliosiomis. Daugelis meno šakų irgi buvo suvaržytos krūvos rašytų ir nerašytų taisyklių. Nepaisant visų šių užkardų, talentai vis tiek išdygdavo tarsi daigeliai per suskilinėjusį asfaltą. Bet šį kartą – ne apie kino talentus, o apie rašytas ir nerašytas taisykles priešingoje Atlanto pusėje, Holivude.

Andrius RAMANAUSKAS

Kažkada šia tema susidomėjęs labai nustebau, kad JAV, kurios visada man asocijavosi su laisviausia pasaulio šalimi, taip pat turėjo savotiškų savo cenzūros etapų. Tiesa, cenzūra skyrėsi, mutuodavo ir ne visada buvo primetama valdžios. Tebūnie šis straipsnis daugiau linksmas nei rimtas žvilgsnis į keistą ne tokį jau seną istorijos laikotarpį. Kokia buvo cenzūra laisvojoje Amerikoje ir

W.H.Haysas (1879–1954 m.) – žmogus, įvedęs Holivudo filmų kūrimo kodeksą. pramogų sostinėje Los Andžele, kur sukurti Holivudo auksinės eros filmai?

Filmų kūrimo kodeksas

Nuo pat kino studijų atsiradimo Holivudas greitai tapo pramogų sostine ir svajonių fabriku, į kurį plūsdavo viso pasaulio talentai. Susiformavo industrija, kuriai plaukė didžiuliai pinigai. O tuos pinigus uždirbdavo žmonės, kurie neatitikdavo to meto elgesio standartų. Dažni kino žvaigždžių sekso skandalai, jų vakarėliai, pramogos ir net kriminalai sukūrė neigiamą konservatoriškos visuomenės dalies požiūrį į Holivudo elitą. Dėl daugybės krikščioniškų, pilietinių ir politinių draugijų nepasitenkinimo bei spaudimo valdžia turėjo imtis veiksmų. Ji turėjo uždėti stiprius moralinius antrankius nevaldomam ir niekieno nekontroliuojamam Holivudui ir jo vulgariems filmams.

Respublikonų partijos narys Willis H.Haysas buvo paskirtas sutramdyti Holivudo studijas. Jis įkūrė kino platintojų ir prodiuserių asociaciją, kuri paskelbė Holivudo filmų kūrimo kodeksą. Šis turėjo išpildyti daugelio to meto moralių ir dievobaimingų Amerikos piliečių lūkesčius. Kodeksas veikė nuo 1934 iki 1968 m. Tiesa, nors vėlesniais metais jo įtaka kino industrijai mažėjo, bendras poveikis buvo didžiulis. Holivudo filmai dėl šio kodekso kelis dešimtmečius tapo ypač korektiški ir subtilūs. Tokie korektiški, kad, pamatęs kokį nors eilinį prancūzų

Anuomet kiekvieno Holivudo filmo pradžioje buvo rodoma skaidrė, patvirtinanti, kad Amerikos platintojų ir prodiuserių asociacijos kodeksas patvirtino šį filmą.

nzūrą auksinės eros Holivude

filmą, tūlas amerikietis pagalvodavo, jog tai iškrypėliškas menas ir visi prancūzai turėtų būti iškrypę. Pagrindinės Holivudo filmų kūrimo kodekso nuostatos buvo trys: 1. Nė vienas filmas neturi mažinti žiūrovų moralės; žiūrovams neturi kelti simpatijų rodomi nusikaltimai, blogis, nedorybės ir nuodėmės. 2. Turi būti propaguojamos teisingos gyvenimo normos. 3. Tiek prigimtinės, tiek žmogaus teisės negali tapti patyčių objektu; filmai negali skatinti teisės pažeidimų.

Atsirado keistų taisyklių

Kodeksas turėjo atskirą taisyklių sekciją smurto vaizdavimams, sekso ir meilės scenoms, vulgarumui ir keiksmažodžiams išreikšti ir kaip viską pateikti didžiajame ekrane. Nusikaltimai – tiek fiziniai sužalojimai, tiek įsilaužimo į banką atvejai – negalėjo būti detaliai pavaizduoti. Pavyzdžiui, rodyti kruopštų seifo atrakinimą reiškė duoti žiūrovams patarimų ir idėjų, kaip nusikalsti. Kinas daug kam susijęs su emocijomis, štai to meto kodekso taisyklės meilės scenoms: 1. Santuokos ir namų

Sidne’is Poitier’is ir Katharine Houghton Holivudo filme „Atspėk, kas ateina pietų“ (1967) buvo pirmoji skirtingų rasių porelė.

instituto šventumas kine turi būti saugomas. Iš filmo siužeto negalima daryti išvados, kad žemiausios dvasinės formos lytiniai santykiai yra priimtini ar įprastas dalykas. 2. Neištikimybė ir neteisėtas seksas, nors kartais yra būtini siužeto elementai, vis dėlto neturi būti pozityviai traktuojami, pateisinami ar patraukliai pateikiami. 3. Aistros scenų nereikėtų pateikti, išskyrus atvejus,

To meto filmuose personažai rūkydavo dažnai ir daug. Humphrey Bogartas ir Lauren Bacall filme „Turėti ir neturėti (1944). kai jos neabejotinai būtinos siužetui. Neturi būti rodomi pernelyg aistringi bučiniai, geidulingi apkabinimai, seksualiai įtaigios pozos ir gestai. Apskritai aistra turėtų būti traktuojama taip, kad neskatintų žemiausių žmogaus emocijų.

Reikėjo vengti išprievartavimo, homoseksualizmo, aborto, prostitucijos, pirmos nakties nuotykių ir venerinių ligų temų arba pateikti jas kaip nedorybes, pataikaujant konservatoriškai pasaulėžiūrai. Šios temos negalėjo būti atvirai nagrinėjamos ir rodomos. Buvo leidžiama tik apie tai užsiminti, kiek tai būtina siužetui. Humoras šiomis temomis irgi buvo tabu.

Taip pat atsirado ir dar keistesnių taisyklių, susijusių su to meto realijomis. Buvo draudžiama rodyti romantinius santykius tarp skirtingų rasių. Baltosios rasės žmonės negalėjo būti parodyti kaip sekso vergai. Šokis negalėjo turėti jokių nepadorių, į vulgarumą panašių judesių. Miegamasis visada turėjo būti tvarkingas, o klozetas vonios kambaryje visada uždarytas ir nenaudojamas.

Dar griežtesnė savicenzūra

Kaip šios konservatyvios taisyklės, kurios šiais laikais atrodo juokingos, pakeitė to laikmečio kiną? Cenzūra pagimdė ►

Žymių animacinių daugiaserijinių filmų personažė Betty Boop prieš Holivudo filmų kūrimo kodekso įsigaliojimą ir po.

Manoma, kad Holivudo kine pirmą kartą klozetas nufilmuotas tik 1960 m. Alfredo Hitchcocko filme „Psichozė“ (1960).

◄ dar didesnę savicenzūrą. Atsirado dar griežtesnės vidinės nerašytos taisyklės tarp kino industrijos žmonių. Bučinys ekrane dažniausiai netrukdavo ilgiau nei tris sekundes, nors tokios taisyklės kodekse ir nebuvo, o pats bučiavimasis būdavo filmuojamas iš nugaros. Sutuoktiniai miegamuosiuose gulėdavo su drabužiais arba net atskirose lovose. Kartais prodiuseriai sugalvodavo dar griežtesnių taisyklių savo laisvamaniams režisieriams, kad jų vaizduotė ir kūrybiniai polėkiai per daug neįsisiautėtų. Blogis filme visada pralaimėdavo, o gėris laimėdavo. Policijos pareigūnai retai galėjo būti korumpuoti, o nusikaltėliai visada turėdavo sulaukti pelnyto atpildo. Kartais prodiuseriai sugalvodavo dar griežtesnių taisyklių savo laisvamaniams režisieriams, kad jų vaizduotė ir kūrybiniai polėkiai per daug neįsisiautėtų.

Filmų temų ratas buvo kur kas siauresnis nei šiais laikais. Dažniausiai tai klasikinių knygų ekranizacijos, istoriniai epai, kuriuose nagrinėjamos atgailos, pasiaukojimo, atleidimo temos. Neretai ir bibliniame kontekste. Kita vertus, cenzūra davė daugiau laiko filme išnagrinėti personažą ar išvystyti istoriją. Šiais laikais neretai filmai būna prigrūsti daugybės temų, kultūrinių nuorodų ir greitos dinamikos, taip kartais dėl pernelyg didelių ambicijų prarasdami gylį. Cenzūra kiekvieną menininką vertė ieškoti užslėptų reikšmių ir ne taip lengvai pastebimų metaforų. Ne vienas to meto Holivudo režisierius ir aktorius yra pasakęs: „Kai mūsų to meto filmuose vyras pasiūlydavo žiebtuvėlį moteriai prisidegant cigaretę, tai reikšdavo pasiūlymą pasimylėti.“ To meto filmuose personažai rūkydavo dažnai ir daug.

Po kūrybinio suvaržymo

Kapitalizmas sužlugdė visas cenzūras. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje JAV išaugo televizijos populiarumas. Didžioji dalis jos piliečių turėjo televizorius namuose, ir jie tapo viena pagrindinių pramogų šeimoje. Holivudui sugrąžinti žiūrovus į kino sales su stipriai taisyklių sukaustytais filmais darėsi vis sunkiau, nors televizijos programos buvo cenzūruojamos dar labiau nei kinas. Filmams reikėjo permainų. Holivudo filmų kūrimo kodeksas atgyveno ir jo vis mažiau ir mažiau buvo laikomasi. Galiausiai jis visai išnyko, ir buvo pereita prie filmų reitingavimo pagal amžiaus cenzą sistemos, kuria naudojamės iki šiol. Tai reiškė, kad pilnamečiai jau galėjo žiūrėti atviresnio turinio kiną.

Socialiniai judėjimai ir visuomenės nuotaikų kaita septintajame dešimtmetyje filmus taip pat išlaisvino nuo sustabarėjusių taisyklių. Aktoriai kine vis dažniau kalbėjo buitine, o ne literatūrine kalba. Personažai jau galėjo keiktis, pagrindiniai herojai galėdavo būti netvarkingi, paprasti, žmogiški ir su ydomis. Pasaulis kine nebebuvo tik juoda ir balta ideologiškai. Natūralu, kad po didelio kūrybinio suvaržymo prasidėjo eksperimentų visomis kryptimis laikotarpis. Kino studijos, pamačiusios, kad kinas apie paprastus žmones gali būti veiksmingas, rėmė daug rizikingų projektų ir dalijo pinigus jauniems režisieriams. Režisierius Quentinas Tarantino laikotarpį nuo 1967 iki 1977 m. pavadino vienu geriausių kino istorijoje.