Ieva BUDRIŪNAITĖ. Operos solistė A.Stančikaitė: smagu išlaisvinti fantaziją ir pažiūrėti, kur ji nuneš

MUZIKA Operos solistė A.Stančikaitė: smagu išlaisvinti fantaziją ir pažiūrėti, kur ji nuneš

Agnė Stančikaitė – viena ryškiausių jaunosios kartos dainininkių Lietuvoje, jos nuostabus sopranas skamba tiek kameriniuose koncertuose, tiek didžiausiuose Lietuvos teatruose. Tikros ašaros scenoje, netramdomas džiaugsmas nuo jos nužengus, vertingos autoritetų pamokos – tai tik kelios atlikėjos patirtys, kurias jai suteikė pasirinkta ypatinga profesija. Gilintis į dainavimo specialybę ji pradėjo būtent Klaipėdoje, kurioje A.Stančikaitė greitai pasirodys intriguojančiame šiuolaikinės operos projekte.

Ieva BUDRIŪNAITĖ

A.Stančikaitė studijuoti dainavimą pradėjo Klaipėdoje, į kurią dabar vis dažniau grįžta su koncertais ir dainuoti operose. Karlie Dru nuotr. Tarptautinių konkursų laureatė aktyviai koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje, dalyvauja įvairiuose meno projektuose, svarbiuose operų pastatymuose, tarp jų – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektakliai. Už Liu vaidmenį G.Puccini operoje „Turandot“ A.Stančikaitė šiemet tapo Auksinių scenos kryžių nominante.

MUZIKA

.Stančikaitė: smagu išlaisvinti fantaziją ir pažiūrėti, kur ji nuneš

Pajusti sielos grynumą

– Kaip muzika ir dainavimas atsirado jūsų gyvenime?

– Nuo pat mažens svajojau ir kūriau – spalvindavau ir lipdydavau. Daug laiko praleisdavau gamtoje, patiko vasaromis klausytis žiogų svirpimo, o žiemomis – sniego čežėjimo. Visą vaikystę praleidau fantazijų pasaulyje. Atradau muziką, nors gal tai ji mane atrado. Nežinau, tiesiog pajutau, kad muzika man suteikia galimybę pajusti sielos grynumą ir pilnatvę. Profesionalus kelias prasidėjo Rietavo meno mokykloje, kurioje grojau pianinu ir dainavau. Vėliau įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, mokiausi dainavimo specialybės. Atlikimo meno studijų programų bakalauro ir magistro laipsnius apsigyniau bei dainavimo pedagogikos kvalifikaciją įgijau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – prof. Vladimiro Prudnikovo ir prof. Reginos Maciūtės klasėse.

– Pasidalykite ryškiausiu prisiminimu iš studijų metų Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje.

– Ryškiai prisimenu 2009 metų jaunųjų vokalistų konkursą „Vox Rotary“. Jame dalyvavo studentai ir operos solistai. Tuo metu mokiausi Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje, mokytojos ekspertės Rūtos Agafonovienės klasėje. Nors buvau jauniausia konkurso dalyvė, rotariečių klubas „Rotaract“ mane pastebėjo ir apdovanojo. Savo pasirodymu buvau patenkinta, todėl nužengusi nuo scenos sušokau „laimės šokį“. Nerūpėjo, kad mane stebėjo kiti dalyviai – buvau tikra vėjavaikė, netramdanti savo emocijų.

Kurti ir dalytis

– Daugelis dainavimą pasirinkusių žmonių vis dėlto netampa operos solistais. Kaip manote, kokios savybės ar aplinkybės yra svarbiausios, kad ši karjera pasisektų?

– Mano nuomone, atlikėjas yra nuolatinis studentas, ieškotojas, tyrinėtojas, norintis nuolatos kurti, veikti, ir visu tuo dalytis su kitais. Tai yra didžiausias džiaugsmas, per kurį galiu atsiskleisti.

– Kuris iki šiol scenoje jūsų atliktas vaidmuo jums yra pats brangiausias ir kodėl?

– Kiekvienas pasirodymas brangus ir reikšmingas, taip nuolatos gilinamos žinios, tobulėjama. Vis dėlto turbūt ryškiausiai prisimenu savo debiutą – Mimi vaidmenį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre Dalios Ibelhauptaitės režisuotame spektaklyje „Bohema“. Prisimenu, taip stipriai susigyvenau su savo personažu, kad kas kartą suskambus akordams, simbolizuojantiems mano personažo mirtį, apsiverkdavau.

– Ar būna, kad vaidmenyse atpažįstate save? Ar įkūnyti personažai ko nors jus

išmokė? ►

A.Stančikaitė atliko Indrės vaidmenį E.Balsio operoje „Kelionė ir Tilžę“, kurią pernai pastatė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Prokadras.lt nuotr.

A.Stančikaitė B.Kutavičiaus „Paskutinėse pagonių apeigose“ Klaipėdos koncertų salėje. Vytauto Petriko nuotr.

◄ – Kiekvienas vaidmuo yra kaip naujų batų ar rūbų pasimatavimas, taip galiu pabūti vis kitokia. Esu dėkinga šiai specialybei, nes ji suteikia man galimybę geriau save pažinti ir atsiskleisti.

Mėgaujasi šia akimirka

– Kokiame savo karjeros taške planuojate būti po penkerių metų? O gal atsiduodate natūraliai įvykių eigai?

– Kaip sakoma – žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Manau, kad pasaulis savaime sudėlioja aplinkybes taip, kad atsirastum toje vietoje, kur būtent tuo metu ir turi būti. Dėl šios priežasties gyvenu ir šimtu procentų mėgaujuosi šia akimirka, esu atvira galimybėms ir palaikau spontaniškos ateities idėją.

– Papasakokite apie įsimintiniausią įvykį savo karjeroje.

– Kiekvienas sutiktas žmogus ir darbas su juo palieka savo pėdsaką tiek mano karjeroje, tiek asmeniniame gyvenime. Labai vertinu savo pamokas pas profesorių V.Prudnikovą. Jaunam menininkui studijuoti pas išmintingą ir turtingos dvasios žmogų yra tikra dovana. Studijų metais išgirsti jo posakiai ir patarimai buvo itin prasmingi ir lydi mane iki šiol ne tik muzikoje, bet ir gyvenime.

Su kolegomis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro 2019 m. pastatytos W.A.Mozarto operos „Don Žuanas“ užkulisiuose. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokiomis aplinkybėmis scenoje jaučiatės geriau – atlikdama paruoštą vaidmenį spektaklyje ar dainuodama prieš publiką tiesiog kaip Agnė?

– Dainuodama paruoštą vaidmenį spektaklyje siekiu įgyvendinti autoriaus ar statytojų sumanymus bei reikalavimus. O dainuodama kaip Agnė įkvėpimo semiuosi iš supančios aplinkos – gam- tos, kino, slapčiausių norų, melodijų, kuriomis gyvenu. Mane įkvepia aistringos dainos, pasakojančios istorijas, ir nesvarbu, ar jose daug posmų, ar tik keli žodžiai. Bet kokiu atveju, atliekant paruoštą vaidmenį ar dainuojant publikai koncerte, apskritai muzikavime visada turi vyrauti emocijos ir kvapą gniaužiantys jausmai.

Koncerto akimirkos Klaipėdos koncertų salėje.

Vytauto Petriko nuotr.

Festivalyje „Gaida“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Su Sandra Domingo ir Irena Žilinskiene. Asmeninio archyvo nuotr.

Vedama smalsumo

– Esate sakiusi, kad atradimo jausmas yra svarbesnis už galimybę dainuoti visiems puikiai pažįstamas melodijas. Ar ir dėl to ryžotės dalyvauti šiuolaikinės operos-monodramos „Tuščios valandos“ pastatyme Klaipėdoje?

– Smagu išlaisvinti fantaziją ir pažiūrėti, kur ji nuneš. Prisipažįstu, šis veikalas man nebuvo žinomas, todėl būtent vedama smalsumo sutikau dalyvauti šiame projekte. Prasidėjęs kūrybos procesas reikalauja kantrybės, ištvermės ir daug meilės. Bandau „sugauti“ personažo charakterį,

Muzikavime visada turi vyrauti emocijos ir kvapą gniaužiantys jausmai.

kad galėčiau publikai detaliai papasakoti jo istoriją.

– Minėtoje ispanų kompozitoriaus Ricardo Llorcos operoje atskleidžiamas asmenybės vienišumas, izoliacija ir technologinę pažangą lydintis tapatybės praradimas – itin aktualios dabarties visuomenės temos. Ar jos jums pačiai irgi aktualios?

– Šiandien technologijos užima itin didelę mano ir, tikiu, visų mūsų kasdienybės dalį. Jų teikiamomis galimybėmis naudojuosi kasdien – nuo paprasčiausių skambučių savo artimiesiems iki programėlių, padedančių paįvairinti laisvalaikį. Ką tik išgyvenome (nors, manau, vis dar ir dabar išgyvename) situaciją, kokios šiuolaikinis pasaulis dar nebuvo patyręs: vos per porą mėnesių sugriuvo mūsų kasdienis komfortas ir patekome į visišką izoliaciją. Tiesa, koronaviruso pandemijos metu įvertinau technologinės pažangos naudą, tačiau taip pat pastebėjau ir jos šalutinį neigiamą poveikį. Riba tarp jų, deja, itin plona. OPERA „TUŠČIOS VALANDOS“

Klaipėdos koncertų salės rengiamo festivalio „Permainų muzika“ istorijoje pirmą kartą vyks šiuolaikinės operos premjera. „Tuščios valandos“ („The Empty Hours“) – tai ispanų kompozitoriaus R.Llorcos opera-monodrama apie vienišą moterį, priklausomą nuo interneto ir gyvenančią savo fantazijų pasaulyje. Vienišos moters asmenybės dvilypumą sustiprina režisierės Loretos Vaskovos sprendimas, kai solistės partija – dainuojama ir kalbama – padalijama dviem atlikėjoms – sopranui (Agnė Stančikaitė) ir aktorei (Gailė Butvilaitė). Operos pastatymą inicijavo žymus lietuvių kilmės ispanų dirigentas, „New York Opera Society“ meno vadovas Alexis Soriano, diriguosiantis klaipėdietišką premjerą. Joje grieš Klaipėdos kamerinis orkestras, dalyvaus choras „Jauna muzika“ ir pianistė Gaivilė Simaitytė. Kostiumus spektakliui sukūrė dailininkė Žaneta Černė, vaizdo projekcijų autorius – Rimas Sakalauskas. Premjera – rugsėjo 17 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje.