DAILĖ

DAILĖ Kintantys pasau amžinoje mėnes

Liepą galerijoje „Si:said“ buvo pristatyta Rolando Marčiaus personalinė paroda „Padangių žiotys“. Klaipėdietis menininkas 10-yje skirtingo formato drobių susintetino asmenines ir kolektyvines patirtis, grįstas abipusiu žmogaus kontaktu su gamta, stebimu skirtinguose istoriniuose kontekstuose. Ankstesniame savo darbų cikle „Mėmelio mėlis“ autorius gilinosi į konkrečios geografinės vietos – Klaipėdos – specifiškumą. Jau tada jis pradėjo ieškoti, kas galėtų vizualizuoti šios vietovės charakterį, ir ypatingą dėmesį skyrė pajūrio kraštovaizdžio koloritui. Taip R.Marčiaus kūryboje atsirado ir netruko įsitvirtinti skirtingo intensyvumo bei prasminio svorio mėlyna. „Padangių žiotys“ tęsia autoriaus mėlynąjį kūrybos periodą, bet apima žymiai daugiau teritorijos – Mažąją Lietuvą. Vaikščiodamas jam gerai pažįstamais keliais, pernelyg nedaugžodžiaudamas, R.Marčius bando sumegzti trūkinėjančias istorijos ir nūdienos jungtis.

R.Marčius. Iš tapybos darbų ciklo „Padangių žiotys“. 2020.

liai ienos šviesoje

Danguolė RUŠKIENĖ

Iliuziniai konstruktai

Panašu, kad šitaip kruopščiai vieną po kitos kurdami butaforines erdves – akropolius, ermitažus, kaip ir baltąsias bei mėlynąsias vakarienes, pradedame tuo persisotinti. Per storėjantį iliuzinį sluoksnį tampa vis sunkiau užčiuopti tikrą pasaulį ir gryną jausmą. Nereikalingos informacijos prifarširuotos smegenys, seniai maisto alkio nepatyrę kūnai, kaip ir nuo kompiuterių mygtukų atbukę pirštai vis sunkiau prisikasa prie tikrų dalykų, esmės. Ji – per giliai, pernelyg nutolusi nuo šiandienio suvokimo. Organišką jungtį su praeitimi, natūralią jos

tąsą šiandienoje aptikti tampa vis sunkiau. Ankstesnio gyvenimo aidas vos girdimas, o siekis suvokti egzistencinę prasmę verčia ieškotis kažko stipraus, galinčio pažadinti iš kasdienio stingulio. Keista, bet siekdami (at)rasti grynį vėl griebiamės simuliacijos. Vieni bandome tuos tikrus dalykus susikurti iš naujo, taip iš anksto juos nukreipdami į imitacijų kategorijas. Kiti keliaujame, ieškome ir atsinešame į savo gyvenimus ►

◄ svetimų kultūrų patirtis, lyg savąsias būtume negrįžtamai praradę. „Padangių žiotys“ – buvusio gyvenimo atgarsis šiandienoje, praėjusio laiko grąžinimas į nūdieną, siekiant pa(si)tikrinti, kiek arti–toli esame nuo savo šaknų, ką jaučiame sąlytyje su istorija, artima ir tolima praeitimi, kintančia ir keičiama gamta. Autorius šiame cikle tyrinėja, kaip informacija, žinios, tiesioginės ir netiesioginės patirtys veikia mus, mūsų suvokimus ir elgseną, kas daugiausia lemia dabartines gyvenimo formas. Iš pirmo žvilgsnio tai panašu į atskiras istorijos iškarpas, lyg ir atsitiktinai pakliuvusias į dabarties audinį. Nuoseklaus ir išsamaus pasakojimo R.Marčius tikrai nežada, bet vizualines užuominas sėja tikslingai ir apgalvotai. Jis neslepia abejonių ne tik kitų, bet ir savo pasirinkimais. Čia pat aptaria pseudotiesas, kurias vis skambiau ir ryškiau konstruojame ne tik socialiniuose, bet ir asmeniniuose pranešimuose. Jo drobėse išryškėja ir absurdiškiausios būties akimirkos, įrodan-

čios, kad falsifikatų savo gyvenime niekaip nesugebame (o gal ir nenorime) atsisakyti. Autorius, kiek tai įmanoma, remiasi asmenine patirtimi. Tai, ko negali pasiekti jo tiesioginiai potyriai, kompensuoja pranešimais, atkeliaujančiais iš istorinių šaltinių. Visa, ką surenka, perfiltruoja per save ir ištransliuoja, galima būtų pavadinti delikačiu pasiūlymu iš(si)aiškinti egzistencines ribas, paieškoti jausenų, kurios gal ir ne taip aktyviai stimuliuotų protus kaip nepatirtos kultūros ar kiti nepažinti veiksniai, bet būtų savos. Menininkas nedramatizuoja situacijos ir nemoralizuoja. Jis pateikia savo drobes kaip pastebėjimus, neskubrius apmąstymus. Ir nors jo tapybinė kalba gana santūri, bet pakankama, kad galėtų susikalbėti su kiekvienu.

Patirties sandūros

R.Marčius, apžvelgdamas Mažosios Lietuvos teritoriją, savo žvilgsnį koncentruoja į geriausiai jam pažįstamas vietas – Klaipėdos kraštą. Jis gilinasi į gamtinius motyvus, taip pat į periodiškai pasikartojančius reiškinius. Į drobės gilumą nugrimzta pavasarinio potvynio

užlietos Šilutės apylinkių pievos. Regėjimo lauką pusiau dalina ir horizontą griežta linija nubrėžia metalinės santvarinio tilto konstrukcijos. Kaip ir šis tiltas, į tapybos darbus iš vaikystės prisiminimų atkeliauja ir mergina, akimirką sustingusi laukymėje ir įdėmiu žvilgsniu tyrinėjanti žiūrovus – šiandieninius istorijos kūrėjus. Ko gero, nuo šio darbo būtų galima pradėti matuoti distanciją, skaičiuoti metus, dienas ir naktis, skiriančias mus nuo anuometinio laiko. Keliaudamas dar toliau į praeitį, autorius atitrūksta nuo asmeninės patirties ir, remdamasis kitų paliktais liudijimais, atsiduria Neringoje.

R.Marčius pateikia seną, daugeliui žinomą istoriją apie tenykščius varnagaudžius. Šis reiškinys Kuršių nerijoje buvo XX a. pirmoje pusėje. Būtent iš to laiko yra likusios Fritzo Krauskopfo fotografijos („Die Krajnbieter (Krähespeißer)“), kuriomis remiasi autorius. Jose kuršininkai pribaiginėja kopose į tinklus įkliuvusias varnas. Pilkųjų varnų gaudymas Neringos gyventojus gelbėjo nuo bado, nes gyvulių auginimas dėl šienaujamų pievų stygiaus ten buvo beveik neįmanomas. R.Marčius ir anksčiau atspirties ieškodavo istorijoje, pasakojimuose, vizualiuose dokumentuose. Ne kitaip ir dabar. Jis varnų medžiojimą Tyrinėjamos ribos tarp asmeninės menininko patirties, kolektyvinės atminties ir žiūrovų fizinio patyrimo suteikia galimybę jo darbus laikyti ne baigtiniais vizualiniais pranešimais, o diskusijoms atviromis erdvėmis.

pasitelkia kaip vieną iš istorinių briaunų, išryškinančių esminius anuometinės žmonių egzistencijos principus, kai beveik visa jų veikla buvo orientuota į išlikimą ir giminės tęstinumą.

Autorius šiems darbams renkasi išskaidrėjusius, lengvus, kai kur veik peršviečiamus potėpius. Jo varnų gaudytojai atrodo tarsi išblukinti aštrios saulės šviesos. Ji čia, priešingai nei kitoje raiškoje – cianotipijoje, tampa ne vaizdo konstruotoja (kai ekspozicija vyksta saulės šviesoje), bet jo ardytoja. Sąsajų su fotografija atsiranda dar daugiau tose drobėse, kuriose piešinys suskirstomas į taisyklingus kvadratus. ►

◄ Taikliai sukuriamas įspūdis, kad autorius, įprastai vykdydamas kopijavimo procesą, iš nuotraukos į drobę tiksliai perkelia ne tik piešinį, bet ir patį faktą. Kita vertus, tai ir tinklas, į kurį skirtingo laiko kontekste prieš savo valią įkliūna ne tik pilkosios varnos, bet ir patys žmonės.

Mėlynos miesto grimasos

Šimtamečių įvykių jungtys iš praeities nuvedamos į šiandieninį miestą. Mėlynąją vakarienę, kuri Klaipėdoje organizuojama jau kelinti metai, autorius pasirenka kaip vieną iš ritualizuotų dabartinių klaipėdiečių puotų, turinčių pretenzijų tapti tradicija. Skirtingai nei varnų valgytojai, vietos gyventojai čia demonstruoja perteklių ir tuštybę. Mėlynos spalvos apdarai, staltiesės ir gėlės formuoja mėlyno miesto įspūdį. Klaipėda tą vakarą tampa panaši į maurišką Šefšaueną (Marokas), kuriam būdinga mėlynos spalvos architektūra. Uostamiesčio statiniuose nuo išsipusčiusių miestiečių nutįsta šviesesnės ir tamsesnės mėlynos spalvos šešėliai. Mėnesienos šviesoje jie formuoja iškilmingai grėsmingą atmosferą. Monumentalios figūros sustingsta istorijos akivaizdoje, taip pereidamos iš banalaus šiandienos pasilinksminimo į vakar dieną, iš butaforijos į tikrą gyvenimą. Sustingęs vaizdas pasiduoda įdėmiems tyrinėjimams ir mintys nuneša dar toliau. Autoriaus drobėse nelieka nei mėlyno dangaus, nei jo atspindžio vandenyje. Yra tik mėlynas miestas su mėlynais žmonėmis, kurie savo tapatumo bergždžiai ieško akivaizdžiai svetimose teritorijose. Teatrališką reginio prigimtį dar labiau pabrėžia drobės paviršių tvarkingai nužymintys kryželiai, mezgantys asociacijas su taikiniais – svetimo žvilgsnio stebimais dabarties žmonėmis.

R.Marčiaus fiksuojami įvykiai išeina už konkrečių faktų ribų ir sėkmingai konstruoja išplėstines nuorodas į praeities ir dabarties santykį. Tyrinėjamos ribos tarp asmeninės menininko patirties, kolektyvinės atminties ir žiūrovų fizinio patyrimo suteikia galimybę jo darbus laikyti ne baigtiniais vizualiniais pranešimais, o diskusijoms atviromis erdvėmis. Konkrečia teritorija, skirtingu laiku vykusiais ir tebevykstančiais įvykiais čia remiamasi tik tiek, kiek to reikia, kad tai taptų impulsu globalių sąvokų apmąstymams.