Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Patarimai, kurie nereikalingi: D.Žalnieriūtės gra kos paroda

DAILĖ

Patarimai, kurie nereikalingi: D.Žalnieriūtės grafikos paroda

Prano Domšaičio galerijoje iki rugpjūčio 30-osios (tai paskutinis mėnesio sekmadienis, taigi lankymas bus nemokamas) dar veikia retrospektyvinė Danutės Žalnieriūtės grafikos paroda. Kūriniai išraiškingai pasakoja apie keturių dešimtmečių kūrybos laikotarpį, pradedant 1981 m. sukurtu „Peizažu su baidykle“ ir baigiant 2020 m. „Trešnių lietumi“. Abu šie estampai, kaip ir dauguma parodoje rodomų kūrinių, atlikti dailininkei charakteringu ir puikiai jos įvaldytu būdu – derinant oforto ir akvatintos technikas.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Kūrybos keliu

D.Žalnieriūtė 1961–1968 m. mokėsi Kauno Juozo Naujalio vidurinėje meno mokykloje, 1968–1973 m. studijavo grafiką Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1974 m., nuo 1978 m. gyvena Klaipėdoje, yra Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė. Keturis dešimtmečius dailininkė dėstė spalvotyrą ir tapybą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete.

Svarbiausios D. Žalnieriūtės kūrybos sritys – estampai, ekslibrisai, piešiniai ir molbertinė tapyba. Daugiausia apdovanojimų ji pelnė ekslibrisų parodose Lietuvoje ir užsienyje. Ir tai suprantama. Kūrybos kelią grafikė pradėjo sovietiniais laikais, kai patekti į tarptautines parodas užsienyje buvo misija neįmanoma, bet mažieji ekslibrisai pasiekdavo tokių parodų organizatorius paprastuose pašto vokuose. Kurį laiką atidūs geležinės uždangos ir meno ideologinio grynumo saugotojai net nepastebėdavo tokių plyšelių. Tik kai iš užsienio pradėjo plaukti apdovanojimai puikiems Lietuvos ekslibriso kūrėjams, kontrolė griežtėjo.

D.Žalnieriūtė ne tik dalyvauja bendrose parodose, rengia personalines ekspozicijas, bet ir kuruoja parodas, kartkartėmis suburdama Lietuvos ir užsienio šalių dailininkus bendriems kūrybiniams projektams. Už kūrybą ir aktyvią kuratorinę veiklą 2007 m. grafikei buvo įteiktas LDS Klaipėdos skyriaus

D.Žalnieriūtė. Peizažas su baidykle. 1981. Ofortas, akvatinta, 50 X 32 cm.

apdovanojimas – sidabrinė Jūrų žvaigždė. Visų Danutės apdovanojimų, diplomų, dalyvautų ir rengtų parodų čia vardyti tikrai neverta, daug informacijos yra pateikta jos internetinėje svetainėje www.zalnieriute.lt, rekomenduoju apsilankyti. ►

D.Žalnieriūtė. Saulėgrąža. 1983. Ofortas, akvatinta, 32 X 40 cm.

Naktis. 1996. Ofortas, akvatinta, 27 X 34 cm.

Prisiminimų namas. 1995. Ofortas, akvatinta, 38,5 X 49 cm.

Vasaros sapnas. 1995. Ofortas, akvatinta, 29 X 36 cm.

Vėduoklė Nr. 61. 2008. Mišri technika, 45 X 51 cm.

Vėduoklė Nr. 25. 2006. Mišri technika, 37 X 50 cm.

Vandens sugrįžimas. 1992. Ofortas, akvatinta, 35 X 40 cm.

Daiktai, rasti prie jūros II. 1991. Ofortas, akvatinta, 33 X 37 cm.

Užuovėja parke. 1989. Ofortas, akvatinta, 35 X 39 cm.

Daiktai, rasti prie jūros I. 1991. Ofortas, akvatinta, 33 X 37 cm.

Tai grafika, kurioje poetinė lyrinė tonacija visada yra, tačiau lygia greta kūriniai demonstruoja drąsų, atvirą, kartais negailestingą jausmų preparavimą.

Penkios liūdnos kriaušės. 2000. Ofortas, akvatinta, 14 X 24 cm.

D.Žalnieriūtė. Jūros alsavimas. 2002. Ofortas, akvatinta, 39 X 25 cm.

Tradicija ir eksperimentai

◄ D.Žalnieriūtės kūrybos kelias pasižymi tradicionalumo ir eksperimentų derme. Gal kam rėžia ausį žodis „tradicionalumas“, bet, kalbant apie Danutės grafiką, jis geriausiai apibūdina jos ištikimybę tradicinėms meninės grafikos technikoms, gerą skonį demonstruojantį tradicinių motyvų pasirinkimą, tradiciškai platų kultūrinį ir intelektinį akiratį, atsiskleidžiantį tuos motyvus derinant, interpretuojant ir sudedant prasminius akcentus.

Antra vertus, autorė, turėdama tvirtą pagrindą, besiremiantį XX a. lietuviškos grafikos mokyklos tradicija, visuose kūrybos etapuose pasižymi nuolatinėmis naujų raiškos būdų paieškomis. Tai suteikia jos darbams netikėtumo, intriguoja. Žinoma,

Banga. 2003. Ofortas, akvatinta. 24,5 X 37 cm.

nei sudėtingo techninio atlikimo iššūkiai, nei eksperimentavimas formomis ir idėjomis nėra tik Danutės grafikos išskirtinis bruožas, bet į „sunkiasvorių“ jos kartos grafikų dešimtuką dailininkė tikrai patenka.

Tai įrodo nuo 2005 m. vis papildoma „Vėduoklių“ serija, kurioje vėduoklių vaizdai buvo kuriami iš estampų fragmentų, rankų darbo popieriaus, iškiliosios spaudos detalių, visa tai kruopščiai sukomponuojant ir juvelyriškai suklijuojant į vientisą subtiliai spalvotą vaizdą. Danutės darbuose vėduoklė pateikiama kaip stabilus, augalo lapą primenantis objektas, įkomponuotas lakšto centre. Stebinanti įvairovė buvo pasiekiama pasitelkiant linijų karakulius, ornamentų vingius, smulkius motyvus, konkretesnius ar visai abstrakčius, ir spalvas. Pati grafikė prisipažino esanti spalvos fanatikė, todėl jai visada labai svarbu išgauti ypač subtilius spalvinius tonus, pustonius ir jų derinius (nespalvotos grafikos srityje tuos pustonius yra meistriškai įvaldžiusi). Vėduoklė kaip daiktas – visiškai funkcionalus, bet paslaptingos magijos nestokoja. Viskas priklauso nuo suteikiamo turinio, jo minties. Įdomu stebėti, kaip banaliai atpažįstama vėduoklės forma unikaliuose, netiražuotuose autorinės technikos darbuose įgauna žymiai gilesnes ir netikėtas konotacijas.

Per kasdienius motyvus

Vėduoklės temą Danutė sugalvojo kuruojamam kūrybiniam projektui, tačiau ji tapo lemtinga pačiai kuratorei. „Eksperimentuoti pradėjau dirbtuvėje radusi linoleumo

Skrydis su rausvu raiščiu ant akių. 2010. Koliažas, 26 X 59 cm.

Kintančios struktūros Nr. 11. 2014. Koliažas, 37,5 X 52 cm.

Iškilmingas. 1988. Ofortas, akvatinta, 41 X 31 cm.

gabalą, primenantį vėduoklę. Atsitiktinumu to nevadinčiau, nes ir iš siūlų kamuolio gali nunerti bet ką, reikia tik turėti fantazijos ir kantrybės. Norėjosi ko nors gražaus, nes mene ir gyvenime tiek daug destrukcijos. Vėduokle galima atsivėsinti kaitrią vasaros dieną, koketuoti, duoti sutartą ženklą, paslėpti ašaras, juoką ar skausmą. Bet tobulai vėduoklės formai galima suteikti ir visai kitą prasmę, nesusijusią su jos paskirtimi... Erdvė kūrybai beribė“, – teigė dailininkė, prisimindama šios serijos darbus.

Tikrovės abstrahavimo, realaus motyvo atsiejimo nuo pirminės jo paskirties, esmės išgryninimo aspektas yra beveik visuose D.Žalnieriūtės kūriniuose, net ir ankstyvesniuose ofortuose, kuriuose populiarūs praėjusio amžiaus pabaigos grafikos motyvai susipina su personalizuotais, tik šiai dailininkei būdingais. Saulėgrąžų graižai, prinokusios kriaušės, medinė šventojo skulptūrėlė, veido fragmentas, pastato frontonas, aptrupėję mūriniai vartai, medžiagos skiautė ir kita pateikiama konkrečiai, bet štrichų ir linijų voratinklis, lyg koks slaptaraštis, keičia niuansuotų tonų bei pustonių išjudintas formas. Jis tarsi skaido materiją, nutiesdamas gijas į paralelinius pasaulius, kitus erdvėlaikius, kur atmintis, išgyvenimai ir jausmai išlaisvinami nuo teisingos buities taisyklių.

Tam tikru požiūriu tai grafika, kurioje poetinė lyrinė tonacija visada yra, tačiau lygia greta kūriniai demonstruoja drąsų, atvirą, kartais negailestingą jausmų preparavimą. Mene ir gyvenime matanti daug destrukcijos, dailininkė, savo kūriniuose bylodama apie vos juntamus sielos virpesius, geba juos atskleisti per kasdienius motyvus, nereikšmingus veiksmus, tiesiog buvimą ten ir kažkur, pasitelkdama stulbinamai niuansuotas estampų erdves. Žiūrovams belieka tik susikaupti, įsigilinti į estampuose kuriamus vaizdinius, pasiduoti štrichų, linijų, emocijų bangavimams ir pajusti stebėtiną ramybę, tą svarbiausią Danutės grafikos konstantą. Antra vertus, jei nuspręsite aplankyti parodą, šie patarimai gali būti jums visai nereikalingi. Deja, su meno reikalais taip yra. Tiesiog pasikliaukite savo nuojautomis.

Naujas posūkis

Pastarąjį dešimtmetį D.Žalnieriūtės kūryboje atsirado naujas posūkis, kuris galėtų būti artimas geometrinės abstrakcijos sričiai. Autorė tai vadina kintančiomis struktūromis ir joms kurti pasitelkia koliažą.

Atlikimo požiūriu šie koliažai-improvizacijos nėra tokie paprasti. Jie reikalauja ne mažesnio įdirbio nei grynieji ofortai, be to, juose naudojami oforto technika atspausti fragmentai, kuriuos sudėlioti reikia ne tik ypatingo rankos tikslumo, precizikos, bet daug svarbesnio – meninės nuojautos ir visumos pojūčio. Tai jie pasako, kurioje vietoje turi atsirasti tie skirtingų faktūrų ir atspalvių geometrinių formų intarpai, kad dekoratyvi visuma taptų abstrahuotu mus supančios tikrovės simuliakru.

Pasak dailininkės, pats kintančių struktūrų kūrimo procesas teikė jai didesnį malonumą nei rezultatas, konstruktai buvo kuriami be išankstinių eskizų, improvizuojant, nes „abstrakcija leidžia pasinerti į kūrybos, nesuvaržytos saviraiškos galimybes, patirti improvizacijos malonumą, sukonkretinti vaizduotę ir suabstraktinti tikrovę“.

Trešnių lietus. 2020. Ofortas, akvatinta, 26 X 24 cm.