ninę tautos apsisprendimo teisę; tautos, kuri niekad neturėjo savo šalies.“ Romų meno apibrėžimai Skaičiuojama, kad Europoje yra 10–12 mln. romų. Didelė dalis gyvena atskirtyje, skurde. Užtat M.Gorkio teatro erdvėse keliamas klausimas: kas yra ir kas nėra romų menas? To paklausiu ir Hamze’s. Jis sako: „Rimčiau patyrinėję, atsektume chronologiją: tam tikri mitologiniai elementai pasirodo skir-
tingose kultūros dalyse ir atsispindi mene tarsi pasikartojantys ornamentai, simboliai, nuolat išlendantys sluoksniai. Romų kultūra darė įtaką ispanų, vengrų, daugeliui kitų Europos kultūrų – bet istoriją už mus užrašo kiti.“ Ar gali paaiškinti plačiau? „Mūsų kultūra didi ir sena, iš jos daug ką perėmė kitos, – sako Hamze. – Tačiau savo istoriją rašome ne patys, o paskui tikime tuo, ką parašė kiti. Gal ir tiesą parašė, tačiau
juk nežinome. Vieni sako, kad atkeliavome iš Indijos. Galbūt. Negaliu to įrodyti. Kiti sako: „Ne, jūs esat vergai iš Persijos, deportuoti į Egiptą.“ Gali tikėti, gali netikėti. Galų gale, kam tai rūpi? Tačiau, žinoma, svarbu išmanyti praeitį, nes norėdamas kažką nuveikti ateityje privalai suvokti, kas vyksta ir kodėl. Reikia vizijos.“ Svarstau apie menininko tapatybių ir jam klijuojamų etikečių įtaką pačiam menui, jo formoms ir tematikai. Ar, pavyzdžiui, žmogus jaučia spaudimą – vidinį ar išorinį – save pateikti kaip menininką romą, ne paprasčiausiai menininką? Ar gali kūrėjas atsiriboti nuo savo tapatybės, socialinio statuso, padėties visuomenės paraštėse ir tiesiog paišyti nekaltus drugelius? Hamze’s nuomone, kol kas toks savęs pozicionavimas reikalingas tarsi bilietas, atidarantis daugybę durų, kurios kitu atveju liktų užremtos skląsčiu. Tarkim, įvairios ES programos finansuoja mažumų projektus, o tai leidžia kurti ir nemirti iš bado. Pavojus, sako Hamze, tas, kad vien tik pildydamas kvotas niekad toliau jų ir nenusigausi. O grįžtant prie apibrėžimo... „Damianas paaiškino, kad romų menas – tai autsaiderių menas. Pašalėje. Jis pats buvo menininkas, bet kartu ir atstumtasis. Jautė neteisybę ir stovėjo kartu su jos aukomis. Save vadino menininku, autsaideriu, nes nenorėjo būti elitinio šūdo dalimi. Tie, kuriems romų menas nepatinka, sako: „Primityvu.“ Galbūt jie teisūs, tačiau svarbu suvokti, ką tai reiškia – kodėl jis primityvus ir kodėl mes taip sakome. Atgyvenęs? Nepakankamai madingas? Kičas? Galbūt tai ir privalome įveikti. Gali paišyti gražius drugelius, bet
Gali paišyti gražius drugelius, bet jei drugelis turi randą.
jei drugelis turi randą… Jei esi romas ir kuri meną, tačiau pasirenki niekad neminėti savo kilmės – tu slepi savo randą. Viskas labai švaru ir ištaiginga, bet kažkas tau neleidžia leistis giliau. O jei žinai, kad randas yra, tuomet sąmoningai jį priimi. Nebūtinai didžiuojiesi, bet priimi. Va tada gali pradėti rašinėti ant picos dėžių ir paišyti gražius drugelius. Tada gali sakyti: „Nagi, prašyčiau, aš nesu tik pabėgėlis, tik migrantas ar tik musulmonas. Turiu tūkstančius tapatybės sluoksnių!“ – sako jis.