Durys 2023 04 1 dalis

Page 4

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2023 BALANDIS / Nr. 4(112)
2
Scena iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio projekto „Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“. Martyno Aleksos nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2023 balandis / Nr. 4 (112) www.durys.diena.lt

REDAKTORĖ

Rita Bočiulytė

Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS

Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA

TECHNINĖ REDAKTORĖ

Alma Pušinskaitė

KALBOS REDAKTORĖS

Jurga Dambrauskaitė

Vilija Nastopkienė

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

REKLAMOS SKYRIUS

Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711

PLATINIMO TARNYBA

Tel. (8 46) 397 713

LEIDĖJAS © 2023 UAB „Ilada“

SPAUSDINO

UAB „Spaudos kontūrai“

TIRAŽAS 7 500

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

ISSN 2351-5848

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

VIRŠELYJE

1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligra jos kūrinys. 2023. 4 psl. – Virgilijaus Vaitkevičiaus nuotr.

ŽURNALĄ REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2023 m.“ SRTRF skyrė 57 tūkst. eurų nansinę paramą

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

3
IŠLEISTA KLAIPĖDOJE Birutė SKAISGIRIENĖ. Klaipėdos metų knygos konkurse triumfavo Lietuvos jūrų muziejus 4 TEATRAS Evelina ZENKUTĖ. „Fragmentas“: neišsipildžiusių žmonių žaidimai 12 MUZIKA Ieva BUDRIŪNAITĖ. J. Gedmintaitė: svajonės išsipildo, tik kartais žmogus pamiršta, apie ką svajojo 20 ŠOKIS Violeta MILVYDIENĖ. „Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“: tęstinis šokio projektas su nauja koncepcija 26 DAILĖ Vytautas TUMĖNAS. Keramikos ir gra kos dermė: R. Šipalytės ir N. Žukauskaitės kūryba Baroti galerijoje 36 KLAIPĖDOS MIESTO STIPENDININKAI Sondra SIMANA. P. Verbytska: ne apie karo žaizdas kalbu 44 KINAS Andrius RAMANAUSKAS. Du nauji lmai, sukurti pagal tikras istorijas 50 GINTARO LAŠAI Nijolė KEPENIENĖ. Imanuelio Kanto katė. Ištrauka iš rašomo novelių romano 52 Tadas ŽVIRINSKIS. Vivi mortui. Poema 55 Alma RIEBŽDAITĖ. Mano tėvas Drakonas 57
TURINYS
Gabrielė KURULYTĖ. Sidabro šviesa. Šiaurės valsas 60
KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Klaipėdos metų k nygos triumfavo Lietuvo s

17-asis konkursas „Klaipėdos knyga 2022“ baigėsi balandžio 25-ąją iškilmingu renginiu. Konkursą organizuojanti Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka nugalėtojus apdovanojo menininko Sauliaus Bertulio sukurtais prizais – subtiliais metalo plastikos kūriniais.

Skaitytojai, balsuodami internetu ir gyvai bibliotekose, nusprendė, kad populiariausias konkurso „Klaipėdos knyga 2022“ leidinys yra „Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką“. Šią knygą sukūrė autorių kolektyvas:

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE 4
Birutė SKAISGIRIENĖ Gražiausios knygos konkurso nugalėtojai su renginio organizatoriais ir rėmėjais. Lietuvos jūrų muziejaus Kultūros komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vedėja N. Puteikienė, Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos direktorė B. Lauciuvienė, Lietuvos jūrų muziejaus direktorė O. Žalienė, konkurso mecenatas Rimantas Cibauskas.

nygos konkurse

s jūrų muziejus

Justinas Žilinskas ir Ūla Šveikauskaitė, dizaineris Zigmantas Butautis, grafinio scenarijaus autorius Titas Antanas Vilkaitis, istorinės medžiagos rengėjas Daumantas Kiulkys. Knygą išleido Lietuvos jūrų muziejus kartu su leidykla „Aukso žuvys“.

Gražiausią knygą, kaip jau yra įprasta, rinko autoritetinga profesionalių di-

zainerių ir menininkų komanda: prof. Alvydas Klimas, Raimundas Žičkus, Agnė Kanaverskytė, Monika Gustaitė ir fotomenininkas Remigijus Treigys. Komisijai vadovavo dizaineris prof. Vakaris Bernotas. Bendru komisijos sprendimu gražiausios knygos laurai atiteko dar vienai Lietuvos jūrų muziejaus knygai – „Su jūra mes didesni“. Anot muziejaus direktorės Olgos

Žalienės, šią nedidelę knygą kūrė didelis kolektyvas: idėjos autorė Nina Puteikienė, tekstų autoriai Justinas Žilinskas, Romualdas Adomavičius ir N. Puteikienė.

Knygos dizaino sprendimai – EZCO kūrybinės agentūros – Birutės Kotrynos Kulikauskės, Santo Mankevičiaus, Linos Vigraitės ir Dovilės Macijauskaitės. Spausdino „BALTO print“. ►

5 IŠLEISTA KLAIPĖDOJE
k
etuvo
Konkurso „Klaipėdos knyga 2022“ finalinio renginio akimirka. Jolitos Baltrimienės nuotr.

SKAIČIAI IR FAKTAI

▪ I. Kanto biblioteka Klaipėdos metų knygos rinkimus organizavo jau 17-us metus iš eilės.

▪ 17-ajame konkurse „Klaipėdos knyga 2022“ varžėsi 22 leidiniai, išleisti pernai.

▪ Konkurso metu šiemet suorganizuota 17 susitikimų su knygų autoriais ir leidėjais. Juose apsilankė daugiau nei 700 skaitytojų.

▪ Balsavimas už populiariausią knygą vyko 70 dienų.

▪ Užfiksuotas 2 051 balsas.

▪ Konkurso finansinis rėmėjas – bendrovė „Mūsų laikas“.

▪ Konkurso informacinis rėmėjas –dienraštis „Klaipėda“.

Varžėsi 22 leidiniai

◄ Šį konkursą jau 17-ąjį kartą organizavo Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešoji biblioteka. Tai unikalus, precedento neturintis konkursas, kuriame laimi visos dalyvaujančios knygos, nes jos susilaukia ypatingo bibliotekos, spaudos ir skaitytojų dėmesio. Visus 17 kartų teko dalyvauti konkurso organizatorių grupėje ir visada būti gražiausios knygos rinkimo komisijos nare. Todėl, matydama, kaip auga Klaipėdos leidėjų profesionalumas, kaip gražėja Klaipėdos mieste leidžiamos knygos, drįstu manyti, kad prie to neabejotinai prisidėjo ir šis konkursas. Žinoma, tai yra žaidimas, kuriame norisi nugalėti, bet, kita vertus, labai svarbu ir dalyvauti. Per visą konkurso laikotarpį biblioteka reklamuoja visas konkurse dalyvaujančias knygas, viešina informaciją apie leidinius bibliotekos tinklalapyje ir spaudoje, pokalbius su knygų autoriais transliuoja Lietuvos radijas. Biblioteka stengiasi ne tik padrąsinti leidėjus, bet ir padėti knygoms surasti kelią pas skaitytojus.

Konkursui „Klaipėdos knyga 2022“ buvo pateikti 22 leidiniai. Konkurse dalyvavo Klaipėdos universiteto, „Eglės“ ir „Libra Memelensis“ leidyklos, Lietuvos jūrų muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, Kūrėjų sąjunga, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, įmonė „Neringos muziejai“, Klaipėdos sportininkų namai. Atskira kategorija – klaipėdiečių autorių knygos, išleistos savarankiškai arba kitose Lietuvos leidyklose: poetė Elena Karnauskaitė skaitytojams pristatė naujausią poezijos knygą „Atvirukai iš kurorto“,

Mindaugas Milinis ir Antanas Verkelis –knygą „Mėmelio šturmo blefas“ apie Antrojo pasaulinio karo mūšius dėl Klaipėdos, Jūratė Sučylaitė – jautrią, menininko Romo Klimavičiaus iliustruotą eseistikos knygą „Gelmių šviesa“, Vytautas Valevičius –knygą „Manipuliacija, arba kaip paveikiami žmonės“, Vilimantas Zablockis – „Įrodyk man“, Vladimiras Plotkinas – „Seklys. Visa tiesa“ ir Sofija Kanaverskytė – autobiografinę knygą „Gyvenimas gražus. Atsiminimai su pagražinimais“.

Dailininko S. Bertulio sukurti emalio paveikslai – kaip pagrindiniai prizai už gražiausią ir populiariausią metų knygas –buvo įteikti Lietuvos jūrų muziejui, du paskatinamieji prizai – „Libra Memelensis“ leidėjui Kęstučiui Demereckui už knygą „Viktorijos“ viešbučio paslaptys“ ir miesto

istorijos puoselėjimą leidyboje bei knygos dizainerei Jolantai Mažeikaitei už nepriekaištingą šios knygos maketą. Dar vienu prizu buvo apdovanota Klaipėdos universiteto leidykla už klaipėdiečiams ypač svarbią monografiją „1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai: dokumentų rinkinys“ (sudarytojas Vasilijus Safronovas). Prizu buvo apdovanotas ir knygos „Seklys. Visa tiesa“ autorius V. Plotkinas, laimėjęs antrąją vietą populiariausios knygos rinkimuose.

Pretendavo būti gražiausia

Pagal konkurso nuostatus, į gražiausios metų knygos titulą galėjo pretenduoti tik

6 IŠLEISTA KLAIPĖDOJE
Gražiausia knyga išrinkta „Su jūra mes didesni“. Lietuvos jūrų muziejaus direktorė O. Žalienė ir knygos idėjos

Klaipėdoje išleistos knygos. Kandidačių nebuvo daug. Ne visos 22 knygos galėjo tikėtis gražiausiosios titulo.

Komisija palankiai įvertino įmonės „Nidos muziejai“ išleistą nedidelio formato knygą – kelionių vadovą „Dvi dienos su genius loci. Immanuelio Kanto ir Thomo Manno pėdsakais“ (sudarytojos Lina Motuzienė ir Nijolė Strakauskaitė, knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis). Švarus, lakoniškas, neperkrautas knygos maketas, maloniai nuteikiantis formatas, minkštas knygos viršelis puikiai atitiko knygos paskirtį. Kelionių vadovas toks ir turėtų būti – paprastas, aiškus, informatyvus, funkcionalus, kartu lengvas.

Komisijos simpatijų sulaukė abi leidyklos „Libra Memelensis“ knygos: „Viktorijos“ viešbučio paslaptys“ (autorius K. De-

mereckas) ir leidinys „Klaipėdos krašto konditerijos atradimai. Kepiniai“. Komisija gyrė abiejų knygų maketų autorę dizainerę J. Mažeikaitę. Šios leidyklos knygos visada susilaukia pagyrų už puikiai sutvarkytas fotografijas, išlaikytą teksto ir vaizdo santykį ir klasikinę knygos estetiką.

Patrauklus komisijai atrodė ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos leidinys „Užpustyti Kuršių nerijos kaimai“ (tekstų autorės Aušra Feser, Renata Kilinskaitė, Jolanta Uktverytė). Knygoje lakoniškai pateikta įdomi istoriografinė medžiaga apie Kuršių nerijos užpustytus kaimus. Leidinys gausiai iliustruotas fotografijomis ir žemėlapiais, maloniai nuteikia knygos formatas ir minimalistinis minkštas knygos viršelis. Vienintelis trūkumas – tipografinės klaidos: per didelis ir per daug išretintas šriftas,

keisti ir nelabai reikalingi teksto puošybos elementai. Bet šios smulkios klaidos nepakenkė leidinio estetikai.

Visada puikūs ir nepriekaištingi yra Klaipėdos universiteto leidiniai. Akademinė Klaipėdos universiteto leidykla tradiciškai leidžia mokslines knygas, rimtas monografijas. Knygų turinys visada lemia ir knygos formą: įmantrybės mokslinės knygos makete galimos, bet nebūtinai reikalingos. Leidiniai „1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai“ ir „Atrasti praeitį. Išsaugoti ateičiai“ yra tvarkingi klasikinio dizaino pavyzdžiai.

S. Kanaverskytės prisiminimų knygai „Gyvenimas gražus. Atsiminimai su pagražinimais“ maketą sukūrė autorės dukra Agnė Kanaverskytė. ►

7 IŠLEISTA KLAIPĖDOJE
knygos idėjos autorė N. Puteikienė.

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

8
Gražiausios knygos konkurso nugalėtojai. Klaipėdos meno bibliotekos vedėja B. Skaisgirienė (centre) pristatė gražiausios knygos rinkimų eigą ir rezultatus.

◄ Knygos viršeliui panaudotas dailininkės kūrinys knygai suteikia ypatingo puošnumo ir prabangos.

Komisijos dėmesio ir pagyrimų šiuosyk sulaukė leidyklos „Eglė“ knygos. Šviesaus atminimo klaipėdiečio poeto Sigito Poškaus eilėraščių rinkinio „Prespapjė ir kiti dievo kiaušiniai“ viršelio maketas buvo įvertintas kaip lakoniškas ir kartu stilingas. Kitoks Sigitui gal būtų ir nepatikęs. Įdomus Sigito Benečio debiutinės knygos „Apgaulė“ viršelis.

Muziejaus leidybinė veikla

Apie knygas – konkurso nugalėtojas norisi parašyti daugiau. Pasibaigus konkursui pakalbinau populiariausios ir gražiausios

knygos laimėtoją – Lietuvos jūrų muziejaus komandą: knygos „Su jūra mes didesni“ idėjos autorę Kultūros komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vedėją N. Puteikienę, muziejininkę ir kultūrinės veiklos koordinatorę Neringą Stančikienę ir Lietuvos jūrų muziejaus direktorės pavaduotoją R. Adomavičių. Apie populiariausią knygą „Bėgliai: jūrų keliais į Ameriką“ mintimis pasidalijo knygos autoriai rašytojas J. Žilinskas ir menininkė Ū. Šveikauskaitė.

Pastaraisiais metais Lietuvos jūrų muziejus užima lyderio poziciją uostamiesčio leidyboje. Muziejus kasmet pradžiugina ypatingos tematikos ir išskirtinės estetikos leidiniais. Apie leidybos reikšmę muziejaus veikloje pasakojo N. Stančikienė: „Leidyba yra svarbi muziejaus veiklos sritis, leidžianti visuomenei pristatyti tai, ką turime gražiausio, svarbiausio, įdomiausio ir unikaliausio muziejaus rinkiniuose. Kasmet aptariame, ką reikėtų pasakyti savo skaitytojams, kokiomis istorijomis juos norime nustebinti, kokias paslaptis žadame atskleisti, į kokius nuotykius juos norime pasikviesti, kokiomis svarbiomis temomis tikimės su jais pasikalbėti. Mūsų muziejus jungia ir jūrų gamtą, ir laivybos istoriją, todėl ir mūsų leidinių spektras labai platus. Rengdami labai specifinius muziejinius leidinius,

dizainerius ir ieškome mums tinkamiausių konkretiems leidiniams. Leidybos procese dalyvauja tikrai daug muziejaus specialistų, ieškome geriausių sprendimų, dirbame su profesionalais, todėl pasitikime jų siūlymais ir drauge kuriame galutinį rezultatą. Knygos formą dažniausiai padiktuoja jos turinys, tai, ko ta knyga siekiame.“

Su jūra mes didesni

siekiame, kad jie būtų kuo patrauklesni ir savo forma, ir turiniu. Kūrėjus, su kuriais dirbame, atsirenkame pagal projektų pobūdį, nuolat stebime leidybos lauke kuriančius

N. Puteikienė pasidalijo mintimis apie knygos „Su jūra mes didesni“ atsiradimą: „Ši knyga yra baigiamasis projekto „Geltona. Žalia. Raudona. MĖLYNA!“ etapas. Vystant projektą, buvo sukurtas vertingas turinys, kuriame per šmaikštų pozityvą, teigiamas emocijas ir žaidybinius elementus komunikuojama jūrinės tradicijos tęsimo idėja. Išleidus leidinį „Su jūra mes didesni“, šiam turiniui suteikta išliekamąją vertę turinti knygos forma. Knyga skirta mūsų ateities kapitonams, todėl ir leidinio forma moderni, įtraukianti skaitytojus ne tik savo turiniu, tekstu, bet ir vaizdu: čia vaizdas byloja įtaigiai ir svariai. Pasirinkome dirbti su kūrybine agentūra EZCO – juos jau žinojome kaip profesionalius ir itin smalsius kūrėjus, pristačiusius ►

9 IŠLEISTA KLAIPĖDOJE
Populiariausią 2022 m. Klaipėdos knygą „Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką“, kurią išleido Lietuvos jūrų muziejus, išrinko skaitytojai. Antrąją pagal populiarumą knygą „Seklys. Visa tiesa“ parašė V. Plotkinas.
Žinoma, tai yra žaidimas, kuriame norisi nugalėti, bet, kita vertus, labai svarbu ir dalyvauti.

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

◄ projektą „Šimtmečio prezidentai“, edukacinius žaidimus regioniniams lankytojų parkams ir daug kitų unikalių projektų. Kadangi projekte „Geltona. Žalia. Raudona. MĖLYNA!“ nuo pat pradžių dirbome su šia kūrybine agentūra, minčių knygos dizaino kūrimą patikėti kažkam kitam tikrai nekilo. Kuriant knygą „Su jūra mes didesni“, labai svarbus buvo vizualumas, nes Z karta pasaulį priima labiau per vaizdą, o ne per tekstą. Ši knyga – proginė, skirta Lietuvos – jūrinės valstybės 100-mečiui, todėl ji turtinga vaizdu ir dizainu, kaip ir privalu etapiniams leidiniams. Dizainui turėjo įtakos ir tai, kad knygos pradžią lėmė dešimties tarpukario kapitonų stilizuotų portretų projektas. Kadangi dirbome su kūrybos agentūra, ji šios knygos dizainą kūrė iš visos širdies, sudėdama visą išmonę ir meilę dėl jūrinės Lietuvos idėjos. Prie šio projekto su EZCO dirbome trejus metus: iš pradžių buvo mediaprojektas ir apybraižos, vaizdo klipas ir paskutinis etapas – knyga.“

Knygos „Su jūra mes didesni“ viršelis sukurtas oparto stiliumi su prakarpa – langeliu, kuriame išnyra bangas skrodžiantis laivas. Ant laivo priekio įkomponuotas Lietuvos istorinis simbolis – audroje ant žirgo skriejantis šarvuotas raitelis, aukštai iškėlęs kalaviją.

„Vytis simbolizuoja Lietuvos kunigaikščių karingumą ir tautos ryžtingumą. EZCO sprendimas taip panaudoti vytį gana tiesmukas ir kiek provokacinis. Vyčiui, kaip ir visai Lietuvai, daug metų jūra buvo svetima erdvė. Žinomas posakis, kad Vytautas savo arklius Juodojoje jūroje girdė, yra klaidinantis. Lietuva vienu metu (XV a.) driekėsi nuo jūros iki jūros, bet vien tas faktas nereiškė, kad Lietuva jūroje įsitvirtino. Drąsu, bet, manau, teisinga sakyti, kad iki modernios Lietuvos atsiradimo XX a. pradžioje lietuviai jūros nebuvo atradę“, – viršelio sprendimo motyvą istoriškai pagrindė R. Adomavičius.

Knygos nugarėlėje (ketvirtajame viršelyje) – vienišo keliautojo, per 121 dieną

įveikusio Atlantą Aurimo Valujavičiaus nuotrauka ir mintys. Vytis – kaip pirmasis Lietuvos istorinis simbolis ir Aurimas –kaip jauniausias savo laivo kapitonas.

Komisijos vertinimas

Komisija leidinį „Su jūra mes didesni“ įvertino už knygos dizainą. Komisijos nariai –

profesionalūs dizaineriai, ne vienerius metus dirbantys leidyboje, VDA profesoriai – dekanas A. Klimas ir V. Bernotas atkreipė dėmesį į išskirtinius dizaino sprendimus šiame leidinyje. Skaityti kaip romano šios knygos gal ir nesinorėtų, dėmesį blaško daugybė grafinių elementų, bet šio leidinio paskirtis visai kita: knyga yra orientuota į tikslingą skaitytojų segmentą – jaunimą. O norint patraukti jaunųjų skaitytojų dėmesį reikia ypatingų pastangų: knyga turi būti kitokia, patraukli, intriguojanti ir moderni. Ji tokia ir yra.

Komisija pastebėjo, kad spalviniuose leidinio sprendimuose buvo sugriautas stereotipas. Įprasta, kad su marinistine tematika asocijuojasi tik mėlynos ir baltos spalvų derinys. Knygoje matoma, kad galima paieškoti ir kitų sprendimų – mėlyną pakeisti jūros vandens žalumo atspalviu ir panaudoti jį knygos atvartuose pakaitomis su alyvine spalva.

„Visuma suformuota iš labai skirtingų kompozicinių elementų, pasitelktos labai įvairios priemonės: fragmentavimai, iškirpi-

mai, žemėlapiai, stilingi atvartai, bet knygos visuma yra suvaldyta. Labai stilinga detalė knygoje yra laiko juosta. Įdomūs spalvotų, nesikartojančių atvartų intarpai, stebina originali, nesikartojanti jų forma. Suvaldyti tokį kiekį informacijos tikrai labai sudėtinga“, – mintimis apie knygos dizainą dalijosi prof. A. Klimas.

„Muziejininkai mėgsta sutalpinti kuo daugiau informacijos, pasakyti norisi labai daug, todėl surasti tinkamą balansą tarp vaizdo ir teksto nėra paprasta. Bet šiame leidinyje viskas suvaldyta“, – antrino komisijos pirmininkas prof. V. Bernotas.

Iliustruotas romanas...

Knyga „Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką“ –bendras Lietuvos jūrų muziejaus ir leidyklos „Aukso žuvys“ projektas. Knygoje susijungė talentingų kūrėjų – rašytojo J. Žilinsko, menininkės Ū. Šveikauskaitės ir istoriko D. Kiulkio – kūrybinė energija.

10
Paskatinamasis prizas – Klaipėdos universiteto leidyklai už knygą „1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos“. V. Vareikis, R. Nikžentaitienė, V. Safronovas.

„Knygos sumanytojas, muziejaus istorikas D. Kiulkys įsivaizdavo, kad rengsime grafinį romaną (komiksą), nes tai labai patraukli knygos forma jaunajai auditorijai, o ir patiems buvo smalsu tai išbandyti. Tačiau tiek Daumanto surinktos istorinės medžiagos kiekis, tiek iš jos J. Žilinsko sukurta istorija gerokai viršijo grafinio romano formatą. Taip pradinė grafinio romano idėja transformavosi, ir knyga virto iliustruotu romanu. Visą J. Žilinsko teksto versiją galima išgirsti garsiniame knygos variante. Knygą įskaitė pats autorius ir aktorė Vesta Šumilovaitė-Tertelienė, o spausdintoje knygoje dalį teksto pakeitė Ūlos sukurtos iliustracijos. Todėl abu – Ūla ir Justinas – minimi kaip knygos bendraautoriai, nes čia tekstas ir vaizdas yra neatsiejamai susipynę ir vienodai svarbūs“, – teigė N. Stančikienė.

„Bėglių“ tema buvo artima teksto autoriui J. Žilinskui, todėl jis drąsiai priėmė leidyklos „Aukso žuvys“ direktorės Sigitos Pūkienės pasiūlymą parašyti knygą apie emigraciją.

„Mano giminėje iš tėčio pusės emigracija labai svarbi, mat tėvas gimė Buenos Airėse, Argentinoje, dviejų lietuvių emigrantų šeimoje. Ir net parkeliavusį į Lietuvą jį daug kas tebevadino Chose, pagal ispaniškąjį Prano vardo variantą. Vis dėlto „Bėglių“ laikas, kurio pageidavo muziejus, buvo kitas – pirmoji didžioji emigracija, XIX a. pab. – XX a. pr., ir būtent į Jungtines Amerikos Valstijas. Tad teko panirti į surinktą istorinę medžiagą ir galvoti, kaip visa tai papasakoti nuotykine, visiems skaitytojams skirta istorija. Laimė, Daumanto pateikta medžiaga tam buvo tinkama – detalių nors vežimu vežk, pati kelionės struktūra taip pat gana aiški. Nusprendžiau griebtis visada aktualios romantinės – avantiūrinės istorijos apie įsimylėjėlius – bėglius, jų kelionę, ištinkančius išbandymus, bet kartu stengtis per daug nenukrypti nuo tikros to meto istorijos. Manau (ir jau skaitytojai, taip pat panašūs konkursai rodo), kad man pavyko – ne veltui rašydamas aš spirgėdavau, spygaudavau iš džiaugsmo, kurdamas kai kurias „Bėglių“ scenas ir personažus.

Man regis, knyga tapo gyvybinga, įdomi ir kartu su kokybišku kontekstiniu sluoksniu apie to meto įvykius, žmones, užkabinanti įvairiausias temas, susijusias su tuomete migracija“, – pasakojo J. Žilinskas.

...su komikso elementais

Ū. Šveikauskaitė (gim. 1994 m.) – dailininkė ir dizainerė, gyvena ir dirba Vienoje. Iliustruoja knygas ir žurnalus „The Wall Street Journal“, „Foreign Policy“, „World Positive“. „Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką“ Ūlai buvo pirmoji jos iliustruota knyga.

Štai ką ji papasakojo apie šios knygos

kūrimą: „Iš leidyklos „Aukso žuvys“ gavau pasiūlymą sukurti komiksą pagal J. Žilinsko parašytą tekstą. Patirties kurti komiksus neturėjau. Justino tekstai buvo labai vaizdingi ir įdomūs, bet, jei būčiau bandžiusi iliustruoti visą jo tekstą, būtų išėjusi gal 1 000 puslapių knyga. Reikėjo ieškoti kitokio sprendimo. Pasitarus su knygos scenaristu, buvo pasirinkta iliustruoto romano su komikso elementais forma.

Romano iliustracijose panaudotos spalvos yra artimos įprastinei mano darbų paletei. Kituose mano darbuose spalvų būna daugiau, bet iliustruodama šią knygą apsiribojau tik dviem spalvomis. Skiriasi spalviniai sprendimai pirmojoje ir antrojoje knygos dalyse, nes pirmas veiksmas vyksta sausumoje, todėl čia vyrauja žemiškesnės spalvos, o antrojoje dalyje veiksmas persikelia į vandenyną, todėl šioje dalyje pasirinkti kiti spalviniai iliustracijų sprendimai. Piešiniuose matomas pasendinimo įspūdis sukurtas specialiai, panaudojant specialią popieriaus tekstūrą, kuri sudaro lengvą pergamento įspūdį. Knygos stilistika primena mano įprastinę pieštukinę stilistiką. Aš mėgėja pasikrapštyti, tačiau šioje knygoje piešiniai labiau eskiziški, čia nėra tiek daug štricho, koncentracijos į šviesotamsą ir šešėlius. Komiksas yra toks žanras, kur informacija yra labiau skaitoma, todėl detaliai išpiešinėti kiekvieną langelį nėra tiek daug prasmės. Mano piešiniai šioje knygoje yra kiek abstraktesni, labiau primenantys gesto piešinius. Be to, savo piešinius turėjau derinti prie romano vizualaus scenarijaus kūrėjo Tito Antano Vilkaičio idėjų.“

Tiek informacijos apie konkursą „Klaipėdos knyga 2022“. Mes visi laimėjome knygas. Tad eikime ir skaitykime.

11 IŠLEISTA KLAIPĖDOJE
Už miesto istorijos puoselėjimą knygoje „Viktorijos“ viešbučio paslaptys apdovanotas leidyklos „Libra Memelensis“ vadovas, knygos autorius K. Demereckas.

„Fragmentas“: neišsipildžiusių žmonių žaidimai

Rašytojo Antono Čechovo pjesės „Trys seserys“ trečio veiksmo motyvais sukurtą spektaklį „Fragmentas“ balandžio pradžioje Klaipėdos dramos teatre pristatęs režisierius Dmitrijus Krymovas tokio kalibro klasikų kūrybą sugretino su kortų kalade. Imi ją ir renkiesi, ką veiksi: bursi, dėliosi pasjansą, loši „Kvailį“ ar pokerį. Turbūt ir sudeginti galima. Bet tai jau piromanų žaidimai. O šis, neturintis aiškių taisyklių, apie ką? Apie nesibaigiančius fraktalus, visumą ir jos dalis, dar nepradėtus jau nugyventus gyvenimus.

Evelina ZENKUTĖ

Ignoruojama kartotė

Nežinau, čechoviška tai, klaipėdietiška, lietuviška ar bendražmogiška, bet laiptinės yra mažos liūdesio oazės, kuriose tiek daug apatijos, tuščių žvilgsnių, vienišumo, monotonijos, fizinio ir moralinio nusidėvėjimo. Arba skaistyklos. Jau nebe „ten“, bet ir ne „čia“, jau, rodos, saugus, tik vis dėlto ne iki galo.

Neabejoju, scenografės Irinos Komissarovos „Fragmentui“ sukurta laiptinė kadaise buvo prabangi, gyva, gal net papuošta kokia nors namuose per daug suvešėjusia šeflera ar difenbachija. Iš tų laikų teliko barokinės lifto durų ir lubų

puošmenos, toliau – užlietos apipelijusios sienos, nesutvarkyta elektros instaliacija ir nuovargis.

Digna Kulionytė lekia laiptais žemyn, slysteli, pameta rankose laikytą krepšinio kamuolį, pašokusi pasiima jį, bilda toliau. Ir vėl iš naujo. Ir dar. Dar. Vėl lekia, slysteli, pameta, pasiima, skrieja pakopomis. Vis iš naujo ir iš naujo.

Maža žaidimo, daugiau prakeikimo, bridimo į tą pačią upę, apie grėsmę įspėjančios kartotės, įtrūkio realybėje. Sunku pasakyti, ar Digna jau jauniausioji sesuo Irina. Kas įrodys vienaip ar kitaip. Begalinė asociacijų tėkmė leidžia rinktis.

Bent A. Čechovo pjesėje ji išties žaismingiausia ir vaikiškiausia iš trijų. „Fragmente“ – ir kone nematoma, jokių emocijų nesukelianti tiek iš savo buto išeinančiai ir grįžtančiai Reginos Šaltenytės auklei, tiek lifto laukiančiam Dariaus

Meškausko gydytojui Čebutykinui ar raktų nerandančiai Samantos Pinaitytės Olgai. Prisiminkime, kad vėl pamirštume: istorija linkusi kartotis; iš klaidų retai pasimokome.

Grėsmės nuojauta

Tinklelis su pirkiniais, pilka terbelė, varganas nertinis, paglamžytos kelnės, šlepetės, iš po kurių baltuoja kojinės. Taip atrodo žmonės, kadaise buvę pedagogais, medikais, menininkais. Šviesuoliai. Nėra nieko liūdniau kaip pasidavęs inteligentas. Ir paskutinę viltį iš jo, garantuoju, atėmė terba ir tapkės. Meskite jas, kol nevėlu. Fiziškai ir metafiziškai.

Šitie nepelnytai užgesinti ar užgesę žmonės kurtų liūdniausią ir gražiausią pasaulyje bliuzą.

Kol kas scenoje tyla. Ant žemės suklupusi Samantos Olga tebeieško raktų. Laiptais krinta jau vienišas kamuolys. Taip siaubo filmuose iš niekur atrieda bloga lemiantys sviedinukai. Nepaaiškinama grėsmė tvyro ore, ją jaučia ir Samanta: uodžia save, pirkinius, savo ir kaimynines duris, liftą, laiptus. Viską, viską. Lyg įtarus šunelis – sako, gyvūnai žino apie artėjančią nelaimę.

Rastas raktas pasisuka spynoje – Samantos Olga pagaliau įeina į butą. Vienas impulsas, spragtelėjimas įgalina virsmą, ne griūtį, bet gaivališką, aktorius ir pagalbinius darbuotojus sutelkusią transformaciją, lydimą J. S. Bacho muzikos. ►

12 TEATRAS
13 TEATRAS
Scenos iš premjerinio Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Fragmentas“ A. Čechovo „Trijų seserų“ trečiojo veiksmo motyvais (rež. D. Krymovas). Domo Rimeikos nuotr.

◄ Šis laiptinės kismas į kambarį – irgi fragmentas, fraktalas, mažytė didelių pokyčių analogija. Pokyčių, kuriuos, stumdydama kaladėles, tai jas išardydama, tai sujungdama naujai, įgalina ranka iš aukščiau.

Tik ne dabar

Samantos Olga jau savo namuose. Nežinia, kiek juose atgaivos. Tai ne namai, tai muziejus praeičiai. Vakar dienos artefaktas, prisiminimų ir nostalgijos buveinė. Kiek tokių butų, atidarę retai varstomas duris, pamatytume ir šiandien.

Virpa prabangus sietynas. Jis irgi nujaučia.

Turbūt suvirpa ir seniai nemankštintos Samantos kojos, gal net siela. Kartus tas atliekamas balerinos trenažas – raumenys dar mena, širdis ilgisi, stuburas atsilenkia (beje, „Trijose seseryse“ Olga buvo mokytoja, gal baleto?). Tokia skausminga ir pernelyg tiesi kartais būna pedagogų, netapusių šokėjais, dailininkais, muzikantais, žurnalistų, nevirtusių rašytojais, rašytojų, niekada taip ir nepavadintų gerais rašytojais, laikysena. Lyg stengiantis nepamesti viršugalvyje styrančios karūnos. Tik ne karūna tai, veikiau kabutės monumentaliai iliuzijai suskliausti, vėjams aukščiau pakaušio pro tarpus kiaurai košti.

Gyvastį palaikydama sentimentais ir nostalgija – tiek fiziniu daiktų, tiek emociniu prisiminimų požiūriu – Samantos Olga tebeužuodžia grėsmę, o gal jau visiškai realų pamažu atslenkantį degėsių kvapą. Duali egzistencija šiame antikvariniais baldais apstatytame narvelyje: gyventi tik praeitimi ir tuo, kas dar bus. Taigi niekada dabartyje. Arba vakar dienos neišsipildymas, arba rytojaus gaisras. Kai dabarties fabula – tabula rasa, nesuvokdama pasekmių širdis šaukiasi liepsnų šokio ir šoko. Bet ko, kas priverstų dažniau plakti širdį.

Ir tai praeis

Laimė ar ne, kartais gauname, ko trokštame. Gaisras prasideda. Iš pradžių tai tik tolimos pro langus matomos liepsnos. Bet jos artėja. Nesustabdomai. Gaisro, tos visa naikinančios ir vis stiprėjančios gaivališkos stichijos garsas siaubingas, net jei sukurtas. ►

14
TEATRAS
15 TEATRAS
16 TEATRAS

◄ Crescendo, crescendo. Girdėti griūvančios konstrukcijos, sprogimai, liepsnos nudažo sceną oranžine ir raudona spalvomis, salę užlieja dūmai.

O ką aktoriai, personažai – žmonės? Viską. Netenka amo, išsigąsta, sustingsta, desperatiškai grąžo rankas, panikuoja, lipa sienomis, lupa šviestuvus, puola padėti –kaip Olga. Sėdi ant kėdės, stojiškai rūko cigaretę, mąsliai žvelgia priešinga gaisro kryptimi – kaip Tomos Gailiutės Maša, dėvinti juodą suknelę (būtent tokią ji nuolat vilki ir „Trijose seseryse“). Susitelkia, bando išlikti patys, nori pagelbėti kitiems, gelbėja, neša daiktus, drabužius – kaip likusieji scenoje.

Kai dabarties fabula –tabula rasa, nesuvokdama pasekmių širdis šaukiasi liepsnų šokio ir šoko. Bet ko, kas priverstų dažniau plakti širdį.

Ką ši kurtinantį garsą, chaosą, emocijų pliūpsnius sujungusi simfonija liudija mums, apie mus? Kad kartais degame –ir mūsų pasaulis, ir mes patys. Degame taip, kad dūmai ne tik akis graužia, bet, rodos, sielą iš kūno išrūkys. Kad nujaučiame arba būname ištikti netikėtai, kad sustingstame arba įgauname neįtikėtinos drąsos. Kad didesnė už katastrofos –personalinės ar pasaulinės (nematuokime jų, kiekvienam sava didžiausia) –sukeltą baimę yra baimė neišlikti. Kad visada galima taip banaliai pasakyti – ir tai praeis. Ir tai praeina. Dangus sugriuvo. Šįsyk išties. Vėl pasikeičia dekoracijos.

Neveiksni alchemija

A. Čechovas sklaidosi kartu su salę neseniai tvindžiusiais dūmais. Keikdama režisierių dėl sunkiai įveikiamų dekoracijų, Sigutė Gaudušytė trumpam blyksteli kaip Nataša, „Trijose seseryse“ kalbėjusi apie papilnėjusias savo formas; D. Meškauskas dar kurį laiką lyg ir gydytojas ►

17 TEATRAS

◄ Čebutykinas, pasakojantis apie ne itin vykusias gydymo patirtis, o netrukus jau tiesiog Darius, Auksinių scenos kryžių laureatas, siekiąs žiūrovų dėmesio. Už jų nugarų pusnuogė pakrikusi Samanta. Kyla ir konvulsiškai daužiasi į žemę.

Tokia skausminga ir pernelyg tiesi kartais būna pedagogų, netapusių šokėjais, dailininkais, muzikantais, žurnalistų, nevirtusių rašytojais, rašytojų, niekada taip ir nepavadintų gerais rašytojais, laikysena. Lyg stengiantis nepamesti viršugalvyje styrančios karūnos.

18 TEATRAS

Dar ir dar kartą. Lyg drugelis, kuris veržėsi į liepsną, bet ir tai nepavyko. Žmogusdrugelis – trapi rūšis. Jautri, pažeidžiama, autodestruktyvi.

Ką reiškia tos iš pirmo žvilgsnio kiek banalokai atrodančios surežisuotos improvizacijos, interakcijos su žiūrovais, nevaidinantys ir vienas kitą tikraisiais vardais šaukiantys aktoriai, jausmas, kad „Fragmento“ pabaigoje atsidūrei repeticijų fragmente? Gal paklydimą vertime ar didžiąją spektaklio dalį tvirtai laikytas, bet galiausiai iš rankų išsprūdusias vadeles?

Arba gal tai rizikingas būdas pasitelkus kontrastą reprezentuoti iliuzijų griūtį: teatras – anokia magija, ir joks alchemijos aktas, net atliekamas virš didžiausios ugnies, vienos substancijos kita nepavers. Nesutaurins.

Kai jau praeis, savimyla liks savimyla, apsimetėlis – apsimetėliu, geras žmogus –geru. Užaštrintoms emocijoms pagaliau nurimus įsivyravęs štilis savyje vėl talpins visą pasaulį. Banalumą, vulgarumą, seklumas taip pat.

Užuovėjos paieškos

Kas lieka, kai nebelieka nieko? Menas. Ir grįžimas prie įprasto gyvenimo – iliuzijų, susikurtų idealų.

Ant išskleisto popieriaus lakšto rodomas 1938 m. nespalvotas prancūziškas kino filmas „Ūkų krantinė“ („Le Quai des brumes“), kuriame vaidina Jeanas Gabinas ir Michèle Morgan, tampa saugiu, bet laikinu Samantos prieglobsčiu. Ji žino kiekvieną juostos siužeto posūkį, grožisi ir palypėjusi ant kėdutės liečia M. Morgan akis, dievina J. Gabiną, bandydama įsiterpti į kiekvieną jo ir mylimosios bučinį.

Tas nieko bendro su realybe neturintis kito sudievinimas ir išaukštinimas, tobulo gyvenimo kūrimas svajose, išsigelbėjimo, pokyčių iliuzijos... Naivūs ir tyri idealistai –gražūs. Sykiu jų visada šiek tiek gaila. Larso von Triero „Melancholijoje“ pagrindinė veikėja su seserimi ir jos sūnumi pasaulio pabaigą pasitiko po keliomis medžio šakelėmis. Nors realybė anksčiau ar vėliau

parbloškia, stvertis šiaudo – o jie taip lengvai dega – instinktyvu.

Be fanfarų

Rodos, dėl juostos defekto „Ūkų krantinės“ neįmanoma pažiūrėti iki galo. Samantos užuovėja griūva. Prasideda ašaros, isterija. Kaip paguosti?

Tokia svajota ir negauta rankine, berete, į rankas lyg puokštė įbruktu popieriaus gabalu, ant kurio nušvinta J. Gabino veidas, ir prancūziška dainele. Samanta ir Gabinas. Tobula pora. Tik ašarų tai nesustabdo. Kraupoka, groteskiškai liūdna, net banalu. Kad ir kaip nevykusiai atrodo, kartais darome, ką galime, kaip tuo momentu išeina.

Ir spektaklis nutrūksta. Turbūt visos pabaigos panašios. Be fanfarų ir fejerverkų. Nei šiokios, nei tokios, rodos, tiek daug nepasakyta, neapibendrinta, neišpildyta, dar ne dabar, juk galėjo tęstis. Bet ima ir pasibaigia.

19 TEATRAS

J. Gedmintaitė: svajonės išsipildo, tik kartais žmogus pamiršta, apie ką svajojo

Jei reikėtų įrodyti, kad operos primadonos gali būti labai pozityvios, šiltos ir darbščios asmenybės, užtektų pristatyti tik vieną. Visus neigiamus stereotipus nugali operos solistė

Joana Gedmintaitė. Įdomu, kad susidomėjimas klasikine muzika vaikystėje ją užklupo netikėtai – nei tėvai, nei mažo miestelio aplinka jos neskatino. Rietave muzikos mokyklą (akordeono specialybę!) ji pradėjo lankyti slapčia, o noras mokytis Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje jos tėvus taip pat nustebino. Kelias buvo tikrai įdomus ir nelengvas, o dabar Lietuvos operos scena jau neįsivaizduojama be nuostabaus J. Gedmintaitės soprano.

Ieva BUDRIŪNAITĖ

Ar tai būtų du Auksiniai scenos kryžiai, ar paprastas žiūrovo ištartas „ačiū“ – kiekvienas įvertinimas solistei įrodo, kad eina teisingu ir prasmingu keliu. Gausus

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) spektaklių repertuaras jai neleidžia dažniau apsilankyti Lietuvos pajūryje, tačiau balandį J. Gedmintaitę uostamiesčio publika galėjo išgirsti dainuojančią festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“ koncerte „Ekspresionizmo genijai“, kuriame ji pasirodė su LNOBT simfoniniu orkestru,

kolegėmis solistėmis Monika Pleškyte ir Evelina Volodkovič.

Su operos soliste kalbėjomės apie pozityvumą, geriausią atsipalaidavimo būdą, muzikos mokslų Klaipėdoje laikus, karjeros autoritetus ir iššūkius.

Publika labai svarbi

– Galima susidaryti įspūdį, kad esate labai pozityvus žmogus. Kas jums padeda tokia išlikti net ir, pavyzdžiui, ilgai užsitęsusią žiemą? – Juokauju, kad aš, kaip koks Obeliksas, įkritau į kažkokį skystį, tik jis suteikia ne jėgos, o būtent optimizmo. Galbūt tai užkoduota ir genuose, tai yra mano charakterio bruožas. Nepasiduodu negatyvioms ir negeroms mintims, nes visos tos mintys kenkia tik pačiam žmogui.

Savo tėvelį prisimenu kaip labai pozityvų žmogų. Net iš problemiškų situacijų jis visada rasdavo išeitį ir niekada nenuleisdavo rankų. ►

20 MUZIKA
21 MUZIKA
Operos solistės J. Gedmintaitės įsitikinimu, svajonės išsipildo, o darbas tai pagreitina. Martyno Aleksos nuotr.

Violeta – G. Verdi operoje „Traviata“.

◄ Greičiausiai vaikams persiduoda toks tėvų elgesys. Daug pozityvumo duoda ir tikėjimas: žinai, kad esi ne vienas, kad šioje žemėje niekas nevyksta šiaip sau, net ir patys baisiausi dalykai. Tai yra evoliucija, keitimasis, gyvenimo amplitudė – kritimai

ir kilimai. Toks yra gyvenimas, o mes turime prisitaikyti.

– Ką jums reiškia asmeninis gerbėjų dėmesys? Ar tenka sulaukti jų dėmesio už teatro ribų? Ar užkalbina tiesiog gatvėje?

– Mūsų profesijoje labai reikalingas grįžtamasis ryšys. Kai savo veikloje įdedi visą širdį, atsiduodi darbui ir kūrybai, norisi to ryšio. Tai labai gerai išsigrynino per pandemiją, kai nebuvo renginių. Nors ir dainavome, ir įrašus darėme, bet nebuvo to pasitenkinimo, bendrystės tarp atlikėjų ir žiūrovų. Publika yra labai svarbus dalyvis. Tikrai labai malonu išgirsti net paprasčiausią žodelį „ačiū“, kurį dažnai pasako ir visai nepažįstami žmonės. Tada suvoki, kad tikrai eini teisingu keliu ir sugebi į savo darbą įdėti meilės, ją išspinduliuoti, ištransliuoti teigiamą energetiką žiūrovams. Tikrai manau, kad kiekvienas scenos žmogus – dainininkas, šokėjas, aktorius ar net oratorius – yra laimingas, kai žiūrovai reaguoja ir pasako gražų žodį.

22 MUZIKA
Jeigu labai gerai žinai savo repertuarą, ką dainuoji, ką darai, tada joks koncertas nėra sudėtingas.

VIZItInė Kortelė

operos dainininkė Joana Gedmintaitė gimė 1974 m. Pelaičiuose, netoli rietavo, mokėsi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, studijavo lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (Irenos Milkevičiūtės klasėje).

nuo 2002 m. – lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė. Šiame teatre sukūrė 20 vaidmenų operose. Išrinkta „operos švyturių“ apdovanojimų Metų operos viltimi (2002) ir Metų operos soliste (2010, 2014).

Pirmąjį Auksinį scenos kryžių pelnė už rozinos vaidmenį operoje „Sevilijos kirpėjas“ (2015), o antrąjį – už Aną Bolein operoje „Ana Bolena“ (2021). Solistė taip pat atlieka stambios formos vokalinius-simfoninius kūrinius ir kamerinę muziką. tarptautinių konkursų laureatė yra koncertavusi ne tik visoje lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Šveicarijoje.

Tikrai ne vieną kartą esu užkalbinta viešumoje. Žinoma, teatro scenoje, kurią žiūrovai mato iš tolo, žmogus atrodo visai kitaip. Man sako, kad scenoje atrodau didelė, aukšta moteris, o iš arti – smulkutė, mažutė. Po spektaklių sutinku daug žmonių, kurie pamalonina šiltais atsiliepimais.

Palaiko ryšį

– Kas jums labiausiai padeda atsipalaiduoti po darbų teatre?

– Tyla (juokiasi). Mano pats geriausias atsipalaidavimas yra išėjimas į mišką, šalia jo gyvenu. Ten randu įkvėpimą, prisipildau energijos. Paukščių čiulbėjimas, lapų šlamėjimas, vėjo glostymas, saulės spinduliai sugrąžina visą energiją su kaupu.

– Koks jūsų santykis su Lietuvos pajūriu? Ar dažnai aplankote?

– Tikrai stengiuosi kasmet aplankyti, ypač vasarą. Žiemą gal rečiau, nes tuo metu –pats teatro sezonas, vyksta darbai. Vasarą stengiamės su šeima atvykti ir nors kiek pabūti prie mūsų Baltijos. Kad ir kaip kiekvienais metais viskas brangsta, vis tiek norisi pasidžiaugti savo kraštu, gimtinės grožiu.

– Jūs ir daug kitų žymių Lietuvos muzikų mokėtės Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, šiemet mininčioje įkūrimo 100-metį. Kokie jūsų prisiminimai iš šios mokyklos laikų? Ar palaikote ryšius su kitais „šimkiukais“?

– Kaip ir daugeliui, studijų metai yra patys nuostabiausi, patys geriausi, nors būta visko – ir ašarų, ir dienų, kai galvoji, ką čia suvalgius, nes pilvas gurgia, o kišenėje švilpia vėjas...

Turiu draugę, su kuria bendraujame nuo pat konservatorijos laikų. Tai pianistė Violeta Rožytė. Ji liko Klaipėdoje, dirba Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Mes labai gražiai draugaujame šeimomis. Prisimename bendrabučio laikus, kaip ji mane gelbėjo, nes bendrabutyje vyko remontas. Aš ilgai gyvenau jos namuose, nors vietos buvo nedaug. Nuostabi jos mamytė, tokių žmonių maža, ji irgi pianistė. Beje, draugės tėvelis buvo pirmasis E. Balsio menų gimnazijos vadovas ►

23 MUZIKA
Ana Bolein – G. Donizetti operoje „Ana Bolena“.

◄ Tikrai nuostabūs žmonės. Iki šiol bendraujame, palaikome ryšį. Žinoma, „šimkiukų“ tenka sutikti ir mūsų teatre. Pavyzdžiui, LNOBT orkestro direktorius Domas Memėnas yra mano buvęs bendrakursis. Vilniuje mūsų yra tikrai labai daug.

Dirbti ir svajoti

– Esate pasakojusi, kad vaikystėje televizoriaus ekrane jus sužavėjo operos solistė Irena Milkevičiūtė, kuri vėliau tapo jūsų specialybės dėstytoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kaip manote, ar reikia savo profesiniame kelyje turėti ryškų autoritetą?

– Augau ne didmiestyje, o prie mažo Žemaitijos miestelio Rietavo. Tėvai nebuvo klasikinės muzikos gerbėjai, o man tos klasikinės programos, rodomos per televizorių, buvo tikras stebuklas. Juokdavosi iš manęs, kad jei groja orkestras, manęs neįmanoma prisišaukti, aš nieko kito negirdžiu. Taip pat prisimenu, kad visuomet dainuodavau aukščiau užsilipusi. Kai pirmą kartą išgirdau I. Milkevičiūtę, ji man

atrodė idealas su nuostabiu balsu. Galbūt tai ir pastūmėjo į tą sferą. Tokie epizodai trumpi, bet išlieka giliai širdyje, tarsi duoda postūmį.

Manau, kad jaunam žmogui reikia turėti atramos tašką, į ką lygiuotis, kuria linkme eiti. O paskui gali tęstis savęs ieškojimai, svarstymai, kuo tu nori tapti.

– Įsivaizduokite, kad jus užkalbina jaunas žmogus, kuris Klaipėdoje mokosi dainavimo ir svajoja apie operos sceną. Ką jam pasakytumėte, patartumėte?

– Dirbti ir svajoti. Svajonės išsipildo, o darbas tai pagreitina. Būna, kad jauni žmonės pasiteirauja, bet kiekvienas yra unikalus, labai sudėtinga kažką patarti. Vienintelis patarimas – svajoti ir dirbti. Svajonės anksčiau ar vėliau išsipildo, tik kartais žmogus pamiršta, apie ką svajojo.

– Kai kurie operos ir muzikinio teatro srities atstovai teigia, kad daug patogiau ant scenos jaučiasi atlikdami vaidmenį, o ne koncerto metu, kai nėra kostiumų, dekoracijų, režisūros, tarsi nėra už ko pasislėpti...

Kaip yra jums?

– Greičiausiai aš irgi esu iš tų žmonių. Vis dėlto daug priklauso nuo to, ką atlieki, kaip sugebi persikūnyti. Jei tai ilgas kūrinys,

pavyzdžiui, oratorija, tada yra lengviau. Bet jei koncerto programoje yra labai skirtingų stilių ir epochų kūriniai, reikalaujantys skirtingo atlikimo, tada įsijausti būna žymiai sudėtingiau. Žinoma, labai priklauso nuo to, kiek esi pasiruošęs. Kartais tenka pavaduoti kolegą koncerte ir programą išmokti labai greitai. Tada jautiesi lyg nusikaltęs ir žiūrovams, ir sau, kad negalėjai visko atlikti maksimaliai gerai, kad įgyvendinti programą pavyko tik paviršutiniškai. Bet jeigu labai gerai žinai savo repertuarą, ką dainuoji, ką darai, tada joks koncertas nėra sudėtingas.

Graži muzika

– LNOBT kolektyvas retai išvyksta koncertuoti už teatro ribų, į kitus miestus, tačiau šį kartą teatro pastato rekonstrukcija suteikia tam puikią progą. Kaip manote, kuo ši situacija bus naudinga patiems atlikėjams? – Jau pats klausimas beveik ir atsako. Tai yra reta galimybė išvažiuoti, parodyti save ir pamatyti kitus, atvežti kitokį žanrą. Su simfoniniu orkestru nedažnai tenka keliauti, dažniau būna kameriniai koncertai. O

24 MUZIKA
Maršalienė – R. Strausso operoje „Rožės kavalierius“.

čia yra galimybė su visu orkestru pasirodyti kitose erdvėse, pristatyti ištraukas iš tokių operų, kurios retai skamba Lietuvos koncertų salėse. Pavyzdžiui, iš Richardo Strausso operos „Rožės kavalierius“.

– Klaipėdoje jūs esate dainavusi ne kartą?

– Tiesa, tai daugiausia buvo kamerinės muzikos koncertai. Prisimenu klaipėdiečio kompozitoriaus Remigijaus Šileikos naujo kūrinio „Snieguoto pasaulio melodija“ pristatymą su ansambliu „Vilniaus arsenalas“, Giedriaus Kuprevičiaus kūrinio „Echo“ premjerą su trio „Grazioso“ (fleitininke Viktorija Zabrodaitė ir pianiste Vilma Rindzevičiūtė). Įvyko ir teatrališkas koncertas „Moters portretas“, kuriame pasirodžiau kartu su pianiste Egle Kasteckaite, aktore Nele Savičenko ir merginų choru „Liepaitės“. 2008 m. su LNOBT orkestru dainavau festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“ koncerte „Operos galia“. O į šiemetį festivalį sugrįžome su operinės ir simfoninės muzikos programa „Ekspresionizmo genijai“, kuriai vadovavo LNOBT simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila. Koncerto klausytojai galėjo pasimėgauti labai gražia muzika – R. Strausso operos „Rožės kavalierius“ ištraukomis ir Gustavo Mahlerio Penktąja simfonija.

25 MUZIKA
Martyno Aleksos nuotr.

„Klaipėda: vakar, šiandien, tęstinis šokio pro jektas su nauja koncepc ija

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupė, kovą parodžiusi šokio spektaklio „Sapnai ir kaktusai“ premjerą, netrukus susitelkė į naujo projekto pristatymą. „Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“ – toks pavadinimas šiemet suteiktas choreografinių miniatiūrų programai, skirtai Tarptautinei šokio dienai ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

26 ŠOKIS
Akimirkos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio projekto „Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“.

šiandien, rytoj“: pro jektas

Violeta MILVYDIENĖ

Faktai ir statistika

Prieš pasidalijant savitomis įžvalgomis apie naująją programą ir kiek konkrečiau apibūdinant kūrybinius darbus, įgyvendintus balandžio 29-osios vakarą Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmų Didžiojoje salėje, maga apžvelgti svarbiausius projekto raidos faktus ir statistiką.

Pirminio KVMT projekto, pavadinto „Dėmesio! Baletas“, tikslas buvo (ir tebėra) paminėti Tarptautinę šokio dieną, o idėjos prasmė – atskleisti ir skatinti jaunųjų choreografų bei veržlių ir iniciatyvių baleto trupės atlikėjų kūrybinį potencialą.

Dar 2020-ųjų pavasarį sumanytas projektas dėl pandemijos ir karantino buvo parodytas tik rudenį. Spalį buvo pristatyta 15 šokio kompozicijų, sukurtų 10-ies savų bei kviestinių choreografų. Sulaukus gausios publikos dėmesio (rodytas gyvai, transliuotas tiesiogiai teatro paskyroje socialiniuose tinkluose ir per informacinių partnerių kanalus), nuspręsta tęsti ir kasmet kartoti šį unikalų projektą.

Antrajame choreografinių miniatiūrų vakare (2021-ųjų pavasarį) parodyta 14 choreografinių miniatiūrų, sukomponuotų 9-ių kūrybinio proceso dalyvių, tarp kurių –ir jau daugiau ar mažiau žinomi ►

27 ŠOKIS
vakar,
koncepc ija
Martyno Aleksos nuotr.

◄ choreografai, ir debiutuojantys šiame amplua baleto trupės artistai. Pernykščiame projekte (2022 m.), taip pat pristatytame Tarptautinę šokio dieną – balandžio 29ąją, šokio gerbėjų dėmesiui buvo pateikta 13 septynių kūrėjų sukomponuotų šokio miniatiūrų. Lygiai tiek, kiek ir šiemet. Tik choreografų dabar – kiek daugiau (9): tai lietuvės Aušra Krasauskaitė ir Viktorija Galvanauskienė, kolumbiečiai Laura Carolina Figueroa Orduz ir Brayanas Stevenas Valencia Sarmiento, ukrainiečiai Romanas Semenenka, Daria Verovka, Romanas Budko, Yuliia Kovalenko ir amerikietė Kirstin Ann Zahradnick.

Dar norisi akcentuoti aktyviausių, nuolatinių kūrėjų vardus, pateikti jų sukurtų miniatiūrų skaičių (apimant visus keturis kartus). Čia lyderiauja D. Verovka, pristačiusi dešimt kompozicijų, aštuonias parodė A. Krasauskaitė, V. Galvanauskienė – septynias (tiesa, viena jų pakartota iš 2021 m.). Taurūno Baužo indėlis – penki kūrybiniai darbai, R. Semenenkos – keturi.

Tokie „sausi“ rodikliai.

Naujos programos ypatybės

Šiųmetis projektas įgavo naują koncepciją (dedikuotas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui) bei įvardijimą –„Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“. Matyt, pradinis pavadinimas („Dėmesio! Baletas“) ir nebetiktų – vien todėl, kad dauguma miniatiūrų sukurta remiantis ne baleto, o šiuolaikinio šokio stilistika bei leksika.

Šįkart ir programos struktūra – kitokia, ne ištisinė, o sudaryta iš trijų dalių. Kiekvienoje jų atitinkamai, gana tolygiai išdėstyti solo pasirodymai, duetai, grupinės kompozicijos. Beje, pastarųjų šiemet kiek daugiau (penkios), panašu, kaip ir anksčiau, pateiktos keturios duetinės, dvi solinės, po vieną – merginų kvarteto ir mišrios penkių šokėjų sudėties atliekamos miniatiūros.

Kita nauja ypatybė – prieš kiekvieną scenoje gyvai rodomų kūrybinių darbų dalį didžiuliame avanscenos ekrane demonstruojami iš anksto parengti trumpametražiai filmai. Kūrybinėje komandoje – meno vadovai Aurelijus Liškauskas ir Jelena Lebedeva, choreografo asistentės Oleksandra Borodina ir D. Verovka, videografas Imantas Boiko, garso takelio kūrėjas Kristijonas Lučinskas, kostiumų stilistė Ernesta

28 ŠOKIS

Venckutė, grimo ir šukuosenų dailininkė

Aira Braždienė, projekto koordinatorė

V. Galvanauskienė.

Išties įspūdingas vaizdo koliažas erdvėje ir laike, savitai interpretuojantis deklaruotą temą ir deramai subalansuotas. Intensyvus atlikėjų judėjimas, natūraliai susiliejantis su gamtos vaizdiniais ir muzikiniais garsais, su tautiniais niuansais, bangų ošimu. Šokama prie jūros, Kretingos muziejaus žiemos sode, Pajūrio regioninio parko, Palangos gintaro muziejaus, Klaipėdos etnokultūros centro teritorijose, Lietuvos jūrų muziejaus požemiuose, betonuotose aikštelėse tarp konteinerių.

Įtikina, užburia, įtraukia ir šviesios, pakilios, ir nervingai, desperatiškai perteikiamos būsenos, atspindinčios istorijos štrichus, nacionalinio tapatumo bruožus, globalių problemų akcentus.

Ypač raiški solistė D. Verovka – jungiamoji grandis, įkūnijanti prasmę tarp skirtingų dalių ir epizodų, kuriuos dar vienija ir juose dominuoja jūros pakrantę vaizduojantys kadrai.

Kiek vėliau tapo akivaizdu – videomedžiagoje užfiksuoti choreografiniai

fragmentai ryškesni, nes labiau įprasminti (ir ne vien tematiškai), palyginti su kai kuriomis sceninėmis kompozicijomis.

O iš 13-os pamatytų gyvai išskirčiau miniatiūras, labiausiai pritraukusias dėmesį, sukėlusias kiek stipresnes emocijas, ilgėliau išlikusias atmintyje.

Solo ir duetų įvairovė

Solo iš ateities (dalyje „Rytoj“) – tai pavyzdys, kaip mintys, jausmai ir emocijos gali būti virtuoziškai išreikšti pagrindiniu šokio instrumentu – kūno kalba. Švytinti elegancija, tvirta laikysena, subtili, kartu ekspresyvi eisena, „iškalbinga“ nugara –juntamas vidinis intelektas (turint omenyje prasmę). Skoningo, estetiško judesio, aistros ir seksualumo kupinas derinys. Sukeltas jaudulys neatslūgsta visą miniatiūrą – išlaiko įtampą nuo pradžios iki pabaigos. Moteriškai jausmingas, brandus, aukštos prabos kūrybinis darbas. Svarbi ir puikiai perteikta mintis, atitinkanti pavadinimą „Kitas“ / „Next one“ (muzika –

Maxo Richterio „Sarajevo“). Aplodismentai skamba D. Verovkai – ir kaip kūrėjai, ir kaip atlikėjai.

Ypatingo dėmesio verta miniatiūra „459“ (muzika – Dirko Maasseno „Ocean“), sukurta R. Budko ir atlikta jo paties su Y. Kovalenko. Veiksmas, vykstantis vonioje ir šalia jos, akimirksniu pritraukia originaliu sprendimu, jautria, emocionalia jaunų žmonių bendrų išgyvenimų raiška ir iki galo nebepaleidžia. Tik víena liko neaišku – kodėl šis mylimųjų duetas priskirtas praeičiai („Vakar“)? Argi dabar žmonės nebemoka mylėti?..

Kitas irgi mišrus duetas, parodytas toje pačioje dalyje, – „Daina, kurios neužmiršime“ / „The song we won’t forget“ (choreografė ir atlikėja – K. A. Zahradnick, jos partneris – Mykhailo Mordasovas, garso takelis – paukščių giesmių įrašai). Šokama visiškoje tyloje, be jokio muzikinio akompanimento, naudojant vien ritmus – plojant, trepsint, pliaukštelint delnais per įvairias kūno vietas. Simpatiškas etiudinės formos žaismas, pažinimo pojūtis, pasitikėjimu grįstas santykis, išlaikant balansą tarp šokio technikos ir šiaip lengvo judėjimo. ►

29 ŠOKIS

◄ Romantiškoje aplinkoje – kartu su paukščių čiulbesiu – choreografija tarytum sustoja arba itin ribotai naudojama. Tuomet svajingai kartu gaudomas paukštelis, jaunuoliai susijungia gestais, bendraujama per vidinę energiją. Galbūt nevertėjo užtęsti to sentimentalaus baigtinio epizodo, t. y. kartoti jį lyg specialiai sugrąžintą filmo kadrą?.. Vaikinų duetas „Išsiskyrimas“ / „Severance“ (choreografas – R. Semenenka, muzika – Hilduro Guõnadóttiro „Mortar“ iš kino filmo „Tár“, 2022 m.) priskirtas ateičiai („Rytoj“). Čia baleto trupės solistai Yanas Malaki ir M. Mordasovas – lygiaverčiai partneriai, jų atlikimas – harmoningas, techniškai nepriekaištingas, o choreografija valdoma lengvai, koordinuotai, darniai ir sklandžiai. Deja, man pristigo pabaigos –galutinis „taškas“ galėjo būti ryškesnis nei primityvokas nukritimas ant grindų.

D. Verovkos suformuotas solinis etiudas „Mentalitetas“/„Mentality“ (muzika Jóhann Jóhannsson), papildęs kompozicijas dalyje „Šiandien“, taip pat stokoja išbaigtumo. Jis pastatytas studijos „Baleto erdvė“ V. Galvanauskienės baleto klasės auklėtinei Safinai Judinai. Stebint kuklų, nedrąsų, dar

neištobulintą judesį, mintimis „nusikėliau“

į kažkurį iš keliasdešimt matytų bei vertintų vaikų ir jaunimo baleto ir šiuolaikinio šokio konkursų. Šį dalyvavimo atvejį vertinčiau kaip puikią jaunosios atlikėjos motyvaciją tobulėti ateityje, tačiau viso projekto kontekste – labiausiai abejotiną, diskutuotiną pasirinkimą. Vis dėlto manyčiau, kad rizikinga į suaugusių profesionalių artistų programą įtraukti itin kontrastingą – kito atlikėjo amžiaus ir lygmens – pasirodymą.

Apie grupines miniatiūras

D. Verovkos sukomponuota miniatiūra „Gimę prie jūros“ / „Born by the sea“ (muzika – Johnny’o Klimeko, Reinholdo Heilo ir Tomo Tykwerio iš filmo „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“) mus dar kartą sugrąžina į smėlėtą pakrantę. Atlikėjų kvarteto (O. Borodina, Anna Chekmarova, Y. Kovalenko, K. A. Zahradnick) šokį pavadinčiau „undinišku“ – grakščiau, plastiškiau, išraiškingiau judama viršutine kūno dalimi ir rankomis nei kojomis. Nuo scenos sklido

liūdesys, persmelkė vienišumo jausmas... Dviejų trupės atlikėjų – L. C. F. Orduz ir B. S. V. Sarmiento – choreografinis kūrinys „Por qiunta vez“ pagal popmuzikos hitą (Héctoro Riveros dainą „Mujer Divina“ / „Dieviška moteris“) – pirmasis, parodytas dalyje „Rytoj“. Penkių personažų (šokėjai –Y. Kovalenko, R. Budko, M. Mordasovas, K. A. Zahradnick ir Tymuras Orobchenka) „pasakojama“ istorija suskaidyta į situacijas kaip ir pati choreografija. Jose pavaizduoti individų charakteriai, skirtingi įvaizdžiai, saviti interesai ir instinktai. Nejaukiai, sujauktai, net kiek absurdiškai atrodė ir trikdė dėmesį, rodos, beprasmiškas partnerių kaitaliojimas – užsitęsęs žaidimas buvo panašus į kažkokį beprotišką vakarėlį. Teatleidžia kūrėjai, jeigu nepastebėta gilesnės siužeto esmės. O gal ir nesiekta tokios atskleisti?

Apie masines kompozicijas

Choreografija, jau tapusi standartu, – vyrauja elementai, primenantys ritminių judesių sistemą, būdinga greita ir įvairi piešinių

30 ŠOKIS

kaita, aktyvūs perėjimai, išlaikant simetriją. 16-os nešinų lagaminais šokėjų energetika dažniausiai fokusuojama į žiūrovų salę. Suvienodinti juodais lietpalčiais, baltais perukais, supanašėję veidų mimikomis arba grimasomis arba visiškai be emocijų atlikėjai juda tarsi robotai. Visa tai reiškia, kad šou šokio stilius tebeegzistuoja ir baleto scenoje? Tik šiek tiek kitaip paanalizavau

V. Galvanauskienės kompoziciją „Intencija“ / „Intention“ (pagal Zacko Hemsey „The Runner“ muzikos įrašą), matytą 2021-ųjų projekte „Dėmesio! Baletas“. Manyčiau, ši miniatiūra labiau būtų tikusi dalyje „Vakar“ nei „Rytoj“ – tiek dėl choreografijos ypatybių, tiek dėl nebeaktualios idėjos. Kita vertus, žmonės keliavo vakar, keliauja šiandien, keliaus ir rytoj – argi ne? Svarbu neišvykti iš tėvynės visam laikui, kaip jau padarė apie 1 mln. lietuvių.

Dalyje „Vakar“ pristatyta dar viena V. Galvanauskienės kompozicija „Be teisės pasirinkti“ / „Without the right to choose“ (pagal Z. Hemsey muzikinį kūrinį „The Pursuit of Knowledge“) – ne tik viena masiškiausių (18 atlikėjų) šiame projekte. Bent man ši choreografija atrodė mo-

dernesnė, sudėliota įdomiau ir įvairiau. Šokama skirtingai – atskiromis grupėmis, neįprastame asimetriškame piešinyje, kiek vėliau – visiems kartu bendroje dermėje, pabaigoje, kaip ir pradžioje, panaudotas polifonijos principas. Vėl aiškiai matomas kruopštus ir skrupulingas kūrėjos kaip

repetitorės darbas. Moteris (pati choreografė), apsirėdžiusi lietuviškais tautiniais rūbais, – stilingai į visumą įpintas leitmotyvas. Vis dėlto kilo klausimas: nejau močiutės nustojo megzti? Argi šis procesas, kurio „produkcija“ skirta artimųjų dovanai su šiluma, liko praeityje?.. ►

31 ŠOKIS
32 ŠOKIS
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.