2015 07 durys by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2015 LIEPA / Nr.7 (19)

„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2015 liepa / Nr. 7(19) Nuo šiol – ir naujoje interneto svetainėje www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2015 UAB „Sorestum“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2015 4 psl. – XVIII tarptautiniame teatrų festivalyje „Šermukšnis“ viešėjusio Sankt Peterburgo teatro „Klajojančios pono Pežo lėlės“ spektaklio „Dekadansas“ akimirka. Vytauto Liaudanskio nuotr. ŽURNALĄ REMIA

Turinys ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI Daiva JANAUSKAITĖ. Tautinis kostiumas – brangi investicija

MUZIKA Rūta VILDŽIŪNIENĖ. Klaipėdos kariliono festivalis: keturi koncertai per vieną ilgiausią metų dieną

AFIŠA XVIII „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. Teatrai ant grindinio žarstė „Šermukšnio“ uogas

KINAS Aivaras DOČKUS. „Žemės druska“: nuotraukos – kaip balsas

ŠIUOLAIKINIS MENAS Audrius KAREČKA. Distancijos ir destinacijos

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Apie scenografę, kuri „batikuoja“

GINTARO LAŠAI Kristina SADAUSKIENĖ. M.Valiukas: humoras yra vienas iš būdų pradėti dialogą

Mindaugas VALIUKAS. Eilėraščiai

Dainius VANAGAS. Atsirasti, kad išnyktum

I.Simonaitytės literatūrinės premijos konkursas

Eglė GUDONYTĖ. Mano kalendorius

Rossas MACDONALDAS. Galtono byla

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Milginta PALUBINSKAITĖ. Eilėraščiai

M.K.OGINSKIO METAI Daiva KŠANIENĖ. Kunigaikščio muzikinis palikimas

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Istoriniai maršrutai: Prūsijos karalienės Luizės atminimas Klaipėdoje (1)

60 3

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

Tautinis kostiumas Šiemet Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena buvo nuspalvinta ypatingais akcentais. Viso pasaulio lietuviai ne tik giedojo tautinę giesmę, bet ir įrodė, kad būdami maža tauta esame unikalūs savo tautiniais rūbais. Tai puikiausiai iliustravo pirmasis tautinio kostiumo konkursas „Išausta tapatybė“. Daiva JANAUSKAITĖ

Klaipėdietės etnologės, dailininkės, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros lektorės Elenos Matulionienės sukurti Mažosios Lietuvos regiono tautiniai rūbai konkurse pelnė didžiulį pripažinimą. Nugalėtojais tapo dailininkės sukurtais drabužiais vilkėję Klaipėdos miesto savivaldybės

Etnokultūros centro folkloro ansamblis „Alka“ ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos Klaipėdos skyriaus narės. Jų pristatyti Mažosios Lietuvos kostiumai pripažinti geriausiais Lietuvoje folkloro ansamblių ir bendrijų kategorijose. Pagal autentišką pirmavaizdį sukūrusi didžiąją dalį šių kostiumų ekspertė džiaugiasi galėdama praturtinti žinias apie šio krašto tautinius rūbus ir įsitikinusi, jog dar yra daugybė galimybių juos tobulinti bei daryti įvairesnius.

XVIII a. – XIX a. pirmos pusės moterų žieminės aprangos rekonstrukcijos. 4

Buvo tarp pagirtųjų – Gal žinote, kaip kilo mintis surengti konkursą „Išausta tapatybė“? – Tautinio kostiumo diena jau buvo paskelbta pernai, ji sutampa su Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena. Pernai ji sutapo su Dainų švente, stengtasi akcentuoti tautinį kostiumą kaip vieną valstybingumo simbolių. ►

XVIII a. – XIX a. pirma pusė. Jaunavedžių pora.

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

– brangi investicija

Vytauto Petriko nuotr. 5

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

◄ Tuomet miestų merai eisenoje žygiavo vilkėdami tautiniais rūbais, atitinkančiais jų regioną; šiais rūbais vilkėjo ir kolektyvai. Buvo atskiras renginys, kuriame pristatyti pagal archeologinius radinius atkurti kostiumai. Gražios ir prasmingos iniciatyvos įkvepia. Todėl šiemet Liaudies kultūros centras su Tautodailės skyriaus moksline bendradarbe menotyros daktare Terese Jurkuviene priešakyje nusprendė paskelbti tautinio kostiumo konkursą. Jo rengėjai atkreipė dėmesį, kad nemažai Lietuvos žmonių turi savo asmeninių tautinių rūbų. Be to, žmonės siūdinasi regioninius kostiumus, dažniausiai pasirinkdami juos pagal gyvenamąją vietą arba kilmę. Atkreiptas dėmesys, kad pastaruosius 10 ar net 15 metų beveik visi folkloro ansambliai vilki gerais ar net puikiais rūbais. Taip atsitiko todėl, kad jiems įsigyti dalį pinigų skyrė Lietuvos liaudies kultūros centras, o dalį – savivaldybės. Kuriant juos prižiūri sertifikuoti ekspertai, tad ansamblių daly-

viai vilki regionams ir tam tikram laikmečiui būdingus drabužius. Atskira tautinių drabužių grupė yra liaudies choreografinių grupių stilizuoti rūbai. Taip susiformavo konkurso nominacijos. – Ar pati raginote žmones dalyvauti konkurse? – Konkurse raginau dalyvauti žmones, kurie yra patys pasisiuvę tautinius rūbus. Kai kurie jų pateko į antrąjį turą. Galėjo dalyvauti pavieniai asmenys ir šeimos. Pakviečiau Birutiečių karininkų šeimų moterų draugijos nares. Aštuonios draugijos moterys įsigijo skirtingus kostiumus. Nebuvo reikalauta, kad žmonės patys savo rankomis būtų pasisiuvę rūbus. Tiesiog tautiniai rūbai turėjo atitikti regioniniam kostiumui keliamus reikalavimus ir žmogaus amžių, būti iki galo sukomplektuoti, reprezentuoti konkretų laikotarpį. Konkurse buvo svarbu ne tik atkurti kostiumus pagal albumo „Lietuvių tautiniai

Atgaivinant ir populiarinant tautinį kostiumą siekiama priminti, kas mes esame. drabužiai“ iliustracijas, bet ir pridėti dar daugiau, paieškoti papildomos medžiagos, papildyti kūrinius rankdarbiais. – Kokios buvo konkurso sąlygos? Kaip sekėsi klaipėdiečiams? – Norintieji jame dalyvauti turėjo užpildyti anketas ir atsiųsti organizatoriams savo nuotraukas, kuriose jie apsirengę tautiniais rūbais. Antrajame ture dalyvavo atrinktieji dalyviai, jie buvo pakviesti į Valstybės dienos išvakarėse parodytą televizijos laidą. Klaipėdai atstovavo trys ansambliai ir visi jie pateko į antrąjį turą. Vaikų folkloro ansamblio „Kuršiukai“ instrumentinės grupės nariai taip

XVIII a. – XIX a. pirmoje pusėje jaunamartė nešiodavo kyką, nuotaka puošdavo galvą aksomo kepure ir mirtų vainiku, o ištekėjusios ir jau pagimdžiusios moterys galvą dengdavo didele skara – muturu. Visos moterys pečius apsigaubdavo puošniai siuvinėtais perdrobuliais. XVIII a. kostiumai atkurti remiantis dviem Alberto Kretschmerio (1825–1891) spalvotais piešiniais. 6

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

Taip atrodė ankstyvieji Klaipėdos krašto gyventojų kostiumai iki XIX a. vid. Tuomet jie buvo šviesūs ir margi.

pat buvo pakviesti filmuotis laidoje, bet tuo metu jie turėjo išvykti į tarptautinę šventę Makedonijoje. Lietuva per televiziją pamatė, kokiais rūbais puošiasi Klaipėdos etnokultūros centro ansambliai „Alka“ ir „Kuršių ainiai“. Mes turime rūbų, kurie reprezentuoja Klaipėdos krašto žmonių nešioseną nuo XVIII a. vidurio iki XX a. pradžios. Tai vyrų ir moterų vasariniai bei žieminiai kostiumai. Kai kurias žieminių drabužių detales – sermėgų papuošimus, pirštines, storas skaras, drobules reikėjo rekonstruoti. Dauguma kostiumų sukomplektuoti mano nuožiūra, remiantis istorine medžiaga ir individualiomis juos dėvinčių asmenų savybėmis.

Lietuvininkių pirštinės būdavo itin margos.

Patirtis vilkėti – Ar esate patenkinta konkurso komisijos įvertinimu? – Man konkurse nebuvo labai svarbu, kurią vietą kuris ansamblis ar dalyvis užims. Svarbu, kad gerus kostiumus žmonės pamatys, kad jie bus nufilmuoti, o tai reiškia – išliks ateičiai. Tai labai gerai. ►

XVIII a. – XIX a. pirma pusė – vyriškas kryželiu ant kanvos siuvinėtas diržas.

Klaipėdos krašto žmonės XIX a. pirmoje pusėje grodavo kanklėmis, primenančiomis arfas. 7

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

◄ – Kaip apibūdintumėte, kam

buvo skirtas konkursas? Ar kad visi žmonės pamatytų? O gal buvo ir kitų tikslų? – Be abejo, kad pamatytų. Bet dar ir kad būtų parodyta, jog tautinis kostiumas nėra „numiręs“, kad žmonės investuoja į tautinius rūbus ir nori turėti juos savo, asmeniškus. Galbūt konkurso organizatoriai patys sau neįvardijo tikrojo tikslo, bet iš pasąmonės plaukia mintis, kad atgaivinant ir populiarinant tautinį kostiumą siekiama priminti, kas mes esame. Kol kas panašu, kad neįvertiname to, ką vertingo turime. Kaip toje dainoje: „Rūtų vainiką po kojų pamynė, o iš bulvienojų kitą nusipynė“. Kokių nors indėnų ar indų kultūra kartais atrodo įdomesnė ir vertingesnė nei mūsų pačių. Kur dar pamatysi tokį subtilumą, kai ant balto siuvinėjama baltai, ir daugybę kitų be galo įdomių dalykų?!. Pažinti savo kultūrą ne paviršutiniškai, o giliai, yra nelengva, bet kartu tai atveria didžiulius klodus. – Jūsų nuomone, kokių įspūdžių bei patirties parsivežė konkurso dalyviai? – Tikiu, kad tie, kurie važiavo į konkursą, įgavo patirties, kaip jaustis ir elgtis vilkint tautinį kostiumą. Koncertuodami žmonės dainuoja, šoka arba groja. O čia reikėjo sugebėti rodyti save, nes, kaip sakoma, juos sutiko pagal rūbą. Tai davė dar daugiau brandos ir supratimo, kokia didžiulė vertybė yra tautiniai drabužiai. Man pačiai yra ne kartą tekę aiškinti, kad negalima rūkyti vilkint tautiniais rūbais, gerti reikia ne iš butelio, o iš molinio bokalo. Su tautiniais rūbais netinka sėdėti tiesiog ant žolės, būtina kažką pasitiesti. Tautiniai rūbai yra išeiginiai, juos reikia labai saugoti. 2003-iaisiais Liaudies kultūros centras iš ikonografinės bei muziejų eksponatų medžiagos atkūrė tautinius kostiumus ir „Forum Palace“ rūmuose pademonstravo juos ant pakylos. Tada žmonės pirmą kartą pamatė tokius gražius tautinius drabužius ir suprato, kad tai labai solidu. Kokie skirtingi įvairių regionų rūbai, kiek daug detalių ir kaip visa tai gražiai padaryta!.. Beje ir vilkintieji tuos kostiumus mokėsi elgtis. Suvokta, kad rankos turi būti laisvos, nes einant reikės pasikelti sijoną, sėdant kilstelėti dar ir prijuostę. 8

Mažosios Lietuvos moterys ryšėdavo dideles skaras ir mokėdavo jas įmantriai susimuturiuoti.

Panašūs, bet nevienodi – Audėjos paprastai išaudžia kelių raštų audinių ir iš jų dailininkui tenka sukomplektuoti visą kostiumą. Kaip pasiekti, kad rūbai nebūtų vienodi? – Tik dvynukus mamos kartais rengia vienodai. O šiaip žmonės visada nori būti skirtingi. Ir senais laikais vienodų rūbų nebuvo. Anksčiau, kai liaudies kostiumams audinius audė dailės kombinatai, buvo meno tarybos. Dabar kiekviename regione yra tautinių kostiumų ekspertų,

tai yra žmonių, kurie labai gerai išmano apie tautinius rūbus. Mokslinės medžiagos kontekste galima varijuoti derinant raštus. Nes pačioms audėjoms yra sudėtinga teisingai parinkti raštą ir spalvą. Anksčiau visos moterys mokėjo austi, bet išsiskirdavo toji, kuri turėjo talentą iš Dievo. Vos pažvelgus buvo matyti, kad jos audinių raštai skamba. Tokių gabumų ne kiekvienas žmogus turi. Tos ypatingosios audėjos turėtų austi kaip galima daugiau raštų variacijų. Kartais manydavau, kad kai kurie užsienio šalių kolektyvai labai vienodai atrodo. Kai kurių regionų latvių moterų rūbai iš tolo atrodė lyg visi tokie

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

Klaipėdiškės vestuvių dieną puošdavosi ne nuometais, o kykais.

audėja. Gabesnėms audėjoms būdavo siūloma kurti raštus. Jos kurdavo raštą, vadinamąjį žingsnį, jis turėjo būti ne toks pat, kaip knygoje, bet kartu išlikti lietuviškas. Labai įdomu, ką ir kiek reikia pakeisti, kad jis būtų naujas, bet lietuviškas. Juk audė viso pasaulio moterys, visi raštai yra geometriniai, susideda iš tų pačių detalių, tačiau kurios tautos audinį bepaimtum – raštas pasakys, kas jį audė. Jo savitos proporcijos, kiekvienos tautos audėjos akcentuoja skirtingas detales, kokiu tankiu naudojamos spalvos, ar daugiau fono, ar rašto, smulkus keičia stambų ar išlaikomas rašto vientisumas. Todėl kombinato audėjų bandymai ne visada būdavo sėkmingi, kartais raštai būdavo labiau panašūs į slaviškus, o kartais – į vokiškus. Maža detalė lemdavo savitumą.

Jau esame subrendusi tauta, tad ir mūsų kostiumai turi būti solidūs.

pat būtų. O kai pasižiūri iš arčiau, supranti – nieko panašaus. Įsitikini, kad pagrindinė spalva – ta pati, o papildomos kokios šešios varijuoja po dvi ar tris, naudojami panašūs raštai, bet skirtingos kokios nors detalės. Taip ir atsiranda įvairovė, bet kartu išlaikomas regiono tapatumas. Tarsi tai būtų vienos šeimos vaikai – ir panašūs, bet ir nevienodi. Liaudies tekstilėje tai yra pagrindinis dalykas.

– Ar dabar dar įmanoma rasti kažką naujo, sukurti kitokį, ne gerai pažįstamą tautinį kostiumą? – Kurdama rūbus Klaipėdos krašto ansambliams, bandau rasti kažką naujo, žvalgausi, ką atkapstė kiti tyrinėtojai. Bandau šifruoti senus ikonografinius paveikslėlius, ieškau dar neatrastų detalių, kurias, remiantis europiniu kontekstu, galima atkurti. Mes nesame labai išskirtiniai ir vieninteliai, neretai įmanoma rasti panašių analogų ir pagal juos atkurti neaiškias detales. Mums jau įprasta, kad Klaipėdos krašto rūbams naudotos šilkinės prijuostės. Moterys tokių audinių ieškodavo parduotuvėse, jei nerasdavo, pačios ausdavo. Rasta pavyzdžių, kai prijuostės buvo siuvamos iš įvairiaspalvių, rožėmis margintų audinių, bet kol kas dar nedrįstame tokių naudoti tautiniuose rūbuose. Būryje visada būdavo viena moteris, kuri madą kurdavo, padarydavo kažką drąsaus, o paskui kitos ja sekdavo.

– Kas ir kaip sukuria tautinius raštus? Ar jie yra nekintantys? – Mano šviesaus atminimo mama 30 metų Klaipėdos dailės kombinate dirbo

– O kaip atrodo regionų paribyje gyvenusių žmonių tautiniai rūbai? – Taip, tokių yra. Įdomu, kad paprastai iš kito regiono, kuris prasideda visai čia

XIX a. pirmoje pusėje ir paauglių rūbai buvo puošnūs.

pat, būdavo paimama kokia detalė, bet visiškos stilių maišalynės nebuvo. Bendruomenė būtų nepriėmusi, pasijuokusi, jei kas būtų labai sumaišęs ar pasisavinęs pernelyg daug.

Paneigė senus mitus – Iš kur gyvas supratimas, kad tautiniai kostiumai – negražūs? – Veikiausiai taip manoma todėl, kad ilgai turėjome Amerikos lietuvių variantą: žalsvas, gelsvas, žydras ar oranžinis fonas ir daug raštų. Jie labai vertino ornamentiką ir laikė tai išskirtiniu lietuviškumo bruožu. Taip ir yra tarp amerikiečių, o Europoje, jei matome daug ornamentų, tapatiname tokius rūbus su slaviškais. Lietuvių rūbuose lygaus fono ir ornamento santykis labai aiškus – ornamentas buvo tik puošybos detalė. O va, pavyzdžiui, slavų marškiniuose du trečdaliai rankovės yra ornamentuoti, baltos erdvės paliekant tik truputį. Manau, dar daug kas išryškės. – Kaip manote, kokia yra konkurso perspektyva? – Šiemet buvo labai nedaug laiko jam pasiruošti – tik pora savaičių užpildyti anketas ir apsispręsti dalyvauti. Ne visus turinčius tautinius rūbus pavyko surasti. Todėl manau, būtų labai prasminga tęsti tokį konkursą. Tada žmonės turės stimulą jam ruoštis, tobulinti jau turimus rūbus, o kai kurie – ir įsigyti tautinius kostiumus. Tikiuosi, kad nelaimėjusieji nenusivils. Konkursas turi ne gniuždyti ar paniekinti, o pagerbti visus dalyvius. – Ar ne per vėlai pradėjome rodyti pagarbą tautiniams rūbams? – Žinoma, per vėlai. Bet ką dabar darysi, geriau vėliau, nei niekada. Tikiu, jei būtume panašius dalykus darę anksčiau, kur kas daugiau žmonių būtų pasisiuvę savo kostiumus. Tai yra nauja pradžia po didelės pauzės. Atgimimo laiku šitie dalykai buvo labai gyvi. Merginos išmoko surangyti ranges. Tiesa, tada jomis net močiutės puošdavosi, nors nuo seno taip dabinosi tik jaunos panelės. Bet tada tai buvo atleistina, nes taip buvo demonstruojama nostalgija nepriklausomai Lietuvai. ► 9

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

XIX a. antroje pusėje–XX a. pr. klaipėdiškiai rengdavosi tamsiais rūbais.

iki pirmo vaiko, o kartais būtent sūnaus gimimo. Kituose Lietuvos kraštuose tokio ypatingo dalyko nėra. Labai įspūdinga buvo vestuvinė merginos galvos danga – tai yra dviejų sprindžių aukščio juodo aksomo kepurė, kurios viršuje būdavo rūtų arba mirtų vainikas. Ištekėjusios ir vaikų turinčios moterys nešiodavo labai dideles skaras, kurios buvo rišamos panašiai kaip turbanas: audiniai įdomiai susukami, suraitomi. Dar viena išskirtinė klaipėdiškių rūbų detalė – delmonai. Beje, beveik visų tautų aplink Baltijos jūrą moterys turėjo kažką panašaus.

◄ Dabar jau esame subrendusi tauta, tad ir mūsų kostiumai turi būti solidūs. Jau beveik nebematyti kultūros namų nurašytų sijonų ar liemenių. Plečiasi žmonių akiratis. Tiesiog išmesti jų nevertėtų, nebent per Užgavėnes apvilkti jais Morę ir sudeginti. Tai tam tikra pagarba tautiniams rūbams.

Ant galvos – menas – Gal galėtumėte apibūdinti Klaipėdos krašto tautinius drabužius, kuriuos pamatė Lietuvos žmonės konkurso metu? – Pirmas išskirtinumas – Klaipėdos krašto tautiniai drabužiai turi ryškią istorinę ribą iki XIX a. vidurio ir po jo. Tai yra šio krašto tautiniai kostiumai skirstomi į ankstyvuosius ir vėlyvesnius. Kiti regionai neturi tokios ribos. Tai lėmė ekonominis pakilimas. Vėlyvieji mažlietuvių rūbai ryškiai išsiskiria visame lietuvių tautinių kostiumų kontekste. Tai plisuoti sijonai, šilkas, aksomas, tamsios spalvos. Tokios medžiagos kituose regionuose naudotos tik siuvant miestiečių drabužius. Lietuvių moterų galvos dangalai nėra tokie ypatingi, kokių galima pamatyti kitose Europos šalyse. Pavyzdžiui, olandės ant galvos nešioja tiesiog meno kūrinius, kuriuos apžiūrinėjant sunku 10

Klaipėdos etnokultūros centro archyvo nuotr.

Delmonas – išskirtinė klaipėdiškių tautinių rūbų detalė.

suprasti, kaip jie laikosi, nenukrenta. Ko gero, Klaipėdos uosto ryšiai su kitomis Vakarų Europos valstybėmis turėjo įtakos ir mūsų moterų galvos apdangalams. Jie primena vokiškus, šiek tiek austriškus ir net olandiškus. Mūsų krašto moterų galvos apdangalai rodė nemažą jų socialinio statuso skirtumą. Skirtingai atrodė nuotakos, jaunamartės ir ištekėjusios, vaiko susilaukusios moterys. Dideliu siuvinėtu kyku, kaip antra galva, su nutįsusiais labai plono audinio siuvinėtais galais jaunamartė galėjo puoštis po vestuvių

– Kaip tokie ypatingi galvos apdangalai išsilaikydavo ant galvos? – Tokią galvos dangalo formą išlaikydavo kasos. Be to, moterys visada gudraudavo, pasidarydavo tokį lyg šinjoną, kaip papildomas kasas iš linų ar vilnos. Taip yra visame pasaulyje. Moters galvos dangai tarnauja jos plaukai. Kai kurių tautų moterys dalį arčiausiai kaktos esančių plaukų nuskusdavo, nes čia dėdavo ypatingą puošmeną – auksinius papuošimus, savotiškas kepuraites, kaip dainuojama: „... nuo galvelės aukselį lupau...“. Ir rusės, nešiojusios stačias karūnas, priekinėje galvos dalyje rišdavo papildomų plaukų, kad karūna nevirstų. O portugalės nešiodavo mažytę skarytę, į kurią žiūrint visiškai neaišku, kaip ji laikosi. Pasirodo,

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

XIX a. antros pusės–XX a. pr. moterų sijonai primindavo dūdas, o prijuostės ir skarelės būdavo šilkinės, dažniausiai pirktos mieste.

prie plaukų tvirtinama papildoma detalė ir prie jos smeigtais prismeigiama toji skarytė. Taigi noriu pasakyti, kad viso pasaulio moterys griebdavosi visokiausių gudrybių.

Ieško analogų aplinkui – Ar manote, kad pamatę tokių tautinių rūbų, kokie buvo demonstruojami konkurso „Išausta tapatybė“ metu, žmonės norės įsigyti jų ir sau? – Manau, kad taip. Jau turime pavyzdžių. Čia mums kaimynai skandinavai daro gerą įtaką. Pavyzdžiui, norvegai tokiais rūbais vilki per visas šventes. Jų turi penkių lygių: visiškai autentiškas kostiumų kopijas, variacijas, truputį stilizuotus drabužius, iš senųjų ir šiuolaikinių medžiagų sumaišytus rūbus. Gal prieš 20 metų Austrijoje mačiau parduotuvę, kur buvo ištisos kabyklos palaidinių, lentynos kepurių, daugybė sijonų, prijuosčių. Pirkėjas gali susikomplektuoti visą kostiumą vienoje parduotuvėje. Jam pateikiama knyga, kurioje žmogus randa jį dominančio regiono rūbus. Ir tada pagal pasirinktą spalvą jis gali susirinkti visus drabužius. Anuomet mes apie panašius dalykus negalėjome nė pasvajoti. Bet po truputį to link einame ir mes. Tokių rūbų

kainos buvo labai didelės. Pamenu, šilkinė skarelė kainavo maždaug 300 ar 400 litų. Man kažkas minėjo, kad visas norvegiškas kostiumas kainavo apie pusketvirto tūkstančio litų. Jame yra labai daug siuvinėtų detalių, įdėta daug rankų darbo. Bet žmonės tai laiko savotiška investicija, lyg būtų pinigus pasidėję į banką. Mat tautinis kostiumas turi išliekamąją vertę, jį gamina sertifikuoti meistrai, daug kas daroma rankomis. Tai yra ne šiaip kažkokio dailininko fantazijos vaisius, o gaminys, padarytas remiantis moksliniais tyrimais. Pavyzdžiui, Suomijoje yra tautinio kostiumo sklaidos organizacija, kuri rūpinasi, kaip kas siuva, ir priežiūros įstaiga. Tam tikrame internetiniame tinklalapyje konsultuojama, nurodomi leidiniai, įvairi literatūra, rengiamos parodos. – Ar tautinis kostiumas yra baigtinis dalykas? Ar dar galima kažką atrasti, nustebinti kažkuo nauju? – Nemanau, kad jau viskas atrasta. Dabar vis labiau prieinama tampa įvairių muziejų sukaupta medžiaga. Ji skelbiama internete. Bent jau Klaipėdos krašte yra išlikę nuotraukų, kuriose užfiksuoti čia gyvenę žmonės. Apžiūrinėjant jų drabužius galima rasti labai daug sąsajų su švedų, norvegų kostiumais. Kad ir mėlynos raštuotos kojinės su raudonais įsiuvais, megztos kojinės su išsiuvinėtais raštais. Tokių kojinių pas

mus dar niekas nėra pasigaminęs. Dar randame informacijos apie įdomesnius galvos apdangalus, yra jų aprašai, bet nėra išlikę pavyzdžių. Teko skaityti apie jaunamartės karūną su blizgučiais, skambaliukais, varpeliais, dirbtinėmis gėlytėmis, spalvotais kaspinais. Būtų įdomu pamatyti, kaip tai atrodo. Šilutės muziejuje yra kažkoks panašus eksponatas. Esame maža tauta, todėl turime labai nedaug išlikusios medžiagos. Pro mus važiavo daug keliautojų, vieni aprašydavo, kiti nusipiešdavo kažką įdomaus. Dabar pamažu tokia informacija mus pasiekia. Apmaudu, kad Hugo Šojaus rinkiniai, vėliau sudarę Šilutės muziejaus pagrindą, buvo labai turtingi, bet karo ir pokariu metais išblaškyti. Dalis tų eksponatų atsirado pas žmones. Man pačiai pavyko rasti gal septynis delmonus, kurie iki tol nebuvo niekur užfiksuoti. Tai rodo, kad dar yra galimybių atrasti tai, kas iki šiol nebuvo plačiai skelbta. Panašiai yra su juostomis. Aprašyta jų yra, bet muziejuose likę aptriušę galiukai gali pasidengti užmaršties dulkėmis, jei tų raštų neišausime iš naujo. Visa tai sudaro galimybę dar labiau paįvairinti, atnaujinti mūsų tautinį kostiumą.

MUZIKA

Klaipėdos karilio keturi koncertai per vieną Klaipėdiečiai ir miesto svečiai birželio 24-ąją buvo kviečiami į Laikrodžių muziejaus kiemelį, kur vyko antrasis atnaujinto Klaipėdos kariliono muzikos festivalis. Jo originalus formatas – labai romantiškai pavadinti vieną dieną vykstantys keturi koncertai: „Vidudienio varpai“, „Popietės varpai“, „Vakaro varpai“ ir „Nakties varpai“. Rūta VILDŽIŪNIENĖ

Žiupsnelis istorijos Kažin ar klaipėdiečiai dažnai susimąsto, kokį didžiulį turtą miestas turi. Nuo 1987 m. centrinio pašto bokšte įrengtas karilionas gaudžia kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį bei didžiųjų metų švenčių proga. Tuomet senamiesčio gyventojai ir tyčia ar netyčia užklydę prašalaičiai gali pasigėrėti plačiai vilnijančiais varpų garsais, pažįstamos muzikos transkripcijomis ar originaliomis kompozicijomis, skirtomis šiam unikaliam instrumentui. Beveik prieš tris dešimtmečius įvyko Klaipėdos kariliono atidarymo iškilmės. Liepų gatvę ir jos prieigas užtvindę klausytojai tą lapkričio 13-ąją buvo nustebinti galingo, nors gal jautresnei ausiai ir ne 12

visai tobulai suderinto varpų gausmo. Tąkart jaustas didžiulis pasitenkinimas buvo susijęs ir su naujų vėjų, bręstančių pasikeitimų nuojautomis, atsirandančiu bendrystės jausmu, Sąjūdžio veikla. Viskas buvo sumišę ir kėlė ne tik susirinkusiųjų smalsumą, bet ir pasididžiavimo bei vienybės dvasią. Prie šio efektingo instrumento atsiradimo Klaipėdoje labiausiai prisidėjo buvęs miesto vykdomojo komiteto pirmininkas, įdomių ir vertingų idėjų įgyvendintojas Alfonsas Žalys ir originalių sumanymų nestokojęs prof. Vytautas Jakelaitis. Šių nepaprastų asmenybių dėka Klaipėdoje atsirado ne vienas kultūrinis objektas, sušildęs gana šaltą pramoninio miesto veidą. Prie kariliono klaviatūros nuo jo atidarymo šventės sėdo du Klaipėdos menininkai: pianistas Stanislovas Žilevičius ir choro dirigentas Kęstutis Kačinskas. Abu jie studijavo grojimo karilionu ypatumus Vokietijoje, Apoldos mieste

(tuomet – Rytų Vokietija) – ten, kur mūsų pirmasis karilionas ir buvo nuliedintas. Atlikėjų dėka imti rengti tarptautiniai, po kelias dienas trukdavę kariliono muzikos festivaliai. Jų metu Klaipėdoje koncertavo varpininkai iš įvairių Europos šalių, ypač iš tų, kur karilionas labai populiarus. Tai – Olandija, Belgija, Vokietija. Dažnai prie Klaipėdos kariliono yra sėdę kauniškiai varpininkai – Giedrius Kuprevičius ir Julius Vilnonis. Beje, Kaune karilionas buvo iškeltas dar 1937 m. (tuomet laikinojoje Lietuvos sostinėje). Po įvairių istorinių sukrėtimų kauniškių varpai vėl nuolat ėmė skambėti nuo 1956 m. Senuoju Klaipėdos karilionu nebuvo patenkinti gastroliuojantys atlikėjai, nors ir stebėjosi mūsų atlikėjų meistriškumu ir gebėjimu groti sunkiai valdomu instrumentu. Per 20 gyvavimo metų varpai susidėvėjo. Paskutinis tarptautinis kelių dienų kariliono festivalis įvyko 2003-iaisiais. 2006 m. Klaipėdoje buvo iškelti nauji,

ono festivalis:

MUZIKA

ilgiausią metų dieną

Vidudienio varpai

„Vidudienio varpai“: K.Kačinskas, A.Rekašius.

„Popietės varpai“: O.Rostovskaja.

Olandijos „Royal Eijsbouts“ varpų liejykloje pagaminti 48 varpai, sveriantys 5095 kg, pripažinti pasaulinio lygio instrumentu. Juo pagroti ne gėda pasikviesti atlikėjų iš viso pasaulio. Praėjusiais metais birželio

24-ąją įvyko pirmasis naujojo, puikaus Klaipėdos kariliono festivalis. O šiemet keturių koncertų ciklas Joninių dieną kvietė pasiklausyti įvairios karilionui parašytos arba aranžuotos muzikos jau antrąjį kartą.

Iki kariliono festivalio atgimimo kasmet per Jonines Klaipėdos koncertų salė organizuodavo vidurvasario šventės koncertą, sukviesdama publiką ilgiausią metų dieną. Tai buvo vidudienio renginys, kuriame, be abiejų klaipėdiškių karilionininkų, kartu dalyvaudavo įvairūs miesto atlikėjai. O pernai buvo sumanyta atnaujinti festivalį, pasikviečiant ryškių atlikėjų iš svetur ir surengti keturių koncertų ciklą per vieną dieną. Beje, atviroje erdvėje rengti koncertus visada rizikinga dėl oro sąlygų. Publikai tai svari priežastis ryžtis ar ne susiruošti į koncertą. Kariliono juk neperkelsi į patogesnę klausytojams salę... Tačiau karilionininkai muzikuodami aukštai bokšte, matyt, sugeba palenkti Aukščiausiąjį, kad koncertų metu nelytų. Šiemet įvykusi antroji kariliono muzikos šventė pateisino lūkesčius. Nepaisant lietingų prognozių ir ryto liūties, visą likusią Joninių dieną Laikrodžių muziejaus kiemelį lietaus debesys lenkė. Tradiciškai pirmajame 12 val. „Vidudienio varpų“ koncerte klausėmės klaipėdiečių S.Žilevičiaus ir K.Kačinsko atliekamų kūrinių. K.Kačinskas pasirinko smulkios formos gana dažnai skambančias populiarių kūrinių aranžuotes. Karilionininkas taip pat sugrojo savo originalią romantišką kompoziciją, pavadintą „Emilijos valsas“. S.Žilevičius atliko du stambios formos kūrinius, pritaikytus karilionui, – A.Piazollos „Mumuki“ ir F.Liszto „Vengrų rapsodiją“. Kartu su kariliono veteranais šiemet koncertavo S.Šimkaus konservatorijos auklėtinis, šiuo metu Norvegijos muzikos akademijos magistrantas, perkusininkas Andrius Rekašius. Mušamieji lauko sąlygomis skamba įspūdingai, juolab kad jaunasis atlikėjas pasirinko efektingus ir virtuoziškus kūrinius. ► 13

muzika

„Vakaro varpai“: G.Kuprevičius, J.Vilnonis, L.Janušaitis, A.Paulauskas, P.Vaicekauskas.

Kažin ar klaipėdiečiai dažnai susimąsto, kokį didžiulį turtą miestas turi. ◄ Be A.Massono ir I.Xenakio opusų, A.Rekašius atliko savo sukurtą įdomią kompoziciją „Exploitations“.

Popietės varpai „Popietės varpų“ koncerte 15 val. muzikavo viešnia iš Rusijos Olesia Rostovskaja. Ši atlikėja yra baigusi Maskvos P.Čaikovskio konservatoriją. Ji studijavo kompoziciją ir vargonus. Groti karilionu mokėsi Sankt Peterburgo universitete bei Karališkojoje kariliono mokykloje Mechelene (Belgija). Tituluota atlikėja dalyvauja 14

įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, prisistatydama kaip puiki karilionininkė ir kompozitorė. Jos koncertas susidėjo iš simbolinių dviejų dalių: pirmojoje skambėjo populiarių rusų romansų aranžuotės, antrojoje – pačios autorės originali kompozicijamisterija „Užburta žemė“ karilionui ir elektronikai. Ryškėja logiška tendencija kompozitoriams savas kompozicijas derinti su įrašytu garso takeliu, kurį pasiruošia patys kūrėjai. Nes tiksliai atlikti kūrinius ir susiderinti atlikėjams, nutolusiems vienas nuo kito per didžiulį atstumą, yra nepaprastai sudėtinga. Kariliono garsas apačioje esantiems artistams ateina pavėluotai, karilione (bokšte) sėdintys atlikėjai negirdi savo kompanionų... O.Rostovskajos kompozicijoje susipynė Rusijoje populiarių varpų gausmas, derinamas su fonogramoje įrašytais liaudiško dainavimo fragmentais. Svarbus kūri-

nio suvokimui buvo autorės parengtas poetinis tekstas, leidžiantis giliau pajusti kūrinio dvasią.

Vakaro varpai „Vakaro varpai“ 18 val. gaudė prakalbinti kauniškių karilionininkų. G.Kuprevičius atliko savo originalią kompoziciją „Dialogai: varpai ir paukščiai“ karilionui ir palydinčiam garso takeliui. Konceptualus kūrinys pirmą kartą nuskambėjo 2004 m. „Kaunas Jazz“ festivalyje, vėliau – Lenkijoje, Belgijoje ir Olandijoje. Autorius teigė, kad varpų garsų ir paukščių čiulbėjimo žaismė mums primena, jog pasaulis nėra ramus. Įdomiai sukomponuotas kūrinys kelia įvairių minčių apie grėsmes, kurios vis dar egzistuoja. Kontrastingi epizodai įkūnija savotišką programą, per paukščių giesmes sugre-

muzika

ir J.S.Bacho Kantatos BWV 68 atliko solistė B.Ignatavičiūtė. Giliai ir prasmingai nuskambėjo žinomas Arvo Pärto kūrinys „Cantus in memoriam Benjamin Britten“ styginių orkestrui ir varpams. Ispaniško temperamento ir žavesio kupina, prie festivalio programos deranti sužėrėjo spalvinga Luigi Boccherini „Madrido nakties muzika“. Nakties koncertą užbaigė moderni G.Zujaus kompozicija „Trance4Notes“, dalyvaujant B.Ignatavičiūtei, S.Žilevičiui, A.Rekašiui ir pačiam autoriui. Festivalis pavyko. Baigiamąjį žodį taręs miesto meras Vytautas Grubliauskas patikino, kad Klaipėdos koncertų salė į Laikrodžių muziejaus kiemelį ir kitąmet sukvies klausytojus, pradžiugins juos kariliono muzikos festivaliu. Belieka laukti puikių atlikėjų ir įdomių programų.

Smagus sumanymas

„Nakties varpai“: S.Žilevičius, B.Ignatavičiūtė ir dirigentas R.Šervenikas, Klaipėdos kamerinis orkestras, G.Gelgotas, G.Zujus, A.Rekašius, V.Pinkevičius. Vytauto Petriko nuotr.

tina gamtos ir žmogaus veiklos, kartais grėsmingos, padarinius. Visi autentiški paukščių balsai kompiuterine programa autoriaus buvo priderinti muzikinio kūrinio idėjai. Kitas Kauno karilionininkas – J.Vilnonis pateikė savo džiazinę kompoziciją „Mi do re“. Šios trys natos – kaip muzikinis leitmotyvas, kūrinyje improvizuojamas įvairiais sąskambiais, tempais, aukščiais. Kompozicija keturių kontrastingų dalių. Karilionininkui talkino puikūs atlikėjai – Liutauras Janušaitis (saksofonas), Paulius Vaicekauskas (bosinė gitara) ir Ąžuolas Paulauskas (perkusija).

Nakties varpai Koncertas „Nakties varpai“, prasidėjęs 21 val., susilaukė daugiausia publikos dėmesio. Programoje dalyvavo S.Žilevičius

(karilionas), Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus), solistai – Beata Ignatavičūtė (sopranas), Giedrius Gelgotas (fleita), taip pat Gediminas Zujus (vokalas, klavišiniai, elektronika), Vidas Pinkevičius (klavesinas), Andrius Rekašius (perkusija). Koncertui vadovavo ir dirigavo Robertas Šervenikas. Sumanyta programa pristatė dviejų epochų – baroko ir šiuolaikinių XX a. – XXI a. autorių kūrinius. Kontrasto principu skambantys opusai leido puikiai suvokti, kaip stipriai yra pasikeitusi muzikos kalba, jos raiškos būdai. Programos kūriniai, sukurti prieš 300–200 metų, vykusiai derėjo su laiko patikrintais XX a. muzikos šedevrais. Koncerto pradžioje skambėjo įspūdingos Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“, C.P.E.Bacho trijų dalių Koncertas fleitai ir orkestrui A-dur, kurį žaismingai ir virtuoziškai atliko fleitininkas G.Gelgotas. Stilingai su orkestru dvi arijas iš G.B.Pergolesi „Stabat Mater“

Maloniai pradžiugino Koncertų salės vadovų sumanymas prieš festivalį miestiečiams surengti apžvalgines ekskursijas į kariliono bokštą. Smalsuoliai galėjo ne tik patekti į ypatingą erdvę, bet ir pabendrauti su karilionininku S.Žilevičiumi, kuris mielai atsakinėjo į visus rūpimus klausimus. O klausimų kilo nemažai... Kariliono atlikėjai, skirtingai nuo kitų artistų, neišeina publikai nusilenkti. Jie dažnai lieka inkognito (nematomi, bet kas savaitgalį girdimi). Tiesa, šiuolaikinės technologijos festivalio metu publikai suteikė galimybę ekrane stebėti vaizdą iš kariliono širdies ir matyti visus atlikėjus. Šiųmetė akcija pasiūlyti pamatyti karilioną iš arti susilaukė dėmesio. Galinčių instrumentą vienu metu išvysti žmonių skaičius ribotas – iki 15-os. Iš anksto užsiregistravusių smalsuolių buvo nemažai. Publika buvo įvairi, bet patenkinta, kad galėjo tiesiogiai prisiliesti prie šio įstabaus muzikos instrumento. Varpai daugelį šimtmečių atliko reikšmingą simbolinę misiją, skambėjo ne tik šlovindami, bet ir perduodami svarbias žinias gyventojams. Jų garsas tebekelia džiaugsmą. Mūsų miestui jis suteikia žavesio ir išskirtinumo.

afiša

XVIII „Muzikinis Teatro premjerą, naujausius pastatymus, populiariausius spektaklius ir koncertines programas į netradicines pajūrio erdves vasarai iškeldinantis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) publikos laukia XVIII tarptautiniame festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Drauge su baltų burių fiesta šiemet tapusia Jūros švente prasidėjęs reprezentacinis Klaipėdos miesto festivalis pristatys 12 renginių, per tris savaites aplankysiančių Klaipėdą, Palangą, Nidą ir Kretingą. „Šiųmetis festivalis kviečia atsiduoti meilės ir muzikos alchemijai, atsigręžti į pradinį žmogaus poreikį mylėti ir būti mylimam, – akcentavo KVMT vadovas Ramūnas Kaubrys. – Įvairios meilės istorijos, meilės linijos, prieštaringos socialinės temos skleisis margoje festivalio programoje – nuo šokio spektaklių iki operos, nuo muzikinės komedijos iki dramos.“

Karaliaus šokis „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ pradžią tradiciškai paskelbė KVMT baleto trupės atviros repeticijos „Ore“, surengtos liepos 25-ąją prie paminklo „Arka“ Klaipėdoje. Gatvės praeiviai turėjo galimybę stebėti šokio spektaklio „Altorių šešėly“ bei didžiosios festivalio premjeros fragmentus. Liepos 30-ąją svarbiausiu įvykiu uostamiestyje neabejotinai taps šokio spektaklio „Divizija“ premjera. „Divizija“ – tai jau tolimo laikmečio (Nikitos Chruščiovo, Leonido Brežnevo vadovavimo Sovietų Sąjungai) refleksija, nušviečianti to laikotarpio socialinę realybę, kuri neretam šiuolaikiniam žmogui gali atrodyti lyg fantastika: nelegaliai veikiantis sporto klubas, prostitucija, kova už Tėvynės laisvę ir KGB, lindėjusi daugelio žmonių gyvenimuose. Šokio spektaklyje, sukurtame A.Daugėlos romano „Divizija“ motyvais, šios temos vystomos itin drąsiai ir atvirai (dėl šios priežasties spektaklis 16

rekomenduojamas ne jaunesniems kaip 14 metų žiūrovams). Pasak choreografo ir pagrindinio vaidmens atlikėjo Aurelijaus Liškausko, „Divizija“ nėra vien įvykių, susijusių su garsiąja Klaipėdos „16-ąja divizija“, iliustracija. Greta prostitucijos spektaklyje ryškios ir kitos linijos: tuomečio jaunimo, sunkiai randančio sau laisvalaikio užsiėmimą ir lengvai įsiveliančio į nusikalstamą veiklą, gyvenimas, KGB veikla Lietuvoje, tautiškumo paieškos, prieštaringomis aplinkybėmis gimę vyro ir moters jausmai. „Divizijos“ kūrybinė komanda – režisierius R.Kaubrys, choreografas A.Liškauskas, dailininkė Iveta Ciparytė.

Keliaus pajūriu Rugpjūčio 2-ąją festivalis persikels į Palangą. Ten bus parodytas milžiniško pasisekimo visoje Lietuvoje sulaukęs šokio spektaklis „Altorių šešėly“ pagal V.Mykolaičio-Putino romaną. 2014 m. „Altorių šešėly“ Klaipėdoje tapo viena didžiausių teatrinio sezono intrigų. Vasarojantiems Nidoje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ šiemet pasiūlys du naujus KVMT pastatymus: rugpjūčio 5 d. Nidos kultūros ir turizmo centre „Agila“ bus parodyta atnaujinta G.B.Pergolesi komiška opera „Tarnaitė ponia“, rugpjūčio 14 d. – D.Goggino muzikinė komedija „Šounuolynas“. Vos prieš mėnesį KVMT įvykusi „Šounuolyno“ premjera išsyk tapo itin mėgstamu klaipėdiečių spektakliu. Visoje Amerikoje, Europoje ir net Japonijoje populiarus amerikiečių miuziklas Lietuvoje pastatytas pirmąkart.

Sulauks būrio svečių Rugpjūčio 6-ąją KVMT scenoje pasirodys pirmieji vasaros festivalio svečiai – Liepojos teatras. Į Klaipėdą jis atveš unikaliu būdu pastatytą žinomo Latvijos rašytojo, poeto ir dramaturgo Janio Rainio jaunimo tragediją „Indulis ir Arija“ – tai judesio spektaklis be žodžių. Spektaklio veiksmas vyksta XIII a. viduryje, kuršių kovų dėl laisvės metu. Neįmanomos meilės tarp kuršių vado Indulio ir vokiečių vado dukters Arijos istoriją scenoje perteiks latvių aktorius Martinas Kalita ir šokėja Lienė Grava. Rugpjūčio 7 d. tarptautinio festivalio publikos laukia ugninga muzikos šventė Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje. Kartą per metus čia vykstanti „Operos naktis“ pakvies į vieną populiariausių pasaulyje operų – G.Bizet „Karmen“. Dramatiškąjį Don Chosė spektaklyje po atviru dangumi įkūnys saulėto balso tenoras iš Maskvos didžiojo teatro Olegas Dolgovas, Karmen partiją atliks KVMT mecosopranas Dalia Kužmarskytė. Spektaklis netradicinėje lauko erdvėje žiūrovų lauks ir rugpjūčio 8-osios vakarą. Klaipėdos piliavietėje bus suvaidinta nemarioji W.Shakespeare’o tragedija „Romeo ir Džuljeta“. Romeo vaidmenį atliks Jeronimas Milius, Džuljetos – Beata Ignatavičiūtė. Rugpjūčio 11 d. Klaipėdoje, o rugpjūčio 12 d. – Kretingoje bus pristatytas bendras Lietuvos ir Prancūzijos menininkų muzikos ir poezijos projektas „Nuplikytom širdim“: eiles lietuvių ir prancūzų kalbomis iš 2014 m. Prancūzijoje išleisto lietuvių poečių kūrybos rinkinio „Nuplikytom širdim“ skaitys jo sudarytoja Diana Sakalauskaitė, muzikuos solistė Aistė Širvinskaitė-Ruškienė, akordeonistai Žygimantas Laurinavičius ir Donatas Butkus, smuikininkė Asta Šidlauskaitė, pianistė Loreta Piaseckienė. Bohemišką nuotaiką kurs prancūzų kompozitorių J.Massenet, C.Debussy, F.Poulenco, H.Giraud, W.Jehno, amerikiečių S.Sondheimo ir R.Rodgerso kūriniai. Būrys festivalio svečių, pasaulinio pripažinimo sulaukusių operos ir muzikinio teatro

afiša

rugpjūtis pajūryje“ solistų iš Lenkijos, Čekijos, Rumunijos bei Ukrainos, Klaipėdos scenoje pasirodys rugpjūčio 13 d. Klausytojai šį kartą turės ypatingą progą pasimėgauti auksiniais operos, operetės ir miuziklo puslapiais festivalio didžiajame koncerte „Meilės ir muzikos alchemija“. Gražiausias arijas, duetus ir ansamblius iš P.Čaikovskio, G.Verdi, G.Puccini operų, I.Kalmano bei J.Strausso operečių, taip pat L.Bernšteino miuziklo „Vestsaido istorija“ atliks Marina Shaguch (sopranas, Čekija), Joanna Maria Tylkowska Drożdż (sopranas, Lenkija), Razvanas Sararu (tenoras, Rumunija), Ivanas Beilikči (tenoras, Ukraina), Judita Butkytė-Komovienė, Rita Petrauskaitė bei Aurimas Raulinavičius. KVMT orkestrui diriguos Aleksandras Khaindrava (Čekija) ir Markas Kadinas.

„Ore“: KVMT baleto trupė.

D.Goggino „Šounuolynas“: B.Ignatavičiūtė, J.Grikšienė, L.Ramelienė, R.Ulteravičiūtė, E.Lozdovskaja.

Premjeriniame šokio spektaklyje „Divizija“ pagrindinį vaidmenį atliks A.Liškauskas.

Kviečia svajoti Kasmet į įvairius eksperimentus besileidžiančio tarptautinio festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ organizatoriai šiemet įgyvendina interaktyvų socialinį projektą „Kol gyvas“ („Before I Die“). Festivalio metu ant KVMT pastato įrengta „Kol gyvas“ siena, ant kurios kiekvienas klaipėdietis ar poilsiautojas gali spalvotomis kreidelėmis užrašyti savo svajonę: „Kol gyvas, norėčiau...“ Pasak festivalio rengėjų, socialinis projektas kviečia žmones apmąstyti savo būtį ir tikslus, viešai pasidalyti ateities svajonėmis ir siekiais. Projekto idėjos autorė yra menininkė Candy Chang, 2011 m. įrengusi sieną „Before I Die“ Naujajame Orleane. Nuo tada ši idėja paplito visame pasaulyje: 73 šalyse 36 kalbomis buvo įkurta daugiau nei tūkstantis „Kol gyvas“ plokštumų. Šokio spektaklio „Divizija“ premjera prasidėjęs KVMT rengiamas vasaros festivalis rugpjūčio 16 d. su publika ja ir atsisveikins. Tačiau neilgam. Į pirmąjį rudens sezono renginį – vos prieš kelis mėnesius rampos šviesą išvydusį F.Loesser miuziklą „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ – teatras žiūrovus pakvies jau rugsėjo 11-ąją.

G.B.Pergolesi „Tarnaitė ponia“: B.Ignatavičiūtė – Serpina.

Judesio spektaklis „Indulis ir Arija“: M.Kalita – Indulis, L.Grava – Arija (Liepojos teatras).

Koncerte „Meilės ir muzikos alchemija“ dainuos viešnia iš Čekijos M.Shaguch.

G.Bizet „Karmen“: D.Kužmarskytė – Karmen (KVMT) ir O.Dolgovas – Don Chosė (Maskvos didysis teatras).

Šokio spektaklis „Altorių šešėly“: A.Krasauskaitė – Liucė, KVMT baleto trupė.

W.Shakespeare‘o „Romeo ir Džuljeta“: B.Ignatavičiūtė – Džuljeta, Š.Juškevičius – Fra Laurencijus, J.Milius – Romeo. 17

TEATRAS

Teatrai ant grindi žarstė „Šermukš

„Dekadansas“ (rež. A.Šiškina, Sankt Peterburgo teatras „Klajojančios pono Pežo lėlės“, Rusija).

Šventinį ir karštąjį liepos 4–6 d. savaitgalį Pilies teatras, šiemet švenčiantis 30 metų jubiliejų, kartu su Klaipėdos žvejų rūmais piliavietės teritorijoje surengė jau XVIII tarptautinį teatrų festivalį „Šermukšnis“.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Sugrįžo į piliavietę Šiemet šventės atidaryme ir programėlėje buvo atskleista festivalio pavadinimo kilmė. Pasak graikų legendos, velnias pavogė Dzeuso taurę. Supykęs dievas pasiuntė

erelį į žemę jos sugrąžinti ir ten, kur krito erelio plunksnos, užaugo šermukšniai, o kraujo lašai virto šermukšnio uogomis. Gražus, lietuviškas, senos legendos pagrindu atsiradęs festivalio pavadinimas labai prasmingas, atskleidžiantis teatro meno prigimtį – veiksmas, konfliktas, tikslo siekimas ir pasiaukojimas dėl idėjos. Programėlė gražiai išleista, tačiau neinformatyvi, beveik nieko nesakanti apie festivalio spektaklius ir jų kūrėjus.

Į festivalio atidarymą atvykę žiūrovai pamatė Alekso Mažono pantomimos teatro „A“ performansą ir piliavietėje neužtruko – menininkų grupė „Žuvies akis“ jiems išdalijo ausines ir pakvietė į spektaklį-ekskursiją po senamiestį „Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“ (choreogr. A.Šeiko, Klaipėda). 18

inio nio“ uogas Prieš porą metų rašytame straipsnyje apie „Šermukšnio“ festivalį išsakiau abejonę, kad tik keli pasirodymai visiškai atitiko gatvės teatrų festivalio formatą. Šiemet organizatoriai, festivalio afišose paskelbę, kad tai – teatrai ant grindinio, buvo gerokai arčiau tiesos. Trijose įrengtose Piliavietės aikštelėse-scenose pasirodė 10 teatrų ir kūrybinių grupių iš Lietuvos, Prancūzijos, Rusijos, Moldovos ir Lenkijos. Džiugu, kad festivalis vėl sugrįžo į piliavietės teritoriją, kurioje tvyro palanki atmosfera. Tai nuo miesto šurmulio atsiribojusi uždara erdvė, veikiama istorinio konteksto. Žiūrovų visas dienas buvo gausu, dominavo tikslinė auditorija, kuri žinojo, kur eina ir ko gali tikėtis, nors kartais pasitaikydavo ir vienas kitas atsitiktinis praeivis. Šiemečiame „Šermukšnyje“ išsikristalizavo kelios estetinės tendencijos, o jeigu reikėtų įvardyti festivalio raktažodžius, jie skambėtų taip: meninė-istorinė dokumentika; vizualus teatrališkumas ir interaktyvumas; modernumo ir tradicijos dermė. Pirmajam blokui galima būtų priskirti keturis pasirodymus – šokio teatro „Padi Dapi Fish“ spektaklį-ekskursiją „Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“ ir teatralizuotą baltų genčių archeologinio kostiumo pristatymą, plastinę dramą „Pa-

dam padam“ apie Editą Piaf (Moldova) ir Pilies teatro vaidinimą apie žymų lietuvių poetą Paulių Širvį. Antrajame bloke būtų grynojo gatvės teatro vaidinimai – Beno Šarkos „Kiškučio pa...pa...pa...“, kaukių paradą-spektaklį „Dekadansas“ iš Sankt Peterburgo ir „In Blue“ iš Varšuvos. Likusieji spektakliai – tradicinės leksikos.

Istorinis dokumentalumas Puikus festivalio startas nuteikė viltingai – spektaklis-ekskursija „Keliaujančios bažnyčios“, kurį pristatė šokio teatras „Padi Dapi Fish“, sujungė įvairių sričių profesionalus – literatus, istorikus-archeologus, šokėjus, aktorius, garso specialistus ir kitus. Interaktyvi kelionė po miestą su ausinėmis, „aplankant“ išnykusias 7 bažnyčias, ne tik labai informatyvi edukaciniu požiūriu, bet ir apipinta išraiškingais meniniais choreografiniais akcentais (choreogr. Agnija Šeiko). Jaunųjų šokėjų mobilūs ir labai netikėti pasirodymai įvairiose Klaipėdos senamiesčio vietose (piliavietėje, teatro aikštėje, Jono kalnelio prieigose, senajame turguje ir kitur) buvo

TEATRAS

asketiški, bet gražiai papildantys istorinį kontekstą. Svarbiausias projekto dalyvis – publika interaktyvia forma sužinojo daug įdomių ir emociškai paveikių dalykų apie išlikusius ir jau išnykusius senamiesčio pastatus, bažnyčias, skirtingomis epochomis gyvenusių žmonių likimus, įvairius istorinius faktus ar archeologinius radinius ir kt. Vaikštai po daug kartų lankytas vietas ir matai jas visai kitomis akimis, naujai. Ypač jaudinantys susitikimai: prie kažkada pradėtos statyti, o vėliau perkeltos bažnyčios pamatų dalijant tiesiai į rankas ostiją; jaukus pabuvimas ant žolyno Jono bažnyčios erdvėje, besiklausant kunigo aukojamų mišių; gyvieji judantys paveikslai senojo turgaus teritorijoje ar finale užplūdęs šiltas bendrumo pojūtis prie balta staltiese padengto ilgo stalo su dovanotu obuoliu ir programėle ilgam prisiminimui. Paralelinis pasaulis kiekvienam dalyviui atsivėrė individualiai per akustinę raišką (garsas Kristijono Lučinsko). Skirtingi dešimties aktorių skaitomo įtaigaus istorinio teksto (aut. Sondra Simanaitienė) tembrai žadino kurti savitus rekonstruotos praeities vaizdinius. Istorinis dokumentalumas, apipintas konceptualiai apgalvotais meniniais režisūriniais akcentais, tapo svarbiausiu šio projekto sėkmės garantu. ►

„Kiškučio pa...pa...pa...“ (rež. Benas Šarka, Gliukų teatras, Klaipėda). 19

TEATRAS

„Haroldas ir Modė“ (rež. J.J.Tessier, teatras „Troupe Du Théâtre 2000“, Prancūzija).

„Persiko kauliuko paslaptis“ (rež. A.Jachjajeva, Dagestano valstybinis lėlių teatras, Rusija).

Tampa estetine vertybe

„Padam, padam...“ (rež. J.Harmelinas, Kišiniovo valstybinis jaunimo dramos teatras „S Ulitcy Roz“, Moldova).

„Atsitiktinis žmogus“ (rež. J.Vaitkus, teatras „Mens Publica“, Kaunas). 20

◄ Todėl norisi pasveikinti visą didelę (maždaug 20 žmonių) kūrybinę komandą ir palinkėti ateityje dar ne kartą parodyti šį projektą ne tik uostamiesčio gyventojams, bet ir miesto svečiams. Istorinis dokumentalumas dominavo ir kitame šokio teatro „Padi Dapi Fish“ projekte – teatralizuotame baltų genčių archeologinio kostiumo pristatyme. Padedant šokio kolektyvui „Kalnapušė“ ir mišriam chorui „Cantare“ buvo pristatyti preciziškai atkurti devyni autentiški, skirtingais istoriniais laikotarpiais dėvėti moterų ir vyrų kostiumai. Pristatyme derėjo judesys ir žodis, archaika ir modernumas, praeitis ir dabartis, kuriuos finale vainikavo simbolinis senovinių vėjarodžių perdavimo ateinančioms kartoms ritualas.

Remiantis tikrais biografiniais faktais sukurtas valstybinio jaunimo teatro iš Kišiniovo (Moldova) spektaklis „Padam padam“ (rež. Jurijus Harmelinas) pagal I.Grinšpun pjesę papasakojo šlovingą, bet kartu ir labai tragišką legendinės prancūzų dainininkės Editos Piaf gyvenimo istoriją. Talentinga aktorė iš Moldovos Olga Sofrikova savo charizma ir karštu temperamentu nuo pirmų akimirkų prikaustė rusų kalbą suprantančių žiūrovų dėmesį, įtampą išlaikydama iki pat spektaklio pabaigos. Aktorė sugebėjo išlaikyti tinkamą distanciją tarp savęs ir vaidinamo personažo, praeityje gyvenusio realaus asmens. „Padam padam“ – monospektaklis, kurį kulminaciniais momentais papildė plastinės dramos vyrukų grupės improvizuoti vaizdeliai. Tai priminė savotiškus epinio teatro zongus, kurie stabdė ir iliustravo tekstą bei malšino aukštą aktorės, vaidinančios prancūzų dainininkę, emocinę temperatūrą. Atsiribojimo efektas, kai siekiama veiksmą suvokti protu, o ne jausmais, neretai trukdė auginti įtampą, nes profesionalumu ir emocine temperatūra vyrukai negalėjo prilygti Piaf personažui. Daug nuoširdumo ir trumpų emocinių iškrovų paskutinę festivalio dieną žiūrovams pateikė šeimininkai, suvaidinę taip pat realiais faktais pagrįstą, pramaišiui su menine išmone sukurtą spektaklį „Drauge Širvy, jūs visiškai teisus“ pagal A.Daškaus pjesę apie žymų lietuvių poetą Paulių Širvį. Spektaklį režisavo „Šermukšnio“ festivalio iniciatorius ir organizatorius, Pilies teatro vadovas, režisierius

TEATRAS

„In Blue“ (teatras „AKT“, Lenkija).

Alvydas Vizgirda. Pjesės struktūra gana netolygi, fragmentiška, turinti ne vieną, o kelias tematines linijas, todėl norint suprasti visus niuansus, reikia gerai žinoti kontekstą. Momentais sceninis veiksmas, sušildytas aktorių emocijomis ir gyvai atliekamais muzikiniai intarpais, gražiai tarpusavyje siejosi ir liejosi, bet dar dažniau trūkinėjo, slydo aktoriams iš po kojų tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Be to, šis spektaklis pritaikytas vaidinti uždaroje, kamerinėje erdvėje, o ne lauko sąlygomis, todėl ėjosi ne taip sklandžiai kaip premjeros dieną. Galima sakyti, kad meniniame audinyje įskiepytas biografinis ar istorinis dokumentiškumas, apipintas kūrėjų fantazija, vis dažniau teatre tampa estetine vertybe, nes realybės pojūčio faktorius žiūrovus veikia stipriau nei vien išgalvota meninė fikcija.

Grynas gatvės teatras Festivalyje buvo parodyti keli grynojo gatvės teatro spektakliai, pasižymintys raiškiu vizualumu, teatrališkumu, atvirumu ir interaktyvumu. Antrą kartą matytas Beno Šarkos spektaklis „Kiškučio pa...pa...pa...“ netradicinėje erdvėje nenuvylė, pateikęs naujų staigmenų. Benas improvizuotą tekstą pritaikė konkrečiai vietai, kurioje žiūrovai tapo lietuvių priešų įkaitais, bebaimiais Pilėnų kovotojais. Vaidinimo ribas apibrėžė dviratininkas su rūkstančiu deglu, efektingai apsukęs ratą piliavietės teritorijoje. Išsigandę aplinkinių namų gyventojai per pasirodymą gaisrininkus kvietė net du kartus, nes juodi ir

Išsigandę aplinkinių namų gyventojai per spektaklį gaisrininkus kvietė net du kartus, nes juodi ir tiršti dūmai pakilo ir ilgai nesisklaidė dangaus žydrynėje. tiršti dūmai iš metalinio kamino pakilo ir ilgai nesisklaidė dangaus žydrynėje. Kreida kiškučių piešiama mandala šį kartą atrodė ne tokia romantiška, o kiek daugiau apie „antrą galą“, savitai atliepianti iš kamino virstančių juodų dūmų temą. Teatrinį išsilavinimą ir daug kitų universalių talentų turinčio Beno muzikinės improvizacijos savadarbiais instrumentais nebūtų gėdos padariusios ir garsiajam Klaipėdos džiazo festivaliui. Tą mintį patvirtino greta sėdėjęs aktorius Rimantas Pelakauskas ir kai kurie muzikantai profesionalai. Žiūrovus maloniai nuteikė atvirojo gatvės teatro iš užsienio pasirodymai – teatro „Dekadansas“ iš Sankt Peterburgo ir teatro „AKT“ iš Varšuvos vaidinimai. „Klajojančios pono Pežo lėlės“ (rež. Ana Šiškina) sukūrė baltos spalvos ir skaidrios nuotaikos paženklintą reginį / paradąspektaklį su stilingais baltai dažytos drobės aktorių kostiumais, kaukėmis, įvairiais atributais, aksesuarais ir karieta. Į veiksmą įtraukti žiūrovai sukomponavo šeimyninę nuotrauką, imitavo orkestro grojimą įvairiais muzikos instrumentais, šoko, bendravo, flirtavo ir net pasibučiavo. ► 21

TEATRAS

Teatralizuotas archeologinio baltų genčių kostiumo pristatymas (rež. A.Šeiko, šokio teatras „Padi Dapi Fish“, mišrus choras „Cantare“ ir šokių kolektyvas „Kalnapušė“, Klaipėda). Vytauto Liaudanskio nuotr. ◄ Vaikus labiausiai nudžiugino didžiuliai muilo burbulai ir kylantys į dangų helio pripildyti balionai bei aktorių laidomi popieriniai lėktuvėliai su ranka rašytais lietuviškais palinkėjimais. Visuma priminė balta kreida nubaltintos ir užkonservuotos praeities atspindį dabartyje, tačiau dramaturginis vaidinimo stuburas galėjo būti ir tvirtesnis. Gatvės teatro spektaklis „In Blue“ (Lenkija) vakarėjančios Klaipėdos sutemose ir prožektorių šviesoje atskleidė paslaptingą vandenų pasaulį – įvairiaspalves žuvis, medūzas, undinėles ir kitas mistines būtybes, kurios plazdėjo ir plevėsavo smaragdo spalvos šilkinių vėliavų pavidalu virš scenos ir žiūrovų galvų. Kvapą gniaužė keli efektingi cirko akrobatų pasirodymai – rizikingas žmogaus voro karstymasis metalinėmis konstrukcijomis ir grakščios merginos kūno šokis žemyn galva ant aukštai įtemptų lynų. Akrobatinių triukų nestokojo ir tradiciniai kojūkininkų numeriai. Šie lengvi, vizualūs, gatvės karnavalo dvasios prisodrinti spektakliai, skirti tiesiog akims paganyti ir protui pailsinti, be gilių filosofinių išvedžiojimų ir sunkiasvorių minčių.

Atpažinimo akimirkos Visi likusieji festivalio spektakliai buvo artimesni uždaro tradicinio teatro, paįvairinto viena kita modernesne scenine detale, stilistikai. 22

Pavyzdžiui, spektaklyje „Haroldas ir Modė“ (rež. Jeanas Jacquesas Tessier), kurį parodė „Troupe Du Théâtre 2000“ iš Prancūzijos, daug komiškų situacijų, ryškių gal kiek mėgėjiška maniera sukurtų charakterių-tipažų. Prisimenant legendinį režisierės Dalios Tamulevičiūtės pastatymą Jaunimo teatre su aktorių Nijolės Gelžinytės ir Sauliaus Bareikio tandemu, šis atrodė kaip savotiška jo parodija. Į pirmą planą iškilo Haroldo motinos nuotakos paieškos, o ne pati Modės tema. Nustebino tai, kad žiūrovai, net ir nesuprasdami kalbos, reagavo labai gyvai – juokėsi ir plojo po kiekvieno žavių prancūzų suvaidinto epizodo. Spektaklis įsiminė daugiau dėl neišjungtų mobiliųjų telefonų skambėjimo, tačiau vėliau ši gėdinga situacija nebepasikartojo. Vaikai taip pat neliko nuskriausti. Dagestano (Rusija) valstybinio lėlių teatro spektaklis „Persiko kauliuko paslaptis“ (rež. Aminat Jachjajeva), sukurtas tradicine maniera, sužavėjo itin temperamentinga aktorių vaidyba ir šokiais bei dramaturginės medžiagos pasirinkimu. Kūrėjai nesigėdija savo tradicijų, tautinių kostiumų, dainų ir šokių. Dominavo ryškus, lietuvių akims kiek neįprastas nacionalinis koloritas, todėl norėjosi scenoje didesnio dekoracijų ir pačių lėlių kontrasto. Vaidinant dienos šviesoje lauko sąlygomis, lėlės tarsi išnyko. Šį trūkumą iš dalies kompensavo gauruotos kepurės, kurios maskavo aktorių veidus ir išryškino lėlių siluetus. Liaudies sakmė apie mergaitės susapnuotą persikų sodą, kuris padarė laimingus

vargšus žmones ir nubaudė jų skriaudikus, atkeliavusi tarsi iš mielų sovietmečio animacinių filmukų vaikams, kuriuose gėris visada nugali blogį. Ne iš karto reikiamą pagreitį įgavęs įsilingavo kauniečių teatro „Mens publica“ spektaklis – Y.Rezos tragikomedija „Atsitiktinis žmogus“ (rež. Jonas Vaitkus). Aktorių duetui prireikė nemažai pastangų, kad sutelktų vėluojančių, patogiau atsisėsti ieškančių žiūrovų dėmesį. Tačiau nuo spektaklio vidurio dviejų žmonių, važiuojančių vienoje traukinio kupė iš Paryžiaus į Frankfurtą, istorija suintrigavo ir visi nuščiuvę laukė jos atomazgos. Pusamžė moteris (akt. Goda Piktytė), atsitiktinai traukinyje sutikusi žymų ir jos garbinamą rašytoją (akt. Arvydas Dapšys), visą kelionės laiką mintimis ieško būdų, kaip atkreipti į save dėmesį. Tačiau rašytojas, užsiėmęs savo asmeninėmis šeimos problemomis, patrauklią moterį pastebi tik kelionei artėjant į pabaigą, kai pamato ją skaitančią jo paties parašytą knygą „Atsitiktinis žmogus“. Netradicine leksika sukurta monologinė pjesės struktūra (įgarsintos personažų mintys), įdomi tema, įtaigi aktorių vaidyba suteikė daug džiugių atpažinimo akimirkų tą vakarą susirinkusiems žiūrovams. Šokio ir judesio misterijoje „Išėjusio laiko ženklai“ (rež. Rūta Bunikytė) sunkiai sekėsi įžvelgti ir laiko, ir ženklų apraiškas. Turbūt dėl tądien pakilusio stipraus vėjo ar prasto įgarsinimo neįmanoma buvo suprasti solistų Beatos Ignatavičiūtės ir Roko Spalinsko dueto profesionaliai atliekamų partijų teksto, kartu ir misterijos fabulos. Parinktos gana primityvios, daug kartų regėtos režisūrinės priemonės (apjuosimas ir tąsymas virve, ant scenos besirangantys šokėjai, šiurkštūs pasistumdymai ar kiti iki galo nenušlifuoti judesiai). Vyravo schematiškos, šaltos, skubotai „sukaltos“ mizanscenos, kurių neišgelbėjo ir mišraus choro „Cantare“ giesmės. Kostiumais, muzika, režisūra siekta modernumo, tačiau šį kartą išeita iš / už laiko ženklų. Festivalį liepos 6-ąją, Valstybės dieną, tradiciškai vainikavo Lietuvos himno giedojimas ir dalyvių teatralizuotas koncertas „Pasaulis, kuriame galiu būti“. O šiemečiame „Šermukšnyje“, perfrazuojant graikų legendą, būta daug gerų dalykų – ir iš dangaus krintančių plunksnų, ir teatro grindiniu riedančių raudonų šermukšnio uogų...

KINAS

„Žemės druska“:

nuotraukos – kaip balsas Jo nuotraukos – lyg metraštis, kuriame užfiksuota žmonijos žiaurumo istorija ir negęstantis geismas gyventi. Žmonės, žemės druska. Tačiau šis dokumentinis filmas nėra tik pasaulyje garsaus fotografo portretas. ►

Filme „Žemės druska“ susiduria jo kūrėjų – režisierių ir scenaristų W.Wenderso ir J.R.Salgado bei pastarojo tėvo, garsaus pasaulyje fotožurnalisto S.Salgado žvilgsniai, patirtys ir perspektyvos. 23

KINAS

Kadrai iš filmo „Žemės druska“ (2014, rež. W.Wendersas ir J.R.Salgado).

Naujas filmas Pavadinimas: „Žemės druska“ („The Salt of the Earth“). Premjera Lietuvoje: 2015 m. birželio 26 d. Amžiaus cenzas: N13. Šalys: Prancūzija, Italija, Brazilija. Kompanija: „Decia films“. Prodiuseriai: W.Wendersas, L.Wanick Salgado. Žanras: dokumentika, biografinis. Trukmė: 110 min. Režisieriai: W.Wendersas, J.R.Salgado. Scenarijaus autoriai: W.Wendersas, J.R.Salgado, Davidas Rosier. Operatoriai: J.R.Salgado, Hugo Barbier. Muzika: Laurent Petitgand. Laimėjimai: trys specialieji Kanų kino festivalio prizai, „Cezaris“ geriausiam dokumentiniam filmui, San Sebastiano ir Miuncheno festivalių apdovanojimai, nominacija „Oskarui“. Siužetas: brazilas S.Salgado – fotografas keliautojas, kurio sukrečiančios nuotraukos apskriejo visą pasaulį. Jo fotografijose įamžintos baisiausios žmonijos nelaimės – karai, genocidai, žudynės, ligos, badas, gaisrai ir gražiausi civilizacijos beveik nepaliesti gamtos peizažai. Visą savo gyvenimą menininkas tyrinėjo tamsiausias žmogaus sielos gelmes ir neįtikėtinus planetos evoliucijos kūrinius. Šis dokumentinis filmas pasakoja apie S.Salgado keliones, nuotraukas ir jų herojus.

Aivaras DOČKUS

Fotografas apie fotografą ◄ Sakote – „selfie“ kartais nelabai

suprantama, kas slepiasi po dvižodžio „profesionalus fotografas“ objektyvu. Dabar save „pyškina“ visi, kas netingi, o kas serga maniakiniu narcisizmu, įsigyja specialias „selfie lazdas“, naudoja „Photoshop“ programas ir įsivaizduoja esantys šiuolaikiniai „da vinčiai“. Tiesa, dar egzistuoja vestuvių ir visokiausių renginių fotografai, sukeliantys žmones ant delnų, prašantys suvaidinti tobulai gražias situacijas, kaišantys nuotakas ir nuotaikas į albumus. Kai kurie turi skonį ir tai atlieka meniškai, o kai kurie meniškai sukuria humoristinius peizažus. Kita kasta – fotoreporteriai paparacai, pristatantys interneto naujienų rijikams naujausius pseudožvaigždžių nuotykius, dietų ir silikoninių korekcijų pavyzdžius. Tokiame turiningame kontekste fotografo

KINAS

samprata atrodo kaip koks „oldshoolinis“ haiku kompiuterinių žaidimų puslapyje. Bet pakanka vieno žvilgsnio į Sebastião Salgado nuotraukų ciklą „Serra Pelados kasyklos“, kad suprastum, jog fotografijos menas vis dėlto egzistuoja ar bent jau egzistavo. Ir kad šis 71 metų brazilas – tikras savo amato meistras, pelnytai vadinamas vienu reikšmingiausių XX–XXI a. fotografu. Jo darbai tampa savotišku lūžio tašku ir nubrėžia pasienio liniją tarp senojo ir naujojo – modernių technologijų pasaulių. Ironiška, bet toje moderniojoje pusėje žmonijos kančių nesumažėjo nė per vieną fotoblyksnį. Mes su dar didesniu įkvėpimu kariaujame ir žudome. Todėl S.Salgado nuotraukos nepraranda aktualumo. Atvirkščiai – būtinybė jas pamatyti ir parodyti kasdien vis plečiasi kaip nedžiūstančio kraujo dėmė. „Žemės druska“ – fotografo filmas apie fotografą. Vokiečių kino grandas, Europos kino akademijos prezidentas Wimas Wendersas – ne tik daugybės kultinių vaidybinių bei dokumentinių juostų režisierius, scenaristas ir prodiuseris, pelnęs per 80 prestižinių apdovanojimų. Jis – ir

pripažintas fotomenininkas, kurio darbų parodos eksponuojamos žymiausiose planetos galerijose. Kaip ir jo filmo herojus, W.Wendersas daug keliavo aplink pasaulį: kurdamas filmus jis nepamiršdavo pasiimti fotoaparato. Vieną dieną režisierius išvydo dvi jį sukrėtusias S.Salgado nuotraukas, įsigijo jų spaudinius ir pasikabino virš darbo stalo. Išsiaiškinęs, kas šių fotografijų autorius, Wimas apsilankė brazilo parodoje ir tapo besąlyginiu jo talento gerbėju. Prieš penkerius metus W.Wendersas ir S.Salgado susitiko Paryžiuje, garsus fotografas pakvietė žymų kino kūrėją į savo studiją draugiškai pasikalbėti. Netrukus W.Wendersas užsikrėtė idėja sukurti dokumentinį filmą, antruoju režisieriumi tapo fotožurnalisto sūnus Juliano Ribeiro Salgado, o bendraprodiusere – Sebastião žmona Lelia.

Paprasta, bet daugiasluoksnė Patyręs kino vilkas W.Wendersas „Žemės druskos“ struktūros pamatus sudėliojo iš paprasčiausių kertinių akmenų. Filme fo-

tografas atrenka svarbiausias nuotraukas, surikiuoja chronologine seka ir detaliai komentuoja portretus, įvykius bei vaizdus, prisimindamas situacijas ir emocijas. Susigaudyti laike ir erdvėje nesunku, nes S.Salgado fotodarbai suskirstyti ilgais kelionių etapais, kurie atsispindėjo atskiruose cikluose. Jie aprėpia nuo vienerių iki šešerių metų trukmės projektus, skirtus vienai konkrečiai temai. Tad fotografas atsisėda prieš kamerą ir pradeda fotokelionę laiku. Keisčiausia, kad šis paprastas režisieriaus sumanymas suveikia nuo pirmųjų kadrų – kartais atrodo, jog dokumentiniam filmui visiškai nereikia... judančių paveikslėlių, t. y. paties kino. Mes susiduriame su tam tikru hibridiniu žanru – „fotofilmu“. Kita vertus, W.Wenderso triukas nėra jau toks paprastas: pačiam S.Salgado nežinant, režisierius panaudojo veidrodinį efektą. Fotografo laboratorijoje, kur nufilmuota didžioji dalis „Žemės druskos“, išradingasis vokietis įtaisė dvipusį veidrodį. Sebastião žvelgė į jam rodomas fotografijas, bet neįtarė, kad kartu žiūri tiesiai į kamerą. ►

KINAS

◄ Jis klaidingai manė, kad yra filmuojamas visai kitu kampu. Režisierius apie kiekvieną nuotrauką fotografui leido pasakyti absoliučiai viską, tad galime tik įsivaizduoti, koks titaniškas turėjo būti montažo procesas. Idėja pasitvirtino – mes matome fotografą, tiesiogiai bylojantį nuotraukomis, jis tarsi fotografuoja mus, o mes – jį. Supratęs, jog rado tinkamiausią pasakojimo stilių, W.Wendersas patyliukais dingsta iš standartinio interviu formato. Keliose scenose, kur sušmėžuoja režisierius, jis pasirenka netyčia į kadrą papuolusio bičiulio vaidmenį ir stengiasi ilgai jame neužsibūti. Nusilenkdamas fotožurnalisto darbo principams, W.Wendersas laikosi nespalvotos linijos. Spalvotas kinas mūsų akis pagauna tik ypatingose pasakojimo vietose. Pagauna visomis ryškiausiomis, gražiausiomis spalvomis ir sukuria netikėtą 3D erdvės pojūčio lauką. Režisieriui beveik visur pavyksta išsaugoti žiūrovų dėmesį – tai lemia istorijų vientisumas. Fotografijos leidžia pažvelgti ne tik į jų herojų būsenas ir istorijas, bet ir į paties S.Salgado konkrečią gyvenimo ir kūrybos atkarpą. Apie tai, jog fotografija yra kūryba, Sebastião užsimena jau pirmuosiuose epizoduose. Jo manymu, kiekvienas fotomenininkas tą patį reiškinį, objektą ir žmogų užfiksuotų kitaip. Fotografo individualus braižas atskiria jį nuo sensacijų besivaikančių reporterių ir save įsimylėjusių „selfie“ „šaudytojų“. „Žemės druska“ – ne tik kraujuojančių pasaulio žaizdų, bet ir S.Salgado šeimos istorija – tėvas, žmona, sūnūs. Taip pat W.Wendersas ne kartą atsigręžia į vidinę fotografo dramą: šis jautrus žmogus nelieka vien stebėtojas, liudininkas ir fiksuotojas. Kad filmas įgautų dar daugiau įvairesnių sluoksnių, režisierius su kūrybine grupe leidžiasi į smagią kelionę, kurios vienas tikslų – įspūdingai nufotografuoti lokį. Prieš mus – interaktyvus „čia ir dabar“ momentas, kuris tikslingai pagyvina monumentalią dokumentiką. W.Wendersas nuosekliai visais lygiais vysto visus sluoksnius ir linijas – nuo įžangos iki finalo. Galite keliauti paviršiumi, galite – vidumi. „Žemės druska“ yra dokumentinis kelio filmas ir čia režisierius grįžta į savo mėgstamiausią žanrą. 26

Nusivylęs žmonija Jau juostos pradžioje W.Wendersas metė didžiausią kozirį – įspūdingąsias S.Salgado nuotraukas iš Brazilijos aukso kasyklų. Tai puikiausia kino mokykla ne tik pradedantiems dokumentikos kūrėjams, bet ir vaidybinių filmų scenaristams bei statytojams: nešvaistykite tuščiai žiūrovų laiko. Ypač dabar, kai gyvenimo tempas toks beprotiškas ir socialinių tinklalapių piliečiai tikrai turi ką veikti savo susikurtoje internetinėje valstybėlėje. Toli gražu ne kas antras „selfie“ meistras prisivers „pagooglinti“, kas toks yra S.Salgado ir kodėl jis vertas viso filmo. Serra Pelados vaizdai įti-

Tai savotiška skausmo terapija, priverčianti perrikiuoti vertybes, kitaip pažvelgti į pasaulį ir ironiškai nusišypsoti mažoms kasdienėms problemoms. kins ir skeptikus, ir tinginius. Be abejo, W.Wendersas pažers nemažai poetiškų savo ir fotografo frazių apie „akimirkos fiksuotojo“ profesijos sąlyginumą ir vingrybes. Tačiau šie filosofavimai nevirs svetimkūniu, atvirkščiai, jie harmoningai sutvirtins pasakojimo stuburą tvirtais kaulais. O tada galima ir pažaisti: staiga filmavimo objektas – fotografas peržengia nematomą ribą, ir filmavimo grupė tampa jo įgudusios akies objektu. Režisierius nesibodi elementarių techninių montažo triukų – keliaudami su herojumi čia ir dabar, vizualiai neriame į laiko tunelį ir išneriame tolimoje praeityje, kai perspektyvus ekonomikos analitikas be jokių meniškų kėslų mėgėjiškai spragtelėjo, kad nufotografuotų žmoną. Vėliau – nuotrauka po nuotraukos ir S.Salgadų šeima visas santaupas skyrė svajonei, pamažu virtusiai realybe. Kraupia realybe. Tikru, nesusapnuotu košmaru. Bet nepasakosiu apie Sebastião gyvenimą ir Wimo filmo siužetą. Leidžiu sau tik atskleisti esminį motyvą, kodėl W.Wendersas ėmėsi kurti „Žemės druską“: tai istorija apie fotografą, kuris

nesivaikė sensacingų temų ir nesimėgavo žmonių kančiomis. S.Salgado nuotraukos atrodo taip, tarsi jose – ne sustingęs vaizdas, o garsas. Siaubingai baisus ir garsus nuskriaustų, pažemintų, iškankintų, mirti pasmerktų žmonių šauksmas. Kurtinantis šūvis ir veriantis skausmas. Be jokių šviesos ruoželių. Fotografas atvirai prisipažino nusivylęs pačia žmogaus prigimtimi – žvėriška, egoistiška, kraugeriška. Nesibaigiantis, savimi mintantis, fatališku ratu besisukantis beprasmiškas karų, represijų ir genocidų ciklas. Klaidos, iš kurių žmonija tikriausiai niekada nepasimokys. Kelionė po kelionės S.Salgado tikėjimas žmogiškumo likučiais vis nyksta. Lieka randai ir nuotraukos – kai kurias fotografui nepakeliamai sunku komentuoti, tarsi jis stebėtų lėtą mūsų žiauriosios rūšies agoniją ir neišvengiamą susinaikinimą. „Žemės druska“ turi griežtą amžiaus cenzą, juosta nerekomenduojama peržiūrai prieš miegą, bet, kita vertus, labai norisi, kad tuos šiurpius vaizdus pamatytų kuo daugiau žiūrovų. Tai savotiška skausmo terapija, priverčianti perrikiuoti vertybes, kitaip pažvelgti į pasaulį ir ironiškai nusišypsoti mažoms kasdienėms problemoms, kurios tėra vos girdimas musės zirzimas. W.Wendersui nesinori užbaigti istorijos tamsiausiais potėpiais. Ir, laimė, herojus „apsivalymą“ randa gamtoje, jos pirmykščiame grožyje ir laukinėje didybėje, kur vyrauja išlikimo instinktas, o ne pragariškas troškimas pasisavinti, sunaikinti, atkeršyti. „Žemės druskoje“ pasitaikė ir kelios dėmesio nusprūdimo duobelės pačiame filmo viduryje, taip pat kirba klausimas, kodėl režisierius nepateikė S.Salgado nepatogių klausimų apie fotožurnalisto moralę ir pojūčius. Sebastião pora sykių buvo apkaltintas, kad jo darbai per daug estetizuoti ir meniški, mirtį ir kančią paverčiantys vaizdingais fotopaveikslais. Vis dėlto W.Wendersas pasirinko kitokį pasakojimo kelią ir liko savo pasirinkimui ištikimas bei nuoseklus. Diskusijų čia nebus. Bus tolygi įvykių dėstymo linija be provokacijų ir dirbtinių situacijų modeliavimo. Gal taip ir geriau. Geras dokumentinis filmas apie gerą fotografą ir gerą žmogų, kuris norėjo su mumis pasidalyti neįsivaizduojama širdgėla, o dabar kviečia pasidžiaugti ir prisidėti prie kilnios misijos.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Distancijos ir destinacijos

A.Kasparavičiaus parodos „Distancijos ir destinacijos“ „Si:said“ galerijoje fragmentai. Audriaus Karečkos nuotr.

Šiuolaikinio meno galerija „Si:said“, uostamiesčio kultūrinę bendruomenę džiuginanti originaliomis parodomis, liepos 2–30 dienomis pakvietė apžiūrėti skulptoriaus Algio Kasparavičiaus instaliaciją „Distancijos ir destinacijos“, sukurtą būtent šiai erdvei. ► 27

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Audrius KAREČKA

Su ironija ir atjauta ◄ A.Kasparavičius (g. 1975) yra vienas įdomiausių aktyviai kuriančių šalies menininkų. Nuo 2005-ųjų, baigęs skulptūros magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, jis rengia asmenines parodas bei dalyvauja jungtiniuose meno projektuose Lietuvoje ir užsienyje. Gyvena ir kuria Lazdijuose. Karjeros pradžioje jis tyrinėjo daiktų / ne daiktų temą ir jos ribas. Ilgainiui žmogaus vidinis pasaulis, būtis tapo menininko domėjimosi ir studijų lauku. Žmogus kaip sociali būtybė, siekianti ir ieškanti bendravimo ir bendrabūvio galimybių, mūsų pasirinkimų padiktuotos pasaulio pasiūlos kritika, žvelgiant atsitraukus iš būties perspektyvos, prasmės paieškos ar paties prasmės klausimo iškėlimo ginčijimas – šios temos išryškėja apžvelgus pastarųjų penkerių 28

metų A.Kasparavičiaus kūrybą. Dažnai jo darbuose sutinkamos ir analizuojamos destrukcinės šiuolaikinės visuomenės apraiškos – kaip išmokti veikimo principai, siekiai ir priemonės, slepiantys žmogaus autentiškumą ir kitą pasirinkimo galimybę. Per meninius objektus, kurie dėl savo simbolinio atpažįstamumo suvokiami kaip realaus gyvenimo atspindžiai, žiūrovai tarsi pakviečiami keliauti. Glaudus objektų tarpusavio santykis masina įsitraukti, susikurti arba atrasti savo istorijas. A.Kasparavičiaus kūrybai būdinga lengva ironija neleidžia užstrigti negatyvioje plėtotėje, siūlo ieškoti išeičių kartu, žvelgiant į pasaulio reiškinius su atjauta. Autoriaus gili poetinė jausena, ieškanti atspirčių filosofijoje, religijotyroje, ir nepriekaištinga darbų precizika sukuria pagavią atmosferą meno kūrinių pažinimui ir kontempliacijai. A.Kasparavičius eksperimentuoja ir ieško naujų medžiagų sąskambių savo meniniams objektams, pasirinkdamas rūdintą metalą, betoną, akmenį, stiklą, perdirbtą popierių, medį.

Provokuojanti akistata Anot autoriaus, instaliaciją „Distancijos ir destinacijos“ inspiravo pati galerijos „Si:said“ erdvė. Menininkas įaudė ją į instaliaciją kaip būtiną ir svarbią, tarsi ne-

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Ar mūsų gyvenimas vertas tik nuolatinio blizginimo ir gero atrodymo, spraudžiantis į visuomenės priimtas normas?.. atsiejamą pasakojimo dalį ir kontekstą. Čia apgyvendinti meno objektai nulemti vietos ir tarpusavio ryšio, provokuoja reflektuoti asmenines patirtis. A.Kasparavičius persvarsto proceso ir galutinio rezultato santykį. Atstumai tarp būti ir atrodyti, tarp kurti ir imituoti – kokie jie yra, kas yra kliūtys norint juos įveikti? Kokios jos ir ar išvis egzistuoja? O gal daug kas yra išsigalvota ir susikurta, kad galėtume išvengti susidūrimo su savo autentiškumu? Kodėl? Baimė ir bėgimas nuo jo kuria pasikartojančius vaidmenis ir verčia atlikti ritualus, pramanytas ar susitartas būtinybes, aukojant savo ribotą laiką. Nors parodoje daug juodos spalvos ir galėtume manyti, kad kalbama apie sunkiausius, nepatogius dalykus – žmogaus baigtinumą, nykimą, mirtį, vis dėlto autorius neleidžia užsižaisti negatyviais aiškinimais, veikiau siūlo akistatą su savo pasirinkimais. Ar mes nesame vieni iš tų, nusiblizginusių juodus batelius, gyvenimo imitatorių, priėmusių kažkieno primestas taisykles, atsisakiusių savo autentiškumo ir tapatybės, ar patys esame autoriai rezultato, kurį matome? Ar mūsų gyvenimas vertas tik nuolatinio blizginimo ir gero atrodymo, spraudžiantis į visuomenės priimtas normas? Gal tai tik distancijos, kurias bėgame ir kuriomis žavimės kaip būtinomis, visuotinai priimtomis, neįsisąmonindami ir nepersvarstydami, ko siekiame, žvelgdami iš saugaus atstumo ir matydami, kad dviejų metrų aukščio arba ilgio medinio barjero mums įveikti vis dėlto nepavyks?..

Būtis ir laikas ...Kas lieka iš mūsų taip norimų palikti pėdsakų, savo atvaizdų, išsakytų ar parašytų žodžių dauginimo? Kam tai įdomu? Išlikę vos matomos raidės, spalvotos spaudos fragmentai, menantys kažkieno šlovę ar tiesą, negali nugalėti laiko, viską verčian-

čio pilka mase. Esame jam neatsparūs. Šeimų, giminių, draugų istorijos nugula ir išblanksta jame. Telieka mūsų pačių sutelktos pastangos įsiamžinti, įsiprasminti, kurios ras vietą toje pačioje pilkoje kitų žmonių atminties masėje. Žvelgdami į du tuščius paveikslus A.Kasparavičiaus parodoje, regime savo likimą ir palikimą laike, esame kviečiami atsinaujinti ir šioms formoms padovanoti savąjį turinį. Perdegusi lemputė, bet galinti įsižiebti iš naujo. Prabangus sietynas ‒ gerovės atribu-

tas, puošmena, surinktas iš fragmentų, šukių aštriomis briaunomis, reflektuojantis kitų šviesų atspindžius, bet neturintis savo šviesos šaltinio. Juodų tulpių puokštė – kaip etapas, įprasmintas pjovimo veiksmo, kurį norime užbaigti, tarsi rezultatas, bet ne toks, kokio tikėjomės ir laukėme. Persmelkta egzistencinio turinio paroda kviečia ieškoti savų paaiškinimų ir skirti jai deramą dėmesį bei laiko, prisėdus čia pat ant medinės kaladės, dar kartą persvarstyti savo asmenines distancijas ir destinacijas. 29

dailė

Apie scenografę, kuri „batikuoja“ Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje Valstybės dienos išvakarėse buvo atidaryta Sofijos Kanaverskytės jubiliejinė kūrybos paroda „Lietuvos valdovai“. Gausiai į atidarymą susirinkusius kolegas, draugus, buvusius studentus dailininkė pasitiko kaip visada elegantiška, jaunatviška ir besišypsanti. Paroda, kurioje pristatomos 13 vėliavų su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų atvaizdais, veiks iki rugpjūčio 30-osios.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Daug metų kūrė teatrui Pirmoji S.Kanaverskytės darbovietė po scenografijos studijų baigimo 1964 m. Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) buvo Panevėžio dramos teatras, vadovaujamas Juozo Miltinio. Jauną dailininkę maestro priėmė po pirmų scenografijos bandymų techniškai gana sudėtingam Valentinos Liubimovos spektakliui vaikams „Stebuklingoji žolelė“. Jos sukurtas scenovaizdis, sugalvoti meniniai ir inžineriniai sprendimai buvo įvertinti kaip „puikus pirmasis darbas teatre“. 1966 m. jauna dailininkė persikėlė į Vilnių ir pradėjo dirbti ką tik susikūrusiame Jaunimo teatre. Tuo metu kūrė scenografiją keliems teatro pastatymams, taip pat pirmajam lietuviškam poezijos spektakliui „Gintaro paukštė“, Modrio Tenisono pantomimos teatro spektakliui „Ecce homo“. Kai 1975 m. dailininkė atvyko gyventi į Klaipėdą, ji buvo pirmoji ir vienintelė scenografijos specialistė mieste. 40 gyvenimo ir kūrybos metų uostamiestyje prabėgo kaip viena akimirka. Tai produktyviausias kūrybos laikotarpis, intensyvus darbas scenografijos srityje. 30

Daugiausia jai teko dirbti Klaipėdos dramos ir Kauno valstybiniame lėlių teatruose. Su Klaipėdos dramos teatru S.Kanaverskytė bendradarbiavo dar gyvendama Vilniuje, o iki 2007 m. sukūrė scenografiją ar kostiumus 26 spektakliams. Pamažu užsimezgė kontaktai su mėgėjų teatrais, pradedant Klaipėdos liaudies opera ir baigiant Kelmės mažuoju teatru. Bendradarbiavimas su liaudies operos teatru nenutrūko ir jam tapus Klaipėdos muzikiniu teatru. Kelmės mažajame teatre scenografė apipavidalino aštuonis spektaklius. Pastarojo pastatymas pagal Žemaitės apsakymą „Trys mylimos“ (1992) ir Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“ (1997) išgarsino teatrą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Ir tai buvo nemažas S.Kanaverskytės nuopelnas. Visų spektaklių personažai buvo jos sukurtos kaukės – įspūdingos, bene metro dydžio, aktorių lengvai valdomos rankomis iš vidaus, labai charakteringos ir išraiškingos. Dailininkė ne tik kūrė eskizus kaukėms, ji pati jas ir pasiuvo. „Teatro dailininkas turi mokėti viską – ir modeliuoti, ir konstruoti, ir rūbą pasiūti, ir savo rankomis padaryti bet kokį butaforinį daiktą“, – įsitikinusi S.Kanaverskytė. Už tokias pamokas jai iki šiol yra dėkingi daugelis buvusių studentų, vėliau tapusių mėgėjų teatro režisieriais. Juk nuo atvykimo į Klaipėdą S.Kanaverskytė dirbo pedagoginį darbą, dėstė tuomet dar Valstybinės kon-

servatorijos Klaipėdos fakultetų Vaizdinės agitacijos, vėliau – Režisūros katedrose. Per kelis dešimtmečius įvairiuose šalies teatruose buvo apipavidalinti maždaug 70 spektaklių. 2008 m. scenografė tapo trečiosios Lietuvos mėgėjų teatro šventės „Tegyvuoja teatras“ laureate (nominacija „Už nuopelnus Lietuvos mėgėjų teatrui“). Lietuvos scenografijos žodyne „Kur viskas daug labiau“ rašoma: „Sofijos Kanaverskytės scenografija daugiasluoksnė, asociatyvi, pasižyminti dinamika ir funkcionalumu“. S.Kanaverskytei teko apipavidalinti ir visus su scena susijusius miesto renginius: šventinius koncertus, jubiliejinius vakarus, naujametines iškilmes, oficialius šventinius minėjimus, Jūros šventės karnavalus, kuriems dailininkė paaukojo net 18 vasarų. Kartu su šviesaus atminimo aktoriumi Broniumi Gražiu, nuo 1976 m. klaipėdietiškųjų teatralizuotų eitynių režisieriumi, sukaupta karnavalų „industrijos“ patirtis buvo vertinga ir kitoms kūrybos sritims.

Savo malonumui Lygia greta su darbu teatre dailininkė kūrė ir kuria, pasak jos, „savo malonumui“. Šią kūrybos dalį ji vadina hobiu, mielu laiko praleidimu. Išties, neblogas laiko

dailė

Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (1275–1341). 2014.

S.Kanaverskytės parodos „Lietuvos valdovai“ P.Domšaičio galerijoje fragmentas. Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius Žygimantas Augustas (1520–1572), Jogailos provaikaitis (2007); Lietuvos didžioji kunigaikštienė, Lenkijos karalienė Barbora Radvilaitė (1520–1551), Žygimanto Augusto žmona (2014); Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas (2014). Vytauto Petriko nuotr.

praleidimas – iš vadinamojo „pomėgio“ atsirado reikšmingų, kartais labai netikėtų kūrinių. Scenografo darbas reikalavo pažinti įvairias medžiagas ir technikas, o kūrybiškoje dailininkės prigimtyje glūdintis smalsumas ir įpratimas viską išmokti, padaryti savo rankomis paskatino imtis aliejinės tapybos, pastelės, piešimo, įvairių tekstilės technikų – batikos, aplikacijos, siuvinėjimo. Tuomet, išbandžiusi ir įvaldžiusi, galėjo laisvai improvizuoti, jungti ir eksperimentuoti. Taip jos kūrybos kelyje atsirado batika. „Batikuoja“ (šis šaunus naujadaras

nuskambėjo per jubiliejinės parodos atidarymą) S.Kanaverskytė iki šiol. Pradėjusi nuo dekoratyvinių paveikslų batikos technika, dailininkė eksperimentavo, vietoj audinio naudojo pergamentinį popierių, pritaikė batiką vėliavoms, teatriniams kostiumams, o 2009 m. visus savo gerbėjus nustebino šviestuvų paroda. Būtent čia atsiskleidė scenografės meistrystė – nuo plokštumos perėjus į erdvinius objektus, – šviečiančius, aktyviai veikiančius erdvę, atskleidžiančius batikos technikos grožį. Dar vienas žingsnis – ir atsirado dekoratyvinė

Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis (1297–1382), Gedimino sūnus. 2015.

skulptūra, kurioje per batika išmargintą audinį skverbėsi įvairiaspalvė šviesa. Kaukių temos atgarsiai įdomiai suskambėjo gerai pažįstamų, žinomų mieste žmonių šaržų ir portretų serijoje. ► 31

dailė

radimas susijęs su giminėje įvykusiu, bet laimingai pasibaigusiu atsitikimu. Dėkodama, kad angelas sargas saugojo, aplikacijos technika pradėjo kurti kompozicijas su skrendančiais, klūpančiais, aukojančiais ir laiminančiais angelais, skirtas, pasak autorės, „žmogaus sielos atgaivai“. Greta dailės, S.Kanaverskytės kūrybiškoje prigimtyje natūraliai dera poetinės aspiracijos (2005 m. išleido dailės ir poezijos albumą „Asmeniškai“) ir visuomeninė veikla. Ji inicijavo akciją „Menininkai – pacientams“, o 1997–2007 m. Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių Jūrininkų ligoninei dovanotus kūrinius įamžino parengtame albume „Ars vitae“.

S.Kanaverskytė. Lietuvos globėjas šv. Kazimieras (1458–1484), Jogailos vaikaitis, Aleksandro brolis. 2013.

◄ Dar vidurinės mokyklos laikais ji mėgo piešti mokytojų šaržus, turėjusius didžiulį pasisekimą tarp mokinių. Įprotis stebėti žmonių veidus ir juos fiksuoti visada po ranka esančiame bloknote, gebėjimas keliais štrichais pagauti piešiamo asmens bruožus ir perteikti charakterį, tapo įdomia kūrybos sritimi, metams bėgant įgavusia ir įamžinto atminimo vertę. Tai patvirtino 2002 m. paroda „Klaipėdietiški veidai“. Elegantiški moterų portretai, kuriuos dailininkė kūrė prieš trejus metus, atskleidė romantiškąją šio žanro pusę. Rotary moterų klubo „Aditė“ narių portretuose autorė atvirai pabrėžė tradiciškumą, rinkosi klasikines portretuojamųjų pozas, rakursus, akcentavo aprangos detales, aksesuarus. Patyrusios menininkės intuicija neleido peržengti trapios ribos tarp realizmo ir saloniškumo. Kaip ir klasikinio portreto atveju, jos sukurtuose moterų atvaizduose svarbu viskas, pradedant atlikimo technika, paveikslo formatu, įrėminimu ir baigiant kuriamų nuotaikų, būsenų, portretuojamųjų asmenų charakterių atskleidimu. Tai savybės, būdingos geram portretistui. Itin svarbiu kūrybos etapu pati dailininkė įvardijo angelus, kurių atsi-

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (1350–1439), Kęstučio sūnus. 2007.

Lietuvos karalius Mindaugas (1200–1263). 2015.

Karalienė Morta (1210–1262), Mindaugo žmona. 2015.

Kaip žuvis vandenyje Kiekvieną kūrybos periodą – šaržų, angelų, šviestuvų, portretų – S.Kanaverskytė simboliškai užbaigia paroda. Ar tai reiškia, kad paroda „Lietuvos valdovai“ žymi dar vieno kūrybos laikotarpio pabaigą? Tikriausiai ne. Tekstilė yra mėgstamiausia S.Kanaverskytės sritis.

dailė

Čia ji jaučiasi kaip žuvis vandenyje, o ilgametė patirtis ir domėjimasis šalies istorija, didžiomis asmenybėmis, kultūros paveldu leidžia dailininkei atrasti vis naujų raiškos būdų.

Parodoje „Lietuvos valdovai“ pristatomas aštuonerių metų darbo rezultatas. Tai 13 įspūdingų ir iškilmingų istorinių vėliavų ar didžiulių gairelių su kutais formos kompozicijų. Pirmąją ciklo vėliavą, skirtą Barborai Radvilaitei, dailininkė aplikacijos ir siuvinėjimo technika sukūrė dar 2007 m. Kūrinys įkvėpė kompozicijas su kitų valdovų ir valdovių atvaizdais – Lietuvos karaliaus Mindaugo ir jo žmonos karalienės Mortos, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir Vytauto, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Jogailos, Aleksandro, Žygimanto Augus-

to, šv. Kazimiero, karalaičio ir Lietuvos globėjo, taip pat vėliavą pagal stebuklingą Švenčiausios Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, paveikslą esantį Vilniaus Aušros vartų koplyčioje. Anot autorės, minėdama kūrybos 50-metį, ji taip išreiškia savo meilę Lietuvai. Vėliavose šios asmenybės pateikiamos kaip didingos praeities simboliai. Atvaizdai apibendrinti, nesiekiama portretinio panašumo, bet yra atpažįstami. Tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos įamžinimas šiuolaikinėmis meninėmis priemonėmis. Iš audinių, nėrinių skiaučių, sidabro ir aukso siūlų, įvairių juostelių, karoliukų sumaniai kuriama visuma, skleidžianti orios prabangos spindesį. „Kaip teatre paprastomis priemonėmis „apgaunami“ žiūrovai, taip ir čia kūriau naują įvaizdį. Siekiau dekoratyvaus poetiškumo, norėjau pateikti spalvinius charakterius, taikliai panaudoti detales“, – sakė S.Kanaverskytė. Apčiuopiamas tekstilės tikrumas ir apibendrinta forma, kruopštus kiekvieno paviršiaus centimetro išbaigtumas ir iš praeities iškylančių vizijų įspūdis – galbūt būtent kontrastas tarp materialaus ir iliuzoriško suteikia šiems tekstilės kūriniams tokio paveikumo.

Karalienių Karalienė. Vilniaus Aušros vartų Gailestingumo Motinos paveikslas. 2014.

Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas (1296–1377). 2014.

Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius Jogaila (1348–1434). 2014.

Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius Aleksandras (1461–1506), Jogailos vaikaitis. 2013.

Galbūt būtent kontrastas tarp materialaus ir iliuzoriško suteikia šiems tekstilės kūriniams tokio paveikumo.

GINTARO LAŠAI

M.Valiukas: humora pradėti dialogą Susitikimas su žinomu uos- tad „Krašto kinas“ – viena iš tos pasiūlos didinimo pastangų. Tai proga padaryti tamiesčio poetu, dramaturkažką gero kitiems. Šis interviu – pastanga gu, režisieriumi Mindaugu pažvelgti į bent dalį šiuo metu M.Valiukui aktualiausių kūrybos sričių. Valiuku prasidėjo jo pasakojamu anekdotu. Ir viso pokalbio metu jis ne kartą Kam rašyti iš inercijos? juokino ir juokėsi pats. Poeto kūrybos žinovai atpažins – Viename interviu sakėte, kad jau gerą tą juoką – jis suriečia tiek dešimtmetį nerašėte poezijos. Kas nutiko, skaitant kai kuriuos jo eilėkad išsiskyrėte su poezija tokiam ilgam raščius, tiek klausantis dainų laikui? – Nerašiau, nes nenorėjau rašyti iš inerar žiūrint jo spektaklius. cijos, nesisekė rašyti, arba jaučiau, kad Tiesa, pastabūs skaitytojai, geriau negaliu. Tuo labiau kad ir kitų darbų atsirado: dramaturgija, teatras, muzika. Bet klausytojai ar žiūrovai taip kartais kyla noras revizuoti juodraščius. pat žinos, kad juokas yra Pereini per juos, pažiūri, ką ten andai radaugiabriaunis, kaskart turįs šinėjai. Pamatai, kad galima kažką padaryti iš kai kurių į ankstesnes knygas neįėjusių vis kitą reikšmę. tekstų. Be to, bėga laikas, keitiesi, keičiasi

Kristina SADAUSKIENĖ

M.Valiuko kūrybiniuose planuose – po ilgos pertraukos baigianti užaugti poezijos knyga, o svajonėse – kino filmas. Kinas yra ta kūrybos sritis, kuri menininkui šiuo metu įdomiausia, labiausiai jį traukianti. O ir jo dėmesys pastaruoju metu daugiausia sutelktas į projektą kaimo bendruomenėms „Krašto kinas“. Švėkšna, Dreverna, Rusnė – visur gimė ar dar tik gims kartu su vietiniais entuziastais nuo idėjos iki galutinės formos sukurti kino filmai. Kaime mažesnė įvairių veiklų pasiūla nei mieste, 34

požiūris į tuos tekstus, kai kurie suskamba kitaip, prisideda dar ir naujų eilėraščių – nutinka, kartais surandu, pamatau kokį trumpą eilėraštį (ne paslaptis – ką matau, tai dainuoju). Taip po truputį per tą dešimtmetį ir prisikaupė. Beveik nematau kliūčių tą pluoštą išleisti netolimoje ateityje. – Užsiminėte, kad naujus eilėraščius sutinkate, pamatote. Koks jūsų kaip kūrėjo santykis su pasauliu? – Esu egzistencialistas, pesimistas, bandantis pra(si)linksminti net durnais juokeliais. – Jei kai kurių juodraščių atgimimą lėmė jūsų paties kaita, kaip pasikeitusį matote save, kai žiūrite į minėtus juodraščius, naujus eilėraščius lygindamas su ankstyvaisiais?

– Labai didelių skirtumų ar pasikeitimų neįžvelgiu. Mano pagrindinis ginklas liko paradoksas. Ateityje ketinu mažiau flirtuoti su haiku tradicija. Su ja eksperimentavau knygoje „Dambrelis“. Noriu leisti sau daugiau žaidimo laisvės. Taip pat leisti savo literatūriniam subjektui kartais pasinerti į liūdesį ir spliną. – Rašote, atliekate dainas, bet dainų tekstus atskiriate nuo poezijos, įvardydamas juos kaip taikomąją poeziją. Toks apibūdinimas turi kiek menkinantį atspalvį. Kodėl taip griežtai atsiliepiate apie dainas? – Tie tekstai be muzikos yra bejėgiai – jie šlubi, kreivi, net aritmiški. Dainai nebūtinas tobulas rimas, metras – viską diktuoja muzika, tad galima žaisti. O literatūroje tai jau būtų klaidos. Tai visai kiti dalykai. Aišku, yra tokių, kurie dainuoja poeziją. Bet pats manau, kad nėra prasmės ją dainuoti. Gerai poezijai nieko nereikia. Pakanka paimti popieriaus lapą ir skaityti, kurti prasmes pačiam – nereikia nei muzikos, nei projekcijų. Gal nusistovėjęs, banalus požiūris į visa tai, bet geram tekstui nereikia trukdyti. O pradedi jį dainuoti – tuoj publika žiūri, ar gražus dainininkas, ar malonus jo balsas, bando išgirsti gitaras, fleitas, violončeles ir toje muzikoje kartais prapuolantį tekstą. Mano dainos gana paprastos. Į jas nekišu pernelyg daug poezijos (bet išimčių esama).

Publikos juokinimo pavojai – Esate poetas, kuris juokiasi ir moka prajuokinti kitus. Sakykite, kokią juoko reikšmę įžvelgiate mene? ►

GINTARO LAŠAI

as yra vienas iš būdų

Pauliaus Sadausko nuotr. 35

GINTARO LAŠAI

◄ – Tai bene vienintelis įrankis kovojant su bet kokiais totalitariniais reiškiniais, tarp jų ir politiniu korektiškumu.

Vizitinė kortelė Mindaugas Valiukas, poetas, prozininkas, dramaturgas, režisierius, aktorius, dainų autorius ir atlikėjas. Gyvena ir dirba Klaipėdoje. Gimė: 1976 m. Arnionių kaime Molėtų rajone. Išsilavinimas: 1994–1996 m. Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, 2001 m. Klaipėdos universitete baigė lietuvių filologijos ir režisūros studijas. Literatūrinė kūryba: pirmosios eilėraščių publikacijos pasirodė 1991 m. jaunimo žurnale „Moksleivis“. Būdamas 12-oje klasėje laimėjo respublikinį jaunųjų filologų konkursą poezijos kategorijoje, 1996 m. tapo P.Lemberto konkurso laureatu. 1998 m. išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Mėnulio keramika“, kuris buvo apdovanotas Z.Gaidamavičiaus-Gėlės premija kaip geriausias metų debiutas. Vėliau išleido eilėraščių knygas „Vogta vinis“ (2003) ir „Dambrelis“ (2006), pjesių rinkinį „Kreatyvo mirtis“ (2006). 2011 m. laimėjo IV tarptautinį haiku rusiškai konkursą tradicinio haiku ir frystailo kategorijose. Literatūrinė kūryba versta į latvių, lenkų, rusų, ukrainiečių, baltarusių, gruzinų, anglų, vokiečių kalbas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 2011 m. Darbai teatre: nuo 2005 m. dirba teatro pedagogu-režisieriumi Klaipėdos jaunimo centro „Aušros“ teatro ir kino studijoje, kurioje pastatė maždaug 10 spektaklių ir filmų, parašė tiek pat pjesių ir kino scenarijų, parengė pjesių eskizų, skaitymų. 2007 m. pjesė „17“ pastatyta Kauno mažajame teatre (rež. E.Prakuliauskaitė), o jos autorius 2008 m. nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už geriausią nacionalinę dramaturgiją. 2010 m. Vilniaus menų spaustuvėje pastatė spektaklį „Trintukas“ pagal to paties pavadinimo savo pjesę. 2012 ir 2013 m. pjesės „Ša-lia. Fuga nr. 468“ ir „Albino kryžkelė“ pastatytos Klaipėdos lėlių teatre (spektakliai „Šalia“, „Raudonkepuraitė“, rež. G.Radvilavičiūtė). Spektaklis „Šalia“ tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Karakumų asilėlis“ 2013 m. pripažintas geriausiu festivalio spektakliu. 2015 m. – Auksinis scenos kryžius geriausiai 2014 m. lėlių ir objektų teatro kūrybinei grupei už spektaklį „Smėlio žmogus“ Vilniaus teatre „Lėlė“, M.Valiukas – jo dramaturgijos konsultantas. 2015 m. Kauno mažajame teatre pastatė savo pjesę „Barakudų medžioklė žaliems“. Darbai kine: 2010 m. parašė kino scenarijų trumpo metražo vaidybiniam filmui „Pašteto brolija“ (2011, rež. A.Eimulis). Nuo 2012 m. kaip kūrybos praktikas dalyvauja kūrybiško mokymo programoje „Kūrybinės partnerystės“ (Mažeikių rajono Viekšnių gimnazija, Plungės technologijų ir verslo mokykla) – pastatyti 6 trumpametražiai filmai. 2014–2015 m. kūrybinių kino dirbtuvių „Krašto kinas“ sumanytojas ir organizatorius, trumpametražių filmų „Senojo malūno vaiduoklis“ Švėkšnoje, „Kafijos klubas: Ladies in Red“ Drevernoje, „ST / WC“ Vėžaičiuose bei „Sala“ Rusnėje režisierius ir scenarijų autorius. Kita kūrybinė veikla: roko grupės „Kaukolėlės“ įkūrėjas, dainų autorius ir vokalistas. 2012 m. išleido debiutinį solinį dainų albumą „Be pavadinimo“, tais pačiais metais išėjo M.Valiuko iš rusų kalbos versta V.Levi knyga „Menas būti kitu“. Jaunųjų filologų konkurso ir jaunimo pjesių konkurso „Teatrakcija“ komisijos narys.

– Juokas jums gana universalus kūrybos įrankis? – Vienoks juokas koncerte, kitoks – kai skaitai eilėraščius. Gerbiu klausytojus ir žiūrovus, tad visada galvoju apie pasirodymo dramaturgiją – žmonių negalima vien liūdinti arba vien juokinti. Su tais juokinimais yra visaip buvę. Vieno iš paskutinių pasirodymų metu turėjau skaityti eilėraščius. Prieš tai padariau tokį gerą stand-up‘ą apie tai, ką darysiu ir skaitysiu, kad visi tiesiog raitėsi iš juoko. Kai pradėjau skaityti, visi tebesijuokė, viskas puiku, bet paskui paskaičiau keletą rimtų tekstų, o visi ir toliau juokėsi... Publika buvo tiek įdirginta, tiek paruošta ne į tą pusę, kad juokėsi ir iš visai nejuokingų tekstų, įžvelgė juose potekstes, kurių ten gal net nebuvo. Visas tas vakarėlis buvo toks labai juokingas. Patyriau tai savo kailiu, bet esu matęs ir kaip tai nutinka kitiems. Būna, kad pernelyg geras stand-up‘as prieš pasirodymą sugadina gerus ir rimtus tekstus. Būna, kad ir pats autorius juokiasi ir negali sustoti. Mačiau kartą, kaip autorius skaitė labai rimtus tekstus, bet negalėjo surimtėti – publika juokėsi, juokėsi ir jis. – Jūsų publika lengvai pasiduoda juokui, o stereotipas, kad lietuviai yra melancholiški vis dar gajus. Ką manote apie mūsų tautos gebėjimą juoktis? – Nė velnio mes ne melancholiški. Nemažai dirbu su žmonėmis, su įvairiais projektais keliauju per Lietuvą ir jau pastebėjau, kad aukštaičiai turi savo humorą, žemaičiai – savo. Sutinku daugiau sąmojingų žmonių nei nesąmojingų. Man tenka ta publika, kuri linksma, pokštaujanti. O ir mūsų poetai labai gerai skaldo sąmojus. Kai yra trys poetai – skauda žandus ir pilvus. Manau, kad turiu gerą humoro jausmą, bet būna, kad išeinu prieš publiką su keliais poetais ir net neturiu kur įsiterpti. Tad viskas gerai lietuviams dėl humoro jausmo. Gal didesnė problema, koks produktas pateikiamas publikai, ką galima pamatyti, perskaityti – vienetai dėmesio vertų pavardžių. Pats manau, kad humoras yra vienas iš būdų pradėti dialogą. Pavyzdžiui, poeziją daugumai klausytojų ir skaitytojų sugadina mokyklos literatūrinė programa (arba gal

GINTARO LAŠAI

dažniau pats dėstymas). Po tos patirties jie vėliau nesidomi poezija, mano, kad viską jau gavo ir net neįsivaizduoja, kokia jos įvairovė yra už programos ribų. Pirmas būdas su tokiais žmonėmis kalbėtis, pakeisti jų nuomonę – pradėti tekstais, kuriuose yra gera humoro dozė. Vėliau jie stebisi, kad poezija gali priversti juoktis. Bet kas čia keista? Mokykla apskritai yra prievartinė sistema ir veik niekas į ją savo noru neina.

Ateina sveikesnė karta – Mokyklą vertinate gana griežtai, o nesate visiškas pašalinis – dalyvavimas įvairiuose projektuose leidžia švietimo sistemą pažinti iš arti. Ką manote apie šiuolaikinį jaunimą, kokį jį pažinote ir pažįstate? – Dirbu ir su kaimo jaunimu, dirbu ir su miestiečiais. Matau pasiūlos problemą. Čia kalbu apie tai, kas yra už mokyklos ribų, popamokinę veiklą. Klaipėdos publika išlepinta pasiūlos: nori eik į teatrą, nori eik į karatė, nori eik paplaukioti. Kaime po pamokų eini su tėvais kapstytis žemėje. Kaimo jaunimas nėra toks išlepintas, jam įdomu, kai ateinama dirbti kažkaip kitaip. Turėjau keletą projektų su „probleminėmis“ klasėmis. Tariamai pasyviais, nebendraujančiais, nekūrybingais paaugliais. Dirbant visos tos etiketės greitai buvo nuplėštos. Labai paviršutiniškai žiūrint, šios etiketės tinka visiems žmonijos atstovams. – Kokia jūsų paslaptis bendraujant su tais tariamai probleminiais mokiniais? Kokia mokymo strategija būtų paveiki mokant, pavyzdžiui, lietuvių literatūros? – Žaidimas, veiksmas, intriga. To ypač reikia berniukams. Mergaitės yra stiprioji lytis, jos visas 45 minutes sugeba sėdėti tiesia nugara. Berniukams reikia veiksmo, kuo daugiau dalyko pritaikomumo praktikoje. Kitaip jie užmiega 12-ai metų. Jiems patinka varžytis, kovoti, todėl tinka kolektyvinės užduotys. Kūrybinės užduoties pavyzdys. Klausimas grupėms: kurį lietuvių apsakymą ekranizuotumėte turėdami 100 tūkst. dolerių? Kad uždirbtumėte pinigų. Kad patiktumėte kritikams (laimėtumėte „Sidabrinę gervę“, „Oskarą“). Išklausomi

grupių projektai, tada prasideda kryžminė ugnis ir t. t. Po tokių mūšių kūriniai būna (mažiausiai) skersai išilgai išnarstomi ir išanalizuojami. Emocijos garantuotos, rezultatas – taip pat. – Kuo skiriasi šiuolaikinis jaunimas nuo jūsų kartos – pažiūromis, skoniu, vertybėmis? – Auga tikrai kūrybinga karta. Laisva, aktyvi, ambicinga. Manau, sveikesnė, socialesnė nei mūsiškė. Jai negalioja sovietiniai uždarumo, įtarumo kompleksai, o mes juos tebenešame su savimi – kažkas mus seka, nuolat dvejojame, ką galima, o ko negalima daryti, sakyti. Tamsioji naujos kartos gyvenimo pusė – per daug pasirinkimo galimybių, laisvių, su kuriomis ji ne visada sugeba susidoroti. O dėl žodžio laisvės... Tuoj viskas susitvarkys – viešojoje erdvėje jau matome prievartinio politinio korektiškumo atvejų. Prognozuoju Ezopo kalbos sugrįžimą, aristotelinės poetikos renesansą. – Mūsų mieste esate vienas iš jaunųjų filologų konkurso komisijos narių, – ką manote apie augančią literatų kartą? – Rašančiųjų, kuriančiųjų taip pat yra. Yra žmonių, turinčių visas perspektyvas rašyti ir leisti geras knygas. Tiesa, gal mažiau rašančių solidžiai. Tiesiog rašymą nugali kitos veiklos. Juk dabar visi turintys fotoaparatus – fotografai, filmininkai. Taip sumažėja rašančiųjų. Klaipėdoje ir taip mažėja rimtų poetų: Rimantas Kmita išvažiavo, Dovydas Grajauskas išvažiavo, Ieva Astromskaitė išvažiavo, Egidijus Gaidauskas išvažiavo. Jei jie būtų čia – būtų kiek kitoks klimatas.

Kaimuose kuria filmus – Nemažai literatų, kuriems santykis su auditorija prasideda ir baigiasi literatūriniuose vakaruose, kai labai aiški bendravimo tvarka. O jūs pats esate kontaktinis – įsiliejate į įvairius ilgalaikius projektus, kuriuose glaudžiai bendraujate ir bendradarbiaujate su jų dalyviais, pavyzdžiui, jau minėtais mokiniais. Šiuo metu jau antri metai vadovaujate projektui „Krašto kinas“. Gal galite kiek plačiau apie jį papasakoti? Kaip atsirado šio projekto idėja? Kodėl kinas?

Gerai poezijai nieko nereikia. Pakanka paimti popieriaus lapą ir skaityti, kurti prasmes pačiam – nereikia nei muzikos, nei projekcijų. – Vieną žvaigždėtą naktį aplankė angelas su kamera ir sako: „Valiuk, mesk tu tuos rašymus – dabar viskas yra kinas. Žmonės nebeskaito. Dabar jie žiūri filmus“. Šį Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą nukreipėme į kaimo vietoves dėl mano jau nurodytos pasiūlos problemos. Mieste, jei tik nori, ir vasarą gali žaisti ledo ritulį. Kaime situacija visai kita. Aš pats kaime gyvendamas norėjau sukurti metalo grupę... Buvau vienas iš nedaugelio, gebančių pagroti kelis akordus, o apie metalą net nekalbu. „Krašto kinas“ yra kūrybinės kino dirbtuvės. Susitinku su norinčiais dalyvauti jose, kartu su jais generuojame idėjas scenarijui, kuriame siužetą, rengiame aktorines dirbtuves. Rezultatas yra filmas. Susirenka įvairaus amžiaus žmonių. Pageidautina, kad kuriant scenarijų būtų kažkoks miestelio elementas, dominantė. Švėkšnoje buvo vaiduokliai, Rusnėje – kontrabanda. Tarkime, Švėkšna yra toks miestelis, kur beveik kiekviename name yra vaiduoklių. O Dreverna nyksta, amatai nyksta, žvejyba nyksta, vyrai nyksta, visi traukiasi į miestą ir užsienį. Lieka moterys, kurios bando kažkaip kultūringai gyventi. Visa tai ir atsispindi mūsų kuriamuose filmuose. – Koks didžiausias atradimas buvo dirbant su kaimo bendruomenėmis? – Pavyzdžiui, Drevernoje susitikome pirmą kartą su projekto dalyviais, žmonėmis, kurių visai nepažinojau. Po trumpo prisistatymo susiskirstėme į grupeles, paprašiau jų sukurti etiudus apie kažką ar net sugalvoti įvykį. Trys grupės pateikė tris etiudus. Ir tie trys etiudai buvo mūsų pagrindas filmui Drevernoje. Įsivaizduojate, per vieną dieną viskas buvo sugalvota, suvaidinta, tereikėjo šį bei tą išimti, kitaip sudėlioti, sugalvoti struktūrą, rasti veiksmo vietą. Nustebino labai greitas, efektyvus darbas. Tai buvo nuostabu – be jokių kompleksų, baimių. ► 37

GINTARO LAŠAI

◄ – Miesto ir kaimo gyventojai, vertindami vieni kitus, remiasi krūva stereotipų. Ar jūs pats turėjote tokių pradėdamas „Krašto kiną“? – (Ilgai mąsto.) Gal ir yra kažkur gilumoje tam tikri skirstymai. Nors pats tikrai nesuku galvos. Man svarbiausia įsivelti į veiksmą – visos tos dirbtuvės man yra veiksmas. Tiesiog dirbi, ieškai, o kai esi veiksme, negalvoji apie stereotipus, iš kur kas yra. Bet stereotipais žaidžiame kurdami scenarijų. Stereotipai (aišku, ne tik jie) yra puiki medžiaga scenarijaus statyboje. Ne pagal temą – labai dažnai girdžiu iš savo aktorių, kad kokie mes aktoriai, nemokame mes vaidinti, ir panašių koketavimų. Atsakau, kad svarbiausia ir yra nevaidinti. Ar nuramina toks atsakymas? Visaip būna.

– Dirbdamas tokiame projekte, atsiduriate kritiko pozicijoje. Kas svarbiausia geram kritikui? – Man svarbiausia – gerai motyvuoti ir argumentuoti, kodėl darome taip, kodėl nedarome taip, kaip kažkas pasiūlė. Arba kaip padaryti, kad prieitume prie vienin-

gos nuomonės. Siekiamybė, kad kūrybinis procesas visiems būtų malonus, įtrauktų visus į veiksmą, bet kartu išliktų ambicingas, siekiąs kokybiško rezultato. Ir turbūt nesu kritikas, esu lygiavertis komandos narys, dalyvis, kūrėjas. Aišku, gal mano teisės ir yra kiek didesnės. Baigiame tik tada, kai pasakau „Stop, nufilmuota!“.

Kinas – sena meilė – Kinu domitės jau seniai, galima prisiminti ir garsiai suskambėjusią „Pašteto broliją“, kuriai kūrėte scenarijų. Esate sakęs, kad rašote mizanscenomis, kad patinka kurti charakterius. Kuo traukia kino kalba? – Sunku pasakyti. Kinas yra sena mano meilė. Kaip ir muzika. Kaimas kiek sugriovė mano planus. Iš tiesų juk norėjau groti. Jau nuo 12-os metų svaigau dėl muzikos, kaip turėsiu metalo grupę... Bet kai nėra su kuo groti, esi vienas – dainų

kūrėjas ir dainininkas... Pradedi kurti tekstus, bet nelabai moki groti, o ir dainuoti nelabai pavyksta. Tad tekstų yra, o muzikos nelabai. Gal tada tiesiog rašyti eilėraščius? Pradedi rašyti eilėraščius, kas nors juos peržiūrėjęs sako, gal ir nieko, bet dar paskaityk normalių poetų, bus tau kiek geriau. Pradedi skaityti, užsikabini, per metus perskaitai visą lietuvių poezijos lobyną. Taip literatūra ir nugalėjo. Paskui visiškai netikėtai atsirado teatras. Netikėtai įstojau, netikėtai pamačiau (ir parodė), kad tai be galo įdomu, dar vienas pasaulis. Pradėjau rašyti pjeses. O kinas... Kažkada mano svajonė buvo žiūrėti tiek filmų, kiek tik norėsiu. Sovietiniais laikais tai nebuvo įmanoma. Tekdavo susimetus su draugais nuomotis nudrožtas,

Svarbiausia, kad tai išryškintų, sustiprintų emocijas. Šito narkotiko iš kino ir trokštama.

Kadrai iš trumpametražio vaidybinio filmo „Senojo malūno vaiduoklis“ (2015, rež. M.Valiukas), kuriame filmavosi Švėkšnos gyventojai. 38

GINTARO LAŠAI

dešimtis kartų perrašytas kasetes su filmų kopijomis. Dabar situacija kitokia – tereikia laiko. O kad šokinėju nuo vienos veiklos prie kitos – gal čia charakterio bruožas, gal valiūkiška karma, o gal ir aplinkybės taip susiklosto. Pats nenusprendžiu, ar aš labiau drąsus, ar durnas, ar iš nuobodulio visa tai. – Kas jūsų nuomone yra geras kinas? – Geras kinas visada yra kitas pasaulis (net jei statomas pagal tikrus įvykius), į kurį pasineri visa galva. Čia kaip gera knyga, teatras etc. Patiki iliuzija. Ir čia visai nesvarbu žanras. Kažkada buvau uolus videonuomų lankytojas ir rymotojas prie kasečių lentynų. Galėdavau valandas rinktis vieną filmą (neužmirškime praėjusios gadynės ir asortimento skurdo). Manęs klausdavo, kokio žanro ieškau. Atsakydavau, kad nežinau. Aišku, kuo mane palaikydavo... Iš esmės visada ieškau gero filmo, o ne žanro. Čia jau svarbu daug dalykų: stilius, montažas, muzika, intertekstualumas, aliuzijos, intelektualūs arba buki dialogai ir taip toliau. Svarbiausia, kad tai išryškintų, sustiprintų emocijas. Šito narkotiko iš kino ir trokštama. – Esate prasitaręs, kad norite sukurti kino filmą. Negalima prašyti išduoti, kokį, bet gal galima klausti, kokio kino nekurtumėte? – Būsiu banalus – neįdomaus. Čia gal komentuoti daugiau nereikia. Bet... Įdomų filmą galima sukurti be prodiuserių, kamerų, apšvietimo, profesionalių aktorių, išvis be jokių aktorių. Ko reikia? Scenarijaus ir režisieriaus. Kitaip tariant, turint gerą scenarijų, gali atsitikti viskas. – Jūsų kūrybinių veiklų laukas aprėpia plačias erdves – literatūrą, muziką, teatrą, kiną. Gal galite išskirti, kas šiuo metu traukia labiausiai? – Labai norėčiau atsikratyti pradėtų novelių, pjesių, pabaigti jas ir uždaryti į knygą, nes kartais girdžiu, kaip rėkia iš stalčių bekojės ar berankės it koks tenisininkas. Tas pats su dainomis, kurių sukurta per daug, kad tilptų į vieną ar kitą albumą. O dar siužetai scenarijams, eiliukės... Darbus reikia pabaigti, pabaigus atšvęsti, kitaip jie kabo kaip tas kardas ir neduoda ramybės. Sau linkėčiau truputį apsiraminti, kokį vieną takelį minti.

Mindaugas VALIUKAS

Nepažįstu paukščių

Trinyčių parko antys

vis nuskrenda

ir šį rudenį neskrisit duoneliausit

*** didžiausias mūsų kiemo katinų delikatesas – balandžio krūtinėlė

*** ilsis kiemsargis vėjas šluoja lapus

Giliai širdy aš kruvinas

Peizažnatiurmortis kalnų tarpdantėse debesų ėriena

Naujasis Zoro ir jis taip kiaurą dieną

– Tavo namai dega! o ji – nė krust...

su ta juoda kauke virina

gal benamė bevaikė...

Apleistas kapas

Stigmos negatyvas

viksva jau kutena šoną aliumininiam kristui

jonvabalis delne

GINTARO LAŠAI

Atsirasti, kad išnykt Vidas Morkūnas. Nekropolių šviesos. Eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2015, 64 p. Dainius VANAGAS

Kartais vaikštai po parduotuvę ir stebiesi – 15 skirtingų pieno pakuočių. Paragautum – neatskirtum. 15 pakuočių – vienas pienas? Ir taip galima eiti prie bet kurios lentynos: visa laisvė, kurią turi, yra laisvė rinktis pakuotę. O kartais vaikštai po knygyną, tačiau pojūtis – lygiai toks pat: knygų viršeliai skirtingi, viduriai – tie patys. Literatūra – verslas kaip bet kuris kitas, tik prieš veidrodį staiposi dažniau. Rašytojas ir vertėjas Vidas Morkūnas 2001 m. išleido apsakymų rinkinį „Manekeno gimtadienis“. Buvo įdomu. 2012 m. pasirodė apsakymų rinkinys „Reportažas iš kiaušinio“. Buvo šaunu! Apsakymai gaivūs, puikiai užrašyti, kalba sklidina. 2015 m. dienos šviesą išvydo pirmasis autoriaus poezijos rinkinys pavadinimu „Nekropolių šviesos“. Apie šią knygutę negalima pasakyti nė vieno gero žodžio. Ne todėl, kad joje nėra nė vieno gero žodžio ar eilutės, bet iš principo. „Nekrologų šviesos“ – 16oji pakuotė. Viename iš retų interviu V.Morkūnas kalbėjo apie savo kūrybą: „Nesuprantu, nepriimu meno, kuris bando nuslėpti irimą, žiaurumą, mirtį, kad tik neišgąsdintų suvokėjo, nesugadintų jam nuotaikos. Mano galva, menas kaip tik turi versti žmogų matyti viską – ir tai, kas gražu, ir tai, kas šlykštu, liūdna, tragiška, nes be vieno nėra kito“. Irimas, žiaurumas ir mirtis išties puikiai skleidėsi autoriaus apsakymuose, o štai poezijoje jie tapo sprangiu ir nuobodžiu leitmotyvu, kuris, be kita ko, dar ir realizuojamas pačiu tiesiausiu ir paprasčiausiu keliu, t. y. kone į kiekvieną eilėraštį prikemšant žodžių kapinės, kapas, mirtis, negyvas, nykti, irti ir visų jų įmanomų variacijų. Netikite? iš mirties ikrų nudrėbti mūsų veidai („Iš mirties ikrų...“, p. 19). 40

norėčiau, kad miestas būtų prie jūros sūrūs vėjai gali sakyti ėstų gali sakyti švelniai glostytų tuščias mano akis („Ak pasėdėčiau...“, p. 25). Mano kapas buvo ne toks kaip Morrisono („Mano kapas...“, p. 33). kur mes palaidoti? snaudžiančių sodų pavėsiuose šurmulio aikštėse („Kur mes palaidoti...“, p. 39). į mirusiųjų burnas akis prilyja pelija saulės spinduliai trūnija rasa rūgštis galvijų ar grožis („Į mirusiųjų burnas...“, p. 47). Sakysite – taip ir turi būti. Juk rinkinio pavadinimas – „Nekropolių šviesos“. Čia, būtent čia turėtų būti surinkti visi žodžiai ir metaforos, susijusios su mirtimi ir nykimu. Gerai. Bet tuomet

teks pripažinti, kad „Nekropolių šviesos“ – ne poezija, o žodynas. Mat tada iškart aiškiau, kodėl tekstai tokie balzgani ir beskoniai. Atrodo, V.Morkūnas tapo savo temos auka. Jis taip mėgavosi mintimi apie pasaulio ir savo paties nykimą, kad tiesiog pamiršo kurti. Nusprendė, kad užteks pasakyti, jog pasaulis nėra tvarus. Ir daugiau nieko nereikia pridėti. Kadangi ši įžvalga, žinoma, yra labai netikėta ir nustebins bet kurį, net ir labai išprususį, skaitytoją. Juokas juokais, bet būtent čia slypi pamatinis skirtumas: V.Morkūnas savo apsakymus kūrė, o štai poezijos – ne. Apie savo apsakymus jis labai kruopščiai galvojo, sprendė juos tarsi matematines lygtis, sėmė gyvenimo vaizdinius iki dugno su visais akmenimis, žvyru ir lava. O štai eilėraščius paprasčiausiai užrašė. Ir dar: skaitant apsakymus, ypač „Reportaže iš kiaušinio“, tampa akivaizdu, kad autoriaus vaizduotė – kliokiantis krioklys. Ir šią vaizduotę rašytojas puikiai panaudoja tiek stiliaus, tiek kalbos, tiek siužeto detalėms

gintaro lašai

ktum kurti. Tačiau eilėraščiuose – nieko panašaus: tai monotoniška niekio poezija be lašelio vertės. Jei V.Morkūnas būtų užėmęs mažiau konformistinę poziciją, nesislėpęs po sausa simbolika bei tuščia metafizika, eilėraščiai galėjo tapti bent jau + – paskaitomi – autoriaus talento tam tikrai būtų pakakę. Tačiau dabar, atsidavęs abstraktiems irimo, praeinamumo ir mirties įvaizdžiams, jis tiesiog pats vienas pažaidė asmeninėje smėlio dėžėje. Jo pasirinkta kryptis yra rami, beaistrė, nerūpestinga, psichologinę terapiją primenanti refleksija, niveliuojanti bet kokias patirtis ir sėjanti abejingumą į kairę ir į dešinę. Susimovei darbe? Ai, koks skirtumas, vis tiek visi mirsim. Išblėso meilė? Pff, visi santykiai taip baigiasi. Susirgai? O tai ko tu tikėjaisi? Seniai buvo metas. Autorius siekia išgryninti santykį su nuogut nuogutėliu gamtos pasauliu, tačiau paaiškėja, kad žmonių tame pasaulyje tiesiog nėra. Kaip nėra ir jokios trinties, vien tik žodžių eilutės, kurios negali susiliesti. Jei autorius norėjo kalbėti apie irimą, galbūt pirmiausia jam reikėjo jį pašerti, duoti mėsos, leisti augti, o ne marinti badu. Dabar, 2015 m., „Nekropolio šviesos“ kvepia, knygos puslapiai – tarsi išplauta patalynė. 2045 m., kur ją belaikysime, kaip beprižiūrėsime, ši knyga jau bus pamiršusi savo gimtosios spaustuvės kvapą, ji atsiduos tuo, kas ją supo. Puslapiai bus apaugę skraidančiomis dalelėmis, nuo pirštų bus likusios riebalų dėmės, saulės kirčiai, užtiškę skysčiai. 2075 m. bus likę vos keli nušiurę egzemplioriai, didžioji dalis – pas autoriaus giminaičius. 2105 m. šios knygos tiesiog nebebus. Niekur nebebus. „Nekropolių šviesos“ – pavargusi, nustekenta poezija, gimusi vien tam, kad suirtų. V.Morkūnui derėtų grįžti prie prozos – prie to, ką jis sugeba geriausiai.

I.Simonaitytė 1977 m.

Bernardo Aleknavičiaus nuotr.

I.Simonaitytės literatūrinės premijos konkursas Bendrovė „Mūsų laikas“ ir Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka – Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos steigėjai skelbia konkursą pelnyti 2016 m. I.Simonaitytės premiją. Ši premija skiriama už meniškai brandžius literatūrinius kūrinius, kuriuose atsispindi Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasia. Iki 2015 m. gruodžio 1 d. Klaipėdos apskrities viešajai I.Simonaitytės bibliotekai (Herkaus Manto g. 25) fiziniai ir juridiniai asmenys gali pateikti konkursinius kūrinius, išleistus per paskutinius dvejus kalendorinius metus. I.Simonaitytės literatūrinė premija skiriama nuo 1987-ųjų. Nuo tol iš 29 premijų tik 17 įteikta už grožinius kūrinius, nors nuostatuose akcentuojama, jog tai literatūrinė premija. Per šios premijos gyvavimo metus, be rašytojų, jos laureatais yra tapę

keli literatūrologai, istorikė, muzikologė, kraštotyrininkas, fotografė, aktorė. Prieš trejus metus šio apdovanojimo skyrimo komisija nutarė „grąžinti“ jį grožinei literatūrai ir savo žodžio laikosi. I.Simonaitytės premijos laureatas, išrinktas specialios komisijos, pagal tradiciją paskelbiamas artėjant rašytojos gimtadieniui – sausio 23 d., apdovanojimo ceremonija vyksta Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje. Lietuvių literatūros klasikė I.Simonaitytė (1897–1978) – Klaipėdos krašto rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja, buities ir išskirtinių lietuvininkų likimų vaizduotoja. Klaipėdoje ji gyveno 18 metų, čia parašė savo pirmąjį romaną. Vėliau 1961 m. Priekulėje pasistatė vasarnamį, kuriame kasmet vasarodavo. Ten ją 1977 m. ir įamžino kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius. 41

GINTARO LAŠAI

Mano kalendorius Ištraukos iš miniatiūrų romano Eglė GUDONYTĖ

Sveiki, zuikiai! Turiu porą nuotraukų, kuriose matosi mano pėdkelnių klyno siūlė. Taip, visiškai su jumis sutinku – prisegamos kojinės žymiai gražiau, ypač jei jų šeimininkė neapdovanota gebėjimu nusaugoti, kad jos klynas nepatektų į nuotraukas: šioji gi užsikelia į padanges kelius, segėdama mini sijoną, šypsosi taip, jog matosi sovietmečiais vidurinės mokyklos stomatologo kabinete įdėta geležinė dantų plomba arba – dar blogiau – mažytis liežuvėlis, saugantis nosiaryklę nuo gerklų. Tuo liežuvėliu, panašu, jo savininkė taip pat ne itin gabi naudotis (vis vien paspringsta kukurūzo grūdeliu, paskui iššnypščia jį pro nosį, be to, neįsigudrino bučiuodamasi į veiksmą įtraukti ir anąjį liežuvėlį). Čia aš ne apie save, o apie geriausią draugę. Mano nuotraukose siūlės nesimato. Tiesa, tuo liežuvėliu, kuris yra gerklose, bučiuotis aš irgi nesugebu. Oi... Ne apie tai turėjo būti pradžia. Bet pradžių nemoku. Pradžia toks dalykas, kuris gyvenime paprastai įvyksta savaime, stichiškai. Pradžią dažniausiai norisi perdaryti, o perdaryti skirta nebent tik pabaigą. Ir tai tiems, kam pasiseka. Gerbiamas redaktoriau, aš ne rašytoja. Turiu prisipažinti iškart. Esu teismo sekretorė. O sumaniau tokį dalyką – parašyt apie siūles ir netgi Laiką. Apskritai ką nors parašyti, užuot, kad ėmusis virti ekologišką muilą, auginti ožkas ar kepti „skruzdėlynus“. Ir ne sumaniau, o sumanėm. Mes dvi. Aš ir Aza. Azalija. Na, sugalvojome projektėlį, verslo planą – vadinkit kaip norit. Reikalas paprastas ir labai buitiškas: mums reikia pinigų, o kuo nors prekiauti trūksta gabumų. Aš norėčiau pagaliau susidėti dantis, o Aza turi planų studijuoti mokamose studijose, nes vienąkart nemokamą aukštąjį išsilavinimą jau gavo. 42

Bet apie tai vėliau. Nesijaudinkit, aš tuoj įsivažiuosiu. Greitai rašyti yra mano darbas, tad, kad ir priešokiais prisėsdama, laiko bemaž negaištu. Jei reikėtų gaišti ir kankintis, to nedaryčiau. Virčiau muilą, siūčiau lininius undarokus. Išnagrinėjusi didžiumą knygyno asortimento savo miestelyje, nusiraminu ir įsijungiu kompiuterį. O Azalija paskatino mane, paaukojusi kiaurą sekmadienį ir išnagrinėjusi milžiniško knygyno didmiestyje pasiūlą, knygų dislokacijas ir jų formatus. Atsikrenkštusi ji pareiškė: „Mieloji Rūta, visas tas knygas, kurias regėjau iškilmingai išeksponuotas, tu parašytum net miegodama. Na, bent jau antrąja ranka maišydama puode košę. Tiesa, yra ir tikrų knygų. Keletą nusipirkau, klūpodama iškrapščiusi iš apatinių knygyno lentynų. Ramiai. Tavoji galėtų patekti gal net į viduriuką... Susigalvok slapyvardį. Bus ramiau.“ Kai žiūriu į tuščią Wordo programos langą (visai ne popieriaus lapą, nesu taip smarkiai nukvaišusi. Popieriaus lapas tiktų rašyti eilėraščiui, prozai gi – tik Wordas), regiu save dalyvaujančią kažkur Vidurinėje Azijoje tradicinėse žirgų lenktynėse. Man reikia įšokti į balną. Aš persirengusi vyru – kitaip negalėčiau dalyvauti. Nežinau, kodėl sugalvojau šią aferą, bet tikrai žinau, kad noriu atrodyti gražiai, kai skriesiu ant žirgo. Noriu, kad plaikstytųsi plaukai ir karčiai. Joti nemoku. Balnakilpė kybo aukštai, beveik ties mano krūtine, o ten reikia įkišti kojos pirštus. Nepasiekiu, turkšteli plyšdamos kelnės. Įkišau, na ir kas. Dabar turiu viena ranka kibti žirgui į karčius, kita tvertis už balno ir dailiai – dailiai! – užkeliant antrą koją apžergti balną. Ir nepersiversti į kitą pusę. Krestelėti plaukus. Tačiau užpakalio nepakeliu. Jis nesubalansuotas mano kojoms ir rankoms. Ir tai ne aš sugalvojau, o Tvėrėjas. Pats turbūt nekiloja užpakalio kažin kur... Taigi pūkščiu ir stripinėju (,,stripinėti“ – ne nuo žodžio ,,strip“. Ne ne). Tavaruodama siuvinėto chalato padurkais iš žiūrovų

minios atžirglioja Aza, ji taip pat persirengusi vyru. Lyg sapnuodama pusiaumiga, suprantu keistą logiką – tik taip mes galim dalyvaut lenktynėse. Tik persirengusios. Jaučiu, kaip draugė kilsteli mano sėdynę ir įverčia į balną. Jaučiuosi it pirmąsyk sėdusi prie automobilio vairo – kažkaip reikės padaryti, kad visa tai sklandžiai judėtų. Kiti juk padaro. Na, bent plaukai jau plaikstosi... Kai kuriuos dalykus turiu aptarti iškart, kad paskui nebereikėtų prie jų sugrįžti. Tartum pasirašyti liudininko priesaiką teismo posėdyje. Tos priesaikos būna dvejopos. Liudininkas prisiekia sakyti tik tiesą, nieko neišgalvodamas ir nepridėdamas, o po to seka žodžiai: „Ir tepadeda man Dievas“. Bet priesaika gali būti ir be šio sakinio (taip sakant, be Dievo), priklausomai nuo jūsų įsitikinimų. Tad aš, sekretoriaudama teismo posėdžiuose, turiu šnipštelėti liudytojui: „Jums priesaiką su Dievu ar be Dievo?“ (na, paduoti paruoštą tekstuką su tokiu sakiniu ar be jo... Pavyzdžiui, picerijoje užsisakius aštrią picą, jūsų perklausia; „Jums tikrai aštrią ar normalią?“. Išeitų, kad valgiaraštyje jų siūloma aštri pica jau savaime, pagal nutylėjimą, yra nenormali). Ir dar – dauguma žmonių teisme „liudininkas“ rašo su „ū“. Ar tai liūdnas liudininkas? O gal liudijantis liūdnus dalykus? Ar tiesiog įmantresnis liudininkas? A? Taip, turiu bėdą, vis sugrįžtu prie, regis, nepabaigtos minties. Jei jus tai imtų nervinti, skambinkite. Telefono numerį turi redaktorius. Jam skambinkite dieną. Man galite bet kada. Jau išmokau telefoną skruostu prisispausti prie peties ir kalbėjimas man netrukdo, tarkime, vaksuoti batų. Taigi grįžkime prie Kai Kurių Dalykų. Sakykite, ar pastebėjote, kad senatvėje gyvenimas tampa siurrealizmu? Gyvenimas prasideda nuo paišybos ant uolų / sienų, nuo viduramžiškų draudimų ir fantasmagorijų, sulig mokykla įkopia į

GINTARO LAŠAI

šviečiamąjį amžių, įsimylėjus – į romantizmą, gimus vaikams – į natūralizmą, išsiskyrus – į simbolizmą ir taip toliau. Senatvėje – kažkas postpostpost. Postviskam. Niekada nežinau, ką pamatysiu pravėrusi savo šimtametės bobulės kambarėlio duris. Vakar aptikau ją nuogą, batraiščiais susirišusią plaukus į dvi bizeles, indeliuose nuo majonezo supilsčiusią savo šlapimą ir vaišinančią juo lyg baltu vynu (tiesa, šiek tiek rudu, mat šlapimas buvo rytinis) visus pravirus komodos stalčius. O juk kadaise buvo mokytoja, mokėjo prancūziškai, revolveriu šaudyt mokėjo. Žodžiu, mokėjo visko, ko aš nemoku. Sakykite, ar pastebėjot, kad prasidėjus atostogoms sapnai tolydžio įdomėja? Ir jei naktį per miegus sugalvoji ką nors įdomaus – tuomet tai atrodo genialu... –

nepatingėk uždegti šviesą ir visa tai užrašyti. Gal ryte tebeatrodys visai nieko. Taip pat yra ilgainiui ir su prisiminimais. Jie gražiau susivinguriuoja, kai kurie įgyja net istorinę vertę (taip, taip), o visi kiti – na, literatūrinę. Ar bent jau kraštotyrinę. Pastebėjote, jog erotiniai romanai tapo mada? Būdamos sumitusios tarkos, galime nemažai papasakoti. Ir jūs galite, neabejoju. Nors truputį teks save prievartauti, visgi pamėginsiu paprekiauti savo ir geriausios draugės prisiminimais, kažkuria prasme – kūnais. Tai man nėra taip jau lengva, kaip jūs galvojate, turiu pripažinti, kad Azos nuotykius man kur kas lengviau eksponuoti, nei savuosius. Aš beveik iš kaimo. Aza šiek tiek daugiau iš miesto. Mes draugės. Geriausios draugės. Tai tokia medžiagos tyrumo praba, kurią LT

prabavimo rūmai atsisakė patvirtinti, motyvuodami tuo, kad tai ne jų kompetencija. O tai kieno? – Pavartės šuns, – pasakė mano draugė, gurkšnodama alų iš skardinės (tai nūnai pravartu, tara mažiau sveria, išmeti be sąžinės graužaties, t. y. nerūšiuodama, nes su metalinės taros supirkimu kol kas šiokia tokia napriažonkė). Taigi tas minėtasis pavartės šuo – ėgi, jei kas pamiršote, o tai pasitaiko, grįžkime pastraipėle aukščiau, štai taip – šuva vienok pasirodė nekvailas. Jis oriai, vertindamas savo, kaip Dievo tvarinėlio, vientulystę, įtipeno į mudviejų asmeninę erdvę ir, žiūrėdamas tetos Stasės iš Pilviškių akimis, paprašė pasidalyti nuoširdumu, nes alaus negeria. – Eik iš čia, susna, – tariau aš. ►

Artūro Valionio nuotr. 43

GINTARO LAŠAI

◄ – Kaip gražu, – tarė mano draugė. – Gal tai mitologinis Brisius, – pridūrė. – Paklauskime jo apie tą prabą. Šunys, skirtingai nei žmonės, niekada nelaiko savo atminty nereikalingų dalykų, netuščiažodžiauja ir jau tikrai niekada nebūna pompastiški, todėl jų galima pasiklausti ir apie prabą. Šuo, ogi reikia pabrėžti – tai buvo net ne šuo, o kalė (sūka) – beje, sena ir negraži, nuo nuolatinių šuniavimųsi nutįsusiu pilvu, kurio speniukai, viename šone ilgesni, kitame – trumpesni, mažne lietė grindinį, o traiškanos ar ašaros buvo nupiešusios visiškai simetriškas apdžiūvusias dailios formos linijas, einančias nuo akies vidinio kampo snukiu žemyn tarp nosies ir, sakykime, skruosto; taigi kalė dėbtelėjo viena bespalve akimi (mat antrąją dengė giedravalkis) ir tarė: – 999,9. Tada apsisuko ir nagučiais nucaksėjo grindiniu, pademonstruodama, kad iš užpakalio yra lygiai tokia pat negraži, kaip ir iš priekio, nes pauodegio gaurai buvo susimetę į kaltūnus, kurių niekas niekada neiškirps ir nesušukuos. Kalė išmanė apie santykius, akivaizdu, kad per savo gyvenimą buvo patyrusi visą jų spektrą nuo infraraudono iki ultravioletinio. Kalė buvo kompetentinga prabuoti mudviejų su drauge santykius, ką ir padarė užmetusi sveikąją akį. Į amžiaus galą supratusi, kad nebeverta dailytis snukio nei uodegos, pakanka tik tinkamai smirdėti, nes, kaip yra sakęs vienas mano pažįstamas, ,,geram jaučiui nesvarbu, kad karvė apsišikusi“ (šio gamtos vitališkumo ekskliuzyvo niekada neperpratau ir turbūt nebeperprasiu, nors draugė tvirtina, kad taip ir yra), šunienė puikavosi savo kraupiu bjaurumu. Mano draugė su visokiom kalėm greit rasdavo bendrą kalbą.

sukurti visai nieko sau rokenrolą). Aza prisimena kur kas daugiau: mena tiksliai, su smulkmenom ir detalėm, tais prisiminimais neretai džiugindama mano širdį. Pirštais sulanksčiusi minkštą tuščios alaus skardinėlės metalą, Aza priminė man ne tik nuostabųjį ,,Apelsininį rokenrolą“, gimusį bendrabučio virtuvėje po dušo, kai sėdėjome ant grindų, apsisiautę baisiniais tamsiais flaneliniais chalatais, virėm kiaušinius ir rūkėm, o Aza per kvailumą žargstėsi, užmiršusi, kad po chalatu neturi kelnaičių, ir vaikinai negalėjo patikėti tuo, ką regėjo, ypač dėl to,

jog matėsi nuoširdus Azos užsidegimas, pasakojant kažkokią juokingą istoriją ir iš dūšios gestikuliuojant, visiškai negalvojant apie kažkokias ten kelnaites / ne kelnaites; taigi, och – atsikvepiam – prisiminėm ir neprilygstamąjį san. mazgo remontą, kurį darėm mudvi dviese. Istorija apie tuliko remontą ne kartą mums pasitarnavo kaip puikus psichologinis testas kokiems nors naujiems pažįstamiems, tarytum kai kurie anekdotai, iš kurių juokiasi mažuma klausytojų, ir iš tikrųjų verta kreipti savo dėmesį būtent tik į tą rinktinę mažumą.

*** Tuomet, būdamos šešiolikos ar septyniolikos, prisiekėm viena kitai, jog baigusios mokyklą padarysime viską, kad tik studijuotume kartu. Priesaiką tesėjom. Studijavome kartu, gyvendamos viename bendrabučio kambary prieš šimtmetį, iš kurio prisimenu tik riebias šermukšnių kekes, apibrizgusias senų namų pakampes begaliniame rūke, gruodžio tamsą ir gilius skausmo išgyvenimus (tiesa, dar virtuvinę filosofiją, kurios metu vienąsyk pavyko 44

eFoto nuotr.

GINTARO LAŠAI

Kultinis tuliko remontas vyko ankstyvą rudenį pirmame kurse mūsų barako kambary, kurį gavome, kaip ir priklauso, apleistą, pradvisusį kojinių, pelėsio, prakaito ir alaus miksu. Kambarys teko didelis, keturvietis, ir jame buvo nedidukė san. mazgo patalpa, kurioje tilpo klozetas ir kriauklė-prausykla. Be abejo, buvo padūmavęs veidrodis ir vinys, sienoje simbolizuojančios kabyklas. Šioje patalpoje, nieko nuostabaus, puikiai derėjo pelėsis ir kažkoks glitėsis, todėl mūsų visų tėveliai, įkurdindami dukreles keleriems metams valdiškoje aplinkoje, patyrusia akim įvertino ir sukalkuliavo, o tada – nulėkė į parduotuvę ir nupirko šiokių tokių priemonių minimaliam remontui. Ir mes, keturios panelės, klijavome sienas ryškiaspalviais tapetais, pagamintais iš makulatūros, dažėme baltais dažais medinius langų rėmus ir fanerines vidaus duris, o rudais dažais – medines grindų lentas. Aza siūlė langus ir duris dažyt rudais, o grindis – baltais dažais, bet, reikia pasakyti, didžiuma mūsų visuomenės piliečių, įskaitant mus pačias, tokiai erezijai nebuvo pakankamai subrendusi. Dažų pasirinkimas buvo neįtikėtinai skurdus – būta dar keletas psichikos sutrikimus sukeliančių aliejinių dažų spalvų sienoms: kraupiai mėlyna, nykiai žalia ir ,,triedalinė“ gelsva. Tad iš pasiutimo nusipirkome kraupiosios mėlynosios ir ja apipaišėme gėlėmis vidines būsto duris bei sieninės spintos dureles, nepamiršdamos ant pastarųjų užrašyti ,,Čia yra maisto“, o tai vėliau nesyk sukėlė daug juoko, tik maisto nuo to neatsirasdavo. Liko suremontuot bjaurujį san. mazgą, kurio kvadratūra buvo tokia, jog keturiese jame dirbti niekaip nebūtume išsitekusios. Tad vieną šiltą mielą rugsėjo savaitgalį, kai kitos dvi kambariokės išdardėjo į savo gimtines, kur jų laukė dar nenutrūkę mokyklinių draugysčių saitai ir meilės, mudvi su Aza likome dviese, nes buvome tokios žiaurios asmenybės, jog nesiilgėjome nei namų, nei tėvų, nei likusių draugų, ir su džiaugsmu išplėtusios šnerves traukėme savin didmiesčio šiukšlinėse rūkstančių kancarų aromatą. Patalpėlės sienas turėjome nuteplioti emulsija, o ant jos lipinti klijonkę, kurios išmatavimai buvo itin griozdiški ir nepatogūs, tad priderinti prie sienų linkių šias

milžiniškas klijuotės palas buvo lygu pasiūti vestuvinę suknelę dramblio patelei. Apsivilkome senas palaidinukes, įšokome į dar senesnes kelnes, įsispyrėme į gumines šlepkes. Ilgus plaukus susegusios pakaušy, pridengėme galvas laikraštinėmis statybininko kepurėmis, o tokios kepurės anais laikais buvo privaloma remontininko ekipiruotės dalis. Ryžtingai įžengėm į san. mazgelį ir ėmėmės darbo. Neilgai diskutavusios, nutarėme klijonkės raštą lipinant orientuoti taip, kad rudų gėlių puokštelių ornamentas būtų žemyn galva, t. y. sudarytų iliuziją iš dangaus byrančių gėlių, nors to rašto sumanytojas, tikėtina, turėjo omeny, kad gėlių puokštelės turėtų būti koteliais žemyn, o žiedukais aukštyn... Betgi mums su Aza tuomet bet koks bet ko apvertimas aukštyn kojom suteikdavo tiek daug linksmumo, jog jau svaičiojome, ar grįžusios kambariokės prikibs prie šių dezorientuotų puokštelių ir kuri ką pasakys. Taigi kibom į darbą, bet nelemtoji klijuotė nutarė su mumis paišdykauti – priklijuota sekundėlę laikydavosi, o kai mes jau kruopščiai glausdavom prie sienos kitą gabalą, pirmasis sumanydavo linksmai ritintis žemyn. Tuomet gaudydavom krentantįjį ruloną, kol dar nesusisuko ir neišsitepliojo abi pusės, laikydavom tik tik priklijuotą gabalą, galop padarydavom tokią kliurkę, kad paleisdavom abu... Arba pasilenkusios ruošdavomės gražiai paimt ir kelt šviežiai suteptą klijuotės šmotą, bet, kilstelėjusios galvas į lubas, pamatydavome nelyg kokią sniego laviną atsiritant prieš tai priklijuotą gabalą. Žodžiu, pirmiausia nuėjo niekais mūsų laikraštinės kepurės. Numetėme jas, nutarusios, kad galvas vis tiek plausim, tad niekis, jei kur užtikš. Besisukiojant su milžiniškais lipniais klijuotės gabalais ankštoje tupykloje, veikiai smarkiai susitepliojome palaidinukes, po to – kelnes. Labai nemalonu buvo kęsti ant savęs šlapius ir lipnius rūbus, tad nusimetėme juos. Likome tik su liemenėlėmis bei kelnaitėmis, o tada jau ėmė imti kvailas juokas, nenumaldomas kvaitulys ir kvailesys – nustojome saugotis nesusitepti, suvokdamos, kad vis tiek teks maudytis duše, lygiai kaip nustojama saugotis, apsisprendus – ai, vis tiek pasidaryčiau abortą. Nors gal ne visai tai, bet tiek to. Pasileidome plaukus ir jie jau lipo prie klijonkės lakštų kaip lygiavertės statybinės

medžiagos; galop nutėškėme po kojom liemenėles ir kelnaites. Sulig šiuo momentu pastebėjome, kad san. mazgelis jau išklijuotas – paskutinysis apverstų gėlyčių lakštas susijungė su pirmuoju – tiesa, nelygiai, ir, kaip tyčia, pačioj regimiausioj vietoj. Mudvi ir pačios būtume prikibusios prie sienų, bet stengėmės prie jų nesiglausti. Sušokusios laukinių statybininkių šokį, žviegdamos nuogos movėm iš kambario į bendrabučio koridorių – tiesiai prieš kambarį buvo dušas, baisus, kaip ir dera sovietmečiui, su įniršusiais riaumojančiais ir dardančiais vamzdžiais. Nors koridoriuje niekas mūsų nepastebėjo, o duše užsikabinome kabliuku, bet adrenalino pasigamino pakankamai, kad vakare išgertume po butelaitį alaus ir, nebėjusios į miestą, nuvargusios griūtumėm miegot. Taigi dabar įsivaizduokite – ši istorija tobula, norint patikrinti naujų pažįstamų (vyrų) išsivystymo laipsnį. Jei pilietis N, išklausęs šios istorijos, išlauždavo kokį nors lingvistinį triuką ar humorą, būdavo mudviejų pakylėtas į homo sapiens lygmenį ir likdavo sėdėti prie mūsų stalo – namie, pievelėje ar bare. Bet jei pilietis N, išklausęs šios istorijos, turėdavo nusivalyti prakaituotus delnus į kelnes, jei jam užeidavo nenumaldomas seilėtekis ir jis išveblendavo ką nors panašaus į ,,oi, jūs, mergytės“, matydavau, kaip Aza tiesiog mūsų akyse virsta Karibų piratu / Džoniu Depu, įkiša vieną ranką už diržo, išsitraukia iš ten puštalietą ir – pykšt – šūviu iš arti ištaško piliečiui N smegeninę. Dažniausiai iš smegeninės pabyra daugybė mažų pimpaliukų, o visai ne smegenukų. Tuomet mano eilė, nes aš nemėgstu netvarkos, – imu šiūpelę ir šluotelę, susemiu tuos ištaškytus pimpaliukus ir suberiu juos į šiukšlinę. Keisčiausia, kad smegeninės nebuvimas tokiam piliečiui N nė kiek nekliudo ir toliau vapėti ,,pasiutusios mergytės“ ir pan., ogi ir alus visai tinkamai slysta gerkle žemyn, nes juk ištaškyta tai smegeninė, o ne gerklė. Palydėdavom tokį pilietį iki durų, autobuso stotelės ar kur ir, regis, jis visai normaliai toliau gyvendavo. Kai kurie iš jų net vedė.

GINTARO LAŠAI

Galtono byla Rossas MACDONALDAS

Pirmas skyrius Susivienijimo „Vezlis ir Seiblas“ advokatų kontoros buvo įsikūrusios pagrindinėje Santa Terezos gatvėje, virš Taupomojo banko. Jų privatus liftas pakeldavo žmogų iš nedidelio tuščio vestibiulio į elegantiško paprastumo atmosferą. Tai sukurdavo tokį įspūdį, kad po ne vienerių metų kovos be jokių pastangų iškylate į natūralų jus atitinkantį lygį, likimo išrinktojo lygį. Sėdinti veidu į liftą moteris rūpestingai nudažytais rudais plaukais žaidė su elektrinės rašomosios mašinėlės klaviatūra. Prieš ją ant stalo stovėjo vaza, pilna plaukiojančių vandenyje begonijų. Audubono paveikslų reprodukcijos, tarytum perėmusios tų gėlių spalvas, švelniai skleidė jas aplinkui ant ąžuolo lentelėmis apmuštų sienų. Viename kampe abejingai stovėjo Harvardo krėslas. Atsisėdau į jį – kartais juk reikia pasilepinti – ir paėmiau šviežią „Wall Street Journal“ numerį. Tikriausiai padariau taip, kaip reikėjo. Ta rudaplaukė sekretorė nustojo spausdinti ir malonėjo pastebėti mane. – Ar jūs norite ką nors matyti? – Aš susitaręs su ponu Seiblu. – Tai jūs tikriausiai ponas Arčeris? – Taip. Atsisakė oficialaus tono – šiaip ar taip, nepriklausiau likimo išrinktiesiems. – Aš – panelė Heins. Šiandien po pietų pono Seiblo čia nebus, bet jis prašė perduoti jums žinią, kai atvyksit. Ar negalėtumėt užeiti pas jį į namus? – Manau, galiu. – Pakilau iš to Harvardo krėslo. Pasijutau kaip išprašomas iš čia. – Suprantu, kad jums – tik papildomi rūpesčiai... – ištarė užjaučiamai. – Ar žinote kelią? – Vis dar gyvena tam name pajūryje? – Ne, persikėlė kitur, kai vedė. Jie pasistatė namą už miesto. 46

– Aš nežinojau, kad jis vedė... – Ponas Seiblas vedęs jau beveik dveji metai. Taigi – nemažai laiko... Pasigirdus jos balse tokiai katiškai gaidelei, suabejojau, ar tik ji pati nebus jau ištekėjusi. Nors prisistatė panele Heins, atrodė kaip moteris, kuri neseniai, mirus vyrui, tapo našle, arba išsiskyrė, ir dabar ieško, kas pakeis jos buvusįjį. Palinko į mane su staigiu dėmesiu: – Jūs esate detektyvas, ar ne? Prisipažinau, kad esu. – Ar ponas Seiblas samdo jus asmeniškai, savo paties reikalu? Turiu omeny, priežastis, kad paklausiau – ta, kad man nieko nesakė apie tai. Priežastis – jau aiški. – Man irgi... – nutęsiau. – Tai kaip pasiekti jo namus? – Gyvena dabar Arajo Parko rajone. Gal geriau parodysiu jums žemėlapy... Toliau sekė trumpa žemėlapio studijavimo sesija. – Išsuksite iš greitkelio prieš pat tą išsišakojimą, – rodė ji, – o paskui prie Arajo apygardos dienos mokyklos – į dešinę. Tada pavažiuosite gal pusę mylios lanku palei ežerą ir pamatysite Geiblų pašto dėžutę... * Radau tą dėžutę po dvidešimt minučių. Įtaisytą po ąžuolu privataus kelio pradžioje. Tas kelias kilo miškingu kalvos šlaitu ir baigėsi prie namo su daug langų po plokščiu žaliu stogu. Priekinės durys atsivėrė man dar nespėjus prieiti prie jų. Vyras ataustais žile plaukais ir žema kakta žengė į žalią veją pasitikti manęs. Vilkėjo baltą namų patarnautojo švarką, tačiau net ir apsirengęs tokį apsauginės spalvos drabužį, nesiderino su šituo prabangiu priemiesčiu. Linksmai nešė savo plačius pečius, lyg būtų išsivedęs kūną užtarnauto pasivaikščiojimo. – Kažko ieškote, ponas?

– Ponas Seiblas kvietė mane. – Dėl ko? – Jei nepasakė jums, – atšoviau, – matyt, nenorėjo, kad žinotumėt. Patarnautojas priėjo arčiau ir nusišypsojo. Šypsena – plati ir šiurkšti, kaip rodo dantis šuo, ir bereikšmė – ne, reiškė tik viena – nemalonumus. O veide randai, raukšlės reiškė aiškų polinkį į vaidus. Tiesiog prašėsi į snukį, kaip – priešingai – kai kurie žmonės geba sužadinti norą draugauti. – Viskas gerai, Piteri! – iš tarpdurio riktelėjo Gordonas Seiblas. – Aš laukiu to žmogaus. – Gyvai atrisnojo išklotu plokštėmis taku ir padavė man ranką. – Malonu tave matyti, Lū. Jau bus praėję keleri metai, ar ne? – Ketveri. Atrodė nė kiek nepasenęs. Tas įdegusio veido ir baltų banguojančių plaukų kontrastas kažkaip palaikė jaunystės iliuziją. Apranga – Madraso marškiniai, sukišti į aptemptas angliškos flanelės kelnes – pabrėžė tenisininko juosmenį. – Girdėjau, apsivedei... – pradėjau. – Taip. Surizikavau. – Laiminga jo veido išraiška man pasirodė dirbtinai „išspausta“. Pasisuko į tarną, kuris stovėjo už kelių žingsnių ir klausėsi: – Tu geriau eik ir pažiūrėk, ar ko nors nereikia poniai Seibl. O tada ateik į mano kabinetą. Ponas Arčeris padarė didelę kelionę ir tikriausiai norės ko nors išgerti. – Taaip, puonne... – perdėtai nuolankiai išlemeno tarnas. Seiblas apsimetė, kad to nepastebėjo. Nuvedė mane į namą, paskui išdėliotu juodomis ir baltomis terakotos plytelėmis koridoriumi į vidinį kiemą, pilną tropinių augalų, kurių sodrios spalvos atrodė kažkokios susilpnėjusios; jos atsispindėjo ovalaus baseino centre. Mūsų tikslas buvo kambarys, gerokai nutolęs nuo likusios namo dalies ir užlietas saulės šviesa. Jį dar gerai izoliavo šimtai knygų, kartu su lentynomis išliniavusių visas kambario sienas.

GINTARO LAŠAI

Artūro Valionio nuotr.

Seiblas pasiūlė man sėstis į odinį fotelį, atgręžtą priekiu į stalą ir langus. Pats pataisė portjeras, kad ryški šviesa nerėžtų akių. – Piteris turėtų už minutėlės pasirodyt... Bijau, kad reikia tavęs atsiprašyti už jo elgesio manieras, o tiksliau – kad nepasižymi jokiomis tinkamomis. Šiais laikais sunku surasti gerą tarną... – Mano rūpesčiai – tokie patys. Tie iš senosios mokyklos nori draudimo, o šiuolaikiniams hipsteriams tik rūpi, kaip gauti penkiasdešimt dolerių už dieną, užkrovus savo darbą kitiems. Nei vieniems, nei

kitiems negaliu tiek duoti. Todėl ir toliau viską darau pats. – Malonu man girdėti tai. – Seiblas atsisėdo ant stalo krašto ir, nutaisęs paslaptingą miną, palinko į mane. – Tas reikalas, kurį aš galvoju patikėti tau, yra gana delikatus. Svarbiausia – kad dėl priežasčių, kurias tuoj pat atskleisiu, neiškiltų viešumon. Ką tik sužinai – jeigu iš viso ką nors – raportuoji tik man. Žodžiu. Nenoriu nieko raštiškai. Supratai? – Tu išdėstei labai aiškiai. Ar tai tavo asmeninis reikalas, ar klientui?

– Žinoma – netgi klientei. Ar nepasakiau to telefonu? Ji užkrovė man ant pečių gana sunkų pavedimą. Atvirai – matau labai nedaug šansų patenkinti jos viltis... – Ko jinai tikisi? Seiblas pakėlė akis į išblukusias lubų sijas. – Bijau, kad neįmanomo... Jeigu dingsta koks nors žmogus ir jis neduoda jokios žinios dvidešimt metų, mes turime daryti prielaidą, jog anas – miręs ir palaidotas. Arba – žymiai mažesnė tikimybė – jog nenori, kad jį surastų. – Taigi ta byla – dingusio asmens? – Ir gana beviltiška, kaip bandžiau įkalbėti savo klientei. Iš kitos pusės, negaliu atsisakyti bandymų, kad patenkinčiau jos norus. Yra sena, ligota ir įpratusi reikšti savo valią. – Ir turtinga? Seiblas susiraukė, išgirdęs tą mano nerimtą pastabą. Specializavosi nekilnojamojo turto reikaluose ir sukiojosi tokiuose ratuose, kur pinigai krito į akis, bet apie juos nebuvo kalbama. – Tos ledi vyras paliko ją puikiai aprūpintą... – Dar pridūrė, kad pastatytų mane į vietą: – Tau bus gerai užmokėta už tą darbą – nesvarbu, ką jis atskleis. Už mano pečių įėjo tarnas. Supratau, kad jis čia dėl pasikeitusio apšvietimo. Apsiavęs senus buriuotojo sportbačius, judėjo be garso. – Ilgai užtrukai, – metė Seiblas. – Užima laiko suplakti martinį. – Aš neužsakiau martinio. – Ponia užsakė. – Nenešiok jai martinio prieš priešpiečius, nei kokiu kitu metu. – Pasakykite jai pats. – Kaip tik ruošiausi. Dabar sakau tau. – Taaip, puonne. – Vėl tas pats. Seiblas paraudo po įdegiu. – Tas dialektas, žinok, visai nejuokingas. Tarnas nieko neatsakė. Jo žalios akys – drąsios, be gėdos šešėlio – žvelgė į mane, lyg būtų tikėjęsis pritarimo. – Tikrai turi problemų su tarnais... – atsiliepiau, šitaip palaikydamas Seiblą. – O, Piteris mums nori tik gero, ar ne, seni? – Ir, lyg norėdamas aplenkti atsakymą, pažiūrėjo į mane su šypsenėle, tarsi užklijuota ant susirūpinimo. – Ką tu gersi, Lū? Aš atsigersiu toniko. – Tinka ir man. Tarnas atsitraukė. Išėjo. – Kaip dėl to dingimo? – atnaujinau temą. ► 47

GINTARO LAŠAI

◄ – Gal „dingimas“ ir nelabai tinkamas žodis... Mano klientės sūnus apleido visą giminę – kategoriškai. Praėjo daug laiko, o jie nė kiek nepasistengė, kad pasektų jį arba sugrąžintų atgal. – Kodėl? – Manau, kad buvo jiems taip įkyrėjęs, kaip ir anie jam. Jiems nepatiko mergina, kurią jis vedė. Nepatiko – toks švelninantis apibrėžimas, nes atsirado dar ir kitų kabliukų. Gali įsivaizduoti – tokia tarp jų atsivėrė praraja, kad jis net atsisakė savo teisės paveldėti didelį nekilnojamąjį turtą... – Ar jis turi kokią pavardę, ar vadinsime jį misteriu X? Seiblo veidas pakito – mačiau įskaudintojo išraišką. Informacijos teikimas sukeldavo jam fizinį skausmą. – Ta šeima – Galtonai. Sūnaus vardas yra... arba buvo... Entonis Galtonas. Dingo visiems iš akių 1936 metais. Tada buvo dvidešimt dvejų, ką tik baigęs Stanfordą... – Labai senas laikas... – Iš ten, kur sėdėjau, atrodė, kad praeitam šimtmety... – Sakiau tau, kad tas reikalas visiškai beviltiškas. Tačiau ponia Galton nori, kad mes ieškotume jos sūnaus. Ryt poryt gali numirti, todėl jaučia poreikį susitaikyti su praeitimi. – Kas sako taip apie mirtį? – Jos gydytojas. Daktaras Hauvelas teigia: tai gali atsitikti bet kurią akimirką. Į kambarį pasišokinėdamas įnėrė tarnas su tarškančiu padėklu. Vaidindamas pavyzdinį aptarnavimą, padavė mums džino su toniku. Ant jo plaštakos viršutinės dalies man krito į akis ištatuiruotas mėlynas inkaras, todėl pagalvojau, gal jis buvo jūreivis. Niekam negalėjo pasirodyti esąs išlavintas tarnas. Ant kraštelio to stiklo, kurį padavė man, švietė raudonas pusmėnuliukas, seniai uždžiūvę lūpų dažai. Kai jis vėl išėjo, paklausiau Seiblo: – Jaunasis Galtonas vedė prieš dingimą? – Kaip tik taip. Jo žmona – staigių šeimos nesutarimų priežastis. Tada jau laukėsi vaiko... – Ir jie dingo visi trys? – Lyg būtų žemė prasivėrus ir prarijus juos, – dramatiškai pareiškė Seiblas. – Ar nepasirodė kokių nors nešvaraus žaidimo žymių? – Jokių, kiek man žinoma. Tuo metu niekaip nebuvau susijęs su Galtonų šeima. Paprašysiu ponios Galton, kad pati papasakotų tau apie sūnaus dingimą. Tiksliai 48

nežinau, kiek faktų iš to laiko ji nori paskelbti... – Ar ne viskas žinoma, yra daugiau? – Aš taip manau. Na, gerai, į sveikatą, – bedžiaugsmiai pabaigė. Išlenkė vienu gurkšniu, stovėdamas. – Prieš nuvesdamas tave pas ją, noriu turėti tavo užtikrinimą, kad galėsi mums skirti visą savo laiką, ir tiek ilgai, kiek prireiks. – Aš neturiu dabar jokių kitų įsipareigojimų. Ar daug jinai tikisi iš manęs? – Žinoma, visko, ką gali atlikti geriausiai. – Geriau tu būtum kreipęsis į vieną iš didelių organizacijų... – Aš nemanau. Pažįstu tave ir tikiu, kad sutvarkysi tą dalyką, vadovaudamasis savo geromis manieromis. Negaliu leisti, kad paskutines ponios Galton dienas užtemdytų skandalas. Pagrindinis mano rūpestis tame reikale – apsaugoti gerą šeimos vardą. Seiblo balsas jausmingai suvirpėjo, bet aš suabejojau, ar tai buvo susieta su kokiu nors gilesniu dalyku, kurį jis jautė Galtonų šeimai. Neramiai žvelgė kažkur už manęs – gal net per mane – lyg tikrieji rūpesčiai slypėtų kažkur kitur... * Gavau tam tikrą nuorodą, kas jam labiausiai rūpi, mums išėjus iš kabineto. Vidiniame kieme iš už bananų medžio išniro graži šviesiaplaukė moteris, maždaug perpus jaunesnė už Seiblą. Ji vilkėjo džinsus ir baltą atviru kaklu palaidinę. Judesiai – nevikraus slaptumo, kaip žengiančio iš pasalos žmogaus. – O, Gordonas! – išpyškino lūžinėjančiu balsu. – Koks netikėtas susitikimas. – Kas netikėto – juk čia gyvenu, ar ne? – Taip tik sakoma... Seiblas kalbėjo rūpestingai, tarytum jau paredagavęs mintyse jai tariamus žodžius: – Alisa, dabar ne laikas vėl pradėti viską iš naujo... Kaip tau atrodo – dėl ko pasilikau šiandien rytą namuose? – Daug man iš to naudos. Kur sumanei dabar eiti? – Išeinu. – Išeini – kur? – Tu neturi jokios teisės kiekvienam žingsny klausinėti, supranti juk. – Taip, taip, turiu teisę. Stovėjo tiesiai prieš jį, tyčia negražioj pozoj, tiesiog išmetus vieną klubą pirmyn,

atstačius ir išpūtus po balta palaidine abi krūtis – tokias aštrias ir tuo pačiu metu švelnias. Neatrodė, kad būtų pasigėrusi, bet akys drėgnos, dega karštu blizgesiu. Akys – didelės, našlaičių mėlynos spalvos, ir jos turėjo būti gražios. Tačiau, apsuptos tamsių paakių ir storo tušo sluoksnio ant viršutinių vokų, atrodė panašios į dvi besiplečiančias mėlynes, kokios atsiranda stipriai susitrenkus. – Kur jūs vedatės mano vyrą? – kreipėsi į mane. – Tai ponas Seiblas mane vedasi. Išeiname su reikalais. – Kokiais reikalais, ką? Kieno tie reikalai? – Jokios abejonės – ne tavo, brangioji. – Seiblas apkabino ją per pečius. – Dabar eik į savo kambarį. Ponas Arčeris yra privatus detektyvas, dirba man tirdamas vieną bylą... nieko bendra su tavimi. – Taip ir patikėsiu! – Šast iš po jo rankos – strykt atgal prie manęs. – Ko jūs norit iš manęs?! Nieko čia nerasit. Sėdžiu namuose tam užkampy – nei su kuo pakalbėt, nei ką veikt. Noriu sugrįžt atgal į Čikagą. Žmonėms Čikagoj bent jau aš patinku. – Žmonėms čia tu irgi patinki... – Seiblas kantriai stebėjo ją, laukdamas, kol išsisems jausmų protrūkis. – Žmonės čia nekenčia manęs! Aš negaliu net užsakyt gėrimo savo pačios namuose. – Tik ne iš ryto, štai kodėl... – Tu visai nemyli manęs... – Jos pyktis jau pamažu sklaidėsi, pereidamas į savigailą. Išvidinio spaudimo perkėlimas privertė ištekėti ašaras iš akių. – Visai aš nerūpiu tau... – Rūpi man labai stipriai. Dėl to ir nepatinka, kai tu blaškaisi aplink namus. Ateik, brangioji, eime į vidų. Palietė jos liemenį, ir šįkart žmona nesipriešino. Prilaikydamas ir pečiu, palydėjo apeidamas drauge baseiną prie durų, išeinančių į vidinį kiemą. Kai, pervedęs per slenkstį, darė jas, jau buvo stipriai prie jo prisiglaudus. Pats suradau kelią išeiti.

Antras skyrius Turėjau laukti Seiblo pusę valandos. Iš tos vietos, kur sėdėjau savo automobilyje, mačiau Santa Terezą tarsi nubraižytą kontūriniame žemėlapyje, aiškią pusiaudienio šviesoje. Tai buvo senas ir sėslus

GINTARO LAŠAI

miestas, kaip tai pasitaiko Kalifornijoje. Jo pastatai atrodė priklausantys kalvoms; tarsi stebėjau jų dalis, saugiai atsišliejusias į praeitį. Kontrastuojantis su jais Seiblo namas panėšėjo į gyvą mechanizmą; buvo toks naujas, kad sunkiai pripažįstamas kaip egzistuojantis. Kai pasirodė, vilkėjo rudą kostiumą, – medžiaga išliniuota šelmiškomis nežymiomis raudonų smeigtukų juostelėmis, – nešėsi Kordobos odos aplanką oficialiems dokumentams. Elgesys pasikeitęs – kad derėtų su apranga. Buvo dalykiškas, gyvas ir kažkoks nutolęs nuo manęs. Laikiausi jo instrukcijų ir, sekdamas paskui juodą Seiblo „Imperial“, įvažiavau į miestą, o paskui skersai jo į seną gyvenamąjį rajoną. Didžiuliai tradiciniai namai čia stovėjo už aukštų mūrinių tvorų arba apkarpytų gyvatvorių. Arajo Parko rajonas buvo ekonominio mūšio laukas, kur direktoriai ir laisvų profesijų atstovai lygino savo sumanumus ir pajamas. Žmonės ponios Galton gatvėje nieko nežinojo apie ten vykstantį karą. Jų seneliai ir proseneliai laimėjo jiems tą karą – mirtis ir mokesčiai buvo vieninteliai sunkesni dalykai, su kuriais susidurdavo. Seiblas parodė, kad suka į kairę. Įvažiavau paskui jį tarp akmeninių vartų stulpų. Ant vartų buvo iškalta pavardė: „GALTONAI“. Jų didingas geležinis viršus atrodė kaip nuleidžiamos tvirtovės vartų grotos. Tarnas, kuris mechanine pjaunamąja trumpino vejos žolę, stabtelėjo nusibraukti nuo kaktos sruogą plaukų, kai važiavom pro šalį. Ta veja buvo tokios spalvos, kaip tie dažai, kuriais spausdina serijinius banknotų numerius, ir tęsėsi – toks nepertraukiamas vienodumas – porą šimtų jardų. Balti ikimizeneriško stiliaus ispaniški rūmai blizgėjo žalioje perspektyvoje. Kelias suko lanku prie namo šono, atsišakojo į įvažos vartus. Aš sustojau už ševroleto kupė; užpakalyje ant lentynos matėsi gydytojo kaducėjus. Toliau, didžiulio ąžuolo šešėlyje, dvi šortais apsirengusios merginos žaidė badmintoną. Kamuoliukas lakstė tarp jų ten ir atgal kaip tvyksčiojantis sąmojingumas. Kai tamsiaplaukė mergina, stovinti nugara į mus, nepataikė, išgirdom: – Ai, po šimts velnių! – Bent pyktis, – pakomentavo Gordonas Seiblas.

Ji – sukt, kaip šokėja! Pamačiau: ne mergaitė, bet moteris, tik mergaitiškos figūros. Jos veidą pamažu užliejo lengvas raudonis. Pabandė jį paslėpti perdėtai rūgščia mina, kuri pabrėžė jos mergaitiškumą: – Aš – visai praradus formą! Šeila niekada prieš mane nelaimi. – Štai ir laimiu! – riktelėjo mergina kitoje tinklo pusėje. – Nugalėjau tave tris kartus praėjusią savaitę! Šiandien – ketvirtą! – Setas dar nesibaigia... – Ne, bet ir taip tave nugalėsiu! – Šeilos balse jautėsi įtampa, kuri nesiderino su jos išvaizda. Buvo labai jauna, ne daugiau nei aštuoniolikos. Oda persikų-kreminės spalvos, romios stirnaitės akys... Ta moteris tarytum pasėmė kamuoliuku oro – krenta – servas! Jos vėl tęsė, labai susikaupusios, lyg nuo to žaidimo daug kas priklausytų. Kambarinė, juodaodė balta kepuraite, nuvedė mus į svečių priėmimo kambarė. Lubos – aukštos, prie jų kaba kaltos geležies sietynai, kaip milžiniškos juodos apvytusių vynuogių kekės. Juodi labai seni baldai kaip muziejuj stovi prie sienų, po senais tamsiais paveikslais. Langai siauri, įtaisyti giliai sienose, panašūs į viduramžių pilies langus. – Ar pas ją daktaras Hauvelas? – paklausė kambarinės Seiblas. – Taip, pone, bet dabar turėtų bet kurią akimirką išeiti. Jau nemažai laiko ten... – Juk neištiko priepuolis? – Ne, pone. Tai tik reguliarus gydytojo apsilankymas. – Gal pasakytumėt, kad aš norėsiu pakalbėti prieš jam išeinant? – Taip, pone. Ji šmurkštelėjo iš kambario. Seiblas, nežiūrėdamas į mane, abejingu tonu pasakė: – Neatsiprašinėsiu tavęs dėl žmonos. Žinai, kokios būna moterys... – Ah-ha. – Iš tikrųjų, visai nenorėjau klausytis jo atsivėrimų. O jeigu ir būčiau norėjęs, tikrai neatvertų man širdies... – Kai kuriose Pietų Amerikos gentyse vieną kartą per mėnesį moteris visai savaitei atskiria nuo vyrų. Uždaro vienas tokioj troboj ir leidžia joms pasiplėšyt. Už tokią sistemą daug kas pasisako teigiamai... – Aš suprantu... – Tu esi vedęs, Arčeri? – Buvau. – Tada tu žinai, kaip viskas susiklosto. Jos nori, kad būtum namuose su jomis visą

laiką. Aš nustojau buriuoti. Mečiau golfą. Aš praktiškai nustojau gyventi. O jinai – vis tiek nepatenkinta. Ką tu, pavyzdžiui, darai su tokia moterim? – Aš jau nustojau davinėti patarimus. Jeigu žmonės ir paprašo, nenoriai klauso jų. – Tai tu esi teisininkas... kad patarinėtum... Pasivaikščiojau aplink kambarį ir apžiūrėjau paveikslus ant sienų. Daugiausia – protėvių garbinimo meno: ispanų donų portretai, moterys krinolino sijonais ir nuogomis monolitinėmis krūtinėmis, kažkokio pilietinio karo karininko mėlynu munduru, kelių ponų devynioliktojo amžiaus marmūzėmis tarp jų žandenų. Vienas, kuris man patiko labiausiai, vaizdavo grupę aukštacilindrių pramonės magnatų, stebinčių, kaip toks buldogaveidis magnatas kala kūju auksinę bėgvinę į geležinkelio pabėgį. Antrame plane buvo nutapytas bizonas, niūriai žvelgiantis į visa tai. Kambarinė grįžo su vyru, apsirengusiu Hariso tvido kostiumu. Seiblas pristatė jį kaip daktarą Hauvelą. Didelio ūgio, jau įžengęs į šeštą dešimtį, o laikėsi tarytum nesuvokdamas, koks yra autoritetingas specialistas. – Ponas Arčeris yra privatus detektyvas, – paaiškino Seiblas. – Ar ponia Galton užsiminė, ką ruošiasi daryti? – A, tikrai. – Gydytojas brūkštelėjo pirštais per savo žilstelėjusius trumpai pakirptus plaukus. Raukšlės jo kaktoje pagilėjo. – Aš maniau, kad visas tas reikalas su Toniu buvo baigtas ir pamirštas prieš daug metų. Kas įtikino ją, kad vėl viską ištrauktų į dienos šviesą? – Niekas netikino, kiek žinau. Tai buvo jos pačios mintis. Kaip jinai jaučiasi, daktare? – Taip, kaip ir galima tikėtis. Marijai – per septyniasdešimt. Ji serga širdimi. Turi astmą. Tokio derinio rezultatus sunku numatyti... – Bet nėra jokio staigaus pavojaus? – Aš nemanau. Tik negaliu pasakyti, kas atsitiks, jeigu ją ištiks šokas arba nusivylimas. Tokia jau ta astma... – Psichosomatinė, turit omeny? – Arba somatopsichinė – galite ir taip vadinti, jei norit. Bet kuriuo atveju tai yra liga, kuriai turi įtakos emocinė būsena. Kaip tik dėl to man nelabai patinka matyti Mariją kažkieno sukurstytą dėl to jos niekam neverto sūnaus. Ko jinai siekia? ► 49

GINTARO LAŠAI

◄ – Dvasinės ramybės, manyčiau. Jaučia, kad blogai elgėsi su juo, ir dabar nori atlyginti skriaudą. – Bet ar jis ne miręs? Galvojau, kad buvo teisiškai pripažintas mirusiu... – Jis galėjo būti pripažintas... Prieš keletą metų mes atlikome oficialų tyrimą. Tada jau buvo praėję keturiolika metų nuo jo dingimo, o tai – pagal įstatymą – dvigubai daugiau negu reikia laiko, kad teismas pripažintų kokį nors asmenį mirusiu. Bet ponia Galton neleido man parašyti tokio prašymo. Aš manau, ji visada svajojo, kad vieną kartą Entonis grįš pareikšti savo teisės į palikimą, ir visa kita. Per kelias pastarąsias savaites ta jos svajonė virto apsėdimu... – Aš taip toli nesiekčiau, – ramino gydytojas Seiblą. – Nenustoju galvoti, jog kažkas pakišo jai tą mintį, ir be perstojo svarstau, kokiam tikslui. – Ką jūs turite omeny? – Galbūt Keisi Hildret... Jos įtaka Marijai – labai didelė. O jeigu dar pakalbėtume apie svajones... tai ir ji turėjo keletą... dar tada, kai buvo ką tik išaugusi iš vaikų amžiaus. Sekiodavo visur paskui Tonį, lyg jis būtų pasaulio šviesa... Nepavadintum jo, kaip jūs žinote, net ir žvake. – Hauvelas šyptelėjo viena lūpų puse, niūrokai. – Man tai – naujiena. Aš pakalbėsiu su panele Hildret... – Iš mano pusės – tik tokia prielaida, prašau mane suprasti teisingai... Kita vertus, esu įsitikinęs, jog to reikalo svarbą reikia sumenkinti, ir kaip galima daugiau. – Bandžiau aš jį menkinti... Iš kitos pusės – negaliu jai pasakyt, kad nepajudinsiu nė piršto. – Taip, bet viskas išeitų tik į gera, jeigu pavyktų prilaikyti, paleisti savieigai, nesiekiant jokių aiškių sprendimų, kol ji nepradės domėtis visiškai skirtingu dalyku. – Savo apgalvotą žvilgsnį daktaras nukreipė į mane. – Jūs suprantate mane? – Puikiai suprantu, – užtikrinau jį. – Judėjimas, veikimas, bet jokių tikrų tyrimų. Tik ar ta terapija nėra pernelyg brangi? – Ji gali sau leisti, jeigu jūs dėl to rūpinatės. Kiekvieną mėnesį Marija gauna pajamų daugiau negu išleidžia per metus. – Valandėlę žiūrėjo tylomis į mane, pasikrapštydamas nosies galą. – Tai nereiškia, jog siūlau jums visai nieko nedirbti. Neįkalbinėsiu nė vieno žmogaus atsisakyti darbo, už kurį jam užmoka. Bet jeigu jūs 50

rastumėt ką nors, kas galėtų nuliūdinti ponią Galton... – Jau aptariau tai su Arčeriu, – skubiai įsiterpė Seiblas. – Jis informuos tiktai mane. Manau, jūs žinote, kad galima pasitikėti mano taktiška nuožiūra. – Manau, žinau, kad galiu. Seiblo veidas vos pastebimai pasikeitė. Akių vokai suvirpėjo, lyg kas nors jam būtų pagrasinęs: „Gausi!“, ir liko griežti, pasiryžę saugoti dėmesingas akis. Kaip vyras tokio amžiaus ir tokios finansinės padėties, labai greitai įsižeisdavo. Tačiau gydytojui: – Ar jūs pažinojot Entonį Galtoną? – Šiek tiek... – Koks jisai buvo? Hauvelas žvilgtelėjo į kambarinę, kuri vis dar stovėjo tarpdury. Pagavo jo žvilgsnį – krypt, dingo iš akių. Gydytojas patylino balsą: – Tonis buvo toks nukrypęs... Ir biologiniu požiūriu, taip pat sociologiškai. Nepaveldėjo Galtonų šeimos bruožų. Jautė absoliučią panieką bet kokiam verslui. Tonis sakydavo, kad jis nori būti rašytoju, bet aš niekad nepastebėjau jokio įrodymo, kad turi talentą. Kas jam iš tikrųjų gerai sekėsi – tai siurbti ir paleistuvauti. Sprendžiu, kad buvo susidėjęs su labai žiauria gauja San Franciske. Niekada nenustojau manyti, kad vienas iš jų nužudė Tonį dėl pinigų – nešiodavosi nemažai kišenėse – ir įmetė į Įlanką. – Ar kas nors pastebėjo kokių nors įrodymų, kad taip galėjo?.. – Ne, kiek aš sužinojau. Bet San Franciskas ketvirtam dešimtmety buvo pavojinga vieta tokiam gastroles mėgstančiam vyrukui. Ir jis turėjo įklimpti gana giliai, sprendžiant iš to, kokią susirado merginą ir vedė ją. – Jūs pažinojot ją, ar ne? – paklausė Seiblas. – Kažkada tyriau ją. Jo motina atsiuntė ją pas mane, ir aš apžiūrėjau. – Ji buvo čia, mieste? – pasidomėjau. – Trumpai. Tonis atsivežė ją tą pačią savaitę, kai vedė. Netikiu, jog turėjo nors mažiausią viltį, kad šeima priims ją. Daugiau panašu, jog taip – kyšt į akis – norėjo patampyti jiems nervus. Jeigu tikrai to siekė, jam labai gerai pavyko. – O kaip su ta mergina? – Aiškus dalykas – aiškiai ir matės – ji buvo nėščia aštuntam mėnesy... – Ir jūs sakot – ką tik buvo apsivedę?..

– Tiksliai. Prigavo jį – dėl vaiko! Truputį kalbėjau su ja ir esu pasiruošęs lažintis – paėmė tiesiai iš gatvės! Buvo gana gražus mažas sutvėrimas – nepaisant to didelio pilvo tada, – bet jai gyvenime teko patirti daug sunkumų. Tai liudijo randai ant šlaunų ir sėdmenų. Nenorėjo man paaiškinti, iš kur jie atsirado, bet viskas rodė, kad buvo mušama, ir ne vieną kartą. – Tas žiaurus prisiminimas paliko blyškiai raudonus pėdsakus ant gydytojo skruostikaulių. Mergaitė stirnaitės akimis iš badmintono aikštelės atsirado durų angoje už jo. Jos kūnas buvo kaip nokstantis vaisius, tik iš dalies paslėptas berankovio džersinio drabužėlio ir užraitotų šortų. Tiesiog spindėjo savo sveiku grožiu, tačiau lūpos reiškė nekantravimą: – Tėti? Kiek ilgiau? Gydytojo skruostikaulių spalva paryškėjo, kai pamatė ją. – Nusiraitok tas kelnes, Šeila! – Tai ne kelnės! – Kas bebūtų – nusiraitok tuoj pat! – Kodėl aš turėčiau?.. – Todėl, kad aš sakau tau nusi... – Galėjai nors pasakyti taip, kad niekas negirdėtų. Ar ilgai aš dar turėsiu laukt? – Aš maniau, tu ruošeisi paskaityti savo tetai Marijai. – Na... neskaitysiu. – Tu prižadėjai. – Tai tu prižadėjai už mane. Pažaidžiau su Keisi badmintoną, ir to iš manęs vienai dienai – per akis. Nuėjo į šoną, perdėtai plačiai siūbuodama klubais. Hauvelas metė į laikrodį ant rankos tokį veriamą žvilgsnį, lyg anas būtų visų jo rūpesčių šaltinis. – Man jau reikia eiti. Turiu dar kitų iškvietimų... – Ar galite man trumpai nupasakot, kaip ta žmona atrodė? – paprašiau. – Arba pasakyti jos vardą? – Vardo neprisimenu. O išvaizda – nedidelio ūgio mėlynakė brunetė, gana liekna, nepaisant jos tuometinės būklės. Ponia Galton... ne – man šovė mintis, kad geriau jos neklausinėti apie tą merginą, nebent ji pati pradėtų kalbą... Gydytojas pasisuko eiti, bet Seiblas sulaikė jį: – Ar gali ponas Arčeris apklausti ją? Turiu omeny, ar tai nepakenks jos širdžiai, nesukels astmos priepuolio?.. – Aš negaliu to garantuoti. Jeigu Marija užsispirs gauti priepuolį, nieko negalėsiu

GINTARO LAŠAI

padaryti, kad užkirsčiau jam kelią. O rimtai – jeigu Tonis yra taip užėmęs jos protą, bus geriau, jei kalbės. Tai geriau nei sėdėt ir susirūpinus mąstyt. Iki pasimatymo, pone Arčeri, buvo malonu susipažinti. Geros dienos, Seiblai!

Trečias skyrius Kambarinė nuvedė mudu su Seiblu į svetainę antrame aukšte, kur mūsų laukė ponia Galton. Kambaryje kvepėjo vaistais, jame tvyrojo tokia pritylinta ligoninės atmosfera. Storos užuolaidos kabojo pusiau užtrauktos ant langų. Ponia Galton ilsėjosi prietemoje, gulėdama šezlonge, jos kelius dengė chalatas. Buvo visiškai apsirengusi, kažką balto su paraukimais prie sudžiūvusio kaklo; ir ji laikė žilą galvą taip tiesiai, lyg gerklėje stovėtų prarytas mietas. Balsas – spigus, bet skambantis stebėtinai garsiai. Atrodė, kad jis išlaiko savyje visas likusias ponios asmenybės jėgas: – Jūs privertėte mane laukti, Gordonai. Jau beveik mano priešpiečių laikas. Laukiau jūsų dar prieš daktaro Hauvelo vizitą... – Labai atsiprašau, ponia Galton. Mane užlaikė namuose... – Neatsiprašinėkit. Aš nekenčiu atsiprašymų, jie – tik tolimesni reikalavimai žmogaus kantrybei. – Mirktelėjo jam viena blizgančia akimi. – Ar ta jūsų žmona vėl užkrovė jums rūpesčių? – O, ne, nieko panašaus. – Tai gerai. Jūs žinote mano požiūrį į skyrybas. Antra vertus – reikėjo paklausyti mano patarimo ir nevesti jos. Jeigu vyras išlieka nevedęs beveik iki penkiasdešimt, tada jam geriausia visiškai atsisakyti tos minties. Ponas Galtonas turėjo be poros metų penkiasdešimt, kai mes apsivedėm. Tiesioginė pasekmė – jau iškenčiau netoli dvidešimt metų našlystės. – Suprantu, kad labai sunku, – perdėtai užjautė Seiblas. Kambarinė pajudėjo išeiti, bet ponia Galton pašaukė ją atgal: – Palauk minutėlę. Noriu, kad pasakytum panelei Hildret – tegul ji pati man atneša priešpiečius. Gali pasiimti kokį sumuštinį ir suvalgyti su manim, jeigu nori... Pasakyk tą panelei Hildret. – Taip, ponia Galton.

Senoji ponia banguotai mostelėjo mums į kėdes, po vieną iš abiejų jos šonų, ir nukreipė žvilgsnį į mane. Akys – gyvos ir giedros, bet kažkokios nežmogiškos, kaip paukščio. Jos žiūrėjo į mane taip, lyg aš priklausyčiau visiškai kitai rūšiai. – Ar šis vyras – tas žmogus, kuris ketina man surasti mano sūnų paklydėlį? – Taip, tai ponas Arčeris. – Aš ketinu pabandyti... – išsakiau, prisimindamas gydytojo patarimą. – Negaliu žadėti jokių apibrėžtų rezultatų. Jūsų sūnus dingo be žinios labai seniai... – Aš suprantu geriau už jus, jaunuoli. Paskutinį kartą mačiau jį akyse 1936 metų lapkričio vienuoliktą. Mes išsiskyrėm baisiai susipykę, nekenčiantys vienas kito. Nuo to laiko tebegyvenu su tuo pykčiu ir neapykanta... ėdančiais man širdį. Bet negaliu numirti laikydama tuos jausmus savo viduje. Aš noriu vėl pamatyti Entonį ir pakalbėti su juo. Noriu jam atleisti. Noriu, kad jis atleistų man... Gilus jausmas skambėjo moters balse. Neabejoju, kad jis buvo iš dalies tikras. Tačiau jame slėpėsi kažkas nerealaus. Įtariau, jog ilgą laiką ji šitaip išdarinėja su savo jausmais fokusus, ir nė vienas iš jų nepasirodė esąs efektyvus. – Atleistų jums?.. – perklausiau. – Už tai, kad šitaip su juo pasielgiau. Jis buvo jaunas kvailelis, padarė kelias pražūtingas klaidas, bet nė viena iš jų nepateisina pono Galtono... ir mano... veiksmų, kai šitaip atstūmėme jį. Tai buvo gėdingas poelgis, ir jeigu dar ne vėlu, aš ketinu atitaisyti jį. Jeigu vis dar turi tą savo žmonelę, aš trokštu būtinai pripažinti ją. Įgalioju, kad jūs pasakytumėt jam tai. Noriu prieš mirtį pamatyti savo anūką. Aš nukreipiau žvilgsnį į Seiblą. Jis lėtai papurtė galvą, nepritariamai. Jo klientė, nors truputį ir ne iš šitos realybės, pasižymėjo greitu nuvokimu, bent jau tada, kai reikėjo spręsti apie kitus žmones: – Aš žinau, ką jūs abu galvojat. Manot, kad Entonis miręs. Jeigu jis būtų miręs, žinočiau štai čia. – Jos ranka nuklydo virš lygaus šilko paviršiaus ant krūties. – Jis – mano vienintelis sūnus. Turi būti gyvas, turi kažkur būt. Niekas visatoj nedingsta. Išskyrus žmones, aš pagalvojau. – Padarysiu viską, ponia Galton. O jūs galit vieną ar du dalykus, kad padėtumėt man. Prašau duoti man sąrašą jo draugų iš to laikmečio, kai jis dingo.

– Aš niekada nepažinojau jo draugų. – Turėjo būti kokie nors draugai koledže. Ar jis studijavo Stanforde? – Metė studijas tada pavasarį. Net nepalaukė iki mokslo metų pabaigos. Šiaip ar taip, nė vienas iš jo mokslo draugų nežinojo, kas atsitiko. Tuo metu jo tėvas nuodugniai apklausė juos. – Kur jūsų sūnus gyveno palikęs universitetą? – Tokiam bute San Francisko landynių kvartale, su ta moterim. – Ar jūs turite adresą? – Manau, kad kažkur dar gali būti. Liepsiu panelei Hildret paieškoti. – Pradžioje būtų šis tas. Kai jis važiavo iš čia su savo žmona, ar jie planavo grįžti atgal į San Franciską? – Neturiu jokio supratimo. Nesimatėm prieš jų išvažiavimą... – Aš supratau, kad jie atvažiavo aplankyti jūsų... – Taip, bet nepasiliko nė nakčiai... – Kas galėtų labiausiai padėti, – atsargiai pasakiau, – jeigu jūs tiksliai nupasakotumėt jų vizito ir išvažiavimo aplinkybes. Viską, ką kalbėjo jūsų sūnus apie savo planus, viską, ką sakė ta moteris, viską, ką jūs prisimenate apie ją. Ar jūs prisimenate jos vardą? – Jis vadino ją Tedi. Nežinau, ar tai buvo jos tikras vardas, ar ne. Mes kalbėjomės labai nedaug. Negaliu atkurti, kas ką pasakė. To susitikimo atmosfera buvo nemaloni, paliko man burnoj tokį blogą skonį. Jinai – irgi blogą skonį. Viskas buvo labai aišku – pigi, menka pasipinigautoja. – Iš kur jūs žinote? – Aš turiu akis. Turiu ausis. – Jos balso virštoniuose pradėjo dejuoti pyktis. – Ji buvo apsirengus ir išsitepliojus kaip kokia prostitutė, o kai pravėrė burną... na, pasipylė gatviniai žodžiai, laidė lėkštus juokus apie vaiką jos gimdoj, ir kaip... – Jos balsas beveik užlūžo. – Kaip jis ten pateko. Nė kiek negerbė savęs kaip moters, nesilaikė jokių moralinių standartų. Ta merga sužlugdė mano sūnų! Ji pamiršo viską apie savo susitaikymo viltį. Pikti švilpesiai kažkokiuose jos galvos perėjimuose skambėjo kaip aidas sugriuvusiame name, kuriame dar ir vaidenasi. Seiblas susirūpinęs žiūrėjo į ją, bet nesikišo. – Sužlugdė jį? – Norėjau, kad paaiškintų tą. ► 51

GINTARO LAŠAI

◄ – Morališkai. Ji sužlugdė jį. Užvaldė kaip pikta dvasia. Mano sūnus niekada nebūtų paėmęs tų pinigų, jei ne tie kerai, kuriais apžavėjo jį. Seiblas palinko pirmyn kėdėje. – Apie kokius pinigus jūs kalbate? – Pinigus, kuriuos Entonis pavogė iš tėvo. Ar nesakiau jums, Gordonai, apie tai? Ne, aš netikiu, kad būčiau sakiusi. Niekam nesakiau, aš visada taip gėdijausi... – Ji pakėlė rankas ir tuoj pat leido joms nukristi į chalato sterblę. – Bet dabar ir tai jam pasiruošus atleisti, taip pat. – Kokia tai buvo suma? – Aš nežinau, kiek tiksliai, iki penso... Vis tiek, keletas tūkstančių dolerių. Nuo pat anos dienos, kai uždarė bankus, ponas Galtonas turėjo įprotį laikyti namuose tam tikrą kiekį grynųjų, einamoms išlaidoms. – Kur juos laikė? – Savo asmeniniame seife, kabinete. Skaičių kombinacija buvo užrašyta ant popieriaus lapelio, o tas priklijuotas vidinėje jo stalo stalčiaus pusėje. Entonis turėjo rasti jį ten ir panaudoti... Jis paėmė viską, kiek ten buvo, visus pinigus ir net kai kurias mano brangenybes, kurias aš ten laikiau. – Ar esate tikra, kad jis? – Gaila, bet taip. Viskas dingo tuo pačiu metu, kaip ir jis. Štai dėl ko, kažkur pabėgęs, pasislėpė ir daugiau pas mus negrįžo. Niūrus Seiblo žvilgsnis sutirštėjo. Tikriausiai jis pagalvojo tą patį, ką ir aš: tuo metu, kai ta depresija buvo pasiekusi dugną, keli tūkstančiai dolerių San Francisko landynių kvartale greičiausiai buvo užsimiršimo laidas... Bet mes negalėjome to pasakyti garsiai. Su savo pinigais, savo astma ir savo širdimi ponia Galton gyveno nutolusi keletą pakopų nuo realybės. Matyt, taip ir turėjo būti... – Ar jūs turite savo sūnaus fotografiją... kad būtų daryta ne per daugiausia laiko prieš dingimą? – Atrodo, kad turiu. Paprašysiu Keisi – tegul paieško. Turi čia greitai ateiti. – Tuokart gal suteiktumėt man kitokios informacijos? Ypač apie tai, kur jūsų sūnus galėjo nuvažiuoti, ką ir kur galėjo aplankyti. – Aš nieko nežinau apie jo gyvenimą po to, kai paliko universitetą. Nutraukė ryšius su visa padoria visuomene. Jis buvo taip ydingai linkęs leistis žemyn pagal socialinę skalę, deklasuoti save. Bijau, kad mano sūnus jautė tą nostalgie de la boue – skurdo ilgesį. Jis bandė pridengti tai neįprastu 52

posakiu, jog turi atkurti ryšį su žeme, tapdamas tautos poetu, ir panašiais niekais. O tikrasis jo dėmesys buvo nukreiptas į bjaurastis, ir tai – dėl pačių bjaurasčių. Aš auklėjau jį, kad būtų tyras ir mintyse, ir troškimuose, bet kažkaip... kažkaip jį labiausiai sužavėjo ta moralinė derva. Ir ta derva užteršė jį... Jos kvėpavimas pagarsėjo. Pradėjo visa drebėti ir vaškiniais pirštais draskyti chalatą, kuris dengė kelius. Susirūpinęs Seiblas palinko prie jos. – Jums negalima jaudintis, ponia Galton. Visa tai baigėsi labai seniai. – Dar nesibaigė. Aš noriu atgauti Entonį. Nieko daugiau neturiu. Jokio artimo žmogaus. Pavogė jį iš manęs... – Mes sugrąžinsim, jei tai – žmogiškoms jėgoms. – Taip. Aš žinau, kad sugrąžinsit. – Jos nuotaika keitėsi kaip gūsiuotas vėjas. Galva palinko Seiblo pusėn, lyg būtų norėjusi ten parymoti. Kalbėjo kaip maža mergaitė. Apgauta laiko ir netekties, žilstančių plaukų, raukšlių ir mirties baimės. – Aš esu kvaila pikta sena moteris. O tu visada esi man toks geras... Entonis irgi bus man geras, ar ne, kai sugrįš? Nepaisant viso to, ką apie jį pasakiau blogo, jis yra mielas berniukas. Jis visada buvo geras savo vargšei motinai, ir vėl bus toksai. Jos žodžiai skambėjo kaip vilties ritualo giesmė. Jeigu kartosi kokį norą pakankamai daug kartų – išsipildys. Seiblas pakilo ir padavė jai ranką. Aš visada jaučiau tam tikrą nepasitikėjimą vyrais, kurie per daug šokinėja apie turtingas senas ponias, arba net ir apie neturtingas... Bet tai buvo jo darbo dalis. – Aš išalkau, – ištarė ji. – Noriu suvalgyti priešpiečius. Kas ten apačioj darosi? Pusiau pakilo iš savo ilgosios kėdės ir pasiekė elektrinio skambučio mygtuką ant stalo šalia. Laikė prispaudus pirštu mygtuką, kol atnešė jos priešpiečius. Tai truko įtemptas penkias minutes. (Tęsinys – kitame numeryje) Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS

Milginta PALUBINSKAITĖ

Pirmasis Taip baisu nežinot Kai aplinkui Žino viską visi, Bet nukrinta Iš dangaus Rudenėjantis lapas. Ir tada suvoki, Baigias metai.

Antrasis Koks banalus šis vakaras O galgi Tik varna karksi ant skardinio stogo... Tik drumzlinas lietus į žemę papsi... Tik nėr manęs tame O visgi, Nieko blogo.

Trečiasis Nebeliko Įvaizdžių skirties – Dvejonių. Nusiritino Galva alyvų krūman. Neužsidegė, Tiktai gaidys giedojo. Tąnakt Tris kartus, Ligi nubudom.

Ketvirtasis Išsidurti akis Ir Oidipui Netikėtai sušukt: „Carpe Diem! Faber est quisque fortunae suae!“

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Artūro Valionio nuotr.

O jis man – Nesuprasti, Aš – graikas.

Penktasis Sakai: – Tikėk! Sakai: – Nepakartojama! Sakai, – kažkas atpirko mano nuodėmes? Imu, Nusiskinu sode rasotą obuolį. Čia mano dangūs – pragarai, Ir mano rojus.

Šeštasis Naktis. Tik garuoja kava, Ir rūkas iš pievų atklydęs Priglunda Tyla į tave Įsmilksta Ir miestas nubunda.

Septintasis

Devintasis

O būna kartais, darosi baisu Pasenti O kartais būna – Norisi visai nebūti, Tada imi ir pradedi Staiga stuksenti Pirštu į lango stiklą Ir ramiau truputį.

O buvo pradžia – Pirmas žingsnis Ir ašaros. Ir buvo tada Kas nušluosto ir pakelia O liko dabar Tik buities pilkos nuolaužos.

Aštuntasis

Dešimtasis

Bemiegant Rainas katinas Įpėdina Ir murkteli Ir pripėduoja patalus, Nagus išleidęs purkšteli Ir netikėtai krepšteli Letenėle per antklodę Pašoki, Lašas tekšteli į purviną palangę.

Kad bent truputėlį šilčiau... Imu ir deguosi degtuką Įskyla liepsna – Paprasčiau. Pasiimu antrą – Puodukas, Pakvimpa medum ir sakais. Akimirka – Krykšteli vaikas, Išnyksta... Išnyra daiktai, Ir nutrepsi kambariu laikas.

Pakyla delčia Ir nulaižo užuolaidas.

► 53

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Vienuoliktasis

Šviesa sugrįžta, O dėžė pajuosta.

Devynioliktasis

◄ Miegojau. Ilgai. Keitės miestas. Užbukintas Buninas kaukė. Pakaušin įsikalė gestas, Bereikšmis. Ir debesys plaukė. Sapnai atsibastė, Pabeldė, Kumštukais minkštais Maumenėlin. Tada nubudau. – Neprakeikė, Tik prakaitu kūnas perštėjo.

Ir per aštrių plojimų tirštą aidą. Renkuos save į vientisą paveikslą.

Visą dieną dulksna. Visą naktį Kilo rūkas ir žemė garavo. O pabudus ryte – atvirukas – Pilkšvas liesas kačiukas tarp klevo.

Dvyliktasis Tiksi laikrodis. Laša vanduo. Plakas varna sparnais į palangę. Dar negimus O, regis, ruduo, Dar nė lašo burnoj, O – apspangus.

Tryliktasis Šią naktį prakeikiu visus! Naktis ši vien mano ir man! Lai liejasi vynas alsus Už nuodėmes, aistrą, kančias. Gyvenimas vienas tėra, Taip vienišas lygiai žmogus, Užgimęs pasauly šitam. Tad, Salve! Už mus, prakeiktus!

Penkioliktasis Koks žydėjimas parkų! Per kaitrą. Koks kvepėjimas, gniaužiantis kvapą. Regis imtum dabar – atsivertum. Ir parpultum ant žėrinčio tako.

Šešioliktasis Sugrįžt norėjau – Pamečiau raktus. Ir niekas jau manęs neįsileido. Karvytės mūksmas Pratisas, gūdus Mintis lydėjo ir nurimt neleido. Ten – Bėgo laikas, noko obuoliai Ir rainos bitės nešė skaidrų medų. Tik – Raktas snaudė, paslėptas giliai, Apėjęs rūdimis, usnim ir metais.

Septynioliktasis Nes gimti, sako, būtina, O mirti – atsitinka. Mažam kertės kamputyje Voratinklis nudrinka...

Keturioliktasis

Aštuonioliktasis

Stebiu gyvenimą. Ne savo, išgalvotą. Jame daug ilgesio, klastos, kančios Ir rodos, matau save, štai, geriančią arbatą. Likimas trenkiasi į minkštą stiklo vatą. Ir atsimušęs į grindų medinę juosta –

Stebiu Atgyjant seną savo miestą. Jis tvarsčiais sutrupa, Ir atsitiesia. Pilkom, grubiai gumbuotom venų gijom, Nusrūva mintys, atmintys ir gestai.

Dvidešimtasis Nubusti. Įkvėpt tokio ryto. Mintim suplasnot ir pakilti. Langai praviri ir matyti, Kaip paukštis į dangų įkrinta Ir saulė, srovėn įsikinkius, Nusigena savo zuikutį Po kojomis meta Ir krinta Jis šuoliais į mano rieškučią.

Dvidešimt pirmasis Tik truputį daugiau prasmės. Truputį – Tylos Ir darosi lengviau ištverti Akimirkai išsikovotą teisę Būti.

Dvidešimt antrasis Iš žodžių nuotrupų. Iš laiko. Iš to, kad vis dar vienas kitą laikom, Prasmė susitveria. Ir dūla Varinė musė ant šilkinio siūlo.

M.K.OGINSKIO METAI

Kunigaikščio muzikinis palikimas Šiemet minėdami iškilios XVIII a. pab. – XIX a. pr. asmenybės, meną, kultūrą skleidusių dvarų Zalesėje, Slanime, Rietave, Vilniuje, Varšuvoje ir kitur savininko, žmogaus, priklausiusio kelioms kultūroms, kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio (Michał Kleofas Ogiński, 1765 09 25 Guzove (Lenkija) – 1833 10 15 Florencijoje (Italija) 250-ąsias gimimo metines, bandome nudengti užmaršties šydą nuo gausybės jo darbų bei nuopelnų. Tarp jų – ir muzikinės kūrybos. Daiva KŠANIENĖ

Mažai ištyrinėta Daug ką žinome apie M.K.Oginskio išskirtinę diplomatinę, Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos ir Lietuvos) politinio veikėjo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko, įgaliotojo ministro, 1794 m. karo vado, T.Kosciuškos sukilimo dalyvio, visuomenininko veiklą, ne tuščiai ir ne pagyrūniškai pasakiusio: „Tėvynei skiriu turtus, darbus ir gyvenimą“. Tai buvo asmenybė, kurios apibūdinimui labai tinka ir šiandienos filosofo V.Radžvilo mintis: „Žmogaus rangas nėra jo gyvenime sukauptas turtas, nėra jo užimta arba turėta visuomeninė padėtis, tai nėra ir vienokios ar kitokios politinės pareigos. Žmogaus rangas yra jo paties gyvenime pasiekta dvasios aukštuma“ (V.Radžvilas. Lietuvos rytas, 2015 04 11, p. 2). Būtent toks buvo kunigaikštis M.K.Oginskis, išaugęs aristokratų šeimoje, įgijęs ne tik visapusiškiausią išsilavinimą, bet ir žmogiškojo, kilnaus, nepriekaištingo bendravimo manieras, bekompromisį patriotizmo jausmą, aistringą poezijos, muzikos pomėgį. Paradoksalu, bet M.K.Oginskio, anuomet plačiai visuomenėje išgarsėjusio kaip muzikos kūrėjo bei atlikėjo, darbai (muzika buvo labai svarbi šio žmogaus įvairiapusėje veikloje) Lietuvoje iki šiol nėra deramai ištyrinėti, įvertinti, skelbiami, retai atliekami, tad beveik nežinomi. ►

M.K.Oginskio portretas. Dailininkas nežinomas. Maždaug 1798 m. Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus. 55

M.K.OGINSKIO METAI

◄ Išskyrus jo populiarųjį polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“ (Les Adieux à la Patrie) a-moll, Nr. 13, kuris, atlaikęs visas istorinių lūžių negandas ir laiko išbandymus (jį M.K.Oginskis sukūrė 1794 m., po T.Kosciuškos sukilimo pralaimėjimo, trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalinimo Lietuvai praradus nepriklausomybę), savo melodija, raiškiomis moduliacijomis, tauraus ilgesio ir optimistinės vilties motyvais jaudina muzikos mėgėjus ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Latvijoje bei kitose Europos šalyse. „Atsisveikinimas su tėvyne“ – jokiems politiniams barjerams ar valstybės sienoms nepavaldus gimtojo krašto meilės, nuoširdumo ir ištikimybės, kitų bendražmogiškų vertybių įsikūnijimo muzikinis testamentas“ (http://unesco.lt). Apie muzikinę M.K.Oginskio kūrybą rašė lenkų, rusų, baltarusių autoriai. Tarp jų galima paminėti lenkų kilmės rusų muzikologą I.Belzą, M.K.Oginskio provaikaitį A.Zaluskį, Oginskių giminės palikuonį, kompozitorių I.Zaluskį, baltarusius V.Skorobogatovą ir M.Nemahajų bei kitus. M.K.Oginskio kūrinių natų rinkinius iki šiol taip pat spausdino kitų tautų žmonės (W.Poźniakas, V.Skorobogatovas ir kiti) Krokuvoje, Varšuvoje, Paryžiuje, Leipcige, Milane, Peterburge, Minske ir kitur. Pirmasis M.K.Oginskio romansų rinkinys, sudarytas J.Kozłowskio, išleistas Maskvoje 1802 m. Net garsiósios muzikos

leidyklos steigėjas italas G.Ricordi XIX a. trečiajame dešimtmetyje išleido šešis kompozitoriaus romansus. Pastaruoju metu į M.K.Oginskio muzikos tyrinėjimus bei jų propagavimą, parašydami vieną kitą straipsnį, įsijungia ir lietuvių muzikai L.Kiauleikytė, Š.Čepliauskaitė, V.Gerulaitis, istorikė R.Šmigelskytė-Stukienė. Itin džiugu, kad UNESCO generalinei konferencijai 2015-uosius paskelbus M.K.Oginskio metais (minint 250-ąsias gimimo metines) randasi vis daugiau neabejingų žmonių – muzikų, menininkų, kurie imasi užpildyti apmaudžią mūsų kultūros spragą ir pradeda aktyviau gaivinti muzikinį M.K.Oginskio palikimą: leisti natų rinkinius, kompaktines plokšteles, koncertuose atlikti jo kūrinius. Prie M.K.Oginskio muzikos sklaidos šiuo metu nemažai prisideda ir klaipėdietės menininkės. Pianistė V.Purlytė jau plačiai paskleidė savo 2012 m. išleistą rinkinį „24 polonezai fortepijonui“; dainininkė G.Zeicaitė 2015 m. išleido 28 kompozicijų rinkinį „Kameriniai vokaliniai kūriniai balsui ir fortepijonui“.

Kūrinių būta daugiau M.K.Oginskis, visoje Europoje garsėjęs politine, visuomenine veikla, plačia erudicija, įvairiapusiu išsilavinimu, kalbų mokėjimu,

2009 m. VAT išleistoje kompaktinėje plokštelėje M.K.Oginskio laiškų, knygų fragmentus skaito aktorė V.Kochanskytė, muzikinius kūrinius atlieka pianistė Š.Čepliauskaitė ir dainininkė G.Zeicaitė. 56

nuolat blaškėsi tarp pareigos valstybei, tautai ir muzikos. Artėjant gyvenimo saulėlydžiui, kunigaikštis karčiai apgailestaudamas prasitarė: „Jei ne tragiškas mano Tėvynės ir tautos likimas, būčiau tapęs kompozitoriumi...“ Be abejo, intensyvi visuomeninė veikla, aristokratiška kilmė varžė M.K.Oginskio muzikinės kūrybos nuostatas ir galimybes. Nepaisant to, ilgaamžį pripažinimą ir šlovę kunigaikščiui pelnė būtent muzikinis palikimas. Nors jis Lietuvoje labiausiai žinomas kaip jau minėto polonezo autorius, tačiau verta prisiminti ir kitas šio kompozitoriaus kompozicijas. Didžiąją M.K.Oginskio kūrybos dalį sudaro pjesės fortepijonui ir vokalinės miniatiūros. Šaltiniai nurodo, kad M.K.Oginskio plunksnai priklauso 24 polonezai (beje, nėra žinomas tikslus polonezų skaičius: L.Köhleris (Rytų Prūsija) skelbia 14, I.Zaluskis – 24, kiti nurodo 30), 3 mazurkos, 4 valsai, 5 maršai, 2 kadriliai, menuetas, galopas, 28 vokaliniai kūriniai. Manoma, kad kūrinių būta daugiau, bet laikas jų rankraščius išblaškė ir pradangino. Itin įdomu, kad istorinių lūžių sūkuryje, istoriniams įvykiams pakrypus nepalankia kryptimi, M.K.Oginskiui kiek atitrūkus nuo politinės veiklos, gyvenant Zalesėje bei dažnai važinėjant į Vilnių, kompozitoriui pavyko daugiau dėmesio skirti kūrybai, muzikavimui.

M.K.Oginskio 250-ųjų gimimo metinių proga 2014 m. VAT išleistas dviejų kompaktinių plokštelių rinkinys, kurį įrašė dvi Klaipėdos menininkės, tarptautinių konkursų laureatės.

M.K.OGINSKIO METAI

Muziku būti jis tiesiog negalėjo. Jeigu būtų gimęs ne kunigaikščiu, tikrai būtų įėjęs į Europos muzikos istoriją. Tuomet jam kilo ambicinga mintis sukurti alegorinę singspiel stiliaus operą apie Napoleoną. Ji vadinosi „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“; sukurta 1799 m., libretą parašė pats kompozitorius. Sumanymą palaikė buvęs M.K.Oginskio muzikos mokytojas, kompozitorius, 1801 m. paskirtas Sankt Peterburgo imperatoriškojo teatro direktoriumi (juo dirbo 20 metų) J.Kozłowskis. Pastarasis net žadėjo operą pastatyti šiame teatre. Veiksmo pagrindą sudarė Napoleono kariniai nuotykiai Egipte su šiek tiek turkišku (pseudo) atspalviu. Suprantama, operoje pinama ir meilės istorija. Kaip rašo tyrinėtojai, šiam vieno veiksmo M.K.Oginskio singspiel įtakos turėjo W.A.Mozarto opera „Pagrobimas iš seralio“, kurios ne kartą jis klausėsi Vienoje. Deja, veikalas taip ir nebuvo pastatytas. (Pirmą kartą opera atlikta tik 1950 m. per lenkų radiją.)

Polonezai – klausymuisi Netenka abejoti, kad žinomiausi bei labiausiai pavykę yra kompozitoriaus polonezai – romantinio polonezo pradininkai, nes juose įžvelgiame priešromantinę dvasią, girdime melancholijos bei ilgesio atgarsius. Jo istoriją kunigaikštis pradėjo kurti preromantizmo laikais – XVIII a. paskutiniame dešimtmetyje. Svarbiausia, kad M.K.Oginskis – pirmasis iš Europos muzikų pradėjo puoselėti koncertinės paskirties polonezų komponavimo tradiciją. Polonezas, kaip žinome, yra reprezentacinis, iškilmingas, gana pakilus, orus, pilnas energijos bei riteriškos elegancijos, eisenos pobūdžio lenkų šokis, pirmiausia siejamas su bajoriškąja (šlėktų) tradicija, nors jo šaknys glūdi liaudies muzikoje. O štai net devyni M.K.Oginskio polonezai parašyti minorinėmis tonacijomis. Tai atspindėjo „melancholijos jausmus, apėmusius lenkų širdis“. „Kai kurie polonezai buvo lyriški, kiti mįslingi ir smagūs, arba

turėjo militaristinę gyslelę. Dar svarbiau, kad šie polonezai buvo sukurti klausymuisi, o ne šokiui, ir tai nauja koncepcija, kurią vėliau pasigavo Chopinas, kurdamas ne šokio pobūdžio valsus, mazurkas, polonezus ir kt.“ (I.Zaluskis. Oginskių genas. Klaipėda, 2007, p. 85). Juose galima išgirsti lenkiškų (gal ir lietuviškų) melodikos posūkių bei ritmo elementų; muzika plėtojama kartais gana dramatiškai, ryškūs nuotaikų kontrastai, vyrauja sudėtinė trijų dalių forma. Visa tai byloja apie siekį išsiveržti iš saloninės estetikos nuostatų. V.Gerulaitis itin taikliai pastebėjo, kad „M.K.Oginskio polonezai nurodė kryptį romantizmo polonezui: tai poemiška savo koncepcija, išplėtoto emocinio diapazono, grindžiamo kontrastingų nuotaikų kaita, nebetelpant iškilmingos eisenos rėmuose, įgaunanti elegiškumo, lyrizmo, dramatizmo ir net tragizmo bruožų pjesė. Oginskis savo „Laiškuose apie muziką“ juos vadina „Polonezai ne šokiui“... (http://unesco.lt). Kompozitorius taip pat rašė: „Mūsų šalyje polonezai buvo tik visuomenės šokiai. Tačiau jie, išsaugodami nacionalinį charakterį, gali derinti savyje ir dainingumą, ir išraiškingumą, skonį ir jausmą“. Vis dėlto reikia pripažinti, kad M.K.Oginskio polonezai netrukus imti šokti pokylių metu, dažniausiai grojant orkestrines jų aranžuotes, o kompozitorius buvo labai patenkintas tokiu savo muzikos populiarumu.

Sužavėjo publiką Pirmasis, trumputis, „mažasis“ (20 taktų) polonezas B-dur sukurtas 1792 m. Varšuvoje. Greitai paplitęs varšuviečių salonuose, jis susilaukė didelės sėkmės, buvo „vertinamas už paprastumą ir estetiką“ (M.K.Oginskis. Laiškai apie muziką. Vilnius, 2014, p. 19). Tais pačiais metais gimė antrasis, daugelio šalių publiką žavėjęs polonezas F-dur. Sankt Peterburge vienu metu jis tapo didžiuoju hitu, buvo grojamas kiekvienoje šio miesto šokių salėje, salone, taip pat didikų, kunigaikščių rūmuose. Buvo sukurta ne viena šio polonezo aranžuotė įvairioms instrumentų sudėtims; dažniausiai grodavo orkestras. Pats autorius rašė: „Keletą savaičių grojau

jį jausdamas didelį malonumą, bet man niekada nekilo mintis, jog jis turės visuotinį pasisekimą“ (Laiškai apie muziką, p. 20). Šį polonezą autorius sukūrė užplūdus depresijai, liūdnoms nuotaikoms, kenčiant dėl tėvynės likimo. Kūrinys net apgaubtas mįslinga legenda, paskelbusia gandą apie kompozitoriaus savanorišką mirtį. M.K.Oginskis vėliau iš to smagiai pasijuokė. Vis dėlto šis polonezas gavo pravardę, o vėliau ir paantraštę „Mirties polonezas“, nors jis nėra nei labai niūrus, nei tragiškas. Vėliau pasirodė kiti fortepijoniniai polonezai, sukurti kunigaikščiui gyvenant Neapolyje, Konstantinopolyje, Paryžiuje, Berlyne ir kitur. Tarp jų – garsusis „Atsisveikinimas su tėvyne“. Pastarąjį kompozitorius pats aranžavo dviem bei keturioms rankoms. Vėliau jau kiti kūrėjai aranžavo polonezą įvairioms instrumentinėms sudėtims, orkestrams. Garsi pianistė M.A.Szymanowska (1789–1831) labai žavėjosi M.K.Oginskio polonezais, dažnai juos skambindavo salonuose, koncertuose. 1825–1826 m. kompozitoriui ji rašė: „Negaliu jums nepapasakoti, kad visur groju jūsų polonezus, ir jų klausytis nenusibosta, jais visi žavisi. Kur tik benuvykčiau, visur manęs prašo pagroti jūsų kūrinius“ (Laiškai apie muziką, p. 33). M.K.Oginskio polonezų įtaką patyrė daugelis lenkų kompozitorių – F.Chopinas, J.Elsneris, K.Kurpińskis ir kiti. Ne mažiau populiarūs buvo ir M.K.Oginskio maršai. Pirmasis maršas (Marche Nr. 1) C-dur skirtas lietuvių karių būriams, kovojantiems už nepriklausomybę. Jį itin pamėgo Rusijos carienė Jekaterina II, nė neįtardama, kad ši kompozicija pagerbia kovotojus prieš jos imperiją. Antrasis F-dur – „Lenkų legionų maršas Lombardijoje“ (Marche pour les legions polonaises, 1797). Pastarasis labai patiko Napoleonui Bonapartui, su kuriuo M.K.Oginskis susitiko vieno Paryžiaus didiko namuose, kur skambino savo kūrinius. Nuskambėjus maršui imperatorius pasakė: „Tai apie narsius lenkų legionus, nes tie lenkai kovoja kaip velniai“ (Oginskių genas, p. 74). Šį maršą garsus prancūzų klarnetininkas J.X.Lefèvre aranžavo pučiamųjų orkestrui; jis buvo labai dažnai atliekamas ir turėjo didžiulį pasisekimą. Trečiasis d-moll – „Iškilmingas laidotuvių maršas“ (Marche Lugubre). Vėliau sukūrė dar du. ► 57

M.K.OGINSKIO METAI

◄ Kitos tokio pobūdžio M.K.Oginskio pjesės, kaip ir polonezai, turėjo tautinį lenkišką atspalvį: valsai artimi Mazovijos folklorui, mazurkos primena lenkų šokius – lėtą, ramų kujaviaką ar pašėlusį obereką.

Balsui ir fortepijonui Iki šiol Lietuvoje mažai žinomi M.K.Oginskio vokaliniai kūriniai balsui ir fortepijonui, kurie išties yra meniški bei dvasingi. Anuomet jie buvo itin populiarūs Lenkijoje bei kitose Europos šalyse, atliekami salonuose, rūmuose ir kitur. Norisi tikėti, kad M.K.Oginskio metais, G.Zeicaitei išleidus 28 kompozicijų rinkinį „Kameriniai vokaliniai kūriniai balsui ir fortepijonui“, jie paplis plačiau. Tarp jų – romansai, dainos, prancūziški šansonai (chanson), odė, vokaliniai polonezai, maršas. Sudarytoja nuveikė didžiulį darbą, parengusi spaudai šiuos šiek tiek paredaguotus kūrinius, išsaugodama pradinį jų pavidalą, be to, šalia originalių žodinių tekstų pateikdama vertimus į lietuvių kalbą, pasitelkusi vertėją L.Gedgaudaitę. Juk M.K.Oginskis vokalines kompozicijas rašė daugiausia pagal prancūzų (19), italų (7) poetų tekstus; tik dvi dainos – pagal lenkų poetų žodžius. Keliems romansams tekstus prancūziškai ir itališkai sukūrė literatūrinį talentą turėjęs pats M.K.Oginskis. Dauguma jų yra elegiškos meilės dainos, įkvėptos mylimos žmonos Marijos Nagurskos (tai žemaičių didiko iš Kurtuvėnų Kajetono Nagurskio našlė, italų kilmės dainininkė venecijietė Marija de Neri (1764–1852); pirmoji žmona – lenkė Izabela Lasocka (1778–1833): „Pažvelkite į tą, kurią myliu“, „Man sunku savo meilę apsakyti!“, „Leisk man tikėti“, „Palaimos akimirka“, meilės arija „Dafnei“, „Jūs ir aš“, graudus, maldaujantis romansas „Išgirsk mirštantį“ ir kt. Deja, toji meilė nebuvo amžina. Yra ir kitokio pobūdžio dainų, net dramatiškų, karinių-patriotinių. Salonuose, menininkų susibūrimuose dažnai skambėdavo maršo nuotaikos herojinė daina „Liaukis ašaras lieti!“, vokaliniai polonezai – „Trokštu tikrų jausmų“, techniškai sudėtingas „Gailestinga siela, atsiliepk!“, itališkos dainelės stiliaus (canzonetta) „Brangus atodūsi!“, „Kaip saulė vidu58

dienį“, prancūziško chanson nuotaikos „Meilės malonė“. Romansų apimtis, struktūra, nuotaikos atspindėjo to laikmečio tradicijas. Jie melodingi, paprasti, vokaliai nesudėtingi, siauro diapazono, fortepijono faktūra lengva, „palaikanti“ solistą, forma posminė. Pasitaikė ir sudėtingesnių, išplėtotus monologus ar net itališkų romantinių operų arijas primenančių romansų. Natūralu, kad daugelis M.K.Oginskio fortepijoninių bei vokalinių kūrinių yra nesudėtingi, nereikalaujantys didelio virtuoziškumo. Nes jis, kaip daugelis XIX a. pradžios kompozitorių, savo kompozicijas rašė tuo metu itin plačiai Europoje (taip pat ir Lietuvoje) paplitusioms, vadinamoms namų, dvarų, rūmų muzikavimo reikmėms, o ne viešų koncertinių salių erdvėms. Svarbiausia, kad M.K.Oginskio kūriniuose jaučiama akivaizdi nostalgiška nueinančio XVIII a. klasicizmo ir gimstančio romantizmo bruožų samplaika, vis dėlto dominuojant klasicistinei J.Haydno, W.A.Mozarto dvasiai bei estetikai.

Turėjo gerų mokytojų M.K.Oginskio, labai talentingo, imlaus, aistringai mėgusio muziką, pasiekimus šioje srityje daugiausia lėmė ir išskirtiniai mokytojai bei beribės galimybės pažinti pasaulio meną. I.Zaluskis rašė: „Tai, kad Oginskis turėjo galimybių keliauti ir domėtis lankomų kraštų muzikos naujovėmis, klausytis žymių atlikėjų ir muzikuoti su jais, bendrauti su Haydnu, Mozartu ir C.M. von Weberiu, mokytis pas G.B.Viottį, J.Jarnovičių, L.Campanellį, M.Clementį, vokiečių kompozitorių, dirigentą, pianistą J.D.Holandą ir daugelį kitų, rodo neprastą muzikos meno pažinimą“ (Oginskių genas, p. 27). M.K.Oginskis be galo mėgo operą, matė daugybę jų spektaklių, kai kuriuos po keletą kartų. Ypač vertino G.Rossini’o, L.Cerubini’o, G.P.Spontini’o, Ch.W. von Glucko, C.M. von Weberio, A.Salieri’o veikalus. Visos Europos ir Rusijos miestuose, koncertų salėse, salonuose jis klausėsi garsiausių, žymiausių savojo laikmečio atlikėjų – dainininkų L.Todi, B.Bandi, G.M.C.Grassini’o, A.Catalani’o,

I.Rossini’o, L.Marchesi’o, N.Tacchinardi ir kitų, instrumentininkų N.Paganini’o, J.P.J.Rode, C.Czerny, M.Clementi, H.Himmelio, A.Rolla bei kitų, įvairių sudėčių orkestrų. Neįmanoma nepaminėti pirmojo ilgamečio M.K.Oginskio mokytojo, įvairiausių jaunojo kunigaikščio talentų ugdytojo J.Rolay, kuris buvo prancūzų kilmės ir jaunuolį mokė ne tik pagrindinių mokslo disciplinų, bet ir stengėsi auklėti šviečiamojo humanizmo dvasia. J.Rolay dėka kunigaikštis išsiugdė nepasotinamą alkį visoms meno rūšims, tarp jų – muzikai, taip pat architektūrai, dailei, literatūrai. Svarbu, kad mokytojas J.Rolay stiprino savo mokinio – kaip lenko ir lietuvio – jausmus tėvynei. Neeilinis dvaro muzikas J.Kozłowskis (1757–1831) jaunuolį mokė skambinti pianinu (klavesinu); išskirtiniai smuiko virtuozai J.Jarnovičius ir G.B.Viotti’s – smuiko meno. Deja, kompozicijos M.K.Oginskis specialiai nesimokė; muzikos teorija jam buvo nuobodi (manau, jei būtų jos mokęsis, tikrai būtų tapęs ryškesniu kompozitoriumi). Tiesa, kuklias pradines kompozicijos žinias J.Kozłowskis jam vis dėlto suteikė. Mokytojų išauklėtas klasicizmo dvasia, M.K.Oginskis pirmenybę teikė grynajam W.A.Mozarto kūrybos stiliui. Tai liudija skaidri ir neperkrauta jo polonezų, kitų kompozicijų faktūra, melodijos bei harmoninio vystymo panašumai, gana aiški ir išbaigta forma.

Kūrėjo abejonės Pats M.K.Oginskis, tikras dvasios aristokratas ir meno žinovas, į savo sugebėjimus žiūrėjo gana kritiškai, kai kada net prieštaringai bei lengvabūdiškai. Kartais menkindavo savo muzikinį talentą, kartais guosdavosi, kad dėl valstybės tarnybos negali atsidėti muzikai. Štai rašė: „Vis dėlto privalau būti sąžiningas ir išsklaidyti jūsų iliuzijas dėl mano muzikinio talento. Iš tikrųjų turiu tik gerą klausą, giliai jaučiu harmoniją ir turiu skonį, kurį susiformavau klausydamasis ir dažnai grodamas gerą muziką. Jei man keletą kartų pavyko sukurti nedidelės apimties menkniekių, kuriuos mėgėjai ir net labiausiai nusipelnę muzikos specialistai kuo palankiausiai įvertino, jei kartais

M.K.OGINSKIO METAI

suspurdėdavo kieno nors jautri širdis, kurios virpesiai sutapdavo su manosios širdies virpesiais, jei grodamas kurį nors mano polonezą arba dainuodamas romansą brutalių aistrų draskomas žmogus atgaudavo rimtį ir ramybę, negalėčiau teigti, kad tai nutiko dėl mano ypatingo talento, kurio niekada neturėjau, ar dėl gilaus muzikos išmanymo“ (Laiškai apie muziką, p. 15). Arba: „Niekuomet nereiškiau pretenzijų būti kompozitoriumi, visiškai nevertinau kuklaus savo talento, nejutau gebąs sukurti ką nors didingesnio, niekuomet neturėjau nei laiko, nei noro siekti pripažinimo kurdamas muzikos kompozicijas“. Ir čia pat – prieštaravimas: „Jei ne muzikai trukdę mokslai, ne valstybės tarnyba, ne gyvenimą talžiusios negandos, manieji muzikiniai talentai būtų ryškesni“. Tokia M.K.Oginskio pozicija savo kaip kūrėjo atžvilgiu nelabai dera su garsiųjų gimstančio romantizmo epochos menininkų požiūriu. Romantikai menininkai (F.Schubertas, R.Schumannas ir kiti) nekreipė jokio dėmesio į kilmę, padėtį visuomenėje, daug ko atsisakydavo, atsižadėdavo ir paisė tik talento. Jie tvirtai tikėjo esą genijai, nešantys žmonėms meno tiesą ir šviesą. Gerai žinoma L. van Beethoveno frazė, pasakyta romantizmo aušroje: „Muzika yra aukščiau už visus išminties ir filosofijos apreiškimus“. Arba kiek nekuklus to paties kompozitoriaus pasakymas: „Kunigaikščių yra ir bus tūkstančiai. Beethovenas tik vienas“. Suprantama, intensyvi M.K.Oginskio visuomeninė veikla, kurios pagrindinė misija buvo darbas valstybės tarnyboje, trukdė išsiskleisti jo muzikos sparnams. Muziku būti jis tiesiog negalėjo. Jeigu būtų gimęs ne kunigaikščiu, tikrai būtų įėjęs į Europos muzikos istoriją.

Atlikėjo veikla Retai kas mini M.K.Oginskio kaip muzikos atlikėjo – improvizatoriaus fortepijonu, smuiku bei ansambliuose – veiklą. O juk jis nuolat buvo laukiamas įvairių šalių aristokratų, valdovų, didikų dvaruose, net sultono rūmuose, kad paskambintų pianinu po vakarienės ar per pobūvius. Pats pasigirdavo, kartu ir guodėsi: „Kur tik bepasirodydavau, visi žavėjosi mano

muzika, ir visuose salonuose, kuriuose stovėdavo pianinas, buvau prašomas groti dar ir dar, kol visiškai išsekdavau“ (Laiškai apie muziką, p. 20). Į savo rūmus M.K.Oginskis taip pat dažnai kviesdavosi žymius muzikus arba pats pas juos lankėsi; muzikavo su dainininkais kastratais G.Crescentini’u (1762–1846), A.Martini (1761–1819), G.B.Vellenti (1780–1861), pianistu J.L.Adamu, parašiusiu pirmąją skambinimo pianinu metodiką, klarnetininku J.X.Lefèvre’u (1763) ir kitais. Itin dažnai jis su kitais atlikėjais pirmu smuiku grodavo J.Haydno, W.A.Mozarto kvartetus, kvintetus, kuriuos beveik visus mokėjo mintinai. „Jis buvo laimingiausias žmogus, galėdamas po vakarienės rūmuose groti draugams priešais liepsnojantį židinį, kaukiant vilkams sniego padengtų mylimos Lietuvos beržynų gilumose, grodamas Haidno styginius kvartetus skulptūrų išpuoštoje terasoje nuostabiai saulėtą dieną itališko stiliaus rūmuose Varšuvoje“ (Oginskių genas, p. 77). Išties, talentingo muziko M.K.Oginskio skambinimas pianinu ir griežimas smuiku pakylėdavo daugelį, tačiau jam pačiam net nekilo mintis, kad jis yra kas nors daugiau nei mėgėjas. M.K.Oginskio muzikines tradicijas tęsė provaikaičiai Mykolas (Michal, 1849– 1902) ir Bogdanas (1848–1909) Oginskiai, kurių dėka XIX–XX a. sandūroje Vakarų Lietuvoje – Plungėje, Rietave, taip pat dabartinės Lenkijos bei Baltarusijos kraštuose buvo įžiebti vieni pirmųjų aukštosios muzikos meno mokymo židinių. Verta prisiminti, kad M.Oginskio įkurtoje Plungės orkestro mokykloje muzikos pagrindus įgijo genialusis M.K.Čiurlionis. Šis orkestras, tuomet pasiekęs gana aukštą lygį, galėjo atlikti pasaulinės simfoninės muzikos šedevrus. Dėl M.K.Oginskio estetinės programos, meninių vertybių ir akivaizdžios įtakos europinės kultūros raidai šiandien būtina grąžinti jo kūrybą į koncertų sales, kad šio kovotojo ir kūrėjo, „savo kilme išdidaus litvino kūrybinis palikimas visiems laikams įsilietų į mūsų gyvenimą“ (V.Skorobogatovas).

Pats M.K.Oginskis, tikras dvasios aristokratas ir meno žinovas, į savo sugebėjimus žiūrėjo gana kritiškai, kai kada net prieštaringai bei lengvabūdiškai.

Klaipėdiečių – pianistės V.Purlytės sudarytą M.K.Oginskio natų leidinį „24 polonezai fortepijonui“ (2012) ir dainininkės G.Zeicaitės parengtą M.K.Oginskio natų leidinį „Kameriniai vokaliniai kūriniai balsui ir fortepijonui“ (2014) išleido Klaipėdos universiteto leidykla. 59

KULTŪROS ISTORIJA

Istoriniai maršrutai: Prūsijos karalienės Luizės atminimas Klaipėdoje (1)

Prūsijos karalienė Luizė 1802 m. Josefo Mario Grassi portretas. Prūsijos karalienė Luizė ir karalius F.Wilhelmas III Šarlotenburgo parke. Fotokopijos iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos / AdM archyvo

Dar nepasimėgavome Klaipėdos apylinkių grožybėmis ir malonumais... Grįšime prie jų, pirmiausia tiesiu taikymu šausime į Melnragę... Bet dabar artėjančių svarbių istorinių datų sukaktis Klaipėdoje verčia daryti lankstą ir susitelkti ties išskirtiniais miesto gyvavimo tarpsniais, jo karališkaisiais ženklais. 60

Jovita SAULĖNIENĖ

Karališkaisiais keliais 2016 m. kovo 10 d. minėsime legendinės karalienės Luizės 240-ąsias gimimo metines. 2017 m. sausio 8 d. sueis 210 metų,

KULTŪROS ISTORIJA

kai Prūsijos karališkoji šeima, traukdamasi nuo Napoleono armijos, 1807–1808 m. surado prieglobstį Klaipėdoje. Metas rengtis tinkamai atversti miesto karališkąjį puslapį, kurio centre – karalienė Luizė. Aktualiu tampa pažintinis karalienės Luizės maršrutas po miestą ir jo apylinkes. Juo praėję įsitikinsime, kiek meilės ir pasiaukojimo savo šaliai, mūsų miestui ir žmonėms atidavė Prūsijos karališkoji šeima... Prūsijos karalienė Luizė gimė 1776 m. kovo 10 d. 1793 m. ištekėjo už kronprinco Friedricho Wilhelmo, kuris 1797 m. tapo Prūsijos karaliumi F.Wilhelmu III ir valdė iki 1840 m. Karališkoji pora susilaukė 10 vaikų. Karalienė Luizė mirė 1810 m. liepos 19 d. Klaipėdoje Prūsijos karališkoji šeima buvojo keturis kartus, iš kurių svarbiausi 1802 m. ir 1807–1808 m. vizitai. Pakeliui į Peterburgą jie tik stabtelėjo mieste kelioms dienoms 1808 m. rugsėjį ir 1809 m. vasarį. Galimi du skirtingi karalienės Luizės atminties istoriniai maršrutai: Prūsijos ir Rusijos valdovų susitikimas 1802 m. bei Klaipėda – laikinoji Prūsijos sostinė 1807–1808 m. Vienas jų veda į dviejų šalių valdovų draugiškų santykių užmezgimą. Antrasis kelias atkuria Napoleono karo draskomos Prūsijos skaudų istorijos puslapį, kur karalienės Luizės laikysenai apibūdinti tinka perfrazuota E.Kanto mintis: žvaigždėtas dangus ir moralės dėsniai širdyje...

Valdovų susitikimas Prūsijos karalius F.Wilhelmas III su karaliene Luize į Klaipėdą atvyko 1802 m. birželio 8–16 d. susitikti su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I. Lydimas husarų ir dragūnų eskadrono karalius F.Wilhelmas III raitas ant žirgo miesto prieigose, netoli Tauralaukio, pasitiko birželio 10 d. atvykusį imperatorių Aleksandrą I. Garbingam svečiui buvo surengtas priėmimas pirklio L.H.Lorcko 1743 m. pastatytuose, o 1805 m. jo žentui – didžiajam miesto piliečiui F.Consentiui atitekusiuose namuose (dabar – Klaipėdos rotušė). Apie šį priėmimą grafienė S.M.Voss savo dienoraštyje rašė: „...Mes pasitikome imperatorių laiptų papėdėje, ir karalius mane jam pristatė. Viršuje karalienė svečią priėmė pirmajame kambaryje; ji buvo gra-

Rusijos imperatoriaus Aleksandro I sutikimas Klaipėdos prieigose 1802 m. Graviūros kopija iš S.Dacho namų archyvo

žesnė nei bet kada. Rusijos imperatorius Aleksandras I nuėjo su jų didenybėmis į antrąjį kambarį ir po kelių akimirkų vėl išėjo, kad labai draugiškai ir maloniai su manimi pasikalbėtų. Jis labai gražus vyras, šviesiaplaukis, labai išraiškingos fizionomijos, bet jo stotas nėra dailus, arba, tiksliau sakant, laikysenai kažko trūksta. Atrodo, kad charakteris jo minkštas, palankus žmonėms, be to, jis neapsakomai mandagus ir galantiškas. Antrą valandą prasidėjo pietūs, palydoje buvo grafas Tolstojus, Kotšubas, Dolgoruckis, Livenas, Vilkovskis ir Natislofas. Vakare geriant arbatą karališkieji asmenys iš pradžių sėdėjo atskirai, mūsų rūmininkai – kartu su rusais priekiniame kambaryje. Netrukus jų didenybės atėjo pas mus: buvo atnešti žaidimų stalai ir paskirstyti prie jų žmonės. Imperatorius prisėdo prie manęs, ir mes labai ilgai kalbėjomės. 23 val. – vakarienė prie mažų staliukų“.

Visuotinė šventė Miestui tai buvo pirmas toks iškilmingas valdovų priėmimas, todėl siekta jų susitikimą paversti visuotine švente. Miestas buvo išpuoštas, įrengiant triumfo arkas prie Liepojos vartų, stovėjusių dabartinių Herkaus Manto ir S.Daukanto gatvių sankryžoje, prie Biržos tilto buvusių Tiltų vartų ir Liepų gatvės pradžioje. Anot S.M.Voss, „visose gatvėse stovėjo muzikantai ir chorai. Džiaugsmo šūkiai

Rusijos imperatorius Aleksandras I.

„Vivat“ ir garsūs sveikinimai pripildė orą, kurdami šventinę nuotaiką“. Valdovai jojo tarp karinių dalinių špalerių griaudžiant patrankoms iki pat F.Consentiaus namų. Prie Liepojos vartų išsirikiavusi garbės sargyba sveikino aukštuosius svečius. Čia buvo surengtas 20-ies įvairių batalionų paradas. Valdovus supažindino su miestu. Iš jų pasivaikščiojimo prie Šiaurės rago išliko du anekdotai (J.Zembrickis). Karališkosios didenybės raiti ant žirgų jojo iki švyturio ir nuo jo bokšto gėrėjosi atsiveriančia įspūdinga panorama. Beje, karalienė Luizė raitelio rūbais Rusijos imperatoriui pasirodė itin žavi... ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

Ilgalaikis ir įtakingas

Rusijos imperatoriaus Aleksandro I priėmimas pirklio F.Consentiaus namuose. ◄ Birželio 11 ir 12 d. vyko karinės pratybos, kuriose dalyvavo Portugalijos pasiuntinys Peterburge ševaljė Nizas, „labai malonus vyriškis“. Pratybų pasižiūrėti karieta nuvyko karalienė Luizė ir imperatorius Aleksandras I. Lydėjusi juos kartu su ponia Moltke, Lendorfu, Schildenu, grafienė Voss dienoraštyje užfiksavo: „Karalienė atrodė nuostabiai“. Birželio 12-osios vakare pirkliai karališkosioms didenybėms surengė pobūvį mergaičių mokykloje, kurią išpuošė alegoriniais paveikslais, o priešais namą pastatė „prabangiai apšviestus triumfo vartus“.

Širdies draugystė Birželio 13 d. karaliaus rengtame aukštojo svečio garbei skirtame pokylyje dalyvavo ir „kelios prakilnios Kuršo ir Lenkijos damos“ (S.M.Voss). Pokylį imperatorius Aleksandras I su karaliene Luize pradėjo polonezu. Ką reiškė tais laikais polonezo šokis? Anot A.Hofmanno, polonezas „tobulai išreiškia riteriškumo sielą. (...). Ceremonialinis damos vedimo būdas, žvilgsniai ir nuostatos nedviprasmiškai atskleidžia širdies romantiką, (...) yra auksinio amžiaus kilmingumo spindesio atspindys. (...) Keisti susipinantys judesiai, kuriuos šokėjai atlieka neprarasdami žingsnelių paprastumo, pakeri įsimylėjusiųjų galantišku žaidimu, po kurio jie pasijunta pasotinti ir apgaubti aura ir didybe...“ 62

Grafienė Voss negailėjo pagyrų jaunajam Rusijos imperatoriui: „Toks malonus, pasigėrėjimą keliantis, kad sunku įsivaizduoti. (…) Jis iš tikrųjų labai mielas ir moka užkariauti širdis“ (…), labai galantiškas ir maloningas (…), pats maloniausias vyriškis, kokį tik galima įsivaizduoti, garbingas žmogus sprendžiant iš įsitikinimų ir pažiūrų“. Nepraslydo pro garbingosios grafienės akis ir Aleksandro I susižavėjimas karaliene Luize: „Vargšas, beviltiškai sužavėtas ir užburtas karalienės!“ Karališkoji pora ir imperatorius buvo labai patenkinti susitikimu ir priėmimu. Valdovai susidraugavo. Išvykstantį imperatorių Prūsijos karališkoji pora raita ant žirgų lydėjo iki pat Tilžės. Anot grafienės Voss, atsisveikindami „iš tiesų visi mes verkėme“. Karalienė Luizė, kuri, pasak diplomato Vallottono, buvo „graži, mielaširdinga ir labai protinga“, smulkiai aprašė savo dienoraštyje balius, šokius, tačiau apie Aleksandrą I atsiliepė santūriai. Ryšius ji įvardijo „širdies draugyste“. Tiesa, birželio 16 d. laiške Aleksandrui ji išliejo atsiskyrimo skausmą ir išreiškė viltį vėl pasimatyti po dvejų metų. O 1807 m. gegužės 14 d. karalienė laiške pratrūko: „Atleiskite man, mielas, brangus, neprilygstamasis mano kuzene... Kokį dievišką laišką Jūs man parašėte! ... Pažinus Jus, galima patikėti, jog egzistuoja tobulybė!“ Ir tai ne vienintelis Aleksandrui I adresuotas laiškas. Viename iš jų karalienė Luizė prisipažino tikinti juo kaip Dievu...

Istorikų manymu, joks kitas valdovų susitikimas nebuvo toks ilgalaikis ir įtakingas, kaip šis. Tai patvirtina vėlesnis abiejų šalių valdovų bendravimas. 1805 m. spalį Aleksandras I Potsdame vėl susitiko su Prūsijos karališkąja pora, ir spalio 26-osios vidurnaktį nešini ugnies fakelais jie nuėjo prie Friedricho Didžiojo mauzoliejaus, kur nusilenkę karstui abu valdovai susiėmė už rankų ir žiūrėdami vienas kitam į akis prisiekė amžiną draugystę. Karalienės Luizės paveiktas Aleksandras I ėmė stipriai nepasitikėti Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu ir 1806 m. lapkričio 16 d. paskelbė karą Prancūzijai, davęs žodį likti Prūsijos pusėje bei garantavęs „Prūsijos nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą“. Karalius F.Wilhelmas III susitiko su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I 1807 m. balandžio 1 d. Palangoje, o kitą dieną garbiojo svečio sulaukė Klaipėdoje. Susitikimų rezultatas – 1807 m. balandžio 26 d. valdovų pasirašytas Bartenšteino susitarimas, pagal kurį Rusija pažadėjo Prūsijos išlaisvinimą ir jos teritorijų grąžinimą. Nors Tilžės taikos sutarties sudarymo metu karališkajai porai teko nusivilti Aleksandru I, tačiau ši draugystė turėjo įtakos ir pergalei prieš Napoleoną 1812 m.

Pervardijo gatves Miestiečiai įamžino Rusijos ir Prūsijos valdovų susitikimą: Klaipėda tapo karališkaisiais ženklais pažymėta. Po valdovų susitikimo gatvė į Šiaurės ragą buvo pavadinta Luizės, Akmenų (Kūlių Vartų), Tiltų – Friedricho Wilhelmo, Liepų alėja – Aleksandro vardu. 1802 m. birželio 10 d. Prūsijos ir Rusijos valdovų susitikimo vieta Klaipėdos prieigose buvo pavadinta Karališkąja giraite, kur Plantacijos inspektorius J.Riechertas 1843 m. pasodino medelių, gydytojas O.F.Reichelis užveisė sodą, gėlynus. Prūsijos karalius Wilhelmas IV čia pažadėjo pastatyti paminklą. Buvo siūlomi du projektai. Vienas jų buvo XIX a. Sodininkų draugijos iniciatyva sukurtas gipsinis modelis pagal skulptoriaus D.Raucho (1777–1875) sumanymą: angelo figūra su diadema ant galvos, o rankose – plokštės su valdovų portretais. Šio modelio nuotrauka kabojo rotušėje. Paminklo nepastatė.

INICIATYVA

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8