2014 12 durys

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2014 GRUODIS (Nr.12)

„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2014 gruodis (Nr. 12) www.durys.daily.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

TRADICIJOS

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

ERDVĖS

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova

SUSITIKIMAI

Daiva JANAUSKAITĖ. Adventas – džiaugsmas laukti

Valerija LEBEDEVA. Kultūros testas fabriku

adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2014 VšĮ „Baltoji pelėda“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“ TIRAŽAS 7 600 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugas Petrulis. Palinkėjimas. 2014. Kaligrafija, skaitmeninė spauda 2 psl. – Liudvikas Natalevičius. Be pavadinimo. 2014. Aliejus, drobė 4 psl. – Anatolijus Klemencovas. Iš ciklo „Dienoraštis“. 2013–2014. Drobė, gruntas, augaliniai dažai

Jurga TUMASONYTĖ. J.Dobriakovas: Klaipėdai būdinga tokia šizofreniška būsena...

9

13

KINAS Aivaras DOČKUS. „Tarp žvaigždžių“ – laimėti ir pralaimėti žaidimai su laiku Asta DYKOVIENĖ. Du filmai, tapę kino legendomis

18 20

EDUKACIJA Jovita NAVICKAITĖ. Maistas sielai, arba meno terapijos paieškos Europos teatruose

24

PARODŲ SALĖSE Goda GIEDRAITYTĖ. P.S. Meno ir miesto magas Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Paskutinieji romantikai?

28 33

GINTARO LAŠAI Akvilė EGLINSKAITĖ. G.Labanauskaitė: nepasiduodanti klasifikacijai Dainius VANAGAS. Gyvenimas asteroide Nr. 152 Poetas, kunigas, vienuolis...

Leonardas ANDRIEKUS. Eilėraščiai Tadas ŽVIRINSKIS. Animalistiniai eilėraščiai Donaldas BARTHELME’AS. Bukaprotis

36 40 41 42 44 46

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI Laurai – trims poetams Domas LINKEVIČIUS. Eilėraščiai Deimantė BANDZEVIČIŪTĖ. Eilėraščiai Paulius NORVILA. Eilėraščiai

48 49 51 53

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE Kristina SADAUSKIENĖ. Misija – išlaikyti miesto istorijos tęstinumą

ŽURNALĄ REMIA

4

56

INICIATYVA Lina BIMBIRYTĖ. Krašto paveldo gidas: keliauk, atrask, pažink

61

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Senosios Klaipėdos gatvės. Malkų gatvė (2)

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

64

LANGAS E.Žvaigždino tapybos keliais

17 3

TRADICIJOS

Adventas – džia

4

TRADICIJOS

augsmas laukti

Kiekviena šventė turi ne tik šventimo tradicijas, bet ir prasmę. Adventas nėra šventė, tai veikiau jos laukimo metas. Ne vienam ieškančiam gilesnių prasmių žmogui norisi ir šį laiką praleisti taip, kad tai būtų tikra. Gyvendami XXI a., kai vyrauja logika, technologijos, racionalumas, o pasakos apie Dievo sūnaus gimimo laukimą dažnam atrodo naivios, susimąstome, kad tikroji advento esmė yra ne ta.

Daiva JANAUSKAITĖ

Tiesiog nenorime savęs apriboti

„Shutterstock“ nuotr.

Dažnas lietuvis prisipažįsta, kad beveik mėnesį nevalgyti mėsos neturi valios, tad pasninką – kaip advento dalį – atmeta.

Tada lieka kita, iš protestantiškų valstybių atėjusi tradicija – advento laiku vakaroti prie žvakės.

Ramūs, be neigiamų minčių, be rūpesčių apmąstymo vakarai tampa kone pagrindine šio metų būvio forma. Ruoštis šventei, pirkti dovanas, galvoti apie metų pabaigos linksmybes daugeliui kelia iliuziją, kad tai ir yra tikroji advento prasmė. ► 5

TRADICIJOS

Klaipėdos universiteto folkloro ansamblio „Auksodis“ vadovės docentės R.Vildžiūnienės įsitikinimu, advento laukimas turi būti džiaugsmingas, šviesus – juk ir dideliems, ir mažiems patinka, kai puošiami namai, kai ieškoma kažkokio ypatingo akcento.

Daivos Janauskaitės nuotr.

◄ Tėvams – didžiulė laimė regėti, kaip

vaikai išvynioja dovanas, suprasti, ar pavyko juos nustebinti. Dažnukart nieko nėra mieliau, kaip matyti vaiko akyse svajonės išsipildymą.

Komercijai nepasiduodantys lietuviai nesidžiaugia, kad prekybos centrai iškart po Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių įžiebia iliuminacijas ir pradeda skambaliuoti. Laikas iki Kalėdų tampa toks ilgas, kad pati šventė tiesiog nebetenka prasmės.

Turime džiaugtis, kad pas mus dar yra gyvos tikrosios tradicijos. Pavyzdžiui, protestantiškose valstybėse apie jokį pasninkavimą nėra kalbos, o ir kitos šio laikotarpio tradicijos yra sunykusios. O štai stačiatikiai laikosi dar griežtesnių 6

taisyklių, pasninkauja kur kas ilgiau, bene pusantro mėnesio. Juk iš tiesų, valydamas skrandį valai ir savo smegenis.

Stebuklas ir šventė – saulės sugrįžimas Etninės kultūros žinovė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docentė Rūta Vildžiūnienė teigė, kad advento komercializacija nužudo pačią jo esmę. „Ką dabar žmonės veikia per adventą? Puošia namus, perka dovanas, rengia vakarėlius, konkuruoja, kas daugiau uždegs lempučių, pleškina fejerverkus ir visa tai vadina Kalėdų dvasia. Džiaugiuosi, kad bent

Kūčių vakarą nepokši, tai reiškia, kad visi susirinko prie Kūčių vakarienės stalo. Mes esame išrauti iš gamtos, mums nėra nieko švento, – įsitikinusi R.Vildžiūnienė. – Senojoje tradicijoje viskas buvo šventa. Tikiu, kad ir gyvuliai prašnekdavo Kūčių vakarą, nes žmonės tuo tikėjo. Dabar išnyko santykis tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Prie stalo anuomet kviesdavo vėją, gyvatę, buvo sakomos ištisos oracijos. Atsiprašau visų uolių katalikų, bet pasaka apie kūdikėlio laukimą man atrodo visiškas šventės suprimityvinimas. Juk Jėzus negimė gruodžio 25-ąją, niekas nežino, kada tai atsitiko.“ Net krikščionybės apologetai pripažįsta, kad šventė pritaikyta mūsų platumoms, kai čia sugrįžta saulė. Etnologė pasakojo, kad senais laikais niekas nešventė tos minutės ar

TRADICIJOS

Saulius Stumbra: Praverkite bažnyčios duris, paklauskite savo senelių ir viską sužinosite.

Svarbu, kad šv. Kalėdos, kartu ir adventas iš viešumos grįžtų į šeimą. valandos. Dvi savaites palaukdavo stebėdami, kaip ilgėja diena. Ir, ačiū Dievui, reiškia, saulė sugrįžo. Va, kas yra stebuklas ir šventė.

Ar galime su tuo lyginti džiaugsmą dėl kasmet vis brangesnių dovanų po eglute?

Šventa tai, kas jaudina „Šventa yra nuo to, kad yra tamsa, žvakės liepsna, maisto, švarios patalynės, pirties kvapas. Ritualai ir apeigos turi būti tokie, kad tai jaudintų. Šventa yra tai, kas tau užtraukia dvasią. Kodėl dabar fejerverkai yra tapę visų švenčių akcentu? Nes nuo jų garso ir vaizdo apsąla širdis, žmonės būna pakerėti ir šias emocijas išgyvena net fiziologiškai.

Ydoms atsisakyti nereikia Kalėdų, tai galima daryti kaskart po išpažinties“, – apie advento prasmės paieškas kalbėjo R.Vildžiūnienė.

Senais laikais atskaitos taškai buvo dukart per metus. Vienas, kai tamsa nugali šviesą ir atrodo, kad pasauliui atėjo pabaiga. Kad saulė sugrįžtų, būdavo reglamentuotas žmonių elgesys: apsivalyti buitį, susitvarkyti, pasninkauti, atlikti tam tikras apeigas, ir net žaidimai simbolizuodavo perėjimą iš senųjų į naujus metus. Visa tai rodė laukimą.

Antrasis atskaitos taškas buvo Velykos.

Gavėnios laikotarpis tuomet dar ilgesnis.

Etninės kultūros žinovė teigė, kad per adventą žmonės nebadavo, jie tiesiog valgė kitokį maistą. Kai mama pradėdavo kepti pyragus, virti kiaulės snukį, su jų kvapais į namus ateidavo šventė. Tada atsirasdavo žinojimas, kad visi saviškiai susirinks, bus daug skanaus maisto, tam tikrų kalbų, oracijų, linkėjimų. „Pabandykime dabar vaikams pasakyti, kad savaitę jie turės gyventi be ledų, saldainių ar kitų pamėgtų skanėstų. Jie iškart pasijus nuskriausti ir pakraups“, – apie adventinio jausmo praradimą kalbėjo pašnekovė.

Svarstydamas, kodėl iš mūsų gyvenimo dingo adventas, kunigas S.Stumbra teigė, kad tas pats atsitiko ir šv. Kalėdoms, nes praradome šventės centrą. Klaipėdos etnokultūros centro archyvo nuotr.

Adventas turėtų būti ne laimės laukimas, o laukimo laimė. Dažniausiai laukiame, kol praeis negandos, nuoskaudos, pykčiai, mūsų laukimas neretai susijęs su kažkuo sunkiu. Advento laukimas turi būti džiaugsmingas, šviesus. Juk ir dideliems, ir mažiems patinka, kai puošiami namai, kai ieškoma kažkokio ypatingo akcento.

Palygino su besilaukiančiąja Kunigas Saulius Stumbra įsitikinęs, kad ir modernios šiandienos žmonėms reikia advento. Kad suvoktume, kodėl, svarbu suprasti, koks tai metas. „Adventas yra ne tik tikėjimo kelionėje, bet ir mūsų

tautiniame kalendoriuje esantis ypatingas laikas. Krikščionys advento metu išgyvena Jėzaus Kristaus gimtadienio laukimą ir antrojo Jėzaus atėjimo laukimą laikų pabaigoje. Tai beveik keturios savaitės, skirtos maldingam ir džiugiam laukimui. Džiugus laukimas yra ypatingas – tai individuali ir bendruomeninė ruoša, žvilgsnis į save, artimą ir Dievą. Tai gražiai buvo išgyvenama mūsų tautos kultūroje – ilgais vakarojimais, bendravimu, buvimu kartu, net dainomis ir žaidimais.

Labai geras advento įvaizdis – moteris, besilaukianti savo pirmagimio, – Marija. Žiūrėkime, kaip pasikeičia tuo metu moters gyvenimas – atsargūs judesiai, dėmesys, laukimas, ruošimasis be skubėjimo – tai adventas dvasine šio žodžio prasme – laukti ir ruoštis gimimui“, – palygino kunigas. ► 7

TRADICIJOS

◄ Svarstydamas, kodėl iš mūsų gyvenimo dingo adventas, S.Stumbra teigė, kad tas pats atsitiko ir šv. Kalėdoms, nes praradome šventės centrą. Adventu ruošiamės Jėzaus gimtadieniui – minime jo gimimą Betliejaus tvartelyje, jo gimimą žmogumi.

Reikia pripažinti, jog išgirdęs kunigų raginimus susikaupti, pasiruošti, dažnas suraukia nosį ir praleidžia pro ausis.

Kodėl? Tai panašu į savigyną – patogu pamiršti ir nežinoti.

Tyla verčia klausytis ir išgirsti „Gyvename technologijų pasaulyje, kai paspaudę vieną mygtuką, galime kalbėti su žmogumi, esančiu kitame pasaulio gale; laikais, kada nebemokame tylėti ir net bijome tylos. Ir vėl noriu klausti – kodėl? Todėl, kad tyla verčia girdėti. Kaip paprasta – norint išgirsti, reikia nutilti ir klausytis – žmogaus, savęs, galiausiai Dievo. Turbūt todėl ir gyvename nuolatiniame triukšme, kurį sukelia radijas, televizija, išmanieji telefonai, ausinukai. Visa tai

nėra mūsų priešai, bet jie kuria chaosą – triukšmą, atima galimybę girdėti, – samprotavo S.Stumbra. – Kuo labiau skubame, tuo labiau turime ir sustoti. Net juokas nebeima, kai jau beveik nuo Visų Šventųjų dienos prasideda šauksmas – „pirk Kalėdas!“. Eglutės puošiamos net neprasidėjus adventui. Skelbiama akcija po akcijos, kad tik pirktų, kad tik lėktų, kad tame triukšme pasiklystų. Ir tikrai pasiklystame. Ar pastebėjote, kokioms šventėms ruošiamės? „Storoms Kalėdoms“ „knygų Kalėdoms“, „dovanų Kalėdoms“ ir taip toliau. O kur dingo Jėzaus Kalėdos?“ Vienas atsakymas galėtų būti – komercija jas pavogė. Eglutės, žaisliukai, girliandos, dovanos, akcijos... tėra prekyba – pirk kuo daugiau, tuo geriau. Betgi Kalėdų nupirkti neįmanoma.

Kaip ir etninės kultūros žinovė, kunigas teigė, kad nebranginame savo paveldo – tai viena didžiausių problemų. Per adventą, kai derėtų pabūti ramybėje, mokyklose vyksta „kalėdiniai“ vakarėliai, karnavalai, miestuose puošiamos eglutės, įmonėse švenčiama, kai dar net nekvepia Kalėdomis. Įsigalėjęs bandymas „atkišti“, padėti pliusą, o ne padaryti taip, kaip derėtų. Masinės informavimo priemonės, atrodytų, daro viską,

Advento vainikas – tai savotiškas kalendorius, ženklinantis artėjančią Kalėdų šviesą, nes su kiekvienu advento sekmadieniu vainikas vis šviesesnis – iš pradžių dega viena žvakė, paskui dvi, trys ir – keturios... „Shutterstock“ nuotr.

8

kad net nebūtų užsiminta apie adventą. Pripažinkime, kad po tokio adventinio bėgimo ir triukšmo visą mėnesį šventoji Kalėdų naktis atrodo nusibodusi ir neįdomi.

Patys iš savęs vagiame džiaugsmą „Advento pavogimas – tai iš tiesų yra Jėzaus Kalėdų pavogimas – šventės centro vagystė. Galėtume klausti, ar įmanoma kitaip. Atsakau: įmanoma. Bet tam reikia advento drąsos, sąmoningumo, advento tylos, susilaikymo, kad pradėtume mąstyti ir atsirinkti, ko kiekvienam iš mūsų reikia.

Ir sugebėjimo atmesti tai, kas trukdo“, – mano S.Stumbra.

Kunigas įsitikinęs – mūsų miestuose yra daug žmonių, kurie žino advento prasmę ir turinį. Tai – etnokultūros specialistai. Jie tikrai patars miesto eglutę papuošti dieną ar dvi iki Kūčių vakaro. Mokyklose dirba etikos ir tikybos mokytojai – jie gali visai bendruomenei padėti išlaikyti džiugų laukimą, rimtį ir ruošimosi tradicijas, kartu priminti, kad karnavalas gali vykti tarpušvenčiu, jau išgyvenus Kalėdų džiaugsmą. „Yra daugybė žmonių, kurie tyliai praleidžia advento laiką, bet yra ir tokių, kurie nežino, kaip tai padaryti. Jiems drąsiai sakau: praverkite bažnyčios duris, paklauskite savo senelių ir viską sužinosite. Svarbu, kad šv. Kalėdos, kartu ir adventas iš viešumos grįžtų į šeimą“, – paragino kunigas.

Tartum aprėpdamas visas šias mintis, S.Stumbra pacitavo Polio Roto eilutes: „Skubame, nebespėjame, lakstome po parduotuves, puošiame eglutes, ruošiame dovanėles ir giedame „Tyli naktis“. O paslaptis apie Dievo Sūnų, kuris dėl mūsų tapo žmogumi, dažnai lieka tik deklaracija ir sentimentalumas. Jėzau, mes nusikalstame. Norėtume vertai švęsti šventes, nesitenkindami tik dovanomis. Jėzau, padėk mums, kad Kalėdų seneliai visai neužgožtų šventės prasmės. Padėk mums šiose šventėse neprarasti sąmoningumo.

Padėk mums susiprasti ir viską iš naujo pradėti. Tada dovanos bus meilės ženklas, kai remsimės Tavo meile. Jėzau, gelbėk Kalėdas, išgelbėk mus. Juk tam tu ir tapai žmogumi“.

ERDVĖS

Kultūros testas fabriku

Kūrybinių inkubatorių steigimas Lietuvoje vyko pasižvalgius ir išnagrinėjus užsienio pavyzdžius, paruošus šūsnis dokumentų ir planų. Vis dėlto galutinius štrichus dėlioja realybė. Šiuo metu ji testuoja lapkričio viduryje į pirmuosius renginius pakvietusį naująjį Klaipėdos kultūros fabriką, skirtą šiuolaikiniams scenos menams bei kūrybiniams verslams.

Valerija LEBEDEVA

Savo ruožtu ir pats Kultūros fabrikas testuoja uostamiesčio kūrybininkus bei publiką.

Kas ką čia ras ir kuo prasmingai pasinaudos, priklauso ne tiek nuo siūlomos infrastruktūros, kiek nuo Klaipėdos žmogiškojo kapitalo. Ir nuo tokio tipo objektų funkcionavimo sąlygų, kurios Lietuvoje taip pat dar formuojasi.

Pradžia pavyko įkvepianti – lapkričio 14-osios vakarą Kultūros fabrike surengta „Pirmosios pamainos“ šventė, kurios sumanymas buvo „apgyvendinti“ visas penkių aukštų pastato erdves, tapo išties masiška. Vienu metu fabrike veikė kino bei teatro ir šokio salės, dūzgė dizaino mugė.

Anot Klaipėdos kultūros fabriko operatorės VšĮ Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros (KEPA) direktorės Raimondos Laužikienės, šis bei vėlesni renginiai (o jų iki šiol įvyko jau maždaug 20) atskleidė ne tik pastato, bet ir veiklos modelio pranašumus bei trūkumus, kuriuos ateityje tikimasi subalansuoti. ► 9

ERDVĖS

„Pirmoji pamaina“ į Kultūros fabriką sutraukė minias klaipėdiečių, kurie panoro apžiūrėti ilgai atidarymo valandos laukusį pastatą.

Palėpės salė skirta šokio repeticijoms bei spektakliams ir kitokiems renginiams.

Antrojo aukšto daugiafunkcė salė – scenos menininkams. Ją jau išbandė Bendradarbystės erdvė skirta jauniems verslininkams, kurie yra atviri ne vienas teatras. bendradarbiavimui su kaimynais.

Ekonominės klasės ◄ Būdama verslo ir meno sinergijos šalininkė, R.Laužikienė nelinkusi išskirti kurios nors iš šių dviejų dedamųjų, kalbėdama apie planuojamą Kultūros fabriko indėlį į miesto gyvenimą. Juolab kad jos abi vienodai svarbios paties fabriko funkcionavimui: patalpų išlaikymą užtikrins nuomos paslaugos, o veiklos programa numato uždavinį įkurti 30 naujų smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų per pirmuosius trejus veiklos metus.

Klaipėdoje įsikūrę jaunieji menininkai ir pradedantieji verslininkai gali pretenduoti tapti fabriko rezidentais, kuriems lengvatine kaina bus teikiamos patalpų nuomos paslaugos bei verslumo konsultacijos. Mainais į tai jie įsipareigoja inicijuoti ir organizuoti viešus renginius, siekti dar didesnio savarankiškumo ir plėtoti verslumo įgūdžius. Šiuo metu norinčiųjų tapti rezidentais yra per 20, jie pamažu kuriasi patalpose. Tarp 10

jų – dizaineriai, IT specialistai, teatro menininkai ir kiti.

Be specializuotų erdvių kinui ir scenos menams, Kultūros fabrike yra ir dvi „neutralios“ salės, tinkamos seminarams, konferencijoms, repeticijoms, bei per 80 biuro ir studijos tipo darbo vietų. Pastarosios uostamiesčio kūrybiniame inkubatoriuje įrengtos kaip vadinamoji bendradarbystės erdvė. Faktiškai studijų neskiria stacionarios sienos, o garso izoliacija yra simboliška. R.Laužikienės teigimu, tai – „ekonominės klasės“ techninio projekto išdava. Šiuo metu trūkumus mėginama sušvelninti, tad statybininkai pastate tebepluša.

Nors vizijose Kultūros fabrikas regėtas kaip nuolatinio vyksmo kupinas kūrybinės veiklos centras, patirtis rodo, kad šurmulį teks riboti – veiksmas penktajame aukšte jaučiamas ir dirbant kompiuteriu trečiajame, o skirtinguose renginiuose dalyvaujančių žiūrovų srautai sunkiai prasilenkia laiptinėje. R.Laužikienės teigimu, skaičiuojama, jog optimalus svečių skaičius fabrike vienu metu galėtų siekti 350.

„Buvo planų reguliariai organizuoti ir meno parodas, tačiau matome, kad tai sunkiai įgyvendinama – neturime tam specialiai pritaikytų parodinių erdvių, neišeina užtikrinti lankytojų srautų, neturime galimybių skirti žmogų vien lankytojų kontrolei ir patalpų priežiūrai“, – vardijo ji.

Pagaliau ir kinas Viena iš intelektualų kiną mėgstančių klaipėdiečių labiausiai lauktų fabriko erdvių yra pirmajame pastato aukšte esanti kino salė, skirta 115-ai žiūrovų. Žinomų šalies kino festivalių, nekomercinių filmų propaguotojai ir mėgėjai Klaipėdoje ilgai neturėjo nuolatinių namų. Pastaraisiais metais jie dažniausiai glausdavosi Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. Taigi – viena reikšminga spraga užpildyta.

Buvo planų, kad šios salės rezidentu taps vienas Vilniaus kino teatras. Tačiau,

ERDVĖS

anot R.Laužikienės, jo pasiūlytas filmų repertuaras nustebino – didžiąją jo dalį sudarė populiarios juostos, šiuo metu sukamos komerciniuose kino teatruose. „Akivaizdu, kad tokia veikla negalėtų būti vykdoma lengvatinėmis sąlygomis, kurias siūlome rezidentams – jų patiriama nauda prilygtų komercinei, tad situacija apskritai iškreiptų kino paslaugų rinką. Kino salė yra inkubatoriaus dalis ir kitokių pagrindų jai nuomoti nėra. Be to, mūsų projekte nenumatyta finansinė pagalba rezidentams“, – aiškino R.Laužikienė.

Dabar Kultūros fabrikas, kurio veiklą koordinuoja keturi KEPA darbuotojai, kino renginius organizuoja tiesiogiai bendradarbiaudamas su jų iniciatoriais.

Jiems ši salė bus nuomojama, kaip ir daugiafunkcė salė bei kitos inkubatoriaus patalpos. KEPA ir pati inicijuoja šios srities projektus, siekdamas paversti jaukią salę aktyviu nekomercinio kino centru.

Besidominčiųjų jo veikla nestinga – bendradarbiauti siekia ir Klaipėdos universitetas, ir privatūs asmenys, plėtojantys veiklą kino srityje.

Praėjusį mėnesį Lietuvos verslo paramos agentūra kūrybinių inkubatorių operatorius informavo, kad priimdami rezidentus jie atidžiau vertintų jų veiklą ir teiktų prioritetą kuo konkretesnio galutinio produkto kūrėjams. „Kino atveju tai būtų kino kūrimas, nekomercinio kino sklaida originaliais festivaliais. Teatro – aktyvi kūrybinė veikla, kurios rezultatai – spektakliai. Šokio – jo meninė kokybė, sceniniai projektai, o ne komercinių šokių pamokų mėgėjams rengimas. Startuolių – informacinių technologijų, profesionalaus dizaino

Raimonda Laužikienė: Akivaizdu, kad vien naujos, šiuolaikiškos patalpos populiarumo nepridės, jos tik paryškina meninio produkto vertę arba jos nebuvimą. pagrindu sukurti produktai: interneto svetainės, technologiniai sprendimai verslui, mobiliosios aplikacijos“, – sakė KEPA vadovė.

Skatina eksperimentuoti Scenos menininkams skirta antrojo aukšto daugiafunkcė salė, kuri iš kamerinės erdvės su 211-a sėdimų vietų prireikus gali būti transformuota į salę renginiams, kuriuos galima stebėti stovint. Čia pasirodymus jau rengia Klaipėdos jaunimo ir Laisvasis teatrai bei svečiai iš kitų miestų. Patirtis – skirtinga: vieni spektakliai sutraukia pilnas sales, kiti – pusę, treti – po keletą žiūrovų. „Akivaizdu, kad vien naujos, šiuolaikiškos patalpos populiarumo nepridės, jos tik paryškina meninio produkto vertę arba jos nebuvimą“, – konstatavo R.Laužikienė.

Mokamus renginius ir toliau ketinama vis paįvairinti nemokamomis iniciatyvomis, kurios, tikimasi, į Kultūros fabriką pritrauks ir tuos klaipėdiečius, kurie šiaip jau nėra aktyvūs kultūros vartotojai. Šiandien, gruodžio 18 d., 19 val. čia miestiečių lauks nemokamas Klaipėdos

Viena iš klaipėdiečių labiausiai lauktų inkubatoriaus erdvių yra kino salė.

R.Laužikienės teigimu, jau per pirmąjį kūrybinio inkubatoriaus veiklos mėnesį vykę renginiai atskleidė ne tik pastato, bet ir veiklos modelio pranašumus bei trūkumus.

Vytauto Petriko nuotr.

kamerinio orkestro (KKO), vadovaujamo Mindaugo Bačkaus, koncertas – anot pačių muzikantų, modernaus kūrybinio inkubatoriaus krikštas klasikine muzika. Įėjimas – laisvas, orkestras gros be honoraro, o fabrikas neims mokesčio už patalpų nuomą: renginys yra KKO, Klaipėdos koncertų salės ir KEPA dovana. ►

Kultūros fabrikas turi skatinti kūrybininkų verslumą ir sudaryti jam sąlygas.

11

ERDVĖS

Antrojo aukšto daugiafunkcė salė gali tapti erdve renginiams, kuriuos publika stebi stovėdama. ◄ Koncertą inicijavusio violončelininko M.Bačkaus idėja paprasta – nauja erdvė gali patraukti naujus žmones, tad tuo turi naudotis ir kultūros kūrėjai, kurie ir iki šiol turėjo kur groti ir vaidinti. „Mane siaubingai vargina ir liūdina pasakymai, esą niekam nieko nereikia. Ne ką mažiau liūdina, kai žmonių abejingumą iliustruoja jų elgesys – tarkime, kai koks nors pažįstamas, išgirdęs, kad kažkur kažkas vyksta, lyg ir pasidžiaugia – „fainiai“, tačiau pakviestas ginasi rūpesčiais.

Norėčiau, kad būtume kitokie. Tad kodėl gi nepabandžius?“ – sakė muzikantas.

Dalyvaudamas viename renginyje Rietave, jis pasakojo patekęs į šaunią vietinės kapelos muzikantų ir jų bičiulių kom-

Klaipėdos kultūros fabrike yra per 80 biuro ir studijos tipo darbo vietų.

Algirdo Kubaičio ir KEPA archyvo nuotr.

paniją. „Pirmąkart po ilgos pertraukos pamačiau žmones, kurie nuoširdžiai linksminasi, lengvai bendrauja, šoka, džiaugiasi be dirbtinos pozos. Pagavau save mąstant, kad būtent tokioje bendruomenėje norėčiau gyventi“, – kalbėjo M.Bačkus.

Siekia išskirtinumo „Maža bendruomenė iš tiesų turi pranašumų, kai kuriais atžvilgiais palengvinančių net kūrybinio inkubatoriaus veiklą, – pritarė Telšių menų inkubatoriaus, įkurto istorinėje amatų mokykloje, direktorė Palma Urbanavičienė. – Čia visi vieni kitus

KLAIPĖDOS KULTŪROS FABRIKAS SKAIČIAIS IR FAKTAIS Klaipėdos kūrybinis inkubatorius Kultūros fabrikas įrengtas įgyvendinant Ūkio ministerijos finansuojamo Ekonomikos augimo veiksmų programos projektą „Buvusio tabako fabriko Klaipėdoje pritaikymas kūrybinių industrijų veiklai. II etapas“.

Iš viso inkubatoriuje numatyta per 80 biuro ir studijų tipo darbo vietų bei yra 4 salės: daugiafunkcė transformuojama scenos menų ir kt. renginiams (211 sėdimų vietų, sustumiamos kėdės); kino (115 stacionarių vietų, ); konferencijų bei seminarų (175 kv. m); šokių repeticijų ir kt. renginių (270 kv. m).

Kūrybinis inkubatorius Kultūros fabrikas renginiams suteikia ir modernią garso bei apšvietimo įrangą.

Nuolat vykdomos atrankos sąlygas atitinkantys menininkai bei verslininkai gali tapti kūrybinio inkubatoriaus rezidentais ir drauge su patalpų nuoma gauti bazinį verslo konsultacijų paketą.

Pirmajame pastato aukšte po Naujųjų metų įsikurs muzikos kavinė-klubas (198 kv. m), kurio operatorius jau atrinktas.

Kultūros fabriko steigėja – Klaipėdos miesto savivaldybė, operatorė – VšĮ Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra. Buvusio tabako fabriko konversijos į kūrybinį inkubatorių procesas prasidėjo 2006 m., pateikus pirmąją paraišką techninio projekto ir galimybių studijos rengimui finansuoti. Pastato techninio projekto rengimas prasidėjo 2007 m., o rekonstrukcija vyko nuo 2011-ųjų.

Tabako fabriko konversija kartu su pirmojo etapo projektavimo darbais kainavo 14 mln. Lt, iš kurių ES lėšos, skirtos pagal LR ūkio ministerijos programą, sudaro maždaug 8,6 mln. Lt, Klaipėdos savivaldybės skirtas finansavimas – maždaug 5,4 mln. Lt. Šiomis lėšomis rekonstruota 4 073 kv. m bendrojo ploto.

12

pažįsta, todėl kartais galima leisti menininkui darbuotis per naktį, susitarus, kad nepamirštų užsirakinti.“ Vis dėlto kompaktiškos bendruomenės sąlygos pažeria ir iššūkių. „Inkubatorius turi išsilaikyti iš rezidentų ir komercinių nuomininkų mokamo nuomos mokesčio, tačiau turime labai daug bendrojo naudojimo erdvių. Tad iš savivaldybės biudžeto skiriama dotacija labai praverčia, nors pernai teko pasispausti. Dažnai norisi padėti pradedantiesiems kūrėjams, turintiems mokėti už paslaugas iš tėvų pinigų, tačiau iš tiesų negalime sau to leisti“, – pasakojo P.Urbanavičienė. Inkubatoriaus veikla ji rūpinasi viena, o tvarkyti apskaitą padeda puse etato dirbanti buhalterė.

Anot inkubatoriaus vadovės, pradžioje gana sunkiai įgyvendinamas atrodė ir būtinas įvykdyti rezidentų rodiklis – iki 2016ųjų jų skaičius turi pasiekti 25. „Tačiau laikui bėgant sulaukėme populiarumo ir jau dabar esame sudarę 23 sutartis, – sakė P. Urbanavičienė. – Patalpų nuomai Telšiuose netrūksta, bet itin paklausūs mūsų mažiausi – 10–12 kv. m. biurai. Netrūksta ir menininkų, kuriems praverčia mūsų dirbtuvių įranga: juvelyrikos centras, galerijos, medienos apdirbimo staklės. Smagu, kad kitur mokslus baigę telšiškiai grįžta ir įsikuria čia, plėtoja kūrybinį verslą – imasi individualios veiklos arba steigia įmones.“ Paežerėje įsikūręs moderniai rekonstruotas pastatas – puiki vieta kūrybinėms dirbtuvėms, meno simpoziumams. Būtent į šias veiklos kryptis orientuojasi jo direktorė: „Visi inkubatoriai yra skirtingi, bet išskirtinumu ir turime pasinaudoti. Kol kas į tarptautinio bendradarbiavimo tinklus nesižvalgome, atidžiai atsirenkame partnerius – norime būti tikri dėl rezultatų“.

SUSITIKIMAI

J.Dobriakovas: Klaipėdai būdinga tokia šizofreniška būsena...

Jurijus Dobriakovas yra jaunosios kartos nepriklausomas kultūrologas, dėstytojas ir kuratorius, kurio tekstai apie šiuolaikinės kultūros procesus bei anomalijas periodiškai pasirodo kultūrinėje spaudoje arba interneto bloguose. Pokalbis su juo šįsyk pasuko intymesnių patirčių link. Jos atsiskleidžia per dalykus, apie kuriuos Jurijus savo tekstuose buvo užsiminęs ir anksčiau. ► 13

SUSITIKIMAI

Jurga TUMASONYTĖ

Nostalgija – neproduktyvi

šiaip jau tam (nostalgijos) jausmui esu linkęs sąmoningai priešintis. Nes jis ir taip per daug persmelkia šiandieninę kultūrą, o ir neatrodo produktyvus. Šiandien kur kas aktualiau būtų ilgėtis ateities, ypač alternatyvios – to dažnai pasigendu.

Nematomas miestas – Kokia jūsų sąmonėje liko Klaipėda?

Kaip apibūdintumėte šio miesto mentalitetą?

◄ – Gimėte nedideliame Kaliningrado srities ir Lietuvos pasienyje esančiame miestelyje, augote Klaipėdoje, po to persikraustėte į Vilnių. Kodėl kalbėdamas apie vaikystės vietas jas regite kaip šmėklišką „Zero miestą“?

– „Zero miesto“ sąvoką „pasiskolinau“ iš rusų režisieriaus Kareno Šachnazarovo 1989 m. sukurto to paties pavadinimo filmo. Man tai atrodo tinkama metafora apibūdinti vietai, kuri lyg ir sava, atpažįstama, bet kartu ir svetima, negrįžtamai pasikeitusi. Kažkiek tai turbūt susiję ir su lenkų kilmės sociologo Zygmunto Baumano idėjomis apie „takią modernybę“, kurioje viskas keičiasi taip greitai ir nenuspėjamai, kad negali būti tikras, kad jau rytoj neatsidursi tarsi visiškai kitame pasaulyje su kitomis koordinatėmis, net ir būdamas toje pačioje vietoje. Mano vaikystės vietos dėl santvarkų pasikeitimo ir dabartinės geopolitinės situacijos man atrodo būtent tokios: ir savos, ir nebepasiekiamos. Jos labiau egzistuoja mano atmintyje nei kaip fizinės vietos. Ypač tai pasakytina apie Sovetsko (Tilžės) miestelį, kuriame gimiau, nes ten man šiandien net nėra lengva patekti, o ir giminaičiai ten nebegyvena. Klaipėda taip pat nebėra tas pats miestas, kuriame gyvenau paauglystėje. Vilnius šiuo požiūriu yra kažkas stabilesnio ir apčiuopiamesnio.

Bent jau šiuo metu.

– Ar jums, gyvenusiam LTSR mažiau nei dešimtmetį, žvelgiant retrospektyviai, kyla kokio nors praeities ilgesio?

Na, tos praeities, kurioje pats fiziškai niekada nebuvote.

– Savotišką miglotą nostalgiją kartais nevalingai pajuntu. Pavyzdžiui, ją gali sužadinti 7-ojo dešimtmečio kinokronikos, sovietmečiu leisti iliustruoti Klaipėdos albumai, žvelgiant dar toliau į praeitį – itin jaukų vokišką Mėmelį vaizduojantys atvirukai. Būtų įdomu nukeliauti į tuos laikus ir patirti tą atmosferą, palyginti skirtumus. Bet 14

Gyčio Skudžinsko nuotr.

SUSITIKIMAI

– Ko gero, mano santykis su šiuo miestu iki šiol nėra iki galo aiškus. Gana dažnai jame apsilankau, nes ten gyvena tėvai, bet niekada nepavyksta iki galo jo perprasti, susidaryti vieningos nuomonės. Klaipėda gali būti ir labai jauki, ir labai slogi, jai būdinga tokia šizofreniška būsena...

Galiu tik pasidžiaugti, kad pastaruoju metu, po devynerių Vilniuje praleistų metų, Klaipėda tapo daug labiau „namais“ nei anksčiau: atsirado naujų gerų draugų, kažkiek galbūt suaktyvėjo miesto gyvenimas, jaučiuosi ten komfortiškiau ir jaučiu didesnį ryšį su vieta. O kalbant apie Klaipėdos vaizdinį sąmonėje ir atmintyje, turiu konstatuoti, kad jis yra labai nevienalytis. Vėlyvojoje paauglystėje, kai pradėjau daugiau lankytis senamiestyje ir centre (gyvenau standartiniame miegamajame rajone), įsitraukiau į kultūrinį ir naktinį gyvenimą, miestas atrodė itin gyvas, buvo daug neformalių iniciatyvų, kurios tuo metu labai įkvėpė. Tačiau per keletą metų viskas smarkiai pasikeitė, dingo tam tikros vietos, daugelis aktyvių žmonių, o

Vizitinė kortelė Jurijus Dobriakovas yra nepriklausomas šiuolaikinės kultūros ir meno reiškinių tyrinėtojas ir kritikas.

Gimė 1983 m. Sovetske. Baigė verslo administravimo ir sociologijos studijas LCC tarptautiniame universitete Klaipėdoje, taip pat studijavo kultūros vadybą ir kultūros politiką Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje.

Dėsto medijų studijas, medijų etiką ir akademinį rašymą Vilniaus dizaino kolegijoje, skaito pranešimus įvairiose šiuolaikinei kultūrai ir menui skirtose konferencijose.

Rašo esė ir kritinius straipsnius Lietuvos ir užsienio kultūros leidiniams ir parodų bei meno projektų katalogams.

Verčia bei redaguoja menotyrinius tekstus, parodų katalogus, knygas ir menininkų albumus. Išvertė į anglų kalbą fotografui Vitui Luckui skirtą Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag sudarytą monografiją „Vitas Luckus.

Biografija. Kūryba“ (Lietuvos dailės muziejus ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2014) ir daug kitų kultūros ir meno leidinių.

Domisi medijų teorija, fotografija, urbanistika ir psichogeografija, eksperimentine ir alternatyvia muzika, pogrindžio kultūros reiškiniais, atminties kultūra ir psichoanalize.

2014 m. rugsėjį debiutavo kaip kuratorius ir Kauno fotografijos galerijoje pristatė jungtinę parodą „Fotografijos grūdas“ / „The Grain of Photography“.

pamainos jiems, su kai kuriomis išimtimis, neatsirado iki šiol. Tad kai persikrausčiau gyventi į Vilnių, atrodė, kad iš tos ankstesnės gyvos Klaipėdos mažai kas beliko.

Dabar situacija, atrodo, gerėja, miestas įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, bet vis dar lieka neaišku, kokia yra Klaipėdos reikšmė Lietuvos mastu. Dažnai tenka patirti, kad daugeliui vilniečių ir kauniečių Klaipėda neegzistuoja kaip kažkas daugiau nei tiesiog miestas prie jūros. Daugiau kultūrinių ryšių su Klaipėda turi nebent šiauliečiai. Beje, kaip tik šiuo metu skaitau smagią grupės autorių (Liutauro Kraniausko, Aldžio Gedučio ir kitų) parašytą išsamią studiją „Klaipėdos diskursai 1990–2010 m.: sociologinė miesto tapatybių rekonstrukcija“. Joje fiksuojamos labai panašios problemos: Klaipėda labai didele dalimi egzistuoja kaip nematomas miestas arba nesusijusių įsivaizduojamų miestų konglomeratas. Nėra visiškai aišku, kas šiame mieste jaučiasi savas. Ypač dėl sudėtingos miesto istorijos.

– O kokia konkreti miesto erdvė, adresas ir vieta jums svarbi grįžtant į Klaipėdą?

– Tikriausiai tai yra Vitės rajonas, vietos aplink Sportininkų gatvę ir toliau kelias palei uosto teritoriją iki Melnragės. Ten labiausiai jaučiu kažkokią seną, beveik dingusią uostamiesčio dvasią.

Vilniaus trajektorijos – Kadangi ilgai gyvenate Vilniuje, smalsu, kokios šio miesto vietos, simboliai, gatvės, namai ir kita jums asmeniškai turi didžiausią sentimentalų užtaisą ir kodėl?

– Apskritai visas Vilnius man kelia daug sentimentų. Su keliais draugais ne kartą esame kalbėję, kad šis miestas turi tiek sluoksnių, jog neįmanoma jo išsemti. Gaila, kad toks jis atsiveria ne visiems, nemažai žmonių jo taip niekada ir neatrakina.

Kalbant apie konkretesnes vietas, kurios pirmiausia ateina į galvą ar kuriose dažniausiai lankausi, Vilniaus pažinimas man prasidėjo turbūt nuo Užupio, Bernardinų kapinių ir Olandų gatvės, bandant rasti Jurgio Kunčino romane „Tūla“ minimas vietas. Apskritai šis romanas ir tapo pirmuoju Vilniaus raktu, tam tikra prasme šį miestą iki šiol matau pro jo prizmę.

Toliau eina netoliese esančios miesto dalys: Filaretų gatvės atkarpa už Olandų gatvės, Markučiai ir šalia esančios kalvos palei geležinkelį, Pavilnys, Montvilos kolonija prie geležinkelio, už geležinkelio, žiūrint iš senamiesčio pusės, esantys rajonai – Rasos, Pavilnys, Liepkalnis. Tai yra dažniausios mano „betikslio“ judėjimo savo malonumui trajektorijos. Galima pastebėti, kad geležinkelis yra savotiška ašis, tai tikriausiai nėra atsitiktinis dalykas: man šis objektas visada atrodė pakankamai melancholiškai sentimentalus. Palyginti, tarkime, su oro uostais, kuriuose yra labai ryškus kryptingumas, geležinkelis, atrodytų, neturi nei pradžios, nei pabaigos, nei aiškaus tikslo.

Iš toliau nuo miesto centro esančių vietų galėčiau paminėti Žvėryno paribius Karoliniškių link, Sapieginės mišką, Verkių apylinkes, apleistą Zujūnų karjerą ir tarp miškų išsibarsčiusius kaimus už Pilaitės.

Dauguma šių vietų yra vienaip ar kitaip pakibusios tarp praeities ir dabarties, miesto ir kaimo, pramoninio paveldo ir gamtos.

Tokios tarpinės būsenos man labai patinka.

Apskritai, Vilniuje mane džiugina tai, kad jame vis dar išlieka daug ribinių, apleistų, nenaudojamų vietų, atvirų įvairiausiems scenarijams ir nepanaudotų aiškioms funkcijoms. Visiškai užbaigtuose ir suplanuotuose miestuose ar rajonuose jaučiuosi nejaukiai.

Mėgstamiausios knygos – Savo tekstuose tyrinėjate šiuolaikinę vaizdų kultūrą, kuruojate parodas, skaitote apie tai paskaitas. O koks jūsų santykis su grožine literatūra? Kokie autoriai jums svarbūs?

– Šiandien turbūt dažniau skaitau teorinę kultūrologinę literatūrą, bet grožinė taip pat man visada buvo labai svarbi. Jau paminėjau J.Kunčino „Tūlą“ – kaip savotišką Vilniaus ženklą.

Turbūt mėgstamiausias rašytojas yra Kurtas Vonnegutas, jo juodasis humoras ties nevilties riba man labai artimas.

Atmintyje įstrigo prieš daugelį metų perskaitytas V.Nabokovo „Juokas tamsoje“ (kitas pavadinimas: „Camera obscura“) – iki skausmo taiklus moralinio aklumo paveikslas, praturtintas modernaus vizualumo metaforomis. ► 15

SUSITIKIMAI

◄ Italo Calvino „Nematomi miestai“ nemažai pasakė apie mano paties santykį su tam tikromis vietomis, tarp jų – ir tomis nebesančiomis vaikystės teritorijomis. Šiuolaikinę Europą su visu jos desperatišku hedonizmu ir kitomis negandomis man atskleidžia Michelio Houellebecqo romanai ir eseistika.

Atskira mėgstama sritis – distopinė fantastika. Joje galėčiau išskirti absoliučiai genialų Philipo K.Dicko romaną „Išklibęs laikas“ („Time Out of Joint“).

Labai patinka tie Stepheno Kingo kūriniai, kuriuose veiksmas vyksta mažuose Šiaurės Rytų Amerikos miesteliuose.

Kažkurią mano pusę tikriausiai stipriai suformavo absurdo literatūra – D.Charmsas, trumpi A.Čechovo apsakymai. O paskutinis didelį įspūdį padaręs atradimas buvo Jonathano Littello „Geradarės“ („Les Bienveillantes“) – romanas apie nacių Vokietiją Antrojo pasaulinio karo metais. Jis Vakaruose sukėlė daug diskusijų, bet Lietuvoje, atrodo, liko beveik nepastebėtas.

Įdomiau, kas spontaniška – Kadangi dabar fotografuoja visi, o meninėje fotografijoje kartais taip pat apsieinama su tiesiog telefonu perfotografuotais vaizdais, kartais kyla klausimas, ar čia nėra taip, kad menininku gali tapti bet kas, o aiškesnių ribų tarp to, kas laikoma, ir to, kas nelaikoma menu fotografijų jūroje nėra? Juk netyčia spragtelti pirštu ir pagauti reikiamą momentą galima ir visai atsitiktinai. O štai tapyti, rašyti, kurti muziką ar šokti kiekvienas tikrai negalėtų... Ką apie visa tai manote?

– Tiesą sakant, kaip teoretikas pastaruoju metu apskritai mažai domiuosi menine fotografija ir nebebandau apčiuopti tos ribos tarp meno ir ne meno joje ir kitur.

Dabar pagrindinis mano dėmesio objektas yra tam tikras „naivus“ vizualių ir kitokių komunikacinių technologijų naudojimas kasdienybėje – tai, ką mes visi darome be ypatingų meninių intencijų. Šiame procese kartais gimsta keisti reiškiniai, kurie, tinkamai juos „perskaičius“, nemažai pasako tiek apie mus, tiek apie 16

mūsų sukurtas technologijas. Žinoma, kartais tokių refleksijų galima aptikti ir profesionaliajame mene, tačiau šiame etape man yra įdomiau stebėti tai, kas gimsta spontaniškai ir nereflektuojant.

Bet kartu turiu pastebėti, kad mano žvilgsnis į kasdienybės medijų aplinką dažniausiai yra kritiškas, t. y. tą perteklių ir didėjantį automatizmą aš suvokiu labiau kaip neigiamą negu teigiamą dalyką. Tobulėjant technologijoms daugėja žmonių, ypač tarp jaunimo, kurie yra abstrakčiai „kūrybingi“, bet koks yra konkretus to kūrybingumo turinys, nekalbant apie pritaikymą reklamoje, dizaine ir kitose komercinėse srityse, nėra aišku. Atrodo, kad daug visko vyksta, bet galiausiai viskas susiveda į „dar daugiau to paties“.

Grįžtant prie klausimo, kas gali būti pripažintas menininku, manau, kad vis dėlto yra įmanoma apčiuopti tą ribą.

Menininkas yra refleksyvus net tada, kai daro kažką absoliučiai intuityviai, kitaip tariant, net jei rezultatas atrodo visiškai atsitiktinis, jis tapo įmanomas tik todėl, kad menininkas yra tam tikru būdu „įjautrintas“ ir veikia kaip imtuvas. Kai to refleksyvaus jautrumo nėra, galima spausti mygtuką kas sekundę, bet to rezultato nebus. Susiduriu su daugybe fotografinių atvaizdų, bet dažniausiai būna akivaizdu, kad juos sukūrę žmonės ne tik nemąsto apie tai, ką ir kodėl daro, bet net nenujaučia to. Tokie kūriniai nėra įdomūs. Be to, manau, kad menininko bruožas yra ir tai, kad jis nepaverčia savo kūrybos priemonės fetišu.

Troškimų projekcijos – Kaip jums atrodo, iš kur žmonėms kyla nevaldomas noras dokumentuoti savo realybę ir kurti savo menamas autobiografijas feisbuko erdvėje? Kaip vertinate šiuos procesus?

– Teoretikas André Nusselderis knygoje „Sąsajos fantazija: lakaniškoji kiborgo ontologija“ („Interface Fantasy: A Lacanian Cyborg Ontology“) teigia, kad virtuali erdvė yra ne kas kita, kaip ekranas mūsų fantazijų ir troškimų projekcijoms. Savo esme ji mažai skiriasi nuo įsivaizduojamojo mūsų „aš“ dėmens. T. y. tą menamą

Atrodo, kad daug visko vyksta, bet galiausiai viskas susiveda į „dar daugiau to paties“.

savo autobiografinį įvaizdį mes kuriame visą laiką, jis yra būdas sukurti tam tikrą sąsają tarp mūsų vidinio psichinio pasaulio ir išorybės. Virtuali skaitmeninė erdvė tėra patogus būdas tą įsivaizduojamybę paversti labiau matoma. Manau, kad tai yra visiškai normalus procesas – tol, kol žmogus geba iki galo netapatinti savęs ir savo „avataro“, kritiškai suvokti, kad ta projekcija nėra visiškai „tikras daiktas“.

O poreikis nuolat dokumentuoti, man atrodo, yra tam tikras instinktyvus ir gana desperatiškas gestas, susijęs su bendru laiko pagreičiu – atrodo, kad viskas taip greitai baigiasi, nyksta ir kinta, kad norisi bent kažkaip tą srautą sustabdyti ar sulėtinti.

Tam impulsui nėra lengva pasipriešinti.

– Būna, kad susipažįsti su iki tol mėgtu kūrėju, kuris pasirodo esąs itin nemaloni asmenybė, ir staiga supranti, kad nebegali mėgti jo kūrybos. Ar tekstai, paveikslai, kinas, spektakliai suvokiami kitaip, kai juos kūrusį žmogų pažįsti asmeniškai?

– Dauguma man patinkančių kūrėjų man patinka ir kaip žmonės, bet tokių nusivylimo atvejų irgi yra buvę. Tada yra du keliai: arba sutapatinti žmogų ir jo kūrybą bei abiejų atsisakyti, arba to sutapatinimo sąmoningai vengti ir kūrybą vertinti griežtai atskirai. Atrodo, išmokau pastarojo veiksmo, nes kartais gaila prarasti gerus kūrinius vien dėl to, kad jų autoriaus asmenybė yra komplikuota arba nemaloni.

Menininkai dažnai būna gana šizofreniški žmonės, tad ta rizika yra visada aktuali.

Kas žavi ir liūdina – Kaip jaučiatės, kai šiuo metu visuomenėje sklando militaristinės nuotaikos?

Jums atrodo svarbiau valstybė ir jos gynyba, ar atskiras individas, jo saugumas ir gyvybė?

Langas

– Man būdingas tam tikras „kario mentalitetas“. Karas metaforiška prasme man yra tai, kas nemenka prasme apibrėžia pasaulį ir gyvenimą. Kad ir nesmurtiniu būdu turi kovoti dėl savo gyvenimo ir savo vertybių, turi būti visada pasiruošęs. Su valstybėmis ir žmonių grupėmis man yra nelengva susitapatinti, esu per daug individualistas. Bet manau, kad žmonės turi ginti svarbius dalykus, kurie juos vienija. Jeigu tie dalykai sutampa su valstybe, reikia ginti valstybę.

E.Žvaigždino tapybos keliais

– Kokie dalykai Lietuvoje jus labiausiai žavi?

– Labai glaudus daugumos žmonių ryšys su gamta, kuri yra išties nuostabi ir man pačiam yra artimiausia, palyginti su visais kitais pasaulio kraštais. Žmonių paprastumas, imperinių ambicijų nebuvimas.

Vis didėjantis mobilumas, jeigu jis nėra susijęs su emigracija visam gyvenimui.

Tam tikra prasme ir išskirtinis gebėjimas išsaugoti tradicijas, kol tai nevirsta radikaliu konservatizmu ir fetišizmu.

– O kokie labiausiai liūdina?

– Dažnokai pasitaikantis nemokėjimas pasidžiaugti tuo, kas čia yra, nuolatinis polinkis kažko ieškoti kuo toliau, už horizonto. Dominuojantis kultūrinis monolitiškumas, kai yra neįsivaizduojama, kuo ir kaip gyvena visai šalia esančios kitos kultūros ir etninės grupės. Selektyvus pasaulio pažinimas: ne kartą esu susidūręs su tuo, kad lietuviai gerai pažįsta Vakarų šalis, pastaruoju metu dar ir kokią Gruziją, Ukrainą, Maroką arba Pietryčių Aziją, nes padaugėjo kelionių ten, bet kartu jie absoliučiai nieko nežino apie tokią palyginti netolimą šalį kaip Moldova, juo labiau apie Vidurio Azijos šalis – kitaip tariant, beveik apie viską, kas yra į rytus nuo Lietuvos.

Suprantama, kad šios teritorijos tikriausiai asocijuojasi su svetima sovietine praeitimi, bet taip negali būti amžinai.

Tiesa, su šiais neigiamais dalykais susiduriu gana retai, todėl kalbant bendrai būti Lietuvoje man yra labai gera, ir ji yra neabejotinai mano namai. Nemažai keliauju, bet dar niekad nebuvo liūdna ar nesmagu sugrįžti iš kurios nors kitos vietos į Lietuvą ir Vilnių.

E.Žvaigždino tapybos vernisažo akimirka galerijoje „Makslas banka“ Rygoje.

Šie metai klaipėdiečiui tapytojui Ernestui Žvaigždinui – intensyvūs kūrybinėmis kelionėmis. Vašingtonas, Čikaga, Niujorkas, Bostonas, Ryga... Šiuose miestuose vyko jo tapybos parodos. Dabar jo darbai eksponuojami Juodkrantėje, o kitąmet tapytojas ruošiasi į Torontą.

Pakviestas JAV lietuvių bendruomenės, su tapybos paroda E.Žvaigždinas pavasarį per du mėnesius apkeliavo šešis JAV miestus. Čikagoje, Vašingtone ir Niujorke jo paveikslai buvo eksponuojami kartu su lietuvės iš Rygos Nelės Zirnitės grafika.

Paskui menininkų keliai išsiskyrė: Nelė pasuko kažkur į Floridą, o Ernestas patraukė labiau į šiaurę. „Ten tegalėjau nusivežti maždaug 20 darbų, – pasakojo tapytojas.

– Juk skridau lėktuvu, tai teko parinkti kelioninio, „lagamininio“ formato.“ Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke abiejų lietuvių vernisažą papildė Keistuolių teatro aktoriaus ir režisieriaus Aido Giniočio koncertas.

Lapkričio 4–22 d. E.Žvaigždino tapybos paroda, dedikuota 2014-ųjų Europos kultūros sostinei Rygai, veikė Latvijos sostinės senamiestyje įsikūrusioje galerijoje „Makslas banka“ . Ten klaipėdietis eksponavo beveik pusšimtį pastarųjų kelerių metų savo tapybos darbų, tarp jų keliolika – metrinio formato drobių. Anot E.Žvaigždino, jei ne VšĮ „Atvira visuomenė ir jos draugai“ parama, šios parodos galėjo ir nebūti.

L.Rėzos kultūros centre Juodkrantėje nuo gruodžio 8-osios iki kitų metų sausio vidurio veikiančią savo tapybos parodą E.Žvaigždinas pavadino paprastai – „Mūsų krašto motyvai“. Anot autoriaus, tai atspindi jos turinį.

Lietuvos ambasadoriaus Kanadoje Vytauto Žalo, kilusio iš Klaipėdos, kvietimu kitąmet rugsėjį–spalį E.Žvaigždinas ruošiasi į Otavą ir Torontą. Bet ne vienas, o su uostamiesčio dailininkų paroda.

▪

17

KINAS

„Tarp žvaigždžių“ – laimėti ir pralaimėti žaidimai su laiku Į kosminę odisėją mokslinės fantastikos ir nuotykių gerbėjus neseniai pakvietęs Christopherio Nolano filmas „Tarp žvaigždžių“ jau vadinamas vienu reikšmingiausių šių metų kino įvykių. Tačiau kitiems ši holivudinė drama atrodo pernelyg ištęsta ar stokojanti gelmės, anaiptol ne šedevras.

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“).

Premjera Lietuvoje: 2014 m. lapkričio 7 d.

Amžiaus cenzas: N13. Šalis: JAV. Kompanija: „Legendary Pictures“.

Prodiuseriai: Christopheris Nolanas, Emma Thomas, Lynda Obst. Žanras: fantastinė drama.

Trukmė: 165 min.

Režisierius: Ch.Nolanas.

Vaidina: Matthew McConaughey, Anna Hathaway, Jessica Chastain.

Scenarijaus autoriai: Ch.Nolanas, Jonathanas Nolanas.

Operatorius: Hoyte Van Hoytema.

Biudžetas: 165 mln. JAV dolerių.

Siužetas: mūsų planetos laikas baigėsi. Žemę baigia nualinti dulkių audros.

Grupelė astronautų skrenda į kosmosą, kad atrastų idealią planetą gyventi žmonėms. Kelionėje jų laukia pavojai ir netikėti atradimai.

18

Aivaras DOČKUS

Tarp idėjų Sunkiasvoris epinis projektas „Tarp žvaigždžių“ į gamybos skliautus buvo paleistas dar 2006-aisiais, bet ilgai prabuvo nesvarumo būklėje. Filmo idėja gimė žinomam fizikos teorijų specialistui Kipui Thorne’ui ir kino prodiuserei Lyndai Obst. Abu jie konsultavo režisierių Robertą Zemeckį, kai jis kūrė mokslinės fantastikos juostą „Kontaktas“.

Juostos „Tarp žvaigždžių“ režisieriumi turėjo būti paskirtas Stevenas Spielbergas, bet reikalai į priekį stūmėsi sunkiai, tad maestro pasirinko kitus projektus.

Tuomet pasirodė broliai Nolanai. Jonathanas pradėjo rašyti scenarijų 2007-aisiais, o po ketverių metų prie jo prisijungė Christopheris, persivalgęs „Batmano“ trilogijos ir užsinorėjęs unikalaus projekto, kuris struktūriškai būtų daug sudėtingesnis nei „Pradžia“. Pradines L.Obst ir K.Thorne’o idėjas broliukai apvertė aukštyn kojomis. Tai tapo esminiu lūžio tašku. Moksliniais faktais pagrįsta istorija įgavo patrauklaus pasakojimo formą.

Ch.Nolanas daug laiko praleido NASA agentūroje, konsultuodamasis su iškiliausiais astronautikos protais. Kirmgraužos,

juodosios skylės, laiko tuneliai – viskas buvo detaliai išstudijuota ir aptarta.

Kūrėjams reikėjo žinoti žaidimo aikštelės ribas ir neištyrinėtus plotus, į kuriuos filme galima atsargiai įžengti, akivaizdžiai nepažeidžiant logikos dėsnių ir, žinoma, vengiant akivaizdžios kitų kūrėjų įtakos.

Ch.Nolanas moka meistriškai varijuoti, atvirai nekopijuodamas. „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, „Kosminė odisėja 2001“, „Svetimas“, „Žvaigždžių karai“ ir daugybė kitų kultinių juostų įkvėpė jį kuriant išskirtinius kosmoso platybių vaizdus, astronautų naudojamas technologijas ir filmo atmosferą.

Tarp įvertinimų Iš karto po fantastinio epo „Tarp žvaigždžių“ premjeros nuvilnijo paprasta diskusija, kuri įtraukė ir kritikus, ir filmų gerbėjus: šedevras ar ne šedevras?

Populiariausioje internetinėje kino svetainėje IMDB Nolanų darbas įsitvirtino 13-oje vietoje tarp geriausių visų laikų filmų. Holivude patyliukais linksniuojamos nominacijos „Oskarui“...

Lietuva – ne išimtis. Kiek straipsnių, kiek recenzijų, kiek kalbų – tiek skirtingų nuomonių. Nuo aukščiausių įvertinimų iki sumalimo į dulkes. Tas pačias dulkes, nuo kurių prasideda filmo siužetas...

KINAS

Kadrai iš filmo „Tarp žvaigždžių“ (rež. Ch.Nolanas, 2014).

Tarp personažų Pirmasis „Tarp žvaigždžių“ pusvalandis skrieja kaip tobulai sukonstruotas erdvėlaivis. Pakankamai minimaliomis priemonėmis sukuriama apokaliptinė nuojauta.

Dulkių debesis, pseudodokumentiniai kadrai, šiurpuliukus per nugarą gainiojančios skraidymo aparato gaudynės laukais paspaudžia magišką tikėjimo tuo, kas vyksta ekrane, mygtuką.

Per trumpą laiką įvyksta kontaktas su personažais, nejučiomis paklūsti įtraukiančioms į siužetą žaidimo taisyklėms.

Kuperio – Matthew McConaughey ir dukters Merfės – Mackenzie Foy duetas tiesiog nuostabus. Personažai tarsi surišti nematoma gija. Jų išsiskyrimas – išbandymas net baisiausių kietakakčių žiūrovų sausiausioms akims.

Taigi mes įkrentame į filmą kaip į juodąją skylę laiko erdvėje. Didžiulis darbas atliktas, smalsumas kosminis, bet ir lūkesčių kartelė pakelta į rekordines aukštumas.

Erdvėlaivis su M.McConaughey, Anne Hathaway ir kitais startuoja. Čia filmas lūžta į dvi dalis. Vieni blaškysis po kosmosą, kiti sens Žemėje.

Tarp abejonių Tam tikras neužtikrintumas dėl to, ar prieš akis šedevras, užklumpa... dėl roboto. Ko gero, jo komiškumas – duoklė „Žvaigždžių karų“ herojams, smagiems

ir šauniems robotukams. Broliai Nolanai procentais nusprendė nustatyti humoro kiekį rimtame projekte. Bet jeigu roboto „bajeriukai“ visai „į temą“, keistas jo judėjimo būdas ir pati konstrukcija sukelia nereikalingą juoką.

Tai nėra didžiulė problema. Tik maža duobelė ant mėnulio skruosto. Pirmoji didelė duobė atsiveria, kai Kuperis ilgai, ilgai, ilgai stebi, kaip, bėgant metams, keičiasi jo vaikai, likę Žemėje. Be abejo, siužetinė linija – šokiruojantis laiko praradimas kosmose – geniali, tačiau pasekmių demonstravimas užsitęsia iki begalybės.

Bent jau aš įkritau į nuobodybės ant banalybės ribos smegduobę. Po pirmosios nepriekaištingos valandos „Tarp žvaigždžių“ išsimuša iš vientiso ritmo. Veiksmas sulėtėja, tempas nukrenta, prasideda gravitacija, kurią pagilina nesibaigiantys ištisiniai pokalbiai. Tiek danguje, tiek ir ant žemės. Juose daug įdomių mokslinių teorijų ir gilių filosofavimų, bet smegenys kažkodėl atostogauja, reikalaudamos intensyvumo.

Vietoj staigaus nubudimo ar kokio sukrėtimo gauname blogiausią filmo pusvalandį ir prasčiausią vaidmenį.

Mattas Damonas išlenda kaip kviestinė šou žvaigždė. Nenulipdo jokio charakterio, pašaudo tuščiomis frazėmis ir ištęsia filmo laiką. O po to eina teatrališkai lėta muštynių scena sustingusioje planetoje.

Tekstai – kaip iš blogiausio pavyzdžio teatro, kur herojai kovodami dar pažeria minčių, pasidalija savo poelgių motyvais, atsiprašo, kad „čia nieko asmeniško, neturiu kitos išeities, tik tave nužudyti“.

Klausimas paprastas – ar tos muštynės nėra absoliutus svetimkūnis?

Muilo operos elementai netrukus persimeta į Žemę. Merfė – dabar jau Jessica Chastain – negali patekti į vaikystės kambarį, tad griebiasi gudrybės. Filmą „Tarp žvaigždžių“ ištinka valandos trukmės krizė.

Tarp akcentų Finalinei juostos daliai Ch.Nolanui pavyko subalansuoti skrydį. „Tarp žvaigždžių“ grįžta į tą įdomumo zoną, kurioje pradingo lyg Bermudų trikampyje. Kelionė baigiasi ten, kur prasidėjo. Žiūrovai prisiploja prie kėdžių nuo „vau!” efekto.

Nepasiginčysi – turbūt geriausias visų laikų „mind fucko“ triukas. Išmaudo taip, kad belieka pritrenktu žvilgsniu deginti ekrane nuostabos skyles.

Sudėliokime akcentus. „Tarp žvaigždžių“ – tikrai geras, net labai geras filmas apie laiko santykinumą. Sumaniai žaidžiantis mokslinėmis teorijomis, žmonių jausmais, tyrinėjantis filosofines gelmes. Dar vienas įsimenantis M.McConaughey vaidmuo, įrodantis įvairiapusį aktoriaus talentą.

Bet pati juosta – toli gražu ne šedevras.

Iš esmės broliai Nolanai visą filmą „prasukinėja“ vieną triuką, kuris atskleidžiamas pabaigoje. Susidaro įspūdis, kad šią istoriją būtų galima sutrumpinti bent jau valanda.

Nors ji tikriausiai buvo skirta tam, kad atitrauktų mūsų dėmesį nuo triuko ir mes neįtartume, kuo viskas baigsis.

19

KINAS

Du filmai, tapę ki Šiemet sukanka lygiai pusė amžiaus, kai kino ekranuose pasirodė du legendiniai filmai – „Anželika, angelų markizė“ ir „Fantomas“. Šios abi prancūzų kino juostos Lietuvoje parodytos tik po ketverių metų nuo jų sukūrimo, tačiau ažiotažą kėlė bent porą dešimtmečių.

Po filmo ant pastatų atsirasdavo užrašai „Fantomas“, į pašto dėžutes žmonėms buvo mėtomi bauginamo turinio laiškeliai – visai, kaip toje kino juostoje.

Asta DYKOVIENĖ

Paaugliams – tabu

Teigiama, kad „Fantomo“ kūrėjai planavo sukurti 10 šių filmų, tačiau planus sutrikdė trečiosios serijos nesėkmė. Be to, pagrindinio vaidmens atlikėjas J.Marais, kuriam nuo guminės Fantomo kaukės prasidėjo baisi alergija, atsisakė toliau filmuotis.

Šią vasarą garsiajam prancūzų aktoriui Louisui de Funèsui, vaidinusiam legendiniame filme apie Fantomą, būtų sukakę 100 metų.

20

Klaipėdietis Antanas Strockis, 30 metų dirbęs kino mechaniku uostamiesčio kino teatruose, pamena, kokį ažiotažą praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Klaipėdoje ir visoje Tarybų Sąjungoje sukėlė lygiai prieš 50 metų pastatyti filmai „Fantomas“ ir „Anželika, angelų markizė“.

1964-aisiais prancūzų režisierius André Hunebelle’is pastatė pirmąjį filmą „Fantomas“, Paryžiuje jis buvo rodomas su didžiausiu pasisekimu. Po metų pasirodė antroji filmo serija „Fantomas įsisiautėja“. Dar po metų – „Fantomas prieš Skotlandjardą“.

Esą šį filmą apie Fantomą Tarybų Sąjunga iš prancūzų ne nupirko, o iškeitė į Aleksandro Zarchi režisuotą „Aną Kareniną“ su garsiąja Tatjana Samoilova (80 metų aktorė mirė 2014-ųjų gegužės 5 d.). „Filmas „Fantomas“ Tarybų Sąjungoje pradėtas rodyti tik po ketverių metų. Klaipėdoje žiūrovai jį pamatė 1968-ųjų sausio pradžioje. Aš nepamenu kito filmo, kurį žmonės būtų taip norėję pamatyti – kokios eilės būdavo prie kasų!.. Tada buvau dar

kinas

ino legendomis

herojais, o prieš 50 metų toks didvyris buvo Fantomas. „Šiandien tas filmas, aišku, atrodo naivus. Tačiau tais laikais toji technika, kai iš automobilio išlenda sparnai ir jis pakyla į orą, buvo kažkas tokio. Dabar tuo kine nieko nebenustebinsi. Bet tada mes nuo tų tarybinių ideologinių filmų buvome nukvakę, ir „Fantomas“ tapo tikra atgaiva.

Beje, vienintelis tarybinis filmas „Kaukazo belaisvė“ pagal lankomumą jam prilygo“, – prisiminė Antanas.

„Sužiūrėjo“ į skutus Klaipėdietis A.Strockis, tris dešimtmečius dirbęs kino mechaniku uostamiesčio kino teatruose, pamena, kokį neregėtą ažiotažą tuo metu Klaipėdoje ir visoje Tarybų Sąjungoje sukėlė lygiai prieš 50 metų pastatyti filmai „Fantomas“ ir „Anželika, angelų markizė“.

paauglys, o nepilnamečių į tą filmą iš viso neleisdavo. Jis buvo skirtas tik suaugusiesiems, kodėl – iki šiol neaišku“, – prisiminė Antanas. Klaipėdietis spėliojo, kodėl nuspręsta paaugliams neleisti žiūrėti šio filmo, – esą galbūt dėl to, kad jis jiems darė neigiamą įtaką. „Pamenu, po šio filmo ant pastatų atsirasdavo užrašai „Fantomas“, į pašto dėžutes žmonėms buvo mėtomi bauginamo turinio laiškeliai, visai, kaip tame filme.

Kvailiojama buvo visoje Tarybų Sąjungoje.

Vadovybė netgi svarstė, ar nesustabdžius to filmo rodymo, nors jis padėjo uždirbti didelius pinigus“, – teigė klaipėdietis.

Antanas prisiminė, kad kai pasirodė pirmieji „Fantomo“ filmai, vaikai, mėgdžiodami herojų, ant galvos užsimaukšlindavo nailoninę kojinę, kuri labai iškreipdavo veido bruožus ir esą atrodė baugiai.

Tuo metu, kai dar televizoriai transliuodavo nespalvotą vaizdą iš mažyčių ekranų, „Fantomą“ kino teatruose parodė didžiuliame ekrane ir dar spalvotą. Tai darė milžinišką įspūdį. Du „Fantomo“ filmai Tarybų Sąjungoje buvo skirti tik suaugusiesiems, o trečiąjį jau leido žiūrėti ir vaikams. Antanas teigė, kad tą trečiąjį jis žiūrėjo apstulbęs iš susižavėjimo.

Vakarams pabodo Teigiama, kad „Fantomo“ kūrėjai planavo sukurti 10 šių filmų, tačiau planus sutrikdė trečiosios serijos nesėkmė, be to, pagrindinio – Fantomo – vaidmens atlikėjas Jeanas Marais, kuriam nuo tos guminės kaukės prasidėjo baisi alergija, atsisakė toliau filmuotis. „O be pagrindinio aktoriaus sumanymas žlugo. Dabar nėra sudėtingą pakeisti aktorių ir nugrimuoti taip, kad jo neatpažintų. Tada to padaryti nebuvo galima.

Nebent mirties atveju. Po trečiosios filmo dalies nuspręsta daugiau „Fantomo“ nebekurti, nors buvo suplanuota jau ir ketvirtoji dalis, kurią ketino filmuoti Maskvoje, kaip didysis nusikaltėlis okupuoja Tarybų Sąjungos sostinę, bet viskas taip ir liko planuose“, – pasakojo klaipėdietis kino mėgėjas A.Strockis. Įdomu, kad trečiasis filmas apie Fantomą Prancūzijoje patyrė fiasko. Galbūt vakariečiai jau buvo persisotinę tokios produkcijos.

Pasak Antano, tai buvo pasaka paaugliams. Esą dabartinė karta žavisi supermenais, betmenais ir kitais panašiais

Daugybę metų kino mechaniku dirbęs A.Strockis teigė, kad uostamiesčio kino teatruose daugiau nei dvi savaites rodomas vienas filmas ilgainiui prarasdavo žiūrovų susidomėjimą. Pusę mėnesio ta pati kino juosta populiarumo neprarasdavo tik Vilniuje ir Kaune. Tačiau „Fantomas“ Klaipėdoje buvo išimtis. „Šis filmas buvo rodomas dvi savaites, ir salės būdavo pilnos. Taip pat populiarios buvo ir kitos dvi „Fantomo“ serijos.

Pamenu, prie kontrolierių prieš seansą stovėdavo milicininkai, nes paaugliai vis ieškodavo būdų, kaip prasmukti į kino teatrą. Ir pro tualeto langą, ir kai žiūrovai eidavo iš salės. Pasislėpdavo už ekrano užuolaidų. Kontrolierės jų ieškodavo“, – pasakojo klaipėdietis.

Antanas šypsosi, jog buvo tokie laikai, kai kapitalistinė šalis tarybiniams vaikams, sovietinių ideologų manymu, negalėjo nieko gero sukurti. „Filmas privalėjo turėti idėjinę-auklėjamąją reikšmę. O šios juostos siužete nusikaltėlis metė iššūkį oficialiai valdžiai. Įdomu, kad jau po pirmojo demonstravimo rodyti „Fantomą“ buvo uždrausta. Juolab kad tas filmas per tą pirmąjį rodymą kino nuomos kontorose neužsigulėjo. Jo populiarumas mažesniuose miesteliuose ir kaimuose buvo milžiniškas, mums grįžo tik kopijos skutai,“ – kalbėjo buvęs kino mechanikas. ► 21

KINAS

Ne paslaptis, kad aktorei M.Mercier labai daug kaina

Filme Anželikos vyrą vaidino R.Hosseinas. ◄ Taigi labai greitai buvo nuspręsta, kad „Fantomas“ neatitinka tarybinio žmogaus moralės normų ir jį liepta padėti į lentyną.

Tik 1973 m., baigiantis filmo licencijos terminui, buvo padarytos naujos jo kopijos ir filmą vėl pradėjo demonstruoti. Tada Antanas jį pamatė pirmą kartą, nes jau pats dirbo kino teatre. „Ir vėl buvo anšlagas. Nepaisant, kad buvo vasara. Trečiąją filmo dalį nusprendė rodyti „Švyturio“ (buv. „Kapitolijus“) kino teatre, ten salė – vos 200 vietų, ir ji lūžo nuo žiūrovų“, – dalijosi prisiminimais A.Strockis.

Brangus malonumas Po 1973-iųjų „Fantomo“ Klaipėdoje nebeliko. Paskui, praėjus daugybei metų, kai prasidėjo kino badas, kai nebeturėdavo, ko kartoti, kai filmų fondas respublikoje buvo tuščias, Vilniaus kino teatras „Lietuva“ esą pasiskolino „Fantomą“ iš latvių, nes neturėjo nė vienos šio filmo kopijos.

Licencijas rodyti filmus paprastai įsigydavo 5–7 metams. Tarybų Sąjunga už šias licencijas turėjo mokėti valiuta. Kalbama, kad viena tokia licencija kainuodavo iki 50 tūkst. JAV dolerių. O pagaminti vieną filmo kopiją atsiėjo 1 500 rublių. Tais laikais tai buvo dideli pinigai. Kino mėgėjas pasakojo, kad Tarybų Sąjunga ne kartą 22

bandė įsigyti Charlie’io Chaplino filmų.

Bet nesusiderėjo. „Kapitalistinės šalys tuo metu mums nelabai norėjo filmų net parduoti. Iškeldavo tokias sąlygas, kad be vieno populiaraus filmo įkišdavo dar kelis ne itin kokybiškus. Nenorėsi jų imti, neparduos ir populiariojo. O įsigijus juos reikėdavo rodyti“, – teigė Antanas.

Anželikos epopėja Tais pačiais 1964-aisiais, kai pasirodė „Fantomas“, ekranuose Paryžiaus žiūrovai išvydo ir Bernardo Borderie kostiuminę dramą „Anželika, angelų markizė“. Filmas Prancūzijoje sulaukė nepaprasto pasisekimo, o Tarybų Sąjungą jis pasiekė irgi po kelerių metų.

Pasak Antano, pas mus filmas atkeliavo 1968-ųjų pabaigoje. Bet pradėtas rodyti kažkodėl ne nuo pradžių, o nuo trečiosios serijos.

Filmas esą buvo labai populiarus, tik jau niekas nebedaužė langų ir nebandė prasmukti nepastebėtas į kino sales, kaip „Fantomo“ atveju. „Tad po kelerių metų mūsų kino teatruose pasirodė pirmoji serija, dar po keliolikos – antroji serija „Anželika rūstauja“, o 1987-ųjų pradžioje – paskutinieji filmai „Nesutramdoma Anželika“ bei „Anželika ir sultonas“. Tačiau tuos filmus

sujungė į vieną, veikiausiai kūrėjų leidimo niekas neprašė, ir pavadino „Nesutramdoma markizė“. Kitaip tariant, pusantros valandos filmo buvo iškarpyta ir originalios versijos mūsų žiūrovai nepamatė“, – painiavą prisiminė Antanas.

Teigiama, kad netrukus po to žurnale „Mir kino“ („Kino pasaulis“) pasirodė žinutė, kad esą nieko baisaus, tokius filmus galima žiūrėti ir atvirkštine tvarka.

Aktorių istorijos Ne paslaptis, kad gražiosios Anželikos aktorei Michelei Mercier labai daug kainavo šis vaidmuo. Tai jau tapo tarsi jos prekės ženklu, o kitų filmų režisieriams tai nepatiko. Moteris beveik nebegaudavo vaidmenų. „Galima teigti, kad tas filmas jai sugadino karjerą, nors iki tol ji nusifilmavo 25-iose juostose, o Anželikos vaidmuo jai atnešė tikrą triumfą. 1978 m. buvo numatyta kurti kitas filmo serijas, bet aktorė atsisakė vaidinti, nors jai siūlė fantastišką honorarą“, – žiniomis dalijosi filmų istorija besidomintis A.Strockis.

Filme Anželikos vyrą vaidino Robertas Hosseinas, kurio tikroji pavardė – Goseinovas. Jam dabar – jau 86-eri. Jis save laiko Prancūzijos emigrantu. Aktoriaus mama gimė Kijeve ir turėjo žydų bei ukrainiečių

KINAS

vo gražiosios Anželikos vaidmuo.

1987-ųjų pradžioje pasirodę du filmai buvo sujungti į vieną – „Nesutramdoma markizė“.

kraujo, o tėvas, kilęs iš Samarkando, buvo azerbaidžaniečių ir tadžikų kilmės. Tarpusavyje tėvai kalbėjo rusiškai, ir aktorius laikė save rusu. Ne kartą yra pabrėžęs, kad jam patinka rusiška virtuvė.

R.Hosseinas buvo vedęs keturis kartus, jo pirmoji žmona buvo Marina Vladi, kuri vėliau ištekėjo už garsaus aktoriaus ir bardo Vladimiro Vysockio.

Pasakojama, kad kai buvo minimas šių filmų 30-metis, ta istorija buvo perkelta ir į teatro sceną, o M.Mercier, eidama Eliziejaus laukais, pamatė spektaklio afišą. Jame vaidino jos buvęs partneris R.Hosseinas, bet Anželika jau buvo nebe ji. Aktorė tada esą labai įsižeidusi, kad jos nepakvietė. „Suprantama, ji šiandien atrodo jau visai kitaip. Jai šiemet sausio 1-ąją suėjo 75-eri.

Yra išleista jos autobiografinė knyga rusų kalba „Anželika, praradusi širdį“. Joje aktorė rašo, kad tas vardas jai atnešė tik nelaimes. Asmeniniame gyvenime ji liko vieniša, neturi nei vyro, nei vaikų. Gyvena Nicoje. Yra vieno vaidmens aktorių. Tokia buvo ir M.Mercier. Tik Anželika ir niekas daugiau“, – atsiduso Antanas.

Turi prototipus Anželika ir grafas Jofre de Peiracas istorijoje, pasirodo, turėjo realius prototipus, gyvenusius XII a. Tai – Jeanne ir Reimonas.

Jie abu gimė turtingose bei kilmingose Europos šeimose. Ji – princesė Jeanne iš karališkosios Plantagenetų dinastijos. Jis – princas Reimonas grafo Tulūziečio ir Prancūzijos karaliaus sesers Konstancijos sūnus.

Nuo pat vaikystės Reimonas bičiuliavosi su Ričardu Plantagenetu (būsimuoju Ričardu Liūtaširdžiu), Jeanne’os broliu.

Jeanne’os ir Reimono keliai susikirto beveik kaip filme apie Anželiką – intrigos, aistringa meilė ir ne ką mažiau įtempti nuotykiai. Bet tai jau atskira tema.

Beje, būtent šių istorinių herojų gyvenimą romanų puslapiuose išguldė prancūzų rašytoja Anne Golon ir jos vyras rusų aristokratas Serge’s Golonas. Pirmoji knyga „Anželika, angelų markizė“ išleista 1957 m.

Po septynerių metų ji buvo ekranizuota.

Uždirbdavo automobiliui A.Strockio žodžiais, jo kolegos, dirbę kino teatruose, tvirtino, kad nieko gražesnio iki tol nebuvo matę. Teigiama, kad tai graži pasaka suaugusiesiems. Šitą filmą Tarybų Sąjunga jau nusipirko, o ne išmainė į kokį nors savo filmą. Tačiau vargu ar kas tikėjosi, kad jis turės tokį didelį pasisekimą. „Anželikos“ filmus Klaipėdoje rodė ilgai ir dažnai kartojo, tačiau po peržiūros provincijų kino teatruose tos kopijos buvo labai greitai suplėšytos.

Rodant tokį filmą per vieną dieną kino teatro pajamos siekė sumą, už kurią buvo galima nupirkti tarybinį automobilį. „Juosta nebeatlaikė eksploatacijos. Juk didesnių miestų kino teatruose filmai drėkinami, saugomi specialiuose seifuose, kad neišdžiūtų. O kaime iš dėželės paimdavo, parodydavo ir vėl į dėželę įdėdavo. Per didelė drėgmė ir šaltis labai pakenkdavo, net spalvos dingdavo“, – dėstė klaipėdietis.

Tarybiniais laikais ir kino teatruose buvo sudarinėjami lenktyniavimo planai.

Esą sunku net suskaičiuoti, kiek pajamų davė „Fantomas“ ar „Anželika“, tačiau kino teatre „Vaiva“, kur buvo 800 vietų salė, per dieną vykdavo 6 seansai, per savaitę filmas būdavo parodomas 42 kartus ir į visus seansus išparduodavo visus bilietus. Tad skaičiai stulbina.

A.Strockis neslėpė, kad rodant tokį filmą per vieną dieną kino teatro pajamos siekė sumą, už kurią buvo galima nupirkti tarybinį automobilį.

23

EDUKACIJA

Maistas sielai, arba meno terapijos paieškos Europos teatruose „Menas nuplauna nuo sielos kasdieninio gyvenimo dulkes“, – sakė Pablo Picasso. To paneigti greičiausiai nesiryžtų nė vienas, bent kartkartėmis leidžiantis sau tokiu būdu pajusti dvasinę švarą.

Tačiau ar menui gali būti priskirtos terapinės funkcijos? Ar menas tiesiogine prasme gali (iš)gydyti? Ir jei taip, kaip šį poveikį įvertinti bei išmatuoti?

RESEO metinės konferencijos „Maistas sielai: fiziniai, protiniai ir socialiniai operos ir šokio efektai“ Helsinkyje metu vyko kūrybinės dirbtuvės pagal organizacijos „Streetwise opera” darbo metodologiją. Užsiėmimai buvo grindžiami C.Debussy opera „Pelėjas ir Melisanda”.

24

EDUKACIJA

Jovita NAVICKAITĖ

Pasaulio sveikatos organizacijos teigimu, „sveikata yra ne tik ligos ar negalios nebuvimas, bet ir visaapimanti individo fizinės, protinės bei socialinės gerovės būsena“. Europos teatruose nuolat daugėjant edukacinių programų įvairioms socialinėms grupėms, pačiai edukacijos sąvokai plečiant ribas, šie klausimai įgauna vis didesnį aktualumą.

Apie meno įtaką žmogaus fizinei, dvasinei ir socialinei gerovei įvairiais aspektais diskutuota tarptautinio operos ir šokio meno edukacijos tinklo RESEO metinėje konferencijoje „Maistas sielai: fiziniai, protiniai ir socialiniai operos ir šokio efektai“ Helsinkyje (Suomija). Tris dienas Suomijos nacionalinėje operoje vykusios konferencijos metu buvo pristatyti naujausi Europos teatrų edukaciniai projektai, analizuojami meno organizacijų bei tyrimų institutų atlikti tyrimai bei įrankiai, skirti įvertinti bei (iš)matuoti operos ir šokio meno poveikį žmogui.

Edukacijos tinklas Europos operos ir šokio meno edukacijos tinklas RESEO savo veiklą pradėjo 1997-aisiais, kai daugelyje senojo žemyno operos teatrų ėmė steigtis edukacijai skirti departamentai ar atsirado šią veiklą koordinuojantis personalas. Per 17 veiklos metų RESEO tinklas nuo 7 narių išaugo iki 82 ir šiandien yra antroji pagal dydį tokio pobūdžio organizacija Europoje po „Opera Europa“.

Pagrindiniu edukacijos uždaviniu RESEO sau kelia operos ir šokio žanrų suprantamumo, prieinamumo skatinimą. Įsileisdami į scenos užkulisius žmogiškąjį patyrimą, suliedami jį su muzika ir judesiu, paaiškindami šių kompleksiškų teatro žanrų sociokultūrines šaknis ir priartindami juos prie vietos bendruomenių, edukacinio tinklo nariai-teatrai kiek įmanydami stengiasi plėsti operos iš šokio žanrų paveikumą už statinės vietos ir tradicinio repertuaro ribų.

RESEO konferencijos metu stebint didžiausių bei reikšmingiausių Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Norvegijos,

„Streetwise operos” ketverių metų veiklos vertinimo kriterijus, metodologiją ir rezultatus konferencijoje pristatė šios organizacijos vadovas M.Peacockas.

Švedijos, Austrijos, Olandijos, Belgijos ir kitų Europos operos ir baleto teatrų edukacinių veiklų pristatymus, buvo akivaizdu viena: šviečiamosios programos pastebimai plečiasi, intensyvėja bei segmentuojasi.

Vaikams ir jaunimui skirtus projektus (spektaklius, kūrybines dirbtuves ir kt.) papildo vietos bendruomenių iniciatyvos, kūrybinio mokymosi (creative learning) formos pedagogams bei moksleiviams, operos ir šokio meno prieinamumo skatinimas atokiuose regionuose (outreach). Vis daugiau naujų stulbinamo masto projektų Europoje gimsta socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms – senyvo amžiaus žmonėms, ligoniams, neįgaliesiems, nusikaltėliams, benamiams...

Gatvės opera Iš dešimčių kitų RESEO metinės konferencijos „Maistas sielai: fiziniai, protiniai ir socialiniai operos ir šokio efektai“ metu pristatytų originalių edukacinių idėjų savo mastu bei užmojais išsiskyrė keletas: Londone įsikūrusios labdaringos organizacijos „Streetwise Opera“ (Gatvės opera) veikla bei Škotijos operos teatro projektas „Breath Cycle“ (Kvėpavimo ciklas).

Kai buvęs Didžiosios Britanijos konservatorių kabineto ministras seras G.Youngas pasakė, kad „benamiai yra tai, ką pirmiausia tenka peržengti išėjus iš operos teatro“, viešojoje erdvėje kilo karštos diskusijos. „Tiems žmonėms reikėjo ne antklodės ir pastogės, bet įrodyti visuomenei, kad ir jie kažką geba. Jiems reikėjo atkurti savigarbos jausmą“, – pasakojo Londono

nakvynės namuose tuo metu savanoriavęs jaunas operos kritikas Matthew Peacockas.

Iš šios diskusijos išaugo jau ketverius metus veikianti labdaros organizacija „Streetwise Opera“, o M.Peacockas tapo jos vadovu.

Bendradarbiaudama su nakvynės namais, organizacija per metus padeda „atsistoti ant kojų“ daugiau kaip 500 benamių. (Apie benamystės problemos mastą Didžiojoje Britanijoje iškalbingiau nei žodžiai byloja skaičiai. Vien pernai šioje šalyje deklaruota 112 070 naujų benamių. Per pastaruosius ketverius metus benamių skaičius išaugo 26 proc. Vien Londone žmonių, miegančių tiesiog lauke, padaugėjo 75 proc.!)

Dešimtyje nakvynės namų visoje Didžiojoje Britanijoje ir Velse kas savaitę rengiami kūrybiniai užsiėmimai, kuriami saviti operų pastatymai. Vaidmenis juose atlieka socialinę atskirtį išgyvenantys žmonės.

Pastaruoju metu organizacija išvystė ir unikalią jų įdarbinimo meno įstaigose schemą. Šiandien „Streetwise Opera“ ne tik gali didžiuotis įvairių pavadinimų operų pastatymais. Ji drauge su benamiais yra įžengusi ir į prestižinę Londono Covent Garden sceną. 2012 m. pirmąkart istorijoje šiems žmonėms buvo suteikta oficiali platforma olimpinių bei parolimpinių žaidynių šventinėse ceremonijose. „Streetwise Operos“ darbo metodus konferencijos Helsinkyje metu buvo galima išbandyti empiriškai: organizacijos socialinė animatorė visus renginio dalyvius įtraukė į dviejų valandų trukmės kūrybinį užsiėmimą. Įdomu, kad supratimas, jog esame skatinami dainuoti, vaidinti, interpretuoti C.Debussy operos „Pelėjas ir Melisanda“ fragmentus, atėjo tik užsiėmimui įpusėjus. Tačiau bendrumo, tarpusavio pasitikėjimo atmosfera buvo sukurta jau per pirmąsias 15 minučių. ► 25

EDUKACIJA

◄ Pasak organizacijos vadovų, šių užsiėmimų tikslas – suteikti balsą, prakalbinti, skatinti įsiklausyti į muziką, suvokti savo neribotas galimybes. „Streetwise Operos“ veikla turi užpildyti nakvynės namų gyventojų kasdienybę stabilia kūrybine energija tuomet, kai visa kita gali kisti akimirksniu.

Konferencijos dalyviams „Streetwise Operos“ vadovas pristatė ir kelerius metus tobulintą projekto vertinimo sistemą, grindžiamą 6 kriterijais, iš kurių išauga ilgalaikiai bei trumpalaikiai organizacijos veiklos rezultatai. Tai – kūrybiškumas, socialinių tinklų kūrimasis, nauji įgūdžiai, mėgavimasis veikla, pasitikėjimas savimi, savigarba. „Streetwise Operos“ metodologijoje derinami kiekybiniai ir kokybiniai tyrimų metodai, kitaip tariant, žmonių istorijos jungiamos su statistika. Dalyvių progresas edukacinio projekto metu ir po jo vertinamas dalyvaujant kiekvienam „Streetwise Operos“ nariui, užsiėmimų vadovams bei nakvynės namų personalui.

2012–2013 m. „Streetwise Operos“ veiklos ataskaitoje pateikti pirmieji vertinimo sistemos rezultatai stebina. Tyrimai parodė, jog 91 proc. dalyvių projekto metu pagerėjo fizinė ir psichinė sveikata. 85 proc. vartojusių narkotikus ir/ar alkoholį sugebėjo kontroliuoti šias priklausomybes. 72 proc. tyrimo dalyvių pabrėžė, kad projekto metu ėmė jausti teigiamą požiūrį į save, 64 proc. įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą.

Įkvėpti gyvybės 1971-aisiais Škotijos nacionalinis operos teatras buvo pirmoji kultūros ir meno organizacija Europoje, kurioje ėmė veikti edukacijos skyrius. Šiandien Glasgow opera geba realizuoti per 30 edukacinių programų įvairioms visuomenės grupėms vienu metu.

RESEO metinės konferencijos Helsinkyje metu Škotijos operos teatras pristatė drauge su Glasgow Gartnavel ligonine įgyvendintą projektą „Breath Cycle“. Teatro inicijuotas trijų mėnesių trukmės projektas, be meninių, turėjo ir klinikinių tikslų: ištirti dainavimo – kaip nestandartinės kineziterapijos formos – poveikį cistinės fibrozės pacientams. (Cistinė fibrozė – tai genetinė liga, kuriai būdinga sutrikusi liaukų funkcija, 26

Londone įsikūrusi labdaros organizacija „Streetwise opera” visoje šalyje rengia kūrybinius užsiėmimus gyvenime. Užsiėmimus veda profesionalūs operos solistai, socialiniai animatoriai.

todėl organizmo liaukų gaminamas sekretas pasidaro tirštas, klampus, gali užkimšti kasos, bronchų, žarnyno liaukas bei tulžies latakus. Tai lemia įvairių plaučių dalių blogą ventiliaciją, lėtinius plaučių audinio pažeidimus, padidėjusią infekcijų riziką.) Škotijos operos teatro edukacijos departamento vadovė Jane Davidson šį projektą apibūdino kaip „dokumentinę operą, atliekamą ir perduodamą vienų pacientų kitiems“. Ji taip pat pripažino, kad techniniu požiūriu tai buvo vienas sudėtingiausių projektų, kuriuos jos vadovaujamas teatro edukacijos skyrius įgyvendino per pastaruosius du dešimtmečius.

Projektas „Breath Cycle“ siekė ištirti, ar klasikinis dainavimas, kvėpavimo pratimai objektyviai gali pagerinti fizinę ir emocinę cistinės fibrozės pacientų būklę. Projekte dalyvavo 24 įvairaus amžiaus ligoniai.

Jiems buvo organizuojami asmeniniai dainavimo užsiėmimai, videokonsultacijos internetu, refleksijų sesijos. Tiesa, kūrybiniuose užsiėmimuose dėl didelės infekcijų

Kai buvęs Didžiosios Britanijos konservatorių kabineto ministras seras G.Youngas pasakė, kad „benamiai yra tai, ką pirmiausia tenka peržengti išėjus iš operos teatro“, viešojoje erdvėje kilo karštos diskusijos. rizikos vienu metu galėjo dalyvauti tik vienas pacientas. Maža to, patalpos kaskart turėjo būti maksimaliai sterilios. Škotijos operos teatro kompozitorius dr.

Garethas Williamsas projekto metu kūrė klasikinio dainavimo technikomis pagrįstus pratimus, drauge su libretistu Davidu Brocku rašė originalias kompozicijas, kurios vėliau buvo įrašytos kaip solinės ar

EDUKACIJA

RESEO RESEO – Europos operos ir šokio meno edukacijos tinklas.

Nepelno organizacija, įsikūrusi LA MONNAIE / DE MUNT operoje Briuselyje.

Organizacija yra išlaikoma iš narių mokesčių bei Europos Komisijos Kultūros programos lėšų (Creative Europe). Šiuo metu RESEO sudaro 22 šalys narės, 82 Europos operos ir šokio teatrai.

Lietuvoje RESEO narys yra tik Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.

Teatro įgyvendinami edukaciniai projektai: „Uvertiūra“, Jaunųjų talentų festivalis, „Šokio talentų dirbtuvės“, „Keliaujanti vaikų akademija“, drauge su Lenkijoje įsikūrusia Baltijos menininkų agentūra (BART) bei RIKSTEATERN organizacija Švedijoje ką tik baigtas realizuoti socioedukacinis meninis projektas „Pietų Baltijos nepriklausomo teatro akademija (BAIT): socialinių pokyčių link“.

nakvynės namų gyventojams, taip bandydama inspiruoti teigiamas permainas jų asmeniniame Åsos Westerlund / „Streetwise opera“ ir Škotijos nacionalinio operos teatro archyvo nuotr.

grupinės cistinės fibrozės pacientų dainos.

Kompozitorius G.Williamsas pabrėžė, kad projektas padėjo suburti žmones, kurie įprastai susiduria su izoliuojančia būsena. Sergantiesiems buvo sukurta unikali galimybė bendrauti tarpusavyje, komunikuoti, įrašyti bendrus muzikinius kūrinius, išvengiant tiesioginio kontakto.

Taip „Breath Cycle“ tapo bendruomeniniu projektu tiems, kurie teoriškai negali burtis į bendruomenes.

Projekto metu klinikinius stebėjimus atlikęs Glasgow Gartnavel ligoninės gydytojas Gordonas MacGregoris pristatė išties sveikintinus rezultatus, tačiau statistiškai reikšmingiems apibendrinimams reikėtų didesnės projekto dalyvių imties. „Negalime tikėtis dramatiškų rezultatų 12 savaičių projekte, kai su plaučių pažeidimais žmogus gyvena dešimtis metų“, – sakė medikas.

Vis dėlto „Breath Cycle“ padėjo įrodyti, kad reguliarūs dainavimo pratimai pagerina cistinės fibrozės pacientų būklę. Jų plaučių funkcija pagerėjo vidutiniškai 13 proc., taip

pat teigiamai pakito anglies dioksido šalinimo iš plaučių indeksas. Nepaisant to, kad rezultatai nebuvo statistiškai reikšmingi mažoje tiriamųjų grupėje, išsamius duomenis planuojama publikuoti mokslinėje literatūroje, patirtį taikyti gydymo praktikoje.

Atlikėjas ir/ar terapeutas?

Tai tik keli įkvepiantys pavyzdžiai iš dešimčių kitų, pristatytų konferencijos „Maistas sielai: fiziniai, protiniai ir socialiniai operos ir šokio efektai“ metu Helsinkyje. Verta pastebėti, kad kai kurių Europos operos teatrų ir sveikatos apsaugos organizacijų bendradarbiavimas pasiekė tokį mastą, jog įvairiomis ligomis sergantiems pacientams meniniai / muzikiniai užsiėmimai tampa specifinio gydymo plano dalimi. Menas „išrašomas“ vietoj tablečių. Tokius projektus sėkmingai realizuoja ne vienas Prancūzijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos teatras.

Kai kuriuose Europos operos teatruose įvairiomis ligomis sergantiems pacientams meniniai / muzikiniai užsiėmimai tampa specifinio gydymo plano dalimi. Menas „išrašomas“ vietoj tablečių...

Panašu, jog ginčų dėl to, kad įvairios meninės raiškos formos teigiamai veikia visuomenę ir individą, nebekyla. Solidūs argumentai bei tyrimų rezultatai padeda pagrįsti kompleksiškų edukacinių programų svarbą, pagreitina finansinių donorų paieškas (Vakarų Europos operos teatrų metinis biudžetas edukacijai siekia vidutiniškai 600 tūkst. – 800 tūkst. eurų).

Tačiau tokių skirtingų sferų sąveika neišvengiamai veikia visas susijusias grupes. Teatro artistai, operos solistai ar baleto šokėjai anaiptol nėra ir neturėtų būti kvalifikuoti terapeutai ar socialiniai darbuotojai. Vis dėlto jiems leidžiama įžengti į sveikatos apsaugos ar socialinį sektorių. Kas imsis nubrėžti atsakomybės ribas? Jei egzistuoja psichologiniai ar neurologiniai operos teatrų darbo su ligoninėmis, psichiatrijos klinikomis, senjorais, kaliniais ir kitomis visuomenės grupėmis rezultatai, kaip jie veikia pačius menininkus? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus bus ieškoma ateityje.

27

PARODŲ SALĖSE

P.S. Meno ir m

Dievinu parodas, kurios „nugali“ kritiką, palieka jį nuogą ir Goda GIEDRAITYTĖ leidžia mėgautis kiekvienu kūrinio kampeliu, štrichu, potėpiu ir, svarbiausia, poveikiu... Kai jauti, kad menas sunkiasi į tave savo syvais ir glotniais malonumo pirštais užvaldo visą Kūrybos pasaulis vidujybę, net sutrikdydamas tavo esatį ir patyrimą. Būtent tokia Anatolijaus Klemencovo paroda „P.S.“, lapkričio 14– Parodos dualumas nustebina pirmiausia. gruodžio 10 dienomis vykusi Klaipėdos kultūrų komunika- Dėmesingai, net asketiškai atrinkti eksponatai (turiu prisipažinti, kad eidama į cijų centro parodų salėse. parodą tikėjausi retrospektyvinės kolek-

cijos chaoso) padalyti tarsi į tris segmentus, apibrėžtus erdvinėmis salių ribomis.

Tačiau fizinės sienos šiuo atveju neriboja.

Kompozicinė parodos turinio dėlionė konstruoja ekspozicijos visumą, kur viena žanrinė ir plastinė linija tampa nuoroda į kitą pažinimo teritoriją ir ją praturtina.

Didžiosios salės ekspozicija neatsitiktinai pavadinta „Metamorfozėmis“. Kaip romėnų poeto Ovidijaus poema, aprašanti pasaulio sukūrimą ir istoriją, taip ir ši ekspozicija sujungia visa, kas lydi menininką nuo pat kūrybinio kelio pradžios – jo tapybą, fotomontažus, kaligrafiją, instaliacijas. Tai – A.Klemencovo istorija, autorinis meno pasaulis, kuriuo jis dalijasi su žiūrovais.

Visų pirma dėmesį patraukia gana retai eksponuojama menininko tapyba.

Abstraktus naratyvas, dėmesys potėpiui,

Įkvėpimo vienetas – 1 Klemas. 2012. Instaliacija.

28

miesto magas

PARODŲ SALĖSE

linijai, dėmei ir tekstui primena dar praėjusio šimtmečio viduryje klestėjusios lauko tapybos ar Informel krypties menininkų – Franzo Kline’o, Cliffordo Stillo, Marko Rothko, Pierre’o Saulages, ar kai kur net Jacksono Pollocko – ieškojimus.

Paveikslų kompozicinių ašių ritmika, atsitiktinumo momentas, faktūrinės paviršiaus intarsijos, kaligrafiniai motyvai – visa A.Klemencovo kūriniams suteikia autentiško alsavimo. O subtili, monochrominė (rusvai juoda) kūrinių niuansuotė atveria ir itin stiprią spalvinę menininko pajautos pusę. Tai – autoriaus kozirinė korta, supančiojanti žiūrovus grynosios tapybos verpetuose.

Vienas įdomesnių menininko tapybos žaidimų – 32-jų identiško formato paveikslėlių, tvarkingai sudėliotų į simbolinę kalendoriaus schemą, serija „Dienoraštis“ (2013–2014). Atskirus segmentus sujungia spalvinė gama ir pasikartojantys vaizdiniai. Dominuoja abstrahuoti knygos, architektūrinių detalių, horizonto, rato motyvai – žmogiškąsias vertybes ženklinantys ikonografiniai simboliai. Intrigą pasiūlo netradicinis dienų skaičius, kviečiantis žiūrovus tęsti dienoraščio puslapių pildymą (o gal tik sklaidymą?).

Tarp kasdienybės ir teatro Savotišką dienoraščio tęsinį regime ir fachverkinėje salėje, kurioje autorius siunčia kaligrafinius laiškus Louise’ai Camilles.

Ekspozicijos ašyje – pačios Louise’os nuotrauka, o aplink ją mediniuose rėmuose sutupdyti autoriniai etiudai, susipinantys su kaligrafikos eksperimentais. Įsižiūrėjęs pro raidžių virpesius gali pastebėti ir A.Klemencovo savastį – jo tekstas dažniausiai pakreiptas į dešinę, itin elegantiškai išraitytas, su erdvinėmis šrifto pauzėmis.

Laiškų archyvą autorius papildo ilgametės kūrybos istorijos nuotrupomis – fotomontažais iš Jūros šventės, kurios dai-

A.Klemencovo parodos „P.S“ fragmentas. Centre – instaliacija „Amžinosios tiesos 2“.

Vytauto Petriko nuotr.

lininku A.Klemencovas buvo beveik 15 metų. Šiam gyvenimo etapui menininkas skiria nedidelį „Miesto misterijos“ koridorių, kur sukasi istorinių akimirkų „Atspindžiai“: situacijos, žmonės, skulptūriniai objektai. Nepaisant kiek fragmentiško autoriaus žvilgsnio į reikšmingą miesto menininko statusą, linija tarp kasdienybės ir teatro A.Klemencovo kūryboje (kartu ir šioje parodoje) labai plona. Ryškiausiai tai atsiskleidžia eksponuojamose instaliacijose ir fotomontažuose.

Dar minimalizmo pradininkas Donaldas Juddas skelbė, siekiantis plokščią tapybą „atkelti“ nuo sienos. Akivaizdu, kad Anatolijus irgi kelia sau šį uždavinį, tik eina dar toliau – į interaktyviąją ir net cirko plotmę. Serija „Įkvėpimo vienetas – 1 Klemas“ vaizduoja aštuonis autoriaus fotoportretus, pučiančius balionus. „1 Klemas“ – sąlyginis įkvėpimo vienetas, išmatuojamas pučiant savo ego, reklaminius ir kitokius būties burbulus. ► 29

PARODŲ SALĖSE

A.Klemencovo instaliacijos „Reinkarnacija“ fragmentai. ◄ Futuristų pastangos perteikti judesį čia atsiskleidžia per fizinę objektų būvio kaitą, o sustabdytas balionų pūtimo procesas atliepia pamatinius fotografijos principus – užfiksuoti akimirką. Teisingas žiūros taško pasirinkimas įtraukia žiūrovus, leisdamas jiems vienu metu būti ir stebėtojais, ir stebimaisiais. Kartu atskiri

30

portretai „komunikuoja“ tarpusavyje ir net koketuoja su istorinio paveikslo ikonografija (pvz., į dangų dvasingai pakeltos akys).

Diskursą su žiūrovais tęsia ir fotomontažų serija „Vitrinos“ (2014). Ir vėlgi kaip išmoningai autorius pasiūlo savo žaidimo taisykles. Šįkart stebėtojas ir stebintysis nebe žmogiškojo, bet objektinio pavidalo:

vitrina tampa stebinčia gatvę, o ne priešingai. Vaidmenų sukeitimas – mėgstamas A.Klemencovo manipuliacijos (gerąja to žodžio prasme) žiūrovais principas. Gatvės vaizdą maskuoja ant vitrinos užklijuota plėvelė, kurios atlipusios juostelės dar ir pasitarnauja sukuriant grafinio vaizdo estetiką.

PARODŲ SALĖSE

A.Klemencovą veikiausiai reikėtų įvardyti kaip klasikinį modernistą. Tačiau tai, kaip jis meistriškai sujungia įvairių istorinių epochų, meninių stilistinių krypčių, meno šakų ir žanrų patirtį

ir jų dermėje gimdo visiškai naujos kokybės produktą, neabejotinai leidžia jį pozicionuoti tarp garsiausių nūdienos postmodernistų. Tai – išskirtinis kūrėjas, miesto menininkas, kuriam svarbu interakcija su žiūrovais, teatralizuotas vaizdas, teksto kultūra, didžiojo meno flirtas su kiču. ►

Tai – išskirtinis kūrėjas, miesto menininkas, kuriam svarbu interakcija su žiūrovais, teatralizuotas vaizdas, teksto kultūra, didžiojo meno flirtas su kiču.

A.Klemencovo tapyba.

Vieta nusimesti kaukes

31

PARODŲ SALĖSE

Laiškai Louise-Camilles. 2012–2014. Tušas, popierius.

32

◄ Susukti iš skardos lakšto (aliuzija į ilgaamžiškumą, nesunaikinimą, amžinumą) instaliacijos „Amžinosios tiesos“ ritiniai saugo istorinę atmintį (čia – ir Biblijos, ir senųjų žydų, ir arabų, ir kinų, ir kitų šventraščių puslapiai) ir kartu vizualiai transformuojasi į šiuolaikinius transparantus. O įtaigus audiovizualinis žmonių kalbėjimo triukšmas tik dar labiau pabrėžia tuščių kalbų ir gandų paralelę, pamintą teksto vertės ir svarbos grandį. Sustatyti pavieniai segmentai, regis, tiesia istorinį rašto kelią žmogaus link ir galiausiai subyra it Babelio bokštas, atsimušę į nūdienos žmogaus abejingumą, pavirtusį tiesiog triukšmu, neartikuliuota kalbos šiukšlių krūva. Kartu tai ir reakcija į virtualaus pasaulio kontroversiškumą. Siūlydama, regis, glaudžius ryšius kiekvieną gyvenimo akimirką, virtuali erdvė vis dėlto tėra santykių imitacija...

Visą kūrybinės patirties ir potencialo krūvį sutelkia finalinė audiovaizdinė instaliacija „Reinkarnacija“. Tai – ir teatro scena, ir ekranas, ir mirusiųjų šventykla, ir teisiamųjų suolas... Įėję į patalpą,

būsite „sučiuptas“ baltų kaukių dėmesio ir nuolatinio neaiškaus gaudesio. Baltos atliejos ant juodų sienų primins senovės romėnų pomirtinių kaukių kolekciją arba klasikinės Vakarų skulptūros portreto ištakas, o padarytosios iš folijos – priešingai – suponuos šiuolaikinio pasaulio scenos užkulisius. Riba tarp dailės ir scenos, tarp kasdienybės ir istorijos, tarp mirties ir gyvenimo išsitrins. Būsite apakinti sidabrinės šviesos, žmogiškojo švytėjimo. Tebūnie kad ir pomirtinio... Ši kaukių siena – tai žmonija, tik nežinia, ar labiau pirmūnų lenta, ar raudų siena. O gal žmogiškojo „aš“ slėptuvė? Vieta nusimesti kaukes ir atsiverti savo tikrąja esatimi?

A.Klemencovas grąžina menui šventovės vietą. Jis kirbina mus už jautriausių vietų ir kviečia diskursui su savimi. Peržengdami scenos ribą, atsidursite pavojingoje zonoje – ar išdrįsite nusiimti kaukę?

Kur būtų jos vieta švytinčiame mauzoliejuje? Ir svarbiausia, ar grįždami šiapus, ją paliksite ten, o gal ir vėl užsidėsite – kaip neatsiejamą savasties dalelę?

Būkite budrūs! Akyli teisėjai jus stebi...

Paskutinieji romantikai?

PARODŲ SALĖSE

Dviejų tais pačiais 1954aisiais gimusių menininkų jubiliejinės parodos, surengtos ir atidarytos vienu metu, sulaukė nemažo rezonanso: Anatolijus Klemencovas ir Liudvikas Natalevičius, kūrėjai, kaip sakoma, „iš Dievo malonės“, vertai sulaukę pripažinimo, darbštūs ir garsūs. Jų darbai, temperamentas, gyvenimo būdas – tokie skirtingi, kad nori nenori imi lyginti.

L.Natalevičiaus tapybos darbas iš autorinės parodos „Pradžiapabaiga“.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Pribloškė užmoju Nepaisant kai kurių kitų nereikšmingų skirtumų (pavyzdžiui, A.Klemencovas turi Klaipėdos kultūros magistro žiedą, L.Natalevičius – kol kas dar ne), jiedu yra kuo tikriausi romantikai, šią santykio su pasauliu būseną užkodavę net parodų pavadinimuose. Anatolijus savąją jubiliejinę įvardijo „P.S.“ (lot. post scriptum – parašyta vėliau, po to, kas jau parašyta, prierašas), Liudvikas – „Pradžiapabaiga“. Žinoma, nei vienas, nei kitas neturi nieko bendro su kraštutiniu vartotojišku romantizmu: netapo, nefotografuoja, nespausdina skaitmeninių pušelių, palinku-

sių nuo gūsingų pajūrio vėjų, ar undinių, priklydusių svetimuose krantuose.

A.Klemencovo jubiliejinė paroda „P.S.“ pribloškė užmoju, visuma ir atskirais fragmentais, technikų, dydžių, formatų, temų ir motyvų kaleidoskopu, o tikruoju parodos „P.S.“ tapo instaliacija „Reinkarnacija“. Audros gūsiai šėlsta kūriniuose, energijos išlydžiai – tarp jų. Veržlų Anatolijaus temperamentą, triukšmingą entuziazmą, aktyvią poziciją „man ne vis vien“ ir meninių interesų įvairovę natūraliai atliepia kūrinių turinys, dinamiška forma. Tai neužgožia dailininko vidinės šilumos ir mezga labai individualų kontaktą su žiūrovu.

Kaip čia neprisiminsi „audrininkų“ („Audra ir veržimasis“) judėjimo, maištingos reakcijos į Apšvietos racionalizmą, kilusios tarp XVIII a. pabaigos jaunų rašytojų. Visų laikų meninio maišto dvasia

turi panašumų, o maišto objektas beveik tas pats – visuomenės, šiuokart XXI a., pragmatizmas. Menininkams išlieka aktualūs nepriklausomybės, atsakomybės bei kūrybos laisvės klausimai. ►

Romantinės pasaulėjautos apraiškos abiejų menininkų kūryboje suvokiamos kaip atsakas į aplinkos ir būties netobulumą, kaip tikėjimas, kad kūrybos pagrindas yra dvasingumas, o menas galbūt galėtų išgelbėti pasaulį.

33

PARODŲ SALĖSE

Pagrįsta jausmu ◄ Atsargus, kiek iš pašalies skvarbiu

žvilgsniu kas vyksta stebintis Liudvikas rafinuotai užmaskuoto maišto prieš pasaulį istoriją įspraudžia tarp simbo-

34

liškų pradžios ir pabaigos prasmių. Ir jo taktika jubiliejiniais metais buvo atsargi.

Nebūdamas didelis personalinių parodų mėgėjas, ruošdamasis neišvengiamam veiksmui (t.y. jubiliejui), jis šiek tiek parepetavo būsimo vernisažo tema, metų pradžioje surengdamas nedidelę parodą

„Klaipėdos galerijos“ filiale Herkaus Manto gatvėje. O lapkričio 14–gruodžio 14 dienomis Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose jis šventė jubiliejų su „Pradžiapabaiga“.

Parodas šis tapytojas galėtų rengti nors kas pusmetį – nė viena galerija neturės problemų sukviesdama publiką. Epitetai „tamsos meistras“, „lietuviškasis El Grekas“ sėkmingai kuria intrigą aplink mįslingo autoriaus dar mįslingesnę kūrybą.

Pats dailininkas, niekaip neįvardydamas paveikslų, gal ir nesąmoningai, prisideda prie intrigos. Bet ir tuomet, kai jie gauna pavadinimus, tarkime, „Kompozicija“ ar „XXX kažkelintas numeris“, nelabai padeda žiūrovams. Nes nenurodo jam tiesaus ir lengvo paaiškinimo, kas vyksta materialiame drobės paviršiuje, o dar labiau – mentalinėje paveikslo plotmėje.

Bet ir be reikšmingų epitetų, pavadinimų, sukūrimo metų (čia jau būsimų monografijų rašytojų galvos skausmas) jo tapyba lengvai rastų ir randa išskirtinę vietą šiandieninio meno daugiakalbėje, nes turi svarbią žymą – yra pagrįsta jausmu ir byloja apie jausmus.

Atrodo, kad romantizmo ilgesys jam, kaip ir Anatolijui, nesvetimas.

Tik Liudviko romantizmas kitoks, be audringumo. Pirmiausia ramiai peržengiamos tapybos ribos, atsisakoma ne tik pavadinimų, bet ir įprastų formatų, porėmių, drobės „paprastuoju būdu“ vinutėmis prikalamos prie sienos, o viskas, kas vaizduojama paveiksluose, skleidžia, vaizdžiai kalbant, „pasaulio sielvarto“ fluidus.

PARODŲ SALĖSE

Naujas požiūris Romantizmas dažniausiai suvokiamas kaip tam tikra, ypatinga dvasinė būsena. Šiuokart tai potraukis paslaptims, iliuzijų pasauliui, kuris tobulesnis už tikrąjį: subjektyvumas ir įsigilinimas į subtiliausius sielos virpesius, melancholija, su kuria dailininkas tarsi herojiškasis „įkūnytojas“ kelia iš niekur į drobės paviršių figūras ar siluetus, rezignacija, dėl kurios leidžia jiems nušvisti formų neskaidančia, veikiau jas apglėbiančia šviesa. Šviesa ir tamsa yra bene svarbiausi paveikslų komponentai. Šviesa – minkšta, šildanti, slystanti, tamsa – duksli, tąsi, suvokiama beveik kaip materiali terpė, nebūtinai grėsminga, labiau – kaip neišvengiama duotybė. Permanentinio materijos judėjimo, tekėjimo, kitimo pojūtis neapleidžia žvelgiant į „Pradžiospabaigos“ paveikslus. Jį sustiprina aptakus, minkštas potėpis.

Betgi racionalus protas (t.y. visuomenė, vartotojas, etc.) nori atsakymo, ką reiškia ar bent jau galėtų reikšti pavienės figūros, tylūs figūrų sambūriai. Juk jei yra didi paslaptis, turėtų būti jos vertas atsakymas.

Dažniausiai kompozicijos susiejamos su keliais, daugiau ar mažiau atpažįstamų biblinių temų inspiruotais motyvais. Nors ir laisvai interpretuotos, jos vis dėlto asocijuojasi su krikščioniškąja ikonografija ir tradicine vaizdosena. Matyt, todėl nuolat kyla svarstymai dėl iš esmės nieko bendro su sakraline daile neturinčių ir į ją net nepretenduojančių paveikslų sakrališkumo lygmens ir tikimo / netikimo šventovių erdvėms. Konkrečių ritualų ir veikėjų atpa-

žįstamumas paveiksluose gana abejotinas, veikiau tai romantiško ilgesio padiktuotos dabarties paralelės su įsivaizduojama praeitimi, kai, interpretuojant universalijas ir pasitelkiant veiksmo vizionieriškumą, yra inicijuojamas naujas požiūris.

Kaip atsakas Istorinis romantizmas, kaip meno kryptis susiformavęs XVIII a. pabaigoje, buvo reakcija į Apšvietos amžiaus racionalumą ir materializmą. Jis padėjo pirmuosius pagrindus moderniajam menui ir iki šiol turi jam įtakos, o šiuolaikinio meno (dailės, literatūros, muzikos) sąsajos su istoriniu romantizmu pasireiškia įvairiomis formomis. Saviraiška ir kūrėjo laisvė, individualumas, subjektyvumas, iracionalumas, transcendencija ir kitos jo savybės aktualios ir mūsų laikais, lygiai taip pat priešinamos pragmatiškoms laikmečio nuostatoms. Žmogaus asmenybė ir egzistencinė drama, asmeninis kūrėjo požiūris į tikrovės reiškinius perteikiamas padedant ir tradicinei tapybai, ir naujoms technikoms bei technologijoms.

Istorinis romantizmas dar rėmėsi tvirtu tikėjimu gamta, propagavo panteistinį gamtos kultą. Šiandieniniame pasaulyje darosi vis sunkiau kuo nors tikėti. Būtent romantinės pasaulėjautos apraiškos abiejų menininkų kūryboje suvokiamos kaip atsakas į aplinkos ir būties netobulumą, kaip tikėjimas, kad kūrybos pagrindas yra dvasingumas, o menas galbūt galėtų išgelbėti pasaulį.

35

GINTARO LAŠAI

G.Labanau nepasiduo klasifikaci

Poetė, prozininkė, dramaturgė G.Labanauskaitė žino, kad svarbiausia daryti tai, kuo tiki ir ką mėgsti.

Gabrielė Labanauskaitė-Diena – ryški, matoma ir deklaratyvi asmenybė tiek internetinio socialinio tinklalapio paskyrose, tiek kasdienės realybės epizoduose – gatvėje, renginiuose, paskaitose, tiek kūrybinėse, meninėse, socialinėse, akademinėse veiklose. Ji super-interaktyvi. Ypač rudenį, kai jau devintus metus iš eilės rengia audiovizualinės poezijos festivalį „Tarp“. Šiemet – PARAnormalų. Tai reiškia, kad programa labai apdairiai, normaliam žmogui prieinamu ritmu, paraidžiui buvo sutalpinta į vienos paros trukmę. Po kelių dienų vyko grupės „AVaspo“ premjeriniai pasirodymai su naujausiu teatralizuotu projektu, žiūrovus gąsdinusiu užkrėsti „Gondii sindromo“ virusu. Iškart po premjerų Gabrielė gastroliuoja kažkur Europoje. Užklupus tokiu intensyviu laikotarpiu, belieka vienintelis būdas – suderinti pasikalbėjimą nuotoliniu būdu.

36

GINTARO LAŠAI

uskaitė: odanti i jai

Gyčio Skudžinsko nuotr.

Akvilė EGLINSKAITĖ

Amžinoje kelionėje – Gabriele, kur dabar esate, arba kur keliaujate ir kokiu tikslu? Čia, nujausdama būsimų atsakymų generavimus tranzitinėse erdvėse arba tarpinėse stotelėse ir būsenose, bandau išklausti, kaip atrodo jūsų metų pabaigos grafikas?

– Šiuo metu atsakinėju į klausimus interviu

Berlyno oro uoste, pakeliui į Neapolį. Bet tai geografiniai pavadinimai. Keliauju iš vieno didžiausio poezijos filmų festivalio pasaulyje ZEBRA į kitą, neseniai atsiradusį elektroninės literatūros festivalį OLE Italijoje, kur pristatysiu lietuvių tarpdisciplinės poezijos kontekstą. Už tokią galimybę esu dėkinga Lietuvos kultūros tarybai, suteikusiai stipendiją, ir pagrindinėms savo oficialioms darbovietėms – Lietuvos muzikos ir teatro akademijai bei Vilniaus universitetui, išleidusiems mane į šią odisėją, kuri baigsis mėnesio trukmės viešnage Vokietijoje, Vysbadene.

Dar kitaip tariant – esu amžinoje kelionėje po skaitmeninės literatūros platybes.

– Kuo ir kiek jums svarbios nesibaigiančios kelionės, geografinis mobilumas?

– Kelionės įkvepia – kurti, mąstyti ir veikti.

Kai pamatai, kiek pažengusios užsienio šalys, norisi nors dalelę to inovatyvumo pernešti ir mums. Sykiu tai elementarus laisvės pojūtis, kuris yra svarbus kiekvienam žmogui.

– Iš kur dažniausiai semiatės turinio ir temų savo tekstams? Ar yra konkretūs autoriai, žmonės, asmenybės, kurie įkvepia?

– Keista, bet net paauglystėje neturėjau stabukų, kuriais žavėčiausi per atstumą, ekrane ar žurnalų viršeliuose. Paprastas pavyzdys, kuris yra šalia, gali įkvėpti daugiau, nei bet kuris miręs talentas.

Myliu žmones, vertinu bendravimą, socialumą. Ir nors nesu energetinis vampyras, bet pasikraunu iš pozityviai, progresyviai mąstančių bendraminčių, draugų ir bičiulių.

Mėgstu pažindinti žmones ir kurti naujus socialinius tikslus. Iš tiesų pasaulis yra mažesnis, nei mums atrodo. Todėl labai svarbu inicijuoti naujas platformas, kuriose žmonės susitinka, įkvepia vieni kitus ir dalijasi savo kūryba. Asmeniškai mane įkvepia viskas – matytos parodos, filmai, spektakliai, festivaliai, kasdieniai pokalbiai. Net ir prastas reginys kažko mus išmoko. Įvairius gyvenimo potyrius suvokiu kaip pamokas, kurių vienos praeina sėkmingai, o kai kurias vis tenka mokytis iš naujo.

Tik pavadinimai – Šiuolaikinės lietuvių literatūros internetinėje antologijoje „Tekstai.Lt“ greta publikuojamos pjesės „p*s“ (2009)

autorė G.Labanauskaitė pristatoma kaip nepoetė, neprozininkė, nedramaturgė.

Jūsų veikloms dažnai priskiriami epitetai – provokuojanti, eksperimentuojanti, inovatyvi. Viename interviu poeziją apibūdinate kaip pasikalbėjimą su savimi ir kartu pabėgimą į tarpinę būseną. Kas skatina maištaujančios ar net nihilistinės pozicijos atsiradimą arba nepasitenkinimą esama situacija, standartiniu būviu, pastovumu?

– Manau, kad visada yra kur tobulėti. Jeigu per ilgai užsistovime viename kontekste, nebegalime į jį objektyviai pažvelgti iš šalies. Šis nihilistinis „ne“ prisidėjo tik tam tikru periodu, daugiau kaip saviironija, kilusi iš aplink vyravusios nuomonės, kad audiovizualinė poezija – tai prastesnė, nevykusios poezijos išraiška. Maždaug – nemoki rašyti, tai pradedi filmuoti. Bet kažkodėl niekas negalvoja, kad filmuoja tik tie, kurie nemoka fotografuoti. Yra atskiros sritys, žanrai ir jų specifika. Galbūt kažkada atrodė, kad apsibrėžiant, kas nesi, patikslini, kuo galėtumei būti. Dabar galvoju, kad tai esmės nekeičia – viskas tėra tik pavadinimai, kaip kažkada sakė Charmsas – nėra nieko, tik klasifikacija.

Kuo toliau, tuo labiau ji man tampa vis mažiau svarbi.

– Grupės „AVaspo“ naujausia premjera žiūrovams užduodate nemažai klausimų.

Jau vien tai, kad reikia išsiaiškinti, kas tas gondii sindromas. Be to, aprašyme klausiama daugybės dalykų apie visuomeninių ir asmeninių poreikių susikirtimą, žmogaus daugiasluoksniškumą ir kaip su(si)kuriami socialiniai vaidmenys.

Kokį vaidmenį savo gyvenimo dramaturgijoje pati labiausiai mėgstate, arba kaip dažniausiai sau atstovaujate – poetė, dramaturgė, meno ir socialinių procesų tyrinėtoja, lygių lyčių teisių gynėja?

– Dabar dažniausiai save pristatau kaip tekstų kūrėją ir atlikėją, nes tai plačios sąvokos, jos taip baisiai neįrėmina, kaip kitos. Ir tai, jeigu būtų įmanoma, bandyčiau išvengti ir jų. AGF, žinoma vokiečių elektroninės muzikos ir poezijos kūrėja, taikliai save apibūdino – tekstų prodiuserė.

Nes muzikiniais terminais kalbant, prodiuseris yra žmogus, prižiūrintis muzikos kūrimo, apdorojimo ir pateikimo procesus.

Sykiu tai labiau su technologijomis, nei individualiu santykiu su baltu popieriaus lapu susijęs kūrybos procesas. ► 37

GINTARO LAŠAI

◄ Nors bet kuriuo atveju akivaizdu, kad romantinis periodas baigėsi – visi esame daugiau ar mažiau susiję su kompiuterių ekranais.

Balansas keičiasi – Vėl cituoju biografinius faktus iš šiuolaikinės lietuvių literatūros antologijos: „pjesės labiau suprantamos užsieniečiams (suomiams, švedams ir anglams), todėl jas ir stato. Tačiau pasitaiko ir lietuvių“.

Ar nekyla minčių, pritariančių liaudies išminčiai, jog savam krašte pranašu nebūsi, ir kodėl dažnai nutinka, kad eksperimentuojantys jauni žmonės pirmiausia turi būti pastebėti užsienio kontekstuose, kad vėliau juos įvertintų gimtojoje šalyje?

Kiek pačiai svarbus pripažinimas?

– Kažkada šis kontrastas tarp svetingumo užsienyje ir savotiško ignoravimo Lietuvoje buvo svarbus. Dabar matau, kad noras būti pripažintai buvo elementari tuštybės apraiška. Be to, pastebiu, kad šis balansas keičiasi. Bendraminčių yra visur, tik ne su visais tenka dirbti, kurti, bendrauti. Mes visi vieni kitiems turime įtakos ir keičiame bei formuojame įvairius meno procesus. Ir ši įtaka būna sėkmingesnė, kai ji pasiekiama ne per destrukciją, o kūrybos keliu.

Dabar žinau, kad svarbiausia daryti tai, kuo tiki ir ką mėgsti daryti, o visi kiti vaisiai išaugs vėliau.

– Ar egzistuoja toks klausimas, kuris pačiai neduoda ramybės, į kurį šiuo metu ieškote atsakymo?

– Taip: kaip kalbėti apie nekalbamus dalykus?

– Ar galite įvardyti tuos dalykus, apie kuriuos vengiama kalbėti viešoje erdvėje?

– Taip. Kaip kalbėti meno kalba apie tai, apie ką nekalbama.

Meilės miestas – Prisiminkime Klaipėdą jūsų biografijoje. Kiek asmeniškai svarbi šio miesto aplinka ir ar galėtumėte įvertinti jo įtaką savo kūrybiniam ar asmenybės formavimuisi? Kaip apibūdintumėte uostamiesčio kultūrinio bei literatūrinio gyvenimo simptomus ir jų poslinkius, žvelgdama iš savosios perspektyvos?

– Klaipėda – mano meilės miestas. Čia prabėgo vaikystė, graibstant užsienio turistų monetas su kiemo vaikais iš Anikės fontano. Čia atėjo pirmoji branda – suvokimas, kad vieniši pasivaikščiojimai prie jūros duoda žymiai daugiau nei vaikų stovyklų šurmulys Giruliuose. Čia baigiau bakalauro studijas Klaipėdos universitete, į kurį teks grįžti dėstyti pavasario semestrą. Čia gyvena mano mama ir seneliai. Taigi tuo viskas ir pasakyta iš asmeninės simpatijų oazės perspektyvos.

Kelionės įkvepia – kurti, mąstyti ir veikti.

Kirtimų kultūros centre Vilniuje spalį G.Labanauskaitė su grupe „AVaspo“ pristatė šiuolaikinės elektroninės muzikos, poezijos ir vaizdų premjerą „Gondii sindromas“. Gyčio Skudžinsko nuotr.

38

Galvojant apie uostamiesčio kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo simptomus, apima ambivalentiški jausmai. Nežinau, ar man taip tik atrodo dėl praeities sentimentų, tačiau susidaro įspūdis, kad prieš maždaug 15–20 metų Klaipėda turėjo svarbesnę poziciją Lietuvos kultūros žemėlapyje. Kad ir tas pats Klaipėdos džiazo festivalis tada buvo dar gana didelė naujovė, pritraukdavusi tiek profesionalus, tiek muzikos mėgėjus. Buvo jaučiamas polėkis.

Nuolat domiuosi uostamiestyje vykstančiais meno procesais ir žinau, kad per tą laiką atsirado daug gražių iniciatyvų, festivalių ir bendruomenių, bet jie kažkodėl pasidarė nebe tokie reikšmingi įvykiai paprastų klaipėdiečių gyvenime. Geriausiu atveju į įdomų kultūros renginį ateina tie patys intelektualiai smalsūs 50–60 žmonių.

Tada man kyla klausimas – o kur Menų fakulteto studentai, kur apskritai ta miesto

GINTARO LAŠAI

G.Labanauskaitės gruodžio pasivaikščiojimai po Vilniaus apylinkes.

dinamika, šiuo metu ne užplūstanti, o apleidžianti senamiestį?

Kitaip tariant, Klaipėdos kultūrinis veidas keičiasi ir, sakyčiau, jis skyla į koliažą – natūraliu, adekvačiu pasauliniams procesams būdu vietinių menininkų veikla individualėja, jie atstovauja nebe kraštui ar kažkokiems specifiniams jo bruožams, o patys sau. Gaila tik, kad kartais kūrybinių procesų ir rezultatų pristatymas tampa savitikslis.

Tačiau tikiu, kad šis miestas turi didelį potencialą – dėl savo kultūrinės platformos ir joje dirbančių entuziastingų žmonių.

– Prašau paminėti konkrečią uostamiesčio vietą, erdvę, pastatą, kuri(s) kelia didžiausius sentimentus arba yra reikšmingiausias asmeninių patirčių žemėlapyje.

– Įdomu, kad kadaise paklausta to paties apie Vilnių ir paprašyta paskaityti savo tekstų mėgstamiausioje Vilniaus vietoje, atsisakiau. Supratau, kad tokios vienos neturiu. Klaipėdoje man daug kas kelia sentimentus, tačiau mieliausias turbūt išliks Skulptūrų parkas. Seneliai gyveno ir tebegyvena netoliese, Liepų gatvėje, šalia Klaipėdos universiteto Menų fakulteto.

Skulptūrų parkas man vaikystėje atrodė

Gyčio Skudžinsko nuotr.

Vizitinė kortelė Gabrielė Labanauskaitė (g. 1980) – poetė, prozininkė, dramaturgė.

Klaipėdos universitete studijavo lietuvių ir suomių kalbas, 2002 m. Parmos universiteto (Italija) Filosofijos ir literatūros fakultete – dramaturgiją ir poeziją.

Stažavosi Graikijoje, Niujorke (JAV) ir Londone (Didžioji Britanija).

2005 m. Vilniaus universitete apsigynė literatūros istorijos ir teorijos studijų magistro laipsnį, 2013 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – disertaciją „Naratyvo konstravimo principai šiuolaikinėje dramaturgijoje“.

Kūryba publikuojama nuo 1992 m., o literatūros kritika – nuo 2003 m. Tais pačiais metais pradėjo rašyti pjeses, kurių didžioji dalis („Skaudžiausia“, „Circus“, „p*s“) statytos Suomijos, Švedijos ir Anglijos scenose. Pjesė „Raudoni batraiščiai“ 2012 m. laimėjo nacionalinės dramaturgijos konkursą „Versmės“ ir 2013 m. buvo pastatyta Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje (rež. Yana Ross).

Pastaruoju metu G.Labanauskaitę vis dažniau galima sutikti ne poezijos skaitymuose, o teatre ar eksperimentinės poezijos bei multimedijos festivaliuose.

Nuo 2005 m. kasmet spalį kartu su bendraminčių komanda ji rengia audiovizualinės poezijos festivalį „Tarp“.

2008 m. subūrė poezijos grupę „AVaspo“, kurioje kuria ir atlieka tekstus. Grupės albumai CD/DVD „Nėra okeano” (2009), „Niagara” (2010), „Kraujuojantis Okeanas / Ocean is Bleeding” (2013) laviruoja tarp įvairiausių muzikinių stilių (electronic, experimental-acoustic, triphop, psycountry, kosmoso roko ir t.t.).

didelė, mistiška vieta, kurioje yra daug kitų vaikų ir į kurį draudžiama vienai belstis, nes reikia pereiti gatvę. Net kai ir nerasdavau pažįstamų vaikų, visada būdavo galima pasikalbėti su niekur per naktį nedingstančiomis skulptūromis.

Net nežinau, ar dabar dar parke išliko tas žemas staliukas su prie jo sėdinčia šeimyna. (V.Lukošaičio skulptūra „Vakarienė keturiems“, 1984.) Prie jo slapta nuo tėvų ir senelių kartais prisliūkindavau pasėdėti ir aš.

39

GINTARO LAŠAI

Gyvenimas asteroide Nr. 152 Rasa Aškinytė. Žmogus, kuriam nieko nereikėjo. Romanas. Vaga, Vilnius, 2013, 208 p.

Dainius VANAGAS

Kartais knyga tampa vartais į pasaulį. Nebūtinai į mūsų ir nebūtinai į geresnį – šiaip į kokį nors. Štai slenki puslapiais ir junti, kaip šiurpsta oda: priešais akis veriasi neregėti kraštovaizdžiai, kūnus judina neatpažįstami dėsniai, o visur aplink siautėja begalinis triukšmas. Šis svetimumas gali traukti, gali atstumti – niekuomet nežinai, kaip jausiesi naujame pasaulyje.

Rašytoja Rasa Aškinytė parašė romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“. Norint jį tiksliai perprasti, reikia būti žmogumi, kurio niekada nebuvo. Būti nebuvusiu. Kai esi – kebli užduotis, tačiau pabandyti vis tiek galima. Įsivaizduokite šią knygą kaip asteroidą Nr. 152 – mažytę planetą, per nago juodymą (bet ne daugiau) panašią į mūsų Žemę.

40

Šiame asteroide, kaip ir mūsų planetoje, tarpsta žmonės, tik jie nei gyvi, nei mirę.

Jie – daiktai. Nors geba judėti, jų kraujagyslės – lyg išdžiūvusios upės, jausmai – lyg matematinės formulės, o žodžiai – lyg pjuvenų byrėjimas. Jie ir liečiasi kaip daiktai – atsitiktinai, inertiškai, iš tiesų net nesiliesdami.

Asteroide Nr. 152 gyvena ne šiaip sau kokie daiktai. Tai – vyras ir moteris. Jie bando vienas kitą mylėti. Jiems nesiseka, nes: a) nežino, kaip tą daryti; b) nenori to daryti; c) bijo tai daryti; d) jie daiktai – normalu, kad nesiseka. Kai nesiseka labai ilgai, jie pabando mylėti kitus daiktus – kitus vyrus ir moteris, bet rezultatas būna toks pat. Kadangi šiame asteroide labai mažai deguonies, daiktai stengiasi jį taupyti, apsimesdami, kad viskas yra, kaip turi būti. Šaltais veidais jie stengiasi būti negailestingi, aštrūs, šiurkštūs – nes bet koks išsprūdęs švelnumas, net pati mažiausia silpnumo akimirka – ir asteroidas subyrės į šipulius.

Pagrindinių asteroido daiktų – vyro ir moters – santykiai vystosi be dekoratyvinio lukšto, suprask – iš esmės, su kuo didžiausia nuogumo intencija, prie kiekvieno judesio prilipdant seklaus motyvo aprašą – ir kuo jis mažiau pagrįstas, tuo geriau (absurdiškiau). Kartais daiktai taip įsisiautėja, kad drabstosi dėl drabstymosi – taip jie atskleidžia savo beribį troškimą gyventi. Tas troškimas, žinoma, yra pasmerktas kiekviename žingsnyje.

Apie šią planetą žinoma asteroidų tyrinėtoja Renata Šerelytė rašo: „Jeigu autorės sumanymas buvo pavaizduoti nelaimingą „tuštumos“ žmogų, persekiojamą maniakinės depresijos, kurios diagnozė romano pabaigoje pasitvirtina (vaikinas sudegina savo mylimąją), žmogų, kuriam nieko nereikėjo (niekas čia iš tiesų filosofinis – apima visą vertybių sistemą, netgi žmogiškumo sampratą), kurio visata sudaryta iš

kubų, kreivių, rombų, kampų, liudijančių ankštą, betvarkį chaosą – lenkiu galvą, ir tiek“.

O štai Audrius Ožalas asteroidą Nr. 152 lygina su Milorado Pavičiaus ir Daniilo Charmso planetomis. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad tai melas. M.Pavičiaus planetoje net tiršta nuo dialoginių sąskambių, atradimai ir daugiasluoksnės interpretacijos plaikstosi po visą atmosferą. Asteroidas Nr. 152, priešingai, yra tylus ir sausas, čia kvepia dykuma, nors apsimetinėjama atogrąžų miškais. Be to, viskas čia atrasta dar prieš pradedant ieškoti. Kalbant apie D.Charmsą... Nors tyrinėtojai yra linkę šią planetą apibūdinti kaip ekscentrišką ir ne itin draugišką sveiko žmogaus psichikai, ji vis dėlto išsiskiria tobulomis proporcijomis: fauna ir flora čia jaučia ribas, žino, kada dėti tašką, kada liautis vešėjus. Oras čia gaivus, tereikia gurkšnio, kad be vargo išgyventum dieną. Savo ruožtu asteroidas Nr. 152 yra besaikis kūrinys, žmonės-daiktai čia šneka be perstojo ir niekaip negali liautis – nes jei liautųsi, matyt, žūtų.

Beje, vienas iš šio asteroido gyventojų sutiko duoti interviu „Gintaro lašams“. Į klausimą, kaip jis jautėsi paskutinį kartą mylėdamasis su Astra, vyras-daiktas atsakė: „Buvau pavargęs meluoti, manęs niekada nemylėjo. Niekas nenorėjo manęs tokio, koks buvau. Nieko dėl to nekaltinu, buvau bjaurus, o pasikeisti negalėjau.

Nekenčiau savęs dar labiau nei kiti, o visos meditacijos „pamatyk žvaigždę savo viduje“ neveikė. Kiek bežiūrėjau, mačiau tik šūdą“ (p. 177). Kadangi „Gintaro lašai“ – ne bulvarinis skaitalas, o literatūros žurnalas, teko suktelėti temą kita linkme. O, sakykite, kaip pas jus juda žmonės? „Judėti galima netvarkingai, įvairiomis kryptimis tiesiomis linijomis. Arba vingiuotomis.

Judėti galima visiems vienu ratu. Arba kiekvienam atskirai, mažais rateliais. Judėti galima tvarkingai, tiesiomis linijomis.

gintaro lašai

Jau nekalbant apie tai, kad galima visai nejudėti. Bet kaipgi žmogus nejudėsi, kai visi aplink tokie aktyvūs, stengiasi, siekia velniai žino ko, kuria bendrąjį gėrį! Viskas taip keičiasi, tobulėja, tik užsižiopsok, ir liksi šiknoj. Ar esate matę, kad kas nors visiškai nejudėtų? Net ir stabiliausius anksčiau ar vėliau išjudina. Pavyzdžiui, smėlis. O kuo aš blogesnis už smėlį?“ Interviu buvo ilgas ir, kaip matote, išties labai įdomus.

Stilistiškai asteroidas Nr. 152 labai vientisas ir primena griežtai struktūruotą inkštimą: kiekvienas paviršiaus centimetras yra kaip du vandens lašai panašus į greta esantį, todėl tarpusavyje juos galima lengvai maišyti, be to, dalį jų (kad ir didžiąją) išmetus esmė vis tiek išlieka nepakitusi. Kai transformacijos nesukelia jokio pokyčio, aišku viena – susiduriama su genialia kosmoso išraiška.

Jei asteroidą Nr. 152 įsivaizduotume kaip romaną, reikėtų pasakyti, kad sakinių kaltūnai ryžtingai ridenasi į priekį, mieguistą pasakojimą vis bandoma išjudinti paradoksaliais, tačiau prėskais, dažniausiai niekur nevedančiais pasaulio vertinimais.

Autorei pavyko sukurti kaip reta nykų ir jokia intriga, vitališkumu, smalsumu nekvepiantį pasaulį. Šis, žinoma, pridengtas ironijos šydu – nes kas gi dabar neprisidengia ironija, ta visų kalčių išpirkėja: kur tik kokia nors nesąmonė, ten, žiū, vis ironijos klodai. Jums nejuokinga? Taigi čia ironija! Nieko nesupratote? Taigi čia, kad ją kur velniai, ironija! Štai gardus gabalėlis ironijos gurmanams: „Sutartis – šventas dalykas. Aš, pavyzdžiui, sudarau šimtus įvairiausių sutarčių, prižadu visko, tik nieko neištesiu. Tada vaikštau sau ramus ir susikaupęs, be jokių sąžinės priekaištų, viską išsamiai apmąstau ir nutariu, kad jie patys buvo kalti. Žodžiu, nelieku abejingas, elgiuosi taip, kaip ir dera, sulaužius šventus įžadus“ (p. 103).

Asteroidas Nr. 152 pateko į Metų asteroido rinkimų penketuką. Taip nutiko todėl, kad kosmose asteroidų sparčiai mažėja. Mokslininkai priversti verstis per galvą, kad ką nors rastų ir nominuotų.

L.Andriekus.

Poetas, kunigas, vienuolis...

Algimanto Kezio nuotr.

Leonardas Andriekus – poetas, kunigas, vienuolis, redaktorius, visuomenės veikėjas, žurnalistas, meno kūrinių kolekcininkas. Gimė 1914 m. liepos 15 d. Barstyčių kaime Mažeikių apskrityje, mirė Brukline (JAV) 2003 m. gegužės 20 d. Ši eilėraščių publikacija parengta minint L.Andriekaus 100-ąsias gimimo metines ir ruošiant spaudai jo knygą „100 eilėraščių“ (2014, Versus aureus). Į ją patekę eilėraščiai anksčiau niekur nespausdinti, rasti asmeniniame poeto archyve, esančiame Kryžių kalno pranciškonų vienuolyne, kur saugomas centrinis Lietuvos OFM archyvas. Spaudai iš autentiškų dokumentų parengė klaipėdietis poetas Dainius Sobeckis. ► 41

GINTARO LAŠAI ◄

Leonardas ANDRIEKUS

Vienatvė Turi žmonės danguj užtarėjus, Turi žemėje angelus sargus, Tik, atrodo, jog aš neturėjau Nieko kito, kaip šitą vienatvę – Begalinę vienatvę.

Bet, o Dieve, jaučiausi turtingas, Tartum žemę ir dangų valdyčiau – Toj vienatvėje lūpos sustingo, Bekartojant dienom De profundis Ir naktim De profundis.

Kenebunkportas, 1955 07 20

Kortos Naktis, kaip ragana, tuščias kortas padėjo Ir tarė išdidžiai: Bandyk dar lošt ir tu – Bet kaip galiu bandyt, praleidęs viską vėjais, Pralošęs jau seniai tuos didelius turtus.

Ką aš galiu laimėt? Kortų gi nepažįstu – Naktis tokia tamsi, baugu juokaut su ja – Pralošiau amžinai ir meilę, ir jaunystę, Pralošiau amžinai jaunų dienų svajas.

Juokauja kortose karaliai, karalienės, Tik aš esu giliai paskendęs liūdesy, Bet ką galiu išlošt? Dabar jau spalio mėnuo – Naktis tokia šalta, naktis tokia tamsi.

Bruklinas, 1954 02 21

Artūro Valionio nuotr.

42

gintaro lašai

Už ką?

Jūros

Nuo amžių čaižomi perkūno ir lietaus, Kiemeliuose, prie diemedžių susėdę, guodėmės Už ką mus, Viešpatie, benutarei nubaust, Sakyk, už ką, už kokias nuodėmes?

Tiek metų atgailavo, vėjų draskoma, pušis, Tiek nekaltybės buvo baltose lelijose, Ir niekas niekuomet pasaulyje neaprašys, Kiek mūsų ašarų po kryžiais liejosi. Šaltų uolų lindynėse užsnūsta žmogžudžiai – Nesigaili jiems savo arijų lakštingala – Tik mes kur besumerksime akis saldžiai, Jei šitoks liūdesys kas naktį širdį užgula.

Sunku, o Viešpatie, svetur klajoti be namų, Dienas, naktis sutepti didimiesčių aliejumi, Bet gal už tai mus ir baudei ištrėmimu, Kad savo gimtą žemę per mažai mylėjome.

Bruklinas, 1951 07 22

Upelių kalba Jonui Aisčiui

Ir vėl prie jūros pajutau, Kad ji pasauly ne viena – Tų jūrų galima atverti daug Kančioj užgimusia daina.

Jų gylio niekas nepasieks, Jų pločio nieks neužmatys, Kol iš geltono debesies Nukris ant žemės pilnatis.

Tu ją laikysi glėbyje, O jūros naktimis dainuos Apie jaunų dienų svajas, Upelį, verkiantį kalnuos.

Joks angelas jų neišsems Duobutėn sraigės kiauteliu – Tos jūros versis mums visiems – Į didžio ilgesio tolius.

Lėmimo valanda

Obelis

Vos tik ištarsi galutinį žodį, Tuoj saulės bokštuos laikrodžiai sustos, Ir niekas mūsų žemei neberodys Žadėtojo lėmimo valandos.

Išėjau – dejavo obelis – Sugrįžau – ji dar tebedejuoja – Kas gi būtų tai per sopulys, Gal težino tik šitie senojai.

Nebenujaus, kada išlėkti gulbės, Nebežinos, kada nutilt žiogai, Nebeprikels pietų vėjelis tulpės, Įmigusios po rytmečio langais.

Aišku, dar ką nors žinos Ir žiogreliai, prie takų suvirtę – Gal nebuvo čia tokios dienos, Kad iš sielvarto neplyštų širdys.

Pėdom išsimatuosime šešėlį Ir jo atspėti laikui bus gana – Namus pasistatysime iš smėlio, Anksti išvydę pamariuos šalnas.

Gal nebuvo čia nakties, Kad aušrinė bent akis sudėtų Ir galėtum klaust: už ką meldies, Apsiverkusį jurgino žiedą.

Sieninis laikrodis nekels iš miego, Tik širdį spaus jo sunkūs pasvarai – O, Viešpatie, tada visai bejėgė Atrodys mano siela vakarais!

Sugrįžau – dejuoja obelis – Rodos, lyg žmogaus tai būtų balsas – Lyg tos nuotakos, kuri senoj pily Krito, neužbaigus šokti valso...

Antai pražydusią alyvų šaką Vėjelis vakare vėdina, O lankose upeliai šneka, Ir klauso jų kalbos žvaigždynai.

Klausyk ir tu – gal ką suprasi, Gal kokią tiesą sužinosi – Juk tokios skaidrios skaidrios rasos Gaivina berželius ir uosius.

Toji kalba senesnė už sankskritą, Skambesnė už gegužio vėją...

Dar paukščiai į pietus neskrido, O ji pavasario naktim skambėjo.

Bruklinas, 1951 12 06

Vandenynas Metei mane į gilų vandenyną Ir aš jame, kaip akmenėlis, panirau – Buvau tylia žuvim, buvau ramiu pingvinu, Nors vėjas naktimis papūsdavo stipriau, Ir sujudėjusi beformė skysčio masė Mirtim grasino.

Metei mane, ir tuoj pradingo žymės – Neliko ant vandens paviršiaus ratilų – Tai aš tarp viesulo, tarp to bangų ūžimo Turėjau būti jūrų gelmėje tylus, Kaip žemės įsčioj mažas akmenėlis, Dar neužgimęs.

Bruklinas, 1953 12 12

Bruklinas, 1953 10 26

43

gintaro lašai

Artūro Valionio nuotr.

Animalistiniai eilėraščiai Tadas ŽVIRINSKIS

Amalinio strazdo pamoka Ankstyvą rytą išėjau laukan piktas ant vyturėlių pasaulio, Kad pelėdos pasmerktos rytinei civilizacijos kančiai. Šaltis degino žandus, tad atlėgau, prisiminęs Kad vienos gailestingosios seselės iš Čikagos Esu meiliai vadinamas baltuoju meškinu.

(Kaip gražiai skambėtų gyvūnų rokiruotė: „Visi vyrai – baltieji meškučiai...“) Stabtelėjau giliau įkvėpti oro ir pastebėjau Amalinį strazdą, netekusį amo nuo mano minčių.

Stypsojo vargdienis ant šalto šaligatvio – Po balkonu, ant pačio kačių tako. „Žmogau, ar pablūdai? Juk čia – gracingų žudikių Erdvė. Vynioki iš čia, kol tavęs nesurijo!“ – bandžiau 44

Jam paaiškint pavojų.

Jis klausėsi net galvą pakreipęs, Nė kiek neišsigandęs pelėdiškų mano paūbavimų.

Toks mielas, protingas, Toks atidus klausytojas atrodė besąs, Kalbėjau jam vis karščiau ir sparčiau, Užtilau vien tik tam, kad kvapą atgaučiau, O tada... Lyg tašką padėjo po mano kalbos, Išspaudęs kakutį.

Ir tada aš dar supratau, kodėl jis yra amalinis – Ko gero, katytės su atimtu amu tai irgi suprato.

Didžiosios lenktynės Jau keliolika metų iš eilės Aplenkiu šermuonėlį: Mano žilė boluoja nuolat, O jo kamufliažas (maskuotė) tik retkarčiais Pasikeičia anksčiau nei peizažas – Kaip kad tą besniegį gruodį,

gintaro lašai

Kai spoksojom viens į kitą, Neslėpdami nuostabos, Parudavusio piliakalnio papėdėje.

Lapės jaukinimas Diena prieš gimtadienį – tartum juodosios rekolekcijos.

Sąžinės sąskaita – netinkamas žodis, Veikiau jau – metinis pranešimas pačiam sau, Negailint aštraus kritinio žodžio, Aiškiai įvardijant priežastis, kurios paaiškėja Pernelyg pavėluotai.

Tik vieną, nes buvo per trumpa būti suvalgyta.

Keitėsi spalvos, orai ir moterys, Bet plaustas išliko. Išliko paleista lydeka. Šiandien po daugelio metų Mes susitikom prie plausto.

Lėtai priplaukusi prie mano pamerktų kojų It katinas glaustėsi šonu Ir kalbėjo, kalbėjo – net žiaunos jai linko.

Nors žodžių nebuvo girdėt – vien tik juodalksnių Ramus kuždesys ir krakšlės tratėjimas – Supratau ją puikiausiai, bet prašymo jos – Tokio paprasto – Aš neįvykdžiau.

Keliauti vienam po Tėvynę yra neblogai.

Nereikia būti itin mandagiam, Galima garsiai dainuoti Kartu su mėgstama dainininke, kurios Įrašytą balsą atryja garsiakalbiai.

Eilėraštis apie meilę, vėlų vakarą parašytas vienos damos prašymu

Galima nebojant kritikos atsirūgti, pagadinti orą, Nusispjauti pro langą, sustoti ties ištisine juosta Ir, įjungus avarinį signalą, aplaistyti šalikelės dulkes Ne vien prakaitu.

Mano kanarėlė

Galima.

Bet važiuosi tvarkingai iš taško A į tašką B, Mąstysi apie tai, koks nesmagus yra šis pasaulis, Priešakyje ir užnugaryje riedės tokie pat „mąstytojai“, Pagardinę savo prėską kasdienybę Legaliais ir nelegaliais narkotikais, Naiviai manydami, kad gyvens amžinai, Kad pasaulis priklauso tik jiems ir jų artimiesiems, O pasiutusi lapė pušynėlyje už pusantro kilometro Nuo aprašomos juodųjų rekolekcijų vietos Jau ruošis išbėgti į kelią Pasitikt savo Mažojo Princo, Žmonių kalba besivadinančio Volkswagen Passat.

Lydekai paliepta Kodėl meluojama, kad ilgis nesvarbu?

Pontoninis plaustas, tapęs draugo išgelbėjimo vieta, Ilgam tapo vieta piligrimystės.

Kiek esate pagavę lydekų?

Kokio ilgio?

O kiek esate paleidę?

Mano skaičiai – kuklūs.

Pagavau gal keletą, o paleidau

Meilė yra gaidys.

Nesu amerikiečių alkoklasikas: Neturiu savy narvo, Kuriame laikyčiau mėlynąją paukštę.

Mano paukštukė – baikšti ir geltona.

Niekam jos nerodau, išskyrus vaikus. Šie vis bando prakalbinti mažylę.

Kartais išnešu ją į kiemą, Pasisodinęs ant smiliaus, jaučiu Kaip stipriai jos šalti kojų pirštai Apglėbia manąjį.

Vaikai straksi aplink, mojuodami rankomis, Švilpaudami ir caksėdami liežuviais. „Ji nečiulbės, vaikai.“ „Kodėl? Ar tai – liūdna kanarėlė?“ – teiraujas jauniausia dukra. „Dainuok!“ – reikalauja vidurinysis sūnus. „Kam ją laikai?“ – dalykiškai domis vyresnėlis. „Vaikai, tai – mano kanarėlė.

Ji uždus pirma, Kad turėčiau laiko Jus paskutinįkart apkabinti.“ „Kaip keista“, – nustemba mažieji.

Kaip liūdna... – pamanau, slėpdamas užantin Nebylę paukštę, kol ji dar nepavirto Žvėrimi juodais nasrais.

45

gintaro lašai

Bukaprotis Donaldas BARTHELME’AS

Edgaras rengėsi laikyti penkių valandų penkiolikos minučių valstybinį rašytojo egzaminą, kad gautų rašytojo pažymėjimą. Jis sėdėjo savo kambaryje ir drebėjo iš baimės.

Mintis, kad vėl reikės laikyti egzaminą, jį tarsi suparalyžiavo. Laikė jį jau du kartus, bet rezultatai buvo apgailėtini. Dabar jis graužė knygą, kurioje buvo surašyti klausimai – ne konkrečių egzaminų, bet panašūs, nors ir paprastesni.

– Barbara, jeigu šį kartą nepačiupsiu to grobio, nežinau, ką mes darysim!

Barbara ir toliau bendravo tik su lyginimo lenta ir nepakėlė nuo jos žvilgsnio.

Edgaras pagalvojo, kad gal reikėtų ką nors pasakyti jaunesniajam vaikui, dvejų metų dukrelei Rožei. Ši, apsivilkusi baltu pūkuotu maudymosi chalatu su diržu, atrodė panaši į miniatiūrinį imtynininką, besirengiantį žengti ant kilimo. Jam bestudijuojant egzaminų klausimus, visi susirinko kambaryje.

– Visada susikertu raštu, – niūriai pasakė Edgaras, kreipdamasis į visus, esančius kambaryje. – Žodžiu sekasi puikiausiai.

Pažiūrėjo į jam atsuktą žmonos nugarą.

– Jeigu šį kartą neis kaip iš gaidų, aš nežinau, ką mums reikės daryti, – pakartojo jis. – Ką, Barba?

Tačiau ji nesivargino atsakyti į šį implikacinį klausimą. Jautė, kad jis turi nedaug vilčių išlaikyti egzaminą, per kurį jau du kartus taip gėdingai susikirto ir dėl kurio kiekvieną kartą taip nervinosi, jog vaikščiojo pajuodęs iš baimės. Nenorėjo ir šį kartą būti to spektaklio liudytoja, todėl stovėjo atsukusi jam nugarą.

– Žodžiu, bus okei, – pats save drąsindamas tęsė Edgaras, – garantuotas dešimtukas. Galiu tau, pavyzdžiui, pasakyti visus atsakymus – moku juos mintinai. Klausyk, pasakysiu tau atsakymą, o tu man – koks buvo klausimas.

Barbara buvo labai seksuali ir patraukli (kaip tik tai ir nulėmė, kad prieš daugelį 46

metų Edgaras pristojo prie jos ir įkalbėjo ateiti į pasimatymą), tačiau kartu ir labai paprasta, labai kukli, drovi, taigi nieko neatsakė. Stengėsi galvoti apie jų tylinčią dukrelę Rožę.

– Štai tau atsakymas, – paskelbė Edgaras. – Atsakymas skamba taip: Julia Ward Howe. Koks yra klausimas?

Atsakymas buvo per daug gundantis, kad Barbara galėtų ilgiau išlaikyti, nes ji žinojo klausimą.

– Kas parašė „Kovinį Respublikos himną“? – išpylė ji. – Kiekvienas vaikas Valstijose tą žino.

– Teisingai, – pripažino Edgaras, šiek tiek nuliūsdamas, kad neparinko kiek įmantresnio klausimo, tokio, į kurį ji nesugebėtų atsakyti. Tačiau prieš jiems susituokiant ji buvo prostitutė, todėl jis žinojo, kad visada galės jai tai prikišti, jeigu pradės per daug triumfuoti. – Nori pabandyti kitą?

– Edgarai, aš jau netikiu tuo tavo egzaminu.

– O aš – tavimi, Barbara, – atkirto jis.

Ta replika sukėlė jai sąžinės graužatį, o kartu ir pyktį. Pirmą akimirką ji pajuto norą užmesti jam vieną kartą per ausį, bet pabijojo ir susilaikė, tik vėl atsuko nugarą ir pradėjo galvoti apie tą jiems daug žadantį pažymėjimą. Turėdamas pažymėjimą, jis galėtų rašyti į visus didžiuosius periodinius leidinius, ir galų gale namuose atsirastų šiek tiek pinigų, nereikėtų prašinėti iš brolio ir tikėtis bedarbio pašalpos.

– Ne tu laikai valstybinį rašytojo egzaminą! – klyktelėjo jis ant žmonos.

Paskui, norėdamas ją nuraminti, riktelėjo kitą atsakymą: – Sodis, viklas, klavas, svorstis.

– Čia atsakymas? – neatsisukdama paklausė ji.

– Aišku. Koks klausimas?

– Nežinau, – prisipažino ji su lengvu pasitenkinimu, džiaugdamasi, kad buvo sugrąžinta į vaidmenį moters, kuriai nebūtina ką nors žinoti.

– Tai keturi kardo pavadinimai. Archaiški.

– Tada nieko nuostabaus, kad nežinojau.

– Suprantama, – piktdžiugiškai pritarė Edgaras, nes Barbara turėjo įprotį sakyti kartais savaime suprantamus dalykus, kad tik ką nors pasakytų. – Tokį žodį kaskart žmogus panaudoja ir dabar, norėdamas pagyvinti tekstą, – paaiškino jis. – Net jeigu tai ir yra senas žodis, tačiau jau toks senas, kad skamba kaip naujas. Tik reikia rūpestingai parinkti jam vietą – žmonės iš konteksto turi suprasti, ką jis reiškia. Reikia stengtis, kad neliktų neaiškumų.

Jis mėgo aiškinti Barbai to amato triukus, juo labiau kad ji rodė tam tikrą susidomėjimą jais.

– Ar nori, kad paskaityčiau, ką aš parengiau raštu?

Barbia sutiko, tačiau su skausminga veido išraiška, nes itin aiškiai jautė, ką jis rengiasi daryti.

– Štai čia pradžia, – pasakė Edgaras, rūšiuodamas pageltusius rankraščio lapus.

– O koks pavadinimas? – paklausė Barbara, jau atsisukusi veidu į jį.

– Dar nesugalvojau, – nukirto Edgaras. – Gerai, štai tau pradžia.

Pradėjo skaityti balsu: Kartą Y krašte, A mieste, gyveno tokia madam A, barono A, jis tarnavo jaunajam Prūsijos karaliui Frydrichui II, žmona.

Baronas, nepaprastų gabumų žmogus, išliko žmonių atmintyje daugiausia dėl savo blogai pagarsėjusios nepaaiškinamos klaidos mūšyje prie Kalino: lemiamu kovos momentu įsakęs savo vadovaujamai armijos kolonai atsitraukti, jis didžiąja dalimi buvo kaltas dėl Frydricho II sumušimo, padariusio prūsų pusei didžiulių nuostolių – 13 000 žmonių iš 33 000. Taip viskas susiklostė, kad pilis, kurioje slėpėsi madam A, stovėjo netoli mūšio lauko, ir dėl barono pulko atsitraukimo jai iškilo didžiulis pavojus, taigi tuo pat momentu, kai kapitonas Orsini atnešė madam A žinių apie jos vyro žūtį nuo jo paties rankos... jai buvo pranešta, kad žiaurios ir labiausiai sėjančios baimę vengrų lengvosios kavalerijos būrys laužiasi pro pilies vartus.

Edgaras stabtelėjo atsikvėpti.

Barbara, šiek tiek nustebusi, žiūrėjo į jį.

gintaro lašai

eFoto nuotr.

– Pradžia mane labai patraukė, – pasakė ji. – Tai yra kur kas „labiau“ nei paprastai.

Ji pajuto silpną viltį ir atsisėdo ant lovos.

– Ačiū, – atsakė Edgaras. – Ar nori, kad skaityčiau toliau?

– Skaityk.

Edgaras nugėrė truputėlį vandens iš šalia stovinčios stiklinės.

Vyras, atnešęs tą baisią žinią, naudojosi tos ledi atžvilgiu ypatingu statusu: buvo jos meilė, tačiau kartu ir ne. Džakomas Orsini, antras kilmingas šeimos iš Sienos sūnus, dar būdamas jaunas pajuto religinį pašaukimą.

Jis tapo kunigu, tačiau ne to aukščiausio luomo, kad darytų karjerą Romoje arba aristokratų namuose, o kukliu kaimo kunigu savo šalies šiaurėje. Čia jį užgriuvo ypatinga nesėkmė. Frydrichas Wilhelmas I, dabartinio valdovo tėvas, užsibrėžė tikslą, tai yra plačiai žinoma, surinkti stipriausią armiją Europoje. Mažoji Prūsija negalėjo pateikti pakankamai vyrų jo ambicijoms patenkinti, todėl rekrūtai buvo renkami iš visos Europos, o tuos, kurių negalėjo įtikinti pažadai apie dosnias premijas, kad tarnautų jų karaliui, paprasčiausiai pagrobė. Frydrichui, be visa kita, dar patiko labai aukšti vyrai,

ir jis suformavo savo asmeninės apsaugos milžinų būrį, kuris tuo metu buvo nemažai pajuokiamas, nors, reikia pripažinti, atrodė šauniai ir gražiai. Kunigo Orsini nelaimei, jis buvo labai aukštas vyras, įspūdingos išvaizdos, beje, ir laikysenos. Pagrobė jį tiesiai nuo altoriaus, belaikantį mišias, su ostija rankose...

– Labai jaudinamas dalykas, – pertraukė jį Barbara.

Jos akyse spindėjo nuoširdus džiaugsmas ir entuziazmas.

– Dėkoju, – atsakė Edgaras ir skaitė toliau. ...ir jis ištarnavo dešimt metų milžinų būry. Po Frydricho Wilhelmo mirties dėl ekonominių sumetimų, be kitų priemonių, buvo išformuotas ir būrys, tačiau buvęs kunigas, jau pripratęs prie kariuomenės gyvenimo, kuris jam net patiko, stojo tarnauti kapitonu pas naująjį karalių.

– Ar tai atitinka istoriją? – paklausė Barbara.

– Kiek yra žinoma, neprieštarauja, – užtikrino ją Edgaras.

Paskirtas į barono A štabą ir dėl to praleisdamas daug laiko jo namuose, jis

susidūrė su gražiąja Inge, madam A, moterimi daug jaunesne negu jos vyras, turinčia daug puikių savybių. Juos sujungė gilus jausmas, jo skiriamasis bruožas, kad iš Orsini pusės niekada nebuvo daroma jokio spaudimo, stengiantis suartėti, o ji savo ruožtu irgi niekada to neparodė. Bet abu žinojo, kas juos sieja, slapčiomis sėmėsi iš to jėgų ir labai džiaugėsi, kad gali būti arti vienas kito. Tačiau tas malonus jausminis būvis turėjo Orsini ir melancholinį aspektą, nes jis, nors ir rodydamas tuo reikalu didelį susilaikymą, manė, kad vien tik pripažinęs mintyse, jog myli madam A, labai pakenkė savo patronui baronui, kurį jis laike teisingu ir garbingu žmogumi ir iš kurio patyrė daug širdingumo. Užėjus tokiai nuotaikai, Orsini vaizdavosi save kažkokiu šakalu, slankiojančiu savo geradario šeimyninio gyvenimo pakraščiais, gyvenimo, kuris iki šiol buvo harmoningas ir be priekaištų, o dabar, ką jau ir kalbėti, nors ir nežymiai, tačiau išsiderinęs.

Rožė, jų dukrelė, stovėjo apsivilkusi baltą maudymosi chalatą ir žiūrėjo į tėvą, kuris kalbėjo jau taip ilgai, ir dar tokiu dramatišku, drebančiu balsu. ► 47

gintaro lašai

◄ Baronas savo ruožtu negalėjo pasakyti, jog visiškai nejautė tos aistros tarp jo žmonos ir gražaus sieniečio, nors iš tikrųjų ji egzistavo, taip sakant, tik latentinės būklės. Iš tikrųjų nuolatinis galvojimas apie jų santykius, kuriuos jis vaizdavosi pasiekusius gerokai aukštesnį tašką, negu iš tikrųjų, neapgalvotai pastūmėjo jį į baisų nusikaltimą: jėgų, nulėmusių mūšio eigą prie Kalino, atitraukimas, dėl to jį taip griežtai pasmerkė istorija, nebuvo nei strateginė klaida, nei silp-nadvasiškumo pasireiškimas, o sąmoningas, apgalvotas veiksmas, turintis tikslą atiduoti pilį, o kartu su ja ir meilužius – nes jis taip viską sutvarkė, kad jie ten būtų abu – kraujo ištroškusiems pandūrams. O jo nepagrįstas nusižudymas irgi buvo žiaurus farsas: jis ir toliau gyveno, tik kažkur pasislėpęs.

Edgaras stabtelėjo.

– Vystosi energingai, – pagyrė Barbara.

– Gerai, ar nori, kad perskaityčiau pabaigą?

– Pabaigą? O ką, jau pabaiga?

– Ar nori, kad tau perskaityčiau pabaigą?

– pakartojo jis.

– Taip.

– Pabaigą turiu, tik nėra vidurio, – pasakė Edgaras, lyg truputėlį gėdydamasis.

– Neturi vidurio?

– Tai ar tu nori, kad paskaityčiau pabaigą, ar ne?

– Taip, taip, perskaityk man pabaigą.

Tik sužinojus naujieną, kad nėra vidurio, viltis turėti nors namą-studiją, trumpam jau šmėstelėjusi mintyse, pradėjo blėsti.

– Paskutinė pastraipa tokia: Šių įvykių metu Frydrichas, norėdamas nors kiek pasiguosti dėl sutriuškinimo prie Kalino, sukūrė savo pilyje Berlyne sonatų fleitai, apie kurias kritikas Guilda yra pasakęs, kad jos grožiu nė kiek nenusileidžia Georgo Philippo Telemanno sonatoms.

– Čia ironija, – pasakė ji žinovo tonu.

– Taip, – nekantraudamas sutiko Edgaras.

Užsiliepsnodavo taip pat lengvai kaip ir kukurūzai.

– O kaip su viduriu?

– Neturiu vidurio! – sugriaudė jis.

– Kažkas juk turėjo įvykti tarp jų, Ingės ir kaip ten jo pavardė, – tęsė ji. – Kitaip – nebus apsakymo.

Metęs žvilgsnį į ją, jis pamanė: dar ji turi kažką iš gatvinės, nors ir vilki namų šeimininkės apdarą. Tuo tarpu dukra visiškai miela, ir niekas nepasakytų, kad tai ne laimės vaikas.

48

Tada Barbara pradėjo pasakoti istoriją apie tai, kas nutiko jos draugei. Ta draugė turėjo santykių su vyru ir nuo jo pastojo.

Tas vyras išvažiavo į Seviliją, kad įsitikintų, ar pragaras daug kuo skiriasi nuo to miesto, o ji pasidarė abortą Čikagoje – spontaniškai. Paskui ji irgi nuskrido ten, – norėdama su juo pasiderėti, – ir jie vaikščiojo gatvėmis, lankė senąsias bažnyčias ir panašias vietas. Ir pirmoje bažnyčioje, į kurią jie įėjo, stovėjo miniatiūriškai mažas baltas karstelis, apdengtas gėlėmis. Tiesiai prieš pagrindinį altorių.

– Banalu, – paskelbė nuosprendį Edgaras.

Ji pabandė prisiminti kokį nors kitą atsitikimą, – kad galėtų pakišti jam.

– Turiu gauti tą pažymėjimą! – staiga desperatiškai sustaugė jis.

– Abejoju, ar išlaikytum tą valstybinį rašytojo egzaminą – su tuo, ką čia turi užrašęs, – atsiliepė tada Barbara su didžiu gailesčiu: nors ir buvo jos vyras, bet nesinorėjo be reikalo jį graužti. Tačiau teisybę ji turėjo pasakyti. – Be vidurio.

– Nepasidaryčiau žymiu rašytoju, net ir turėdamas pažymėjimą, – prisipažino jis.

– Paskelbtum savo pažiūras. Taptum kažkuo.

Tuo momentu jų nenusisekęs sūnus įėjo pro duris. Sūnus mankurtas buvo 240 centimetrų ūgio ir vilkėjo meksikietišką serapą, nuaustą iš dviejų šimtų tranzistorinių radijo imtuvų, įjungtų ir transliuojančių skirtingas stotis. Tik pažvelgęs į jį, jau girdėjai Portlendą ir Nogales Meksikoje.

– Nėra namuose „žolės“?

Barbara paėmė „žolės“ iš ten, kur ji buvo laikoma: iš mažos (geltonos su raudona) metalinės kapsulės, kurioje siųsdavo „Eastman Kodak“ firmai grąžinamas fotojuostas.

Edgaras pradėjo galvoti, kokiu būdu galėtų aptašyti tą nenormaliai išaugusį sūnų, palinkusį kaip koks didžiulis griaudžiantis dangoraižis virš jo. Tačiau nieko negalėjo sugalvoti. Sugalvoti ką nors – tai ne jo jėgoms.

Užjaučiu jį. Pats turiu tokių problemų.

Pabaigos kažkur nuslysta, išgaruoja, neaišku, kur surasti vidurius, tačiau sunkiausia yra pradėti, pradėti, pradėti.

Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS

Laurai – trims poetams Baigėsi 2014 m. „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkursas: sveikiname laureatus!

Dienraščio „Klaipėda“ literatūriniam leidiniui „Gintaro lašai“ jau devyneri metai jauni rašytojai iš visos Lietuvos siunčia savo tekstus. Jaunųjų kūrybos konkursas, savo pradžią skaičiuojantis nuo 2006-ųjų sausio, iškart susilaukė net patiems organizatoriams kiek netikėto populiarumo.

Per devynerius metus redakciją pasiekė daugiau nei 500 rankraščių.

Kaip ir kasmet, šiemet buvo atrinkti stipriausi autoriai, kurių tekstai publikuoti „Gintaro lašuose“. Tokių šįkart buvo 16-a, dauguma – poetų.

Su malonumu pristatome 2014 metų konkurso laureatus: I vieta – Domas Linkevičius.

II vieta – Deimantė Bandzevičiūtė.

III vieta – Paulius Norvila.

Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti piniginiais prizais: pirmosios vietos laimėtojas – 500 Lt, antrosios – 300 Lt, trečiosios – 200 Lt premijomis.

Paskutiniajame šių metų leidinyje kviečiame plačiau susipažinti su laureatų kūryba. „Gintaro lašai“ dėkoja visiems atsiuntusiems savo kūrybą.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

Domas LINKEVIČIUS I vieta

*** Tamsoje nei gyvybės, nei dvasios, nei tylos. Tik tarpuvarčių rokas.

Manyje miega žvilgsnis tavasis, kartais šelmiškas, kartais žiaurokas.

Iš padangių, visai netikėtų, meteorai liepsnodami krinta.

Kai tavęs man labiausiai reikėtų, tu grimzti į sapnų labirintą.

Aš nemėgstu mįslingos vienatvės.

Jos aitrumo su prieskoniu brendžio.

Tu namie, o manęs pilnos gatvės.

Tu lygtis. Aš tavęs neišsprendžiu.

Jūrmylių deivė Beribė kaip veidrodis. Nėjus per stiklą – kalta dėl žaizdų.

Tas kojas pats Voltas Disnėjus vadintų apvaizda vaizdų. Žarijos akių dega ryškiai, O grožis pralaimi sausai.

Visi šios planetos vyriškiai sapnuoja, kad jiems priklausai, tačiau priklausai tik nuo laisvės.

Iš jos pastatyti laivai.

Kiekvienas karys taps belaisvis.

Joks žemės išminčius blaivai negali atspėt, kas užbūręs, kad liktum slaptai nebyli.

Dvelksmu įsitvėrus už burės, plukdai ten kur jūra gili.

Mėgstu muziką, žodį ir greitkelius. Myliu žmoną, kates ir poeziją. Trokštu laisvės, kelionių ir polėkio. Kartais tingiu, rašau prieš užmigdamas. Bet žinau, kad galiu Jus sudominti. Lenktyniauju su laiko rodyklėmis. Gliaudau posmus, knygas ir saulėgrąžas. Naktinėju arbatžolių tirščiuose. Uostau žiedus, pušynus ir kvepalus. Vaikštau gatvėm sapnų, miego skerspjūviais. Valgau sniegą, ledus šokoladinius. Glostau plaukus, medžius, laimės kūdikius. Gaudau sėkmę, drugius, pokštus, nuotykius. Moku meilintis, keiktis ir pinigus. Šoku valsą, bet ką ir viliotinius. Groju nervais, klavišais ir stygomis. Lieju ašaras, viskį ir prakaitą. Vengiu liūdesio, pykčio, narkotikų. Mėtau svorį, lėkštes, laidau replikas. Gilų sielvartą paverčiu šypsenom. Nekenčiu aplaidumo, politikos. Ketinu koreguoti istoriją.

Nuoširdžiausiai tikiu saviįtaiga. Pats esu tiktai Domas Linkevičius. Suprantu, kad aplink viskas laikina. Ir vis tiek noriu kurti eilėraščius.

Matmenys Žmonės eina iš protų. Kraustosi iš namų, perkūnui paliepus.

Dega smėlis – čia zylių praustasi.

Jauną vėją užsupa liepos. Čia būgneliai muzikoj maudėsi prašmatnių akordų gurmano.

Jų apstu – visų nesugaudysi.

Jie nutyla tenai, kur mano ► 49

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

◄

atmintis vėl iškvepia atvejį, kai gelsvėjanti šviesoforuos žaižaruoja saulė ir gatvėje nejučia susigėsta poros.

Jeigu tau staiga pasirodytų, kad pro šalį plauki, irkluoti nenustok. Mes – valtys, kur skrodė tų miego upių ilgį ir plotį.

Kai juokiasi vėlės Tik pažvelkit koks Vakaras – iškeitė suodiną švarką į žvakelėmis mirgantį, kerintį šventinį fraką.

Renkas žmonės – rankovę išlygina, skverną sutvarko.

Dabita susijaudina – dvylika užanty plaka – tačiau niekas nemiega, tik rimsta – ir Vakaras lieka prie nakties prisišliejęs, sunėręs rankas, susimąstęs, įsiklausęs į rimstančioj sąžinėj šliaužiantį slieką.

Virš Romainių nakvojantiems paukščiams atsiveria skląstis, ir, iškišę snapus iš lizdų, jie čiulbėti nedrįsta, kol aplink naktinėdamos dangiškai juokiasi vėlės.

O gyvieji vis plūsta į aikštę, liepsnelėmis grįstą – tarp gyvųjų ir aš rusenu į maldas įsivėlęs.

Laikrodinė trintis Laikrodinė trintis ciferblatų raudonyje tiksi.

Neišmokai nubusti anksčiau, nematei kaip ji rąžos.

Ji nevaikšto, ji eina – mergaitė, kurios nesutiksi.

Ten, kur gimsta rytai, gimsta naujas sekundžių tiražas.

Tai ne šiaip sau rytai – jais Jūratė aprauda Kastytį.

Savyje gniauži kvarcinį smėlį ir kretančią viltį.

Kad ir kiek telpa saujose – viską reikės išbarstyti.

Net nuspręst negali, ar pažersi iškart, ar po smiltį.

Pavirsti lietumi, sako vyrams negalima, gėda.

Sielos potvynius drėkstančiais skruostais nusibrauki uoliai.

Išdraskytos rodyklės ant sienos ir nieks neužgieda.

Nieks trinties neišlaiko – iš laiko pasipila guoliai.

Prie jūros žiemą Sustingsta bangos, akmenėja vėjas, mums prieš akis derlingo sapno laukas nebyliai auga po droviu stiklu.

Artūro Valionio nuotr.

50

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

Štai ir akimirkų žavių pjovėjas dalgiu švytuoja niekieno nelaukęs aukštai virš cukraus pudros vystyklų. Šie žodžiai nebesvarūs, jie bejėgiai.

Tyla išstudijavo pantomimą.

Tyla neįtikėtinai lanksti. Į rojų traukiniams dar tįsta bėgiai, tad skelbti demografinį sprogimą ramioj miegų stotelėj kiek anksti.

Pažadinau tave – tik nesupyki – šis sapnas išsiliejo į tikrovę.

Jau kitą krantą siekia jo žyma.

Liūliuoja mėnesį jauna supikė, ir mes sūpuojamės linges įkrovę – stebuklais kvepia jūrinė žiema.

Privatus beprotybės draustinis Baltažiedė gatvelių tyla epidemiškai plinta.

Manyje tiek tankmės. Mes kerojam, prinokstam su ja.

Neurasteniškos švieslentės tvinksi ir senas žibintas tuoj užges. Tik vidurnakčio kontūrai liks tamsoje.

Visa kita išnyks kaip burtažodžiai pasakų fėjų, kaip drėgmė susigers į sausringas minčių slėptuves.

Aš per nemigos upę brendu, kol visai suupėju.

Manimi tampa intakai, srovės ir žiotys tavęs.

Per mane į toliausias nerštavietes žuvys migruoja.

Aš išgėręs tą upę ir vyno išgėręs už du išgirstu, kaip tušti kaminai, vėjo lankomi, groja.

Jiems parašęs žodžius, ligi rytmečio posmais kuždu.

Deimantė BANDZEVIČIŪTĖ II vieta Baigiau lietuvių filologijos studijas LEU, o su spausdintu žodžiu kiekvieną dieną susiduriu darbe Nacionalinėje bibliotekoje. Daugiau minu gimtųjų namų Žasliuose takus nei sostinės grindinį. Šiuo metu gyvenu permainomis. Rečiau pasirodau literatūriniuose vakaruose, bet mane galima sutikti kultūrinėje spaudoje.

Kūryba – sudėtingas ir sudėtinis dalykas. Kas tai yra? Iki šiol ieškau atsakymų. Kuriančiųjų nesudievinu, o kūrybos nelaikau terapija ar demonų iš savęs vaikymu. Rašymą kiek siečiau su kelione, kurioje niekada nėra aišku, koks galutinis tikslas. Savo kūrybą pavadinčiau kasdienybės lyrika, kuri čia pat sklando tarp buities ir būties. Joje netyčia gali užklupti save.

Trioletas Tais vakarais, kai Tu viena stovėsi, liepsnos šalia saulėlydžiai intymūs.

Tik prisimink mane ir būsim dviese.

Tais vakarais, kai Tu viena stovėsi, paglostyk jaukų praeities pavėsį, kad susijungtų tiltai atminty mūs.

Tais vakarais, kai Tu viena stovėsi, liepsnos šalia saulėlydžiai intymūs.

Pavasarį labai norisi Pavasarį labai norisi įsilipt į medį ir šokt praeiviams ant galvų, priversti juos kartoti mano vardą, kol užmirštų savąjį.

Labai norisi per savaitę dukart susituokti, užsiauginti porą vaikų, mes taptume vienmečiais ir rodytume vieni kitiems kartų pagarbą. ► 51

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

◄

Pavasarį labai norisi suktis vilkeliu, suktis vienoje vietoje tol, kol ore išsuksiu taką paukščiams pargrįžti.

Labai norisi rankomis išsprogdinti gėles, sudėt po didžiuliu stiklu ir štai jums globalus sekretas.

Pavasarį labai norisi.

Knygų skaitymas kartu ne, sakai, aš dar nemiegu tu skaityk skaityk aš klausausi bet raidės jau tolsta viena nuo kitos ir aš pati jau tolstu gal reikėjo pasižymėti įdomesnes vietas, ryškiai pasibraukti gal reikėjo įrašyti save už paraštės kaip svarbiausią suskaičiuoju visus peržengtus kablelius ir smilkiniuos ima grūdintis plienas tavo akys dabar tik tušti paukščių narveliai sakau prie taško priėjom

Užkibo dabar taip ryškiai tave prisimenu tave stovintį už tvoros laikei rankose dvi mašinėles sakei aš būsiu Šumacheris o kas aš būsiu? Vis klausiau tai gal tada žaidžiam piratais piratais žaisti lengviau atsimeni, išlauždavom po vytelę – puikiausios mūsų meškerės įmerkdavom į kokią balą – mes žvejai gal kas užkibs? man pirmai pabosdavo šis žaidimas suspigdavau užkibo jau užkibo didžiausia lydeka –– dabar tu vandeny sakė rado po savaitės sakiau nežinojau

* taip ji eidavo nuo bažnyčios iki namų kiekvieną sekmadienį jau aštuonias dešimtis nemėgdavo trukdytis jei klausdavo atsakydavo: niekad nestabdyki išeinančio * mano sūnus – mėnulis aš jį pagimdžiau vakar jis visas geltonas su kūdikiškomis raukšlelėmis aš jį maitinu kairiąja krūtimi aš jį sūpuoju jis užmiega mano jaukiuose delnuose sakyk, kiek dar liko mums laiko lig ryto laiko ir mano sūnus nepabus

Algirdo Darongausko nuotr.

52

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

Svečiai vaikams neleisdavo vaikščioti pro paradines jos visados užrakintos tėvai sakė čia tik svečiams, kai atvažiuoja, mes taip juos pagerbiame, atveriame savo namus tėvas įkalė vinį į staktą sukabino visus savo raktus ilgai žiūrėjo į vieną, į tą nuo paradinių, kaip ypatingą, neliečiamą –– karstą išnešė pro paradines tu buvai čia tik svečias?

Ucha dar nepasiekėm langelio duryse bet vyresnysis matė kai tėvas išėjo kaip vienoj rankoj nešėsi meškerę, kitoj sietelį, kibirėlį su jauku mums tai prilygo paslaptingoms apeigoms grįždavo jau vakarop tėvas mažai kada šypsojosi, sakė: reikia virti puode, pakabintam virš laužo kilbukus suvynioti į marlę, nebus ašakų reikia bulvių, jas supjaustyti kubeliais lauro lapų, druskos ir juodųjų pipirų, tik nemaltų reikia atsargiai virti, kad neišbėgtų dabar suprantu kad žuvys moko kantrybės

Ką reiškia medžioklė meškų medžioklė prasidėdavo žiemą tada kelioms savaitėms tėvai apleisdavo namus metai po metų namai prisipildė nereikalingų vaikų ir aš kaip didžiausias trofėjus įsukta į kailį gulėjau klykiau ir pieną godžiai gėriau vieną žiemą ant slenksčio sėdėjau paklausiau tėvų kur išeina sakė medžioti meškų taip dar keletą metų iš eilės namai klykė vaikais dabar kai kurios meškos pražilo sėdžiu ant to paties slenksčio ir stebiu kaip kažkas išeina medžioti meškų

Paulius NORVILA III vieta Rašyti pradėjau tada, kai supratau, kad nemoku piešti. Vėliau piešti išmokau. Ar bent jau išmokau piešti taip, kad jausčiausi gerai ir būčiau patenkintas rezultatu. O kad nemoku rašyti, suprantu kiekvieną kartą, kai perskaitau kažką, kas priverčia nustebti. Deja, tai nutinka vis rečiau ir rečiau. Daug dažniau nei tekstai nustebina kasdienybė. Todėl man ji – labiau poetiška už visus abstrakčius ir neapčiuopiamus dydžius. Nes į ratus kišamas pagalys visuomet bus arčiau odos negu skambūs, bet tušti žodžiai.

mėtinis laimėti stipendiją išvažiuoti metams į Vokietiją gyventi mirusio rašytojo vasarnamyje su kitais – kasdien mirinėjančiais ir vis vien – kaip niekad gyvais laimėtojais gyventi kartu – veik šeimoje padėt buityje laužant kalbos barjerus ► 53

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

◄

laužant kūnų barjerus laužant ir laužant nesugebėjus tinkamai atsispirti o gal ir paslydus žirgu bėgant paskutinį lenktynių ratą apkurtusiam nuo sproginėjančių apsaugų besiskleidžiančių oro pagalvių žinant – dienai veriantis nušaus kad nesikankintum nes skausmą malšinantys vaistai per brangūs kaip tam kuris nieko nelaimi – tik kažkokią stipendiją kažkokioje vokietijoje

iliuzija nusiplauti batus pasitikrinti paštą pavalgyti atrašyti draugams dukart lėčiau negu priešams skambinti į kirpyklą ieškoti ilgai lojalumo kortelės vėliau ten nueiti stengtis neužmigti kirpėjos kėdėj tuomet būtinai į sporto klubą kol nesibaigė abonementas grįžtant nupirkti bulvių morkų kiaušinių dar makaronų ir sūrio dairytis bejėgiškai saldumynų skyriuje stoviniuoti eilėj stebint kaip mainos ir sukas veidų karuselė

54

viską pjaustyti kepti ir virti valgyti temstant šviesoje amžinųjų ekranų įkrauti telefoną išsilyginti marškinius suplauti indus pastebėti vėją už lango pasitikrinti paštą suvalgyti obuolį ir tada jau tada jau pagaliau gyventi

jaunas ir nepatyręs reikia kuo daugiau po savęs palikti visokių šiukšlių neva origami ar senų bilietų į kino teatrus sąskaitų bijantis kad prisireiks kamštelių nuo alaus butelių sagų rastų gatvėse ištrūkusių ir atsarginių iš seniai išaugtų drabužių lankstinukų ir laikraščių be jokios netgi sentimentalios informacijos neberašančių rašiklių su neegzistuojančių organizacijų pavadinimais nebegaliojančių nuolaidų pažymėjimų rankų darbo niekučių kaštonų surinktų temstant per lietų nebeveikiančių laikrodžių detalių nuo stalo žaidimų nebenaudojamų išmėtytų pakeliui rastų kortų atvirlaiškių sau ir kitų šiukšlių kuo daugiau po savęs palikti neva kūno ar atminties šilumos gal tik dešimčiai minučių stebint kaip rūksta liepsnoja ir pavėjui

išsiblaško turtai nesamos karalystės *** plyštančių durų aidas temsta laiškų šešėliais o iš mažos mergaitės sluoksnis po sluoksnio gėlės delnus vieną prie kito apriša ir sukabina gaudant anksti iš ryto lengvą širdies plakimą *** marškinėliais baltais vien tik tai tematau susegtais prasegtais šviečia kraštas dangau

s

*** o labiausiai glumina tai kad dulkes nupūtus daiktai viso labo daiktai tavo žiedo akutės vis dar šviečia tamsoj ir nuo atspindžio spindi ir atrodo kad tuoj – mes iš tikro laimingi

spaudžia spaudžia smilkinius sirpsta norėtųsi grįžti ir liesti tas aistringas atmintis o konkrečiai – tą vieną kada naivus ir nekaltas vaikas gulas po traukiniu kitais žodžiais tariant – berniukas glosto mergaitę visa tai tik žaidimas akivaizdu kas laimės ir kas liks su savo vienatve rausvais nevilties ženklais skruostuose net jei mergaitė ir leistų suspausti stipriau įsižnybti

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

o greičiausiai ir leidžia jis nieko nenori daugiau bijo suspaus kiek per stipriai ir dulkėm pavirs šie vaizdai įsižnybs ir savaime atvės atsigniauš visos rankos *** niekas nežino nuo ko prasidėjo ir kuo pasibaigs senstantis vakaro šuo kaukia po tavo langais veriasi kraštas dangaus lūpų blyškia paslaptim bėgančius kūnus sugaus liekančius kūnus marins visą gyvenimą po visą gyvenimą prieš laikrodžių laiko piemuo tavo pasaulį nupieš tavo pasaulį nutrins vieną po kito ir štai sielų ramybės vagims nieko už tai

keleivių kontrolė keleivių kontrolė stebi kiekvieną iš mūsų kruopščiai tikrina rankose spaudžiamus dokumentus laukia pirmosios klaidos staigesnio judesio tamsesnio žvilgsnio laukia mažiausio plyšelio pro kurį jei tik pajėgtų partemptų atgal vienu tiksliu chirurgo judesiu vienu per stalą riedančiu pinigu vienu pirštu bakst ir jau nebegyvas šypsosi dokumentuose

Artūro Valionio nuotr.

mes taip skubam mes taip skubam beviltiškai skubam neturime laiko nutraukiame pokalbius dar sakinių pradžiose o kai liekam vieni – atgailaujame ir susitaikom ir nuo vėstančio kūno pakyla tuštybės liepsna mes taip skubam beviltiškai skubam į nežinią tąsomės tarsi šunys prie kaulo ar seniai prie vyno pigaus ir kaskart abejingai lekuojam į vėstančią sąžinę tarsi tai mums padėtų apsaugot vaikus nuo lietaus mes taip skubam beviltiškai skubam kartodami poterius nesuprantam ką sakom tačiau tai visai nesvarbu iš minučių į valandas ir šratinukų į popierių mūsų kūnai parklumpa ir tolsta švieselės namų mes taip skubam beviltiškai skubam tarytum vėluodami plaikstos sniegas ir plaka krūtinėse vario širdis o paukšteli molinis atleiski kasdienes mums nuodėmes kol į uodegą pučiam – tik tu mus išgelbėt galįs 55

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Misija – išlaikyti mies „Neteko girdėti, kad kas kitas Lietuvoje pasigirtų taip, kaip aš“, – dieną prieš leidyklos „Libra Memelensis“ 20-mečiui skirtos 1994–2014 m. išleistų atvirukų parodos atidarymą I.Simonaitytės bibliotekoje juokavo leidyklos vadovas, Klaipėdos krašto istorijos puoselėtojas Kęstutis Demereckas. Nuo reklamos iki solidžių istorijos leidinių – knygomis apkrautuose „Libra Memelensis“ namuose K.Demereckas pasakojo apie jau nueitą kelią ir priešakyje dar tik besiskleidžiančius planus.

Kristina SADAUSKIENĖ

Atvirukas – kaip vizitinė kortelė Natūralu, kad atvirukų paroda bibliotekoje inspiravo pirmąją pokalbio stotelę. Šįkart „Libra Memelensis“ dalijosi šiuolaikinių atvirukų kolekcija. Bet negalima nepaminėti miesto savivaldybės viešosios bibliotekos konkurso „Klaipėdos knyga – 2007“ populiariausios knygos apdovanojimą pelniusio šios leidyklos albumo „Klaipėda senuose atvirukuose“, kuriame – viso XIX–XX a. pr. uostamiesčio atvaizdai iki pat Girulių ir Tauralaukio.

Nepertrūkstamas domėjimasis atvirukais, miesto vaizdavimo atvirukuose ikonografijos žinios laikui einant įgyja ne tik reklaminę, bet ir istorinę vertę. Galima

56

pastebėti, kaip keičiasi miestą reprezentuojantys simboliai, pati atviruko kompozicija, užrašo šriftas. Visa tai įdėmiam stebėtojui išduoda ne tik pagrindinius istorinių realijų sukeltus raibulius, bet ir poslinkius pačių žmonių mąstyme, vertybių hierarchijoje, kintančias miesto traukos zonas. „Šiuolaikiniuose atvirukuose galime pavaizduoti tik dalį to, kas buvo vaizduojama XX a. pradžioje. Seniau vaizduota ir Olando Kepurė, ir Melnragė, ir Smiltynė – buvo didesnis siužetų spektras. Kita vertus, nebeliko atvirukinės miesto dalies – Biržos tilto, biržos, Biržos gatvės. Tai buvo Klaipėdos atvirukas. Mūsų atvirukuose Klaipėdos simboliai yra Meridianas (išleidome gal 7–8 atvirukus su juo) ir Anikė“, – pasakojo K.Demereckas bei pridūrė, kad pastaruoju metu ypač populiarūs atvirukai, kuriuose vaizdas komponuojamas iš skirtingų elementų, taip pat atvirukai su Kruizinių laivų terminalu juose. ►

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

sto istorijos tęstinumą

Kraštotyrininkas ir leidėjas K.Demereckas neabejingas savo leidyklos knygoms, nes leidžia tokias, kurias pats norėtų turėti. Senieji atvirukai, išleisti „Libra Memelensis“, su Klaipėdos ir jos krašto vaizdais – dar vienas leidyklos pasididžiavimas.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

57

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

APIE LEIDYKLĄ „Libra Memelensis“ leidykla (pažodžiui – Klaipėdos svarstyklės) įkurta 1994 m. Įkūrėjas ir savininkas – Kęstutis Demereckas.

Leidyklos ženklas – burlaivis iš 1684 m.

Hartknocho Klaipėdos graviūros. „Libra Memelensis“ leidžia grožinę, istorinę, reklaminę, tiriamąją, publicistinę bei kitą literatūrą ir atvirukus.

Jau du dešimtmečius yra vienintelė nuolatinė atvirukų leidėja Klaipėdoje.

Išleido maždaug 300 rūšių atvirukų. Žymiausi leidiniai: J.Zembrickio „Klaipėdos istorijos“ 3 tomai, K.Demerecko „Klaipėdos uostas“ (1999 m. ir antrasis leidimas 2007 m.), knygos „Klaipėda senuose atvirukuose“ ir „Kuršių nerija senuose atvirukuose“, Mažosios Lietuvos istorijos, Kretingos, Šilutės, Neringos muziejų albumai ir katalogai, reprezentaciniai Klaipėdos, Neringos, Kretingos, Gargždų, Šilutės albumai, knygos apie Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių krašto dvarus, studijos apie Klaipėdos architektūrą.

Leidyklos knygos keturis kartus išrinktos populiariausiomis Klaipėdoje. „Libra Memelensis“ galima vadinti Vakarų Lietuvos leidykla, nes jos leidiniais didžiuojasi Kretingos, Klaipėdos, Šilutės rajonai, Pagėgių savivaldybė, iš dalies ir Žemaitija bei Karaliaučius ir Karaliaučiaus kraštas.

◄ Leidėjas skaičiuoja, kad per 20 metų į įvairias pasaulio šalis iškeliavo maždaug 300 tūkst. atvirukų, vaizduojančių Klaipėdą. „Miestui tai geresnė reklama už bet kokius reklaminius klipus“, – mano jis. Per ilgus darbo metus rengiant atvirukus, tyrinėjant istorinę medžiagą, išsiugdytas suvokimas, kokia fotografija tinka atvirukams, o kokia ne. K.Demereckas pripažino, kad, nepaisant šių žinių, ne visada galima nuspėti, kokie atvirukai bus populiarūs – kai kuriuos tenka leisti kelis kartus, o kiti taip ir nesulaukia savųjų pirkėjų. Atvirukus su uostamiesčiu dažniausiai perka turistai iš užsienio, patys lietuviai nėra linkę siųsti atvirlaiškių, bet pastaruoju metu ir ši tradicija po truputį grįžta – po Turizmo informacijos centro daugiausiai atvirukų išperkama šiaurinėje miesto dalyje esančiame prekybos centre.

Neplanuota „Libra Memelensis“ pradžia „Esu šilutiškis, gimęs netoli Šyšos žuvų turgaus – niekada nemaniau, kad būsiu leidėjas“, – pradžių pradžią rikiavo K.Demereckas. Į uostamiestį, kaip daugelis, jis atvyko mokytis. Studijuojant lietuvių kalbą ir režisūrą, pasitaikė itin reikli ir griežta lietuvių kalbos dėstytoja – leidėjas pamena, jog tuomet tikrai nemanė, kad kada nors

Kęstutis Demereckas: Klaipėdą subombardavo, bet ji toliau gyveno ir gyvena, miesto istorija tęsiasi. Visose savo knygose pabrėžiame tą tęstinumą. reikės tokių preciziškų lietuvių kalbos žinių, o galiausiai profesiniame gyvenime jos tapo vienu iš pamatinių dalykų.

Trečiame kurse K.Demereckas pradėjo dirbti Paminklų restauravimo ir projektavimo institute fotografu – ėmė rinkti istorinę medžiagą, senas fotografijas, gilinosi į fotografijos meną. „Darėme labai geros, jau šiandieninės kokybės spalvotas fotografijas. Tai darant labai svarbu tinkamai sureguliuoti spalvas, jas maišant svarbus kiekvienas procentas“, – prisiminė K.Demereckas, pasakodamas, jog iš pradžių planavo jėgas sutelkti reklaminės fotografijos srityje. „Libra Memelensis“ gimimą paskatino vieną iš didelių reklaminių užsakymų vykdant kilęs nesklandumas – leidykla, turėjusi leisti reklaminį prospektą, paskutinę savaitę atsitraukė. „Teko žaibiškai steigti leidyklą, gauti spaudos leidimą ministerijoje, medžiagą spausdinti vežėme į Lenkiją, Lodzę“, – spontanišką leidyklos kūrimą prisiminė K.Demereckas.

Leidyklos „Libra Memelensis“ 20-mečiui skirtos 1994–2014 m. išleistų atvirukų parodos (veiks iki 2015 m. sausio 9 d.) atidarymas I.Simonaitytės bibliotekoje.

58

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Pirmaisiais gyvavimo metais „Libra Memelensis“ daugiausia vertėsi reklamine leidyba, bet bendradarbiauta ir su muziejais. 1998 m. išleista pirmoji knyga – „Žvejyba pamaryje XVI–XX a.“ (B.Servienė, K.Demereckas).

Kitais, 1999 m., pasirodė ir antroji solidi knyga – Istorijos instituto užsakymu išleista Vlado Žulkaus parengta „Palangos istorija“.

K.Demereckas ryškesnį posūkį į kultūrą sieja būtent su šiomis knygomis, bet galima pastebėti, kad jau pats leidyklos pavadinimas turi istorinę nuorodą, o dabartinė „Libra Memelensis“ dažniausiai ir žvelgia į praeities paslaptis. Pats leidėjas pavadinimo istoriją sieja su senaisiais mūsų krašto kultūrininkais, kurie, kaip Matas Pretorijus, išvykęs į Karaliaučiaus universitetą, prie savo pavardės pridurdavo „memelensis“. „Be to, esu atsakingas už Mėmelio vardo įtraukimą į lietuvių kalbą – parašiau straipsnį, kad Mėmelis ir Nemunas reiškia tą patį – nebyli upė. Niekas neprieštaravo. O tai – ne vokiškas žodis, vokiečiai tokio neturi. Dabar tai prilipęs, vartojamas kuršiškas žodis. Ne veltui studijavau lietuvių kalbą“, – šypsojosi K.Demereckas.

Kultūrinė leidyba – ne verslas „Libra Memelensis“ leidyklos knygos yra vertinamos. Apie tai galima spręsti iš apdovanojimų, kad ir minėtų uostamiesčio bibliotekos rengiamų „Klaipėdos knygos“

rinkimų. Be „Klaipėdos senuose atvirukuose“ albumo, populiariausių knygų laurus pelnė dar trys šios leidyklos knygos: „Klaipėdos dvarai“ (populiariausia 2006 m. Klaipėdos knyga, parengė I.Valančiūtė, Z.Genienė, D.Elertas ir K.Demereckas), fotoalbumas „Klaipėda, 1945–1965“ (populiariausia 2010 m. Klaipėdos knyga, parengė K.Demereckas, V.Safronovas) ir V.Beresnevičienės „Po gerojo angelo sparnu“ (populiariausia 2013 m. Klaipėdos knyga). „Mes išleidžiame tokias knygas, kurios reikalingos šių dienų skaitytojams. Teisingiau būtų sakyti – žiūrovams, nes mūsų knygos turi labai daug vizualinės medžiagos, kuri suteikia reikalingos, iki tol nematytos informacijos. Jos pilna senuosiuose atvirukuose.

Kiekvienas klaipėdietis svajojo namuose turėti Klaipėdos senųjų atvirukų albumą – dabar turi. Neabejingas šioms knygoms ir aš, nes leidžiu tokias, kurias pats norėčiau turėti, kurios man reikalingos – tai pagrindinis principas“, – aiškino K.Demereckas.

Atrodo, kad leidžiant skaitytojų mėgstamas knygas (populiariausios knygos kategorijoje nugalėtojus renka ne komisija, o patys skaitytojai) leidyklos gyvenimas turėtų būti šviesus. Bet kalbantis su K.Demerecku aiškėja, kad „Libra Memelensis“ susiduria su panašiomis problemomis, kaip ir kitos mažos leidyklos. Mūsų šalyje – ryškus knygų rinkos monopolis, pagrindinis knygynų tinklas priklauso didžiausiai leidyklai, tad nieko keisto, kad ne visos leidyklos turi lygias teises. ►

Leidyklos „Libra Memelensis“ knygos laimėjo 2006, 2007, 2010 ir 2013 m. populiariausios Klaipėdos knygos konkursą.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

59

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Pagrindiniai akcentai ir žvilgsnis į ateitį

„Libra Memelensis“ leidykla didžiuojasi išleistomis istorinę atmintį žadinančiomis knygomis. ◄ „Ne visas knygas priima prekybininkai, sakydami, kad jos yra ne asortimentinės“, – pastebėjo K.Demereckas, kaip pavyzdį pridurdamas situaciją, kai knygyne Šilutėje skaitytojai gali ieškoti knygų apie Šilutę ir jų nerasti. Juos nuo knygų atitolina ir knygynų nuolat keliamos kainos – knygas sunku įpirkti.

Leidėjas sakė šiuo metu nerašantis projektų leidinių finansavimui iš valstybės kišenės, leidykla pati stengiasi surasti rėmėjų, pati išleisti. Tokia situacija lemia ir tiražų mažėjimą. Minėdamas dabar ruošiamą knygą apie Klaipėdos želdinius, parkus ir sodus, K.Demereckas sakė, kad ir jos tiražas nebus didelis – knygą leis turbūt tik keliais šimtais egzempliorių. Leidybos apimčių mažėjimas aktuali bėda kalbant ne tik apie kultūrą, bet ir apie reklamą – informacijos sklaidai šiais laikais dažniausiai pasirenkamas internetas.

Ne tik lopo istorijos spragas Apžvelgiant „Libra Memelensis“ knygų galeriją, matyti, kad nors joje yra įvairių leidinių (kad ir 2001 m. IBBY Lietuvos skyriaus komisijos geriausia metų vaikų knyga pripažintas Nijolės Kepenienės pasakų rinkinys „Po riestainio saule“), di60

džiausias dėmesys tenka Vakarų Lietuvos istorijai.

Būtent šiai leidyklai reikia dėkoti už Johano Zembrickio grąžinimą į miesto istorinę atmintį, jo tritomio „Klaipėdos istorija“ išleidimą (I tomas – „Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija“, II tomas – „Klaipėda XIX amžiuje“, III tomas – „Klaipėdos apskrities istorija“).

Pats K.Demereckas šį tritomį vadina pamatu, pagrindu, nuo kurio jau galima pradėti studijuoti Klaipėdos istoriją. Leidėjas neslepia pasididžiavimo: „Kas pripažins, kad Vilnius paminėtas 100 metų vėliau? Klaipėda tuomet jau buvo Europos miestas su pilimi, uostu...“ Anot K.Demerecko, daug dalykų istorijos tėkmėje tiesiog nugrimzta į užmarštį: „Istorija, Klaipėdos istorija yra nukentėjusi, nutylėta. Tarybiniais metais – kaip vokiško miesto. Nors iš tiesų 1923–1939 m. Klaipėda nepaprastai suklestėjo, tuo metu Lietuva daugiausiai investavo būtent į uostamiestį – statyti fabrikai, elektrinės, tiltai, uostas, miestas padvigubėjo“. Leidyklos leidžiamos knygos ne tik lopo istorijos spragas. Bet kuriam istorija besidominčiam šio krašto gyventojui jos padeda išlaikyti atmintį, didžiuotis savo krašto praeitimi.

Paklaustas apie asmeninius atradimus rengiant istorines knygas, K.Demereckas tik nusijuokė – juk savaime aišku, kad kiekvieną kartą žinių bagažas pasipildo naujais faktais.

Gimtadienis tarsi įpareigoja ne tik džiaugtis nueitu keliu, bet ir kažkokiu būdu paženklinti svarbiausius to kelio etapus.

Leidyklos vadovas paklaustas, ką įvardytų kaip reikšmingiausius „Libra Memelensis“ darbus, išskyrė tris. „Pirmiausia, J.Zembrickio tritomis ir „Klaipėdos uostas“ – uosto istorija nuo seniausių laikų iki dabar. Pastaroji knyga leista dviem tiražais, o tai – retas atvejis.

Kitas dalykas – darbas su muziejais, su kuriais bendradarbiaujant išleistas ne vienas albumas. Ir trečia – senųjų vaizdų sugrąžinimas žmonėms, Klaipėdos, Kuršių nerijos senieji atvirukai, kad būtų galima matyti, iš ko viskas radosi“, – svarbiausius žingsnius žymėjo leidėjas ir tuoj pat atskleidė viską vienijančią giją: – Mums svarbu padaryti miesto vaizdų tėkmę normalią, suvokiamą, o ne nutrūkusią ir vėl prasidėjusią. Klaipėdą subombardavo, bet ji toliau gyveno ir gyvena, miesto istorija tęsiasi. Visose savo knygose pabrėžiame tą tęstinumą. Tokio miesto sąvokos iškėlimas atsispindi tiek mūsų albumuose, tiek istorinėse knygose“. Galima tik pamėginti įsivaizduoti tokios užduoties svorį gyvenant iš griuvėsių atgimusiame, iki šiol savo tapatybės tebeieškančiame mieste. „Tokios leidyklos, kaip mūsiškė, gyvuoja palyginti neilgai, gal kokius du–tris dešimtmečius. Todėl likusį aktyvios leidybos dešimtmetį norėtųsi išleisti dar svaresnių leidinių, dar įdomesnių istorinių studijų.

Kad ir jau kelis dešimtmečius rašomą monografiją „Nemuno deltos raida. XVI–XXI a.“. Tiek medžiagos kietajame galvos diske susikaupę, kad darosi sunku ją valdyti“, – prisipažino K.Demereckas.

Anot jo, leidėjo žinios turi būti labai gilios ir visapusiškos: „Ne kiekvienas muziejus, istorikas ar kolekcininkas gali būti leidėjas. Čia reikia ir kalbos, ir geografijos, ir ikonografijos, ir istorijos, ir etnografijos, ir kalbotyros, ir kitų žinių. Pastaruoju metu kilęs noras patiems leisti knygas dažnai tampa spąstais. Išleista knygų (ne leidyklų), kuriose yra faktų, klaidinančių ne tik paprastus skaitytojus, bet ir istorikus. O tų faktų iš puslapio neišgrandysi...“

INICIATYVA

Krašto paveldo gidas: keliauk, atrask, pažink Klaipėdos gyventojai ir svečiai kviečiami susipažinti su unikaliu Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos kūriniu – „Krašto paveldo gidu“.

Tai interaktyvus žemėlapis su skaitmenintomis buvusių ir esamų Klaipėdos miesto kultūros paminklų, pastatų, gatvių, statinių, aikščių, skulptūrų ir kitų lankytinų objektų nuotraukomis bei jų aprašymais.

1971-ųjų nuotraukoje burlaivis „Meridianas“ buksyruojamas į nuolatinę vietą Danės upėje. Netrukus laive atsidarė miestelėnų itin mėgtas restoranas. Bernardo Aleknavičiaus nuotr. Nuotraukos negatyvas saugomas Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos rankraščių fonde.

Lina BIMBIRYTĖ

Interaktyvus kūrinys „Tai yra mūsų naujausias pasiūlymas visuomenei – keliauti, atrasti ir pažinti mūsų kraštą su interaktyviuoju „Krašto paveldo gidu“. Sukūrėme paprastą, laisvai prieinamą, lengvai naudojamą ir visuomenei suprantamą kūrinį“, – džiaugėsi projekto vadovė Audronė Balsė.

Gidą sukūrė I.Simonaitytės biblioteka kartu su partnere bendrove „Dizi“, įgyvendindamos skaitmeninio kultūros paveldo

sklaidos projektą „Krašto atminties akcentai – tavo delne“, kurį iš dalies finansuoja Kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba. „Krašto paveldo gidas“ yra pritaikytas išmaniesiems telefonams, planšetėms ir įprastiems kompiuteriams. Naudojant internetinę prieigą, puslapyje www.krastogidas.lt galima naršyti pačiam arba keliauti gido siūlomais maršrutais. „Bibliotekos darbuotojai gerai padirbėjo, ir svetainė tikrai turėtų sulaukti susidomėjimo. Kadangi ji pritaikyta mobiliųjų įrenginių naudotojams – turėtų būti patogu ja naudotis vaikštinėjant mieste ir tyrinėjant kultūros paveldo objektus bei vietas“, – tikino bendrovės „Dizi“ projektų direktorius Juozas Markauskas. ►

Klaipėdos miesto viešajame transporte ir stotelėse priklijuoti „Krašto paveldo gido“ ženkliukai kviečia pasivaikščioti ir susipažinti su Klaipėdos miesto kultūros paveldu. Logotipo autorius – Tomas Rutkauskas.

61

INICIATYVA

Projekto vadovė A.Balsė neabejoja analogų Lietuvoje neturinčio gido nauda ir sėkme.

Eugenijaus Maciaus nuotr.

Sovietinio laikotarpio skulptūra „Žvejys“ vis dar kursto gyventojų abejones dėl jos išliekamosios vertės. Ninos Smirnovos nuotr.

◄ Anot projekto vadovės, šis gidas gali praversti kiekvienam, norinčiam sužinoti daugiau apie savo krašto istoriją, – keliautojams, mokytojams, ekskursijų vadovams ir visiems smalsiems Klaipėdos miesto gyventojams.

Bus nuolat papildomas

Paminklas „Borussia“, anksčiau vadintas „Memel Nationaldenkmal“, stovėjo Danės skvere vietoj dabartinės „Žvejo“ skulptūros.

Atvirukas saugomas Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyve.

62

Tinklalapyje gausu lankytinų vietų nuotraukų, suskaitmenintų negatyvų, atvirukų, o jų aprašymus galima skaityti keturiomis – lietuvių, rusų, vokiečių ir anglų – kalbomis. Gido naudotojai gali susipažinti su šiuo metu Klaipėdoje esančiais paveldo objektais ir tais, kurių jau nebėra, – sovietmečiu ar prieškariu buvusiais paminklais. „Mes turime labai daug įdomaus turinio ir jį atveriame visuomenei, padarome laisvai prieinamą“, – sakė A.Balsė.

Gidas bus nuolat turtinamas: ketinama sukurti daugiau teminių maršrutų, papildyti gausiu vaizdo, garso įrašų, tekstinės bei grafinės medžiagos archyvu. „Netrukus visuomenė galės ne tik peržiūrėti vaizdo įrašus, susijusius su lankytinomis vietomis, bet ir paklausyti garso įrašų, pavyzdžiui, Taravos Anikės dainos. Žmonės galės peržiūrėti nuotraukas ir kartu klausytis dainos. Arba matyti jos natas.

Galėsite atsisėsti prie Taravos Anikės, groti gitara ir dainuoti dainą“, – ateities vizijomis dalijosi projekto vadovė.

Gido turinys šiuo metu apima tik dabartines Klaipėdos miesto ribas, tačiau ateityje kūrėjai ketina įtraukti Klaipėdos rajono, Kretingos, Palangos, Neringos ir Šilutės kultūros paveldo objektus.

Sulaukė susidomėjimo Spalio viduryje startavęs gidas susilaukė didelio susidomėjimo. Anot projekto vadovės, su gidu susipažino per 400 moksleivių ir studentų, buvo rengiami jo pristatymai, kuriuose dalyvavo daugiau nei 60 atstovų iš įvairių organizacijų. „Rengdami edukacinius užsiėmimus, mes skatiname jaunimą, vaikus su tėvais praleisti daugiau laiko Klaipėdos senamiestyje, – teigė A.Balsė. – Skatiname pasidalyti gido turiniu ir su draugais bei giminaičiais, gyvenančiais užsienyje. Mes galime juos pakviesti virtualiai pasivaikščioti po miestą ir „Google Street View“ sistemoje matyti pažymėtus kultūros paveldo objektus.“ Prie gido kūrimo ketina prisidėti įvairios kultūros, švietimo bei socialinės institucijos. Interaktyvus žemėlapis pildomas gausia Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus darbuotojų pateikta medžiaga, o kiek vėliau jį tobulinant ketina prisijungti Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos skyrius bei Pajūrio regioninio parko direkcija. Dauguma gide atsidūrusių skulptūrų ir paminklų nuotraukų

INICIATYVA

Pristatyme dalyvavęs Klaipėdos vicemeras Vytautas Čepas (ketvirtas iš dešinės) žadėjo, kad bus apsvarstyta galimybė įtraukti šį projektą planuojant kitų metų miesto biudžetą. Linos Bimbirytės nuotr.

bei jų aprašymais pasidalijo uostamiesčio pedagogės Nijolė Klimantavičienė ir Nina Smirnova. „Šiam projektui įgyvendinti mums nebuvo sunku rasti partnerių. Visi, į kuriuos kreipėmės, noriai sutiko bendradarbiauti.

Mes kviesime įvairias visuomenines organizacijas, kultūros ir švietimo institucijas prisijungti pildant šio gido turinį. Jis plėsis ir bus dar įdomesnis, dar spalvingesnis“, – tikino A.Balsė.

Pildyti gido turinį gali bet kuris žmogus. Tinklalapyje tam yra sukurta speciali forma, kurioje galima pateikti savo siūlymus, komentarus arba praturtinti gidą savo unikalia nuotrauka.

Gido kūrėjai tikisi aktyvaus visuomenės bendradarbiavimo.

vų bei darbuotojų geranorišku požiūriu.

Mūsų pavyzdys rodo, kad bendradarbiaujant galima pasiekti puikių rezultatų per labai trumpą laiką ir, beje, be itin didelių investicijų“, – dalijosi patirtimi A.Balsė.

Sklaidos centras „Mes esame ne tik pirmoji biblioteka, sukūrusi tokį kūrinį, bet ir viena pirmųjų bibliotekų Lietuvoje, savo sukurtame produkte naudojanti „Creative Commons“ licencijas“, – pabrėžė A.Balsė.

Tai reiškia, kad tuos gido objektus, prie kurių yra CC („Creative Commons“ licencijos) ženkliukas, žmogus gali naudoti taip, kaip yra nurodyta suteiktoje licencijoje. Pavyzdžiui, gali atsisiųsti informaciją be papildomo kūrėjų sutikimo, gali ją platinti, gali modifikuoti nuotraukas, taip pat gali versti tekstą į kitas kalbas, tik turi laikytis sąlygos, kad medžiaga naudosis nekomerciniais tikslais ir savo produktui suteiks tokią pačią licenciją. „Krašto paveldo gide“ yra naudojamos šešios „Creative Commons“ licencijos.

Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka yra Klaipėdos regiono kraštotyros, skaitmeninimo bei skaitmeninto kultūros paveldo sklaidos centras. 2010-aisiais biblioteka pasirašė partnerystės sutartį su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka ir prisijungė prie projekto „Virtualios elektroninio paveldo sistemos plėtra“, siekiančio kuo plačiau atverti kultūros paveldą Lietuvos visuomenei, ir suskaitmenino 8 000 dokumentų. Jie yra saugomi virtualioje elektroninio paveldo sistemoje ir yra prieinami internete per svetainę www. epaveldas.lt. Dalis suskaitmenintų objektų, susijusių su Klaipėdos lankytinomis vietomis, pateko ir į „Krašto paveldo gidą“. „Gido gimtadienis buvo spalio 13-ąją. Švęsime jį ir kitais metais. Tikiuosi, kad padedami politikų, verslininkų, kitų visuomenės narių mes šį projektą sėkmingai vystysime, kad susidomėjusieji greitai galės naudotis mūsų sukurta mobiliąja „Krašto paveldo gido“ programėle“, – projekto sėkme neabejoja A.Balsė.

Jis gali praversti kiekvienam, norinčiam sužinoti daugiau apie savo krašto istoriją.

„Šiam projektui nebuvo skirta labai daug pinigų, bet idėja buvo tokia gera, kad pavyko surasti partnerių sklaidai.

Klaipėdos transporto kompanijos sutiko reklamuoti gidą miesto keleiviniame transporte ir autobusų stotelėse. Jau dabar galima pamatyti lipduką su QR kodu, nukreipiančiu į „Krašto paveldo gidą“.

Džiaugiamės transporto kompanijų vado-

Pasirinkę maršrutą „Ką pasakoja senamiesčio katinas?“ ir aplankę peliuko skulptūrą, sužinosite, ką reikia padaryti, kad jis išpildytų visus slaptus norus.

Vido Pakalniškio nuotr.

63

KULTŪROS ISTORIJA

Senosios Klaipėdos ga

Malkų gatvė.

Dar pasižvalgykime buvusioje Malkų gatvėje... Juk nevalia nuskubėti kitur, kol dar yra čia svarbių įdomybių. Kaip tik čia galima pasigilinti į miesto teisėtvarkos klausimus, prisiminti kažkada buvusią įtakingąją anglų bendruomenę. Juk Malkų gatvėje stovėjo teismo ir kalėjimo kompleksas, anglikonų bažnyčia...

Jovita SAULĖNIENĖ

Teismas ir kalėjimas Klaipėdoje sunkūs nusikaltėliai bausmę atlikdavo pilies kalėjime, kur požemyje nebuvo nei langų, nei durų, tik nedidelė anga skliauto viršuje. Iki XVII a. kaliniai pilyje bausmę atlikdavo nieko neveikdami. Nuo XVIII a. – jau dirbo. Klaipėdos pilyje veikė ir teismas. Čia buvo ir budelio „būstinė“.

64

Viduramžiais teismai vykdavo rotušėje, prieš kurią tuoj pat buvo įvykdomi nuosprendžiai. Net XVIII a. teisėjai nevengė paskirti tokių bausmių, kaip nuogų nusižengėlių plakimas, žaizdas apipilant spiritu, arba keleri metai darbų tvirtovėje, kalinį prirakinus prie karučių, ir kitų, žeminančių žmogų.

Pasak J.Zembrickio, Klaipėdos teisėtvarka ilgai buvo blogos būklės. Vyriausybės tarėjas C.G.Glavė, įgaliotas pertvarkyti Rytprūsių apygardos teismus, 1782 m.

Klaipėdos teismuose rado 300 senų neišspręstų svarbių bylų, apleistą archyvą, tei-

sėjų darbų didelę apimtį, taip pat atkreipė dėmesį į gausius tarnybinius pažeidimus (ilgalaikis dokumentų slėpimas, dovanų ėmimas iš suinteresuotų asmenų, azartiniai lošimai ir pan.).

1787 m. buvo įsteigtas Magistrato miesto teismas. Tais pačiais metais ėmė veikti Karališkasis laivybos ir prekybos teismas.

Nuo 1751 m. veikė ir Apskrities justicijos komisija, kontroliavusi Miesto teismą ir Sendvario, Klemiškės valsčius bei Tėvonijų teismus Bachmano dvare, Tauralaukyje, Kalotėje ir Kretingalėje.

Teismai buvo išsimėtę įvairiose vietose. Savo pastato neturėjo. Todėl 1857 m. teismui buvo nupirktas sklypas dešiniajame Danės krante, buvusioje Malkų gatvėje. 1862 m. pastatytas neogotikos stiliaus Karališkojo teismo pastatas, kurio centrinėje dalyje įsikūrė prisiekusiųjų teismas, dešinėje – teismo įstaigos. Čia buvo ir kalėjimo kameros. 1898 m. pristatytas priestatas, kuriame buvo įrengti butai tarnautojams, atskiras sektorius moterims.

KULTŪROS ISTORIJA

atvės. Malkų gatvė (2) Dar buvo pastatytos dirbtuvės. Nuo 1885 m. minėtame teismų komplekse veikė Apygardos teismas.

1859–1860 m. čia teisėju dirbo rašytojas Ernstas Wichertas (1831–1902), palikęs atsiminimus ne tik apie teisėjus, bet ir apie Klaipėdą, taip pat piešinių su miesto vaizdais. Teisėjaudamas Klaipėdoje, jis sutiko ne vieną savo kūrinių herojų prototipą, tarp jų – pirklį Wienerį, „atgijusį“ jo novelėje „Labdarys“ Ivanovo paveikslu, kuriuo, anot J.Zembrickio, rašytojas „nusižengia tiesai“.

Iš „Teisėjo ir poeto“ „...Mieste buvo apylinkės teismas, kuriam priklausė ir daugiausia lietuvių gyvenamo Priekulės miestelio komisija. Teismo direktoriumi buvo senyvas ponas, kuris, kaip teigiama, vis dar nebuvo giliau susipažinęs su naująja teismų tvarka ir ypač sunkia našta laikęs prisiekusiųjų teismus, kuriems turėjo pirmininkauti. Seniausias patarėjas, našlys, nelabai tiko man į kompaniją.

Kitas, pagyvenęs senbernis pavarde Burchardis, dėl studentų korporacijos vertų savo manierų ir nepraustaburniškumo buvo vengiamas publikos. Apie kiekvieną bent kiek Klaipėdoje žinomą žmogų jis galėjo papasakoti istoriją, pasaulį vadino sukčių lizdu, bet kartu visiškai gerai šiame pasaulyje jautėsi. Jau pirmo apsilankymo metu „apšvietė“ mane jam būdinga išraiška ir iškart rekomendavo pietus pas našlę Šteling, kur galima pigiai ir gerai pavalgyti „kuo padoriausioje draugijoje“. Originalusis ponas, kuriam, atrodė, patikau,

Ryškus Malkų gatvės akcentas – anglikonų bažnyčia.

mane domino, todėl mielai priėmiau jo pasiūlymą. Susitikdavome prie pietų stalo kiekvieną dieną panašiu laiku, kai daugelis svečių jau buvo baigę valgyti, ir po to įprastai eidavome pasivaikščioti užmiesčio kavinės link, kad ir koks prastas buvo oras. Du jaunesni teisėjai Gizevijus ir Hildebrantas bei prokuroras Dalkė buvo vedę ir draugiškai atvėrė man savo namų duris.

Lankiausi ir kai kurių advokatų šeimų namuose. Vieno iš jų bute, kuriame seniau gyveno pasaulį išmaišęs jūrų kapitonas, kelių kambarių sienos buvo ištapytos egzotiškais kraštovaizdžiais. Kitas advokatas buvo linksmas pagyvenęs ponas, kurio svetainėje virš sofos kabojo žydru kaspinu perjuosta gitara. Gyrėsi, kad jaunystėje šis

muzikos instrumentas jam padėjo užkariauti damų širdis. Žiemos metu pasitaikė proga apsilankyti ir Rusijos generalinio konsulo fon Trentovijaus, būriu vaikų apdovanoto, bet visada gerai nusiteikusio ir lengvai pralinksminamo lėbautojo, taip pat kelių pirklių namuose. Ten susipažinau su visa Klaipėdos aukštuomene. (...)

Dirbdamas teisėju, su lietuviais reikalų turėjau išties nemažai. Dauguma šio labiausiai į šiaurę nutolusio Prūsijos kampelio kaimų gyventojų buvo lietuviai, nors pasitaikė ir keletas išblaškytų vokiečių dvarininkų, kurie buvo supirkę valstiečių žemes ir sujungę jas į didelius lietuvių bernų ir mergų tvarkomus ūkius. ►

Žvilgsnis iš Teatro aikštės į Malkų gatvę.

65

KULTŪROS ISTORIJA

bendruomenei su sąlyga, kad visi interjero atributai liktų savo vietose. Nuo 1933 m. šioje bažnyčioje kas trečią sekmadienį liuteronų pamaldos vykdavo ir lietuvių kalba.

Po karo anglikonų bažnyčia išplėšta ir sulyginta su žeme.

Pagal anglų madą Teismo ir kalėjimo kompleksas. ◄ Man patikėjo smulkių bylų skyrių: savarankiškai nagrinėjau ir užbaigdavau visus teismo procesus, kuriuose ginčytino turto vertė neviršijo 50 talerių. Tokių bylų per metus susikaupdavo daugiau kaip 4 000“, – prisimena E.Wichertas savo knygoje „Teisėjas ir poetas“.

Anglikonų bažnyčia Gausi ir įtakinga miesto anglų bendruomenė kurį laiką pamaldas laikė Biržos salėje ir baptistų bažnyčioje, o jūrininkams – tiesiog laivuose. Iškilo būtinybė statyti bažnyčią. XVIII a. pab. planuota statyti anglikonų bažnyčią pirklio Simpsono šeimos anglų kolonijai padovanotame sklype tarp dabartinio teatro ir Danės, tačiau jį pardavė Klaipėdos garnizonui, kuris čia įsirengė jodinėjimo aikštę. Vėliau šioje vietoje iškilo Klaipėdos miesto teatras.

Malkų gatvėje sklypą bažnyčiai padovanojo miestas. Klaipėdos vicekonsulo Williamo Campbello ir anglų generalinio konsulo Dancige’o žmonos pastangomis, Anglijos vyriausybei suteikus paramą ir inicijavus lėšų rinkimą užsienyje bei valstybės viduje, jų pakankamai buvo sukaupta bažnyčios statybai.

Pagal piešimo mokytojo G.Waldhauerio projektą 1861 m. lapkričio 7 d. padėti bažnyčios pamatai, o 1863 m. rugpjūčio 2 d. jau vyko bažnyčios, kurios parapija buvo pavaldi Londono vyskupui, pašventinimo iškilmės.

Bažnyčios statyba kainavo 1 800 angliškų svarų. Statybos eiga domėjosi ir buvusi Anglijos princesė Augustė Viktorija, hercogo Friedricho vyriausioji duktė, princo Wilhelmo, tapusio Prūsijos karaliumi Wilhelmu II, žmona. Bažnyčiai vargonus, puošmenas altoriui, sakyklą padovanojo pirklio Plawo šeima. Ant šoninių sienų kabėjo marmurinės plokštės su Biblijos 66

tekstais, bažnyčiai padovanotos Anglijos karalienės Viktorijos.

XIX a. pabaigoje prekyba su Anglija sumenko. Daug anglų šeimų iš Klaipėdos išvyko. Saujelė likusių mieste anglų buvo paskirstyta vokiečių bažnytinėms bendruomenėms. Iki 1900 m. besikeičiantys anglų dvasininkai laikė pamaldas anglų kilmės miestiečiams ir uoste stovinčių laivų jūrininkams. 1900 m. sausio 1 d. pastorius Hopgoodas laikė paskutines anglikonų pamaldas bažnyčioje. XX a. pradžioje anglikonų bažnyčia buvo perduota vietos liuteronų

Gerbiami anglų pirkliai turėjo didelės įtakos miesto gyvenimui. Buvo rengiamasi pagal anglų madą, laikytasi anglų užstalės manierų, pirmenybė teikta anglų literatūrai.

Anglikonų bažnyčia.

„Kiek atoki ir pamiršta, stokojusi dėmesio ir lankoma tik negausios bendruomenės Malkų gatvėje stovėjo pilka ir kukli „English Church“.

XVIII a. Anglijai iškilus iki galingiausios Europoje jūrinės valstybės su klestinčia prekyba, visuose Baltijos jūros uostuose anglų pirkliai steigė prekybos kontoras.

Anglų pirklių ėmė gausėti ir Klaipėdoje, tuomet dar sunkiai beatsigaunančioje po Septynmečio karo. Anglų organizuotumo dėka plėtėsi prekyba tiek sausuma, tiek vandens keliais, daugėjo į Klaipėdos uostą įplaukiančių laivų. Ryšiai su britų salomis ypač artimi XVIII a. pab. – XIX a. pirmojoje pusėje, kai apie du trečdalius Klaipėdos jūrų prekybos buvo susiję su Anglija. Kasmet uoste apsilankydavo keletas tūkstančių anglų jūrininkų.

Kaip užsieniečiai anglų pirkliai turėjo mokėti didelius muito mokesčius už įvežamas prekes ir didelius mokesčius už laivų stovėjimą uoste. Iš vietinių pirklių to nebuvo reikalaujama. Norėdami išvengti didelių mokesčių, anglų pirkliai stengėsi įgyti miestiečių teises, kartu neatsisakydami Anglijos pilietybės. Pirko gyvenamuosius namus, komercines patalpas ir kvietė į Klaipėdą apsigyventi savo šeimas. Nemažai jų tapo didžiaisiais miestiečiais ir užėmė svarbius prekybos ir miesto valdžios postus.

Tarp įtakingiausių Klaipėdoje minima didžiai pasiturinti Simpsonų šeima. Vienas iš Simpsonų buvo Klaipėdos Šv. Jono ložės steigėjas. Turtingos buvo Plawų, Picernų, Masonų, Ogilvių ir kitos šeimos.

Gerbiami anglų pirkliai turėjo didelės įtakos miesto gyvenimui. Buvo rengiamasi pagal anglų madą, laikytasi anglų užstalės manierų, pirmenybė teikta anglų literatūrai.

Mišrios – anglų ir vokiečių – sutuoktinių poros taip pat nebuvo retenybė. Iki netolimos praeities Klaipėdos uosto žargone mirgėjo angliškų posakių“, – rašė Georgas Grentzas.

(Pabaiga. Pradžia – DURYS, 2014 lapkritis, Nr. 11)

67

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8