2014 11 durys by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2014 LAPKRITIS (Nr.11)

„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2014 lapkritis (Nr. 11) www.durys.daily.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

MUZIKA Daiva JANAUSKAITĖ. L.Jonavičienė: muzikanto pašaukimas – Dievo dovana

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Rūta VILDŽIŪNIENĖ. Romantinės chorinės muzikos šventė su „Polifonija“

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova

Danutė PETRAUSKAITĖ. Į Krokuvą – pas muzikologus

KULTŪROS MARŠRUTAIS

adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

TEATRAS Gitana GUGEVIČIŪTĖ. „Makaronų operos“ žaidimų aikštelėje

Gitana GUGEVIČIŪTĖ. „Likučiai po Dievo“: filosofijos daugiau nei teatro

KINAS Aivaras DOČKUS. „Rūsys“ – linksmas siaubo kino vaiduoklis

ŠIUOLAIKINIS MENAS

TIRAŽAS 7 600 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

DAILĖ

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugas Petrulis. Menas – ilgaamžis, gyvenimas – trumpas. 2014. Kaligrafija, skaitmeninė spauda 2 psl. – Angelina Banytė. Žalias I. 2014. Drobė, akrilas, 100x80 cm. Iš jungtinės Klaipėdos dailininkų parodos, skirtos Rūtų galerijos penkmečiui ir joje veikiančios lapkričio 14–gruodžio 17 d. 4 psl. – Nerijaus Jankausko nuotrauka ŽURNALĄ REMIA

Danguolė RUŠKIENĖ. Fotografijos (de)maskavimas

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Menant pirmąją Kuršių nerijos parodą

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Pakrančių labirintai pagal D.Čistovaitę

GINTARO LAŠAI Kristina SADAUSKIENĖ. M.Nastaravičius: svarbiausia, kad žmogus, kuris skaito, atpažintų žmogų

Mindaugas NASTARAVIČIUS. Judesys vietoje

Dainius VANAGAS. Amžinųjų bedalių vargai

Dorothy Leigh SAYERS. Žmogus, kuris žinojo, kaip...

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Rita VALANTYTĖ. Eilėraščiai

Dainora KANIAVIENĖ. Išsukti svajonę

Indrė BRUČKUTĖ. Eilėraščiai

Rokas POVILIUS. Eilėraščiai

Žydrūnė AGURKAITĖ. Eilėraščiai

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Senosios Klaipėdos gatvės. Malkų gatvė (1)

LANGAS KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Režisavo Vilniaus teatruose

Klaipėdiečių instaliacijos – svetur

25 3

MUZIKA

Vytauto Liaudanskio nuotr.

MUZIKA

L.Jonavičienė:

muzikanto pašaukimas – Dievo dovana Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos direktorė Loreta Jonavičienė neslepia apmaudo, kad talentų turtingoje Lietuvoje kasmet vis mažiau gabių jaunuolių pasirenka muziko profesiją. Kas sukūrė mitą, kad muzikantai skursta, ir kodėl mokytojams naudinga jį skleisti? Atsakydama į šiuos klausimus L.Jonavičienė nesibaimindama rėžė nepatogią daugeliui tiesą.

Daiva JANAUSKAITĖ

Talentų šalyje nebėra kam mokytis – Klaipėdoje veikia menų gimnazija, konservatorija ir dvi muzikos mokyklos bei Vydūno mokykla, kuri yra muzikos ir

bendrojo lavinimo įstaiga. Be to, čia yra aukštoji mokykla – Klaipėdos universitetas su savo Menų fakultetu, kuriame taip pat mokoma muzikos. Ar gali būti, kad mums dar trūksta muzikantų? – Tokia problema išties egzistuoja. Universiteto dėstytojai jau senokai klausinėja, kur dingo talentai. To paties klausia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriai, kurie ne vienerius metus nesulaukia gabių mūsų absolventų. Sovietmečiu kasmet akademiją baigdavo 25 pianistai. Sutinku, kad tai buvo pernelyg daug, bet dabar jų paruošiama katastrofiškai mažai. Dabartinė situacija verčia baimintis, kad ateis laikas, kai mes turėsime samdytis prastai grojančius muzikantus iš užsienio ir mokėsime jiems didžiulius pinigus. O savų turėsime tik vienetus, bet ir tie išvažiuos. Profesionaliems kolektyvams – simfoniniams orkestrams, Operos ir baleto teatrui, visiems muzikiniams teatrams, kameriniams orkestrams gali pritrūkti savų muzikantų, nors Lietuva yra tikrai labai talentingų žmonių šalis ir mes turime be galio gabių vaikų. – Galbūt mokytojams tiesiog nesiseka atrasti talentingų vaikų? – Vos tik vaikas ateina mokytis, iškart matyti, ar jis yra gabus. Tos Dievo dovanos neįmanoma paslėpti. Tik išskirtiniais atvejais iš pažiūros pilkas kaip akmuo mokinys, turintis tik klausą, pradėjus jį „šlifuoti“ sužėri lyg brangakmenis. Bet tai jau yra mokytojo pastangos ir nuopelnas. Jo darbas yra rasti tokį brangakmenį ir įtikinti tėvus, kad vaikas yra apdovanotas talentu.

Nuostabi ir pelninga profesija – Tai kas gi atsitinka tiems vaikams, kurie mokosi muzikos mokyklose? – Man visada skauda širdį, kai baigę S.Šimkaus konservatoriją absolventai tampa mokytojais ir pradeda manyti, kad visas jų gyvenimo darbas tuo baigtas. Nesakau, kad tokie yra visi. Yra tiesiog fantastiškų mokytojų, kurie mažuose miesteliuose ieško ir randa talentingų vaikų ir įtikina jų tėvus, kad jų atžalos yra apdovanotos Dievo, kad muzikanto profesija yra nuostabi ir pelninga. – Kad tai puiki profesija, turbūt sutiktų daugelis. Bet ar ji tikrai pelninga? – Visi, kurie yra tapę muzikantais, tegu ir grojančiais orkestruose, turi gerus butus, automobilius, visi keliauja po pasaulį, dalyvauja prestižiniuose renginiuose. Jie dirba pagal pašaukimą ir yra laimingi, nes užsiima tuo, ką mėgsta. Tikroji laimė – dirbti pagal pašaukimą. Didžiausia nelaimė – kasdien kankintis einant į darbą. Todėl tėvams labai svarbu išaiškinti, jog vaikas turi talentą ir jis bus labai nelaimingas, jei jie pasistengs, kad taptų mediku, ekonomistu, psichologu ar teisininku. Juk šitose profesijose perteklius irgi yra. Kokios kitos profesijos atstovai gali džiaugtis, kad jo klausosi minia? Kad dirba pasipuošę. Kad už tai gauna ne tik pinigų, bet ir pripažinimą, sulaukia aplodismentų. Neabejoju, ateis laikas, kai honorarai pasieks popžvaigždučių atlygius. Be to, mes turime nuostabią erdvę, kur muzikantams yra vietos iškilti. ► 5

muzika

◄ Vilniuje – jau tiršta visokių ir visko. Ir Klaipėda turi puikų ryšį su pasauliu, turtingų ir išsilavinusių žmonių. Daugybė požymių rodo, kad kultūros bei meno srityje mūsų uostamiestyje bus neką prastesnė pasiūla nei sostinėje.

Neatiduoda skolos vaikams – O kas orientuoja vaikus nestudijuoti muzikos? – Labai apmaudu, bet yra tokių mokytojų, kurie, patys gavę puikų išsilavinimą S.Šimkaus konservatorijoje, ragina savo gabius mokinius nestudijuoti muzikos. Jie aiškina, kad tai neperspektyvu, vargo duona ir tokio darbo niekam nereikia. Jie taip kalba, nes patys niekur neina, nesidomi muzika, tokiems svarbiausia gauti algą be jokios atsakomybės. Savivaldybėse, kurioms priklauso tos muzikos mokyklos, nėra žmonių, galinčių nustatyti muzikos mokytojų kompetenciją. Juk jie gauna tą pačią algą, kaip ir konservatorijos mokytojai. Konkursų metu mes puikiai suprantame, kas vaikus moko tinkamai, o tie, kurie – ne, dažniausiai stengiasi savo mokinių niekur nerodyti. Yra tokių mokyklų, kurių auklėtinių mes niekada nepamatome. Nenoriu minėti blogų pavyzdžių, todėl geriau kalbėsiu apie gerus. Mažeikių, Šilutės, Plungės muzikos mokytojai atranda gabių vaikų ir puikiai juos paruošia konkursams. Taigi tai tėra mokytojų sąžinės reikalas, kaip pasielgti su talentingu mokiniu. Pelnyti sau šlovę jį iki paskutinės klasės ruošiant konkursams, ar laiku patarti, kad jis turi talentą tapti tikru muzikantu ir laiku pastūmėti jį aukštesnėms studijoms. – Ar gali mokytojas būti abejingas savo darbui? – Pati esu išgirdusi iš vienos medikės pasakojimą apie jos dukros smuiko mokytoją. Mergaitė nuoširdžiai mėgo groti, domėjosi įrašais bei laukdavo pamokų ir lankydavosi koncertuose. Mergaitės mama ne guosdamasi, o tiesiog kaip nuotykį papasakojo, kad atėjusią į pamoką jos dukrą mokytoja dažną kartą pasiųsdavo pirkti bandelių. Kai mokinukė pareidavo su pirkiniais, mokytoja jai liepdavo groti, o pati su kolegėmis eidavo gerti kavos. 6

– O ką galite pasakyti apie uostamiesčio muzikos mokyklas? – Apmaudu, kad dauguma mokytojų, net ir dirbančių Klaipėdos muzikos mokyklose, nesiunčia gabių vaikų mokytis muzikos toliau. Kasmet muzikos mokyklas uostamiestyje baigia maždaug 60 vaikų, bet į S.Šimkaus konservatoriją stoja tik du ar trys iš jų. Paradoksalu, mažiausiai stoja klaipėdiečių. Nors mes puikiai žinome, kad čia yra talentingų vaikų. Dažniausiai išgirstame atsakymą, kad tėvai nenori vaikų leisti į muzikos studijas.

Pasijunta apgauti ir išnaudoti – O gal klaipėdiečiai nori, kad jų vaikai tęstų mokslus sostinėje? – Tiesa, dalis mūsų vaikų išvažiuoja į sostinę, bet vos po aštuonių klasių atiduoti vaiką taip toli ne visi tėvai ryžtasi. Todėl jaučiame tendenciją, kad iš M.K.Čiurlionio menų mokyklos vaikai grįžta pas mus. Nes tokio jauno amžiaus moksleiviams psichologiškai yra sudėtinga labai anksti gyventi savarankiškai. – Kokias klaidas dažniausiai daro mokytojai? – Apie šią problemą esu kalbėjusi su daugybe mūsų klasikinės muzikos žvaigždžių. Visi reiškė susirūpinimą situacija, kad nėra būdų, kaip priversti vidurinių arba muzikos mokyklų muzikos mokytojus dirbti rimtai ir nuoširdžiai. Mes priimame mokinius po aštuonių, devynių ir po dešimties bendrojo lavinimo klasių. Ne kartą susidūrėme su faktais, kai talentingi vaikai, dalyvavę „Dainų dainelėje“ ar kituose konkursuose, nori studijuoti, bet negali. Jie pasijunta apgauti ir išnaudoti. Baigę 12 klasių, jie ateina pas mus ir prašosi priimami. Per vėlu. Sunku ir tiems, kurie įstoja po 10 klasių. Jiems užkraunamas sunkiai pakeliamas krūvis, vaikai nepaprastai pervargsta. Per porą metų jiems tenka „suvalgyti“ ketverių metų žinių porciją. Konservatorijos mokytojai priversti daryti stebuklus. Tada patys mokiniai negali atleisti mokytojams, kurie nesuorientavo, neišleido studijuoti muzikos anksčiau. Norint paruošti profesionalą, kuris galėtų konkuruoti su pasaulio muzikais, reikia,

Dabartinė situacija verčia baimintis, kad ateis laikas, kai mes turėsime samdytis prastai grojančius muzikantus iš užsienio ir mokėsime jiems didžiulius pinigus. kad jis vystytųsi tinkamai. Muzikos mokyklą galėtume prilyginti vaikų darželiui. Toliau yra aukštesnės pakopos, ir visas jas reikia įveikti. Akivaizdu, kad vaikų darželyje profesoriaus neparuoši. Skaudu, kai mokytojai, kurie atkalbinėja studijuoti muziką, nemotyvuoja savo auklėtinių siekti aukštumų, neišaiškina tėvams, kad patys yra laimingi dirbdami šį darbą. – Bet juk negali visi baigusieji muzikos mokyklas tapti profesionaliais muzikantais. – Didžioji muzikos mokytojų dalis nelanko koncertų, kartu neugdo tokio poreikio savo mokiniams. Vesti į koncertų sales vaikus yra būtina. Ten jie išgirsta tobulą muzikavimą, siekiamybę. Vien pamokyti, kaip dėlioti pirštus ar laikyti instrumentą, supratimo apie muziką jie neįgis. Muzikos mokyklų funkcija yra ruošti muzikos vartotoją, tai yra tuos, kurie eis klausytis muzikos. Bet kaip galima išugdyti vaiko norą klausytis muzikos, jeigu jis niekada jos negirdėjo. Idealu būtų, kad mokiniai lankytųsi koncertų salėse ne tik su mokytojais, bet ir su tėvais.

Nuo tikro meno nepavargstama – Kokiais argumentais dažniausiai pateisinamas prastas darbas su vaikais? – Man labai keistas mokytojų pasiteisinimas: „Aš tiek prisiklausau muzikos, kad man jau bloga“. Tikras muzikos mokytojas negali be to gyventi, jam negali nusibosti gera muzika. Daugybė žmonių atsisako materialių dalykų, kad išgirstų gerą koncertą, važiuoja tūkstančius kilometrų dėl to. Vydūnas yra pasakęs, kad žmoniškumo formulę sudaro trys aspektai: kultūra, dora ir išmintis. Jei nesi menininkas, pasiro-

muzika

S.Šimkaus konservatorija didžiuojasi visu būriu savo auklėtinių, įkopusių į muzikos aukštumas. Tarp jų – operos solistai Kęstutis Alčauskis, Viktoras Gerasimovas ir Almas Švilpa, šiemet dainavę savosios alma mater 90-mečio koncerte. Vytauto Petriko nuotr.

dantis scenoje, tu turi vartoti kitų kuriamą meną – dailę, teatrą, muziką. Jei nėra bent vieno komponento, žmoniškumas neįmanomas. Labai keista, kai mokytojas pasako, kad jis gavo diplomą ir jam daugiau nieko nereikia. Apverktina, bet ant tų nedaugelio savo darbo entuziastų dabar laikosi ta profesionalių muzikantų rengimo gija, kurios neduok, Dieve, nevalia nutraukti. Apmaudu ir akivaizdu, ta gija kasmet plonėja.

Muziką studijuoja iš išskaičiavimo – Nepaisant to, S.Šimkaus konservatorija gyvuoja per 90 metų ir kasmet išleidžia į gyvenimą būrį gerai parengtų jaunuolių. – Paradoksalu, kad dalis mokinių stoja į konservatoriją iš išskaičiavimo, nes pas mus yra nemokamas maitinimas, mes mokiniams apmokame kelionės išlaidas, suteikiame nemokamą bendrabutį, gerą profesinį bei bendrojo lavinimo dalykų parengimą. Tėvai neretai susivilioja išleisti atžalas į muzikos mokslus vien dėl šių dalykų. Tokios mokyklos savotiškai prilyginamos Kembridžui, tik ten reikia mokėti tūkstančius iš savos kišenės, o čia moka valstybė. Maža mokykla yra saugi vaikui, nes mes apie kiekvieną mokinį žinome viską, padedame susiorientuoti, kas jam

labiau tinka. Jei matome, kad vaikas neturi pašaukimo, pradedame ieškoti, kur jis galėtų rasti savo gyvenimo kelią, padedame čia pat pasirinkti kitą profesiją, kad jis nebūtų apgautas. – Teigėte, kad muzikantai neskursta. Kažin ar visi iš muzikos duoną valgantys klaipėdiečiai su jumis sutiktų? – Kai yra kokybė, rezultatas, tada ateina ir įvertinimas bei pinigai. Kita vertus, jeigu pasirinkai šį darbą, žiūrovai nuo to, kiek tu uždirbi, neturi kentėti. Muzikantas pirmiausia turi susikurti malonumą pats sau, kartu – ir žiūrovams. O alga yra derybų klausimas. Kuo labiau atlikėjas dega savo darbu, tuo didesnė tikimybė, kad jam už tai bus atlyginta. Lietuvoje tarp muzikantų nėra konkurencijos. Pavyzdžiui, grojantieji obojumi, fagotu, arfa ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje yra tiesiog pasmerkti turėti darbą, nes jų labai trūksta. Mūsų mokyklos sandėlyje dūla šie muzikos instrumentai, mes neturime, kas jais mokytųsi groti. – Ar būna, kad baigę konservatoriją jūsų auklėtiniai pasiekia aukštumų kitose profesijose? – Tokie atvejai nėra reti. Vienas pavyzdžių – pasaulyje pripažintas, prestižinėse vietose dirbantis virėjas. Jis neslepia esąs laimingas, kad netapo klarnetininku. Grįžę namo panašaus likimo žmonės ateina mūsų aplankyti.

Mokiniams kenkia dėl krepšelio – Ar viskas priklauso tik nuo asmenybių? – Dar vienas blogas dalykas, kalbant ta pačia tema, yra mokinio krepšelis. Tai ypač aktualu rajonų mokykloms. Kiekvienas mokinys tampa vertas aukso, kad mokytojai turėtų pakankamą darbo krūvį ir gautų didesnę algą. Todėl, siekdami išlaikyti klases, mokytojai ragina vaikus baigti 10 klasių ir tik tada rinktis profesiją pagal gabumus, tačiau muzikoje tam jau būna per vėlu. Kaip jau sakiau, muzikantas profesionaliai turi vystytis labai nuosekliai ir tolygiai, o kiekviena klaida turės neigiamų pasekmių jo ateičiai. Žinau, kad taip kalbėdama galiu sukelti pasipiktinimą, bet nebegaliu tylėti ir provokuoju susimąstyti. – Minėjote, kad koncertuose nesilanko muzikos mokytojai. Bet juk ateina ir kitų profesijų žmonių. – Visada džiaugiuosi, kai klausytojai pradeda ploti tarp kūrinio dalių. Tai reiškia, kad į koncertą atėjo žmonių, kurie nežino muzikos teorijos, bet jiems tai yra gražu, vadinasi, jie atėjo pirmą kartą. Vėliau jie sužinos, kad tarp dalių neplojama. Bet svarbu ne tai. Svarbu, kad jie atėjo. Kuo tokios publikos daugiau, tuo labiau plečiasi besiklausančiųjų muzikos ratas. 7

MUZIKA

Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ koncerto „Trys romantikai – J.Brahmsas, M.Bruchas, A.Bruckneris“, kurį dirigavo A.Pečiulis, Klaipėdoje aki

Romantinės chorinės muz Minėdamas 40-ąsias kūrybinės veiklos metines, Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ surengė koncertą Klaipėdos universiteto koncertų salėje. Skambėjo trečioji iš keturių specialiai šiai solidžiai datai dedikuotų programų. Ji pavadinta „Trys romantikai – J.Brahmsas, M.Bruchas, A.Bruckneris“. Choro parengtus kūrinius koncerte dirigavo Arūnas Pečiulis (Lietuva, Austrija), dalyvavo fortepijoninis Sonatos ir Roko Zubovų duetas.

Rūta VILDŽIŪNIENĖ

Keli Šiaulių choro istorijos štrichai Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ brandžiais sumanymais užbaigia keturių dešimčių metų gyvavimo laikotarpį. Tai profesionalus muzikos kolektyvas, 8

aktyviai ir sėkmingai besidarbuojantis sąlyginai vadinamoje Lietuvos periferijoje. Choro veiklos atgarsiai girdimi visoje Lietuvoje. Per šį laikotarpį surengta per 2 500 koncertų, gastroliuota ne tik įvairiose Europos šalyse, bet ir Kuboje, Brazilijoje, Argentinoje, dalyvauta daugelyje tarptautinių festivalių, pelnyti laureatų vardai tarptautiniuose konkursuose Lenkijoje, Italijoje ir kitur. Šį brandų jubiliejų kolektyvas pasitiko rengdamas įdomias ir intriguojamas programas, jas

pristatydamas Lietuvos miestų ir miestelių klausytojams. „Polifonijos“ gyvavimo istorija susijusi su dirigentų Sigito ir Danutės Vaičiulionių vardais. Jų iniciatyva 1974 m. Šiauliuose buvo įkurtas senosios muzikos vokalinis ansamblis. 1979 m. kolektyvui suteiktas taiklus „Polifonijos“ pavadinimas, nes ansamblio siekiai buvo iš užmaršties prikelti, gaivinti ir interpretuoti retai skambančias renesanso, baroko chorines partitūras. To meto muzikos kalbos maniera pagrįsta

MUZIKA

mirkos.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

ikos šventė su „Polifonija“ polifoniniu mąstymu, sudėtingai organizuotu muzikos audiniu, skaidriai skambančia harmonija, kuriai būdinga santūri, pakylėta ir gili mintis. Svarbią kolektyvo repertuaro dalį sudarė bažnytinė muzika. Iš „Polifonijos“ ansamblio išaugo choro kolektyvas, kuris nuo 1986 m. tapo profesionaliu Lietuvos valstybinės filharmonijos Šiaulių kameriniu mišriuoju choru. Jo repertuare skambėjo ne tik senųjų epochų chorinės partitūros. „Polifonija“ parengė ir pirmą kartą atliko renesanso, baroko, romantizmo kūrėjų retai skambančius opusus, taip pat daugelio lietuvių šiuolaikinių kompozitorių kūrinius. Tarp jų – J.Tamulionio, A.Martinaičio, O.Narbutaitės, M.Urbaičio, R.Šileikos bei daugelio kitų autorių modernūs veikalai. Šios tradicijos – būti pirmaisiais atlikėjais – kolektyvas laikosi iki šiol. Gausus įvairių epochų kūrinių repertuaras rodo plačias choro kompetencijas ir interpretacines galimybes.

Pirmųjų kolektyvo vadovų iniciatyva Šiauliuose buvo rengiami senosios muzikos festivaliai (1978–1990 m.). Nuo 1990 m. kasmet šv. Velykų savaitę vyksta tarptautinis bažnytinės muzikos festivalis. Kolektyvas išleido ne vieną kompaktinę plokštelę. Dalyvauta „Sugrįžimų“, „Klaipėdos muzikos pavasario“, Šv. Kristoforo, Pažaislio festivaliuose. Nuo 1986 iki 2005 m. chorui vadovavo S. ir D.Vaičiulioniai, nuo 2006 m. prie dirigento pulto stojo G.Ramanauskas, o nuo 2011 m. „Polifonijos“ meno vadovo pareigas eina klaipėdietis Tomas Ambrozaitis.

Ambicingi sumanymai 40-mečiui Meno vadovo daliai teko galvoti ir formuoti visą šių metų jubiliejinių renginių repertuarą. Sumanyta parengti

keturias skirtingas programas, kurios galėtų būti įdomios ne tik klausytojams, bet ir prisidėtų prie kolektyvo meistriškumo kėlimo, vertingų pažinčių su įdomiais dirigentais, galinčiais pasiūlyti netikėtų ir originalių interpretacijų. Todėl programas diriguoti pasikviečiami ir kiti, „svetimi“, dirigentai. Menininkas „iš šalies“ praturtina įprastą kolektyvo gyvenimą, siūlydamas savo supratimą ir muzikos „girdėjimą“. Kitoks požiūris, mostas, reikalavimai, štrichai, kartais netikėtos pastabos, savita įtaiga praplečia ir brandina choristų profesionalumą. 40-mečiui sumanyti kiekvieną veiklos dešimtmetį simbolizuojantys keturi koncertų ciklai. Kiekviena programa pristatoma trijuose skirtinguose Lietuvos miestuose, kad kuo daugiau chorinio meno mėgėjų išgirstų dainuojančią „Polifoniją“. ► 9

MUZIKA

◄ Pirmoji ciklo programa – „Lietuvos chorinės dainos lobiai“ – buvo skirta nepelnytai primirštai ir labai retai koncertų salėse atliekamai lietuvių kompozitorių kūrybai. Antroji – rusų muzikai. Pastarąją programą dirigavo Laurynas Vakaris Lopas. „Polifonija“ atliko G.Sviridovo „Vainiką Puškinui“. Trečioji – spalio 3-iąją Klaipėdoje skambėjusi romantikams skirta muzika. Šios programos taip pat galėjo klausytis Šiaulių ir Jurbarko publika. Retokai koncertų salėse skambančias kompozicijas diriguoti buvo pasikviestas A.Pečiulis, kuris šiuo metu gyvena ir sėkmingai dirba Austrijoje, Zalcburgo mieste. Jis ir pasiūlė imtis tokios programos.

Iš Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos Reikėtų pasidžiaugti, kad abu S.Šimkaus konservatoriją baigusieji chorvedžiai – T.Ambrozaitis ir A.Pečiulis sėkmingai darbuojasi savo baruose. Dabartinis „Polifonijos“ vadovas tebedirba su „Gintarėlio“ choru, taip pat su E.Balsio menų gimnazijos orkestru. Šio dirigento ryškių chorvedybos darbo pėdsakų aptiktume ne tik Klaipėdos mieste, bet ir Vilniuje, kur jis studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas Joną Aleksą ir Povilą Gylį, taip pat Plungėje, Kretingoje. Burti, organizuoti, vadovauti, ieškoti, giliau nardyti chorinės muzikos vandenyse, jai atsiduoti – tai bruožai, kuriais trumpai galima būtų apibūdinti aktyviai besidarbuojantį talentingąjį dirigentą T.Ambrozaitį. Ne mažiau veiklus dirigentas A.Pečiulis savo energiją skiria Austrijos muzikiniam gyvenimui puoselėti. Jis jau daugiau kaip du dešimtmečius gyvena ir dirba Zalcburge. Už aktyvią veiklą dažnai yra įvertinamas kolegų ir Austrijos valdžios. Paskutiniai reikšmingi apdovanojimai – Michael‘io Haydno medalis už ypatingus nuopelnus Salzburger Liedertafel choristų sambūriui, kuris gyvuoja nuo 1847 m. (sunku patikėti...), bei Zalcburgo žemės ordinas už ypatingus pasiekimus kūrybinėje veikloje ir ilgametį vadovavimą festivaliams. Dirigento dėka Austrijoje skamba ir lietuvių kompozitorių muzika. Festivaliams, kurių organizuojama nemažai, sumanomos specifinės, kartais provokuojamos temos. Pavyzdžiui 10

„Polifonijos“ choras atlieka svarbią kultūrinę misiją ne tik Šiaulių mieste, bet ir visoje Lietuvoje. – vienoje dalyje skamba A.Salierio, o kitoje – W.A.Mozarto kūriniai. A.Pečiulis vadovauja net penkiems kolektyvams. Vieni jų – profesionalūs, kiti – mėgėjų. Lietuvoje su koncertais lankėsi Volksliedsingkreis choras, Klaipėdoje koncertavo jo vadovaujamas vyrų kvintetas. Talentingas dirigentas yra tarptautinių konkursų žiuri narys, chorų seminarų, meistriškumo kursų vadovas, tarptautinių konkursų laureatas. Gaila, kad jo kūrybine energija Lietuvos publika pasidžiaugti gali retomis progomis. Tokia pasitaikė klausantis su „Polifonija“ parengtos programos.

Programa – solidi ir įdomi Koncerte „Trys romantikai – J.Brahmsas, M.Bruchas, A.Bruckneris“ skambėjo dviejų dalių kontrasto principu pagrįsta programa. Pirmoje dalyje klausėmės sutelktų, religine tematika persmelktų M.Brucho, A.Brucknerio ir J.G.Rheinbergerio kompozicijų. Antroje dalyje buvo atlikta visiškai kitokia – aistringa ir veržli muzika – J.Brahmso Liebeslieder / Walzer (Meilės dainos – valsai). Pastarąjį kūrinį su „Polifonijos“ choru kartu atliko puikus S. ir R.Zubovų fortepijoninis duetas. Nedažnai skambanti romantikų religinio turinio muzika vedė sudėtingais, daugiasluoksniais polifonine balsų sandara komponuotais epizodais. Stipriu dramatizmu ir muzikinės minties ištisiniu vystymu pasižymėjo J.G.Rheinbergerio kompozicijos „Abendlied“ ir „Selig sind die Tote“. M.Brucho malda „Gebet“ siekė filosofinių apibendrinimų. A.Brucknerio keturi motetai („Locus iste“, „Os justi“, „Christus factus est“ ir „Virga Jesse“) panardino į skirtingų nuotaikų, spalvingos harmonijos ir netikėtų harmoninių posūkių kupiną muzikos tėkmę. Apie šios muzikos interpretacijos subtilybes ir sudėtingumą kalbėjo koncerto programą pristatydamas T.Ambrozaitis.

Tai kietas riešutėlis ir choristams, ir dirigentui. A.Brucknerio motetai labiau primena simfonines nei chorines partitūras, joms atlikti reikia ne tik profesionalumo, bet ir gilesnio turinio bei minties suvokimo. Tokia didingumo, kilnumo, kartais sulaikyto santūrumo atmosfera vyravo pirmoje koncerto dalyje. Antros dalies J.Brahmso Meilės dainos – valsai (jų nuskambėjo 16) priminė veržliai besikeičiantį kaleidoskopą. Aistringi, dažnai apie žemišką meilę ir kančią bylojantys tekstai su muzika kūrė nuotaikų kaitą, iliustruodami gamtos fone besiskleidžiančius jausmus. Mūsų akiai tai – naivios, kartais atviros, bet dažniausiai kankinančios meilės poezija, kurios potekstės ir metaforos ryškiai atspindi romantinę dvasią. (Dėkui atlikėjams už tekstų vertimus, kuriuos gavome kartu su programėle). Sodo šnaresiui, paukščių čiulbėjimui perteikti naudojami akustiniai choro ir fortepijono efektai. Tam tikri štrichai, greitakalbė kartais kūrė mažo spektaklio iliuziją, kai kurie epizodai dvelkė lengva ironija. Choras atgijo, sujudo, tarsi perkeldamas visus į visiškai kitą, nei pirmosios koncerto dalies, pasaulį. Labai jautriai chorui pritarė S. ir R.Zubovų fortepijoninis duetas. Jų vaidmuo atskleidžiant kūrinio dramaturgiją labai svarbus. Beje, originalus J.Brahmso Liebeslieder/ Walzer kūrinys parašytas vokaliniam kvartetui ir fortepijonui keturioms rankoms. Tai greičiausiai buvo namų muzikavimui skirtas miniatiūrų ciklas. (Tuometėje Vokietijos kultūrinėje aplinkoje tai buvo madingas dalykas.) Solidi romantinės chorinės muzikos šventė baigėsi. Publika negailėjo aplodismentų. Gražiu žodžiu S.Šimkaus konservatorijos vardu savo auklėtinius pasveikino bei už prasmingą veiklą padėkojo dėstytoja Virginija Ruzgienė. Klaipėdiečiai turi kuo didžiuotis. „Polifonijos“ choras atlieka svarbią kultūrinę misiją ne tik Šiaulių mieste, bet ir visoje Lietuvoje. Šio profesionalaus kolektyvo su įdomiomis programomis visuomet laukiame Klaipėdos koncertinėse erdvėse. O paskutinis jubiliejui skirtas ketvirtasis „Polifonijos“ koncertų ciklas numatomas ir turėtų klausytojus pradžiuginti gruodžio mėnesį. Specialiai šiai progai kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė sukūrė kantatą „Metų laikai“. Šiuo simbolinės prasmės kūriniu Šiaulių choras užbaigs savo 40-uosius kūrybos metus.

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Į Krokuvą – pas muzikologus Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikologijos instituto vykdomas projektas „Lietuvių muzikinė kultūra migracijų kontekstuose“, finansuojamas Europos socialinio fondo, jau eina į pabaigą. Renkant archyvinę medžiagą, žvalgantis po bibliotekas, buvo apsilankyta Niujorko, Čikagos, Putnamo, Londono, Vienos, Romos mokslo institucijose. Paskutinės kelionės maršrutas nusidriekė į Krokuvą, į Jogailos universitetą. Jos tikslas – susipažinti su lenkų muzikologų darbais ir užmegzti ryšius, rengiant naujus projektus. ►

Jogailos universiteto kiemelis. 11

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Danutė PETRAUSKAITĖ

650 metų amžiaus ◄ Kaip besididžiuotume Vilniaus universiteto senumu, reikia pripažinti, kad Centrinėje ir Rytų Europoje yra dar keli universitetai, senesni už jį. Tai Prahos universitetas, įsikūręs 1348 m., ir Krokuvos universitetas, kurį 1364 m. įsteigė Lenkijos karalius Kazimieras Didysis. Pradžioje jis veikė pagal Padujos ir Bolonijos universitetų modelį, bet 1400 m. Jogaila perorganizavo jį pagal Sorbonos modelį. Prisimenant šio valdovo įtaką universiteto gyvavimui bei klestėjimui, 1817 m. jis buvo pavadintas Jogailos vardu. Jį su Lietuva siejo glaudūs ryšiai – nuo XV a. pradžios universitete studijavo Lietuvos didikų vaikai, o 1401 m. antruoju Krokuvos universiteto rektoriumi buvo išrinktas Lietuvos kunigaikščio Kęstučio anūkas Jonas Vaidutis. Šiuo metu universitetas yra užmezgęs ryšius su daugeliu pasaulio mokslo bei studijų įstaigų, tarp jų – ir Klaipėdos universitetu. Tik atvykus į Krokuvą, į akis krito reklaminiai stendai, bylojantys, kad šie metai Jogailos universitetui – jubiliejiniai. Fakultetų kiemeliuose buvo apstu ekskursantų, apžiūrinėjančių parodas bei muziejus. O pastarųjų – net 10. Mat universitetas didžiulis, susidedantis iš 15 fakultetų ir Medicinos kolegijos. Jame mokosi maždaug 50 tūkst. studentų, veikia 50 bibliotekų. Man labiausiai rūpėjo susipažinti su muzikine literatūra. Ir tai, ką pamačiau, pranoko visus lūkesčius.

Bibliotekos lobiai Jogailos universiteto biblioteka yra viena didžiausių Lenkijoje, disponuojanti 6,7 mln. leidinių bei dokumentų. Itin turtinga viduramžių kolekcija, kurioje saugomi Nicolaus Copernicus ir Jano Długoszo rankraščiai, pogrindinė komunistinio laikotarpio literatūra. Ypač universitetas didžiuojasi Prūsijos valstybinės bibliotekos knygomis bei rankraščiais, kurie jai atiteko po Antrojo pasaulinio karo. Šie lobiai Vokietijoje buvo 12

I.Paderewskio muziejų prižiūri muzikologė J.Szombara.

Muzikologė R.Suchowiejko – daugelio straipsnių ir knygų apie H.Wieniawskį autorė.

kaupiami daugelį šimtmečių, vokiečiai jais itin didžiavosi, todėl karui einant į pabaigą, norėdami apsaugoti nuo pražūties, padalijo į dalis ir išslapstė įvairiose vietose – senose šachtose, pilyse, sunkiai prieinamose vietovėse. Maždaug 100 tūkst. vienetų buvo iš Berlyno išvežta į Silezijos kalnus netoli Valbžycho miesto, kuris po karo atiteko Lenkijai kartu su visomis knygomis, tarp jų – ir unikaliais muzikiniais rankraščiais. Suprantama, kad vokiečiai šiandien nepraranda vilties susigrąžinti šias vertybes. Bet, norėdami jas atgauti, jie turėtų tai padaryti rekompensacijos sąlygomis, t. y. pagal ekvivalentą už iš Lenkijos išvežtą kultūrinį palikimą. Tačiau Vokietija turi savo argumentų, tad Prūsijos bibliotekos dalimi ir toliau rūpinasi Jogailos universitetas. Šiandien gal ir nėra taip svarbu, kur leidiniai ar rankraščiai yra saugomi. Svarbiausia, kad jie būtų prižiūrimi ir prieinami skaitytojams. O lenkai tai ir daro. Jie yra išleidę Jogailos bibliotekoje atsidūrusių Prūsijos valstybinės bibliotekos knygų bei manuskriptų katalogą. Mokslininkai iš viso pasaulio juo domisi ir, suradę jiems reikiamą literatūrą, atvažiuoja į Krokuvą. Man buvo suteikta reta galimybė ne tik pamatyti žymiausių Europos kompozitorių – J.S.Bacho, L. van Beethoveno, F.Chopino, F.Mendelsohno, F.Mozarto, F.Schuberto rankraščius, bet juos ir pavartyti bei patyrinėti. Tuo pasirūpino šioje bibliotekoje dirbantis Michałas Lewickis. Kompozitorių rašysena byloja apie jų charakterį: L. van Beethoveno IX simfonijos juodrašti-

niame sąsiuvinyje iš karto matyti įamžinta audringa jos autoriaus natūra, smulkios ir dailiai užrašytos F.Chopino natos laibais koteliais primena jo fortepijoninių kūrinių briliantinius pasažus.

Prestižinė profesija Buvau maloniai nustebinta lenkų bibliotekininkų, dirbančių muzikos skyriuose, muzikiniu išprusimu. Pasirodo, visi jie yra įgiję muzikologo diplomus Jogailos universiteto Istorijos fakultete. Šiam fakultetui priklauso šeši institutai – Archeologijos, Etnologijos ir kultūrinės antropologijos, Istorijos, Meno istorijos, Žydų studijų ir Muzikologijos. Visi jie yra ir studijų, ir mokslo institutai. Vien mokslinių darbuotojų etatais disponuoja tik Mokslų akademijos personalas. Muzikologija Lenkijoje turi senas ir gilias mokslo tradicijas. 2011 m. lenkai paminėjo šimtmetį, kai Jogailos universitete buvo pradėti rengti muzikos teorijos bei istorijos seminarai. Po metų Krokuva pasekė Lvovo universitetas, vėliau – Poznanė ir Varšuva. Šiandien muzikologija yra gana prestižinė profesija. Tie, kurie nori būti muzikos teoretikais, renkasi Krokuvos muzikos akademiją. Tie, kuriuos labiau domina istorinis profilis, stoja į Jogailos universitetą. Jame daugiau dėmesio skiriama kultūros raidai, filosofijai, estetikai, bibliotekų ir archyvų studijoms. Studentai įgyja bibliotekininkystės pagrindus, atlik-

KULTŪROS MARŠRUTAIS

dami praktiką įvairiose Lenkijos bibliotekose bei archyvuose. Nemaža jų dalis vėliau pasirenka darbą bibliotekose, kartu aktyviai dalyvaudami ir muzikologinėje veikoje – skaito pranešimus konferencijose, rašo straipsnius, priklauso įvairioms tarptautinėms organizacijoms. Muzikologijos institutas, skaičiuojantis savo gyvavimo metus nuo 1911-ųjų, Krokuvoje įsikūręs pačiame miesto centre, sename istoriniame pastate, apsuptame žalumos. Šiuo metu jam vadovauja Aleksandra Patalas. Institute dirba 19 pedagogų, studijuoja apie 150 studentų. Studijos – trijų pakopų. Po bakalauro ir magistro studijų atsiranda nemažai norinčiųjų dirbti tiriamąjį darbą, todėl jie pasirenka doktorantūrą ir disertacijos rašymą. Šiuo metu institute yra bene 10 doktorantų. Jame yra ir muzikinė biblioteka bei fonoteka, kurią tvarko Stanisławas Hrabia. Tad studentai viename pastate gali klausytis paskaitų ir naudotis gausiais muzikinės literatūros bei garso įrašų fondais.

patalpose įrengtame žymaus lenkų pianisto bei kompozitoriaus, politiko ir visuomenės veikėjo Ignacy᾽o Paderewskio muziejuje, kurį prižiūri muzikologė doktorantė Justyna Szombara, ir pabendravus su muzikologais Gustawu Juzala bei Renata Suchowiejko. Pastaroji domisi lenkų išeivių muzikine veikla Paryžiuje, yra viena žymiausių Lenkijoje Henryko Wieniawskio muzikinio palikimo tyrinėtojų, apie šį smuikininką bei kompozitorių išleidusi dvi knygas. Antroji pasirodė prieš trejus metus. Ją rašydama muzikologė aplankė 12 šalių, kurių periodiniuose leidiniuose (iš viso 158 pavadinimų laikraščiuose ir žurnaluose!) surinko anotacijas bei recenzijas apie H.Wieniawskį, jomis remdamasi parengė mokslinę studiją, o žymiausius straipsnius išvertusi į lenkų kalbą

650 metų jubiliejų minintis Jogailos universitetas šiuo metu yra užmezgęs ryšius su daugeliu pasaulio mokslo bei studijų įstaigų, tarp jų – ir Klaipėdos universitetu. publikavo savo knygoje. Tai ypač kruopštus ir daug laiko trukęs darbas, bylojantis apie lenkų požiūrį į savo tėvynainius, gyvenusius ir dirbusius užsienyje, ir jų kūrybos integravimą į Lenkijos muzikinę kultūrą.

Kitaip nei pas mus Muzikologijos instituto darbuotojų pedagoginis krūvis nėra didelis, tačiau visi jie turi dirbti mokslinį darbą, už kurį jiems reikia atsiskaityti mokslo metų pabaigoje. Kaip ir pas mus, taip ir Lenkijoje egzistuoja taškų sistema – jie skiriami už kiekvieną publikaciją, tad visi yra suinteresuoti jų parašyti kuo daugiau. Taigi Lenkijos muzikologų gyvenimas yra daug labiau įtemptas nei Lietuvos, kur galima reikiamą straipsnių skaičių publikuoti per visą kadenciją – penkerius metus. Jei pas mus vidutiniškai užtenka po vieną straipsnį kasmet, tai toks produktyvumas lenkus mažai tenkina. Jie stengiasi, kad per metus būtų išspausdinti 3–4 moksliniai darbai. Tiesa, jiems tai padaryti yra žymiai lengviau, nes Lenkijoje sėkmingai gyvuoja penki muzikologiniai žurnalai, spausdinantys publikacijas tiek lenkų, tiek anglų kalbomis. Be to, lenkų muzikologai stengiasi skelbti savo darbus ir užsienio periodikoje. Tad reikia pripažinti, kad daugelyje sričių mes nuo jų atsiliekame. Net algomis, kurios Lenkijoje yra gerokai didesnės nei mūsiškės. Ypatingą dėmesį lenkai skiria savo istorijai ir kultūros paveldo apsaugai. Tuo teko įsitikinti apsilankius Muzikologijos instituto

Jogailos universiteto Muzikologijos instituto biblioteką ir fonoteką tvarko muzikologas S.Hrabia.

L. van Beethoveno manuskriptas – IX simfonijos juodraščio fragmentas. 13

TEATRAS

„Makaronų operos“

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras lapkričio 9-ąją mažiesiems žiūrovams patiekė Antano Kučinsko „Makaronų operą“ – vaikų pamėgtos ir Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotos jo anksčiau pastatytos to paties kompozitoriaus „Bulvinės pasakos“ tęsinį.

Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Dviejų veiksmų operos vaikams libretą parašė Daiva Čepauskaitė, spektaklį pastatė režisierius Ramūnas Kaubrys, muzikos vadovas ir dirigentas – Dainius Pavilionis, dailininkai – Artūras Šimonis (scenografija ir kostiumai), Vilija Šuklytė (kostiumai), Donatas Šimonis (šviesos), Laima Eismontienė (grimas), choreografas – Aurelijus Liškauskas.

Apie kontekstą Prieš 14 metų, kai pasirodė Rūtos Oginskaitės knyga „Teatras be pasakų“, dar ilgesingai žvilgčiojome Švedijos, meno vaikams įvairove ir profesionalumu keliančios pasigėrėjimą ir baltą pavydą, link. Šią šalį daugelis įsivaizdavome kaip katiliuką, kuriam užtekdavo ištarti stebuklingą „Puodeli, virk!“, ir jame pradėdavo kunkuliuoti gardi ir skalsi kultūros vaikams košė. Palyginti su Lietuvos teatro vaikams situacija, Švedijos aukštumos atrodė iškilusios iki mėnulio, bet anuomet žurnalistų kalbinti vaikams kuriantys Švedijos menininkai nebuvo linkę idealizuoti 14

situacijos. Režisierė Suzanne Osten, remdamasi jaunosios auditorijos tyrimais, atkreipė dėmesį, kad suaugusieji dažnai neteisingai (t. y. remdamiesi asmenine patirtimi) interpretuoja vaikų reakcijas į tai, kas vyksta scenoje. Kinematografininkė Ella Lemhagen tvirtino, kad vaikams siūlomi kultūros dalykai turi antrarūšį statusą. Dramaturgė Lena Fridell teigė, kad situacija, kurioje atsiduria jaunoji auditorija, yra specifinė – vaikai neturi galimybės pasirinkti, nuspręsti, į kokį teatrą eiti, kokį spektaklį žiūrėti (už juos sprendžia suaugusieji) etc. Šiandien panašiais klausimais diskutuojama ir Lietuvoje, o ir spektaklių pasiūla vaikams per tuos 14 metų tapo gausesnė, įvairesnė (stiliaus, žanrų, tematiniu požiūriais), kokybiškesnė (net kyla įspūdis, kad didžioji dalis profaniškos, menkavertės teatrinės produkcijos savo noru užsidarė vaikų darželių rezervatuose ir meninį skonį luošinantį darbą – mūsų visų nelaimei – dirba ten). Šiems pokyčiams, spėju, įtakos turėjo ne tiek gana aktyvios viešos diskusijos teatro vaikams tema, kiek laisvėjanti visuomenės sąmonė, aktyvesni tarpkultūriniai mainai; susiformavusi menininkų karta, jauno amžiaus auditoriją reginti esant ypatinga – rimta, protinga, smalsia. Žinoma, Klaipėdoje, kurios teatrinio gyvenimo intensyvumą bei lygį vis kyla

pagunda lyginti su sostinėje vykstančiais sceniniais ieškojimais ir procesais, situacija išlieka gana komplikuota. Į spektaklius vaikams dėl visiems puikiai žinomų priežasčių jau kuris laikas nekviečia Klaipėdos dramos teatras. Nors per pastaruosius keletą metų mieste dygte pridygo viešųjų įstaigų principu veikiančių teatrų, bet ir jų visų naujausią, skirtą vaikams produkciją sudėję negalėtume sudaryti išties įvairiapusiško, reprezentatyvaus ir (svarbiausia!) kokybiško repertuaro. Tokiame kontekste operos vaikams žanrui tenka ypatinga vieta. Jos pertekliaus Lietuvos (juo labiau Klaipėdos) scenoje niekada nepatyrėme. Dėl šios priežasties ankstyvosios vaikų patirtys visų pirma susijusios su lėlių ir dramos teatru, jokiu būdu ne su opera, kuri daugeliui asocijuojasi su sudėtinga žanro specifika – pagrindinį vaidmenį atliekančia „sunkiasvore“ muzika, solidžia apimtimi, sunkiai „įsisavinama“ raiškos priemonių gausa ir kt.

Dramos parafrazė Šią ilgą ekspoziciją leidau sau sąmoningai, idant adekvačiau galėtume įvertinti premjerinį Klaipėdos valstybinio muzikinio tea-

TEATRAS

žaidimų aikštelėje

A.Kučinsko „Makaronų operos“ (2014, rež.R.Kaubrys) premjeros Klaipėdos muzikiniame teatre akimirkos.

tro spektaklį „Makaronų opera“ – žiūrovų ir kritikos pripažintos operos „Bulvinė pasaka“ (2008-aisiais šis spektaklis buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi) – tęsinį. „Makaronų opera“ (kaip ir „Bulvinė pasaka“) sėkmingai laužo stereotipus, lydinčius operos vaikams sąvoką, ir šio spektaklio organizme sklandžiai veikia visi segmentai – muzika ir literatūra (siužetas); vizualinis, režisūrinis, choreografinis ir videografinis vaizdas, spalvinga vaidmenų paletė. Pasirinkus atitinkamą rakursą, kiekvieną segmentą galima palydėti pagiriamuoju žodžiu, atitinkamai pakeitus žvilgsnio kryptį, galima ir įžnybti. Taigi pradėkime nuo literatūrinės dalies, nes pradžioje ir buvo „žodis“ (libretas). Maždaug prieš dešimtmetį dramaturgijos biuletenyje aptikęs D.Čepauskaitės

pjesę „Bulvinė pasaka“, režisierius R.Kaubrys pasiūlė anuomečiam teatro vadovui Stasiui Domarkui „daryti“ kažkokį muzikinį kūrinį (gal net operą). Akivaizdu, kad lydimas palankios fortūnos režisieriaus „pramatymas“ pasitvirtino ir tai inspiravo idėją kurti tęsinį – „Makaronų operą“. Makaronų šalyje, į kurią mus atveda guminiais maisto paieškos „detektoriais“ (o gal šaukštais, didinamaisiais stiklais-lupomis?) ginkluotos Pelės, dėl įsitikinimų, kuria koja (kaire ar dešine) teisinga lipti iš lovos, kariauja dvi garsios melagių giminės (Spagečiai ir Vermičeloniai), o mirtinų priešų vaikai – Spagečių karaliaus duktė princesė Lazanija ir Vermičelonių Boso sūnus Roberto – išgyvena audringas meilės aistras ir

Vytauto Petriko nuotr.

(metaforiškai tariant, nepaisydami virš galvos zvimbiančių kulkų) veržiasi vienas kito link. Dramaturgė (poetė, aktorė) D.Čepauskaitė parafrazuoja Williamo Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetos“ dramą. Bet parafrazė anaiptol netragiška – finale (kaip ir „Bulvinėje pasakoje“) įvyksta vestuvės, o bendras visų makaronų priešas (Pelės) išgujamas iš šalies.

Nors meilė nugali... Prisipažinsiu, šį „Romeo ir Džuljetos“ variantą vertinu rezervuotai (situacijos nuspėjamos, nujaučiama ir spektaklio baigtis), nors simpatiškų momentų tikrai esama. ► 15

TEATRAS

◄ Nuo scenos sklinda grakšti, šmaikštaus humoro turtinga literatūrinė kalba, sodriai temperuota italų kalbos intonacijomis, ištisomis šios melodingos kalbos frazėmis. Literatūrinių kontekstų pernelyg nekamuojami vaikai su neblogu apetitu praryja šią keliasluoksnę, lietuviškai-itališkai skambančią istoriją ir noriai stebi maisto ieškančių Pelių žygius; makaronų komiškas, išraiškingas kairės-dešinės kovas; „makaronų kabinimo“, t.y. pažadų konkursą ir kupinas nesusipratimų įsimylėjėlių pastangas būti drauge. Dviejų „meilės kankinių“ D.Čepauskaitė nepaverčia romantiškomis meilės ikonomis. Roberto – puikus poetas, aistringas, „paradoksalus“ įsimylėjėlis (jis neboja stoti prieš nemenką būrį Spagečių ir išsakyti savo jausmus princesei, bet paniškai bijo pelių ir joms pasirodžius alpsta ar, likimo valiai palikdamas net savo mylimąją, skubinasi išnešti sveiką kailį). O Lazanija veikiau panaši į karingąją princesę Kseną nei į bejėgę, gležną panelę. Ji ryžtinga, kovinga, drąsi, stipri ir gerai treniruota – geba ne tik apsiginti nuo Pelių, bet ir įkvėpti mylimajam pasitikėjimo savimi (tokia subtili laikmečio grimasa, nurodanti pakitusius vyrų ir moterų vaidmenis bei tarpusavio santykių perversijas). Nors meilė nugali ir tik jos dėka Makaronų šalyje paskelbiamos paliaubos („Kada dvi širdys įsimyli, / Tada patrankos visos tyli. / Atvykom švęsti, ginklus į šalį. / Čia švenčia meilė visagalė.“), ši tema nėra iki galo išvystyta. Veikiau atvirkščiai – prislopinta kitų dviejų siužetinių linijų (alkanų Pelių „guliveriškos“ kelionės ir karo tarp dviejų Makaronų šeimų dėl kairės ir dešinės konflikto). Todėl tampa nebeaišku, kurie personažai (Pelės ar įsimylėjėliai) yra pagrindiniai, už kuriuos reikia „sirgti“, o kurie – tik leitmotyvas, tačiau visuminis spektaklio įprasminimas palieka malonų įspūdį.

Ryškūs, šaržuoti Režisieriaus R.Kaubrio kuriamas dinamiškas veiksmas ir gyvybingos mizanscenos, gerai suplanuotos judėjimo trajektorijos, įveiksminančios visą erdvę (ne tik scenoje, bet ir žiūrovų salėje); keliasluoksnis masinių scenų audinys puikiai dera su A.Liškausko sukurta 16

komunikatyvia, organiška choreografija, stilingais kostiumais (kostiumų dailininkai A.Šimonis ir V.Šuklytė) ir efektingu scenovaizdžiu (scenografas A.Šimonis). Visa tai artistams padeda kurti ryškius, šaržuotus personažų charakterius, džiuginančius ne tik vokaliniais gebėjimais. Vienas už kitą patrauklesnių veikėjų spektaklyje netrūksta, bet taip jau nutinka, kad blogiukai dažnai būna įdomesni nei geručiai. Tad ne vienas sutiks, kad ypač simpatiški šio pastatymo veikėjai yra Pelės: „liūdnojo vaizdo“ perkarusi A.Liškausko Pelė I; vikri ir ekspansyvi Stanislovo Rezgevičiaus Pelė II; valdingas, plačių mostų, aiškaus balso, malonaus tembro Virginijaus Pupšio vaidinamas Pelių karalius ir visa plastiška Pelių gauja (kaip gi kitaip, juk gaujos narius vaidina baleto šokėjai!). Panašius energetinius fluidus spinduliuoja ir Vermičelonių „mafija“, vadovaujama netašyto choleriko Vermičelonių Boso (Kęstutis Nevulis). Visiškai kitokio poveikio amuniciją – ekstravagantiškas ilgaplaukes šukuosenas, kažkokį neapčiuopiamumą, trapumą, „kosminį“ efemeriškumą – į sceną atsineša balti Spagečiai. Jų fone gyvybinga, drąsi, kovingo charakterio, kampuotų manierų oranžinė princesė Lazanija (Rasa Ulteravičiūtė) atrodo tikra išsišokėlė, kur kas tvirčiau stovinti ant žemės nei jos „oru sklandantys“ giminaičiai ar mėlynu kostiumu vilkintis melancholiškas Roberto Vermičeloni (Aurimas Raulinavičius) – truputį kompleksuotas, kiek atitrūkęs nuo realybės makaronas, kartais „prapuolantis“ tarp įvairių formų galvos apdangalais, skirtingo kirpimo kostiumais išsidabinusių personažų (tarp kita ko, „Makaronų opera“ – puikus pretekstas pasidomėti makaronų rūšių įvairove, su kuria šiek tiek supažindina ir šis spektaklis).

Fantazijos šėlsmas Efektingas scenovaizdis ir estetinė švara, gerai apgalvotas funkcionalumas, informatyvumas – tai jau įprasti epitetai, lydintys A.Šimonio scenografiją. Jo ir videodailininko Andriaus Telksnio dėka „Makaronų opera“ tampa fantastiška šviesos, spalvų, formų, tikslių linijų, subtilių detalių, vaizdinių fejerija, fantazijos šėlsmu, žaidimų aikštele, kurioje iš dubenėlių sriubai ir

kokio nors prancūziško ragelio galima sukonstruoti ausines (ausinių leitmotyvas – kaip nuoroda į spektaklio muzikinę prigimtį – gražiai nuskamba dar bent porą kartų – afišoje, antrojo veiksmo videoprojekcijoje, vaizduojančioje mašalų spiečių, susitelkusį į ausinių pavidalo debesį), „lovas“, mėnulį įsimylėjėliams; pripučiamą ratą paversti kovos ringu, skydu ar vestuvių guoliu; iš juodos ir baltos spalvos sukurti minimalistinę kostiumų kolekciją, žavinčią aiškiomis formomis, siluetais, „argumentuotomis“ siūlėmis, sagutėmis ir kitomis detalėmis, kurioms ištyrinėti ir aptarti neužtektų ir dienos; pažaisti virtualiam bendravimui, informacinei visuomenei būdingais ženklais (žinučių šypsenėlės, stilizuoti „like’ai“, „N14“ žymos; kaukės, kuriančios naują tapatybę). Spektaklis žada daug malonių estetinių patirčių (jos prasideda nuo pirmo žingsnio į žiūrovų salę, kurią scenografas papildė įvairiais dekoratyviniais akcentais), leidžia sudarinėti aktyvias vizualinių prasmių jungtis tarp atskirų spektaklio segmentų – veiksmo ir videoprojekcijos, personažų ir kompozitoriaus A.Kučinsko sukurtos šiuolaikiškos muzikos (ir polifoniškoje, ir kakofoniškoje muzikoje išgirsime įvairių klasikos, avangardo, meilės dainų (serenadų) užuominų, čia ne tik dainuojama, bet ir kalbama, o tai spektaklį priartina prie dramos veikalo). Trumpai tariant, „Makaronų opera“ – tai žaidybinis, plačių užmojų, neįkyriai „holivudiškas“ (patrauklus kelių kartų žiūrovams) spektaklis, kurį galima traktuoti kaip alternatyvą infantiliam, veblenančiam, savo paties kailiuką blusinėjančiam teatrui. Ir tai dar ne viskas. Legenda apie makaronų valstybę buvo pradėta kurti kur kas anksčiau nei pasirodė pats spektaklis – iki „Makaronų operos“ premjeros likus trims savaitėms teatras jaunuosius žiūrovus pakvietė į kūrybines dirbtuves su vienu žymiausių lietuviškų animacinių filmų kūrėju Ilja Bereznicku bei „Makaronų operos“ statytojais. Dirbtuvių rezultatas – vaikų sukurtas pirmasis lietuviškas animacinis filmukas apie makaronus. O išradingos vadybos ir puikiai spektakliui asistavusios aktyvios reklamos rezultatas – didžiulis publikos susidomėjimas ir anšlagų banga, užliejusi premjerinius spektaklius.

TEATRAS

„Likučiai po Dievo“: filosofijos daugiau nei teatro Baigiantis spaliui uostamiesčio Apeirono teatras publikai pristatė premjerinį spektaklį „Likučiai po Dievo“. Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Inercijos fluidai „Gott ist tot“ („Dievas mirė“) – XIX a. pabaigoje pareiškė Friedrichas Nietzsche savo knygoje „Linksmasis mokslas“ (1882), kurioje, remdamasis teiginiu, kad Dievo nėra (t. y., kad jis mirė), įrodinėjo, jog neegzistuoja ir vienintelis teisingas požiūris į pasaulį, o jeigu vis dėlto tokio laikomasi, tai jį būtina dekonstruoti ir demaskuoti kaip pernelyg žmogišką. Filosofo-„dievžudžio“ teiginį „Dievas mirė“ labiausiai išpopuliarino kitas jo kūrinys – „Štai taip kalbėjo Zaratustra“ (1883–1885), bet suprasti tam tikrą ribinę būseną, kurioje atsidūrė pasikeitusio Vakarų pasaulio žmogus, mėginama ir kituose F.Nietzsche‘s darbuose – kad ir veikale „Stabų saulėlydis“ (1888), griaunančiame visuotinai įtikėtus krikščionybės ir su ja susijusių moderniųjų ideologijų stabus, anot lietuviškąjį šio veikalo leidimą palydinčio įvadinio straipsnio „Kaip miršta ir gimsta stabai“ autoriaus filosofo Arvydo Šliogerio, – „žmogiškosios kvailybės ir naivumo koncentratus“, tūkstantmečius terorizavusius Vakarų žmoniją. Neatsitiktinai kalbą apie premjerinį Apeirono teatro spektaklį „Likučiai po Dievo“ pradedu mintimis apie kai kurias chrestomatinio filosofo, turėjusio įtakos XX a. filosofams postmodernistams (Algis

Apeirono teatro spektaklyje „Likučiai po Dievo“ (2014, rež. E.Kazickaitė ir G.Kazlauskaitė) du aktoriai – R.Bartašius ir E.Kubiliūtė kuria po tris skirtingus personažus. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Mickūnas atkreipia dėmesį, kad pačios įvairiausios, priešingos ir net viena kitai prieštaraujančios srovės – nihilizmas, anarchizmas, feminizmas, antifeminizmas, biologizmas, new age etc. – „savinasi“ Nietzschę kaip savos srovės pradininką), idėjas. Panašu, kad šio filosofo idėjų ir mąstymo slinktis artima ir režisierėms Gretai Kazlauskaitei bei Eglei Kazickaitei, savo spektakliuose keliančioms pagrindinius, prigimtinius žmogaus būties klausimus apie gyvenimo prasmę; patologijos ir normos, laisvės ir prievartos santykį; teisę (ir būtinybę) abejoti tikrovės realumu, galimybę išsilaisvinti iš prigimtinio būties kalėjimo, gyvenimą be Dievo

(ar su Dievu). Spektakliuose „Įkalinti“ (rež. E.Kazickaitė), „Didieji Arkanai“ (rež. G.Kazlauskaitė), „Fliuchšteino moterys“ (rež. G.Kazlauskaitė), „Uroboras“ (rež. E.Kazickaitė), o dabar ir „Likučiai po Dievo“ (rež. E.Kazickaitė ir G.Kazlauskaitė) koncentruojasi į tai, kas yra „už fizikos“ (materijos) ir svarsto, ar žmogaus protas pajėgus suprasti visatą ir ar apskritai jos esmė prieinama žmogui, gyvenančiam be Dievo (po Dievo). Klausimai nenauji, praktiniu požiūriu „nenaudingi“, tačiau nuolat formuluojami priaugančių kartų. Tik ar tai ženklina teatro aktualumą? O gal teatrui neturėtų būti formuluojamas aktualumo kriterijus? ► 17

TEATRAS

◄ „Teatras tampa aktualija, kai užčiuopia giluminius laiko lūžius. <...> – viename interviu sakė Oskaras Koršunovas. – Visuomenės aktualija teatras tampa ir tada, kai šiek tiek užbėga jai (aktualijai – aut. past.) už akių. <...> Kai spektaklis pradeda kalbėti kartu su problema ar pavėluotai, jis jau nebėra aktualus ir tampa normatyvus bei nuobodus“. Žinoma, šios režisieriaus mintys nėra aksioma, bet

Spektaklis praeina ramiai, šykštint medžiagos estetinei percepcijai, bet išsaugant intelektualaus idėjų teatro poziciją.

cituojamos sąmoningai – naujasis spektaklis „Likučiai po Dievo“ jau spinduliuoja nuobodžio, inercijos fluidus ir paties Apeirono teatro spektaklių kontekste yra absoliučiai „normatyvinis“, taigi ir nuobodus (be charakterio, sudėtingų, argumentuotų, unikalių (ne abstrahuotų), į ką tik išgaląsto skustuvo ašmenis panašių situacijų; be vaidmenų, kurie būtų vienetiniai, o ne pusfabrikačiai, kuriuos „pašildžius“ galima pateikti ir ant kito spektaklio stalo).

Gausu aliuzijų „Nuobodus“ – tik šio spektaklio, ne teatro diagnozė. Šį rudenį Dalios Tamulevičiūtės premija (už geriausią profesionalių teatrų spektaklį) apdovanotas spektaklis „Uro-

boras“ (o ir prieš tai matytieji) nuteikė, kad teatro kokybės kartelė tik kils aukštyn (na, bent jau nesileis žemyn). Tačiau net ir pramintais keliais vaikščiojantis scenos profesionalas ne visada geba išlaikyti vienodą tempą, ne visada įveikia tokias pat (ir didesnes) distancijas. Ką jau kalbėti apie tuos atvejus, kai sąmoningai dirbama eksperimentinės laboratorijos principais ir metodais, formuluojama ambicinga nuosekliojo / diskursyvinio teatro koncepcija (nei su pačia koncepcija, nei apie ją šių eilučių autorė negalėtų diskutuoti), o visa tai vyksta stipriai spaudžiant išoriniams faktoriams, iš kurių vienas – riboti žmonių ištekliai. Šio spektaklio kūrybinė grupė kukli – du vaidybos bakalaurai bei dvi režisierės, spektaklyje kuriančios ir „kitų“ kūrybinės komandos narių (scenografo, kompozitoriaus, videodailininko, apšvietėjo ir kt.) vaidmenis. „Pasidaryk pats“ argumentai daugeliui puikiai žinomi (netrūksta pavyzdžių, kai spektaklį kuria absoliučiai vienas žmogus), tačiau kraštutinis individualizmas, savipakankamumas „gresia“ ne tik vertinga autonomija, bet ir apatija, kūrybinio genofondo silpnėjimu, net autokratija nenusistovėjusiame bendraminčių aktorių kolektyve... Bet čia daugiau aprioriniai svarstymai. Grįžtu į spektaklį „Likučiai po Dievo“, apie kurį kalbą pradėjau nuo F.Nietzsche’s. Spektaklio originali dramaturgija primena, kad Apeirono teatras – intelektualus, filosofuojantis, intertekstualus. Preparuoti žmogaus kvailybės temą Gretą ir Eglę įkvėpė Matthijso van Boxselio knyga „Kvailybės enciklopedija“ – esė variacijų viena ir ta pačia, nuolat besikartojančia tema, rinkinys. Čia kvailybė pateikiama kaip savarankiška jėga, turinti savitą logiką, kaip fenomenalus reiškinys, besireiškiantis visose srityse, visais laikais ir kiekviename žmoguje, kuris, pasak knygos autoriaus, „iš prigimties nėra nei geras, nei blogas, jis kvailas“. Kvailybė, kaip pastebi ir knygą recenzavęs a.a. Gintaras Beresnevičius, yra „ne kokia akcidencija, ne subkultūra, o esminė žmogiškosios egzistencijos savybė, būdinga net išminčiai“, ji varo į priekį ir jos neįmanoma atsikratyti. Tad nė vienas šio spektaklio personažas (du aktoriai kuria po tris vaidmenis, kurie vis dėlto savo psichofizine raiška mažų mažiausiai kuklūs, nors ir leidžiantys „apgraibomis“ įvertinti Erikos Kubiliūtės ir Ričardo Bartašiaus turimą kūrybinį potencialą) nėra „iki galo“ išmintingas, deja,

langas

niekur (nei pirmyn, nei atgal) ir nenueina – tik darsyk myriop nuteisia „mesiją“. Tiesa, šį kartą jis („mesijas“) – Pinokis (pasirinkdamos Pinokio įvaizdį spektaklio kūrėjos tarsi apeliuoja į pirmąsias erezijas, neigusias ne tiek Kristaus dieviškumą, kiek jo tikrą žmogiškumą (gnostinis doketizmas). Kita vertus, Pinokio „biografijoje“ gausu įvairių literatūrinių ir teatrinių aliuzijų; archetipinės, mitinės, religinės simbolikos, tad šis spektaklio personažas – kad ir keliantis liguistus pojūčius – gali būti ne tik įvairiai interpretuojamas, bet ir spektaklio kontekste visiškai „išteisinamas“), jo vietininkai – „bomžai“ (šių dienų „mažutėliai“), o fariziejai – kostiumuotieji klerkai. Dievo nebėra, nebėra Dievo sūnaus žmogaus kūne stebuklo, išnyko tikėjimas – jį pakeitė dvasinės sektos ir „pijarščikai“, formuojantys ir valdantys viešąją nuomonę. Spektaklio „Likučiai po Dievo“ dramaturgija radosi iš teatro programinės nuostatos į Lietuvos kultūrinę apyvartą įtraukti naujų dalykų, pavardžių ir kurti autentišką šiuolaikinę dramaturgiją. Pridėkime žodį „intertekstualią“ dramaturgiją, nes šiame spektaklyje be „nyčiškos“ dvasios, M. van Boxselio parafrazių, nesunkiai sugaudysime nuorodas į Samuelio Becketto pjesę „Belaukiant Godo“ ir į Williamo Shakespeare’o tragediją „Hamletas“ (recenzentė tariasi išgirdusi ir Ray’aus Bradbury’io „Marso kronikose“ formuluojamus klausimus, bet gali būti, kad jai tik „pasigirdo“).

Kaip triukas Džiugina teatro (į)kūrėjų literatūrinis išprusimas ir ambicingi užmojai, nors naujajame spektaklyje seklumų kur kas daugiau nei jų buvo „Urobore“ ir viršukalnės čia taip pat žemesnės. Mat atsitinka keistas paradoksas – analizuojant gana šviežią, saikingai eksploatuotą temą, pagrečiui skverbiantis ir į giliausius ontinius sluoksnius, spektaklis neprasimuša į kitą dimensiją, yra plepus, vietomis net banalus, tiesmukas, vizualiai – beformis, stokojantis ryškaus, naujo meninio gesto, sukurto tik šiam reginiui, tik šiai punktyriškai ir kakofoniškai „istorijai“. Neabejoju, kad dviese (ar kolektyviai) kurti dramaturgiją ne tik įdomu, bet ir patogu, nes kūrybinis darbas vyksta greičiau nei dirbant vienatvėje. O štai ką reiškia

dviese režisuoti tą patį spektaklį, gali atsakyti tik eksperimentuojančios „Apeirono“ teatro lyderės. Iš atminties nepavyko išsireikalauti nė vieno spektaklio, kurį būtų režisavę du režisieriai (nekalbu apie režisieriaus asistentus, kurie patys žinote, kokias funkcijas dažniausiai atlieka). Užtat iškilo daugybė kino industrijoje drauge triūsiančių pavardžių: broliai Joelis ir Ethanas Coenai, broliai Andy ir Larry (Lana) Wachowski’ai, Mighty Boosh (Julian Barratt ir Noel Fielding), anglų komikų trupė Monty Python (Graham Chapman, John Cleese, Terry Gilliam, Eric Idle, Terry Jones, Michael Palin) etc. Ieškoti teatro ir kino paralelių šiuo atveju būtų pernelyg gremėzdiška ir primityvu, nors į naujausią savo spektaklį idėjos autorės / režisierės mėgina integruoti ir medijų elementus: TV ekranus, veiksmą fiksuojančią ir TV ekranuose jį retransliuojančią kamerą, videoinstaliacijas. Visa tai teatro pasaulyje nėra nauja, net jau pradeda nusibosti – tik labai išradingas jų naudojimas neerzina ir suteikia kokią nors pridėtinę vertę spektakliui. Bet šiuo atveju vaizdo, kuris neturi ką „parodyti“, fragmentavimas; dėmesio, kuris neturi ties kuo susitelkti, skaidymas ir pan. nenoromis interpretuojamas kaip triukas, mėginantis nukreipti dėmesį nuo sceninės tuštumos, kurioje šmėžuoja neaiškūs (belaikiai ir beviečiai) personažai. Ir nebesvarbu, apie ką jie šneka (kvailybę, Visagalio paviršiaus plotą, Magiškos Sąjungos Didįjį Trejetą, priemones suirutei sukelti / suvaldyti ar skaito ilgą disidentų, pokario partizanų pavardžių sąrašą); nebesvarbu, kad kamera ir TV ekranas praplečia (teoriškai) veiksmo erdvę – paties veiksmo tai nėra, nėra santykių ir tikrų problemų, kurios veikėjų poras motyvuotų konfliktui, savigynai ar puolimui, verstų būti kartu ar provokuotų skyryboms. Čia viskas tiek pat nereikšminga, kiek ir reikšminga, dėl ko statiški ne tik veikėjai, bet ir visa dramaturgija. Spektaklis praeina ramiai, šykštint medžiagos estetinei percepcijai, bet išsaugant intelektualaus idėjų teatro poziciją. Beje, sėdėdamas žiūrovo kėdėje (it beprasmėje visatoje) kartais pasijunti „beketišku“ personažu, laukiančiu mistiškojo Godo – sukrečiamo konflikto, katarsio. Bet taip ir nesulauki, tik supranti, kad šįkart spektaklyje filosofijos daug daugiau nei teatro.

Režisavo Vilniaus teatruose

Šį rudenį klaipėdiečiai režisieriai Gintarė Radvilavičiūtė ir Darius Rabašauskas pastatė po spektaklį šalies sostinėje. Vilniaus teatre „Lėlė“ baigiantis rugsėjui rampų šviesą išvydo „Smėlio žmogus“ – tikra lėlių, kaukių ir judesio fantasmagorija pagal Ernstą Theodorą Amadeusą Hoffmanną. G.Radvilavičiūtė yra šio spektaklio scenarijaus autorė, režisierė ir lėlių dailininkė, dramaturgijos konsultantas – klaipėdietis rašytojas Mindaugas Valiukas, scenografė – Renata Valčik, kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė, choreografė – Sigita Mikalauskaitė. Spektaklis pasakoja apie žmogų, pasimetusį tarp fantazijų ir realybės, apie sielą, nykstančią dėl egoizmo, netikėjimo, abejonių, apie susitikimą su kiekviename iš mūsų slypinčiu fantomu – šešėline, nematoma asmenybės puse. Spektaklio pagrindas – lėlės ir aktoriaus transformacija, dvilypumas, gyvos ir negyvos materijos susiliejimas. Pasak kūrėjų, toks duetas atveria neribotas galimybes. Vizualiai išraiškingame vaidinime pasitelktas šviesos ir šešėlių žaismas, o fantastikos ir grotesko elementai žadina giliausius vaizduotės klodus. O Valstybinio jaunimo teatro scenoje spalį pradėtas rodyti sukrečiantis spektaklis „Tamsos žaidimas“ pagal amerikiečių dramaturgo Carloso Murillo pjesę. Tai istorija apie paauglių internetinį flirtą, netikėtai peraugusį į kriminalinį nusikaltimą; apie tamsos žaidimą, kurio ne visi dalyviai žino, jog yra žaidėjai... Spektaklį režisavo D.Rabašauskas, scenografė – Laura Luišaitytė, kompozitorius – Jonas Jurkūnas. „Tamsos žaidimas“ gruodžio 2-ąją bus parodytas Nacionaliniame Kauno dramos teatre, tarptautiniame festivalyje „COOL / JĖGA!“

▪

„Smėlio žmogus“ (Vilniaus teatras „Lėlė“, 2014, rež. G.Radvilavičiūtė). 19

kinas

„Rūsys“ – linksmas siaubo kino vaiduo Kiek per metus viso didžiulio kino pasaulio mastu išleidžiama gerų siaubo filmų? Dažniausiai sunku iš jų sudaryti bent jau dešimtuką. Net su vidutiniškais – problema. Be abejo, siaubo gerbėjai gali pasigirti 13 „Amerikietiškų siaubo istorijų“ ir 16 „Vaikščiojančių negyvėlių“ serijų. Čia – tikras „siaubomano“ ritualas: žinai jų pasirodymo dienas ir lauki kaip dykumoje lietaus. Nes siaubo žanre – jau labai ilgai besitęsiančios bado žaidynės. Ir štai tau metų sensacija – pirmasis istorijoje lietuviškas siaubo filmas. O dar – pagal tikrą istoriją. Ir dar – revoliucinis. Pirmasis išmanusis.

Aivaras DOČKUS

Gera reklama nepadėjo Kaip įprasta lietuviškam kinui – svarbiausia prieš kiekvieną premjerą rėkti taip, tarsi nenuėjęs pasižiūrėti filmo būtum išdavęs Tėvynę. Tik nuo to vilkolakiško reklaminio staugimo jau išsivystė imunitetas. Kaip rodo karti patirtis, kuo labiau rėkiama – tuo didesnė tuštuma ekrane. „Rūsio“ reklaminio „treilerio“ vaizdai ir tas įkyrus balsas už

Filme „Rūsys“ (2014, rež. R.Matačius) pagrindinius vaidmenis sukūrė dainininkė J.Šeduikytė (Ieva) ir aktorius M.Jampolskis (Tomas). 20

kinas

NAUJAS FILMAS

klis kadro – „kaltė, kaltė, kaltė“ sukėlė susierzinimą ir nuogąstavimus, kad kino teatre laukia siaubingos nuobodybės kančios su isteriškais pakikenimais iš subliūškusių ambicijų. Jau tada įsiminė netikroviškai į kamerą žvelgiantis Jeronimo Miliaus veidas ir, kaip visada, pats save vaidinantis Marius Jampolskis, kurį jau pabodo kritikuoti. Kaip koks nesikeičiantis „plastelininės“ animacijos personažas. Vis dėlto, palyginti su filmu, reklaminis „treileris“ dar teikė šiokių tokių vilčių. Vos prasidėjus „Rūsiui“, tapo aišku, kad ekrane jokių išmaniųjų žaidimų nebus. O maigyti mobilųjį ir ten ieškoti išsigelbėjimo nepakilo ranka. Be to, klausytis kažkokių režisie-

Pavadinimas: „Rūsys“. Premjera: 2014 m. spalio 24 d. Amžiaus cenzas: N16. Šalis: Lietuva. Kompanija: „Incognito Films“. Prodiuseris: Almantas Dulkys. Žanras: psichologinė siaubo drama. Trukmė: 81 min. Režisierius: Ričardas Matačius. Vaidina: Marius Jampolskis, Jurga Šeduikytė, Elzė Kimontaitė, Jeronimas Milius.

riaus komentarų per premjerą? Į kino teatrą atėjau ne DVD disko su „bonusais“ žiūrėti. Stebėdamas pirmąjį lietuvišką siaubo filmą, ėmiau galvoti, kad geriau dabar žiūrėčiau kokį nors Holivudo trečiarūšį šlamštą. Tokiuose pasitaiko keli šiurpą keliantys epizodai, režisierius bent jau žino, kaip sulipdyti scenas į realistišką visumą, o aktoriai sąžiningai atidirba už savo nedidelius honorarus, tikėdamiesi, kad koks nors žiūroviūkštis, kritikiūkštis ar prodiuseriūkštis juos pastebės.

Scenarijus „pakibęs ore“ „Rūsio“ siužetinėse schemose – absoliutus chaosas, scenarijus „pakabintas ore“ be jokių atskaitos taškų, personažai tarsi išmesti iš lėktuvo be parašiutų. Nėra charakterių plėtojimo, nematai, kodėl turėtų dėl jų nors kiek skaudėti širdį. Viskas padrikai, negrabiai, netikroviškai. Siužetas dirbtinai stumiamas į priekį, praleidžiant esminius lūžio momentus, tiesiog reikia papasakoti istoriją, nesvarbu, kad ji gali būti visiškai neįdomi. Net keista, nes prieš rašant scenarijų būtina nors truputėlį žinoti, kokie yra pagrindiniai etapai, pagal kuriuos detaliai savo sukurtus siužetus dėlioja ir pripažinti grandai. O čia atrodo, kad vienintelis analizuotas filmas buvo „Paranormalūs reiškiniai“. Ko gero, susuko galvas tos minimalios šios siaubo juostos kūrėjų priemonės, išgavusios šokiruojamai

Siaubas persmelkia pagalvojus, kaip tokie projektai randa finansavimą ir kiek reikia įžūlumo pristatinėti su niekuo nepalyginamą niekalą kaip vieną svarbiausių metų kino įvykių.

Scenarijaus autorė: Lina Simutytė. Operatorius: Adomas Jablonskis. Siužetas: filmas sukurtas remiantis tikru Lietuvoje nutikusiu įvykiu. Pasakojama istorija apie garsios tapytojos Ievos ir kompozitoriaus Tomo šeimą, kurioje pradeda dėtis protu nesuvokiami dalykai. Jų namo rūsyje paslaptingai dingsta nekviestas svečias, o ant rūsio laiptų Tomas randa „C” formos vinį...

pelningą rezultatą. „Paranormalūs reiškiniai“ nepretenduoja į šedevrus, bet šį filmą kūrusi komanda genialiai atspėjo publikos lūkesčius, geometriškai taisyklingai sudėliojo įtampos auginimą, atrado įtraukiančią atmosferą ir pagal visas taisykles įviliojo žiūrovų akis į tikroviško manipuliavimo pojūčiais spąstus.

Lietuviška parodija O „Rūsyje“ – nei atmosferos, nei įtampos, nei siaubo. Montažas – lietuviškai „serialinis“. Režisūra... Kažkur anapus. Tikriausiai kažkas manė, kad tokio stiliaus filmas turėtų pats susirežisuoti. Arba pakanka surikiuoti scenas pagal scenarijų, ir tiek. Belieka priminti, kad ypatingos realybės siekiantys filmai, apsimetantys pseudodokumentinėmis dramomis, režisuojami kone griežčiausiai. Nes viena klaida išsklaidytų visą „vyksta iš tikrųjų“ atmosferą. Siaubas persmelkia pagalvojus, kaip tokie projektai randa finansavimą ir kiek reikia įžūlumo pristatinėti su niekuo nepalyginamą niekalą kaip vieną svarbiausių metų kino įvykių. Tiesa, išradingesni žiūrovai, greitai suvokę, kad jau vis tiek išmetė pinigus į balą, gali sau surengti linksmą pasišaipymo šventę. Tokiam filmui nėra reikalo kurti parodijos, jis savaime – siaubo kino parodija. Ir dar – išmani. Nesinori šaipytis tik iš Jurgos Šeduikytės. Ji – gana organiška, „neperspaudžianti“ vaidmens ir bandanti pajusti charakterį. Daug kur jai tai puikiai pavyko. Nors sunku užčiuopti herojės gijas, kai to akivaizdžiai neatliko siužeto kūrėja. Tad Jurga palikta viena mūšio lauke su vaiduokliškais personažo kontūrais. Siaubinga situacija. „Rūsys“ primena filmą vaiduoklį, kurio kaip ir nėra. Net užuomazgų. Ir tai siaubingai gera pamoka ateičiai. Kai nėra scenarijaus, net bandyti neverta. 21

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Fotografijos (de)m Nuo rugsėjo pabaigos iki lapkričio pradžios uostamiesčio galerijoje „si:said“ eksponuota buvusio klaipėdiečio, jau kurį laiką gyvenančio Vilniuje, Gyčio Skudžinsko personalinė paroda „Kelios fotografijos tiesos“. Universalus menininkas, kaskart atstovaujantis vis kitoms meno sritims, parodų ir meno projektų kuratorius, apžvalginių bei kritinių tekstų autorius savo kūryboje naudoja įvairias priemones ir raiškos formas. Šįkart jo parodoje – net penkios replikos fotografijos medijos tema, kvestionuojančios jos pačios prigimtį.

G.Skudžinsko instaliacija „Albumas“ (2013–2014). 22

Vytauto Petriko ir asmeninio archyvo nuotr.

maskavimas Danguolė RUŠKIENĖ

Siekia nustatyti paveikumo ribas G.Skudžinsko kūryba gana glaudžiai susijusi su fotografija, tačiau jis visuomet išlaiko originalų santykį su šia medija. Fotografiją menininkas paprastai pasitelkia ne kaip realybės kopijavimo priemonę, bet gilinasi į jos konstruojamus pranešimo perdavimo būdus, manipuliacijos metodus ir pan. Naujausiuose jo darbuose taip pat analizuojamos ribinės fotografijos situacijos. Kaip teigė autorius, fotografiją jis renkasi dėl jos išplitimo visuomenėje ir vis dar gajaus (nemeluojančio informacijos nešėjo) mito. „Tai – keli skirtingi aspektai, nagrinėjantys atvaizdo suvokimo modelius bei galimybes pervertinti ir perkurti pirminius fotografinius šaltinius“, – apie parodą pasakojo G.Skudžinskas. Tiriamojo pobūdžio kūriniuose analizuojama pati fotografijos medija. Jos gebėjimas kopijuoti ir liudyti tikrovės autentiškumą sugretinamas su galimybe / tikimybe manipuliuoti vaizdu, konstruoti visiškai naujas prasmes, transliuojančias kitokias žinutes, nei galėtų fiksuojamas objektas tikrovėje. Šiam procesui pasirinkdamas vis kitas priemones, autorius siekia nustatyti fotografijos paveikumo ribas, išeities tašku pasitelkdamas užfiksuotą vaizdą kaip kvestionuotiną, akivaizdžiai galintį klaidinti ir manipuliuoti žiūrovu. Penkiuose kūrinių cikluose – iš

esmės tas pats tyrimas, panašios deklaracijos, vis kiti sprendimo būdai ir ta pati galutinė diagnozė.

Albumas – verbalinė atminčių talpykla Projektas „Albumas“ (2013–2014) pirmą kartą buvo pristatytas šią vasarą Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Vilnius) kartu su autoriniu riboto tiražo leidiniu „Albumas / Album“ (leidėjas „Noroutine Books“). Instaliacijoje – 18 fotografinių objektų, sudarytų iš autoriaus rastų, pirktų sendaikčių turguje ir jam pažįstamų ar nepažįstamų žmonių padovanotų nuotraukų. Anot G.Skudžinsko, šie fotografiniai vaizdai jau yra negrįžtamai praradę savo

ŠIUOLAIKINIS MENAS

pirminę funkciją. Atklydę iš įvairiausių šalies vietovių į sostinę, kaip ir pridera fotografijai, jie liudija tam tikrus atskirų žmonių gyvenimo momentus. Tačiau jau niekas to neprisimena. Todėl senieji fotografijų atspaudai ne tik niekam nėra aktualūs, jie yra praradę atmintį. Nuotraukas autorius pateikia ne kaip fotografinius atvaizdus, veikiau kaip dokumentus. T. y. eksponuoja jų nugarėles, kurios išmargintos įvairiausia rašysena surašytais intymiais tekstais, nusėtos laiko ženklais – įvairaus intensyvumo ir atspalvių dėmėmis, sudėvėtos ir apsiglamžiusios. Nors ir praradusios atmintį, jos vis dar saugo tam tikrą, bet jau ne tokią aktualią verbalinę informaciją. Atvertose ar uždarytose medinėse dėžėse sudėti balto popieriaus lakštai, ant kurių tvarkingai pritvirtinti fotografijos atspaudai savo išvirkščiąja puse. ►

Kūrinių ciklas „Grand theory of truth“ (2014).

Kūrinių ciklas „Retušas“ (2014). 23

ŠIUOLAIKINIS MENAS

◄ Autoriaus teigimu, „tokiu būdu

eliminuojama pirminė neverbalinio pranešimo funkcija. Tik užrašai ir laiko paveikti paviršiai leidžia suvokėjui interpretuoti „nematomą“ pasakojimą. Bet visuomet žinai, kad „ten“ yra dar „kažkas“. Panaikindamas priėjimą prie vizualaus pranešimo (atvaizdo), menininkas akcentuoja verbalinį fotografijos

perskaitymo momentą, kuris beveik vienodą poveikį turėtų išreiškiamas tiek tekstu (vaizdu), tiek žodžiu. Tai savotiškas žaidimas slėpynių. Jo metu stipriai prasiplečia fotografijos kaip medijos suvokimo galimybės, tolygiai praplečiant ir galimų interpretacijų ribas. Tačiau šiame žaidime nėra vienodų taisyklių, kaip ir nėra vieno teisingo atsakymo.

G.Skudžinsko parodos „si:said“ galerijoje atidarymas. Autorius, fotomenininkas Remigijus Treigys, aktorius ir režisierius Benas Šarka.

Ekspozicijos fragmentas. Kūrinių ciklas „Transparantai“ (2013–). 24

Apie fotografijos pažeidžiamumą Pirmą kartą autoriaus eksponuojama instaliacija „Grand theory of thruth“ (2014), pasak G.Skudžinsko, „išryškina psichologinius atvaizdo suvokimo aspektus, akcentuoja medžiagišką (ar magišką) fotoatspaudo dualumą“. Tai – apšviestas fotopopierius, neužfiksavęs jokios informacijos. Tačiau jį papildant tam tikromis erdvinėmis detalėmis, jis jau tampa objektu. O šio erdvinio objekto santykiavimas su šviesa mezga tam tikras aliuzijas į vienus ar kitus reiškinius. Žadina atmintį ir tokiu būdu bent iš dalies atlieka fotografijos funkciją. Užuominas į darbinį fotolaboratorijos procesą dar labiau sustiprina jose naudojami pince-

Gytis Skudžinskas: Tai – keli skirtingi aspektai, nagrinėjantys atvaizdo suvokimo modelius bei galimybes pervertinti ir perkurti pirminius fotografinius šaltinius.

langas

tai (popieriaus mirkymui) ir chemikalų vonelės, kuriose panardinus fotopopierių paprastai išryškėja užfiksuotas vaizdas. Tačiau, nors naudojami įrankiai / priemonės yra „teisingi“, magiškas vyksmas neįvyksta. Popierius pasidengia neperregimu juodu sluoksniu, taip ir neišryškinęs jokio vaizdo, jokios istorijos, jokios informacijos. Būtent tuo momentu labai akivaizdžiai pasireiškia fotografijos kaip informacijos nešėjos pažeidžiamumas. Vaizdų „perskaitymas“ (taip pat ir atmintis) galimas tik po gana tikslių veiksmų sekos. Tampa akivaizdu, kad fotografija su savo prigimtine teise atvaizduoti užfiksuotą vaizdą įmanoma tik šios sekos nepažeidžiant. Panašios idėjos sklando, bet visai kitokie konstravimo būdai naudojami kūrinių cikle „Retušas“ (2014). Čia G.Skudžinskas į konfrontaciją suveda analoginę ir skaitmeninę fotografiją, taip išryškindamas kylančias įtampas tarp šių dviejų fotografijos technikų / technologijų. Retušuodamas kompiuteryje skaitmeninį vaizdo failą, jis vietoje kompiuterinės pelės kilimėlio naudojo fotopopierių. Vedžiojant pelę ranka, ant jo lieka retušavimo žymės – kelias, kuris pasirodo po darbinio proceso išryškinus ir užfiksavus fotopopierių. Tai – fotografijos, kurios liudija ir nurodo skaitmeninės fotografijos retušo pėdsaką. Serija „Retušas“ beveik tuo pačiu metu, kai paroda vyko uostamiestyje, dalyvavo jungtinėje parodoje „Fotografijos grūdas“ Kauno fotografijos galerijoje. Kūrinių ciklus „Grand theory of thruth“ ir „Retušas“ G.Skudžinskas sukūrė šių metų sausį reziduodamas Arenshope (Vokietija) įsikūrusiuose menininkų namuose „Lukas“, su kuriais jau ne vienerius metus, vykdant tarptautinius rezidentų mainus, bendradarbiauja Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras.

Viešas, bet ne masinis protestas Nuo praėjusių metų G.Skudžinsko tęsiamas projektas „Transparantai“ (2013–) sudarytas iš trijų dalių. Pirmiausia tai – performansas, vyksmas, kurio metu autorius su transparantu rankose – savo tiesomis apie fotogra-

fiją – fotografuojasi įvairiose Vilniaus vietose. Antra – patys transparantai. Įdomu, kad šūkiai, dedikacijos, replikos, ar kaip kitaip jas bepavadintum, yra užrašytos ant fotografinių atspaudų. T. y. transparanto pagrindas yra užtušuota fotografija ir ant tokio fono užrašyta (ne)žinoma skambi frazė ar replika apie fotografijos medijos (ne)tiesas. Autorius tam tikslui naudoja Lietuvos fotomenininkų sąjungoje po parodų išmetamas, jau nebereikalingas fotografijas. Trečia – šio performanso dokumentacija, momentinės („Polaroid“) fotografijos plokštelės, kuriose įamžinamas įvykęs faktas. Projektas „Transparantai“ nėra baigtinis, jis tęsiamas. G.Skudžinskas dar tik pradeda kelionę su savo šūkiais po viešas erdves, liudydamas melagingą fotografijos prigimtį. Vizualiai „išsakytas“ autoriaus replikas fotografijos tema tiek ekspozicinėje erdvėje, tiek prasminiu lygmeniu sujungia elektroakustinė garso kompozicija „Dokumentacija / The Perfect Shot“ (2014). Prieš dvejus metus šios instaliacijos darbinis variantas buvo pristatytas „Prospekto galerijoje“ (Vilnius), vienos dienos akcijoje „Pauzė. Tai yra fotografija“ (2012). Kaip pasakojo autorius, „šioje garso meno kompozicijoje iš atpažįstamų, bet susiliejančių fotokamerų garsų sukonstruotas ritmiškas garso koliažas priverčia visą laiką girdėti fotografijos alsavimą, bet neleidžia jos pamatyti.“ G.Skudžinskas, pasiūlydamas dar vieną fotografijos suvokimo būdą, šįkart išprovokuoja klausos, o ne regėjimo pojūčius. Mechaniniai garsai, kiekvienam pažįstamas fotoaparato užrakto spragtelėjimas periodiškai kartojasi, susijungdami į nenutrūkstamą garsų seką. Monotoniškas garsas ilgainiui veikia hipnotizuojamai, vieną po kito atidengdamas vis gilesnius fotografijos sluoksnius. Tik ar įmanoma pasiekti paskutinįjį, ir jeigu taip, ar tai padės demaskuoti fotografiją?

Klaipėdiečių instaliacijos – svetur Šiuo metu Gdanske (Lenkija) pristatoma tarptautiniame kultūrinių mainų projekte „Close Stranger“ / „Pažink svetimšalį“ dalyvaujančio klaipėdiečio dizainerio Romano Klemencovo sukurta viešojo meno instaliacija „Dialogas“. Mobili kompozicija skirta ne tik puošti miesto erdves – saulėtomis dienomis ji net šaltuoju metų laiku tinka spalvų terapijai. Iš 12-os 3,3 m aukščio erdvinių piramidžių sudarytos kompozicijos pagrindinis akcentas yra plastiko lęšiai: išlindus saulei, 1 m skersmens skrituliai meta spalvotus šešėlius ant žemės arba smalsių praeivių, nepraleidžiančių progos išmėginti šį potyrį ir pamatyti miestą, nutviekstą rožinės, raudonos arba mėlynos šviesos. Anot R.Klemencovo, tokia ir yra instaliacijos idėja – sudaryti jai sąlygas savarankiškai veikti viešojoje erdvėje, suteikiant šiai papildomą komunikacinį matmenį. Kūrinys įvairiose Gdansko vietose bus eksponuojamas iki šių metų pabaigos. Šį spalį savo sukurtą viešojo meno objektą – „Tabalus“ – Kaliningrade pristatė kitas projekto „Close Stranger“ atstovas – žinomas garso menininkas Donatas Bielkauskas-Donis. Pastaroji klaipėdiečio instaliacija sukurta tradicinių lietuviškų signalinių mušamųjų instrumentų pavyzdžiu ir nagrinėja moderniuosius komunikacijos įpročius.

▪

R.Klemencovo instaliacija „Dialogas“ Gdanske. 25

DAILĖ

Menant pirmąją Kur

A.Michelau (1872–1931). Kurėnas Nidos pakrantėje. Popierius, akvarelė, 22x28 cm. Iš A.Popovo rinkinio.

E.Bischoffas-Culmas (1870–1917). Mergaitės. Popierius, spalvotas medžio raižinys, 15x19 cm. Iš A.Popovo rinkinio. 26

Žvelgiant iš jau kunkuliuojančio Europos centro į tolimą jos pakraštį, Rytų Prūsiją, kurią lemtingų politinių įvykių atgarsiai pasiekdavo pavėluotai, pirmasis 1914ųjų pusmetis atsiveria svarbiu dailės gyvenimo įvykiu: 1914 m. gegužės 1 d. Karaliaučiuje buvo atidaryta paroda „Kuršių nerija moksle ir mene“, dar vadinta „Nerijos vaizdų paroda Meno galerijoje“. Prano Domšaičio galerijoje veikiančioje parodoje „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje. XIX– XX a. pirmos pusės tapyba ir grafika iš Aleksandro Popovo rinkinio“ integruota paroda „Paskutinis taikos pavasaris“ – tai bandymas, minint 1914 m. parodos 100-metį ir pasitelkiant kūrinius iš kolekcininko rinkinio, atkurti menamą istorinės parodos fragmentą. Lankytojams parengta išsami informacija apie 1914 m. parodą, o ekspozicijos schema padeda surasti jos dalyvius.

DAILĖ

ršių nerijos parodą Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Įamžino kataloge Parodą „Kuršių nerija moksle ir mene“ 1914 m. organizavo Karaliaučiaus meno sąjunga ir visuotinės vokiečių draugijos menui ir mokslui „Goethe-Bund“ (Gėtės sąjunga) Karaliaučiaus skyrius, rengimui talkino Bernhardo Teichmanno meno salonas. Parodos metu surinktos lėšos buvo perduotos nuo gamtos stichijos nukentėjusiems žvejams ir jų šeimoms. Pranešimus apie Kuršių nerijos istoriją, gamtą, žmones, dailę parodos atidarymo metu skaitė Karaliaučiaus universiteto profesorius, kalbininkas ir archeologas Adalbertas Bezzenbergeris, architektas, Rytų Prūsijos provincijos paminklų konservatorius Richardas Jepsenas Dethlefsenas (jo fotografijos ir piešiniai eksponuoti parodoje), literatas Walteris Heymannas, ornitologas Johanessas Thienemannas. Buvo išleistas parodos katalogas, kurio įvadinį žodį parašė meno istorikas ir žurnalistas Ludwigas Goldsteinas, Karaliaučiaus „GoetheBund“ pirmininkas, o epigrafu pasirinktas W.Heymanno eilėraštis „Prie marių“ iš 1909 m. išleistos autorių išgarsinusios poezijos rinktinės „Nerijos vaizdai“. Katalogą spausdino Emilio Masuhro spaustuvė, veikusi Karaliaučiuje nuo 1896 m. Didžiausia kūrinių dalis parodoje buvo Kuršių nerijos – nuo Juodkrantės iki Šarkuvos (Sarkau, dab. Lesnojus) – peizažai, eksponuota keliolika figūrinių kompozicijų, portretų, dvi bronzinės briedžių skulptūros. Įspūdį darė stilistinė parodos įvairovė – nuo realizmo, vėlyvojo impresionizmo iki ekspresionizmo.

Svarbi dviem aspektais Paroda, turėjusi didžiulį pasisekimą ir sulaukusi palankių atsiliepimų spaudoje, buvo svarbi dviem aspektais. Ji apibendrino

E.Bischoffas-Culmas (1870–1917). Skaitymo valandėlė. Nida. Drobė, aliejus, 88x78 cm. Iš A.Popovo rinkinio.

beveik septynių dešimtmečių Kuršių nerijos vaizdavimo Rytų Prūsijos dailininkų kūriniuose raidą. Nei parodos rengėjai, nei dalyviai ir žiūrovai negalėjo žinoti, kad dėl netrukus prasidėsiančio Pirmojo pasaulinio karo paroda taps ir ankstyvojo Nidos dailininkų kolonijos etapo apibendrinimu. Tapusi reikšmingiausiu paskutinio taikos pavasario kultūros gyvenimo įvykiu Rytų Prūsijoje, paroda yra verta platesnio aptarimo. Joje dalyvavo 32 dailininkai, 5 fotografai ir fotografijos studija. Erdviose ir moderniose, tik prieš metus netoli Vrangelio bokšto pastatytos Meno galerijos (arch. Friedrichas Lahrsas) salėse buvo eksponuojamas, remiantis katalogu, 191

kūrinys: tapybos, grafikos, skulptūros darbai, meninės, dokumentinės fotografijos. Tačiau eksponatų būta daugiau, per 230 vienetų: Maxo Pechsteino 33 medžio raižiniai pažymėti vienu katalogo numeriu, kaip ir R.J.Dethlefseno nuotraukos, piešiniai ar fotostudijos „Gottheil&Sohn“ nuotraukos. Kataloge pateikti kūrinių pavadinimai, technikos (pvz., aliejinis paveikslas, raižinys, spalvotas raižinys, medžio raižinys, piešinys, akvarelė, eskizas tušu, piešinys plunksna, sepija ir kita), tačiau nėra sukūrimo datų. Prie daugumos eksponatų nurodytos kainos (tik keli pažymėti „privati nuosavybė“, pardavimui nebuvo skirti M.Pechsteino aliejiniai paveikslai). ► 27

DAILĖ

Daugelis tapė Nidoje ◄ A.Popovo rinkinyje atstovaujama 15-os iš 32-ų istorinėje parodoje dalyvavusių dailininkų kūryba, tarp jų darbų nėra eksponuotų 1914 m. parodoje. Parodoje „Nuostabioji žemė“ pristatomi 12 dalyvių: Eduardo Andersono, Ernsto Bischoffo-Culmo, Emilio Doerstlingo, Wilhelmo Eisenblätterio, Rudi Hammerio, Hanso Kallmeyerio, Annos Michelau, Helene Neumann, Maxo Pechsteino, Otto Schwarzo, Danielio Staschuso ir Heinricho Wolffo kūriniai. Pažymėti papildomomis etiketėmis, jie tapo integruotos parodos „Paskutinis taikos pavasaris“ eksponatais. Nebuvo eksponuoti rinkinyje esantys dar trijų 1914 m. parodos dalyvių – tapytojų Margarete Wedel, Rudolfo Krauskopfo ir skulptoriaus Maxo Sonnenbergo kūriniai. Visi 1914 m. parodos dalyviai daugiau ar mažiau buvo susiję su ryškiausiais Rytų Prūsijos dailės istorijos puslapiais – Karaliaučiaus dailės akademija ir / arba Nidos dailininkų kolonija. XIX a. Europos dailėje plintant romantizmo stiliui, iškilo peizažo svarba. Jau XIX a. viduryje Karaliaučiuje vykusiose dailės parodose buvo eksponuojami Karaliaučiaus apylinkių, Sembos pusiasalio, Kuršių nerijos vaizdai. Daug dėmesio peizažų tapybai skirta Karaliaučiaus dailės akademijos (įsteigta 1845 m., veikė iki 1945 m.) programose, dėstytojai kartu su studentais vykdavo tapyti iš natūros prie Aistmarių, į Sembos pusiasalio pajūrį, Kuršių nerijos vietoves. Pramonės ir miestų augimas skatino menininkus ieškoti ramių ir nuošalių, civilizacijos nepaliestų vietų kūrybai. Šis procesas XIX a. apėmė visą Europą: vaizdingose vietovėse pradėjo burtis dailininkų kolonijos, unikalus kultūros paveldo reiškinys. Nidoje dailininkų kolonija pradėjo formuotis XIX a. pabaigoje. Pasaulio užmirštą žvejų kaimelį pirmieji atrado rašytojai, vėliau dailininkai, Karaliaučiaus dailės akademijos profesoriai ir mokiniai. Ankstyvasis Nidos dailininkų kolonijos laikotarpis (simbolinė riba – Pirmasis pasaulinis karas) su akademija buvo susijęs ypač glaudžiai. Dailininkai apsistodavo 1867 m. Nidoje įkurtame Hermanno Blode’s viešbutyje, kuris laikui bėgant tapo išskirtine kolonijos būstine. 28

R.Hammeris (1882–1957). Moterys kambaryje su Nidos vėtrunge. Drobė, aliejus, 79x63 cm. Iš A.Popovo rinkinio.

Teigiama, kad nuo kolonijos pradžios iki 1945 m. Nidoje pabuvojo nuo 200 iki 300 dailininkų, pusė jų buvo kilę iš Rytų Prūsijos, kiti atvykę iš visos Vokietijos.

Garsūs ir įtakingi XX a. pradžioje meninis kolonijos gyvenimas buvo itin intensyvus. Aliejaus į jau neblogai liepsnojantį kūrybos laužą gerokai šliūkštelėjo pirmieji, ikikariniai ekspresionisto M.Pechsteino apsilankymai Nidoje (1909, 1911, 1912). Jo ir kito ekspresionisto Karlo Schmidto-Rottluffo buvimas (pastarąjį M.Pechsteinas paskatino

atvažiuoti į Kuršių neriją 1913 m. vasarą) sukėlė kolonijoje audringas diskusijas tarp impresionizmo ir ekspresionizmo šalininkų. Aplink M.Pechsteiną karo išvakarėse susibūrė prijaučiantys dailininkai, jiems nepasidavė vieno iš kolonijos pradininkų E.Bischoffo-Culmo bendražygiai. M.Pechsteino svarbą ir įtaką liudija dėmesys, parodytas jo kūrybai parodoje: „didžiajam novatoriui“ buvo skirta atskira salė, pristatyti net 54 kūriniai (16 aliejinių paveikslų, keli eskizai tušu, akvarelė, 33 medžio raižiniai). Visi jie buvo sukurti Nidoje. Akvarelė vaizdavo Nidos švyturį, kaip ir šioje parodoje eksponuojama litografija „Švyturys Nidoje“, datuojama 1917 m. M.Pechsteinas Nidos dailininkų

DAILĖ

E.Andersonas. Parodos metais jis buvo Karaliaučiaus meno sąjungos sekretorius, vadovavo Karaliaučiaus miesto meno rinkiniui. 1914 m. parodai E.Andersonas pateikė 8 kūrinius: po 4 tapybos ir grafikos darbus su Šarkuvos, Rasytės (Rossitten, dab. Rybačis), Nidos vaizdais. A.Popovo rinkinyje esanti drobė „Vieškelis Pomeranijoje“ supažindina su dailininko tapybos maniera. H.Kallmeyeris į Kuršių neriją atvyko 1905 m. Kelionė buvo lemtinga, nes nerijos kerai dailininko nebepaleido. Iki 1944 m. pabaigos H.Kallmeyeris su eskizų bloknotu ir fotoaparatu visais metų laikais keliaudavo pamariais ir pajūriais, per kopas, miškus, fiksuodamas gausią gyvūniją. 1914 m. parodai pateikti 7

Istorinė 1914-ųjų paroda apibendrino beveik septynių dešimtmečių Kuršių nerijos vaizdavimo Rytų Prūsijos dailininkų kūriniuose raidą ir ankstyvąjį Nidos dailininkų kolonijos etapą.

Daniel Staschusas (1872–1953). Žvejų valtis. Maždaug 1920 m. Drobė, aliejus, 43x33 cm. Iš A.Popovo rinkinio.

kolonijoje buvojo šešis kartus – po Pirmojo pasaulinio karo vasarojo dar 1919, 1920 m., o po ilgokos pertraukos ir 1939 m. 13 aliejinių paveikslų, 6 raižinius ir 3 spalvotas litografijas 1914 m. parodoje eksponavo E.Bischoffas-Culmas, Nidos dailininkų kolonijos senbuvis, su Kuršių nerija susipažinęs dar pirmaisiais studentavimo Karaliaučiaus dailės akademijoje metais. Būtent jo paveikslai paskatino M.Pechsteiną pačiam pamatyti Kuršių neriją. Tarp E.Bischoffo-Culmo darbų vyravo jo pamėgtos kompozicijos su figūromis. Kūriniai, kuriuos matome parodoje, labai būdingi: valstietė su žabų ryšuliu, dvi mergaitės, vaikštinėjančios pušyne,

ir išskirtine ramybės bei atskirties nuo triukšmingo pasaulio, ta ypatinga buvimo Nidoje būsena alsuojanti kompozicija „Skaitymo valandėlė. Nida“. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, E.Bischoffo-Culmo dalyvavimas 1914 m. parodoje įgyja minorinį atspalvį: sunkiai sužeistas Pirmajame pasauliniame kare dailininkas 1917 m. savo noru pasitraukė iš gyvenimo.

Lemtinga kelionė Tarp pirmųjų Nidos dailininkų kolonijos dalyvių minimas Karaliaučiaus dailės akademijos absolventas, iš Pomeranijos kilęs

aliejiniai paveikslai vaizdavo Skruzdynę žiemą, laukinius paukščius ir, žinoma, briedžius – besiilsinčius pievoje, brendančius per sniegą, susirinkusius prie vandens – ne veltui dailininkas buvo vadinamas „briedžių tapytoju“. A.Popovo rinkinyje yra 10 „kallmeyerių“. Neįprasta animalistinio žanro atstovui drobė „Marių mergaitė“. Yra pagrindo teigti, kad portretui pozavo Thomo Manno vasarnamį prižiūrėjusi ir rašytojo šeimai patarnavusi Nidos žvejo ir pribuvėjos duktė Marta. W.Eisenblätteris keliolika metų dirbo Karaliaučiaus miesto teatre scenografu. Jis buvo tarp garsiausių ir kūrybiškiausių Rytų Prūsijos peizažų tapytojų. Dailininkas ne kartą lankėsi įvairiose Kuršių nerijos vietovėse. Tai patvirtina kompozicija „Kurėnai Pilkopoje“, kiti rinkinyje esantys darbai. W.Eisenblätterio sūnus Gerhardas Eisenblätteris ir marti Erika Laskowski-Eisenblätter taip pat buvo tapytojai. Kurėnų temą pratęsia R.Hammerio paveikslas „Moterys kambaryje su Nidos vėtrunge“. ► 29

DAILĖ

◄ D.Staschusas, baigęs Karaliaučiaus dailės akademiją, dažniausiai kūrė spalvotus medžio raižinius. Jis nuolat lankydavosi Nidos dailininkų kolonijoje. 1914 m. parodoje eksponuoti 9 darbai vaizdavo marias, žvejų laivus, žvejų namus.

Akvarelės ir grafika 1914 m. parodoje dalyvavo 10 moterų menininkių. A.Popovo rinkinyje yra trijų iš jų darbai. Visos jos gimė Karaliaučiuje, į meno pasaulį atėjo panašiu keliu. Iki 1918 m. Vokietijos aukštosios meno mokyklos nepriimdavo moterų dailės studijoms. Kol 1902 m. Karaliaučiaus dailės akademijoje nebuvo įsteigta „moterų klasė“, kurioje rengtos piešimo mokytojos, dailės mokytis joms teko privačiai. Dvi seserys – tapytoja, grafikė A.Michelau ir fotografė Helene Michelau – buvo gerai žinomos Karaliaučiuje. Abi dalyvavo 1914 m. parodoje. Anna eksponavo aliejinį paveikslą, 2 akvareles ir ofortą su marių, kopų, pušų ir Purvynės vaizdais. Galbūt akvarelė „Kurėnas Nidos

pakrantėje“ pakartoja vieną iš tų motyvų?.. Grafikė H.Neumann Rūsiuose (Rauschen, dab. Svetlogorskas) turėjo vasarnamį ir dirbtuvę, lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje. Visą gyvenimą ji buvo aktyvi visuomenininkė, rūpinosi dirbančių moterų padėtimi, socialinė tema aktuali ir H.Neumann kūryboje. 1914 m. parodoje ji eksponavo 2 ofortus ir akvarelę. Daugeliui dailininkų, XX a. pradžioje studijavusių Karaliaučiaus dailės akademijoje, teko mokytis pas profesorių H.Wolffą, kuris per 33 darbo akademijoje metus ne tik išugdė kelias jaunų grafikų kartas, bet ir Rytų Prūsijoje išpopuliarino grafikos meną, įtvirtino modernų grafikos, kaip savarankiškos dailės rūšies, supratimą. 1914 m. parodoje profesorius eksponavo 5 grafinius peizažus: keliaujančių kopų, marių, trobelių Šarkuvoje, kopų prie Kuncų (Kunzen, dab. Krasnorečijė). H.Wolffas aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir kultūriniame Karaliaučiaus gyvenime. Po Pirmojo pasaulinio karo populiariame Karaliaučiaus restorane „Hammerkrug“ buvo įsteigęs savotišką inteligentų klubą. Galbūt parodoje ekspo-

H.Neumann (1874–1942). Žvejų valtys ir vaikai pakrantėje. Popierius, ofortas, 16x17 cm. Iš A.Popovo rinkinio. 30

nuojamas „Pokalbis prie stalo“ vaizduoja vieną iš tokių vakarų „Hammerkruge“, Karaliaučiaus menininkų, mokslininkų susitikimų vietoje? Estampas atskleidžia H.Wolffo grafikos meistriškumą: dinamiškos, lanksčios linijos, subtilūs pustoniai, turtingas šviesos ir šešėlių žaismas, keliais štrichais perteikiama gyvo, įkvėpto bendravimo atmosfera.

Karas keitė likimus Vyriausias parodos dalyvis O.Schwarzas, baigęs Karaliaučiaus dailės akademiją, kaip laisvas menininkas gyveno Karaliaučiuje, kūrė peizažus. Tapytojas E.Doerstlingas po studijų Karaliaučiaus dailės akademijoje dirbo piešimo mokytoju Karaliaučiaus gimnazijose, dažnai lankydavosi Nidos dailininkų kolonijoje. 1914 m. parodoje eksponavo peizažus – 2 aliejinius paveikslus ir 6 akvareles. Sprendžiant iš katalogo, akvarelė „Du rezervistai“ buvo vienintelis kūrinys, atspindėjęs 1914-ųjų realybę. Praėjus vos trims mėnesiams po parodos atidarymo, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Dailės kūriniuose karo motyvai išryškėjo kiek vėliau – dailininkams reikėjo laiko suvokti ir vaizdais perteikti dramą, kuri beveik penkerius metus vyko Europos scenoje. Karas keitė visų žmonių likimus. Nemaža dailininkų buvo mobilizuoti ar savanoriavo. Du 1914 m. parodos dalyviai – E.Bischoffas-Culmas ir Hansas Beppo-Borschke žuvo fronte, taip pat ir W.Heymannas – poetas ir ekspresionistų gerbėjas, monografijos apie M.Pechsteiną (išleista po mirties 1916 m. Miunchene) autorius. Likus keturioms dienoms iki žūties atakoje prie Soissons, jis rašė žmonai dailininkei Maria Heymann-Perk, taip pat 1914 m. parodos dalyvei: „Mirti – kaip gaila dešimties neparašytų knygų“. 1925 m. Nidos dailininkų kolonijos puoselėtojas tapytojas Ernstas Mollenhaueris Nidoje, ant Blode’s kalvos, pastatė paminklą Pirmajame pasauliniame kare kritusiems menininkams – paprastą, smaluotą ąžuolo kamieną su „Nidos mėlyna“ vadinamos spalvos juosta aplink, kurioje užrašė trijų menininkų vardus... Paroda „Paskutinis taikos pavasaris“ P.Domšaičio galerijoje veikia nuo 2014-ųjų rugsėjo iki gruodžio pabaigos.

DAILĖ

Pakrančių labirintai pagal D.Čistovaitę Uostamiesčio Baroti galerijoje lapkričio 7–27 dienomis veikia klaipėdietės tapytojos Dalios Čistovaitės paroda „Pakrantės labirintai“. Šiuosyk autorė intriguoja tapyba ant medžio lentos.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Lietuvos dailininkų sąjungos narė, gimusi Kaune, studijavusi tapybą Vilniaus dailės akademijoje D.Čistovaitė jau beveik penkeri metai gyvena Klaipėdoje, dalyvauja parodose, darbuojasi savoje tapybos studijoje-galerijoje. Be aliejinės tapybos ir tapybos ant šilko, dailininkė kuria atvirukus, miniatiūras, užsiima profesionaliu dailės dalykų mokymu ir individualia meno terapija, domisi religijotyra, Rytų estetika, meno, spalvų, aromatų terapija. Prieš dvejus metus pristačiusi savo kūrybą parodoje „Šilko meditacija“, dabar dailininkė kviečia keliauti Baltijos jūros pakrantėmis.

Rinkėjos reliktai „Medinių paveikslų“, kaip juos vadina pati dailininkė, idėja kilo 2010-aisiais dalyvaujant Lietuvos dailininkų sąjungos Palangos kūrybos namuose vykusiame tarptautiniame plenere „Ieškokim pakrantės“. Tuomet plenero dalyviams jūros ir pakrantės temos įkūnijimui buvo pasiūlyti vienodo formato klijuoto medžio ruošiniai – kaip pagrindas

D.Čistovaitė. Ėjimas iš labirinto. 2011. Medis, akrilas, 120x120 cm.

arba „kūrybos laukas“ piešimui, tapybai, asambliažams. Nežinia, kaip kitiems plenero dalyviams, bet Daliai šis medžiagos, diktuojančios savas sąlygas, iššūkis nesibaigė ir po plenero. Bendroje parodoje „Labirintai pakrantės erdvėje“, kuri vėliau vyko Vilniuje, ji eksponavo devynių dalių „medinį“ paveikslą „Ėjimas iš labirinto“, esantį ir šioje parodoje. Autorės teigimu, jis įkvėpė visą ciklą. Pajūryje visi daugiau ar mažiau tampame rinkėjais. Net labiausiai užkietėjęs pragmatikas nepatingės pasilenkti ir pakelti nuo

šlapio smėlio vos sučiupinėjamą gintaro gabalėlį. O jei pasiseka rasti akmenuką su skylute, išpildantį pašnabždėtą norą... Banali (ir pavojinga) stiklo šukė, jūros bangų nugludinta, tampa brangakmeniu, kurį taip pat dedi į kišenę. Buvimas pajūryje, akistata su smėlio ir vandens plotais, nežinia kokiu būdu smėlyje žaliuojančiu augalu, neaprėpiamų erdvių atgaiva akims ir sielai nors trumpam verčia pasijusti romantiku. Visai suprantamas subtilios ir delikačios menininkės emocingas santykis su pakrante ir mažomis pajūrio dovanomis. ► 31

DAILĖ

◄ Dažnas po pasivaikščiojimo prie jūros surinktus „lobius“ iškrato į šiukšliadėžę. Sprendžiant iš paveikslų, D.Čistovaitei menkiausias pagaliukas, kriauklytė, šermukšnio uoga, virvelė ar akmenėlis tampa išskirtiniu reliktu, vertu įamžinimo.

Dideli ir maži Gaivus. 2014. Medis, akrilas, 30x30 cm.

Vakarėjantis. 2014. Medis, akrilas, 30x30 cm.

Parodoje eksponuojama 16 įvairaus dydžio kompozicijų. Labirinto, kuriame išbarstomos vertingosios pajūrio dovanos, tema geriausiai atskleidžiama didesnio formato darbuose – dekoratyviuose ir struktūriškai aktyviuose, galinčiuose tapti puikiais modernaus interjero akcentais. Mažieji paveikslai yra lyg parengiamosios didesnių kompozicijų studijos. D.Čistovaitė išradingai naudoja medžio ruošinių formatus. Ji renkasi stačiakampę horizontalią plokštumą arba montuoja paveikslą iš kelių stačiakampių, pasiekdama gilumos iliuziją, o kompozicijos centre atsirandančią kvadrato erdvę užpildo stiklu ar matiniu veidrodžiu. Papildomos medžiagos įvedimas ar stiklinio paviršiaus patapymai netampa jungiamuoju, organizuojančiu centrinių kompozicijų elementu. Panašiai iš romantizuotos dvasios kompozicijų iškrinta ryškių spalvų, stambių potėpių tapybos fragmentų įvedimas.

Kur čia iššūkis?

Paslaptingasis. 2014. Medis, akrilas, 30x30 cm.

Saldus. 2014. Medis, akrilas, 30x30 cm. 32

Tapybos ant medžio lentos istorija prasidėjo dar viduramžiais. Gana ilgai buvusi vieninteliu pagrindu molbertinei tapybai, medžio lenta vėliau buvo išstumta drobės, moderniaisiais laikais – presuoto kartono, šiandien tapybai iš tikro beveik nenaudojama. Betgi kur čia iššūkis? Matyt, tame, kad D.Čistovaitė, imdama medžio ruošinius kaip pagrindą tapybai, „peršoka“ keletą tradicinių medienos parengimo tapymo procesui etapų. Ji tapo ant jokiu gruntu nepadengto medžio paviršiaus. Natūralūs medžio atspalviai, tekstūros, susipinančios smulkesnės ir stambesnės rievės, šakų apybraižos tampa išraiškingu fonu fotografiškai tiksliai nutapytiems pajūrio radiniams („Nušvitimas“, 2010), kartu ir aktyviu paveikslo meninės visumos komponentu.

Šviečiantis. 2014. Medis, akrilas, matinis veidrodis, 90

Ten, kur dailininkė natūralią medienos tekstūrą dar specialiai, pabrėžtinai natūralistiškai sustiprina spalva ir kur apsiriboja minimaliomis raiškos priemonėmis, palikdama laisvos erdvės ir laisvės minčiai, įvyksta įdomus akcentų perkėlimas nuo tikro prie tikresnio, atsiranda intriga, naujų prasmių užuomazgos („Ėjimas iš labirinto“), pasakojimas tarp eilučių. Tada paprastomis priemonėmis iš tikro priartėjama prie siekinių, kuriuos autorė pristato parodos anotacijoje: „Kiekvienas iš šio ciklo paveikslų – tai spalvinių gamtos nuotaikų ir vidinių pajautų sintezė, tai realūs jūriniai peizažai, pamatyti sielos akimis“.

Nuš

Saulėtas. 2012. Medis, akrilas, matinis stiklas, 90x90 c

0x90 cm.

DAILÄ&#x2013;

Ankstyvas. 2013. Medis, akrilas, matinis veidrodis, 90x90 cm.

MÄ&#x2014;lynas. 2014. Medis, akrilas, matinis veidrodis, 90x90 cm.

ĹĄvitimas. 2010. Medis, akrilas, 30x90 cm.

cm.

Tylus. 2014. Medis, akrilas, matinis veidrodis, 90x90 cm.

Ramus. 2012. Medis, akrilas, matinis veidrodis, 90x90 cm. 33

GINTARO LAŠAI

M.Nastaraviči

svarbiausia, kad žmog kuris skaito, atpažintų Aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio vedamas Klaipėdos jaunimo teatras gruodžio viduryje kvies į premjerą. Joje atgis jau trečioji šio teatro statoma Mindaugo Nastaravičiaus pjesė. Per gana trumpą laiko tarpą Klaipėdos jaunimo teatras tapo vienu iš uostamiesčio meną reprezentuojančių veidų. Prie to savaip prisidėjo ir M.Nastaravičius, į Klaipėdą atvykstantis veik vien dėl teatro reikalų.

– M.Nastaravičius siūlė pokalbį atidėti rudeniui, mat tuomet bus baigęs savo trečiąją pjesę. Gal todėl galiausiai savo pasikalbėjimą ir pradėjome būtent nuo dramaturgijos, kelio į ją, darbo su V.Masalskiu. Atsigirdo, kad skaitytojams įdomu pokalbio aplinka, bent keli pašnekovo bruožai – sako, lengviau „matyti“. Ką gi, susitikome vėsų penktadienio rytą Klaipėdoje. Tądien M.Nastaravičiaus laukė repeticijos peržiūra teatre, vėliau – kelionė į poezijos vakarą Plungėje. Šnekėjo ramiai, be didelių intonacijos šuolių, veik nestabčiodamas, bet dažnai išvardydamas bent kelis žodžio variantus – tarsi ieškodamas geriausiai tinkančio išreikšti minčiai. Kas ir kaip, paskaitysite patys, o asmeniškai su teatrine jo kūryba bus galima „susitikti“ naujosios pjesės premjeroje gruodžio 16-ąją.

Dramaturgų lopšys? Kristina SADAUSKIENĖ

Dramaturgą, poetą, žurnalistą (nespėjau paklausti, kokia eilės tvarka geriau išdėlioti visas tas veiklas) pokalbio kvietėme dar pavasarį, tuomet smalsumą kurstė jo antroji poezijos knyga „Mo“ (leidykla „Tyto alba“). Buvome paprašyti palūkėti 34

– Visada smalsu išorinio stebėtojo nuomonė. Sakykite, kokį matote mūsų miestą ir jo žmones? – Kai atvažiuoju į Klaipėdą, matau vis tuos pačius žmones – V.Masalskį ir jo aktorius. Turbūt nepasakysiu nieko įspūdingo ir negirdėto. Be abejo, iš pirmo žvilgsnio žavi ir įkvepia tas miesto lėtumas, paprastumas. Ir yra labai keista, kai atvažiuoji automobiliu. Nesvarbu, rytas ar vakaras, gali išvengti transporto kamšačių.

Kalbant apie Klaipėdą, man vis labiau bręsta mintis, kad Klaipėdos universitetas galėtų būti pirmasis Lietuvoje, kuris ruoštų teatro dramaturgus. Niekur kitur Lietuvoje nėra tokių įspūdingų sąlygų. Jas sudaro trys ar keturios asmenybės – Gintaras Grajauskas, Rolandas Rastauskas, Benas Šarka ir V.Masalskis. Tai yra žmonės, kurie gali dėstyti ir teoriją, ir praktiką. Stebiuosi, kodėl universitetas dar neturi tokios programos. Jei tokios studijos atsirastų, pats mielai stočiau studijuoti ar bakalauro, ar magistro programos. – Įdomu, kad paminėjote universitetą ir šias asmenybes. Kaip tik skaitau, kas, kad kiek vėluodama, knygą „Klaipėdos diskursai 1990–2010 m.: sociologinė miesto tapatybių rekonstrukcija“, kurioje pastebima, jog uostamiestį geriausiai reprezentuoja ne architektūra, paveldas, bet trys asmenybės ir jūs visas jas paminėjote (G.Grajauskas, R.Rastauskas ir B.Šarka). Turbūt tai nėra atsitiktinumas. – Žinoma, kad miestą kuria asmenybės, o ne pastatai. Asmenybės dirba iškėlusios vėliavas, net jei jomis nemojuoja. Tokios asmenybės paskui save traukia žmones. Jei būčiau meras ar savivaldybės tarnautojas, stengčiausi, kad šie žmonės dar aktyviau dalyvautų miesto gyvenime. Mano aplinkoje yra planuojančiųjų atvažiuoti į Klaipėdą studijuoti aktorystės vien todėl, kad čia dirba V.Masalskis ir R.Rastauskas. Puikus universiteto administracijos sprendimas – pritraukti šiuos žmones, sudaryti jiems sąlygas. ►

ius:

GINTARO LAŠAI

Vytauto Liaudanskio nuotr.

gus, žmogų

GINTARO LAŠAI

◄ Jei jų nebūtų – nebūtų ir studentų arba jų būtų mažau, būtų kitokie. Manau, kad tai, jog žmonės palieka savo studijas Vilniuje ir atvažiuoja kažko ieškoti čia, yra tikrai daug ką sakantis ženklas.

Pirmoji pjesė – Uostamiestyje bendradarbiaujate su V.Masalskio Klaipėdos jaunimo teatru. Šis režisierius jus ir pakvietė rašyti pjeses. Gal prisimenate pradžią? Kokiomis aplinkybėmis atsirado šis pasiūlymas ir kaip pats jautėtės jį priėmęs? – Pasiūlė rašyti ne pjeses. Formuluotė buvo maždaug tokia: „Gal norėtum ką nors parašyti mano studentams?“ Tuo metu V.Masalskis dar dirbo Vilniaus kolegijoje, buvo surinkęs aktorių kursą: 11 ar 12 merginų, vienas vaikinas. Šiems studentams ir reikėjo medžiagos, kad jie mokytųsi kalbėti scenoje. V.Masalskis pradėjo nuo judesio, muzikavimo, dainavimo, buvimo kartu, mokėjimo vienam kitą matyti ir girdėti. Iš manęs reikėjo dialogų. Tuo metu kiek intensyviau dirbau Lietuvos radijuje ir kaip tik rengiau apie jį apybraižą „Žmogus, kuris yra“. Atvažiavau pas V.Masalskį vieną, antrą, trečią kartą, susitikome Vilniuje, apsilankiau jo repeticijoje. Jam gal buvo šiek tiek keista, kad žmogus kažko nori, atvažiuoja dar ir dar... Buvo toks atsitiktinumas – išleidau pirmąją poezijos knygą. Padovanojau. Perskaitė, vakare paskambino ir sako:

„Jei jau rašai poeziją, gal nori pamėginti parašyti dramą, kažkokią pjesę?“ Tada pusmečiui dingau. Vėliau, kaip pasakojo, jam atrodė, kad išsigandau ar kad man nepavyko. Po to pusmečio paskambinau, pasakiau, kad parašiau. Susitikome kolegijoje, perskaičiau aktorių dialogus. Pačios sąlygos, kad buvo tiek merginų ir vienas vaikinas, kažkaip banaliai padiktavo paukštyno įvaizdį. Pradėjau rašyti tą pjesę, su ja daug dirbome, daug ką keitėme, ir galiausiai po kokių dvejų metų pasirodė spektaklis „Paukštyno bendrabutis“. Paskui jau turbūt viskas labai dėsningai, natūraliai, „ar nori dar kažką rašyti?“, „be abejo noriu“. Specialiai jų kursui, turėdamas omenyje aktorių skaičių, jų amžių ir kad pats V.Masalskis gali ne tik režisuoti, bet ir vaidinti, parašiau „Kitą mokyklą“. Taip ir dirbame toliau. – O ar iki V.Masalskio pasiūlymo pats buvote galvojęs apie dramaturgiją? – Tikrai ne. Kažkada, be poezijos, galvojau apie eseistiką, novelistiką. Tos minties neatsisakau. Bet gal čia reikėtų kalbėti apie labai traukiančią V.Masalskio asmenybę. Jau ne viename interviu esu minėjęs, galiu ir pakartoti, kad nuo pat tų dienų, kai ėmiau intensyviau lankytis teatre, tai yra, nuo studijų metų, jis man labai įstrigo. Žiūrėdamas jo spektaklius nesvarsčiau, ar tai yra gerai, ar blogai, ar jis dirba kaip aktorius, ar kaip režisierius – man tiesiog patiko emocija, su kuria išeinu iš spektaklio. Kai prieš keletą metų išsikėliau sau klausi-

M.Nastaravičiaus „Kita mokykla“ Klaipėdos jaunimo teatre (2013, rež. V.Masalskis). 36

mą, kodėl jo spektakliuose lankydavausi po dešimt kartų, suvokiau, kad turbūt kiekvienam iš mūsų kyla noras sugrįžti į tam tikras emocijas, būsenas. Ir aš tiesiog žinodavau, su kokia būsena išeisiu iš V.Masalskio spektaklio. Kartais ir jį matydavau renginiuose, po spektaklių, bet bijodavau prieiti, nes jis aplipintas įvairiausiais mitais – kad tai sunkiai sukalbamas ir suvaldomas žmogus. Jis gal toks ir yra. Bet yra ir kita V.Masalskio pusė – pedagogiška, ne tik kalbėtojo, bet ir klausytojo, mąstytojo pusė, kuri sužavėjo, ir mūsų bendravimas tapo įmanomas. Aišku, tame santykyje yra visko, natūralu, kad jis šiek tiek keičiasi. Pirmus dvejus metus bijodavau jam kažką pasakyti, paprieštarauti. Tiesiog klausydavau ir darydavau tai, ką jis sako. Ir tai turbūt ne iš baimės, bet iš pasitikėjimo. Neslėpsiu ir to, kad ilgainiui atsirado tam tikrų konfliktų, nuomonės kartais išsiskiria. Jis supranta, kad negali laikyti manęs prisirišęs, kurti mano kūrybinio kelio savo nuožiūra. To rezultatas – tam tikras laisvės suteikimas, leidimas veikti, ką noriu, ir lėmė tai, kad atsirado dabar jų statoma mano pjesė. Ji buvo rašoma negalvojant nei apie tai, kas vaidins, nei kas režisuos, nei kas kurs muziką. – Viskas tik taip, kaip atrodė jums? – Taip, ir pirmiausia – tema, kuria norėjosi kalbėti man pačiam ir kalbėti būtent šiuo metu. Tiesiog pajutau poreikį galvoti ne apie spektaklį, o apie pjesę. Kaip kūrinį.

S.Balčiūno / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

GINTARO LAŠAI

Abejoti ir klysti – Kaip suprantu, rašydamas pirmąsias dvi pjeses – „Paukštyno bendrabutis“ ir „Kita mokykla“, kažkiek derinote savo darbą su V.Masalskiu. Kaip atrodo toks kūrėjų bendradarbiavimas? – Matote, kai jūs vartojate daugiskaitą – „kūrėjų“, verčiate mane šiek tiek susireikšminti. Kūrėju galiu save pavadinti, kai šalia sėdi toje pačioje vagoje esantis mano bendraamžis, o V.Masalskio kalibras yra visai kitas. Jis – visuotinai pripažintas menininkas, sukūręs labai daug ir visko, turintis milžinišką kultūrinį kapitalą. Šiuo atveju tiesiog galiu mokytis iš jo, klausytis patarimų, kai ką priimti besąlygiškai, kai ką kvestionuoti, su kai kuo nesutikti dėl kažkokių vertybinių požiūrių skirtumų. Amžius taip pat daug ką lemia. V.Masalskis jau prisieksperimentavęs, padaręs įvairių klaidų, jis tarsi jau nuėjęs savo ieškojimų kelią ir žino, intuityviai nujaučia, kas yra tas teatras ir koks jis turėtų būti. Iš kitos pusės, ir jame visą laiką išlieka abejonė. Turbūt be abejonės joks menas ir apskritai žmogaus gyvenimas nebūtų įmanomas. Man, kaip jaunam žmogui, norisi eiti tais keliais, kurie galbūt paklaidins ir galbūt nėra teisingi. Bet, kai suaugusieji sako: „Neik ten, nes padarysi klaidą“, vis tiek nori nueiti ir ją padaryti, kad suvoktum, kas ir kodėl ta klaida yra. Klaida nebūtinai neigiama prasme – tai yra tiesiog kažkokia patirtis. Tad šiuo atveju tas bendradarbiavimas toks ir yra – mes nemažai

bendraujame, daug diskutuojame. Ne tik apie dramaturgiją, bet apskritai apie teatrą, meną, kasdienybę. Tiek, kiek esu pajėgus eiti su V.Masalskiu į kažkokią diskusiją. Be abejo, namie, prie knygų lentynos, vis pakilnoju svarmenis, kad būčiau pajėgesnis.

Atmerktomis akimis – Kas buvo, kas galbūt ir liko jums didžiausias iššūkis rašant pjeses? – Labai daug tų iššūkių. Jei kalbėtume apie tam tikrus profesinius arba amato dalykus, kiekvienoje dramoje, kaip ir apskritai bet kokiame kitame literatūros kūrinyje, yra svarbi tema, siužetas, veikėjai, jų charakteriai; svarbu, kas vyksta, kodėl vyksta, kaip vyksta. Reikia to mokytis ir apskritai reikia sau įsivardyti, kas pačiam yra įdomu, apie ką savo pjesėmis nori kalbėti. Ne ką pasakyti, o apie ką kalbėti. Mokykloje buvome mokomi suprasti, „ką autorius nori tuo pasakyti“. Autorius nori pasakyti tai, ką jis ir sako. Labai dažnai būna tokių nutikimų su poezija. Pavyzdžiui, žmonės perskaito eilėraštį ir sako: „Ką tu norėjai juo pasakyti?“ Tai va, tai, ką sakau, tai ir norėjau. Nėra nieko tame kūrinyje, ko jame nėra. Viskas, ką jame skaitome, jame ir yra. Galbūt todėl mano pirmosios pjesės buvo tokios, pavadinkime, socialinės, arba, jei kalbėtume literatūros terminais, superrealistinės. Tai yra tai, ką žmogus galėtų atpažinti iš realybės, bet teatre jau įgavę aštrumo, hiperbolės pojūtį. Kitas kelias –

kurti kažką, ko mūsų tikrovėje nėra, kas gali egzistuoti būtent tik teatre ar literatūroje. Apie tai galvodamas ir rašiau naująją pjesę. – „Paukštyno bendrabutyje“ – moterys vištienos fasavimo fabrike, „Kitoje mokykloje“ – mokyklos bendruomenė. Tiek vienu, tiek kitu atveju buvote giriamas kaip labai gerai perpratęs aplinką, charakterius. Iš kur, iš kokių šaltinių tos žinios? – Jeigu gyveni atmerktomis akimis, matai žmones, tipažus, jų santykius, įtampas tarp tų santykių, socialinius vaidmenis. Ir natūralu, kad rašai ne vakuume, bet tarp žmonių. Didžiausia tragedija (nebijau to žodžio), kad viskas taip greitai vyksta. 20–30 metų tarpsnyje mumyse įvyksta begalė pervartų, įgyjame išsilavinimą, kažkokią gyvenimo patirtį, mokomės prarasti, susitaikyti su netektimi. Lygiai tas pats ir su kūryba. Dabar man atrodo, kad pjesė „Kita mokykla“, švelniai tariant, nėra gera. Kodėl? Nes ji nieko nesiūlo. Ji konstatuoja tam tikrą realybę ir palieka daugtaškį. Tuomet pats keliu klausimą – kur toje pjesėje yra menas? Teatro kvapas joje atsiranda tik dėl režisūros ir geros vaidybos. Bet ar pačioje pjesėje yra sukurtas pagrindas teatrui, o ne tik publicistikai? Galvodamas apie „Kitą mokyklą“, keliu šį klausimą ir nebijau jo pripažinti. Taip, sakykime, atpažįstu tam tikrus tipažus, mėginu juos perkelti į dramaturgiją, galiausiai, yra prisiminimai iš paties mokyklinių laikų, bet... Bet tai dar nėra teatras. Ir galvodamas, kas ir kodėl jis yra, neduodu sau ramybės. Turbūt viskas pasibaigtų, jeigu vieną dieną į šiuos klausimus atsakyčiau. Net jeigu ir neteisingai. ►

M.Nastaravičiaus „Paukštyno bendrabutis“ Klaipėdos jaunimo teatre (2012, rež. V.Masalskis). D.Matvejevo / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr. 37

GINTARO LAŠAI

Kitokia pjesė

Vizitinė kortelė Mindaugas Nastaravičius, poetas, dramaturgas, žurnalistas, LRT radijo laidos „Literatūros akiračiai“ vedėjas. Gimė 1984 m. Išsilavinimas: 2006 m. baigė Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutą. Studijavo filosofiją. Šiuo metu studijuoja literatūrologiją. Kūryba: poezijos knygos – „Dėmėtų akių“ (2010), „Mo“ (2014); pjesės – „Paukštyno bendrabutis“ (2012), „Kita mokykla“ (2013), „Demokratija“ (2014), „Man netinka tavo kostiumas“ (2014). Įvertinimai: Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą (2011), Kultūros ministerijos premija už publicistiką (2012). Šeima: vedęs, žmona – Simona, sūnus – Girius.

◄ – „Man netinka tavo kostiumas“ – visiškai kitokia nei pirmosios dvi jūsų pjesės Klaipėdos jaunimo teatrui. Nesinori išduoti pastarosios turinio iki premjeros, bet gal galite papasakoti, kodėl gimė būtent tokios temos, neįprastos formos pjesė? – Iš to, kiek mačiau, kas yra daroma, kokia stipri kino kūrėjų komanda įtraukta (pirma pjesės dalis yra filmuojama), kokias giesmes parašė kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė, kokią scenografiją sukūrė Renata Valčik, kokius režisūrinius sumanymus įgyvendina V.Masalskis ir kaip juos suvokia aktoriai, manau, kad tai turėtų būti kitoks spektaklis. Kiek neįprastas šio teatro repertuarui. Čia bus panaudota viena stipriausių ir ryškiausių šio teatro pusių – gebėjimas kartu muzikuoti, dainuoti. Nebijokime pripažinti, kad daug kas Klaipėdos jaunimo teatrą painioja su profesionaliu choru. Taip, tai didžiulis N.Sinkevičiūtės nuopelnas. Pjesėje yra septynios giesmės – jos bus giedamos. Nors giedojimas gal ir ne visai tinkamas žodis. Bet kito dabar nerandu. Bandydamas apibūdinti spektaklį, nenoriu vartoti žodžio „įdomus“ – jis tiesiog bus kitoks. O pati istorija... Turbūt ją padiktavo paprastos aplinkybės. Taip jau sutapo, kad pastaraisiais metais teko nemažai lankytis laidojimo namuose ir būti tokiuose mažyčiuose kambarėliuose, vadinamuosiuose poilsio kambariuose, kur giminaičiai ir draugai susirenka išgerti arbatos, kai kas – alkoholio, pavalgyti, pasikalbėti. Per savo tėvo laidotuves patekęs į tokį kambarėlį, jame išgyvenau įvairiausių, pavadinkime, tragikomiškų situacijų, kai matai niekada nematytus giminaičius ar dešimt metų nesutiktus draugus, kai iš daug ko norisi šypsotis, bet mirtis neleidžia to daryti. Pasijuokti ar pažvelgti iš distancijos sugebi tik praėjus tam tikram laikui. Visada norėjau kalbėti apie tėvo ir sūnaus santykį, kuris ir mano poezijoje yra turbūt pamatinis. Daug kas nustebdavo, kai susiedavo mano poeziją ir rašymą teatrui. Sakydavo, sunku patikėti, kad rašo tas pats žmogus. Esą poezijoje esu dvasingas, melancholiškas, o dramaturgijoje – agresyvus, ironiškas. Norėjau visa tai sujungti ir pažiūrėti,

GINTARO LAŠAI

kur tai gali nuvesti. Taip ir parašiau tą pjesę, kuri, mano manymu, yra labai paprasta – joje nėra nieko ypatingo, nieko netikėto. Bet joje galima atpažinti žmogų. Kiek anksčiau minėjau tą jauno žmogaus tragediją, kad viskas taip greitai vyksta. Taigi lygiai taip pat yra ir su pjesėmis. Kol parašyta pjesė atsiduria scenoje, praeina nemažai laiko. Gerai, kad su klaipėdiečiais galiu tekstą gludinti beveik iki pat premjeros. Kai skaitau dramaturgų interviu, prisiminimus, matau, kad tas išgyvenimas, kai žiūri ir suvoki, kad nieko nebegali pakeisti, kad tai jau nebe tavo – gana universalus. – Pažiūrėjus retrospektyviai, visos trys pjesės, jų siužetai chronologiškai tarsi sugula atgaline tvarka – darbas kažkokioje Dievo pamirštoje fermoje užsienyje, mokykla ir jos reikalai bei, galiausiai, šeima. Nežinau, ar tai teisingas pastebėjimas, bet jis inspiravo klausimą, kiek jums yra svarbus žvilgsnis atgal. Ar svarbus?.. – Viename psichologijos teorijos tekste skaičiau, kad intensyviausiai prisimename ir išgyvename tai, kas su mumis vyko prieš 10–15 metų. Turbūt tai, kad naujausioje pjesėje kalbu apie tėvą ir sūnų, yra natūralu. Ten nemažai emocijų, kažkokio sentimentalumo, bet tai mėginau maskuoti šypsnio kauke. Man atrodo, kad nesišypsant neįmanoma išgyventi. Kūryboje labai vertinu saviironiją, gebėjimą susikurti distanciją su tuo, apie ką kalbi. Nuogumas, atvirumas turi žavesio, bet kartais jis gali įskaudinti. Tuos, kurie šalia. Kurie žino, kad ši kūryba nėra jokia kūryba. Jei pastebėjote, visose šiose pjesėse kalbama apie labai susmulkėjusį laiką, visos istorijos vyksta labai lokalioje, kasdienėje erdvėje. Kai mąstau apie būsimas pjeses, pats pagaunu save, kad galvoju apie labai smulkius dalykus, tarsi iš detalės turiu pretenziją sukurti visumą. Dabar noriu rašyti utopiją apie tai, kas galėtų vykti su mūsų visuomene po 100 ar 500 metų. Bet vis tiek pradėjau galvoti apie mažą kaimelį. Pagavau save: „Palauk, kodėl vėl apie tą mažą bendruomenę – taigi reikia kažką masyvaus pasakyti apie tautą, apie civilizaciją, apie pasaulį“. Bet vėliau pamaniau, kad turbūt neįmanoma kalbėti apskritai apie žmogų, vis dėlto kažkaip turime individualizuoti istoriją ir sutelkti ją per asmenybę, per jos gyvenimą.

Laiko ausims – Užsiminus apie žvilgsnį atgal, patogu nuo dramaturgijos pereiti prie poezijos. Juolab kad antrojoje jūsų poezijos knygoje „Mo“ dėmesio centre ir yra laikas, atminties laikas. O juk sakoma, kad nesidairykite atgal, ženkite į priekį. Dėl ko, Mindaugai, taip susikaupėte ties praėjusiu laiku? – Nepasakysiu jokių stebuklų. Jei atsisuku ir noriu apie kažką kalbėti, tai yra galimybė aiškintis su savimi ir mėginti kažką suprasti. Vis tiek visa literatūra yra tam tikra pasaulio pažinimo forma. Pasaulio be jokios pretenzijos. Tokio mažo pasaulio, savo pasaulio.

Viliuosi, kad poeziją skaitančiųjų yra vis dar šiek tiek daugiau nei ją rašančiųjų. Rašydamas poeziją mėgini sugrįžti ten, kur norėtum sugrįžti, ten, kur nėra galimybės sugrįžti buitine prasme; į erdves, kurių nebelikę, pas žmones, kurių nebelikę, kurie nutolę. Mėgini išspręsti konfliktus, kuriems išspręsti nebėra galimybių. Mėgini kalbėtis, nors žinai, kad kalbi praeičiai. Laiko ausims. Sau praeityje ir dabartyje. – Tokiu atveju kūrybos paskata atrodo egoistinė. Taip pat ateina prisiminimas iš vieno poezijos pristatymo, kai poetui baigus skaityti eilėraščius iš salės prabilo pagyvenusi moteris, sakydama, jog tai, ką girdėjo, yra poeto dienoraščiai, bet kur eilėraščiai apie tėvynę? – Apie tėvynę kalbame kiekvienas. Gal tiesiog apie savo tėvynę. Andrius Jakučiūnas puikų savo romaną yra pavadinęs „Tėvyne“ – apie vieno nebegeriančio žmogaus tikrovę, apie jo buvimą viename kambaryje, kol tas jam tampa tėvyne. Tuo atveju mano tėvynė yra mano kaimas, į kurį grįžtu su savo poezijos knyga. Mano tėvynė yra žmonės, kurie mane supa. Manau, kad kalbant apie lietuvių literatūrą, ateinanti karta jau nebeturi ne tik pretenzijų, bet ir motyvuoto santykio

su romantizuotomis temomis ar XX a. problematika, kad mėgintų apdainuoti, aprašyti tautos savastį, kažkokią žmonių bendraveiką. Ir pačios poezijos paskirtis yra pasikeitusi. Ji tapusi labai labai siauros žmonių dalies interesu. Nors viliuosi, kad poeziją skaitančiųjų yra vis dar šiek tiek daugiau nei ją rašančiųjų. Kartais šiuo santykiu suabejodamas pats, užuot parašęs, perskaitau kokią nors knygą. O kai klausiate apie egoizmą – žinoma, kad viskas yra iš egoizmo ir iš begalinės tuštybės. Mes tai galime visaip maskuoti, bet žmogus nori būti suprastas, pastebėtas, įvertintas; žmogus nori išgirsti žodį – nebūtinai gerą, bet apskritai žodį į jo pusę. Ir be savęs įcentrinimo, be suvokimo, kad tu esi tas, aplink kurį viskas sukasi, jokia kūryba nėra įmanoma. Manau, kad yra išmintingas ir yra kvailas savęs įcentrinimas. Viena, kai atsistojęs nuogas gatvėje baubi: „Aš stoviu nuogas“, visai kas kita, kai kažką kuri, rašai – tai kita forma. Kuriantis žmogus visada yra tas, kuris sugeba vienu metu save nepaprastai išaukštinti ir lygiai taip pat nepaprastai save sumenkinti. Kažkur tame santykyje randasi normalus vaisingas pagrindas kūrybai ir žmogiškai laikysenai. – Vis dar kalbant apie tėvynę poezijoje, turbūt ne tik naujajai rašančiųjų, bet ir naujajai skaitytojų kartai nebereikalingi laukai ir pievos. – Man irgi taip atrodo. Žinote, būna tokių kelionių, kai trys ar keturi jauni poetai važiuoja į kokį nors regioną, kur rečiau vyksta tokie renginiai ir kartais žmonės klausydamiesi būna pašiurpę. Jie sako, kad štai atėjo karta, kuriai neaktuali valstybė, jos likimas, kuriai neaktualu kova su priešu, kuriai neaktuali kalbos ateitis. Kažkurio vakaro metu pasakiau, kad neprieštarauju, jog lenkiškos pavardės asmens dokumentuose būtų rašomos originalo kalba, kad gatvių pavadinimai taip pat gali būti rašomi ir lenkiškai, ir lietuviškai (gal dėl to, kad pats užaugau lenkiškame krašte). Buvau apšauktas visišku tautos priešu, ir kad kokie mano vaikai užaugs, jei štai sėdi tėvas, kuris sako, kad lietuvių abėcėlėje gali atsirasti „w“ raidė. Pamenu, sakiau: „Ponia, lietuvių abėcėlėje jos nereikia, bet jei jūsų pavardė būtų kokia Wowek – negi nenorėtumėte, kad pase būtų taip įrašyta?“ ► 39

GINTARO LAŠAI

◄ Nacionalistinių idėjų kūryboje nepuoselėju. Taip, buvo laikas, kai to reikėjo, kai poezija telkė, vienijo. Bet vėlgi. Vienijo ir telkė dviejų rūšių poezija. Yra Justino Marcinkevičiaus poezija apie Lietuvą ir yra Sigito Gedos poezija apie Lietuvą. Ir man pastarojo – priimtinesnė.

Patirties poezija – Skaitydama „Mo“ supratau, kodėl kaimo atgarsiai mūsų literatūroje paprastai kažkodėl yra sunkiai pakeliami. Tai būna man svetimas kaimas, kurio trobos ir piemenėliai ar net kolūkio vaizdai yra visiškai svetimi, dėl to netikri. O jūsų kaimas yra atpažįstamas – jame yra Statybininkų gatvė, ja vaikšto Van Damas ir King Kongas. Bet štai klausiausi interviu su jumis, kuriame pripažinote, jog vienas vyresnis poetas jums yra papriekaištavęs dėl „Statybininkų“ nepoetiškumo. Tad sakykite, kokia jūsų nuomonė „poetiškumo“ klausimu? – Visa laimė, kad nėra jokių taisyklių, kad poezija nėra matematika ar chemija. Poezijos yra visokios ir visais laikais buvo visokios – labai kanoninės ir einančios kitomis kryptimis. Manau, mano kartoje yra gana ryškus bruožas nupoetinti kalbą, atsisakyti bet kokių gražbyliavimų ir

kalbėti labai paprasta, pirmiausia pačiam suprantama kalba. Kai skaitau savo pirmąją knygą, šiurpstu, kodėl kalbu apie tuos dalykus, apie kuriuos nieko nežinau ir nieko nesuprantu. Gal vis dėlto geriausias kelias yra labai paprastai, be jokios pozos kalbėti apie tai, ką tu gali pasakyti, apie ką tu galvoji iš tiesų. Ir norint, kad tai būtų kažkiek paveiku, atpažįstama, kad būtų galima tapatintis, manau, tam reikalinga labai paprasta kalba. Kartais net šnekamoji. Bet vieni gali sakyti, kad taip, tai yra šiuolaikinė poezija, o kiti – kad tai kaip tik yra ne poezija, nes ji nerimuota, be metaforų, susmulkėjusi, o juk poezija yra sielos paukštė, lekianti dangumi. Taip, tai irgi yra poezija. Ir labai gerai, kad jos yra visokios. Dar neturiu pašaukimo, vidinio poreikio rašyti apie paukštę, lekiančią dangumi, bet kas žino – gal kada nors šiurpsiu skaitydamas tai, ką rašau dabar. – Noriu paklausti apie autobiografiškumą. Literatūros kūrinys yra fikcija, bet sutrikdote skaitytojus tuo, kad jūsų eilėraščiuose – jūsų atmintis, jūsų kaimas. Jei jiems kiltų dvejonių, kaip patartumėte orientuotis – ieškoti tos Statybininkų gatvės, ar priimti ją kaip išgalvotą? – O va čia, žinokite, nėra jokio skirtumo – ji egzistuoja arba ne. Mano poeziją galima pavadinti patirties poezija. O ar ta patirtis

yra reali, ar ji išgalvota, ar išgirsta – skaitytojams neturėtų rūpėti. Man atrodo, kad svarbiausia, jog žmogus, kuris skaito, atpažintų žmogų. Gyvą žmogų, kuris jaučia, klysta, juokiasi, verkia. Natūralu, nes pats tai poezijoje labiausiai vertinu, tad tokią ir rašau. – Sakėte, kad poetui svarbiausia ne pirmoji, bet antroji knyga. Tokiu atveju jums tokia ir yra „Mo“. Kodėl ir kas eina po to? – Poetų galvojimas, kad pirmoji knyga yra tam tikra paraiška, tam tikra ambicija, tam tikra kažkur kažkaip rašytų eilėraščių sankaupa, yra gana universalus. Įvertinkime ir paprastą faktą, kad iš pirmąsias knygas išleidžiančių, pavyzdžiui, dešimties poetų, antrąsias parašo kokie trys ar keturi. Tai kažką pasako. Rašant antrąją knygą, reikia kritiškiau į viską pažvelgti – ir pats nebe taip atlaidžiai žiūri, ir skaitytojai, ir kritikai. Todėl vieni ją vadina tavo pasu, kiti tam tikra programa, nuo kurios nebepabėgsi, nes tarsi parodei kažkokį savo mostą, savo kryptį, savo žodyną. Vieni poetai kelia tikslus atsinaujinti, kiekviena knyga pateikti kažką naujo, nustebinti save ir pasaulį. Aš daug apie tai negalvoju – ta knyga jau yra parašyta. Praėjo nemažai laiko. Negalvoju apie programą, negalvoju, kad bus vienaip ar trečiaip. Tiesiog darau tai, kas man svarbu.

Mindaugas NASTARAVIČIUS

ir tėvas pasakė, kad viskas, kad jo gyvenimas yra pasibaigęs, tada užsimerkiau

judesys vietoje

tada atsimerkiau, bet tėvas tebežiūrėjo į laužą, tebedegė jo ir žarijų akys

kai man buvo kokie dešimt metų, geltonas moskvičius pervažiavo mūsų šunį topsiką

kai man buvo lygiai dvidešimt, gulėjau šalia tavo antkapio ir nepajėgiau užsimerkti

šiek tiek paverkiau, bet paskui jau nebeverkiau, nes reikėjo imtis veiksmų, kažkokio judesio

galvojau, kad viskas, kad gyvenimas pasibaigė, pakėliau save ir nusinešiau į laužą

pakėliau topsiką nuo asfalto, nunešiau už namo ir atsiguliau šalia, nes žinojau, ką reikia daryti:

bet šiąnakt vis dar esu ir žinau, kad jeigu staiga atsimerkčiau, niekas nebūtų pasikeitę

turiu užsimerkti, labai patikėti, ir kai atsimerksiu, topsikas vėl kvėpuos, kvėpuos ir kvėpuos

nesujudėtų ir tada, jeigu atsimerkčiau iš lėto, jeigu niekad daugiau neatsimerkčiau

kai man buvo kokie penkiolika metų, gulėjom su tėvu prie laužo, degė tada mudviejų akys

todėl guliu užsimerkęs, klausaus, kaip kvėpuoji, o tada – su viskuo susitaikęs – užmiegu

gintaro lašai

Amžinųjų bedalių vargai Paulina Pukytė. Bedalis ir labdarys. Trumpoji proza. Apostrofa, Vilnius, 2013, 159 p. Dainius VANAGAS

Dar prieš tapdamas sėslia būtybe žmogus nuolat klajojo ieškodamas geresnės vietos gyventi. Keliauti ten, kur patogiau, keliauti nepaisant gimtosios vietos ir šaknų, buvo ir tebėra giliai įaugę į vis daugiau, vis sočiau, vis paprasčiau norinčio žmogaus kraują. Taip buvo žmonijos pradžioje, dažnai yra ir dabar: badas, ligos, skurdas, karas ir kitos negandos verčia žmones iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių ieškoti savojo Eldorado – nors truputį, tebūnie visai nedaug, bet didesnės laimės. Emigracijos tema, nors viešojoje erdvėje sukasi jau gana ilgai, tebėra opi ir daug dėmesio susilaukianti. Neatsitiktinai: kai Londonas yra pristatomas kaip trečias Lietuvos miestas pagal gyventojų skaičių, susimąstyti tikrai yra apie ką. Žinoma menininkė Paulina Pukytė apie tai mąsto jau daugiau nei dešimtmetį – mąsto žvaliai ir kūrybingai, įsisąmoninusi visus už ir prieš, neturėdama jokių tuščių iliuzijų ir juo labiau – jokio noro pamokslauti, ką nors ginti ar užpulti. Naujoji rašytojos knyga „Bedalis ir labdarys“ sudaryta iš monologų ir dialogų, apeliuojančių į buvimo svetur patirtį. Labdarys čia, suprask – Didžioji Britanija, o bedalis – vargšas lietuvis, iškeitęs gimtinę į sotesnio gyvenimo pažadą. Pastaruoju metu žiniasklaidoje gana dažnos sėkmingai išvykusiųjų istorijos – apie žmones, aiškiai žinančius, ko nori, turinčius reikiamas sąlygas bei sugebėjimus ir užsienyje susikūrusius gyvenimą, apie kurį visuomet svajojo. Tūlas savo žemę myluojantis lietuvis pasakys, kad tai – piktavalių propaganda, bandymas dar daugiau jaunų žmonių išvilioti į platųjį pasaulį. Tokiam bambekliui ši P.Pukytės knyga turėtų išties patikti – joje tikrai nėra laimingų, sėkmingų emigrantų. Čia savo problemas ir baltinius skalbia įvairūs veltėdžiai, juodadarbiai ir sandėliukų gangsteriai, dažniausiai gerai sugebantys

tik du dalykus – „galiu kasti griovį, galiu nekasti...“, nemokantys vietinių kalbos, nesugebantys prisitaikyti prie papročių ir gyvenimo būdo, graudžiai vieniši, desperatiški ir visapusiškai išsekę. Akimirką gali net pasirodyti, kad trumposios prozos knyga „Bedalis ir labdarys“ yra skirta emigracijos prevencijai. Tai gana šmaikšti ir netikėta perspektyva, mat pati autorė, jau ilgą laiką gyvenanti užsienyje, šia tema neabejotinai žino ir gerokai pozityvesnių istorijų. Tik, aišku, jas skaityti nebūtų taip įdomu – dugnas visuomet masina labiau. Formos požiūriu P.Pukytės tekstai – kuo tikriausias vinegretas: susirašinėjimai SMS žinutėmis, poemų imitacijos, dramos, internetiniai komentarai, interviu, laikraščių antraštės, pasakos, sakmės ir netgi scenarijus. Tekstų personažai grumiasi su jiems svetimu ir nepažįstamu pasauliu: moteris desperatiškai bando iškviesti greitąją pagalbą savo sužeistam vyrui, tačiau niekaip nesusišneka su pagalbos centro operatore („Atvažiuokit greičiau“, p. 21); gauja pagėrusių vyrukų trankosi po savo rajoną, užsuka apžiūrėti skovą, kuriame kadaise gyveno, ir susikimba su

galvas skaldančiu babajumi („Iš Iliados“, p. 33); jaunas vyras, įtariamas žmogžudyste, yra iš anksto praradęs viltį apginti save teisme, nors nėra kaltas, o jam ir advokatui vertėjaujanti moteris (taip pat lietuvė) dūsta santuokoje su tarsi iš medžio išdrožtu britu („Burokėlis ir dėmė“, 79 p.) Komunikaciniai nesusipratimai, vagystės, slapti „bizniukai“, nuolatinis nusikaltėlio/kenkėjo/parazito statusas, aukos sindromas, abejingumas, neviltis, savižudybės – tai vis lietuvių nuotykiai Didžiojoje Britanijoje! Šie nuotykiai, kaip ir būdinga autorės kūrybai, įkūnijami puikia šnekamąja kalba – veikėjai plūstasi ir dejuoja autentiškomis savo socialinio sluoksnio intonacijomis, lengvai ir tiksliai liejasi slengas, vien pokalbių ir monologų dėka – be jokių pseudopsichologinių aprašinėjimų – sukuriami įtaigūs žmonių paveikslai. Pavyzdžiui, ar jums neteko girdėti ko nors panašaus? „Alio, a girdi? Zdarov! Tai aš jau nusileidau. Normaliai. Daug čia žmonių, kol išeisiu... Da tašę reikės atsiimti... Da atsistot negaliu... Nu va, dabar jau atsistojau. Grūdasi čia visi... Jo, nu daba jau išleis mus... Ką? Normaliai. Aha... Nu... Tai da kol išeisiu... Kad tų žmonių, blia! ... Nu va, dabar jau einu iš lėktuvo. O, da laiptais čia lipt! Eina naa...! Nu autobusu da veš. Ką? Autobusu veš, sakau! Jau įlipau. ... Nu ir krato! Reikia, sakai? Ha-ha-ha! Nu gal kam ir reikia biškelį... O! ... Važiuojam! ... Aha. Siūbuoja! Ant posūkių užneša! Nėr kur laikytis čia... Kurva! ... Nu jo. O tu? Nu tu duodi! („Odisėjas“, p. 31)“. Visgi šis žavus pasažas verčia ne tik ironiškai šyptelti, bet ir užduoda klausimą: ar ši tekstų rinktinė iš tiesų apie „kelionę per svetimos kultūros pelkę“, kaip kad rašoma galiniame knygos viršelyje? Dauguma P.Pukytės veikėjų – pelėsiais ir kerpėmis apaugę autsaideriai. Jų būtis nyki ir be lašelio šviesos, savivoka menka, gabumų nėra arba jų laiku niekas neatrado ir nepadėjo realizuoti. Tai žmonės, kurie niekur neranda vietos – nei tėvynėje, nei kituose kraštuose. ► 41

GINTARO LAŠAI

◄ Juk net ir išvykę iš gimtinės tekstų

herojai naujojoje savo stotelėje gyvena lygiai tą patį absurdiškai abejingą gyvenimą – jie nepatiria jokios transformacijos, nesugeba dalyvauti jokiame konstruktyviame santykyje su aplinka, jie įstrigę amžiname savo provincialumo įšale, yra absoliučiai uždari – kad ir su kokiu atvirumu susidurtų. Šių žmonių „kelionė per svetimos kultūros pelkę“ taip ir neįvyksta – kaip kad neįvykdavo ir per savos kultūros pelkę. Taip, rašytoja išties puikiai jaučia šnekamąją kalbą, asmenybių tipus, vidinį dramatizmą ir absurdiškumą tų, kurie nesuprato ir veikiausiai niekuomet nesupras, ko gi tas aplinkinis pasaulis iš jų nori. Tačiau vargu ar tai išskirtinai išvykusiųjų problematika, veikiau tam tikro socialinio sluoksnio gyvenimo realijos. P.Pukytės tekstai panašūs į laidą „Farai“: kiek ten karščio ir savo tiesų įrodinėjimo, įsiūčio, nesusikalbėjimo, nevilties ir desperacijos! Ir nors šios laidos personažai dažniausiai geba kalbėti lietuviškai, tai jiems vis tiek nepadeda bendraujant su pareigūnais ar kitais – ne jų rato – žmonėmis. Taigi didžiausia P.Pukytės personažų, išvykusių į užsienį rojaus ieškoti, tragedija yra ne ta, kad jie nemoka anglų kalbos. Tragedija ta, kad jie nemoka jokios kalbos. Jie nepriklauso jokiam pasauliui. Tie, kuriuos jie paliko, perdėm nesigraužia, o tie, kurie priėmė – tikrai nesidžiaugia. Pristatant šią įvairialypę knygą būtina išskirti paskutinį, tačiau išties įspūdingą skyrių pavadinimu „Apendicitas“. Jame, kaip teigia autorė, „skelbiami tekstai rasti kompiuteryje, kuris buvo aptiktas viename Londono turguje [...] Pasigilinus paaiškėjo, kad visas kompiuterio atminties turinys buvo angliškas, išskyrus šias lietuviškas pasakas“. Šios pasakos – stulbinanti akistata su reikšmės avantiūromis, paliekanti nuostabų šviežumo pojūtį. Pavyzdžiui (kalba autentiška): „Vieną rytą Algirdas ėjo per savo kaimą. Jis pamatė milžinišką bulvė riedėjimo žemyn keliu. Koks didelis bulvė, mano Algirdas. Staiga barsukas lėkė iš krūmų ir skersai kelio, tiesiai priešais milžinišką bulvė. Milžinas bulvė suvažinėjo barsukas. „Blogas barsukas!“ – rėkė Algirdas („Blogas barsukas“, p. 155)“. Štai taip! Apskritai „Bedalis ir labdarys“ palieka gerą, nors retkarčiais gal kiek ir sausoką įspūdį. Šiaip ar taip, stilistika lengva, grakšti, o tokie tekstai kaip „Savas gyvenimas“ (p. 27) ar „Ji per toli“ (p. 121) yra išties puikiai pavykę. Taigi nenuostabu, kad ši knyga yra nominuota metų knygos rinkimams.

Žmogus, ku Dorothy Leigh SAYERS

(Pabaiga. Pradžia – DURYS, 2014 spalis, Nr. 10) *** Paskui Penderio kaimynystėje atsitiko jaudinantis dalykas. Senąjį misterį Skimingsą, gyvenusį tik su namų šeimininke name už gatvės kampo, rado vonioje negyvą. Jo širdis niekada nebuvo stipri. Šeimininkė pieno išnešiotojui sakė visada maniusi galint įvykti ką nors panašaus, nes senasis džentelmenas maudydavęsis labai karštame vandenyje. Penderis nuėjo sužinoti, ką pasakys ji pati. Namų šeimininkė davė parodymus. Misteris Skimingsas buvo pats geriausias darbdavys, ir jai tiesiog širdis plyštanti jo netekus. Ne, ji nežinojo, kad misteris Skimingsas jai paliko daug pinigų, bet tai panašu į jį: buvo labai geros širdies. Išvada – mirtis dėl nelaimingo atsitikimo. Tą patį vakarą, kaip paprastai, Penderis išėjo pasivaikščioti su šunimi. Kažkoks smalsumas nuvedė jį prie velionio misterio Skimingso namų. Kai jis, žvilgčiodamas į tuščius langus, lėtai ėjo pro šalį, atsidarė varteliai ir pro juos išėjo žmogus. Gatvės žibinto šviesoje Penderis jį iš karto pažino. – Sveiki! – pasakė jis. – Aa, tai jūs, – atsakė vyras. – Apžiūrime tragedijos vietą? Ir ką jūs apie tai manote? – A, nieko ypatinga, – tarė Penderis. – Keista, kad taip susitinkame. – Tikrai? Jūs, manau, netolies gyvenate. – Taip, – patvirtino Penderis, o paskui pasigailėjo. – Ar jūs irgi gyvenate tame rajone? – Aš? – nustebo vyras. – O, ne. Buvau čia vienu reikalu. – Kai susitikom anąsyk, turėjote kažkokį reikalą Ragbyje. Jie suderino žingsnius ir lėtai nuėjo kartu iki kampo, kur Penderis turėjo pasukti. – Iš tikrųjų, – sutiko vyras. – Darbo reikalais man tenka važinėti po visą šalį. Niekada nežinau, kur kitąkart būsiu reikalingas.

– Kai buvote Ragbyje, vonioje rado tą vargšą Braitlesį, ar ne? – nerūpestingai tarstelėjo Penderis. – Taip. Keistas dalykas toks aplinkybių sutapimas, – vyras pažvairavo į jį pro savo blizgančius akinių stiklus. – Visus pinigus paliko žmonai, jeigu neklystu? Ji dabar turtuolė. Graži moteris. Buvo daug jaunesnė už jį. Priėjo prie Penderio vartelių. – Gal užeikime pas mane, išgersime ko nors, – pasiūlė Penderis ir tučtuojau pasigailėjo, kaip ir anksčiau, kad pasidavė impulsui. Vyras sutiko, ir jie įžengė į viengungišką Penderio studiją. – Kažkaip keista, kiek daug pastaruoju metu mirčių vonioje, – tarstelėjo lyg šiaip sau Penderis, purkšdamas į stiklinę sodos vandenį. – Manote, keista? – atsakė vyras ta savo įprasta erzinančia maniera abejoti viskuo, kas sakoma. – Na, nežinau. Gal ir keista. Bet jų ir taip įvykdavo gana dažnai... – Tikriausiai kreipiu į jas per daug dėmesio: todėl, kad apie tai kalbėjom traukiny, – truputį sumišęs nusijuokė Penderis. – Aš tik svarstau, – žinote, kaip žmonės daro, – ar kam nors kitam nepavyko atrasti to vaisto... kaip jis vadinasi? Svečias ignoravo klausimo pabaigą. – O, nemanau, – atsakė jis. – Esu tikras, kad jį žinau tik aš vienas. Aptikau jį atsitiktinai, kai ieškojau visai kito dalyko. Neįsivaizduoju, kad jį būtų galima atrasti vienu metu keliose šalies vietose. Vis dėlto visi teismo sprendimai rodo, koks tai puikus būdas... atsikratyti kokio nors... – Tai jūs – chemikas? – paklausė Penderis, užsikabinęs už vienos frazės, kurioje, atrodo, buvo šiek tiek informacijos. – Ai, esu viskuo po truputį. Toks visų galų žmogus. Taip pat nemažai studijuoju savarankiškai. Matau, čia turite keletą įdomių knygų. Penderis pasijuto patenkintas. Jis tarnavo banke ir tik neseniai gavo nedidelį palikimą – jautė, kad tobulinosi turėdamas aiškų tikslą, ir jo šiuolaikinių pirmųjų leidimų kolekcija kada nors bus verta

gintaro lašai

ris žinojo, kaip... nemažų pinigų. Priėjo prie įstiklintos lentynos ir išėmė porą tomų, norėdamas juos parodyti svečiui. Svečias, demonstruodamas savo inteligentiškumą, nedelsdamas priėjo arčiau ir sustojo priešais lentyną. – Šitos, manau, rodo jūsų skonį, – paėmė Henrio Džeimso tomą ir žvilgtelėjo į antraštinį lapą. – Tai jūsų pavardė? E. Penderis? Penderis patvirtino, kad jo, ir pridūrė: – Štai jūs ir žinote – pirmas, kas aš esu... – A! Aš priklausau gausiam Smitų klanui, – juokdamasis prisistatė svečias, – ir turiu pats užsidirbti duoną. Jūs, matau, čia labai gražiai įsikūrėte. Penderis papasakojo apie ankstesnį klerko darbą ir neseniai gautą palikimą. – Malonus dalykas, ką? – supratingai tarė Smitas. – Jūs nevedęs? Ne? A, tai

laimės kūdikis. Tada artimiausiu metu to... sulfato ir jokių kitų naudingų vaistų nereikės. Nei vėliau, jeigu įsikibsite to, ką turite, ir laikysitės toliau nuo moterų ir visokių didelių apmąstymų. Nusišypsojo ir žvilgtelėjo į Penderį. Dabar, kai svečias buvo be skrybėlės, Penderis pamatė ant galvos daug tankių garbanotų žilų plaukų: dėl jų vyras atrodė daug senesnis negu tada traukinyje. – Ne, kol kas dar nesirengiu pasinaudoti jūsų pagalba, – juokdamasis atsakė Penderis. – Beje, jeigu reikėtų, kaip galėčiau jus rasti? – Nereikėtų manęs ieškoti, – pasakė Smitas. – Aš pats jus surasčiau. Randu lengvai, visada. – Jis keistai šyptelėjo. – Na, aš jau eisiu. Dėkoju už svetingumą. Nemanau, kad dar kada nors susitiksime... bet, žinoma, visko gali atsitikti. Visokių keistų dalykų būna gyvenime, ar ne taip?

Kai jis išėjo, Penderis grįžo prie savo fotelio ir paėmė beveik pilną ten stovintį stiklą viskio. – Keista! – balsiai tarė Penderis. – Neatsimenu, kad būčiau jį pripylęs. Gal užsikalbėjęs įsipyliau mašinaliai. Galvodamas apie Smitą, lėtai siurbė viskį. Ką, po galais, Smitas veikė Skimingso namuose? Apskritai – keistas reikalas. Jeigu Skimingso namų šeimininkė žinojo apie tuos pinigus... Bet ji nežinojo... o jeigu ir žinojo, kas jai pasakė apie Smitą ir tą... sulfatą, – tas žodis pynėsi ant liežuvio galo. „Nereikėtų manęs ieškoti. Aš pats jus surasčiau.“ Ką tas tipas turėjo minty? Bet tai juokinga. Turbūt Smitas – ne velnias. Bet jeigu iš tikrųjų žinojo paslaptį... jei jis už tam tikrą pinigų sumą... kvailystės. ►

Algirdo Darongausko nuotr. 43

gintaro lašai

◄ „Reikalas Ragbyje... nedidelis reikaliu-

kas Skimingso namuose.“ Kokie niekai! „Niekuo negalima pasitikėti. Visišką jėgą... kitų žmonių gyvybių kontrolę. Užvaldo tave.“ Apsėdimas! Jeigu ten ir buvo kažkas panašaus, tai tas vyras pamišo, kad viską išklojo. Jeigu tik jis nuspręstų viską papasakoti, Smitas kabotų. Vien Penderio buvimas šioj šaly jam yra pavojingas! Tas viskis! Be paliovos prisimindamas, ką veikė, Penderis įsitikino jo nepylęs. Smitas turėjo pripilti – kai jis nusisuko! Iš kur tas staigus susidomėjimas knygomis? Su niekuo ankstesniu tai nesisiejo. Dabar Penderiui šovė į galvą, kad tas viskis buvo labai stiprus. „Ar aš įsivaizduoju, ar iš tikrųjų jo skonis buvo kažkoks keistas?“ Šaltas prakaitas išpylė Penderio kaktą. Praėjus ketvirčiui valandos, po galingos dozės garstyčių su vandeniu Penderis vėl atsirado apačioje ir, drebėdamas iš šalčio, susirietė prie židinio. Jis vos vos išsigelbėjo... jeigu iš tikrųjų išsigelbėjo. Nežinojo, kaip veikia tas mišinys, bet geriau kelias dienas vengs karštos vonios. Niekada nežinai žmogus... Arba laiku suveikė garstyčios su vandeniu, arba būtinai, kad mišinys pradėtų veikti, reikėjo karšto vandens, bet kol kas Penderio gyvybė, atrodo, buvo išgelbėta. Tačiau vis dar jautėsi nekaip. Ant paradinių durų laikė uždėjęs grandinę, įspėjo tarną neleisti jokių nepažįstamų žmonių. *** Užsisakė dar du rytinius laikraščius, sekmadieninį World News ir atidžiai juos skaitė. Mirtys voniose tapo jo manija. Nutraukė savo pirmųjų leidimų nagrinėjimą ir pradėjo lankytis teismuose. Ten, turkiškoj pirty, širdies smūgis ištiko kažkokį vyrą, apkūnų, vengusį judėti. Prie savo sprendimo („Nelaimingas atsitikimas“) prisiekusiųjų teismas pridėjo pastabą, jog pirties vadovybė privalo atidžiau prižiūrėti klientus ir užtikrinti tokį aptarnavimą, kad karštose patalpose jie neliktų be priežiūros. Išeidamas iš teismo salės, Penderis pamatė tolumoje aplamdytą skrybėlę ir ji pasirodė jam pažįstama. Puolė paskui ją ir prisivijo Smitą, jau belipantį į taksi. – Smitai! – sušuko jis, gaudydamas orą. Sugriebė jį stipriai už peties. – Ką, vėl jūs? – paklausė Smitas. – Atidžiai sekate procesą? Kuo galiu būti naudingas? 44

– Tu, velnie! – sušuko Penderis. – Prikišai prie to rankas! O aną kartą norėjai mane nunuodyt! – Ar aš?! Dėl ko turėčiau nuodyti? – Būsi už tai pakartas! – grasinamai šaukė Penderis. Pro besirenkančią aplink juos minią prasiyrė policininkas. – Ponai! Kas čia darosi? Smitas reikšmingai bakstelėjo pirštu į kaktą. – Viskas gerai, konstebli, – pasakė jis. – Tam džentelmenui atrodo, kad aš darau kažką bloga. Štai mano kortelė. Jūs mane pažįstate. Bet jis mane užpuolė. Prašom nenuleisti nuo jo akių. – Teisingai! – riktelėjo kažkas, stovintis šalia. – Tas žmogus bandė mane nunuodyti, – aiškino Penderis. Policininkas palingavo galvą. – Nesirūpinkit dėl to, sere, – ramino jis Penderį. – Nieko jums neatsitiko. Tai karštis jus paveikė. Gerai, viskas gerai. – Bet aš noriu parašyti skundą, – prieštaravo Penderis. – Jumis dėtas to nedaryčiau, – tarė policininkas. – Sakau jums, tas žmogus, Smitas, bandė mane nunuodyti. Jis – žmogžudys. Nužudė jau daug žmonių! Policininkas mirktelėjo Smitui. – Gal geriau jūs eikite, sere, – pasakė jis. – Aš čia susitvarkysiu. Na, bičiuli, – tvirtai suspaudė Penderio ranką, – tik ramiai ir be triukšmo. To džentelmeno pavardė visai ne Smitas, net nepanaši. Jums susimaišė galvoj. – Na, tai kokia jo pavardė? – paklausė Penderis. – Nesirūpinkit, – atsakė konsteblis. – Palikite jį ramybėje arba susilauksite nemalonumų. Taksi nuvažiavo. Penderis apžvelgė ratą pralinksmėjusių veidų ir pasidavė. – Gerai, konstebli, – sutiko jis. – Būsiu ramus. Nueisime kartu į policijos skyrių, ir aš viską papasakosiu. *** – Ką apie jį manai? – paklausė inspektorius seržanto, kai Penderis iškulniavo iš skyriaus. – Beviltiškas, apskritas kvailys, – atsakė jo pavaldinys. – Vyrukas, kaip sakoma, „su cveku“, turi idée fixe1. – Hm? – atsikrenkštė inspektorius. – 1

Pranc. įkyri mintis, apsėdimas.

Gerai, turiu jo pavardę ir adresą. Įrašyk į knygą. Gali vėl kur nors įsipainioti. Nuodyti žmones: taip, kad jie mirtų voniose, hm? Visai neblogas pokštas. Tiesiog stebuklinga, ko tik tie dundukai neprisigalvoja. *** Tais metais pavasaris buvo blogas – šaltas ir ūkanotas. Kovo mėnesį Penderis išsirengė į teismą Deptforde. Virš upės kabojo tirštas miglos sluoksnis, kaip lapkritį. Šaltis smelkėsi iki kaulų. Penderis sėdėjo mažoje blausioje salėje, įsmeigęs žvilgsnį į gelsvas rūko sutemas, apšviestas dujinių žibintų, ir beveik nematė liudytojų, prieinančių prie stalo. Visus esančius salėje kankino kosulys. Penderis irgi kosėjo. Laužė kaulus, ir jis jautė, kad kimba gripas. Taip bežiūrint įtempus žvilgsnį į kitą salės pusę, jam pasirodė, kad pamatė pažįstamą veidą, tačiau įkyri migla sunkėsi iš visų plyšių, graužė akis, todėl nebuvo tikras. Įkišo ranką į lietpalčio kišenę ir užčiuopė storoką sunkų daiktą, patogiai telpantį delne. Nuo anos dienos Linkolne visada nešiojosi kišenėje savigynai. Ne revolverį... nemokėjo gerai šaudyti. Daug geriau maišelis su smėliu. Nupirko jį iš senio, važinėjančio po namus su savo vežimėliu. Maišelis buvo skirtas padėti po durimis, kad skersvėjis netrauktų; geras senamadiškas daiktas. Perskaitė įprastą neišvengiamą teismo nuosprendį. Žiūrovai pradėjo spraustis prie durų. Penderis turėjo paskubėti, kad nepamestų vyro iš akių. Skynėsi alkūnėmis kelią, murmėdamas atsiprašymus. Tarpdury vos nesučiupo už rankos, bet kelią pastojo stotinga moteris. Prasibrovė pro ją, ši net kvyktelėjo iš pasipiktinimo. Vyras priekyje pasuko galvą, ir šviesa virš durų blykstelėjo jo akinių stikluose. Penderis užsismaukė ant akių skrybėlę ir pradėjo sekti iš paskos. Jo batai buvo rumbuotais kaučiukiniais padais ir, einant lipniu šaligatviu, nekėlė nė mažiausio garso. Vyras ėjo, žirgliojo pastriuokom, bet tyliai; priėjo vienos gatvės galą ir nesustodamas pasuko į kitą. Migla buvo tokia tiršta, kad Penderiui reikėjo laikytis vos per kelis jardus nuo jo. Kur jis traukia? Šviesių gatvių link? Į autobusą ar tramvajų ir namo? Ne. Pasuko kairėn, į siaurą gatvelę. Čia migla buvo dar tirštesnė. Penderis jau neįžiūrėjo persekiojamojo, girdėjo tik žingsnius, tuo pačiu, vienodu greičiu šlepsinčius prieš jį. Penderiui atrodė, kad visame pasaulyje likę tik jie vieni – persekiojamasis ir

gintaro lašai / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

persekiotojas, žudikas ir keršytojas. Gatvelė pradėjo leistis žemyn. Jie turėtų išeiti kažkur prie upės. Staiga abiejose pusėse išnyko blausūs namų kontūrai. Liko tik erdvė, o vidury vos įžiūrimas žibintas. Penderis, tyliai skubėdamas iš paskos, pamatė tą vyrą: jis stovėjo po žibintu ir, atrodo, sklaidė užrašų knygelę. Keturi žingsniai, ir Penderis jau stovėjo prie pat jo. Išsitraukė iš kišenės maišelį su smėliu. Vyras pažiūrėjo aukštyn. – Šį kartą nepabėgsi! – sušnypštė Penderis ir trenkė iš visų jėgų. *** Penderis neklydo. Jis susirgo gripu. Tik po savaitės atsikėlė ir išėjo į pasaulį. Oras pasikeitė: buvo labai gaivus ir malonus. Nepaisant silpnumo po ligos, Penderis jautė, lyg kažkas būtų nukėlęs nuo jo pečių didžiulę naštą. Nuėjo svyruodamas į mėgstamą knygyną ir „išsikasė“ ten D.H.Lawrenco „pirmąjį“, visiškai pigiai. Sėkmės paskatintas, užsuko į pigų restoranėlį, kuriame mėgo rinktis Flytstryto vyrukai. Užsisakė keptą muštinį ir pusę bokalo karčiojo. Prie gretimo stalelio sėdėjo du žurnalistai. – Ar eini į vargšo senio Baklio laidotuves? – paklausė vienas. – Taip, – atsakė kitas. – Vargšelis! Tik įsivaizduok, taip gauti per galvą. Galbūt ėjo interviu: pas to vyruko, kuris nuskendo vonioje, žmoną. Bjaurus rajonas. Tikriausiai kas nors iš Džimio Kortuotojo gaujos. Turėjo senų sąskaitų. Tai buvo garsus kriminalinis reporteris – negreit jie ras kitą, panašų į Bilį Baklį. – Puikus žmogus. Labai draugiškas. O tie jo nesibaigiantys juokai. Atsimeni tą humorą apie tanatolio sulfatą? Penderis krūptelėjo. Tai buvo tas žodis, kuris jam nedavė ramybės tiek mėnesių! Apėmė keistas svaigulys, siurbtelėjo iš bokalo, kad atgautų pusiausvyrą. – ...šaltu veidu žiūrėdamas į tave, – tęsė toliau žurnalistas. – Buvo įpratęs išbandyti savo naujus pokštus traukinio vagone: papasakodavo kokiam vargšeliui ir žiūrėdavo, kaip jis reaguoja. Ar patikėsi, bet jam pasitaikė vienas, kuris... – Ei! – pertraukė jį draugas. – Žiūrėk, tas vyrukas ten, – jis nualpo! Iš pat pradžių man pasirodė kažkoks išbalęs... Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS

Gintaro Grajausko nuotr.

Rita VALANTYTĖ

Tinklais jie ištraukė tavo meilę, tokią didelę ir slidžią Kapojo jos galvą ir kūną Pradėjo jau šalti upės kraštai Jos nukirsta galva rangėsi ant plausto ir alsavo žvejams į akis Kažkas spyrė ją atgal, į vandenį Ji paniro tokia išsižiojusi, ledinė, be kūno Nusileido giliai Liūdesys plaukė į apsitraukusį dumblą Jos odą nudyrė, o mėsą pardavė vietinėms šeimininkėms Moterys džiaugėsi, žvynus lupo, vidurius skrodė, kepė prie liepsnojančio laužo Vyrai gėrė degtinę, vaikai krykštavo ir šoko Meile – tyra, be atsako, išdaryta ir išdarkyta – tokia tu esi

Nuskandintos akys Ties sava kalba sustojus laikausi už siūlo miesto pakrašty Tegu stumdo, muša, neparduosiu savo liežuvio, savo pasakų Ten bėgiodavau su mama, tekina atbėgdavau su purvinais suplyšusiais keliais ir savo pragaru Šermukšniais apsijuosusi, tąsiausi iš visų pusių, kol nustatė – ties riba, visada viena ir atitolusi Tokią pagimdė, operacinėj smirdėjo šlapimu ir morfijum, kol pjovė, tylėjau – kol pasenau Tokia ta mano istorija ► 45

gintaro lašai / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄

Kai mieste taip, kaip ir kaime

Vienišiai

Neatsiliepsiu Jį seniai nešioja kita moteris su vaiku Jei manęs ieškosi Neatrasi Mano odą nudyrė ir nusinešė rytų pirkliai Jei bandysi pašaukti Neatsisuksiu Nebėra manęs, tik liko išdaužyti krantai Juodas varnas kranksi ties šv. Jono bokštu Savo medinį kryžių nešu Viliesi – pradėsiu šaukti, kad gailiuosi Neišgirsi Juodas varnas išles kepenis Aš tylėsiu Kad nebūtų per lengva Kad nebūtų per sunku

Taip jau šimtus metų Keičiasi formos, miestai, reljefai Vienišųjų siužetas toks pats Nueini į jogą Kad pasijustum nors valandai velniškai ramus Įsijungi vakare filmą Filmų herojai tavo draugai Įsijungi radiją Kad neišgirst velniškos tylos Kapsinčio krano iš vonios Tada pasimasturbuoji, dar kartą pasimasturbuoji Kad nors trys sekundės priartėti prie velniško dangaus Įlendi į šaldytuvą Išlendi iš šaldytuvo Kad tik nejausti velniškai gurgiančio pilvo Protingi žmonės sako, kad be valgio vakare gyvent sveikiau Nueini į balkoną Surūkai cigaretę Kad tik nejaust beprasmiško vakaro tėkmės Kartais išgeri taurę vyno, bokalą alaus Kad tik lengvai apsvaigtum, kad tik užsimirštum, priartėtum prie mėnulio, to paties velniško dangaus Atsiguli į lovą, užgesini šviesą Lova spaudžia šonus, verties į vieną, į kitą pusę Beviltiška... Taip metai po metų Tūkstančiais Šimtais Dešimtimis Skaičiuojame vienišus vakarus Medinėse, blokinėse dėžutėse Suprasdami, o gal ir ne Kad laikui tekant kaip išpiltam pienui Bus tik liūdniau

Ties Švento Bazilijono bažnyčios skliautu

Tu kaip ir aš šitam mieste gyveni

Mano oda sensta ir pūva Šv. Bazilijono bažnyčios skliaute Vaikai laksto su i-phonais Bitė skelbia neribotus pokalbius su dievais Vilniaus mieste O, aš tik noriu, išeiti ir užmiršti Kam čia atėjau Žaidžiu su kavos šaukšteliu senamiesčio kavinėje Noriu savo geriausiai draugei pasakyti, tai mūsų poezija, mūsų lietūs ir rūkas Ta šventumo akimirka ir alsuojanti mirtis Tai mūsų laikas, mūsų kvėpavimas Likime čia trumpam Ties bažnyčios skliautu sensta mūsų oda, mano greičiau, tavo lėčiau Prašau, negerk tos kavos taip greitai, aš šitam gyvenime jau buvau

Tu kaip ir aš mušiesi prie baro, rūkai, žudais Tu kaip ir aš nepasiduodi, kojines lopai ir žiūri teliką vakarais Tu kaip ir aš vienišas, bet išdidus Tu kaip ir aš apipaišai naktį sienas ir myli vaikus Tu kaip ir aš per pilnatį sapnuoji košmarus Tu kaip ir aš nekantriai lauki parduotuvės eilėse Tu kaip ir aš skaitai Bukovskį, Bodlerą ir valai senus batus Tu kaip ir aš slapta masturbuojies, uostai alyvas, obelis, jazminus Tu kaip ir aš stebi lėtai krentančius lapus Tu kaip ir aš nieko nedrįsti pakeisti, įžeisti, išduoti Tu kaip ir aš beviltiškas idiotas, nori gyvent geriau Tu kaip ir aš nenori išvykt iš šios sumautos šalies Tu kaip ir aš vis tą patį kartoji Ir taip jau trisdešimt dvejus metus

Ji rinko kaštonus, jis rinko svetimus vardus Ji virė gilių kavą, sakė stiprina sveikatą Jis kapojo kiaulėms žviegiančias galvas, sakė gelbsti badaujančius vaikus Ji mėgo vakarus, pilnus kvepiančių alyvų Sakė, kad ramina nervus Jis pardavinėjo kilimus ir griovė naktį kapus Sakė, kad saugo pasaulį ir šiltina namus Ji sakė, išeik, aš nebemyliu tavęs Jis atsakė, išsuksiu tau rankas ir liežuvį, kad nerastum kitų

Jei šauksi mane vardu

gintaro lašai / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

2014 sausis Moteris liūdnu veidu atėjo Moteris liūdnu veidu į mane ilgai žiūrėjo Moteris liūdnu veidu palatos gale stovėjo Moteris liūdnu veidu atnešė juodas tulpes Moteris liūdnu veidu pasakė: ,,už lango sninga‘‘ Kraujo skonio gabalais sninga Aš paklausiau: ,,ar mano draugas dar gyvas?‘‘ Ji tik pamerkė juodas tulpes į vazą Ji išėjo iš palatos Jos kulniukai kaukšėjo Juodi tulpių lapai krito ant raudono sniego Jis žuvo

Man sako, ji susitvarkė gyvenimą Klausiu kaip? Ištekėjo už pasiturinčio verslininko Gydytojo Prodiuserio Klausiu ir kaip? Pagimdė jam vaiką vieną Du Tris Klausiu ir kaip? Ji turi gražų namą Žalias užuolaidas Plačią lovą Gyvena prabangiai Klausiu ir kaip? Ji susinervina Pradeda isterikuoti Surūko cigaretę Ko čia užduodi durnus klausimus Ji gi susitvarkė gyvenimą Aš jau eisiu, lyja

Išėjai į pasaulį Kur užuolaidos visada atitrauktos Išėjai į pasaulį Kur kvepia žemuogėmis ir vaniliniais ledais Išėjai į pasaulį Kur nėra žiemos Išėjai į pasaulį Kur nėra žodžių nerimas, baimė ir pyktis Išėjai į pasaulį Kur žaidžia vaikai po džiaugsmo vėliavomis Kur nėra logotipų, prekės ženklų

Kur nėra pinigų Bet kas ten yra, po velnių? Tiek žmonių pažadėtame rojuje Klausiu: ir visi ten telpa? Tu man moji ranka naktimis iš sapnų Kvieti į savo pažadėtą žemę, kaip Mozė į Jeruzalę Jei nematysiu jūros, neužuosiu pušų, neįkvėpsiu vyro kvapo Ar ten bus geriau? Leisk dar pabūsiu savo juodo rojaus pusėje Kur ieškosiu darbo Pardavinėsiu save kaip prekę Kur kiekvieną dieną įrodinėsiu, kad aš galiu Kur šiksiu ir persiu (tavo rojuje to nebus) Kur gal dar mylėsiu ir kur plėšys man širdį su kariniais tankais, troleibusais, grėbliais O ji vėl atsigaus kaip Fukušima po atominės mirties Kur aš kažkam padėsiu, jei manęs reikės Leisk man pradėti savo juodą rojų Sukabintais dantimis, be žodžių, be ašarų, be pykčio Leisk man pradėti jį šiandien kitaip

Taip lengvai, taip saldžiai Mirtis buvo tik lengvas flirtas Dieviškumo pliūpsnis Kavos puodelis auštant Pasislėpusi žuvis upokšnyje Pasimetusi avis kalnuose Krentantis pienės pūkas vasaros lengvame atokvėpyje Miegantis voras spendžiantis tinklą rudenio tyloje Kalbėjom apie mirtį Taip lengvai, taip saldžiai ir nekaltai Po valandos flirtas baigėsi Dieviškumas išseko Kava ataušo Žuvys užduso ištrauktos su tinklais Pasimetusią avį rado piemuo Pūkas ištirpo svaigios vasaros atodūsyje Voro tinklai sutrūko nuo per didelio vėjo Tavo kūnas sugėrė mirtį Taip lengvai, taip švelniai kalbėjom apie mirtį Ir niekad negalvojom, kad tai nutiks po valandos *** Stepių vilko žvilgsnis Gilus ir liūdnas Sibiro miškų Paklaidintas Kinijos vienuolių Išaugintas Australijos vandenyno Nuplautas ► 47

gintaro lašai / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Moterų nuglamonėtas ir paliktas Ir vėl į atšiaurią žiemą Per sapnus ir rūkus Į save sugrįžti tu

*** Jie susiuvo man burną Kad galėčiau tik sapnuose rėkti Jie suplėšė mėnulį Kad turėčiau į Žemės kirminus žiūrėt *** Vakar bamboje radau paskutinę dalelę tavęs Stiklo gabaliuką Jau temo *** Tave augino vilkai ir vienuoliai Ištikimas tik vandenynui buvai Kopei į kalnus Kilai su vėju Leidaisi su paukščiais Nardei su žuvimis Neužteko gyvenimo Ilgo tako

Sraunios upės Sakalo akies Moters kaklo Kūdikio kryksmo Visa tai Ir dar daugiau Per trumpai, per mažai Gyvenai tu

Ateini tu Kai dantis ant žibintų briaunų susmaigstau Kai akių lėliukės kaip kometos krenta Kai plaukai užkloja viso pasaulio nerimą Kai oda su žaibais vidury giraitės ištirpsta Tada ateini tu Iš sapnų Iš rūkų Iš stiklo ir kraujo Surinktas Iš pasaulio įsčių Iš paliktų moterų atodūsių Iš totemų ir ugnies Ateini tu Toks vienas Tave kaip suskilusią taurę geriu Ir dėkoju dievams Tai tu

Gintaro Grajausko nuotr. 48

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Palieku Palieku tą lapą tuščią Niekas ant jo neužmins Palieku savo skausmą vilkams kaip grobį Žaizdos niekada neužgis Palieku pasaulį kaip kraujuojantį medį Gal kas ateis ir išgers raminančios sulos Palieku nesuplautus indus, pleiskanotą meilę, vėjuose nuskendusią trobelę Nes į kitą mėnulio pusę patekau

Kada ateis mano mylimas Kada gesins žibintus Ir ruoš paklodes meilei Mes tik vaikštom, šnervės išverstos ir atviros Gatvės – gyvatės ilgais liežuviais Miesto pubai ir klubai Akys sklidinos ir aklos Ties šalna tavo blakstienos mirksi Ir nėra nieko gražesnio Tik ilgi keliai tikresni už mintis Čia ir sustoju

Dievais aš netikiu

Jo akyse buvo dar sniego

Angelais tikiu Tikiu, kad jie tupi ir stebi mus Ant bažnyčios kupolų Siaurose gatvėse Ant moksleivių stalų Primyžtose laiptinėse Prie senų namų Tikiu, kad jie mus apsaugo Savo baltais, minkštais sparnais Tikiu, kai angelas užmiega Lengvai ir saldžiai miršti tu

Ji nešė vandenį kibiruose Pylė palengva, iš lėto Kol potvynis pasiekė Aliaską O mylimas pavirto žuvimi

Jie visi suposi lopšiuose O vėliau šaudėsi pistoletais iš arti Tuščių šovinių gildija Išsirikiavo priešais ir tyli Mamos supo jų lopšius, miegojo išverstomis akimis Jie visi čia stovi prie sienos ir šaukia Jie visi iki vieno priešais savo lopšius atsiklaupia, klauso savo motinų išpažinčių To kurį motina pradėjo bulvių lauke Ir tos kurią užkas po savaitės nederlingoj žemėj Ir toji kuri sutiko, to nežinodama Visos jos čia O sūnūs vienmarškiniai ir palaidi, stovi prieš sieną Pakeliukais tamsūs koridoriai, apnešti juodžemiais Krauju stūgauja gaujos

Požemiai tušti Kažkas pagrobė visus karalių kaulus Slibinai pasislėpė miesto vidury Niekas nieko nežino

Tavo meilė šiandien kvepia adatomis Aštriomis ir įvairių dydžių Tavo pirštai užtirpo Užsiuvai visus plyšius ir įlinkius Iš manęs liko tik viena ilga siūlė Ką darysim mylimasis?

Aš sugrįžtu į savo patvinusį pasaulį Kur skraido žuvys ir tu ten Samanose ir kriauklėse paskendęs Sutemus ieškai perlų ir aukso Mirusių laivų Išlankstau gervę iš tavo lūpų Kol tu šypsais Ji skrenda

Noriu papasakot tau visą savo istoriją Bet bijau kad neužteks nakties Upės Audros Griovio Tu išplauksi iš ryto nesulaukęs aušros Vanduo ir žuvys mylės tave labiau negu kas kitas ► 49

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Bijau ištemptos burės Ir tavęs – didelio ir nesuprasto Tolimo ir nepasiekiamo Bijau mesti į vandenį akmenis Kad neužmuščiau žuvų, kad nepasiekčiau tavo akių Ir sujauktos lovos ir audringos jūros Tu toks visur Neatpažintas ir slidus Tame name, kur žuvys praplaukia mums miegant Aš laukiu tavęs Su surištom ir įtemptom mintim Perlai atviri

Dėl motinų gyvenam Mirštame kaip bitės dėl karų Pasakyk, kada baigsi rašyt šį žemės romaną Kuriame vardo neturiu Rašalas baigiasi Sunki liga Skaudi netektis Šlubuojantis vyras Juoda naktis Dėl motinų gyvenam Mirštame lyg skėriai Tu vis nerandi rašalo užrašyti Kuo aš tavo romane būsiu vardu Ar atsimins mano klostes žemė Liks tik antkapis Be vardo Be antspaudų

Svarbiausia susižeisti, bet ne per giliai, nes stipriai skaudės Svarbiausia melstis, bet ne per daug, nes imsi tikėt Svarbiausia užmigti, bet ne per daug, nes pieno upės pratekės Svarbiausia išlikti, bet ne per daug, nes kiti sielos tvirtovę užims Neklausiau, netikėjau Galvojau, gyvensiu savo gyvenimą be taisyklių Be nuorodų, be ženklų Indėnai rūkė pypkes ir meldė stebuklo dievų Maidano moterys laukė žuvusių sūnų sąrašų Arabai kovojo dėl savo pavasario, savo vadų Aš sėdėjau mašinoje Be sąmonės, be kaulų, be dantų Pradėjau melstis, bet ne per daug Kad nesustabdyti pavasario Kad nesustabdyti upės tekėjimo Kad nesustabdyti kraujo krešulių Tada atsiminiau tave 50

Tavo taisyklių visada bijojau Visada tikėjau gyvenimu Visada neigiau tave savo buvimu O dabar jie žaidžia pokerį iš mano gyvenimo Pasakysi, neverta gyvent toliau Paleisk jo gyvybę Tu neturi tikėjimo, neturi giminių, neturi pinigų Jo suknežinta galva nusvyra ties mano keliais Indėnų pypkės smilksta nepasiekusios dievų Nepasiekusios kalnų Maidano moterys randa sąraše savo sūnus Rėkia be balsų Arabai iškovoja pavasarį Tik kvepia jis degėsiais ir karu Visa tai liks istorija O aš tik paprastas žmogus Gyvenu ir vėl Vieną, sumautą gyvenimą Be taisyklių, be nuorodų, be ženklų

Šalta ir ankšta Jos motina serga Ji šoka naktiniame kinų klube Jos sapnai kvepia sudžiūvusiais liepžiedžiais Ji nebeprisimena motinos veido

Aš gimiau Erškėčiai perpjauti perpus Moterų iškirptės gilesnės už kaimo šulinius Tėvo dantys iškritę ir suverti ant šaltų vielų Tvoros permatomos ir virpančios nuo šalčio Paklodės kruvinos ir šiltos

Dešimt šaltų žiemų Šaltis įslinko į paklodes ir užmigo Dešimt šaltų žiemų trobos suseno, rūko kaminai Dešimt šaltų žiemų Mušei mane su kietu diržu Dešimt šaltų žiemų Galvojau, kad myliu Dešimt šaltų žiemų Baržos įšalo, stiebai sustingo Dešimt šaltų žiemų Sekiau pasakas ir gimdžiau vaikus Dešimt šaltų žiemų Jie rado mane sustingusią ir įledėjusią žvejo valty Dešimt šaltų žiemų Pasaulis laukė atolydžio ir atleidimo

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Išsukti svajonę Dainora KANIAVIENĖ

Kotryna vis sukosi ir sukosi. Negalėjo niekaip paleisti iš rankų metalinio vamzdžio. Trintis degino. Kūną vėsino šaltos oro bangos. O ji juk kažkur buvo girdėjus, kad tai, kas šiandien kelia tik juoką, ryt jau gali būti kasdienybės dalis. Vadinasi, įmanoma. Tai ir sukosi, korėsi, kėlė liaunas baltas kojas ant metalinio vamzdžio. Vėl ir vėl. Norėjo išsisukti. Vijurku. Klusniai sukosi ir susitaršiusios

garbanos: tai išsitiesdamos, tai vėl susisukdamos vėl atgalios. Gėlė raumenis. Seniai skaudėjo. Ir mokykloje šiandien skaudėjo tiek rankas, tiek kojas. Po vakarykščio. Bet reikia įveikti save, įveikti kūno galimybes ir pramokti pagaliau tos meninės gimnastikos, kai rankose tiek nedaug, o tu sklendi, sklendi, sklendi... Todėl kasvakar ir treniravosi daugiabučio kieme ant seno metalinio turniko. Ir jai visai nesvarbu, kad keistuolė iš pirmo aukšto rymodama sudėjusi bluostus stebi. Būtų ir nemačiusi, bet sykį, vėlų pavasario

vakarą, ji sumaniusi pavaišinti ją. Pasidalyti žolių dovana ėjo nedrąsiai gal šiek tiek. Virš arbatos puodelio palengva dėliojosi baltas debesėlis garų. „Čia tau, pailsk“ – tepasakė, tačiau mergiotė nė nesustojo. Vis iš naujo ir iš naujo bandė tai, ko šiandien nepavyko padaryti per pamoką. Pails, kai pasieks svajonę. Ilsėsis tuomet tik. O nuo tada toji keistuolė ją ir stebi. Vieną vakarą suplyšo debesys. Dar prieš išeinant į lauką buvo matyti, kad dangus šlapinsis. Tik į vėją viltį dėjo: išpūs. Bet neišpūtė. Todėl nieko neišėjo. Paniurusi kėblino namo. ►

Artūro Valionio nuotr. 51

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Pro langą kaip visuomet žiopsojo keistuolė. Kotryna, atsiminusi arbatą jai šyptelėjo ir pamojavo. Dievaži, juk moteris senyva. Gal už kabelinę nesusimokėjo, o juk į kažką žiūrėti reikia. Akių kišenėn nesusidėsi. Visai nenustebo, kad kaimynė jai mostelėjo ranka kviesdama svečiuosna. Ir nuėjo. O juk vis tiek lyja. Anaiptol ar vienai namuose sėdėti, ar susipažinti su ja. Nusiavusi batus ir užėjusi į virtuvę, Kotryna ant stalo pamatė... savo mamos nuotrauką. Velniai trauktų tą keistuolę moteriškę, ji turinti net jos a. a. mamos nuotrauką, o tegalėjusi išstenėti: „Čia tau, pailsk“? Galvoje it koks uodų spiečius dūzgė mintys be tęsinio, viena už kitą garsiau rėkdamos: „Mama? Mama! Mama?! Mama...“ Kotryna pajuto, kaip jos rankos sudrėko, išpylė karštis. Ir jai prisireikė prisėsti. Čia ir dabar. Kaimynė lėtai nušlepsėjo kambarin palikusi Kotryną virtuvėje. Kai grįžo, tarp rankų pirštų lėtai slidinėjo laiškas. Turėčiau pasakyti, kad pageltęs, senas ar koks aplamdytais kampais, tačiau, ne, vokas buvo apynaujis, akino baltumu, trikdė – storiu. O ant nugarėlės paskubomis juodu rašalu buvo išvingiuota „Kotrynai Barniauskaitei“. O šit turėdama rankose kaimynė Kotryną visai išbalansavo. Ji niekaip negalėjo suvesti galų: mama mirė ją gimdydama, bent taip tėtis sakė, kaimynė čia gyvena trejetą metų, o ji ir nemačiusi, kad tėtis su ja sveikintųsi. Tad iš kur ji turinti rankose laišką, adresuotą jai? Ir toji nuotrauka?.. Klausimai vijosi klausimus ir susvyravus kėdei Kotrynai akyse pasidarė šviesu šviesu, gera gera... Ir visas gėris buvo sugadintas aitriu amoniako kvapu. Kvapas išsklaidė gėrį, tačiau nesupratimas liko. Ūmai šoktelėjus nuo svetimos virtuvės grindų, Kotryna išsiveržė laukan. O baltas laiškas liko gulėti. Su visomis paslaptimis. Genama sumaišties galvoje Kotryna skuodė kiek akys matė pirmyn. Ant baltų, liaunų kojų tiško juodo purvo purslai. Visos pelkės taškėsi. Dangus lijo. Siela klykė. O garso jokio. Tik mašinos ūžesys. Stabdžiai. Cypimas. Švyturiukai. Neštuvai. Ligoninė. ** Ir pabudo ten, kur paprastai pabunda visi sugipsuotieji kabančiomis kojomis. Pro ligoninės langą į tolį žvelgė kaimynė. 52

Šalia kėdėje miegojo tėtis. Kotryna bijojo per garsiai kvėptelti, kad nereikėtų klausti, kas čia vyksta. Bandė išlaikyti ramybę. Bet sekėsi vis sunkiau. Pamažu viena po kitos pradėjo grįžti mintys. Lėti apsisukimai. Lietus. Virtuvė. Nuotrauka. Laiškas. Vogčiomis užsimerkusi, bandė tyliai sau dėlioti šitos istorijos baigtį, lemtį, priešistorę, atomazgą, velniažin ką, bet visą tą reikalą, iš ko susideda istorija. Viską, nuo ko gali prasidėti ir kuo gali baigtis tas nuotraukos turėjimas, laiškas, mama, tėtis, kaimynė ir arbatžolės... ** O mamos nebuvo. Jau daug metų nebuvo šalia. Ji sklandė mintyse, gyveno širdyje, nuotraukoje ar video, tačiau paliesti taip, kad pajustų kūno šilumą, Kotryna negalėjo. Tiesa, mamą matė per youtube. com, ten, kur deda visokius vaizdelius iš žmonių gyvenimo. Atrodo, šitiek daug visur buvo Kotrynos mamos, tačiau jai jos velniškai trūko. Jai taip norėjosi nors susipykti, pašūkauti, bręsti taip, kaip bręsta visos paauglės slepiant ką nors nuo mamos, nepasakojant jai savo paslapčių arba, atvirkščiai, išduodant visas visas paslaptis. Nekart svajojo, kokia ji būtų dukra. Nekart svajojo, kiek stipriai stengtųsi būti tokia dukra, kokios nori kiekviena mama. Tačiau būti negalėjo. Nes turėjo tik tėtį. O tėčiui nereikėjo mažos aikštingos mergaitės, nes jo gyvenimas ir taip buvo sunkus. Ir stengėsi būti geru vaiku tėčiui. Neprašyti nieko, ko jis negali duoti. Neprašyti tų dailių batelių, kurie spindėjo vitrinoje, neprašyti sijono ar dešimties litų būreliui. Nes tėčiui sunku. Be moters. Be namų šeimininkės, dvaselės, širdies. Klystų, jei sakytų, kad tų moterų visiškai tėčio gyvenime nebuvo. Buvo. Ir dar kokių buvo. Visas tas naujas mamas stengdavosi priimti draugiškai į jų dviejų šeimą. Kiekviena nauja šatenė, brunetė, blondinė būdavo sutikta su viltimi, kad jų maža šeima padidės. Bet tėtis nemokėjo pasirinkti moterų. Visos jos buvo vaikai. Ne amžiumi. Kitos net vyresnės už jį. Tačiau būdas – vėjavaikiškas. Visoms patiko tėvo „Harley Davidson“. Ir tėvas su odiniu švarku bei kelnėmis. Kol būdavo įjungtas variklis ir jie lėkdavo plentu, viskas būdavo gerai. Bet vos raktelius pasukdavo į kitą pusę ir gausmas nutildavo, belikdavo tik tyla. Tyla, kai norisi kalbėti, tačiau neturima

ką. Erzinanti. Nejauki. Ir jie vėl lėkdavo. Ir vėl tie plaukai, kurie kyšodavo iš po šalmo, plaikstydavosi. Jas veždavo ten, kur sutiko. Atgal. Krykštaujančias, laimingas palikdavo, kur radęs. Žadėdavo, kad grįš. O paskui Kotrytei šnibždėdavo atsiliepus telefonu sakyti, kad ne čia pataikė. Ir taip šimtus kartų, kol liaudavosi skambinti. Tiesa, šitas variantas išdegdavo tuomet, kai tėčio moterys nežinojo, kad šitas vaikiškas balselis – tėvo dalis. Bet tas šatenes, brunetes, blondines, kurias supažindindavo su Kotryna, kažkuo ji atbaidydavo. Nors stengdavosi būti gera. Šypsotis. Ir kartis ant kaklo, kad ir kiek to nemėgtų, savo gležnomis rankytėmis apsivijus svetimą moterį, kuri galbūt bus mama. Ilgainiui liovėsi šypsotis. Nusidažė plaukus žaliai. Ir kai tėvas pristatydavo naują moterį, paklausdavusi, ar ši neturinti kartais briliantinės žalumos liaudiškai „zelionke“ vadinamos, mat šaknys ataugo. O tada jau jos šypsodavosi. Būdavo kuklios, draugiškos ir bandydavo pakalbėti apie problemas, psichologines bėdas, savipagalbą ir Paulo Coelho. Bet Kotryna numodavo į tai ranka. Jokių Paulo Coelho ji neskaitė. Jis – šviesiaplaukėms. Ar kitoms mažai skaitančioms vidutinybėms, arba, ne, reikėtų pasakyti, toms, kurios nori, turi, gali pirkti vis nauju viršeliu knygas apie tą patį. Kotryna skaitė tik vieną knygą. Motinos Bibliją. Juodą. Iš dviejų dalių. Įrištą oda. Ir prirašytomis paraštėmis. Net nežinia, ką labiau skaitė, ar paraštes, ar eilutes, tačiau Biblija jai tiko kur kas labiau negu Paulo Coelho. Iš esmės. Kai bandydavo apie tai pakalbėti, matydavo, kaip plečiasi vyzdžiai. Ne tėvo. Moterų. Tėvas seniai žinojo, kad Kotryna skaito Bibliją, o motinos nuotrauka, laminuota trissyk, yra skirtukas. Ir visai nevertino to kaip patologijos. Tėvas didžiavosi savo mergaite, kuri vakarais skaito ne sagas apie vampyrus, bet didžiąją istoriją apie Meilę. Tačiau tėvo moterys nustebdavo. Žali plaukai, Biblija ir baltas foteliukas svetainėje bei cigaretė dantyse tikrai nederėjo. Pradžioje ji laukė tėvo moterų. Vis tikėjo, kad kažkuri bus toji vienintelė. Galiausiai suprato tai, ką suprato, matyt, ir pats tėvas – jis nemoka pasirinkti. Tačiau jį renkasi bemaž visos. Ir su amžiumi vis jaunėja. Paskutinės kilometrinės kojos šokiravo net Kotryną. Tokio įstabaus grožio kojų ji dar nebuvo mačiusi. Kaip iš plieno

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

nulietos: nesuprasi nei kur prasideda, nei kur baigiasi... Grįžtant į pradžią reikėtų pasakyti, kad ta pusamžė kaimynė su chalatu tikrai negalėtų būti viena iš tėvo moterų. Tipas ne tas. Amžius taip pat. O ir šiaip beveik visas Kotrynai jis pristato. Nėra koks slapukas. Juk tėvas. Ką čia ir prislėpsi nuo vaiko. Savo vaiko. Be to, ir pasitaria jie svarbiais gyvenimo klausimais. Anąsyk tėvas jai paaiškino, ką daryti su prisiliuobusiu berneliu. Būtų pasisakęs apie kaimynę, būtų. Na, nebent pamiršo. Arba manė, kad tai nesvarbu. Tik kokių velnių jai reikėjo taip suskysti? ** – Gal arbatos? – Tik tiek?.. – „Selgos“ yra. – Aš ne šitai galvoje turėjau. – O ką, vaike? Pagalvė žaliuoja... Duokš, pakeisiu. – Tu pažįsti mano tėtį? – Tai arbatos? – Ar pažįsti mano tėtį?! – Ar arbatos? – Kurčia gal? Sesele, sesele! Išveskit šitą nepažįstamą moterį iš mano palatos, prašau! ** Kai išleido iš ligoninės, tėvas atvažiavo parsivežti, kad nereikėtų trenktis per visą miestą į Mogiliovą. Abu apsižergė plieninį žirgą, arba, jei reikėtų ne poetiškai, mocą, ir lėtai, gąsdindami paukščius, pajudėjo Klaipėdos gatvėmis. Namo. Pro langą žiūrėjo kaimynė. Matyt, vėl už kabelinę nesusimokėjo ir neturi kur žiopsoti savo dienas. Tai ir apsimeta, kad priklauso „Saugios kaimynystės“ grupei. Tas įkyrus žvilgsnis priminė pokalbį ligoninėje. – Tėti, matai, žiūri? – Žiūri. – Pažįsti? – Danutė. Per ją ligoninėje gulėjai. Pati išvijai, neatsimeni? – Atsimenu. O tu man nieko daugiau nenori pasakyti? – Turėčiau? – Galėtum. – Ką? – Iš kur pažįsti. – Paskambino, kai mašina užvažiavo ant tavęs. – O iš kur tavo numerį turi?

– O yra tokia moteris mieste, kuri jo neturėtų? – Nežinau. Nejuokinga. Turbūt ne. Tikriausiai. Turi. Bet o tu nemeluoji? – Turėčiau, žaliasis širduk? – Nežinau. Ir saugodama dar skaudančią koją lipdama nuo motociklo, Kotryna atsidarė daiktų dėžę, kad susirinktų savo rakandus, kuriuos turėjo ligoninėje. Šlepetės, dantų šepetukas jose ir šepetys laukė savo šeimininkės šalia tepalo varikliui. Laimei, niekas nesubėgo. Bet jai tikrai reikėtų arba kuprinės, arba savo transporto priemonės, nes kelionės su tėčiu darosi vis sudėtingesnės. Bet nerimą jai kėlė ne tai, kad dantų šepetukas susisukęs šlepetėje gulėjo, o tai, kad, rodos, tėtis pirmąkart kažką slėpė arba pasakė ne iki galo. Tėtis ja nebepasitiki. Dviejų šeima skyla pusiau? Ar gali skilti tokia maža komanda? – Ko čia žiūri, varliaake! – šūktelėjo keistuolei. Žaliuzės nusileido, užsidarė, ir kaimynės langas tapo baltu, gėlėtu lopu. Už jo, garantuotai, stovėjo ji. Bet bent jau nebesimatė. Tėvo rankos sudrebėjo. Ji bemaž pirmąsyk pamatė jį tokį suirzusį. Kažkas vyksta. Ir to kažko Kotrynai niekas nepasako. Bet juk ji net nėra graži. O pasturgalis – senas. ** Kotryna vis sukosi ir sukosi. Negalėjo niekaip paleisti iš rankų šalto metalinio vamzdžio, kuris nuo trinties palengva šilo. O kūno ji seniai nebejuto. Tik plaukai vijosi juosmenį, garbanos tiesėsi palengva vėl spyruokle susisukdamos. Išmoks. Išsisuks. Kaip vijurkas. Jei mama galėjo, galės ir ji būti gimnaste. Na ir kas, kad vakar pašalino iš būrelio, nes praskėlė lūpą Andriui. Iš kojos. Grakščiai. Kaip tikra gimnastė. Be priežasties. Tiksliau, su priežastimi. Bet jis jos nežino. Pats kaltas, kad Eriką pasirinko. Tą rutulį iš paralelinės. O galėjo būti su ja. Tai ir tegul vaikšto dabar su triguba lūpa: „Su meile, Kotryna“. O tuo metu ji vis mėgino atkartoti judesius. Sunku po tokios ilgos pertraukos. Vis ta koja ne tokia rangi. ** Į kiemą pradėjo važiuoti mašinos. Durelės trinksėjo. Signalizacija krūpčiojo. Linguodamos pirkinių krepšiais kaip

dykumomis vandens prisiliuobę kupranugariai, kaukšėdamos kulniukais, takeliais grįžinėjo moterys. Virtuvėje žiebėsi šviesos, leidosi roletai. Dienos pabaiga. Pribaigti dieną apsisprendė ir debesis. Savo purumuose suslėpė saulę. Netoliese akį merkė mėnulis, ir Kotryna suprato, kad jau gana sukiotis, laikas lipti viršun. Juolab kad vištienos troškinį buvo prisižadėjusi tėvui padaryti. O jam pažadus tesi, kaip ir jis jai. Skutant cukinijos žievę ir vartaliojant kepamą svogūną keptuvėje, Kotryna išgirdo skambutį į duris. Suskubusi jų atidaryti, mergina, pro akelę pažvelgusi, kas stovi už jų, gerokai suglumo – Danutė. – Nu? – Labas vakaras, Kotryna. Nemokė tavęs niekas, kad pasisveikinti reikia atida... – Nu? Eikšekit, svogūnas sukeps, neskanu bus po to. Kartumas voliosis burnoje. – Aš labai trumpam. Tik norėjau paklausti, ar viskas tau gerai: koja, rodos, jau sugijusi? – Nu. Sukuosi aplink stulpą, matot. Nėra kada ligotis man namuose. Yra darbų. Mokykla laukia. Būrelis. Varžybos... – Tu nebelankai gimnastikos, Kotryna, nemeluok. O ir, skaitydama tą knygą. Turėtum nemeluoti... Na, nebent čia tėčio? – Iš kur žinai? – Andrius papasakojo, kiek išėjo pasiguosti švepluojant prakirsta lūpa. – Pats kaltas. Tik... tėčiui nepasakok. Burnytę, būtų gerai, kad čiauptelėtumėt. Ir išvis, ko čia atėjai... Begalvojant, ką čia pasakyti kaimynėlei, kad laišką atiduotų, bet daugiau nebegrįžtų, Kotryna išgirdo, kaip caktelėjo laukinių durų spyna ir persisuko. Tėvas jau namuose – Labas vakaras, Danute, kokia staigmena! – Aš jau pasisvečiavau. Užėjau trumpam pasiteirauti dukros, kaip koja gyja. Tavo dukra... labai maloni mergaitė. – Ar tikrai? Ačiū! Kotryna vėpsojo neslėpdama savo nuostabos. Danutė suokalbiškai kilstelėjo antakį. Ir Kotryna suprato, kad čia yra jos šansas pasisakyti: – Ėėė. Nu jo. Pabendravom. Gal pasilikite vakarienės? Kaip tik daugiau dariau. Tik kartus bus troškinys. Svogūnai sukepė. – konstatavo apmaudžiai žvilgtelėjusi į juoduliukus, prisvilusius prie keptuvės kraštų. ► 53

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ – Malonu, Kotryna, bet aš esu susitarusi, gal kitąsyk? – ir suskubusi atsistojo nuo kėdės kaip įgelta, nors dar penkias minutes atgal, matyt, niekur nė nesiruošė eiti. O tėvas stovėjo ramus. Mandagumo pas jį daugmaž tiek, kiek pas Kotryną, gal net kukliau, tad Danutė buvo gražiai palydėta iki durų. Skersvėjis trinktelėjo jas greičiau, nei buvo suplanuota, ir dalis sijono liko jų namuose. – Atsiprašau, – darsyk kyštelėjusi galvą, kiek raustelėjusi sumurmėjo. Po Danutės akiplėšiškumo pusę nakties negalėjo sudėti bluosto. Pajuto, kad šita sena moteris kelia jai grėsmę. Visada šalia, visada viską žinanti, tačiau apie pačią nieko nė šnipšt. Akis sumerkti pavyko tik ketvirtą ryto.

** – Tet, klausyk, o kas ta Danutė? – Tu vėl apie tą patį? – iškišęs savo nosį iš pašto ženklų albumo, kiek pyktelėjęs atklausė jis. – Apie. – O nemanai, kad aš turėčiau klausti, kas yra Danutė, jei tu su ja vakarieniauji? – Ji neprašyta atėjo. – Prašyta – neprašyta, bet sėdėjo virtuvėje man grįžus, o ir pokalbių, matyt, netrūko, jei jau net prisėdusi buvo moteriškė. – Eik tik, visai tu juokus mėgsti. Apie ką man su ja? Bet ar tau nepasirodė, kad ji per daug žino? – Ką žino? – Žinai, mačiau mamos nuotrauką ant jos virtuvinio stalo ir... ir laišką adresuotą man... – Palauk, Kotryna, ką tu sakai? Dar ir pas ją namuose lankaisi? Kada spėjai? – Tai, kai koja lūžo. Aš prieš tai. – Ir? – Ir sakiau, ką gi mačiau! Ar tu negirdi manęs? Ar tu gali nors kartą išgirsti? Ne tik perklausti? – pradėjusi beveik rėkti iš pasiutimo tėškė tėvui. – Nu. – Nu? Nu! Nu… Eik tu… nu! – Ko čia isterikuoji kaip boba metuose? – Aš ir esu boba, po velnių, boba! Ir širdį turiu bobišką, ir... ir, – pritrūko net kvapo. – Eik, apsiraminsi, pakalbėsim vėliau. – Vėliau, viskas, kas susiję su manim, vis vėliau, vis ryt, vis poryt, vis kada nors, o tie pašto ženkliukai tai dabar, ar ne? Aš... aš išsikraustau! 54

O tada jau tėvas pasiuto. Pasiuto lygiai taip pat vaikiškai kaip pasiuto Kotryna. Žodžių srautas nenumaldomai liejosi iš jo lūpų. Ir galiausiai, nespėjusi tarti nė žodžio atgalios, buvo išvaryta iš kambario. Šiandien jiems abiem jau gana vienas kito. Ir negirdėjimo. ** Su tėvu nustojo kalbėti. Ir darė tai ilgai. Ji net nebegamino jam vakarienės. Vis tiek jis nepastebi – yra ar nėra. Tėvas seniai gyveno savo gyvenimą su savo naujomis moterimis, pašto ženklais ir A kategorija. O Kotrynos nereikėjo. Jų dviejų šeima skilo pusiau. Galbūt skilusi buvo ir seniau, ir Kotrynos vaikiškas lipinimas seniai buvo beprasmis. Čia kaip su tuo Sizifo akmeniu. O ir šiaip ar gali vaiko širdis suaugusiojo... O tada šovė kone geniali mintis, kad laikas apsikeisti vaidmenimis. Laikas jai pabūti tuo, kuo yra – paaugle, o tėvas todėl ir tėvas, tegul ir tvarkosi kaip išmano. O ji gyvens sau. Išsuks svajonę vienądien ir suksis ant lynų, kai aplinkui žybsės šviesos, o skliautas bus ranka pasiekiamas. Jai net nesvarbu, ar žiūrovų salės bus pilnos, visai nesvarbu, kas stebės tuos grakščius apsisukimus ant tvirto lyno. Bet ji siūbuos. Ir siūbuos taip, kaip siūbavo lynais jos mama. Gal net geriau siūbuos, gal net gražesnių kostiumų turės, gal net pranoks? Svarbu tik kad koja tinkamai sugytų, kad tik sugytų... ** Danutė nepamiršo, ką žadėjusi, ir užsuko su pyragu svečiuosna. Jos rankose buvo ir tas nelemtas laiškas. Šįkart Kotryna nusprendė eiti tiesiai prie reikalo: – Matau, man adresuotas. Ir nuotrauka mamos. Galiu? – Gali. Seniai ieškojau judviejų su tėčiu. Ir sutapk taip, kad patys atsikraustėt į daugiaaukštį, vos nuleidus rankas. Pradžioje abejojau tuo, ką matau, bet nuotrauka neleido suabejoti, kad esi Kotryna Vosyliūtė. – Barniauskaitė aš. – Vosyliūtė. – Duokš jį čion. O kava viršutinėje spintelėje iš kairės prie šaldytuvo. Cukrus ten pat. Ačiū. – Tu tikrai nori tai paskaityti? Ir nieko nieko nenori sužinoti daugiau? Jokių klausimų neturi? – Nebent, kada tėvas... Tėvas grįš? Jam jūs nepatinkate. Palaukit, o kaip aš Vosyliūtė, jei ant voko Barniauskaitei?

– Nuovoki mergaitė. Visai kaip tavo tėvas. – Per daug jūs čia vyniojate! Aš ne Barniauskaitė, o mano tėvas – Vosylius? Ir tai žino moteris, kurios niekada iki tol nemačiau, kurios mano tėtis nepažįsta... ir... šiaip aš nenoriu skaityti to laiško. Išeikite. Ir nuotrauką išsineškite. Prašau. Prašau išeiti! Aš atsisakau žinoti, ko nežinau! Atsisakau tikėti dabartyje praeitimi, kuri iš esmės nebeturi reikšmės. Danutė Kotrynos įdėmiai klausėsi. Mergaitės paskutinis sakinys ją pribloškė. – Mama tave labai mylėjo. Tu panaši į ją. Kaip su gyva sėdžiu šešiolika metų atga. Déjà vu, brangioji, čia tikras déjà vu! Žavu, kaip abi karštai mylite savo dabartį. – Aš nenoriu nieko apie tai žinoti – užsiėmusi delnais ausis rėkte išrėkė. Danutę gerokai pribloškė toks mergaitės elgesys. Juk savo rankose ji turėjo laišką. Laišką vaikui, kuris seniai neturi mamos. Ir tas vaikas nepriima mamos žodžių šiandien, rašytų prieš šešiolika metų. Palikusi laišką ant stalo, Danutė atsistojusi išėjo. Virtuvėje cypė virdulys. Ašarotomis akimis nuėjo pasiimti degtukų ir žvakės. Pakurs ji mamą. Paleis atgal į praeitį, kurioje ji ir tarpsta. Ji nenori skaudinti tėčio. Nenori skaudinti savo dabarties, nenori purtyti savo gyvenimo. Ir reikia greičiau. Netruko liepsnos sulaižyti voką. Tirpdamas lapas biro pelenais. – Jei kuriesi virdulį, tai ir išjunk. Visa laiptinė skamba nuo jo cypimo. Ką čia degini, širduk? – kiek nustebęs pakėlė antakius tėvas. – Laišką. – Širduk, meilės? – Nežinau. Gal ir. – Nori ką nors papasakoti? – Ne. Tą vakarą Kotryna pratylėjo. Padėjusi galvą tėvui ant peties stebėjo spingsinčią žvakės liepsnelę. Pelenų krūva kiurksojo. Vakarojo trise – mama, tėtis ir ji. Mama visada šalia, net išėjusi, yra visada šalia – tada, kai jie būna dviese. Ji su tėčiu ir yra mama šiandien.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Indrė BRUČKUTĖ

Dialogas SupisTai rašyti apie Deguonį kaip Jo trūksta kaip dūsti Kaip negali Degtinės užgerti Vandeniu kaip Spaudžia gerklę Bandai žiopčioti Pagal fonoGramą pūsti Užčiaupti tuos Kurie aimanuoja Galvoj ir vėl Transliuoti reklamą

Rėkti ant savęs Ir praktiškai praDurti savo rankoje Skylę kaip stigmą Nes kelintą dieną Vėl nerašei SupisTai skaičiuoti kelintą Kartą vėl užsimerki Esi įsitikinęs, Kad miegoti – silpnųjų Požymis ir požemis tavo Pamišimo nuo perkrovos SupisTi(k) smegenys Dar pypsi Lyg kardiograma Žaibuoja ekrane Pasirodo fuck you You brainfucker Aš tavim rūpinaus aš rūpinausi tavo ne-

vykusia poezija ir dabar kai ji įvyko aš tik sėdžiu prie ek(o)rano kuris turėtų pypsėti mintis bet tik zvimbia ir kaista ir kaista mano žandai mes abu persikraunam aš gal dar įsijungsiu jis jau nebe dar baigiant zvimbti man pyptelėjo baik rašyt tuos eilėraščius su tais žodžiais brūkštelėjau ir šitą. Fuck me I‘m a brainfucker

►

Gintaro Grajausko nuotr. 55

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄

Fikcija x fikcija = realybė Buvo 2014-ieji Mirštančių iš traukulių vaizduojančių ir imituojančių beprotystę laikas Kai politikai atkartoja tuos pačius veiksmus pamasturbuoti AK-47 šauti pasmaukyti ir šauti dar kartais pagąsdinti bomba bet bombarduoja tik straipsniai kurie skelbia apie kitų propagandą įsisenėjęs ciklas, Didysis Brolis mirė ar užmigo Mes vis dar drebam eidami gatve šnekėdami dėl to tik nufotografuojam savo maistą kaip žinutę kitam, kad esam sveiki fikcijaxfikcija=realybė mūsų post-modernizmas kabo virš galvų kaip smaigalys įgaliojantis verčiantis vis garsiau aimanuoti žiūrint į iš sąvartyno ištrauktą seną artisto šūdą supakuotą skardinėje keliauti, aukcionuose varžytis kelias sekundes pasitenkinti keistu skaičiuku vadinamu IQ kuris paskutiniuoju metu laikomas proporcingu ne tavo asmens kodui O kiekiui banko kortelėje informacijoje kuri nusprendžia kiek asmeninės erdvės tau priklauso lygiai tiek pat mes vis šaukiam apie moralę vertybes ir teises kurių matyt mes netekom ar iš mūsų buvo atimtos tų kurie auksiniuose sostuose sėdi FIKCIJAXFIKCIJA=REALYBĖ bendras susitarimas kad aš niekšas bendras susitarimas kad skerdžiama kiaulė pati to prašėsi būdama tvarte bendras susitarimas kad tai fikcija 56

kad tai fikcija mes tuo norim tikėti bet kai dusina suprantamrealybė.

Po vieno vakaro bare Po vieno vakaro bare Aš parsivežiau purvo Gramdžiau keliskart Žemė su alum susimaišius Padengė mano akis Tas pats gaudesys ir triukšmas Atrodo pro langą Aš pažinau tiek nieko Jis tose baro kėdėse įsiskverbęs Į jį trina užpakalius karaliai Alkoholio šeimininkai Įsitikinę, kad mes valdom savo ydas Tokie kolekcionuoja kiekvieną bokalą Ir užsideda medalius ant kaklo Kol metalo prisikabinę Nebegali atsikelti ropoja O sako, kad žmonės nesikeičia Niekada netikėjau reinkarnacija Mums nereikia mirti Norint tapti medžio gabalu Ar susiliet su visata Po butelio degtinės Išsilieja visa gyvybė Po dar vieno stikliuko Po truputį iš žmogaus Pradedi evoliucionuoti į nieką Pilstai kokteilius vidury nakties Bet jau nebematai kam Tik ūkavimas ir zirzimas Persipynęs su arklių žvengimu Ir tuščios skardinės Kaip sputnikai skraidžiojančios Ir net ne rusų virtuvė Išsilaipinusios į mėnulį beždžionės Iš baro po truputį išeina vaiduokliai Paklydę skeletai trina miesto grindinį Ir pradeda tikėti Dievu Kai kasryt į veidrodį žvilgteli Bet nebegali evoliucionuoti atgal.

Josė Ortega y Gasset Pačiupo skardinę pupelių Dailiai užpildytą Warholo veidu Iškratė visą masę, paragavo

Dar kartą bandė sukišti atgal Bet niekaip nelindo Sekundę pagalvojo gal visai Visai čia ne pupelės Bet draugė Renė tik paleido į galvą obuolį Šis atkando šiek tiek Nusispjovė ant tos lipšnios masės Kur nusispjovė Taip ir atskyrė Europą Balta ir raudona spalvom.

Tai apie ką aš? Atsisukant butelį viskio Kilo tokia mintis Tiesa, ne tik mintis tą naktį pakilo Bet ne apie tai Atsisukant butelį viskio Kilo tokia mintis Įdėt bombą į vidų žmogaus Iš pradžių negalėtume užmigt Vėliau priprastume Tiksėjimo ritmu vaikščiotume visi vienodai Bėgtumėm vieni nuo kitų Užstrigtumėm oro uostuose Teatre vis girdėtumėm Gerbiami svečiai (Nors dažnai jie tokia savo režisūra Visai mūsų negerbia) Bet ne apie tai Teatre vis girdėtumėm Gerbiami svečiai Maloniai prašome išsijungti savo bombas Kai pagarsėtų – susitaikytumėm Nusiramintumėm, atsigultumėm į lovą ir lauktumėm Dešimt minučių, gal kokias tris valandas Ir ji niekad nesprogtų Pilnos kapinės tiksinčių bombų Ir aš duočiau valdymo mygtuką elgetai Visai ne dėl to, kad visad palaikau silpnuosius Iš tiesų aš jų visai nepalaikau Bet ne apie tai Man tiesiog labai įdomu Kaip greitai jį nukryžiuos Arba karūnuos Kiek metų po jo mirties Žmonės pradės kurti satyras, opozicijas, Religijas, politines partijas, Prisisegę ženkliuką su jo veidu ar mygtuku Atsisukant butelį viskio Kilo tokia mintis Ir greit užsukau Taip lengva būtų nukenksminti bombą Ir vis dėlto Bet ne apie tai

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Rokas POVILIUS

Eilėraštis su trūkumais vėjas pakelia klostuotą sijonuką parodo, kur nutrūksta gimnazistės kojos kurioms nieko netrūksta nei vyrų nei pėdkelnių man trūksta ryžto nuspręsti kuo norėčiau būti labiau vėju ar neregiu

SusiMildamas per naktį ištraukdama iš manęs vandenį ji atšaukė krikštą pavertė pagonimi stabmeldžiu cituodami jos kūną dvylika vyrų galėtų parašyti švankųjį raštą o smalsūs berniūkščiai prisirinktų užtektinai medžiagos kelioms mildaknygėms kalbant apie knygas mes taip niekada ir netapom draugais veidaknygėj nors M ir sakydavo kad kvepiu veido prausikliu - - veida(p)rausė

Laikmeningitas Ta sistema kaip alubaris. Viskas, kas buvo, kas bus Baigias nesibaigančia Laiko čiurkšle. Pilvotukas užspaudęs užpakalį ir pūslę atkentėjau tą penketą septynetą minučių

Artūro Valionio nuotr.

žvilgsnio tiesiai į ekraną kol sisteminis blokas perkėlė nesakysiu jums kokį failą į juodą mažą laikmeną kad sutaupytų atminties išvengus netikėtumų ir netikėjimo dar likusius penketą septynetą dešimčių manysiu – anapus ekrano netuščia ten tik Dievas nesakysiu jums koks trumpam apleidęs stebėjimo postą

lengvinasi neiškentęs tačiau prisiekiu šiukšlių dėže kad ir koks nevalyvas būtų nepaliks nė trupučio manęs ateities kartų atmintinei U rnai S ielos B isui kartu su visais laikinaisiais menais būsiu perkeltas iš tamsios ankštos laikmenos į neišsenkančios talpos sistemą ► 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄

Per gimtadienį lesbiečių lūpos atšąla „Undergrounde“ jį pabučiavo lesbietė jos lūpos buvo šaltos nuspėjamai kaip mirties šis palyginimas nuvalkiotas kaip raukšlių palyginimas lavono apdarui žūtbūtinis nes kad būtų kartu lesbietės ir gėjai turi žudyti atšaukti gyvybės pratęsimą – homoseksualai daug tikresni už heteroseksualus pirmųjų mėgavimasis bučiniu gal net meilė nėra kūnų sukurta įžanga reprodukcijai vykdyti (gyvybės nepratęsimo instinkto nebūna) per mirtadienį leiskite bučiuotis tik lesbietėms nenoriu kad mano laidotuvėse kas nors užmegztų gyvybę ir ja kompensuotų lengva lūpa nubrauktų nuostolius kuriuos iš status quo prikėlė mirtis

sustabdo mirties tikslumu kuri – tai nevėluojantis gimimu prisukamas laikrodis ant liesos jos galūnės su venų rodyklėmis odos ciferblatu o viskas, ką man pavyko nusukti – trys ar keturi širdies dūžiai

Keturmeiliai I Esi, vadinas nemąstau Ir rūbai mano kūnui – burė O visas pirmas luomas tau Ir tam, kuris tave sukūrė II Tavęs per lietų arba amžiais Ieškau aš ir mano skėtis Ir nesvarbu, su kuo dar glamžeis Noriu su tavim raukšlėtis

Dėl žemės reformų prie žemės formų prisitaiko strėnos protas ne, tad žemiškai panarstom: mažai mirties ar perteklius medienos vos žmogaus, o taip daugoka karsto

Pasaulio prakurų teorija šešias nekaltybes atėmus iš naujo septintąją naktį orgazmo tvėrimas skaudėjo kas kartą ir buvo daug kraujo kas šonkaulį tirpdė? tas didis sprogimas

Viskas, ką man pavyko nuvilk(in)ti nutarėm kalbėti kol išsikraus mano telefonas pokalbis nutrūko jai betariant „jaučiausi kaip šavalka“ ji iš tiesų yra šavalka o pabaigos nemeluoja 58

Gintaro Grajausko nuotr.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Žydrūnė AGURKAITĖ

Ir žinai, kad jam reikia tavęs. Vienintelio gyventojo Tam negyvenamam mieste.

***

Matyt greit leisies į kelią. Atgal.

,,Mes visi mirsim!“ Rėkdavai, klykdavai tai Vidury gatvės, Springdamas alkoholiu. Ir mirei. Pats pirmas. Be perspėjimo, Ilgų ceremonijų. Paveikslo rėmuose Įamžinai savo kūną. Jis liko kabėti tenai. O siela? Velniai ją nujojo. Trankos kažkur Ieškodama durų, Lango ar bent kokio plyšio. Klauso rokenrolo Morrisono hotely. Kartais užsuka į sapnus (į svečius), Žaisdama pasiverčia vėju, Užgesindama cigaretę. Ir tiek to pomirtinio buvimo. Ir tiek to žaidimo. *** Kaip du Bukowskio herojai Girti ir pavargę, bet žavūs. Pasislėpę palėpėje tarp Surūdijusių būgnų, neveikiančio akordeono, Kuriuo groji man tylą. Mano ranka, tavo ranka Mano koja, tavo koja Mano ilgi pirštai, įstrigę prie tavo širdies. Tavo ilgi pirštai, įstrigę tarp mano sapnų. Susikvėpavimas, susitylėjimas, Dviejų susitikimas. Ryto užkluptas, jūros paliudytas. Įrašas visatos knygoje: čia buvom tu ir aš. O gal kitaip: čia prasidėjo mes. *** Iškėlei vėliavą mano mieste, Pasisavindamas jį, Pasiskelbęs šio miesto valdovu Ir palikai jį. Nes buvo per daug lietaus, Nes gatvės skendo, Nes turi savo gimtąjį miestą Į kurį reikėjo sugrįžti. Mano miesto kvapą Atsimeni kasdien. Galvoji apie paliktus skersgatvius

*** Kartais, Kai susimaišo Lietūs ir saulės, Gimsta vaivorykštės. Bet visada, Kai susimaišom tu ir aš, Gimsta eilėraščiai. *** Kartais atrodo, kad gyventi su tavimi Tai tas pats, kas mylėtis su Dievu. Tai neįmanoma. Vis metu kortas ir kauliukus Ir pralošiu. Mažėja manęs, daugėja tavęs. Daiktai mano namie man nepriklauso. Ką bepaimu, viskas lyg tavo nuantspauduota. Ašaros – ir tos svetimo sūrumo. Užgrobei viską. Dabar tik tu vienas Tik tu man bepriklausai. *** Okeano vaikai Vakarų pakrantės įsimylėjėliai, Besiblaškantys po Galisijos Ir Portugalijos dangum. Ieškantys palankių vietų Lūpoms ir rankoms susitikti. Ir susitinkam, Tai šen, tai ten, Pamiršdami praeitus gyvenimus, Prietarus, Juodus šunis. Lipnios naktys. Rytinės kavos Nepažįstamuose miestuose Visais metų laikais Kaip tradicija Po tavęs ir manęs. Cigarečių dūmai raizgosi, Kyla į viršų ir Nieko nesakom, nesiliečiam ir Nesišypsom. Tyliai laukiam ir viliamės, Kad kitąkart – jau ilgam. Ošiant šalia okeanui. 59

KULTŪROS ISTORIJA

Senosios Klaipėdos ga Ko ieškoti buvusioje Malkų gatvėje, dabar jau pakitusioje ir vadinamoje Uosto, bei nedidelėje Naujojo Uosto atkarpoje? Kur nukreipti žvilgsnį? Kuo ji įdomi? Sutikite, netraukia čia ateiti pasivaikščioti... Tikrasis veidas iškyla praeityje. Todėl pavartyti buvusios Malkų gatvės istorijos puslapius verta – savita ir marga jos praeitis, atskleidžianti ne tik gatvės gyvenimą, bet labiau dėliojanti svarbius Klaipėdos miesto paveikslo akcentus.

Malkų gatvė.

Jovita SAULĖNIENĖ

Čia anuomet buvo Karlo (dabar – Pilies) tiltas, teismo pastatų kompleksas, anglikonų bažnyčia, o šalia – uostas... Deja, neatversime šios gatvės vieno puslapio – spalvingas gyvenimas virė įvairiausiose užeigose, itin svetimšalių jūreivių pamėgtose...

Kodėl taip pavadinta? Atsakymas vienareikšmis. Dėl malkų. Net nustembi pasigilinęs, kiek senoji Klaipėda buvo susijusi su mediena. Miestą supo išlakūs miškai, kurių mediena gausiai naudota kaip statybinė medžiaga. Nemaži jos kiekiai suėjo laivų statymui. Miškų 60

Malkų turguje.

apsaugai net prireikė tam tikrų nutarimų. Štai 1595 m. komisijos sprendime konstatuota: „Akivaizdu, kad miškai yra taip iškirsti, jog net Jo kunigaikštiškoji šviesybė sau ąžuolų nei eglių tvirtovės ir valdiškų pastatų išlaikymui prireikus negali gauti“... Mieste veikė Malkų turgus. Pagal 1720 m. išleistą įsaką iš kiekvieno malkų vežimo įvažiuojant pro miesto vartus viena pliauska turėjo būti išmetama karinei sargybai,

kita – raštininkui ir dar imtas medienos akcizas. Užtat prie visų miesto vartų stovėjo malkinės. Medienos eksploatavimo mastai mieste buvo dideli. Neatsitiktinai Karališkosios uosto statybos inspekcijos gyvenamasis namas stovėjo Malkų gatvėje. Pirkliai Kuršių marių ir Danės pakrantėse įrengė medienos uostus, jos saugojimo aptvarus ir įkūrė medienos prekybos firmas. 1899 m. Luisenhofe pradėjo

KULTŪROS ISTORIJA

tvės. Malkų gatvė (1) taip pat iki didžiojo Smeltės medienos uosto nusidriekusių lentpjūvių ir medžio sandėlių teritorija, vadinta Vandens sodu („Wassergarten“), buvo sielių „karalystė“. Kadangi šiandien ši profesija – jau tolima egzotika, todėl įdomu nors akies krašteliu žvilgtelti į šį nelengvą, pavojingą, „šuniškai nemalonų užsiėmimą“ ant vandenyje „plūduriuojančių, visaip besisukinėjančių, labai slidžių, kai nusilupdavo žievė, rąstų“ (E.Radtkė). Vyrai, plukdantys sielius, buvo vadinami vandeniais.

Apie vandenius Sieliai Žiemos uoste.

Dešinėje – Unijos fabrikas.

veikti medžių apdirbimo fabrikas. XVIII a. pabaigoje Klaipėdos pirkliai J.Ogilvie, L.Simpsonas, E.J.Beerbohmas, P.E.Pottas ir kiti intensyviai prekiavo mediena, todėl iš uosto atsišvartuodavo laivai su Malkų uosto, žmonių vadinto Baseinu, lentpjūvėse perdirbta mediena. Nemaža jos buvo kaupiama sandėliuose. O kur dar vandens keliu atplukdoma mediena iš Ragainės ar Rusnės! Aukštos ir plačios rąstų krūvos

nuolat stūksojo nuo Malkų gatvės tvoros iki pat medienos sandėlių. Uoste virė gyvenimas, todėl suprantama, kodėl šalia jo tik tvora atskirta gatvė pavadinta Malkų vardu, o jos gyventojai vienaip ar kitaip buvo susiję su šiuo verslu. Štai garsaus anglų kilmės pirklio H.Plavo medienos sandėliams priklausęs vandens plotas, nuo marių atskirtas į dugną įkaltais skirtingo storio ir aukščio rąstais,

„Štai jie čia virš kelių vandenyje. Vyrai dėvėjo ilgus, iki klubų siekiančius jūrininkų aulinius – gerai prisodrinti riebalų, jie nepraleido drėgmės, bet nuo šalčio nė kiek neapsaugojo. Ką gi šie vyrai veikė vandenyje? Iš kiekvienos pusės du vyrai su kirtikliais užkabindavo ir pristumdavo vandenyje gulinčius palaidus rąstus, vėlgi po porą vyrų iš abiejų pusių trumpais kabliais prisitraukdavo atvarytą rąstą ir užvyniodavo ant dviejų ar trijų rąstų, priklausomai nuo storio, tvirta plieno grandine ir ją suverždavo. Ant kranto gulintis kitas grandinės galas buvo pritvirtinamas prie stulpo, ant kurio pririštos arklių traukiamos virvės. Kai tik vandenyje jau buvo užveržtas vienas grandinės galas, prie stulpo grandinė taip pat jau būdavo pritvirtinta, balnuose sėdėję raiteliai, kurie atsigręžę budriai sekė veiksmą, pakeldavo rimbus ir garsiais šūksniais paragindavo tris ar keturis nedidelius kudlotus arkliukus, kuriems, regis, sunkus darbas teikė džiaugsmo. Reikėjo būti itin mikliam ir patyrusiam mėginant užtraukti į sausumą sunkius, ilgus, vandenyje išmirkusius ir slidžius rąstus taip, kad viršuje jie atsidurtų kaip įmanoma tvarkingiau. Prižiūrėtojas reikalui esant „dirigavo“ raiteliams šūksniais. Kol buvo kraunami pirmieji sluoksniai, kiekvienas raitelis susižvalgydavo su kitu ir taip nustatydavo, ar jam paraginti, ar sustabdyti savo arkliuką. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

◄ Tačiau kai iškildavo penktasis ar šeštasis sluoksnis, vienas kito jau nebematydavo, tada prižiūrėtojas, dažniausiai samdytas valstietis, griausmingu balsu rėkdavo komandas savo bernams“, – savo prisiminimuose rašė E.Radtkė.

Karlo tiltas Iki tilto pastatymo Danės upėje švartuodavosi keltai. XVIII a. pr. vienu keltu ir viena valtimi buvo plukdomi norintieji į Smiltynę, o iš jos – į miestą. 1798 m. veikė du dideli ir trys maži keltai, rinkdami vadinamąjį rąsto ar medžio mokestį „nuo visų įplaukiančių į Danę laivų ir juose esančių asmenų, gyvulių, alaus ir degtinės“ (J.Zembrickis). Šis mokestis panaikintas

Karlo tiltas.

Žvilgsnis nuo Karlo tilto. 62

1841 m. Nuo XIX a. antrosios pusės plaukiojo Roerdanso keltas. Įdomių istorijų galima užtikti apie keltininkus, kurių namas stovėjo prie Danės žiočių... Iškilus naujo tilto per Danę būtinybei, jis buvo pastatytas 1826 m. ir kainavo 8 400 talerių. Pavadino jį Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III ir karalienės Luizės sūnaus Karlo vardu, kuris, anot J.Zembrickio, pravažiuodamas tiltą matė ir 1826 m. liepos 2 d. iš Sankt Peterburgo atsiuntė raštišką sutikimą. 1877–1878 m. tiltas buvo perstatytas. Nutiesus mieste tramvajaus liniją 1904 m., medinis tiltas pakeistas metaliniu. Sunaikintas karo metais ir vėliau atstatytas jau Pilies vardu. Miesto gyventojai džiaugėsi Karlo tiltu, nes jis sujungė abu Danės upės krantus. Karlo tiltą iškilmingai atidarė. Pirmajam

vienkinkiu vežimu jį pervažiuoti garbę suteikė miesto korporacijos pirmininkui, prekybos patarėjui H.Gerlachui... Ant tilto veikė mažos krautuvėlės, todėl čia visada buvo pilna šurmuliuojančių žmonių. Vėliau krautuvėlės buvo panaikintos. Šalia tilto vasaromis laukiant kelto į Smiltynę prie staliukų buvo galima atsigaivinti gėrimu. Čia virė gyvenimas. Karlo tiltas buvo mėgstamas klaipėdiečių. Kiek linksmų istorijų čia gimė! Vieną jų prisiminkime. Tai anekdotinė situacija, nutikusi dailininkui G.Biozei, kuris įšoko į keltą, plaukiantį į Smiltynę, pamiršęs paimti prie Karlo tilto padėtą savo dėžutę su dažais ir teptukais...

Apie pamirštus teptukus ...Plaukiant dailininkas stovėjo kelto priekyje, kad geriau apžvelgtų numatyto paveikslo detales ir pasimėgautų jausmu, patiriamu, kai mintyse šios detalės tolydžio mažėja, liejasi ir virsta margais dažų potėpiais, netrukus papuošiančiais jo drobę. Smiltynėje palaukė, kol pro šalį nulingavo didysis poilsiautojų srautas, ir paskui susirado tinkamą vietelę ant valčių prieplaukos akmenų. Pasidėjo ant kelių tampriai įrėmintą drobę, atidarė dėžę su palete ir norėjo pradėti darbą, bet, o varge, kur dingo teptukai? Susierzinęs apsidairė aplinkui. Ryšulio su teptukais niekur nebuvo. Dailininkas įtemptai mąstė: taip, tikrai pasiėmė! Bet kurgi jie prapuolė? Įtūžęs viską susipakavo ir kitu keltu išplaukė atgal. Paklausinėjo jūrininkų, Klaipėdoje pasižiūrėjo po suolu prie Karlo tilto. Teptukų nebuvo nė pėdsako. Nuskubėjo į savo kambarį Turgaus gatvėje, į ateljė – teptukai dingo kaip į vandenį. Kitą dieną laikraštyje „Memeler Dampfboot“ pasirodė mažas skelbimas: „Pamesti dailininko teptukai tarp Turgaus gatvės ir Smiltynės. Sąžiningą radėją prašome grąžinti G.Biozei“. Į skelbimus „Memeler Dampfboot“ skaitytojai visada atsiliepdavo, todėl ir dailininkas atgavo savo teptukų puokštę. Tądien, kai laukiant kelto ant suolo šalia panoro prisėsti dvi damos, dailininkas padėjo juos po suolu ir pamiršo. Klaipėdiečiai skaniai pasijuokė keletą dienų kartu iš G.Biozės, kuris nestokojo humoro jausmo. (Pabaiga – kitame numeryje)

kinas

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8