Page 1


„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2014 birželis (Nr. 6) www.durys.daily.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

Turinys MUZIKA Aris KATEILA. XX Klaipėdos Pilies džiazo festivalio banga

4

TEATRAS

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2014 VšĮ „Baltoji pelėda“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“ TIRAŽAS 7 600 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Danguolė VILIDAITĖ. Muzikiniai pasižmonėjimai, arba kelios mintys savaitgalio tema

10

Daiva KŠANIENĖ. Jaunas J.Strausso „Vienos kraujas“

14

Violeta MILVYDIENĖ. „Pelenė“: vaikai šoko vaikams

18

KINAS Asta DYKOVIENĖ. Dokumentikos įtaigos galia

20

Aivaras DOČKUS. „Ties riba į rytojų“: žiauriai smagu žūti, arba 99 T.Cruise’o gyvybės

23

KULTŪROS MARŠRUTAIS Danutė PETRAUSKAITĖ. Į Berlyną – muziko V.Jakubėno pėdsakais

25

ŠIUOLAIKINIS MENAS Valerija LEBEDEVA. W.Czerwonka. Trečiasis sapnas – Klaipėdoje

28

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. „Nuostabioji žemė“: tapytojas P.Domšaitis – tarp savų

31

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Taikomoji dekoratyvinė dailė – mūsų namams

35

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Landsbergio džiazas

36

Jurgita JASPONYTĖ. Eilėraščiai

38

Richardas BURGINAS. Karlinos trio

42

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Julija BOŽIČKO. Vincukas

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos darbas „Sveiks, svieteli margs!.. Sveiks ir tu, žmogau!..“ (2014) 4 psl. – Nerijaus Jankausko nuotrauka

ETNOKULTŪRA

ŽURNALĄ REMIA

SUGRĮŽIMAI

40

Daiva JANAUSKAITĖ. „Auksodis“ tapo gyvenimo mokykla

50

Irena NAKIENĖ. Rekomendacijos tautosakos puoselėtojams

54

Daiva KŠANIENĖ. Mažosios Lietuvos dukra

56

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Senosios Klaipėdos gatvės. Reprezentacinė Liepų gatvė (2)

60

LANGAS KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Gastroliavo Estijoje ir Suomijoje

17

Leidykla paskelbė naują konkursą

37 3


MUZIKA

XX Klaipėdos Pilies d Birželio 8-osios vakare, lygiai 21 val., nutilo tris paras Kruizinių laivų terminale skambėjusi muzika. Baigėsi jubiliejinis XX Klaipėdos Pilies džiazo festivalis. Miesto meras Vytautas Grubliauskas (džiazo bendruomenėje labiau žinomas kaip Kongas), festivalio įkūrėjas, globėjas ir nenuilstantis vedėjas, retoriškai paklausė, ką simbolizuoja šie skaičiai. Atsakymas gana lengvai nuspėjamas – 20-osios šventės pabaigą ir 21-osios laukimą... R.Kvinto skulptūra „Bučinys“ papuošė Šiaurės ragą prie keltų prieplaukos.

Aris KATEILA

Plečia ribas Jubiliejinis festivalis vyko daugiau nei savaitę, į džiazo verpetą įsukdamas ne tik muzikus, bet ir įvairiausių sričių menininkus, teatralus, jūreivius, buriuotojus bei tūkstantinę publiką. Iš ekrano scenoje festivalio svečius ir žiūrovus sveikino Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jau gegužės viduryje prie Pilies jachtų uosto iškilo džiazuojanti vėtrungė (meistras Laurynas Juodeška), skelbianti apie būsimos džiazo vėtrungių alėjos atsiradimą. Pirmieji muzikiniai akordai nuskambėjo gegužės 31-ąją prekybos centre „Akropolis“, kur ant podiumo vyko „Mados džiazas“ (iniciatoriai – festivalis su mados ir stiliaus studija „La Velvet“). Čia keturiolika Lietuvos dizainerių pristatė savo kolekcijas-improvizacijas, tematiškai jungiančias madą ir muziką, o modeliais tapo 4

ne tik simpatiškos klaipėdietės su savo atžalomis, bet ir festivalio viešnia Sheila Raye Charles, festivalio „mama“ Inga Grubliauskienė ir pats uostamiesčio meras.

Džiazuojantys menai Jau tapo gražia tradicija, kad Baroti galerija pakviečia į festivaliui skirtas parodas. Ar prisimenate, kad pirmasis festivalis įvyko būtent šios galerijos kieme? Šiemet žiūrovams buvo pristatyta „JAZZuojanti tapyba“, sujungusi žanrų įvairovę – nuo figūratyvaus ekspresionizmo, siurrealizmo iki visiškos abstrakcijos. Meilė džiazui ir apskritai muzikai įkvėpė kūrybai įvairių kartų šios parodos dalyvius – nuo ką tik baigusių mokslus (G.Lukaitė, A.L.Kaunaitė, R.Marčius, V.Vėjas) iki garsių šalyje ir pasaulyje menininkų (A.Jankauskas, A.Karvelis, L.Liandzbergis, R.Martinionis, J.Mykolaitytė, D.Rusys). „Tapybos menas yra ypač patogus improvizacijai ir tuo labai artimas muzikiniam džiazui“, – parodos atidaryme sakė galerijos direktorė Andželika Baroti.

Festivalio metu miesto erdvės vis pasipildo naujais meniniais akcentais. Prieš dvejus metus Klaipėdos senamiesčio kampelyje jaukiai įsikomponavo simbolinė festivalio „afiša“ – V.Kančiausko skulptūra „Fortepijonas-banga“. Šiemet festivalio organizatoriai ir rėmėjai – Vakarų laivų gamykla (vad. Arnoldas Šileika) padovanojo uostamiesčiui „Džiazo freską“, nutapytą ant namo sienos (Pilies g. 6). Šio didžiulio kūrinio (14 m x 4 m) idėjos autorius – festivalio dizaineris Georgeus Bergmanas, veidus piešė Egidijus Gužauskas. Freskoje įamžinti skirtingais metais festivalyje dalyvavę menininkai – a.a. Maynardas Fergusonas (1928–2006), Tootsas Thielemansas, Randy Crawford ir Joe Sample’as, Candy Dulfer, Jojo Mayeris, Saulius Šiaučiulis, o Ericas Marienthalis, Sh.R.Charles ir V.Grubliauskas-Kongas freskos atidarymo metu galėjo tiesiogiai įsitikinti savo atvaizdų tikroviškumu. Žadama, kad freska liks „gyva“ ant namo sienos ilgai. Populiarusis bronzinis berniukas, išlydintis ir pasitinkantis laivus nuo kruizinių laivų terminalo, kitame Danės krante


MUZIKA

d žiazo festivalio banga

E.Marienthalis & „Walk Away“ (JAV, Lenkija).

Vytauto Liaudanskio nuotr.

nuo šiol turės draugę-mergaitę. Romualdo Kvinto skulptūra „Bučinys“ papuošė Šiaurės ragą prie keltų prieplaukos. Tai Klaipėdos konteinerių terminalo (gen. direktorius Vaidotas Šileika) dovana miestui ir festivaliui.

Prisijungė ir laivai Jubiliejiniame festivalyje pirmąkart startavo tarptautinė burlaivių regata „ORC & Klaipėda Jazz Race“, kurią pristatė LBS prezidentas Naglis Nasvytis, o festivalio organizatoriai padovanojo pereinamąją taurę. Visą festivalio istoriją remianti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija (gen. direktorius Arvydas Vaitkus) itin originaliai prisidėjo prie jubiliejinės šventinės programos – uosto hidrografinis laivas „Lotas“ ir karinių jūrų pajėgų gelbėjimo laivas „Šakiai“ šeštadieniniame koncerte virtuoziškai muzikavo („sirenavo-pūtėgrojo“?) kartu su džiazmenais, suteikdami

Publika tris dienas plūdo į Kruizinių laivų terminale vykusį jubiliejinį džiazo festivalį.

naujų spalvų tradicinei „When The Saints Go Marching In“ melodijai ir ritmikai. Oficialus XX Klaipėdos Pilies džiazo festivalio atidarymas tradiciškai paskelbtas piliavietėje birželio 6-osios vakarą. Jame garbingai dalyvavo miestui šį 20metį vadovavę merai Benediktas Petraus-

kas, Silverijus Šukys, Eugenijus Gentvilas, Rimantas Taraškevičius ir dabartinis meras V.Grubliauskas. Į iškilmingą ceremoniją jie atvažiavo senoviniu automobiliu „Cadillac Eldorado“. Trimitų fanfaros ir patrankų salvės pasveikino penkias kylančias vėliavas. ► 5


MUZIKA

C.Dulfer (Olandija).

R.Wressnigas & „Soul Gumbo“ (Austrija, JAV). ◄ Viena jų skirta Anapilin išėjusiam Vytautui Šliogeriui, vienam iš festivalio įkūrėjų, pagerbti. Kruizinių laivų terminale pastatytoje didžiulėje scenoje prasidėjo pirmasis svečių koncertas.

Pietietiškas karštis Festivalį pradėjo kolektyvas iš Gruzijos „Zumbaland“. Grupė jau yra viešėjusi Lietuvoje ir Klaipėdoje, bet festivalyje grojo pirmąkart. Prieš 20 metų susikūrusi „Zumbaland“ – tai etnodžiazą (dažnai 6

vartojamas bendrinis terminas World Music), fusion-jazz, funk derinantis kolektyvas. Lyrinė introdukcija iškart padvelkė Kaukazo kalnų dvasia, gruziniška egzotika, kažkodėl labai artima baltijiečiams. Grupės sielos Zazos Korintelio vokalas – tai pagrindinė ansamblio originalių kompozicijų varomoji jėga, puošiama fleitisto Aleksandro Nikoladzės trelių, sutvirtinta Zazos Tsertsvadzės būgnų skambesio. Skambėjo tiesiog labai graži muzika. Kad gruzinai linksmi žmonės, išgirdome reggae stiliaus kompozicijoje su „sudėtingu“ lietuvišku tekstu „labas rytas, labas vakaras...“. Taip užsimezgė draugiškas kontaktas su

žiūrovais, iškvietusiais „Zumbaland“ bisui. Apie bulgarų grupę „Akaga“ ir jų „pučiantį-dainuojantį-šokantį“ varinių trio (su neabejotina grupės siela trombonininku Krassimiru Kirilovu-Jojo) entuziastingai atsiliepiau po jų pasirodymo prieš dvejus metus Teatro aikštėje. Per tą laiką savo energijos jie neiššvaistė. Sekant geriausiomis džiazroko ir fanko („old school“) tradicijomis, „Akaga“ neturi jokių problemų reikšdama muzikines emocijas gimtąja kalba. Ir tai veža. Gal todėl, kad jiems šįkart teko pradėti antrąjį vakarą ir aikštėje dar buvo negausu žmonių, bulgarai pasirodė lyg lengvai „atsipūtę“ fainuoliai.


MUZIKA

„Zumbaland“ (Gruzija).

Sh.R.Charles (JAV).

C.Dulfer albumo pavadinimu „Crazy“ geriausiomis šio angliško žodžio reikšmėmis apibūdina tai, kas įvyko. Ir dar nemokamai!..

Skirtingų likimų Kasmet Klaipėdos festivalyje sulaukiame puikių džiazo vokalo atstovų. Neužmirštami R.Crawford, Ola Onabule, Timo Owenso, Corey Parkerio ir kitų pasirodymai. Intrigavo būsima pažintis su pirmąkart Lietuvoje dainuosiančia Paulette McWilliams, kurios muzikinė karjera itin solidi. Dar visai jauna, laimėjusi talentų konkurse, l977 m. ji įrašė pirmąjį solinį funk stiliaus diską „Never Been Here Before“. Dalijosi solistės poziciją kartu su Chaka Khan grupėje „Ask Rufus“. Po to 20 metų ji praleido garsiojo soul ir R&B žvaigždės Lutherio Vandrosso (1951–2005) kompanijoje kaip back vokalistė. Visuose L.Vandrosso albumuose skamba jos balsas, kurį Liuteris įvertino kaip savęs moteriškąjį variantą. Ji dainuoja tokių žvaigždžių kaip Aretha Franklin, Michael Jackson, Quincy Jones, Patti LaBelle, Whitney Houston, Jonathan Butler albumuose ir dalyvauja koncertiniuose šių bei daugelio kitų žvaigždžių turuose. Po Vandrosso mirties P.McWilliams pagaliau rado laiko solinei karjerai, kuria dainas ir įrašė du džiazo albumus („Flow“ Japonijoje ir „Telling Stories“ JAV). Savo interviu spaudoje P.McWilliams sakė, kad artimiausia jos sielai muzika yra džiazas ir bliuzas. Klaipėdos koncerte

„Akaga“ (Bulgarija).

ji ir pateikė džiazo standartų bei garsių G.Bensono, A.C.Jobimo ir kitų autorių hitų programą. Džiugu, kad Laimono Urbiko suburta lietuviškai latviška grupė „B-Friends“ ne akompanavo, o muzikavo kartu su žaviąja amerikiete. P.McWilliams sodrus, aksominis, krištolinis (neužtenka epitetų...) balsas pakerėjo, o ji nesistengė lyderiauti scenoje ir suteikė galimybę pasireikšti muzikantams, per trumpą laiką puikiai „susiderinusiems“ su vokaliste. Ką bepridurti: emocinga, šilta, gražu. Tikra festivalio puošmena – Paulette su draugais. Vos po metų į Klaipėdą (žiūrovų pageidavimu?) sugrįžo kita žavi moteris amerikietė – Sh.R.Charles. Nori nenori į galvą lenda mintys apie du skirtingus likimus – prasmingą P.McWilliams karjerą ir tamsoką Sheilos praeitį (narkotikai, kalėjimas, kitos nesėkmės) bei sugrįžimą į šviesesnį pasaulį. Gyvenimo keliai atsispindėjo ir scenoje. Atsiprašysiu už subjektyvumą, bet mano aplodismentai skirti Paulettei. Nepaisant to, Sh.R.Charles turi didelį būrį savo

Vytauto Liaudanskio nuotr.

gerbėjų pas mus. Klaipėdoje ji aktyviai dalyvavo „Mados džiaze“, susitiko su studijos „Grock“ moksleiviais, nuoširdžiai džiaugėsi pagerbimu freskoje. Šiemečiam festivaliui Sh.R.Charles su „Kongo grupe“ paruošė atnaujintą programą, į kurią, be garsiausių R.Charleso repertuaro dainų, įtraukė nemažai XX a. funk ir soul perliukų. Sheilos skleidžiamoms emocijoms ir energijai šiek tiek vizualiai kontrastavo gerų džiazmenų kompanijos muzikavimas „iš lapo“. Tad pasirodymas šiek tiek prailgo, bet žiūrovai skirstėsi dainuodami Percy Mayfieldo (!) parašytą dainą „Hit The Road Jack“, kurią išgarsino legendinis Ray’us. Galvoju, kad duktė legenda netaps...

Pažintys ir sugrįžimai Tarp šiemečio Pilies džiazo festivalio svečių kaip vieną įdomiausių išskirčiau austrų klavišininko Raphaelio Wressnigo ir grupės „Soul Gumbo“ pasirodymą. ► 7


MUZIKA

◄ Jau vien dėl to, kad R.Wressnigas groja Hammondo vargonais. Šis elektroninis instrumentas, sukurtas prieš 80 metų, patyrė daug modifikacijų, bet išlaikė savo specifinį skambesį ir iki šiol yra mėgstamas bliuzo bei džiazo (James Brown, Herbie Hancock, Joe Zawinul, vėlgi R.Charles ir kt.) atlikėjų. Lietuvoje tokio instrumento (vienas iš B-3 modelių) net neturime. Pirmąkart Lietuvoje gastroliuojantis kvartetas greitai išjudino visą aikštę. Virtuoziški R.Wressnigo vargonų pasažai (ne vien rankų pirštais!..), jo kolegų – saksofonininko ir vokalisto Craigo Handy, gitaristo Alexo Schultzo, perkusininko Johnny Vidacovich – improvizacijos sulaukė audringo publikos palaikymo, juolab kad buvo galima ir padainuot kartu su artistais. Bravo muzikantams, buvo liuksusinė pažintis! Su E.Marienthaliu klaipėdiečiai susipažino 2006-aisiais. Geriausių pasaulio saksofonininkų sąraše jis užima pelnytą vietą. Sėkminga karjeros pradžia su „Chick Corea Elektric Band“ (2 iš 6-ių su šiuo kolektyvu įrašyti albumai pelnė „Grammy“ apdovanojimus) atvėrė jam kelius į garsiausių festivalių scenas, o į gastroles jį kviečiasi B.B.Kingas, Stevie Wonderis, Barbra Streisand ir kitos žvaigždės. Jis yra pagrindinis „Gordon Goodwin’s Big Phat Band“ saksofonininkas ir fleitininkas. E.Marienthalis Klaipėdos koncertų salėje dovanojo nemokamų meistriškumo pamokų jauniems muzikantams. Kruizinių laivų terminale E.Marienthalis šiemet grojo kartu su festivalio senbuviais – Lenkijos džiazo veteranų grupe „Walk Away“, kurie Klaipėdoje muzikavo, atrodo, jau trečią kartą. Tai buvo puiki dovana „fusion jazz“ gerbėjams ir pirmojo didžiųjų koncertų vakaro „Grand finale“. Nėra ką ir pridurti.

Gal einam pašokti?.. Antrąjį Klaipėdos Pilies džiazo festivalio vakarą – birželio 7-ąją laisvesnę ir patogesnę vietelę aikštėje jau buvo sunku susirasti. Gal todėl, kad laukė susitikimas su „lengvesnių ir linksmesnių“ (bet ne prastesnių) stilių atstovais. Vieni jų – Berlyne (Vokietija) besibazuojanti grupė „Jazzanova“, Klaipėdoje grojusi taip pat pirmą kartą (Vilniuje – 2011 m.). Nu-jazz, jazz-house atstovų 8

„Jazzanova“ kūryba labai mėgstama ir dažnai remiksuojama šokių muzikos didžėjų, todėl ypač populiari tarp jaunesnių klausytojų bei prestižiniuose Vakarų Europos klubuose. Nors grupė muzikuoja nuo 1995-ųjų, antrą kvėpavimą ji įgavo, kai prie šaunios kompanijos prisijungė tamsiaodis vokalistas iš Detroito (JAV) Paulas Randolphas. Jo balso tembras labai tinka muzikai, kurią groja „Jazzanova“. Nuo pat pirmųjų taktų visa aikštė įsisiūbavo vieningu ritmu ir net mintinai dainavo kartu su artistais („I Human“, „Flashback“ ir kitas dainas). Siautulinga energija liejosi iš scenos į aikštę ir atgal. „Jazzanova“ atidavė pagarbos duoklę (ir ne jie vieninteliai XX festivalyje) legendiniam Jamesui Brownui bei jo kūrybai. Be abejonės, po šio pasirodymo grupės gerbėjų Lietuvoje gerokai padaugėjo. Bus puiku, jei „Jazzanova“ su P.Randolphu sugrįš ir ateityje.

P.McWilliams & „B-Friends“ (JAV, Lietuva, Latvija).

Crazy Candy Jei prieš dvejus metus šiek tiek skeptiškai atsiliepiau apie saksofonu grojančią merginą, tai šįkart C.Dulfer sugrįžimas išsklaidė visas abejones. Ir nesinori diskutuoti, džiazas tai ar ne... Aukščiausias pilotažas, superenergija, „iki Marytės plauko“ sustyguotas šou. Ši blondinė žino, moka ir gali. Net prapliupęs lietus neišvaikė minios C.Dulfer gerbėjų, kurie tiesiog šėlo, o rankų jūra bangavo į muzikos taktą. Atlikėja pastiprino savo komandą trimis kietais vyrukais: tai vokalistas Ricardo „Phatt“ Borgrustas, reperis-beatboxeris Andy Ninvalle’is ir DJ Kikke. Jų dalyvavimas suteikė papildomo sodrumo ir jėgos C.Dulfer muzikai. Kruiziniame laivų terminale blykčiojant žaibams ir griaudint muzikai tokio šaunaus šėlsmo seniai būta. Belieka reziumuoti, kad C.Dulfer albumo pavadinimu „Crazy“ geriausiomis šio angliško žodžio reikšmėmis apibūdina tai, kas įvyko. Ir dar nemokamai!..

Jaunosios pajėgos Paskutinę dieną scenoje grojo ir dainavo Klaipėdos jaunieji atlikėjai – užaugę kartu su festivaliu ir pranašaujantys lietuviško džiazo ateities sėkmę.

„Jazzanova“ (Vokietija).

Tai Klaipėdos vaikų laisvalaikio centro grupės „Vocalis“ ir „Blue In Groove“, jaunimo centro dainos studija „Keberiokšt“, S.Šimkaus konservatorijos studentai, J.Kačinsko ir Gargždų muzikos mokyklų moksleiviai. V.Masalskio vadovaujamo Jaunimo teatro aktoriai savo sugebėjimus demonstravo avangardiškose ritmo ir judesio kompozicijose, o dialogą fortepijonu su jais vedė kompozitorius Tomas Kutavičius. Finalinis festivalio akordas buvo itin puikus ir prasmingas, patvirtinęs svarbią žinią, kad Klaipėda vėl turi džiazo orkestrą, į kurį susibūrė Kęstučio Sovos vadovaujami muzikantai, studijavę ar dar tebesimokantys uostamiestyje. Dar tik pirmuosius kūrybinius metus skaičiuojan-


MUZIKA

P.Randolphas.

tis kolektyvas pateikė trumpą bigbendų repertuaro antologiją – nuo Count Basie svingo ir Buddy Richio bebopo eros iki Gordono Goodwino šiuolaikinių modernių kompozicijų. Visi solistai pasireiškė kaip puikūs improvizatoriai ir brandūs profesionalai. Komplimentų negaila – publika ovacijomis palinkėjo ilgametės sėkmės Klaipėdos džiazo orkestrui. ...Birželio 8-osios vakare, lygiai 21 val., nutilo tris paras Kruizinių laivų terminale skambėjusi muzika...

Klaipėdos džiazo orkestras.

Vytauto Liaudanskio nuotr. 9


TEATRAS

Muzikiniai pasiž arba kelios minty Kartais taip jau nutinka, kad ilgą laiką patiri naujų muzikinių Danguolė VILIDAITĖ spektaklių badą, o paskui nelauktai, kaip iš gausybės rago, tarsi pavasariniai prasiveržę vandenys, atsiranda galimybė per gana trumpą laiką pamatyti net kelias įdomias premjeras, Penktadienio jausmai kaip kad ir man šį kartą. Pavasario savaitgalis buvo praturtintas net dviem tokiais spektakliais: Onutės Narbutaitės opera „Grafas Montekristas“ sukurtas pagal visiems žinomą to paties pavadinimo „Kornetas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre prancūzų rašytojo A.Dumas romaną. ir amerikiečių kompozitoriaus Franko Wildhorno miuziklu Tik čia, prisilaikant miuziklo tradicijų, „Grafas Montekristas“ Kauno valstybiniame muzikiniame te- sudėtinga ir dramatiška meilės istorija lengviau, spalvingiau, atre. Du visiškai skirtingi pastatymai, išreiškiantys skirtingas perpasakojama kartais labiau išryškinant antraeilius vizijas, atliepiantys skirtingus muzikinius norus ir lūkesčius. istorijos epizodus (kaip kad scenos piratų laive ar pas kurtizanes). Sakyčiau, kad

O.Narbutaitės „Kornetas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Grafienė – E.Šidlauskaitė. 10


TEATRAS

monėjimai, s savaitgalio tema kompozitorius F.Wildhornas, kuriantis Brodvėjaus teatrams, tikrai moka įsiteikti publikai, atėjusiai gerai praleisti laiką, pasilinksminti, na, gal kartais ir sentimentaliai ašarą nubraukti, bet nelinkusiai narplioti sudėtingesnio siužeto įmantrumų. Kaunietiška spektaklio versija jausminga ir labai dinamiška, joje stipriai jaučiamas režisieriaus Kęstučio S.Jakšto braižas („Velnio nuotakos“ Klaipėdos muzikiniame teatre statytojas). Daug judesio, detalių, veiksmas dažnai pateikiamas keliais planais, ypač efektingos fechtavimosi scenos. Kiek suprantu, teatro artistai turėjo ne vieną šios srities mokytoją, neapsieita ir be kaskadinių triukų statytojo. Gerai panaudota maža, bet gili teatro scena, gražiai atskleista erdvės perspektyva (scenografijos ir vaizdo projekcijų autorius Gintaras Makarevičius). Atrasta daug paprastų, bet išraiškingų ir vaizdingų būdų. Kad ir labai tikroviškai perteiktas Montekristo iškilimas iš vandens pabėgimo scenoje. Šis spektaklis, mano nuomone, daug turtingesnis ir įdomesnis nei Šveicarijos St. Galleno teatre, iš kurio ir buvo įsigytos išskirtinės pastatymo teisės ir kurio fragmentus galima rasti Youtube svetainėje. Muzika, kaip ir būdinga miuziklui, stilistiškai marga, kartais net primityvi, bet smagi, grindžiama dažna skirtingų epizodų, žanrų kaita (visą spektaklį persekiojo mintis, kad skamba jau kažkur girdėtos temos). Ja kompozitorius meistriškai augina įtampą, polifoniškai supina skirtingus personažų charakterius. Dvi scenos atrodė pernelyg ištęstos – kalėjime ir piratų laive, o epizodas su kurtizanėmis gana lėkštas, veikiausiai skirtas vyriškajai publikos daliai pamaloninti. ►

Sapnų mergaitė – G.Gelgotė, kornetas Kristupas Rilkė – T.Pavilionis.

Scena iš „Korneto“.

Martyno Aleksos / LNOBT ir Kauno muzikinio teatro archyvų nuotr. 11


TEATRAS

F.Wildhorno „Grafas Montekristas“ Kauno muzikiniame teatre. Edmonas Dantesas – R.Urbietis, Mersedesa – K.Siurbytė.

◄ Įsiminė grėsmingas choras Kyrie eleison

(greitai pereinantis į Dies irae – rūsčią dieną) iš prologo, tapęs prasminiu kūrinio elementu; jausmingi Edmono Danteso (Ramūnas Urbietis) ir jo mylimosios Mersedesos (Kristina Siurbytė) solo, lyriniai duetai, charakteringas Montego personažas (labai tiko Egidijui Bavykinui), tarantela iš Romos karnavalo. Nežinau, kaip su savo personažais pavyko susigyventi kitų premjerinių spektaklių atlikėjams Karinai KryskoSkambinei ir Jeronimui Miliui, bet mano matytas solistų ansamblis tikrai stiprus.

Šeštadienio sapnai Kitokio plano, intelektualesniam, poeziją vertinančiam klausytojui buvo skirta antroji išgirsta premjera. Nacionalinė. „Kornetas“ – tai pirmasis O.Narbutaitės sceninis kūrinys, kuriuo autorė tarsi dar kartą patvirtino savo priklausomybę neoromantikų kartai. Kaip ir ankstyvojoje kūryboje, čia galima išgirsti nakties, užmaršties, meilės temas. Opera suformuota netradiciškai, laikantis labiau ne operos dramaturgijai, o poezijai būdingo ritmo. Tai sudėtinga garsų ir poetinio žodžio drobė, laisva fantazija, pačios kompozitorės tarsi nuausta (ji yra ir libreto autorė) pasinaudojant R.M.Rilkes, O.Miloszo, Ch.Baudelaire ir daugelio kitų poetų eilėmis. Daug prie spektaklio sėkmės prisidėjo ir režisieriaus Gintaro Varno, scenografės Medilės Šiaulytytės bei 12

Iš pradžių buvo gana sunku priimti tokią keistą „Korneto“ manierą, bet vėliau ji tiesiog užbūrė, neįmanoma jai atsispirti. vaizdo projekcijų dailininko Rimo Sakalausko darbai. Prisipažinsiu, iš pradžių buvo gana sunku priimti tokią keistą „Korneto“ manierą, bet vėliau ji tiesiog užbūrė, neįmanoma jai atsispirti. Muzikos kalba, nors ir šiuolaikinė, pakankamai romantiška, melodinga ir gili – jaučiamas metafizinis lygmuo. Tematiniai pasikartojimai, kai kurių veikėjų sugrįžimai tarsi arkos ir kolonos sustiprino kompoziciją, padarė ją suprantamesnę. Daugiau spalvų partitūrai suteikė ir skirtingų kalbų – prancūzų, vokiečių, italų – panaudojimas (vertimai juk dažnai pažeidžia eilėraščio ritmo grožį, dainingumą). Siužete pasakojama apie XVII a. kare su turkais dalyvavusį Austrijos imperatoriškojo pulko junkerį Kristupą Rilkę fon Langenau (Tomas Pavilionis), aštuoniolikmetį, paskirtą kornetu – vėliavnešiu. Meilės ilgesys, sapnų, svajonių pasaulis, vienintelė meilės naktis ir mirtis – tai visas jo dar tik žydėti pradėjęs ir nelauktai nutrūkęs gyvenimas. Kaip ir sapnuose, čia galima sutikti daug keistų personažų: Sapnų mergaitę (Gunta Gelgotė), kuriai džiaugsmas būti sapnu,

niekieno sapnu; kviečiančius-šaukiančius balsus; Korneto antrininką (Jonas Sakalauskas), kuris neturi stogo virš galvos ir lietus jam lyja į akis; generolą (Liudas Norvaišas), kviečiantį Rilkę Goethes „Fausto“ žodžiais; Korneto žygio draugą Markizą (Eglė Šidlauskaitė), antrame veiksme pavirtusį jo mylimąja Grafiene; ir daug daug raitelių, karių (juk karas vis dar vyksta). Žiūrint spektaklį įdomu buvo stebėti, kaip Korneto vaidmenyje jaučiasi T.Pavilionis, atlikęs ne vieną įsimintiną vaidmenį Klaipėdos muzikiniame teatre (svarbesni iš jų yra grafas Almaviva G.Rossinio „Sevilijos kirpėjuje“, Nemorinas G.Donizetti „Meilės eliksyre“, Alfredas G.Verdi „Traviatoje“), čia išaugęs ir susiformavęs kaip operos solistas. Šis personažas, jaunas, naivus, pasimetęs, įsimylėjęs, savo charakteriu tarsi pratęsia Nemorino liniją ir labai tinka atlikėjui. Sakyčiau, tikrai sėkmingas debiutas Lietuvos operos ir baleto teatro scenoje.

Sekmadienio post scriptum Ir dar porą žodžių norėčiau pridėti apie antrąjį Kauno muzikiniame teatre matytą spektaklį – G.Donizetti „Liučija di Lamermur“. Pastatymas, nors ir ne premjerinis, dar nepraradęs savo gyvybės ir ne mažiau vertas dėmesio. Juk ne kiekvienas operos teatras gali pasigirti turintis koloratūrinį sopraną, pajėgų visavertiškai atlikti


TEATRAS

Piratų vadė Luiza Vampa – I.Vaznelytė (priekyje).

sudėtingą Liučijos partiją, išdainuoti ne tik visus sudėtingus pasažus, melodijos puošmenas, bet ir perteikti jos charakterio skirtingas puses, subtilią lyriką pirmame veiksme, sudėtingą ne tik techniškai, bet ir emocionaliai išprotėjimo sceną. Tą vakarą Gitanos Pečkytės interpretacijoje beveik priartėta prie idealaus varianto. Ne mažiau įtaigūs buvo ir Laimono Pautieniaus lordas Erikas Eštonas (Liučijos brolis) bei Mindaugo Zimkaus seras Edgaras Ravensvudas (Liučijos mylimasis). Dėl kelių dalykų vis dėlto sutikčiau su recenzentu, prisidengusiu Zarastro vardu („Literatūra ir menas“, Nr. 3457), – neskoningai atrodo tie gulinėjimai ant grindų (kažkaip juos pastebiu ne viename lietuviškame pastatyme) ir šokiruoja vulgari Liučijos scena su broliu Enriku. Ir dar. Visų šių spektaklių grimo ir kostiumų autorius – Juozas Statkevičius. Tad ir taip aišku, kad jų preciziškas, išbaigtas, iki smulkiausių detalių apgalvotas vaizdas negalėjo nekelti susižavėjimo. O žiūrint „Grafą Montekristą“ ramybės vis nedavė mintys apie šio turtingo spektaklio finansavimą. Statytojų net buvo suskaičiuoti kostiumai, batų poros, panaudoto audinio metrai ir Swarovskio kristalų kiekis. Įspūdingi skaičiai tokiam nedideliam teatrui.

Martyno Aleksos / LNOBT ir Kauno muzikinio teatro archyvų nuotr.

Liučija – G.Pečkytė (dešinėje), jos mylimasis seras Edgaras Ravensvudas – M.Zimkus.

G.Donizetti „Liučija di Lamermur“ Kauno muzikiniame teatre. 13


TEATRAS

J.Strausso „Vienos kraujas“ – Klaipėdos muzikiniame teatre. Atnaujinimo premjera (2014). J.Butkytė-Komovienė (madmuazelė Franciska Kaljari), A.Raulinavičius (grafas Baldvinas Cedlau). Nerijaus Jankausko / Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

Jaunas J.Strausso „Vienos kraujas“ Johanno Strausso operetė Daiva KŠANIENĖ „Vienos kraujas“ jau daugiau kaip 100 metų nuolat statoma viso pasaulio operų ir muziPirmenybė – šokių muzikai kinių teatrų scenose. Klaipėda – ne išimtis. Prieš šešerius J.Strausso (1825–1899) – valsų karaliaus operetė „Vienos kraujas“, nors metus Muzikiniame teatre muzikos tyrinėtojų nuomone, ir rampų šviesą išvydęs „Vienepatenka tarp jo geriausių sceninių veikalų (tokių kaip „Čigonų baronas“, nos kraujas“ šiemet gegužę į „Naktis Venecijoje“ ir uostamiesčio sceną sugrįžo su „Šikšnosparnis“, kitų; iš viso – 15), vis dėlto yra populiaveržlia jaunatviška jėga. ri ir dabar. 14

„Vienos kraujo“ premjera įvyko Vienoje 1899 m., jau po autoriaus mirties. Beje, dėl siužetų blankumo, silpnos dramaturgijos retai statoma daugelis kitų kompozitoriaus operečių. J.Straussas rašė: „Dėl puikaus libreto aš galėčiau daug ką paaukoti“ (Druskin M. Johann Strauss. Užsienio muzikos istorija. XIX a. antroji pusė. Leidykla „Muzika“, Maskva, 1980, p. 128). „Vienos kraujas“ anuomet susilaukė prieštaringų kritikos vertinimų. „Spektaklis sudarytas iš aukštosios visuomenės gyvenimo linksmų vaizdelių. Nors veiksmas vyksta prabangiuose salonuose, kūrinys kupinas gyvo, kibirkščiuojančio, tipiškai vieniško


TEATRAS

humoro. Optimistiškas kūrinio pobūdis, nemirtinga Štrauso muzika nustelbė vidutiniško, trafaretinio siužeto trūkumus“ (Jevgenijus Meilichas. Johanas Štrausas. Vienos valso istorija. Kaunas, leidykla DAJALITA, 1999, p. 182). Įdomu, kad šios operetės muzika sukomponuota iš senų J.Strausso šokio melodijų; ir tai padarė ne pats kompozitorius, o Vienos operos teatro kapelmeisteris Adolfas Müllleris. Tad savaime suprantama, kad čia negalime tikėtis stiprios muzikinės dramaturgijos ar simfoninio vystymo. Nepaisant kai kurių operečių dramaturginių bei libretų trūkumų, J.Straussas kartu su kitais to meto austrų kompozitoriais (italų kilmės Francu von Suppe, Carlu Millöckeriu) sukūrė savitą žanrą, vadinamą Vienos operete. Svarbiausias jos bruožas – pirmenybė muzikai, kurioje viešpatauja šokio ritmai (polkos, mazurkos, galopai, čardašai, maršai, ypač valsai) bei ypač turtinga melodika, muzikos ryškumas, šviežumas, gyvenimo džiaugsmas. Jis pats juokais sakė: „Melodijos teka iš manęs, kaip vanduo iš čiaupo“ (ten pat, p. 125). Tai tikra to žodžio prasme – šokių operetės. Galima sakyti, J.Straussas lengvą šokių muziką operetėse pavertė Vienos simboliu, savo kūriniuose įkūnijo linksmybę, nerūpestingumą, smagų vieniečių gyvenimą. Svarbiausia, kad jos sujungė vaidybą, vokalą, šokį, muzikinę dramaturgiją ir (geriausiuose kūriniuose) savitą simfoninį vystymą. Dauguma jų lengvos, tyros, linksmos, tokios kaip ir jo valsai.

Europos šalių vadovai, turėję nulemti Europos politinę ir ekonominę situaciją, perskirstyti valstybių sienas po Napoleono karų (iš viso susirinko 216 valstybių vadovų, tarp jų buvo imperatoriai, karaliai). Kongreso dalyviai skelbė, kad jų tikslas – „mylėti, o ne kariauti“. Tarp politinių debatų kongreso dalyviams kiekvieną dieną buvo rengiami pokyliai, spektakliai, išvykos bei medžioklės. Tad kūrinyje – daug operetiniam žanrui būdingų situacijų, susijusių su meile, apgavyste, linksmybėmis, malonumais. Čia sprendžiamos ir moralinės problemos, aplinka spindi elegancija, tikru aristokratiškumu. Kauno muzikiniame teatre kūrinį režisavusi Monika Wiesler (Austrija) pakiliai rašė, kad operetė apskritai yra nuobodžios kasdienybės kontrastas, tai pramoga ir linksmybės. Operetė „Vienos kraujas“ pasižymi kupinu šmaikštumo, nors lėkštoku libretu, spindinčia nuotaika, mielomis intrigomis, uždegančiu temperamentu ir svarbiausia – muzika, sudarančia ištisą vėrinį motyvų, kuriuos valso ritmu dainuoja, niūniuoja, švilpauja visas pasaulis.

Intriga – jaunieji solistai Puikiai pastatyta ir didelį pasisekimą turėjusi operetė „Vienos kraujas“ Klaipėdos muzikiniame teatre šį pavasarį atnaujinta. Gegužės 20-ąją ji parodyta šiemečio

Jaunųjų talentų festivalio programoje, o operetės orkestrui dirigavo jos pirmasis statytojas Lietuvoje S.Domarkas. Svarbiausia šio spektaklio intriga, kad šį kartą visos pagrindinės personažų partijos buvo patikėtos jauniems solistams – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (KU MF), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA), Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos (VDU MA) studentams, magistrantams ir absolventams. Atnaujinta operetė vėlgi žėri muzikos, šokio, humoro kupinų kalbinių dialogų šmaikštumu, artistų išmone bei improvizacijomis. Į Vienos kongresą susirinkę didikai, diplomatai linksminasi, išradingai ir žaismingai įsipainioja į meilės trikampius ir keturkampius su kilmingomis damomis bei liaudies mergaitėmis. Visi jaunieji solistai labai stengėsi, puikiai, stilingai, su artistiniu azartu kūrė savo personažus. Žavi, kaip ir atlikdama kitus vaidmenis, buvo KU absolventė Judita Butkytė-Komovienė (madmuazelė Kaljari, buvusi šokėja), dar kartą pademonstravusi savo gražaus tembro balsą (sopraną), talentingą vaidybą. Nemažas išbandymas teko dar studijuojančiai (KU), bet jau sukūrusiai teatre keletą vaidmenų dainininkei Beatai Ignatavičiūtei (grafienė Cedlau). Gražios sceninės išvaizdos, muzikali, daug žadanti jaunoji solistė (sopranas), kurdama savo vaidmenį, įdėjo nemažai jausmų, savo gana sudėtingą vokalinę partiją atliko įtikinamai ir patraukliai. ►

Mylėti, o ne kariauti „Vienos kraujas“ Lietuvoje pirmą kartą buvo pastatytas 1968 m. Kauno muzikiniame teatre, operetės orkestrui dirigavo Stasys Domarkas. Vėliau ji dar kelis kartus atnaujinta tame pačiame teatre (1985, 2001 / dirigentas Julius Geniušas, 2010). Operetė statyta ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Klaipėdos muzikinio teatro scenoje ji pasirodė 2008-aisiais. Operetėje „Vienos kraujas“ (lietuviškas tekstas Antano Gailiaus ir Edvardo Astrausko) linksmai ir geranoriškai parodijuojami reikšmingo tarptautinio renginio – Vienos kongreso, vykusio 1814–1818 m., įvykiai. Kongrese buvo susirinkę visų

T.Jakas (Jozefas) ir G.Jocaitė (Pepė Pleininger). 15


TEATRAS

Jaunieji solistai sėkmingai išlaikė operetinio meno „egzaminą“, tuo papuošdami Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą. ◄ Kai kuriose vietose jaunajai solistei teko šiek tiek forsuoti, nes ne visada buvo išlaikyta kiek garsokai skambančio orkestro ir vokalo pusiausvyra. Maloniai nustebino dar mažai matytas ir girdėtas jaunas teatro solistas Aurimas Raulinavičius (tenoras). Jis išraiškingai, nuoširdžiai bei savitai tiek vokaliniu, tiek artistiniu požiūriais interpretavo grafo Baldvino Cedlau vaidmenį. Solisto gražus tembras skambėjo natūraliai, lyrinėse vietose – kantileniškai, judriose, rečitatyvinėse – žaismingai ir intriguojamai. Netikėtą staigmeną pateikė ir KU studentas Tadas Jakas (tenoras) – jo balsas ir artistiškumas. Jis nepriekaištingai (turint galvoje nedidelį sceninį patyrimą) atliko humoru nuspalvintą Jozefo (grafo Cedlau kamerdinerio) vaidmenį. Laikui bėgant šis jaunas solistas gali tapti puikiu charakte-

A.Raulinavičius (grafas Baldvinas Cedlau) ir T.Jakas (Jozefas).

rinių partijų atlikėju (jokiu būdu nenoriu paneigti jo ateities kitokiuose muzikinių spektaklių vaidmenų amplua). Ne mažesnį įspūdį paliko ir VDU MA studentė Gabrielė Jocaitė (sopranas) Pepės Pleininger (siuvėjos parankinės) vaidmeniu. Nerimstanti, judri, vikri, turinti choreo-

J.Kirstukas (kunigaikštis Ibshaimas Gindelbachas) ir J.Butkytė-Komovienė (madmuazelė Franciska Kaljari). 16

grafinių sugebėjimų, tembriškai spalvingą balsą ji kūrė jaunatviškos, paprastos liaudies merginos portretą. Solistei tai puikiai pavyko. Kaip visada šmaikštumu spindėjo Stanislovas Rezgevičius (Kagleris, Pepės tėvas); sklandžiai, su liaudišku humoru savo vaidmenį atliko jau didelę

B.Ignatavičiūtė (grafienė Gabrielė Cedlau) ir J.Kirstukas (kunigaikštis Ibshaimas Gindelbachas).


LANGAS

Gastroliavo Estijoje ir Suomijoje

J.Kirstukas (kunigaikštis Ibshaimas Gindelbachas).

patirtį teatre turinti Aurelija Dovydaitienė (Ana, Kaljari kambarinė). Klaipėdos teatre debiutuojančiam LMTA magistrantui Justui Kirstukui (baritonas) sėkmingas tapo kunigaikščio Ipshaimo Gindelbacho vaidmuo. Jo atlikėjas taip pat nestokoja artistinių gebėjimų. Linksmomis improvizacijomis, artistizmu itin pasižymėjo teatro senbuvis Virginijus Pupšys (grafas Bitovskis; kalbinis vaidmuo). Pasakotojo vaidmenį atliko gerą dikciją turintis solistas Rokas Spalinskas.

Prisidėjo prie sėkmės Didžiausias nuopelnas tenka šios operetės režisieriui Ramūnui Kaubriui, sukūrusiam žaismingą, turtingą komiškomis mizanscenomis, judrų ir spalvingą spektaklį – reginį. Ne mažesnį indėlį įnešė ir choreografas Aurelijus Liškauskas, išjudinęs visas teatro artistų grupes bei pasitelkęs profesionalius baleto šokėjus. Itin džiugu ir malonu buvo scenoje matyti įstabią baleriną Beatą Molytę-Kulikauskienę bei visą sustiprėjusią baleto trupę. Net choras (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), kuriam operetėje skirtas svarbus vaidmuo, scenoje buvo judrus ir paslankus. Chorinis skambesys buvo intonaciškai švarus, balsai sude-

rinti. Vis dėlto klausantis ir žiūrint atėjo į galvą mintis, kad teatro chorą reikėtų atnaujinti. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų (kiek – galėtų pasakyti tik pats maestro) operetę „Vienos kraujas“ dirigavęs S.Domarkas, spektaklį vedė ramiai, santūriai, mintinai žinodamas kiekvieną frazę ir niuansą. Tačiau orkestras grojo truputį atsipalaidavęs, nelabai klausė, kas vyksta scenoje, šiek tiek neintonavo kai kurie pučiamieji instrumentai. Todėl kai kuriose vietose buvo juntamas disbalansas tarp vokalo ir orkestro, pastarajam dominuojant. Išradinga scenografija (Artūras Šimonis) bei skoningi kostiumai (dailininkė Jolanta Rimkutė), atitinkantys atkuriamos epochos stilių, prisidėjo prie sėkmingos spektaklio visumos. Jaunieji solistai sėkmingai išlaikė operetinio meno „egzaminą“ tuo papuošdami Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą.

Birželio 6–11 dienomis Mindaugo Bačkaus vadovaujamas Klaipėdos kamerinis orkestras pirmąkart buvo išvykęs gastrolių į Estiją ir Suomiją. Klaipėdiečių orkestras birželio 7-ąją koncertavo Türi kultūros centre (Estija) vykusiame festivalyje. Klaipėdiečiai kartu su solistu Heigo Rosinu (marimba, Estija) atliko E.Séjourné Koncertą marimbai ir orkestrui. Orkestras dar pagriežė L.van Beethoveno, W.Kilaro kūrinių. Estijoje skambėjo ir lietuviška muzika: J.Mieželytės pasaka „Kaip genys eglę kirto“ ir B.Dvariono elegija „Prie ežerėlio“, kurios solo partiją atliko orkestro koncertmeisteris Linas Valickas, Birželio 9 ir 10 dienomis Klaipėdos kamerinis orkestras koncertavo Suomijos sostinėje Helsinkyje. Koncertai vyko įspūdingoje Temppeliaukio bažnyčios salėje. Solo violončelės partiją atliko ir dirigavo orkestro bičiulis Davidas Geringas. Pirmajame koncerte solo griežė ir jauna Rusijos violončelininkė Dali Gutserieva. Dviejose skirtingose Klaipėdos kamerinio orkestro programose buvo atliekami J.Haydno, M.Brucho, D.Šostakovičiaus, G.Mahlerio, R.Schumanno, L. van Beethoveno kūriniai. Klaipėdiečiai Helsinkyje taip pat pristatė ir lietuvišką muziką – neseniai Klaipėdos koncertų salėje skambėjusią Anatolijaus Šenderovo Poemą styginių orkestrui.

Klaipėdos kamerinis orkestras. Vytauto Petriko nuotr. 17


TEATRAS

„Pelenė“:

Jaunųjų talentų festivalis, jau 19 metų kas pavasarį rengiamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (toliau – KVMT), – sveikintina iniciatyva. Kaip ir idėja palaikyti naujus projektus. Tai neabejotinai duos vaisių ateityje. Įtraukiant į edukacinę veiklą kuo daugiau skirtingo žanro bei amžiaus atlikėjų, pritraukiama gausesnė visuomenės dalis, kartu reklamuojama meninė-kūrybinė teatro veikla. Visa tai įkūnijo spektaklis vaikams „Pelenė“.

Violeta MILVYDIENĖ

Tapo įvykiu-iššūkiu Akivaizdūs pastaruoju metu intensyviai besireiškiančios švietėjiškoje padangėje KVMT baleto trupės narės Ingos Briazkalovaitės įgyvendinti sumanymai jau dabar duoda pozityvių rezultatų. Populiarėja šį pavasarį antrą kartą organizuotas tarptautinis baleto festivalis-konkursas „Coda“, atsakingą vaikų lavinimo, auklėjimo ir ugdymo šokiu funkciją vykdo birželį prasidėjusios „Mažųjų balerinų dirbtuvėlės“, o Jaunųjų talentų festivalio metu parodytas šios balerinos „kūdikis“

– spektaklis vaikams „Pelenė“ – sulaukė ypač „gėlėtos“ publikos gausos. Pastatyta per gana trumpą laiką – vos keturis mėnesius – gegužės 25-osios premjera tapo neeiliniu įvykiu-iššūkiu tiek jaunosioms žvaigždutėms, tiek jų vadovams ir tėveliams, tiek visiems susirinkusiems žiūrovams (daugiausia – artimųjų, giminaičių, draugų auditorijai). Projektui „Šokio talentų dirbtuvės“ susibūrė šokių mokyklos „Coda“ (vadovės – I.Briazkalovaitė, Vaida Baltrušaitytė) ir Aušros Krasauskaitės baleto studijos šokėjėlės, Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos Choreografijos skyriaus moksleivės, parengtos mokytojos Onutės Jakienės, Jaunimo centro šokių kolektyvas „Junga“ (vadovai – Ilona Stankevičienė, Audra Bastytė, Artūras Iljinas) ir šokių klubo „Funky house“ (vadovas – Mantvydas Žilinskas) vaikai.

Podukros (M.Andriuškaitė, B.Misevičiūtė) su pamote (P.Kurmanskienė). 18

vaikai š

Klaipėdos muzikinio teatro „Pelenėje“ (2014) pasirodė „Coda“ ir A.Krasauskaitės baleto studijos šokėjos).

Oponuojant ir pasvarstant... Paties spektaklio „Pelenė” baigtinį rezultatą vertinčiau nevienareikšmiškai. Mat abstrakčiu aspektu jis neatitinka klasikinio ar modernaus baleto, juolab šiuolaikinio šokio spektaklio standartų. Net keista – anonsuojant kai kur spaudoje, jis vadinamas baletu, kitur rašoma: „... šoks ir hiphopo ritmu“ (?). Taigi keletas minčių, lengvai oponuojant anonsų antraštėse skelbiamiems

Trys apelsinai – meninės gimnastikos klubo „Gintarinės fėjos“ gimnastės.


TEATRAS

šoko vaikams Pelenė (E.Gaidauskaitė) ir princas (S.Laukaitis).

ir profesionalūs artistai, ir vaikai. Fėja (A.Buchovska-Zamulskienė) su mažosiomis fėjomis (šokių mokyklos Nerijaus Jankausko / KVMT archyvo nuotr.

teiginiams bei pasvarstant apie tai, ką teko matyti... Soliniuose (Fėjos, Princo) vaidmenyse ar Princo ir Pelenės duete vyraujantys klasikinio šokio pas neatsveria kituose „dialoguose“ ir masiniuose fragmentuose dominuojančios judesių įvairovės. Gal ir natūralu – juk pirmuosius du įkūniję KVMT artistai (Ana Buchovska-Zamulskienė ir Simonas Laukaitis) yra baleto trupės atstovai, o dauguma kitų – įvairaus fizinio pasirengimo, skirtingų meninių gebėjimų atlikėjai-mėgėjai. Ryškiausiai – vaidybiniu požiūriu – atskleisti pamaiviškos (Vitalija Lapko) ir piktosios (Beatričė Misevičiūtė) podukrų bei Pamotės (KVMT choro artistė Pranciška Kurmanskienė) charakteriai, jautri Pelenės (Emilija Gaidauskaitė, Emilė Drevinskaitė) ir senosios elgetos-fėjos sąsaja. Itin gyvas, energingas, gimnastiškai pateiktas trijų apelsinų (Žemyna Stočkutė, Ema ir Neila Lavrenovaitės) pasirodymas. Efektingas (vien todėl, kad „ant pirštų“) baltosios Fėjos šokis, prisodrintas romantikos ir pasakiškos mistikos (suknučių, šukuosenų, aksesuarų, makiažo įtaka), atrodytų, spontaniškas mažųjų jos „au-

Premjera tapo neeiliniu įvykiu-iššūkiu tiek jaunosioms žvaigždutėms, tiek jų vadovams ir tėveliams, tiek visiems susirinkusiems žiūrovams. klėtinių“ judėjimas pas couru (iš pranc. k. courir – bėgti)... Tačiau pačiame spektaklio vyksme nemaža „tuščių“ scenelių – nepamatuotų pauzių (neturint omenyje muzikos įrašo užstrigimo), statiškų ar buitiškų epizodų, manieringo „eksponatinio“ pozavimo. „Seseriškos“ trijulės siautuliui, regis, pristigo choreografijos elementų, balių vaizduojamame fragmente, užuot šokusios greitą – Vienos valsą įvairiais piešiniais, poros neįtaigiai sulėtintai juda elementariais lėtojo valso žingsniais ir primityvokomis pramoginio šokio figūromis... Daugiau iliustratyvi nei funkcionali, šiek tiek perkrauta scenografija pirmajame veiksme sumažina erdvę, tad susidaro judėjimo laisvės trūkumo įspūdis. Vėliau

apsiribota medijos vaizdais ant galinio kuliso – manyčiau, teisingesnis sprendimas (scenografijos ir kostiumų autorė – Vaiva Jokužytė). Diskutuotina ir tai, kaip simfoninė Sergejaus Prokofjevo muzika suprantama (įdomi, aktuali) jaunajam šokėjui ar mažajam žiūrovui. Juk ir choreografiškai pasirinktas ne „grynuolis”, t. y. ne tradicinis klasikinio baleto variantas (žinoma, pastarąjį būtų sudėtinga sušokti, atsižvelgiant į esamas pajėgas).

Nejučia gimusi iliuzija Tiesiog nejučia užgimė visiškai kitokios – nestereotipiškos, gerokai modernesnės spektaklio traktuotės ar interpretacijos iliuzija... Galbūt kitąmet, kitame pastatyme (pavyzdžiui, remiantis lietuviškos tautosakos lobynu – kodėl gi ne?), gal ir daugiau rizikuojant, ar nebūtų verta pažvelgti į pasaką kitu rakursu – pačių šio laikmečio vaikų akimis? Arba pagrįsti veiksmą teigiamais / neigiamais šiandienos paauglių elgesio pavyzdžiais? Ir išties leisti jiems pajudėti net hiphopo ritmu?! Projektas galėtų vadintis „Jaunieji talentai stato šiuolaikinę pasaką“... Norėčiau panašią išvysti.

19


KINAS

Dokumentikos įtaigos galia Dokumentinių filmų režisierės ir publicistinių televizijos laidų kūrėjos Dalios Kanclerytės herojai – ypatingų likimų žmonės. Klaipėdietė įamžino ne vieną kino filmo vertą gyvenimo istoriją, kurią žiūrėdami žiūrovai dažniausiai sunkiai tramdo ašaras.

Dažnu atveju mes negalime būti atviri, bet kai gali tai daryti, esi laimingas.

Garsių teatro menininkų šeimos palikuonė D.Kanclerytė pasirinko ne aktorystę, o dokumentinių filmų kūrimą. 20

Vytauto Liaudanskio nuotr.


KINAS

Asta DYKOVIENĖ

Keistuolių paieškos Ir paprasta buitis ar eilinio žmogaus gyvenimas kūrėjo rankose gali virsti menu. Režisierė D.Kanclerytė savo siužetams ieškodavo neįprastų, neretai visuomenės atstumtų ar paniekintų herojų. Ji gebėjo juose atrasti tą grynuolį, ir ne tik pačiam žmogui, bet ir visiems aplinkui parodyti, kad jo kitoniškumas žavus, vertas pagarbos. „Susipažindavau su kokiu nors vienu keistuoliu, tas keistuolis pažinodavo dar tris keistuolius. Ir jis nurodydavo, kad tame miške už poros kilometrų yra dar vienas toks. Važiuodavau su juo susipažinti, prisistatydavau, kad nuo ano keistuolio čia atkakau, taip ir užsimegzdavo ryšiai“, – apie savo filmų ir laidų personažų paiešką pasakojo Dalia. Režisierė pripažino, kad riba tarp pamišimo ir keistumo labai plonytė. Ir pačiam kūrėjui nepasiklysti emocijose neretai tapdavo labai sudėtinga. „Kartais suvokdavau, kad mano pašnekovas yra tokios būklės, kurios aš jau nebesuprantu. Kai mano herojus pradėdavo dėstyti tokius faktus, kuriuos sunku pasverti, pavyzdžiui, savo patirtį planetoje, kurioje ropoja trijų metrų ilgio kirmėlės, aš visada stengdavausi sugrįžti į realybę, nenutolti ten, ko nesuprantu. Galbūt jį gali suprasti kitas, kuris išgyvenęs tokius dalykus“, – šypsojosi režisierė. D.Kanclerytė tvirtino, kad labai mėgsta fantastinę literatūrą, bet tokie pasakojimai jai sunkiai suvokiami. Ji neturi medicininio išsilavinimo, tačiau bendraudama su herojais, kurie teigė mokantys gydyti žmones, pastebėdavo jų pačių šiokių tokių psichikos sutrikimų. „Ištikti bėdos žmonės gana dažnai kreipiasi ir į tokius gyduolius. Kai jau nebegali padėti tradicinė medicina, jie ieško kitų išeičių. Tai – normalu. Neretai jų liudijimai apie įvykusius stebuklus būdavo pribloškiantys, tačiau, kas tai patikrins“, – svarstė režisierė.

Apie užribio žmones Buitį versti menu tapo lengviau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai didžiulis perversmas įvyko ne tik šalies valdžioje,

žmonių galvose bei širdyse, bet ir paprastame gyvenime. Atsitiko, regis, neįmanomas dalykas per keliolika metų – dalis žmonių tapo nebereikalingi, neteko namų ir atsitraukė į gyvenimo pašalį sąvartynuose. Kūrėsi naujas socialinis sluoksnis – benamiai, kuriuos imta vadinti niekinamu rusišku terminu „bomžai“. Visuomenei tai tapo egzotika: kaip galima išgyventi be pastogės, be karšto vandens, bėgančio iš čiaupo, be švarios patalynės, galiausiai – be televizoriaus? Reporteriai ėmė veržtis į sąvartynus. Taip imta kėsintis net į atstumtųjų privatumą. Tačiau dokumentikos kūrėjai D.Kanclerytei rūpėjo patenkinti ne prie televizorių sėdinčių miesčionių smalsumą. Jai knietėjo atskleisti, kas kaltas dėl šių į gyvenimo užribį nustumtų žmonių lemties. Užmegzti su jais kontaktus nebuvo taip lengva. Pasak pačios Dalios, pašaliečiui, norinčiam pakliūti į sąvartyną, reikia vedlio. Toks vedlys netrukus atsirado. Režisierė rengė siužetą apie žmogų, kuris pragyvendavo iš to, ką rasdavo atliekų konteineriuose. Jiedu susibičiuliavo ir nelaimėlis pažadėjo Daliai padėti. „Jis mane nuvedė į sąvartyną. Aš ligi šiol atsimenu jo gyventojų akis. Paskui jie man pasakojo, kad buvę labai neramu, kas su juo ateina – policininkė ar iš vaiko teisių apsaugos tarnybos? Ką jis atsiveda į jų uždarą šiukšlių miestą? Per atstumą jaučiau nepasitikėjimą ir iš jų sklindančią neapykantą“, – savo pirmąjį apsilankymą pas užribio žmones prisiminė Dalia. Paskui vienas vaikinas atpažino D.Kanclerytę, jis sušuko, kad tai ta pati moteris iš laidos „Kitoks gyvenimas“. Vienas Dievas žino, kur ir kada jam pavyko įsijungti televizorių, bet Dalią jie pripažino kaip savą. „Ir to užteko, kad jie su manimi sutiktų bendrauti. Kai sužinojo, kad aš iš televizijos, mes susidraugavome. Vėliau dienraštyje „Klaipėda“ jie rado mano fotografiją, išsikirpo ir pasikabino savo lūšnelėje. Dabar jau ten viskas pasikeitę, mano draugų ten nebėra“, – pasakojo režisierė. Dalia tvirtino, kad jai pačiai buvo labai įdomu, kodėl žmonės įsikūrė tame užribyje, kas jiems atsitiko? Kodėl tame pragare jie gyvena? ►

Brolis Gediminas po sniego mūšio su bendruomenės nariais. Stop kadras iš filmo „Pakūta – mano meilė“ (2006).

Broliai pranciškonai Gediminas ir Paulius su bendruomenės nariu Audriumi Kauku po restauracijos grąžina evangelistus į bažnyčią. Stop kadras iš filmo „Pakūta – mano meilė“ (2006).

Režisierė D.Kanclerytė savo filmuose daug dėmesio skiria detalėms. Stop kadras iš filmo „Rožių lietus“ (2009).

Tikroji pranciškonų priedermė – meilė viskam, kas gyva. Stop kadras iš filmo „Misionierius“ (2008). 21


KINAS

◄ „Įvairios istorijos atvedė žmones į sąvartyną. Pavyzdžiui, ten gyveno viena moteris, buvusi medikė. Ji kažkada padarė kriminalinį abortą, už tai buvo nuteista, o kai išėjo iš kalėjimo, jos atsižadėjo ir ją atstūmė artimieji. Ji tiesiog neturėjo kur eiti. Jos namais tapo sąvartynas. Pamenu, klausiau, ko ji labiausiai pasiilgo iš ano gyvenimo. Moteris teigė, kad didžiausias jos troškimas – išsimaudyti vonioje. Ji juk buvusi medicinos sesuo ir prieš tai gyveno normalų gyvenimą, kaip mes visi“, – liūdnai kalbėjo Dalia.

Per savo patirtį Pats pirmasis D.Kanclerytės dokumentinis filmas buvo „Pakūta – mano meilė“. Esą jis ir liko pats mieliausias širdžiai, nes ten režisierė tarsi atliko viešą išpažintį. Paskui su šiuo filmu važinėjo po Lietuvos miestelius ir rodė žmonėms, o jie verkė jį žiūrėdami. „Tas filmas mane pačią išgydė. Žinau, kad viešas kalbėjimas gydo. Anksčiau žmonės net praktikuodavo viešą išpažintį. Tikima, kad tai, ką tu atskleidi visiems, tave palieka. Po to sutikau daugiau žmonių, kurie išgyveno kur kas didesnių netekčių nei aš. Viena moteris po filmo peržiūros man papasakojo, kad tragiškai neteko trijų savo sūnų. Ir tada paaiškėjo, kad mano skausmas nėra vienintelis ir pats didžiausias“, – atviravo Dalia. Ji teigė, kad ilgus metus buvo paskendusi savo asmeniniame netekčių skausme ir nebegalėjo gyventi, tačiau, kai išvydo, jog šalia yra kitų žmonių, kurių istorijos kur kas tragiškesnės nei kino filmuose, savas skausmas tarsi atitolo.

„Tas atsivėrimas per filmą mane gydė, guodė ir stiprino. Išmokau gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Nors mano praradimas – labai didelis. Netekti vaiko – labai sunku“, – sakė režisierė. Dokumentikoje skausmas gali virsti meno kūriniu, režisierės teigimu, tereikia įtaigiai papasakoti žmogaus istoriją. Menas yra atskleisti tą istoriją taip, kad ir kitiems ji turėtų poveikį. „Jei tai pavyko padaryti, istorija bus žiūrima, jei priešingai – darbas nueina perniek. Juolab darbo rezervai mūsų atveju – labai riboti. Mes negalime lygintis su meninių filmų kūrėjais, kurių kūrybinę komandą sudaro nuo keliasdešimties iki kelių šimtų žmonių, o mūsų – vos du trys, jau nekalbant apie technines galimybes“, – atsiduso režisierė. Esą apie garso režisierių filmavimo metu galima tik pasvajoti, o šiaip už tai atsakingas operatorius. O garso režisierius, pasak D.Kanclerytės, kuriant tokius filmus – labai reikalingas. „Tačiau aš žinojau, kad taip bus, kad mūsų bus mažai, kad už tą darbą niekas neapmokės. Bet visai kiti dalykai tai atperka. Juk koks yra džiaugsmas, kai darai tai, ką jauti. Pati didžiausia vertybė gyvenime – nemeluoti sau. Dažnu atveju mes negalime būti atviri, bet kai gali tai daryti, esi laimingas“, – neslėpė D.Kanclerytė.

Nesustojanti karuselė Dalios paskutinysis filmas – apie 50-metę palangiškę Almą, kuri mirtinai sirgdama visiems sveikiesiems ir savo likimo bendrams parodė, kaip oriai laikytis iki paskutiniųjų.

Vizitinė kortelė Dalia Kanclerytė, publicistinių televizijos laidų kūrėja, dokumentinių filmų režisierė. Gimė 1953 m. birželio 1 d. Šiauliuose, aktorių Laimos Kerniūtės-Kanclerienės ir Vytauto Kanclerio šeimoje. Mokėsi Klaipėdos 5-ojoje vidurinėje mokykloje. Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose įgijo lietuvių literatūros ir režisūros specialybę. Po studijų dvejus metus dirbo mokytoja rusiškoje mokykloje Klaipėdoje. Nuo 1974-ųjų daugiau nei 20 metų Klaipėdos universitete dėstė režisūrą. Po to – darbas televizijoje, kūrė TV laidas. Režisavo renginius delfinariume. Sukūrė 11 dokumentinių filmų: „Pakūta – mano meilė“ (2006), „Misionierius“ (2008), „Vilties bėgimas“ (2008), „Malonė“ (2009), „Rožių lietus“ (2009), „Padovanok svajonei sparnus“ (2009), „Dienos nepanašios į kitas“ (2010), „Vaiko širdis“ (2010), „Misija“ (2013), „Tėveliukas“ (2013) „Trokštu gyventi“ (2014). 22

11-asis filmas „Trokštu gyventi“ ir kūrybinės kančios Dalios mintyse dar neišblėso. Režisierę šio filmo garsai ir mintys persekioja iki šiol. Esą apmaudu, kad premjeros, deja, nepamatė pagrindinė šio filmo herojė – mokytoja Alma iš Palangos. „Jos nebėra gyvos, ji iškeliavo per Kūčias 2012 metais. Ji buvo labai graži, visi ją labai mylėjo. Filmą pastatyti sugebėjau tik dabar. Iki tol nebuvo finansinių galimybių“, – apgailestavo Dalia. Sužinojusi mirtino vėžio nuosprendį, filmo herojė ėmė tapyti paveikslus ant šilko, nors iki tol niekada nieko bendra neturėjo su daile. „Prieš trejus metus, kai pirmą kartą man buvo diagnozuotas vėžys, atrodo, užsidarė daug galimybių, bet atsirado naujų. Viena iš jų buvo šilkas. Tai – grožis, gėris, jis mane masina, mėgstu šilkinius drabužius, prie šilko prisiliesti yra palaima“, – filme pasakojo Alma. D.Kanclerytės teigimu, tai nėra filmas apie išeinančiuosius. Jie neabejotinai lieka kartu su tais, kuriuos pažinojo ir su kuriais buvo kartu. „Ką Alma padarė atėjusi į mano gyvenimą? Ji sustiprino mane, išmokė nebijoti mirties. Ji kalba apie tai ir filme. Ji išmoko pati gyventi su savo bėda ir mirties akivaizdoje mus mokė džiaugtis gyvenimu“, – tikino režisierė. Mirtinai serganti moteris paliko savo laišką gyviesiems, jos testamentas skamba filme „Trokštu gyventi“: „Žmogus gali pasirinkti neviltį, bet kas nuo to pasikeis? Ar nuo to tapsi sveikesnis? Gali rinktis džiaugsmingą buvimą. Ir nesvarbu, kiek liko gyventi. Gal jau kitas ruduo bus paskutinis. Aš apsisprendžiau gyventi džiaugsmingai“. Šis filmas iš Dalios pareikalavo daug emocinių jėgų ir tvirtybės. Tačiau kūrybinė karuselė sukasi toliau. Ji ketina imtis naujo filmo, šį kartą – apie ikonas. Tai, pasak režisierės, dieviška tema. „Lietuvoje yra labai daug žmonių, tapančių ikonas, besimeldžiančių prie jų. Filmas būtų apie tai, kokį turtą turime mūsų šalyje“, – sakė klaipėdietė.


KINAS

„Ties riba į rytojų“:

žiauriai smagu žūti, arba 99 T.Cruise’o gyvybės Atkentėję skystoką-sausoką praėjusią Holivudo „blokbasterių“ vasarą, pagaliau sulaukėme įdomesnių ir įspūdingesnių laikų. Tai patvirtina kad ir naujas fantastinis trileris „Ties riba į rytojų“ – neseniai įvykęs pavykusio tikro „blokbasterio“ faktas.

Aivaras DOČKUS

Lygiai prieš 12 mėnesių prisižiūrėjome filmų, kuriuose rimtuoliška drama nesėkmingai ir nesaikingai buvo tuokiama su sugedusiais pramoginio kino atrakcionais. Beveik visi bandymai pasivažinėti skirtingomis teritorijomis baigėsi skurdžiais griuvėsiais ir akims, ir smegenims. Yra vilčių, kad šią vasarą viskas bus kitaip. Nors „Kapitonas Amerika: žiemos karys“ galėjo pasigirti tik savalaikiu spyriu Rusijai, o „Nuostabusis žmogus voras 2“ apraizgė nuobodulio voratinkliu, vis dėlto antroji „Godzilos“ pusė privertė patikėti atgimimo ženklais. Brianas Singeris su meile ir dėmesiu atskiroms detalėms perkrovė „Iksmenus”, primindamas, jog kelionės laiku buvo ir

bus paranki medžiaga suktiems scenarijams raityti. Ketvirtųjų „Transformerių“ reklaminis filmukas taip pat žada geras permainas. Bet visas šis pasvarstymas būtų tik „beveik ir galbūt“ papilstymas iš tuščio į kiaurą, jeigu ne fantastinis trileris „Ties riba į rytojų”.

Japoniška istorija Išsisėmusių Holivudo scenaristų nuvarginti prodiuseriai nukreipė savo žvilgsnį į Japoniją. 2004-aisiais ten pasirodė Hiroshi Sakurazaka romanas „All you need is kill“ („Viskas, ko tau reikia – žudyti“), iliustruotas manga komiksais. Filmų „Matrica“, „Aš esu legenda“ prodiuseris ir aktoriaus Keanu Reeves agentas Erwinas Stoffas tokios medžiagos pro pirštus nepraleido. ► 23


KINAS

◄ Tiesa, surizikavo tik beveik po dešimtmečio, kai tai leido atlikti vaizdo efektų galimybės ir milžiniškas biudžetas. Šiam projektui įgyvendinti buvo mesta 180 mln. JAV dolerių. Nors iš pradžių kalbėta apie 100 mln., paaiškėjo, kad reginys pareikalaus beveik dvigubai tiek. Kūrėjai buvo teisūs – bet koks bandymas sutaupyti sulankstytų tokio ambicingo filmo stuburą. Ir surizikavo nepagailėti lėšų. „Ties riba į rytojų“ – pavojingas bandymas ir fantastinio kino išbandymas. Jo labai norisi, bet jis visuomet brangiai atsieina ir virsta vaikščiojimu skustuvo ašmenimis. Žiūrovų nuotaikos dažnai apgaulingos. Nauju fantastikos kūriniu, pasirodžiusiu kino ekranuose, domisi du trečdaliai filmų gerbėjų, tačiau premjeros dienomis kažkodėl randa kitokių užsiėmimų. Arba lyg tyčia keliauja į kitų juostų pristatymus. „Ties riba į rytojų“ prodiuseriai apsidraudė pakeisdami per daug žiauriai skambantį pavadinimą į gerokai švelnesnę versiją. Kitas pasikeitimas įvyko savaime, nors buvo gana netikėtas. Planuotas pagrindinis aktorius Bradas Pittas emigravo į kitus projektus, kurie jam atrodė svarbesni. Keista, bet Tomas Cruise’as neįsižeidė tapęs tik antruoju pasirinkimu ir nusprendė neprisiminti, jog ankstesnis jo fantastinis darbas „Pamirštieji“ vertas tyliai nusėsti užmirštų filmų planetoje. Tikriausiai Tomas dar moka skaityti scenarijus. Reikia pripažinti, kad reklaminiai juostos „Ties riba į rytojų“ „treileriai“ turėjo susukti galvas visiems fantastikos ir veiksmo mėgėjams. Pirmasis įspūdis – „didelis filmas su mintimi“. Beje, tie pustrečios minutės filmukai tapo atradimais ne tik kinomanams, bet ir muzikos gerbėjams. Daugybė jų puolė aiškintis, kas atlieka titulinę dainą „This is not the end“, kurios pačiame filme neišgirsite. Kas ta mistinė grupė „Fieldwork“? Šis pseudonimas slepia škotų roko grupės „Snow Patrol“ muzikantą Johnny McDaidą. „Treileriai“ po dramatiškumo grimu (neaišku, ar sąmoningai) paslėpė ir kitą dalyką – išskirtinį filmo humorą ir žaismingumą.

Režisieriaus triukai Fantastinio trilerio „Ties riba į rytojų“ medžiaga – aštroka, nestokojanti smurto scenų – tai ir išduoda knygos pavadinimas. 24

Režisierius Doughas Limanas ir trys jo scenaristai pasirinko kitokį kelią. Jau per pusvalandį filme taiklių juokelių tiek, kad užtektų kelioms komedijoms. D.Limanas pasinaudojo savo puikaus filmo „Ponas ir ponia Smitai“ patirtimi, žiaurų karą paversdamas išradingu žaidimu, kurį stebėti ir smagu, ir įdomu. Režisieriui pavyko ir kitas momentas, nors istorija dabar gerokai lengvesnė, įtampa ir susitapatinimas su herojais niekur nedingsta. Epizodas, kai T.Cruise’o personažas Bilas Keidžas pirmą sykį sviedžiamas į mūšį, nerimastingai surakina strėnas, lyg sapnuotum realų košmarą. Karo siaubas ir ateiviai – pabaisos nufilmuoti taip įtikinamai, kad šiurpuliai laksto aukštyn žemyn. Humoro blyksniai padeda išsivaduoti iš pirmosios minties, jog labai panašų „laiko kilpos“ principą matėme filme „Išeities kodas“. Režisierius D.Limanas taip sustygavo siužetą, kad jis natūraliai keliauja žanrais. Iš dramos peršoka į komediją. Iš komedijos – į veiksmo trilerį. Yra vietų, kai sustingsti iš siaubo. Yra ir gražių, ramių scenų herojų charakterių ir santykių auginimui bei pasikeitimams. „Ties riba į rytojų“ dar kartą įrodė seną tiesą – kiekvienas geras filmas yra kelionė, kurią norisi nueiti kartu su personažais. Ir laimėti lemtingą mūšį. Nepamiršti ir antraplaniai herojai, jiems skirti nedidukai, bet svarbūs ir įsimintini vaidmenys, net jeigu reikia ankstokai žūti. D.Limanas suprato, kad be žmogiškumo, nuoširdumo ir humoro visa tai bus tik šaltas ir brutalus kompiuterinis žaidimas. O šis filmas dar sugeba būti ir protingas.

Dominuoja ir valdo Be abejo, Ritą Vrataski suvaidinusi anglų aktorė Emily Blunt – nuostabi, graži, charizmatiška ir įtaigi. Daug kur gerąja žodžių prasme bando iš garsiojo partnerio „pavogti šou“, tačiau „Ties riba į rytojų“ – T.Cruise’o filmas, kurį jis valdo nuo pirmosios sekundės ekrane. Jau po kelių minučių mes pažįstame jo herojų ir charakterio savybes. Bailys... Kuriam lemta spręsti žmonijos likimą. Laiko patikrintas kontrastas. T.Cruise’as tiesiai žengia herojaus pokyčių linija, jo nuotaikas ir vidines būsenas stebime per mažiausius veido virptelėjimus, žvilgsnius, išraiškas. Subtiliai. Be jokio pervaidinimo. Aukščiausias meistriškumas. Viskas

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Ties riba į rytojų“ („Edge of Tommorow“). Premjera Lietuvoje: gegužės 30 d. kino centruose „Forum Cinemas”. Amžiaus cenzas: N14. Šalis: JAV. Kompanija: „Warner Bros“. Trukmė: 113 min. Režisierius: Doughas Limanas. Aktoriai: Tomas Cruise’as, Emily Blunt, Billas Paxtonas, Brendanas Gleesonas. Scenarijaus autoriai: Christopheris McQuarrie’as, Jezas Butterworthas, Johnas Henry’s Butterworthas. Pagal Hiroshi Sakurazaka romaną „Viskas, ko tau reikia – žudyti“. Operatorius: Dionas Beebe’as. Biudžetas: 178 mln. JAV dolerių. Siužetas: Netolima ateitis. Žemę niokoja žiauri ateivių rasė. Žmonės bando priešintis, tačiau atrodo, kad visos pastangos perniek. Artėjant neišvengiamai baigčiai žemiečių armijos vadai į kovos sūkurį siunčia vis naujus karius. Vienas iš jų – pulkininkas leitenantas Bilas Keidžas. Kaip ir kitiems likimo broliams, kova jam tęsiasi neilgai: vos patekęs į mūšį, Bilas žūsta. Tačiau nutinka keistas dalykas – atgimsta ir vos atsipeikėjęs gauna įsakymą ruoštis išvykti į kovos lauką. Tai pačiai istorijai pasikartojus dar kelis kartus Bilas suvokia patekęs į laiko kilpą...

kaip gyvenime. Kaip realybėje. Belieka tik žiūrėti užgniaužus kvapą tarsi kokiuose vaidybos kursuose. Kiekvienas vidinis lūžis matomas, nors iš tiesų jis ...nematomas. Tomas kontroliuoja situaciją, judėdamas kartu su filmu, nustatydamas jo tempą, vesdamas paskui save. Taip, kaip jam reikia. Ir tarsi be jokių pastangų. Kokios čia gali būti pastangos, juk jis – Bilas Keidžas. Gyvai reaguojantis į aplinkybes. Turintis 99 gyvybes. Ir tiek pat aktorinės išraiškos būdų. Tomas – ištisa matrica. „Ties riba į rytojų“ – T.Cruise’o filmas, sunku įsivaizduoti kažką kitą šiame vaidmenyje. Jau nekalbant apie fizinius šio vaidmens iššūkius ir beprotiškus triukus, kurių didžiąją dalį jis nutrūktgalviškai atlieka pats. Ir sunku įsivaizduoti, kad šis fantastinis trileris galėtų kažkam nepatikti. Nors savo biudžetą „atmušinėja“ gana vangiai. Būtų žiauriai gaila, jei tokios smagios, įdomios ir protingos juostos nelydėtų komercinė sėkmė. Žinant prodiuserių cinizmą ir apskaičiavimus, panašaus rizikingo projekto tektų laukti ilgokai. Rekomenduoju keliauti į kino teatrą ir pažiūrėti šią juostą 3D formatu. Nepraleiskite gryno malonumo. Regis, Holivudas atliko „laiko kilpą” ir sugrąžino įspūdingo kino gėrį.


KULTŪROS MARŠRUTAIS

Į Berlyną – muziko V.Jakubėno pėdsakais Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikologijos instituto mokslo darbuotoja Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė, vykdydama visuotinės dotacijos projektą „Lietuvių muzikinė kultūra migracijų kontekstuose“, finansuojamą Europos socialinio fondo, šešias dienas rinko muzikologinę medžiagą Berlyno bibliotekose ir archyvuose. Ji sutiko pasidalyti savo įspūdžiais, atsakydama į keletą klausimų. Danutė PETRAUSKAITĖ

Bandė užpildyti spragas – Kelionė į Berlyną įvyko jūsų iniciatyva. Kokie motyvai lėmė, kad sumanėte apsilankyti būtent šiame mieste? Ką bendro turi Berlynas su projekto tema? – Rašau knygą apie pirmosios lietuvių modernistų kartos kompozitorių – Jeronimo Kačinsko, Vytauto Bacevičiaus,

Muzikologė R.Stanevičiūtė-Kelmickienė rašo knygą apie pirmosios lietuvių modernistų kartos kompozitorius.  Asmeninio archyvo nuotr.

Vlado Jakubėno ir kitų – dalyvavimą Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos veikloje nuo 1936-ųjų ir lietuvių muzikos modernėjimo procesus. Tarpukario lietuvių muzikoje natūraliai pynėsi tautiškumo ir modernumo nuostatos. Daugelis jaunos valstybės menininkų vyko studijuoti į užsienio kraštus ir vėliau svetur įgytas žinias bei ryšius pritaikė kūrybai ir veiklai tėvynėje. Todėl norint suprasti net ir tai, kas vyko ir dėl ko buvo diskutuojama tarpukario muzikos kultūroje, reikia apmąstyti lietuvių muzikų tarptautines patirtis, jų naują įprasminimą tautinės kultūros pavidalais. Dėl šios priežasties

kelionę į Berlyną planavau jau projekto pradžioje, norėdama ištirti ir patikslinti duomenis apie V.Jakubėno studijas, jo dalyvavimą Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos Vokietijos sekcijos Berlyno skyriaus veikloje. – Kokiose mokslo institucijose rinkote muzikologinę medžiagą? Kas labiausiai domino? Ar pasiteisino viltys praplėsti lietuvių muzikos istorijos akiratį? – Daugiausia dirbau Menų universiteto ir Menų akademijos archyvuose, šių institucijų bei Humboldto universiteto bibliotekose. ► 25


KULTŪROS MARŠRUTAIS

Berlyno aukštoji muzikos mokykla, kurioje studijavo kompozitorius V.Jakubėnas. ◄ Domino ne tik V.Jakubėno studijų ir jo kūrinių atlikimo Berlyne dokumentai bei šaltiniai, bet ir platesnis kontekstas – lietuvių kompozitoriaus pedagogo, vieno žymiausių to laiko Vokietijos kompozitorių Franzo Schrekerio mokykla, taip pat Akademinės aukštosios muzikos mokyklos, kurioje V.Jakubėnas studijavo, programos, akademinis ir koncertinis gyvenimas, Berlyno naujosios muzikos scena ir kultūrinis kontekstas. Iki šiol apie V.Jakubėno studijų metus rašyta daugiausia remiantis jo vėlesniais darbais ir atsiminimais jau emigracijoje. Pastarąjį dešimtmetį vokiečių muzikologai iš užmaršties prikėlė daugelį F.Schrekerio kūrybos ir pedagoginės veiklos aspektų, kartu praplėsdami žinias apie jo mokyklą ir pateikdami kai kurių faktų bei interpretacijų apie V.Jakubėno studijų metus. Verta prisiminti, kad tuo metu F.Schrekeris buvo vienas įtakingiausių kompozicijos pedagogų ir kartu ilgametis muzikos mokyklos direktorius, formavęs menininkų ugdymo prioritetus. Nepaisant to, būtent vokiečių muzikologai yra atkreipę dėmesį, kad trūksta dokumentinio patvirtinimo kai kuriems V.Jakubėno veiklos Berlyne faktams, taigi aš ir bandžiau užpildyti spragas bei patikslinti įsigalėjusius pasakojimus. 26

Tyrinėjimų ypatumai – Koks radinys labiausiai nudžiugino? – Tokiose kelionėse pradžiugina visi aptikti dokumentai ir net susidūrimas su faktu, kad kažkas pradingę ir galbūt nebus atrasta. Tada ieškai naujų dalykų. Daug ką galėčiau paminėti: ir V.Jakubėno stojamųjų bei baigiamųjų egzaminų išplėstinius vertinimus, ir kompozitoriaus kūrinių at-

Asmeninio archyvo nuotr.

likimo programas, ir Šiuolaikinės muzikos draugijos Berlyno skyriaus sekretoriaus surinktos dokumentacijos fragmentus, ir gausybę kitos medžiagos. Aptikau puikios ikonografijos. – Įdomu, kokia darbo specifika Berlyno bibliotekose ir archyvuose? – Pirmiausia Vokietijoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, nėra paprasta dirbti vien todėl, kad ten žymiai mažiau centralizuota archyvų sistema. Norint aptikti vieną ar

Namas Kantstrasse 117B Šarlotenburge, kur V.Jakubėnas gyveno studijų metais.


KULTŪROS MARŠRUTAIS

Permąstydami Lietuvos kultūros istoriją, neturime remtis vien Lietuvoje saugomais šaltiniais. Reikia atsikratyti provincialumo mitų ir kartu tautinės puikybės.

kitą dokumentą, vieno ar kito muziko kūrybos pėdsakus ar institucijos veiklos šaltinius, tenka ieškoti, kur tai nukeliavo. Pavyzdžiui, vieni V.Jakubėno laiškai yra F.Schrekerio archyve Vienoje, kiti – Marijos Schreker archyve Berlyne. Taigi tradiciškai nė viena institucija neperleidžia dokumentų kažkokiam centralizuotam archyvui, ir tai gerokai apsunkina tyrinėtojų darbą. Į užsienio archyvus tenka važiuoti pasirengus iš anksto, nes susigaudyti vietoje ir kliautis sėkme nepavyktų. Kita vertus, jau ne pirmame krašte susidūriau su tokiais kiek juokingais techninio pobūdžio sunkumais: visose pasaulio bibliotekose darbuotojai reikalauja pateikti asmens dokumentus su nurodytu registracijos adresu. Tenka įrodinėti, kad tokių dokumentų Lietuvos valstybėje nėra, rengti specialius paaiškinamuosius raštus ir panašiai. Todėl ir Berlyne, kaip ir ankstesnėse kelionėse, labai padėjo asmeninis bendravimas su archyvistais, bibliotekininkais, kolegomis muzikologais. Ypač šiltai priėmė ir labai daug pagelbėjo Menų universiteto, kuris perėmė aukštosios muzikos mokyklos šaltinius, archyvo vadovas dr. Dietmaras Schenkas. – Kokia kalba bendravote? – Tik vokiškai – juk važiavau tyrinėti lituanistikos Vokietijos archyvuose! Tačiau tyrinėjant šaltinius teko studijuoti dokumentus ir kitomis kalbomis. Tarpukario modernios muzikos pasaulis buvo daugiakalbis, kartais net protokolai rengti keliomis kalbomis. O pasirinkusi tyrinėti Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos veiklos aspektus susidūriau su tikru kalbinės įvairovės iššūkiu. Iš kitos pusės, muzikologai istorikai paprastai žino daug kalbų, nes muzika pakankamai tarptautiška kultūros sritis, čia įtakos ir mainai nepaiso kalbinių barjerų.

Kompozitorius F.Schrekeris su savo klasės mokiniais. Pas jį mokėsi ir V.Jakubėnas.

Intriguoja kaip detektyvas – Ar tik nebuvote pirmoji, prisilietusi prie V.Jakubėno bylos ir nuodugniai susipažinusi su jo gyvenimo bei studijų laikotarpiu Vokietijoje? – Iš tiesų tų dokumentų, kuriuos tyrinėjau, dar nebuvo studijavę lietuvių muzikologai, tačiau daugelio jų apskritai po 1933 m. niekas nebuvo nagrinėjęs. Pvz., mokyklos programos nesudomino net vokiečių tyrinėtojų, nes jie daugiausia rėmėsi mokyklos metraščiais, tačiau juose ne viskas paminėta. Taip, sakykim, vieno V.Jakubėno kūrinio atlikimą pavyko patvirtinti atsivertus tik tas iki šiol tyrinėtojų nevartytas beveik šimtmečio senumo programas. – Koks susidarė įspūdis apie V.Jakubėno laikų Berlyno muzikinį gyvenimą? Ko iš jo pasisėmė jaunasis lietuvių kompozitorius? – V.Jakubėno studijų metais Berlynas neabejotinai buvo vienas svarbiausių modernios muzikos ir apskritai modernios kultūros centrų. Lietuvių kompozitorius turėjo galimybę susipažinti su unikaliu Veimaro Respublikos kultūros pakilimu ir jos laipsnišku nuopuoliu, patirti nacizmo ideologijos poveikį menui ir kūrybinėms biografijoms, atskirų asmenų likimams. Berlyno patirčių pėdsakai V.Jakubėno kūryboje, studijų poveikis kompozitoriaus

muzikinei stilistikai – tai jau gana plačios temos, ir kiekvienas tyrinėtojas, prisiliesdamas prie šių temų, labiau remiasi intuicija bei asmenine faktų interpretacija. Muzikologui, kaip bet kokiam kultūros istorikui, irgi reikia vaizduotės bei kūrybiškumo. – Ar užteko laiko atlikti Berlyne suplanuotus darbus? Ar nesinorėtų dar kartą ten sugrįžti? – Dirbant archyvuose, tokios trukmės kelionę reikėtų planuoti kaip žvalgybinę, tad tikrai norėtųsi dar sugrįžti padirbėti. Turiu prisipažinti, kad ši, kaip ir kitos kelionės į užsienio archyvus, parodė, kiek netyrinėtų dalykų veriasi. Tai intriguoja ir džiugina – kartais net vieno kūrinio atlikimo istorija pavirsta tikru detektyvu. Bet kuriuo atveju esu įsitikinusi, kad rašydami ir permąstydami Lietuvos kultūros istoriją, neturime užsidaryti vien savo šalies institucijose, remtis vien Lietuvoje saugomais šaltiniais. Reikia atsikratyti provincialumo mitų ir kartu tautinės puikybės. Muzikos istorikai prie to taip pat gali prisidėti savo darbais.

27


ŠIUOLAIKINIS MENAS

W.Czerwonka. Trečias Pasitelkęs modernias technologijas, kūriniuose W.Czerwonka nevengia archetipinės simbolikos.

Birželio 5-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose atidaryta lenkų menininko Witosławo Czerwonkos (g. 1949) paroda „Trys sapnai“. Videomeno tradicijos Gdanske pradininko ir Gdansko dailės akademijos Audiovizualinių dirbtuvių profesoriaus, ryškaus avangardo atstovo darbai Lietuvoje pristatomi pirmąsyk. Valerija LEBEDEVA

Atidarymas sulaukė vos kelių lankytojų, mat sutapo su džiazo festivaliui dedikuotu renginiu kaimynystėje. Perkelti W.Czerwonkos kūrybos pristatymo įžangą į kitą dieną nebuvo galimybių – parodos kuratorė Agniezska Wołodzko turėjo vykti į Kaliningradą atidaryti Klaipėdoje anksčiau pristatytos parodos „Close Stranger“ / „Pažink svetimšalį“. W.Czerwonkos paroda – to paties, prie pabaigos artėjančio tarptautinio projekto, kuris sujungė Klaipėdą, Kaliningradą ir Gdanską, renginys. 28

Įsisąmoniname ne visus kasdienius įspūdžius, tačiau jų dokumentavimas gali tapti pagrindu atradimams: estetinės analizės objektu gali tapti ir poligono tvora, nenaujos šaligatvio plytelės, Londono namų durys...

Darbai, XX a. 8-ajame, 9-ajame dešimtmečiuose W.Czerwonkos kurti kartojant vienodus grafinius elementus, „sluoksniuojant“ šriftus, anot paties menininko, leido palaikyti dialogą su savimi, sąmonėje vykstančius pokyčius.

Žiūrovo laisvė Kultūros renginių organizavimo specifikos, ypač – klaipėdietiškos, atžvilgiu džiaugtis tuščia sale yra šventvagiška, tačiau W.Czerwonkos darbams, kurie prašosi įsiklausymo, erdvės analizei, tinka laisvai kvėpuojantis fonas. Pats autorius, gyvenantis Sopote, parodos atidaryti neatvyko – sveikata nebe ta. Tačiau tik kūriniais materializavęsis jo apsilankymas KKKC Parodų rūmuose papildė ir atskleidė čia pristatytų darbų konceptualiąją pusę. Mat W.Czerwonka pernelyg nesižavi asmeniškumais. Jis visuomet teikė prioritetą automatizmui,

atsitiktinumui, ieškojo galimybių savo kūriniuose atskleisti pasaulį kuo objektyvesniu būdu. „Žinoma, čia galima diskutuoti, – entuziastingai pasakodama apie kraštiečio kūrybą, skubėjo pridurti A.Wolodzko. – Juk menininko pasirinkimas, ką iš šio pasaulio atspindėti arba pristatyti savo darbe, visuomet yra subjektyvus! Galų gale kiekviename žmogaus žingsnyje slypi sprendimas eiti būtent ten, kur eini.“ Beje, vaikščiojimas ir automatinis elementarių veiksmų kartojimas – vienos iš mėgstamiausių W.Czerwonkos „technikų“, kurios leidžia menininkui įtaigiai argumentuoti mėgstamą objektyvumą


ŠIUOLAIKINIS MENAS

sis sapnas – Klaipėdoje

Instaliacijose dažnai pasirodo ir pats W.Czerwonka.

Dreifas periferijoje

Anot parodos kuratorės A.Wołodzko, W.Czerwonka – vienas žinomiausių ir daugiausia šiuolaikinio meno plėtrai Gdanske nuveikusių menininkų, kurį ji iš savo pačios studijų laikų prisimena kaip aktyvų ir progresyviai mąstantį organizatorių.

arba gerokai nuslopinti kompetentingo vertintojo, ieškančio kūriniuose subjektyvumo apraiškų, abejones. Vedžiodamas žiūrovą po Gdansko užkampius, kartu su juo sėdėdamas pajūryje ir klausydamasis bangų mūšos – pasirodo, sapne, leisdamas jam stebėti vangią bevardžio miestelio kasdienybę, W.Czerwonka nesibaimina suteikti stebėtojui galimybę laisvai žvalgytis, interpretuoti, ieškoti prasmių – lygiai taip pat, kaip elgiamės stebėdami gatvės eismą arba vaizdą pro langą.

Viename iš naujausių darbų, 2013-ųjų foto- bei videocikle „Atsitiktinis dreifas“ W.Czerwonka vaikšto po atgyvenusį Gdansko Naujojo Uosto kvartalą ir dosniai, panoraminiu formatu fiksuoja vaizdus, kurie nepatenka į turistams skirtus bukletus apie Baltijos perlu tituluotą Lenkijos uostamiestį. Visuomet gerai kadre atrodančio gyvenimo, masiškai kuriamo išmaniaisiais telefonais ir publikuojamo socialiniuose tinkluose bei tiražuojamo retušuotomis fotobankų nuotraukomis, kuriose estetiškai vaizduojamas ir spuogas, ir verkiantis vaikas, ir šeimos barnis, akivaizdoje Gdansko peizažai atsiduria miesto piktžaizdžių kategorijoje. Tai vaizdai, bėgantys už lango važiuojant pro šalį, įprastai liekantys už kadro, nefasadinė pusė, nereprezentatyvi vieta, jungiamasis skrydis tarp kvartalo klestėjimo ir miesto strategijos brėžiamos ateities vizijos, nuotrauka „prieš“ atliekant kūrybinę intervenciją, plastinę operaciją, konversiją ar kitokią manipuliaciją iš šiuolaikinio jų arsenalo.

Algirdo Kubaičio / KKKC archyvo nuotr.

Perleisti sraunų pasaulį per save nė kiek jo nesutrikdant, stebėti nevertinant, atspindėti neklasifikuojant – viena W.Czerwonkos aistrų.

Piktogramos ir piešiniai Perleisti sraunų pasaulį per save nė kiek jo nesutrikdant, stebėti nevertinant, atspindėti neklasifikuojant – viena iš W.Czerwonkos aistrų, jeigu tik pastarasis žodis dera prie nuosaikaus, paties autoriaus žodžiais tariant, beširdžio požiūrio, kurį paaiškina „įsitikinimas, kad stebėtojo priimti preliminarūs teiginiai deformuoja pasaulio vaizdą“. Žaismingas kūrybos pavyzdys – fotociklas, kuriame įamžinti iškeldinto tarybinės armijos poligono tvoros fragmentai, XXI a. stebėtojui, nutolusiam nuo dramatiškų įvykių, savo taupia išraiška (apskritimuose įkomponuoti primityvūs netaisyklingi ornamentai, suvirinti iš likusių strypų dalių) primenantys dizainerių kruopščiai stilizuotas kompiuterinių programų bei elektroninių žaidimų piktogramas: gėles, debesėlius, grybukus, šypsenėles ir t. t. ► 29


ŠIUOLAIKINIS MENAS

◄ Kitoje salėje jam atitaria „Londono individualumas“ – tipiškų britų kotedžų įėjimų fotofiksacijos. Tarp šių darbų įsiterpia grafika, menanti W.Czerwonkos kūrybinio kelio pradžią, domėjimąsi avangardo, procesinio bei automatinio meno idėjomis. Tai piešiniai, sukurti kopijuojant tą patį elementą, lapai, užpildyti keliais šriftų sluoksniais ir kt. Grafiškai nepriekaištingos kompozicijos ant jau pagelsti spėjusio popieriaus – meno praeities, Gdansko meno tradicijų formavimosi liudijimas, primenantis, jog technologijų kaita yra stulbinamai greita, prieš trisdešimtmetį populiari kasdienio naudojimo technika šiandien yra beviltiškai pasenusi ir jaunąjį W.Czerwonką žavėjęs automatizmas per tą laiką įgijo kur kas vingresnių pavidalų.

Svarus indėlis Tradicinių meninių kūrybinių gestų atžvilgiu rezervuotą W.Czerwonkos poziciją atsveria jo aktyvi visuomeninė veikla bei indėlis į medijų meno plėtrą. Pasak A.Wołodzko, visi Gdansko videomenininkai, medijų meno propaguotojai

yra buvę W.Czerwonkos ugdytiniai. Jis įnešė svarų indėlį į kultūrinės bendruomenės formavimą bei švietimą – dar 1978 m. su bendraminčiais Gdanske įkūrė multimedijų galeriją „AUT“, o vėliau Sopote – „OUT“. „Tuo metu pati buvau studentė ir puikiai prisimenu „AUT“ renginius. Mažytėje galerijoje parodas rengdavo užsienio menininkai – avangardistinio meno, minimalizmo atstovai, su kuriais W.Czerwonka buvo užmezgęs tvirtus ryšius“, – pasakojo A.Wołodzko. Novatoriškai į meną žvelgęs W.Czerwonka įnešė naujų vėjų į Gdansko dailės akademijos, kurioje ir pats studijavo, gyvenimą ir padėjo jai padaryti reikšmingą šuolį nuo postimpresionistinės tradicijos iki savos konceptualizmo mokyklos bei išplėtoti stiprų audiovizualinių menų padalinį.

Emocijos: tada ir dabar Klaipėdoje iki liepos 6-osios veikianti paroda – finalinis ir išsamiausias iš trijų šio menininko kūrybos pristatymų, įvykusių tris miestus sujungusio projekto „Close Stranger“ metu.

Foto- bei videoinstaliacija „Błądzenie losewe“ („Atsitiktinis dreifas“), pakabinta stebėtojo akių lygiu, leidžia pasijusti klaidžiojant po XX a. gyvybingumu pulsavusį, o šiomis dienomis tykų ir apleistą Gdansko Naujojo Uosto kvartalą. 30

Prieš metus Gdanske buvo surengta pirmoji ciklo paroda: monolitinis projektas, skirtas minėtajai Naujojo Uosto kvartalo temai. Vėliau Kaliningrade vyko V.Czerwonkos pastarųjų metų videodarbų paroda. Beje, tarptautinis projektas taip pat pamažu eina į pabaigą. Kokie įspūdžiai aktualiausi organizatoriams? „Kai rengėmės jam – paraišką reikėjo rašyti gerokai iš anksto, prieš trejus metus, – Lenkijos, Lietuvos bei Rusijos tarptautinių santykių situacija buvo visiškai kitokia. Mąstydami apie projekto pagrindą, kalbėjome apie šalių santykių istoriją, emocijas, susijusias su praeitimi, bei siekėme išeiti už įprasto politinio konteksto ribų, – prisiminė A.Wołodzko. – Tačiau vykstant projektui situacija pasikeitė, patiriame naujų emocijų – vakar, šiandien ir rytoj. Komunistų laikai baigėsi prieš 25 metus – turime priimti naujus sprendimus, įvertinti tai, kas vyksta čia ir dabar. Tai – nebe istoriniai ir diplomatiniai, bet asmeninio lygio santykiai.“ Pavyzdžiui, du projekte dalyvaujantys lenkų menininkai, išreikšdami nepritarimą Rusijos užsienio politikai, atsisakė dalyvauti parodoje Kaliningrade. „Познакомиться легко, а раззнакомиться – трудно“ („Susipažinti yra lengva, o „išsipažinti“ – sudėtinga“), – yra pasakęs kino režisierius Andrejus Tarkovskis, ir šis dėsningumas ryškiausias bendraujant asmeniškai, kai tenka priimti kitą tokį, koks jis yra, stebėti, klausti bei atsakyti čia ir dabar, o ne naršant po stereotipų žemėlapį susidaryti savo nuomonę ir vadovautis savo jausmais. Politinė nesantarvė gali blokuoti kultūrinį bendradarbiavimą, tačiau vis dėlto šioje srityje jau pavyko nuveikti nemažai – bent jau su minėtais įsisenėjusiais stereotipais. Projekto pradžioje pasitaikė situacijų, kai Gdansko menininkai sakė bijantys vykti į Kaliningradą arba nuogąstavo nesusikalbėsiantys Klaipėdoje. „Patirtis parodė, kad tiesioginis žmogiškas santykis yra daug paveikesnis ir tikresnis už oficialias derybas ar pranešimus. Manau, kad projekto pavadinimas dabar skamba net prasmingiau nei pradžioje“, – sakė A.Wołodzko.


DAILĖ

„Nuostabioji žemė“: tapytojas P.Domšaitis – tarp savų Klaipėdoje, keturiose Prano Domšaičio galerijos salėse, 700 kv. metrų ekspoziciniuose plotuose, dvejiem metams įsikūrė paroda „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje. XIX –XX a. pirmos pusės tapyba ir grafika iš Aleksandro Popovo rinkinio“.

Hansas Julius Kallmeyeris. Marių mergaitė. 1934.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Parodoje reprezentuojama 142 dailininkų kūryba, eksponuojami 272 tapybos ir grafikos darbai. Tai pats didžiausias iki šiol buvęs A.Popovo rinkinio pristatymas visuomenei. Kai kuriuos išskirtinius kūrinius, tikras rinkinio puošmenas klaipėdiečiai matė mažesniuose pristatymuose, pastaraisiais metais vykusiuose mieste. Ši paroda, pagal apimtis ir užmojį jau galinti pretenduoti į laikiną ekspoziciją, nuosekliai atskleidžia ir įvairialypį rinkinio charakterį, ir svarbiausius jo aspektus.

Paprasta ir išskirtinė Rinkinio atsiradimo istorija yra paprasta ir kartu išskirtinė. Grupelė kraštotyros ir istorijos mėgėjų 2009 m. Klaipėdoje įkūrė VšĮ Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugiją „Nidden“. ►

A.Popovas per beveik dešimtį metų Vokietijos aukcionuose surado ir įsigijo maždaug 1000 dailės kūrinių, susijusių su Rytų Prūsija.  P.Domšaičio galerijos archyvo nuotr. 31


DAILĖ

◄ Jos tikslas – dailės darbų, sukurtų Rytų Prūsijoje ir vaizdingai bylojančių apie regiono gamtą, praeitį, gyventojus, paieškos, rinkimas bei populiarinimas. Vienas aktyviausių draugijos narių, jos pirmininkas A.Popovas beveik per dešimtį metų Vokietijos aukcionuose surado ir įsigijo maždaug 1000 dailės kūrinių, susijusių su Rytų Prūsija. Natūralu, kad azartas ir aistra, kurie lydėjo ir tebelydi šį procesą, spalvinga kolekcininko asmenybė kelia visuomenės ir masinės informacijos priemonių smalsumą. Buvęs tolimojo plaukiojimo kapitonas, šiandien verslininkas, meno mecenatas, filantropas yra tikras draugijos spiritus movens. Jis su meile kalba apie Rytų Prūsiją, su užkrečiamu entuziazmu pasakoja apie visus rinkinio kūrinius ir ypač – apie pirmąjį įsigytą paveikslą, puikią Friedricho Behrendto aliejinę kompoziciją „Vakaras Lietuvoje“. Savo ruožtu draugija „Nidden“ pristato rinkinio kūrinius plačiajai visuomenei. Nidoje, Rusnėje, Kaliningrade (Rusijos Federacija), Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje jau surengta 18 rinkinio parodų. Jų sėkmė, visuomenės dėmesys, kontaktai su krašto dailės paveldo tyrinėtojais šalyje ir užsienyje paskatino draugiją praėjusiais metais A.Popovo dailės rinkinio pagrindu išleisti pažintinį šviečiamąjį leidinį „Kelionė į prūsiškąjį „Barbizoną“. Rinkinys nuolat pildomas naujais tapybos ir grafikos darbais, o įsigyti kūriniai laukia išsamių tyrinėjimų, autorystės ir datavimo tikslinimų. Taigi vieną parodos atsiradimo Nacionalinio dailės muziejaus padalinyje aspektą jau galima įvardyti: rinkinio kūriniai atveria plačias tyrimų galimybes specialistams. Rytų Prūsijos dai-

lininkai palaikė plačius tarptautinius meno ryšius, šio krašto dailėje tampriai pynėsi Europos mene plitusios stilistinės kryptys ir tendencijos. Sudėtinga Rytų Prūsijos istorija į užmarštį nunešė daugelio čia kūrusių dailininkų vardus, didžioji dalis kūrinių buvo prarasta, dalis jų pateko į privačias rankas ir tik vienas kitas – į muziejus. Šiame kontekste A.Popovo rinkinys turi ne tik estetinę, bet ir istorinę-pažintinę reikšmę. Jis užpildo istorijos spragas, akivaizdžiai byloja apie iki praėjusio amžiaus vidurio regione virte virusį meninį gyvenimą.

Malonumas akims Tikimasi, kad dveji parodos metai P.Domšaičio galerijoje bus tokie pat aktyvūs: juk eksponuojami kūriniai skatina prisiminti tai, kas ilgus dešimtmečius buvo nustumta į istorijos paraštes. Vienas pavyzdys: du efek-

Maxas Kommas. Kuršių mariose (sukūrimo metai nežinomi). 32

Friedr

Eduardas Bischoffas. Žvejų laivai Piliavoje. 1937.

tingi rinkinio paveikslai vaizduoja karalienę Luizę, kurios romantiška ir dramatiška asmenybė audrino amžininkų, dailininkų ir eilinių žmonių vaizduotę, aktualu yra ir mūsų dienomis. Dėl sudėtingų XX a. istorijos virsmų primirštas ar nutylėtas karalienės, karališkos šeimos gyvenimo sąsajas su Klaipėda šiandien atgaivina aktualizuoja Klaipėdos istorikai ir kultūrininkai. Muziejus planuoja parodos metu rengti nedideles pilotines parodas, kurios giliau atskleis ekspozicijoje ryškėjančias temas, atskirų dailininkų kūrybą; kviesti miestiečius į kultūros vakarus, o vaikus ir moksleivius – į specialias edukacines programas. Bet kuri paroda visų pirma yra orientuota į lankytoją, kuriam datos ar faktai dažnai nėra pats svarbiausias dalykas. Emocinių išgyvenimų, estetinių potyrių, tiesiog malonumo akims paroda „Nuostabioji žemė“ teikia su kaupu. Paveikslai, nutapyti aliejumi, tempera, akvarelės, pastelės, įvairiomis grafikos technikomis sukurti estampai, piešiniai,

Rudolfas Petereitas. Marių mergaitė. 1864.


DAILĖ

Ernstas Mollenhaueris. Balta saulė virš jūros. 1962.

richas Behrendtas. Vakaras Lietuvoje. Maždaug 1890.

A.Popovo rinkinys turi ne tik estetinę, bet ir istorinę-pažintinę reikšmę. reprodukcinė grafika atspindi ryškiausius Rytų Prūsijos dailės istorijos reiškinius – Karaliaučiaus meno akademiją ir Nidos dailininkų koloniją, supažindina su čia gimusių, nuolat šiame krašte gyvenusių ar tik epizodiškai jame buvojusių dailininkų kūryba. Vyrauja įvairių Rytų Prūsijos vietovių, Romintos girios ir kitų miškų masyvų, Sembos pusiasalio pakrančių, Aistmarių nerijos, Kuršių nerijos, Nemuno deltos motyvai: miškai, platūs laukai, marios, jūra, pakrantės, kopos, žvejų valtelės, kurėnai, burvaltės ir garlaiviai, upės ir ežerai, briedžiai, elniai, laukiniai ir vandens paukščiai, žvejų ir valstiečių kasdienybė, nerūpestingi poilsiautojai. Peizažuose skleidžiasi

kartais rūstus, kartais paslaptingas ar nuostabiai atviras miškų, laukų, vandenų ir smėlio žemės grožis. Plati stilistinė parodoje eksponuojamų kūrinių skalė – nuo akademizmo, sentimentalaus realizmo, vėlyvojo impresionizmo, natūralizmo iki ekspresionizmo ir naujojo daiktiškumo. Eksponuojami tapybos ir grafikos darbai sukurti XIX–XX a. pirmoje pusėje, kai Rytų Prūsijos dailė išgyveno pakilimą, o kraštas buvo tapęs traukos centru daugeliui dailininkų. To meto dailės gyvenimą skatino ir keitė naujos meno institucijos. Karaliaučiuje 1790 m. atidarytoje Meno ir piešimo mokykloje buvo rengiami dailiųjų amatų specialistai. 1832 m. įkurta Karaliaučiaus meno sąjunga pradėjo rengti dailės parodas ir kaupti meno rinkinį būsimai galerijai. 1862 m. sąjungos filialai įsteigti Tilžėje ir Klaipėdoje, tais pačiais metais surengta pirmoji mūsų miesto istorijoje dailės paroda.

Gustavas Fenkohlas. Klaipėda (sukūrimo metai nežinomi).

Peizažo svarba XIX a. įsivyravus romantizmo stiliui iškilo peizažo svarba. Tai skatino dailininkus pasižvalgyti po savąjį kraštą, atrasti ir įvertinti jo, palyginti su antikos paveldu turtingais pietų kraštais, „paprastą“ gamtovaizdį. Jau XIX a. viduryje Karaliaučiuje vykusiose parodose buvo eksponuojami neįmantrūs miesto apylinkių, Sembos pusiasalio, Kuršių nerijos vaizdai. Naujas dailės pakilimas prasidėjo 1845 m. atidarius Karaliaučiaus meno akademiją (veikė iki 1945 m.). Kviestiniai dėstytojai, garsūs dailininkai iš Vokietijos, įsijungė į krašto dailės gyvenimą, o Rytų Prūsijos jaunimas galėjo įgyti meninį išsilavinimą arčiau namų. Per visą akademijos istoriją vietiniai sudarė didesnę mokinių dalį (galima paminėti Lovisą Corinthą iš Tepliavos, Arthurą Degnerį, Alfredą Rietdorfą iš Gumbinės, Praną Domšaitį iš Kropynų, Anną Natali Sinnhuber, ►

Bruno Bielefeldas. Kurėnas prie Didžiosios kopos (sukūrimo metai nežinomi). 33


DAILĖ

Karlą Eulesnteiną, Eduardą Kado, Karlą Gutmanną, Johną Gleichą iš Klaipėdos, Gustavą Fenkohlį ir Danielių Staschusą iš Klaipėdos apskrities, Robertą Gleichą iš Priekulės ir daugelį kitų). Vadovauti peizažo klasei iš Berlyno buvo pakviestas garsus tapytojas Augustas Behrendsenas, kuris parengė pirmąją Karaliaučiuje meninį išsilavinimą gavusių peizažistų kartą. Jo mokinys Carlas Scherresas dažnai vadinamas Rytprūsių peizažo pradininku. XIX–XX a. pirmos pusės menininkų – tapytojų, grafikų, skulptorių – jokiu būdu negalima pavadinti sėsliais atsiskyrėliais. Jie lengvai keitė gyvenamąją vietą ir daug negalvodami pasiryždavo ilgoms kelionėms. Parodoje pristatomų vietinių ir atvykėlių dailininkų biografijose marguoja miestai ir šalys, kur mokytasi, buvota studijų tikslais, rengtos parodos. Noras pamatyti, pažinti ir įamžinti tai tapybos ar grafikos kūriniuose buvo stipresnis už kelionių nepatogumus ar galimus pavojus, ypač jei keliauta po egzotiškus Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ar tolimosios Azijos kraštus. Todėl parodoje regime ne tik Rytų Prūsijos vaizdus, bet ir Vakarų Prūsijos, kitų Vokietijos vietovių, taip pat įvairių šalių gamtą, uostus, statinius, žmones. Įprastas laikotarpiui dailininkų mobilumas prisidėjo prie Rytų Prūsijos dailės įvairovės: atvykėliai nešė naujas stilistines kryptis, idėjas, kitokią meno sampratą; čia rado savitą kultūrą ir tradicijas, nuostabios gamtos bei širdingų žmonių aplinką, kurios vaizdus skleidė toli už krašto ribų.

Karaliaučiaus karta Reformomis pagarsėjusio Ludwigo Dettmanno vadovavimo Karaliaučiaus meno akademijai metais (1900–1916) peizažo klasės profesoriumi buvo pakviestas Olofas Jernbergas. Akademijos dėstytojai kartu su mokiniais vykdavo tapyti iš natūros į vaizdingas Sembos pusiasalio pakrantes, vėliau į Kuršių neriją. L.Dettmanno ir O.Jernbergo mokiniai A.Degneris, Alfredas Partikelis, patys tapę akademijos dėstytojais, tęsė ir modernizavo peizažo dėstymo tradicijas, papildydami jas ekspresionizmo bei naujojo daiktiškumo stilistika. XX a. pirmoje pusėje Karaliaučiaus meno akademijos auklėtinių pasiekimai peizažo srityje buvo pripažinti už Rytprūsių ribų – Vokietijos 34

„Nuostabiosios žemės“ vernisažo akimirka. Kalba Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.  P.Domšaičio galerijos archyvo nuotr.

meno kritikai vadino juos „Karaliaučiaus meno karta“, vertino gebėjimą pajausti ir savitai perteikti rūstaus bei didingo kraštovaizdžio dvasią. Impresionistų įkvėptas plenerinės tapybos poreikis skatino menininkus ieškoti civilizacijos nepaliestos gamtos. XIX a. pabaigoje Nidoje pradėjo formuotis dailininkų kolonija, kuri iki XX a. vidurio buvo menininkų iš Karaliaučiaus ir kitų Vokietijos miestų traukos centras. Kuršių neriją ir nuošalų žvejų kaimelį Nidą atrado rašytojai, vėliau dailininkai, vieni pirmųjų – Karaliaučiaus meno akademijos mokytojai ir jų mokiniai. Dailininkai apsistodavo 1867 m. Skruzdynėje įkurtame Hermanno Blode’s viešbutyje, kuris laikui bėgant tapo kolonijos centru. XX a. pradžioje Nida buvo vokiečių dailininkų, fotografų, rašytojų, aktorių, kompozitorių pamėgta vasarojimo ir kūrybos vieta. Menininkų globėjo H.Blode’s viešbučio „dailininkų verandoje“ iki išnaktų būdavo diskutuojama apie meną, skambėjo muzika ir poezija. Unikalaus gamtos darinio – Kuršių nerijos – svarbą menininkams atskleidė 1914 m. Karaliaučiuje surengta paroda „Kuršių nerija dailėje“, kurios 100-metį simboliškai mini paroda „Nuostabioji žemė“.

Vertoje draugijoje Po Pirmojo pasaulinio karo ankstyvasis kolonijos branduolys iširo, sustiprėjo ekspresionistinė tendencija. Ją propagavo tapytojas Ernstas Mollenhaueris, kuris, susirgus uošviui H.Blode’i, perėmė viešbutį. Jo pastangomis 3–4 dešimtmečiais kolonija

vėl klestėjo. 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Kuršių nerija tapo taip pat ir lietuvių menininkų traukos vieta, nors kartu liko populiari ir tarp vokiečių dailininkų. Ne mažiau dailininkų dėmesio sulaukdavo ir kitos jos vietovės – Juodkrantė, Preila, Pilkopa, Rasytė, Šarkuva, Karaliaučiaus srities pajūrio gyvenvietės – Krantas, Rūsiai, Labguva, Piliava, Naujieji Kuršiai bei Aistmarių pakrantės. Antrojo pasaulinio karo metais pražuvo daugelio Rytų Prūsijoje gyvenusių ir kūrusių dailininkų darbai, o 1945 m. pradžioje H.Blode’s viešbutyje Nidoje sukaupta paveikslų kolekcija buvo sunaikinta. Parodoje eksponuojami keli jau XX a. antroje pusėje sukurti darbai, atstovaujantys vėlyvojo ekspresionizmo krypčiai, atskleidžia fenomenalų Rytų Prūsijos dailės tąsos po 1945 m. bruožą – negalėdami vykti į pamėgtas vietas, dailininkai, remdamiesi atmintyje giliai įstrigusiais įspūdžiais, kurį laiką tapė „prisiminimų“ paveikslus. Iškalbingi parodos kūriniai, eksponuojami galerijoje greta P.Domšaičio nuolatinės ekspozicijos, leidžia geriau pažinti iš Prūsijos Lietuvos kilusio tapytojo kūrybos ištakas, įtakas ir istorinį kontekstą. Daugelis „Nuostabiojoje žemėje“ pristatomų dailininkų buvo P.Domšaičio amžininkai – mokytojai, kolegos, draugai, pažįstami, su kuriais dailininkas studijavo Karaliaučiaus meno akademijoje, tapė Sembos pakrantėse, lankėsi Kuršių nerijoje, diskutavo apie meną ir kartu dalyvavo parodose Karaliaučiuje, kituose Vokietijos ir Europos miestuose, patyrė ir išgyveno XX a. didžiuosius kataklizmus. Tad P.Domšaičio paveikslai, nors ir laikinai, įgijo puikią ir jų vertą draugiją.


DAILĖ

Taikomoji dekoratyvinė dailė – mūsų namams Lietuvos dailės muziejus turi sukaupęs didelį kiekį tiražavimui skirtų modelių, arba pavyzdinių dirbinių, sovietiniais metais sukurtų Vilniaus ir Kauno „Dailės“ kombinatuose. Pagal juos ribotais tiražais gaminta serijinė produkcija – paprasti, jaukūs, meniški kūriniai. Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje atidarytoje parodoje „Taikomoji dekoratyvinė dailė – mūsų namams“ galima pamatyti įspūdingą šeštojo–aštuntojo dešimtmečių keramikos ir odos dirbinių rinkinį. Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Tai laikotarpis, kai taikomojoje dailėje vyravo vaizduojamosios dailės prioritetai, politizuotas iliustratyvumas, pripažįstamas vienintelis stilius – socrealizmas. Negalėdami išvengti siužetiškumo, dailininkai sugebėjo išlaikyti tautiškumo dvasią, dekoratyvumą, kartais atiduodami duoklę socializmo dogmoms. Eksponuojama maždaug 400 dirbinių. Keramikos dirbiniai – tai mažos suvenyrinės vazelės, vazos gėlėms, dubenys, įvairios paskirties lėkštės, servizai, grafinai. Parodoje ypač daug tuo metu populiarių nedidelių skulptūrėlių, vaizduojančių žaidžiančius vaikus, kasdienius darbus dirbančius žmones, lietuvių liaudies pasakų ir legendų veikėjus. Žvelgiant į meninių odos dirbinių modelius, nesunku pasekti, kaip nuo perkrautos šeštojo dešimtmečio puošybos vėliau buvo pereita prie lakoniškos raiškos, kaip daugėjo liaudies medžio drožinių, tekstilės ornamentais dekoruotų dirbinių (įvairios dėžutės, užrašų knygelės, piniginės, albumai, knygų aplankalai, sveikinimų dėklai). Bene madingiausios tuo metu buvo konstrukty-

Petras Balčius. Segės. 9–as dešimtmetis.

vių, funkcionalių formų rankinės iš įvairiai apdorotos odos, kurios šiandien atrodo ypač patraukliai ir aktualiai, jų formos ir dekoras atspindi savitus dizaino ieškojimus, funkcionalumo ir saikingos puošybos ryšį. Dailės kombinatų keramikų ir odininkų darbai ne kartą buvo eksponuojami parodose, iš kurių parsivežta įvairių apdovanojimų. Devintajame dešimtmetyje modelių buvo kuriama vis mažiau, galiausiai jų gamyba visai nutrūko. Viena parodos vitrina skirta klaipėdiečio juvelyro ir metalo plastikos meistro Petro Balčiaus kūrybai. 1959 m. šis dailininkas pradėjo dirbti Klaipėdos „Dailės“ kombinate, kūrė juvelyrinių papuošalų pavyzdžius gamybai bei metalo mažosios plastikos modelius, pastaruosius – daugiausia jūrine ir klaipėdietiška tematika. Dailininkas savo darbus ne kartą eksponavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, jų yra įsigiję muziejai ir privatūs kolekcininkai. Keletą dešimtmečių žinomas kaip gintaro meistras P.Balčius papuošalams naudoja ir akmenis, mamuto iltį, yra įvaldęs įvairias sidabro apdirbimo technikas. Pastaraisiais metais kuria mažąją plastiką. Paroda „Taikomoji dekoratyvinė dailė – mūsų namams“ P.Domšaičio galerijoje veiks iki 2015-ųjų pabaigos.

Leokadija Belvertaitė-Kamuntavičienė. Nedėlios rytelį. 1954. 35


GINTARO LAŠAI

Landsbergio džiazas Vytautas Landsbergis. Jotvingių giesmės. Proza. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2014, 156 p. Dainius VANAGAS

Ribinės situacijos, lūžio patirtys dažniausiai lemia žmogaus savivoką: žaibiška naujumo, netikėtumo pagava persmelkia buvimą, išmuša žemę iš po kojų ir visa, kas atrodė savaime suprantama, tampa miglota, nepatikima. Šio ribos patyrimo kupina politiko, kultūros istoriko ir įvairiais talentais apdovanoto Vytauto Landsbergio prozos knyga „Jotvingių giesmės“. Šio smulkiųjų tekstų rinkinio personažai, pradedant ūmiais, guviais vaikučiais, baigiant pavargusiais senoliais, be paliovos aptinka savyje kismo – augimo, brendimo ir irimo – žymes: stingdanti, fatališka akistata su pasauliu nepalieka akmens ant akmens. Žanro požiūriu šį V.Landsbergio kūrinį, matyt, derėtų laikyti literatūriniu džiazu: į knygą patekusius įvairaus pobūdžio tekstus galima apibūdinti kaip pastabas paraštėse, poetinius žaidimus, skaičiuotes, pasakėčias, pasakas, eseistiką, noveles, laiškus, netgi scenarijus. Atrodo, kad autorius „Jotvingių giesmes“ kūrė kaip spontaniškų, žaižaruojančių įspūdžių registrą, atvirą bet kokiems raiškos pavidalams. Tokia įvairialypė žanrų paletė, nors ir ardydama knygos vientisumą, itin pagyvina skaitymo procesą, kuria intrigą, ir taip bent iš dalies užmaskuoja gana monotoniškas rašytojo intonacijas. Nemaža dalis V.Landsbergio tekstų dvelkia kafkišku bergždumu ir charmsišku absurdiškumu, kitaip tariant, akligatvio atmosfera: automobiliu lekiant „begaliniais Amerikos haiviais“ ant galinės sėdynės merdėja Sergejus, o su juo esantys bičiuliai svarsto, ar, pakeliui pasitaikius hoteliui, juos priimtų su mirusiuoju, ar duotų kambarį („Kelionėje. I“, p. 35). Lektorius susirinkusiems klausytojams gražbyliauja apie kultūrą, bet kuo labiau 36

stengiasi, tuo abejingesnė darosi publika. Galiausiai lektorių, netenkantį savitvardos, išsiveda vyrai baltais chalatais („Paskaita apie kultūrą“, p. 52). Žmogus neįprasta pavarde Gerokas kankinasi policijos nuovadoje, kad jam būtų leista pasivadinti kaip nors kitaip. Tačiau įstrigęs beribėse biurokratijos pinklėse jis lieka nieko nepešęs ir ima verkti („Pavardė“, p. 58). Raumeningą vandalą Knistautą apsėda dvi poezijos eilutės: „nueisiu į dangų, / išmušiu langą“ bei jų begalinės variacijos, iš Lietuvos provincijos nunešusios jį kažkur į Ameriką, kuri, suprask, jau dangus ir kuriame jis pagaliau tą langą išmušė („Gal Knistautas“, p. 24). Tokio pobūdžio tekstai eksploatuoja kraštutinumą kaip intensyviausią būties tašką, ryškiausią pasąmonės (kadangi sąmonė, leidžiama suprasti, funkcionuoja subtiliu saviapgaulės režimu) pavidalą. V. Landsbergiui pavyksta asketišku žodžiu ir šoklia vaizduote sukurti fantasmagoriškas scenas, kuriose žmogus tampa kaip niekad mažas ir bejėgis. Tiesa, šitai ne tam, kad būtų pažeminta žmonija – veikiau tam, kad būtų išaukštintas, išdidintas ją supantis pasaulis. Ypač taiklūs, jautrūs tie tekstai, kuriuose šmėžuoja pagyvenę žmonės, jų romi, iš mažyčių įpročių suausta buitis, silpimo, vienišumo būsena. Klibikščiuodamas po miestą Antanas jaunoje, spindinčioje merginoje atpažįsta savo buvusios žmonos bruožus, dar daugiau, jis patiki, kad tai ji, Viktorija, ir panyra į prisiminimus („Antanas dairosi aplink“, p. 49). O Juozas Taškelis, kadaise mėgdavęs ilgai, toli ir greitai vaikščioti, sykį eidamas per gatvę suklumpa ir tarsi ankstyvoje vaikystėje ima keturpėsčias ropoti, kad greičiau šaligatvį pasiektų, kad eismui netrukdytų („Iš J.Taškelio gyvenimo“, p. 14). Pensininkas, kasdien tikrinantis tuščią pašto dėžutę, žaižaruojantį saulės spindulį vis palaiko dailiu laiško kampeliu („Šviesa laiptinė-

je“, p. 57). Tai tarsi prarasto (ar paprasčiausiai praėjusio) laiko ieškojimai. V.Landsbergis, žinoma, neapeina ir politikos sferos. Alegorija apie skruzdėlyną ir termitus („Greitutės metraštis“, p. 69) yra trumpas ir išradingai sumodeliuotas Nepriklausomos Lietuvos politinių kuriozų / keistenybių / paradoksų sąvadas, pavyzdžiui, prisimenamas neįprastas Audriaus Butkevičiaus atvejis, kai parlamentaras, įkalintas dėl pasikėsinimo sukčiauti, išsaugojo Seimo nario mandatą. Paliečiamos, tiesa, kiek banaliai, nevykusiai, ir skaudesnės temos: Sausio 13-osios naktis, Vytauto Pociūno žūties aplinkybės. Nors V.Landsbergis vykusiai renkasi siužetines linijas, jų literatūrinis atlikimas, kompozicinė pagava kartais kelia abejonių. Pirmiausia į akis krenta neryžtingos, blankios, netgi atsainios tekstų pabaigos, „Jotvingių giesmėse“ pasitaikančios gana dažnai („Užrakintas sandėliukas“, „Turistas Maskvoje“, „Pasaulėmata“, „Silva“ ir t.t.). Autorius, per daug nekvaršindamas sau galvos, neretai naudojasi įkyriu sapno pretekstu: pabudinimu, atsipeikėjimu, tikrovės neapčiuopiamumu. Pabudimas žymi pabaigą, galimybę sustoti bet kurioje pasakojimo vietoje, o sapnas leidžia be


Langas

perstojo gimdyti vaizdus ir gyvenimus: „Visa kita buvo taip seniai. Gali net suabejoti, ar išties buvo, ar tik sapnavai. Mat jeigu kada sapnavai, o vis atsimeni, tai jau kaip ir buvo“ (p. 51). Šis sapno/atminties diskursas, regis, pasitarnauja autoriui kaip lengviausias būdas ištrūkti iš teksto logikos. „Jotvingių giesmių“ kalba paprasta, bet grakšti – būtent taip ir esame įpratę girdėti šnekant V.Landsbergį. Tačiau ieškodamas literatūrinių priemonių, kurios leistų pagyvinti tekstą ar netgi pajuokauti, politikas retkarčiais krypteli akivaizdaus dirbtinumo link. Antai: „Pro šalį švilpė ir švilpė automobiliai, kai kurie visai tokie kaip jo paties, kurį buvo atidavęs į remontą. Ne save, bet automobilį“ (p. 47). Arba: „Susirašė pluoštą lapelių ir nuėjo. Žinoma, ne šiaip sau, o paskelbtą dieną ir valandą“ (p. 52). Norint šmaikščiai patikslinti reikšmę, prieš tai būtina meistriškai išvystyti dviprasmybę – būtent to V.Landsbergiui dažnai nepavyksta padaryti: tekstai skaidrūs, viensluoksniai. Šitai, matyt, labiausiai lemia pasirinktas jų konstravimo principas: jie trumpi, panašūs veikiau į schemas ar strategijas nei į išbaigtus, nugludintus kūrinius. Lygiai taip pat ir personažai – plokšti, apdovanoti vos viena kita buvimo detale, akimirka, skirti viso labo perduoti tam tikrą žinutę ir patirtį, o paskui iškart pradingstantys nuo žemės (puslapių) paviršiaus be jokio pėdsako. Tačiau tokia pasakojimo struktūra anaiptol nėra trūkumas, ji paprasčiausiai išryškina specifinę literatūros sampratą, kuri būdinga bent jau šiai V.Landsbergio knygai: grožinis tekstas – tai būdas pasakyti rimtus dalykus iš pažiūros nerimtu būdu. Tam, kad neskambėtų didaktiškai. Savo ruožtu kiti literatūriniai aspektai, kartais neišskiriant nė estetinės funkcijos, yra nustumiami į antrą planą. Nepaisant to, „Jotvingių giesmės“ – išradinga, įvairialypė knyga, pasižyminti taiklia įžvalga, formos lankstumu ir žaisme. Štai vienas iš V.Landsbergio aprašytų žaidimų, kuriuo tiesiog neįmanoma nesižavėti: Užsiimk vietą: Minioje Miške prie stalo Visatoje širdyje. Užleisk ją.

Leidykla paskelbė naują konkursą Lietuvoje pirmą kartą paskelbtas paauglių ir jaunimo literatūros konkursas. Juo tikimasi atrasti naujų autorių, atkreipti lietuvių rašytojų dėmesį į šias skaitytojų grupes, o paauglius skatinti skaityti lietuvių autorių kūrybą. Konkursą inicijavusi leidykla „Alma littera“ geriausio kūrinio autoriui skirs solidžią premiją. Pasak leidyklos vadovės Danguolės Viliūnienės, manoma, kad jaunimas vis mažiau skaito, tačiau iš dalies tai lemia ir aktualios tematikos bei meniškai brandžių lietuvių autorių knygų trūkumas: „Lietuvių autorių knygų paaugliams ir jaunimui stygius juntamas visoje leidybos rinkoje. Verstinės literatūros jaunimui nestokojama, tačiau lietuvių autoriai šiems skaitytojams rašo labai mažai, nors jie savus autorius sutinka entuziastingai. Mūsų tikslas yra paskatinti rašytojus šią nišą užpildyti, todėl ir nusprendėme organizuoti šį konkursą“. Paauglių ir jaunimo literatūros konkursas truks vienerius metus. Kviečiami tiek žinomi, tiek debiutuojantys rašytojai pateikti jam originalių, iki tol nepublikuotų prozos tekstų, kuriuose būtų nagrinėjamos paaugliams ir jaunimui aktualios temos, patraukliai atveriama Lietuvos praeitis ir

šiandienos tikrovė. Kūriniai turi būti skirti paaugliams ir jaunimui nuo 10 iki 17 m. Rankraščių tekstų apimtis – nuo 4 iki 12 aut. lankų (1 aut. l. – 40 tūkst. spaudos ženklų). Teikiamų rankraščių kiekis neribojamas. Popierinis rankraščio variantas ir kopija elektroninėje laikmenoje (CD, DVD) su nurodytu autoriaus slapyvardžiu turi būti pristatyti iki 2014 m. gruodžio 31 d. leidyklai „Alma littera“ (Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius). Nepriklausomų ekspertų ir leidyklos atstovų komisija atrinks tris geriausius kūrinius, kuriuos leidykla „Alma littera“ išleis atskiromis knygomis. Geriausio kūrinio autorius bus paskelbtas iki 2015 m. birželio 30 d. ir apdovanotas 10 tūkst. litų premija. „Tikime, kad Lietuvoje yra daug neatrastų talentų – nuo tinklaraštininkų, žurnalistų iki vyresniosios kartos rašytojų, kurie kartais nepagrįstai baiminasi nesugebėsiantys rasti šiuolaikiniam jaunimui aktualių temų. Tikime, kad šis konkursas padės juos atrasti, o ši iniciatyva taps kasmečiu reiškiniu, populiarinančiu lietuvių literatūrą, skirtą jaunimui“, – sakė leidyklos „Alma littera“ vadovė D.Viliūnienė.

Vytauto Petriko nuotr. 37


GINTARO LAŠAI

Jurgita JASPONYTĖ

mano artumos nuolat dreifuoja mano tolumos grįžta Praamžiui.

Dreifuojanti salutė Šienaujama rudenio pieva kur niekas nelaukia atolo dabar toluma priartėjo ir artumos visos nutolo pažiūrėk, koks ežeras keistas lyg skandintų žuvelėj žinutę apie būsimą mitinį miestą jį nuplovusią kūnais srūvančią liūtį – ašarų, pieno ir kraujo mažo vaiko šlapimo tėkmės mano įsčių tavo sėklos liūties verpetas viską kuria ar tveria iš naujo – kas išburta iš žuvies vidurių ir iš kraujo ant giedančio liepto salutėj atitrūkus atmintis parkeliauja atmintys – laikmenos baisiai netalpios ir atrodo, kad reikia išbūti išsilaižyti žaizdas, išsiverkti archetipinį atpildo laiką nors jau laukti truputį apkarto nors virš ežero vėjy plakas žuvelė ir pristigs tuoj deguonies ir dūšelių šaltupėj prie kalėdinio stalo --------------------tik šį rudenį sausa – neatplyšta laiko kraujosruvų tvarsčiai 38

pjūvis šio pasaulio bet pro virtuvės langą už tylos – miškai, Belmontas

Tylos horizontas Rasų link

atmintys keliauja tyliai abejoju žodžiais žvelgdama rytų Rasų kryptim

Ruduo už lango skelia horizonto tylą – ir mano vaikas mokosi kalbėt iš naujo iš naujo pamiršta tyla ir žodžiai –

pro langą diena pro saulę atsibunda virsta atmintim priverčia ją dėliot iš naujo.


GINTARO LAŠAI

Atmintys. Ląstelių dalinimasis Mano dukrele, užaugai tobulas laukas užsėtas žydint javams, seneliai leidžiasi žemėn jauni neprispėję brenda per rugio taką kason atminties supintą – laikas žydinčio javo tampa jiems žemėn tiltu lieka kraujo ir pieno brydės kur atbėga laukinės stirnelės atsigerti iš upės bevardės

ir pranykt už laukinės slyvelės lieka kalnas, šaltinis ir laukas lieka atmintys arba sėklos jų gausėja, nes jos dalinasi joms dalinantis lauko atmintys lieka.

sniegas, sniegenos samanijantis laikas medin tyliai sutūpę sapnovaizdžiai reguliuoja imtuvą ir maitinantį laidą kol galiu baigti buitį socialinius šiandienos vaidmenis kol galiu tapt savim, atsijungti nuo kasdienės tėkmės ištekėt, po galais, nepabaigiančios

Simbiozė

II.

I.

sapno gyviai boluojantys vėjy besiganantys medžio viršūnėj uždega kekę parskridusių sniegenų genamų paskui kalendorinį laiką ir sapnuojamą skrendantį sūnų

mano medį šią žiemą apleido

lieka tik mano sapno prieigose jie nubudus atrodo netvarūs sėklai krentant nuo medžio į žemę amžini nuolat atželiant genčiai ir nubudus atrodo netvarūs sėklai krentant nuo medžio į žemę amžini nuolat atželiant genčiai III. sniegenom vėlės atskridę žiūri per gilų sapno langą į mano namus Kreivąjį kalną į mus auštančius miesto vartus mano sąmonės priešaušrius bundančius kurie viską laiko sniegenos lesa ir žiūri į mus kaip mes keičiamės kaip iš tikrųjų nieks nesikeičia.

Artūro Valionio nuotr. 39


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Vincukas Julija Božičko

Mažajam Vincukui šiandien lygiai penkeri. Močiutė jam nupirko keksiuką su mėlynėmis. Vakare jiedu įsmeigs žvakutę, uždegs ją, Vincukas sugalvos norą ir stipriai pūs. Močiutė šypsosis bedante burna, niūniuos gimtadienio dainą. Galiausiai, sulaukusi, kol mažylis viską suvalgys, migdys jį sekdama mėgstamiausias Vincuko pasakas. Taip jiedu ir gyvena daugiaaukščio viršūnėlėje, devintame aukšte. Tylūs, paprasti. Visai nuoširdūs. Ir abu vaikai – vienas vis dar, kitas – vėl. Mažame lizdelyje nėra nieko nereikalingo. Dvigulė girgždanti lova, virtuvinis stalas, kėdės. Kampe vietoj šaldytuvo boluoja kartono dėžė. Stiklainis agurkų, gabalėlis sūrio, juoda duona. Turėjo net du maišelius grikių. Bet giliai nepaslėpsi. Žiurkės prisiknisa visur. Dabar maišeliai pustuščiai. Užteks vienai vakarienei. Ir keksiukus Vincuko akys mato retai. Tik per didžiąsias šventes. Dėl jų senelė kartais nepavalgo – svarbu, mažylis laimingas. Geriausias metas jiedviem būdavo ruduo. Pasiėmę maišelį eidavo ir slapčia rankiodavo obuolius, kriaušes iš svetimų kiemų. Anksčiau močiutė būtų pagrasiusi savo raukšlėtu pirštu ir aprėkusi džiūstančia burna. Šiandien pati supranta – kitos išeities nėra. Jos galvoje vis šmėsteli mintis, kad dar tik pagyventų kelerius metus. Negalima juk šitaip vieno Vincuko palikti. Kas jam galvelę paglostys, vakare apkamšys? Na tai kas, kad ne visuomet būna pavalgęs ligi soties? Ji pati supranta – svarbiausia gyvenime ne tai. Vincukas myli močiutę lygiai taip pat stipriai, kaip ir jinai jį. Šios keistos porelės gyvenime daugiau nėra kitų žmonių. Vincukas nežino, kodėl, bet ir neklausia, net nepagalvoja. Mažas dar, nesupranta. O senelė ir nesiskubina aiškinti: viskam savas laikas. 40

Pėdina štai abu nelygiu šaligatviu. Vos vilkdami maišą, suplukę. Rankenėlės įsitempusios it raumenys. Atrodo, dar vienas obuoliukas, ir plyštų, išbyrėtų visi obuoliai ant kelio, o piktas sunkvežimio vairuotojas sutraiškytų raudonskruosčius nepasigailėjęs nė vieno. Bet šitaip nenutinka. Jiedu jau prie savo namo. – Vincuk, atsipūsk, – taria vos gaudydama kvapą močiutė. Vaikaitis nė nenumano, kiek jėgų kaskart atima lipimas į devintą aukštą. Kasdien laiptai atrodo vis statesni, kojos sunkesnės, plaučiai mažesni, oras retesnis. Bet yra dėl ko stengtis. Vincukas. Lyg maldą kartodama šį vardą mintyse moteris randa savyje jėgų. – Na, eime jau. Išalkai. Dabar jos drebančios rankos bando įbesti raktą į spyną. Spyna sena, durys irgi. Viskas sena to devinto aukšto bute. Vienintelio Vincuko širdutė jauna. Jai nė vaistų jokių nereikia. Tik meilės. Ir kuo daugiau. Močiutė tai žino, Vincukas dar ne. Atrodytų, jam nieko, visiškai nieko netrūksta. Jis visuomet švarus, tvarkingais išlygintais marškiniais, gražia retų dantukų šypsena. Visuomet draugiškas. Niekas nė nepasakytų, kad naktį jis kartais nemiega saugodamas senelę nuo baubo, kad jo mėgstamiausias žaidimas – vienodų šakelių ieškojimas. Gatvėje joks žmogus neatspėtų, kad šio vaiko pirmas žodis buvo „Vincukas“. Jis ligi šiolei nė karto neištarė „mama“ – paprasčiausiai nebuvo kam. Vėliau Vincukas supras, kad likimas dosnus ne visiems. Vieni turi prabangius automobilius, aukles, krūvą žaislų ir draugų, tūkstančius ledų porcijų šaldytuvuose, saldumynų slėptuvę ir erdvius namus. Kodėl niekas negali turėti tokios pat močiutės kaip ir jis? Tada juk visi būtų laimingi ir mylimi. Vincukas bus girdėjęs net apie tai, kad ne visus vaikus mamos myli. Visai kaip ir jį. Bet Vincukas turi senelę. O kiti? Vincukas turi net vieną tikrą draugą, su kuriuo kalbasi, kai būna užsimerkęs.

Po kelerių metų jam bus labai gėda – jis supras turėjęs per daug. Šią akimirką namuose kvepia keptais obuoliais. Iš kažin kur ištraukusi žiupsnį cinamono močiutė atsargiai beria jį ant vaisių. Atsargiai, labai atsargiai, kad nė dulkelė nenukristų šalin. Vakarienė šiandien bus labai skani. Tai jaučia ne tik Vincukas, bet ir močiutė – jų nosys lėtai krutėdamos gaudo kiekvieną kvepiančio oro gūsį. Ne dažnai taip nutinka. Retai jiedu naudoja keptuvę. Dažniausiai ant duonos riekės užsideda sūrio galiuką ar truputį pašteto. Valgo kartu su arbata. Rudens pradžioje abudu prisidžiovina aviečių lapų. Skanu. Močiutė sako, kad dar ir labai sveika. Matyt, todėl Vincukas dar nė karto nesirgo sloga. Nuo kūdikystės jis žino, kas yra avietinė arbata. Šio skonio jis niekada nepamirš. Net tada, kai rankose sūpuos vaikaičius. Penkiametis Vincukas yra puikus klausytojas (gal todėl, kad nelabai gerai kalba), o močiutė puiki mokytoja. Jis jau žino, kad savo kojines reikia skalbti (dar kartą jas skalbia senelė, šiam užmigus), jis žino, kad reikia daug, labai daug skaityti, o vakare melstis. Vincukas žino, kad negalima blogai galvoti, juolab kalbėti. Močiutė žino, kad Vincukas žino. Mes visi daug ką žinom, bet tai dar nereiškia, jog būtent taip elgiamės. Senelė bijo, kad ir Vincukas užaugęs nepradėtų išsisukinėti nuo gėrio ir doro gyvenimo. Vincukas žino dar kai ką. Tai, ką senelė kartoja bemaž kasdien. Ji sako, kad reikia išbandyti ir paragauti visko. Po vieną kartą. Ji sako, kad ir blogų dalykų reikia paragauti. Bet jokiu būdu jų nevalgyti. Tiesiog reikia žinoti, ko yra ant apvalios, primenančios naują futbolo kamuolį, žemės. Vincukas taip ir daro. Jis jau ragavęs kaštonų lapų, žvyro, įvairių spalvų gėlyčių, juodų uogų nuo krūmų. Senelė tada juokėsi. Sakė, kad visai ne tai turėjusi omeny. Ir vėl juokėsi. Užsimiršusi rodė savo bedantę šypseną visam pasauliui. Vincukui juokinga nebuvo, iš jo burnos tąkart kyšojo ži-


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

butės galvelė. Neskani. Jis paragavo, dabar žinos. Daugiau žibučių nebevalgys. Baisiausia ir sunkiausia būdavo žiemą. Lizdelio devintame aukšte langai buvo seni. Pro juos pūtė vėjas. Radiatoriai nešildė. Kartais Vincukui atrodydavo, kad lauke šilčiau negu namie. Ir senelei taip atrodydavo, tik ji nesakydavo šito garsiai. Bet žiema buvo graži dėl sniego, Kalėdų ir aviečių arbatos. Katiliukas visąlaik virdavo ir jiedu vis gurkšnodavo, gurkšnodavo. Prieš guldama į lovą, močiutė susukdavo Vincuko kojas į maišelius, uždėdavo ketvirtą porą kojinių ir susupdavo jį visą į kelias antklodes. Tada jis jausdavosi labai laimingas. Aplinkui šalta, o jam – ne. Kaip

gudriai jo senelė moka apmulkinti šaltį! Tik vėliau mūsų mažasis prisimins, jog šalia jo gulėdavo kone vienmarškinė močiutė. Tik vėliau jis supras – jai buvo šalta. Jis prisimins jos pirštus žiemos rytais. Pamėlusius, sustirusius, vargiai judančius. Ji kone apkabinusi katiliuką laukdavo, kol vėl jus šilumą. Kol iki vakaro pamirš, kas yra šalta. Žiemą jie retai eidavo į lauką. Buvo labai slidu. Senelė nenorėjo, kad Vincukas paslystų ir pargriūtų. Todėl jie likdavo. Gerdavo aviečių arbatos, valgydavo duonos su sūriu, virtas bulves, Vincukas grauždavo džiovintus obuolius. Močiutė vis pasakodavo įvairias istorijas. Ji porino

jam apie savo praeitį; apie tai, kaip lankė mokyklą, kaip žaisdavo smėlio dėžėje ir kokias pilis statydavo. Ji kadaise, lygiai taip pat kaip Vincukas, žiemą sėdėdavo namuose, nes nenorėjo pargriūti. Mažylis niekada nezyzdavo, nerėkdavo, nesipriešindavo. Rodos, jis žinojo, kad viskas, ką sako močiutė, yra tiesa ir gerai. Kitaip ir būti negalėjo. Močiutė buvo vienintelis žmogus jo gyvenime. Kalėdos Vincukui atnešdavo labai daug laimės. Miesto aikštėje tada stovėdavo didelė plačiašakė eglė. Ją puošė spalvingos apvalios lemputės. Sutemus, viršūnėje uždėta žvaigždė matydavosi iš devinto aukšto. Vincukas ilgai žiūrėdavo. ►

Artūro Valionio nuotr. 41


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Jam buvo gražu. Jis nežinojo kodėl, bet Kalėdos būdavo džiugesnė šventė net už gimtadienį. Keksiukas būdavo tas pats – jis skaniai suvalgomas. Gimtadienis – paprastesnė diena, tada nevyksta stebuklai. Per praėjusias Kalėdas prie lovos rado mažą maišelį, jame buvo alavinis kareivėlis. Senelė sakė, kad naktį, matyt, užsuko Kalėdų senelis. Vincukui labiau rūpėjo tai, kad jis pramiegojo senelio atėjimą. Kūrė planus – kitąmet tikrai neužmigs... Vėliau Vincukas gailėsis, kad pametė kareivėlį. Sulaukęs vyresnio amžiaus grįš į tą patį butą ir jo ieškos. Neras, deja. Nes vos po kelių dienų, praėjus toms stebuklingoms Kalėdoms, jis bus nusinešęs kareivėlį į parką. Ten paliks stovintį ant suoliuko. Šito negalės prisiminti. Mažajam Vincukui šiandien lygiai septyneri. Močiutė jam nupirko keksiuką su mėlynėmis. Vakare jiedu įsmeigs žvakutę, uždegs ją, Vincukas sugalvos norą ir stipriai pūs. Močiutė giliom akim žiūrės į vaikaitį. Jau paaugusį. Jai taip norėtųsi nusišypsoti bedante burna, bet lūpos, rodos, sulipusios, liežuvis prilipęs prie gomurio. – Vincuk, atnešk vandens, – tarsteli. Mažylis nė neužpūtęs žvakelės puls virtuvėn. Kampe vis dar stovės ta pati kartoninė dėžė. Maistas irgi nepasikeitęs. Laikas palietė tik juodu: močiutė išvargusi, pasenusi, raukšlėta; Vincukas šviesus ir aukštas, žydromis it jūra akimis. – Nenoriu aviečių arbatos. Atnešk vandens. Vincukas vėl išbėga. Močiutė pirmąkart paprašė kažko kito – ne aviečių arbatos. Bet mažylis tai prisimins vėliau – po keliolikos metų. Kai sergančiai žmonai atneš aviečių arbatos. Jis girdės tuos pačius žodžius. Ir tik antrąkart ištarti jie bus dar ir išgirsti. – Nenoriu aviečių arbatos. Atnešk vandens, – sakys jam žmona. Juk kadaise jis buvo įsitikinęs, kad visos problemos, bėdos ir nelaimės turi vieną sprendimą – aviečių arbatą. Vincukas, jau septynerių, dabar vienas vaikšto obuolių. Jis ima du nedidelius maišelius ir žengia link ąžuolyno – už jo pūpso raudonais vaisiais pasipuošusios obelys. Mažylis stengiasi pririnkti kuo daugiau. Kad tik užtektų... Maišelių rankenėlės jau įsitempusios. Rodos, kelios sekundės ir neišlaikiusios naštos jos plyš. Net suplukęs Vincukas kuo greičiau žingsniuoja namo – 42

devinto aukšto lizdelyje laukia močiutė. Jo kakta lėtai leidžiasi prakaito lašelis. Nesuprantama būtų eiliniam žmogui, kad įmanoma rasti laimę kartono dėžutėje, sename bute, šaltame vandenyje ar patiekaluose, kurių sudėtyje atrandami tik patys prasčiausi produktai. Eidamas namo Vincukas šypsosi. Lyg lauktai, lyg nelauktai, trūksta rankenėlės. Obuoliai pabyra po visą šaligatvį. Mažomis rankytėmis bando juos surinkti, bet delnai ne begaliniai. Vos šeši obuoliukai. O kur kitus dėti? Negi šitaip palikti? Juk taip stengėsi. Ieškojo didžiausių, raudoniausių, sveikiausių. It suaugęs žmogus Vincukas nusprendžia – iš namų atsineš naują maišelį ir grįžęs viską susirinks. Kol kas vaisius paslėps po suoliuku. Kad tik niekas nerastų... Neliko tąkart Vincuko obuolių. Bet kitądien pririnko jų dar daugiau. Mėgo Vincukas obuolius, o ir senelei jie patiko. Ypač kepti, pabarstyti trupučiu cinamono. Tas ruduo buvo ypatingas dar ir tuo, kad buvo likę vos metai iki tos akimirkos, kol Vincukas pradės lankyti mokyklą. Jis kiekvieną vakarą vietoj pasakų prašydavo močiutės pasakoti apie mokyklą. Šimtą kartų jis klausdavo tų pačių dalykų, šimtą kartų jis išgirsdavo tuos pačius atsakymus ir šimtą kartų jis vis taip pat jausdavosi laimingas. Atrodė, kad nėra nieko žavesnio už sėdėjimą mokykloje, spalvotų knygelių vartymą, mokymąsi iš jų, rašymą, skaičiavimą. Tik po dešimtmečio Vincukas supras, kad jis taip ir nebūtų nuėjęs į mokyklą. Paprasčiausiai močiutė to nebūtų leidusi. Visų pirma todėl, kad ji bandė apsaugoti savo vaikaitį nuo visko, kame yra šiek tiek blogio. Ir ji neturėjo tiek pinigų, kad galėtų bent sąsiuvinių nupirkti. Pinigų vos užtekdavo maistui.

Richardas Burginas – šiuolaikinis JAV rašytojas, redaktorius, kompozitorius, keturių universitetų dėstytojas, profesorius, 12 knygų autorius. Jo apsakymai apdovanoti penkiais Pushcart prizais (tik Joyce Carol Oates laimėjo daugiau). R.Burginas taip pat yra žymaus literatūrinio žurnalo Boulevard (nuo 1985 m. iki dabar) steigėjas. Sukūrė daugiau kaip 100 dainų ir baladžių.

Karl Richardas BURGINAS

1. Koks bjaurus rankos paspaudimas – gyvenime tokio nepatyriau! Ir ne tik todėl, jog taip ilgai, perdėtai nuoširdžiai kratė ją aukštyn žemyn, bet dėl paties būdo – privertė mane pajausti, kad sveikinasi, įdė-


gintaro lašai

inos trio damas į tą gestą kiekvieną savo kūno dalį. Paskui padarė taip, kad aš net suglumau. Laikė mano ranką savo delne dar kokias dešimt sekundžių – spusčiodamas ir vis paplekšnodamas per ją kita ranka. Visą tą laiką jo žmona šypsojosi man taip, lyg aš būčiau palaimintoji moteris. Pavėluotai jam atėjo mintis, kad reikia pristatyti ją: „Linda“. Po minutės Linda atsiprašė, pasakiusi, jog nori apžiūrėti plaukimo baseiną ir sodą už pensionato. Nuskubėjo ten, kartais stabtelėdama patyrinėti gėlių –

priklaupus, atidžiai, lyg jos būtų perlai. Iškart jis pradėjo klausinėt mane. Ar man patinka Berkšyruose, ar dažnai čia atvažiuoju, ką rašau? – Muziką, – atsakiau. Negalėjau pameluoti, kadangi verandoje ant stalelio, priešais mano pintą kėdę, gulėjo penklinių bloknotas, ryškėjo natos. Jo veidas persikreipė – kaip ant rankos užmaunamos lėlės. Kai sustingo, jame buvo nutaisęs tokią „paveiktas įspūdžio“ išraišką, tuo pačiu metu duodamas suprasti, jog leidžiasi

paveikiamas „įspūdžio“ tik dėl to, kad yra toks malonus žmogus. – Ar jūs esate profesionali muzikė? Aš pajutau, kaip iš pykčio padažnėjo pulsas. – Ne, tik mėgėja. – Kompozitorė mėgėja, – balsiai įsisąmonino jis. (Ir aš pajutau, jog dar norėjo pridurti: „Kaip merginai – kažkas nepaprasta!“) – Turėtumėt pajusti, jog Tenglvudas – įkvepiantis... Gūžtelėjau pečiais. – Man patinka ištrūkt į tą kraštą. Atvažiuoju čia penkias pastarąsias vasaras. – Iš kur jūs ištrūkstate? – Atsiprašau? – Nesakėt, kur gyvenate, kai baigiasi atostogos, bet, man atrodo, atspėsiu. Ar Bostone? – Iš tikrųjų – Kembridže, – trumpai nusišypsojau. – Ar jūs ten studijuojate? – teiravosi toliau. Tuo klausimu, kaip vėliau supratau, įsivaizdavo paglostysiąs man širdį, kadangi buvau dvidešimt aštuonerių – taip ir atrodžiau. – Turiu ten firmą. Jo veidą vėl aptraukė ta „padarėte man įspūdį, nes aš esu toks mielas“ išraiška. Savaime suprantama, paklausė, kokią firmą, ir aš papasakojau, kad esu bendrasavininkė tokios krautuvėlės, kuri pardavinėja sveikinimų atvirukus – sureagavo taip, lyg mažų mažiausiai būčiau atradusi vaistus nuo AIDS. Žinoma, tada aš turėjau užduoti jam klausimą, ir jis paaiškino, kad jie abu su žmona kilę iš Niujorko (Vestčesteryje), dar niekada nebuvo Berkšyrų kalnuose, kad šitą pensionatą („Terasa“) jiems rekomendavo pažįstami ir kad jis bus labai dėkingas, jeigu aš, kaip tokia maloni, pateiksiu kokių nors pasiūlymų, kadangi tikriausiai visiškai gerai pažįstu tą rajoną. – Na, aš geriau leisiu jums grįžti prie savo simfonijos, – baigė jis. Aš kūriau fortepijoninį trio. Pagalvojau, kad ruošiasi, sumąstęs kokį nors būdą, vėl mane paliesti, tačiau jis tik pasiuntė man savo astronautišką šypseną iki ausų ir nuėjo į sodą, kad prisijungtų prie Lindos, kuri, krykštaudama iš malonumo kaip mažas vaikas, glostė pensionato šeimininkės šuniuką. Tai šitaip liepos vidury aš susipažinau su Ralfu ir Linda Gilbertais. ► 43


gintaro lašai

2. Tris rytmečius iš eilės mačiau ją deginantis po mano langu. Jos kūnas buvo toks gražus, kad man beveik užimdavo kvapą. Ji gulėjo ant šezlongo vidiniame kieme, gal tik keturiasdešimt pėdų nuo manęs. Pirmąsias dvi dienas vilkėjo šviesiai rožinį dviejų dalių maudymosi kostiumėlį, ne visai padorų, bet pakankamai tinkamą, kad kuri nors moteris, turinti labai gerą figūrą, galėtų pasirodyti viešumoj. Bet trečią rytą ji tiesiog pralenkė save – pasikeitė aprangą, pasirinkusi labai šviesų, tokios spalvos, beveik nesiskiriančios nuo jos odos. Kasdien kartojo tą patį ritualą: pasirodydavo apsisiautusi baltu paplūdimio žaketu, kurį tuoj pat permesdavo per šezlongo atlošą. Rankose laikydavo kokį nors Džeimso

Bondo romaną ir pusiau išspaustą tūbelę įdegio kremo. Tepdavosi juo lėtai, raivydamasi visu kūnu įvairiomis kryptimis. Kai baigdavo skleisti losjoną blauzdų ir šlaunų paviršiuje (ranka šlaunimis judėjo taip, lyg ji būtų dažiusi sunkiai pasiekiamą vietą už kampo), užsukdavo tūbelės kamštį, o ją pačią padėdavo ant žolės šalia šezlongo. Tada pakeldavo romaną, užsidėdavo saulės akinius ir skaitydavo maždaug dešimt minučių – paskui atsirišdavo petnešėles. Ir dabar nuo lango jau mačiau jos krūtis – visas, iki pat spenelių; tik jie vieninteliai buvo uždengti viršutine kostiumėlio dalimi, kuri šį kartą padėjo sukurti tokį vaizdą, kad krūtys atrodė niekur nesibaigiančios, kadangi paprasčiausiai perėjo į odos spalvos kostiumėlį. Nedaug pasistūmėjau su savo trio. Tariau sau, jog dabar kuriu andante, bet mano mintys buvo arčiau presto. Vis

nenustojau galvoti apie savo pietus su jais praėjusį vakarą – taip susiklostė, jog sutikau eiti kartu. Buvau užklupta netikėtai – pabeldė į duris. Jau gulėjau lovoj ir skaičiau, bet išgirdus, kas ten, tiesiog pašokau kaip iššauta. Po to, man dar nespėjus pasiruošti pokalbiui, tiesiai paklausė, ar aš norėčiau eiti su jais. Iš esmės aš sutrikau ir pasakiau „taip“: tiesiog dėl to, jog bijojau, kad nepamanytų, kokia esu įpykus. – Palieku tave vieną – persirenk, – pridūrė jis. – Ar gali susitikti su mumis verandoj, sakykime, po dvidešimt minučių? Ir dar kartą kariuomenės vadas privertė mane šokti pagal jo dūdelę. Mano viena iš labiausiai skaudamų vietų yra persirengimas pietums – nekenčiu specialaus apsirenginėjimo bet kam. Visas tas procesas atrodo toks patetiškas. Tu pradedi žiūrėdama į save nuogą, o paskui bandai pagerinti savo pačios išvaizdą tinkamais rūbais bei makiažu. Tvarkausi

Gintaro Grajausko nuotr. 44


gintaro lašai

su tuo, stengdamasi apsirengti taip, kad kuo mažiau kristų į akis. Ir ne dėl to, kad neturėčiau figūros – gal mano ne tokia gera kaip Lindos, bet aiškiai sakau – nesigėdiju – aš tik nekenčiu to melagystės sau proceso, kurį jaučiu panašų į apgaulę. Taip pat, kadangi turiu tamsius antakius (galbūt mano geriausias veido bruožas), man tikrai nereikia dažytis, tačiau tą vakarą dėl kažkokios priežasties paryškinau lūpas. Tuo tarpu Linda atrodė taip, lyg būtų nužengusi iš Valley Girl Monthly puslapių. Visa – rožinė ir auksinė; šviesūs plaukai sugarbanoti, melsvos kūdikiškos akys, apvedžiotos mėlynu akių paryškintoju; rožinė, nubarstyta žvyno pavidalo blizgučiais ir siuvinėta cechinais suknelė – gilia iškirpte. Ralfas buvo apsirengęs raudonos ir baltos spalvų sportinius Ralfo Loreno marškinius ir tamsiai mėlyną striukę, maždaug savo Oldsmobilio spalvos. Šita pora... Jie tikrai kažką teigė, tačiau ką? Ralfas paklausė: – Koks geriausias restoranas Stokbridže? – Man rodos, Raudonojo Liūto užeiga... Taigi savaime aišku, mes nuvažiavome ten. Maistas, pripažįstu, buvo labai geras, bet aš truputį nervinausi – mat visą laiką svarsčiau, ką čia veikiu su jais, ko jie iš manęs nori, kokį žaidimą suplanavo... Ralfas pradėjo pasakoti apie savo gyvenimą Niujorke. Jis sėkmingai dirbo miestų projektuotoju, o dabar keletas žmonių siūlo jam pasukti į politiką – jis apgalvoja tai. – O aš – tik jo namų inžinierė, – įsiterpė Linda, lyg būtų ką tik sugalvojusi tą frazę, kuri jau dešimt metų kaip nutrinta klišė pasigirsdavo pokalbiuose. Kai tik atnešė pagrindinį patiekalą, pokalbis, kaip aš ir tikėjausi, pasisuko prie manęs. Ralfas būtinai norėjo toliau vystyti savo tezę, jog aš esu sužlugusi kompozitorė – vien dėl to, kad vieną vasarą buvau Tenglvudo studentė. Jaučiau, kaip rausta skruostai ir gėdijausi dvigubai, kadangi mano veido oda iš prigimties blyški ir mažiausias raudonis matosi joje labai ryškiai. Man visiškai netikėtai, Linda, iš kurios užtarimo tikrai nelaukiau, šoko manęs ginti. – Ralfai, ji, kaip verslo moteris, dirba sėkmingai – taigi ar gali būti dar kur nors sužlugusi? Ralfo žandikaulis beveik taukštelėjo susičiaupiant, bet jis nusišypsojo ir pabandė užtikrinti, jog nieko panašaus nenorėjo pasakyti.

– Vienintelis sužlugęs dalykas tavo gyvenime – tai visi tie vyrai, kurie norėjo tave vesti. – Ralfai! – šūktelėjo, nuduodama pykstančią, Linda ir, suspaudusi mažo vaiko kumštelį, davė „boksą“ jo masyviai krūtinei. – Ai – ai! – žioptelėjo jis, apsidairydamas po salę nekalta akių išraiška. – Ar pasakiau ką nors ne taip? Klausyk, Karlina, aš tik bandau – gal ir netaktiškai – parodyti tau, kaip labai mes su Linda pamilom tave – štai ir viskas. Aš pažvelgiau į Lindą ir įžiūrėjau, jog ji labai nori, kad vakaras praeitų sklandžiai. Taigi tariau „ačiū jums“ ir prisiverčiau šyptelėti. Prisimenu, kad pripažinau, jog elgiuosi neapgalvotai sėdėdama su jais, kai turėčau kurti, ir nusprendžiau, jog, tik grįžusi namo, ką nors pridursiu savo sąraše – tai, aš žinojau, mane nuramins. Štai ką parašiau vėlai tą naktį savo kambaryje. 21 Smulkmena, dėl ko Aš Nekenčiu Tipiško Amerikiečio Ralfo Gilberto, Miestų Projektuotojo iš Niujorko 1. Kad jis tęsia bandymus įkalbėti mane eiti su jais į paplūdimį. Sakiau jam ir pakartojau keliskart, jog nemėgstu plaukioti, kad per penkias vasaras „Terasoje“ aš niekada nesinaudojau net baseinu. Be to, paplūdimy jaučiau du nemalonius dalykus: kai nusimeti rūbus ir atsiguli, saulė kepina tave, o kai brendi tokia beveik nuoga į vandenį, jis tave šaldo. Aš atradau, jog daugumoje situacijų geriau likti apsirengus. 2. Tas jo plaukų tvarkingumas. Nei tankūs, nei reti, ir visada sušukuoti – visi vietoj – taigi aš kartais pagalvoju, kad jis nešioja peruką. 3. Jo akių spalva. Nežinau, kaip jas apibūdinti. Jos – gryno mėlio. Nekenčiu jų. 4. Jo nosies forma ir ilgis – tiesi ir visai be trūkumų, gal tik šnervės per plačios. Kaip ta astronauto nosis. 5. Jo truputį kresnas, bet kitais atžvilgiais atletiškas kūnas. Atrodo taip, kad jeigu numestų penkis svarus, galėtų reklamuoti „Jockey“ apatinius baltinius. 6. Jo drabužiai. Rengiasi taip, lyg dar lankytų vidurinę mokyklą. 7. Jo nuolatiniai klausimai. Nors dabar klausinėja apie kitką. Pačioje pradžioje labiausiai stengėsi, kad priverstų mane prisi-

pažinti, jog mano darbas bereikšmis. Turėjau būti šita kankinama kompozitorė, pasislėpusi Tenglvudo šešėliuose. Dabar jis bando priversti mane atskleisti tą nežinomą priežastį, dėl kurios niekad neištekėjau. Žinoma, tas faktas, jog savo atostogas praleidžiu viena, visiškai jį pritrenkia. Duoda suprasti, kad sprendimas – jis. Bet kaip? Kokiu būdu? Niekad net rimtai nelindo prie manęs. 8. Jo šlykščios šlepetės. 9. Jo politinės pažiūros. Šį vakarą tikrai gynė Reiganą ir gyrėsi, kad buvo susitikęs su Džeku Kempu. Tos pažiūros – tik tam, kad gerai pasirodytų, kaip ir jo žmona. Kad jis yra konservatorius, turintis politikoje ateitį. Beviltiškas. 10. Kaip kasdien sveikinasi su manim – paspaudžia pakrato – lyg Dievas būtų palaiminęs jo ranką ir padaręs ją tobulą. Blogiausiai atrodo, kai laiko ją uždėjęs Lindai ant peties. Kirba noras perspėt ją: „Tau ant peties – krabas!“ 11. Kiek tik pamatys veidrodžių, pro visus praeis – žvilgt žvalgt. 12. Jo akivaizdžiai ideali praeitis. Atrodo, niekas joje Gilberto nejaudina. Ir visada tau čiulba akimis: „Pažvelk į mane – mano nepriekaištinga reputacija – praeitis be dėmelės. Matai – aš neturiu ko gėdytis – ar tai ne nuostabu? Karjeroj – niekad jokių stabdžių, jokia moteris nepametė manęs – pareigą lovoj atlieku, kaip priklauso. Iš visko, ką kada nors padariau, susidėjo visa tai, kas aš esu dabar. Niekas gyvenime manęs nemenkino. Apsimokėjo – nieko nekeisčiau!“ 13. Jo beprotiškas, per daug muilingas, pusiau mutantas – vadinamasis odekolonas. 14. Nepalieka manęs ramybėj net per pusryčius. (Matyt, jie laukia, kol išgirs, kaip atidarau duris; tada – bindzi bindzi į valgomąjį.) Kiekvieną rytą ateina prie mano stalelio, palinksta – „...prisijungti?“ Lindą veda viena ranka, kita – krato manąją. Viso to pasekmė – negerai virškinu. 15. O kaip verčia rengtis savo žmoną! Aš įsitikinus – liepia! Ką ir kada. Orkestruoja drabužių spintą. Esu tikra – jis mano, jog tie jos lėliški skudurėliai suteikia jam žavesio: žiūrėkit, koks aš tikras bičas! Neabejotinai, į jį atkreipia dėmesį, jis jaučiasi pranašesnis, o tai – šiaip ar taip – pagrindinis jo tikslas gyvenime. 16. Jo muzikinis skonis. Bartas Bakarakas, Sinatra, kai kas iš „Boston Pops“, pavyzdžiui, William Tell Overture. ► 45


gintaro lašai

◄ 17. Ir tas nuolatinis priminimas – apytikriai kas dvidešimt minučių – vis apie savo naują Audi, stovinčią ant įvažiavimo keliuko Vestčesteryje. 18. Kai jie mylisi, abu – tikri triukšmo fabrikai, kaip jaunikliai! Jis yra isterinis bosas; ji – nekontroliuojamas sopranas. Esu tikra – ji klykauja, norėdama jam įtikti, kadangi natūraliai niekas gamtoje nekelia tiek triukšmo. Puikiai įsivaizduoju – jis diriguoja jai lazda, skatindamas: „Fortissimo, fortissimo!“ Aišku, dėl to negaliu niekam pasiskųst – nei dėl abiejų vokalų, nei dėl lovos dunksnojimo į sieną. Ką aš galėčiau pasakyti. Turiu apsimesti, jog nieko panašaus nevyksta: tai yra tik kažkokia mano sapnų gyvenimo dalis. 19. Kaip jis praėjusį vakarą žiūrėjo į mane! O buvo taip. Vonia mūsų aukšte dalijuosi su Gilbertais. Išgirdau, kad Linda išeina iš vonios, tikriausiai pakeliui į lovą dar bandydama pagerint savo makiažą – jam. Man reikėjo eiti į vonią dėl labiau praktiškų priežasčių ir nekantraudama per daug greitai atidariau duris. Ji dar žingsniavo koridoriumi, ir aš, ją pamačius, tiesiog suglumau – gerklėj užstrigo „labas“. Vilkėjo plonučius naktinius: rožinius, beveik permatomus. Gal nusipirko juos vietinėje sekso reikmenų parduotuvėj. Šyptelėjo ir pratarė mano vardą: „Karlina...“, be jokio „labas vakaras“ arba nors „labanakt“. Sustojau kaip įkasta. Įžiūrėjau jos tamsią vagą, kai įžengė į vyro kambarį; už Lindos matėsi Ralfas: sėdi ant lovos krašto ir žiūri įsistebeilijęs į mane; tokia veido išraiška, kuri sakė: „Aš turiu tai, ko kiekvienas trokšta, bet ko tu tikiesi? Ar smerki mane, kad visą laiką šypsausi?“ 20. Tvarkingai sulankstyti, su išsiuvinėtomis monogramomis, melsvas bei rožinis – jo ir jos – rankšluosčiai; ir tai primena tą jų vemt verčiantį pomėgį vadint vienas kitą tais visai neskambančiais inicialais – R. G. ir L. G. 21. Jo žinių laidelė šįryt per pusryčius, prieš pat pradedant valgyti „Wheaties“ – kad ji nėščia. Prisiekiu. Lyg ji egzistuotų tik tam, kad įrodytų, jog jis – patsai Vyriškumo Pradas.

3. Važiavome atgal iš Tenglvudo jo senu Oldsmobiliu. Kažkodėl įsirangiau ant priekinės sėdynės, tarp jo ir Lindos. 46

– Tai buvo pats geriausias koncertas, kokį kada nors girdėjau, Karlina, ir tavo dėka. Dar padarysi mane klasikinės muzikos mėgėju. Ar ne gražus, Linda? – Jis buvo gražus, – patvirtino Linda. – Tie puikūs trimitai paskutinio numerio pabaigoje skambėjo taip išdidžiai, taip jaudinančiai. Aš manau, mes turėtume atšvęsti. Jaučiu – tikra šventė! Žinoma, tai reiškė, kad mes atšventėme. Nuvažiavome į Stokbridžą, į Raudonojo Liūto užeigą; atsiradom ten, aplenkę visus, nes parodžiau man gerai žinomą trumpesnį kelią. Ralfas man dėkojo, nešykštėdamas pagyrų. Oras atvėso ir sužibo žvaigždės. Ant staliukų lauke stovėjo vazelės su pamerktomis gėlėmis, degė žvakės, ir aš valandėlę pasijaučiau laiminga, kad esu kaime. Mes su Ralfu nusprendėme išgerti po kelias Margaritas. Skaitydamasi su savo padėtimi, Linda nutarė pasiurbčioti Perrier1. Tas Raudonasis Liūtas turėjo prašmatnų barą, gėrimus paruošdavo nepaprastai skaniai. Po pirmo stiklo Ralfas pradėjo kalbėti apie kūdikį. – Sugavau save – galvoju apie jį keisčiausiais būdais, netikėčiausiais momentais. Nenutrūkstamai bandau išrinkti vardą. Žinoma, sunku, kai dar nežinai lyties. Kartais, aišku, mane apima baimė, bet daugiausia džiaugiuosi – taigi nenustoju šypsotis... Vaikas viskam suteikia didesnę prasmę. Sakau jums tiesą – gaila, kad nesiryžom anksčiau, bet geriau vėliau negu niekad. Jis baigė kalbėti – vėl veide švietė nesugadinta palaiminga šypsena – ir tada atsiliepė Linda: – O mane iš tikrųjų apėmęs tas kūrybinis išsipildymo jausmas. Kalbu rimtai – nors ir nesu kūrybinė asmenybė kaip tu, Karlina – aš jaučiu, jog tai – aukščiausias menas. Priėjo padavėja, atnešė mums po antrą. Tokia graži vaikystė, neturėjo daugiau aštuoniolikos, ir Ralfas nužiūrėjo ją ilgu žvilgsniu, aukštyn ir žemyn. Aš pradėjau galvoti apie savo persileidimą (ir kaip čia jo neprisiminsi?), kuris įvyko tik prieš dvejus metus, ir pabandžiau pakeisti pokalbio temą. Bet pabėgau ne per toliausiai, nes kalba nukrypo apie mūsų tėvus, ir kai jie paklausė apie manuosius, atšoviau, jog daugiau nelankau jų – tik per šventes pasi1 Perrier – natūralus putojantis prancūziškas mineralinis vanduo.

keičiame atvirukais. Man pasirodė, kad jie nustebo ir susikrimto, ir todėl pabandžiau paaiškinti: – Nei jie koneveikė mane, nei mes plūdomės – tiesiog neišėjo toliau bendrauti. Nesugebėjome kalbėtis, nežeisdami vieni kitų, taigi... Nežinau, ar dėl to, kad prakalbom apie mano tėvus, o gal vis dar nedavė ramybės tas mano persileidimas, arba kažkokia dalimi prisidėjo alkoholis, bet aš apsižliumbiau. Taip kvaila – didelės karštos ašaros ritasi skruostais. Aišku, bandžiau kažkaip pasiteisinti, ir Ralfas su Linda ramino mane, tačiau mūsų pokoncertinis šventimas buvo sugadintas. Po dvidešimt


gintaro lašai

Vyto Karaciejaus nuotr.

penkių minučių jau vežė mane namo, kartkartėmis tardami kokią nors lėkštą pastabėlę apie to vakaro susijaudinimą. Matyt, juos šiek tiek sudirgino. Verkimui aiškiai buvo skirta tik nedidelė jų pasaulio dalelė.

4. Praėjus pusvalandžiui, pasakiau jiems „labanakt“. Sėdėjau ant lovos užsidegusi tik naktinę lemputę ir sklaidžiau savo trio gaidas. Nepatiko man, suvokiau, kad nepabaigsiu jo – per paskutinius trejus metus aš

baigiau tik vieną kūrinį. Jaučiau, kad mano muzika blanki, be sielos, tik tolimas aidas tos, kurią parašiau prieš dešimt metų, kai laimėjau stipendiją studijuoti Tenglvude. Gal tėvai ir buvo teisūs, spręsdami apie mano muzikos kūrimą, pagalvojau ir tuoj pat prisiminiau, kad mano visiškas atsidavimas tai krautuvėlei Kembridže įrodo tai, jog aš supratau, kad jie teisūs. Nors už tai negalėjau pradėti jų mylėti... Ir tos liūdnos minčių eilutės vidury pasigirdo du švelnūs belstelėjimai į duris. – Tai aš, Linda... Ar galiu užeiti? – Tik minutėlę! – riktelėjau, šokdama iš lovos. Perbraukiau keliskart šepečiu per plaukus, purkštelėjau į pažastis dezodo-

ranto, pasikvėpinau kaklą, gurkštelėjau skysčio burnai skalauti – net pagargaliavau. Kūnas staiga pradėjo drebėti – užsimečiau chalatą. Linda atrodė truputį sutrikusi, kai pagaliau ją įsileidau. – Tikriausiai nori pabūti viena, bet aš atėjau paklausti, gal jauti, kad reikėtų truputį pakalbėti. – Užeik, užeik. Tikrai malonu iš tavo pusės. Atsiprašau už tą jausmų prasiveržimą... – Neatsiprašinėk. Man taip dažnai atsitinka... Aš nustebau. – Tikrai? ► 47


gintaro lašai

◄ – Aišku, o kaip tu manei?

– Aš galvojau, kad jūs abu kažkaip – net antgamtiškai – tinkat vienas kitam – taip man rodės. Trumpai nusijuokė ir pavartė savo dangaus mėlio akis. – Tikėk manim, per mūsų bendrą gyvenimą mes su Ralfu perėjom beveik viską – apie ką tik gali pagalvoti... Dabar esam gana laimingi, tačiau... kiek reikėjo įdėti pastangų. Ir dar – daugybė kompromisų... Atidžiai įsižiūrėjau į ją. Šį kartą vilkėjo blankiai žalią dviejų dalių pižamą. Kitokios medžiagos, nieko per ją nesimatė. Tai buvo nepaprasta – vis kitas rūbas jam, kiekvieną naktį. Taip pat visada nenatūraliai gerai kvepėjo... po pižama tikriausiai jaudinantis apatinių baltinių komplektėlis... – Stebini mane, – vos girdimai išspaudžiau. – Tikrai nustebinai. Linda gūžtelėjo pečiais. Atrodė keistai sugluminta. – Neturėtum stebėtis... – Tik neįsivaizduoju, kokių galėjot turėti problemų. – Juokauji? Buvo net laikai, kai nueidavo pas kitas... – Kaip jis galėjo taip elgtis? – Štai šito aš jo ir paklausiau, – atsakė juokdamasi. – Gali įsivaizduoti, kaip jaučiausi. Nedaug trūko – būčiau jį palikus! Suvokiau, jog mes vis dar stovime, taigi pasiūliau sėsti, ir ji įsikūrė sukamoje kėdėje prie mano stalo. Aš prisėdau ant lovos krašto. Vis panardindavau pirštus į plaukus; perbėgdavau juos, trokšdama, kad nebūtų tokie pilkšvai tamsūs ir neįmanomai tiesūs – kad kažkokiu mistiniu būdu pagražėtų. – Bet negalvok, jog viskas, ką matai, nėra teisybė. Esmė ta, kad už daugelio dalykų slepiasi kokia nors istorija, kuri ne visada yra tokia graži ir aiški... Pabandžiau reikšmingai linktelėti galvą. Norėjau užduoti jai šimtus klausimų, bet nusprendžiau – geriau ne. Taip pat šmėstelėjo mintis: „O jeigu papasakočiau apie aną persileidimą ir savo draugystę su Edu...“ Turinčiu neįveikiamą potraukį suktis apie moteris medicinos studentą, kuris paliko mane – kaip ir tikėjausi, kad paliks – praėjus kelioms dienoms po operacijos. Bet ir dabar susilaikiau. – Na, taip pat ir man, – atsidusau, – kaip įsitikinai šį vakarą. – Tėvai – visada labai jautri tema, – linktelėdama ištarė Linda. 48

Sugavau jos griežtą žvilgsnį, kokio anksčiau niekad neteko matyti. – Išverkiau akis dėl savo... – prisipažino ji. Mūsų žvilgsniai susitiko. Stojo įtempta tyla. Taip slėgė, jog rodės – staiga atsiradom, užrakintos drauge, kažkokioj šaldymo kameroj. Pagaliau nukreipėm kalbą kitur. Paplepėjom apie Tenglvudą ir misis Blanšard, „Terasos“ savininkę. Palaidėm tas mandagias paskalas gal dešimt minučių, kol Linda pasakė, kad turi eiti. – Tai aišku, – tariau, pakildama nuo lovos. – Paskambintum man kokį nors savo kūrinį? – paklausė ji, ir aš pajutau, kad vėl apima drebulys. – Kaip? – Apačioj stovi pianinas. Gal rytoj? Truktelėjau pečiais. – Žinoma, – prižadėjau. – Jei tu nori... – Jaučiu – man labai patiks. Gerai, labanaktis, Karlina. Taip gerai pakalbėjom... Aš padėkojau, kad užėjo; ji apkabino mane, stipriai suspaudė ir palaikė taip kelias sekundes.

5. Rytą nusileidau prie ežero, kol jie dar neatėjo manęs kviesti pusryčių. Visą naktį nemiegojau ir dabar negalėjau jų pakęsti. Maždaug už ketvirčio mylios nuo „Terasos“ buvo nedidelis viešas paplūdimys. Dėl kažkokios keistuoliškos priežasties užlipau į gelbėtojo bokštelį ir sėdėjau jo kėdėje, įdėmiai įsižiūrėjusi į lygų ežerą. Didesnę jo dalį vis dar gaubė migla, slėpdama Tenglvudo paplūdimį ir vienuolyną kalnuose, taip pat salą kairėje. Nusprendžiau, jog turiu surūšiuoti sūkuriuojančius galvoje klausimus, kad galėčiau objektyviai, tarytum iš šono į viską pažiūrėti. Nepasiėmiau jokio popieriaus, todėl tą perkratymą teko atlikti mintyse: 1. Ko jie iš manęs norėjo? Kodėl man atrodo, jog tai – apgaulė, žabangos? Gal jie nori, kad pasimylėtume trise, bet ką aš atsakyčiau, jei bandytų pasiūlyt? 2. Negaliu paneigti – vakar buvo kilęs noras pasimylėti su Linda. Tas dalykas neabejotinai painiojo visą reikalą. Gyvenime turėjau labai nedaug seksualinių santykių su moterimis, o pasibaigus draugystei su Edu – iš viso jokio sekso su niekuo. Iš

tikrųjų per atostogas planavau apgalvoti savo jausminius santykius su vyrais. Nusprendžiau, jog tas reikalas su moterimis – tai nukrypimas nuo normos, kažkas, ką dariau, kai jaučiausi ypač vieniša. Negaliu tvirtinti, kad seksas – pagrindinis ar net svarbiausias dalykas mano gyvenime, tačiau nėra toks nežymus, kad kartais apie jį nepagalvočiau. 3. Ar daug kuo surizikuočiau, norėdama turėti Lindą? O kiek dėl Ralfo? Turi tame dalyvauti abu – kaip dvejeto žaidėjai: keisdamiesi vietomis, padėdami vienas kitam, manevruodami manimi... 4. Žinoma, aš stengiuosi, kad tai galima būtų išsiaiškinti racionaliai, kadangi dėl Lindos nenoriu niekuo rizikuoti. Kada aš nors kiek rizikavau, siekdama gauti tai, ko iš tikrųjų noriu? Ar iš tiesų labai stengiausi, jei kalbėsim apie tėvus ar Edą, arba net muziką? Teisybė buvo ta, kad aš visada sėkmingiausiai pasiekdavau tikslą tokiuose dalykuose, kurie man nebuvo labai reikšmingi. 5. Šiaip ar taip, kodėl jie tapo man tokie svarbūs? Kodėl taip stipriai reagavau į juos? Mūsų bendros atostogos greitai baigsis. Po kelių dienų jie išvažiuos. Paskui parašysim po laišką ar du arba, labiau tikėtina, siųsim atvirukus; po to – pasveikinimai su Kalėdomis, telefono skambutis per Naujuosius metus. O paskui laikas užtrins jų pėdsakus, ir daugiau man tai nerūpės. Visa tai. Ir kaip žmonės pakelia tą Laiko tėkmę? Kodėl pamišusių mažiau nei sveikų?

6. Saulės spinduliai krito ant grindų, nes naktinė užuolaida buvo pusiau pakelta. Atrodo, kambarys lengvai drebėjo, lyg ta šviesa apnuogintų mano vidinio pasaulio niekingumą bei tuštumą – tiesiog po truputį atimtų visą savigarbą. Žengiau toliau sustingusiomis kojomis, bet akivaizdžiai pirmyn, nusistačiusi kryptį pianino link. Tik atsisėdusi ant kėdutės, pajutau drėgmę – prasidėjo mėnesinės! – ir kažkaip miglotai klausiau savęs, kodėl apsivilkau savo geriausią sijoną. Ir dėl ko ėmiau į galvą daugiau, negu buvo verta? Sekundei užmerkiau akis ir išvydau tėvų atvaizdus. Žiūri į mane – tas jų būdingas tvirtumas akyse – tiesą sakant, jų akys


gintaro lašai

visiškai tokios pat, lyg dalytųsi vienas kito akimis arba tos keturios akys būtų pasidalijusios jais... Paskambinau ištisai savo pirmąją sonatą fortepijonui (savo opusą Nr. 1), truputį per greitai, tačiau, kaip tai auditorijai, deramai. Ralfas su Linda plojo, taip pat plojo misis Blanšard, kuri atėjo iš virtuvės, ir vaikis su dešimties centų monetos apgamu ant skruosto, ir vyras su akiniais, kuris atrodė esąs to vaikio tėvas. Iš anksto pasakiau Gilbertams, ką tiksliai skambinsiu ir kokia eilės tvarka, kad pasirodymo metu nereikėtų nieko kalbėti, tačiau negalėjau susilaikyti nepakomentavus: „Kartais, atrodo, truputį primena Prokofjevą, bet man buvo tik aštuoniolika, kai ją sukūriau...“ Paskui paskambinau trečiosios savo styginių kvarteto dalies fortepijoninį variantą. Truko apie septynias minutes. Skambėjo labiau neharmoningai, faktiškai kūrinys ir buvo beveik atonalinis, bet baigusi išgirdau tiek pat plojimų. Dar keli svečiai (kurie, tik man pradėjus, dar šiek tiek kalbėjosi) dabar sėdėjo ant raudonos aksominės sofos prie misis Blanšard. Pabaigai atlikau pirmąją ir tuo metu vienintelę savo fortepijoninio trio dalį. Iki tol taip keistai atsipalaidavau, ir ji liejosi aiškiai, be jokio kliuvinio. Dabar – dar daugiau plojimų. Kai jie nutilo, visi klausytojai sėdėjo toliau, lyg laukdami, jog pasakysiu kalbą. Nesąmoningai priėjau prie Gilbertų. Ralfas pašoko iš savo kėdės stačiu atlošu (visą koncertą sėdėjo palinkęs pirmyn, akys – įbestos į mane), stipriai suspaudė mane dramatiškam glėby ir pabučiavo. Spėjau užtektinai suktelėt galvą, ir jo bučinys nutūpė man ant skruosto. Linda – visa užsiliejusi šypsena – mane taip pat apkabino ir pabučiavo į kitą skruostą. Pradėjau kalbėtis – toks persimetimas mandagiais žodžiais – su kitais svečiais (pasirodė, kad vaikinukas su apgamu nori būti pianistas), kai Ralfas čiupo mane už rankos ir tarė: – Eime – turim atšvęst! Noriu nueit į paplūdimį su savo mėgstamiausiu kompozitorium. Greičiau, Šopenai, apsivilk kostiumėlį – negali man atsakyt. Manyje – kažkoks jausmų maišalas; kartu sutrikimas ir palengvėjimas, ir pagaliau – visiškas pasyvumas. Spėju, kad buvau labai pavargusi – kaip niekad.

7. Baigėm vakarą nuvažiavę į tą patį paplūdimį, kurį aplankiau šį rytą. Buvo vėlyva popietė, bet saulė vis dar kaitri – nemažai žmonių. Ralfas ištraukė iš savo automobilio vilnonę kareivišką gūnią ir plastikinę lėkštę. Puikavosi, užsitempęs trumpas mėlynas maudymosi kelnaites, Linda vilkėjo dviejų dalių rožinį kostiumėlį, aš – ištisinį, šeštojo dešimtmečio mados. Dar užsimetusi ilgus baltus marškinius, kuriuos gavau iš tėvo. Ralfas su Linda gulėjo ant gūnios šalia vienas kito, aš išsitiesiau prie Lindos. Jie vis dar gyrė mano koncertą, bet po kelių minučių Ralfas mestelėjo juoką dėl to, kad esu tiek daug apsirengusi. Persiverčiau ant pilvo ir kažką sumurmėjau į smėlį. – Na, kas tau daros, Sušalėle? – paklausė Ralfas. – Atėjom čia paplaukiot... – Neklausyk to Laukinio Bilio Hikoko2, – ramino mane Linda. – Kas per...?! – atseit įsižeidė Ralfas. – Eime, Laukini Bili, aš su tavim paplaukiosiu. Jis dar kartą pabandė mane įkalbėti, kad prisijungčiau prie jų. Tada Linda skyrė jam kitą išmintingą pastabėlę, ir tasai liovėsi, nubėgdamas paskui ją į vandenį. Pasisukau taip, kad matyčiau juos. Stebėjau – kvatoja, taško vienas kitą. Toliau žiūrėjau į juos: nuplaukė prie antrojo sielio. Pamojau jiems, kai leidosi šliuožykla į vandenį. Staiga suvokiau, jog jie visai nekurpė jokio plano pasimylėti su manim – nei vienas, nei kitas. Mane užplūdo keistas jausmas – nesuvokiau, ar tapau laiminga, ar liūdna... Tuo metu jie nuplaukė už platformos ir dingo iš akių. Tikriausiai, pagalvojau, užsiims meilės žaidimais vandenyje. Užmerkiau akis ir kelias minutes snūstelėjau. Kai atsistojau, pasukau į užkandinę nusipirkti minkštų pieninių saldainių, tačiau, dar nepriėjus durų, mane bėgte pavijo Ralfas su Linda, iššokę iš vandens; jų maudymosi kostiumai blizgėjo prieš saulę. – Ei, Karlina, palauk! Laukinis Bilis nori tau kai ką pasakyt...

Ralfas staiga surimtėjo – lygiai tokia pat veido išraiška kaip tada, kai kalbėdavo apie Reiganą. – Mes nusprendėme vieną svarbų dalyką – tenai, už platformos... Berniukas ar mergaitė – mes pavadinsim savo vaikelį Karlin. Supranti, mums labai patinka tavo vardas, ir norėjome, kad tu pirma tai sužinotum. – Jūs nejuokaujat? – Skauto garbės žodis! – Nežinau, ką ir pasakyt – aš sujaudinta. Kelias sekundes žiūrėjome vienas į kitą, labai surimtėję. Tačiau netrukus Ralfas pasiūlė žaidimą su lėkšte ir nubėgo prie gūnios jos paimti. Nusekėme paskui jį už pikniko stalų, kur žolėtoje paplūdimio dalyje buvo lygi aikštelė. Metėme po kelis bandomus, paskui išsirinkome pozicijas, maždaug penkiolika pėdų vienas nuo kito. Po kelių minučių sušilau, taigi nusivilkau tuos marškinius. Ralfas vėl papokštavo, ir žaidėme toliau. Netrukus jau mėtėme tiksliai, nereikėjo tiek daug bėgioti. Lėkštė buvo baltos spalvos, centras – geltonas. Skrisdama atrodė kaip nedidelė saulė. Skrido ratą po rato – Ralfas, Linda, aš – be didelių pastangų. Sukaupiau visą dėmesį į lėkštę, ir greitai likusi paplūdimio dalis tarytum išbluko, lyg būtų patekusi į šešėlį – atrodė, jog tiktai mes trys žaidžiantys stovime saulėje. Aiškiai mačiau juos, besitaikančius mesti, nors negalėjau tiksliai pasakyti, kiek pėdų mus skiria, taip pat ar vis dar sudarome lygiakraštį trikampį, ar kokį nors kitokį. Net erdvė tarp mūsų susiliejo, tapo nereali... Aš tik sekiau akimis lėkštę (sugaunu – išmetu), jausdama visu kūnu saulės karštį. Vieną akimirką galvoje praskriejo mintis: „Pagaliau – kaip Rojuj...“ Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS Versta iš: Richard Burgin. Man without Memory. Urbana and Chicago: University of Illinois Press, 1989.

2 ...Laukinio Bilio Hikoko... – „Wild Bill“ (James Butler) Hickok (1837–1873) – JAV kareivis, kuris vienas iš pirmųjų baltųjų amerikiečių nuvyko gyventi į Vakarus ir ten dirbo policijos viršininku. Pasižymėjo kaip taiklus šaulys ir azartiškas lošėjas kortomis (iš pinigų). Daugelio folkloro legendų herojus.

49


ETNOKULTŪRA

„Auksodžio“ įkūrėja ir vadovė R.Vildžiūnienė įsitikinusi – folkloras yra ne tik dainos, šokiai ir žaidimai, tai – tikroji išmintis ir pažinimas. 50


„Auksodis“ ETNOKULTŪRA

tapo gyvenimo mokykla Kaip sodas po kvapnaus žydėjimo užaugina ir subrandina vaisius, paskleisdamas juos naujam augimui ir žmonių džiaugsmui, taip Klaipėdos universiteto Menų fakulteto folkloro ansamblis „Auksodis“ tapo sambūriu ar studija, kurios nariai išsibarstė po Lietuvą, sėdami mūsų savasties ir šimtmečius formuotos kultūros grūdus.

Daiva JANAUSKAITĖ

Daigai sudygo visoje Lietuvoje Muzikologės išsilavinimą turinti ansamblio įkūrėja bei vadovė Rūta Vildžiūnienė nepasidavė naujiems vėjams keisti ir populiarinti folklorą, darant jį patrauklesnį išlepintai miestietiškos kultūros publikai. Ji įsitikinusi, kad senosios dainų dermės, tekstai, žaidimų pynės yra tikroji gyvenimo išminties mokykla, kurią reikia ne keisti, o mokytis iš jos nekintančių vertybių. „Auksodis“ gyvuoja nuo 1982 metų, kai R.Vildžiūnienė, padirbėjusi S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – S.Šimkaus konservatorija) privalomus trejus metus po paskyrimo, pradėjo dirbti

dėstytoja tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, Muzikos istorijos ir teorijos katedroje. Dar dirbdama S.Šimkaus mokykloje R.Vildžiūnienė pajuto, kad moksleiviams folkloras yra įdomus. Jauna dėstytoja rengdavo liaudiškas vakarones. Tai buvo savotiškas judėjimas prieš rusinimą, savo dar gyvų šaknų pažinimo būdas. Daugybė žmonių visoje Lietuvoje troško pažinti nykstančią autentišką kultūrą. Kai muzikologė pradėjo dirbti konservatorijos fakultetuose, dalis ką tik baigusių aukštesniąją muzikos mokyklą jos mokinių įstojo mokytis į aukštąją mokyklą ir kaip savi atėjo į jos buriamą ansamblį, tiesa, tada jis dar neturėjo pavadinimo. „Taip susiformavo ansamblio branduolys, dalis pirmųjų studentų su manimi dainavo ne ketverius, o šešerius ar net septynerius metus. Tos studentės įgavo patirtį. Pabaigusios mokslus jos išsiskraidė po Lietuvą ir pačios įkūrė savo ansamblius. Vita Pajarskienė darbuojasi Mosėdyje, jos dvynė sesuo Sigita Žiemelienė – Skuode, Laima Domarkienė – Šateikiuose, Birutė Bartkutė – Jurbarke. Buvę „auksodiškiai“ turi gausias folkloro grupes Plungėje, Plateliuose, Kretingoje, Šilutėje, Kaune, Birštone ir kitur. Aktyviausi mano ansambliečiai yra iš 1985–1992 metų laikotarpio. Jie buvo Atgimimo, Sąjūdžio vaikai. Tada televizijoje įrašėme tris laidas“, – prisiminė ansamblio vadovė.

Repertuarą rado kaimuose Ansambliui „Auksodžio“ vardas prilipo 1994-aisiais. Netoli Darbėnų yra vietovė, vadinama Auksūdžiu. Pavadinimas kilęs iš žodžių „auka“ ir „sodas“, o gal „augti“ ir

„sodinti“. „Sodo“ įvaizdis ansamblį lydėjo daugelyje tuo metu parengtų programų: „Sesė sodų sodino“, „Saulė sodų sodino“, „Sodai sodai leliumoj“ ir kitose. Ansamblio įkūrėja teigė, kad jis simboliškai atskleidžia nuolatinį kitimą ir pastovumą. Sodai kasmet auga, pražysta, augina vaisius ir juos išbarsto. Skirtingu laiku „Auksodžio“ repeticijas lankė nevienodas skaičius narių. Ansamblio klestėjimo laikais „auksodiškiai“ rinkdavosi dukart per savaitę, į repeticijas ateidavo nuo 20 iki 40 studentų. Ypač daug jų sugužėdavo, kai ansamblis ruošdavosi tolimoms kelionėms. Per 32 metus jis koncertavo Suomijoje, Olandijoje, Latvijoje, Rusijoje, Kazachijoje, ne kartą Švedijoje ir kitose šalyse. Dažniausiai tekdavo dalyvauti šiose valstybėse vykusiuose folkloro festivaliuose. Ryškiausi jų – „Europeade“ Italijoje (1996), Vokietijoje (1999), Danijoje (2000), Belgijoje (2002), Prancūzijoje (2005); „Baltica“ Vilniuje ir Klaipėdoje; „Saulelė raudona“ Plungėje (1998, 2000); „Ir paauga žali lėipa“ Telšiuose (1997); „Parbėg laivelis“ Klaipėdoje. Drauge su studentais R.Vildžiūnienė išvaikščiojo Šateikių, Pasvalio, Kaunatavo, Mosėdžio, Švėkšnos, Kelmės, Merkinės, Viekšnių, Kaltinėnų apylinkes. Kalbino senuosius šių vietovių žmones ir skubėjo užrašyti vertingiausią tautos kultūros palikimą – dainas, žaidimus, šokius, kuriuos įtraukdavo į ansamblio repertuarą.

Išaugo į bendraminčių sambūrį Dabar sunku net prisiminti, kada studentų gretos „Auksodyje“ sumenko. ► 51


ETNOKULTŪRA

◄ Kadangi R.Vildžiūnienė skirtingu laiku yra vadovavusi bene devyniems folkloro būriams, dalis seniai studentiškus metus praaugusių klaipėdiečių iki šiol noriai renkasi padainuoti drauge su „auksodiškiais“. Taip susiformavo „Auksodis“, kurio nariams yra nuo 15 iki 87 metų. Į repeticijas renkasi ir medikai, mokytojai bei kitų profesijų atstovai. Tai buvusių ansamblių, kurie priklausė įvairiems klubams, dalyvių dalis. Kiti ateina sužinoję, kad R.Vildžiūnienė neišvaro nė vieno norinčio dainuoti.

Rūta Vildžiūnienė: Dažnai priekaištaujama, kad mūsų dainos liūdnos. Bet tereikia prisiversti kartu glaudžiame rate galingai užtraukti, uždainuoti ir atsiverti – ir visas liūdesys išgaruoja.

„Mes vienos dainos ilgai nešlifuojame, mokomės daug dainų. Kasmet pradėdami repeticijų sezoną sukame kalendorių ratu. Rudenį dainuojame lygiadieniui, paskui Vėlinėms tinkamas dainas, pereiname prie advento, Kalėdų dainų ir žaidimų. Gyvename gamtos ritmu, taip bandydami pajusti metų tėkmę, taip pat stengiamės pažinti regionų skirtumus“, – aiškino R.Vildžiūnienė. „Auksodis“ palaipsniui tapo ne tik ansambliu, bet veikiau sambūriu, būriu bendraminčių. Kai prieš porą metų atėjo laikas švęsti 30-metį, R.Vildžiūnienė ir buvę ansambliečiai šią datą minėjo visus metus. Jie lankėsi vieni pas kitus, taip ne tik svečiuodamiesi, bet ir džiaugdamiesi vieni kitais. Tokie susitikimai virsdavo švente vietos gyventojams, buvę „auksodiškiai“, subūrę savas grupes, rodė saviškiams, kokios šaknys juos maitino ir ugdė. Šių susibuvimų metu ansambliai susipažino ir net tapo draugais, o R.Vildžiūnienė juokaudama sako, kad taip išsiplėtė „Auksodis“. Kai 2012-ųjų rudenį visi, kada nors lankę ansamblį, su savo grupėmis ar tiesiog

„Auksodžio“ vasaros stovyklos tampa ne tik folkloro, bet ir gamtos bei draugystės studijomis. 52

artimaisiais susibūrė draugėn, jokia uostamiesčio salė jų nebūtų sutalpinusi, todėl vadovė juos pakvietė į Klaipėdos botanikos sodą. Ši šventė tapo panaši į giminės suvažiavimą – tiek daug savų, sielai artimų žmonių susirinko pabūti kartu.

Kuria naujas tradicijas R.Vildžiūnienė ne tik repetuoja su norinčiaisiais puoselėti etninę kultūrą. Ji rengia vasaros stovyklas, į kurias taip pat suvažiuoja buvę ir esami ansambliečiai. Kiekvienas stovyklos rytas būna skirtas mokytis dainų, muzikavimo, rankdarbių. Dieną visas būrys, kuris neretai siekia pusšimtį stovyklautojų, patraukia į atokiausius Žemaitijos kampelius. Tokių išvykų tikslas – pamatyti kažką naujo, susipažinti su istorinėmis vietomis, įdomiais žmonėmis. Vakarai dažniausiai būna skirti pasidainavimams. Visos Virkšų kaimo (Plungės

Daivos Janauskaitės nuotr.


ETNOKULTŪRA

Smagiausi pasidainavimai – sustojus ratu.

Folkloro ansambliai gali dainuoti visų Lietuvos regionų dainas.

raj., netoli Platelių) apylinkės skamba ir aidi. Sodybos, kurioje tradiciškai „auksodiškiai“ stovyklauja, šeimininkai Irena ir Kęstutis Malakauskai yra prasitarę neskubantys po darbų ilsėtis, nes iki jų atsklindantys garsai yra brangesni už bet kokį žvaigždžių koncertą. Šis sambūris turi savas tradicijas minėti lygiadienius. Pavasario – pasitinkant saulėtekį, o rudens – ant kurio nors Žemaitijos piliakalnio, „nuleidžiant“ saulę su dainomis ir žaidimais. Dainuojantis būrys su bičiuliais keliskart per metus išsiruošia į keliones. Žemaitijoje jau sunku rasti vietų, kur „auksodiškiai“ nesilankė. Kelionių maršrutai driekiasi į Suvalkiją, Aukštaitiją. Tik atokiausi Lietuvos kraštai dar sunkiai pasiekiami.

Folkloras turi būti gyvas R.Vildžiūnienės įsitikinimu, galime ir turime savyje ieškoti šaknų, kurios dažnai neprasibrauna pro kasdienybės rūpesčius. „Šventai tikiu, kad etninė kultūra ne tik suprantama kiekvienam nuoširdžiam žmogui, bet ir yra priešnuodis viskam, kas šiuolaikiniame gyvenime neskoninga, pigu, vulgaru, banalu. Juk tada, kai etninė kultūra dar buvo gyvoji kasdienybė, žmonės nežinojo, kas yra depresija. Kiekvienas darbas, o juolab šventė buvo lydimi dainų, apeigų, ritualų, to, ką dabar vadiname menu ar net kultūra. Tik tai kultūrai nereikėjo meno vadovų, ministrų ar klubų vedėjų. Žmonės puikiai žinojo, kada ir kaip švęsti Užgavėnes, Kūčias, saulėgrįžą ar Žolinę. Tai buvo kasdienybės dalis, bet kartu kiekvienoje to gyvenimo detalėje buvo daugybė simbolių, metaforų, įprasminimo ir savotiškų kodų. Anksčiau buitis buvo sunkesnė, bet žmonės

Buvę R.Vildžiūnienės studentai yra įkūrę savus ansamblius.

gyveno linksmiau, dabar gyvenimas patogus, bet žmonėms neretai liūdna ir vieniša“, – dėstė R.Vildžiūnienė. Jos pozicija folkloro puoselėjimo atžvilgiu dabar priimtina ne visiems, tad neretai etninės kultūros žinovei tenka įrodinėti, kad folkloras nėra skirtas tik aukštoms scenoms. Bet kuris susitikimas su publika, R.Vildžiūnienės įsitikinimu, turi pereiti į gyvą vakaronę. Tada žiūrovai tampa dalyviais: kartu žaidžia žaidimus, šoka, mokosi dainuoti. Būtent tokiuose renginiuose žmonės maldauja muzikantų nepadėti instrumentų, o ansambliečių – kuo ilgiau tęsti linksmybes. Ir tada visi – jauni ir vyresni – tampa lygūs. Nelieka vietos oficialumui, atsiranda smagi bendrystė. „Šiuo metu aplinkui pilna susireikšminimo, didybės daigų. Net per folkloro festivalius ansambliai užkeliami ant scenos, todėl nesukuria nuoširdžios atmosferos. Jie ten „aukštai“, o publika čia – „po kojų“.

Nėra natūralios aplinkos ir paprasto buvimo kartu. Todėl lietuviams lietuvių kolektyvai neįdomūs. Dažnai priekaištaujama, kad mūsų dainos liūdnos. Bet tereikia prisiversti kartu glaudžiame rate galingai užtraukti, uždainuoti ir atsiverti – ir visas liūdesys išgaruoja. Žmonėms labai trūksta tokio „muzikinio“ ryšio. Beje, jei yra užsieniečių kolektyvų – tada festivalis išlošia: yra į ką pažiūrėti, nes egzotika, ir pasiklausyti, nes negirdėta. Folkloro ansambliai kamerinėje aplinkoje, vakaronių metu gali daug nuveikti, gaivindami beveik nunykusią gyvąją dainavimo ir šokių tradiciją. Ypač rūpi vaikai, kurie moderniosiose technologijose baigia prarasti ne tik bendrystės, bet ir realybės pojūtį. O kiek folklore turime smagių, aktyvių, beveik akrobatinių žaidimų!.. Jais visą energijos perteklių ir pasiutimą galima „išgarinti“... Bet reikia, kad būtų išmanančių ir folklorui atsidavusių mokytojų“, – pabrėžė R.Vildžiūnienė. 53


ETNOKULTŪRA

Rekomendacijos taut Tautosakos kalba žmonių lūpomis mums perteikia savo didžiausias tiesas, kurios šių dienų kartoms gali būti jau nesuprantamos, bet jas mes dar galime ir turime perskaityti kaip įrašus. Ji mus moko suvokti pasaulį kaip kosmoso modelį, padeda atsekti Dievo ženklus.

Irena NAKIENĖ

Nutrūkęs esminis ryšys Deja, šių laikų kultūrinėje situacijoje, kuriai nėra būdingas žmogiškosios dimensijos puoselėjimas, vis dažniau pastebimas abejingumas prigimtinei kultūrai ir cinizmas tiek tarp suaugusiųjų, tiek tarp vaikų, kelia nerimą klausimas, kokias kiekvienas iš mūsų turime galimybes kurti, atnaujinti ir sutvarkyti savo žmogiškosios prasmės pasaulį. Ar galime kalbėti apie tautos dimensiją, kai Lietuvą užplūdo patys primityviausi masinės popkultūros srautai, kai folkloro pateikimas eteryje ir viešojoje erdvėje veda prie paties folkloro degradacijos, jo esmės luošinimo (įsišaknijusi eklektika ir paikų dainelių, slaviškų romansų statusas LRT programose „Duokim garo“, folkpopso renginys Vasario 16-osios proga „Švyturio“ arenoje ir kt.). Auga nauja, tautinį mentalitetą prarandanti karta, besiblaškanti technologijų ir begalinės informacijos labirintuose, nebegalinti jausti ir suprasti pasaulio savo tautos akimis, ausimis, širdimi ir sąžine. Apžvelgę etnoso gyvavimo šiandieninę situaciją, regime, kad yra nutrūkęs esminis ryšys, kai kur tik palaikomas atskirų grandžių – folkloro ansamblių, etnokultūros centrų, klubų. Viena iš atsvarų destruktyvioms popkultūros jėgoms turėtų tapti etninės kultūros gaivinimas ir puoselėjimas mokymo įstaigose. Tuo tikslu Lietuvos Respublikos švietimo ministro 2012 m. balandžio 12 d. 54

įsakymu patvirtintos pagrindinio ir vidurinio ugdymo etninės kultūros bendrosios programos. Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto filologijos ir etnologijos studijų dėstytoja Rūta Grumadaitė-Pabarčienė parengė rekomendacijas sceninėms folkloro interpretacijoms „Iš gyvenimo žvėrių bei žmonių“, kuriomis remiantis būtų galima grąžinti liaudies kūrybą į mokyklų ugdymo programas. Tai yra pirmoji kompaktinė plokštelė iš serijos „Tautosakos tiltais į ateitį“. Ji gausiam tradicinės kultūros puoselėtojų būriui neseniai buvo pristatyta Klaipėdos etnokultūros centre.

Šaltinis kalbos tobulinimui R.Grumadaitė yra ne tik leidinio sudarytoja, bet ir interpretacijų režisierė, komentarų, kurie pateikti plokštelės priede, autorė. Juose patariama, kaip, naudojantis istorijos, etnografijos šaltiniais, literatūra, būtų galima jungti įvairius pasakojamosios tautosakos žanrus, siekti tradicijos ir šiuolaikiškumo dermės. Ypatingą dėmesį autorė skiria tekstų improvizacijai: pabrėžiama nuostata, jog žodis plačiąja prasme yra visa ko jungtis. Be to, norima atkreipti dėmesį į tai, kad pasakojamoji tautosaka folklorinėje veikloje yra nepelnytai primiršta. Plokštelę sudaro 11 paveikslų: 6 iš žvėrių ir 5 iš žmonių gyvenimo. Jos pristatymas prasidėjo žaismingai įtaigia pasakos apie katinėlį ir gaidelį improvizacija, kai įprastinis tekstas siejamas su nūdiena: išgelbėtas iš lapės nasrų, pasipūtęs ir arogantiškas

R.Grumadaitė plokštelę pristatė Klaipėdos etnokultūros centre.

gaidelis išdidžiai pareiškia, jog į namus negrįš, o keliaus pas buvusį Seimo narį Antaną, kuris šiuo metu gyvena miške... Tik vienas su tradicine pasaka mažai tesusijęs sakinys, bet per jį pasimato visai kita būties galimybė. Tai – leidinio autorės sukurtas ir praktiškai realizuotas 10-ies metų darbo su Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto lietuvių filologijos ir etnologijos studijų programos studentais metodas. Jo pagrindas – žodinės liaudies kūrybos pavyzdžių interpretavimas. Taip artėjama prie gimtosios kalbos ištakų: kartais, sakytumei, trumpučiai kūrinėliai (patarlės, priežodžiai, mįslės, pamėgdžiojimai) apie gamtą, žmogų gali būti nepakeičiamas šaltinis laisvos, raiškios kalbos tobulinimui. Beje, minėtą pasaką improvizavo Klaipėdos universiteto absolventai, buvę R.Grumadaitės studentai. Įgyvendindama projektą autorė konsultavosi su tarmių, tautinio kostiumo, etnomuzikos specialistais.


ETNOKULTŪRA

osakos puoselėtojams Išmaniai pasinaudodami iš amžių glūdumos atėjusiais tautosakos žanrais, galime šių dienų jaunimo akimis pažvelgti į giluminius mūsų pasaulėjautos klodus ir juos interpretuoti šiuolaikiškai.

Tai yra pirmoji kompaktinė plokštelė iš serijos „Tautosakos tiltais į ateitį“.

Išreiškia tautos esmę Abiejų metodinio leidinio dalių medžiagą vienija pasakojamosios tautosakos tradicija, ateinanti iš seniausių laikų (etologinės, mitologinės sakmės) ir siekianti mūsų dienas (buitinės pasakos, patarlės, anekdotai ir kt.). Visa tai – tarsi ekskursas iš toli į arti. Už mito – realus gyvenimas, šeimos kūrimas, gyvybės pratęsimas. Tokia improvizacijų struktūra pagyvina bendrą ritmiką, įvairiais požiūriais atskleidžia poezijos, literatūrinių ir senųjų tautosakos žanrų jungtis, tarmių žaismę (žemaitis perša jaunikį iš Aukštaitijos). Tarmių skambumas ir dainingumas – didelė vertybė. Tarmiškai sekama pasaka skamba visai kitaip nei bendrine kalba, kartais neatpažįstamai. Garsas ir prasmė čia neatidalijami. Poeto Sigito Gedos žodžiais, tai tikrenybės buvimas kalboje. Tikrenybę su žodžiu žodis po žodžio girdime studentų sekamose pasakose, patarlėse, dainose.

Beveik visuose paveiksluose (tiek iš žvėrių, tiek iš žmonių gyvenimo) yra daug gyvų scenų, liaudiško, konkrečiais vaizdais perteikto sąmojo, žaismingo šelmiškumo, veikėjų gudravimo. Tai ypač ryšku paukščių ir žvėrių karalių rinkimuose, pasakoje kaip žmona nori nusikratyti vyru, velnio piršlybose, varlių sekamoje sakmėje ir kt. Tuo tarsi primenama, kad mūsų etninei kultūrai visiškai svetimas pesimizmas, o trumpose išmintingose patarlėse slypi visa gyvenimo filosofija. Folkloro interpretacijose panaudoti įvairiausi pasakojamosios tautosakos žanrai, darniai susipindami su skambančiomis dainomis, vestuviniuose epizoduose įgauna sakralių, apeiginių momentų ir estetinio pasigėrėjimo. Taigi, išmaniai pasinaudodami iš amžių glūdumos atėjusiais tautosakos žanrais, galime šių dienų jaunimo akimis pažvelgti į giluminius mūsų pasaulėjautos klodus ir juos interpretuoti šiuolaikiškai.

Taikant žaidimo metodą Liaudies kūryba – išskirtinė erdvė, kur žmogus ir kalba atsistoja į savo vietas. Čia žodis ir raidė, melodinis vingis ir ritmas, kirtis ar akcentas susilieja į viena. Ir tai galima pasakyti jau ne archajinėje, o nūdienos aplinkoje. Taikant kalbinio žaidimo metodą ir sujungiant lietuvių kalbos, literatūros bei muzikos programas, būtų galima pasiekti puikių rezultatų. Galimos ir kitos – kalbos,

istorijos, gamtos mokslų – jungtys. Žinoma, tai reikėtų daryti nuolat – nuo pirmos iki baigiamosios klasės. Kompaktinę plokštelę vakaro metu aptarė etnokultūros specialistai. Apie tai, kad šiuolaikinis gyvenimo stilius (elektroninė revoliucija!) tarsi nesiderina su etnosu, ir moksleiviai jau nesugeba ir nenori perimti tų vertybių, kurios išreiškia tautos esmę, kalbėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Violeta Povilionienė. Tačiau įvairūs dialogo su tautosaka būdai gali atverti vaikams galimybę kurti. Tokius pavyzdžius mokytoja įžvelgė R.Grumadaitės darbo metode. „Kuršių ainių“ vadovė Jolita Vozgirdienė, vertindama R.Grumadaitės patirtį, pabrėžė, jog pasakojamoji tautosaka atveria plačias galimybes rengiant temines folkloro ansamblių programas. Klaipėdos universiteto prof. dr. Rimantas Balsys akcentavo, kad tradicinė liaudies kūryba yra tokia pat svarbi, kaip ir vadinamoji elito. Tai – kultūra, kuri rėmėsi Dekalogu. Jos gaivinimas turėtų tapti vienu iš tautinio mentaliteto išsaugojimo uždavinių, todėl R.Grumadaitės darbas itin vertingas pedagoginiu aspektu. Klaipėdos etnokultūros centro direktorė Nijolė Sliužinskienė R.Grumadaitei įteikė Etninės kultūros globos tarybos padėkos raštą už ilgametį etninės kultūros puoselėjimą ir sklaidą. Pasak pačios leidinio autorės, plokštelėje pateikta medžiaga tik šiek tiek praveria duris į nepaprastai turtingą, permainingą ir gyvą mūsų tradicinės kultūros pasaulį. Norėtųsi paskatinti mokytojus – ypač filologus, etnologus, muzikus – ir moksleivius peržengti to pasaulio slenkstį ir su juo geriau susipažinti. Metodinę priemonę galima įsigyti internetiniame www.patogupirkti.lt ir Klaipėdos universiteto knygynuose.

55


SUGRĮŽIMAI

Birželį garbų 90-metį šventė iškili Mažosios Lietuvos dukra, kultūros veikėja, lietuvininkų programų, leidinių, bažnyčių, kapinių gaivinimo mecenatė, prieš keletą metų gyvenimą Niujorke (JAV) iškeitusi į gimtojo krašto miestą Klaipėdą – Eva Milda Jankutė.

Daiva KŠANIENĖ

M.Jankaus anūkė Jos vardas žinomas daugeliui žmonių, besidominčių lietuvininkų gyvenimu, tradicijomis ir jų, deja, tragišku likimu. E.Jankutė yra gyva lietuvininkų gyvenimo, kultūros, papročių ir jų tragedijos liudininkė. Šiandien garbi, išdidi moteris naujomis sąlygomis savitais būdais tarsi tęsia savo garsiojo senelio, Mažosios Lietuvos patriarcho, darbus. Jos būdas, charakteris, tiesumas, kilnumas ir tikra meilė Lietuvai tiesiogiai susiję su šeima, tėvais, pirmiausia seneliu, su kuriuo jai jaunystėje teko praleisti nemaža laiko. Pagal kai kuriuos spaudoje pateiktus duomenis (Rambynas tautos gyvenime. Klaipėda. Gilija. Parengė Bernardas Aleknavičius. 2008 m. birželio 22 d.; Mažoji Lietuva. Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ svetainė. 2014 m. balandžio 23 d.), faktus, charakterį atrodo, kad E.Jankutė turi daug ką bendro ir panašaus su savo senelio būdu. Ji išdidi, mato ir sako tai, kas jai atrodo teisinga, drąsiai kritikuoja negeroves, gyvai jausdama savojo krašto gyvenimo pulsą ir tikrovę. Apie E.Jankutės senelį – vieną žymiausių Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų, spaustuvininką, leidėją, redaktorių, lietuviškų draugijų organizatorių, puikų oratorių, kovotoją už lietuvių teises germanizuojamoje 56

Mažosios Lietuvos dukra gimtojoje šalyje, aušrininką, publicistą, poetą, pirmosios lietuviškos draugijos „Birutė“ krašte kūrėją, knygnešių globėją, svetingą žmogų Martyną Jankų (1858 – 1946) Lietuvoje jau žino daugelis. Nedidelis prie Rambyno kalno prisiglaudęs gimtasis kaimelis Bitėnai, atsidavusių žmonių (tarp jų ir E.Jankutės) išpuoselėtos kapinaitės (jose ilsisi daug garbių lietuvininkų: Vydūnas, W.K.Banaitis, M. ir J.Vanagaičiai bei kiti) ne tik 1993 m. priglaudė M.Jankaus palaikus (miręs buvo palaidotas Flensburge, Vokietijoje), nuolat primena jo veiklą, nuopelnus, neįkainojamą indėlį į Mažosios Lietuvos kultūrą. XIX a. antroje pusėje – XX a. pirmoje pusėje buvusiame M.Jankaus name dabar veikia gausiai lankomas muziejus. Žmones traukia jo autentiška aplinka, Rambyno kalno ir Bitėnų paveldo įdomybės, įvairiausi eksponatai. Šiais laikais gaivinamos Rambyne M.Jankaus (kartu su Vydūnu) kadaise organizuotos dainų, šokių ir žmonių bendravimo šventės. „Martynas Jankus (...) Rambyną garsino savo populiarumu ir buvo tituluojamas ne tik Mažosios Lietuvos patriarchu, bet ir Rambyno kalno budėtoju. Vasarą į Rambyną plaukdavo ekskursijos su kariškiais, šauliais ir kitų nepriklausomos Lietuvos organizacijų nariais. Atvykusius į Rambyną ir Bitėnus svečius sutikdavo pats Martynas Jankus. Jo dukros Elzė ir Edė svečius vaišindavo šviežiu pienu, gira“ (Rambynas tautos gyvenime. Parengė B.Aleknavičius. Klaipėda. Gilija. 2005 m. birželio 22 d., p. 11). Ko gero, ne-

toliese sukiodavosi ir smalsi mažoji anūkėlė Eva, dėdamasi į širdelę matomus ir juntamus tėvynės meilę išreiškiančius dalykus.

Senelis – pavyzdys M.Jankų šiandien prisimena ne tik jo tėviškė. Vilniuje, Klaipėdoje, Šilutėje, Pagėgiuose ir kituose miestuose patriarcho jubiliejaus proga buvo rengiamos konferencijos, rašomi straipsniai, išleisti specialūs moksliniai leidiniai. Nedaug kas žino, kad M.Jankus be galo mėgo lietuvių liaudies dainas, muziką, kuri nuolat skambėdavo šviesiuose patriarcho namuose. Jis ir pats gražiai, jautriai dainuodavo. Daug būtų galima rašyti apie M.Jankų, didį Mažosios Lietuvos žmogų. Tačiau mūsų tikslas kalbėti apie jo anūkę, išdidžią ir tvirtą, savo nuomonę ir įsitikinimus turinčią E.Jankutę, kuriai natūraliai ir savaime persidavė senelio bruožai, genetika, meilė tėvynei, ištikimybė savo kraštui, pagalbos gimtinei pareiga ir, suprantama, lietuvininkiškas išdidumas, tiesos sakymas bei dvasios tvirtybė. Senelio asmenybė E.Jankutei buvo ir yra pavyzdys, kuris suteikė gyvenimo prasmę ir moralines vertybes. Ji prisimena, kad senelio namuose Bitėnuose niekada nebuvo vaidijamasi, šeimos nariai gerbė vienas kitą, ramiai sprendė visas problemas. Ji niekada nematė senelio ir jo gausių svečių girtaujančių, nors namus lankė daugybė žmonių. ►


Vytauto Petriko nuotr.

SUGRĮŽIMAI

57


SUGRĮŽIMAI

◄ M.Jankaus Bitėnų ūkyje dirbo nemažai

pagalbininkų. Sunkių darbų metu, ypač šaltą žiemą kartais M.Jankus juos pavaišindavo midaus stikleliu, dukros Elzės keptu pyragu, kad sušiltų. Dažnai vakarais M.Jankus uždainuodavo lietuvių liaudies dainas, giliai smigusias į širdį dar visai mažiems jo anūkams. Tiesa, E.Jankutė minėjo, kad labiausiai senelis mylėjo vyriausiąjį anūką Jurgį ir atleisdavo visas jo išdaigas: mama bara už išdaužtą langą, o senelis paglosto galvą ramindamas. E.Jankutę dar mažą žavėjo senelio išsilavinimas. Nors jis buvo savamokslis, tačiau išmanė daugybę dalykų: mokėjo rikiuoti lauko darbus (kur, kada, ką sėti); valstiečiai dažnai į jį kreipdavosi net veterinarijos klausimais – susirgus kiaulei kviesdavosi M.Jankų, prašydami patarimo,

kaip išgydyti. Ir jis visada padėdavo, kad ir keista – išgydydavo. Namuose patriarchas turėjo gausią biblioteką, kurios lobiais pats kas vakarą naudojosi, daug skaitė; prie to pratino ir savo vaikus bei anūkus.

Gyvenimo vingiais E.Jankutė gimė 1924 m. birželio 24-ąją Bitėnuose. Tėvams persikėlus gyventi į Dreverną (jai tada buvo 4 metukai), ji mokėsi Drevernos pradinėje mokykloje, kurioje šiokią tokią problemą sudarė kalbos skirtumai: dreverniškiai kalbėjo kuršių kalba, ir vaikai juokdavosi iš jos daugiau žemaitiškos šnektos. Netrukus gyvenimo sūkuriai ėmė blaškyti šeimą ir Evą. 1939

m. Hitleriui užėmus Klaipėdos kraštą, saugodamasi represijų, šeima persikėlė į Jurbarką. Deja, ten buvo nesaugu: artėjo sovietų armija; geri žmonės pranešė, kad jie įrašyti tremtinių į Sibirą sąraše. Tetai Elzei pasirūpinus, gavo vokiškus gimimo dokumentus Ragainėje, nes ten buvo registruoti ir krikštyti. 1944 m. šeima pasitraukė į Lenkiją, po to – į Vokietiją, kur Eva baigė vidurinę mokyklą (Liubeke). Jai itin sekėsi ir labai traukė menas: mergaitė puikiai tapė (deja, gyvenimo vingiuose darbai nebuvo išsaugoti). Vėliau šeima buvo išblaškyta po pasaulį. Eva atsidūrė JAV, brolis Endrius – Australijoje. 1952 m. E.Jankutė apsigyveno Čikagoje; studijavo medicininius laboratorinius darbus, menus, įgijo magistro laipsnį. Dirbo Čikagos ligoninės laboratorijoje. Ištekėjusi už italo mediko, širdies ir plaučių specialisto, 1958 m. persikėlė į Italiją, o 1978 m., mirus vyrui, grįžo į JAV, apsistojo Niujorke. Ir ten vėl dirbo ligoninėje. Niujorke E.Jankutė aktyviai dalyvavo tenykščių lietuvių veikloje, buvo viena iš jos organizatorių: Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio vicepirmininkė, Mažosios Lietuvos valdybos narė ir mecenatė; daug dėmesio skyrė veikusiems lietuvių namams „Židinys“. Šie namai jungė lietuvių bendruomenę, organizuodavo bendrus renginius, koncertus, išvykas į teatrus, operą, Eva tautiečiams daug pasakodavo apie meną, tapybą, kurios stilius gerai išmanė. „Židinio“ dalyviai visi kalbėjo tik lietuviškai, nes jų tikslas buvo išsaugoti lietuvybę. Nenuostabu, kad šiandien garbioji moteris sklandžiai, be akcento kalba lietuviškai. Beje, stebina ir tai, kad E.Jankutės taisyklingai lietuvių kalbai nepakenkė ne tik anglų kalbos mokėjimas. Ji puikiai kalba vokiškai, itališkai, supranta ir šiek tiek moka ispaniškai.

Kad paliktų pėdsaką

M.Jankaus namuose Bitėnuose dabar veikia muziejus. 58

E.Jankutė, viena iš nedaugelio pokario emigrantų, sulaukusi garbingo amžiaus, nusprendė grįžti gyventi į Lietuvą, Klaipėdą. Sugrįžusių garbingo amžiaus lietuvių emigrantų yra ir daugiau, bet jų grįžimo priežastys dažnai visiškai kitos. Paklausta, kodėl nusprendė palikti Niujorką, E.Jankutė atsakė oriai, išdidžiai ir su meile, nešiota visą gyvenimą: „Noriu būti palaidota savo žemėje, prie savo šeimos“ (Mažoji Lietuva.


SUGRĮŽIMAI

Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ svetainė. 2014 m. balandžio 23 d.). Nedovanotina – dėl biurokratinių kliūčių, valdininkų abejingumo, įsikerojusio neteisingumo, suktybių – tiek daug Lietuvai nusipelniusi moteris neatgavo savo senelio nuosavybės Bitėnuose. Nei žemės, nei pastatų. E.Jankutė, grįžusi į Klaipėdą iš daugelio išsvajoto Niujorko, nesėdi sudėjusi rankų. Ji yra aktyvi lietuvininkų bendruomenės narė, remia spaudos leidinius (ypač „Mažosios Lietuvos enciklopediją“), globoja kitą su Mažąja Lietuva susijusią spaudą, dalyvauja svarbiose konferencijose, lietuvininkų susibūrimuose ir šventėse, visada tardama savo originalų, svarų, nepataikaujantį, kartais aštrų žodį apie lietuvininkams rūpimus klausimus, gvildenamas problemas. Gerai įvertinusi „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ darbus ji santūriai tarstelėjo, kad kai kurie ten paminėti žmonės „per daug pagarbinti“. Nemažą sumą pinigų E.Jankutė skyrė Vydūno paminklo pastatymui Šilutėje. Deja, vietos valdžia nesugebėjo įgyvendinti idėjos, net nesurado paminklui tinkamos vietos. Dabar tuos pinigus E.Jankutė perdavė Klaipėdos žmonėms, besirūpinantiems Vydūno įamžinimu. Tik E.Jankutės rūpesčiu, sumanumu ir lėšomis buvo atgaivintos istorinės Bitėnų (Šilėnų) kapinaitės – aptvertos tvora, sutvarkyti nusiaubti antkapiai, krikštai. E.Jankutė neabejinga ir daugeliui kitų dalykų, šiandien vykstančių Klaipėdoje. Ji nuoširdžiai piktinasi kažkieno užmoju iškirsti jaukumą, grožį bei atgaivą teikiančius sveikus medžius K.Donelaičio aikštėje. Netgi pasirengusi kviestis ekspertus iš Botanikos sodo, kad įvertintų jų būklę. Pati apžiūrėjo kiekvieną medį ir pasakė, kad tik du truputį pasvirę, bet „ar dėl to jie turi būti kertami?..“ Skaudina ir Liepų gatvę puošusių medžių sunaikinimas. Jai širdperšą kelia ir kažkieno noras į Neringą per Kuršių marias statyti tiltą, kuris, anot E.Jankutės, sunaikintų šį nuostabų kampelį.

žmonės. Lietuvininkų palikuonys, vaikai, anūkai nerodo noro ir nesistengia įsijungti į savo protėvių puoselėtą kultūrą, jos tradicijas. Moteris apgailestavo, kad jaunoji lietuvininkų karta jau nutolusi nuo savo šaknų, paveikta globalizacijos ir pragmatizmo. O tų lietuvininkų vaikų ir anūkų būtų ne taip ir mažai... E.Jankutė, dabar gyvenanti Klaipėdos Šaulių gatvėje, likimo pirštu vadina tai, kad jos butas yra šalia buvusių senelio M.Jankaus spaustuvės dirbtuvių toje pačioje gatvėje. Tai jai kelia prisiminimus, sustiprina dvasią ir norą tarnauti savajam kraštui. Ne veltui 2011 m. liepos 6 d. Prezidentė D.Grybauskaitė E.Jankutę apdovanojo ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. Ji verta kur kas didesnių padėkų. Mylintys, puoselėjantys ir gerbiantys šį kraštą tautiečiai jaučia didžiulę pagarbą šiam žmogui, trapiai moteriai, sunkiais gyvenimo vingiais sugrįžusiai į gimtąjį kraštą, kad čia paliktų savo pėdsaką, tęstų senelių ir tėvų darbus. Tai susižavėjimo vertas padorumo pavyzdys. P.S. E.Jankutė, kuriai pasiūliau perskaityti šį tekstą, padarė man pastabą, atskleidžiančią jos kuklumą, išdidumą, protėvių įskiepytą orumą, sąžiningumą ir norą daryti kilnius darbus per daug jų neviešinant, nesigiriant. Ji pasakė: „Biskį negerai, mane per daug garbinate“. Jei taip elgtųsi ir tokį moralinį požiūrį turėtų mūsų šiuolaikiniai žmonės – politikai ir kiti, gyventume geresnėje Lietuvoje.

E.Jankutė yra gyva lietuvininkų gyvenimo, kultūros, papročių ir jų tragedijos liudininkė. Garbi, išdidi moteris savaip tęsia savo garsiojo senelio, Mažosios Lietuvos patriarcho, darbus.

Jankų šeima.

Likimo pirštas Nelinksmos mintys garbiąją moterį apima ir pagalvojus apie lietuvininkų dvasinio paveldo likimą Klaipėdos krašte. Dabar bendrijoje „Mažoji Lietuva“ likę ir jos tradicijas puoselėja vien vyresnės kartos

Šventadienis Bitėnuose pas M.Jankų (1932). 59


KULTŪROS ISTORIJA

Senosios Klaipėdos gatvės. R

Taip R.Schmidto leidyklos atviruke atrodė Liepų alėja XIX a. pabaigoje.

Šįkart Liepų alėjoje paieškokime aristokratiškos dvasios. Įspūdingi pastatų architektūriniai sprendimai, iškilios miestiečių asmenybės, prie namų ošiantys angliško stiliaus sodai, taip būtini XIX–XX a. pr. klaipėdiečio sielai, tvarka, ramybė – visa tai gatvei teikė majestotiško žavesio. To didingumo ir pasidairykime, stabtelėdami prie pirklių buvusių namų. Deja, daugumą jų išvystame tik senosiose fotografijose, o ir išlikusieji pakitę... Jovita SAULĖNIENĖ

Gyveno aristokratai

Puošnios Liepų alėjos 15-ojo ir 26-ojo namų durys. 60

Liepų alėjos aristokratų namai išsiskyrė dydžiu, bet buvo panašūs „savo struktūra, ypač patalpų išdėstymu“ (E.Richteris). Toks tipiškas buvo Liepų alėjos Nr. 19 namas, kuriame, manoma, XIX a. pr. gyveno pirklio Rupelio giminė, vėliau – profesorius R.Prebischas. Minėtas namas buvo pastatytas pagal angliškus brėžinius ir toks „tvirtas, kad po 1854 m. didžiojo gaisro vienintelis galėjo priglausti seifus su pinigais iš ugnies nuniokoto Prūsijos banko pastato Friedricho Wilhelmo gatvėje“ (E.Richteris). Tarp didžiojo dviaukščio gyvenamojo namo ir sodo stovėjo du nedi-


KULTŪROS ISTORIJA

Reprezentacinė Liepų gatvė (2) deli tikri „kavalierių nameliai“. Viename jų vėliau buvo įrengtas vežiko butas, kitame – pagalbinės patalpos. Tuo laiku populiariausia susisiekimo priemonė buvo karieta. Užimantis padėtį visuomenėje miestietis turėjo savo karietą ir samdė vežikus, dažnai juos pas save apgyvendindamas. E.Richterio manymu, antrasis pagal senumą gatvėje buvo komercijos patarėjo W.Mutrey pastatytas namas Liepų g. 28, vadintas „Mutrey nuo kampo“, nes jame gyveno jo dvi seserys. Tas nedidelis dailus namukas su madingais terasiniais laiptais iš gatvės pusės iškilo maždaug 1780 m. Į jį 1786 m. įsikraustė vaistininkas ir prieskonių pardavėjas W.Douglasas. Paskui čia buvo Taupomosios kasos didysis padalinys.

Atgydavo sekmadieniais O dabar žvilgtelėkime į vidaus patalpų planavimą žmogaus, kuris ne kartą svečiavosi juose, akimis. Pravėrus duris, „iš pradžių įžengdavai į gana erdvų koridorių – anksčiau jį vadino prancūzišku žodžiu „entr’e“, iš kurio į kairę ir į dešinę buvo galima patekti į apatiniame aukšte esančius kambarius. Tiesiai priekyje už stiklinių durų patogiai sukosi laiptai, vedantys į viršutinius kambarius, iš kurių didesniuose namuose bent vienas buvo su trijų langų frontonu, tarp langų paprastai kabojo du smailiaviršiai veidrodžiai virš kortų staliukų. Ant jų stovėjo dėklai su paruoštomis l’hombre ir visto kortomis – žaidimai, išpopuliarėję dar XVIII a. Į kai kuriuos kambarius ar į pavėsinę sode vedė stiklo durys su mažais linksmais margo stiklo intarpais“ (E.Richteris). Namai atgydavo sekmadieniais, kai tradiciškai prie pietų stalo rinkdavosi šeima. Sueidavo visi anūkai, o patys mažiausieji viešėjo kartu su auklėmis. Klaipėdiečiai garsėjo vaišingumu. Populiarūs buvo kviestiniai pietūs, kurie nuo 15 valandos užsitęsdavo iki vėlyvo vakaro. Po pietų buvo geriama kava ar arbata. Vėliau – iškilminga vakarienė su privalomu šampanu ir portveinu. Kai kurie svetingieji klaipėdiečiai, anot Prancūzijos vicekonsulo Klaipėdoje

Buvęs bankininko J.Hirschbergerio namas maždaug 1920 m. Dabar jame įsikūręs Klaipėdos laikrodžių muziejus.

Buvęs Alexanderio namas, kuriame dabar veikia bankas.   Iliustracijų kopijos iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo

Ch.Dohse, „turėjo liguistą įprotį užversti svečią rečiausiais valgiais, Vengrijos ir Reino vynais, idant suteiktų didžiausią malonumą“. Kokie patiekalai, kaip jie buvo patiekiami, kaip linksmintasi, atskira tema. Daugiau žinių apie pirklių namus mus pasiekia nuo XIX a. pr. Tada jau vadinamoje Alexandro gatvėje įsisuko nauji architektūros mados vėjai, formavę gatvės veidą. Stabtelkime prie trijų išlikusių pirklių namų. ►

XIX a. pr. senojoje Klaipėdoje įsisuko nauji architektūros mados vėjai, formavę tuometės Alexandro, dabar – Liepų gatvės veidą.

61


KULTŪROS ISTORIJA

Danijos ir Belgijos konsulo H.Schmaelingo namas XX a. pradžioje. 1950 m. čia atidarytas Kraštotyros muziejus, vėliau išaugęs į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų.

Alexanderio namas ◄ Spėjama, jog Alexanderio namą (buv.

Alexandro g. 3, dabar – Liepų g. 10) pasistatė pirklys R.MacLeanas (1736–1810). Po jo mirties savininkai keitėsi. 1905 m. pastatas rekonstruotas. 1909 m. jį įsigijo komercijos patarėjas, pirklys L.Alexanderis. Tai buvo veiklus žmogus, 1885–1901 m. sinagogos parapijos registre įrašytas narys, nusipelnęs miestui, bene labiausiai susilaukęs pagarbos „už Smiltynės įsisavinimo iniciatyvą“. L.Alexanderis „ne tik ėjo koja į koją su laiku, bet jį ir gerokai pralenkė. Lygiai taip pat, kaip ir eidamas pasivaikščioti su žmona – visada keliais žingsniais priekyje. Jų popietiniai pasivaikščiojimai paprastai vedė švyturio link ar į plantaciją, o iš paskos riedėjo atgal namo vežusi karieta“ (E.Richteris). L.Alexanderis perstatė namą. Jo vidus buvo išgražintas „tamsiu medžiu ir iš jo išdrožinėtais ornamentais, kaukėmis puoštu vestibiuliu-laiptine, svetainės lubose tapyta kompozicija, vaizduojančia deivės Floros šventę“ (J.Tatoris). Daug dėmesio skirta ir statinio išorei (stogas, bokštelis, laiptai ir pan.). Dėl jo įspūdingumo namą imta vadinti Alexanderio vardu. Nors namas buvo laikomas vienu gražiausių mieste, bet ne visiems viskas patiko. Minėtasis E.Richteris užsiminė, jog „fasado pusėje atsirado stogo, panašaus į šventyklos, dengiami nederantys terasiniai laiptai – tipiškas griozdiškas fin de siècle statinys“. Pirmajame aukšte iš kiemo pusės buvo įrengta kontora, kur veikė Zyberto ir Alexanderio bankas, stambiausias Klaipėdoje, ypatingą dėmesį skyręs medienos sandoriams.

62

Kitas šio pastato puslapis atverčiamas po 1923 m. įvykių. Čia nuo 1924 m. veikė „International Bank“. 1925 m. valdą išpirko Lietuvos Vyriausybė ir 1927 m. įkūrė Klaipėdos krašto gubernatūrą, kurioje 1923–1928 m. su pertraukomis dirbo bibliografas A.Bruožis, 1925–1926 m. Klaipėdos krašto gubernatorius poetas J.Žilius-Jonila, 1935– 1939 m. rašytojas I.Šeinius. 1927–1932 m. čia buvo gubernatoriaus A.Merkio priimamasis ir butas – tai byloja atminimo lenta ant namo. Tačiau kitos ne mažiau svarbios istorijai asmenybės atminimo lentoje nenurodytos. 1939 m. gubernatūra išsikėlė ir prisiglaudė „Evangelikų konsistorija“. Po Antrojo pasaulinio karo čia veikė politinio švietimo namai, „Žinijos“ draugijos Klaipėdos skyrius, taip pat Marksizmo-leninizmo instituto prie TSKP CK filialas. Pastatas restauruotas 2000–2001 m. Dabar čia „DNB“ bankas.

Rekonstravo konsulas Klaipėdos mieste buvo daug konsulatų, kuriuos atskirdavo iš pritvirtintų lentelių virš namų durų ir šventinėmis dienomis ant jų plevėsavusių atitinkamų šalių vėliavų. Būti konsulu buvo didelė garbė. Tas pareigas užėmė garbūs klaipėdiečiai, negaudami beveik jokio atlygio, išskyrus kompensacijas už kieno nors vardu išmokėtus grynuosius pinigus. Alexandro gatvėje veikė įvairių valstybių konsulatų. Buvęs Belgijos konsulas

Klaipėdoje pirklys E.J.Stenbergas 1858 m. įsigijo namui sklypą, kurį pardavė pirkliui T.Abelmannui, pastačiusiam namą Alexandro g. 24 (dabar Liepų g. 7). Po jo mirties 1871 m. šį namą nusipirko Danijos ir Portugalijos konsulas Klaipėdoje H.Schmaelingas ir rekonstravo pastatą jugendo stiliumi. Namo pagrindinis fasadas buvo papuoštas lipdiniais ir skulptūromis. Anot J.Tatorio, šio vienaukščio namo „didumą vietos užėmė butas, kitoje namo dalyje buvo kontora“. Prie namo iškilo paukščio skulptūra – tiesiai priešais Alexanderio namą kitoje gatvės pusėje. Klaipėdiečiai juokavo, jog „maitvanagis žiūri tiesiai į Alexanderio banką“. Po karo buvo pristatytas antrasis aukštas. 1950 m. čia įsikūrė Kraštotyros muziejus, išaugęs į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų.

Atiteko muziejui 1768 m. finansininkas Hofmannas įsigijo sklypą, kurį pardavė pirkliui J.Simpsonui. Pastarojo sūnus 1820 m. tame sklype pasistatė nedidelę užmiesčio vilą (Alexandro g. 4, dabar – Liepų g. 12). 1855–1872 m. namas jau priklausė medicinos mokslų daktarui J.A.Mutrey. 1913 m. pastatą nusipirko bankininkas J.Hirschbergeris, kuris rekonstravo jį neoklasicizmo stiliumi ir suformavo dabartinę pastato struktūrą. Namo gatvės fasadą papuošė keturios kolonos bei simbolizuojančios prekybą ir amatus skulptūros. Pastato antrame aukšte buvo įkurtas bankas. Pats J.Hirschbergeris iki 1924 m. su šeima gyveno namo pirmajame aukšte. Pasak muziejininkės G.Kazonienės, muziejuje apsilankę J.Hirschbergerio vaikaičiai padovanojo 1914–1924 m. pastato eksterjero ir interjero nuotraukų, kurios dabar yra čia įsikūrusiame Laikrodžių muziejuje. 1924–1929 m. šio pastato savininku tapo J.Krause. 1924–1927 m. šiame name gyveno rašytojas P.Mašiotas, o 1925–1927 m. – profesorius I.Prielgauskas. 1931 m. namą ir sklypą nupirko Lietuvos valstybė ir įkūrė Žemės banką, rėmusį lietuvių valstiečius bei Klaipėdos krašto žvejus. 1939 m. Žemės bankas buvo uždarytas. Karo metais namas priklausė miesto bendruomenei. 1945 m. jame įsikūrė Klaipėdos pionierių ir moksleivių namai. 1979 m. pastatas perduotas Lietuvos dailės muziejui, kuris 1984 m. jame atidarė Laikrodžių muziejų.


kinas

63


ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8

Profile for Diena Media News

2014 06 durys  

2014 06 durys  

Profile for diena
Advertisement