2014 04 durys

2014 balandis (Nr. 4) www.durys.daily.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

VEIDRODIS

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

MUZIKA

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova

SUSITIKIMAI

REDAKCIJA Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Vaiva Auškalnytė Tel. (8 46) 397 715, mob. 8 656 65 718 v.auskalnyte@kl.lt Daiva Daukšienė Tel. (8 46) 397 711, mob. 8 656 65 083 d.dauksiene@kl.lt PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2014 VšĮ „Baltoji pelėda“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“ TIRAŽAS 7 600 Žurnalas platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, taip pat „Duris“ galima užsiprenumeruoti atskirai Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos darbas „Pabusiu, pabūsiu, pajusiu...“ (2014) 2 psl. – Astos Esu nuotrauka 4 psl. – Vytauto Petriko nuotrauka ŽURNALĄ REMIA

Valerija LEBEDEVA. M.Bačkaus bendruomenės muzika

Daiva KŠANIENĖ. Skambūs Klaipėdos muzikos pavasario aidai Jūratė KAROSAITĖ. Patirtis visam gyvenimui

Danutė PETRAUSKAITĖ. Muzikuojantis medikas

4

10 18

20

ŠOKIS Violeta MILVYDIENĖ. Šokio spektaklis „Altorių šešėly“: infekuotas komplimentais ir aplodismentais

22

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. Įveikė „4000 mylių“ Dalia BIELSKYTĖ. E.Brazys: būti scenoje – atsakomybė „Padėkos kaukės“ suvienijo uostamiesčio teatrus ir publiką

25 29 32

MENO MARŠRUTAIS Jovita NAVICKAITĖ. Spektaklius rodė Lenkijoje ir Baltarusijoje

28

GINTARO LAŠAI Kristina SADAUSKIENĖ. D.Bielskytė: viskas keičiasi, bet viskas lieka Dalia BIELSKYTĖ. Eilėraščiai Dainius VANAGAS. Akmens patirtis Artūras VALIONIS. Eilėraščiai Jimas CRACE’AS. Rujos metas (II)

34 38 40 42 45

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Domas LINKEVIČIUS. Eilėraščiai

48

ŠIUOLAIKINIS MENAS Goda GIEDRAITYTĖ. Ar jaunieji išsisėmė?

50

KINAS Aivaras DOČKUS. „Nimfomanė“ – apnuogintas buvimas niekur

54

ETNOKULTŪRA Daiva JANAUSKAITĖ. „Kuršių ainiai“ – Klaipėdos savastis

56

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Senosios Klaipėdos gatvės. Turgaus gatvės paveikslas

60

LANGAS „Šimkiukai“ muzikavo Vokietijoje „Lino lėlės“ gastroliuoja Pajūrio rašytojų ekspromtas Kaune G.Grajausko poezija skambėjo Italijoje

9 27 39 41 3

VEIDRODIS

Klaipėdos kamerinio orkestro vadovo violončelininko M.Bačkaus didžiausia svajonė – gyventi bendruomenėje, kuri yra nors truputį laiminga.

Vytauto Petriko nuotr.

4

VEIDRODIS

M.Bačkaus bendruomenės muzika Ką reiškia būti klasikinės muzikos atlikėju, kai kasdienybės tempas trukdo pasverti kiekvieną pasakomą žodį ir išvaiko brandinamas mintis, o pažvelgus kitam į akis teleidžia nuslysti paviršiumi atpažįstant akimirkos rūpesčius? Klaipėdos kamerinio orkestro vadovas violončelininkas Mindaugas Bačkus renkasi kelią, kuris nėra nei itin patogus, nei labai populiarus. Tačiau, anot muziko, kitaip jis tiesiog negali.

Valerija LEBEDEVA

Akademinė muzika primena apie atlikimo bei klausymosi ritualo rimtį, amžių patikrintas meno vertybes, būtinybę ilgai repetuoti įsiklausant vienam į kitą ir priimti publikos ovacijas ne susireikšminant, bet pagerbiant muziką sukūrusio genijaus, savo, kaip atlikėjo, bei nepakartojamos akimirkos indėlį.

Tačiau tradicinius atributus koreguoja laiko dvasia.

Susitinkame Klaipėdos koncertų salėje. Čia jau įvyko rytinė orkestro repeticija, tad muzikas spėjo greitosiomis aptarti reikalus su kolegomis universitete. Klaipėdos kamerinio orkestro vadovas, kuris šių pareigų ėmėsi prieš penkerius metus su šeima atvykęs iš Vilniaus, taip pat dirba pedagogu Eduardo Balsio menų gimnazijoje, Stasio Šimkaus konservatorijoje bei

vadovauja Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Instrumentinės muzikos katedros styginių ir pučiamųjų instrumentų programai, yra jos dėstytojas.

Greičiau negalima sustoti – Sakote, kad skubėti esate priverstas ne visada, bet man atrodo, kad tai gana įprasta jums situacija.

– Suprantu, kad šitaip neturėtų būti. Ir mes daugelis suprantame. Visas pasaulis nuolat konstatuoja, kad tempas – pernelyg didelis, kad mes per greitai bėgame. Tačiau nebėgti kartu su tuo tempu reikštų atsilikti nuo gyvenimo.

Gal tai iliuzija? Žmogus, gyvenantis miške, manau, nesijaučia nuo ko nors atsiliekantis: jis kyla su saule, nudirba savo darbus, ir, ypač tuo atveju, jeigu nežiūri televizijos

ir klausosi ne radijo, o paukščių bei vidinio balso, tikriausiai nė nesijaučia nieko praradęs, net atvirkščiai. Tikriausiai jis kur kas laimingesnis už išprotėjusį miestietį.

Bet aš išeities iš šios situacijos nerandu.

Bandžiau atsiriboti, išsijungti telefoną, išvažiuoti savaitei į atokią sodybą, kur sutiksi nebent stirnų. Bet per tą laiką man pasidarė dar blogiau. Supratau, kad be žmonių aš negaliu, o būdamas su jais savaime įpuoli į tą ritmą. Juk negali nejausti, kuo alsuoja aplink esanti bendruomenė. Turbūt šis tempas nėra kažkas sąmoningo, tačiau tai neišvengiamybė, kaip kokia liga, virusas, kuriuo tave užkrečia prieš tavo paties valią. Nejaugi prievarta save stabdysi?

Esminis dalykas, kad norėdamas ką nors keisti lėtesnis būti negali, nes turi lėkti greičiau nei tie, kurie lekia.

Atrodytų, galėtum daryti vieną darbą per savaitę: pusę dienos dirbti, pusę – skaityti knygas ir medituoti, „būti žmogumi“. Čia turėtų būti daugtaškis. Bet tuomet jautiesi tarsi negyventum, nes iš tiesų padaręs vieną darbą supranti, kad reikia padėti mokiniui ruoštis konkursui, tada jau reikia studijuoti naują kūrinį, kurį rytoj repetuosi su orkestru, tuomet suvoki, kad universitete likusi neišspręsta darbo problema, kurios rytoj rytą reikėtų imtis. Pagalvojus „ne, nebedarysiu“ ima graužti sąžinė, kad nieko nedarai. Egoizmas tampa nenatūralia būsena. Nors viduje, žinoma, suprantu, kad jeigu ko nors nedaryčiau, pasaulis nuo to nepasikeistų. Tikriausiai reikia įsiklausyti į savo vidinį balsą, kuris sako, ką privalai daryti šiuo metu. ► 5

VEIDRODIS

◄ – Taigi labiau klausotės to, kuris šaukia ką nors daryti, nei signalų, kad reikia sustoti? Ar šių nėra?

– Yra. Iš tiesų viduje skamba nuolatinis priekaištas, kodėl yra vienaip, o ne kitaip, nesusitaikymas su dalykais, kurie žeidžia ir skaudina. Tuomet pasakai, kad šitaip būti negali ir kad turi daryti viską, jog būtų kitaip.

Mano didžiausia svajonė – gyventi bendruomenėje, kuri yra nors truputį laiminga.

Sakydamas „bendruomenė“, turiu galvoje rajoną, menininkus, miestą. Gyvenančių, mylinčių, norinčių kurti žmonių bendruomenę – plačiąja šio žodžio prasme. Dabar manęs neapleidžia jausmas, kad gyvename bendruomenėje, kuri yra labiau nelaiminga nei laiminga, labiau kenčianti nei kurianti, labiau nusivylusi nei tikinti. Ir dažniausiai galvojanti, kad nie-ka-da-čia-nie-ko-ge-ro-ne-bus.

Yra, be abejo, ir gražių dalykų. Tačiau dominuoja pervargę žmonės, kurie nuolat skundžiasi, kuriems nuolat ko nors trūksta. Ir manęs neapleidžia jausmas – tai ką, po galais, aš neturiu kreipti į juos dėmesio?

Labai norėtųsi tai keisti.

O tuomet turi verstis per galvą, inicijuoti, koncertuoti, įtraukti draugus, bendražygius, vaikus. Kodėl jie tokie pervargę ir nusivylę, kodėl visi žiūri į Vakarus kaip į išeitį, su įsitikinimu, kad tik ten mes galime būti laimingi, o čia esą negalima? Nuolat girdžiu šią mintį iš jaunų žmonių ir mane tai žeidžia, nes žinau, kad visai nesvarbu, kur gyveni, svarbu – kaip ir ką veiki.

Apie laimingus žmones – Šis bendras emocinis fonas, kurį patys ištransliuojame į pasaulį, galų gale grįžta ir sugrįžta liūdesiu, ar ne taip?

– Paprasčiau tariant, mes jį transliuojame vienas kitam ir persiimame ta nuotaika.

Prieš metus grojome norvegiškos muzikos koncertą. Į jį atvažiavo vieno iš skambėjusių kūrinių autorius. Apie 70 metų žmogus atvažiavo savo iniciatyva, savo noru. Jis sėdėjo salėje ir reagavo į tai, ką darėme, labai jautriai, labai džiugiai. Jis nebuvo paviršutiniškai pozityvus, ne, tai gilus, ieškantis žmogus.

Tačiau jis labai nuoširdžiai džiaugėsi tuo, kad mes taip pat ieškome, kad, užuot vieną kartą pagroję ir susirašę ženklus, analizavome, ieškojome jo kūrinyje pustonių.

6

Matyt, jam tai suteikė didelį malonumą, nes jis iki šiol man kartą arba du per mėnesį paskambina. Klausia, kaip man sekasi, kaip šeima. Pasakoja, kad dirba mažoje kavinukėje – nors yra muzikantas, tačiau laisvalaikiu padirbėja ten barmenu.

Jis gyvena nedideliame miestelyje, ir joje susirenka vietos bendruomenė, kurioje žmonės vieni kitiems padeda. Ar ten nėra problemų? Natūralu, kad jų yra visur. Bet jeigu vieni kitiems turime šiltų jausmų, sukuriame bendruomenę, kurioje yra gera gyventi kartu. Jis man pasakoja dalykus, kurių norėčiau Lietuvoje.

Esame susikoncentravę kiekvienas į save.

Sovietinis ir posovietinis laikas išmokė rūpintis savimi, na, visa klasikinė ekonomika provokuoja būtent tokį interesą. Neva kuo daugiau vartosi, tuo greičiau augs gerovė. „Pirmiausia vartok pats“, – ragina ji. „Aš“, „man“, „dėl manęs“, „kaip aš jaučiuosi“, „ko aš noriu“, „man blogai“, „linksminkite mane“, „aš turiu per mažai pinigų“, „mano bloga nuotaika“... Visi išminčiai tūkstantmečiais kalba apie tai, kad turėtume gyventi labiau dėl kito, į tai rodo visi įmanomi simboliai, tačiau materializmas ir BVP auginimas rodo kitaip. Mes sergame,

VEIDRODIS

bet to nesuprantame. Net ryžęsi atsisakyti to hedonistinio požiūrio išsigąstame, kad šitaip prarasime pagrindinį menamos materialiosios laimės šaltinį. Erichas Frommas parašė plonytę aiškią knygutę „Turėti ar būti?“, kurioje galima pasiskaityti apie tai, ar nori turėti ir kaupti, ar būti – gyventi.

– Ši knyga yra jūsų namų bibliotekoje?

– Taip, kartą kraustydamasis atradau ją tarp senų daiktų. O tikrąja šio žodžio prasme ji grįžo į mano rankas pastarąjį dešimtmetį, kai jau buvau veikiamas savo mokytojų, kurie mane pastūmėjo

vizitinė kortelė Mindaugas Bačkus, violončelininkas, Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas, muzikos pedagogas Gimė 1973 m. Vilniuje.

1979–1991 m. mokėsi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, Romano Armono violončelės klasėje.

1991–1998 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prof. Rimanto Armono violončelės klasėje, įgijo bakalauro ir magistro diplomus.

1999–2001 m. studijavo Šiaurės Anglijos karališkajame koledže Mančesteryje (Didžioji Britanija), The Royal Northern College of Music prof. Ralph Kirshbaum ir prof. Karine Georgian violončelės klasėse, kur įgijo magistro bei profesionalaus atlikėjo diplomus.

2003–2009 m. styginių kvarteto „Chordos“ narys.

Nuo 2005 m. ansamblio „Nepaklusnieji“ narys.

Nuo 2007 m. Nacionalinės moksleivių akademijos (NMA) dėstytojas.

2007–2009 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno aspirantūroje, gavo meno licenciato laipsnį.

2009 m. su ERASMUS stipendija tobulinosi Olandijoje, Hogeschool voor de Kunsten Utrecht, prof. Violos de Hoog barokinės violončelės klasėje.

Tobulinosi kamerinių ansamblių bei solo violončelės meistriškumo kursuose Švedijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Nuo 2009 m. Klaipėdos kamerinio orkestro vadovas.

Nuo 2010 m. E.Balsio menų gimnazijos ir S.Šimkaus konservatorijos mokytojas.

Nuo 2013 m. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Instrumentinės muzikos katedros pučiamųjų ir styginių skyriaus programos vadovas.

Yra įrašęs dvi solines kompaktines plokšteles – „el cello“ (2005), „Pas De Deux“ (2007). Šeima: žmona Jurgita – smuikininkė, vaikai – Žygimantas Juozas, Gabrielė, Barbora, Morta Kotryna, Agota.

ieškoti atsakymų knygose, psichologijoje.

Esu turėjęs labai depresyvių periodų, kai nesupratau, kas vyksta ir kodėl vyksta, ir ieškojau atsakymų. Tada vėl šmėstelėjo Frommas. Joje viskas labai aiškiai ir logiškai išdėstyta. Tiesa, neseniai mano paauglė dukra, ją perskaičiusi, pasakė nelabai supratusi. Tad galbūt ji ne visai jaunam skaitytojui, nors šiaip gana paprasta.

Šeimos kelio ženklai – Kaip auklėjate savo vaikus?

– Atvirai pasakius, juos matau labai mažai, tad kalbėti apie tai, kaip auklėju, yra sudėtinga. Bet neužsimiršta žodžiai, kuriuos man yra sakęs ne vienas žmogus: vaikas mokosi iš pavyzdžio, gali visą dieną aiškinti jam, ir jis ničnieko neišmoks, bet gali ką nors veikti, ir stebėdamas tave jis išmoks daug daugiau.

Mūsų vyriausiajam vaikui, sūnui, yra 18-a.

Tikrai žinau, kad sūnus auga konfliktuodamas su tėvu. Jiedviem visai nereikia būti draugeliais ir, vaikui sulaukus pilnametystės, kartu gerti alų arba žiūrėti „teliką“.

Sūnus turi lyg ir oponuoti tėvui. Tėvas jį spaudžia į rėmus, tad sūnui, kad išsilaisvintų, reikia ieškoti argumentų, kovoti.

Negaliu sakyti, kad manęs nėra, bet šeima gula ant žmonos Jurgitos pečių. Aš pareinu namo, kai visi eina miegoti, mes apsikabiname, ir aš geriausiu atveju glostau savo dukroms nugaras, skaitau pasakas, bet nuolatinio bendravimo dienų dienom nėra.

Jeigu kas klaustų, ar tai teisinga, sakyčiau, taip, tai teisinga, nes mano vaikai tikrai žino, kad aš juos myliu, jie mane jaučia.

Ar jiems manęs trūksta? Taip. Ir man jų trūksta. Bet ar aš galiu mesti viską, ką darau gyvenime, kas atrodo prasminga šiandien man pačiam ir nedidelei bendruomenei, kurioje gyvenu, ir užsiimti vien savo šeima?

Tai būtų pernelyg primityvu ir egoistiška.

Prisimenu bendravimą su savo šviesaus atminimo tėvais. Mano mama sakydavo: „Dieve, dieve, visą gyvenimą atidaviau savo vaikams ir dabar turiu mėnesių mėnesius laukti, kol jie man paskambins?“ Tai labai įprasta situacija daugelyje šeimų. Ir aš pagavau iš vidaus ateinantį atsakymą, nuo kurio pats nustėrau: „Mama, kam tu gyvenai vien dėl savo vaikų? Tu turėjai gyventi

dėl kitų priežasčių, siekti aukštesnių tikslų, o vaikai būtų ėję kartu su tavimi“. Ši mintis man kilo būnant 30-ies. Nežinau, ar esu teisus. Bet prisiminęs pojūčius bendraujant su savo tėvais aš esu ramesnis dėl savo vaikų. Jie vis tiek eis savo keliais ir prisimins, kaip tėvas ėjo šiame pasaulyje.

Galime kiekvienas pagalvoti, ar mums labiau patiktų matyti savo tėvus nelaimingus, kalbančius apie tai, kad pensijos neužtenka net už šildymą susimokėti ir „tu, vaikeli, emigruok, nes būsi toks pat nelaimingas kaip aš“, ar mums būtų smagiau, kad jie mums sakytų: „Žinai, Lietuva – nuostabus kraštas.

Kurkite, vaikai, čia, nes čia yra fantastiška ir mes esame savo žemės šeimininkai“. Šeima yra ne vien vaikai. Tai ir mūsų kaimynai, ir toje pačioje gatvėje gyvenantys, ir visos Lietuvos žmonės. Ir ši šeima yra ne ką mažiau svarbesnė nei mūsų asmeninė.

– Orkestras taip pat yra šeima.

– Taip, ir turi tikėti tuo pačiu. Orkestras yra bendruomenė, kurioje mes priimame žaidimo taisykles, kur mes visi gal kiek skirtingai žiūrime į tuos pačius dalykus, bet kiekvienas turi galimybę pasisakyti ir net protestuoti, jeigu jam kas nepriimtina.

Subtilus momentas: orkestre kartais kyla diskusijų, kurios vargina, tai visi pripažįsta. Kai visi diskutuoja, atrodo, jog priartėta prie anarchijos ribos. Bet po penkerių metų darbo su Klaipėdos kameriniu orkestru galiu pasakyti, jog diskusija – vienintelis kelias siekiant, kad orkestras būtų sąmoningų narių šeima.

Nediskutuojantys, savo nuomonės neišsakantys, iniciatyvos nerodantys žmonės yra nekuriantys žmonės. Mano užduotis – provokuoti kiekvieną orkestro dalyvį, kad turėtų savo nuomonę, mat tokiu būdu jis tampa aktyviu bendruomenės nariu, kuriam asmeniškai rūpi tai, kas vyksta.

Penkeri metai su orkestru – Ar prieš pradėdamas vadovauti orkestrui turėjote išankstinį planą, kaip tai darysite?

– Ne. Tačiau turėjau išankstinę nuostatą, kad Klaipėdos kamerinis orkestras turi pasiekti pasaulinį kokybės lygį, nebe lietuvišką „gerai“. ► 7

VEIDRODIS

Man nesvarbi mano paties sveikatos ar laiko kaina. Aš darysiu tai tol, kol galėsiu, kol bendruomenė, miestas suteiks galimybę. Tad muzikantai nuolat patirs spaudimą: dar šiek tiek, čia ir ten trūksta, dar negerai.

Anksčiau truputėlį konfliktuodavome kolektyve, nes aš neva visada nepatenkintas.

Ne, aš esu labai patenkintas. Aš labai myliu tuos žmones, jie labai stengiasi ir toleruoja kasdien darbe mūsų patiriamą profesinį spaudimą, tačiau kolektyve yra gera atmosfera, ir man tai labai labai patinka.

Bet aš negaliu pasitenkinti rezultatu, kuris yra vidutiniškas. Todėl aš vis sakau – čia ir čia turime pasitempti.

Kodėl mes negalime džiaugtis smulkmenomis? Galime, bet tai labai priklauso nuo konteksto. Jeigu mano vaikas yra vienerių metukų ir žengia pirmuosius žingsnius, aš labai laimingas ir džiūgauju, kad jis perėjo kambarį. Tačiau kai vaikui yra 15-a, negaliu džiaugtis, kai jis tai padaro. Gyvenimas duotas tam, kad mes tobulėtume.

Jeigu žengėme vieną žingsnį, reikia žengti ir kitą. Kas vakar buvo gerai, šiandien yra atspirtis. Tai ypač svarbu kūryboje, ypač – menuose. Menuose, kurie Lietuvoje yra peraugę į verslą, rutiną. Yra labai daug komercijos, organizacijų, kurios dirba tik tam, kad surinktų pilną areną, susirinktų pinigus už bilietus ir suktų savo verslą.

Meninio tikslo liko labai mažai. Žinomiausi Lietuvos atlikėjai, ypač – popsrityje, dažniausiai tarnauja nebe meninėms idėjoms, o populiarumui, pinigams. Kiek įmanoma greičiau. „Reikia naudotis proga, kol esame ant bangos“, – tai daug kartų esu girdėjęs iš muzikantų, tai galima rasti atvirai teigiant žiniasklaidoje. Šitaip kalbėti nebėra gėda. Bet tarp eilučių skaitome kitką: „Menas svarbus tik tiek, kiek yra naudingas asmeniškai. Nebeabejoju dėl to, ką darau.

Pagrindinis mano motyvas – semti, kol semiasi.“ Matyti tai labai skausminga, bet tai pasidarė oficialu.

◄

– Pasidarė keista girdėti kalbant kitaip.

– „O, dieve, koks jis arogantiškas! Ką jis vaidina? Menininkas?! Pfff. Atsipalaiduok – žiūrėk į gyvenimą paprasčiau!“ Kiek kartų esu tai girdėjęs! Aišku, kiekvienas bandome įrodyti savo tiesą. Išsiskirti iš visuomenės, atseit mūsų kelias šventesnis ar teisingesnis, nors jis toks nėra.

Tačiau kiekvienas nuo vaikystės savyje kuriame vertybių sistemą. Ir aš pagalvojau, 8

M.Bačkus penkerius metus vadovauja Klaipėdos kameriniam orkestrui ir pats groja jame.

Vytauto Petriko nuotr.

kad visuotinai priimta vertybių sistema irgi egzistuoja. Juk dažniausiai vienodai vertiname tai, kas yra gerai, o kas – blogai, ar ne? Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje surengėme koncertą kartu su broliais pranciškonais. Jame skambėjo J.Haydno kūrinys „Paskutiniai septyni Kristaus žodžiai“. Tarp jo dalių broliai aiškino ir komentavo Kristaus pasakymus. Įstrigo fra-

Visai nesvarbu, kur gyveni, svarbu – kaip ir ką veiki. zė: „Yra didelis skirtumas, ar darai nuodėmę nežinodamas, ar žinodamas, jog klysti“.

Jeigu nuo ryto atsikėlęs žinai, kad darai blogai, bet teisiniesi, kad visi taip daro, bendruomenė išsigimsta ir tampa nelaiminga.

Kita vertus, anot psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio, pagrindinis vaistas yra tai, kas žmoguje, o šiuo atveju – visuomenėje, liko sveiko. Reikia padėti vieni kitiems atrasti tas sveikąsias savo dalis. Tai – universalus bendravimo principas. Tinkamas ir šeimai, ir orkestrui, ir visam pasauliui.

– Kas tuomet kelia kokybės lygį – techninis pasirengimas, sveika konkurencija, gebėjimas susitarti?

– Pagrindinis dalykas, kuris veda žmones vienu ar kitu keliu, yra ideologija. Ją galima pavadinti ir kitaip, pavyzdžiui,

orkestro tradicijomis, bet kalbama apie tą patį. Man reikia sukurti ideologiją, kuria patikėtų bent jau didžioji kolektyvo dalis, kuri nebūtų interpretuojama klaidingai, kuri nekeltų abejonių. Tuomet ideologija ir motyvas labai stipriai stumia mus į priekį.

Atkreipkite dėmesį, kad tas pats kolektyvas – nesvarbu, aktoriai, šokio trupė, simfoninis orkestras – skirtingomis aplinkybėmis pasirodo skirtingai. Tad tai priklauso ne nuo kiekvieno iš jų asmeninio pasiruošimo, bet dėl žmogaus, kuris vadovauja – kokį tikslą jis iškelia. Ką mes veikiame?

Kam to reikia?

Primityviai kalbant, jeigu esu vadovas ir sakau: „Na, chebra, algą vis tiek reikia atidirbti – už dviejų savaičių koncertas. Parepetuokime šiek tiek, sugrosime ir galėsime atostogauti“. Motyvas, kaip matome, pasiimti pinigus. Kaip šie žmonės gros?

Jie ir gros už pinigus. Vidutiniškai – tarsi atlikinėtų pareigą, kurios nenori atlikti.

Jeigu 100 žmonių gamykloje jaučia, jog dirba tam, kad trys žmonės – direktorius, jo pavaduotojas bei pavaduotojo žmona – gerai gyventų, kolektyvas niekuomet nedirbs išskirtinai gerai. Jis turi jausti, kad visi dirba turėdami bendrą tikslą ir niekas tuo nepiktnaudžiauja.

Sudėtinga pasiekti tokį susitelkimą, nes visi esame žmonės ir turime savo motyvų.

Bet aš tikiu šiuo keliu, ypač – kameriniam orkestrui, nes tai kur kas mažiau, maždaug 20, žmonių. Visi darome klaidų, susireikšminame, kartais jaučiamės engiami arba neišgirsti. Bet galų gale turėtų nugalėti

langas

kantrybė ir tikėjimas, kad aukščiausias kriterijus yra kelias, kuriuo reikia eiti visą gyvenimą.

Jeigu mes grojame daug geriau, tai pasako publika. Turime groti sudėtingiausią muziką taip, kad atėjęs nepasiruošęs žmogus pasiklausęs sakytų: „Nelabai ką supratau, bet man patiko“. Jis turi būti paveiktas emociškai, patikėti mumis kaip menininkais, turi pajusti, kad tai rimta.

Ramybė – kūrėjui svetima – Ar kvietimai koncertuoti, kolegų patarimai taip pat pasitarnauja kaip išorinis vertinimas?

– Taip. Jie reiškia, kad mumis pasitiki ne tik Klaipėdos koncertų salės, kurios kolektyvas esame, administracija. Žinoma, dažnai šiuos procesus suaktyvina pažintys, apsikeitimo programos, tad jie savaime nereiškia, kad grojame jau labai gerai. Tačiau besiplečianti orkestro gastrolių geografija jau gali būti kriterijus.

– Ir ji plečiasi?

– Esame suplanavę veiklą pusantrų metų į priekį. Šiemet važiuosime koncertuoti į Estiją, į Baltarusiją, į Šveicariją – čia rugpjūtį dalyvausime Murteno tarptautiniame klasikos festivalyje. Atliksime savo specialybės muziką – klasikinę programą. Šiemet sukanka 300 metų nuo Johanno Sebastiano Bacho sūnaus, kompozitoriaus Carlo Philippo Emanuelio Bacho, gimimo, atliksime ir jo kūrinių.

Tradiciniai koncertai publikai nebėra labai įdomūs, tad ieškome naujų formų, stengiamės sujudinti įprastas kūrybos klišes. Štai gegužės pabaigoje Klaipėdoje rengiame lietuviško smuiko fiestą – atvažiuos Vilhelmas Čepinskis, Martynas Švėgžda von Bekkeris, jaunų muzikantų. Nuolat bendradarbiaujame su Klaipėdos jaunimo teatru, neseniai parengėme programą vaikams knygos ir filmo apie Merę Popins motyvais. Planuojame kartu padirbėti su choreografe Agnija Šeiko – jungsime muziką ir modernųjį šokį.

Plėtojame bendradarbiavimą su Liepojos simfoniniu orkestru. Birželį kolegos atvažiuos į svečius, sujungsime kolektyvus.

Taip pat atvyks du juodaodžiai daininin-

kai ir brazilų dirigentas. Rengiame labai įdomią ir atraktyvią programą su George’o Gershwino bei braziliška muzika. Planuojame du koncertus – Klaipėdoje bei Liepojoje.

Ketiname tęsti pradėtą bendradarbiavimą su broliais pranciškonais. Norėtume organizuoti bendrus vakarus, kur bandysime sujungti muziką ir žodį – kad tai būtų paveiku. Juk kartais atrodo, kad muzika sustiprina žodį, o kartais žodis – muziką.

Mano didelė svajonė, kad mes, miesto menininkai, jaustume vienas kito petį, domėtumėmės vieni kitų veikla.

– Ar jūsų muzikos mokytojai buvo tokie pat entuziastingi?

– Kadangi jų turėjau daug, pasitaikė, be abejo, visokių. Mokiausi M.K.Čiurlionio mokykloje, kur mano violončelės mokytojas buvo mano krikšto tėvas Romanas Armonas. Beje, dirbantis iki šiol ir neseniai šventęs 50 metų darbo sukaktį. Tai labai charizmatiškas, stiprus žmogus, idealistas kovotojas, ir man tai visada labai patiko.

Nuo penkerių iki 18-os jis man buvo lyg antras tėvas. Vėliau studijavau pas profesorių Rimantą Armoną, šviesaus atminimo pedagogus Rimantą Šiugždinį, Romualdą Kulikauską, aplink nuolat girdėjome ir jautėme Raimundo Katiliaus energiją.

Mane labai paveikė studijos Anglijoje, Olandijoje, apskritai labai daug suteikia bendradarbiavimas su tarptautinio lygio muzikantais. O vidinis postūmis ateina iš Marso – jaučiu savyje egoizmą, idealizmą, choleriškumą, impulsyvumą, kurie mane stumia į priekį. Nepasiduodu, net kai aplinkybės labai žlugdo ir sekina. Kitas gal sakytų, reikia į viską žiūrėti ramiau...

Tačiau ir režisierius Valentinas Masalskis – mes su juo draugaujame, ypač anksčiau, Vilniuje, kai dar nebuvome šitaip užsiėmę, turėdavome laiko pasikalbėti, – yra dalijęsis pamąstymu, jog krikščioniškojoje tradicijoje nėra ženklų, kad buvimas vienam, meditacija, abejingumas, aplinkos ignoravimas būtų ką darniai keitęs. Žinoma, tai religija, specifinė sritis, bet vis dėlto... Jeigu tau skauda, tu šauki, o ne raminiesi.

„Šimkiukai“ muzikavo Vokietijoje Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos pučiamųjų orkestras (vad. Zenonas Šimkus) ir liaudies instrumentų ansamblis (vad. Vida ir Vytautas Zeleniai) kovo 28–31 dienomis dalyvavo pučiamųjų instrumentų festivalyje „ITERJUMI 2014“ Nynburge (Vokietija, Žemutinė Saksonija).

Be klaipėdiečių, į šventę buvo pakviesti ilgamečiai vokiečių partneriai – kolektyvai iš Vengrijos, Baltarusijos ir Rusijos, iš viso susirinko apie 300 dalyvių. Be koncertų Nynburge ir jo apylinkėse, S.Šimkaus konservatorijos liaudies instrumentų ansamblis koncertavo ir garsiojoje Brėmeno katedroje.

Pagrindinis festivalio koncertas valstybinėmis vėliavomis papuoštoje sausakimšoje 600 vietų teatro salėje įspūdingai baigėsi visiems penkių tautų dalyviams bendrai atliekant Jan van der Roost „Olimyca“. Šį kūrinį paeiliui dirigavo visų kolektyvų vadovai. „Džiugu konstatuoti, kad klaipėdiečiai susilaukė ypatingo pasisekimo ir visų buvo įvertinti kaip lyderiai", – teigė S.Šimkaus konservatorijos muzikos pedagogė Laima Sugintienė.

Ji pasakojo, kad pažintis su Nynburgo muzikos mokyklos meniniais kolektyvais užsimezgė prieš trejetą metų, kai Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salėje pirmąkart muzikavo jų jungtinis pučiamųjų orkestras „Das Konzer t-und Swingorchester der Musikschule Nienburg / W. e.V.“ Užsimezgusi draugystė tęsiasi: pernai spalio 4–8 dienomis nynburgiečiai vėl viešėjo Klaipėdoje. Jie surengė keletą koncertų uostamiestyje, Palangoje, Rusnėje ir tąsyk dalį programos atliko kartu su S.Šimkaus konservatorijos pučiamųjų orkestru.

▪

Pagrindinis festivalio koncertas vyko valstybinėmis vėliavomis papuoštoje Nynburgo teatro salėje.

9

MUZIKA

„Simfoniniai susitikimai“: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentė M.Gražinytė-Tyla.

Skambūs Klaipėdos m Kiekvieną ankstyvą pavasarį Klaipėdą apgaubia kilniosios muzikos dvasia – vyksta išskirtinis, vienas seniausių Lietuvoje festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“. Šiemet – jau 39asis. Jis tęsiasi beveik visą mėnesį – nuo kovo 28 iki balandžio 24 d. Kasmet jį vis įvairesnį, patrauklesnį, savitesnį rengia Klaipėdos koncertų salė, perėmusi anksčiau veikusios Lietuvos filharmonijos Klaipėdos skyriaus funkcijas ir įdirbį. Šiemetis festivalis dar tebevyksta, todėl šie įspūdžiai – iš pirmųjų keturių jo koncertų.

Daiva KŠANIENĖ

„Simfoniniai susitikimai“ Pakilų toną ir meninio lygio kartelę festivaliui suteikė jau pirmasis koncertas „Simfoniniai susitikimai“ (kovo 28 d.).

Vos žiniasklaidoje paskelbus atlikėjus ir 10

programą, miesto muzikinė publika ėmė nekantriai laukti šio įvykio. Koncertas išties tapo įvykiu.

Klaipėdoje ne kartą koncertavęs aukščiausio lygio Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Juozas Domarkas) dar niekada nebuvo nuvylęs savo visapusišku meistriškumu. To paties tikėjomės ir šį kartą. Jis darsyk įrodė savo meninę jėgą.

Itin intrigavo ir smalsumą kėlė dalyvavę

kiti atlikėjai. Tai jau pažįstamas, daugelyje pasaulio šalių ir jų žymiausiose salėse (Niujorke, Bostone, Klivlande, Buenos Airėse, Europos valstybėse ir kitur) koncertavęs genialus pianistas Andrius Žlabys (g. 1977 m.), jau beveik 20 m. gyvenantis JAV. Didžiausia intriga – pirmą kartą visam koncertui dirigavusi, Klaipėdoje (Lietuvoje, atrodo, taip pat) dar nematyta jaunoji (27 m.), daug pasaulinių laurų nuskynusi, talentinga,

MUZIKA

Vytauto Petriko nuotr.

m uzikos pavasario aidai kylanti pasaulinio masto žvaigždė – dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla (Lietuva, Vokietija). Studijavusi Graco, Bolonijos, Leipcigo, Ciuricho ir kitų miestų muzikos institucijose, pelniusi ne vieną premiją tarptautiniuose konkursuose, dirigavusi Heidelbergo, Berno, Los Andželo ir kitų miestų simfoniniams orkestrams bei operos teatrų spektakliams, dabar ji kviečiama diriguoti JAV, Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Suomijoje ir kitur. M.Gražinytė-Tyla neseniai laimėjo didžiulį konkursą eiti Zalcburgo operos teatro pagrindinio dirigento pareigas.

Beje, jos pasirodymai visada lydimi muzikos kritikos susižavėjimo, geriausių atsiliepimų ir nuostabių epitetų.

Smalsumą, be abejo, pirmiausia žadino tai, kad simfoninio orkestro dirigentė – moteris. Taip jau įprasta, kad simfoniniams orkestrams diriguoja vyrai. Moteris

dirigentė – retenybė. Šiuo metu Lietuvoje jų daugiau neturime. Dar iš ankstyvos jaunystės laikų prisimenu Lietuvos simfoninio orkestro dirigentę Margaritą Dvarionaitę. Tai buvo ekspresyvi, energinga, senosios, tradicinės mokyklos, „vyriško“ stiliaus dirigentė (aišku, remiuosi blankiais prisiminimais).

Koncertas Klaipėdoje melomanams, manau, paliko tokį pat įspūdį, kaip daugelio pasaulio šalių klausytojams. Po jo sutiktas vienas nuolatinis koncertų lankytojas pasakė: „Jau kelerius metus negirdėjau tokio puikaus koncerto“.

Atlikėjai pasirinko iš pirmo žvilgsnio lyg ir tradicinę programą (išskyrus Ramintos Šerkšnytės kūrinį), tačiau, atrodo, daugeliui seniai žinomi kūriniai nuskambėjo neįtikėtinai naujai; kažkas prasitarė: „Tarsi pirmą kartą girdimi“. Vis dėlto programa nebuvo sudaryta atsitiktinai: visus tris

jos kūrinius vienijo bethoveniška dvasia: Johanneso Brahmso (1833–1897) Koncerto orkestrinės pradžioje uždegantis šio genijaus muzikos monumentalumas, R.Šerkšnytės (g. 1975 m.) veikalo intonacinio ryšio sumanymas bei galų gale paties Ludwigo van Beethoveno (1770–1827) V simfonija.

Pirmoje dalyje skambėjo monumentalus, klasicistinės dvasios, bethoveniško užmojo, bet kupinas romantinio polėkio trijų dalių (Maestoso, Adagio, Rondo.

Allegro non troppo) J.Brahmso Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 d-moll, op 15. J.Brahmsas, deja, nėra iš tų praeities kūrėjų, kurių muziką „dievintų“ dauguma klausytojų. Tai ne visai teisinga kompozitoriaus atžvilgiu. Beje, norėčiau priminti istorinį faktą, kad XIX a. pab. J.Brahmso muzika Mažojoje Lietuvoje buvo labai mėgstama ir vertinama. ► 11

MUZIKA

◄ Garsus muzikos kritikas Gustavas Dömpke (1853–1923) Karaliaučiuje net įsteigė Bacho-Brahmso muzikos ratelį, propagavusį šių kompozitorių muziką. Ji skambėjo kiekvieno didiko ar šiaip muziką mėgstančio miestiečio namuose.

Tačiau grįžkime prie šio koncerto.

Tie klaipėdiečiai, kurie klausėsi minėtų atlikėjų grojamo J.Brahmso Koncerto, tikiuosi, visiems laikams pamils šio kūrėjo muziką. Visi atlikėjai – orkestras, pianistas, dirigentė „susivienijo“ tobuloje veikalo interpretacijoje, kiekvienoje kontrastingoje dalyje (energingoje pirmojoje, lyrinėje

Buvo akivaizdu, kad orkestras reagavo į kiekvieną dirigentės M.Gražinytės-Tylos mostą, judesį, plastišką kūno raišką. Imponavo ir dirigavimo grakštumas bei svarbi dirigento savybė – muzikalumas. antrojoje, siautulingoje trečiojoje) išreikšdami tiesiog idealų, jaudinantį ir pagavų profesionalumą. Visų orkestro grupių nepriekaištingas skambesys bei pusiausvyra, derinimas, natūralus A.Žlabio pianistinis virtuoziškumas bei gilus, tembriškai įvairus (skirtingas, su kūrinio dramaturgija susijusiose vietose), subtilus nuoširdumas, glaudus sąlytis su orkestru, dirigentės M.Graužinytės-Tylos santūrus ir be galo įtaigus ryškiai simfonizuoto kūrinio „vedimas“, dinaminė logika, tobulas solisto ir orkestro dialogas perteikė šio kūrinio, sa-

Diriguoja M.Gražinytė-Tyla.

12

Solistas – pianistas A.Žlabys.

vitai autoriaus įprasmintų formų, muzikos tėkmių, dramaturgiškos raiškos intelektualumą bei romantišką dvasią.

Prieš antrąją dalį dirigentė sklandžiai, taikliai ir įtaigiai papasakojo apie skambėsiančius kūrinius, pirmiausia pristatydama R.Šerkšnytės partitūrą, primindama jos subtilią sąsają su L.van Beethoveno V simfonija.

Išties stebinantis atradimas buvo kompozitorės, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės R.Šerkšnytės veikalas „Ugnys“ simfoniniam orkestrui (dviejų dalių: Misterioso ir Con brio). Šią simfoninę partitūrą autorė sukūrė Bavarijos radijo simfoninio orkestro užsakymu. Kaip jau minėjau, joje taip pat yra giluminių, intonacinių sąsajų su būtent L.van Beethoveno V simfonija. Kompozitorė sakė: „(...) Pasirinkau kelis šios simfonijos motyvus, kurie tapo naujosios kompozicijos harmoninės plėtotės pagrindu“ (Koncerto programėlė. „Simfoniniai susitikimai“. Klaipėdos koncertų salė. 2014 m. kovo 28 d.). Beje, 2012 m. ši partitūra pelnė antrąją premiją Lietuvos kompozitorių sąjungos surengtame geriausių kūrinių konkurse. Autorė pabrėžė, kad „Ugnys“ tęsia jos simfoninių kūrinių seriją, susijusią su gamtos reiškiniais ir stichijomis („Aisbergas“, „Kalnai migloje“, „Žara“) (file:///C:/Users/Daiva/AAppData/ Local/Temp/Low/N279UBW4.htm).

Teneįsižeidžia kiti kompozitoriai, tačiau retas šiuolaikinės muzikos kūrinys sukelia klausytojams tokių įstabių meninių potyrių. Žavi pirmoji dalis, žaižaruojanti orkestro spalvomis, kerinti jų žaismu, visomis panaudotomis jų galimybėmis, štrichų naujumu ir įvairove; ji tarsi paneria į savotiško grožio, nepatirto jausmo stichiją.

Antroji dalis – tai jau dramatiškas proveržis, stichijos siausmas. Geriau už pačią

MUZIKA

Stebino C.Hoitengos fleitos išgaunamų garsų spalvinė gausa, neįprastų štrichų žavesys, begalinė dinaminė įvairovė.

„Saulės takas“: Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, dirigentas D.Katkus, solistė fleitininkė C.Hoitenga.

autorę nepasakysiu: „Čia siekiau atskleisti įvairius ugnies „veidus“, nuo tolimų artėjančios negandos nuojautų iki prisikaupusios energijos sprogimų, parodyti spalvų ir formų gausybę“ (Koncerto programėlė. „Simfoniniai susitikimai“. Klaipėdos koncertų salė. 2014 m. kovo 28 d.).

Kompozitorės sumanymą be priekaištų įkūnijo simfoninis orkestras, pajutęs kūrėjos idėją, jos norimų išreikšti jausmų kaleidoskopą. Be abejo, prie įtaigaus ir įspūdingo atlikimo daugiausia prisidėjo talentingoji dirigentė M.Gražinytė-Tyla, itin jautriai ir įsijautusiai „valdžiusi“ orkestrą, išgaudama pačius įvairiausius efektus: tobulą piano, nerimo augimą, audringos stichijos audrą.

Koncertą užbaigė daugumai iki smulkmenų pažįstama L.van Beethoveno V simfonija Nr. 5 c-moll („Likimo“), op. 67 (keturių dalių: Allegro con brio, Andante con moto, Scherzo: Allegro, Finale.

Allegro). Tačiau ir gerai ją žinantiems simfonija suskambėjo naujai, šviežiai, savitai, netrafaretiškai ir... šiuolaikiškai.

O tai yra aukšto meistriškumo pasireiškimas. Svarbiausia, kad visos keturios dalys, kad ir kokios skirtingos nuotaikos būtų, susiliejo į vientisą kompozitoriaus sumanytą dramaturginę koncepciją: jos išaugo viena iš kitos, „vienijosi“ idėjos

teigimu, logiškai tarpusavyje kontrastavo.

(Apie tai rašau todėl, kad ne kartą teko girdėti interpretuojant šią simfoniją, kai kiekviena dalis būdavo tarsi atskiras, savarankiškas kūrinys, t. y., praleisk kokią vieną dalį ir nieko neatsitiks. O taip būti negali, nes tai visuma, meninių minčių nedaloma seka, dramaturgijos ašis. Dalys nėra pavienės.) Tokios dramaturginės kūrinio visumos meninio pateikimo „variklis“, be abejo, yra dirigentas.

M.Gražinytė-Tyla pasirodė esanti puiki interpretatorė, turinti didelį (gal įgimtą, aišku, ir įgytą) muzikos stiliaus pojūtį, nuoširdų, jautrų santykį su tokiu galingu kolektyvu, kaip simfoninis orkestras, savitą neįprastą mąstymą. Buvo akivaizdu, kad orkestras reagavo į kiekvieną dirigentės mostą, judesį, plastišką kūno raišką. Imponavo ir dirigavimo grakštumas bei svarbi dirigento savybė – muzikalumas. Gal su manimi kas ginčysis, bet man jaunoji dirigentė padarė labai gerą įspūdį: ji dirigavo laisvai, be įtampos, lyrinėse vietose leido orkestrui reikštis laisvai, „augimo“, kulminacijų momentais jai pakako ekspresijos, „tvirto“ valdymo, meninės valios. (Dar labai puiku, kad dirigentė nešokinėjo ant pakylos, „nelakstė“, kaip, deja, dažnam dirigentui įprasta.)

Ji išties, intensyviai, plastiškai „dirbant“

visam kūnui, „tvirtai stovėjo ant kojų“ ir sėkmingai vedė didžiulį orkestrą. O pastarasis grojo nepriekaištingai.

Norisi pasidžiaugti ir inovatyvia Koncertų salės tradicija – prieš koncertą surengti neilgą susitikimą su atlikėjais. Įdomu buvo pasiklausyti visų koncerte dalyvavusių atlikėjų minčių, išgirsti apie jų ateities planus, kelio į pasiektas aukštumas istorijų.

„Saulės takas“ Spalvinga, visai Lietuvai žinoma meninė asmenybė, besireiškianti daugelyje artistinių amplua, prof. Donatas Katkus su savo vadovaujamu Vilniaus Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, švenčiančiu kūrybinės veiklos 20-metį, pratęsė Klaipėdos muzikos pavasario renginius (balandžio 2 d.). Nors iš koncerto anonsų bei žinodami, kad profesorius neieško „žodžio kišenėje“, visada yra šmaikštus ir spalvingas, kai kas laukė (aišku, ir prieškoncertiniame susitikime) smagių pokštų, grakščios žaismės, siurprizų, tačiau šį kartą maestro buvo itin rimtas, akademiškas, susikaupęs, nes profesionaliai nusiteikęs vadovauti rimtos muzikos koncertui. ► 13

MUZIKA

◄ Klausytojams buvo pateiktas itin platus stilistikos ir epochų požiūriu muzikos kūrinių spektras. Koncertą papuošė viena žymiausių šiuolaikinių fleitos virtuozių Camilla Hoitenga, gyvenanti Vokietijoje ir JAV, grojanti įvairiausių epochų ir stilių muziką, koncertuojanti visame pasaulyje. Jai kūrinius dedikavo žymiausi mūsų epochos kompozitoriai.

Pirmojoje koncerto dalyje skambėję XVIII a. austrų, vokiečių kūriniai nuteikė rimčiai ir susikaupimui, nors iš tiesų toje muzikoje netrūksta žaismės ir savito, laikmetį atitinkančio patrauklumo. Josepho Haydno (1732–1809) penkių dalių (Allegro molto, Menuet, Adagio, Menuet, Finale: Presto) Styginių kvartetas E-dur, op. 2, nr.

2 (atliekamas nedidelės sudėties orkestro) skambėjo tradiciškai, įprastai, stilingai.

Gal šiek tiek pasigedau novatoriškesnio, šiuolaikiškesnio kad ir senovinės muzikos „perskaitymo“. Carlo Philippo Emanuelio Bacho (1714–1788), vieno garsiausių garsiojo Johanno Sebastiano Bacho sūnų, trijų dalių (Allegro, Un poco andante, Allegro di molto) Koncertą fleitai ir styginių orkestrui d-moll (Wg.22/H.426) atliko orkestras su garsiąja fleitininke C.Hoitenga. Dirigentas prieš kūrinio atlikimą prasitarė, kad šis Bachas tuo metu buvo vadinamas „didžiuoju Bachu, o po šimtmečio iškilęs ir atgimęs Johannas Sebastianas Bachas – tik jo tėvu. Laikai keičiasi, meninės vertybės kinta, istorija ir laikas „atrenka“ tobulybę, tikrieji talentai išryškėja ne iš karto. Tai, ką garbiname šiandien, gal po kiek metų bus visiškai užmiršta. Tačiau C.Ph.E.Bacho muzika niekada nenueis į užmarštį. Jo kūriniai, manau, dar daug metų skambės ir žavės klausytojus. Santūriai grojęs Šv.

Kristoforo orkestras ir dar santūriau jam dirigavęs D.Katkus atskleidė talentingojo kūrėjo muzikos esmę, jos dramaturginį sumanymą. Gal kiek pritrūko orkestro garso sodrumo, grupių susiklausymo. Tačiau viską „atpirko“ fleitininkė C.Hoitenga ir kiti tembrų įvairovę praturtinę instrumentai.

Jos atliekama partija ne tik tembriškai praplėtė garsinę paletę, bet ir suteikė daugiau gyvybės, savitesnės interpretacijos. Įspūdingai nuskambėjo suomių kompozitorės Kaijos Saariacho (g. 1952) kompozicija „Laconisme de l`aile“ fleitai solo. Fleitininkė C.Hoitenga čia atskleidė savo neeilinį talentą, atliekant šiuolaikinę muziką. Pats kūrinys – įspūdingas, kupinas lyrikos ir šiuolaikinės muzikos proveržių, 14

reikalaujantis išskirtinių atlikėjo sugebėjimų bei stiliaus pojūčio. Viešnia jį pagrojo itin jautriai ir įtikinamai. Stebino fleitos išgaunamų garsų spalvinė gausa, neįprastų štrichų žavesys, begalinė dinaminė įvairovė – nuo subtiliausio piano, „šnabždesio“ iki galingo forte. Jautriai įsiterpė ir kalbos frazės, papildžiusios tembrinę paletę.

Su minėtu kūriniu gražiai derėjo prie 80mečio artėjančio lietuvių kompozitoriaus Felikso Bajoro (g. 1934) kūrinys „Saulės takas“. Pasak autoriaus, „Saulės takas“ – tai aliuzija į Druskininkų Saulės taką, vingiuojantį per gimtąjį Čiurlionio miestą, ir įsaulėtą taką kaip viziją, idėją, mūsų ateitį“ („Saulės takas“. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Klaipėdos koncertų salė. 2014 balandžio 8 d. Programėlė). Orkestrui ir dirigentui puikiai pasisekė perteikti savito kompozitoriaus F.Bajoro kompozicinį sumanymą. Orkestras tarsi atgijo: žavėjo instrumentų spalvų žaismas, kintančių harmonijų spektras, taikli štrichų kaita, jų įvairovė. Visa toji šiuolaikinės muzikos gama neužgožė ir F.Bajorui būdingo melodingumo, visiems prieinamo suvokimo, kartu neprasilenkiant su šių dienų naujovėmis, moderniomis priemonėmis.

Koncerto pabaigoje, kaip prasitarė dirigentas, skambėjo kūrinys moteriškų jausmų „pamaloninimui“ (drįsiu paprieštarauti – gal ne visų). Klausėmės rusų kompozitoriaus Piotro Čaikovskio (1840–1893) keturių dalių (Pezzo in forma di sonatina: Andante non tropo – Allegro moderato, Valse: Moderato – Tempo di valse, Elegie: Larghetto elegiaco, Finale (Tema russo): Andante – Allegro con spi-

rito)Serenados styginiams C-dur, op. 48.

P.Čaikovskio romantizmas teikia be galo daug interpretacinių galimybių ir variantų.

Vieną jų pasirinko Šv. Kristoforo orkestras ir jo dirigentas D.Katkus. Kūrinys skambėjo jautriai, priimtinai, bet vis dėlto norėjosi didesnės įtaigos, jausmų proveržio, jaudulį sukeliančių emocijų. Moterims skirtas kūrinys skambėjo kiek nuobodžiai. O D.Katkų pažįstu kaip itin emocionalų, išradingą, nestandartinį dirigentą (ir žmogų).

Nepaisant neesminių pastabėlių, Šv.

Kristoforo orkestras papuošė Klaipėdos muzikos pavasario repertuarą. Lauksime šio orkestro Klaipėdoje dažniau.

„Iš gelmės prabyla balsas“ Instrumentinių kūrinių koncertus, pradėjusius festivalį, pakeitė kitokio žanro muzika. Balandžio 4 d. klausėmės Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“, instrumentinės grupės bei solistų. Malonu, kad su choru pasirodę svarbiausi atlikėjai buvo esami ar buvę klaipėdiečiai: dirigentas Tomas Ambrozaitis studijavo Klaipėdos universiteto Menų fakultete, čia dirbo su įvairiais choro kolektyvais, dainininkas Viktoras Gerasimovas (sopraninas) mokėsi J.Kačinsko muzikos mokykloje ir S.Šimkaus konservatorijoje, o Mindaugas Bačkus (violončelė) šiuo metu vadovauja Klaipėdos kameriniam orkestrui ir dažnai groja solo. Įdomu buvo išgirsti retą atliekamų kūrinių sudėties skambesį: dominavo choro ir violončelės ansamblis, kai kuriuose

„Iš gelmės prabyla balsas“: Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, dirigentas T.Ambrozaitis,

MUZIKA

kūriniuose įsiterpiant kitiems minėtiems atlikėjams.

Nors buvo atlikti labai skirtingų autorių ir laikmečių, įvairių šalių kompozitorių kūriniai, tačiau koncertą savitai (apgalvotai) vienijo subtili bendra sakralinė idėja, tarsi priminusi susimąstymo kupiną gavėnios laikotarpio rimtį bei pagrindžianti koncerto įvardijimą. Šią idėją teigiančią jautrią pradžią padarė šiuolaikinio norvegų kompozitoriaus Egilo Hovlando (1924–2013) kompozicija „Agnus Dei“, op. 167 mišriam chorui ir violončelei (originale – chorui ir fagotui). Tai stambesnio sakralinio veikalo (4 dalių) 1-oji dalis. Šis kompozitorius, kūręs įvairių žanrų muziką (orkestrinę, simfoninę, dainas), itin mėgo rašyti religinius kūrinius – mišias, kantatas ir kt., kuriuose organiškai susilieja romantinis melodizmas (net santūrus barokinis puošnumas) su modernia šių dienų muzikos kalba. „Agnus Dei“ jaudinančią pradžią kūriniui suteikė ilgoka, raiški, rečitatyviškai išraiškinga, puikiai M.Bačkaus atliekama violončelės įžanga. Jos sodrus, gražus tembras, skambesio sodrumas nuteikė patiems geriausiems įspūdžiams. Tuo iš karto įsitikinome, nes choras giedojo nepriekaištingai, suvokdamas ir kūrinio prasmę, ir paskirtį, o svarbiausia, kad muzikos požiūriu žavėjo gražus tembras, balsų pusiausvyra, sklandus solisto ir choro dialogas. Beje, violončelės partija veikale yra itin svarbi ir didelė; tai lyg savotiškas, neįprastas Koncertas violončelei ir chorui. Galbūt kulminaciniais momentais kiek prasiverždavo čaižokas sopranų

skambesys. Talentingas choro vadovas ir viso koncerto dirigentas T.Ambrozaitis pademonstravo savo sugebėjimą įtaigiai, individualiai interpretuoti savitą veikalą, nes, kaip buvo rašoma programėlėje, jis turi „neeilinę meno suvokimo sampratą ir savo stilių“ („Iš gelmės prabyla balsas“.

Klaipėdos muzikos pavasaris XXXIX. 2014. Klaipėdos koncertų salė). Klausantis choro (ne tik šiame kūrinyje) ne kartą kilo mintis, kodėl jis vadinasi kameriniu. Juk tai visiškai pakankamos sudėties (apie 40 dainininkų), pajėgus mišrus choras.

Logiškai (sudėties požiūriu) koncertą pratęsė visai kito amžiaus rusų kompozitoriaus, pianisto, dirigento, pedagogo Antono Arenskio (1861–1906) kūrinys – Trys kvartetai chorui ir violončelei, op.

57: Serenada, „Užgesusioms žvaigždėms“ ir „Karšta versmė“. Nors šis kompozitorius gyveno neilgai (45 m.), sugebėjo parašyti gausybę įvairiausių žanrų kūrinių (tarp jų – ir tris operas), tačiau, deja, jie retokai atliekami. Tam trukdo, kaip užsiminė koncerto vedėjas M.Bačkus, savito, individualaus muzikos stiliaus ir originalios kalbos nebuvimas: jis daugiau tęsė ir įtvirtino rusų klasikinės muzikos tradi-

T.Ambrozaitis koncertui dirigavo labai stilingai jausdamas kiekvieną kūrinį, jo dramaturgiją, idėją, įdėdamas daug meninių ir fizinių jėgų.

cijas, sekdamas garsiais to meto kūrėjais.

Tačiau, klausantis minėtų koncerte atliktų Kvartetų, minčių apie stiliaus savitumo trūkumą nekilo. Prie to daug prisidėjo ir atlikėjai. Juk ir nuostabiausią kūrinį galima atlikti taip, kad jo daugiau niekada nenorėsi girdėti. Šiuo atžvilgiu, manau, sutapo ir kompozitoriaus kūrinio brandumas, ir atlikėjų meistriškumas.

Vėl žavėjo choro ir violončelės partijų nedalomas, gražiai susiliejantis dialogas. (Violončelės partija šiame veikale labai svarbi ir reikšminga, subtiliai ir ekspresyviai atlikta M.Bačkaus.) Visi trys kvartetai skirtingi, tačiau dramaturgiškai susiję ir papildantys vienas kitą, atskleidžiantys skirtingas bei nuolat kintančias gyvenimiškas jausmines būsenas. Atlikėjai (choras ir violončelininkas) įsijautusiai perteikė A.Arenskio kūrinio idėją ir „sulydė“ formą į nedalomą visumą. Čia, perteikiant žmogiškus vidinius jausmus, ausis pagavo pilnas rimties rusų cerkvinio giedojimo intonacijas, jo dermių, harmonijų spalvas, išties šiek tiek „įvedančias“ į mistikos pajautą. Šią nuotaiką keitė greita, žvali, „besidalinanti“ su melodingumu dalis, grindžiama rusų liaudies dainų atgarsiais. Pabaigoje – iškilmingas, triumfuojantis jausmas. (Beje, tai išties primena P.Čaikovskio simfonijų dramaturgiją, ypač IV simfoniją.)

Idėjiškai logiškai (sakraliniu požiūriu) pirmosios koncerto dalies pabaigoje skambėjo A.Arenskio genialiojo studento Maskvos konservatorijoje Sergejaus Rachmaninovo (1873–1943) Koncertas chorui „Gailestingajai Dievo Motinai“ a cappella. ►

solistai sopraninas V.Gerasimovas ir violončelininkas M.Bačkus.

15

MUZIKA

◄ Dirigentas T.Ambrozaitis ir jo vadovaujamas choras įkvėptai ir itin psichologiškai pagaviai atliko šį sudėtingą veikalą.

S.Rachmaninovas kūrė daug sakralinės muzikos, ją mėgo, vertino, kartais gyveno jos įkvėptas. Daugumą sakralinių kūrinių autorius rašė cerkviniam atlikimui, bet mūsų dienomis jie atliekami ir koncertų salėse. Juos nelengva atlikti, nes S.Rachmaninovas kūrė sudėtingai, jo muzikos kalba nėra paprasta. Choras „Polifonija“ sėkmingai įveikė šią užduotį, ir S.Rachmaninovo kūrinys nuskambėjo nepriekaištingai. (Tačiau vėl kartojuosi – forte vietose glumino perdaug čaižus tembras; ypač sopranų.)

Koncertą apvainikavo mūsų šalyje (o gal ir pasaulyje) vis populiarėjantis (nors jokiose Lietuvoje prieinamose enciklopedijose neminimas) britų kompozitoriaus, dirigento, redaktoriaus, aranžuotojo Johno Milfordo Rutterio (g. 1945) įspūdingas „Requiem“. Kūrinį atliko choras „Polifonija“, solistai V.Gerasimovas (sopraninas), M.Bačkus (violončelė) ir instrumentinė grupė: Joana Daunytė (arfa), Vytautas Sriubikis (fleita), Ugnius Dičiūnas (obojus), Eglė Bandzevičienė, Laimutė Mameniškytė (vargonai), Pranas Dovydaitis (timpanai), Kasparas Petkus (varpeliai).

J.M.Rutterio „Requiem“ sukurtas 1985 m. in memoriam L.F.R. (kompozitoriaus tėvui). M.Bačkaus aiškinimu, tėvui buvo skirta II dalis. Veikalas yra 7 dalių: Requiem aeternam, Out of the deep, Pie Jesu, Sanctus, Agnus Dei, The Lord is my shepherd, Lux aeterna. Pirmiausia įdomu (aišku, ne visiems), kad dalys atliekamos dviem kalbomis: lotyniškai ir angliškai.

Sensacija buvo XX a. pr., kai austrų kompozitorius Gustavas Mahleris savo genialiąją dviejų dalių VIII simfoniją parašė lotynų ir vokiečių (pagal W.J.Goethe’) kalbomis. Vėliau laikai keitėsi, ir tai jau tapo jei ne įprasta, tai bent nestebino.

Taigi lotyniškai buvo atliekamos I, III, IV, V dalys, likusios – angliškai. Tačiau skirtingų kalbų variantai gali būti visose dalyse įvairūs, nes partitūroje pateikti abiejų kalbų tekstai.

Trumpai tariant, visos „Requiem“ dalys“, dalyvaujant minėtiems solistams ir instrumentiniam ansambliui, skambėjo kaip vientisa „simfonija“. Netrikdė nei skirtingos kalbos, nei nedideli ansamblinio grojimo netikslumai. Kaip visada žavėjo reto balso atlikėjas V.Gerasimovas 16

„Antarktinis koncertas“: estų orkestras „Glasperlenspiel Sinfonietta“, dirigentas A.Mustonenas, solistas

(nors autorinėje partitūroje nurodyta, kad šią partiją turi dainuoti sopranas), šviežių naujų, praskaidrinančių spalvų įnešė arfininkė J.Daunytė. Nenoriu numenkinti kitų ansamblio dalyvių; jie puikiai atliko savo partijas. Gražiai skambėjo obojaus, fleitos nemenki ir svarbūs intarpai (tarp jų – ir klaipėdiečio P.Dovydaičio timpanai). Pastaba: aš, 49 m. gyvenanti Klaipėdoje ir pakankamai akylai stebinti muzikinį gyvenimą, visada noriu, kad reikšminguose renginiuose dalyvautų klaipėdiečiai. Jie to verti.

J.Rutterio „Requiem“, kaip ir kiti kūriniai, nuskambėjo jaudinamai, choras buvo nepriekaištingai, tiesiog puikiai pasiruošęs. Ansamblio dalyviai – taip pat profesionalūs muzikantai. Belieka padėkoti atlikėjams ir jų dirigentui T.Ambrozaičiui už malonias muzikos poveikio akimirkas. Beje, dirigentas koncertui dirigavo labai stilingai jausdamas kiekvieną kūrinį, jo dramaturgiją, idėją, įdėdamas daug meninių (ir fizinių) jėgų, atliekant tokią sudėtingą programą.

Iš ilgametės stebėjimo patirties galiu pasakyti, kad kiekvienas dirigentas – kitoks (tai priklauso ir nuo kolektyvo, kuriam diriguoja, pajėgumo, pasiruošimo).

Vienas diriguoja vos judindamas rankas, kitas juda visu kūnu, trečias beveik laksto po sceną. Čia atsispindi ir maniera, ir mokykla, ir kolektyvo branda bei poreikis. T.Ambrozaitis dirigavo grakščiai, judesiai buvo prasmingi atliekamų kūrinių požiūriu. Vis dėlto iš šalies žiūrint norėtųsi mažiau lankstymosi, daugiau

darbo rankomis, o ne visu kūnu. Tačiau tai smulkmena, svarbiausia meninis rezultatas, kuris buvo puikus.

„Antarktinis koncertas“ Balandžio 8 d. Klaipėdos melomanus vėl žavėjo orkestrinė (kamerinė) muzika, atliekama Estijos orkestro. Tik gaila, kad kuo toliau, tuo mažiau renkasi publikos, o puiki muzika išties galėtų padėti kiekvienam žmogui dvasiškai atsigauti ir po dienos darbų, ir po išgyventų rūpesčių.

Koncerte puikiai derėjo išradingi ir modernūs šiuolaikiniai opusai su austrų senųjų klasikų Wolfgango Amadeuso Mozarto (1756–1791) ir Josepho Haydno (1732–1809) šedevrais. Patraukliausia ir labiausiai dominanti meninė asmenybė buvo pats orkestro, pavadinto „Glasperlenspiel Sinfonietta“ („Stiklo karoliukų žaidimas“) vadovas ir vyr. dirigentas – charizmatiškasis Andresas Mustonenas (g. 1953). Iki 2012 m. kolektyvas vadinosi „Tallin Sinfonietta“. A.Mustoneną klaipėdiečiai jau seniai pažįsta (su savo ansambliu „Hortus musicus“ jis pas mus koncertavo net 6 kartus).

Sudomino jau pirmasis kūrinys – Ukrainoje gimusios ir jau 30 m. Estijoje gyvenančios kompozitorės Galinos Grigorjevos (g. 1962) kompozicija kameriniam orkestrui „Song on the Occasion of Czarina Yevdokia Taking the Veil“ (2002).

Melodingą ir išraiškingą veikalo stilių

MUZIKA

gitaristas R.Boucher.

akivaizdžiai veikė senovinė, sakralinė slavų muzika, subtiliai derinama su praėjusių amžių Europos polifonistų muzikos kalbos intonacijomis. Šiame veikale susiliejo „išieškotas“, kruopščiai apgalvotas modernizmas ir gilios senovės kultūriniai atgarsiai. Imponavo orkestro sodrus, itin gražaus garso skambesys, vientisa, auganti dramaturgija.

Maloniu netikėtumu ir savotišku atradimu naujosios (ne tik estų) muzikos kontekste tapo estų kompozitoriaus Peeterio Vähi (g. 1955 m.) „Antarktinis koncertas“ / „Antarctic Concerto“ gitarai ir kameriniam orkestrui bei vaizdo montažui (montažo autorius Aivo Spitsonokas).

Nestebina tokio kūrinio atsiradimas, nes kompozitorius – nenuilstantis keliautojas, aplankęs visus pasaulio žemynus, Arktį ir Antarktį, pažinęs gausybę kultūrų bei jų tradicijų, natūraliai kūryboje randa jam įdomių, netikėtų temų, savitų idėjų. Kūrėjo muzikoje dažnai vienijasi Europos ir Rytų kultūrų bruožai. „Antarktinio koncerto“ kamerinę orkestro paletę papildė pučiamieji instrumentai, netikėtos nemuzikinės spalvos (per žiūrovų salę ištiestos folijos keliamas garsas, vandens (akvariumo) čiurlenimas) ir pats solistas, gitaros virtuozas Rémi Boucher (Kanada), kurio repertuarinė amplitudė yra neįtikėtinai plati – nuo renesanso iki šiuolaikinės muzikos veikalų.

Jis dėmesingas įvairių šalių ir kultūrų menui, nuolat ieško naujovių, tobulina grojimo gitara galimybes. Klausytojus veikalo interpretacijoje patraukė ne vien išradinga

tembrinė bei instrumentuotės naujovės.

Svarbiausia – kūrinio kompozicija, dalių santykių logika, neįprasti, nestandartiniai, kūrinio idėją atliepiantys tolimojo žemyno efektai, egzotika ir vaizdai, skambesiai, įspūdingos varinių kulminacijos ar visiška, sustingusi ramybė, tobuli kontrastai.

Itin žavėjo talentingasis gitaristas, įnešęs daug spalvų, demonstravęs neįtikėtinų štrichų įvairovę. O gitaros solo kadencija privertė užimti kvapą.

R.Boucher gitaros solo kadencija privertė užimti kvapą.

Nestandartinio, įtaigaus ir dėmesį kaustančio kūrinio atlikimas pareikalavo iš dirigento A.Mustoneno nemažų pastangų, sudėtingos medžiagos suvaldymo ir artistinio raiškumo. Tai jam puikiai pavyko. „Antarktinio koncerto“ įspūdį sustiprino vizualinis montažas, kūrybingai perteikęs atšiaurios, šaltos, bet nepaprastai gražios gamtos gyvybės vaizdus.

Po modernios pirmosios dalies klausėmės pažįstamos, bet niekada nenusibostančios klasikinės muzikos. Maestro A.Mustonenas neperdėjo prieškoncertiniame susitikime su klausytojais užsiminęs, kad jis yra vienas geriausių klasikinės muzikos dirigentų. W.A.Mozarto Divertismentas D-dur KV 136 / Zalcburgo simfonija trijų dalių: Allegro, Andante, Presto

Nr. 1 (1772) sužėrėjo naujomis spalvomis.

Dirigentas tiesiog uždegė ir taip nepriekaištingai grojantį orkestrą (atrodo, kad jame groja tik savo instrumentų virtuozai), suteikė muzikai trykštančios energijos šuorų. Šešių dalių J.Haydno simfonija Nr. 60 in C-dur (//distratto), H. 1/60 įvedus pučiamuosius instrumentus (1774): Adagio, Allegro di molto; Adagio; Menuetto &Trio; Presto; Adagio; Finale, Prestissimo, apvainikavo įspūdingą koncertą, žavėjusį ir orkestro meistriškumu, ir tembro grožiu, štrichų įvairove, o labiausiai dirigento dramaturgine koncepcija, dirigavimo laisvumu, artistiškumu. „A.Mustoneno dirigavimo stilius yra spontaniškas, pilnas improvizacijų ir spinduliuojantis artistiškumu. (...) Jo vedamas orkestras pristato klausytojams praeities kūrybą kaip gyvą, kvėpuojantį, džiaugsmingą organizmą ir įtikina, jog bet kuris muzikos žanras gali atšviežinti mintis, sušildyti sielas ir suteikti energijos“ (Koncerto programa. „Antarktinis koncertas“. Klaipėdos muzikos pavasaris XXXIX. Klaipėdos koncertų salė. 2014 balandžio 8 d.).

17

MUZIKA

Tokie dviejų klaviatūrų soliniai klavesinai karaliavo XVIII a.

Prof. A.Puliajevas demonstravo klavesino galimybes, prof. R.Zubovas nepraleido progos pagroti autentišku hamerklavyru.

Patirtis visam gyve Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakultete surengtas įspūdingas koncertas, skirtas Carlo Philippo Emanuelio Bacho (1714–1788) 300 metų jubiliejui, sutraukė pilnutėlę salę klausytojų. Jis vainikavo bendrą projektą su Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademija (MA) – žymaus klavesinininko ir hamerklavyro virtuozo Aleksandro Puliajevo (Vokietija) kursus.

Jūratė KAROSAITĖ

Skambus finalinis akordas Koncerte skambėjo J.S.Bacho, J.Haydno, W.A.Mozarto ir C.P.E.Bacho klavyriniai koncertai, A.Vivaldi koncertas smuikui „Žiema“ iš ciklo „Metų laikai“ ir C.P.E.Bacho simfonija Nr. 5. Kūrinius atliko VDU kamerinis orkestras, vadovaujamas Roberto Bliškevičiaus, bei solistai – KU Menų fakulteto studentės Adelė Daunoravičiūtė ir Kristina Budvytytė, VDU MA studentės Silvija Jermakovaitė, Indrė Grušelionytė, Agnė Petraitytė, Julija Sadaunykaitė, Margarita Garmutė, 18

profesoriai Rokas Zubovas (VDU MA) ir A.Puliajevas (Vokietija). Šis koncertas – tai VDU MA ir KU Menų fakulteto bendro projekto finalinis akordas. Projekto metu savaitės trukmės kursus VDU MA kvietimu vedė Kaune viešėjęs prof. A.Puliajevas iš Kelno aukštosios muzikos mokyklos. Jis į Lietuvą atvyko su dviem autentiškais XVIII a. karaliavusiais klavyriniais instrumentais – dviejų klaviatūrų soliniu klavesinu ir hamerklavyru. Profesoriaus atsivežtas hamerklavyras yra meistro Antono Walterio 1792 m. pastatyto instrumento kopija, kurią pagamino vienas žymiausių šių laikų klavišinių instrumentų meistrų Paulas McNulty’s. Kursų metu VDU ir KU studentai gilinosi į grojimo senoviniais instrumentais specifiką, istorinio atlikimo

subtilybes, susipažino su laikmečio muzikavimo maniera ir stilistika.

Geriausi kursų dalyviai drauge su VDU kameriniu orkestru specialiai šiam projektui iš Vokietijos atgabentais instrumentais koncertavo Kauno koncertų salėje ir KU Menų fakultete.

Klavesinu ir hamerklavyru Kalbėjomės su meistriškumo kursuose dalyvavusiomis ir puikiai koncertuose Kaune bei Klaipėdoje pasirodžiusiomis KU Menų fakulteto Instrumentinės muzikos katedros studentėmis, prof. Tatjanos Romaškinos auklėtinėmis A.Daunoravičiūte ir K.Budvytyte.

– Į kursus Kaune vykote žinodamos, kad kiekviena grosite senoviniu, prof.

A.Puliajevo atvežtu instrumentu. Neabejoju, kad domėjotės šiais instrumentais, ieškojote medžiagos apie juos internete, turėjote savo viziją. Ar nenuvylė instrumentas, jo skambesys ir galimybės?

A.Daunoravičiūtė: Taip, domėjausi instrumentų skambesiu, bet net neįsivaizdavau, kiek pastangų reikės įdėti norint pajusti ir bent šiek tiek perprasti instrumento specifinį garso išgavimo būdą. Kadangi prieš kursus galvojau, kad J.S.Bacho 3 dalių koncertą f–moll man teks groti

MUZIKA

A.Daunoravičiūtė skambino klavesinu.

nimui klavesinu, o Kristinai J.Haydno koncerto D-dur pirmąją dalį – hamerklavyru, tai per daug nenustebome šiuo paskirstymu.

Meistriškumo kursuose klausydamasi hamerklavyro, buvau nustebinta panašaus garso į fortepijono, tik silpnesnio, bei galimybės pirštais valdyti dinaminę skalę.

K.Budvytytė: Abu instrumentai labai skiriasi vienas nuo kito. Skambesiai visiškai kitokie nei fortepijono, reikėjo daug pastangų prisitaikant. Tai senoviniai instrumentai, todėl jų galimybės nėra tokios plačios kaip fortepijono.

– Kas buvo sunkiausia, per trumpą laiką prisitaikant prie senovinio instrumento?

A.Daunoravičiūtė: Grojant klavesinu daugiausia sunkumų sukėlė siekis, kad garsas tęstųsi, o ne nutrūktų iškart paspaudus klavišą, kadangi nebuvo galimybės sujungti garsus pedalu, kaip grojant hamerklavyru.

K.Budvytytė: Man asmeniškai įvaldant hamerklavyrą sunkiausia buvo naudotis pedalais.

– Ką naujo stiliaus, raiškos priemonių, grojimo būdo atžvilgiu apie atliekamus kūrinius sužinojote prof. A.Puliajevo meistriškumo kursuose? Ar galėsite tai panaudoti grodamos fortepijonu?

A.Daunoravičiūtė: Prof. A.Puliajevas didelį dėmesį skyrė kūrinių redakcijoms,

K.Budvytytė grojo hamerklavyru.

kruopščiai pagražinimų analizei, garso išgavimo būdui, visiškai kitokiems rankų judesiams nei grojant fortepijonu. Atskleidė tikrą grojimo senoviniu instrumentu pobūdį, demonstruodamas, kaip reikėtų valdyti instrumentą, kad jis suskambėtų. Grojant fortepijonu ir įsivaizduojant senovinio instrumento skambėjimą, garso išgavimo būdą, yra reali galimybė priartėti prie stilingo baroko kūrinių skambesio.

K.Budvytytė: Daug stilistinių priemonių, atstovavusių tai epochai, tikrai galima bus pritaikyti ir fortepijonui.

Sklido geros emocijos – Su VDU MA studentais ir pedagogais bendradarbiavote pirmą kartą. Kaip jus priėmė kauniečiai, ar jautėte rūpestį, paramą ir pagalbą?

A.Daunoravičiūtė: Visada sulaukdavome tikslios ir aiškios informacijos apie mūsų dienotvarkes, todėl nebuvo blaškymosi, pasimetimo. Tikrai jautėme rūpestingumą, nuoširdumą ir palaikymą ne tik kauniečių, bet ir paties prof. A.Puliajevo, kuris, matydamas nusivylimą, itin padrąsindavo ir suteikdavo vilties bei nuolatos kartodavo: „Viskas gerai. Progresas juntamas“.

K.Budvytytė: VDU MA studentai ir pedagogai mus sutiko ir priėmė labai šiltai.

Visuomet rūpinosi mūsų savijauta, buities reikalais, nuoširdžiai su mumis dirbo.

– Kokį įspūdį paliko bendradarbiavimas su VDU studentų kameriniu orkestru?

Prof. A.Puliajevas iš Kelno į Lietuvą atvyko su dviem autentiškais XVIII a. klavyriniais instrumentais – dviejų klaviatūrų soliniu klavesinu ir hamerklavyru.

A.Daunoravičiūtė: Darbas su orkestru buvo produktyvus, tikslus ir aiškus, bet apribotas laiko, todėl į viską reikėjo greitai reaguoti ir stengtis iškart įgyvendinti.

K.Budvytytė: Bendradarbiavimas paliko nepaprastai gerą įspūdį. Dirigentas labai šiltas ir malonus žmogus, su kuriuo paprasta bendrauti. Tai turėjo didelę įtaką rezultatui, nes buvo lengva ir patogu repetuoti. Iš orkestro narių visuomet sklido geros emocijos, ir tai suteikė didelę motyvaciją.

– Kaip vertinate savo pasirodymus koncertuose?

A.Daunoravičiūtė: Gana neblogai, tačiau nemažai išmoktų niuansų juose nebuvo įgyvendinti. Tikriausiai tam įtakos turėjo grojimas su orkestru pirmą kartą bei kūrinio „šviežumas“.

K.Budvytytė: Visuomet gali būti geriau...

– Ar reikalingi tokie projektai mūsų studentams?

A.Daunoravičiūtė: Neabejotinai reikalingi. Nauji potyriai, žinių praplėtimas, bendras darbas su orkestru, praktika – tai didžiulis turtas, investicija į ateitį.

K.Budvytytė: Tai patirtis visam gyvenimui.

19

susitikimai

Muzikuojantis

Jau trečius metus Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikologijos institutas vykdo projektą „Lietuvių muzikinė kultūra migracijų kontekstuose“, kurį finansuoja Europos socialinis fondas. Vienas iš projekto tikslų – išleisti monografiją apie lietuvių muzikinį gyvenimą JAV. Renkant šiai knygai empirinę medžiagą, tenka aptikti ne tik iki šiol nežinomų bei niekur nepanaudotų dokumentų, bet ir susitikti su įdomiais žmonėmis.

Vienas jų – XX a. aštuntąjį dešimtmetį Amerikos scenose pradėjęs reikštis pianistas Saulius Edmundas Cibas.

Danutė PETRAUSKAITĖ

Norėjosi būti lietuviu Būsimasis pianistas gimė 1955 m.

Bostone, nuo seno garsėjusiame savo muzikinėmis tradicijomis. XX a. pradžioje čia darbavosi M.Petrauskas, vadovavęs lietuviškai konservatorijai ir chorui „Gabija“, po Antrojo pasaulinio karo šiame mieste apsigyveno kompozitoriai J.Kačinskas ir J.Gaidelis. Į pastarojo privačią studiją tėvai ir atvedė iš mažens muzikiniais gabumais pasižymėjusį Saulių, kur jis įgijo muzikos pagrindus. Pradėtus mokslus tęsė amerikietiškoje aplinkoje – Naujosios Anglijos konservatorijoje pas žymų pedagogą Rusellą Shermaną, greitai įsitraukė ir į aktyvią atlikėjišką veiklą. Jis 1972 m. sėkmingai pasirodė Wollaston Glee Club surengtame Bostono apylinkių aukštesniųjų muzikos mokyklų pianistų konkurse, taip pat Baltų-amerikiečių draugijos konkurse, skirtame dainininkams bei instrumentalistams, abiejose varžybose laimėdamas pirmąsias vietas. Po metų pianistui pasitaikė galimybė Bostono Symphony Hall atlikti L. van Beethoveno Koncerto fortepijonui ir orkestrui I dalį su Boston Pops simfoniniu orkestru, diriguojamu ArthuroFiedlerio. Tai ypač pradžiugino lietuvių bendruomenę, nes koncertas, transliuotas per mokomąjį 20

televizijos kanalą, plačiai išgarsino lietuvio vardą. Beje, tautiečiai jį vadino Sauliumi, o amerikiečiai – Edmundu arba Edu. Jaunasis atlikėjas turėjo ambicijų tapti solistu. Apie tai byloja 1976 m. konservatorijos baigimo proga surengtas jo rečitalis, kuriame skambėjo ne tik pasaulinė klasika – Ch.W.Glucko-G. Sgambati, L.van Beethoveno, F.Chopino, J.Brahmso kūriniai, bet ir J.Gaidelio bei V.Montvilos pjesės. Jas jam patarė į programą įtraukti J.Kačinskas, siekęs populiarinti šiuolaikinę lietuvių muziką. Pasisekimas buvo didžiulis – pianistas kelis kartus buvo kviečiamas į sceną, kritikai negailėjo gražių žodžių ir ypač akcentavo jo muzikinę inteligenciją bei iš prigimties pasireiškiantį lyrizmą.

S.Cibas buvo vertinamas ir kaip jautrus akompaniatorius bei puikus ansamblietis. Turėdamas laiko jis pagelbėdavo J.Kačinskui darbuotis su Šv. Petro bažnytiniu choru. Anot pianisto, tėveliai labai džiaugėsi sūnaus laimėjimais, skatino jį toliau mokytis muzikos ir tikėjo jo kaip atlikėjo ateitimi. Į klausimą, kaip daugiakultūrėje aplinkoje pavyko išlaikyti lietuvišką tapatumą, atlikėjas atsakė: „Devynerius metus šeštadieniais lankiau lituanistinę mokyklą, bendravau su kitais lietuviais, ypač su dviem artimais pusbroliais. Muzika taip pat padėjo: dar būnant gimnazistu lietuvių bendruomenė mane pradėjo kviesti akompanuoti dainininkams. Tad teko keliauti po Ameriką ir akompanuoti smuikininkams Danai Pomerancaitei, Jurijui Mazurkevičiui, Lindai Veleckytei,

Brigitai Pumpolytei, dainininkams Ginai Čapkauskienei, Daivai Mongirdaitei, Bernardui Prapuoleniui, Benediktui Povilavičiui, Danai Stankaitytei, Angelei Kiaušaitei, Danutei Mileikienei (su pastarąja soliste 2003 m. išleidome kompaktinę plokštelę). Norėjosi būti lietuviu, pagundų užmiršti savo tautines šaknis nebuvo“.

Paviliojo gamtos mokslai S.Cibas buvo gabus ne tik muzikai. Jam puikiai sekėsi tikslieji bei gamtamoksliniai dalykai. Kai baigus gimnaziją iškilo specialybės pasirinkimo klausimas ir tolimesnės karjeros galimybės, teko rimtai apsispręsti.

O tai padaryti nebuvo lengva. Tačiau žinant, kad pragyventi iš atlikėjiškos profesijos JAV nėra lengva, nugalėjo ne emocinis, o racionalusis pradas – bakalauro studijoms Harvardo universitete buvo pasirinkta chemija.

1978 m. jis sėkmingai baigė universitetą, o po ketverių metų, pasirinkęs medicinos studijas, įgijo ir magistro diplomą.

S.Cibas, šiandien jau žymus patologas, iki šiol gyvena savo gimtajame mieste ir dirba universitetinėje Harvardo ligoninėje – Brigham and Women’s Hospital. Kartu jis yra ir Medicinos fakulteto profesorius, kuruoja rezidentus. Kaip mokslininkas yra išleidęs keletą monografijų, publikavęs daugybę straipsnių, nuolat dalyvauja tarptautinėse konferencijose ir domisi mokslo pasaulio naujovėmis.

medikas Pianistas ir gydytojas S.Cibas 2012 m.

Asmeninio archyvo nuotr.

Žvelgdamas į praeitį, S.Cibas nesigaili dėl priimtų sprendimų, nes tai leido jam pasiekti pripažinimo medicinos srityje, kartu neužmiršti ir muzikos.

Muzika – gyvenimo dalis Pianistui ypač patinka akompanuoti ir dalyvauti ansambliuose su stygininkais. Retkarčiais į kamerinės muzikos koncertus jis įtraukia ir solinius numerius. Jo repertuare – M.K.Čiurlionio preliudai, K.V.Banaičio Sonata smuikui ir fortepijonui d-moll bei kitų lietuvių kompozitorių kūriniai. Neseniai pluoštą naujų kompozicijų jis gavo iš Petro Geniušo, tik dar nespėjo su jomis susipažinti.

Prie fortepijono S.Cibas sėdasi kiekvieną dieną, o savaitgaliais muzikuoja net po tris keturias valandas. Tai jam leidžia nuolat palaikyti koncertinę formą.

Nors šiuo metu vis mažiau pasitaiko progų bendradarbiauti su lietuvių muzikais, tačiau norinčių muzikuoti amerikiečių niekada netrūksta. Pianistas pasakojo: „Kadangi Bostone labai gyvas muzikinis

susitikimai

Po „Purpurinio lotoso“ koncerto, vykusio 2010 m. vasario 20 d. Bostone: smuikininkas Markas Mulliganas, pianistas S.Cibas, violončelininkė Ivy Turner ir altistas Davidas Hobbe’as.

gyvenimas (trys muzikos konservatorijos, keli orkestrai ir t. t.), tad jame daug muzikantų. Be to, egzistuoja tarptautinis kamerinės muzikos organizacijos tinklalapis, kuriame galima nesunkiai rasti norinčiuosius burtis į ansamblius (http:// www.acmp.net/index.php). Dalyvauju muzikos stovyklose suaugusiesiems, pvz., kiekvieną vasarą Niujorke vyksta stovykla „Heaven“ („Rojus“). Ten sueiname 3 pianistai ir 48 stygininkai – muzikuojame po 6 valandas kiekvieną dieną! Tikras rojus!“ Vienas pačių įsimintiniausių S.Cibui pastarųjų metų renginių vyko 2010 m.

Bostone su kamerinės muzikos ansambliu „Purpurinis lotosas“ („Purple Lotus“). Šio koncerto, kuriame skambėjo L.van Beethoveno ir B.Dvořako fortepijoniniai kvartetai, pelnas buvo skirtas nukentėjusiesiems nuo žemės drebėjimo Haityje. Taigi pianistas stengiasi padėti žmonėms ne tik kaip medikas, bet ir kaip menininkas.

Kaip koncertuojantis atlikėjas jis gerai žinomas ir pasaulinėje patologų bendruomenėje. 2013 m. Paryžiuje vykusio tarptautinio citologų suvažiavimo metu

Ansamblio „Purpurinis lotosas“ koncerto afiša.

S.Cibas buvo pakviestas kartu su brazilų kilmės dr. Felipe Andreiuolo dalyvauti kongreso atidarymo koncerte. Jame abu gydytojai keturiomis rankomis atliko S.Rachmaninovo, F.Mignone’s, S.Barberio, M.Ravelio kūrinius.

Lietuvių pianistas, pasiėmęs tai, kas geriausio iš savo tautinės aplinkos bei Amerikos kultūros, džiaugiasi galėdamas derinti mediko profesiją su savo meniniais pomėgiais: „Muzika man ir šiandien yra didelis džiaugsmas, gal net didesnis negu anksčiau, esu nepaprastai dėkingas savo tėveliams už tokią dovaną“.

21

ŠOKIS

Šokio spektaklis „Alto infekuotas komplimen Pagaliau!.. Galų gale!.. Galiausiai!.. Šie prieveiksmiai sinonimai skirti naujausio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) kūrybinio darbo – premjerinio šokio spektaklio „Altorių šešėly“ – apibūdinimui. Kad tie šauktukai ir daugtaškiai – ne vien emocinga vertinimo išraiška ir/ar subjektyvus požiūris, bandysiu įrodyti, juos „paversdama“ elementariausiais argumentais.

Violeta MILVYDIENĖ Liudas Vasaris – A.Liškauskas.

Vytauto Petriko nuotr.

Pagaliau!..

Ryžosi ir įgyvendino

Scenos iš premjerinio Klaipėdos muzikinio teatro šokio spektaklio „Altorių šešėly“.

22

Pagaliau mūsų teatras (vienas pirmųjų) ryžosi netikėčiausiam intriguojančiam sprendimui – inscenizuoti tokį sudėtingą, giliai psichologinį-intelektualinį romaną, kaip Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Negana to, pagrindinio herojaus istoriją sumąstė interpretuoti choreografiškai (!)... Išties rizikinga užduotis: atsigręždama į šį pirmąjį modernistinį nacionalinės literatūros veikalą – pasak teatro vadovo Ramūno Kaubrio, „dvilypumo ir labirintų kūrinį“, – spektaklio statytojų grupė priėmė sau ir visai baleto trupei neįtikėtiną iššūkį.

Gi ta „beprotybė“ pateisino lūkesčius – premjera įgyvendinta visokeriopai,

ŠOKIS

rių šešėly“: ntais ir aplodismentais įvairiais atžvilgiais... Sukurtas režisūriškai gyvas, stilistiškai įvairiaspalvis, energetiškai paveikus sceninis darbas, akivaizdu, galintis inspiruoti bet kurio iš mūsų grįžimą prie knygos bei, drįsčiau teigti, gebantis kardinaliai pakeisti skeptišką kažkurio nuomonę apie šiuolaikinę choreografiją, kartais nepriimtiną ar ne visiškai konceptualiai suprantamą, neretai dirbtinai „pritemptą“, todėl dažnai nuobodoką... Šiame spektaklyje ypač koncentruotai ir intensyviai pateikiami pagrindinio romano veikėjo Liudo Vasario gyvenimo momentai. Epicentre – net ne pats herojus, jo moterys ar iškunigėjimo procesas, o sielos kančia, konfliktas su prigimtimi, kova su vyriškomis siautulingomis aistromis. Išryškinti bene svarbiausi kiekvienos meniškos asmenybės – šiuo atveju poeto – siekiai: dvasinės laisvės, gyvenimo prasmės, savitų idealų ir naujų apraiškos šaltinių, pilnatvės, harmonijos paieškos.

Libreto autorės Birutės Mar „išfiltruoti“ romano epizodai, nuosekliai sudėlioti režisieriaus R.Kaubrio ir choreografiškai išspręsti Aurelijaus Liškausko, sudaro darnios visumos, įsiliejančios į modernias scenines technologijas, įspūdį. Akimirksniu atnaujinamos scenografijos detalės, nuolat besikeičiantys kostiumai (dailininkė – Iveta Ciparytė), vykusiai panaudota įvairi atributika, ryškūs muzikos ritmų ir melodijų kontrastai (Antano Šabaniausko, Alberto Iglesias, Pascalio Gaigne’o, Zbigniewo Preisnerio ir kt. kūriniai) – komponentai, suteikiantys veiksmui ypatingo žavesio. Ir... jokių nereikšmingai užsitęsusių pauzių scenoje, kartu ir plojimų iš salės, skatinančių tęsti...

Galų gale!..

Vykusiai įprasmino šokį Spektaklio choreografija daugiabriaunė: čia susipynę modernaus baleto, tango, šiuolaikinio, lietuvių tautinio, gatvės šokių elementai.

Stilių eklektika akivaizdi, kaip ir muzikos akompanimentas, kaip ir veiksmo suskaidymas į daugybę skirtingų scenelių (tokių per du veiksmus – daugiau kaip 20-imt).

Vis dėlto spektaklio struktūra neatrodo dirbtinė, atvirkščiai – joje organiškai, patraukliai ir skoningai išlaikyta pusiausvyra. Be to, jokio įmantrumo demonstruojant techniką, jokios dirbtinės euforijos, pompastikos ar sentimentalumo apraiškų vaidybiniuose epizoduose, jokio noro stebinti šokiruojant. Nepastebėjau net žadėtosios improvizacijos – visa atrodė iš anksto apgalvota ir sustyguota.

Iškart po prologo – tiek išorinio, tiek vidinio solisto (A.Liškauskas) apsinuoginimo, kur kūniškoji „parterinė“ plastika, paremta emociniais proveržiais, aktyviai perauga į desperatiškas konvulsijas, – užburia ir įtraukia stebinanti įvykių sparta.

Nuoširdus kaimo merginų bendravimas tarpusavyje, natūraliai žaismingas jų ir vaikinų šėlsmas šiek tiek priminė liaudiškos scenelės atmosferą, vyravusią kažkada LAOBT regėtame Viačeslavo Ganelino miuzikle-balete „Velnio nuotaka“. Buitiški jaunųjų klierikų „žaidimai“ ne kartą derinami su egzotišku judėjimu, ypač pamėgtu musulmonų asketų (sufijų ar dervišų) – juk pastarieji, dvasinės ekstazės siekdami, laisvai ir ilgai sukasi... Didingas, gana įtaigus vyskupo (Romualdas Butkevičius) „atliekamų“ mišių fragmentas, sportiška jėga alsuoja trumputis seminaristo Varioko (Mantvydas Žilinskas) solo – kelių break dance įgūdžių pademonstravimas. Išdidžia ramybe dvelkia iš giminingojo Kauno teatro atvykusio (pakeitusio traumuotą Ričardą Jankevičių) baleto artisto Gintaro Visockio – Dvasios tėvo išvaizda, stovėsena, lėta eisena. Kardinaliai priešingas to paties artisto – antrojo Liucės vyro Glaudžiaus – pasirodymas su merginomis, primenantis pretenzingos, pastaruoju metu karaliaujančios neskoninguose TV šou popkultūros apraiškas. ►

Profesionaliausias kūrybinis aspektas, kai pirmapradė – esmė, o ne judesiai, žingsniai ir jų deriniai...

Liudas Vasaris – A.Liškauskas, Liucė – A.Krasauskaitė.

23

ŠOKIS

◄ Mistiškas, pakerintis Vasarį kunigą

Nepažįstamosios (Ana Buchovska-Zamulskienė) atvaizdas, lengva ironija persmelkta Liucės (Aušra Krasauskaitė) ir pirmojo jos vyro Brazgio (Darius Berulis) vestuvių ceremonija. Žaviajai Baronienei (Beata Molytė) charakteringai parinktas šokis „ant puantų“, jai sinchroniškai antrina Sokolina (Inga Briazkalovaitė). Sušaržuotam davatkų maldingumui, perdėtam jų dievobaimingumui vaizduoti pasitelkti sugreitinti klaupimosi-stojimosi judesiai ir „bobiški“ pasišnibždėjimai „iš ausies į ausį“ (čia iš atminties išniro Anželikos Cholinos kūrybos perliukai). Netikėtai įpintas poezijos posmas, kiek nedrąsiai, drebančiu balsu perskaitytas paties „autoriaus“, – graudžiai trapus momentas... Tačiau šis dvasinis herojaus lūžis nuošaly stovinčios inteligentijos stebimas itin abejingai, tarsi sustingus, lengvame dūmelyje paskendus...

Nepaisant keleto provokuojančių „frazių“, užuominų į nepadorias pozas, kiek drastiškų (ypač per aktyvaus tempo ar disonuojančių muzikaliai) duetinio šokio kontaktų, familiarumo ar nepagarbaus elgesio su sacrum riba neperžengiama.

Apskritai stengtasi nutolti ar atsiriboti nuo sakralumo – dažniausiai pasitelkiama užkoduota simbolika.

Profesionaliausias kūrybinis aspektas, kai pirmapradė – esmė, o ne judesiai, žingsniai ir jų deriniai... Kai šokiu įprasminamas, o ne užgožiamas pats veiksmas.

Viena aukščiausių kūrybos formų laikyčiau vykusį humoro, sarkazmo, ironijos gaidelių įpynimą į bendrą režisūrinį kontekstą.

24

Galiausiai!.. Pa(si)tikėta savomis (pa)jėgomis Jokia ne paslaptis – iki šiol teatre choreografinius spektaklius daugiausia statė kviestiniai baletmeisteriai, modernaus ir šiuolaikinio šokio kūrėjai (vilnietis Jurijus Smoriginas, rygietė Lita Beiris, Rasa Alksnytė iš Belgijos ir kiti).

Vienaveiksmis šokio spektaklis „Skinsiu raudoną rožę“ (2005 m., pagal A.Raudonikio dainas) – kol kas vienintelis A.Liškauskui patikėtas pastatymas – choreografinis debiutas.

Tiesa, 1996–2001 m. studijavęs ir baigęs Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (KU MF) Sportinių šokių katedrą, nuo 1997-ųjų jau dirbęs KVMT šokėju ir choreografu, o 2011 m. tapęs baleto trupės vadovu, gabus ir talentingas artistas yra pastatęs šokius įvairiuose teatro spektakliuose. Tai choreografija V.Lebedevo miuzikle „O, mielas drauge“ (2004), Z.Liepinio operoje-melodramoje „Paryžiaus katedra“ (2005), dar po metų – J.Strausso operetėje „Šikšnosparnis“, 2007-aisiais – A.Kučinsko operoje vaikams „Bulvinė pasaka“, operose (G.B.Pergolesi „Tarnaitė ponia“, C.Monteverdi „Orfėjas“), B.Gorbulskio muzikinėje novelėje „Mimoza“, operetėse (J.Strausso „Vienos kraujas“, P.Abrahamo „Balius Savojoje“). Šokėjas nuolat stebina publiką artistiškai įkūnytais vaidmenimis, o 2010 m. buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už Spragtuką to paties pavadinimo šokio spektaklyje. Jam

teko pabūti ir režisieriaus padėjėju, ir LNK laidos-šokių konkurso komisijos nario amplua...

Taigi dauguma iš čia pateiktų epitetų apie analizuojamą spektaklį – būtent jam skirti komplimentai...

Ypatingi aplodismentai – pirmosios Liudo mylimosios vaidmenį atlikusiai baleto trupės solistei A.Krasauskaitei (ne tik A.Liškausko partnerei, bet šiuokart ir asistentei), kurios kūrybinis indėlis ryškiai jaučiamas kai kuriuose nestandartiškuose sprendimuose (anot jos pačios, tai bandymas „sulaužyti kvadratukus“). Vien ko vertas giliai jaudinantis epizodas su potekste į egzorcizmą (?!)... Prieš premjerą teigusi, kad „gulasi ir keliasi kartu su Liuce“, artistė scenoje visa savo jautria esybe ir jausminga gyvastimi perteikė merginosmoters išgyvenimus.

2007 m. baigusi M.K.Čiurlionio meno mokyklos Baleto skyrių, studijavusi KU MF Choreografijos katedroje (kartu sėkmingai pasirodydama ir KVMT, ir menininkų grupės „Žuvies akis“ šiuolaikinio šokio spektakliuose), įgijusi teatro bakalauro (2012) ir šokio magistro (2014) diplomus, ši jauna perfekcionistė ne kartą už savo artistinę bei kūrybinę veiklą nominuota Klaipėdos teatralų apdovanojimui „Padėkos kaukė“. Tvirtai tikiu – dar ilgas ir įdomus Aušros subrandintų minčių raiškos ieškojimų kelias, realiai tvirtas ir konceptualių idėjų įgyvendinimas – lygiai toks pat svarbus kaip ir jos asmenybės realizacija.

Anksčiau nepaliaujamai stebinusio mūsų publikos „fenomeno“ – atsistoti spektaklio pabaigoje – šįsyk nelaikyčiau vien geru tolerancijos bruožu. Gal pirmąkart mane pačią nejučia, instinktyviai pamėtėjo iš kėdės... akumuliuojanti ir kontempliuojanti energija, prilygstanti injekcijai po infekcijos (geriausia prasme).

Nuščiuvusios publikos reakcija finale, paskui ilgokai nesiliovusios ovacijos, įspūdingos gėlių puokštės spektaklio kūrėjams ir atlikėjams – dar vienas įrodymas... Kaip, beje, netrukus žiūrovų išreikštas pageidavimas pakartoti spektaklį...

Išties, pasakyti frazę – „kartelė aukštai pakelta“ – būtų per banalu...

TEATRAS

Aktorė E.Gaigalaitė (Vera) Klaipėdos dramos teatro spektaklyje – A.Herzog „4000 mylių“ (rež. P.Gaidys).

Vytauto Petriko nuotr.

Įveikė „4000 mylių“ Klaipėdos dramos teatro naujausioje premjeroje – jaunosios kartos amerikiečių dramaturgės Amy Herzog pjesės „4000 mylių“ pastatyme susiliejo reprezentacija / vaizdavimas ir performatyvus buvimas. Aktorė Elena Gaigalaitė jos jubiliejui skirtame spektaklyje atlieka pagrindinį vaidmenį, skatindama publiką išgyventi ypatingą „čia ir dabar“ pojūtį.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Proginis spektaklis – aktorės garbei Švenčianti garbingą 80 metų jubiliejų aktorė E.Gaigalaitė Klaipėdos dramos teatre vaidina nuo 1963-iųjų. Per penkis dešimtmečius ji sukūrė maždaug 120 vaidmenų. Tarp jų –

E.Gaigalaitė (Vera) ir A.Eisimantas (Leo).

Motušė Kuraž (B.Brechto „Motušė Kuraž“), Marfa (A.Kopkovo „Dramblys“), Regina (M.Santanelio „Karalienė motina“), Megė Foulen (M.McDonagho „Lineino grožio karalienė“), Sesilė Robson (R.Harwoodo „Kvartetas“), močiutė Frachlon (M.Carr „Mėja“), Elė Briuster (J.Kesselringo „Aršenikas ir seni nėriniai“) ir kiti. Prieš penketą metų suvaidinusi gailestingąją Rožę spektaklyje „Oskaras ir ponia Rožė“, aktorė prasitarė, kad tai tikriausiai jos gulbės giesmė. Tačiau šiemet labai simboliškai –

Tarptautinės teatro dienos išvakarėse, kovo 25-ąją, jubiliatė intrigavo žiūrovus premjera – A.Herzog pjesėje „4000 mylių“ ji sukūrė pagrindinį veiklios ir jautrios senelės Veros vaidmenį. Spektaklį režisavo Klaipėdos dramos teatro meno vadovas ir aktorės vyras Povilas Gaidys. Ypatingas pirmosios teatro ponios statusas turi savų privalumų, tačiau ir gerokai įpareigoja. Nors pats P.Gaidys įsitikinęs, kad Eleną ne lepino, bet dažniau skriaudė, skirdamas vaidmenis kitoms aktorėms, o ne savo žmonai... ► 25

TEATRAS

◄ Visada šiek tiek rizikinga rašyti apie proginius spektaklius, skirtus aktoriaus jubiliejui. Ypač kai kalbama apie iš tiesų įspūdingą ir brandų jubiliejų. Nori to ar nenori, atsiranda šiokio tokio mandagaus koketavimo ir subjektyvumo. Pasistengsiu išlikti objektyvi.

Susilieja asmenybė ir personažas Apie spektaklį „4000 mylių“ galima kalbėti dvejopai: psichologinio realizmo sampyna su tam tikromis performatyvumo apraiškomis arba, šiuolaikiniais terminais tariant, reprezentacija / vaizdavimas ir kartu buvimas.

Pirmiausia tai absoliučiai tradicinis spektaklis, sukurtas psichologinio realistinio teatro maniera, kurią režisierius P.Gaidys per 50 kūrybinės veiklos teatre metų, be jokios abejonės, geriausiai įvaldė ir išmano. Žinoma, gaila, kad režisierius, praeityje garsėjęs kaip teatro reformatorius, įnešęs į teatro meną nemažai naujovių, pastaruoju metu sustojo vietoje, nesiekia, o gal ir nebenori eksperimentuoti bei išbandyti scenoje naujų išraiškos priemonių ar žanrų. Todėl ir šiame spekta-

klyje daug kas iš anksto labai nuspėjama, įprasta, be didesnių netikėtumų ar iššūkių.

Tačiau daugeliui žiūrovų priimtinas toks literatūrinis teatras, kai scenoje tiesiog papasakojama istorija. Šiame spektaklyje išryškėja dviejų labai skirtingų kartų – senelės Veros ir jos anūko Leo gyvenimo bei jų tarpusavio santykių raidos – nuo priešiškumo iki suartėjimo – kontūrai. Pjesės „4000 mylių“ autorė joje pateikia įdomių užuominų, tačiau dažnai jų iki galo neišvysto.

Pavyzdžiui, žiūrovus suintriguoja karinga senelės Veros komunistinė praeitis, tačiau pritrūksta dramaturginės medžiagos šiai linijai atskleisti. Iki galo neparašytos, todėl pakimba ore ir Leo bei jo mylimosios Bekės arba netikros, bet labai brangios sesers linijos.

Taigi spektaklyje yra daug reprezentacijos / vaizdavimo, bet kartu ir performatyvaus buvimo, kuris pasireiškia aktorės E.Gaigalaitės asmeniu. Fenomenalusis aktorės kūnas tampa savaimine vertybe.

Kai visur gyvenime ir mene propaguojamas jaunystės kultas, tai seno aktoriaus kūno demonstravimas scenoje jau savaime tampa tam tikru performatyviu veiksniu.

Aktorės asmenybė ir personažas tarsi susilieja į vieną, nes idealiai atitinka / sutampa jų amžius, kuris natūraliai inspiruoja ir

T.Gailiutė (Bekė), E.Gaigalaitė (Vera) ir A.Eisimantas (Leo).

26

kitus veiksnius: sunkiau juda, blogiau girdi ir mato, užmiršta daugelį dalykų ir pan.

Todėl, kai Vera spektaklyje klausia savęs ar anūko: „Ką aš čia prieš tai sakiau ar dariau?“, kartais žiūrovas jau nebesusigaudo, ar tai dramaturgo, ar tiesiog tekstą užmiršusio aktoriaus žodžiai. Nedviprasmiškus jausmus sukelia ir kalbos apie anapilin vienas po kito išėjusius Veros draugus arba kontroliniai jos kaimynės „mirties“ skambučiai telefonu. Šiuo požiūriu pjesė gana patogi garbiai jubiliatei – jai tarsi nieko nebereikia vaidinti, užtenka tiesiog būti savimi scenoje. Juolab kad pati aktorė iš prigimties įdomi, žavinga, turinti gerą humoro jausmą. Toks atlikėjo buvimas skatina ir žiūrovus patirti bei išgyventi ypatingą dabartiškumo momentą.

Jauno ir seno žmogaus konfliktas Jauniausios Klaipėdos dramos teatro kartos aktoriai Arnoldas Eisimantas, Simona Šakinytė, Toma Gailiutė tik paryškina jauno ir seno žmogaus konfliktą, kuris į spektaklį įneša ne tik sveiko humoro (netikėto susitikimo, dingusių raktų ir pinigų, kontrolinių kaimynės „ar dar nenumirei?“

langas

skambučių, šėliojimo su kine ir kt. scenos), bet ir nemažą dozę gilaus dramatizmo.

Aktoriaus A.Eisimanto personažas Leo, išgyvenęs tragišką savo draugo žūtį kelionėje dviračiais, ieško paguodos ir ramybės pas savo senelę Verą. Jų susitikimas, ben-

E.Gaigalaitei tarsi nieko nebereikia vaidinti, užtenka tiesiog būti savimi scenoje. Juolab kad pati aktorė iš prigimties įdomi, žavinga, turinti gerą humoro jausmą. dravimas, suartėjimas ir mirties paslapties jaukinimasis sudaro spektaklio struktūrą.

Partneriai šiltai bendrauja vienas su kitu ir gražiai papildo vienas kitą, sukurdami gana žaismingas binarines jauno-seno situacijas.

Anūko jaunystė, jėga ir slegianti kaltė dėl žuvusio draugo natūraliai konfrontuoja su senelės Veros garbiu amžiumi, vidine ramybe ir gyvenimiška išmintimi. Išraiškinga, labai plastiška, įdomi ir įtikinama atrodo aktorė S.Šakinytė, sukūrusi epizodinį laisvo elgesio merginos kinės Amandos

A.Eisimantas (Leo) ir S.Šakinytė (Amanda).

personažą. Išraiškingą epizodinį vaidmenį sukurti nėra paprasta, nes aktorius neturi laiko įsibėgėti, privalo maksimaliai veikti čia ir dabar. S.Šakinytė šiuo nedideliu charakteriniu vaidmeniu išsiskyrė ir paliko ryškų įspūdį. Kiek blankesnis ir nelabai aiškus, galbūt ir dramaturgiškai silpnesnis atrodė merginos Bekės (akt. T.Gailiutė) vaidmuo. Akivaizdu, kad Leo ir jo merginos tarpusavio santykiai komplikuoti, tačiau teatrinės raiškos ir aktorinių prisitaikymų jų konfliktui išreikšti pritrūko.

Scenografija (dail. Artūras Šimonis) atliepia tradicinio psichologinio teatro žaidimo taisykles. Scenoje neįprastai daug baldų, daiktų, detalių, knygų, durų. Tačiau tai neerzina. Atvirkščiai, maloni akiai žalsvai pilka dekoracijų spalvinė gama primena senovinio nespalvoto kino filmo vaizdus ir tik dar labiau paryškina pagrindinę spektaklio temą.

Taigi jame dominavo tradicinė realistinė psichologinė režisūros ir vaidybos raiška, kurią papildė performatyvios veiklos apraiškos, susijusios su fenomenalaus aktoriaus kūno buvimu. Spektaklyje „4000 mylių“ Leo ir Vera bandė įveikti juos skiriantį didžiulį 4000 mylių atstumą, o ar pavyko sumažinti distanciją tarp aktorių ir publikos, palikime spręsti patiems žiūrovams.

„Lino lėlės“ gastroliuoja

L.Zubės „Lietuviška pasaka apie tris seseris“ (2013).

Uostamiesčio šeimos teatras „Lino lėlės“ balandį gastroliavo JAV, o birželį ruošiasi į Belgiją ir Liuksemburgą. „Mūsų šeimos teatro gastrolių maršrutai dažniausiai labai nenutolsta nuo gimtojo uostamiesčio – gastroliuojame vaikų darželiuose Klaipėdoje ir netoli jos. Man vaidinti darželiuose nėra menka, gėdinga. Juk Dievuliui nesvarbu, ar katedroje kunigas kancelebruoja, ar mažoje kaimo koplyčioje.

Tik dažnai įprasta manyti, kad katedros altorius arčiau Viešpaties dešinės“, – šypsojosi teatro „Lino lėlės“ įkūrėjas, režisierius, dailininkas ir aktorius Linas Zubė.

Tačiau šįkart jis leido sau ir pasigirti: šeimos teatrui „Lino lėlės“ teko džiaugsmas ir garbė balandžio 18 ir 19 dienomis vaidinti Vakarų Springso teatre Čikagoje (JAV). Vakarų Springsas yra Ilinojaus miestas, vienas iš Čikagos priemiesčių. „Spektaklių organizatoriai sakė, kad po pernykščio „Vilko ir ožiukų“ vaidinimo Lemonte, Pasaulio lietuvių centre, Čikagos lietuvių bendruomenė labai laukė atvykstant mūsų „Žuvėjėlio“. Vakarų Springso teatras – nedidelis, jaukus, puiki vieta lėlių vaidinimams. Kaip ir tikėjausi, „Žuvėjėlio“ lėlės ne tik kalbėjo, bėgiojo ir strakaliojo, bet ir ėmė „kvėpuoti“ vaidinimo metu“, – džiaugėsi jų kūrėjas sėkmingais pasirodymais.

Birželio 5 ir 6 dienomis „Lino lėlės“ su naujausiu spektakliu „Lietuviška pasaka apie tris seseris“ pakviestos į Briuselį (Belgija). „Vaidinsime Belgijos lietuviams „Europos mokykloje“. Gal net suvaidinsime ir Liuksemburge (dar deriname), kur lietuvių irgi gausu. Lieka nepavargti kelionėse, sukaupti visą žavesį ir nenuvilti mažųjų žiūrovų bei jų tėvelių“, – sakė L.Zubė.

▪

27

meno maršrutais

Spektaklius rodė Lenkijoje ir Baltarusijoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklius šį pavasarį jau spėjo pamatyti ir lenkai, ir baltarusiai. Nuspręsta aplankyti tas užsienio šalis, su kuriomis teatrą sieja glaudūs bendradarbiavimo ryšiai.

Jovita NAVICKAITĖ

Į rekordišką kiekį užsienio gastrolių pernai vykęs spektaklis „Kruvinos vestuvės“ šiemet leidosi į dar vieną kelionę. Balandžio 13-ąją teatro baleto trupės artistai šokio spektaklį pagal F.Garcia Lorcos pjesę ir A.Piazzollos muziką pristatė ir Lenkijoje – XIII tarptautiniame teatrų festivalyje „Teatrų pavasaris“.

Vos po poros dienų Klaipėdos muzikinio teatro solistai ir baleto šokėjai išvyko į Minską. Balandžio 16-ąją Baltarusijos akademiniame muzikiniame teatre minint nebyliojo kino legendos Charlie Chaplino 125-ąsias gimimo metines, buvo parodytas atnaujintas, kviestiniais muzikantais papildytas vodevilis ir šokio spektaklis „Sveikas, Čarli!“.

Pasak Klaipėdos muzikinio teatro Informacijos ir pardavimų skyriaus vedėjos Vitos

Petrauskienės, šį pavasarį buvo nuspręsta aplankyti tas užsienio šalis, su kuriomis teatrą sieja glaudūs bendradarbiavimo ryšiai.

Su Elbingo A.Sewruko dramos teatru klaipėdiečiai įgyvendino jau du bendrus europinius projektus – prieš keletą metų sukūrė teatralizuotą koncertą „IN THEATRE“, o šiemet drauge ėmėsi statyti ir W.Shakespeare’o tragediją „Romeo ir Džuljeta“. „XIII tarptautinį teatrų festivalį „Teatrų pavasaris“ jo organizatoriai, Elbingo A.Sewruko dramos teatras, šiemet sumanė paįvairinti skirtingais žanrais. Todėl, nors festivalį rengia dramos teatras, „Teatrų pavasario“ programoje žiūrovų laukė dainininkų solinių programų pristatymai, monospektakliai bei pirmąkart festivalio istorijoje – šokio spektaklis“, – pasakojo V.Petrauskienė.

Ispaniška „Kruvinų vestuvių“ istorija tango ritmu pernai aplankė Baltarusiją, Rusiją, Rumuniją ir Ukrainą. Iš pastarojoje vykusio festivalio „Tavrijos Melpomenė“

Spektaklio „Sveikas, Čarli!“ antrojoje dalyje karaliauja šokis. Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

28

Klaipėdos muzikinio teatro šokėjai parsivežė ir specialų festivalio apdovanojimą už aukščiausią profesionalumą.

Gastrolių į Minską Klaipėdos muzikinio teatro artistai vyko Baltarusijos akademinio muzikinio teatro kvietimu. O savo populiariausius spektaklius Baltarusijos trupė pernai triskart rodė Klaipėdoje. „Praėjusį pavasarį „Kruvinas vestuves“ lydėjusi sėkmė paskatino ir šįkart Baltarusijos publikai parodyti šokio spektaklį.

Minsko nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare dominuoja klasikinis baletas, todėl kiek kitokio pobūdžio ir stilistikos šokio pastatymai Baltarusijos muzikinį teatrą išties sudomino. „Sveikas, Čarli!“ antrojoje dalyje latvės Litos Beiris choreografija perteikta labai teatrališkai, ją gali „perskaityti“ žiūrovai bet kurioje šalyje. Be to, pastatymas neturi didelių dekoracijų – svarbiausia jame šviesa, kostiumai ir, žinoma, šokis,“ – sakė V.Petrauskienė.

Tiesa, pirmoji spektaklio „Sveikas, Čarli!“ dalis – vodevilis – prieš gastroles Baltarusijoje buvo dar ir atnaujinta. „Spektaklio muzikinę dalį papildyti kviestiniais muzikantais buvo norima ir anksčiau. Ši mintis dar prieš premjerą buvo kilusi maestro Sauliui Šiaučiuliui, kuris, jausdamas bendrą vodevilio atmosferą, siūlė išplėsti muzikinę partitūrą, pridedant jai naujų muzikinių prieskonių, – pasakojo vodevilio režisierė Rūta Bunikytė. – Tačiau spektaklis buvo trumpam pasitraukęs iš teatro repertuaro.

Jo sugrąžinimas ir lėmė muzikinės dalies naujoves, dabar įgyvendinamas scenoje.“ Gastrolių Baltarusijoje metu vodevilio dalyje pasirodė puikiai improvizuojantys, muzikos subtilybes jaučiantys atlikėjai S.Šiaučiulis (fortepijonas), Laimonas Urbikas (saksofonas), Evaldas Stonkus (bosinė gitara), Edmundas Federavičius (mušamieji). Antrojoje spektaklio dalyje, sukurtoje pagal V.Mnacakanovo baleto siuitą „Čapliana“, grojo Baltarusijos valstybinio akademinio muzikinio teatro orkestras.

Dirigavo klaipėdietis Dmitrijus Zlotnikas.

TEATRAS

E.Brazys: būti scenoje – atsakomybė Anot aktoriaus E.Brazio, teatras yra čia ir dabar, o tai – ištisa begalybė.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Per Klaipėdos „Padėkos kaukių“ labiausiai nusipelniusiems uostamiesčio scenos menui teatralams įteikimo ceremoniją šiemet nieko nenustebino jauno ir ugningo Muzikinio teatro pergalė, tačiau paskelbus antrąjį laureatą iš netikėtumo apstulbo ir nudžiugo visi, labiausiai jis pats – Metų aktoriumi tapęs Edvardas Brazys.

Dalia BIELSKYTĖ

Skanūs pergalės ledai „Ačiū tau!“ – išgirdęs, kad yra apdovanotas, keldamas akis į dangų tam, kuris aukštai, padėkojo Klaipėdos dramos teatro aktorius.

Renginyje dalyvavęs ir kaip aktorius, ir kaip scenos šeimininkas, padedantis kitiems teatrams, jis laikė rankoje apdovanojimą, nuo ausies iki ausies šypsojosi nuginkluojančia šypsena ir nežinojo, ką reikia daryti, kai taip netikėtai ir viešai užgriūva sėkmė.

Dabar „Padėkos kaukė“ jau kabo jaukiuose aktoriaus namuose. „Dar nepripratome vienas prie kito. Dar suplevena pa-

širdžiuose, kai į ją pažiūriu. O ir ji šypsosi kažkaip sutrikusi – turbūt stebisi mane matydama“, – apie juvelyro Vido Bizausko sukurtą „Padėkos kaukę“ jis kalbėjo kaip apie gyvą draugą.

Nors Edvardo aktorinių darbų sąrašas neįtikėtinai ilgas ir Klaipėdos dramos teatre jis dirba jau 18 metų, apdovanojimas, anot jo paties, buvo labai netikėtas. ► 29

TEATRAS

studijavo režisūrą. „Režisieriumi tu nebūsi, – pasakė ji man, – bet aktoriumi – gali,“ – paprastai savo kelią į aktorystę nupasakojo Edvardas. Nors kalbantis ilgiau paaiškėjo, kad ir vaikystėje pažinti teatralai, ir pantomimos bei dramos būreliai, ir didelė svajonė būti klounu – viskas rodė kryptį į sceną. „Kas gimsta muziku, kas mediku... Aš gimiau aktoriumi. Aktoriaus specialybėje smagiausia yra tai, kad ji suteikia galimybę išbandyti daug profesijų: gali būti ir gydytojas, ir ligonis, ir teisininkas, ir vagis.

Gali būti net gyvūnas, – juokėsi aktorius. – Man ši įvairovė tinka.“

Brangiausi – vaidmenys iššūkiai

Su žmona aktore Jolanta Puodėnaite.

KOMENTARAS

Prof. Petras BIELSKIS „Padėkos kaukės“ komisijos narys, teatrologas Pirmiausia, E.Brazys yra itin kūrybingas aktorius. Labai darbštus. Jo repertuaras – didžiulis. Antra, jis labai įvairus. Niekada nesikartoja. Naudoja platų vaidmens kūrimo diapazoną – nuo herojinio iki charakterinio. Tai itin artistiška, plastiška, žavinga asmenybė. Jo vaidyba pilna žaismės, ji gyva, stebinanti. Šie dalykai išskiria jį iš kitų aktorių. Edvardas – jaunas, perspektyvus, turi dar daug ką nuveikti teatre. Todėl nutarėme, kad jį reikia pastebėti, paremti, paskatinti, atkreipti dėmesį į šio aktoriaus kūrybą. Juolab kad vien pernai jis sukūrė du puikius vaidmenis. Štai tokie svarūs argumentai lėmė, kad aktoriui E.Braziui buvo skirtas Klaipėdos „Padėkos kaukės“ apdovanojimas.

30

◄ „Kaukė – labai graži dovana mano 40-mečio proga, – sakė E.Brazys. – Gimtadienio švęsti neteko – jį sutikau gulėdamas su dukra ligoninėje. Prieš tai trejus metus slaugiau sunkiai sergantį tėtį ir jaučiausi taip, tarsi būčiau kiek atsitraukęs nuo teatro – buvau susikoncentravęs į save, visą energiją skyriau slaugai. „Padėkos kaukė“ mane sugrąžino. Užbaigė vieną gyvenimo etapą ir pradėjo kitą. Matyt, atėjo laikas, kai galėsiu vėl šventai atsidėti teatrui. Dabar būsiu dvigubai atsakingas.“ Paklaustas, kaip šventė tokį netikėtą laimėjimą, Edvardas nusijuokė: „Kadangi negeriu, tai su draugais suvalgėme ledų.

Buvo labai smagu“.

Tapti aktoriumi patarė mama Sakoma, kad teatras mėgsta patirtį. Gaila, bet ji retai suderinama su kitais prioritetais – jaunyste, grožiu ir talentu. E.Brazys atitinka visus kriterijus. Aktorystę studijuoti ėmėsi jau baigęs medžio drožybos studijas Kaune ir paragavęs savarankiško gyvenimo. „Baigus meno mokyklą Kaune, rinktis nebuvo iš ko – arba darbas gamykloje, arba – mokslai“, – sakė jis. Kauno aukštesnioji taikomosios dailės mokykla garsi tuo, kad ją prieš stodami į Dailės akademiją baigė daugybė garsių nūdienos dailininkų. Tačiau Edvardo dailė neviliojo. Auksinės rankos ir liko auksinės, o vaikystės svajonė vedė į teatrą. „Kodėl teatras? Mama (ilgametė Lietuvos televizijos ir radijo režisierė Svetlana Brazienė – aut. past.) patarė. Sesuo Klaipėdoje jau

Paklaustas apie aktoriaus darbo subtilybes, mėgstamiausius vaidmenis, E.Brazys kalbėjo lakoniškai: „Aktoriaus darbe yra tam tikras paklusnumo elementas – turi paklusti kito valiai, tapti jo kūrybos įrankiu. Kartais būna skaudu sutikti, atrodo – turėtų būti kitaip. Paklusnumas, įsiklausymas – mano specialybės druska: nuolatinis darbas su savimi, kova su savimi. Nors dažniausiai su režisieriais sutariame.

Teatro virtuvėje būna visko, bet randame bendrus sprendimus, juos mato žiūrovai ir, panašu, visai neblogai vertina“.

Nors dievagojosi vertinąs visus vaidmenis – „Jei vaidmens nemėgčiau, negalėčiau jo suvaidinti“, – galiausiai prasitarė, kad yra ir mylimesnių už mylimus. „Kiekviename vaidmenyje ieškai ir atrandi dalykų, kurie tave „veža“, – kalbėjo Edvardas. – Ir nesvarbu, kada tie vaidmenys kurti – dabar ar seniai. Augi, sąmonė plečiasi, patirtis didėja, ir tenka nuolat galvoti, ką per vaidmenį gali pasakyti šiandien. Toks, koks esi dabar.“ Anot aktoriaus, įdomiausi yra vaidmenys iššūkiai. Iššūkiu jis įvardijo Sanitaro vaidmenį spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (pagal G.Grajausko pjesę, rež. J.Vaitkus). „Vaidmuo – kurio nėra. Žmogus – kurio nėra. Kuriuo nesu. Pavirsti į kaukę. Kvazimodą. Ačiū režisieriui Jonui Vaitkui, kad mane tokį sugalvojo.

Personažą be žodžių“, – sakė jis.

Iššūkiu E.Braziui tapo ir Seriožos vaidmuo spektaklyje „Iš miglos išniro angelas” (pagal P.Gladilino pjesę, rež. R.Rimeikis). „Turtingas naujasis rusas, mano personažas, nekenčia brolio, pyksta, bet turi išgyventi

TEATRAS

atgailą. Nubrėžti atgailos liniją, kaltės liniją, transformuotis, pripažinti, išdrįsti pasakyti, kad myli. Nusimesti nuo širdies akmenį.

Scenoje tai padaryti tikrai nelengva ir įdomu“, – pasakojo aktorius.

Labai įdomus jam ir tarptautinis lietuvių, lenkų ir rusų teatro projektas, vis dar vykstantis Klaipėdos muzikiniame teatre. Spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“ jis vaidina Romeo draugą Merkucijų: „Tai man irgi iššūkis. Labai įdomu, kai trupės maišosi. Esu dėkingas, kad mane pastebėjo ir pakvietė dalyvauti šiame projekte“.

Nuo pradžios iki begalybės „Man teatro pradžia – senoji aktorių gvardija: Barauskas, Venskūnas, Stankus, Kancleris, – pirmuosius žingsnius Klaipėdos dramos teatre prisiminė E.Brazys. – Esame laimingi, kad mums dar teko su jais bendrauti ir scenoje vaidinti. Man tai buvo gyvenimo stebuklas: įsimintiniausias filmo „Tadas Blinda“ personažas, su kuriuo tapatindavausi pats, ne tik paspaudžia ranką, bet ir vaidina kartu!..

Grandai, grandai...“ – atsidūsta.

Mukas, Braziukas, Mažylis... Tokiais vaikiškais vardais dažnas pašaukia jau 40-metį, bet labai jaunatvišką aktorių. „Vaikystė tebegyvena manyje, – juokėsi jis. – Ir klounas tebegyvena. Klouną muša – visi juokiasi. Mano toks būdas – viduje daug liūdesio, bet nusipiešiu šypseną, ir visiems linksma.“ E.Brazys mano, kad nepelnytai vis dar yra vadinamas jaunuoju aktoriumi – jau seniai ant kulnų mina jaunesnė karta. „Ta „jaunystė“ tarsi palengvintų naštą. Tarsi vis dar turi mokinio etiketę. Bet aš jau jos neprisiimu, – prisipažino aktorius. – Jaučiuosi perėmęs estafetę iš vyresniosios kartos.

Mane persekioja mintis, kad esu atsakingas.

Už teatro veidą. Inteligentišką teatro veidą.

Aš visada pagarbiai žiūrėjau į aktorius, dabar turiu gyventi ir dirbti taip, kad kiti puoselėtų tą pagarbą mūsų profesijai.“ Vyrauja nuomonė, esą garbingiausia aktoriui – mirti scenoje, kaip kapitonui – ant tiltelio, žvelgiant į savo kūrybinius horizontus. Edvardas taip toli neplanuoja.

Anot jo, teatras yra čia ir dabar, o tai – ištisa begalybė. „Aš negalvoju, kiek laiko liksiu teatre. Kam galvoti? Jeigu nori prajuokinti Dievą – planuok. Viskas Dievo valioje.“

Vizitinė kortelė Edvardas Brazys, Klaipėdos dramos teatro aktorius, „Balticum TV“ „balsas“.

Gimė 1973 12 27 Vilniuje.

Išsilavinimas: Kauno aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje įgijo medžio drožėjo specialybę, Klaipėdos universiteto Menų fakultete – dramos aktoriaus.

Ryškiausi vaidmenys: J.Kesselringo „Aršenikas ir seni nėriniai“ (rež. P.Gaidys) – daktaras H.Einšteinas; D.Maslovskos „Mums viskas gerai“ (rež. J.Vaitkus) – Režisierius; P.Gladilino „Iš miglos išniro angelas“ (rež. R.Rimeikis) – verslininkas Sergejus; G.Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (rež. J.Vaitkus) – Sanitaras; C.Goldonio „Mirandolina, arba šiandien vaidiname Goldonį“ (rež. G.Tuminaitė) – Vargšas pagyrūniškas markizas; M.Gavrano „Viskas apie vyrus“ (rež. A.Lebeliūnas) – 3 vyrai; W.Shakespeare’o „Romeo ir Džuljeta“ (rež. R.Bunikytė ir R.Kaubrys) – Merkucijus; K.Dragunskajos „Lunačiarskio lunaparkas“ (rež. D.Rabašauskas) – bankininkas Jura; P.Zelenkos „Paprastos beprotybės istorijos“ (rež.

D.Rabašauskas) – keistuolis Musė. Įvertinimai: 2012 m. Dalios Tamulevičiūtės teatrų festivalio „Geriausias personažas be žodžių“ – už Sanitaro vaidmenį spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. 2014 m. „Padėkos kaukė“ už vaidmenis Klaipėdos dramos teatro spektakliuose „Lunačiarskio lunaparkas“ ir „Dėdės Tito džiazas“ (rež. Agnė Dilytė). Šeima: žmona – aktorė Jolanta Puodėnaitė, vaikai – sūnus Jokūbas (18 m.), dukra Adelija (3 m.).

Su dukrele Adelija.

Asmeninio archyvo nuotr.

31

Teatras

„Padėkos kaukės“ suvienijo u Tarptautinės teatro dienos proga Klaipėdos teatralai ir miestiečiai Žvejų rūmuose susirinko į tradicinę „Padėkos kaukių“ teikimo ceremoniją, kuriai jungtinius pasirodymus šiemet parengė net 12 miesto teatrų.

Šventėje koncertavo klaipėdiečių „Old City Band“.

„Padėkos kaukes“ įteikė Klaipėdos meras V.Grubliauskas. Muzikinio teatro vadovas R.Kaubrys atsiėmė Metų spektaklio apdovanojimą, tekusį komiškos operos „Meilės eliksyras“ kūrybinei grupei.

32

Iš 24 nominantų „Padėkos kauke“ buvo apdovanoti du: Metų spektakliu tapusio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro G.Donizetti komiškos operos „Meilės eliksyras“ kūrybinė grupė ir Metų aktoriumi tituluotas Klaipėdos dramos teatro aktorius Edvardas Brazys, garbingą apdovanojimą pelnęs už vaidmenis spektakliuose „Lunačiarskio lunaparkas“ (rež. D.Rabašauskas) ir „Dėdės Tito džiazas“ (rež. A.Dilytė). „Padėkos kaukės“ teikiamos nuo 2004 metų – prabangiu apdovanojimu pagerbiami labiausiai Klaipėdos scenos menui nusipelnę teatralai, įvertinami geriausi jų metų darbai. Šiemet Teatro diena ir „Padėkos kaukių“ įteikimo ceremonija atgavo tradicinį pavidalą – susivienijo visi Klaipėdos teatrai ir, burtų būdu susigrupavę po du, atraktyviai pademonstravo visas scenos meno kryptis: pantomimą, šokį, dramą, muziką, klounadą, lėlių teatrą... Šventės apogėjumi tapo „Padėkos kaukių“ įteikimas, laureatų ir nominantų apdovanojimai.

Kolegų sveikinimai – aktoriui E.Braziui (centre), „Padėkos kauke“ apdovanotam už vaidmenis, pernai sukurtus Klaipėdos dramos teatre.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

teatras

uostamiesčio teatrus ir publiką

Dvi „Padėkos kaukes“ į sceną įnešė ir laureatus paskelbė aktoriai N.Sabulytė ir R.Pelakauskas.

Klaipėdos dramos ir Pilies teatrai susibūrė linksmam bendram šokiui.

Apeirono ir Klaipėdos lėlių teatrai šiuosyk efektingai atnašavo tragedijos (dramos) mūzai.

Šventinį renginį vedė jaunosios kartos aktoriai T.Gailiutė ir A.Eisimantas.

S.Jačėno Vieno aktoriaus teatras su klounų studija „Dulidu“ parodė, ką gali muzika ir objektų teatras.

Šokio teatras „Padi Dapi Fish“ ir Laisvasis teatras, pasitelkę pantomimą, sukūrė šmaikščią vesterno parodiją.

Klaipėdos muzikinis teatras ir teatras „Lino lėlės“ parengė jaukų muzikinį numerį su lėlėmis.

Teatro „Be durų“ ir Klaipėdos jaunimo teatro smagus pasirodymas atstovavo klounados žanrui.

33

gintaro lašai

D.Bielskytė: viskas ke Sakiau tau, sese, Mes išplauksim – Upėtakiais.

Gal neršti, O gal mirti.

---Manote, Dievui rūpi Jūsų sapnai?

Jūsų katės?

Jūsų slapti mylimieji?

Dievas vaikšto pajūriu, Mėto, Plokščius akmenukus, Galvoja: Žydėjime mano!

Dalia Bielskytė

34

gintaro lašai

ičiasi, bet viskas lieka Pasakojama, kad Vištyčio ežeras virš gražios pievos pasirodęs debesies pavidalu. Ant žemės nusileido tik tuomet, kai pro šalį ėjęs piemuo atspėjo jo vardą. Klaipėdietės Dalios Bielskytės trečiosios poezijos knygos pavadinimas taip pat, lyg tas ežeras, ilgai kybojo nenusileisdamas. Galiausiai paaiškėjo, jog tai „Vardas debesies“.

Kristina SADAUSKIENĖ

Knyga nedidelė, bet intensyvi savo viršelio spalva, eilėraščiais, iliustracijomis. Didelė dalis jos intensyvumo atsiranda turinį leidžiant per meilės prizmę. A. a. Arūnas Mėčius – knygos dailininkas ir autorės mylimasis. Knygos pristatymas, vykęs per A.Mėčiaus gimtadienį, yra poros tradicijos surengti kultūrinį renginį tęsinys. Turbūt „Vardas debesies“ – vienas iš tų atvejų, kai, norint perprasti gelmę, neįmanoma atsiriboti nuo autoriaus gyvenimo aplinkybių. Ši knyga augo daug metų, puslapiuose suguldyti eilėraščiai traukia grakštumu, jie sunerti iš taupiai parinktų, taiklių žodžių,

kuriuose šmaikštumo ir sarkazmo blyksniai dažnai perplėšia vyraujančią liūdesio paklotę. O liūdesys čia – kaip debesis, savo didžiule mase gali apglėbti visą dangų, bet žiūrinčiajam iš šalies atrodo lengvas ir nepavojingas, „Dar šypsausi tau, o širdis / Po audros pavargusi miega – / Šešėlio melsvam patale / Sapnuoja šalną ir sniegą“.

Praėjus kuriam laikui po gausų būrį surinkusio knygos pristatymo, pasikalbėjome su pačia autore apie kūrybą ir „Vardą debesies“.

Kaina, kurią turi sumokėti – Papasakokite, ką dabar veikiate, kam atiduodate daugiausia energijos? Žinau, kad dažnai tekdavo važiuoti į Vilnių, ar jis atitolo, ar tebereikalauja tiek pat jūsų laiko?

– Daugiausia energijos dabar atiduodu savo sielos griuvėsiams valyti ir restauruoti. Labiau tam tiktų kalnai. Gal – vienuolynas. Bet gyvenimas nestovi ir nelaukia. Todėl dirbu: vadovauju asociacijai Onkologija.lt. Tad Vilnius vis dar lieka mano antraisiais namais – lekiu ir lekiu.

Darbas onkologinėmis ligomis sergančių žmonių labui tikriausiai yra kaina, kurią turiu sumokėti už tai, kad kadaise likau gyva pati. Taip pat vis dar savo džiaugsmui rengiu parodas, organizuoju renginius, rašau. O jau absoliučiam malonumui – auginu Kanados sfinksų kačiukus. Tokia mano gyvenimo proza.

– Esate sakiusi, jog pradėjote rašyti gana anksti, kaip ir dauguma lietuvių, kurie paauglystėje pajunta potraukį poezijai.

Juokavote, o gal ir ne, apie tautiečius ištinkantį poetiškumą, bet tas apibendrinimas skatina klausti „kodėl“. Kodėl būtent tuo metu ateina poezija, gal prisimenate ir savąjį atvejį? Ir kodėl žodis, kodėl jis turi būti užrašytas, suglaustas kažkokia forma – juk jei tai tik jaunatviškas nerimas, galima būtų jį išplaukioti ežere ar panašiai?..

– Na, mano poetiškumą greičiausiai lėmė mano nesportiškumas. Kitaip gal ir būčiau išplaukiojusi. O rašymas, manyčiau, prasidėjo nuo skaitymo. Bent jau mano atveju tai buvo tarsi koks literatūrinis nėštumas: žodis ateina, užsimezga, auga, įgauna kūną ir galų gale išsiveržia į gyvenimą kaip savarankiškas sutvėrimas. Kiek jis gražus ir talentingas – ne man spręsti. Negimdžiusi juk neliksi?

Bet skeptikus skubu nuraminti – jaučiu artėjant natūralų permainų periodą: vis rečiau panūstu rašyti. Bent jau eilėraščius.

Gal pagaliau pradėsiu plaukioti ežere?

Tarsi jausmų žemėlapis ar dienoraštis – Profesorius Algis Mickūnas šiemetėje knygų mugėje sakė, jog gimdamas žmogus atsineša tik savo individualumą, bet neturi jokio akiračio. Tad gal ankstyvoji poezija gali būti žmogaus antrosios iniciacijos į pasaulį, gyvenimą žymuo.

Auga, pastebi aplinką, įgunda joje, vėliau, aktyviai reflektuodamas save, savo vietą, – pajunta nuostabą... O tai jau ir kūrybos paskata. Gal prisimenate, į ką daugiausia kreipėte dėmesį pradėjusi rašyti?

– Nedaug galiu pasakyti apie ankstyvąją savo poeziją. Per mažai esu parašiusi, laiko per mažai praėjo, kad imčiau skirstyti ją periodais. Tai tiesiog buvo savaiminis procesas, neturintis jokios krypties ar plano.

Nevadinamas poezija. Toks gyvenimo-išgyvenimo būdas. Gal ir tikrai – refleksija ir savasties paieškos. Kažkodėl manau, kad tai nesvarbu. Tos eilėraščių rašymo-nerašymo priežastys.

Kai pradėjau rašyti, nevadinau to kūryba.

Tai buvo tik jausmai. Jais dalijausi su baltu lapu. Žodžiai gulė tarsi jausmų žemėlapis ar dienoraštis. Daug metų. Kartą eilėraščiais pasidalijau su tėčiu. Jis mane subarė, kad poezija – daug didesnis dalykas už bobiškus rypavimus. Reikėtų bent jau Sibire pabūti, kad ką nors rimto galėtum parašyti. ► 35

gintaro lašai

◄ Ilgam nurimau ir praradau norą juos rodyti. Tik ne rašyti. O paskui pradėjome dalytis su sese. Ji nustebo ir apsidžiaugė, kai perskaitė mano tekstus.

Vėliau mano gyvenime atsirado rašytojas Rimantas Černiauskas. Tada kažkaip iš rašančios mergiotės tapau „poete“.

Man iki šiol tai truputį juokinga, nes širdyje tebesu toji rašanti mergiotė. Gal tik nebe tokia baikšti ir jautri: esu kokia esu ir, jei kam nepatinka, neskaitykit.

Apie vietą, laiką ir žmones – Ar pažvelgusi atgal galite pastebėti, kas išliko, o kas pasikeitė jūsų kūryboje?

– Labai keblus klausimas. Nes viskas keičiasi (buvau 16-os, dabar – 40-ies), bet viskas lieka. Aš lieku. Kaip žmogui neišauga nauji dantys, antra galva, trečia koja, taip ir jo vidus kažkiek raukšlėjasi, traukiasi ar plečiasi, žodžiu – minimaliai keičia pavidalą, įgyja naujų patirties randelių ir apgamėlių, bet lieka tas pats.

Vis dar, jei rašau, tai negalvoju nei apie knygą, nei apie skaitytoją – lieku egoiste iki galo. Rašau sau, nes taip noriu.

– Ar kada nors svarstėte, kas užaugino, augina jus kaip poetę? Kokios patirtys, aplinkybės, sutikti žmonės – svarbiausi?

Kiek jūsų braižui svarbi vieta ir laikas, kuriame gyvenate?

– Apie vietą. Esu šventai įsitikinusi, kad poezija negali būti kosmopolitiška. Žmogų augina Tėvynė ir šeima. O žmogus jau paskui rašo arba nerašo. Niekada neparašyčiau eilėraščio amerikiečiui. O jo eilėraštį sugebėčiau perskaityti tik pasibarsčiusi Miečių (mano tėviškės) kalnelio žeme, nes kitaip jis man būtų nesuvokiamo skonio.

Apie laiką. Jau minėjau, kad laikas daro pjūvius ir skerspjūvius, bet iš esmės nekeičia nieko. Šiandien skaitau seniai gyvenusių poetų tekstus su tokiu pat grauduliu, kaip kadaise juos skaitė kitos pusamžės moteriškės, kurių jau ši žemė nebenešioja.

Apie žmones. Jie man svarbiausi. Išleidusi „Vardą debesies“ ne kartą kalbėjau, kad tai jie yra mūsų kūrybos filtras. Objektyvas. Žuvies akis. Šeima kuria bazę. Oazę. Vietą, iš kurios išeini ir į kurią visada gali grįžti. O paskui ateina kiti: draugai, mylimieji, gerbtinieji, siektinieji, gelbėtojai ir kankintojai.

Kiekvienas jų prideda savo spalvą žodžiams.

Mano ankstesnėse knygose buvo daugybė žmonių. Knygoje „Vardas debesies“ – tik vienas. Mūsų laikas, mūsų vieta, mūsų jausmai, aplinkybės ir begalybės. 12 gyvenimo metų.

Eilėraščiais sau buria gyvenimą – Literatūrologas Marijus Šidlauskas jau kelintą kartą pakartojo, kad jūsų poezija eina viena greta su lietuvių klasikine.

Tai – visas platus kūrėjų laukas. Tai – bendrystė. Ką pati norėtumėte įvardyti

kaip artimiausius kaimynus, ar juos esant jaučiate?

– Aš – atsiskyrėlė. Neturiu kaimynų.

Kaimynystė reikštų, kad bet kada gali eiti druskos pasiskolinti, o ir pas tave gali bet kada užsukti su chalatu ir prisėsti kavos atsigerti. Noriu jaustis saugi savo tvirtovėje.

Nesitikiu kitų literatų simpatijų, nors pati jas daugeliui jaučiu. Radauskas, Kajokas, Jonynas, Baliukonytė, Marcinkevičius, Geda, Bradūnas, Nagys, Nėris, Binkis, Maironis... Grajauskas. Mano meilė jiems labai vienpusiška ir nereikalaujanti atsako.

Tai, be abejo, atsispindi eilėraščiuose.

O apie savo eilėraščių formą ir stilių tikrai nesvarstau. Knyga „Vėduoklė“ – išimtis.

Tai mano ir trioleto meilės aktas. Formos užvaldymas turiniu. Bet knygose „Raudona“ ir „Vardas debesies“ – laisvas, autentiškas kalbėjimas, kuriame blykčioja žmonių, pasėjusių manyje žodį, atšvaitai. Štai jums ir klasikinis eilėraščio skambėjimas.

Beje – ačiū docentui M.Šidlauskui. Mokykloje jiedu su žmona, tokie jaunučiai, mokė mus anglų kalbos. Dabar jis vis mane viena akimi prižvelgia, viena ranka prilaiko. Keisti likiminiai susitikimai.

Bijau, gerbiu ir myliu.

– Kada, kokiomis aplinkybėmis, kieno kviečiamas pas jus ateina eilėraštis?

Sugaunate užuominą ar iškart visumą?

Rašote naktį ar dieną? Rašymas – kasdienybė ar nutikimas? Papasakokite apie savo kūrybinės virtuvės įpročius.

– Eilėraštis gali būti darbas: atsisėdi ir parašai. Rašai rašai daug tekstų, kol jie apsivalo, išgrynėja, išsirengia iš nereika-

D.Bielskytės eilėraščių knygos „Vardas debesies“ pristatymo Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje akimirkos.

36

gintaro lašai

lingų žodžių ir tampa eilėraščiu. O kartais tiesiog kaip koks somnambulas griebi bet ką rašančio, esančio po ranka ir ant bet ko – delno, servetėlės, rankinės – užrašai žodžius, kurie jau iš karto yra eilėraštis.

Kartais ilgai nešiojiesi skambėjimą, vaizdą, jausmą, kol jis virsta žodžiais. Visaip būna.

Eilėraštis tampa nutikimu, kai pats jį atrandi po kažkurio laiko. Man dažniausiai tai tampa ne tik nutikimu, bet ir pranašyste – pati sau buriu gyvenimą tais eilėraščiais. Gal todėl neberašau. Prisibūriau jau.

„Vardas debesies“ – taškas ir daugtaškis – Gal esate rašiusi ar planuojate rašyti prozos kūrinių?

– Prozininkė iš manęs vargiai išeitų. Proza – darbas. Poezija – amžinas skraidymas padebesiais. Bet publicistika man įdomi.

Apie ją, apvilktą dailiosios literatūros rūbu, ir svajoju.

– Tradicinis klausimas – ką pati skaitote?

Kas jums artimiausia, prie ko sugrįžtate?

Kodėl būtent tai?

– Paskutiniai „saldainiai“, kuriuos sutriauškiau: Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė: byla F 117“ ir „Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas, aprašytas Salvadoro Dali“.

Esu skaitytoja – hedonistė. Skaitau tik tai, kas man „skanu“. Nesivaikau mados ir nebandau būti pernelyg intelektuali.

Tokia ir nesu. Prie lovos nuolat kūpso

kalnas knygų, kurios laukia savo eilės būti „sutriaukštos“. Stengiuosi perskaityti lietuvių autorių knygas. Vertinu skandinavų literatūrą. Mėgstu skaityti dar ir dar kartą tai, kas labai patiko. Vienu žodžiu, mano knygų lentynose nieko ekskliuzyvaus neatrasite.

– Kaip atsirado jūsų naujausia knyga „Vardas debesies“ – nepastebimai „pasirašė“ ar buvo planuota, auginta?

– Į „Vardą debesies“ sugulė eilėraščiai, parašyti nuo 2002 metų gegužės 9 iki 2013 metų gegužės 24 dienos. Jie niekam neskirti ir niekam neplanuoti. Tiesiog išgyventi, išburti, iškritę, atspėti...

Kruopščiai atrinkti ir perfiltruoti griežtos redaktorės Eglės Bielskytės. Tai tekstai, lyg akmenys, riboženkliai, žymintys svarbią mano gyvenimo atkarpą. Tai liudijimas ir atsisveikinimas. Tai taškas ir daugtaškis.

Vienu žodžiu, ši knyga man yra svarbi ne tik kaip tiesiog spaudinys ar kaspinas mano savivertei. Ji – artefaktas.

Sujungė pradžią su pabaiga – Papasakokite viršelio istoriją. Malonu, kai skaitant knygą pradžia apglėbia pabaigą – nieko nepasakysi, gražus tas uroboriškas tekstas. O štai jūsų knygoje tas glėbys – vizualinis. Be to, kalbant apie vizualinę erdvę – knygoje eilėraščius lydi dailininko A.Mėčiaus paveikslų reprodukcijos. Kūrėjų

Vis dar, jei rašau, tai negalvoju nei apie knygą, nei apie skaitytoją – lieku egoiste iki galo. Rašau sau, nes taip noriu. ir jų kūrinių ryšys, taigi kūrybos ir realybės samplaika atveria galimybėmis trykštančią supratimo plotmę (atsigręžiu į uroboriškąjį viršelį ir jis patvirtina, kad mintis legali).

Ką pasakoja A.Mėčiaus šventieji? Kaip dabar juos matote: papildančius jūsų eilėraščius, kuriančius dialogą su jais, turinčius savo unikalią istoriją?

– Viskas gyvenime turi pradžią ir pabaigą.

Knygos viršelis žymi svarbaus gyvenimo etapo pabaigą – tai atsisveikinimo dovana. „Raudonos“ viršelyje spausdinome pirmąjį mano portretą, tapytą Arūno, „Varde debesies“ – paskutinįjį. Tokia štai istorija.

Uroboriška, kaip sakote.

Knygoje ne tik A.Mėčiaus iliustracijos. Čia – jis pats. Nes, kaip minėjau, du žmonės, susieję gyvenimus, išgyvena kūrybinę difuziją. Ir niekur nuo to nepabėgsi.

Knygos iliustracijos – Arūno tapybos darbų ciklas „Deminutyvai“. Toks literatūrinis parodos pavadinimas ir darbų iškalbumas tikriausiai ir lėmė, kad jis juos skyrė „Vardui debesies”, nes knygą planavome jau keletą metų visi kartu: aš, A.Mėčius, knygos dailininkas Arūnas Juozapaitis, redaktorė E.Bielskytė ir net mecenatas bei leidėjas Saulius Jokužys. ►

Vizitinė kortelė

Vytauto Liaudanskio ir Darijos Vasiliauskienės nuotr.

Dalia Bielskytė, poetė, visuomenės veikėja, asociacijos Onkologija.lt prezidentė.

Gimė 1972 06 27 Vilniuje.

Darbas: 2008–2012 m. – OHLB „Kraujas“ pirmininkė, nuo 2013 m. – asociacijos Onkologija.lt prezidentė.

Kūryba: eilėraščių knygos „Raudona“ (2006, Klaipėdos miesto savivaldybės paremtas projektas), „Vėduoklė“ (2009), „Vardas debesies“ (2014); laiškų ir grafikos albumo „Laiškai (iš)gyvenimo“ (2009, Vilnius) sudarytoja. Įvertinimai: respublikinė literatūrinė Zigmo Gėlės premija už geriausią 2006 m. debiutinę poezijos knygą. 2009 m. – pilietiškiausios klaipėdietės titulas. „Gerumo sparnas 2010“ (LNK „Gerumo diena”). Nominacija „Metų iniciatyva” 2010-ųjų Metų moters apdovanojimuose. Apdovanota Šv. Martyno instituto Florencijoje (Italija) Šv. Martyno skydu. Šeima: vyresnioji dukra Ieva Marija (24) – Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos dizaino katedros studentė, jaunesnioji dukra Ugnė Danielė (21) – keliautoja, muzikantė.

37

gintaro lašai

◄ Jeigu jau prakalbome apie uroborą,

tai, manyčiau, kad tekstai ir iliustracijos čia kaip tik tai ir daro – dėl amžinumo ryja vieni kitus, sujungdami pradžią su pabaiga.

Neatskiriama, begalinė vienovė. Ir jau niekas čia nepasakys, kas pradėjo, kas baigė, kas ką papildo ar kas ką iliustruoja.

Į galvą atėjo teatras – Knygos „Vardas debesies“ pristatymas, įtariu, nustebino ne vieną – būtent kaip jauno Apeirono teatro režisierės Giedrė Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė skaitė jūsų poeziją. Jos ne tik intonavo tekstus, bet ir papildė juos įvairiais skambesiais, muzikiniais garsais, kartais kiek prailgino eilėraščius, vėl ir vėl atkartodamos žodį ar eilutę. Kaip pati vertinate poezijos skaitymus?

– Labai atsiprašau, bet aš nemėgstu poezijos skaitymų. Poeziją esu linkusi skaityti viena, sau priimtinu ritmu ir tempu. Jei iš pagarbos autoriui atsiduriu kokiame skaitymų renginyje, dažniausiai „išplaukiu“ mintimis. Įtariu, kad taip nutinka daugeliui klausytojų. Juk poezija – taip intymu.

Ir pati vengiu „kankinti“ žmones skaitydama savo tekstus. Todėl sukau galvą, kaip čia išvengti to tirpstančių iš nuobodulio kojų šiurenimo pristatant „Vardą debesies“. Į galvą atėjo teatras.

Paskambinau. Pašnekinau. Nusiunčiau eilėraščių. Apeirono teatro merginos sukūrė spektaklį. Interpretacija, veiksmas, garsas...

Aukštumos ir daubos. Aš joms dėkinga.

Tai buvo ir dovana, ir staigmena, ir nauja draugystė. Net aš girdėjau kitaip žodžius, kuriuos pažįstu nuo pat jų gimimo. Velniškai talentingos ir laisvasielės mergiotės.

Ir Saulius Šiaučiulis, ir Nijolė Sabulytė... Jie išgrojo ir išdainavo dalykus, kurių aš negalėjau, o gal ir nenorėjau sakyti . Eilėraščių knyga ir taip jau – striptizas. Čia – Klaipėda. Čia – namai. Čia mes daugybę dalykų vieni kitiems darome iš meilės. Knygos pristatymas buvo panašus į šeimos susitikimą. Iššūkis bus pristatyti „Vardą debesies“ Vilniuje.

38

Dalia BIELSKYTĖ

Iš tokio tolumo pareiti 1.

*** Ir ko vėl žliumbi Prie suskilusios geldos, Jaunamarte?

Negrįš tavo senis – Tinklus jis į laisvę išmainė.

Anei auksinės žuvies, Anei pažado – Geldoj plyšys Su kiekviena diena vis gilėja.

*** Ėsk akmenis, ėsk, Dievo karvyte, Užuot mūkusi Prie laimingųjų kelio.

Ne tau tos dangaus ganyklos, Ne tavo vaikai laukia Prie Viešpaties lango. *** Karalaitė, įkalinta bokšte, Lyg džiūstanti vynuogė vysta – Kasdien vis sunkiau veido drobėj Nusipiešti spalvotą jaunystę.

Kas bučiavo tas lūpas?

Kas virkdė Tas akis, jūros dugno spalvos?

Kas rūpesčius nubraukė delnu Nuo rudens raudonumo galvos? Židiny gęsta kibirkštys lėtos.

Lėtas vėjas aukštam kamine.

Aš snūduriuoju pievos glėbyje.

Sustojo laikas.

Ir mano sapną kaip drugelį vaikos Jauna gėlėta Rytprūsių dvasia, Kurios jau niekas nebemato nebegirdi, Kurios nebevadina čia vardu.

O ji sau veria nuoskaudas ant smilgos Ir skęsta jūroj debesų baltų.

2.

Numirti iš liūdesio.

Neišgirstam. Nepažintam.

Tokia buvo duota dalia. Žodžius dar gali suskaičiuoti ant pirštų, O skausmo atodūsių – ne.

Nemeilės, Nedžiaugsmo, Neviešpaties žemėj gūdu. Čia priešas ir draugas – Prieš mirtį, prieš vieną – Kartu.

3.

Tėvynė taip toli – anapus Nemuno.

Arti – tremtis, mirtis ir užmarštis.

Akmuo bežadis guli ant gyvenimo.

Koks tavo vardas, veidas, žodis, noras?

Ką svetimiems užklydėliams sakai?

Sutrūkusios istorijos karoliai Nusirita Tolminkiemio laukais.

4.

***

Po dilgėles vištos.

Ir ilgstantys metai – po dilgėles.

Pro dilgėles dilgčioja Nuojautos gildantys smaigai – Nors viskas seniai oi seniai jau praėjo ir baigėsi.

Paglostytas akmuo atgauna balsą ir pilku vieversiu tavam delne suvirva: į dangų – meilės nuojauta – giesme, lietum – gyvybės ašara – į dirvą.

Ir mes jau pasibaigėm, dar nesuspėję pradėti – Auginti, dainuoti, dejuoti, dalinti, mylėti.

Tik dilgčioja –

Karaliūnas prajoja pro šalį.

Girtas. Vos išsilaiko balne.

langas

Pajūrio rašytojų ekspromtas Kaune Balandžio 3-iąją Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje surengtas vakaras „Literatūrinis ekspromtas“. Trys rašytojos iš pajūrio – Daiva Molytė-Lukauskienė, Nijolė Kliukaitė-Kepenienė ir Rita Latvėnaitė-Kairienė skaitė savo kūrybą. Renginį moderavo muziejaus direktorė rašytoja Aldona Ruseckaitė. „Planavome važiuoti į Rašytojų sąjungos suvažiavimą Vilniuje. Žinojome, kad vieną dieną prieš tai praleisime Kaune – norėjome aplankyti parodas ir muziejus. Idėja surengti susitikimą su kauniečiais kilo spontaniškai. Tad renginį pavadinome „Literatūriniais ekspromtais“, – pasakojo poetė D.Molytė-Lukauskienė. – Susitikimas su kauniečiais – dar viena galimybė pasidalyti naujausia kūryba su skaitytojais ir klausytojais. Kad tai prasminga, liudijo ir būrys literatūros puoselėtojų bei gerbėjų, taip pat kolegų rašytojų, atėjusių į renginį.

Jis buvo gražus ir šiltas. Skaitėme, pasakojome, kalbėjomės...“ Vakaro metu susipynė poetiniai ir prozos tekstai. D.Molytė-Lukauskienė skaitė eilėraščius iš savo knygos „Baltojo kiro giesmynai“, kuri šiemet pelnė jai Ievos Simonaitytės literatūros premiją.

N.Kliukaitė-Kepenienė supažindino kauniečius su nauju savo romanu „Maršalitas“.

R.Latvėnaitė-Kairienė pasidalijo įspūdžiais ir patirtimi iš mokyklos gyvenimo, skaitė ištraukas iš savojo romano „Šauksmas“ ir kitus kūrinius. Tarp autorių ir publikos užsimezgė dialogas. Pajūrio rašytojoms teko atsakyti į įvairiausius klausimus.

Dalios Bielskytės nuotr.

Dilgėlės amžinos. Dilgėlės.

Ir ilgstantys metai. Ir vištos.

Ir baigiasi Laikas.

▪

Tik angelas aklas Ant mano peties tyliai verkia, Tik ašarų driekias į gilumą girios latakas.

5.

Turbūt nepareisiu – Jau temsta.

Ir akys jau merkiasi.

Iš tokio tolumo pareiti...

Iš tokio tolumo!

Kodėl man sparnų, mano Dieve, Nenupiešei tąkart?

Nei vyno, nei duonos, nei draugo, nei meilės, nei tako –

*** Pašaukiau debesį Tavo vardu – Ir nukrito Ašarų Ežeras.

Kauniečiams „Literatūrinį ekspromtą“ surengė rašytojos R.Latvėnaitė-Kairienė, N.KliukaitėKepenienė, D.Molytė-Lukauskienė ir A.Ruseckaitė.

39

gintaro lašai

Akmens patirtis Jonas Vaicekauskas. Įžeminimas. Novelės. Vilnius: Versus Aureus, 2013, 112 p.

Dainius VANAGAS

Kai rašytojo amato imasi iš kitos meno srities atklydęs kūrėjas, visuomet galima tikėtis tam tikro kalbos, stilistikos ar kompozicijos specifiškumo, pasaulėjautos išskirtinumo. Ir apskritai: bet kuris amatas ar profesija „įrašo“ žmoguje tik tai sričiai būdingą kalbinį kodą, suteikia ypatingą žiūros prizmę. Todėl nenuostabu, kad gydytojas pasaulio sąrangą gali kuo tiksliausiai nupasakoti ligos ir irimo, boksininkas – nokdauno ir nokauto, troleibuso vairuotojas – skubos ir spūsties, o sodininkas – dirvos ir ūglio terminais. Tai reiškia, kad pavyzdinis kokios nors gyvenimo srities išmanymas suteikia puikias sąlygas išskirtinio metaforų lauko susidarymui, autentiškiems įtampos, jautrumo židiniams. Kaip galimybės realizacija tokie 40

reikšmės eksperimentai literatūrai visuomet naudingi, kadangi išplečia žvilgsnio rakursų asortimentą, „padidina“ pasaulį.

Tiesa, visa tai negarantuoja literatūrinės vertės, kuri greta patirties ir jausenos specifiškumo implikuoja ir daugiau reikšmingų elementų, tokių kaip pasakojimo (intrigos) struktūra, vaizdinių įtaiga, ritmas, santykių tarp kūrinyje aptinkamų reikšmių vystymas, sakinių, pastraipų konstravimo ir jungimo būdai.

Išbandyti rašytojo plunksną nusprendė ir žinomas skulptorius Jonas Vaicekauskas, neseniai debiutavęs novelių knyga „Įžeminimas“. Šis rinkinys nevienalytis, balansuojantis tarp novelės ir esė žanro, o tai įneša tam tikros painiavos.

Antai rinkinį pradedanti novelė pavadinimu „Beveik kurortas“ skaitytoją išties nuteikia viltingai: žvitrus, išradingas stilius („Po pietų, bambai ne ką nutolus nuo stuburo, įveikdavau neilgą kliūtinio bėgimo distanciją“ (p. 7), šmaikščiai artikuliuota ligoninės aplinka, įtaigi, nors kiek ir idiliška vyriškių kompanija ir jų „laiko stūmimo“ strategijos, galiausiai stulbinantis, netikėtai užklumpantis paskutinis novelės sakinys – tarsi staigiai kaltu nuplėšta akmens skeveldra.

Taigi kartelė iškelta aukštai, tonas paduotas, skaitymo lūkesčiai sužadinti nuo pat pirmųjų puslapių. Deja, jie neišsipildo: jeigu novelės žanre J.Vaicekauskas jaučiasi gana patogiai ir užtikrintai (be to, akivaizdžiai jaučiamas jo sugebėjimas vystyti tebūnie elementarią, tačiau rišlią ir įtaigią pasakojimo giją), tai eseistikoje, kuri, paradoksalu, dominuoja šiame novelių rinkinyje, autorius visiškai pasimeta, ima be perstojo kartotis, tekstų turinys banalėja, stilius apsunksta, darosi panašus į dienoraštinio pobūdžio pastabas arba geriausiu atveju pokalbių prie alaus nuotrupas su tariamais minties oponentais. Todėl sąžiningiausia būtų šias dvi autoriaus kūrybos plotmes aptarti atskirai.

Šio rinkinio novelės (pavyzdžiui, „Burlaivis“, „Graži moteris“, „Petras Partkome“, „Rima“, „Slidūs batai“, „Šokiai“) dažniausiai yra grįstos skulptoriaus jaunystės prisiminimais. Visgi nekyla abejonių, kad J.Vaicekauskas ne tik aprašinėja savo išgyvenimus, bet ir kruopščiai juos performuluoja, „suliteratūrina“, išryškindamas kuriozinius, paradoksalius situacijų elementus ir atskleisdamas atsitiktinumo svarbą žmonių santykiuose.

Be to, autorius gana sėkmingai abstrahuoja, pereidamas nuo konkrečių atvejų prie socialinės visumos. Tarkime, novelėje „Šokiai“ per pavienio kaimo išsišokėlio figūrą yra įtaigiai detalizuojama būsena, kurią galėjo jausti ir veikiausiai jausdavo iš privalomosios tarnybos armijoje atgal į tėviškę sugrįžę jaunuoliai. Negana to, ši situacija autoriui puikiai pasitarnauja ir išryškinant vyriško solidarumo pobūdį.

Dėl tokio sinchroniško kelių reikšmės laukų vystymo pati novelės struktūra tampa sudėtingesnė, o kartu ir įdomesnė.

Nors J.Vaicekausko noveles skaityti gana smagu ir lengva, originalumo įspūdis, nejučia blykstelėjęs vos atsivertus knygą, daugiau nebepasikartoja. Kaimo ar miesto vaizdeliai, menantys sovietmetį, dvelkia klasikiniu realistiškumu, atminties saldybe, laiko nekaltybe, paprastumu, kuklumu ir pasroviškumu, kurie jau gausiai (ir neretai geriau) aprašyti tokių autorių kaip Romualdas Granauskas ar Henrikas Algis Čigriejus. Ir visgi, lyginant su eseistinio pobūdžio J.Vaicekausko tekstais, novelės yra neabejotinai stiprioji „Įžeminimo“ pusė.

Tad kas gi kiša koją tokioms „novelėms“ kaip „Mūsų vertikalė“, „Toks metas“, „Lietuviškų muštynių ypatumai“, „Ir kas per velns...“? Pirmiausia – primityvi antropologija (veikiausiai pastanga įžeminti padebesiais skraidžiojantį ir visokių „niekų“ prisisvaigstantį šiuolaikinį skaitytoją) ir nepasotinamas autoriaus poreikis kalbėti apie genties, valstybės, tėvynės

langas

atsiradimo ir raidos sąlygas, taip pat giminės pratęsimo, saugumo, galios instinktus, garbės ir įsiamžinimo siekį. Tematika čia, aišku, niekuo dėta; netgi priešingai – ji gana įdomi. Tačiau bėda ta, kad autoriaus svarstymai yra grynai vadovėlinio pobūdžio, paremti antropologinių žinių pagrindais ir nepasiūlant jokių gilesnių, labiau probleminių, poleminių svarstymų.

Keista ir tai, kad J.Vaicekauskas, dėstydamas savo (populiarų) požiūrį į socialinės struktūros sandarą ir kilmę, nepasinaudoja savo kaip pasakotojo talentu: užuot ieškojęs išraiškingesnių, paveikesnių teksto formų (kad ir paprasčiausia alegorija), autorius tiesmukai išpyškina, ką norįs pasakyti, ir tiek žinių.

Kaip išimtį reikėtų išskirti du tekstus – „Santaka“ ir „Smūgis – Ritmas“, – kuriuose skulptorius subtiliai atskleidžia su akmeniu dirbančio žmogaus jausenas, pasakoja apie akmens kvapą, riedulius laukuos, charakterio savybes, kurios reikalingos akmentašiui, bei kitus niuansus. Būtent šiuose tekstuose labiausiai ir atsiskleidžia ta ypatinga, autentiška žiūra, kuria disponuoja į literatūros lauką pakliuvę kitų sričių specialistai.

Paminėtina ir tai, kad novelių rinkinys „Įžeminimas“ yra gausiai iliustruotas skulptoriaus darbų nuotraukomis. Tačiau nors iliustracijos atrodo dailiai, jos visgi stokoja šio to labai reikšmingo, o būtent – erdvės, tūrio: plokščiame popieriaus lape skulptūros atrodo kaip rafinuota apgaulė, miražo gundymai. Gal tai neįkyrus kvietimas apsilankyti skulptoriaus darbų parodose ir pasigrožėti jų erdviniais pavidalais?

Apibendrinant galima pasakyti, kad ši knyga, nepaisant jau minėtų jos privalumų, nėra išskirtinio dėmesio vertas kūrinys. Ir ne todėl, kad būtų labai prasta; tiesiog nepakankamai gera. Tačiau verdiktas „nepakankamai gera“ pasaulyje, kuriame apstu nepalyginamai tobulesnių kūrinių, praktiškai reiškia tą patį, ką ir „labai prasta“.

G.Grajauskas (dešinėje) su leidėju G.Fusco Venecijoje.

Asmeninio archyvo nuotr.

G.Grajausko poezija skambėjo Italijoje Italijos Veneto regiono mieste Vičencoje kovo 31-ąją vykusiame renginyje „Poetry, Now!“ klaipėdietis poetas Gintaras Grajauskas skaitė savo poeziją. Nuo vasario 1 iki balandžio 3 d. vykęs poezijos vakarų ciklas šiemet pristatė 14 Italijos ir kitų šalių poetų.

Vakaro metu kartu su G.Grajausku savo eiles taip pat skaitė poetas iš Albanijos Gezimas Hajdari, o poezijos skaitymus paįvairino Italijos džiazo grupė iš Padujos „Tanzola Jazz Quartet“.

Balandžio 2-ąją G.Grajauskas savo poeziją pristatė Venecijos universitete vykusiose „Šiuolaikinės poezijos sankryžose“. Tai jau devynerius metus kasmet vykstantis renginys, kurio tikslas per poeziją atidžiau pažvelgti į įvairias kalbas ir kultūras. Kartu su klaipėdiečiu poetu dalyvavo baltistas prof. Pietro U.Dini, išvertęs G.Grajausko eilėraščius į italų kalbą. „Pirmieji skaitymai vyko Vičenzoje, Villa Pisani Bonetti, – garsaus italų architekto Andrea Palladio XVI a. sukurtoje viloje.

Publika – vietinė bendruomenė, labai gyvi, labai smalsūs, labai pagaulūs ir geri žmonės, – dalijosi įspūdžiais G.Grajauskas.

– Antrieji skaitymai Venecijos universitete buvo labiau akademiniai – studentams, dėstytojams ir šiaip pageidaujantiems. Juose dalyvavo ir mano knygos vertėjas į italų

kalbą, profesorius P.U.Dini bei leidėjas Gennaro Fusco („Joker“ leidykla).“ Italų kalba yra išleista G.Grajausko poezijos rinktinė „Barricate quotidiane“ („Kasdienės barikados“). Poezijos knygą publikavo Italijos leidykla „Joker“ 2008 m.

G.Grajauskas – poetas, eseistas, prozininkas, dramaturgas. Laikomas stipriausiu ironiškos ir proziškos poezijos apie šiandienos kasdienybę kūrėju. Jo poezijoje pasakojamos iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos ar net banalios istorijos apie dabartį, jos kasdienybę. Tačiau banalybė G.Grajausko kūryboje sunkiai perprantama: dvasinės tuštumos, nuobodžio jausmus nugali ironija ir humoras, leidžiantys pamatyti pasaulį netikėtu žvilgsniu. Šis dvilypumas yra viena iš jo poezijos populiarumo priežasčių. Žmogaus gyvenimas yra nevienareikšmis: tragiškas ir komiškas, atstumiantis ir traukiantis tuo pačiu metu.

G.Grajausko poezijos skaitymus Vičencoje vykusiame renginyje „Poetry, Now!“ organizavo Lietuvos Respublikos kultūros atašė Italijoje Irma Šimanskytė, bendradarbiaudama su Vičencos asociacija „TheArtsBox“, o Venecijoje – su Venecijos universiteto Komparatyvinės lingvistikos ir kultūros studijų departamentu. Rėmė Lietuvos kultūros ministerija.

▪

41

gintaro lašai

„Ėdžios pilnos pern pokalbis su atspindžiu veidrodyje

Artūras VALIONIS

Radauskas minimal dubstep remix Užsėjo Vėjas pievą gėlėmis.

Tikėjos: mis Jomis gražiausios mis.

kiekvienas sau tik skirtingai aš pavargau tu aptingai

paukštis | viršūnės ir gelmės

Iš seno mito žinom – mito, tiktai ne mis, o su uodegomis.

Ištraukė.

Rado plaučiuose vandens.

Jis taip tikėjos, naivuolis vėjas...

„Pusė velnio, drauge: neskris. Bet gyvens.“

trižodis trieilis

kiaurymės šratais sušaudytoj penklinėj

ašara ežerą pašeria

Quo be status – kuo ne natos?

grandininė reakcija

O tu ką gausi?

4,8,12... vien laimingi skaičiai ............... jei ką nors tai keičia

lošei?

greitakalbė

luošiau ruošei?? rašiau rašei??? raišiau 42

Pauzę.

laiką laiko siūlą siūlo laiką pasiūlo siūlą nulaiko siūlą pasiūlo

laiką sulaiko laiką siūlo siūlą laiko siūlo nepasiūlo laiko nesulaiko nepasiūlo laiko nenulaiko siūlo

nuo iki Tobulas kūno sudėjimas Tobulas kūno išardymas

disonansas2 ... bus žiemos švelnios kaip ražienos

Judų skaičiuotė.

Fragmentas Kiek Vi Nių Rei Kės Į Kalt Pa Sa Ky Si Tu

gintaro lašai

nykščio švino“

Mano plunksnos sutrypė jūsų kanopas.

Kvirlinburgo analai, 1028 A.D.

paklydusiems sugrįžti sūnus. prisės, užsnūs tegu. pabus, atsibus

karma ratu įšalę dulkės

ir tu į dulkes gulkis

so) ne tas sniegas

iš į antys iš apsnigto miesto: andante allegro. presto

bejėgis laša

Interviu

miestas

O ko čia tiek kraujo?

Normãliai. Kariaujam.

nykstamai mažas

►

Artūro Valionio nuotr.

43

gintaro lašai

◄

kaip voratinkliai be vėjo draikos

į skylę klišę.

pavėsio pelėsis vyriai, aptingę

laikas

II

vietomis tinkas

pakartas

skundės įskilę žudynių sekundės į skylę suplyšę žodynų klišės

žvyras

III

įniršus širšė

žodynų žudynės

rėtis

be teismo ne pirmas kartas tai gal aš jau eisiu

()

suplyšę klišės į skylę

užgaus jausmus

skundės įskilę sekundės

(tarpas)

IV

jaus mus

įskilę skundės žodynų klišės į skylę žudynių sekundės suplyšę

varpas užgaus

re forma | variantai I suplyšę žodynai skundės. įskilę žudynių sekundės.

44

inventorizacija įkalęs kelias slėnis supynės plėnys susipynusios spynos

tėvo cigaretės palaida bala, apraišiota viela a, kartais dar sniegenos

kieno tai dabar? niekieno

paritetas buvo laikai ne už kalnų išaugau drabužius bus laikas ne už kalnų drabužiai išaugs mane

gintaro lašai

Rujos metas Iš romano „Kontinentas“

Jimas CRACE’AS

II Motina miegojo, kai aš su seserimis, tapusios drovesnės ir pareigingesnės dėl jos ligos (motina išprotėjo), vėdinome ir tvarkėme namą, blizginome dar neseniai užgriozdintus cezalpinijos medžio stalus svečių priėmimo kambariuose, mėtėme į šiukšlių dėžes senus laikraščius, išdžiūvusius augalus, gėles ir sugedusį maistą. Ir (lyg ji jau būtų lavonas) mes atplėšėme jos neatsakytus laiškus, patikrinome šeimos dėžę, kurią motina laikė po lova, persklaidėme pašto atvirukų ir fotografijų albumus.

– Kaip devyniasdešimtmetė, ji nepaprastai stipri, – pasakė daktaras. – Širdis ir plaučiai dirba puikiai, tik protas išseko.

Ji buvo, kaip mums atrodė, nenuginčijama, tačiau ir vaidinga, dar – kišo visur nosį. Štai dėl ko ir budėjome. Paleido į tarnaitę savo sriubos lėkštę. Jos „dalykai“ vis dingsta, sakė ji, ir visus – daktarą, kaimynus, senus draugus – kaltino vagyste. Išspjaudavo savo piliules. Gyveno praeitimi. Kuri iš mūsų, paklausė daktaras, atrastų ganėtinai vietos, laiko ir kantrybės, kad galėtų laikyti motiną pas save?

– Mes visos jau turim metų, – tariau. – Pavyzdžiui, man – septyniasdešimt dveji. Širdis ir plaučiai nestiprūs – ne tokie kaip mamos. Aš rūkau. Mes visos rūkome...

Daktaras patraukė pečiais. Jis savo pareigą atliko. Kaip sutvarkyti šį reikalą, visa kita pareina nuo mūsų.

Baigėme kalbėti apie cigaretes ir tada radome tą fotografiją, kurios nė viena iš mūsų anksčiau nebuvo mačiusi. Ištraukiau ją iš susitrynusio voko, įkišto tarp mono-

Anglų rašytojo J.Crace’o pirmoji knyga „Kontinentas“ išėjo 1986-aisiais ir autoriui pelnė keturias premijas.

grafijų ir disertacijų, – jas mano motina išsaugojo čia, neatidavusi į tėvo archyvus.

Nuotraukos kampe – blankus trikampis, per septyniasdešimt metų saulė išbalino beveik viską, kas ten buvo atspausdinta. Įžiūrėjau tik datą – 1914, savo pačios gimimo. Mano tėvas, atrodantis vyresnis nei savo tuometinių trisdešimt penkerių, ilgoka barzda, sėdi verandoje prie stalo – to paties, kuris dabar stovėjo motinos kambario kampe, pilnas prikrautas vaistų.

Mano motina – truputį susiliejusi – stovi jam prie šono, teatrališkai pjausto griežinėliais moliūgą – svečiams ir fotoaparatui.

Atpažinome du ar tris veidus, jaunesnes ir tolimas profesorių ir jų žmonų versijas; anie dirbo kartu su mano tėvu Institute ir nelabai mėgo bendrauti su mumis, kai dar buvome vaikai. Taip pat atpažinome porcelianinius indus ir tas kėdes, ir baltas šizandros krūmų viršūnes, kur tada – ir vis dar šiais laikais – katinai rasdavo sau

prieglobstį. Ta „pagrobtoji“ tarnaitė stovi apšviesta saulės prie verandos krašto ir, pusiau pasisukusi, šypsosi kartu su visais svečiais; ji – kaip motina ir buvo apibūdinusi – smulki, miela, trylikos metų.

Mūvi patarnautojos pirštines, vilki baltą medvilninę suknelę. Tuščią padėklą laiko nuleidusi sau prie šono. Kojos basos. Iš visų ten susirinkusių žmonių ji atrodė mažiausiai besidrovinti, nieko nesistengė pateikti „iš savęs“, tik šypsosi.

– Na, – pasakiau, – ji atrodė ganėtinai laiminga...

Tačiau rastos pastabos tėvo rašysena privertė mane tuo suabejoti. Jis pažymėjo Papi apatiškumą pirmomis jų grįžimo iš miško dienomis, jos nenorą būti ilgesnį laiką name, jos virškinimo sistemos sutrikimą pirmą kartą pavalgius miestiško maisto. Papi nukrito svoris. Jos veidas, iš prigimties gyvas ir linksmas, sublogo ir pablyško. ► 45

gintaro lašai

◄ – Profesorius, žinoma, atliko matavimus. O kaip kitaip? Iš pradžių – ūgis, kranialinis perimetras, paskui – temperatūra kasdien, – patikslino motina, vėl prabudusi ir šneki, laikydama vienoje rankoje tą pobūvio verandoje fotografiją. – Bet jis nesikonsultavo su jokiais daktarais.

Daktarai juk turi kolegų. Šnekasi apie viską. Žinote tų vyrų godumą – tų antropologų, šarlatanų, vėjavaikių, diletantų – dar prisidėtų žurnalistai, tie intrigantai; juk, prisidengę mokslinio darbo mantija, jie visi pretenduotų aplankyti tą kolektyvinio santykiavimo genties kaimą! Bendras lytinis aktas – pasaulinis sąmyšis! Ne, jūsų tėvas norėjo turėti Papi tik sau vienam. „Ji – mūsų paslaptis“, – kartojo jis. Taigi ir mūsų draugams, ir kaimynams Papi buvo tik dar viena mergelė iš kaimo, ne per daug sumani, bemokslė, nelabai vikri, paklusni.

Tie vyrai ją nepaprastai mėgo.

Tačiau mano tėvas, ji pridūrė, atrodė abejingas Papi tyrumui ir žavesiui. Tiktai kiekvieną rytą trumpam ji tapdavo jam kruopščios mokslinės apžiūros objektu – paskui pamiršta visai parai. Galimas dalykas, mergaitė būtų buvusi sugrąžinta į jos namus, tą kaimą tarp miškų. Bet iš pradžių kurį laiką jis norėjo tikrinti ir pavaizduoti diagramomis jos mėnesinių ciklus. Tos diagramos išliko tarp tėvo popierių – du skaičių stulpeliai, priskiriami... dviem moterims? Tik stovėdama tarp tų įstiklintų spintelių su stalčiais ir rašomųjų stalų – pagrindinių tėvo kabineto baldų – galėjau iš tų skaičių ir cheminių santrumpų atkurti savo tėvo, atliekančio mokslo tyrimus, paveikslą. Kasdieniniai įrašai, pažymintys, ar rasta – ir kiek, – ar ne vaginalinių rūgščių, išskiriamų per ovuliaciją ir tuo seksualinio sujaudinimo periodu, kuris kalbant apie žemesniuosius žinduolius vadinamas estrusu.

Pirmoji skiltis – Papi? – rodė, kad užregistruotas vientisas stingulys... Antroji – mano motinos? – įprastą mėnesinį ciklą: rūgščių daugėja iki jo vidurio, o paskui mažėja.

Ar tada tai buvo toks namų ritualas?

Patiekia pusryčius, visi pavalgo. Mano tėvas kabinetiniu švarku; motina vilki rytinį apdarą, Papi – tą baltą medvilnės suknelę, apsimovusi tas atrodančias nevietoj pirštines. Kušetė kabineto kampe. Sterilizuoti buteliukai, medvilniniai tamponai. Tai miško mergaitei – dėl kokių priežasčių, ji visai negali atspėti, ji turi priimti tai kaip savotišką miesto paprotį – liepia atsigulti ant nugaros, priglausti prie odos pėdas, 46

traukti jas aukštyn: Papi keliai statūs; tėvas pradeda apžiūrą, užsirašo, kas reikia. Paskui – mano motinos eilė, jos šeimininkės, jos „klasių“ žaidimo draugės, paklūstančios tame pačiame kambaryje, tuo pačiu metu patikinti mergaitę, kad viskas normalu.

Dar kartą iš motinos išgirdome žodžius, perteikiančius, kokį mano tėvo portretą ji matė – labai išalkęs, tiesiog grizinantis prašymais jai esant šalia, ypač tomis dienomis, kai tamponai atskleisdavo, kad ji tapo chemiškai jusli.

– Jis per ilgai buvo atsidėjęs studijoms viengungis, – paskui padarė išvadą motina. – Mano dėka atsigriebė už visas tas praleistas progas vienoj srity – nesantuokinių meilės ryšių, turėjusių užpildyti jo jaunystę vietoj tų griaučių ir džiovintų odų, ir paukščių kiaušinių. Bet aš laikui

bėgant įgavau proto – nebuvau tokia kvaila kaip per mūsų ekspediciją į miškų masyvą.

Pažiūrėkite į jo diagramas. Suprasite, kokį sugalvojau žaidimėlį...

Tikrai įdomu: keturių mėnesių laikotarpiu po sugrįžimo į namus su Papi rūgščių lygiai mano motinos išskyrose įvairiose jos mėnesinio ciklo ovuliacijos stadijose iš pradžių sumažėję perpus, paskui likęs tik ketvirtis, o dar vėliau (septintą mėnesį) rūgštys visiškai išnykusios...

– Profesorius buvo apstulbintas, – tarė motina. – Jo instinktyvūs potraukiai – vargšas vyrelis – jau nebegalėjo būti grindžiami mokslo duomenimis. Nuo to laiko mane vargino daug mažiau...

Savo žurnale tėvas užrašė: „Nelaukta raida. Mano žmona, kuriai buvo skirtas įprastinio kontrolės asmens

Artūro Valionio nuotr.

gintaro lašai

vaidmuo (galiu verifikuoti savo eksperimentų su P. rezultatus) ir toliau serga mėnesinėmis daugiau ar mažiau reguliariu dėsniu, tačiau jos vaginalinis alifatinių rūgščių išskyrimas nutrūko. Jos estruso grafikas dabar sinchronizuotas su P., jis nesikeičia diena iš dienos – jokių maksimumų ar įdubų, rodančių seksualinį ir reprodukcinį pasirengimą arba nevaisingumo periodus. Tos dvi moterys dabar chemiškai suderintos, atitinka viena kitą savo seksualiniais inertumais. Čia mes stebime jeigu ir ne visą mechanizmą, tai akivaizdų reprodukcinės sinchronijos faktą. Šiuolaikinis seksualinis laisvumas veikia sutartinai su labiau sutvarkytais natūralaus meto jausminio elgesio būdais.“ – Buvo tikras kvailys, – baigė pasakoti motina, – ir dar – neatidus: tomis dienomis, kai laukė pasirodant tų mano rūgščių, plaudavausi ten su žaliuoju muilu. Jo tamponai buvo nieko verti...

Išskyrus, galima patikslinti, tą kartą, kai einant keturioliktam mėnesiui kasdieninis tamponas, išimtas iš Papi, parodė nežymų rūgščių lygio padidėjimą. Mano tėvas panaudojo dar kelis tamponus. Rezultatai tokie patys. O mano motinos išskyrų rūgštingumas – prieš mane guli diagramos, patvirtinančios tai – šią dieną ir paskesnėmis laikėsi nepadidėjęs. Papi viskas vyko kitaip: jau rytojaus dieną jos mažos krūtys išsipūtė, skruostus nudažė karštas raudonis, tonzilės gerklėje ir pažastinės liaukos sukietėjo, genitalijos tapo sodresnės spalvos. Ir jos rūgštys sustiprėjo – jau dvigubos koncentracijos! „Kaip tik tai“, – džiaugėsi pasikeitęs tėvas: nuo šiandien – ugningas, pernelyg sujaudintas. „Ji rujoja!“ – tvinkčiojo tėvo galvoj. „Gerai, gerai, gerai... – kalbėjo jis Papi. – Tu tapsi garsi“. Ji šypsojosi, klausydamasi tų kartojamų žodžių, stebėdama neįprastą tėvo nerimastį, jausdama, kad jis dirba sulaikęs kvapą; šypsojosi, matytama jo padidėjusį rūpestingumą, kai jis atsisėdo į krėslą prie savo stalo, išsiėmė iš stalčiaus termometrą ir stetoskopą, ir skėtiklį...

Mano motina uždarė kabineto duris, palikdama juos vienus, ir nuėjo į savo kambarį; ten skaitinėjo visą dieną, o paskui ir miegojo...

Ir čia pasakojimas baigiasi. Jeigu ne tos dvi skaičių kolonos su datomis, įvadiniai duomenys ar panašiai mano tėvo žurnale, ir tokia maža figūra vienintelėje fotografijoje –

bjaurūs prisiminimai žmonių, turinčių nuo 90 iki 100 metų (jų plepalai nutrūksta čia, prie uždarytų mano tėvo kabineto durų), – kur įrodymas, jog ta mergaitė, Papi, ėjo paskui mano tėvų asilus iš miško į miestą, jog ji gyveno tame girgždančiame name, patarnaudavo prie stalo ir buvo naudinga ant kabineto kušetės? Patyrinėkite, jeigu norėsite, Zoea archyve Institute, tarp popierių ir asmeninių daiktų. Devyni šimtai straipsnių, aiškinančių paskaitų nuorodas apie dramblių rujas ir monogaminius gibonus, taip pat rankraštis Slaptasis tigrinio krabo gyvenimas nužymi mano tėvo visą gyvenimą trunkančio rekognoskavimo veisimosi būdų bei elgsenos panašumo srityje.

Vis dėlto kur yra tie miško žmonės? O kur Papi ir tos tamponų ir kantrybės dienos?

Mano motina negali pasakyti. Ji greit pamiršo tuos pokalbius, kurie sustiprino mus ankstyvąja jos ligos stadija. O kai tik seserys grįžo į savo šeimas, palikdamos mane, senmergę, kad čia tvarkyčiausi viena, mano motina kalbėdavo tik apie neseniai praėjusius metus, tuos pinigus, kuriuos atnešė mano tėvo knyga, dėkingus atokvėpius, kuriuos suteikė jo kelionės į užsienį, jo laidojimą pajūryje, pučiant vėjui, dalyvaujant įžymiems žmonėms, ir kaip šokčiojo akmenukai, beriant ant karsto žvirgždą: čik ček čak – toks garsas iš duobės, pro nekrologines kalbas, perpintas verksmais. Ji taip ilgai našlauja, kartą pasakė, ir dabar jau neturi tolydžių prisiminimų apie mano tėvą – tik mėgėjiškas momentines nuotraukas iš šeimos albumo.

Kol motina miegojo, aš sėdėjau prie savo tėvo stalo su tomis trimis keliančiomis nerimą mėgėjo momentinėmis fotografijomis – to paplūdimio, tų moterų ir verandos – ir tyriau jas: tuo tikslu, kad mano motinos pasakojimo pabaiga būtų geresnė. Tėvo žurnale šmėstelėjo mintys apie jo „brangią žmoną“, jo „atsidavusią partnerę mokslo tyrinėjimuose“, „tą angelą, kuri yra mano mergaičių motina“. Bet šiaip tėvo pastabos skambėjo kaip apsėstos akademiškumo ir sausai. Jo pasiaukojimas gamtos mokslams atrodė nepertraukiamas, labai rimtas, nesulaikomas. „Manęs paprašė parengti propagandinį lankstinuką apie tą miško fenomeną, – pagaliau parašė jis savo 1926 metų dienoraštyje, – tačiau aš nesu tiek patenkintas tyrimais, kad galėčiau vykusiai tęsti pasakojimą. Manau, jog tie įrodantys duomenys neįtikinami, nes tai, kad P. per visus metus ir net ilgiau neturėjo menstruacijų ir patyrė estrusą tik pasi-

baigus tam laikotarpiui, galimas dalykas, priklausė nuo vėlyvos lytinės brandos arba organizmo funkcijų sutrikimo sumažėjus svoriui, nerimastavimo ir virškinimo komplikacijų, sukeltų staigaus persikėlimo į miestą. Juo labiau kad keliautojai iš Instituto nesugebėjo nustatyti apytikrės P. kaimo vietos. Tą plantaciją rado paliktą, ir neabejotinai arba Papi giminės iškeliavo, kaip ir daugelis kitų, kad įsidarbintų fermose, arba pasisiūlė dirbti aptarnavimo srityje miestuose, arba jie pasitraukė giliau į miškus, rado galbūt tokią vietą, kuri jiems taip patiko, kad jau neapleido jos. Praėjus kuriam laikui, visa tai davė pagrindą tokiam visus linksminančiam prisiminimui apie išvadas, kurias skubotai paskelbė per daug nekantrus ir ambicingas gamtininkas.

Aš šypsausi sau pačiam, tik jaunesniam, tačiau šiuo momentu pašaukia Uca felix, ir mes visi – mano žmona ir mano trys mergaitės – vykstame į pakrantę.“ Ir daugiau nieko.

Aš stovėjau priešais nusilupinėjusį veidrodį ant jo kabineto sienos ir šypsojausi sau pačiai, dabar – senesnei. Liesa ir perdžiūvusi, ir jautri... Vėl pažiūrėjau į tą šeimyninę nuotrauką ir paklausiau savęs apie tą mergaitę, netikėtai atsidūrusią ten – suplyšusi ir ištepliota sperma suknelė, o pati – gležna ir kaulėta, tiesiog viso paplūdimio vaizdo išimtis. Mano motina ir seserys – tokios plačios ir aukštos, sunkiais klubais, akys – toli viena nuo kitos, patenkintos. Dar – tie Uca felix, visur pasklidę, išsipūtę ir pasiruošę saulėgrįžai...

Paskui žvelgiau į tas moteris svogūno pavidalo pilvais ir tą mergaitę medvilnės suknele ir patarnautojos pirštinėmis, tą liauną išblyškusią paauglę, laikančią tuščią padėklą, besišypsančią; ir į tuos šizandros žiedus: jie pažiūrėjo į mane, iškilę virš kitų išblukusių fotoatspaudų. Kuri – mano vietoje, tokia nuliūdusi kaip aš – dabar neskubėtų vėl iškelti aikštėn tas diagramas, sulyginti jų datas su savosiomis, kuri nepanorėtų atsisėsti kaip bedvasė į šitą krėslą (kur ji sėdėjo – veidas paraudęs – krūtys išsipūtusios – jos rūgštys jau teka), užmerkti akis ir išgirsti: tie balandžiai skrenda, vabap vabap, žvirgždas čeža, kai krabai rėplioja, asilai bliauna – paliko juos vienus, pririštus kažkur nakties karštume – ir pamažu užsidaro kabineto durys?

(Pabaiga. Pradžia 2014 m. kovo „Duryse“) Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS 47

gintaro lašai / Jaunųjų kūrybos konkursas

Domas LINKEVIČIUS

Migruojantys Mes vis keliaujame, vis renkame po trupinį, smiltelę, akmenėlį, jūros aukso grūdą...

Aš klausiu: kur mes? Tu nebyliai duoną trupini.

Naktis tamsos liežuvį vandenin sugrūda.

Kai į tave stiebiuosi, skęstu tavo Alpėse, iš lėto priprantu be šalčio ir be sniego.

Aš klausiu: jeigu degsiu tavyje, ar gelbėsi?

Tu atsakai: miegok, brangus. Nėra man miego.

Mes valtim iriamės tol, kol pamatom švyturį.

Keliaujam smėlio kopom pavėjui, prieš vėją.

Aš klausiu: ar pažadinsi mane? – tu pritari.

Sakai: dar saulei kylant būsime išėję.

kurioje užliūliuoti siūbuoja beržai – lingu lingu, vėjo glostomi skimbčioja taurėm pašiūrės varpeliai.

Vaiko sapno sparnais aš skrendu virš palaukių derlingų, švelniai riekdamas kąsnį tylos savo krebždančiai pelei.

Pamirštu, kas esu, išgaruoju į drėgmę pavėsių, kur dulksnojančios akys į kritulius verčiasi smulkiai, nes ruduo greit nupliks ir batus nejučia suavėsiu.

Man patinka lietus, nors dažniau jis pritvinkęs minoro, o lašeliai – tik laikiną viltį suteikiantys mulkiai – jų apgautas galiu nors trumpam prisiliesti prie norų.

Kiek svetimi

Man patinka lietus

Kiek svetimi žmonių pavidalai per naktį ramią tįsta.

Tylėjimo brūzgynuose įstrigę paukščiai nebyliai.

Dangus jiems nebe toks – visai nepanašus į ametistą.

Lyg iš miegų nubudęs atsidūsta ežeras giliai dugne smėlėtame.

Man patinka lietus, tyliai kapsintys medžiai patinka, apskriti ratilai lyg balutėse žuvys kvėpuotų.

Iš smalsumo žvilgsniu lupinėju pageltusį tinką, nors žinau – jis ir pats nubyrėtų į lapkričio puotą,

Ir mes jau nebe tie – mokėję Grimų pasakom tikėti.

Subrendome. Rečiau nuraustam nesislėpdami tenai, kur jau nuseko upės, ir išbluko naivios etiketės...

Bet jeigu kada nors vėl virstume vaikais, tai būtinai įsimylėtume.

Artūro Valionio nuotr.

48

gintaro lašai / Jaunųjų kūrybos konkursas

Odė tylai

Būna, spengia, iš proto išvaro.

Emigruoja iš psichikos aikščių.

Triukšmo teršalus keičia į švarą.

Jos takais nuostabu pasivaikščiot.

Jos tikrai neįspeisi į kampą, nesučiupsi ranka, nepagausi.

Ji trankioj aplinkoj nepritampa.

Paprasta, bet užtikrinta pauzė,

Tyloje tiek erdvės, tiek resursų, kad užpildytum dangų ir liktų dar tylos, kuri vaikšto visur su kišenėlėm slapčiausių reliktų.

Nesvarbu, ar jau mintys aptingo, ar sapnai stalaktitais jau tįsta.

Nerami ir šiek tiek paslaptinga, ji pavirsta į grakštų autistą,

pajėgi rausvą saulę nuristi už miškų ir už jūrų be žado.

Svetimų bildesių donorystė ja dažnai dangsto tiesą ir žada

Kitokia ir keistai uždaroka.

Kupina kuždesių, nors begarsė.

Jos akustika užmuša roką, ji pražus, vos tik žodį ištarsi.

nenuspėjamą, galintį cypti, arba tūnantį spintoj nebyliai.

Jai nelengva pritaikyti kryptį, bet laisvai tinka sluoksniai ir gyliai.

uždaryti, užčiaupti, užkalti, kaip kad karstą užtemdo vinutė.

Aš lipu į jos irstomą valtį – jai priklauso garbinga minutė.

Iš rudens užrašinės

Virpėjimai

Kambary vėsta oras. Drėgmė. Visą vakarą lyja.

Ir vaikystės medžius, ir paklydusį vaiką sulis.

Pro atidarą langą įsmunka nakties kosulys iš senamiesčio. Žmonės atranda sapnų karaliją.

Mes įsiamžiname meilės miesto tatuiruotėje, išdegintoj prisirpusiais iki raudonio žiburiais.

Nejučiomis užgaunam tylą, kol išmokstam groti ja ir jos klausytis. Dideli po vieną, o maži – būriais

Miegas apima viską, išskyrus poetų mintis, kuriose tyliai skeldėja marmuras, lupasi drobės.

Laikas brenda tamsoj smilteles ir skaičius pasigrobęs.

Tavyje viešpatauja pavienių šešėlių trintis.

užmiega taikūs paukščiai, įsisupdami į rudenį.

Visai kaip tu šiltai įsisupi manajam glėbyje, arba sušalusi prisiglaudi ir šitaip grūdini mane vaikėti, nors pati – išdykus paauglė. Beje,

Palengvėja daiktai lyg materija svorio netektų.

Gal kažkur lietuje neužmiega ir tavo žmogus... Šios vilties apvaisintas, gali pasijusti saugus.

Užsimerk – vienai nakčiai per daug specialiųjų efektų.

kai mes kartu, naktis ištinka džiaugsmo epilepsija.

Ji stipriai krečia visą kūną, kai užtikrintai imi mane už rankos ir šnabždėdama sakai: „Paslėpsiu ją gal bučiny tavam, gal tavyje, o gal su tavimi“.

Daugiadienės Aš esu. Nei gyvas, nei žuvęs.

Kaip akmuo nuo amžių ištinęs.

Netaiklus medžiotojo šūvis.

Mano mintys – gaidžių peštynės.

Kantriai dėstau tiesas kvailiausias, kai liečiu girtėjimo briauną.

Kai tikiuos, kad visa tai liausis, tikimybė mane pargriauna.

Pamirštu savo namo skaičių.

Per ilgai negaliu pareiti.

Alkoholis iš lėto keičia tapatybę, laiką ir greitį.

Visos naktys trumpos ir svaigios.

Prigimtis užnuodyto kraujo.

Tuščias baras. Linksmybės baigės.

O rytoj... vėl viskas iš naujo.

Rašau eilėraštį anapusiniam draugui... ...nes tie, kurių nėra, nebepaklaus – kam būti?

Aš paprasčiausiai jų daugiau nebesutiksiu, neatsiliepsiu niekada į jų skambutį.

Jie tolsta – pabaidytas pulkas kuosų. Tiksi krumpliaračiuose laikrodis nerimastingas.

Lai migdo žemė jį, o kvepiantys migdolai man visada primins tave. Užgroja Stingas apie laukus iš aukso, į kuriuos nutolai.

Ir nebelieka nieko, gal tik – nusiprunkšti, nes tu dabar su jais – su tais, kurie išėję. Šypsausi, užsimerkiu ir sugniaužiu kumštį, o lūpose – malda už tavo išrišėją.

49

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Jau 5-ąjį kartą Klaipėdoje viešėjusi 2013–2015 m. bienalė „Jaunieji Europos kūrėjai“ (JEK) šįsyk sukėlė įvairių jausmų ir apmąstymų. Daugiau nei 10-metį vykstantis renginys kaskart kelia naujus meninės kokybės reikalavimus ekspozicijai. „Metai po metų tikimės geriausios galimos ekspozicijos pasiūlymo, kitaip – pačios reprezentatyviausios iš šiandienės kūrybinės įvairovės“, – teigė prancūzų kolekcijos kuratorius Stephane’as Correardas. Ypač, kai tą įvairovę turime su kuo palyginti.

Ar jau Goda GIEDRAITYTĖ

Matyta, pažįstama, atrasta

Jaunųjų Europos kūrėjų 2013–2015 m. bienalės ekspozicijos fragmentai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

Algirdo Kubaičio / KKKC archyvo nuotr.

50

Tenka konstatuoti, kad šiųmetė ekspozicija, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) pristatyta kovo 21 – balandžio 17 dienomis, šiuo aspektu pralaimėjo savo pirmtakėms. Ir tai, manau, lėmė net keletas faktorių.

Visų pirma, mūsų (regiono žiūrovų) išlavėjęs žvilgsnis į šiuolaikinės dailės reiškinius. (Tam pasitarnavo JEK projektas ir kitos KKKC parodos.) Norime ne tik pažiūrėti, bet ir išgyventi, pažinti, įvertinti...

Antra – palaipsniui kintanti projekto partnerių sudėtis. Pastarieji, viena vertus, praplečia geografinį projekto arealą ir kultūrinės patirties ribas, įneša naujų vėjų ir galimybių jauniesiems, bet iš kitos pusės – būdami „naujokai“, dar tik pradeda savo kelionę JEK projekte. Tai nurodo į eksperimentavimą, paieškas, žodžiu – augimą.

O stabili partnerių sudėtis, tikiu, leistų fiksuoti tam tikrą nuoseklios brandos procesą, vedantį kokybės formato link.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

unieji išsisėmė?

Trečia – patys kūrėjai... Parodoje pasigedau radikalesnio inovatyvumo, eksperimento, savojo „aš“ identifikavimo.

Dauguma menininkų renkasi įprastas medžiagas ir net žvilgsnį. Priemonės – ne esmė. Dažnai ir tradicine kalba galima kalbėti labai aktualiai. Tačiau šįkart dažniau susidūrėme su tuo, kas jau matyta, naujai perfiltruota ir pateikta kaip naujiena.

Ar jaunieji išsisemia?.. O gal virtualaus pasaulio kasdienybė, nuolat kintantys vaizdiniai prieš akis niveliuoja mūsų – atradėjų – ambicijas? Visi yra menininkai ir to užtenka?

Kaip, pavyzdžiui, ispanės Irene Sola videokūrinys su fiktyvia gyvenimo istorija, kurią autorė pasakoja fiksuodama skirtingų žmonių kasdienybę. Jų gyvenimai filmuojami pro langą, tarsi slaptai, iš lauko pusės.

Idėja kaip ir gera, jei labai jau neprimintų prancūzės Sophie Calle dokumentinių tyrimų. Panašiai ir su Jorge's Aravijo (Portugalija) tapyba, vizualiai labai primenančia vokiečio Anzelmo Kieferio estetiką, tik vietoj spalvų jaunasis autorius panaudojo metalines juosteles. Ispanas Narcisas Diazas Pujolas dar radikaliau kartoja prerafaelitų kūrybos manierą. Arba masyvūs Valerie Vaccaro iš Italijos degtukai. Transformuoja-

mas objekto įprastinis būvis – kitas mastelis ir kita medžiaga (panaudotas marmuras).

Matyta, pažįstama, atrasta...

Stengėsi pateikti žanrinę įvairovę Parodoje pristatyti 54 menininkai iš 9 Europos šalių.

Daugelis kuratorių savosios šalies kolekcijose stengėsi pateikti žanrinę kūrinių įvairovę: eksponuojami tapybos, fotografijos, instaliacijos, videomeno darbai. Bene pusę po Europą keliaujančios parodos sudaro pastarieji, tačiau reikia pasidžiaugti ir stipriu tapybos flangu, kuriam atstovauja Robertas Batyko (Vengrija), Glenas Lasio (Italija), Federico G.Trujillas (Ispanija), Ana Pais Oliveira (Portugalija). Daugelis menininkų fiksuoja kasdienę aplinką, buitį, renkasi dokumentacijos formatą.

Plastiniu požiūriu stilistinėje raiškoje regime įvairovę, tačiau pasigedau savęs – kaip unikalaus ir vienintelio kūrėjo – pozicionavimo. Dažniau tiesiog praslystama paviršiumi, nesistengiant susitelkti į giluminį meno kūrinio analizės pjūvį. ► 51

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Šįkart JEK bienalėje dažniau susidūrėme su tuo, kas jau matyta, naujai perfiltruota ir pateikta kaip naujiena. ◄ Patiko parodos architektūrinis sprendimas: kolekcijų pristatymas ne pagal šalis, o pagal jų turinio atitikmenį ar žanrinę gretimybę. Ekspozicija buvo konceptualiai sukonstruota KKKC pirmojo aukšto salėje ir fojė bei Didžiojoje Vandens salėje. Pastarojoje eksponuoti darbai sąryšingai susiję su socialiniais konstruktais, kvestionuojamos vertybės, kultūriniai skirtumai, kūniškumo ribos, erdvės ir istorijos kontekstai.

O pirmajame aukšte patekome į kuratoriaus Igno Kazakevičiaus prieš keletą metų realizuoto projekto „Estetika versus informacija“ koridorius. Tai – moksliniai, tiriamieji darbai, analitiškai skrodžiantys informacinį meno lauką. Ši ekspozicija savo konceptualiu turiniu ir plastiniais sprendimais bene stipriausia visoje parodoje.

Socialiniai ir istoriniai kontekstai Visų pirma, į akis krito prancūzo Maxime'o Chansono autorinis menininko veiksmų tyrimas, kontekstuali meno kaip įkvėpimo („motor“) ir naudojamų priemonių („means“) analizė, mokslinis pjūvis per kūrėjo vidurius. Estetinė kūrinio vertė šiuo atveju paslėpta po mokslinių duomenų lentelėmis ir grafomis.

Provokuoja ir vokietė Ina Arzensek, eksponuojanti kūrinį „Be pavadinimo“, t.y. du stiklinius butelius ant grindų bei du plastikinius ir du baltus lapus ant sienų.

Regis, pats minimaliausias kūrinio sprendimas, tačiau kūrinio esmę atspindi pačios autorės komentaras: „Kambarys, laikas, žiūrovas, kūrinys – tarsi mikrokosmosas. Čia nėra hierarchijos ir skirtumų. Kas benutiktų, taps kūrinio dalimi“.

Vokietis Carsteris Bengeris tęsia konceptualistų Lawrence'o Weinerio ar On Kawaros ieškojimus, meninei raiškai rinkdamasis verbalinį vaizdo atitikmenį.

Kūrinys „Sukurta per klaidą“ – tai gausybė citatų, tiksliau – sakinių-klaidų. Apgalvota 52

jų aranžuotė. Sakiniai kartojasi ir, perklodami vienas kitą, gimdo naujas klaidas. Iš intensyvaus informacinio centro jie veržiasi į sienos pašonius, taip sukurdami gandų plitimo žemėlapį, bulvarinės spaudos parodiją.

Vengras Marcellas Esterhazy socialiniam šeimos bei šalies istorijos tyrimui kaip objektą pasirinko dvi spausdinimo mašinėles („Hermes“, priklausiusią autoriaus seneliui, ir „Erika“ – jo tėvui). Realistine maniera dvelkianti plastika, klasikinė grafikos raiška, bet kartu itin aktualus istorijos diskursas su šiandiena, ypač virtualios erdvės akivaizdoje...

Savotišką istorinį kontekstą narplioja ir šiųmetis JEK didžiojo prizo laimėtojas ispanas Adria Ciurana. Jo videokūrinys (su nedidele instaliacija) „El miracle de les mosques“ kirbina religijos ir tikėjimo situaciją šiandienio technologijų pasaulio aplinkoje. Pagrindinė videokūrinio tema – rožančiaus kelionė ant mechaninio įrenginio įvairiais paviršiais: bažnyčios grindiniu, šaligatviu, gatve, per vandenį

ir ugnį, kt. Aukščiausias vertybes įkūnijantis objektas nuleidžiamas iki žemės paviršiaus, purvo ir dulkių, velkamas tarp žmonių kojų, jie jo net nepastebi...

Ateities misija ­– tinklaveika Tarp įdomesnių autorių išskirčiau keletą videomeno kūrėjų. Visų pirma prancūzę Eponine Momenceau. Jos darbe „Song“ užfiksuota traukinių stoties kasdienybė.

Autorė itin subtiliai nuo dokumentacijos perėjo prie meninio vaizdo. Dokumentika tapo estetine vertybe, kasdienybė – meno pasauliu. Kaip teigė ir pati autorė, kūriniu jai „norėjosi atskleisti vidinę situacijos būseną per abstrakcijas, judančias formas ir spalvas“ (iš parodos katalogo).

Vokietė Katja Aufleger šmaikštauja istorinio kanono tema. Jos kūrinyje „Kontempliuojant“ regime 360 sustabdytų kadrų

ŠIUOLAIKINIS MENAS

APIE JEK BIENALĘ „Jaunieji Europos kūrėjai“ (JEK) – tai tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė, jungtinis šalių partnerių projektas, skirtas jaunųjų menininkų (iki 35 m.) kūrybos pristatymui ir administruojamas Montružo miesto (Prancūzija). Montružo miestas, esantis prie pat Paryžiaus, garsėja kaip aktyvus kultūrinis centras, ypač daug dėmesio skiriantis jaunų, talentingų menininkų paieškoms ir pristatymui. Pagrindinis bienalės tikslas – pristatyti šiuolaikinio meno tendencijas bei suteikti galimybę jauniesiems kūrėjams pradėti savo tarptautinę karjerą. Kartu tai – reikšmingas šalies kūrybinio potencialo pristatymas bei pažintis su kitų valstybių jaunaisiais kūrėjais. Šiuo metu bienalėje dalyvauja 9 šalys: Belgija, Ispanija, Italija, Lietuva, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Vengrija ir Vokietija. Šalys partnerės turi teisę bienalėje pristatyti po 6 autorius, kurių darbai aplankys visų šalių partnerių ekspozicines erdves.

Klaipėdos miestas šio projekto partneriu tapo 2006 m. Nuo tada JEK buvo pristatyta maždaug 40 Lietuvos jaunųjų menininkų.

kaitą. Jie, tarsi gyvieji paveikslai dirbtinėje aplinkoje, vaizduoja moterį, kartojančią religiniams paveikslams būdingų figūrų pozas.

O portugalas Nuno Lacerda, pasitelkęs „erdvinę manipuliaciją, daugybę ekranų ir interaktyvumą“ (iš parodos katalogo) iš esmės transformuoja videokūrinį kaip vientisą vaizdinį. Panaudodamas koliažo ar vitražo suskaidymą, jis sukūrė savotišką kinetiškumą, loginio žaidimo mechanizmą, bet vizualinėje plotmėje.

Pabaigoje norisi pasidžiaugti stipria, konceptualiai ir plastiškai pagrįsta lietuvių menininkų – Jono Aničo, Rūtos Butkutės, Vilmos Samulionytės, Tado Šarūno, Raimondos Sereikaitės ir Andriaus Svilio – kolekcija, bet apie ją jau teko rašyti atrankinės parodos apžvalgoje („Klaipėda“ / „Durys“, 2013 m. kovo 28 d., www. durys.daily.lt/?lt=1364884015). Šiuosyk tik priminsiu, kad europinės jaunojo meno platformos tikslas, kaip sakė bienalės kuratorius Andrea Ponsini, naujajai menininkų kartai suteikti tarpkultūrinį pasirinkimo, sklaidos ir idėjų mainų trampliną.

Atslūgus vernisažo euforijai ir pažvelgus į vertingą projekto patirtį, norėtųsi palinkėti, kad JEK bienalė, organizuodama jaunųjų kūrėjų ekspozicijos itinerariumą po Europą, kartu taptų ir tuos kūrėjus vienijančiu centru: telkiančiu, palaikančiu ir toliau kolaboratyviai bendradarbiaujančiu.

Būtent tinklaveiką regiu kaip šio projekto ateities misiją.

J.Aničas prie savo instaliacijos.

T.Šarūnas.

A.Ponsini ir I.Kazakevičius.

R.Sereikaitė.

53

KINAS

Provokatoriaus Larso von Triero vardas ir taikli rinkodara nepriekaištingai atliko savo vaidmenis. Apie trečiąjį jo „Depresijos“ trilogijos segmentą „Nimfomanė“ kalba daugybė kinomanų, kritikų ir šiaip smalsuolių. Šį filmą aptarinėja tie, kurie matė, ir tie, kurie nematė. Net tie, kurie tikriausiai nežiūrės arba pažvelgs akies krašteliu. Ištverti keturias valandas psichologinių ir fiziologinių eksperimentų pavyks ne visiems.

U.Thurman darbas „Nimfomanėje“ – vienas emociškai stipriausių filmo epizodų.

„Nimfomanė“ – apnuog Aivaras DOČKUS

Tapo įvykiu Bet filmas jau dabar tapo įvykiu. Ir tai gera pamoka nepriklausomo kino kūrėjams, siekiantiems bent jau padengti gamybos išlaidas. Žinoma, daug nulemia L.von Triero reputacija. Bet reklaminė kampanija taip pat smūgiuoja ten, kur reikia.

Larsas ir kompanija pasielgė holivudiškai. Parengė kelis „treilerių“ ir „teaserių“ variantus, seriją intriguojamų ir šokiruojančių plakatų, mestelėjo ne vieną filme vaidinusio aktoriaus interviu apie atviras sekso scenas, apie režisieriaus reikalavimus nusirengti prieš kameras, apie tai, kad viskas buvo „daroma“ iš tikrųjų.

Pasirodė informacija, kad per klaidą prieš animacinio filmuko „Ledo šalis“ seansą kažkokiame JAV kino teatre buvo paleistas „Nimfomanės“ „treileris“...

Vėliau paaiškėjo, kad visi tie pareiškimai ir pranešimai yra tobulas reklaminis melas. Atvirose scenose garsenybes „pavadavo“ dubleriai – pornofilmų aktoriai.

Sistema paprasta – veidai ir tam tikros „įprastos“ kūno vietos – žvaigždžių, o visi intymūs dalykai ir aktai – filmų suaugusiesiems asų.

54

Kaip ten bebūtų, kabliukas buvo užmestas, jaukas suveikė, žiūrovai užkibo. Ir tai yra gerai. Kas moka žaisti šį žaidimą, niekuomet nepražus.

Paruošė dirvą O dabar apie patį filmą.

Iš karto galiu pasakyti, kad „Nimfomanė“ – pirmasis L.von Triero darbas, kurį įvertinčiau vidutiniškai. Buvo juostų, kurios sukrėtė, ir buvo tokių, kurios atrodė silpnokos. Be abejo, gerųjų tikrai buvo daugiau. Tos silpnosios nepaliko didesnio įspūdžio dėl per didelio išorinio manipuliavimo ir noro šokiruoti visais įmanomais, net pabodusiais būdais. Nors, jeigu išskaidytumėte visus Larso filmus smulkesnėmis dalelytėmis – scenomis, suprastumėte, kad jis visur stengiasi žaisti labai paprastus žaidimus, kurie, sudėjus į vieną visumą, atrodo kaip gluminantis kryžiažodis, iš nuostabos verčiantis sukąsti dantis. „Nimfomanės“ istorija aiški jau nuo pat pradžių. Aišku, kokia bus pagrindinės herojės Džo problema ir kad ji taip kankinsis visą gyvenimą, apie kurį pasakos ją priglaudusiam vyriškiui Seligmanui.

Pirmieji epizodai neįtraukia į veiksmą ir atrodo nepakankamai įtaigiai. Siužetas

įgauna kontūrus, kai Džo ima pasakoti savo istoriją. Kartais užklumpa įspūdis, kad sugrįžimai į pokalbį trukdo svarbiausiai filmo linijai.

Bet L.von Trieras atakuos keliais frontais. O tam reikia paruošti dirvą. Tikrieji jo kėslai išlenda gerokai vėliau.

Antrasis dugnas O iki tol vyksta, galima sakyti, holivudinis kortų kaladės dėliojimas. Ir bandymas šokiruoti herojės poelgiais. Pateisinimų ieškojimas per nelaimingo tėvo liniją (netikėtas Christiano Slaterio vaidmuo), komiški momentai su pirmąja meile ir pirmaisiais aštriais pojūčiais.

Shia LaBeoufo pasirodymas – iš tų standartiškai tvarkingų, kai lyg ir negali konkrečiai prie kažko prikibti, bet kartu kažko lyg ir trūksta. Tas pats ir su Charlotte Gainsbourg. Ji – savo vietoje, bet nė colio daugiau. Ko gero, kokia herojė, toks ir vaidmuo. Nelabai dėl jos išgyveni, bet nesi ir jos priešų pusėje. Štai čia L.von Trieras bando sužaisti tarsi dvigubų šnipų žaidimą. Teigiamų herojų (išskyrus galbūt tėvą) kaip ir nėra. Visiškai neigiamų taip pat nėra. Visi turi savo motyvus ir yra apsupti ne savo aplinkybių.

Bando kabintis ir laimėti tai, kas pralošta

KINAS

„Nimfomanėje“ nusifilmavo ir daugiau žinomų aktorių – S.Skarsgardas, Ch.Gainsbourg, U.Kieras, Sh.LaBeoufas.

gintas buvimas niekur ir sunkiai atkovojama. Todėl jau nebežiūri į tai, kiek skausmo suteikia kitiems.

L.von Trieras tarsi bando pasakyti, kad tas suvaidintas, nufilmuotas netikras porno iš tiesų nėra porno. Porno dažnai yra kasdienė realybė. Sudėtingi žmonių santykiai, nepamatuoti geismai ir troškimai yra porno. Ambicijos, pavydas, kerštas yra tikrasis porno. Už tai tenka brangiai sumokėti. Vėliau ar anksčiau. Pornografija, į kurią įkrentame patys ir dar įsitempiame kitus. Toks yra antrasis „Nimfomanės“ dugnas.

Pabaiga – meistriška Bet grįžkime prie vaidmenų. Labiausiai įsimena Umos Thurman epizodinis darbas.

Itin džiugu dėl aktorės, kurios vaidmenys jau ne vienerius metus neatitinka jos talento kalibro. Skystokų romantinių komedijų maratonas išmušė ją iš ritmo. „Nimfomanėje“ ji grįžta, draskosi ir sudrasko. Manipuliuoja ir laimi, pasitelkdama mirtinus moteriškus ginklus. Ji tiesiog psichologiškai žudo. Ir triumfuoja kartu su savo heroje. Tai vienas emociškai stipriausių filmo epizodų.

Kiti antraplaniai charakteriai ne tokie ryškūs, nors kiekvienam lemta atlikti savo vaidmenį Džo geismų traukinyje, kuris

Kabliukas buvo užmestas, jaukas suveikė, žiūrovai užkibo. Ir tai yra gerai.

negrįžtamai juda į pražūtį. „Nimfomanėje“ bus ir visiškai nereikalingų scenų, kurios tik sukels šypseną ar net juoką. L. von Trieras stengsis šokiruoti ir kai kur persistengs. Vis dėlto pabaiga bus meistriška. Tamsi. Tikroviška. Aistra nugalės. Ir pražudys.

Apie „Nimfomanę“ ir toliau bus garsiai kalbama. Nors vyriškas šios istorijos variantas „Gėda“ (ankstesnis „Oskarą“ laimėjusios juostos „12 vergovės metų“ režisieriaus Steve’o McQueeno filmas su Michaeliu Fassbenderiu) man atrodė žymiai stipresnis. Įdomu, kur toliau judės L.von Trieras.

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Nimfomanė“ (1, 2 dalys).

Premjera Lietuvoje: pirmoji dalis – 2014 m. balandžio 4 d., antroji dalis – 18 d.

Amžiaus cenzas: N18. Šalys: Danija, Vokietija, Prancūzija, Belgija, Didžioji Britanija.

Kompanija: „Zentropa Entertainments“.

Trukmė: 270 min.

Režisierius: Larsas von Trieras.

Aktoriai: Charlotte Gainsbourg, Shia LaBeoufas, Uma Thurman, Stacy Martin ir kiti.

Scenarijaus autorius: L.von Trieras.

Operatorius: Manuelis Alberto Claro.

Biudžetas: 4,7 mln. JAV dolerių.

Siužetas: šaltą žiemos vakarą senas viengungis Seligmanas gatvėje randa sumuštą merginą. Būdamas geraširdis, vyras ją parsiveda namo, kad galėtų apžiūrėti jos žaizdas. Tuo metu Džo papasakoja Seligmanui savo spalvingo ir, be abejonės, aistringo gyvenimo istoriją...

55

ETNOKULTŪRA

Kuršainiai – tai ištisa bendruomenė Klaipėdoje. Šiuo vardu patys save vadina žmonės, kurie kada nors yra lankę uostamiesčio etnokultūros centro ansamblį „Kuršių ainiai“. Buvę ir esami ansambliečiai yra užsikrėtę vienu virusu, kuris vadinasi folkloras.

Mažosios Lietuvos palikimą reprezentuojantys „Kuršių ainiai“ gyvuoja jau daugiau nei du dešimtmečius.

56

Donato Bielkausko nuotr.

ETNOKULTŪRA

„Kuršių ainiai“ – Klaipėdos savastis Daiva JANAUSKAITĖ

Drauge išgyveno geriausius laikus „Kuršių ainiai“ jau skaičiuoja savo 23 metus. 1991-aisiais šis ansamblis buvo sulipdytas iš kelių kiek anksčiau dėl pinigų stokos iširusių grupių. Ansamblio pagrindą sudarė buvę Jūrų muziejaus ir Žvejų rūmų folkloro ansamblių dalyviai.

Prisimindama tuos laikus, ansamblio įkūrėja ir ilgametė vadovė Irena Nakienė teigė, kad su šiais žmonėmis išgyveno gražiausius Atgimimo ir Sąjūdžio laikus. Tai buvo pasididžiavimo savo tauta, vilties ir drąsos metas, kai folkloras buvo gerbiamas taip pat, kaip ir garbinga Lietuvos praeitis, kaip mūsų savasties šaknys.

Ansamblio išvykos į Vokietiją, Lenkiją, Slovakiją, Japoniją, Angliją, Ukrainą, Rusiją buvo tarsi misija parodyti ne tik Lietuvos, bet ir Klaipėdos krašto kultūrinį palikimą.

Buvusi vadovė vis dar prisimena „Kuršių ainių“ koncertus Sąjūdžio renginiuose, pirmuosiuose Sausio 15-osios minėjimuose, pirmojo Lietuvos jūrų kapitono Liudviko Stulpino pagerbimo ceremonijose, šventiniuose vakaruose bei susitikimuose su senaisiais memelenderiais, taip pat vaikų bei senelių globos namuose.

Puoselėja pamario krašto tradicijas Uostamiesčio Etnokultūros centro vadovė Nijolė Sliužinskienė prisiminė, kad pirmaisiais metais „Kuršių ainius“ būdavo

galima pamatyti kone visuose viešuosiuose miesto renginiuose. Kasmet jie surengdavo 70 ar net daugiau koncertų.

Tai buvo laikas, kai ansamblio nariai neturėjo net tautinių kostiumų, juos siūdavosi patys arba įsigydavo už koncertuojant uždirbtus pinigus.

Ansamblio nariai rinkdavosi repetuoti, ruošdavo programas ne tik savo malonumui, tai buvo tikras darbas, turintis didžiulę išliekamąją vertę.

Jolita Vozgirdienė: Siekiame pažadinti, perteikti žodžiais nenusakomą ilgesį to, kas jau niekada nesugrįš, bet gyvena kiekviename mūsų, yra atpažįstama, kartais iki ašarų artima ir sava, todėl ir tikra.

„Kuršių ainiai“ folkloro atlikimu ir pateikimu yra tam tikras etalonas, kartelė, į kurią lygiuodavosi ir lygiuojasi kiti. Tai yra toji senoji, fundamentalioji I.Nakienės mokykla. Ansamblis ne tik atlieka dainas, šoka ir groja. Jie sugeba pateikti ir pasakojamąją tautosaką. Net prisitaikydami prie dabartinio laikmečio, jie sugeba padaryti viską taip subtiliai, kad jokiu būdu negalėtum jų apkaltinti pigiu folkšoku.

Kai žmogus gerai išmano, visas transformacijas atlieka labai gerai ir kokybiškai“, – negailėjo gerų žodžių N.Sliužinskienė.

Ansamblis ypatingą dėmesį skiria pamario krašto tradicijų puoselėjimui, folkloro programose siekiama atskleisti savitą šio krašto žmonių pasaulėjautą, gyvenimo

būdą, gilinamasi į Mažosios Lietuvos istorinę praeitį, tradicinę kultūrą. „Kuršių ainiai“ bene pirmieji Lietuvoje pradėjo viešai demonstruoti mažlietuvių tautinius rūbus. Daugelio miestų ansambliai anksčiau būdavo margi, vienoje grupėje muzikuodavo visų regionų atstovų, taip pat atrodė ir jų kostiumai.

Sulaukė netikėto pasiūlymo 2001-aisiais I.Nakienė pakvietė vadovauti ansambliui Jolitą Vozgirdienę. Po kelerių metų instrumentinei „Kuršių ainių“ grupei ėmėsi vadovauti jos sutuoktinis Alvydas.

Jis ansamblį lankė dar studijuodamas. „Kai dar buvau studentė, „Kuršių ainių“ vardas paskaitų metu buvo gana dažnai minimas. Ansambliui vadovavo visų mūsų mylima dėstytoja I.Nakienė, atvėrusi mums etninės kultūros vertę ir grožį.

Viskas, ką darydavo ji, mums atrodė ne tik įdomu, bet ir nepaprastai svarbu, net sakralu. Todėl ir kolektyvą gaubė kažkokia ypatinga aureolė, apie jį buvome girdėję net savotiškų mitų. Jau tada žinojome, kad tai ne tik koncertuojantis ansamblis, bet ir reiškinys, judėjimas, puoselėjęs patriotiškumą, pagarbą tuo metu dar nedaugeliui pažįstamam Mažosios Lietuvos kultūriniam palikimui. Būdama studentė tik tyliai pasvajodavau tapti ansamblio nare, o čia – toks pasiūlymas!..“ – prisiminė J.Vozgirdienė.

Jaunai vadovei nebuvo lengva perimti susiformavusį bei ansamblio kūrėjos autoritetą pripažinusį būrį. Nors buvo gabi studentė, sulaukusi I.Nakienės pažado jai padėti ir palaikyti, pirmieji metai J.Vozgirdienei nebuvo lengvi. Jai tai tapo tikru iššūkiu ir galimybe išmėginti save. ► 57

ETNOKULTŪRA

„Kuršių ainiai“ – lyg viena didelė šeima.

Repetuoti renkasi unikalūs žmonės ◄ Ansamblio nariai – skirtingų profesijų atstovai. Daugelis jų repeticijas lanko nuo pat „Kuršių ainių“ įsikūrimo.

Ansambliečiai yra įvairių švietimo įstaigų pedagogai, medikai, informacinių technologijų specialistai, kitų folkloro ir ne tik folkloro kolektyvų vadovai, elektrikai, socialinio darbo specialistai, statybų inžinieriai, vadybininkas, siuvėja, buvęs kariškis. Repeticijas lankė ir policininkas, bet jis išvažiavo gyventi kitur, tad pareigūnų šiuo metu ansamblyje nėra.

Visi jie yra labai kūrybingi žmonės, turintys unikalių pomėgių. Ne vienas ansamblietis domisi tautodaile, tradiciniais amatais, liaudies medicina, žolininkyste, sodininkyste. „Turime nepaprasto grožio riešinių mezgėją, kurios mezginius dėvi kone pusė Klaipėdos. Vienas mūsiškių yra tautodailininkas, juodosios keramikos meistras. Yra ir dailiai piešiančių, mezgančių, drožinėjančių žmonių, turime net siuvinėjantį vyrą.

Ansamblį lanko bitininkas, besidomintis senosios bitininkystės Mažojoje Lietuvoje tradicijomis. Galime pasigirti net savu Kalėdų Seneliu. Tai tas pats bitininkas.

Jis – dar ir gintaro papuošalų gamintojas.

Visus metus jis renka mūsų ir mūsų vaikų 58

Klaipėdos etnokultūros centro archyvo nuotr.

nuopelnus, bet dar atidžiau registruoja nuodėmes bei kitokius nusižengimus. O metų pabaigoje pateikia išsamią ataskaitą ir atitinkamai atseikėja dovanų, parengia šmaikščius ir išradingus senųjų metų palydų scenarijus“, – gyrė antrąja šeima tapusių ansambliečių gebėjimus vadovai.

Tapo didele darnia šeima Ansamblį lanko ištisos šeimos, o jų atžalos yra aktyvūs vaikų ansamblio „Kuršiukai“ dalyviai.

Laisvalaikiu ansambliečiai susieina ir surengia pasibuvimus, kuriuos patys vadina šventvakariais. „Kuršių ainiai“ – ne tik koncertinis kolektyvas. Tai bendraminčių, bičiulių, draugų būrys. Kartu švenčiame kalendorines, valstybines šventes, net atostogaujame, keliaujame dažniausiai kartu, šeimomis.

Kasmet rengiame kūrybines pažintines stovyklas vis kitame etnografiniame regione, domimės krašto istoriniais, gamtos paminklais. Aplankome senuosius vietinius gyventojus, kurie neretai yra tradicijų saugotojai, o mums – ir liaudies kūrybos pateikėjai“, – pasakojo A.Vozgirdas.

Ansambliečiai jaučiasi esą tikra šeima – kartu ir džiaugsme, ir bėdoje. Gieda arti-

Vadovai Jolita ir Alvydas Vozgirdai „prigijo“ ir

mųjų laidotuvėse, atlieka vestuvių, įkurtuvių, kūdikių lankymo apeigas, kuria savus ritualus, padeda vieni kitiems darbuose. „Jau seniai supynėme į vieną kasą ne tik ansamblio veiklą, bet ir savus gyvenimus. O vadovavimas ansambliui – nėra tik darbas, tai gyvenimo būdas, įtraukiantis visą šeimą, kartais ir gimines bei kaimynus“, – savo meilę „Kuršių ainiams“ išpažino vadovai.

Bodisi dirbtinio linksmumo Praėjo visai nedaug laiko nuo Atgimimo, kai kiekvienas, kuris lankė folkloro ansamblį, buvo tarsi paženklintas šventumo, pagarbos ženklais.

Dabar požiūris į folklorą yra visai kitoks. Todėl liaudies meno puoselėtojai dažnai sprendžia galvosūkį, kaip kilstelėti jo prestižą, kaip sudominti klausytojus, kurie niekada nebuvo susidūrę su folkloru ir vertina jį negatyviai. „Manau, kad šiandien, kai folkloras iš kaimo, iš savo prigimtinės aplinkos išėjo į miestus ir „užlipo“ ant scenos, jau nebeužtenka tik dainuoti, šokti, muzikuoti. Jei klausytojai negali dainuoti kartu su mumis, nes niekada tos dainos nėra girdėję, turime rasti būdą, kaip atskleisti dainoje užkoduotas simbolines prasmes,

ETNOKULTŪRA

tapo ansambliečių mylimi.

kurias šiandien be atskiro paaiškinimo moka „perskaityti“ tik folkloro smaguriai.

Tenka pasitelkti įvairias išraiškos formas ir metodus. Dabar mums svarbiausia užduotis – sugrąžinti žiūrovams tai, ką mes patys pasemiame iš liaudies kūrybos aruodo. Nesistengiame tik iliustruoti, atkartoti, kopijuoti senojo folkloro pateikėjų. Ieškome būdų, kaip prisibelsti į šiuolaikinius žiūrovus. Siekiame pažadinti, perteikti žodžiais nenusakomą ilgesį to, kas jau niekada nesugrįš, bet gyvena kiekviename mūsų, ir per senas dainas, jau užmirštus papročius bei apeigas, tautosaką yra atpažįstama, kartais iki ašarų artima ir sava, todėl ir tikra“, – bandė savo misiją aiškinti J.Vozgirdienė.

Ansamblio vadovė apgailestauja, kad folkloras daugeliui šiandien asocijuojasi

Repeticijas lanko sutuoktinių poros.

tik su „Gero ūpo“ laida. Todėl „Kuršių ainiai“ stengiasi būti atsparūs šiai dirbtinio linksmumo bacilai, nepasiduoti visuotiniam polkų sindromui.

Spinduliuoja vieną dvasią Šis ansamblis nesiekia populiarumo bet kokia kaina. Jo rengiamos programos rodo, kad folkloras – kaip ir gyvenimas – yra visoks. Juk žmonės negali visada trepsėti polkos ritmu. Liaudies kūryba yra labai įvairi, tik reikia mokėti pasiimti ir rasti būdą, kaip kitiems ją parodyti.

Kaip ir kiekvienas aukštos kokybės siekiantis kūrėjas, ansamblis turi savo

Donato Bielkausko nuotr.

klausytojų ratą, savotiškus gerbėjus, kurie verčia atsakingai ruoštis kiekvienam susitikimui su jais. „Kuršių ainiai“ yra tapę uostamiesčio savastimi, pats ansamblio vardas jau asocijuojasi su Klaipėda. „Daugelis ansamblio narių ir savo gyvenime spinduliuoja tą ypatingą būseną, kuri apima žiūrint į „Kuršių ainius“. Gal taip yra todėl, kad ansamblio sudėtis labai mažai keičiasi, visi jo nariai yra tarsi viena tapatybė. Todėl labai gerai, kad tai yra jėga.

Mūsų mieste pernelyg mažai folkloro ansamblių, jei tokie, kaip kuršainiai nebūtų stiprūs, mes tą savasties trūkumą jaustume dar labiau“, – mano N.Sliužinskienė.

Naujausios „Kuršių ainių“ programos „Kur namai, ten gyvenimas“ – dzūkų ir žemaičių folkloro programa, skirta Tarmių metams, parengta kartu su autentiškais pasakininkais. „Ir pasidarė dideli dyvai“ – interpretuota advento ir Kalėdų papročių programa, kuri išleista ir DVD formatu. „Pieskynų giesmės“ – dainuojamosios poezijos ir dzūkiško folkloro programa. „Bėki, laivuži“, „Pajūrėliais pamarėliais“ – žvejiškų papročių programos.

„Atbėga elnias devyniaragis“ – folkloro, modernaus šokio ir „Šėpos teatro“ interpretacijų paveikslas. „Darbų ratu“ – folkloro programa. „Aš keleivis keleivėlis“ – Vėlinėms skirta programa. „Mėnuo mėnulaitis, dangaus karalaitis“ – rudens lygiadienio paminėjimui skirta programa. „Kur medaus upės tek“ – 2014 m. Lietuvos dainų šventei „Čia mano namai“ skirta folkloro programa.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Senosios Klaipėdos gatvės.

Uostamiesčio Turgaus gatvės istorijai bei jos dvasiai atkurti faktų ieškota memuariniuose bei ikonografiniuose šaltiniuose, taip pat adresų knygose bei Klaipėdos kelionių vadovuose, ir iš atskirų detalių dėliota Turgaus gatvės mozaika.

Turgaus gatvė XIX a. Nežinomo dailininko piešinys.

Jovita SAULĖNIENĖ

Turgaus gatvė – viena iš istorinių uostamiesčio gatvių, anksčiau vadinta Bažnyčių.

Apie joje buvusią evangelikų liuteronų Šv.

Jono bažnyčią vokiečių autoriai yra paskelbę nemaža straipsnių. Įdomių faktų randame G.Zabielos šios bažnyčios archeologinių tyrinėjimų medžiagoje. Apie atskirus gatvės pastatus rašoma J.Zembrickio, J.Tatoro ir kitų autorių knygose. Tačiau išsamaus studijinio straipsnio apie Turgaus gatvę neteko užtikti.

Pradžios ir pabaigos akcentai Labai ryškūs Turgaus gatvės pradžios ir pabaigos akcentai. Viename jos gale stovėjo miesto geografiniu centru laikyta 60

evangelikų liuteronų Šv. Jono bažnyčia, už kurios – Klaipėdos miesto-tvirtovės laikus primenantis gynybinis pylimas, vadinamas Jono kalneliu, iškilęs XVII a. paskutiniais dešimtmečiais, kai miestas buvo juosiamas olandiško tipo įtvirtinimais.

Kitame Turgaus gatvės gale – istorinė Teatro aikštė. Gatvės susikirtimo su aikšte kampe 1858 m. pastatytas neorenesanso stiliaus Karališkasis bankas, kurio pagrindinės durys puoštos romėnų prekybos dievo Merkurijaus emblema – aplink lazdą apsivijusia gyvate, o iš šonų išskleistais dviem sparnais – turėjo vilioti klientus. O Merkurijus juk ne iš kiekvieno rąsto ištašomas...

Turgaus gatvėje būta svarbių valstybinių įstaigų. Iš rotušės, kurioje buvo įsikūręs Karališkasis krašto ir miesto teismas, plito įsakai miestiečiams, ten buvo ieškoma teisybės. Miestiečiai galėjo nepatikusį visuomenės veikėją išplūsti aštriais paskviliais, kuriuos kabindavo priešais rotušę esančioje lentoje. Tad ne tik audringos gyventojų

Iliustracijų kopijos iš asmeninio archyvo

reakcijos, bet ir jų erzelio netrūko. Iš mokesčių tarėjo pirklio L.Simpsono įsigytame name veikė policija. Kurį laiką čia buvusi Karališkosios laivybos arba Navigacijos mokykla skleidė jūrinę dvasią, prisidėjusią prie Klaipėdos jūrinio paveikslo kūrimo.

Gyveno pirkliai ir stovėjo kartuvės Turgaus gatvėje gyveno ar turėjo namus nemažai pasiturinčių, miestui nusipelniusių žmonių. Tai pirkliai L.Simpsonas, J.Biuschas, L.Miuleris, J.G.Argelanderis, F.Consentius ir kiti. Jiems buvo skiriami didesni Turgaus gatvės sklypai, tad ir namai, ypač iškilę po 1854 m. gaisro, atrodė ištaigingi ir išvaizdūs. Gatvė, 1857 m. apsodinta liepomis, darėsi platesnė.

Turgaus gatvės viduryje, kur skersai ją kerta Tiltų gatvė, iš pradžių buvo laikinos,

KULTŪROS ISTORIJA

Turgaus gatvės paveikslas o nuo 1735 m. nuolatinės ąžuolinės kartuvės, kuriose nelaimėliai karodavo vos ne iki suirimo. Šis „akcentas“ verčia susitaikyti su mintimi, jog nei gyvenimas, nei likimas nėra žmonių nuosavybė... O kai pasigilini, už ką taip negailestingai bausdavo, tai net kūnas pagaugais nueina: motina aštuonerių metų dukrai gerklę perpjovė, 12-metė kareivio išprievartauta ir po to pagalve uždusinta, peiliu pameistrio subadytas chirurgas... Geriau to juodojo sąrašo nebetęsti. Nejauku ir sužinojus, jog už vaikžudės galvos nukirsdinimą ir jos padėjimą ant rato budelis gavo 17 florinų ir 15 grašių (florinas – senovinė Florencijos (nuo 1252 m.) auksinė ir sidabrinė moneta).

Šv. Jono bažnyčia – miestiečių sielai 1258 m. Klaipėdoje buvo miestiečių vokiečių ir apylinkės lietuvių parapijos, turėjusios bažnyčias prie senosios ir naujosios Danės vagų atsišakojimų.

Pasirodo, jog ir bažnyčių neaplenkia skaudus likimas... Pagrindinė miesto Šv. Jono bažnyčia – gyvavusi, nugriauta, atstatyta, degusi, vėl iškilusi, suremontuota, bombarduota ir... nušluota nuo žemės paviršiaus... Tragiškas kaip ir joje sielai atgaivos ieškojusių daugelio žmonių likimas.

Pirmoji vokiečių bažnyčia per 1540 m. gaisrą sudegė. Atstatytai bažnyčiai buvo suteiktas Šv. Jono vardas. Turgaus gatvėje bažnyčia iškilo 1706 m. Paskui 1790 m. suremontuota. Ji pavaizduota G.Waldhauerio litografijoje.

Bažnyčia tapo svarbiu architektūros akcentu, gatvės ir miesto puošmena. Iš toli buvo matyti bažnyčios bokštas, kurio viršūnėje sukiojosi paauksuotas burlaivio pavidalo vėjarodis, tarnavęs orientyru laivams.

Bokšte kabėjo ir 4 varpai, kurių vienas buvo skirtas mokyklos reikmėms. Valandas mušė angliškas laikrodis. Bokšte buvo įrengta apžvalgos aikštelė gaisrininkams. Šv. Jono bažnyčios vidų puošė medinis drožinėtais ornamentais altorius, dovanotas Žemaitijos didiko, kurio herbas – auksinis liūtas juodame fone – virš altoriaus priminė fundatorių. ►

Šv. Jono bažnyčia. R.Šmidto leidyklos atvirukas.

Šv. Jono bažnyčios altorius. Kairėje altoriaus pusėje – atminimo lenta Prūsijos karališkajai porai, dešinėje – žuvusiems kare su Napoleono armija.

61

KULTŪROS ISTORIJA

◄ Iš senosios bažnyčios buvo atnešta „baltai dažyta ir paauksuota krikštykla“ (J.Tatoris). Akį traukė išlikusi meniškoji sakykla: angelas „laikė“ ją, o aplink supo apaštalų figūros. Ant sienų kabantys istorinių asmenybių portretai priminė miesto istoriją. 1852 m. įsteigta bendruomenės bažnytinė taryba.

Per 1854 m. didįjį gaisrą bažnyčia smarkiai apdegė. Pagal architekto A.Štiulerio projektą, kurį koregavo Prūsijos karalius Wilhelmas IV, ji buvo atstatyta 1857 m.

Tada iškilo 75 m aukščio bokštas, į kurį orientavosi į uostą įplaukdami laivai.

Vienoje nuotraukoje užfiksuotas žmogus bokšto viršūnėje. Toje aukštybėje žmogus atrodo sprindžio dydžio...

Su karališkuosius asmenis primenančiais ženklais Šv. Jono bažnyčioje būta karališkuosius asmenis primenančių ženklų.

Jos altorių papuošė karaliaus Wilhelmo IV dovanotas F.Bouterwiecko piešinys „Kristus alyvų darželyje“.

Altoriaus šone kabojo atminimo lenta Prūsijos karališkajai porai su užrašu: „Nuo 1807 m. sausio 8 d. iki 1808 m. sausio 15 d. Jų Didenybės Friedrichas Wilhelmas III, teisingasis ir aukščiausiasis, ir nepamirštamai dievobaiminga karalienė Luizė su karališkaisiais princais ir princesėmis lankėsi mūsų bažnyčioje. 1807 m. po nervų ligos pasveikusi čia meldėsi, dėkodama už išgijimą. Kovo 27 d. su dvasiškiais ir bendruomene dalyvavo Didžiojo penktadie-

G.Grentzas. Turgaus diena Memelyje.

62

nio vakaro mišiose“. Taip 1854 m. spalio 4–5 d. sudegusioje ir 1857 m. rugsėjo 13 d. atstatytoje Šv. Jono bažnyčioje buvusi atminimo lenta su dėkingumu priminė valdovų porą.

Kita atminimo lenta su žuvusių klaipėdiečių pavardėmis priminė karą su Napoleono armija.

1868 m. priešais bažnyčią buvo įrengtas skveras. 1872 m. priekinėje bokšto dalyje pritvirtintas pirmojo Klaipėdos dainiaus S.Dacho bareljefas. „Stebėtinas menines aukštumas“ buvo pasiekęs bažnytinis Šv. Jono choras, kuriam vadovavo vargonininkas Hansas Froholzas.

Bažnytinis choras kiekvieną mėnesį rengdavo muzikines popietes ir mieste. Choro repertuare – Bacho preliudija „ e-moll“, „Hendelio vargonai“ iš ciklo „Angliškieji koncertai“, sukurti 1712–1740 m., Bazzinio elegija, Couperino „Andantėje ir Savanoje“, Segaro „Džiūgavimas sklinda per visas šalis“, S.Dacho „Širdie, pas tave noriu gelbėtis“, H.Engelo „Būk pašlovintas“ choralai, Georgo Kreislerio „Sicilietis “ ir kt. Įdomios informacijos apie miesto gyventojus užfiksuota bažnyčios knygose.

XX a. pr. ant Jono kalnelio pylimo buvo pastatyti Šv. Jono bažnyčios parapijos namai.

Reta kitur užtikti tokį spalvingą, gyvą, stilingą turgų, koks jis buvo senojoje Klaipėdoje.

Turgaus gatvėje vykdavo prekyba.

Prekybinė paskirtis: turgui abejingų nebuvo Turgaus gatvės paskirtį nusako pats jos pavadinimas. Anot archeologo V.Žulkaus, jau XVI a. čia buvo turgavietė, kai Teatro aikštėje tebetelkšojo vanduo. 1597 m. Klaipėda gavo Prekymečio privilegiją, pagal kurią metinio turgaus data perkelta iš Žolinės į šv. Margaritos dieną ir suteikta teisė „naudotis visa laisve pirkti, parduoti“.

Vėliau turgavietės plotai plėtėsi, XIX a. prekyvietė apėmė 1819 m. įkurtą Naująjį turgų, Turgaus gatvę, Teatro aikštę iki pilies.

Turgaus gatvėje du kartus per savaitę vyko turgūs, kur buvo prekiaujama daržovėmis, paukščiais, kiaušiniais, sviestu, grietine.

G.Grentzo piešinys „Turgaus diena Memelyje“ puikiai atspindi ten buvusią atmosferą.

Reta kitur užtikti tokį spalvingą, gyvą, stilingą turgų, koks jis buvo senojoje Klaipėdoje. Turgui abejingų nebuvo. Apie tai daug atsiminimų, kuriuos skaitydami patys tarsi pasijuntame prakilniaisiais dalyviais to liaudiškojo spektaklio po atviru dangumi...

Turgaus gatvėje buvo įsikūrę viešbučiai „Britisch Hotel“, „Berliner Hof “ ir kiti. Čia buvo nemaža ir parduotuvių, kurių savininkai išradingomis reklamomis kvietė apsilankyti. Ansas Kunkis, turėjęs „Trumptaworų“ krautuvę, eiliuota reklama, sukurta paties M.Jankaus, viliojo: Klaipėdoj pas A.Kunkelį Gauni visko, ko tik reik: Peilį, šnypkį ir dambrelį, Štrumpas jo geras nepeik.

Taip, ir Turgaus gatvėje būta visko. Tik visko neišsakysi...

kinas

63