Veiksmas – literatūros kūrinio įvykių plėtotė; dramos kūrinio dalis. Neįmanomas be jo ir epas. Kai kurie tyrinėtojai veiksmo ieško (ir randa) ir lyrikos kūriniuose. Veiksmas gali būti išorinis ir vidinis. Kartais atrodo, jog išoriškai nieko nevyksta, tačiau intensyviai kinta žmogaus būsena, pažiūros ar charakteris. Tai bus vidinis veiksmas. Veiksmas susijęs su kolizija, nes yra vienintelis prieštaravimų sprendimo būdas. Veiksmo raida, eiga, plėtotė – vienas po kito nutinkantys įvykiai, personažų poelgiai; literatūros kūrinio konflikto stiprėjimas iki aukščiausio įtampos taško – kulminacijos Veiksmo užuomazga – įvykis, nuo kurio prasideda kūrinio veiksmas. Verlibras – eiliavimas be aiškaus metro; eiliavimas – tarpinė grandis tarp eiliuotos (metrinės) ir prozinės (dismetrinės) kalbos. Vidinis monologas – literatūros kūrinio veikėjo mąstymo vaizdavimas; XX a. moderniosios prozos pasakojimo forma, įvedanti skaitytoją į personažo vidinę kalbą, adresuotą sau pačiam, kurianti estetinę iliuziją, kad personažo psichikos pulsavimai tiesiogiai, be autoriaus įsikišimo, formuoja kūrinio kompoziciją, ritmiką, intonacijas. Vidinis rimas – garsų pasikartojimas ne eilėraščio eilutės pabaigoje, bet viduryje, kai žodžiai eilutės viduryje sudaro sąskambį arba su paskutiniais žodžiais, arba su gretimais žodžiais eilutėje, arba su žodžiais gretimoje eilutėje. Vietos koloritas – buities smulkmenos, šnektos, peizažo ypatybės, būdingos vietovei, kurioje vyksta grožinės literatūros kūrinio veiksmas. Viduramžiai – visuomenės raidos epocha, einanti po senovės. Virtualioji tikrovė – kompiuteriu imituota tikrovė – faktiškai egzistuojanti arba pramanyta. Vizija – tariamas vaizdas, regėjimas, fantazijos sukurtas paveikslas; ko nors įsivaizdavimas, vaizdinys; svajonė. Vodevilis – linksma, lengvo pramoginio turinio komedija su žaisminga, paradoksaliai netikėtos atomazgos fabula, kurioje dialogai paprastai kaitaliojami su muzika, šokiu, kupletais. Vulgarizmas – storžieviškas žodis ar posakis. Vulgarus – šiurkštus, storžieviškas.
Ž Žanras – meno kūrinių skirstymo pagal sandaros ypatybes vienetas; pagrindinių literatūros rūšių – lyrikos, epo, dramos – smulkesnė padala, jungianti struktūriškai artimas kūrinių grupes. Žargonas – kurios nors socialinės ar profesinės grupės kalba, kurioje apstu formų, žodžių, posakių, nesutinkančių su nacionalinės kalbos dėsniais ir normomis. Žiniasklaida – visuomenės informavimo priemonės. Žodinė tautos (liaudies) kūryba – tautosaka. Žodis – kalbos ženklas, turintis tam tikrą fonetinę, morfologinę sandarą, atliekantis sintaksines funkcijas. Žodžių žaismas – meninė priemonė, netikėtas skirtingos reikšmės žodžių sugretinimas, kalambūras. Žurnalas – periodinis iliustruotas leidinys. Žurnalistas – kūrybinis žiniasklaidos darbuotojas; žurnalistikos specialistas. Žurnalistika – visuomeninė kūrybinė veikla, apimanti informacijos rinkimą, parengimą ir platinimą žiniasklaidos priemonėmis; tos veiklos produkcija – straipsniai, radijo, televizijos laidos.
Vaizdinis (konkretusis) kūrinio sluoksnis (vaizduojamasis pasaulis) 1. Veikėjai 2. Fabula 3. Fabulos elementai 4. Nefabuliniai kūrinio komponentai 5. Kūrinio kompozicija 6. Kompozicijos formos (komponavimo modeliai) 7. Kūrinio laikas ir erdvė