Sviediniu
žaidžiančios
katės
namai
16
paįvairindavo vienodą trijų moterų gyvenimą: reikėdavo surinkti sidabrą, Saksonijos porcelianą, žvakes, krištolą, ir jos kaip užsuktos puldinėdavo šen ir ten nelyginant vienuolės, rengdamosi priimti vys kupą. Taip visos trys, būdavo, šveičia, blizgina, pakuoja, dėlioja šven tės puošmenas ir vakare vos laikosi ant kojų, bet kada dukterys guldo motiną į lovą, toji sako: „Šiandien mes ničnieko nepadarėm, mano vaikeliai!" Kai per tas iškilmingas sueigas „sesuo durininke", įkurdi nusi bostono, visto ir triktrako žaidėjus savo miegamajame, leisdavo pasišokti, ši malonė buvo laikoma pačia netikėčiausią laime ir džiu gindavo ne mažiau kaip išvyka į du tris didelius pasilinksminimus, kur Gijomas nuveždavo dukteris per Užgavėnes. Ir pagaliau, kartą per metus, dorasis gelumbininkas iškeldavo puotą, negailėdamas nieko. Net patys didžiausi turtuoliai-ir dabitos, pakviesti į šią puotą, steng davosi joje dalyvauti, nes ir garsiausioms vietinėms firmoms prisireikdavo neriboto kredito, pinigų ar senos Gijomo patirties. Tačiau gar biojo pirklio dukterys nepasinaudodavo, kaip galima būtų spėti, tomis pamokomis, kurias aukštuomenė duoda jaunoms sieloms. Šiuose po būviuose, beje, atsispindinčiuose firmos sąskaitų knygoje, jos pasiro dydavo tokiais skurdžiais pašvitais, kad pačioms tekdavo rausti. Šoko jos ne per geriausiai, o palaikyti pokalbį su kavalieriais, jusdamos budrią motinos akį, drįsdavo tik žodeliais „taip" arba „ne". Be to, pa gal seną „Sviediniu žaidžiančios katės" namų įstatymą merginos pri valėdavo palikti pobūvį vienuoliktą valandą, kai vakarėlių ir švenčių linksmybė tik prasideda. Tad jų pramogos, kurios, iš šalies žiūrint, lyg ir atitiko tėvo turtinę padėtį, dažnai tapdavo apgailėtinos per griež tus šeimos papročius ir įsitikinimus. Na o jų kasdienybei apibūdinti užteks vienos pastabos: ponia Gijom reikalaudavo, kad abi dukterys būtų apsirengusios nuo pat ankstaus ryto, kad kasdien nusileistų že myn tą pačią valandą ir atliktų savo pareigas punktualiai kaip vienuo lyne. Tačiau likimas apdovanojo Ogiustiną tiek kilnia siela, kad ji negalėjo nejusti tokios egzistencijos tuštumo. Kartkartėmis, pakėlusi žydras akis, ji tarsi kiaurai vėrė niūrius laiptus ir drėgnus sandėlius. O ištyrusi šitą vienuolyno tylą, regis, klausydavosi tolimų, neaiškių atgarsių to kupino aistrų gyvenimo, kur jausmai turi didesnę vertę negu daiktai. Tokiomis akimirkomis jos veidas paskaistėdavo, iš sustin gusių rankų ant poliruoto ąžuolinio prekystalio išslysdavo baltas mus linas, ir tučtuojau pasigirsdavo motinos balsas, rėžiantis ausį netgi tuomet, kai ji kalbėdavo švelniai: „Ogiustiną! Apie ką galvojat, mano angelėli?" Galbūt jaunos mergaitės dvasią padėjo lavinti romanai
17
Sviediniu
žaidžiančios
katės
namai
7
„Hipolitas, grafas de Duglas" ir „Grafas de Komingas" , kuriuos Ogiustiną rado virėjos spintoje,— tą virėją ponia Gijom neseniai bu vo atleidusi,— ir vogčiomis prarijo per ilgas praėjusios žiemos nak tis. Miglotų Ogiustinos troškimų atspindys jos veide, švelnus balsas, balta it jazminas oda ir žydros akys uždegė vargšo Leba širdy karštą ir pagarbią meilę. Dėl lengvai suprantamos užgaidos Ogiustiną neju to jokio palankumo našlaičiui: gal todėl, kad nežinojo esanti jo myli ma. Tačiau ilgos kojos, kaštoniniai plaukai, stambios rankos ir tvirtas vyriausiojo tarnautojo stuomuo turėjo savo slaptą garbintoją — pa nelę Viržini, kuriai, nepaisant penkiasdešimt tūkstančių ekiu kraičio, niekas nesipiršo. Nėra nieko natūraliau už šias dvi priešingas aistras, įsiplieskusias pustamsės krautuvės tylybėje taip, kaip miško glūdu moje pražysta žibuoklės. Įtemptas darbas ir vienuolyno rimtis kėlė neapsakomą poreikį išsiblaškyti, tad jaunuolių akys nuolat be žodžių susitikdavo, ir tai anksčiau ar vėliau turėjo sužadinti meilės jausmus, įpratęs matyti vieną veidą, nejučiomis aptinki jame ypatingų dvasi nių privalumų ir galų gale nebepastebi jo trūkumų. — Jei šitas žmogus ir toliau varys savo — mūsų dukterims ne trukus teks klūpoti prieš jaunikį! — tarė ponas Gijomas, skaitydamas pirmąjį Napoleono dekretą dėl šaukiamųjų kontingento. Nuo tos dienos, su neviltim žiūrėdamas, kaip vysta jo vyriausioji duktė, senasis pirklys prisiminė, jog kai jis vedė panelę Ševrel, jųdviejų padėtis buvo beveik tokia pati kaip dabar Žozefo Leba ir Viržini. Kaip būtų puiku ištekinti dukterį ir atlikti šventą pareigą, padarius našlaičiui tokią pat malonę, kokia kitados jo pirmtakas apdovanojo jį patį tokiomis pat aplinkybėmis! O Žozefas Leba, jau trisdešimt trejų metų amžiaus, galvojo apie penkiolikos metų skirtumą tarp jo ir Ogius tinos kaip apie kliūtį, galinčią juodviem sutrukdyti. Be to, nestoko damas įžvalgumo, jis nuspėjo pono Gijomo užmačias ir, pakankamai gerai žinodamas jo nepalenkiamus nusistatymus, suprato, kad jau nėlė niekados nebus išleista anksčiau už vyresniąją dukterį. Taigi varg šas tarnautojas, turėdamas ne tik ilgas kojas ir tvirtą stuomenį, bet ir jautrią širdį, tylomis kankinosi. Tai šit kuo gyveno šioji maža valstybė vidury Sen Deni gatvės, sakytum koks trapistų vienuolynas. Tačiau, norėdami tiksliai atkurti liek įvykius, tiek veikėjų jausmus, turime grįžti dar keletą mėnesių utgal prieš tą sceną, kuria pradėjome pasakojimą. Kartą vakarėjant vienas jaunuolis, praeidamas pro prieblandoje skendinčią „Sviediniu Žaidžiančios katės" krautuvę, stabtelėjo priešais ją, išvydęs paveiks-