92
pėdų aukštį: tai oreivių, ponų Gei Liusako ir Bijo pasiekimas. Tai nėra aukštai netgi palyginus su minėtomis aštuoniasdešimčia mylių, tad man nedavė ramybės mintis, jog čia daug kas kelia abejonių ir daug ką galima spėlioti. Juk jei nuo tam tikro taško virš Žemės paviršiaus kilsime dar aukščiau, oro tankumo mažėjimas nebus priklausomas nuo to papildomo aukščio (kaip kad gali pasirodyti iš to, kas anksčiau išdėstyta), o bus tik santykinis. Todėl aišku: kad ir kiek kiltume, niekuomet neatsidursime tokiame aukštyje, kur, paprastais žodžiais tariant, nėra jokio oro. Aš maniau, kad jis turi būti, nors ir nepaprastai išretėjęs. Kita vertus, žinojau: yra manančių, jog egzistuoja griežta ir apčiuopiama riba, už kurios visai nėra oro. Tačiau yra viena aplinkybė, pamiršta šitaip teigiančių, kuri, nors ir nepaneigia to tvirtinimo, yra verta apmąstymų. Jeigu sulyginsime laiko tarpus, per kuriuos Enkės kometa pasiekia savo perigėjų, ir atsižvelgsime į planetų traukos sukeltus orbitos svyravimus, pamatysime, jog tie laiko tarpai mažėja, kitaip sakant, planetos skriejimo elipsės didžioji pusašė lėtai, bet nenumaldomai trumpėja. Taip ir turi atsitikti, jeigu kometa didžiąją dalį savo kelionės skrodžia lengvą ir retą terpę, stabdančią jos skrydį. Nes aišku, kad toji terpė, lėtindama kometos skriejimą, didina jos įcentrinį greitį, kartu mažindama išcentrinį. Žodžiu, Saulės trauka tolydžio stiprės, ir kometa sulig kiekvienu apsisukimu artės prie šviesulio. Kuo nors kitu sunku paaiškinti orbitos svyravimus. Bet vėlgi yra pastebėta, kad tos pačios kometos apvalkalas smarkiai susitraukia jai prisiartinus prie Saulės, ir atvirkščiai – nepaprastai išsiplečia kometai skriejant afelio link. Vadinasi, ne be reikalo tikėjau pono M. Valco teiginiu, jog kometos dydis keičiasi vis dėl tos pačios terpės, kurios tankis kinta priklausomai nuo atstumo iki Saulės. Taip pat vertas dėmesio lęšio formos reiškinys, kitaip