Edgar Allan Poe "The Masque of the Red Death"

man šie darbai, anomis aplinkybėmis, tos grynos abstrakcijos, kurias šis hipochondrikas stengėsi išreikšti drobėje, kėlė tokį visa apimantį ir nepakenčiamą siaubą, kokio aš netgi nebuvau patyręs žiūrėdamas į ryškias, bet per daug konkrečias Fiuzelio fantazijas.

Vieną iš savo draugo fantasmagoriškų sumanymų, ne tokį abstraktų, pabandysiu, nors ir blankiai, aprašyti žodžiais. Nedidelis paveikslas vaizdavo nepaprastai ilgo stačiakampio požemio ar tunelio vidų, žemomis lubomis ir lygiomis baltomis sienomis, be jokių papuošimų, be jokių įdubimų. Kai kurios papildomos piešinio detalės aiškiai rodė, kad šis tunelis yra nepaprastai giliai po žeme. Tame neregėtai ilgame tunelyje niekur nebuvo matyti nei išėjimo, nei deglo, nei jokio kito dirbtinės šviesos šaltinio; ir vis dėlto srautas skaisčių spindulių sruveno nuo vieno galo iki kito, viską užtvindydamas vaiduoklišku, nenatūraliu švytėjimu.

Aš jau minėjau, kad dėl liguisto klausos nervų jautrumo nelaimingasis nebegalėjo pakęsti jokios muzikos, išskyrus kai kurių styginių instrumentų skambėjimą. Galbūt tai, kad jis turėjo tenkintis siauru gitaros diapazonu, ir nulėmė fantastinį jo improvizacijų pobūdį. Tačiau tų ekspromtų atlikimo ugningas lengvumas nepaaiškinamas vien tik šia aplinkybe. Jo nežabotų fantazijų muzika, taip pat ir žodžiai (jis neretai pritardavo muzikai rimuotomis improvizacijomis) tikriausiai radosi iš dvasinio susitelkimo, kuris, kaip ir anksčiau esu minėjęs, būdavo pastebimas tiktai stipriausios egzaltacijos valandėlėmis. Vienos šių rapsodijų žodžius aš nesunkiai įsiminiau. Ši rapsodija paveikė mane labiau negu kitos galbūt dėl to, kad, pagavęs giluminę, arba mistinę, kūrinio prasmę, aš suvokiau – pirmą kartą – jog Ašeris tikrai jaučia pakylėtą savo protą svyruojant soste. Daina vadinosi „Užburta pilis“,o jos žodžiai, gal ir ne visai tikslūs, buvo tokie: