__MAIN_TEXT__

Page 1

Migrantai

ir pabėgėliai

Kurš


Otto Glagau apibūdino ją kaip „Rytų Prūsijos Sacharą“ (1868). Kartais ją vadindavo „Šiaurės Sachara“. Juozui Pronskui ji tapo „Lietuvos Sachara“ (1923), o Petras Babickas apie ją rašė kaip apie Lietuvos „gintaro krantą“ (1932). Miškų rojus, kopų karalijos perlas, gamtos stebuklas – nuo Prūsijos švietėjo Wilhelmo von Humboldto laikų Kuršių nerija grožimasi, daugumai autorių ji kažką reiškia visų pirma dėl nuostabaus kraštovaizdžio. Tačiau kodėl neriją vadiname „kuršių“? Kas buvo ir yra jos gyventojai? Kokios jų atsiradimo pusiasalyje istorijos? Knyga „Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje“ siūlo pakeisti optiką ir pažvelgti į pusiasalį kaip į nuolatinių migracijų vietą – erdvę, kuri beveik visiškai ištuštėjo dėl Antrojo pasaulinio karo pasekmių ir kurios pakartotinis apgyvendinimas pokariu Lietuvoje buvo išskirtinis.

Sujungtų Prūsijos karo topografijos įstaigos 1912 m. publikuotų 1:25000 mastelio topografinių žemėlapių, braižytų 1910 m. toponuotraukos pagrindu, fragmentas. Iš Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archyvo >


Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas

Vasilijus Safronovas Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje Mokslo studija

Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2018


Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto Tarybos 2018 m. rugsėjo 19 d. nutarimu (protokolas Nr. 45BRIAI-1) pritarta skelbti kaip mokslo studiją Recenzavo: Dr. Tomas Balkelis (Lietuvos istorijos institutas) Dr. Dalia Kiseliūnaitė (Lietuvių kalbos institutas) Dr. Sigita Kraniauskienė (Klaipėdos universiteto Socialinių pokyčių studijų centras) Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų bazėje (NBDB)

Tyrimas atliktas Klaipėdos universitetui, kaip asocijuotam partneriui, dalyvaujant projekte „4Cs: From Conflict to Conviviality through Creativity and Culture“. Projektas finansuojamas pagal Europos Sąjungos „Kūrybiška Europa“ 2014–2020 metų programos „Kultūra“ subprogramą

Knygos rengimą ir išleidimą rėmė:

Europos Komisijos parama šios studijos leidybai nereiškia pritarimo jos turiniui, kuriuo atskleidžiamas tik autoriaus požiūris. Komisija nėra atsakinga už tai, kaip gali būti panaudota studijoje pateikta informacija.

© Vasilijus Safronovas, 2018 © Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, 2018 © Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2018 Studiją inicijavo:

ISBN 978-609-447-304-3


Turinys 7 Padėkos 9 Įvadas 12

I skyrius Migracijos iki XX amžiaus vidurio

14 18 24 30 39

Siena Tranzitas, keliautojai ir įsišakniję migrantai Gamtos vejami žmonės „Stabilumo laikotarpio“ bendruomenė Priverstiniai karo migrantai nerijoje

46

II skyrius Antrojo pasaulinio karo išblaškyti nerijos senbuviai

48 55 59 65

Evakuacija ir jos pasekmės Išblaškytieji Vokietijoje Grįžusieji namo Grįžusiųjų gyvenimo sąlygos pirmaisiais pokario metais 76 Integruojami ir atstumiami nerijos senbuviai 86 Išvykimas į Vokietiją 96

III skyrius Naujieji nerijos gyventojai pokariu

98 99 106 116

Nerijos apgyvendinimo ypatybės Pirmoji persikėlėlių banga Antroji persikėlėlių banga Nepritapę naujakuriai ir nepritapimo priežastys 122 Ką nauja atsinešė persikėlėliai? 124 1956-ieji: persikėlėlių momentinė nuotrauka 131 Nerijos virsmai 1958–1961 m. 141 Baigiamosios pastabos 143 Šaltiniai ir literatūra


Padėkos Ši studija nebūtų atsiradusi be dr. Rasos Antanavičiūtės ir Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos iniciatyvos. Dėkoju tekstą skaičiusiems kolegoms ir recenzentams, ypač dr. Sigitai Kraniauskienei ir dr. Daliai Kiseliūnaitei, maloniai pasidalijusioms dar nepublikuota medžiaga. Už suteiktą galimybę iliustruoti leidinį esu dėkingas Neringos muziejų direktorei dr. Linai Motuzienei ir fondų saugotojai Genovaitei Grigaitienei, Lietuvos centrinio valstybės archyvo Fotodokumentų skyriaus vyr. archyvistei Ramutei Vaikšnoraitei, Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriaus darbuotojoms, Herderio instituto Marburge Vaizdų archyvui ir Mariui Matiukui, Kuršių nerijos pokario naujakurių sūnui.


Įvadas Migracijos temą šiandien sunku būtų pavadinti antraplane. Dažnas gyvenamosios vietos keitimas šiuolaikiniame mobiliame pasaulyje prie to prisideda ne ką mažiau nei tie, kurie yra priversti persikelti gyventi kitur ar yra išvaromi prievarta dėl socialinių, ekonominių sąlygų, smurto ar karinių konfliktų. Jungtinių Tautų pabėgėlių organizacija UNHCR dar 2014 m. paskelbė, kad pasaulis nuo Antrojo pasaulinio karo laikų nėra matęs tiek priverstinių migrantų, kiek jų yra šiandien, vienu metu atsietų nuo savo namų visuose žemynuose. Daugelio europiečių jau senokai pamirštas priverstinio žmonių per(si)kėlimo problemas 2015 m. „pabėgėlių krizė“ suaktualino ir senajame žemyne. Ji, be kita ko, skatino prisiminti tai, kaip panašias krizes europiečiai sugebėdavo suvaldyti praeityje. Kitaip nei visuomenės dėmesys migracijų temai, istorikų tyrimus, kuriuose būtų nagrinėjami masiniai žmonių persikėlimai, proginiu reiškiniu galima pavadinti tik iš dalies. Antrojo pasaulinio karo ir pokario patirtys tapo svarbiais veiksniais, tokius tyrimus paskatinusiais. Tačiau tolesnė jų plėtotė apėmė gerokai įvairesnes, ir ne vien europiečių, patirtis. Migracijų istorijai skirti moksliniai žurnalai ir tyrimų institucijos šiandien skaičiuojami jau dešimtimis; iš tiesų jų skaičius jau viršija šimtą. Vis dėlto Lietuvoje migracijų istorija yra palyginti nauja tema, apie kurią ilgą laiką po Antrojo pasaulinio karo beveik nebuvo rašoma. Liudo Truskos ir Alfonso Eidinto tyrimai tuo metu iš esmės apsiribojo lietuvių emigracijos į Šiaurės Ameriką XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pirmojoje pusėje tema. Pirmiausia priverstinės migracijos Lietuvoje tapo tyrinėtojų domėjimosi objektu apie 1988–1991 metus. Trėmimai į Sibirą iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo, gyventojų pasitraukimas iš Lietuvos nuo artėjančios Raudonosios armijos, gyvenimas perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje priklausė toms „baltoms dėmėms“, apie kurias visuomenė norėjo žinoti daugiausia, bet šis jos poreikis buvo patenkintas mažiausiai. Tenkindami šį interesą, istorikai pirmiausia ėmė tirti Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpio


migracinius procesus Lietuvoje. Tik vėliau pradėta rašyti apie ankstesnes masines migracijas, susijusias su Pirmuoju pasauliniu karu ir „pirmuoju pokariu“. Bet apie 1988–1991 m. tyrinėtojų dėmesio sulaukė ir migracinių procesų istorija dviejose pokariu iš esmės naujai apgyvendintose Lietuvos „pakraščių“ teritorijose – Vilniaus ir Klaipėdos kraštuose. Ši studija, koncentruodamasi į Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpį bei Klaipėdos krašto vieną gabalėlį, tam tikra prasme pratęsia abu šiuos pažinimo laukus. Tačiau abu jie čia plėtojami kiek kitokia linkme. Pirma, Lietuvos gyventojų migracijų tyrimai (priverstinės migracijos šiuo atveju – ne išimtis) paprastai atliekami makrolygmeniu1, t. y. rašoma apie tai, kas palietė visą šalį ar didesnį jos regioną. Šiame tyrime pasirinkta analizuoti gyventojų per(si)kėlimo reiškinius, vykusius nedidelėje teritorijoje – Kuršių nerijoje, daugiausia lietuviškojoje jos dalyje. Tai maža bendruomenė2, ir norint ją analizuoti, makrooptiką būtina derinti su mikrožvilgsniu. Toks perspektyvų derinimas, viliuosi, skaitytoją labiau priartins prie pokyčių, aprašomų šioje studijoje, suvokimo. Antra, skirtingai nei dauguma tyrimų apie migracijas, pastaraisiais dešimtmečiais publikuojamų Lietuvoje, ši studija atskleidžia ne vien Antrojo pasaulinio karo ir pokario procesus, bet ir ankstesnius gyventojų persikėlimo reiškinius. Ja norima parodyti, kad gyventojų migracijos (didžiąja dalimi priverstinės) buvo kone nuolatinis Kuršių nerijos istorijos palydovas. Tuo jokiu būdu nesiekiama trivializuoti XX a. vidurio Kuršių nerijos gyventojų migracijų patirčių, bet siekiama parodyti jas platesniame kontekste, atskleidžiant lūžių ir tęstinumo kupiną pusiasalio apgyvendinimo istoriją. Šis darbas nėra pirmasis, skirtas gyventojų migracijoms Kuršių nerijoje. Žmonių kėlimąsi į pusiasalį ir persikėlimą jo viduje, vykusį ankstyvaisiais naujaisiais ir naujausiaisiais laikais, aptarė dauguma autorių, rašiusių apie Kuršių neriją. Išsamiausiai šiuos klausimus dar prieš Antrąjį pasaulinį karą narpliojo istorikai Kurtas Forstreuteris ir Friedrichas Mageris3. Pirmojo straipsnyje analizuotas gyvenviečių atsiradimas pusiasalyje ir gyventojų etninė kilmė. Antrojo knygoje išsamiai nagrinėta nerijos kraštovaizdžio raida, kaimų istorija ir jų perkėlimas iš vienos vietos į kitą dėl užpustymo smėliu bei nerijos gyventojų užsiėmimai. Migracijų po Antrojo

Įvadas

10

1 Plg. tekstus viename paskutinių darbų apie migracinius procesus XX a. Lietuvoje: Balkelis, Davoliūtė 2016. 2 Trys tūkst. gyventojų, Neringos savivaldybėje šiandien deklaravusių gyvenamąją vietą, yra visų laikų istorinis maksimumas. 3 Forstreuter 1931; Mager 1938. 4 Svarbiausi darbai šia tema: Arbušauskaitė 1993 (tai ankstesnė 1995b versija); 1994; 1995a; 1995b; 2000.


11

pasaulinio karo tyrimas, pristatomas šioje studijoje, nebūtų įmanomas be ankstesnio Arūnės Liucijos Arbušauskaitės įdirbio. Ši kadaise Neringoje pati apsigyvenusi tyrinėtoja neapsiribojo antropologine vidinio stebėtojo žiūra, bet daugelį metų po kruopelytę rinko medžiagą archyvuose. Jos 1993–2000 m. Vokietijoje ir Lietuvoje skelbtuose straipsniuose daugiausia dėmesio skirta naujakurių kėlimuisi į Kuršių neriją po Antrojo pasaulinio karo, gyventojų trėmimams iš pusiasalio; A. L. Arbušauskaitė pirmoji statistiškai apibendrino ir 1956 m. lietuviškojoje nerijos dalyje Lietuvos istorijos instituto etnografų atlikto gyventojų surašymo duomenis4. Šioje studijoje prie kai kurių A. L. Arbušauskaitės pirmą kartą atskleistų klausimų neišvengiamai grįžtama, bet jos nupieštas vaizdas gerokai papildomas, o vietomis ir patikslinamas. Pvz., autorė labai detaliai atskleidė nerijos apgyvendinimą po 1951 m., bet beveik neskyrė dėmesio planiniam pusiasalio apgyvendinimui 1945–1947 metais. Iš jos darbų palyginti nedaug sužinome ir apie nerijos ikikarinių gyventojų likimus per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Studiją sudaro trys dalys, iš kurių antroji skirta migraciniams procesams, susijusiems su nerijos šiaurinės dalies senbuviais, trečioji – su pokario naujakuriais. Pirmoji studijos dalis, kurioje užgriebtas ilgokas laikotarpis iki 1945 m., laikytina įvadine. Nepaisant to, kad pagrindiniai veikėjai šioje knygoje yra Antrojo pasaulinio karo ir pokario pabėgėliai bei naujakuriai, pasakojimą apie periodą po Antrojo pasaulinio karo vis dėlto buvo nutarta apriboti. Tekste gvildenami pokyčiai, vykę iki 1961 m. Tai paaiškinama faktu, kad šis pokario tarpsnis pasižymėjo intensyviausia gyventojų kaita, o įkūrus Neringos miestą, šiaurinės pusiasalio dalies apgyvendinimas tapo priklausomas nuo visai kitų veiksnių. Nerijos apgyvendinimo etapas po 1961 m. neišvengiamai sulauks istorikų dėmesio ateityje.

Judėjimas Nidos prieplaukoje, XX a. 4-asis dešimtmetis. LCVA, P-33840 >


I skyrius


Migracijos iki XX amĹžiaus vidurio


Siena Gyventojų judėjimo Kuršių nerijoje procesus, būdingus laikotarpiui iki XX amžiaus, dabartiniu metu gana sudėtinga įsivaizduoti. Visų pirma todėl, kad šiandien keliautojui, norinčiam pervažiuoti visą neriją, būtina turėti Rusijos vizą, o susisiekimo tarp dviejų Kuršių marių dalių beveik nėra. Siena marių ir nerijos viduryje, ypač turint omenyje 2014 m. regione pablogėjusią geopolitinę situaciją, tapo daugeliui neperžengiamu barjeru: tie, kurie keliauja lietuviškojoje nerijos dalyje (Europos Sąjungoje ir Šengeno zonoje), dažnai nesiryžta važiuoti toliau į Rusiją. Ir tik tie, kurie nusprendžia praleisti laiką Rusijos Kaliningrado srityje, paprastai aplanko abi nerijos dalis – pietinę, valdomą Rusijos, ir šiaurinę, priklausančią Lietuvai. Tačiau valstybių siena čia pirmąkart atsirado tik 1920 m. Iki tol visa Kuršių nerija ir marios priklausė Vokietijos imperijai ir šios imperijos sudėtine dalimi 1871 m. tapusiai Prūsijai. Tik po Pirmojo pasaulinio karo, įsigaliojus Versalio taikos sutarčiai, šiaurinė nerijos ir marių dalis kartu su Rytų Prūsijos teritorija į šiaurę nuo Nemuno ir Rusnės tėkmės buvo atskirta nuo Vokietijos. Rytų Prūsijai liko tik pietinė Kuršių nerijos atkarpa, šiaurinė tapo naujo politinio darinio – Klaipėdos krašto – unikaliausiu kampeliu1. 1920–1923 m. sąjungininkų vardu Klaipėdos kraštą laikinai administravo Prancūzija, o 1923 m. jis tapo autonomine Lietuvos Respublikos dalimi. 1939 m. šis regionas po ultimatyvaus Adolfo Hitlerio reikalavimo buvo įtrauktas į nacių Vokietiją, bet 1944–1945 m. vėl tapo Lietuvos vakariniu arealu. Tiesa, pati Lietuva tuo metu buvo integruota į Tarybų Sąjungą. Todėl po Antrojo pasaulinio karo buvusi siena Kuršių nerijoje tapo simboline: ji skyrė du Tarybų Sąjungos darinius: Lietuvos TSR ir Rusijos TFSR Kaliningrado sritį – šį 1946 m. šiaurinėje Rytų Prūsijoje naujai atsiradusį darinį. Siena tarp valstybių – Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos – ji vėl tapo 1991 m. Sienos atsiradimas vidury Kuršių nerijos 1920 m. nebuvo visiškai atsitiktinis. Per Nidą ir Grobšto ragą jau nuo viduramžių ėjo administracinė riba. Pirmiau ji skyrė dviejų Vokiečių ordino pareigūnų – Klaipėdos komtūro ir maršalo Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas) – prižiūrimas valdas. 1537 m. pirmąsyk išvesta tiksliai2, per XVI a. ji

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje

14

1 Plačiau apie regiono istoriją žr.: Safronovas 2015. 2 Forstreuter 1931: 49.


Kuršių nerijoje XX amžiuje irgi reiškėsi regione vykę geopolitiniai pokyčiai. Pusiasalis buvo padalytas pusiau, o šiaurinė jo dalis penkis kartus keitė politinę priklausomybę. Čia šalinami „Lietuvos valdymo ženklai“ (privalomi vieši įrašai dviem kalbomis) 1939 m. kovo mėn., nacistinei Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, AdM archyvas, F-II3(61)


Tarpukariu Lietuvos ir Vokietijos siena Kuršių nerijoje nebuvo sunkiai įveikiamas barjeras. Pasai, kaip ir dabar, buvo tikrinami viduryje per neriją nutiesto kelio, be to, Nidos prieplaukoje, XX a. 4-ojo dešimtmečio Haro Schumacherio nuotraukos. Bildarchiv des Herder-Instituts, 6a2696, 6a2667


tapo riba, skiriančia Prūsijos hercogo valdas: Žiokų (dab. Nekrasovo) valsčiaus Rasytės (dab. Rybačis) seniūniją ir Klaipėdos valsčių (žr. schemą p. 20–21). Galiausiai riba atskyrė XIX a. pradžioje Prūsijoje naujai įsteigtas Fišhauzeno (dab. Primorskas) ir Klaipėdos apskritis. Tačiau iki XX a. toji riba niekuomet neskyrė dviejų valstybių. Ir net tarpukariu, kai Klaipėdos kraštas priklausė Lietuvai, keliautojai iš Karaliaučiaus ir kitų Rytų Prūsijos vietovių galėdavo nesunkiai patekti į Lietuvos pusėje likusią Nidą: už tam tikrą mokestį vizą buvo galima gauti tiesiog garlaivyje…

Tranzitas, keliautojai ir įsišakniję migrantai Faktas, kad Kuršių nerijos viduryje iki XX a. nebuvo sienos tarp valstybių, yra vienas iš paaiškinimų, kodėl tuo metu šiame pusiasalyje tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių funkcionavo visai kitas gyventojų judėjimo režimas. Ilgus šimtmečius nerija labiau jungė nei skyrė atskiras žemes. Tačiau kitokį judėjimo režimą paaiškina ir kitas veiksnys – tai senasis kelių tinklas, kurio likučiai šiandien funkcionuoja visai kitose komunikacijos sistemose. Vokiečių ordinui XIII a. įsitvirtinant Prūsoje, o 1237 m. įsiliejus į šį ordiną kalavijuočių riteriams, nerija atsidūrė tarp dviejų ordino pilių – Klaipėdos (Memelburg, 1252) ir Karaliaučiaus (Königsberg, 1255). Iki tol atlikusi komunikacijos tilto tarp Semboje ir Žemaitijoje gyvenusių genčių funkciją, dabar ji tapo ordino riterių valdų Prūsoje ir Kurše / Livonijoje jungtimi. Kaip tik tuomet pusiasaliui buvo lemta tapti trumpiausiu ir saugiausiu sausumos keliu, per kurį iš Livonijos galvota susisiekti su likusia Europa. Šiandien naudojamas Kuršių nerijos plentas (pirmiau žvyrkelis) buvo nutiestas tik XX a. pradžioje. Iki tol kelias nuo Kranto (vok. Cranz, dab. Zelenogradskas) iki Rasytės ėjo pamariu, o nuo Rasytės iki Smiltynės – arčiau jūros, kai kuriuose ruožuose šiauriau Karvaičių – tiesiog jūros pakrantės smėliu. Kelis šimtmečius būtent pastarąja sausumos komunikacijos arterija turėjo keliauti tie, kurie norėjo iš Revelio (dab. Talinas), Narvos, Dorpato (dab. Tartu), Rygos, o nuo XVIII a. pradžios ir iš Rusijos sostinės Sankt Peterburgo pasiekti Karaliaučių, Elbingą, Dancigą (dab. Gdanskas), o iš ten – kitus

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje

18


Taip atrodė „pašto keliu“ praėjusio šimtmečio pradžioje tebevadintas kelias per Kuršių neriją, XX a. 3–4-ojo dešimtmečių nuotrauka. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, AdM archyvas, F-II2(14)


Dang ė

Klaipėda Minija

Smiltynė

Juodkrantė

Nagliai

Karvaičiai

Nida Baltijos jūra

Pilkopiai Priedinė

Ž.

Rasytė Kuncai Latenvaldė Šarkuva Krantas

N.

Žiokai Labguva

Ž. Noihauzenas

Fišhauzenas

KARALIAUČIUS Aismarės

Brandenburgas

Balga Politinis ir administracinis Kuršių nerijos ir marių regiono suskirstymas apie 1650 metus. Pažymėtos Prūsijos valsčių ribos, centrai ir tuo metu Kuršių nerijoje buvę kaimai. Didžiosiomis raidėmis pažymėti Fišhauzeno, Noihauzeno, Ragainės ir Žiokų valsčių priklausiniai. Vasilijaus Safronovo schema

Valdava

Deimė

F.

Kuršių marios

Tepliava Priegli us


Abiejų Tautų Respublika (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė)

Ru sn ė ija

Tilžė

Nemunas

Ragainė Šešupė

Įs ra

Gil

R. Įsrutis

An gr ap ė

Pisa


Vidurio ir Vakarų Europos miestus, arba atvirkščiai. Kurį 22 laiką kelias tarnavo Hanzos sąjungos poreikiams3, o XVII a. pirmojoje pusėje, aplinkiniame regione pradėjus 3 Plg. Bruns, Weczerteikti reguliaraus pašto paslaugas, senasis kelias tapo ka 1962: Karten A, B, „tarnybiniu“ pašto traktu, kurio reikšmė vis augo4. Beveik VII, VIII, 41. du šimtmečius per jį iš vienos Europos dalies į kitą ėjo 4 Plačiau apie šį virsmą Safronovas susirašinėjimas, apsikeitimas informacija, keliavo 2013: 13–14. pirkliai, intelektualai, kilmingieji, Europos valstybių monarchai. Tik 1831–1833 m., kai buvo įgyvendintas nu5 Datos čia pagal: Ziesemer 1968: 310, tarimas suteikti pašto trakto funkciją Tilžės–Šiaulių ke311, 313; Forstreuter liui, nerija ėjęs kelias liko lokalesnei komunikacijai. Taigi 1931: 49, 56. ilgą laiką Kuršių nerija buvo tranzitinio judėjimo vieta. 6 Plg. Hirsch, Töppen, Tranzitinė funkcija, kurią pusiasalis atliko iki XX a., Strehlke 1863: 665; Forstreuter 1931: 48. paaiškina daugelį dalykų. Pirma, tranzitas turėjo tiesioginę įtaką gyvenviečių plėtotei ir išsidėstymui Kuršių 7 Atsakyti į klausimą, nerijoje. Kuršių nerijos gyvenvietės kūrėsi kaip sausukas buvo pirmieji nerijos gyventojai, mos kelio tarpinės stotelės su keliautojams aptarnauti šiandien vis dar reikalinga infrastruktūra (karčemos, pašto stotys, arklių trūksta duomenų. Didžioji dalis inforkeitimo punktai, budėjimo postai), o bent dalis nerijos macijos, kurią žinome kaimų gyventojų buvo nuolat įsitraukę į keliautojų ir apie ankstyviausius siuntų aptarnavimą. XIV–XV a. sandūroje, matyt, aktyviau žmones pusiasalyje, mus pasiekė todėl, buvo eksploatuojama tik pietinė kelio dalis. Greta jos kad Kuršių nerijoje įsisteigė pirmosios istorijos šaltiniuose nerijoje minimos vėjo pustomas smėlis karčemos Šarkuvoje (dab. Lesnojus, pirmąkart paminėta atidengdavo įvairius radinius kadaise už1408 m.5) ir Rasytėje (1389). Maža to, dėl karinio konflikto pustytame žemės paviršiuje, o tie radiniai tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių apie du šimtmečius ordino pietine kelio dalimi keliauta tik žiemą, tuoj už Ra- nuo XVIII a. žadino tyrinėtojų smalsumą. sytės ledu persikeliant per Kuršių marias į Ventės ragą, Nidos, Alksnynės rakur buvo Vokiečių ordino pilis6. Tačiau praėjus kuriam daviečių tyrimai rodo, laikui po Melno taikos (1422), maždaug vienodu atstumu kad Kuršių nerijoje subneolito ir neolito viena nuo kitos įsisteigusios karčemos jau fiksuojamos laikotarpiais gyveno ir Nidoje (pirmąkart paminėta 1437 m.), Nagliuose (1447), su Pamarių kultūra Klaipėdos priemiestyje Vitėje ir Nemirsetoje (abi 1434 m.). siejami žmonės, kurie tuo metu buvo Manoma, kad Treyeros vardu XV a. jau turėjo veikti ir kar- pasklidę Baltijos jūros pietrytinėje pakrančema būsimuose Karvaičiuose, kurie šaltiniuose pirmąRadiniai šiose syk minimi 1509 m., ir vadinamoji Smėlio karčema (Sand- tėje. senovės gyvenviekrug) priešais Klaipėdą, kur keliautojai, kaip ir šiandien, tėse datuojami apie turėdavo laukti, kol bus perkelti per marias. Šis karčemų 3500–2500 m. pr. Kr. Dauguma vėlesnių tinklas, nerijoje besiformuojantis XV–XVI a., liudija sauradinių datuojami jau vikingų laikotarsumos kelio aktyvaus eksploatavimo pradžią. piu. Taigi nerijos Bet tranzitas, kuris viduramžiais nerija vyko tarp Prū- apgyvenimo istorijoje sijos ir Livonijos, paaiškina ir kitą svarbų dalyką – savitos esama daugiau kaip trijų tūkstantmečių gyventojų kompozicijos formavimosi pusiasalyje princitarpsnio. Tarpukariu pus. Įsigalėjusi žmonių judėjimo Baltijos pakrantėje ties kai kurie tyrinėtojai

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje


23 teigė, kad prieš pat atvykstant Vokiečių ordinui, Kuršių nerijoje nebūta gyventojų apskritai (Mortensen 1924: 181). Tačiau ankstyvojo Vokiečių ordino laikotarpio pavienių archeologinių radinių yra aptikta netoli Preilos, Pilkopių, Rasytės, taip pat jų gausu Štangenvaldės ir Latenvaldės kapinynuose. XIX a. antrojoje pusėje netoli Rasytės tyrinėto Štangenvaldės kapinyno radiniai, datuojami XIII–XV a., rodo, kad Vokiečių ordino atsinešta kultūra sąveikavo su vietinės bendruomenės tradicija. Plg. Hollack 1908: 80–85; Engel 1931a; Engel 1931b: ypač 86; Rimantienė 1989; Rimantienė 1999; Piličiauskas 2013; Piličiauskas 2016, ypač 36–37; dar Hergheligiu 2018. 8 Plg. Diederichs 1883: 49–52, Bezzenberger 1889: 269–272; Forstreuter 1931: 53–55. 9 Seraphim 1892. 10 Mortensen 1923: 297. 11 Kuršių nerijai įvardyti lietuvių kalboje labai ilgą laiką nebuvo pavadinimo apskritai, o paskui dar kurį laiką nebuvo vieno pavadinimo. Kitapus marių gyvenusieji lietuviai neriją vadino „kopais“, „kopomis“, o gyventojus „kopininkais“ (Diederichs 1885: 10 ir kt.; Gerullis, Stangas 1933: 84, 99). Jonas Remeika dar 1939 m.

nerija kryptis šiaurės–pietų ašimi yra viena priežasčių, lėmusių persikėlėlių iš Kuršo atsiradimą pusiasalyje. Istoriniais laikais tai buvo pirmoji rašytinių šaltinių aiškiai fiksuojama nerijos apgyvendinimo banga7. Duomenys apie ją siekia XIV–XV a. sandūrą. Į nuo karų ištuštėjusias Klaipėdos apylinkes palei Baltijos jūrą ir Kuršių marias tuomet ėmė keltis valstiečiai iš Kuršo. Ši tendencija tęsėsi visą XV a. pirmąją pusę8. Dar kelios valstiečių migracijos iš Kuršo bangos fiksuojamos XVII amžiuje9. Pajūriu į pietus kėlęsi Kuršo valstiečiai per šias migracijas buvo pasiekę Sembos pusiasalį dab. Kaliningrado srityje, kur jau 1400 m. minimas vietovardis Groß Kuhren (Didieji Kuršiai)10. Daugelis persikėlėlių nusėdo ir Kuršių nerijoje, ypač pietinėje dalyje aplink Šarkuvą, Rasytę, kur būta žemės, tinkamos arimams, ir pievų ganykloms. Tačiau ir šiaurinėje, Klaipėdos valdytoje, nerijos pusėje, kur vienintelis užsiėmimas jau tuo metu buvo žvejyba, atsirado nemažai šių persikėlėlių. Save jie vadino „kuršiais“ arba „kuršininkais“ (kursenieki), o kitapus marių gyvenę Prūsijos lietuviai vėliau vadino juos „kopininkais“11. Šie iš dabartinės vakarų Latvijos į Kuršių neriją keliomis bangomis atsikraustę gyventojai nebuvo vieninteliai. Iš esmės jie sudarė žemesniąją tuo metu gana griežtai susisluoksniavusios visuomenės pakopą. Aukštutinį sluoksnį sudarę Ordino riteriai, karčemininkai, vėliau burggrafai (Rasytėje), miškininkai ir kiti pareigūnai, pašto stočių prižiūrėtojai, o dar vėliau ir žvejai nerijoje buvo vokiečiakalbiai. Jų atsiradimo nerijoje keliai dar reikalauja išsamesnio tyrimo. XV a., o ypač XVI a. suaktyvėjus kontaktams tarp Prūsijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, intensyvėjo ir žmonių judėjimo Baltijos pakrantėje kryptis rytų–vakarų ašimi. Tai galėtų būti vienas paaiškinimų, kodėl ankstyvaisiais naujaisiais laikais į neriją atsikraustė ir lietuviakalbių iš vietovių kitapus marių12. Panašu, kad ši migracijos kryptis, kurios pažinimas taip pat dar reikalauja gilesnių tyrimų, irgi nebuvo vienkartinė ar trumpalaikė. Adalbertas Bezzenbergeris, kadaise pabandęs nustatyti 1569 m. Žiokų fogtijos vizitacijoje užfiksuotų Kuršių nerijos gyventojų pavardžių kilmę, suskaičiavo 39–45 vokiškos kilmės ir 52–58 nevokiškos kilmės (lietuvių, latvių, prūsų, maišytas) pavardes13 – tiesa, ši vizitacija apėmė tik pietinę nerijos dalį, iki Karvaičių imtinai. Šiaurinė dalis, regis, buvo kiek homogeniškesnė.

I skyrius. Migracijos iki XX amžiaus vidurio


Tai mums liudija panašus, bet vėlyvesnis, Juodkrantės 24 kunigo Eugeno Lotto skaičiavimas, pagrįstas Karvaičių parapijos duomenimis: XVIII a. pabaigoje parapijoje tik liudijo, kad vietiniai 1/5 gyventojų buvo vokiečiakalbiai, likusiuosius kunigas gyventojai lietuviai Kuršių marias vadino E. Lotto priskyrė kuršiams ir lietuviams14. Nepaisant „Marėmis“ (t. y. be to, akivaizdu, kad XV a. prasidėję migraciniai procesai žodžio „Kuršių“), o Kuršių neriją – lėmė, kad Kuršių nerijoje maišėsi gyventojai, formavosi „Užmariu“ (Remeika kultūrine įvairove ir statusu besiskiriantys socialiniai 1939: 57–58). Dar plg. sluoksniai – įprastas reiškinys ankstyvųjų naujųjų laikų Kiseliūnaitė, Simutytė Vidurio Rytų Europoje. Kultūrine įvairove, nepaisant XIX a. 2005: 17–19. Pavadinimas „nėrija“, „nerinpradėjusių trupėti socialinių barjerų ir vis stiprėjusios ga“, galiausiai „nerija“ lietuvių raštijoje ėmė vokiečių kalbos ir kultūros įtakos, nerija pasižymėjo ir plisti tik po 1917 m. vėliau, iki pat XX a. vidurio. Tačiau tai nereiškia, kad tuo 12 Tą patvirtintų ne metu pusiasalyje įsiviešpatavo sėslumas.

Gamtos vejami žmonės Kuršių nerijoje istoriniais laikais reiškėsi ne tik išorinės, bet ir vidinės migracijos. Iš visų veiksnių, skatinusių gyventojus iš vienos pusiasalio vietos keltis į kitą, svarbiausias buvo pustomas smėlis. Iš tiesų šiandieninis miškingas kraštovaizdis nerijoje yra gana vėlyvas ir didžiąja dalimi sukurtas žmogaus rankomis. Prieš kelis šimtus metų viskas atrodė kitaip. „Smėlio nerija“, vieta, kurioje kadaise būta daug sakalų, o dabar belikę tik smilginių strazdų, „trys mylios tarp Nidos ir Juodkrantės vien tik smėlis“, – taip pusiasalio kraštovaizdį apibūdindavo tie XVIII a. pabaigos keliautojai, kurie pasirinkdavo ne itin malonią visą parą trukdavusią kelionę iš Karaliaučiaus į Klaipėdą per neriją15 (alternatyva plaukti mariomis buvo rizikinga ir dėl permainingų orų galėjo užtrukti gerokai ilgiau, nei planuota). Rašytiniai šaltiniai fiksuoja, kad vėjo pustomas keliaujantis smėlis keldavo grėsmę gyventojų sodyboms ir pievoms, o ilgainiui versdavo palikti savuosius namus, keltis iš vienos vietos į kitą jau XVI a.16 Tiesa, pustomo smėlio poveikis galėjo pasireikšti ir anksčiau: XVI šimtmetis išskirtinis tik tuo, kad šiuo laikotarpiu labai pagausėja rašytinių duomenų apie neriją. XVII šimtmetyje giraitės dar, regis, dengė nuo pustomo smėlio daugumą nerijoje susidariusių sodybų grupelių. Tačiau Latenvaldė ir Priedinė – dvi tuoj po 1650 m. atsiradusios vietovės – buvo užpustytos smėlio jau po 60–100 metų17.

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje

tik jau K. Forstreuterio pastebėti kai kurių nerijos gyventojų įvardijimai prievardžiais Litau ir Samait XVI a. (Forstreuter 1931: 58), bet ir Dainiaus Elerto bandymai nustatyti hipotetinius giminystės ryšius tarp mokesčių mokėtojų, XVI a. pirmojoje pusėje gyvenusių nerijoje ir kitame krante: Elertas 2014: ypač 32. Apie intensyvius migracijos procesus, Kuršių marių regione vykusius XVI a., dar žr. Gierszewski 2013. 13 Bezzenberger 1889: 257–260. 14 Forstreuter 1931: 59–60, pirmąkart paskelbta Memeler Dampfboot (toliau MD), 1908-03-06 ir 1908-03-19. 15 Plg. Wraxall 1775: 314–316; Bernoulli 1779: 200; Nanke 1800: 64. 16 Forstreuter 1931: 46. 17 Plg. Mager 1938: 145–151.


Kopgalis Smiltynė

Juodkrantė (iki ~1730)

Juodkrantė Nagliai (iki ~1675) (po ~1675) Nagliai 1732

Nagliai iki 1854

Pervalka

Karvaičiai iki XVIII a. pr.

Karvaičiai iki 1797

Preila Nida

Nida ~1675–1735

Nida iki ~1675 Naujieji Pilkopiai 1728–1839

Pilkopiai iki ~1675

Pilkopiai Priedinė 1655–1710

Rasytė Baltijos jūra

Kuncai iki 1825 Kuncai XVI–XVII a. Latenvaldė ~1749–1760 Latenvaldė ~1652–1749

Šarkuva iki 1715

Krantas

Šarkuva

Kuršių marios

Esamų ir užpustytų Kuršių nerijos kaimų lokalizacijos kaita. Vasilijaus Safronovo schema pagal Friedricho Magerio (1938) tyrimus


Nerijos gyventojai ne vieną šimtmetį stengėsi išgyventi atšiauriomis gamtos sąlygomis. Žvejų sodyboms grėsė ne tik užpustymas smėliu, bet ir ledonešis bei marių vanduo. Šioje Tilžės fotografo Roberto Minzloffo nuotraukoje užfiksuota marių paplauta sodyba Preiloje, 1900 m. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, AdM archyvas, F-II4(2)


Skruzdynė – nuo pustomų smėlynų bėgusių naujakurių gyvenvietė šiauriau senosios Nidos kaimo vietos. Bene pirmieji duomenys apie Skruzdynę istorijos šaltiniuose fiksuojami 1828 m., XX a. 3–4-ojo dešimtmečių nuotrauka. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, AdM archyvas, F-II3(68) Perkelta į dabartinę vietą apie 1725 m., Nida joje išliko kelis šimtmečius iš esmės todėl, kad čia ją dengė miškas aplink gyvenvietę. Šioje Paulio Isenfelso iš oro darytoje nuotraukoje matyti situacija apie 1940 metus. Bildarchiv des Herder-Instituts, 178162 >


XVIII–XIX a. sandūroje nedidelių pušynų šiaurinėje neri30 jos dalyje tebuvo likusių palei Juodkrantę ir Nidą. Juodkrantiškiai ir nidiškiai sugebėjo atsilaikyti prieš pustomą smėlį, nors ir šie kaimai šiandien nebėra tose vietose, kur ėmė kurtis pirmiausia. Sodybos vis kilnotos ten, kur saugiau. Seniausioji Nidos vieta buvo prie Grobšto rago dabartinėje Kaliningrado srityje, o paskutinis dalies nidiškių persikėlimas įvyko XIX a. pradžioje, kai buvo įkurta Skruzdynė. Karvaičių ir Naglių istorija betgi kitokia. Tris kartus iš vienos vietos į kitą kilnotus Naglius šiandien teprimena šiuo vardu vadinama kopa ir Naglių ragas – marių iškyšulys piečiau Juodkrantės. 1836–1845 m. šį keturis šimtmečius egzistavusį kaimą galutinai pradangino smėlis, o buvę Naglių gyventojai įkūrė Pervalką, Preilą ir Purvynę. Smėlis keliskart skirtingose vietose užpustė ir Karvaičių kaimą, nuo 1739 m. – šiaurinės nerijos dalies parapijos centrą, buvusį tarp Pervalkos ir Preilos. 1781–1798 m. pamažu iš Karvaičių kitur išsikėlė visi gyventojai, kunigas, mokytojas ir karčemininkas. Elegijoje „Nugrimzdęs kaimas“ (1797) tai aprašė Karvaičiuose gimęs Karaliaučiaus profesorius Ludwigas Rhesa. Karvaičių bažnyčia 1794–1795 m. buvo perkelta piečiau Juodkrantės; su ja atsikėlė ir dalis paskutinių karvaitiškių. Tik XIX a. nerijoje prasidėjo sistemingi bandymai gamtą suvaldyti formuojant apsauginį kopagūbrį, sodinant smėlį sulaikančią augmeniją. Šiaurinėje pusiasalio dalyje stabdyti kopų slinkimą XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje pirmiausia imtasi ties daugiausia grėsmės jutusiomis Preila ir Pervalka bei ruože tarp Kopgalio ir Juodkrantės, kur smėlis labiausiai grasė užpustyti sąsiaurį ir uostą.

„Stabilumo laikotarpio“ bendruomenė Kova su pustomu smėliu, kuriam įveikti buvo pasitelkti moksliniai metodai ir ilgamečiai stebėjimai, davė apčiuopiamų rezultatų jau XIX a. viduryje. Kopos buvo sutvirtintos, apsodintos mišku. Nagliai tapo paskutiniu Kuršių nerijoje užpustytu kaimu, ir beveik šimtmečiui pusiasalyje įsigalėjo sėslus žvejų gyvenimas. Vidinės migracijos iš kaimo į kaimą tebevyko, bet jas skatino daugiausia tuoktuvės ar verslo interesai. Kuršių nerijoje visa tai formavo palyginti uždarą, naujais gyventojais iš išorės nedaug ir lėtai atsinaujinančią bendruomenę, kurioje vyravo žvejai.

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje


„Žvejų pasaulis“ Juodkrantėje prieš Antrąjį pasaulinį karą. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, AdM archyvas, F-II2(5) Nidos žvejų laivynas prieplaukoje prie molo, XX a. 3–4-asis dešimtmečiai. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, AdM archyvas, F-II3(44) >


Froesių šeima Nidoje, XX a. 3-iasis dešimtmetis. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, AdM archyvas, F-II3(24)


Žvejų vestuvės Nidoje. XX a. 4-ojo dešimtmečio nuotrauka. Bildarchiv des Herder-Instituts, 6c389


Kelis šimtmečius Kuršių nerijoje gyvenusių šeimų buvimo ženklai Nidoje: krikštai, skirti kapinėse palaidotiems Johannui Frischmannui (1847–1929) ir Micheliui F(o)egei (1887), Hermanno Blodės viešbučio iškaba. XX a. 4–5-ojo dešimtmečių Haro Schumacherio nuotraukos. Bildarchiv des Herder-Instituts, 2a217, 2a305, 263111


Jau iki XIX šimtmečio vidurio gyventojų bandymai ieškoti saugesnės vietos, kurioje pustomas smėlis nebūtų toks grėsmingas, lėmė, kad tos pačios giminės atstovai neretai pasklisdavo keliuose skirtinguose kaimuose. XVI–XVII a. šaltiniuose keliose nerijos vietovėse18 pasitaikanti pavardė ar veikiau priedas prie vardo Kuhr dar nebūtinai reiškė vienos giminės atstovus, bet greičiausiai tik nuorodą į kilmę: „kuršis“. Tai, kad Blodės (Blode) giminės atstovas 1664 m. minimas vėliau užpustytame Priedinės kaime, o 1730 m. jau kelis Blodes aptinkame netoliese, Pilkopiuose (dab. Morskojė)19, irgi nėra argumentas, mat į Pilkopius persikėlė dauguma Priedinės gyventojų20. Bet per XIX a. Blodės pavardė, be Pilkopių, dar pasklinda Rasytėje ir Nidoje. Vėlyvesnis Naglių pavyzdys dar iškalbingesnis: bent tris pavardes iš 1820 m. Naglių sklypų savininkų sąraše minimų žmonių (Labrenz, Pinkis, Radmacher) 1843 m. aptinkame jau persikėlusius į Preilą21, bet kiti buvę nagliškiai (Detzkait, Foege, Kakies, Radmacher) XX a. viduryje gyveno ne tik Preiloje, bet ir Pervalkoje, Juodkrantėje, Nidoje. Tai mus veda prie kito veiksnio. Kelių dešimčių giminių tarpusavio maišymuisi nerijoje darė įtaką ir tai, kad esminį poveikį gyventojų kaitai nustojo darę tokie iššūkiai kaip pustomi smėlynai ar ligos (pvz., XVIII a. pr. visame regione siautusi maro epidemija ar cholera, XVIII a. viduryje pražudžiusi Senuosius Naglius). Ši iššūkių stoka XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pirmojoje pusėje veikė kaip bendruomenę stabilizuojantis ir cementuojantis veiksnys. Prie tokios stabilizacijos prisidėjo ir faktas, kad tuoktuvės šiuo laikotarpiu neretai vykdavo sudarant naują šeimą dviejų giminių iš skirtingų kaimų atstovams (sutuoktiniai iš kito marių kranto, skirtingai nei ankstesniu laikotarpiu, irgi tapo retesniu reiškiniu). Antai pirmasis žinomas Engelinų (Engelin, Engelien) giminės atstovas apie 1729 m. atvyko į Nidą iš Mingės kaimo dirbti tarnu pas pašto stoties ir karčemos savininką22. Apie 1780 m. ši pavardė jau minima ir Juodkrantėje, ir Nidoje23. Pipių (Pippis, Pipp) pavardė, nerijoje fiksuojama jau XVII a. viduryje, XVIII a. pabaigoje minima Karvaičiuose-Juodkrantėje, o 1820 m. – ir Nagliuose24. 1846 m. Juodkrantės bažnyčios knygoje užfiksuotos pirmosios Preilos naujakurių tuoktuvės vyko tarp „vietinės“ Dorotėjos Sakutytės (Dorothea Sakuth) ir nidiškio Michaelio Gulbio (Michael Gulbis)25. Pavardė Sakutis (Sakuth),

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje

38

18 1569 m. Žiokų fogtijos vizitacijoje Michael Kuhr minimas Nidoje, 1658 m. Priedinėje minimi keturi pusiau žvejai  Kur, tarp jų 1664 m. įvardijami Christoff Kuhr ir Hednich Kuhr, Kuncų bažnytinėje knygoje 1727 m. minimi Georg Kuhr Kuncuose, Christoph Kuhr Pilkopiuose, Hans Christian Kuhr Šarkuvoje. Vienas Kur, fiksuojamas tarp Smėlio karčemos laikytojų, yra labiau išimtis; karčemininkais paprastai būdavo vokiečiakalbiai. Plg. Bezzenberger 1889: 205, 206, 258; Forstreuter 1931: 50, 55–56. 19 Bezzenberger 1889: 205, 206. 20 Plg. Mager 1938: 151. 21 Plg. Fuchs 1969: 257; Fuchs 1970: 107. 22 Strakauskaitė 2001: 45. 23 Bezzenberger 1889: 255; Fuchs 1928; Strakauskaitė 2001: 45–46. 24 Bezzenberger 1889: 262; Fuchs 1969: 257. 25 Fuchs 1930.


39

nerijoje taip pat žinoma jau XVII a. viduryje, XVIII a. pabaigoje minima Karvaičiuose-Juodkrantėje26. Po beveik šimto metų žmonių šia pavarde gyveno Preiloje, Juodkrantėje, Nidoje. Savo ruožtu pavardė Gulbis apie 1940 m. fiksuojama tik Nidoje27. Weinholdų (Winold, Wynhold) giminės atstovų, kurie nerijoje minimi 1664 m., XVIII a. pabaigoje randame Karvaičiuose-Juodkrantėje, o apie 1940 m. jie pasklidę Preiloje ir Nidoje. Šekanų (Schekahn, Tzickahn) ir Friozių (Froese, Friese) giminės – abi minimos 1664 m., 1773–1801 m. Karvaičiuose-Juodkrantėje, o 1940 m. gyvena tik Nidoje. Pyčai (Pietsch, Pycz), kurie Juodkrantėje fiksuojami apie 1780 m.28, apie 1940 m. jau gyvena Juodkrantėje, Nidoje, Pervalkoje. 1843 m. tarp Preilos naujakurių randame dvi Bastikų (Bastick, Bastien, Bastian) šeimas; po šimto metų žmonės šia pavarde jau išsibarstę po Juodkrantę, Pervalką, Preilą. Skirtingos Lauzeninkų (Lauzening, Lauzeningks, Lauzenings) šeimos XX a. viduryje gyveno Juodkrantėje, Preiloje ir Nidoje. Tarp bene labiausiai išsibarsčiusių giminių paminėtinos Engelinai, Jakaičiai (Jakait, Jakeit), Labrencai (Labrenz) ir Peleikiai (Peleikis): apie 1940 m. jų atstovų randame visose keturiose šiaurinės Kuršių nerijos dalies gyvenvietėse – Juodkrantėje, Pervalkoje, Preiloje ir Nidoje. Mano skaičiavimais, dvidešimties čia įvardytų giminių atstovai šiose keturiose gyvenvietėse apie 1940 m. sudarė 50 proc. gyventojų.

Priverstiniai karo migrantai nerijoje 26 Bezzenberger 1889: 262. 27 Čia ir toliau remiuosi mano sudarytu Kuršių nerijos šiaurinės dalies gyventojų sąrašu, kuriame fiksuojama padėtis apie 1940 m. Jis suformuotas remiantis Einwohnerbuch 1942, Teil VII: 19–20, 21, 23, 26–27; Isenfels 1942; Pietsch 1983: 32–36, 42–43, 48, 62, 64–65. 28 Bezzenberger 1889: 255.

Po gana ilgo „stabilumo“ laikotarpio naujas masinio pobūdžio išorines migracijas pusiasalyje sukėlė du XX amžiaus pasauliniai karai. Priverstinės gyventojų migracijos į Kuršių neriją ir per ją patirtys, pasireiškusios Pirmojo pasaulinio karo metu, didele dalimi pasikartojo po kelių dešimtmečių. Abiem atvejais Kuršių nerijos vaidmenį apibrėžė du pagrindiniai aspektai: Rusijos (vėliau atitinkamai Tarybų Sąjungos) kaimynystė ir tai, kad puolant iš rytų, sausumos pajėgoms reikėdavo įdėti nemažai pastangų ir laiko, norint forsuoti marias ir persikelti į pusiasalį. Pats pusiasalis šiuo atveju atliko sausumos kelio funkciją – kelio, kuriuo Klaipėdos gyventojai turėjo galimybę evakuotis nuo artėjančios kariuomenės Karaliaučiaus link ir gilyn į Rytų Prūsiją (Vokietiją).

I skyrius. Migracijos iki XX amžiaus vidurio


1914 m. rugpjūčio mėn., Pirmojo pasaulinio karo pra- 40 džioje, Klaipėdą ir neriją nuo Rusijos sienos skyrė kelios dešimtys kilometrų. Tačiau Rusijos kariuomenė į Rytų Prūsiją rugpjūčio viduryje įsiveržė gerokai piečiau, Klaipėdą ir apylinkes tam tikra prasme izoliuodama: galimybė sausuma susisiekti su Karaliaučiumi liko tik per neriją. Netoliese buvusi Tilžė (dab. Sovetskas) užimta rugpjūčio 26 d. Po kelių mėnesių kovų, 1915 m. vasario mėn., Rusijos pajėgos iš Rytų Prūsijos buvo išvytos. Tačiau 1915 m. kovo viduryje Rusijos kariuomenė dar kartą netikėtai įsiveržė į šiaurinę provincijos dalį. Vos pasklidus informacijai apie Rusijos įsiveržimą gilyn į Klaipėdos apskritį, Klaipėdos stotyje susidarė spūstis, todėl klaipėdiečiai, nešini tuo, ką spėjo pasiimti, plūstelėjo kelto link. Smiltynėje miesto elito pastatytos vilos ir kurhauzas buvo užkimšti jau kovo 17 d., bet perpildytas keltas ir privatūs garlaiviai kėlė žmones ir kitomis dienomis. Be kita ko, dar ir todėl, kad paniką didino Klaipėdą užplūdę pabėgėliai iš aplinkinių kaimų. Taigi Smiltynėje susibūrusius pabėgėlius jau nuo pirmosios evakuacijos dienos pradėta nukreipti į Juodkrantę ir dar toliau į pietus. Galop paaiškėjus, kad Rusijos kariuomenė jau Klaipėdoje, į neriją evakavosi ir mieste likę Vokietijos kariuomenės likučiai, o su paskutiniais pabėgėliais Juodkrantėje atsidūrė ir apskrities valdžia: landratas Heinrichas Cranzas ir jo pavaduotojas Ludwigas Quassas, kuriam buvo pavesta rūpintis pabėgėlių aprūpinimu29. Per kelias dienas pabėgėliai užplūdo visus nerijos kaimus, kovo 19 d. jie jau buvo Nidoje, o kai kurie traukėsi dar tolyn: sausumos keliu į Karaliaučių arba per marias į Rytų Prūsijos kaimelius. Per visą šią kelionę žmonės ne visuomet galėjo pasinaudoti transportu, nemažus atstumus daugeliui teko įveikti pėsčiomis, naktį temperatūrai nukrentant iki 12 laipsnių šalčio. Šaltiniuose nurodomi 29 Plg. MD, 1959, skaičiai prieštaringi, bet bendras tuo metu pasitraukusių- Nr. 20, S. 281. jų į Kuršių neriją ir per ją skaičius tikrai viršijo 10 tūkstan30 Visuose kaimuose čių – taigi pusiasalio kaimus užplūdo beveik keturiskart nuo Šarkuvos daugiau pabėgėlių iš šiaurinės Klaipėdos apskrities dalies pietuose iki Kopgalio šiaurėje 1910 m. nei visuose juose būta gyventojų kartu sudėjus30. Nors buvo 2 910 gyv. Vokietijos kariuomenė atsiėmė Klaipėdą jau kovo 21 d., 31 Pagal Altenberg dėl susisiekimo kliūčių kai kurie pabėgėliai grįžo į savus 1916: 26; Hoffmann namus tik po trijų savaičių ar dar vėliau31. 1916: 35–41; Ši stichiška, geriausiu atveju kelioms savaitėms pu- Meyer 1916: 48–58; 1916: 78–80; siasalio rutiną sujaukusi, evakuacija nebuvo vienintelė su Reidys Sembritzki 1918: Pirmuoju pasauliniu karu susijusi priverstinės migracijos 390–394.

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje


41

32 Sembritzki 1918: 311, 330. 33 Fuchs 1930. 34 Interviu su Marija Bezrukova-Kairiene. 1993 m. įrašė ir 2016 m. šifravo Dalia Kiseliūnaitė. Kuršių nerijos kuršininkų kalbos ir etninės kultūros archyvas (toliau KNKKA). 35 Plg. MD, 1964, Nr. 20, S. 270.

patirtis. Žinome, kad piečiau Nidos buvo įkurta Prancūzijos karo belaisvių stovykla, uždaryta 1916 m. rugsėjo mėn32. Priverstiniams darbams į neriją buvo atgabenta ir kitų kare dalyvavusių valstybių belaisvių, kurie buvo paskirstyti į ūkius: pvz., du Rusijos karo belaisviai gyveno Deckaičio (Detzkeit) ūkyje Preiloje33. Kai kurie karo metais iš kitų kraštų į neriją neaiškiomis aplinkybėmis patekę priverstiniai migrantai pokariu joje liko gyventi, pvz., Lazaris Bezrukovas, 1914 m. Nidoje atsidūręs vienuolikmetis34. Per Antrąjį pasaulinį karą Kuršių nerijos gyventojai vėl susidūrė su daugeliu šių priverstinių migracijų patirčių, tik šįkart kitokiu mastu ir atvirkštine seka. Iš pradžių pusiasalyje pasirodė karo belaisviai, pvz., Paulis Dousset, Prancūzijos kariuomenės karys, 1940 m. patekęs Vokietijos nelaisvėn ir rugpjūčio mėn. paskirtas dirbti Wilhelmo Bastiko ūkyje Pervalkoje35. Paskui, kai 1944 m. vasarą Rytų frontas ėmė žaibišku greičiu artėti Rytų Prūsijos link, pusiasalį vėl užplūdo pabėgėliai iš kitos marių pusės. Liepos 28 d. karinis jūrų laivynas faktiškai savo iniciatyva pradėjo evakuacijos iš Klaipėdos parengiamuosius veiksmus: kitą dieną laivais buvo išgabenta 6 tūkst. apkasų liniją anapus senosios Vokietijos sienos kasusių Hitlerjugendo narių, o civiliams atėjo įsakymas per parą susikrauti mantą ir evakuotis kitą dieną, liepos 30-ąją. Iš Klaipėdos civiliai buvo plukdomi daugiausia jūros keliu: dešimt laivų daugiau kaip savaitę evakavo į Piliavą (dab. Baltijskas), Gotenhafeną (dab. Gdynė) ir Dancigą daugiau kaip 50 tūkst. civilių – daugiausia moterų, vaikų, senolių. Jiems išgabenti buvo parūpinta ir traukinių. Laivai ar traukiniai betgi netiko evakuoti kaimo gyventojų, kurie dažnai pajudėdavo arkliais, susikrovę didesnę mantą: jų tikslas buvo pasiekti Rytų Prūsijos gilumą, ten laikinai prisiglausti pas ūkininkus. Kaimo gyventojams iki Karalienės Luizės tilto Tilžėje ar Pėterio tilto Rusnėje teko keliauti savarankiškai. Be to, nemaža dalis kaimo gyventojų ir miestiečių keltais ir vidaus vandenų transportu buvo perkelti į Kuršių neriją, kuria, kaip ir prieš 29 metus, trauktasi į pietus. Per pirmąją evakuacijos bangą kai kurie Klaipėdos krašto gyventojai niekur nesitraukė, Klaipėdoje buvo sąmoningai palikta apie 3 tūkst. žmonių, o Kauno–Šiaulių ruože sustojus frontui, po kelių savaičių darbingiems valstiečiams buvo liepta sugrįžti nuimti derliaus. Su jais

I skyrius. Migracijos iki XX amžiaus vidurio


neretai grįždavo ir šeimos nariai. Grįžo ir dalis miestiečių. Daugelis jų turėjo trauktis per antrąją Klaipėdos krašto evakuacijos bangą, prasidėjusią spalio 7 d. Bet ji buvo pradėta pavėluotai ir vyko kur kas mažiau organizuotai. Vienu metu judanti kariuomenė ir besitraukiantys civiliai užkimšo kelius. Klaipėdoje likusiems civiliams evakuoti buvo parūpintas jūrinis ir vidaus vandenų transportas, tačiau žvalgybiniai TSRS laivyno aviacijos antskrydžiai ir virš miesto mėtomos bombos įvarė daug baimės ir panikos. Pietinės Klaipėdos krašto dalies gyventojai spėjo pasitraukti į Rytprūsius (tiesa, pionieriai per anksti susprogdino į Rusnės salą vedantį Pėterio tiltą). Bet daugeliui šiaurinės dalies gyventojų 5-oji gvardiečių tankų armija, spalio 9 d. įsiveržusi į Šilutės apskritį, atkirto pasitraukimo galimybę. Vieni gyventojai sugebėjo persikelti per marias į Kuršių neriją, dalis pateko Raudonajai armijai į rankas, kiti grįžo į Klaipėdą ir buvo evakuoti iš jos jau po to, kai spalio 10 d. Raudonoji armija trims su puse mėnesių iš trijų pusių apsupo Klaipėdą36. Kuršių nerija ir per šią evakuacijos bangą daugeliui perkeltų per marias Klaipėdos krašto pabėgėlių tapo galimybe pasitraukti gilyn į Rytų Prūsiją. Vienas paskutinių tai padarė jau 1945 m. sausio 26 d. kartu su kariuomene iš Klaipėdos evakuotas Leo Hahnas37. Lyginant su Pirmuoju pasauliniu karu, vis dėlto skirtumas buvo esminis: kitaip nei prieš 30 metų, šįkart evakuacija įtraukė pačius Kuršių nerijos gyventojus. Jie irgi tapo priverstiniais migrantais, bet apie tai kitame skyriuje.

42

36 Pagal Jenett 1952; MD, 1984, Nr. 10, S. 145, 148– 149; Schön 1985: 9, 32, Juška 1998: 145–147; Hermann 2000: 76–77; Merten 2006: 527–549. 37 MD, 1959, Nr. 12, S. 170.


Visuomenės nacifikavimo ir militarizavimo ženklai Kuršių nerijoje. Nacionalsocialistinės moterų organizacijos (NS-Frauenschaft) ir Vokietijos mergaičių sąjungos (BDM) šokių ratelis bei karo laivyno jūreivių maršas Nidoje, apie 1939 m. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, AdM archyvas, F-II3(35) Tokiais Kuršių mariomis tarpukariu reguliariai kursavusiais motorlaiviais 1944 m. taip pat buvo perkeliami iš Klaipėdos ir miesto apylinkių evakuojami gyventojai. Šioje 1938 m. nuotraukoje jie dar atlieka įprastą žmonių „privežimo“ į reikalingą vietą nerijoje funkciją. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, AdM archyvas, F-II4(15) >


I skyrius. Migracijos iki XX amĹžiaus vidurio


II skyrius


Antrojo pasaulinio karo iĹĄblaĹĄkyti nerijos senbuviai


Evakuacija ir jos pasekmės

48

Pasak liudininkų pasakojimų, nepaisant to, kad jau 1943 m. lapkričio mėn. Nidoje apsigyveno apie 40 karių, kurie turėjo prižiūrėti pakrantę, 1944 m. vasarą Kuršių nerijoje dar buvo įprastas poilsiavimo sezonas. Bet liepos mėnesį poilsiautojai greitai dingo. Mėnesio pabaigoje prasidėjus Klaipėdos krašto evakuacijai ir garlaiviams mariomis pajudėjus į Krancbėką (Cranzbeek, buv. marių uostas prie Kranto), įtampa vis augo. Kuršių nerijos keliais, kuriais anksčiau automobiliu reguliariai važinėdavo tik gydytojas, ėmė judėti sunkioji karinė technika ir pabėgėliai. Tada pirmieji Kuršių nerijos gyventojai taip pat evakavosi nuo artėjančio fronto į Vokietijos gilumą. Pasiekę Sembos pusiasalį, traukiniais jie buvo išgabenti į Saksoniją. Rugpjūčio viduryje Rytų frontas buvo pristabdytas, ir daugelis evakuotųjų, manydami, kad buvo išgabenti „be reikalo“, ėmė ieškoti būtų grįžti. Tuo metu likusiesiems nerijoje nerimą kėlė pro pusiasalį praskrendantys lėktuvai ir Karaliaučiaus bombardavimai rugpjūčio 26–27 ir 29–30 d. naktimis: sprogimus buvo galima girdėti Nidoje1. Galop spalio 5 d. prasiveržus frontui, laiko susiruošti evakuojamiems nerijos gyventojams – daugiausia moterims, vaikams ir senoliams – beveik nebuvo duota. Įsilieję į vandens transporto priemonių, gabenusių iš Klaipėdos evakuojamus civilius, srautą, mariomis jie buvo nuplukdyti į Sembos pusiasalį. 1944 m. spalio mėn. nerija tapo vienintele sausumos arterija, per kurią Vokietijos pajėgos palaikė ryšį su iš trijų pusių apsupta Klaipėda. Kranto kurorte, geležinkeliu < Karo poveikis vienai šeimai: Christel Sakuth (kairėje), 1938 m. gimusi nidiškė, su ją karo ir pokario metais išauginusiais senelio seserimi Anna Marie, gim. Sakuth (1891–1950) ir jos vyru Friedrichu Pietschu (1878–1954). Tarp Pietschų – atostogų karo metais grįžęs, Vokietijos karo jūrų laivyne (Kriegsmarine) tarnavęs jų sūnus. Christel tėvas irgi buvo pašauktas į kariuomenę ir žuvo kare; motina, kaip ir daugelis jaunų Nidos moterų, karo metais turėjo dirbti municijos fabrike Prūsų Yluvoje (dab. Bagrationovskas), o pokariu atsidūrė Vakarų Vokietijoje. 1944–1945 m. žiemą Christel su senelio sesers šeima pasitraukė iki Kranto, kur jiems kelią pastojusi Raudonoji armija nukreipė dirbti į kitą Kuršių marių krantą. Iš ten Pietschai su priglausta sesers anūke valtimi spruko atgal į Nidą, 1945 m. pavasarį tapdami vienais pirmųjų jos civilių gyventojų. 1942 m. nuotrauka. Iš asmeninio Christel Tepperis archyvo (Neringos muziejai)

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje

1 Čia pagal Strakauskaitė 2009: 155; Nausėda, Gerulaitienė 2013: 291, 294, 296, 298.


XX a. pradžioje per Kuršių neriją nutiestas kelias buvo išasfaltuotas tik apie 1960 metus. Iki tol tai buvo žvyrkelis, nepritaikytas sunkiasvoriam transportui. XX a. 4–5-ojo dešimtmečių Haro Schumacherio nuotrauka. Bildarchiv des Herder-Instituts, 262068


Sembos pusiasalis

Aismarės

Saksonija

Berlynas

Dancigas

ŠlėzvigasHolštainas

Meklenburgas

Gotenhafenas

Krantas Piliava 1944–1945 m. gyventojų evakuacijos ir traukimosi iš Kuršių nerijos į Vokietijos gilumą pagrindinės kryptys. Vasilijaus Safronovo schema


51

2 MD, 1959, Nr. 8, S. 110. 3 Plg. Очищение косы Курише-Нерунг от противника частями 344 СРКД, 19.2.1945. Центральный архив Министерства Обороны (toliau ЦАМО), ф. 1662, оп. 1, д. 32, л. 11, 13. 4 Strakauskaitė 2009: 155. 5 Arbušauskaitė 2000: 485–486; Микас Кваука Председателю Клайпедского горисполкома, 20.3.1949. Neringos muziejai, NIMGEK 3314.

sujungtame su Karaliaučiumi, buvo Klaipėdoje likusių kariuomenės pajėgų tiekimo, užnugario daliniai, amunicijos atsargos. Judėdamos Kuršių nerijos žvyrkeliais, pritaikydamos žvejų kaimus kariuomenės poreikiams, Vermachto pajėgos suniokojo nemažai turto. Pvz., Juodkrantėje, siekdamos įrengti aprūpinimo sandėlį, jos susprogdino žvejo Fritzo Pietscho III namus2. Pamario ruože nuo Klaipėdos iki Pervalkos buvo įrengta gynybinė tranšėja, kas 200–250 m sumontuotos betoninės ugniavietės, prieš Preilą ir Nidą kelias perkastas prieštankiniais grioviais, keliai ir proskynos užminuoti3. Pusiasaliui tapus karo operacijų sritimi, nerijoje įsigalėjo Vermachto kariniai daliniai, kurie buvo išvesti tik 1945 m. sausio– vasario mėn. sandūroje kartu su Klaipėdos tvirtovės pajėgomis, tuo metu per Kuršių neriją atsitraukusioms prie Karaliaučiaus. Vienos datos, kada pasitraukė civiliai, nėra: vieni liudijo, kad iš Juodkrantės karinė vadovybė paskutiniams dar likusiems civiliams liepė nešdintis lapkričio 13 d.4; kiti, pvz., Fricas Bastikas iš Preilos, į Krantą buvo evakuoti tik sausio 12 d., Vilhelmas Kubilius iš Preilos į Naujuosius Kuršius (vok. Neukuhren, dab. Pionerskis) – irgi sausio mėn., o Mikas Kvauka liudijo, kad į Naujuosius Kuršius jis buvo evakuotas tik atsitraukiant Vokietijos kariuomenei, taigi sausio mėn. pabaigoje5. Daugumą civilių, kurie iš nerijos buvo evakuojami garlaiviais organizuotai, nuplukdė tik iki Kranto kurorto Sembos pusiasalyje. Toliau kiekvienas evakavosi, kaip kas sugeba. Užsibuvusiųjų nerijoje ilgėliau pasitraukimo istorijos dažnai yra individualesnės, bet ir joms buvo būdinga tai, kad būdų, kaip evakuotis, kiekvienas turėjo ieškoti pats. Didelė dalis pusiasalio gyventojų, iki paskutinio momento neprarasdami vilties grįžti, nė neketino trauktis toliau ir ilgoką laiką dar prabuvo Rytų Prūsijoje. Organizuotai evakuotieji netrukus atsidūrė Saksonijoje, Pomeranijoje: iki 1945 m. sausio vidurio, kai Raudonoji armija pradėjo puolimą visu frontu ir peržengė Vyslą, pasiekti vidurio Vokietiją dar buvo palyginti nesudėtinga. Padėtis visiškai pasikeitė po sausio 25 d.: Raudonajai armijai piečiau Karaliaučiaus išėjus prie Aismarių, Sembos pusiasalyje susitelkusiems civiliams iš visos Rytų Prūsijos beliko dvi galimybės trauktis – laukti jūrinio transporto Piliavoje arba, perėjus Aismarių ledu ir nerija, pasiekti Dancigą ir Gotenhafeną. Paskutiniai civiliai, kuriuos buvo spėta laivais evakuoti iš Gotenhafeno ir

II skyrius. Antrojo pasaulinio karo išblaškyti nerijos senbuviai


Piliavos uostų (Raudonoji armija juos užėmė atitinkamai 52 kovo 28 d. ir balandžio 25 d.), buvo nuplukdyti į Daniją, kur juos paskirstė į miestelius. Tarp jų buvo iš Piliavos evakuoti nerijos žvejai Pinkis, Kalniškis ir Sakutis, kurie į Piliavą pateko gerokai anksčiau už likusius pabėgėlius, mat artėjant frontui buvo išvežti ten statyti įtvirtinimų6. Tačiau, be daugybės tų, kuriems pasiekti Vokietijos gilumą pavyko, būta ir tokių, kurie nepasiekė uostų, iš kurių civiliai buvo evakuojami laivais, likdami kažkur tarpukelyje tarp namų ir Vokietijos gilumos. Toliau nužygiuodavusi Raudonoji armija juos aplenkdavo, todėl trauktis tolyn į vakarus jie nebegalėjo. Būta ir tokių Kuršių nerijos gyventojų, kurie sąmoningai niekur toli nesitraukė. Pasitaikius pirmai progai, jie ieškojo būdų, kaip grįžti namo. Visų šių gyventojų susidūrimas su Raudonąja armija dažniausiai baigdavosi neprognozuojamai. Bet ir tie, kuriems pavykdavo evakuotis į Vokietijos gilumą, nebūtinai išsigelbėdavo. Juodkrantės paštininkas Luji (Louis) Nickeleitis mirė vos atvykęs į Saksoniją, palikęs žmoną ir tris dukras7. Juodkrantiškis Johannas Resas, su šeima apsigyvenęs netoli Liubeko, 1945 m. rudenį žuvo pakliuvęs po kariniu sunkvežimiu. Dvi jo dukros vos išgyveno atsidūrusios 1945 m. sausio 30 d. Baltijos jūroje nuskandintame laive „Wilhelm Gustloff“8. Tarp išgyvenusiųjų šio laivo katastrofoje buvo ir buvęs Juodkrantės mokyklos vadovas (1934–1941) Herbertas Schwarzas su šeima9. Daug evakuotųjų mirė pakeliui iš bado, nuo ligų ir šalčio, taip ir nepasiekę tikslo. Tarp jų, pvz., viešbučio „Kurischer Hof“ Juodkrantėje savininkas senasis Luji (Louis) Stellmacheris (g. 1857) su dukra10. Kito Juod6 Petkus 1946. krantės viešbučio „Hotel Waldfrieden“ buvusio savinin7 MD, 1959, Nr. 18, ko Emilio Bolzo dukra Margarete Hessler mirė 1945 m. S. 252. rugsėjo 19 d. Karaliaučiuje11, aiškiai nespėjusi pasitraukti 8 Strakauskaitė su kitais pabėgėliais toliau Sembos pusiasalio. Pakeliui 2009: 156. mirė ir Nidos kepėjas Reinhardas Blockas kartu su žmona 9 MD, 1985, Nr. 1, Marie, gim. Jakeit12. Tai tik keli iš gimtinės evakuotųjų, S. 8–10. bet naujo tikslo nepasiekusiųjų pavydžiai. 10 Plg. Memeler Iššūkį senosios bendruomenės tęstinumui Kuršių Rundbief, 1949, nerijoje metė ne tiek pati evakuacija, kiek tai, kad jos Nr. 11, S. 5. metu išsisklaidė šeimos, ilgą laiką gyvenusios greta viena 11 Memeler Rundkitos. Atitrūko vieni nuo kitų ir tos pačios šeimos nariai, bief, 1949, Nr. 12, S. 5. anksčiau dalijęsi vienu ūkiu. Ypač nepakeliami buvo tie atvejai, kai išsiskyrimas įvykdavo karo pabaigoje ir buvo 12 MD, 1950, Nr. 2, sunkiai pateisinamas: pvz., Wernerį Sakutį (Sakuth) [S. 6].

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje


Emma Blode (1869–1945) po vyro Hermanno Blodės (1862–1934) mirties valdė dėl menininkų globos garsėjusį viešbutį Nidoje. Čia ji su viešbučio personalu XX a. 4-uoju dešimtmečiu. Emma Blode mirė evakuacijos metu Sopote, netoli Dancigo. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, AdM archyvas, F-II3(54)


Prie Johanno Froesės krautuvės Nidoje. Antra iš kairės J. Froesės dukra Eva Froese, ketvirta ir septinta – krautuvės pardavėjos seserys Sakuth, 1937 m. Iš asmeninio Christel Tepperis archyvo (Neringos muziejai)


55

atskyrė nuo besitraukiančios iš nerijos šeimos Krante, kadangi jis jau buvo sulaukęs šešiolikos ir buvo „tinkamas tarnybai“13. Pokariu dažnas atvejis, kai tos pačios šeimos nariai vieni apie kitus nieko nežinojo kelerius ar net keliolika metų. Todėl išgyvenusieji pirmiausia ieškodavo šeimos narių ir giminių. Evakuoti civiliai siekdavo surasti vyrus, sūnus ir tėvus, kuriuos per karą pašaukė į Vermachtą, ir atvirkščiai; vieni evakuotieji ieškodavo kitų. Labiausiai paieškų klausimu talkino Raudonasis Kryžius. Paulis Sakutis (Sakuth), Martino Sakučio viešbučio savininko sūnus, apsigyvenęs Flensburgo apskrityje, tebeieškojo savo motinos ir sesers 1953 metais. Paskutinius duomenis apie 1863 m. gimusią motiną Emmą sūnus turėjo iš ligoninės Gotenhafene 1945 m. kovo mėn.14 Dingę be žinios nidiškiai, buvę Folksšturmo nariai, Raudonojo Kryžiaus ieškomų asmenų sąrašuose buvo dar ir 1960 m.: 1925 m. gimęs Michael Naujoks (paskutinės žinios 1944 m. lapkritį prie Pilkalnio, dab. Dobrovolskas), 1898 m. gimęs žvejys Johann Purwin (paskutinės žinios 1945 m. vasario mėn. prie Naujųjų Kuršių), 1891 m. gimęs žvejys Martin Schekahn (paskutinės žinios 1945 m. balandžio mėn. Karaliaučiuje), 1895 m. gimęs žvejys Wilhelm Schekahn (paskutinės žinios 1945 m. balandžio mėn. Sambijos apskr., Labotoje, dab. Muromskojė), 1927 m. gimęs mokinys Gerhard Weinhold (paskutinės žinios 1945 m. kovo mėn. Brandenburge)15.

Išblaškytieji Vokietijoje 13 Interviu su Martinu Sakučiu (Sakuth) ir Werneriu Sakučiu (Sakuth), 2006 m. įrašė Janīna Kursīte, Evaldas Švageris, Dalia Kiseliūnaitė, šifravo Dalia Kiseliūnaitė. KNKKA. 14 Das Ostpreußenblatt, 1953, Nr. 26, S. 8. 15 Pagal MD, 1960, Nr. 21, S. 294–295; Nr. 22, S. 305–306; Nr. 23, S. 317.

Apie daugelio senųjų Kuršių nerijos gyventojų tolesnius likimus trūksta informacijos, todėl įvardyti, koks nuošimtis jų pokariu atsidūrė Vokietijos gilumoje, šiandien vargiai įmanoma. Nėra ir vienos šabloninės istorijos, kurią būtų galima papasakoti apie bent didžiosios dalies nerijos gyventojų, patekusiųjų į būsimų Rytų ir Vakarų Vokietijų teritoriją, įsitvirtinimo naujoje aplinkoje patirtis. Todėl galima paminėti nebent kai kurias tendencijas. Pasakojimuose apie evakuaciją tarp visų dabartinės Vokietijos teritorijų gana dažnai minima Saksonija: ten atsidūrė ypač nemaža dalis juodkrantiškių. Tie, kurie laivais buvo evakuoti paskutiniais mėnesiais ir pakliuvo į Daniją, pirma buvo paskirstyti po kaimelius ir aprūpinami kariuomenės. Po Vokietijos kapituliacijos kare juos

II skyrius. Antrojo pasaulinio karo išblaškyti nerijos senbuviai


Ši schema iliustruoja pabėgėlių, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pokariu užplūdusių tik vieną – šiauriausią – Šlėzvigo-Holštaino žemę Vokietijoje, srautus. Iš leidinio Tetzlaff, Wilhelm. Die Flüchtlinge in Schleswig-Holstein: die Ergebnisse der Flüchtlingssondererhebung des Landesozialministers Schleswig-Holsteins (Kiel, 1950) viršelio


57

16 Plg. MD, 1958, Nr. 6, S. 218; 1959, Nr. 2, S. 21; 1964, Nr. 17, S. 226; 1967, Nr. 22, S. 293; 1975, Nr. 5, S. 102. 17 „Paskutiniu kuršiu“ vėliau vadintas nidiškis Richardas Pietschas (1915– 2007), kurio palaikus jo sūnus 2008 m. perlaidojo Nidoje, Antrojo pasaulinio karo metais pirma buvo atsakingas už Hitlerjugendo laisvalaikio organizavimą, o paskui tapo karo suluošintųjų dirbtuvių Vaisenburge, Mozūrijoje, vadovu. Jis vedė 1944 m. ir evakuacijos iš Rytų Prūsijos išvakarėse sulaukė dukters, su kuria žiemą turėjo trauktis per Piliavą. Vėliau R. Pietschas tapo knygos apie Kuršių nerijos žvejų gyvenimą (1983) ir kuršių kalbos žodyno autoriumi. Plg. Lorenz-Rogler 2003. 18 Interviu, 1980 m. Vokietijoje įrašė Austris Grasis, 2015 m. šifravo Dalia Kiseliūnaitė. KNKKA. 19 Plg. MD, 1961, Nr. 24, S. 341; 1988, Nr. 3, S. 39. 20 MD, 1953, Nr. 8, [S. 8]; 1981, Nr. 5, S. 75.

perkėlė į specialias stovyklas, kur pabėgėliai buvo prižiūrimi Jungtinės Karalystės ir Danijos kareivių. Iš šių stovyklų – kai kuriose jų sąlygos buvo labai prastos – į Vokietiją buvo išleidžiami pirmiausia tie, kurie turėjo mažų vaikų. Tačiau kai kurie pabėgėliai šiose stovyklose liko internuoti net ketverius pokario metus, iki 1949 metų. Dalis jų Danijoje ir mirė16. Tarp tokių buvo iš Piliavos kartu su pabėgėlių srautu į Daniją patekusio Richardo Pietscho žmona17. Nidiškė Hedwig Engelin, gim. Radmacher, kuri irgi evakavosi iš Piliavos, Danijos stovykloje turėjo išbūti dvejus metus18. Dėl kai kurių nerijos gyventojų patekimo į Daniją aplinkybių esama neaiškumų, pvz., dėl Johanno Froesės iš Nidos šeimos. Prieškariu J. Froesė Nidoje ėjo „paplūdimių komisaro“, t. y. už kurorto infrastruktūrą atsakingo pareigūno, pareigas; savo namo verandoje buvo įsirengęs parduotuvę (žr. pav. p. 54), kurioje dirbo visa šeima, iš Nidos žvejų draugijos buvo nusipirkęs kelis garlaivius, tarp jų „Hertą“, kuriuo ir sugebėjo nuplaukti pirma į Piliavą, o iš ten per Bornholmo salą – į Daniją. Nežinome, ar padėjo J. Froesės šeimai išvengti stovyklų tai, kad į Daniją ji atvyko atskirai nuo pabėgėlių srauto; pokariu šeima apsigyveno Hamburgo apylinkėse19. Didžioji dalis buvusių Nidos ir Juodkrantės bendruomenių vadovų ir autoritetų atsidūrė vakarinėse Vokietijos okupacinėse zonose. Paskutinis Nidos burmistras nuo 1939 m. Richardas Trotzky’is (1906–1981) savo gyvenimą baigė Bavarijoje; Juodkrantės bendruomenei karo metais vadovavęs Heinrichas Pietschas (1896–1955) pokariu atsidūrė Hamburge, nors didžioji jo giminės dalis liko TSRS okupacinėje zonoje, Meklenburge20 (per karą H. Pietschas kartu ėjo Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP) skyriaus vadovo pareigas, taigi buvo NSDAP atstovas Kuršių nerijos šiaurinėje dalyje). Paskutinis Juodkrantės kunigas Martinas Kerschies (1883–?) pokariu gyveno Štainhagene, Vestfalijoje; Nidoje 1943–1944 m. kunigavęs Waldemaras Kütheris (1911–1985) po karo tapo kunigu Marburgo miesto dalyje Kapelyje (Cappel), Heseno žemėje. Paskutiniai prieškariniai mokyklų vadovai – Herbertas Schwarzas (1909–1986) Juodkrantėje ir Richardas Schwellnus (1912–?) Nidoje – abu 1941–1942 m. paimti Vokietijos kariuomenėn, irgi išgyveno karą ir baigė savo dienas Vakarų Vokietijoje: pirmasis Žemutinėje Saksonijoje, antrasis Šlėzvige-Holštaine.

II skyrius. Antrojo pasaulinio karo išblaškyti nerijos senbuviai


Iš šios tendencijos išsiskiria gal tik H. Pietscho pirmta58 kas Juodkrantės burmistro poste: Fritzas Resas (1890– 1986), vadovavęs bendruomenei 1930–1938 m., dvejus metus praleido TSRS karo nelaisvėje, o išleistas apsigyveno Saksonijoje, taigi TSRS okupacinėje zonoje21. 21 MD, 1960, Nr. 15, Daugelis pabėgėliais tapusių Kuršių nerijos žvejų, S. 206. atvirkščiai, liko TSRS okupacinėje zonoje (nuo 1949 m. 22 Spaudoje minimi Vokietijos Demokratinė Respublika). Tiesa, tai daugiausia šie ten apsigyvenę buvę Juodkrantės žvejai; į Nidą pokariu daugelis sugrįžo. buvę Juodkrantės žvejai su šeimomis: Ko gero, daugiausia Juodkrantės ir kitų nerijos gyvenFritz Gutowski, Jo22 viečių žvejų ilgainiui priglaudė Meklenburgas . Daugelis hann Lauzening, Fritz Peleikis, Fritz Pietsch, jų Meklenburge, ypač Riugeno saloje, atsidūrė neatsiFritz Pietsch II, Gotttiktinai: naujakuriams pokariu ten buvo dalijama žemė, fried Pietsch, Michel Pietsch, Hans Resas, apsigyvenusiesiems prie jūros būta galimybės užsiimti Michel Schillbach, žvejyba – ta pačia veikla, kuri praktikuota iki pasitraukiNidos žvejys Johann mo iš tėviškės, ir daugelis pabėgėlių šiomis galimybėmis Sakuth su tėvu: MD, 1957, Nr. 14, S. 187; naudojosi, užuot likę tolokai nuo jūros buvusioje Sakso1960, Nr. 4, S. 45. nijoje. Tiesa, persikeldavusiems į Meklenburgą naujaku23 Interviu su Martinu riams dažnai tekdavo nusivilti sudėtingomis sąlygomis. Sakučiu (Sakuth) ir Todėl, pvz., Martinas ir Werneris Sakučiai kartu su tėvu, Werneriu Sakučiu (Sakuth) 2006 m. įrašė pokariu susiradę vienas kitą ir atsidūrę Riugeno saloje, Janīna Kursīte, Evališsirinkę vėjuotą ir lietingą dieną, žvejų laiveliu galiausiai das Švageris, Dalia 23 Kiseliūnaitė, šifravo spruko į Švediją, kur gavo politinį prieglobstį . Kai kurie Dalia Kiseliūnaitė. buvę Juodkrantės žvejai įsikūrimo Meklenburge galimyKNKKA. bėmis nesusiviliojo (arba neturėjo galimybių tai padaryti) 24 Plg. MD, 1957, apskritai ir liko Saksonijoje: tarp jų Leipcige pokariu Nr. 14, S. 187. 24 miręs Gottfriedas Peleikis ar jau minėtas Fritzas Resas . 25 Ibid. Plg. Braun Pažymėtina, kad Kuršių nerijos žvejai, kurių pasi1991, kur aprašotraukimo maršrutas pokariu tęsėsi iki būsimosios Vakarų mas iš buv. rytinių Vokietijos teritorijų Vokietijos, taip pat ieškojo naujos gyvenamosios vietos į Šlėzvigą-Holštainą arčiau jūros. Daugelis jų naująjį gyvenimą kūrė britų persikėlusių žvejų sektoriuje. Tai Liubeke pokariu apsigyvenęs jau minėtas gyvenimas. Tarp jų minimas ir Kurtas Johannas Resas su šeima, Kylyje – Fritzas Engelinas, Sakutis (Sakuth), HaiŠlėzvigo-Holštaino žemėje – Julius Pietschas – visi buvę ligenhafene 1950 m. 25 pirma tik nuomos Juodkrantės žvejai . teisėmis perėmęs laiTiesa, buvusį amatą naujoje gyvenamojoje vietoje vų statyklą. Prieš karą K. Sakutis turėjo laivų praktikavo ne vien žvejai. Erichas May su žmona Elisabeth (gim. Steppat), prieš karą valdę viešbutį „Hotel Flo- statyklą Piliavoje; jo tėvas 25 metus buvo ra“ Juodkrantėje, 1949 m. lapkričio mėn. atšventė savo Pilkopių burmistras, o dėdė gyveno Nidoje sidabrines vestuves Benthe vietovėje, netoli Hanoverio, (Tidick 1962). kur tuo metu jau buvo atidarę viešbutį „Berggasthof 26 Memeler Rundbief, Benthe“. Po kelerių metų savo verslą jie perkėlė į neto1949, Nr. 11, S. 5; MD, liese buvusį kurortą Bad Nendorfą (Bad Nenndorf), kur 1960, Nr. 2, S. 27; 1961, 26 Nr. 2, S. 27. atidarė „Hotel Lindenhof“ .

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje


59

27 Plg. MD, 1958, Nr. 7, S. 99; 1959, Nr. 5, S. 68. 28 MD, 1957, Nr. 14, S. 187. 29 Plg. Memeler Rundbief, 1949, Nr. 11, [S. 5]; MD, 1950, Nr. 3, [S. 7]; 1950, Nr. 6, [S. 5].

Tačiau toli gražu ne visi priverstiniai migrantai turėjo galimybių ir sąlygų naujoje vietoje praktikuoti ikikarinius užsiėmimus. Žvejys iš Pervalkos Martinas Labrencas (Labrenz, 1870–1859), pokariu apsigyvenęs pas savo dukrą Marthą Peleikis Ofenburge, Badeno žemėje, jautėsi „kaip žvejys sausumoje“27. Liuneburgo girioje, nors ir netoli jūros, bet vis dėlto sausumoje, pokariu atsidūrė ir Juodkrantės žvejys Hansas Sakutis (Sakuth)28. Taip pat ne visi priverstiniai migrantai sugebėdavo arba spėdavo (dėl amžiaus) naujose vietose įsitvirtinti. Pvz., nidiškiai Adamas ir Dora Barkaičiai (Barkait) mirė vos atvykę į Meklenburgą, netoli Riugeno salos. Tik atvykus į Riugeno salą, baigėsi ir juodkrantiškės Marie Gutowski, gim. Engelin, istorija. Nidiškė Marie Jakeit, gim. Kairies, 1947 m. mirė Klausdorfe, prie Kylio29. Vėlgi tai tik keli pavyzdžiai, rodantys, jog kai kuriems nerijos pabėgėliams, kad ir iškentusiems ilgą pasitraukimo iš namų kelią, rasti laimės naujoje vietoje nebuvo lemta. Vertinant pokarinės situacijos sudėtingumą, ko gero, laimingiausi buvo tie pabėgėliai, kuriems pavyko vėl susiburti į šeimą. O šeimų susivienijimą trikdžiusių veiksnių buvo apstu. Vienas būdingiausių – žinių trūkumas. Ilgai negrįžo Vermachto karo veteranai, apie kuriuos į Vokietijos gilumą iš Kuršių nerijos pasitraukę senoliai, moterys ir vaikai stokojo žinių arba kurie buvo patekę karo nelaisvėn (dalis iš jos negrįžo niekuomet). Būta ir kitokių situacijų – buvusiam Vermachto kariui grįžus į kurį nors Vokietijos okupacinį sektorių, paaiškėdavo, kad jo šeima likusi tėviškėje arba buvusi išsklaidyta priverstinės evakuacijos. 6-ajame dešimtmetyje siekis sujungti karo išblaškytas šeimas liko vienu pagrindinių veiksnių, skatinusių tolesnes senųjų Kuršių nerijos gyventojų migracijas. Bet apie tai vėliau.

Grįžusieji namo Ar visi Kuršių nerijos šiaurinės dalies gyventojai karo pabaigoje tapo pabėgėliais? Atsakant į šį klausimą, reikia turėti omenyje du veiksnius. Pirma, 1944 m. spalio mėn. evakuacija iš Klaipėdos krašto buvo prievartinė, lydima ultimatumų ir grasinimų susidoroti. Antra, Kuršių nerija, kaip minėta, 1944 m. rudenį tapo karo operacijų sritimi, kur civilių buvimas buvo tiesiog nepageidautinas. Turint

II skyrius. Antrojo pasaulinio karo išblaškyti nerijos senbuviai


tai omenyje, abejotina, ar tikrai būta tokių gyventojų, ku60 rie, kaip teigė A. Arbušauskaitė, laikinai slapstėsi „kopose ir miškuose“30. Žinoma, dalis gyventojų įsakymą trauktis ilgai delsė vykdyti arba vykdė tik formaliai, evakuodamiesi tokiu atstumu, kad galėtų nesunkiai sugrįžti. Pvz., įveikti atstumą atgal iki namų iš Sembos pusiasalio buvo gana nesudėtinga. Viena pirmųjų civilių šeimų, parkeliavusių į Nidą, persikėlė per marias iš kito kranto, kur kurį laiką gyveno pas Rytų Prūsijos ūkininkus31. Paskutinėmis karo veiksmų dienomis nerijoje „įstrigo“ ir iš žemyninės krašto dalies marių ledu dar bandžiusių pabėgti civilių, pvz., Marta Stančiūtė (Martha Stanschus) iš Saugų, kuriai pasitraukti sutrukdė sparčiau nužygiavusi Raudonoji armija ir ji turėjo likti Nidoje, ten pokariu palaidojo savo motiną32. Nutolus frontui ir karui pasibaigus, visi jie tapo pirmaisiais pusiasalio šiaurinės dalies civiliais. 1945 m. liepos–rugpjūčio mėn. sandūroje TSRS žuvies pramonės liaudies komisariato penkių specialistų grupė, apžiūrėjusi visas nerijos vietoves, konstatavo, kad Juodkrantėje gyvena „šešios senyvų žmonių, buvusių žvejų, šeimos“, Pervalkoje „septynios buvusių žvejų šeimos (senoliai ir vaikai)“, Preiloje gyventojų nėra, o Nidoje likę „dešimt vokiečių, buvusių žvejų, šeimų“33. Ši fiksacija atlikta jau praėjus kuriam laikui nuo karo veiksmų pabaigos; dalis evakuotų gyventojų tuo metu jau buvo grįžę. Bet šie duomenys gana aiškiai rodo, kad karo pabaigoje iš keturių nerijos gyvenviečių ilgesniam laikui pasitraukė mažiausiai 95 proc. žmonių. Kai kurie jų tiek dėl traukos sau įprastai aplinkai, tiek dėl joje užgyvento ir palikto turto iškart ieškojo galimybių grįžti. Kiti dvejojo, bet apsisprendė ėmus 30 Plg. Arbušausaiškėti, kad TSRS kariuomenė, nužygiavusi iki Elbės, kaitė 1995b: 373. atgal nesitrauks. Būta ir tokių senųjų krašto gyventojų, 31 Plg. Peleikiskuriuos Raudonoji armija siųsdavo atgal be kitų pasiGleikina 2013: 42. rinkimo galimybių, vos tik išaiškėdavo jų kilmės vieta. 32 MD, 1958, Nr. 14, Pirmaisiais pokario metais aktyviausiai atgal į nerijos S. 190, dar S. 192. gyvenvietes grįždavo būtent tie, kuriuos frontas užklupo 33 [Отчет бригады buvusiose rytinėse Vokietijos teritorijose. Tiesa, grįžiНаркомрыбпрома] mas kartais gerokai užtrukdavo, nes tie, kuriuos namo Народному комиссаnukreipdavo organizuotai, turėdavo pereiti Vidaus reikalų ру рыбной промышленности Союза liaudies komisariato (NKVD) filtracijos bei repatriantų ССР, 28.8.1945. Lietuvos ypatingasis priėmimo-paskirstymo stovyklas. Bet 1946 m. pavasarį archyvas (toliau LYA), ši sugrįžėlių banga išseko. Tad per pirmuosius metus f. 1771, ap. 8, b. 349, po karo į Kuršių neriją grįžo daugiausia tie, kurie nebuvo l. 45, 46, 48.

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje


Šioje apie 1948–1950 m. rusų kalba rašytoje biogramoje perteikiamas senbuvio Martino Kubiliaus (savo ranka pasirašo Kubillus) pasakojimas, kaip jis nerijoje užsiėmė žvejyba iki 1945 m. sausio mėn., kai buvo paimtas į darbo batalioną. Prie Fišhauzeno patekęs į TSRS kariuomenės nelaisvę, į gimtinę jis grįžo tik 1946 m. rugpjūčio mėn. Neringos muziejai, NIMGEK 3308


Ne visi senieji Klaipėdos krašto gyventojai, pokariu apsigyvenę Kuršių nerijoje, buvo iš nerijos kilę. Ir ne visi buvo žvejai. Šilokarčemos apskrityje gimusi ir iki evakuacijos 1944 m. Tilžės apskrityje gyvenusi Berta Engelinienė 1948 m. sugrįžo į vyro gimtinę Kuršių nerijoje. Čia jos prašymas įdarbinti ją valytoja į Preilos pradinę mokyklą, patvirtintas Preilos vykdomojo komiteto pirmininko, 1951 m. Neringos muziejai, NIMGEK 3352


Repatriantų, atvykusių gyventi į Pervalką ir Preilą iš Vokietijos okupacinių zonų, sąrašo fragmentas. Sąraše yra 34 asmenys, iš jų 15 atvyko iš Didžiosios Britanijos okupacinės zonos Vokietijoje, 18 – iš TSRS okupacinės zonos, vienas (Fricas Labrencas) – iš karo nelaisvės Norvegijoje. Sąrašas, be kita ko, fiksuoja, ką repatriantai tuo metu žinojo apie savo giminaičius, likusius užsienyje, 1948 m. Neringos muziejai, NIMGEK 3282


pasitraukę toliau Meklenburgo, Pomeranijos, Saksonijos, Silezijos arba liko buvusioje Rytų ir Vakarų Prūsijoje. Antrąją sugrįžėlių į Kuršių nerijos šiaurines gyvenvietes bangą išlikę archyviniai dokumentai leidžia datuoti 1948 m. Su šia banga irgi grįžo vienas kitas repatriantas iš TSRS okupacinės zonos Vokietijoje, bet didžiąją dalį sudarė repatriantai iš britų sektoriaus: Vestfalijos, Hanoverio, Šlėzvigo-Holštaino. Svarbus skirtumas, kad į Kuršių neriją jie grįžo jau kaip oficialūs repatriantai TSRS piliečiai, t. y. įgiję teisę į TSRS pilietybę pagal 1947 m. gruodžio 16 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką34 – pirmosios bangos repatriantams ši teisė nebuvo pripažįstama automatiškai. 37 Kuršių nerijos gyventojų pavardės fiksuojamos tarp repatriantų, kurie 1948 m. balandžio–birželio mėn. keliais ešelonais buvo pasiųsti iš 312-osios repatrijavusių TSRS piliečių stovyklos (ji veikė Gardine, Baltarusijoje) į Klaipėdą35. Dar septynios šeimos galvų pavardės minimos kituose dokumentuose, kuriuose išvardyti taip pat 1948 m. repatriantai36. Prie pastarųjų priskaičiavus šeimos narius, išeitų, kad 1948 m. į šiaurinės nerijos dalies gyvenvietes grįžo apie 50–60 senbuvių. 1956 m. šiose gyvenvietėse buvo surašyti 188 Kuršių nerijos senbuviai ir jų vaikai, iš jų 31 vaikas, gimęs po 1945 m.37 Vadinasi, bendras pokariu grįžusių trumpalaikių pabėgėlių ir repatriantų skaičius, pridėjus iki 1956 m. mirusius ir ištremtus asmenis, galėjo siekti apie 200 asmenų. Sprendžiant iš to, ankstyvuoju periodu, 1945–1946 m., grįžo apie 140–150 žmonių. Tarp pokariu į neriją sugrįžusių gyventojų būta ne tik trumpalaikių pabėgėlių ar repatriantų, bet ir buvusių Vermachto karių. Tarp jų, pvz., Hansas Sakutis, 1945 m. rudenį pasiekęs Nidą iš trumpalaikės karo nelaisvės38, ar Fricas Peleikis, po demobilizacijos iš Vermachto dirbęs presuotuoju Saksonijoje, o į Kuršių neriją repatrijavęs 1948 m. iš TSRS okupacinės zonos Vokietijoje39. Kai kurie sugrįžėliai pasiekdavo gimtąjį kraštą tik tam, kad būtų čia palaidoti. Pvz., Else Peleikis ir Marie Pietsch, gim. Sakuth, mirė Nidoje 1945 m., vos grįžusios iš evakuacijos40. Panašiai baigėsi gyvenimas kitai nidiškei repatriantei: Anna Wiesel, gim. Schmidt, mirė 1948 m., grįžusi į Nidą iš Saksonijos41.

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje

64 34 Указ Президиума Верховного Совета СССР О порядке приобретения гражданства СССР лицами литовской национальности, коренными жителями города Клайпеда, Клайпедского, Шилутского и Пагегского уездов Литовской ССР, 16.12.1947. In Mandel’shtam 1956: 71–72. 35 1948 m. balandžio mėn. pasiųstame ešelone buvo penki asmenys iš Kuršių nerijos, gegužės 10 d. ešelone – 11, birželio 2 d. ešelone – 12, kitame birželio mėn. ešelone – 9, iš viso 37: Список репатриированных советских граждан, отправленных к месту жительства 1-го маршрута, 9.4.1948. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau LCVA), f. R-283, ap. 6, b. 3, l. 4–6; Список репатриированных советских граждан, убывающих на постоянное место жительства первым маршрутом, 2.6.1948. Ibid., b. 5, l. 8–9ap; Список репатриированных советских граждан, убывающих на постоянное место жительства маршрутом, 10.5.1948. Ibid., l. 10–12; Список репатриированных советских граждан, убывающих на постоянное место жительства маршрутом, 9.5.1948. Ibid., l. 13–14; Список убывающих


65 репатриированных советских граждан из 312 лагеря на постоянное место жительства первым маршрутом, ?.6.1948. Ibid., l. 22–25.

36 Grįžusių repatrijuotų piliečių į Tarybų Lietuvą 1948 m. ir iš jų gautų laiškų sąrašas, [b.d.]. LCVA, f. R-283, ap. 6, b. 2, l. 1–3. 37 Kuršių neringos gyventojų surašymo duomenys (Nida, Preila, Pervalka, Juodkrantė), 1956 m. Lietuvos istorijos institutas, Archeologijos-etnografijos sektorius, nr. 58. Arbušauskaitė (1995a, 1995b) anksčiau skelbė kitokius skaičius. Šioje studijoje pateikiami skaičiai iš 1956 m. Lietuvos TSR mokslų akademijos Istorijos instituto etnografinės ekspedicijos metu atlikto surašymo, gauti iš naujo suvedus ir išanalizavus visus duomenis. 38 MD, 1959, Nr. 14, S. 191. 39 Frico Peleikio gyvenimo aprašymas, apie 1948–1950 m. Neringos muziejai, NIMGEK 3330. 40 MD, 1950, Nr. 2, [S. 6]. Dar plg. Peleikis-Gleikina 2013: 42. 41 MD, 1950, Nr. 6, [S. 5].

Grįžusiųjų gyvenimo sąlygos pirmaisiais pokario metais Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, Nidoje, Preiloje, Pervalkoje ir Juodkrantėje buvo 1 520 gyventojų42. Remiantis prieš tai pateiktais skaičiavimais, išeitų, kad 1945–1948 m. grįžo tik apie 13 proc. senbuvių. Kuo paaiškinti tokį menką skaičių? Be abejo, nemaža dalis gyventojų per karą ir evakuaciją žuvo. Kiti, pvz., likę karo nelaisvėje, grįžti neturėjo galimybių. Treti nesiryžo to daryti, kol neatrado vieni kitų ir nesusijungė karo išblaškytų šeimų nariai. Kol toks susijungimas įvykdavo, sudėtingiausias kabinimosi į gyvenimą ir įsitvirtinimo naujoje gyvenamojoje vietoje etapas jau būdavo praėjęs, o 1947–1949 m. politinė ir ekonominė situacija Vokietijoje vis labiau aiškėjo. Ne paskutinį vaidmenį vaidino ir tai, kad pabėgėliai buvo paveikti nežinios, gandų, liudininkų pasakojimų ir savo pačių susidūrimo su Raudonąja armija patirties. Tai provokavo daugelį žiūrėti į TSRS, kurioje dabar atsidūrė jų buvę namai, be didesnio pasitikėjimo, nematyti perspektyvos gyventi šioje šalyje ar net baimintis dėl savo saugumo grįžus. Nors 1946 m. kovo mėn. Winstonas Churchillis konstatavo, kad Europoje nusileido „geležinė uždanga“, minimali komunikacija tarp „Vakarų“ ir TSRS įtakos zonoje likusios žemyno dalies buvo palaikoma. Bet iš anapus „uždangos“ ateidavusios retos žinios optimistiškai irgi nenuteikdavo. Pvz., 1949 m. pabaigoje išeivių iš Klaipėdos krašto laikraštyje buvo paskelbta tokio turinio žinutė: „Iš Nidos mums rašoma: Nevažiuoti. Laukti. Artinasi audra. Šiuo metu mums sunkūs laikai. Visi, kas gali, turi užsiimti žvejyba – nuo trylikamečių iki septyniasdešimtmečių, nesvarbu, vyrai ar moterys. O šiaip nieko ypatingo, tik kad gyvuojame vien tuomet, kai turime sužvejotos žuvies. Jūros pakrantė užtverta.“43 Žinoma, kad tokio turinio informacija tuos, kurie galbūt dar nebuvo apsisprendę grįžti į gimtinę ar ne, turėjo atbaidyti. Abejoti dėl to, kad ji tikrai buvo pasiųsta iš Kuršių nerijos, pagrindo neturime, mat sąlygos, su kuriomis susidūrė senieji krašto gyventojai savo žemėje pokariu, buvo išties sudėtingos. Trumpai jas apžvelkime. Pirmoji ir vietinių gyventojų menkiausiai paveikiama valdžia Kuršių nerijoje pokariu buvo kariškių valdžia. Raudonosios armijos avangardas į pusiasalį įžengė

II skyrius. Antrojo pasaulinio karo išblaškyti nerijos senbuviai


1945 m. sausio 29 d. prie Klaipėdos44. Iš visų dalinių 66 vėliausiai marias forsavo trys I Pabaltijo fronto 4-osios smogiamosios armijos 344-osios šaulių divizijos pulkai: 42 Skaičiuota remiantis Statis1154, 1152 ir 1156. Du paskutiniai įkandin atsitraukiantisches Reichsamt čių Vermachto pajėgų iki vasario 5 d. 12 val. perėjo visą 1941: 47. Vokietijoje surašymas vyko neriją iki Kranto, kurį tuo metu jau buvo užėmusios III 1939 m. kovo mėn. Baltarusijos fronto pajėgos. Sausio 31 d. buvo užimta ir Klaipėdos krašte Juodkrantė ir Pervalka, vasario 1 d. – Preila ir Nida, vasa- atliekamas nebuvo. Duomenys apie rio 3 d. – Rasytė, vasario 4 d. – Šarkuva. Užėmus neriją, šiaurines Kuršių korpuso vado įsakymu, šios divizijos pulkai turėjo saugo- nerijos gyvenvietes ti vakarinę Kuršių nerijos pakrantę. Vasario 12–14 d. pul- buvo gauti vokiečių statistikams perskaikai iš nerijos buvo išvesti, o jų vieton įžengė du 70-osios čiavus informaciją iš 1925 m. Klaipėdos šaulių divizijos pulkai: 68-asis į šiaurinę dalį, 252-asis į krašte atlikto supietinę. Šie daliniai irgi vykdė įsakymą saugoti Baltijos rašymo duomenų. pakrantę. Tam reikalui suformuotos užkardos Juodkrantėje, Nidoje, Rasytėje, Šarkuvoje. Vasario 27–28 d. divizija 43 Memeler Rundbief, 1949, Nr. 11, S. 4. iš nerijos buvo išvesta, o jos vietą ir ruožo nuo Papės Latvijoje iki Šarkuvos nerijoje apsaugą kovo pirmosiomis 44 Plačiau apie Klaipėdos užėmimo dienomis perėmė 32-oji šaulių divizija. Korpuso štabas operaciją: Safronovas 2009. jai patikėjo užduotį saugoti Baltijos jūros pakrantę, Kuršių neriją, aerodromus ir Baltijos karinio laivyno torpe45 Plg. Журнал боdinių katerių bazes. Kovo pradžioje visame ruože buvo евых действий 344 СРКД за январь меsukurtos devynios užkardos, kiekvieną užkardą sudarė сяц 1945 г., 5.2.1945. šaulių kuopa, sustiprinta kulkosvaidžiais, minosvaidžiais ЦАМО, ф. 859, оп. 1, д. 185, л. 11–12; ir priešlėktuvinės apsaugos priemonėmis. Gegužės 6 d. Журнал боевых Kuršių nerijos ruožas buvo perduotas 159-ajam armijos действий 344 СРКД за февраль месяц atsargos šaulių pulkui, o vėliau kelias savaites, gegužės 1945 г., 8.3.1945. 12–30 d., Nidoje vėl buvo dislokuotas 32-osios divizijos ЦАМО, ф. 1662, оп. 1, dalinys – 17-asis pulkas45. Be Raudonosios armijos, jau д. 31, л. 2–7; Журнал vasario pradžioje nerijoje pasirodė 23-iasis NKVD pasie- боевых действий 70 стрелковой Верхнедnio apsaugos būrys (karinė dalis 2114), kuris čia įrengė непровской ордена savo užkardas ir komendantūras46. Nidos švyturį su gyve- Суворова дивизии за февраль–март namuoju namu ir ūkiniais pastatais savo ruožtu „užėmė“ месяц 1945 г., 47 28.4.1945. ЦАМО, Pietų Baltijos (1947–1955 m. IV) karinis jūrų laivynas . ф. 1204, оп. 1, д. 43, Juodkrantėje 5–6-uoju dešimtmečiais taip pat minimas л. 1, 3–4; Журнал 48 priešlėktuvinės gynybos dalinys . боевых действий 32 стрелковой Išminavimo darbai, pakrantės ruožo ir pasienio Верхнеднепровской apsauga, kurią šiuo laikotarpiu vykdė kariškiai, civilių Краснознаменной ордена Суворова patekimą į neriją pirmaisiais pokario mėnesiais labai дивизии за март меkomplikavo. Kai reguliariosios kariuomenės daliniai iš сяц 1945  г., 4.4.1945. ЦАМО, ф. 859, оп. 1, pusiasalio buvo išvesti ir jame liko daugiausia pasieд. 181, л. 17–18; niečiai, padėtis nepasikeitė iš esmės. 23-iojo pasienio Журнал боевых дейapsaugos būrio kariai visose gyvenvietėse užėmė daugy- ствий 32 стрелковой Верхнеднепровской bę namų, kurių neskubėjo perleisti civiliams ar civilinei

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje


67 Краснознаменной ордена Суворова дивизии за май м-ц 1945 года, 28.6.1945. ЦАМО, ф. 1117, оп. 1, д. 8, л. 153–155, 157–158.

46 Starkauskas 1998: 43–55. Pasienio kariuomenė NKVD (nuo 1946 m. Vidaus reikalų ministerijai, MVD) priklausė iki 1957 m. Paskui buvo perduota Valstybės saugumo komitetui (KGB). 47 Командующий 4 военно-морским флотом Председателю Совета Министров Литовской ССР, 8.9.1947. LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 118, l. 54–56; Зам. Председателя Совета Министров Литовской ССР Председателю Клайпедского уездного исполкома, 6.10.1947. Ibid., l. 58. 48 Balsevičienė 2014:11. 49 Протокол № 1 заседания Ниденского поселкового совета депутатов тр-ся, 21.2.1948. Klaipėdos regioninis valstybės archyvas (toliau KLAA), f. 861, ap. 1, b. 2, l. 2–2 ap. 50 Arbušauskaitė 1998: 93. 51 Постановление Совета Министров Литовской ССР № 569-с О запретной пограничной зоне и береговой пограничной полосе в

administracijai. Apsigyvenę vasarvietės tipo statiniuose ir ieškodami būdų, kaip šildytis, kariškiai nesugalvojo geresnio sprendimo nei kirsti mišką ir demontuoti medinius ūkinius pastatus. Dar 1948 m. vasario mėn. Nidoje konstatuota, kad pasienio užkarda ir komendantūra gyvenvietėje naikina daugiausia valstybinio turto, o pasieniečių oro erdvės stebėjimo, informavimo ir ryšių karinių dalinių (rus. BHOC) postas yra šildomas faktiškai demontuojant nenaudojamus namus49. Motyvuojant neaiškiais kriterijais, į Preilą civilius gyventojus pradėta įleisti tik 1947 m.50, todėl sugrįždavę į neriją po karo preiliškiai turėjo apsigyventi kitur. Galop visame pusiasalyje pasieniečių teises įtvirtino ir civilių gyventojų laisves apribojo 1946 m. Ministrų Tarybos nutarimas Kuršių neriją įtraukti į draudžiamą pakrantės pasienio ruožą51. Apibrėžtas specialus režimas, kuris praktikoje buvo taikomas jau nuo 1945 m., vietiniams gyventojams leido laisvai judėti ruože tik tuo atveju, jei jie buvo priregistruoti vietinės valdžios atitinkamose gyvenvietėse ir turėjo specialią žymą pasuose. Visiems kitiems leista įvažiuoti ir gyventi nerijoje tik turint dokumentus, patvirtinančius įvažiavimo būtinumą ir specialius milicijos išduotus leidimus. Tai galiojo ir visiems, besikeliantiems į neriją keleiviniais keltais. Tokių leidimų neturinčiųjų įdarbinti nerijoje veikusioms įmonėms ir įstaigoms neleista. Visos vandens transporto priemonės turėjo būti užregistruotos ne tik vietinės valdžios organuose, bet ir artimiausiame pasienio dalinyje. Švartuoti ir laikyti tokias transporto priemones leista tik paženklintose, aptvertose ir nuolatinį budėtoją turinčiose zonose. Režimas draudė pasienio ruože fotografuoti, filmuoti, laikyti ar veisti pašto karvelius52. Taigi bendrabūvio paieškos su pasieniečiais Kuršių nerijoje jau pirmaisiais pokario metais kiekvienam civiliui gyventojui ir kiekvienai civilinei organizacijai tapo būtina sąlyga. Senieji Kuršių nerijos gyventojai šiuo atveju išsiskyrė tik tuo, kad jiems, anksčiausiai sugrįžusiems į savo kaimus, pirmiesiems teko susidurti su šiuo karinės valdžios įtvirtinimu. Civilinės valdžios struktūros Lietuvos TSR atitekusioje pusiasalio dalyje teoriškai turėjo pradėti veikti 1945 metais. Klaipėdos apskrities Nidos ir Juodkrantės valsčiai į Lietuvos TSR administracinio suskirstymo sistemą buvo įtraukti Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) Centro Komiteto (LKP(b) CK) vasario 9 d. ir birželio 8 d.

II skyrius. Antrojo pasaulinio karo išblaškyti nerijos senbuviai


Gyvenimo pakrantės pasienio ruože dokumentai (p. 68–70): Senbuviui Vilhelmui Kubiliui, gimusiam 1884 m., išduotas gyvenamosios vietos pažymėjimas, liudijęs, kad dokumento turėtojas tikrai gyvena Preiloje nuo 1947 m. gruodžio mėn., 1949 m. Neringos muziejai, NIMGEK 3252


Atvykimo į draudžiamą pakrantės pasienio ruožą lapelis, išduotas senbuviui Fricui Bastikui, gimusiam 1876 m., pasak dokumento, „Lietuvos TSR Klaipėdos mieste“. Jis liudijo, kad senbuvis milicijos yra registruotas Preilos gyvenvietėje, 1949 m. Neringos muziejai, NIMGEK 3265


71 пределах Литовской ССР, 20.9.1946. LCVA, f. R-754, ap. 11, b. 28, l. 213–220.

52 Ibid., l. 216–220. 53 Протокол № 30 заседания Бюро Центрального Комитета КП(б) Литвы, 9.2.1945. LYA, f. 1771, ap. 8, b. 35, l. 13; Протокол № 42 заседания Бюро Центрального Комитета КП(б) Литвы, 8.6.1945. Ibid., b. 71, l. 20. 54 Nidos valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko ataskaitinis pranešimas, 1947-03-01. KLAA, f. 13, ap. 1, b. 71, l. 1; Klaipėdos apskr. vykdomojo komiteto posėdžio protokolas nr. 14, 1947-05-26. LCVA, f. R-754, ap. 4A, b. 152, l. 118, 120–121. 55 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas Dėl Nidos, Preilos ir Juodkrantės vasarviečių priskyrimo Klaipėdos miesto darbo žmonių deputatų Tarybos priklausomybėn, 1947-11-12. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Žinios, 1947, nr. 36–37 (91–92), p. 12. 56 Протокол № 1 заседания Прейласкаго пос. совета, 7.1.1951. KLAA, f. 862, ap. 1, b. 7, l. 1 ap – 2.

nutarimais53. Tačiau realiai funkcionuoti Nidos valsčiaus vykdomasis komitetas ėmė 1946 m. birželio mėn., o Juodkrantės – tik 1947 m. pavasarį54. 1947 m. lapkričio 12 d. Juodkrantės, Preilos ir Nidos „vasarvietėms“ tapus Klaipėdos miesto dalimi55, kitų metų pradžioje visose trijose gyvenvietėse (Preilos gyvenvietė formaliai apėmė ir Pervalką) buvo surengti formalūs rinkimai į vietines tarybas ir suformuota gyvenviečių vykdomoji valdžia. Bet net ir sukūrus civilinės valdžios organus, senieji pusiasalio gyventojai juose nedalyvavo – valsčių, o vėliau gyvenviečių tarybos buvo formuojamos vien iš naujakurių. Išimtį šiuo atveju sudarė tik minimalų naujakurių antplūdį pirmaisiais pokario metais patyrusios Preilos taryba, kurioje bent kurį laiką dalyvavo ir nerijos senbuviai: Martinas Kubilius ir Fricas Peleikis56. Tačiau didelės naudos buvimas vietinėse tarybose nedavė, nes jos beveik nieko nesprendė. Jų tiesioginė priežiūra tebuvo gyvenviečių švietimo įstaigos, bibliotekos, skaityklos, medicinos punktai ir labai plati, bet kartu labai neapibrėžta įmonių, įstaigų, organizacijų „kontrolė“. Jokio svarbesnio klausimo vietinės tarybos negalėjo pajudinti, nesuderinusios su Klaipėda, o „kontrolė“ dažniausiai apsiribodavo įpareigojimų, kurie nebūtinai buvo vykdomi, dalijimu. Senbuvių pokarinių rūpesčių šios tarybos nebuvo pajėgios išspręsti, o bene pagrindinis toks rūpestis buvo teisių į turėtą nekilnojamąjį turtą pripažinimas. Visose keturiose gyvenvietėse gyvenamieji namai nuo karo nukentėjo nesmarkiai: pokariu daugumai jų tebuvo reikalingas einamasis remontas. Tačiau visi jie dabar tapo „valstybės turtu“: pirmaisiais pokario metais vienus namus užėmė kariškiai, kiti 1945 m. lapkričio mėn. buvo užrašyti Žuvies pramonės liaudies komisariatui57. Nedidelis likutis teko gyvenviečių taryboms, bet, pvz., Nidoje dalį šio likučio taip pat sudarė kariškių užimti namai. Senieji krašto gyventojai, grįžę iš evakuacijos, savo buvusius namus dažnai rasdavo jau užimtus arba paaiškėdavo, kad jų buvę namai, neretai jų pačių rankomis statyti, naujosios valdžios nutarimais, jiems nebepriklauso. Senbuviai turėdavo ieškoti, kur gyventi, užimti tuščius tų, kuriuos anksčiau pažinojo, namus arba tikėtis valdžios malonės. Nidos valsčiaus taryba 1947 m. rugsėjo mėn. jau buvo gavusi ne vieną Pervalkos ir Nidos gyventojų skundą, kuriuose prašyta leisti įsikelti gyventi į jiems asmeninės nuosavybės teise anksčiau

II skyrius. Antrojo pasaulinio karo išblaškyti nerijos senbuviai


Preilos senbuvio Frico Bastiko prašymas Preilos gyvenvietės tarybai padėti spręsti nuosavybės grąžinimo jam klausimą, 1948 m. vasario 16 d. Kitoje dokumento pusėje gyvenvietės vykdomojo komiteto pirmininkas Kuzma Tuzas rusų kalba ranka įrašė „Kadangi nėra jokių dokumentų, nuosavybę atkurti gali tik liaudies teismas“. Neringos muziejai, NIMGEK 3298


Senbuvei Mortai Rudienei Klaipėdos miesto 3-iojo liaudies teismo atsiųstas atsakymas į jos skundą dėl nuosavybės grąžinimo. Dokumentas liudija, kad teismas, iš kurio senbuviai galėjo tikėtis teisingumo įgyvendinimo, net nenagrinėjo pretenzijos iš esmės, 1949 m. sausio 7 d. Neringos muziejai, NIMGEK 3296


priklausiusius namus58. Po pusmečio tas pats klausimas 74 svarstytas Preilos vykdomojo komiteto59. Tačiau kadangi gyventojai per karą buvo praradę nuosavybę įrodančius 57 Klaipėdos apskr. dokumentus, vienintelis būdas, kurį galėdavo pasiūlyti vykdomajam komitevietinė valdžia, buvo kreiptis į teismą. Nuosavybę vertinę tui ir Žuvies pramonės liaudies komisariatui atkakliausi senbuviai 1948 m. pasiskundė ir „liaudies spalio 4–10 d. atlikus teismui“; gal būtent šis jų atkaklumas bus nulėmęs, kad inventorizaciją, Nidoje 80, Preiloje 41, Perjau kitais metais keli labiausiai nenurimę senbuviai kaip valkoje 32, Juodkran„buožės“ buvo ištremti į Sibirą (žr. p. 83–85). tėje 55 gyvenamieji ir ūkiniai pastatai kartu Tačiau ne vien naujoji tvarka ir naujoji valdžia buvo su visu juose esančiu tai, kuo pokariu galėjo skųstis pusiasalio senbuviai. Apturtu perduoti žuvies įmonėms steigti ir rūpinti nerijos gyventojus maisto produktais, pagal ūkio žvejams apgyvensektorių žinybinį paskirstymą, turėjo žvejų vartotojų dinti: Постановление kooperatyvas. 1947 m. vasarą Nidoje, Preiloje, Juodkran- СНК Литовской ССР № 681 О передаче tėje jau veikė jo įsteigtos parduotuvės. Tačiau prekių Наркомрыбпрому pasiūla jose buvo tokia, kad nerijos gyventojams maisto строений и имуществ для организации produktų nusipirkti labiau vertėjo vykti į Klaipėdą, ir ši рыбзаводов и problema liko aktuali visą 6-ąjį dešimtmetį. Kadangi рыбоприемных reguliarus keleivių pervežimas į Klaipėdą reisiniu krovini- пунктов, 22.11.1945. LCVA, f. R-754, ap. 1, niu automobiliu buvo įvestas tik 1948 m. vasario mėn., b. 38, l. 137. Liaudies komisariatai 1946 m. o vandens transporto priemonių labai trūko, nerijos gybuvo pertvarkyti į ventojams teko būti išradingiems, norint sugalvoti, kaip ministerijas. prasimanyti maisto. Dėl kritiško maisto produktų trūkumo, kaip ir dėl to, kad žvejyba buvo pagrindinis daugumos 58 Протокол № 13 заседания Ниденgyventojų užsiėmimas iki karo, krašto senbuvius gelского волостного исполнительного bėjo žuvis ir profesionalūs, iš kartos į kartą perduoti įgūкомитета, 24.9.1947. džiai, kaip jos gauti įvairiais metų laikais (žr. pav. p. 77). KLAA, f. 13, ap. 1, b. 72, l. [28ap]. Выписка из Tačiau kaip, kada žvejoti, ką daryti su sugauta žuvimi, Ниденского ėmė vis labiau reguliuoti „valstybė“, kuri pamažu pratino решения волостного исполниsenbuvius visus ekonominius kontaktus turėti tik тельного комитета, 24.9.1947. Ibid., l. [30]. su „valstybe“, o savo amatą plėtoti tik per „valstybines“ įmones ir įstaigas. Svarbiausia jų pirmaisiais pokario 59 Протокол № 2 заседания исполmetais tapo Nidoje 1945 m. rudenį įsteigta žuvies įmoкома Прейльского nė – Klaipėdos žuvies kombinato padalinys. Ši įmonė поселкового совета per kontraktus su žvejais ėmė skatinti kurti „valstybinės депутатов трудящихся, 3.3.1948. KLAA, žvejybos“ brigadas, kurios įsipareigotų įmonei sužvejoti f. 862, ap. 1, b. 1, tam tikrą, tiesa, iš anksto suplanuotą, žuvų kiekį. 1946 m. l. 2ap. rugsėjo mėn. sudarę kontraktus su įmone buvo jau 60 Мероприятия 72 žvejai, įskaitant dvylika, kurie dirbo vien valstybei60. Министерства рыбной промышленĮ tas brigadas pirmaisiais pokario metais daugiausia ности Литовской įsitraukė senbuviai. Pokarinėmis sąlygomis jiems tai bu- ССР по обеспечению vo būdas, kaip formaliai legaliai gyventi Žuvies pramonės выполнени[я] годового плана, 26.9.1946. liaudies komisariatui „užrašytuose“ namuose (kuriuos LYA, f. 1771, ap. 9, faktiškai valdė įmonė), naudotis „žuvies įmonės laivynu“ b. 478, l. 81.

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje


Vaizdas į Nidos žuvies įmonės pastatus, 1958 m. Iš asmeninio Christel Tepperis archyvo (Neringos muziejai)


(kurį faktiškai sudarė seni bešeimininkiai, iš marių dugno iškelti laivai) ir dar gauti už pagautą žuvį tam tikrą atlyginimą. Žvejai turėdavo tik išmokti žvejoti „pagal planą“ ir sužvejotą laimikį pristatyti į priėmimo punktus, kurie dar 1945 m. buvo įkurti Nidoje, Preiloje, Pervalkoje ir Juodkrantėje. Tiesa, įmonei neretai pritrūkdavo pinigų atsiskaityti su žvejais, trūko inventoriaus, specialių rūbų ir laivų, „planą“ senbuviai žvejai tai viršydavo, tai neįvykdydavo. O kadangi maisto trūko, dalį pagautų žuvų žvejai tiesiog pasiimdavo61. Bet svarbiausia tai, kad prieškariu žvejais ir „žvejybos verslininkais“ (Firscherwirt) išdidžiai vadinęsi senbuviai dabar pamažu tapo samdomais darbininkais, kuriems vadovavo ne visada žvejybos subtilybes mariose išmanę Nidos žuvies įmonės paskirti žvejybos ruožų viršininkai bei prastai dirbę ir nuolat keičiami žuvies įmonės direktoriai (abiem atvejais jais būdavo tik naujakuriai).

Integruojami ir atstumiami nerijos senbuviai 1948 metai Kuršių nerijos žvejų senbuvių gyvenime žadėjo reikšmingų permainų. Birželio 12 d. Nidoje buvo įsteigta ir liepos 13 d. įregistruota žvejų artelė „Pasienietis“62. Artelės steigėjais tapo 35 žvejai, iš jų tik trys naujakuriai, visi kiti senbuviai63. Senbuvis Albertas Kalvis buvo paskirtas (formaliai išrinktas) ir artelės valdybos pirmininku. Lietuvoje tuo metu vykusios kolektyvizacijos kontekste žvejų artelė (kolektyvinis ūkis) „Baltijos aušra“ tuo pačiu metu buvo įsteigta ir Preiloje; jos valdybos pirmininku tapo kitas nerijos senbuvis Martinas Kubilius64. Seniesiems krašto gyventojams susibūrimas į arteles gal ir neatrodė labai neigiamas dalykas: sprendžiant iš tolesnių artelės „Pasienietis“ valdybos veiksmų, tikėtasi, kad gamybos priemonių ir gaunamos produkcijos kolektyvizacija juos pačius – senuosius nerijos žvejus – pavers padėties šeimininkais, leis kalbėti kolektyviniu balsu ir taip pasiekti daugiau bendraujant su valdžia. Baigus žūklės įrankių ir viso turto, kurį turėjo artelės nariai, inventorizavimą ir perdavimą artelei, pirmiausia kreiptasi į Klaipėdos miesto vykdomąjį komitetą dėl teisės naudotis pastatais, kuriuose gyveno artelės nariai, formalaus perleidimo artelei65. Netrukus jau buvo

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje

76

61 Plg. Протокол № 7 заседания Ниденского волостного исполнительного комитета, 3.4.1947. KLAA, f. 13, ap. 1, b. 72, l. [11–12 ap]; Протокол № 9 заседания Ниденского волостного исполнительного комитета, 13.6.1947. Ibid., l. [16–18]. 62 Протокол № 1 общего собрания рыбаков, рыбачек Ниденского р. участка, поселок Нида, 12.6.1948. KLAA, f. 262, ap. 1, b. 1, l. 1–2; Протокол № 18 заседания исполнительного комитета гор. Клайпеда, 13.7.1948. LCVA, f. R-754, ap. 4A, b. 260, l. 233, 245. 63 Klaipėdos žvejų kolektyvinio ūkio „Pasienietis“ narių ir jų šeimų apskaitos knyga, 1948–1954. KLAA, f. 262, ap. 2, b. 2. 64 Raudonasis švyturys (toliau RŠ), 1948-06-24, nr. 148 (668), p. 2. 65 Протокол № 7 заседания правления рыбацкой артели «Пограничник», 27.8.1948. KLAA, f. 262, ap. 1, b. 1, l. 5.


Žvejybos amato Kuršių nerijos senbuvių vaikai buvo mokomi nuo mažens. Tai matyti ir šioje prieš Antrąjį pasaulinį karą darytoje nuotraukoje, kur vyras Nidoje mezga tinklus su dviem vaikais. LCVA, P-33849


Artelės „Pasienietis“ grandininkas, nerijos senbuvis Vilis Vyselis po sėkmingos žūklės perduoda žuvis Nidos žuvies įmonės priėmėjai Raisai Ribrovai, kuri į Kuršių neriją atvyko 1946 m. iš Astrachanės, 1958 m. V. Rupšlaukio nuotrauka. LCVA, 0-010421


Nidos „Pasieniečio“ artelės žvejai, nerijos senbuviai Vilius Kalvis ir Mikas Pugelis ungurių žūklės metu, 1958 m. V. Rupšlaukio nuotrauka. LCVA, 0-010440


Nidos senbuvis žvejys Jonas Pinkis atiduoda sugautą laimikį žuvies įmonės priėmėjai Mironenko, 1953 m. LCVA, 0-004622


Pagauti unguriai kraunami į Nidos žuvies įmonės katerį, 1958 m. L. Fišerio nuotrauka. LCVA, 0-026172


skundžiamas Nidos žuvies įmonės direktorius, kad at82 sisako perduoti pastatus, skirtus artelės kontorai, tvartams, sandėliams ir tinklų mezgimo dirbtuvėms, ir kad įmonė neduoda artelei žadėtų laivų66. 1948 m. „Pasieniečio“ valdybos pirmininkas, Klaipėdos vykdomojo komiteto tarpininkavimu, gavo kreditą arkliams įsigyti – arklių seniausiai reikėjo, norint žiemą ledu pasiekti atokesnes marių vietoves67. 1949 m. vasarą, pastebėję Kaliningrado srities Primorsko rajono krante gulint 11 „nenaudojamų ir pūvančių“ jūrinių valčių, artelės nariai ėmėsi žygių, kad jos būtų perimtos68. Visas šis aktyvumas, be abejo, rodo, kad į artelę kai kurie krašto senbuviai 66 Рыболовецкая žiūrėjo kaip į priemonę, kaip, prisitaikant prie sistemos артель «Пасенетис» Министру рыбной reikalavimų, išspręsti įsisenėti spėjusias problemas. промышленности Tačiau netrukus paaiškėjo, kad labai mažai kas Лит. ССР, ?.10.1948. KLAA, f. 262, ap. 1, sprendžiasi taip, kaip norėta. Namų nuosavybės klaub. 7, l. 1. simas liko neišspręstas: formaliai jie tebebuvo priskirti Nidos žuvies įmonei, nors praktiškai juos valdė kolūkiai. 67 „Pasieniečio“ žvejų artelės valŽvejų aprūpinimo klausimai irgi nebuvo sprendžiami dybos pirmininkas taip greitai, kaip įsivaizduota. 1950 m. performuota „PaKlaipėdos miesto vykd. komiteto pirmisieniečio“ valdyba su nauju pirmininku Martinu Rešpiliu ninkui, [1948-10-?]. priešaky dar buvo sudaryta vien iš senųjų krašto gyvenKLAA, f. 262, ap. 1, b. 1, l. 15. tojų, bet nuo 1952 m. „Pasieniečio“ valdybai vadovavo naujakuriai („Baltijos aušros“ pirmininkas buvo pa68 Протокол № 12 keistas naujakuriu dar 1948 m.). Kolūkių vadovai, beje, заседания Ниденского поселкового paprastai buvo siūlomi LKP Klaipėdos komiteto ir priiсовета, 17.6.1949. mami į kolūkį tą pačią dieną, kai buvo „išrenkami“ jiems KLAA, f. 861, ap. 1, b. 3, l. 6–6 ap. vadovauti. Kai 1952 m. „Baltijos aušros“ visuotiniame susirinkime vienas kolūkio narių pareiškė, kad „norėtų 69 Visuotino narių susirinkimo jie išsirinkti pirmininką iš savo tarpo“, partijos komiteto Preilos žvejų kolūkio atstovas šiurkščiai atsakė: „prigėrusiam ne vieta čia „Baltijos aušra“ 69 kalbėti“ . Taigi buvo duodama suprasti, kad bet kokios protokolas, [1952 m. antroji pusė]. KLAA, savivaldos apraiškos kolūkių veikloje yra iliuzija. Maža f. 264, ap. 1, b. 2, to, 1952 m. Nidoje buvo įsteigta Motorinės žvejybos stol. 37–38 ap. tis. Formaliai ji turėjo aprūpinti kolūkius žvejybos reik70 Nidos žvejų menimis, laivais, atlikti laivų ir tinklų remontą. Tačiau artelės „Pasienietis“ stoties kūrimas prasidėjo nuo to, kad iš kolūkių ji perėmė valdybos posėdžio Nr. 2, visas žvejybos priemones (už jas, tiesa, buvo įsipareigota protokolas [1953-02-?]. KLAA, atlyginti per dešimt metų), o kitais metais abu kolūkiai f. 262, ap. 1, b. 17, l. 27; Preilos žvejų jau skundėsi, kad stotis prastai atlieka tas funkcijas, kolūkio „Baltijos 70 dėl kurių buvo įkurta . 1954 m. Nidos stotį likvidavo, o aušra“ visuotinio susirinkimo protokonauja pradėjo veikti Juodkrantėje. las Nr. 1, 1953-02-20. Kuršių nerijos senbuviai žvejų kolūkiuose nebuvo KLAA, f. 264, ap. 1, b. 2, l. 44. negirdimi. Net ir po 1952 m., nors kolūkių vadovais liko

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje


83

71 Nidos žvejų artelės „Pasienietis“ valdybos posėdžio protokolas Nr. 8, 1952-04-12. KLAA, f. 262, ap. 1, b. 17, l. 16 ap. 72 Nidos žvejų kolūkio „Pasienietis“ valdybos pirmininko Rešpilio Martyno visumos narių susirinkimui ataskaitinis pranešimas, 1952-02-03. KLAA, f. 262, ap. 1, b. 27, l. 6. 73 Pareiškimas Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininkui, [1958 m.]. KLAA, f. 262, ap. 1, b. 86, l. 11–12.

tik partijos statytiniai, senbuviai, kaip ir anksčiau, dažnai buvo skiriami vadovauti žvejų brigadoms. Kai 1956 m., atsiskyręs nuo Juodkrantėje susitelkusios „Baltijos aušros“, Preiloje buvo įkurtas trečiasis žvejų kolūkis „Neringa“; 1956–1957 m. sandūroje minėtasis senbuvis žvejys Martinas Kubilius jam net laikinai vadovavo. Tačiau paveikti metų metais nesprendžiamas esmines pokario problemas senbuviai vargiai galėjo, o žvejyba, dar ir trūkstant priemonių, tapo vis labiau biurokratizuota ir ribojama. Jau nuo 5-ojo dešimtmečio pabaigos iš žvejų buvo reikalaujama aktyvinti žvejybą Baltijos jūroje, bet žvejai stokojo tam reikalingų laivų, o norėdami žvejoti jūros pusėje, kiekvieną kartą turėdavo gauti pasieniečių leidimą71. Jei netyčia tokį leidimą pamesdavo, žvejoti negalėjo tol, kol nebuvo padaromas naujas leidimas72. Be pasieniečių, 6-ajame dešimtmetyje į senųjų žvejų pragyvenimo šaltinį, jų akimis, ėmė kėsintis ir aplinkosaugininkai. Dėl nykstančių žuvų rūšių žvejyba mariose tuo metu pradėta riboti. 1958 m. dvylika „senų žvejų, kurie visą laiką žvejoja Kuršių mariose ir dalinai Baltijos jūroje“, parašė tuo klausimu laišką tiesiai Ministrų Tarybos pirmininkui Motiejui Šumauskui. Laiške argumentuota, kad Gamtos apsaugos komiteto nustatyti žūklės mariose ribojimai neatitinka jų ilgametės praktikos, kad Lietuvoje žuvį norėta auginti tuo metu, kai Kaliningrado srities žvejai tą žuvį žvejojo, galiausiai žvejai konstatavo: „rytinės Kuršių marių pusės žvejų kolūkiai dar turi geresnius pragyvenimo šaltinius, turi pasodybinius žemės sklypus ir pagelbinius žemės ūkius. Tačiau Kuršių Neringos žvejų kolūkiai tokių galimybių neturi, [jie neturi] nei pasodybinių žemės sklypų, nei pagelbinių žemės ūkių. Todėl griežti apribojimai žvejybos Kuršių mariose gali davesti mūsų žvejus, kurie ne visada gali išeiti į jūrą žvejoti dėl audrų, iki ypatingai sunkaus pragyvenimo lygio“73. Prie viso to prisidėjo, senbuvių požiūriu, neracionalūs, sunkiai paaiškinami, o kai kada ir skaudžiai asmeniškai paliesdavę naujosios valdžios veiksmai. Kaip minėta, 1949 m. kovo pabaigoje negausią senųjų nerijos gyventojų bendruomenę palietė trėmimai į Sibirą. Kadangi pagal visoje Lietuvoje vykdytos operacijos „Прибой“ (Priboj, liet. Bangų mūša) trėmimų „planą“ Klaipėdos miestui irgi reikėjo užpildyti „kvotą“, nerijoje buvo įsakyta ištremti šešias šeimas. Sprendimas palietė artelės „Pasienietis“ narius, įskaitant tuometinio valdybos pirmininko brolio

II skyrius. Antrojo pasaulinio karo išblaškyti nerijos senbuviai


1949 m. kovo 27 d. sudarytas aktas apie ištremtos į Sibirą Kibelkų šeimos turtą, likusį Doros Kibelkos namuose. Neringos muziejai, NIMGEK 3283


85

74 Arbušauskaitė 2000: 481. 75 Ibid.; Arbušauskaitė 1995b: 382. 76 Arbušauskaitė 2000: 481–487. 77 MD, 1969, Nr. 8, S. 109. 78 Klaipėdos m. vykdomojo komiteto sprendimas nr. 134 Dėl perdavimo liuteronų maldos namų, esančių Juodkrantės gyvenvietėje, žvejų kolūkio „Baltijos Aušra“ balansan, 1956-03-19. KLAA, f. 104, ap. 1, b. 257, l. 267. 79 Hak 1959. 80 Решение заседания исполкома Ниденского поселкового совета, 19.5.1955. KLAA, f. 861, ap. 1, b. 17, l. 3; Решение № 240 исполнительного комитета гор. Клайпеда О передачи на баланс артели «Пассенетис» костела в поселке Нида, 3.6.1955. KLAA, f. 262, ap. 1, b. 53, l. 1.

šeimą, tad pats pirmininkas Albertas Kalvis su šeima spontaniškai irgi priėmė sprendimą vykti kartu „savanoriškai“. Kažkurioje stadijoje, spėjama, įsikišus Nidos žuvies įmonės direktoriui, sprendimas buvo atšauktas74. Visos septynios šeimos liko nerijoje. Tačiau trėmimas tąkart vis vien palietė Gertrudą Blodę, viešbučio „Königin Luise“ 1928 m. mirusio savininko Gustavo Blodės našlę, kuri esą atitiko „buožės“ apibūdinimą kaip tik todėl, kad prieškariu turėjo beveik 100 vietų viešbutį, 10 ha žemės, keturis arklius, tris karves, garlaivį, samdė 30 žmonių75. 1949 m. į Sibirą buvo ištremta daugiau šeimų: Frico Bastiko, Martino Kibelkos, Miko Kvaukos, Frico Labrenco. Formaliai jiems buvo inkriminuota buvusi narystė NSDAP, slapta organizuojami nacistų susibūrimai ir priešiškumas tarybinei valdžiai76. Tarp pokariu sugrįžusiųjų į Kuršių neriją, bet 1949 m. ištremtų į Sibirą senųjų gyventojų minima ir Vilhelmo Kubiliaus šeima77: jis buvo minėtojo Martino Kubiliaus vyriausiasis brolis. Dauguma šių žmonių prieš tai tebandė pasiekti, kad būtų pripažintos jų teisės į buvusią nuosavybę. Nesuprantami senbuviams buvo ir naujosios valdžios užmojai trukdyti rinktis į bažnyčią pamaldų. Juodkrantėje, kur senbuvių bendruomenė liko nedidelė, pagal paskirtį bažnyčia pokariu, regis, nebebuvo naudojama. Žvejų kolūkis pastatą eksploatavo kaip sandėlį. 1954 m. Klaipėdos vykdomasis komitetas nutarė perduoti bažnyčios pastatą Silkių žvejybos valdybai klubui įrengti, o kai jis įrengtas nebuvo, 1956 m. statinys atiduotas kolūkio „Baltijos aušra“ klubui įsteigti78. Nidoje tuo tarpu liko daugiau senbuvių, o kartu ir konfesinės tradicijos tęstinumo. Varpininkės pareigas, į kurias buvo paskirta prieš karą, pokariu sąžiningai toliau ėjo ponia Schekahn, kuriai 1946 m. mirus, jas perėmė Hansas Sakutis. Kiekvieną sekmadienį jis eidavo į bažnyčią skambinti varpu, o po 1953 m. bažnyčioje kartais vykdavo ir senbuvių susibūrimai į pamaldas79. Bet 1955 m. gegužės 19 d., artelės „Pasienietis“ siūlymu, Nidos gyvenvietės vykdomasis komitetas nutarė esą „neprižiūrimą ir pusiau apgriautą bažnyčios pastatą“ perduoti artelei „Pasienietis“, įpareigodamas ją naudoti pastatą žvejų turtui saugoti (для хранения рыбацкого имущества); Klaipėdos vykdomasis komitetas šį sprendimą patvirtino80. Rugpjūčio 12 d. atėję į bažnyčią, senbuviai rado maldos namus išdaužtais langais, suolai buvo paslėpti, vargonai sugadinti,

II skyrius. Antrojo pasaulinio karo išblaškyti nerijos senbuviai


altoriaus paveikslas supjaustytas peiliu. Rugpjūčio 16 d. 39 nidiškiai parašė tuo klausimu skundą vyriausybei, atidarė užrakintą bažnyčią ir toliau joje meldėsi, bet po savaitės rado sudaužytą iš 12 metrų aukščio numestą varpą81. Kolūkis „Pasienietis“ tuo pat metu derėjosi su Žemės ūkio statybos projektavimo institutu dėl „kirchės“ pritaikymo klubui82. Tikintieji nenuleido rankų, važinėjo į Vilnių, kol 1956 m. viduryje galiausiai įregistravo Nidos parapiją ir pasiekė, kad pastatas būtų perduotas jai. Už vietinių gyventojų aukas buvo suremontuotas pastatas, nutapytas naujas altoriaus paveikslas, vokiečių kalba pradėtos laikyti pamaldos83. Žinoma, reta šių problemų tapdavo vieša ir išeidavo toliau susirašinėjimo kuluarų. Senieji Kuršių nerijos žvejai sulaukdavo propagandinių leidinių dėmesio. Nuo pirmųjų pokario metų jų stambaus plano nuotraukomis buvo iliustruojami Lietuvos spaudoje pasirodydavę pasakojimai apie Kuršių neriją. Kai į Nidą ir Juodkrantę ėmė atvykti pirmieji poilsiautojai, 1957 m. jiems buvo parengtas specialus „gidas“ apie neriją84, taip pat pastatytas Leono Tautrimo dokumentinis filmas iš ciklo „Pažinkime savo kraštą“. Knygoje ir kino juostoje pusiasalio žvejai senbuviai buvo pavaizduoti ne tik kaip žvejybos amato, bet pirmiausia kaip lietuviškojo žvejybos amato, taigi ir lietuviškojo tęstinumo Kuršių nerijoje simboliai. Tačiau apie senųjų žvejų rūpesčius ir bėdas spauda tylėjo. O bendraujant su „valdžia“, jei ir pavykdavo ką pasiekti, tie pasiekimai buvo pernelyg trumpalaikiai ir labai retais atvejais suteikdavo gyvenimui naują kokybę.

Išvykimas į Vokietiją Augantis nesiskaitymas su Kuršių nerijos senbuviais ir visu tuo, kas jiems anksčiau buvo įprasta, 6-ojo dešimtmečio pabaigoje paskatino juos svarstyti galimybę iš TSRS išvykti. Tokia galimybė atsirado po to, kai 1955 m. vasarą TSRS pasiūlė Vokietijos Federacinei Respublikai (VFR) užmegzti diplomatinius santykius, o Vakarų Vokietija pasinaudojo šiuo pasiūlymu vokiečių, likusių TSRS teritorijoje, klausimui spręsti. 1949 m. įsteigtoje VFR milijonai iš Vidurio Rytų Europos teritorijų išgintų (vok. Vertriebener) vokiečių buvo solidi organizuota jėga, su kurios nuomone VFR vyriausybės turėjo skaitytis.

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje

86

81 Hak 1959. 82 Žemės ūkio statybos projekto institutas „Litgiproselstroj“ LTSR žvejų kolūkių sąjungos pirmininkui, žvejų kolūkio „Pasienietis“ pirmininkui, 1955-09-01. KLAA, f. 262, ap. 1, b. 53, l. 5. 83 Hak 1959: 154; Klumbys 1993: 71–72. Nidos bažnyčia vėliau vėl buvo uždaryta 1963 m. Tikintiesiems (pirmiausia katalikams) ji grąžinta 1988 m. gruodžio mėn. (Juška 1997: 305–306). 84 Mešys 1957.


Prieš Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia senbuvių gyvenime vaidino svarbų telkiantįjį vaidmenį. Šioje nuotraukoje nidiškiai išeina iš bažnyčios po pamaldų, XX a. 4-asis dešimtmetis. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, AdM archyvas, F-II3(62)


Kaip minėta, šeimų sujungimo klausimas liko aktualus 88 dar daugelį metų po karo, tad išgintieji nuolat kėlė klausimą dėl savo šeimos narių ir giminių, dar likusių TSRS teritorijoje, likimo. Be to, pirmaisiais VFR gyvavimo metais vienu aktualiausių viešų diskusijų objektų buvo tapęs ir TSRS likusių karo nelaisvėn kadaise patekusių buvusių Vermachto karių grįžimo į tėvynę klausimas. Taigi tuometinė Vokietijos valdančioji Krikščionių demokratų sąjunga (Christlich Demokratische Union, CDU) su bundeskancleriu Konradu Adenaueriu priešaky nuolat jautė didelį spaudimą spręsti TSRS teritorijoje likusių asmenų grįžimo į Vokietiją klausimą ir pasitaikius pirmai progai pagaliau turėjo šio klausimo imtis. Pretenduoti į TSRS piliečius Vokietijai leido 1955 m. vasario 22 d. Bundestago priimto Pilietybės klausimų sureguliavimo įstatymo nuostatos. Pagal šį įstatymą, teisė į Vokietijos pilietybę buvo pripažįstama šešioms Vidurio Rytų Europos vokiečių grupėms, 1938–1943 m. įgijusioms Vokietijos pilietybę, įskaitant Klaipėdos krašto gyventojus, tapusius Vokietijos piliečiais pagal 1939 m. liepos 8 d. tarp Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Reicho sudarytą sutartį dėl Klaipėdos krašto gyventojų pilietybės85. Taigi VFR potencialiais savo piliečiais laikė visus Klaipėdos krašto gyventojus, kurie nuolat gyveno krašte 1939 m. liepos 8 d. ir iki 1939 m. gruodžio 31 d. nepasirinko Lietuvos pilietybės86 (pasirinkusiųjų buvo palyginti nedaug, viso labo 585 asmenys87). Tad keldama jų išvykimo iš TSRS klausimą, tuometinė VFR vyriausybė traktavo tai kaip piliečių susigrąžinimą, repatriaciją, nors TSRS suvokė šį klausimą tik kaip Vokietijos pretenziją į TSRS piliečius. 85 Gesetz zur Regelung von Fragen Nesigilinant į visą 1957 m. liepos mėn. Maskvoje der Staatsangeprasidėjusių derybų eigą, konstatuotina, kad Vokietijai hörigkeit, 22.2.1955. derybos jos buvusių piliečių susigrąžinimo klausimu buvo Bundesgesetzblatt, Teil I, 1955, Nr. 6, rezultatyvios. Apie tai buvo paskelbta 1958 m. balandžio S. 65–68. 8 d. derybų delegacijų pranešime spaudai, o TSRS Aukš86 Plg. Sutartis čiausiosios Tarybos Prezidiumas dar sausio 7 d. priėmė tarp Lietuvos atitinkamą įsaką. Įsakas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai Respublikos ir Vokietijos Reicho numatė, kad TSRS tebegyvenę „senojo Reicho vokiečiai“ dėl Klaipėdiškių (vok. Altreichsdeutsche), įskaitant asmenis, gimusius pilietybės, 1939-07-07/08. Rytų Prūsijoje arba Klaipėdos krašte, kurie 1941 m. birVyriausybės Žinios, želio 21 d. turėjo Vokietijos pilietybę, taip pat jų sutuokti- 1939, nr. 676, p. 695–697. niai ir vaikai, įgiję Vokietijos pilietybę iki minėtos dienos, išskyrus ne vokiečių tautybės asmenis, persikėlusius 87 Arbušauskaitė į Klaipėdos kraštą po 1918 m., galėjo rinktis – vykti 2001: 33.

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje


89

88 Докладная записка министра внутренних дел Литовской ССР Председателю Совета Министров Литовской ССР, 31.10.1960. LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 693, l. 4. Pirmąkart ataskaitos duomenys paskelbti A. Arbušauskaitės (1998: 96). 89 A. Arbušauskaitė mano (1995b: 397, 398), kad išvyko „beveik visi“, o 1993 m. Neringos mieste, jos teigimu, gyveno viso labo 12 senbuvių.

gyventi į VFR ar į Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR). Jų prašymai išvykti buvo priimami ir svarstomi tik individualia tvarka. Nuo išvykimo iš TSRS dienos tokie asmenys netekdavo TSRS pilietybės, jei nepareikšdavo noro jos pasilikti. Pavieniai gyventojai iš Klaipėdos krašto atvykdavo į Vokietiją dar iki šio Vokietijos ir TSRS susitarimo. Tačiau susitarimas labai paspartino šį procesą: vien nuo 1958 m. iki 1960 m. sausio 1 d. buvo patenkinti 6 156 asmenų, gimusių buvusiame Klaipėdos krašte, prašymai išvykti, iš jų 453 išvyko į VDR, 5 703 – į VFR88. Kokį poveikį visa tai turėjo senbuvių gyvenimo tęstinumui Kuršių nerijoje? Kai 1956 m. Lietuvos istorijos instituto darbuotojai atliko neformalų Kuršių nerijos šiaurinės dalies gyventojų surašymą, keturiose gyvenvietėse jie fiksavo 188 ikikarinius nerijos gyventojus ir jų vaikus, iš jų 99 gyveno Nidoje, 45 Pervalkoje, 34 Preiloje ir 10 Juodkrantėje. Visose keturiose gyvenvietėse kartu sudėjus šie asmenys sudarė 13 proc. gyventojų. Santykinai didžiausia (43 proc.) jų dalis buvo Pervalkoje, 18 proc. gyventojų jie sudarė Preiloje, 17 proc. Nidoje, bet tik 2 proc. Juodkrantėje. Beveik pusė senbuvių (86 iš 188) buvo gimę dar kaizerinio reicho laikais, taigi 1956 m. jau buvo 38 metų ir vyresni, iš jų 38 buvo perkopę 60 metų, du vyriausi vyrai – 1870 m. gimimo nidiškiai. Vis dėlto tarp senbuvių būta ir palyginti daug jaunų žmonių: 26 metų dar nebuvo sulaukę 88 asmenys. Taigi tai nebuvo vien „senų žvejų“ bendruomenė; senbuviai turėjo potencialą ją atnaujinti, juolab kad moterų (93) ir vyrų (95) proporcijos buvo bemaž tolygios, ir daugumą – atitinkamai 49 ir 51 – abiejose grupėse sudarė asmenys iki 35 metų. Kiek tiksliai žmonių neteko ši bendruomenė dėl 1958 m. tarp Vokietijos ir TSRS sudaryto susitarimo, duomenų nėra89. Tačiau aišku viena: jei iki tol senbuviai dar sudarė pastebimą gyventojų dalį, o Pervalkoje kone pusę gyventojų, po 1958 m. prasidėjusios migracijos į Vokietiją bangos Kuršių nerijoje liko viena kita šeima. Priežastys, lėmusios jų pasirinkimą išvykti į Vokietiją, buvo įvairios (dalis jų aptarta ankstesniuose poskyriuose, žr. p. 65–86), tačiau iš visų priežasčių noras sujungti karo ir pokario išardytas šeimas buvo pati svarbiausia. Kitas priežastis trumpai apibendrinkime: atimtas ar prarastas turtas, įskaitant gyvenamuosius

II skyrius. Antrojo pasaulinio karo išblaškyti nerijos senbuviai


Senbuvis nidiškis Mikas Engelynas (1882–1972) – vienas iš nedaugelio senbuvių, atsispyrusių 1958 m. prasidėjusiai senųjų Kuršių nerijos gyventojų išvykimo į Vokietiją bangai, 1967 m. B. Aleknavičiaus nuotrauka. LCVA, 1-15365


91

90 Vidaus vandenų eksploatacijos valdyba žvejų kolūkio „Pasienietis“ pirmininkui, 1959-03-21. KLAA, ap. 262, ap. 1, b. 93, l. 15. 91 Žvejų kolūkio „Pasienietis“ valdybos ir įgaliotinių susirinkimo protokolas nr. 11, 1959-12-24. KLAA, ap. 262, ap. 1, b. 87, l. 24; l. 13–14; Žvejų kolūkio „Pasienietis“ valdybos ir įgaliotinių posėdžio protokolas nr. 3, 1960-03-24. Ibid., l. 17–17 ap. 92 MD, 1959, Nr. 4, S. 42. 93 MD, 1959, Nr. 16, S. 215. 94 MD, 1960, Nr. 13, S. 171.

namus; nesuprantamas ir nepriimtinas valdymo būdas bei naujosios valdžios primesti ekonominiai santykiai; iškart po karo įvesti pasienio režimo apribojimai ir kiek vėliau pradėta riboti žvejyba; neišbrendamas skurdas ir prastas aprūpinimas; didėjantis naujakurių vaidmuo nerijos gyvenvietėse ir jų nesiskaitymas su senbuviais bei jų tradicijomis; senbuvių bendruomenės sumažėjimas, be kita ko, siaurinęs galimybes bendruomenę atnaujinti vengiant santuokų su naujakuriais. Persikėlimo gyventi į Vokietiją istorijų yra daugybė ir jos gana skirtingos. Pateikusieji prašymą išvykti ir po tam tikro laiko gavusieji teigiamą atsakymą turėdavo spręsti, ką daryti su savo turtu ir pareigomis vietoje. Asmeninės nuosavybės teise savo namus senbuviai nerijoje valdydavo retai. Tačiau tokių atvejų pasitaikydavo, ir tuomet rūpėjo rasti, kas namą pirks. 1959 m. kovo mėn. leidimą pirkti gyvenamuosius namus ir ūkinius pastatus iš išvykstančių iš Nidos žvejų-kolūkiečių gavo kolūkis „Pasienietis“90. Žvejams dažniausiai reikėdavo nutraukti darbo santykius su kolūkiu, atsiimti nario įnašą, tais atvejais, kai gyvenamąsias patalpas jie tik nuomojo – išsikelti iš kolūkio valdomų namų. Antai kolūkis „Pasienietis“ 1959 m. vasario mėn. patenkino minėto aktyvaus kovotojo už Nidos bažnyčią Hanso Sakučio prašymą, gruodžio mėn. – Vilhelmo Kalvio prašymą, 1960 m. kovo mėn. – Marijos Jakaitės prašymą91. Atvykę į Vokietiją, nerijos senbuviai pirmiausia patekdavo į specialiai įrengtas stovyklas, dažniausiai Frydlande (Žemutinė Saksonija). Iš ten paprastai vykdavo pas giminaičius, o po 1960 m., kai Klaipėdos krašto senbuviai, norėdami išvykti, būtinai turėjo įrodyti, kad Vokietijoje jų laukia šeimos nariai, tai tapo privaloma sąlyga. Pvz., Martinas ir Marta Radmacheriai iš Nidos 1958 m. gruodžio pabaigoje atvyko pas sūnų Martiną į Vestfaliją (VFR)92. 1959 m. sausio pradžioje iš Pervalkos pas sūnų į Vestfaliją atvyko ir Dorotėja Juodjurgis93. Įdomu, kad išvykdavo ir kai kurie naujakuriai, jei buvo susituokę su senbuviais. Taip iš Kavarsko rajono į Nidą 1954 m. su tėvais atvykęs miškų ūkio darbininkas Vytautas Laurinavičius, Nidoje vedęs senbuvių palikuonę Evą Wehleit, 1960 m. kartu su žmona atsidūrė Vokietijoje94. Tačiau būta ir tokių atvejų, kai šeimos išsiskirdavo: vieni tos pačios senbuvių šeimos nariai išvykdavo į Vokietiją, kiti atsisakydavo ir likdavo nerijoje.

II skyrius. Antrojo pasaulinio karo išblaškyti nerijos senbuviai


1958 m. susitarimas tapo galimybe išvykti į Vokietiją ir Sibiro tremtiniams. Žvejys Vilhelmas Kubilius, 1949 m. ištremtas į Krasnojarsko kraštą, ten išbuvo dešimtmetį. Per Antrąjį pasaulinį karą netekęs dviejų Rusijoje žuvusių sūnų, iškentęs tremtį, jis nepalūžo. Kartu su žmona, dukra ir sūnumi Herbertu bei pastarojo žmona, tremtyje sutikta Tatjana, ir jų trejų metų dukra 1958 m. visi atvyko į Vokietiją95. Iš Sibiro tremties į Vokietiją 1958 m. atvyko ir 1949 m. iš Nidos ištremtieji Blodės: našlė Gertruda ir sūnus Gertas96. Aktyviausias išvykimo iš TSRS periodas buvo 1958–1960 m., bet išvykstama buvo ir vėliau. Kelis šimtmečius besiplėtojusiai Kuršių nerijos šeimų istorijai tai buvo esminis smūgis.

92

95 MD, 1958, Nr. 23, S. 325; 1969, Nr. 8, S. 109. 96 MD, 1959, Nr. 3, S. 30.


Vilhelmas Kubilius (dešinėje) su žmona, dukra, sūnumi Herbertu (kairėje) ir šio dukra bei žmona Tatjana iš Sibiro tremties atvykę į Vokietiją, Rendsburgo geležinkelio stotyje, 1959 m. Nuotrauka iš MD, 1959, Nr. 23, S. 325 Daugumai pasitraukusių iš Kuršių nerijos per ir po Antrojo pasaulinio karo ji tapo atminties vieta – bent keliems dešimtmečiams iki 1987 m., kai užsieniečiams vėl buvo leista įvažiuoti į lietuviškąją Kuršių nerijos dalį. Tipiškas nerijos kopų kraštovaizdis XX a. 4-ajame dešimtmetyje. V. Augustino nuotrauka. LCVA, P-33792 >


III skyrius

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje


Naujieji nerijos gyventojai pokariu

I skyrius. Migracijos iki XX amĹžiaus vidurio


Nerijos apgyvendinimo ypatybės Per Antrąjį pasaulinį karą ištuštėjo ne tik Kuršių nerija, bet ir visas Klaipėdos kraštas. 1944–1945 m. gyventojai nuo artėjančios Raudonosios armijos buvo evakuojami į Vokietijos gilumą iki tokio lygio, kad Klaipėdos mieste, prieškariu turėjusiame apie 50 tūkst. gyventojų, beliko 28 civiliai. Sprendimų, ką daryti su gyventojų netekusia teritorija, paieškos prasidėjo vos Raudonajai armijai užėmus Klaipėdą (1945 m. sausio 28 d.). Pasitraukusiųjų su Vokietijos kariuomene nuo artėjančios Raudonosios armijos repatriacija į Klaipėdos kraštą, kaip ir kitur Lietuvoje, nebuvo aktyvi: iki 1945 m. rugpjūčio pabaigos į vakarinį Lietuvos regioną grįžo viso labo 914 oficialių repatriantų1. Nors iki 1946 m. pabaigos šis skaičius išaugo iki 4 0852, sugrįžėlių skaičiai vis vien nebuvo įspūdingi, turint omenyje, kad 1941 m. Klaipėdos krašte gyveno 134 tūkst. žmonių. Taigi ištuštėjusios teritorijos apgyvendinimas savanoriškai atsikeliančiais naujakuriais atrodė vienintelė alternatyva. TSRS Liaudies Komisarų Taryba, Vilniaus siūlymu, 1945 m. birželio 12 d. priėmė nutarimą, pagal kurį dešimties Lietuvos apskričių administracijos buvo įpareigotos per vieną mėnesį (!), iki liepos 15 d., į Klaipėdos kraštą perkelti 9,6 tūkst. valstiečių ūkių. Vietinė administracija gavo nurodymą suteikti persikėlėliams iki 15 ha žemės, nemokamai privačion nuosavybėn perduoti gyvenamąsias patalpas, ūkinius pastatus. Persikėlėlių šeimoms buvo suteikiama po 2,5 tūkst. rublių paramos, nurašomos visos skolos valstybei, dvejiems metams jie buvo atleidžiami nuo mokesčių, be to, turėjo galimybę kreiptis į banką paskolos3. Galima sakyti, tai buvo Klaipėdos krašto apgyvendinimo nauja pradžia. Tačiau Kuršių nerijos apgyvendinimas pokariu sprendėsi atskirai. Klaipėdos krašto naujakuriai pagal sumanymą turėjo plėtoti žemės ūkį, kurio Kuršių nerijoje beveik nebuvo. Į Klaipėdos krašto žemyninę dalį naujakuriai vyko ir be vyriausybės sprendimų ar raginimų, tačiau atvykti į pusiasalį savavališkai jie negalėjo: nerija buvo specialaus režimo teritorija, be to, pirmaisiais < Pavieniai Nidos senbuviai, įtraukti į naujakurių veiklas, ir naująjį gyvenimo ritmą Nidoje diktuojantys naujakuriai: meno saviveiklininkai po koncerto rinkėjams, 1959 m. Neringos muziejai, NIMGEK 1313

98

1 Сводные сведения о количестве граждан СССР, насильственно уведенных фашистскими захватчиками в период временной оккупации областей из Литовской ССР и возвратившихся на родину, по состоянию с 1 марта по 1 сентября 1945 г. LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 45, l. 59. 2 Cведения о количестве граждан СССР, насильственно уведенных фашистскими захватчиками в период временной оккупации областей, из Литовской ССР и возвратившихся на родину по состоянию на 1 января 1947 г. LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 76, l. 170. 3 Протокол № 44 заседания Бюро Центрального Комитета КП(б) Литвы, 16.7.1945. LYA, f. 1771, ap. 8. b. 77, l. 8–11, 41.


99

pokario metais į ją buvo sunku patekti, nes jokie reguliarūs keltai mariomis neplaukiojo – žmonių ir krovinių perkėlimas į kitą krantą mariomis buvo proginis ir užsakomasis. Šie veiksniai formavo Kuršių nerijos apgyvendinimo pokariu specifiką, lyginant su likusiu Klaipėdos kraštu. Pirma, pusiasalio apgyvendinimas naujakuriais buvo gerokai labiau valdomas procesas, kuriame beveik nebūta vietos spontaniškumui. Antra, tas apgyvendinimas nuo pat pradžių buvo susietas su vienu ūkio sektoriumi, kurį čia užsimota plėtoti – žuvies pramone. Žuvies pramonei reikalingų naujakurių atsiradimas nerijoje vyko dviem etapais: pirmoji banga plūstelėjo 1945 m. antrojoje pusėje ir išsisėmė apie 1947 metus. Antroji banga apėmė 1951–1957 metus. Abi šios bangos skyrėsi dydžiu, organizavimu, naujakurių kilmės geografija, tuo, kur konkrečiai jie buvo nukreipiami dirbti ir kaip buvo aprūpinami vietoje. Tai pakankami motyvai šioms bangoms aptarti skyrium.

Pirmoji persikėlėlių banga

4 Приказ по Народному комиссариату рыбной промышленности СССР № 215 О мероприятиях по восстановлению и развитию рыбной промышленности Литовской ССР, 20.6.1945. LYA, f. 1771, ap. 8, b. 349, l. 24–25. 5 Постановление СНК Литовской ССР и ЦК КП(б) Литвы № 46 О мероприятиях по развитию рыбной промышленности Литовской ССР, 3.4.1945. LCVA, f. R-754, ap. 1, b. 21, l. 74–76.

Esminis sprendimas, nulėmęs Kuršių nerijos plėtotę dešimtmečiams į priekį, buvo priimtas TSRS vyriausybėje Maskvoje 1945 m. birželio 15 d. Tai Lietuvos TSR žuvies pramonės atstatymo ir tolesnio plėtojimo programa, kurioje, be kita ko, buvo numatyta per 1945 m. pastatyti dvi žuvies apdirbimo įmones nerijoje ir įkurti žuvies priėmimo punktus Juodkrantėje, Pervalkoje, Nidoje, Pilkopiuose, Rasytėje, Šarkuvoje. Šiam nutarimui įgyvendinti reikėjo darbo jėgos, tad Lietuvos TSR žuvies pramonės liaudies komisarui įsakyta: a) per birželio–spalio mėn. organizuotai surinkti 300 darbininkų žuvies pramonės įmonėms atstatyti ir pastatyti; b) per 1945 m. perkelti į neriją 200 žvejų šeimų iš centrinių Lietuvos rajonų4. Pastarasis nutarimo punktas nebuvo Maskvos užgaida: dėl dviejų šimtų žvejų šeimų perkėlimo prie Baltijos jūros Vilnius buvo apsisprendęs jau pavasario pradžioje, tik iš pradžių nebuvo aiškiai suformulavęs, kur tiksliai jie turės būti perkelti5. Kiek vėliau, liepos 23 d., Lietuvos vadovybė patvirtino minėto TSRS vyriausybės nutarimo įgyvendinimo priemonių planą. Jungtiniame Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos ir LKP(b) CK nutarime, be kita ko, buvo pažymima, kad nerijoje reikia pastatyti dvi žuvies

III skyrius. Naujieji nerijos gyventojai pokariu


apdirbimo įmones, įrengti aštuonis žuvies priėmimo 100 punktus, kad žvejų jėgomis turi būti suremontuotas visas verslinis laivynas ir žvejybos įranga, kad respublikos 6 Справка о viduje į neriją reikia perkelti 200 šeimų, žuvies pramonei выполнении mobilizuoti 300 žmonių darbo jėgos, organizuoti Lietuvos постановления СНК СССР № 1422 žvejų sąjungą6. от 15 июня 1945 г. и постановления Sunkiausiai iš visų punktų sekėsi įgyvendinti tuos, СНК Литовской kurie numatė darbo jėgos ir žvejų perkėlimą. Darbo ССР и ЦК КП(б) jėgos apskaitos ir perskirstymo biuro prie Lietuvos TSR Литвы № 145-с от 23 июля 1945 г. О Liaudies Komisarų Tarybos vedėjas 1945 m. liepos mėn. мероприятиях по jau patvirtino žvejų šeimų perkėlimo planą, pagal kurį восстановлению и развитию рыбной įvykdyti užduotį buvo numatoma taip: iš ežeringų rajonų промышленности perkelti 160 žvejų, būtent 60 iš Zarasų apskr., 60 iš Литовской ССР, 20.9.1945. LYA, Utenos apskr., 40 iš Alytaus apskr., o dar 40 užverbuoti f. 1771, ap. 8, b. 349, iš Nemuno žvejų, kurie darbo santykiais buvo susiję l. 2–4. su Mažosios žvejybos trestu, būtent 20 iš Kauno apskr. 7 План пересеir 20 iš Šakių apskr.7 Tačiau skaičius 200 buvo niekuo ления семейств nepagrįstas. Kai TSRS žuvies pramonės liaudies koрыбаков в Клайпеду, 10.7.1945. LYA, misariato brigada 1945 m. vasarą apsilankė nerijoje ir f. 1771, ap. 8, b. 349, vietoje įvertino situaciją, ji rekomendavo perkelti kur kas l. 36. mažesnį skaičių šeimų: į Juodkrantę – 25–30, Pervalką – 8 [Отчет бригады 15, Preilą – 12, Nidą – 45, Pilkopius – 25, Rasytę – 25, НаркомрыбпроŠarkuvą – 12, iš viso daugiausia 154 žvejų šeimas, taigi ма] Народному ketvirtadaliu mažiau8. Galiausiai ir tai nebuvo įgyvendinta. комиссару рыбной промышленноPriežastys buvo vardijamos vidinio susirašinėjimo dokuсти Союза ССР, 28.8.1945. LYA, mentuose: rajonai žvejams ir darbo jėgai verbuoti Lief. 1771, ap. 8, b. 349, tuvoje nustatyti netinkamai; beveik visus 1945 m. užtruko l. 45, 47, 48, 49. žvejų gyvenviečių perdavimas Žuvies pramonės liaudies Докладkomisariatui ir žuvies priėmimo punktų steigimas; Nidoje, 9наяPagal: записка о Pervalkoje, Preiloje ir Juodkrantėje namus perėmus, jie ходе выполнения постановления ne tik nebuvo remontuojami, bet ir toliau griaunami, o ЦК КП(б) Литвы и juose rastas kilnojamasis turtas grobstomas; pasieniečiai Совнаркома Лит. taikė apribojimus kontingentui, kuriam leidžiama gyventi ССР от 23.VII.1945 г. и постановления pasienio zonoje; verbavimas esą organizuotas netinkaСовнаркома Союза ССР от 15.VI.1945 г. mai, nes vykdytas tik geležinkelio stotyse; reikėjo paмероприятиях по rengti tipinį verbavimo sutarties projektą ir t. t. Iš pradžių Оразвитию рыбной buvo kaltinamas Darbo jėgos apskaitos ir perskirstymo промышленности Литовской ССР, biuras, kuris esą neįvykdė nurodymo tinkamai išaiškinti [конец декабря žvejams reikalo esmę. Paskui dėl visko apkaltinta Klai1945 г.]. LYA, f. 1771, ap. 8, b. 349, pėdos žuvies kombinato vadovybė, kuri esą neparengė l. 88–91; Справка sąlygų naujakuriams vietoje. Žuvies pramonės ministerija о выполнении 1946 m. vasarą savarankiškai ėmėsi organizuoti gyvento- постановления СНК СССР № 1422 jų perkėlimą, o Maskvai tuo pat metu pradėta signalizuo- от 15 июня 1945 г. ti, kad verbavimas respublikos viduje rezultatų neduos. и постановления

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje


101 СНК Литовской ССР и ЦК КП(б) Литвы № 145-с от 23 июля 1945 г. О мероприятиях по восстановлению и развитию рыбной промышленности Литовской ССР, 20.2.1946. Ibid., l. 2–5; Справка о работе рыбной промышленности в I квартале 1946 г. (на 25 марта), 30.3.1946. LYA, f. 1771, ap. 9, b. 478, l. 26–29; Справка о выполнении постановления СНК СССР № 1422 от 15 июня 1945 года О мероприятиях по восстановлению и развитию рыбной промышленности Литовской ССР по состоянию на 1 июня 1946 года, 7.6.1946. Ibid., l. 43–46; Зам. министра рыбной промышленности Литовской ССР Министру рыбной промышленности Литовской ССР, 28.8.1946. Ibid., l. 65–68.

10 Отчет о проделанной работе в командировке на Ниденском рыбозаводе в период с 30/ III по 23/IV-47 г. ст. инжинера Минрыбпрома Литовской ССР Богданова З. П., 4.5.1947. LYA, f. 1771, ap. 10, b. 666, l. 50 ap – 51. 11 Petkus 1946. 12 Plg. Balsevičienė 2008: 12–13.

TSRS vyriausybė iš pradžių prieštaravo, tačiau galiausiai ją, regis, pavyko įtikinti, kad 1945 m. nutarimas gali būti įgyvendintas vieninteliu būdu: jei Maskva leis praplėsti darbo jėgos verbavimo rajoną už Lietuvos TSR ribų9. Tai leido šiaip ne taip patenkinti pirminius žuvies pramonės plėtojimo Kuršių nerijoje poreikius. Beveik visi Kuršių nerijos naujakuriai, kurie atsiliepė į verbavimą, buvo „priskirti“ Nidos žuvies įmonei, kuriai priklausė ir visose gyvenvietėse įsteigti žuvies priėmimo punktai. Tai žvejai, mechanikai, motoristai, įvairūs kiti darbininkai. Labiausiai įmonei reikėjo žvejų, tačiau tai, ką ji gaudavo, ne visuomet atitiko šį poreikį. Pvz., Žuvies pramonės ministerija, spausdama aktyvinti jūrinę žvejybą, davė nurodymą tai daryti visų pirma Juodkrantėje, tačiau žuvies įmonė sugalvojo dalį persikėlėlių iš Pervalkos ir Juodkrantės perkelti į Preilą, kur 1947 m. balandžio pradžioje dėl to pagaliau atsirado civilių. Paaiškinimas, kodėl nepaisoma ministerijos instrukcijos, buvo pateiktas toks: „Iš visų užverbuotų žvejų, kurie buvo apgyvendinti Preiloje, nėra nė vieno tikro žvejo iš vidaus ar kitų respublikos vandens telkinių. Tai atsitiktiniai žmonės, neregėję vandens, nevaldantys valčių, nurengti ir basi, atsitiktinai patekę į Lietuvos TSR iš Baltarusijos, Novgorodo ir kitų TSRS sričių, tarp kurių esama technikų, mechanikų, vairuotojų ir kt. specialistų, bet žvejų nėra.“ Šie žvejai, „jei juos apskritai galima vadinti žvejais“, esą buvo „išsekę ir silpni“10. Taigi persikėlėlių kontingento būta įvairaus. Gana tipiškas pirmųjų pokario metų persikėlėlių pavyzdys: 1946 m. liepos mėn. „Tiesos“ publikacijoje minimos Antanina Dargienė ir Ona Zdanauskienė, kurios esą „atsikėlė iš Klaipėdos į Juodkrantės žvejų punktą“ ir apsigyveno „gražiuose, baltų gėlių apsuptuose nameliuose“11: iš tiesų publikacijoje minimos Antanina ir jos motina Ona – tai vienos šeimos narės, apsigyvenusios vieno aukšto name be patogumų; Antanina dirbo darže, kuris buvo prie namo, jos penkiolikmetis sūnus gavo eigulio darbą, duktė dirbo kasininke, ir tik motina gavo su žvejyba susijusį sandėlininkės darbą žuvies priėmimo punkte. Tai gana tipiška persikėlėlių šeima: Rygoje gimusi, paskui Šiauliuose, Radviliškyje, pokariu Klaipėdoje gyvenusi moteris atvyksta į neriją be vyro, su keturiais vaikais ir motina12.

III skyrius. Naujieji nerijos gyventojai pokariu


Antaninos Dargienės, vienos pirmųjų Juodkrantės naujakurių gyventojų, gyvenimo aprašymo fragmentas. Iš šio dokumento sužinome, kaip ji atsirado Kuršių nerijoje, apie 1950 m. Neringos muziejai, NIMGEK 3323


Nikolajaus Šilino, gim. 1924 m., apie 1946–1948 m. rašyta autobiografija. Vaikystėje netekęs tėvo ir netrukus atskirtas nuo likusios šeimos, į Kuršių neriją jis atvyko 1946 m. spalio mėn., išsyk po demobilizacijos iš Tarybinės armijos, kurioje tarnavo nuo 1942 metų. Šilinas dirbo žuvies priėmėju Nidos žuvies įmonės Pervalkos ruože. Iš kitų dokumentų žinome, kad vėliau Šilinas tapo Preilos gyvenvietės vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, o 1956 m. kurį laiką vadovavo Nidos žuvies įmonei. Neringos muziejai, neinv.


105

13 Apie brolių kilmę ir atvykimo laiką rašė Gediminas 1946. 14 Klaipėdos žvejų kolektyvinio ūkio „Pasienietis“ narių ir jų šeimų apskaitos knyga, 1948–1954. KLAA, f. 262, ap. 2, b. 2, l. 4–4 ap. 15 Nidos žvejų artelės „Pasienietis“ valdybos posėdžio protokolas nr. 8, 1954-04-15. KLAA, f. 262, ap. 1, b. 37, l. 4. 16 Справка о выполнении постановления СНК СССР № 1422 от 15 июня 1945 г. и постановления СНК Литовской ССР и ЦК КП(б) Литвы № 145с от 23 июля 1945 г. О мероприятиях по восстановлению и развитию рыбной промышленности Литовской ССР, 20.2.1946. LYA, f. 1771, ap. 8, b. 349, l. 3. 17 Plg. Balsevičienė 2008: 46, 54; Balsevičienė 2014: 6, 12.

Nidoje vieni pirmųjų persikėlėlių žvejų buvo Lietuvos rusai Persijanovai. Broliai Aksentijus, Prokopijus ir jų pusbrolis (?) Ivanas buvo kilę iš Suvalkų apylinkių. 1939 m. spalį Vokietijai užėmus Suvalkų kraštą, sentikiai po kurio laiko buvo iškeldinti į Lietuvos TSR. Tai numatė 1941 m. sausio 10 d. pasirašyta TSRS ir Vokietijos sutartis dėl gyventojų mainų. Pokariu, rizikuodami partizanų būti klaidingai įvertinti „rusų kolonistais“, daug sentikių persikraustė į Klaipėdą ir jos apylinkes, kur partizaninio pasipriešinimo beveik nebūta. Čia kartais susitikdavo jų išskirtos šeimos. Taip Ivanas Persijanovas atvyko į Nidą jau 1945 m. nuo Biržų, broliai Aksentijus ir Prokopijus – 1946 m. balandžio mėn. iš Lazdijų apskrities13. Visi trys turėjo dideles šeimas, sugyveno su senbuviais, o 1948 m. tapo vieninteliais naujakuriais, prisidėjusiais prie Nidoje iš esmės senbuvių sukurtos žvejų artelės „Pasienietis“14. Tiesa, 1954 m. Prokopijus, nepaisant to, kad tuo metu buvo „Pasieniečio“ valdybos narys, savavališkai išėjo iš artelės, pereidamas į Rybačio (Rasytės) žvejų artelę15. Apskritai per 1945 m. atvyko vos vienas kitas naujakurys, ir tarp jų dar pasitaikė atvykėlių iš Lietuvos. Pvz., 1946 m. vasario mėn., įgyvendinant žvejų perkėlimo į neriją planą, čia buvo persikėlę 14 šeimų, migravusių iš kitų Lietuvos rajonų16. Vis dėlto 1945–1947 m. persikėlėlių sraute vyravo atvykėliai iš kitų TSRS vietovių, daugiausia Novgorodo, Pskovo, Astrachanės, Vitebsko sričių, bet taip pat iš Sibiro, Kamčiatkos, Vidurinės Azijos, Tadžikistano ir kitur. Didžiausią dalį tarp jų sudarė persikėlėliai iš Rusijos TFSR. Kaip jau minėta cituotame dokumente, neretai tai buvo pakartotiniai migrantai, kurie per karą ir pokariu keldavosi iš vienos vietos į kitą. Nemažai jų į neriją atsikraustė pirma atsidūrę Klaipėdoje. Tačiau šiuo srautu į neriją atvyko ir profesionalių žvejų, pvz., vieni pirmųjų Juodkrantės naujakurių: Ivanas Kondraškinas, Piotras Petruchinas iš Astrachanės; kai kurie jų diegė naujus, šiame krašte dar nežinotus žvejybos metodus17. < Zinaidos Mitrofanovos kadrų įskaitos lapas patvirtina, kad ne visi pokario naujakuriai Kuršių nerijoje turėjo ką nors bendra su žvejyba. Novgorodo mieste gimusi moteris 1942–1945 m. dirbo juodus darbus vadinamųjų ostarbaiterių (Ostarbeiter) stovykloje Latvijoje (stovykla buvo atsakinga už kelių statybą), po karo grįžo į Novgorodą, bet jau 1947 m. atsidūrė Kuršių nerijoje, kur dirbo paštininke, sarge, galiausiai Preilos pirkios-skaityklos vedėja. Dokumento fragmentas, 1951 m. Neringos muziejai, NIMGEK 3354


Dauguma šios bangos persikėlėlių apsigyveno Nidoje ir 106 Juodkrantėje, nuo 1947 m., kaip minėta, jais buvo apgyvendinta ir Preila. Tiesa, reikia pridurti, kad šiuo laikotarpiu į Nidą atsikraustė ne tik Nidos žuvies įmonei reikalingi žvejai ir kiti darbininkai. Tarp naujakurių buvo ir Juodkrantės bei Nidos girininkijų, hidrometeorologijos stoties (įkurtos 1946 m.) darbuotojai. Taip pat paminėtinas sveikatos apsaugos, švietimo ir „kultūrinio švietimo“ įstaigų personalas, negausūs vietinės nomenklatūros atstovai: valsčių, vėliau gyvenviečių vykdomųjų komitetų pirmininkai, žuvies įmonės direktorius. Pirmaisiais pokario metais visi jie nerijoje daugiausia pagyvendavo kelerius metus, tuomet gaudavo nukreipimą kitur. Pvz., Nidos žuvies įmonėje per pirmuosius dešimt jos veiklos metų pasikeitė mažiausiai aštuoni direktoriai. Šiems kelerius metus nerijoje pragyvendavusiems naujakuriams buvo būdinga tai, kad daugumą tarp jų ir šiuo atveju sudarė ne lietuviai. Kai 1948 m. į pirmąjį posėdį susirinko Nidos gyvenvietės taryba, joje nebuvo nė vieno lietuvio. Panaši padėtis buvo Juodkrantėje. Pirmasis lietuvis į Nidos vykdomojo komiteto pirmininko postą buvo paskirtas 1953 m., Juodkrantės – 1955 m., Preilos – 1953 m.

Antroji persikėlėlių banga 1948 m. persikėlėlių atvykimas į neriją nenutrūko, bet mastai, lyginant su 1946–1947 m., gerokai sumažėjo. Kelerius metus į neriją atvykdavo iš esmės pavieniai naujakuriai, o antrosios bangos, gerokai didesnės nei 1945–1947 m., pirmieji persikėlėliai atvyko 1951 m. pabaigoje. Kas juos paskatino? Ir šįkart priežastis buvo ta pati – žuvies pramonės interesai. Tačiau skirtingai nei pirmaisiais pokario metais, šiuosyk norėta plėtoti ne tiek Nidos žuvies įmonę (kartu ir Klaipėdos žuvies kombinatą), kiek labiausiai žvejų arteles. Kaip minėta, 1948 m. buvo įsteigtos dvi artelės – Nidos žvejus jungęs „Pasienietis“ ir Juodkrantės, Pervalkos bei Preilos žvejus vienijusi „Baltijos aušra“. Tačiau šie žvejų kolūkiai dėl daugelio priežasčių nedavė tokių rezultatų, kokių tikėtasi. 1951 m. gegužės 22 d. TSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą, kuriame kritikuota nepatenkinama Lietuvos TSR žuvies pramonės būklė. Lietuvoje susigriebta padėtį taisyti:

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje


107

18 Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos KP(b) Centro Komiteto nutarimas nr. 450 Dėl priemonių, užtikrinančių TSRS Ministrų Tarybos 1951 m. gegužės 22 d. nutarimo nr. 1719 „Dėl žuvies sugavimo ir žuvies konservų gamybos padidinimo Lietuvos TS Respublikoje“ įvykdymą, 1951-05-30. LCVA, f. R-754, ap. 1, b. 222, l. 405–422. 19 Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas nr. 895 Dėl priemonių, užtikrinančių žvejų perkėlimo plano įvykdymą 1951 metais, 1951-10-16. LCVA, f. R-754, ap. 1, b. 231, l. 329–336.

Ministrų Taryba Vilniuje 1951 m. padidino visas plano užduotis žuvies pramonei ir numatė konkrečias priemones joms įvykdyti. Priemonės, be kita ko, apėmė parengiamuosius motorinės žvejybos stoties kūrimo Nidoje žingsnius (tikėtasi, kad stoties įsteigimas savaime išspręs esminį kliuvinį – Baltijos jūroje tinkamų žvejoti laivų trūkumą), minimalų gyvenimo kokybės nerijos gyventojams kėlimą ir nerijoje sukurtų žvejų artelių stiprinimą naujais žvejais. Pastaruoju klausimu Persikėlimo valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos buvo įpareigota savanoriškais pagrindais perkelti į neriją 200 žvejų-kolūkiečių šeimų dar per 1951 metus. Naujakuriams apgyvendinti turėjo būti paruošti gyvenamieji pastatai18. Naujakurių perkėlimo terminas, kaip ir 1945 m., buvo nustatytas neįgyvendinamas. Pati Ministrų Taryba tik spalio 16 d. priėmė nutarimą, kuriame detalizavo, kaip vykdyti jos gegužės 30 d. nustatytas priemones. Vilniaus ir Kauno sričių vykdomieji komitetai turėjo paskelbti persikeliančių žvejų atrinkimo planus rajonų ir apylinkių taryboms. Per penkias dienas nuo paskelbimo turėjo būti rastos ir atrinktos norinčios persikelti žvejų šeimos, į neriją nusiųsti jų delegatai susipažinti su gyvenimo sąlygomis. Šeimos, kuri po to apsisprendė persikelti, galva arba darbingi nariai galėjo būti siunčiami į neriją dalyvauti remontuojant arba statant sau namus ir įrengiant savo ūkį naujoje gyvenamojoje vietoje. Klaipėdos srities vykdomasis komitetas savo ruožtu turėjo patikslinti tinkamų apgyvendinti neužimtų namų skaičių, numatyti, kurie namai ir ūkiniai pastatai gali būti panaudoti kaip statybinė medžiaga statybai atvykimo vietose, užtikrinti, kad būtų parengta techninė dokumentacija ir t. t. Namų, kurie buvo numatyti atsikelsiantiems žvejams, remontas turėjo būti vykdomas žvejų kolūkių lėšomis. Konkrečios užduotys buvo suformuluotos ir kitoms žinyboms. Be to, detalizuota, kas turėjo tapti „200 žvejų-kolūkiečių šeimų“ donorais: 120 šeimų turėjo duoti Vilniaus srities Varėnos, Daugų, Druskininkų, Zarasų, Molėtų, Pabradės, Švenčionėlių rajonai, iš jų į Nidą reikėjo įkelti 65, į Juodkrantę – 45, į Preilą – 10 šeimų; 80 šeimų turėjo duoti Kauno srities Veisiejų, Vilijampolės, Vilkijos, Panemunės, Simno, Šakių ir Jurbarko rajonai, iš jų 5 šeimas buvo numatyta perkelti į Pervalką, o likusias nukreipti į Rusnę ir Kintus. Taigi nerijos apgyvendinimo naujais žvejais planas faktiškai buvo mažinamas iki 125 šeimų19.

III skyrius. Naujieji nerijos gyventojai pokariu


Vienas svarbiausių antrosios bangos Kuršių nerijos naujakurių dokumentų – persikėlėlio bilietas. Šis išduotas Alfonsui Mikėnui ir jo šeimai. Atvykęs iš Vilkijos rajono Seredžiaus miestelio, Juodkrantėje A. Mikėnas tapo žveju, 1953 m. Neringos muziejai, NIM 2748


Skirtingai nei 1945 m., šįkart žmonių perkėlimas buvo geriau organizuotas. Norinčiųjų persikelti, lyginant su 1945 m., atsirado gerokai daugiau. Tam turėjo įtakos ne tik plačiai paskleista informacija (plg. 1945–1946 m. ne sykį skųstasi, kad žmonės įvairiose Lietuvos vietose apie verbavimą nieko nežino20), bet ir tai, kad migracija vyko tarp kolūkių: verbuotojai iš pamario kolūkių patys atvykdavo į kolūkius donorus kalbėtis su žmonėmis. Susigundžiusiuosius persikelti paprastai motyvuodavo keli veiksniai: verbuotojų pastangos, lengvatų paketas, kuris buvo teikiamas persikėlėliams21 – Lietuvoje tuo metu jau buvo įvykusi kolektyvizacija, ir daug kur gyvenimo sąlygos dramatiškai pablogėjusios, todėl galimybė pasinaudoti lengvatomis atrodė patraukliai. Vėlesniais metais, 1953 m. ir po to, papildomu, bet ne mažiau svarbiu motyvuojančiu veiksniu tapdavo pažįstamų ir giminaičių, kurie jau buvo atvykę 1951–1952 m. ir spėję įsitvirtinti, kvietimai prisijungti22. Teisinis persikėlimo į žvejų kolūkį pagrindas buvo norinčiojo persikelti pareiškimas, jam išduotas specialus persikėlėlio bilietas (переселенческий билет), kuris leido konkrečiam asmeniui ir jo šeimai naudotis TSRS Ministrų Tarybos 1951 m. vasario 28 d. nutarimu numatytomis lengvatomis, ir jo priėmimas į kažkurį nerijos kolūkį, bent jau teoriškai turėjęs įvykti kone automatiškai. Vienintele problema liko gyvenamųjų namų persikėlėliams apgyvendinti paruošimas vietoje. Esama liudijimų apie naujakurius, kurie, atvykę vieton, dar turėdavo laukti iki metų, kol jų naujieji namai būdavo paruošti – tuo metu gyventa laikinuose būstuose23. Tai negalėjo būti padaryta greitai vien dėl to, kad kolūkiai namus turėjo parengti (remontuoti, o vėliau, kai nebeliko laisvų namų, statyti naujus) savo jėgomis, ieškoti darbininkų, sunkiai gaunamų statybinių medžiagų ir t. t.24 Todėl žvejų šeimų perkėlimas, kurį pirma buvo numatoma įgyvendinti per 1951 metus, gerokai išsitęsė: persikėlėliai vyko iki pat 1957 m., kai Vyr. persikėlimo ir organizuoto darbininkų telkimo valdyba nutarė stabdyti padidintų kreditų persikėlėlių namams teikimą. Šio nerijos apgyvendinimo naujakuriais proceso dinamika buvo tokia. Procesui prasidėjus, planas buvo dar kartelį sumažintas, atsižvelgiant į realias sąlygas: per 1952 m. į Klaipėdos sritį turėjo būti perkelta 150 žvejų šeimų, iš jų po 50 į „Pasieniečio“ ir „Baltijos

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje

110 20 Plg. Pumputis 1946: 4. 21 Plg. Balsevičienė 2014: 46, 67, 80, 87. 22 Plg. Balsevičienė 2014: 15, 37, 43, 110. 23 Balsevičienė 2014: 67. 24 Plg. Протокол № 8 заседания Прейласкаго пос. совета, 29.12.1951. KLAA, f. 862, ap. 1, b. 7, l. 7–7 ap; Протокол № 11 заседания Прейласкаго пос. совета, 30.[3].1952. Ibid., l. 22. 25 Namų paruošimo, miško medžiagos ruošos persikeliantiems statybai Klaipėdos srities Perkėlimo skyriui faktinai kolūkiuose, [1953 m.]. LCVA, f. R-283, ap. 6, b. 20, l. 8, 11. 26 Klaipėdos Perkėlimo skyriaus viršininkas Perkėlimo valdybai prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos, 1952-12-17. LCVA, f. R-283, ap. 6, b. 20, l. 15; Namų paruošimo, miško medžiagos ruošos persikeliantiems statybai Klaipėdos srities Perkėlimo skyriui faktinai kolūkiuose, [1953 m.]. Ibid., l. 11; Žvejų kolūkio „Baltijos aušra“ ataskaita apie persikėlusiųjų priėmimą ir jų ūkinį įtaisymą 1954 m. sausio mėn. 1 d., 1953-12-29. KLAA, f. 264, ap. 1, b. 12, l. 1; Žvejų kolūkio


111 „Baltijos aušra“ ataskaita apie persikėlusiųjų priėmimą ir jų ūkinį įtaisymą 1954 m. gruodžio mėn. 31 d., 1955-01-10. Ibid., l. 13. 27 Arbušauskaitė 1995b: 385; Namų paruošimo, miško medžiagos ruošos persikeliantiems statybai Klaipėdos srities Perkėlimo skyriui faktinai kolūkiuose, [1953 m.]. LCVA, f. R-283, ap. 6, b. 20, l. 11; Žvejų kolūkio „Pasienietis“ ataskaita apie persikėlusiųjų priėmimą ir jų ūkinį įtaisymą 1955 m. sausio mėn. 1 d., 1955-01-10. KLAA, f. 262, ap. 1, b. 62, l. 1. 28 Arbušauskaitė 1995b: 386. 29 Klaipėdos Perkėlimo skyriaus viršininkas Perkėlimo valdybai prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos, 1952-12-17. LCVA, f. R-283, ap. 6, b. 20, l. 15, 17. 30 Žvejų kolūkio „Pasienietis“ valdybos posėdžio protokolas nr. 10, 1952-05-06. KLAA, f. 262, ap. 1, b. 17, l. 17 ap. 31 Protokolas nr. 5 visuotinio narių susirinkimo Preilos žvejų kolūkio „Baltijos aušra“, 1952-05-27. KLAA, f. 264, ap. 1, b. 2, l. 29 ap.

aušros“ kolūkius ir po 25 į Šilutės rajono Ernsto Telmano (Skirvytės apyl.) bei Rozos Liuksemburg (Ventės ragas) kolūkius25. Pirmieji persikėlėliai atvyko dar 1951 m., tačiau didžiausias jų srautas plūstelėjo 1952 m. Artelė „Baltijos aušra“ 1951 m. priėmė 1 persikėlėlių šeimą, 1952 m. – 61, 1953 m. – 27, 1954 m. – 12 šeimų26. Artelė „Pasienietis“ 1951 m. priėmė 2 šeimas, 1952 m. – 48, 1954 m. – 7 šeimas27, kitų metų duomenų neturime; žinome tik, kad 1953 m. „Pasienietis“ planavo priimti ne daugiau kaip 25 šeimas28. 1951 m. pabaigoje plūstelėjusį persikėlėlių srautą, skirtingai nei pirmųjų pokario metų, sudarė iš esmės vien atvykėliai iš įvairių Lietuvos regionų. Tarp atvykusiųjų 1951–1952 m. vyravo persikėlėliai iš Jurbarko, Šakių, Veisiejų raj., Klaipėdos miesto, Varėnos, Vilkijos, Telšių rajonų. Iš kitų vietovių atvykdavo viena dvi šeimos. Atvykėliai kaipmat pakeitė senųjų ir naujųjų narių proporciją kolūkiuose antrųjų naudai. Pvz., 1952 m. „Baltijos aušroje“ buvo 43 narių šeimos, dirbusios kolūkyje iki prasidedant 1951 m. perkėlimui, ir 61 naujai atvykusiųjų šeima29. Bet ir su šia persikėlėlių banga į neriją atvykdavo ne visiškai toks kontingentas, kurio čia buvo tikimasi. 1952 m. gegužės mėn. „Pasieniečio“ valdybos posėdyje konstatuota: „persikėlėliai daugumoje nėra žvejai ir apie žvejybą supratimo neturi“30. Matyt, dėl tos pačios priežasties „Baltijos aušros“ visuotiniame narių susirinkime tą patį mėnesį prabilta apie „nesusigyvenimą“ tarp atvykėlių ir vietinių. Konstatuota, kad vietiniai žvejai atvykėliams turėtų padėti, o atvykėliai neturėtų kelti „nepagrįstų pretenzijų“, verčiau leistųsi, „kad senieji žvejai padėtų jiems prasilavinti žvejyboje“31. Senųjų kolūkiečių nepasitenkinimą galima suprasti: jie tikėjosi, kad kolūkis pasipildys naujais žvejais ir galės didinti žvejybos apimtis, vargo įrengdami naujakuriams namus, o atvykėlių kontingentas šių lūkesčių nepateisino. Dažnai atvykėliai buvo nukreipiami dirbti į statybas, o tie, kurie norėjo pramokti žvejybos, pamažu buvo pratinami prie šios veiklos. Kartais atvykėliai kolūkiečiais taip ir netapdavo – eidavo dirbti kitur, paprastai į žuvies įmonę. Kaip ir pirmuoju nerijos apgyvendinimo naujakuriais laikotarpiu, antrajame etape greta pagrindinio persikėlėlių srauto, nukreipto plėtoti žuvies pramonę, būta ir periferinio srauto. Nemažą dalį naujakurių šiame sraute sudarė miškų ūkio darbuotojai, kurių nerijoje padaugėjo

III skyrius. Naujieji nerijos gyventojai pokariu


irgi nuo 1951 m., kadangi tais metais miškininkai pradėjo 112 vykdyti sisteminius didelio masto darbus32. Miškų ūkio ministerija dar 1949 m. sąjunginio tresto „Lesprojekt“ Pabaltijo tyrinėjimų kontorai užsakė atlikti kompleksinius nerijos tyrimus ir sudaryti apsauginio kopagūbrio atkūrimo, smėlynų stabdymo ir apželdinimo darbų techninį projektą. Projektas numatė beveik 5,9 mln. rublių išlaidas ir 15 metų planingus darbus. Jiems įgyvendinti, suprantama, reikėjo stiprinti tuo metu nerijoje veikusią vienintelę girininkiją, kuri iki tol buvo pajėgi iš esmės tik saugoti mišką nuo gaisrų ir savavališkų kirtimų. Miškų ūkio ministerija 1950 m. planavo: geriausia būtų sukurti nerijoje karinę girininkiją ir perduoti darbų organizavimą ir vykdymą jai; jei vis dėlto darbus vykdys pati ministerija, reikės sukurti specialų miškų ūkį, duoti šiam ūkiui darbo jėgos mo- 32 Daujotas 1958: bilizuojant arba verbuojant žmones, kuriems leidimų vykti 109. dirbti į neriją gavimo tvarka būtų supaprastinta33. Matyt, 33 Plg. Министр tokiam alternatyvų dėliojimui šiuo atveju įtakos turėjo tai, лесного хозяйства заместителям предar pavyks minėtais klausimais sutarti su pasieniečiais. седателя Совета Nors draudžiamosios pasienio zonos režimas tam tikrais Министров Литовской ССР и предatvejais komplikavo darbus, ypač kopagūbrio atkūrimo седателю Государprie pat jūros34, darbų planas buvo patvirtintas. 1954 m. ственной плановой nerijoje buvo atkurta pokariu trumpai veikusi Nidos комиссии, 31.5.1950. girininkija, tęsė veiklą Juodkrantės girininkija, kiek vėliau LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 257, l. 8–9; dar viena pradėjo veikti Smiltynėje. Visos jos nuo 1956 m. Министр лесного buvo atskirtos nuo Kretingos miškų ūkio ir sujungtos kaip хозяйства заместителю председателя savarankiškas Neringos miškų ūkis. Kopagūbrio atkūriСовета Министров Литовской ССР, mo darbams, smėlynams tvirtinti miškų ūkiui reikėjo ne 28.6.1950. Ibid., tik girininkų ar eigulių, bet ir darbininkų. Taigi miškų ūkis b. 260, l. 48–49. 6-ajame dešimtmetyje tapo dar vienu naujų gyventojų 34 Žemės ūkio ir pritraukimo į neriją šaltiniu. Tačiau į miškų ūkį atvykusių paruošų ministerija dirbti naujakurių buvo palyginti nedaug: 1956 m. nerijoje 1953 m. konstatavo: dėl pasienio buvo 19 nuolat pusiasalyje gyvenusių šeimų suaugusių zonos režimo miškų narių, dirbusių šiame sektoriuje (išskyrus du atvejus, visi ūkio darbuotojams sudėtinga patekti į atsikėlę po 1951 m.), o žuvies pramonės sektoriuje tuo neriją ir ypač prie apmetu dirbo 355 suaugę šeimos nariai. sauginio kopagūbrio. Be miškininkų, periferiniame naujakurių sraute liko Žr.: Зам. министра сельского хояйства mokytojai, įvairių aptarnavimo įstaigų vedėjai ir darbuoи заготовок Совету tojai, kuriuos, kadangi šiaurinę nerijos dalį nuo 1947 m. Министров Литовской Зам. министра administravo Klaipėda, dažniausiai paskirdavo Klaipėсельского хозяйства dos miesto vykdomasis komitetas. Lyginant su pirmuoju и заготовок Совету etapu, čia irgi būta tam tikrų pokyčių. Pirmaisiais pokario Министров Литовской ССР, 15.12.1953. metais, kaip minėta, didžioji dalis tokio personalo neriLCVA, f. R-754, ap. 13, joje neužsibūdavo ilgiau nei kelerius metus, tačiau b. 480, l. 24–25.

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje


Paskyrimo į darbą Nidos septynmetėje mokykloje pranešimas, išduotas Maskvos valstybinio pedagoginio instituto absolventei Zinaidai Fominai, 1952 m. spalio 6 d. Neringos muziejai, NIM 917


1916 m. gimusios Nadeždos Sacharovos, po santuokos Skeivienės, 1987 m. rašytos autobiografijos fragmentas. Iš autobiografijos aiškėja, kad moteris atsidūrė Lietuvoje 1949 m., vyrui gavus paskyrimą į Mažeikius. Dirbusi Mažeikių ir Klaipėdos mokyklose, 1951 m. ji buvo paskirta į Preilos mokyklą, o nuo 1953 m. iki išėjimo į pensiją 1973 m. dirbo mokytoja Nidos mokykloje. Neringos muziejai, neinv.


Nadežda Skeivienė (stovi pirmoji dešinėje) kartu su kitais Nidos mokyklos mokytojais, 1953–1954 m. Iš Natalijos Gorškovos asmeninio archyvo (Neringos muziejai)


6-ajame dešimtmetyje paskyrimus gaudavę darbuotojai jau likdavo ilgesniam laikui, aktyviai įsitraukdami į vietinį gyvenimą. Pvz., jaunas, ką tik Klaipėdos mokytojų institutą baigęs Stanislovas Valančius, gimęs Plungės raj., 1954 m. buvo paskirtas Nidos mokyklos direktoriumi. Juo dirbo iki 1990 m., nors prieš jį Nidos mokykloje pasikeitė mažiausiai keturi vadovai. 1959–1961 m. S. Valančius, be kita ko, buvo paskutinis Nidos gyvenvietės vykdomojo komiteto pirmininkas. Panašiai Juodkrantėje šaknis įleido 1954 m. tenykštės mokyklos direktoriumi paskirtas Antanas Raudys. Jis ėjo šias pareigas daugiau kaip dvidešimt metų, buvo gyvenvietės vykdomojo komiteto narys; Juodkrantės mokykloje mokytoja dirbo ir jo sutuoktinė Liucija. Taigi 6-ajame dešimtmetyje nerijos šiaurinės dalies gyvenvietėse jau būta tam tikros pagal paskyrimą atvykdavusių naujakurių įsišaknijimo tendencijos.

116

Nepritapę naujakuriai ir nepritapimo priežastys Migracijos procesai Kuršių nerijoje pokariu nebuvo vienpusiai: persikėlėliai į pusiasalį ne tik atvykdavo, bet ir išvykdavo. Manytina, kad didžiąja dalimi tam įtakos turėjo sąlygos, su kuriomis nerijoje susidurdavo naujakuriai. Pokariu skelbta informacija persikėlėliams vilioti rodė idealizuotą vaizdą, iš kurio potencialus persikėlėlis turėjo susidaryti įspūdį, kad pusiasalyje jis bus viskuo aprūpintas. Pagrindinis Lietuvos laikraštis 1946 m. rašė, kad nerijoje nuostabi gamta, kad kasdien pagaunama tūkstančiai kilogramų žuvies35, kad persikėlėliai puikiausiai aprūpinami maisto ir pramoninėmis prekėmis, gauna namus36. To meto spaudoje kartota: „Kiekviena žvejo šeima gauna nuosavybėn gražiojoje Neringoje nuosavą namelį su daržais ir 10.000 rublių paskolos išsimokėtinai per 10 metų. Be to, jiems suteikiama nemokamai specialūs drabužiai, tinklai ir kitos gaudymo priemonės, valtys, motorai. Žvejų kaimeliai aprūpinami pramoninėmis ir maisto prekėmis per savo kooperatyvus, o be to, žvejams mokamos ir gausios premijos už [Mažosios žvejybos] trestui pristatytąją žuvį.“37 Tačiau atvykus į vietą paaiškėdavo, kad apie jokį rojų negali būti nė kalbos. Pastatų perėmimas strigo, žvejų aprūpinimas žvejybos priemonėmis irgi. Antai į Juodkrantę 1946 m. antrojoje pusėje

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje

35 Petkus 1946. 36 Gediminas 1946. 37 Pumputis 1946: 4. Iš esmės tą patį kartojo Jurgaitis 1946. 38 Отчет о проделанной работе в командировке на Ниденском рыбозаводе в период с 30/III по 23/IV-47 г. ст. инжинера Минрыбпрома Литовской ССР Богданова З. П., 4.5.1947. LYA, f. 1771, ap. 10, b. 666, l. 51.


117

39 Balsevičienė 2008:47. 40 Plg. Gediminas 1946. 41 Решение сессии Ниденского поселкового совета № 16, 27.8.1952. KLAA, f. 861, ap. 1, b. 8, l. 28–29. 42 Juodkrantės gyvenvietės darbo žmonių deputatų tarybos protokolas, 1959-01-30. KLAA, f. 860, ap. 1, b. 23, l. 2; Juodkrantės gyvenvietės darbo žmonių deputatų tarybos sprendimas Apie gyvenvietės gyventojų gyvulių ganymą, 1959-01-30. Ibid., l. 6. 43 Norkevičius 1961.

perkelti Astrachanės žvejai atvyko žvejoti, bet iš pradžių buvo nukreipti perdengti stogų ir ruošti ledo ir nendrių; du arklius, iš jų vieną paliegėlį, jie gavo tik vasario pabaigoje, todėl žiemą praleido beveik dykai, negalėdami leistis žvejoti į marias tolėliau nuo kranto, kur tuo metu buvo žuvingiausi rajonai38. Kariškiai gąsdindavo naujakurius, esą pastatai dar užminuoti39. Parduotuvėse buvo įmanoma gauti miltų, kruopų, cukraus, druskos, degtukų, papirosų, muilo ir šiek tiek audinių bei drabužių; iki 1947 m. gruodžio mėn., kaip ir visoje TSRS, viskas buvo išduodama tik pagal korteles ir orderius. Bet daugybės produktų (mėsos, dešros, sviesto, daržovių) trūko, nes nebuvo nuolatinio elektros tiekimo ir vietoje produktų nebuvo įmanoma laikyti šaltai. Be to, krautuvininkai turėdavo patys vykti į Klaipėdą pasiimti prekių, tada parduotuvės buvo uždaromos kelioms dienoms. Elementarių buitinių paslaugų (ne)teikimas irgi kėlė gyventojų pasipiktinimą. Padėtį kiek gelbėjo tai, kad naujakuriai į neriją atvykdavo su gyvuliais (arklių bei karvių turėjo ir senbuviai). Karvės ar ožkos laikymas leisdavo turėti savo pieno produktų, vištų auginimas – kiaušinių ir mėsos: viso to, ko vietinėse parduotuvėse tuo metu nebuvo įmanoma gauti. Avys augintos mėsai, vilnai. Nepaisydami smėlėtos dirvos, prie sodybų, kuriose apsigyvendavo, naujakuriai bandydavo išauginti bulvių ir kitų daržovių40. Tačiau miškininkai šiame gyvulių ūkyje 6-ajame dešimtmetyje ryžosi daryti tvarką. Dar 1952 m., konstatavusi, kad gyvenvietėje be jokios priežiūros besišlaistantys arkliai, avys, ožkos ir netgi karvės gadina medžius, o gatvės užterštos, Nidos taryba nutarė uždrausti gyventojams ganyti gyvulius be priežiūros, o įmonių ir karinių dalinių vadovus įpareigojo nustoti ganyti arklius gyvenvietės teritorijoje41. Vėliau girininkija gyvuliams ganyti skirdavo specialias vietas, kurias, be to, 6-ojo dešimtmečio pabaigoje dar buvo liepta ir aptverti. Ožkas laikyti apskritai buvo uždrausta. Naujakuriams tokie draudimai tik kėlė pasipiktinimą: esą patys eiguliai gano miške „net po kelias karves“ kiekvienas, o žvejams to daryti neleidžia; gyvuliams ganyti esą skiriamos netinkamos vietos prie marių, kur „smėlyne aptverti gyvuliai pastips“42. Galiausiai jau ir poilsiautojai ėmė skųstis, kad Juodkrantės centrinėje gatvėje vištos kapstosi šiukšlyne43. Ši 6-ajame dešimtmetyje pusiasalyje prasidėjusi trintis dėl gyvulių nusitęsė ir į vėlesnį laikotarpį.

III skyrius. Naujieji nerijos gyventojai pokariu


Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje


III skyrius. Naujieji nerijos gyventojai pokariu


Pirmaisiais pokario metais Nidoje įsteigtame medicinos punkte iš pradžių dirbo akušeris ir vienas gydytojas. Apie 1956 m. punktas buvo reorganizuotas į ligoninę. Nuotraukoje iš Krasnodaro krašto atvykęs gydytojas Georgijus Andrejevas apžiūri senbuvį nidiškį Joną Frišmaną, 1956 m. LCVA, 0-006694 < Gyvenimo sąlygas pokariu Kuršių nerijoje rodo kai kurios detalės šioje nuotraukoje. Joje užfiksuota mokslo metų pradžios šventė Nidos mokykloje ir mokytoja Angelė Rinkūnienė, 1959 m. Kai kurie į šventę atėję vaikai sėdi basi… Neringos muziejai, NIMGEK 1189


121

44 Plg. Išvykusių persikėlėlių šeimų už Klaipėdos srities ribų sąrašas 1953 m. sausio 1 dienai, [b. d.]. LCVA, f. R-283, ap. 6, b. 20, l. 5–5 ap. 45 Žvejų kolūkio „Pasienietis“ ataskaita apie persikėlusiųjų priėmimą ir jų ūkinį įtaisymą 1954 m. spalių mėn. 1 d., [b. d.]. KLAA, f. 262, ap. 1, b. 50, l. 1. 46 Plg. Išvykusių persikėlėlių šeimų už Klaipėdos srities ribų sąrašas 1953 m. sausio 1 dienai, [b. d.]. LCVA, f. R-283, ap. 6, b. 20, l. 5–5 ap; [Žvejų kolūkio „Pasienietis“ namų ir ūkinių pastatų perdavimo aktai, 1952-09-19, 1952-11-19]. KLAA, f. 262, ap. 1, b. 30, l. 20, 22, 26; [Žvejų kolūkio „Pasienietis“ namų ir ūkinių pastatų perdavimo aktai, 1953-02-01, 1953-09-06]. Ibid., b. 36, l. 4, 14, 19, 21; Nidos žvejų artelės „Pasienietis“ persikėlusių šeimų sąrašas, [1952 m.]. KLAA, f. 262, ap. 2, b. 11, l. 6.

Vaikų darželį Nidoje prašyta atidaryti 1947 m., bet klausimas buvo išspręstas tik po dešimties metų, kai vienas Nidos gyventojas parašė raštą LKP Klaipėdos miesto komitetui. Nidoje ir Juodkrantėje pokariu buvo įsteigti medicinos punktai, bet gyventojams reikėjo bent vienos ligoninės su stacionaru ir nuolatiniu gydytoju. Nei Juodkrantėje, nei Nidoje ilgą laiką nebuvo pirties, taigi sugalvoti, kaip palaikyti elementarią higieną, žmonės turėdavo patys. 1948 m. imta nuolat gabenti keleivius tarp Nidos bei Smiltynės ir buvo paleistas keltas į neriją. Keltas kėlė tris kartus per dieną, o krovininis automobilis keleivius veždavo dukart per savaitę (tvarkaraštis buvo suderintas su turgaus dienomis Klaipėdoje). Paprastai jis būdavo pilnas jau Nidoje, į Preilą ir Pervalką žmonių paimti nebeužsukdavo, o Juodkrantę pravažiuodavo. Be jokios abejonės, tokios gyvenimo sąlygos, kaip ir gana atšiauri gamta, prisidėjo prie to, kad dalis atvykėlių ilgai nerijoje neužsibūdavo. Vieni persikėlėliai beveik iškart atvykę į neriją apsisukdavo ir grįždavo, iš kur atvykę, kiti tiesiog pabėgdavo44. Bet būta nemažai atvejų, kai persikėlėliams jau buvo perduodami naudoti namai, o po metų ar kelerių jie išvykdavo. Duomenų, kurie šiandien leistų tiksliai atsakyti į klausimą, kiek buvo tokių žmonių, kol kas neradome. Informacijos išlikę tik nuotrupos: pvz., 1954 m. per pirmuosius devynis mėnesius iš artelės „Pasienietis“ už įkurdinimo srities ribų buvo išvykusios šešios persikėlėlių šeimos45. Tam tikrą vaizdą galima susidaryti ir nuodugniau palyginus persikėlėlių sąrašus su 1956 m. neoficialaus surašymo duomenimis: vien 1951–1953 m. persikėlėlių į „Pasieniečio“ kolūkį sąrašuose radome 19 šeimų galvų46, kurių nerijoje jau nebebuvo 1956 m. Jų atvykimo geografija iš esmės atitiko bendrąsias antrosios persikėlėlių bangos kilmės tendencijas: Jurbarko, Pabradės, Panemunės, Šakių, Švenčionėlių, Telšių, Veisiejų, Vilkijos, Vilniaus rajonai. Kaip minėta, 1951–1953 m. į „Pasienietį“ atvyko apie 75 šeimos persikėlėlių. Taigi nepritapusieji išvykdavo, ir tai nebuvo vienetiniai atvejai; išvykėlių nuošimtis (ne mažiau kaip 25 proc.) šiuo laikotarpiu buvo gana ženklus.

III skyrius. Naujieji nerijos gyventojai pokariu


Ką nauja atsinešė persikėlėliai?

122

Didžioji dalis į Kuršių neriją atvykdavusių naujakurių vis dėlto pasilikdavo čia ilgesniam laikui: kūrė šeimas, gimdė vaikus, bandė išgyventi. Suprantama, skirtingos patirtys ir kilmės iš daugybės Lietuvos ir likusios TSRS vietovių įvairovė suteikė pusiasalio gyvenimui naujų atspalvių, formavo savitą naujakurių kultūrą. Tiesa, senbuviams ji ne visada buvo suprantama, o kartais prasilenkdavo net su TSRS visuomenėje bandytomis įtvirtinti moralės normomis. Daugelis naujakurių apie vietą, į kurią persikėlė gyventi, nežinojo ničnieko. Ikikarinės reikšmių sistemos, per kurias vokiškajame ir lietuviškajame diskursuose buvo bandoma suvokti ir apibūdinti Kuršių neriją47, jų niekaip neveikė. Bet dalis naujakurių, ypač tie, kurie kokio nors posto į neriją užimti atvykdavo keleriems metams, buvo kupini pasiryžimo priartinti aplinką prie savo suvokimo. Nidos gyvenvietės taryba 1948 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą pervadinti gatves. Sprendžiant iš dokumento formuluočių, kaip gatvės buvo vadinamos iki tol, gyvenvietės tarybos nariai net nežinojo. Patvirtinti tokie pavadinimai: Советская (Tarybų), Приморская (Pamario), Братская (Brolių), Мария Мельникайте (M. Melnikaitės), Дзержинского (Felikso Dzeržinskio), Рыбацкая (Žvejų). Maža to, gyvenvietės taryba nutarė prašyti Klaipėdos miesto tarybos, kad būtų pervadinta pati Nidos gyvenvietė; siūlytas naujakuriams suprantamesnis pavadinimas – Советский (Tarybinis)48. Pastarasis siūlymas, regis, vis dėlto nesulaukė palaikymo Klaipėdoje ar Vilniuje. Juodkrantėje gatvių pavadinimus bandyta pakeisti gerokai vėliau, 1960 m.49 Kiekvienas tarybinis miestas turėjo turėti kultūros namus, o kiekviena gyvenvietė – klubą. Todėl pastangų įsteigti tokius klubus pokariu būta visur. Nidoje klubas buvo įrengtas apytuščiame žuvies įmonės sandėlyje, kurį įmonės vadovas leido naudoti, o naujakuriai patys suremontavo ir įrengė. Klubas buvo atidarytas 1949 m. vasario 23 d., Tarybinės armijos 31-ųjų metinių proga50. Atskirą klubą, gavusi patalpas, Nidoje po kelerių metų atidarė ir žvejų artelė „Pasienietis“: šis, palyginti su žuvies įmonės, kur tilpdavo 150–200 žmonių, talpino dukart daugiau – 350. „Baltijos aušra“ Preiloje irgi įsteigė savo klubą, tačiau 1952 m. konstatuota, kad jis „yra labai blo-

47 Turiu omeny Vokietijoje ir Lietuvoje daugiausia po Pirmojo pasaulinio karo pasireiškusias pastangas sureikšminti Kuršių neriją, siekiant įteigti jos priklausomumą atitinkamam „nacionaliniam kūnui“. Pvz., Lietuvoje tarpukariu tuo tikslu naudota „lietuviškosios Sacharos“ mitologema, cirkuliavusi kitų reikšmių apie „lietuviškąjį pajūrį“ kontekste. Vokiškajame diskurse cirkuliavusias su „vokiškąja“ Kuršių nerija susietas reikšmes yra kiek tyrinėjęs Żytyniec 2011.

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje

48 Протокол № 5 заседания Ниденского поселкового совета, 28.6.1948. KLAA, f. 861, ap. 1, b. 2, l. 22. 49 Juodkrantės gyvenvietės darbo žmonių deputatų tarybos sprendimas Apie gerbūvio darbų eigą ir buitinį aptarnavimą, 1960-06-03. KLAA, f. 860, ap. 1, b. 24, l. 30–31; Juodkrantės gyvenvietės darbo žmonių deputatų tarybos sprendimas Dėl Juodkrantės DŽDT I-os sesijos sprendimo apie gatvių pavadinimų pakeitimo atšaukimą, 1960-08-20. Ibid., l. 63. 50 Zhuravlev 1949; Puzynia 1949. 51 Protokolas nr. 5 visuotino narių susirinkimo Preilos žvejų


123 kolūkio „Baltijos aušra“, 1952-05-27. KLAA, f. 264, ap. 1, b. 2, l. 29 ap. 52 Juodkrantės gyvenv. DŽDT 14-os sesijos protokolas nr. 14, 1956-05-28. KLAA, f. 860, ap. 1, b. 10, l. 33 ap – 34; Juodkrantės gyvenv. DŽDT 14-os sesijos nutarimas nr. 28, 1956-05-28. Ibid., l. 34 ap. 53 Plg. Зам. пред. Рыболовпотребсоюза председателю Литовского Рыболовпотребсоюза, 30.7.1947. LYA, f. 1771, ap. 10, b. 666, l. 115–115 ap, ir 1947 m. liepos mėn. sudarytus Nidos, Juodkrantės, Preilos parduotuvių patikrinimo aktus: Ibid., l. 116–119. 54 „Neretai trūksta ir bealkoholinių gėrimų, kaip: alaus ir limonado“. Žr.: Preilos gyvenvietės darbo žmonių deputatų tarybos sprendimas Dėl gyvenvietės Dar-bo žmonių Deputatų Tarybos VI šaukimo II-os sesijos sprendimo vykdymo, 1959-08-30. KLAA, f. 862, ap. 1, b. 29, l. 21. 55 Bakaitis 1956. 56 Juodkrantės gyvenv. DŽDT 14-os sesijos protokolas nr. 14, 1956-05-28. KLAA, f. 860, ap. 1, b. 10, l. 33 ap, 34; Juodkrantės gyvenv. DŽDT 14-os sesijos nutarimas nr. 28,

goje padėtyje“51. Perkėlus šio kolūkio centrą į Juodkrantę, naujas kolūkio klubas ten, regis, nebebuvo atidarytas. Juodkrantiškiai turėjo tenkintis vadinamąja pirkia-skaitykla (изба-читальня). Tokios buvo įsteigtos visose gyvenvietėse ir atliko klubo, bibliotekos ir kartu „raudonojo kampelio“ (propagandinės literatūros skaityklos) funkcijas. Preiloje 1956 m. įsteigtas trečiasis „Neringos“ kolūkis savo klubą irgi turėjo. Klubų patalpose daugiausia užsiimta menine saviveikla, demonstruotos kino kronikos ir kino filmai. Tačiau didelio pasididžiavimo šios vietos nekėlė net patiems naujakuriams. Antai Juodkrantėje 1956 m. konstatuota, kad klube kino seansų metu triukšmaujama, žmonės rūko, vaikšto girti ir pan.52 Alkoholis, apgirtę, triukšmaujantys, vienas kitą įžeidinėjantys ir netgi viešoje vietoje besipešantys žmonės, įskaitant kariškius, apskritai tapo dalykais, kurių pusiasalyje pokariu netrūko. Nidoje 1947 m. prie parduotuvės nr. 3 veikė arbatinė, kurioje, be kita ko, buvo parduodamas alus53. Tiesa, bent jau Preiloje 1959 m. alus, kaip ir limonadas, buvo priskiriamas prie nealkoholinių gėrimų54. Spaudoje 1956 m. rašyta: „Yra Preiloje medicinos punktas, bet niekad felčerio nematėme blaivaus.“55 Juodkrantės krautuvės nr. 9 vedėjas, 1956 m. vykdomajame komitete išgirdęs priekaištą, kad krautuvės patalpose „nenutrūkstamai tęsiamas išgėrimas“, atsakė šitaip: „Dabartiniu metu gėrimas krautuvėje retas, nes klijentai geria gatvėje.“ Vykdomasis komitetas nutarė ta proga sutvarkyti aikštelę prie krautuvės ir pastatyti ten suoliukus „dėl klijentų poilsio“56. Vėliau kova su girtuoklyste Juodkrantės parduotuvėje tęsėsi draudžiant pilstyti degtinę į stiklines, pardavinėti alkoholinius gėrimus aktyviosios tarnybos kariams ir vaikams iki 14 metų57. Sprendimas „Uždrausti parduotuvės nr. 13 patalpose gerti visų rūšių alkoholinius gėrimus“ 1960 m. buvo priimtas ir Preiloje58. Bet šie draudimai menkai gelbėjo. Kai buvo užsimota reguliuoti alkoholio pardavimą ir Juodkrantės bufete, jo vedėja pasiskundė, kad negalės įvykdyti realizavimo plano. Be to, ji teigė: „Jei degtinę pardavinėti tiktai po 100 gr., reikia, kad bufete kas nors dižiūruotų, nes tuomet nuo mūsų nuolatinių lankytojų galima gauti ir į ausį už tai, nekalbant apie visokius necenzūruotus žodžius, kurie byra bufetininkės adresu.“59 1960 m. Juodkrantės vykdomojo komiteto pirmininkas tebesiskundė: esminė problema – parduodama degtinė, dėl kurios kyla

III skyrius. Naujieji nerijos gyventojai pokariu


daug barnių ir muštynių; milicijos įgaliotinio, kuris darytų tvarką, Juodkrantėje nėra, bet užtat „labai daug pas mus silpnavalių žmonių, kurie prisigeria ir voliojasi girti gatvėje“60.

1956-ieji: persikėlėlių momentinė nuotrauka 1956 m. Lietuvos istorijos instituto etnografų Vacio Miliaus ir Angelės Vyšniauskaitės atliktas keturių šiaurinės nerijos dalies gyvenviečių surašymas – migracijos istorijai pusiasalyje suvokti labai vertingas šaltinis. Apėję visus namų ūkius, neapsilankę tik pas kariškius, surašinėtojai padarė momentinę senbuvių ir naujakurių bendruomenės nuotrauką tuo metu, kai senbuviai dar nebuvo masiškai išvykę į Vokietiją, o antroji persikėlėlių į neriją banga beveik išsikvėpė. Šio surašymo duomenys, kuriuos pirmoji apibendrino ir paskelbė Arūnė Arbušauskaitė, ne sykį cituoti įvairiose publikacijose. Bet čia skelbiami patikslinti skaičiai, gauti dar sykį suvedus ir apdorojus visą informaciją. Perskaičiuoti duomenys apie senbuvius jau buvo pateikti p. 89, todėl čia žvilgtelėkime tik į naujakurius. 1956 m. Nidoje, Preiloje, Pervalkoje ir Juodkrantėje iš viso buvo surašytas 1 421 žmogus, iš jų 50 laikinai išvykę, bet namų ūkiams priskirti gyventojai. Greta 188 senbuvių buvo užfiksuoti 1 233 naujakuriai, iš jų 144 vaikai, gimę jau Kuršių nerijoje pokariu. Pagal gyvenvietes naujakuriai ir jų nerijoje pokariu gimę vaikai skirstėsi šitaip: Juodkrantė 533 (63), Nida 485 (52), Preila 155 (23), Pervalka 60 (6). Atmetę pokariu jau nerijoje gimusius vaikus, gauname 1 089 žmones, kurie į pusiasalį buvo persikėlę po karo ir tebegyveno jame 1956 m. Iš jų 857 buvo naujakuriai, atvykę iš Lietuvos, 201 – iš kitų vietų, apie likusius trūksta informacijos. Daugiausia naujakurių iš Lietuvos atvyko iš šių vietovių: Klaipėdos miestas (136), Veisiejų raj. (134), Jurbarko raj. (126), Šakių raj. (81), Vilkijos raj. (48), Varėnos raj. (36), Telšių raj. (24), Klaipėdos raj. (17), Priekulės raj. (17), Kuršėnų raj. (14), Kauno raj. (13), Druskininkų raj. (12), Kovarsko raj. (11), Kretingos raj. (11), Skaudvilės raj. (11), Raseinių raj. (11), Šilutė raj. (11), iš kitų vietovių – mažiau negu dešimt; 16 žmonių kilmės vietos neidentifikuotos. Atvykėliai ne iš Lietuvos pasiskirsto taip: atvykę iš Rusijos – 132,

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje

124 1956-05-28. Ibid., l. 35. 57 Протокол № 9 9-[ого] заседани[я] комитета Юодкрантского поселкового совета депутатов трудящихся, 23.9.1955. KLAA, f. 860, ap. 1, b. 11, l. 13 ap – 14. 58 Preilos gyvenvietės vykdomojo komiteto sprendimas, 1960-02-07. KLAA, f. 862, ap. 1, b. 36, l. 3. 59 Juodkrantės gyvenvietės vykdomojo komiteto posėdžio protokolas nr. 10, 1960-08-26. KLAA, f. 860, ap. 1, b. 29, l. 47–48; Juodkrantės gyvenvietės vykdomojo komiteto sprendimas nr. 16 Apie prekybos taškų darbų ir jų pasiruošimą žiemos [s]ezonui, 1960-08-26. Ibid., l. 49. 60 Ibid.


125

Baltarusijos – 28, Lenkijos – 15, Ukrainos – 12, Vidurinės Azijos ir Vokietijos – po 5, Tadžikistano – 1. Daugiau nei dešimt persikėlėlių atvyko iš šių sričių (visos sritys Rusijoje): Novgorodo (18), Astrachanės (17), Pskovo (17), Marių Autonominės Tarybų Respublikos (11). Tarp tolimiausių vietovių, iš kurių į neriją atvyko naujakuriai – Sachalino sala ir Kamčiatkos pusiasalis Ramiojo vandenyno pakrantėje. Naujakuriai iš Lietuvos keturiose gyvenvietėse sudarė tokią visų naujakurių dalį: Pervalkoje (96 proc.), Preiloje (87 proc.), Juodkrantėje (82 proc.), Nidoje (76 proc.). Senbuvių ir naujakurių pasiskirstymą, duomenis apie naujakurių kilmę Kuršių nerijos šiaurinės dalies gyvenvietėse 1956 m. iliustruoja ši diagrama: 600 59 500

80 102 80

400

300 324 200

373

29 17 100

109

7 2 51

99 34

45

Preila

Pervalka

0 Nida

Naujakuriai, apie kurių kilmę trūksta duomenų, ir vaikai, gimę naujakurių šeimose Kuršių nerijoje pokariu Naujakuriai iš kitų vietų Naujakuriai iš Lietuvos Likę Kuršių nerijos ikikariniai gyventojai bei jų vaikai

III skyrius. Naujieji nerijos gyventojai pokariu

10 Juodkrantė


Naujakurių susidūrimas su senbuvių kultūra. Mokinių ekskursijos į buvusios Rytų Prūsijos teritoriją: Pirmoji Nidos mokyklos mokinių ekskursija su mokytoju Vytautu Rinkūnu (šeštas iš kairės galinėje eilėje) į Sovetską (Tilžę), 1957 m. Neringos muziejai, NIMGEK 1180 < Nidos mokyklos mokiniai prie Karaliaučiaus pilies griuvėsių Kaliningrade, 1959 m. Neringos muziejai, NIMGEK 1179


Senbuvių susidūrimas su naujakurių kultūra. Nidos mokyklos 1, 3 klasių ir lietuvių grupės žurnalo fragmentas, 1951 m. pabaiga. Žurnalas aiškiai rodo, kad mokyklą tuo metu lankė beveik vien naujakurių rusakalbių vaikai ir keturi senbuvių vaikai. Rusų kalba Nidos mokykloje buvo pradėta dėstyti 1946 m., lietuvių kalba nuolat – nuo 1948 m. Žurnalo puslapyje matyti mokinių pažymiai iš rusų kalbos (aukščiausias įvertinimas tuo metu buvo penketas). Neringos muziejai, NIMGEK 225


Senbuvių ir naujakurių kontaktai Kuršių nerijoje pokariu. 1871 m. nerijoje gimęs Mikas Pugelis laiko ant rankų 1954 m. taip pat nerijoje, bet jau naujakurių šeimoje, gimusį Vladą Mamontovą. Kairėje stovi dvi pokariu nerijoje gimusios mergaitės: Vlado vyresnioji sesuo Svetlana (vėliau Giedraitienė) ir senbuvių šeimoje gimusi Valtraud Jakait (vėliau Meškova), 1956 m. Neringos muziejai, NIMPGEK 2194-66


131

Nerijos virsmai 1958–1961 m. 6-ojo dešimtmečio pabaiga žvejų dominuojamai nerijos bendruomenei buvo permainų metas. 1958 m. pradėjus masiškai išvykti senbuviams, kolūkiams reikėjo spręsti klausimą, kuo kompensuoti išvykstančią darbo jėgą. Verbavimo akcijos, kaip anksčiau, nebebuvo vykdomos. Tebevaidino tam tikrą vaidmenį giminaičių ar pažįstamų kvietimai atvykti, bet vis labiau įprasta naujų nuolatinių gyventojų atsiradimo forma tapo paskyrimas į tarnybą baigus mokslus. 1959 m. pradžioje kolūkiečių gyvenimus sujaukė vyriausybės sprendimas naikinti motorinės žvejybos stotis. Juodkrantėje tuo metu veikusi Neringos motorinės žvejybos stotis visą laivyną ir žvejybos įrankius turėjo perduoti kolūkiams. Dar po metų naujas pokytis – 1960 m. sausio 13–14 d. visi trys kolūkiai surengė visuotinius susirinkimus, kuriuose žvejai buvo „įtikinti“, jog reikia reorganizuotis į valstybinį žvejybos ūkį. Turto perdavimo ir perėmimo procesas užtruko iki lapkričio mėn., ir pusiasalyje nuo 1960 m. vietoje trijų žvejų kolūkių – „Pasieniečio“, „Baltijos aušros“ ir „Neringos“ – ėmė veikti vienas Neringos žuvininkystės ūkis. Žvejų gyvenimą tuo metu paveikė ir vis didesni apribojimai Kuršių mariose, susiję su žuvivaisos siekiais. Vis daugiau įtakos pusiasalyje įgavo ir miškininkai. Tačiau pokyčiai brendo ne tik mikrolygmeniu – žvejų gyvenime. 6-ajame dešimtmetyje, tuo pat metu, kai į Kuršių neriją tebevyko naujakuriai, turėję padėti plėtoti Lietuvoje žuvies pramonę, pusiasalio ateitį jau buvo planuojama pakreipti visai kita linkme. Šių planų įgyvendinimas ilgainiui iš esmės pakeitė nerijos gyvenvietes: jose buvo įtvirtintos naujos funkcijos ir nauji prioritetai. Vienu metu Kuršių nerijai brendo du grandioziniai ir vienas kitam iš dalies prieštaravę planai: užtikrinti geologinės sandaros, miškų, ekosistemos ir kraštovaizdžio apsaugą bei atskleisti ir plėtoti pusiasalio kurortinį potencialą. Kurortais Kuršių nerijos vietovės buvo tapusios dar gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą. Apie 1880 m. pirmojo rango klimato ir jūros kurortas buvo įkurtas Juodkrantėje, apie 1898 m. kurortu jau buvo laikoma Smiltynė, Nidai kurorto statusas suteiktas 1912 m., 1929 m. kurortu pavadinta Preila, o 1933 m. – ir Pervalka. Po Antrojo pasaulinio karo apie rekreacinį nerijos gyvenviečių

III skyrius. Naujieji nerijos gyventojai pokariu


Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje


III skyrius. Naujieji nerijos gyventojai pokariu


potencialą nebuvo pamiršta. Juodkrantė, Preila ir Nida pokariu buvo vadinamos vasarvietėmis ir kaip tokios 1946 m. buvo priskirtos miesto tipo vietovėms61. Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministerija jau 1946 m. planavo Nidoje ir Juodkrantėje įsteigti gydomuosius vaikų kurortus, o buvusiame viešbutyje „Königin Luise“ viltasi įrengti vaikų sanatoriją62. Tų pačių metų gruodžio 6 d. Ministrų Taryba sudarė specialią vyriausybės komisiją Nidos ir Juodkrantės vasarviečių atkūrimo darbams; pateikti siūlymus komisija turėjo per 19 dienų63. Tačiau vasarviečių vystymo iniciatyva tuomet nublanko prieš žuvies pramonės plėtojimo interesus. Vis dėlto gyvenvietės, vasarviečių statusą formaliai turėjusios iki 1961 m., be poilsiautojų pokariu buvo neilgai. Nida į ekskursantų iš Klaipėdos ir kitų Lietuvos vietovių maršrutus vėl pakliuvo jau 1954–1955 m.64, Juodkrantėje 1956 m. irgi ruoštasi priimti poilsiautojus. Buvusiame „Königin Luise“ viešbutyje Nidoje 1956 m. duris atvėrė Lengvosios pramonės ministerijos poilsio namai, į kuriuos atvykdavo Kauno „Silvos“ kojinių fabriko darbuotojai; Juodkrantėje tais pačiais metais jau veikė Maisto pramonės ministerijos pionierių stovykla. Metai po metų abiejose gyvenvietėse daugėjo atvejų, kai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje įsikūrusioms žinyboms buvo perduodami pastatai, skirti poilsio namams ir viloms įrengti. Vasarą į juos suvažiuodavo toms žinyboms priklausančių įmonių darbuotojai, per savo profsąjungų komitetus gaudavę poilsines keliones. Be jų, vasarą atvykdavo ekskursantų ir vasarotojų. Taigi bent jau Nidoje ir Juodkrantėje vėl atsirado sezoninių atvykėlių. Tai visiškai keitė ligtolinį gyvenviečių ritmą: daugiausia vasarotojų krypo į Nidą, ir 1962 m. sezono metu poilsiautojų skaičius piko dienomis Nidoje jau 4–5 kartus viršijo nuolatinių gyventojų skaičių. Daugiau kaip 40 proc. gyventojų tuo metu sudarydavo ekskursantai, turistai iš Klaipėdos ir kitų miestų, apie 30 proc. – atostogautojai poilsio namuose, vilose, palapinių stovyklose65. Šiame kontekste ėmė keistis ir nerijos nušvietimas Lietuvos spaudoje: iki tol vyravusias gamybinių planų vykdymo, ūkio ir žvejybos plėtojimo temas į antrą planą pamažu stūmė poilsio, rekreacijos, gamtos temos.

134

< Lengvosios pramonės darbuotojai poilsiauja Nidos kopose, 1958 m. V. Rupšlaukio nuotrauka. LCVA, 0-010430

65 Stauskas 1963: 6–7, 8.

Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje

61 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas Dėl Lietuvos TSR gyvenamųjų vietovių klasifikavimo, 1946-08-03. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Žinios, 1946, nr. 17 (36), p. 5–6. 62 Tiesa, 1946-07-02, nr. 152 (986); Micelmacheris 1946. 63 Lietuvos TSR Ministrų Tarybos potvarkis nr. 1139 p, 1946-12-06. LCVA, f. R-754, ap. 1, b. 77, l. 119. 64 Stepanauskas 1954; Įspūdžiai iš pajūrio. Švyturys, 1955, nr. 22 (166), p. 22.


135

66 Решение исполнительного комитета гор. Клайпеда № 241 О свободном проезде на косу Куршю-Неринга на основании постановления СМ СССР от 26 июля 1946 года № 1435-631-сс, 10.5.1957. KLAA, f. 104, ap. 1, b. 281, l. 169. 67 Stulginskis 1961. 68 Архитектура СССР, 1963, № 10, с. 9. 69 Purvinas, Daujotas 1962. 70 Plg. Янтарный город Неринга. Советская Литва, 18.11.1961, № 271 (5608). 71 Plg. Stulginskis 1961; Stauskas 2012: 189.

1957 m. Klaipėdos vykdomasis komitetas sezono metu jau leido laisvai įvažiuoti į Kuršių nerijos Juodkrantės ir Nidos gyvenvietes66. Tuo metu, kai pasieniečiai ir miškininkai ėmė nerimauti, kad vis mažiau paisoma režimų, kuriuos jie įvedė ar prižiūrėjo, iniciatyvos suderinti interesus ėmėsi Kaune veikęs Žemės ūkio statybos projektavimo institutas. 1958 m. archit. Steponas Stulginskis šiame institute parengė Lietuvos TSR pajūrio zonos rajoninio suplanavimo projektą. Projektas numatė paskirstyti nerijoje poilsiautojus, kurortinį potencialą plėtojant šitaip: Juodkrantė ir Nida turėjo būti ribotai plečiamos, Juodkrantė, kad galėtų priimti iki 3 tūkst. vasarotojų, Nida – iki 4 tūkst. Kartu tolesnėje perspektyvoje pusiasalyje turėjo būti statomi du visiškai nauji kurortai: ties 6 km nuo Klaipėdos 3 tūkst. poilsiautojų galintis priimti Naglių kurortas; tarp Juodkrantės ir Nidos, į šiaurę nuo Pervalkos, ties Agilos (Naglių) kopa, – kitas 3 tūkst. poilsiautojų kurortas Agila. Visą Kuršių nerijos kurortinį ansamblį savo ruožtu siūlyta paskelbti valstybiniu gamtos rezervatu – respublikos priklausomybės nacionaliniu parku67. Nėra iki galo aišku, koks buvo šio projekto poveikis: S. Stulginskio schema pateko į Maskvoje leidžiamą žurnalą „Architektura SSSR“68; neakivaizdžiai spaudoje jai buvo išsakyta tam tikra opozicija69. Tačiau projektavimą Kuršių nerijoje netrukus perėmė kitos organizacijos: Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialas ėmė planuoti gyvenvietes, Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) projektuotojai sprendė transporto komunikacijų klausimą ir tikslino, kaip neriją reikėtų sujungti su „žemynu“ – tuneliu ar tiltu70. Gal kiek perdėjo S. Stulginskis, teigdamas, kad būtent jo projektas tapo išeities tašku 1961 m. priimtam sprendimui sukurti Kuršių nerijoje atskirą respublikos pavaldumo miestą. Tačiau aišku tai, kad naujo miesto, kurio centras iš pradžių buvo planuojamas Juodkrantėje, įkūrimas iš tiesų buvo tam tikras būdas, kaip, prisitaikant prie to meto teisinės bazės galimybių, suteikti Lietuvos TSR administruotai nerijos daliai išskirtinį, nacionalinio parko lygmenį atitinkantį statusą71. 1961 m. lapkričio 15 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas likvidavo Nidos, Preilos ir Juodkrantės vasarvietes, atskyrė jas nuo Klaipėdos miesto ir Kuršių nerijos šiaurinėje dalyje sukūrė analogų Lietuvoje neturėjusią, formaliai respublikinio pavaldumo miestu

III skyrius. Naujieji nerijos gyventojai pokariu


Neringa apibrėžtą teritoriją. Šis sprendimas buvo priim136 tas vargu ar turint aiškią viziją, kaip elgtis su ilgiausiu, bet kartu ir mažiausiu (apie 1 500 nuolatinių gyventojų) Lietuvos miestu tapusia pusiasalio dalimi. Tik po šio sprendimo suaktyvėjo paieškos, kaip išlaikyti balansą tarp gamtinės aplinkos tausojimo, ekologinės pusiausvyros išlaikymo intereso, kurį įtvirtino 1960 m. rugsėjo 27 d. Ministrų Tarybos nutarimu įvestas „landšaftinio draustinio“ režimas, ir intereso plėtoti poilsiavietes ir kurortus, kitaip tariant, palaikyti kurortinės turistų lankomos teritorijos režimą. Kaip tik šios paieškos turėjo didžiausią įtaką tiek tolesniems migraciniams procesams, tiek vėlesnei Kuršių nerijos raidai apskritai. Tačiau išskyrus miškininkus, eiliniai nerijos gyventojai – bendruomenė, kurią 6–7-ojo dešimtmečių sandūroje sudarė vienas kitas pusiasalio senbuvis ir tie, kurie suvažiavo po karo žuvies pramonei plėtoti, – šiose paieškose beveik nedalyvavo.


Miškininkų įtaka Kuršių nerijoje ypač išaugo 1960 m. įvedus „landšaftinio draustinio“ režimą. Šioje nuotraukoje užfiksuota Neringos miškų ūkio vadovybė apie 1961 m. Viršutinėje eilėje pirmas iš dešinės – Juodkrantės girininkas Jonas Stanius, vidurinėje eilėje pirmas iš dešinės – vyr. miškininkas Vladislovas Vytautas Buivydas, apatinėje eilėje pirmas iš kairės – Nidos girininkas Ričardas Krištopavičius, pirmas iš dešinės – miškų ūkio inžinierius Edvardas Matiukas. Iš Mariaus Matiuko asmeninio archyvo „Žinybiniai“ poilsiautojai buvo pirmieji, pokariu pralaužę ledus išnaudojant Kuršių nerijos kurortinį potencialą. Nuotraukoje – poilsio namų gyventojai keliauja po Nidą, 1959 m. V. Rupšlaukio nuotrauka. LCVA, 0-018378 >


Baigiamosios pastabos Atvykdami į Kuršių neriją dažniausiai kaip poilsiautojai, paprastai susiduriame tik su mus „aptarnaujančiu personalu“ ir retai pasidomime vietine pusiasalio bendruomene. O jos formavimosi istorija pokario Lietuvos kontekste yra išskirtinė. Po Antrojo pasaulinio karo nerija buvo apgyvendinta faktiškai iš naujo. Senųjų ikikarinių gyventojų, kurie 1956 m. dar sudarė apie 13 proc., beveik nebeliko 1958–1960 metais. Pats pakartotinio apgyvendinimo faktas nėra išskirtinis nerijos bruožas: tai būdinga visai buvusiai Klaipėdos krašto teritorijai. Tačiau išskirtinumo nerijai suteikė pokariu galiojęs draudžiamosios pasienio zonos režimas, dėl kurio į pusiasalį negalėjo atvykti gyventi bet kas. Jo apgyvendinimas buvo organizuotas, planingas, susietas su konkrečiais ūkio sektoriais (daugiausia žuvies pramone), kuriems plėtoti nerijoje buvo reikalingi darbuotojai. Ši studija padėjo atsakyti į klausimą, kas buvo tie naujakuriai, suformavę vėlesnių Neringos gyventojų pagrindą, iš kur ir kodėl jie persikėlė gyventi į pusiasalį, kaip čia įsitvirtino. Tačiau studija taip pat parodė, kad migracijos patirtys Kuršių nerijos bendruomenę formavo ne tik po Antrojo pasaulinio karo. Bendruomenė, gyvenusi pusiasalyje prieškariu, kadaise taip pat buvo sukurta masinių žmonių persikėlimų. Iš tiesų nuo viduramžių iki pat naujausiųjų laikų Kuršių nerijos apgyvendinimo istorijoje buvo labai mažai sėslumo laikotarpių, kuriais nebūtų pasireiškusios migracijos. Gyventojų persikėlimas į neriją iš Kuršo ir kitų vietovių, gamtinių sąlygų smarkiai veikiama jų koncentracija konkrečiuose kaimuose, kilnojimasis iš vienos gyvenvietės į kitą dėl vedybinių ryšių ir verslo interesų, persidislokavimas bandant apsisaugoti nuo pustomų smėlynų ar pernelyg priartėjusio vandens – visos šios patirtys darė įtaką tokios Kuršių nerijos, kokią šiandien pažįstame iš XIX a. pabaigos – XX a. pradžios nuotraukų ir atvirukų, kūrimuisi. Sykiu priverstinė migracija iš esmės užbaigė senosios pusiasalio bendruomenės istoriją per


Antrąjį pasaulinį karą. Karas išblaškė šeimas, susijung142 ti pavyko toli gražu ne visiems ir ne iš karto po karo. Senosios pusiasalio bendruomenės palikuonys šiandien pasklidę keliuose žemynuose, o ši studija detaliau nei iki šiol atskleidė tos senbuvių bendruomenės dalies, kuri maždaug iki 1960 m. dar gyveno Kuršių nerijoje, migracines patirtis ir jų priežastis. Viliuosi, kad mikrooptika, per kurią studijoje buvo pasiūlyta pažvelgti į Kuršių nerijos praeitį, priartins suvokimą, kad migracinių patirčių pažinimas atveria visai kitokias Kuršių nerijos istorijos vertinimo galimybes. Per šias patirtis atsiskleidžia nerijos saitai ne tik su vakarine Latvija, Lietuvos pamariu ar Klaipėda; jos sieja neriją su tolimiausiais planetos kampeliais – nuo Šiaurės Amerikos, kurioje šiandien gyvena kai kurie senbuvių bendruomenės palikuonys, iki Archangelsko prie Baltosios jūros, Astrachanės prie Kaspijos jūros ar Sachalino salos Ramiajame vandenyne – kai kurių pokario naujakurių kilmės vietų. Paradoksaliu būdu tai, kas iki šiol atrodė sėslu ir uždara, pakeitus optiką, gali tapti dinamiška ir per žmonių likimus sukurti sąsajas tarp kelių žemynų.


Šaltiniai ir literatūra Archyviniai šaltiniai Klaipėdos regioninis valstybės archyvas, f. 13, 104, 262, 264, 860, 861, 862 Kuršių nerijos kuršininkų kalbos ir etninės kultūros archyvas Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-283, R-754 Lietuvos istorijos institutas, Archeologijos-etnografijos sektorius, nr. 58: Kuršių neringos gyventojų surašymo duomenys (Nida, Preila, Pervalka, Juodkrantė), 1956 m. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771 Neringos muziejai, Raštijos rinkinys, Rinkinys Tarybinis skyrius Центральный архив Министерства Обороны (Rusijos gynybos ministerijos centrinis archyvas), ф. 859, 1117, 1204, 1662 [naudotasi internetu prieinama suskaitmeninta archyvo medžiaga, susijusia su Antruoju pasauliniu karu, URL: https:// pamyat-naroda.ru/] Periodika Bundesgesetzblatt, Komjaunimo tiesa, Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Žinios, Memeler Dampfboot, Memeler Rundbief, Mūsų girios, Das Ostpreußenblatt, Raudonasis švyturys, Švyturys, Tarybinė Klaipėda, Tarybinis mokytojas, Tiesa, Vyriausybės Žinios, Архитектура СССР, Cоветская Клайпеда, Советская Литва Studijoje nurodomos publikacijos Altenberg 1916: ALTENBERG, A[rthur]. Die Besetzung Memels durch die Russen, 18. bis 21. März 1915. Ostpreußische Kriegshefte, 1916, Hf. 3, S. 25–34.

Arbušauskaitė 1993: ARBUŠAUSKAITĖ, Arūnė Liucija. Demographische Veranderungen auf der Kurischen Nehrung nach 1945. Annaberger Annalen, 1993, Nr. 1, S. 61–83. Arbušauskaitė 1994: ARBUŠAUSKAITĖ, Arūnė. Einige Aspekte der nationalen Selbsteinschätzung bei der altansässigen Bevölkerung der Kurischen Nehrung nach 1945. Annaberger Annalen, 1994, Nr. 2, S. 65–76. Arbušauskaitė 1995a: ARBUŠAUSKAITĖ, Arūnė. Kuršių nerijos gyventojų 1956 metų šeimos kortelių duomenų sociologinė analizė. Mūsų kraštas, 1995, nr. 1 (6), p. 63–71. Arbušauskaitė 1995b: ARBUŠAUSKAITĖ, Arūnė. Kuršių nerijos gyventojų socialiniai-demografiniai pokyčiai. In Lietuvininkų kraštas. Red. kom. pirm. Norbertas VĖLIUS. Kaunas, 1995, p. 372–397. Arbušauskaitė 1998: АРБУШАУСКАЙТЕ, Аруня Люция. Коренное гражданское население Клайпедского края в условиях советской оккупации. Tiltai, 1998, nr. 2–3 (4–5), p. 87–97. Arbušauskaitė 2000: ARBUŠAUSKAITĖ, Arūnė. Die Deportation der alteingesessenen Familien der Kurischen Nehrung 1949. Altpreußische Geschlechterkunde, 2000, N. F. Bd. 30, S. 479–487. Arbušauskaitė 2001: ARBUŠAUSKAITĖ, Arūnė. Lietuvos optantai: klaipėdiškiai, 1939. Klaipėda, 2001. Bakaitis 1956: BAKAITIS, Z[igmas]. Žvejų pasiekimai ir vargai. Tiesa, 1956-09-09, nr. 212 (4121). Balkelis, Davoliūtė 2016: Population Displacement in Lithuania in the Twentieth Century. Experiences, Identities and Legacies (On the Boundary of Two Worlds, vol. 43). Eds. Tomas BALKELIS, Violeta DAVOLIŪTĖ. Leiden, Boston, 2016.


Balsevičienė 2008: BALSEVIČIENĖ, Aldona. Juodojo Kranto žmonės: [prisiminimai] (Skaitiniai apie Klaipėdos kraštą, kn. 3). Sud. Arūnė Liucija ARBUŠAUSKAITĖ. Klaipėda, 2008. Balsevičienė 2014: BALSEVIČIENĖ, Aldona. Juodojo Kranto žvejai: prisiminimai ir gyvi pasakojimai. Klaipėda-Juodkrantė, 2014. Bernoulli 1779: BERNOULLI, Johann. Reisen durch Brandenburg, Pommern, Preußen, Curland, Rußland und Polen, in den Jahren 1777 und 1778. Bd. 3: Reise von Danzig nach Königsberg, und von da nach Petersburg, im Jahr 1778. Leipzig, 1779. Bezzenberger 1889: BEZZENBERGER, Adalbert. Die kurische Nehrung und ihre Bewohner. Stuttgart, 1889. Braun 1991: BRAUN, Thomas. Ostund westpreußischer Fischer in Schleswig-Holstein – ein Neubeginn. Jahrbuch für ostdeutsche Volkskunde, 1991, Bd. 34, Hf. 3, S. 340–353. Bruns, Weczerka 1962: BRUNS, Friedrich; WECZERKA, Hugo. Hansische Handelsstrassen. Atlas (Quellen und Darstellungen zur Hansischen Geschichte, Neue Folge, Bd. XIII, Teil 1). Köln, Graz, 1962. Daujotas 1958: DAUJOTAS, Marijonas. Lietuvos pajūrio smėlynų apželdinimas. Vilnius, 1958. Diederichs 1883: DIEDERICHS, Victor. Die kurische nerung und die Kuren in Preuszen. Magazin der Lettisch-Literärischen Gesellschaft, 1883, Bd. 17, St. 1, S. 1–98. Einwohnerbuch 1942: Einwohnerbuch für Stadt- und Landkreis Memel. Memel, 1942. Elertas 2014: ELERTAS, Dainius. XVI a. visuomenės siluetas šiaurinėje Kuršių nerijos dalyje. Res Humanitariae, 2014, nr. 15, p. 17–67. Engel 1931a: ENGEL, Carl. Zur Vorgeschichte der Kurischen Nehrung. Mannus: Zeitschrift für Vorgeschichte, 1931, 8. Ergänzungsband, S. 97–121.

Šaltiniai ir literatūra

Engel 1931b: ENGEL, Carl. Einführung in die vorgeschichtliche Kultur des Memellandes [kt. antraštė: Die Kultur des Memellandes in vorgeschichtlicher Zeit]. Memel, 1931. Forstreuter 1931: FORSTREUTER, Kurt. Die Entwicklung der Nationalitätenverhältnisse auf der Kurischen Nehrung. Altpreußische Forschungen, 1931, Jhg. 8, S. 46–63. Fuchs 1928: FUCHS, Henry. Die Geschichte des Dorfes Nidden. Der Grenzgarten, 1928, Nr. 7 (visas tekstas Nr. 6, 7, 9). Fuchs 1930: FUCHS, Henry. Die Geschichte des Badeortes Preil. Der Grenzgarten, 1930, Nr. 6. Fuchs 1969: FUCHS, Henry. Neegeln. Erinnerungen an versandete Nehrungsdörfer. Memeler Dampfboot, 1969, Nr. 19, S. 257. Fuchs 1970: FUCHS, Henry. Preil. Die Gründung des jüngsten Nehrungsdörfes. Memeler Dampfboot, 1970, Nr. 8, S. 107. Gediminas 1946: GEDIMINAS, A[ntanas]. Apgyvendinti Neringą žvejais. Tiesa, 1946-07-26, nr. 173 (1007). Gerullis, Stangas 1933: GERULLIS, Jurgis; STANGAS, Chr. Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose. Kaunas, 1933. Gierszewski 2013: GIERSZEWSKI, Andrzej. Procesy demograficzne wśród ludności rybackiej w rejonie Zalewu Kurońskiego w XVI wieku. Pruthenia, 2013, t. VIII, s. 59–94. Hak 1959: HAK. Die Glocke von Nidden verstummte nicht. Memeler Dampfboot, 1959, Nr. 14, S. 191, 194. Hergheligiu 2018: HERGHELIGIU, Cecilia. Stangenwaldės kapinynas: sandūra tarp pagoniškojo ir krikščioniškojo pasaulių. In Klaipėdos (Memel) kraštas: nuo ištakų iki XVII amžiaus. Sud. Audronė BLIUJIENĖ. Klaipėda, 2018, p. 289–291. Hermann 2000: HERMANN, Arthur. Lietuvių ir vokiečių kaimynystė. Vilnius, 2000.

144


145

Hirsch, Töppen, Strehlke 1863: Litauische Wegeberichte. In Scriptores rerum prussicarum. Bd. 2. Hg. Theodor HIRSCH, Max TÖPPEN, Ernst STREHLKE. Leipzig, 1863, S. 662–711. Hoffmann 1916: HOFFMANN, M. Auf der Flucht aus Memel. Ostpreußische Kriegshefte, 1916, Hf. 3, S. 35–41. Hollack 1908: HOLLACK, Emil. Erläuterungen zur vorgeschichtlichen Übersichtskarte von Ostpreußen. Glogau-Berlin, 1908. Isenfels 1942: Nidden, Kurische Nehrung, Ostpreußen. Ortsplan und große Wegekarte mit Straßenu- Einwohnerverzeichnis. Hg. Paul ISENFELS. Nidden, 1942. Jenett 1952: JENETT, Rudolf. Die Evakuierung Memels Ende Juli 1944. Memeler Dampfboot, 1952, Nr. 14, S. [12–14]. Jurgaitis 1946: JURGAITIS, T. Marios laukia žvejų. Komjaunimo tiesa, 1946-09-18, nr. 93 (449). Juška 1997: JUŠKA, Albertas. Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI–XX amžiuje. Klaipėda, 1997. Juška 1998: JUŠKA, Albertas. Mažosios Lietuvos tuštėjimo metas. Baltija: almanachas, 1998, p. 145–158. Kiseliūnaitė, Simutytė 2005: KISELIŪNAITĖ, Dalia; SIMUTYTĖ, Laima. Kuršių Nerijos vietų vardai. Klaipėda, 2005.

Mandel‘shtam 1956: Сборник законов СССР и указов Президиума Верховного Совета СССР (1938 г. – июль 1956 г.). Ред. Л[еонид] МАНДЕЛЬШТАМ. Москва, 1956. Meyer 1916: MEYER, R. Einige bemerkenswerte Kriegserlebnisse. In Erlebnisse ostpreußischer Lehrer in der Kriegs- und Russenzeit. Bd. I. Hg. C[arl] BEUTLER. Königsberg, 1916, S. 40–58. Merten 2006: MERTEN, Karl-Friedrich. Nach Kompaß – Die Erinnerungen des Kommandanten von U-68. Berlin, 2006. Mešys 1957: MEŠYS, J. Kuršių Neringa. Vilnius, 1957. Micelmacheris 1946: MICELMACHERIS, V. Kurortai darbo žmonėms. Tiesa, 1946-07-25, nr. 172 (1006). Mortensen 1923: MORTENSEN, Hans. Siedlungsgeographie des Samlandes. Stuttgart, 1923. Mortensen 1924: MORTENSEN, Hans. Die völkischen Verhältnisse der Ostseerandgebiete zwischen Weichsel und finnischem Meerbusen. Geographische Zeitschrift, 1924, Jhg. 30, Hf. 3, S. 177–187. Nanke 1800: [NANKE, Karl Ephraim] Nankes Wanderungen durch Preussen. Bd. 1. Hg. Ludwig von BACZKO. Hamburg, Altona, 1800. Nausėda, Gerulaitienė 2013: Chronik der Schule zu Nidden. Hg. Gitanas NAUSĖDA, Vilija GERULAITIENĖ. Vilnius, 2013.

Klumbys 1993: KLUMBYS, Martynas. Aš vislab galiu per tą, kurs mane galinčiu daro. Klaipėda, 1993.

Norkevičius 1961: NORKEVIČIUS, J. Juodkrantėje – vasarojimo įkarštis. Tarybinė Klaipėda, 1961-07-23, nr. 174 (4151).

Lorenz-Rogler 2003: LORENZ-ROGLER, Gabriele. Alte Sprache dokumentiert. Der letzte Kure: Ein Besuch bei Richard Pietsch. Das Ostpreußenblatt, 2003, Nr. 8, S. 12.

Peleikis-Gleikina 2013: Renate Peleikis-Gleikina: „Skaudu, kad niekam nebuvau reikalinga“ [užrašė Raimonda Ravaitytė-Meyer]. Dorė, 2013, nr. 2, p. 42–47.

Mager 1938: MAGER, Friedrich. Die Landschaftsentwicklung der Kurischen Nehrung. Königsberg, 1938.

Petkus 1946: PETKUS, J. Kuršių Neringoje. Tiesa, 1946-07-30, nr. 176 (1010).


Pietsch 1983: PIETSCH, Richard. Fischerleben auf der Kurischen Nehrung: dargestellt in kurischer und deutscher Sprache. Berlin, 1983. Piličiauskas 2013: PILIČIAUSKAS, Gytis. Kuršių nerijos archeologinių tyrimų strategijos. Lietuvos archeologija, 2013, t. 39, p. 255–284. Piličiauskas 2016: PILIČIAUSKAS, Gytis. Lietuvos pajūris subneolite ir neolite. Žemės ūkio pradžia. Lietuvos archeologija, 2016, t. 42, p. 25–103. Pumputis 1946: PUMPUTIS, Danas. Neringa – žvejų laimės šaltinis. Raudonasis švyturys, 1946-01-28, nr. 8 (10). Purvinas, Daujotas 1962: PURVINAS, E.; DAUJOTAS, M. Šių dienų Nėrijos poreikiai. Tiesa, 196210-25, nr. 252 (5996). Puzynia 1949: ПУЗЫНЯ, М. Силами поселкового совета. Cоветская Клайпеда, 23.11.1949, № 218 (1066). Reidys 1916: REIDYS, [Hugo]. Memel. In Was wir in der Russennot 1914/15 erlebten. Bd. 2: Zweiundzwanzig neue Berichte ostpreußischer Pfarrer (Schriften der Synodalkommission für ostpreußische Kirchengeschichte, Hf. 20). Hg. Albert NIETZKI. Königsberg, 1916, S. 77–87. Remeika 1939: REMEIKA, Jonas. Lietuvos praeities vaizdai. Kaunas, 1939. Rimantienė 1989: RIMANTIENĖ, Rimutė. Nida: Senųjų baltų gyvenvietė. Vilnius, 1989. Rimantienė 1999: RIMANTIENĖ, Rimutė. Kuršių nerija archeologo žvilgsniu. Vilnius, 1999. Safronovas 2009: SAFRONOVAS, Vasilijus. Klaipėdos užėmimo istorijos 1944–1945 metais kontroversijos. In Antrojo pasaulinio karo pabaiga Rytų Prūsijoje: faktai ir istorinės įžvalgos (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XVIII). Sud. Arūnė Liucija ARBUŠAUSKAITĖ. Klaipėda, 2009, p. 127–150.

Šaltiniai ir literatūra

Safronovas 2013: SAFRONOVAS, Vasilijus. Klaipėdos miesto istorijos ir jo vieta Europoje (Vietoje įvado). In Klaipėda Europos istorijos kontekstuose. Sud. Vasilijus SAFRONOVAS. Klaipėda, 2013, p. 6–24. Safronovas 2015: SAFRONOVAS, Vasilijus. Nacionalinių erdvių konstravimas daugiakultūriame regione: Prūsijos Lietuvos atvejis. Vilnius, 2015. Schön 1985: SCHÖN, Heinz. Flucht über die Ostsee 1944/45 im Bild. Ein Foto-Report über das größte Rettungswerk der Seegeschichte. Stuttgart, 1985. Sembritzki 1918: SEMBRITZKI, Johannes. Geschichte des Kreises Memel. Memel, 1918. Seraphim 1892: SERAPHIM, August. Ueber Auswanderungen lettischer Bauern aus Kurland nach Ostpreußen im 17. Jahrhundert. Altpreußische Monatsschrift, 1892, Bd. 29, S. 317–331. Starkauskas 1998: STARKAUSKAS, Juozas. Čekistai pasieniečiai Lietuvoje pokario metais. Genocidas ir rezistencija, 1998, nr. 1 (3), p. 37–58. Statistisches Reichsamt 1941: Amtliches Gemeindeverzeichnis für das Deutsche Reich auf Grund der Volkszählung 1939 (Statistik des Deutschen Reichs, Bd. 550). Hg. Statistisches Reichsamt. 2. Aufl. Berlin, 1941. Stauskas 1963: STAUSKAS, Vl[adas]. Neringa – mūsų bendras rūpestis. Mūsų girios, 1963, nr. 6 (179), p. 6–8. Stauskas 2012: STAUSKAS, Vladas. Architektūra, aplinka, atostogos. Kaunas, 2012. Stepanauskas 1954: STEPANAUSKAS, L. Pas žvejų vaikus. Tarybinis mokytojas, 1954-07-29, nr. 30 (35). Strakauskaitė 2001: STRAKAUSKAITĖ, Nijolė. Kuršių nerija – Europos pašto kelias. Klaipėda, 2001.

146


147

Strakauskaitė 2009: STRAKAUSKAITĖ, Nijolė. Kuršių nerija – pasitraukimo kelias: atminties tiltas. In Antrojo pasaulinio karo pabaiga Rytų Prūsijoje: faktai ir istorinės įžvalgos (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XVIII). Sud. Arūnė Liucija ARBUŠAUSKAITĖ. Klaipėda, 2009, p. 151–158. Stulginskis 1961: STULGINSKIS, S. Neringos miesto ateitis. Tarybinė Klaipėda, 1961-12-02, nr. 286 (4263). Tidick 1962: TIDICK, M. J. Er baute die Pillauer Fischkutter… Das Ostpreußenblatt, 1962, Nr. 11, S. 6. Wraxall 1775: WRAXALL, N., Jun. Cursory remarks made in tour through some of the northern parts of Europe, particularly Copenhagen, Stockhom, and Petersburgh. London, 1775.

Zhuravlev 1949: ЖУРАВЛЕВ, А. Вдали от города. Cоветская Клайпеда, 11.3.1949, № 58 (906). Ziesemer 1968: Das Grosse Ämterbuch des Deutschen Ordens. Hg. Walther ZIESEMER. Wiesbaden, 1968. Żytyniec 2011: ŻYTYNIEC, Rafał. Das Land der Elche und Dünen. Kurische Nehrung als ostpreussische Landschaftsikone am Beispiel ausgewählter Texte aus den „Ostdeutschen Monatsheften“ (1920–1939). In Daugiareikšmės tapatybės tarpuerdvėse: Rytų Prūsijos atvejis XIX–XX amžiais (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XXIII). Sud. Vasilijus SAFRONOVAS, Nijolė STRAKAUSKAITĖ, Lina MOTUZIENĖ. Klaipėda, 2011, p. 188–202.


Redaktorė Romualda Nikžentaitienė Knygos dizainas KlimaiteKlimaite Išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla Spausdino Pozkal (Lenkija) Popierius Munken Print Cream 90 gr, Conqueror Contour Oyster 300 gr


Nuotraukos viršelyje savininkas: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-33792 < Sujungtų TSRS Generalinio štabo 1947 ir 1948 m. braižytų 1:25000 mastelio topografinių žemėlapių fragmentas. Iš Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archyvo


Vasilijus

Safronovas

nerijoje

Vasilijus Safronovas, Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiuje (2018)  

Knyga „Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiuje“ siūlo pažvelgti į Kuršių nerijos pusiasalį kaip į nuolatinių migracijų vietą – er...

Vasilijus Safronovas, Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiuje (2018)  

Knyga „Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiuje“ siūlo pažvelgti į Kuršių nerijos pusiasalį kaip į nuolatinių migracijų vietą – er...

Profile for briai
Advertisement