I2EYE

. .

I2EYE

Juodas įkvėpimas Akistata su kabina Kompiuteris mūsų suknelėje Nuo vaikystės geriausias ponių draugas Mergina, kuri gyveno medyje Kaip atrodo žalčio dukra?

2016 birĹželis 2

. .

I2EYE REDAKCIJOS LAIŠKAS Pasakos ir mada? Žodžiai, kurie atrodo nieko bendra tarpusavyje neturi. Bet ar tikrai?

Taip jau nutiko, kad gyvename tokiame pasaulyje, kuriame vis sudėtingiau kitus nustebinti savo išvaizda ar elgesiu – gatvėje bėgiojantis šuo, kurio kailis nudažytas raudona spalva sukelia tokias pačias emocijas kaip ir vaikinas, dėvintis violetinę kepurę. Visų galvos verda nuo genialių idėjų, laikas bėga taip greitai, tarsi turėtų naujausio modelio Ferrari, bet mintyse vis sukasi tos dienos, kai vaikystėje su slieku ir buroko lapu darže galėjai praleisti mažiausiai porą valandų. Būtent pasakos – tos naivios ir lengvos istorijos vaizduotės pagalba padės nusikelti ten, kur laikas neegzistuoja, princesės visą dieną valgo citrininius pyragėlius ir vaikšto po žaliuojantį sodą, o ne tarp dangų braižančių dangoraižių galybę.

Kai iš fantazijų pasaulio grįši į realybę, pradėsi vartyti šį žurnalą – suprasi, kad Pelenė gali eiti į Gala vakarėlį, Pokahonta vasarą šėls muzikos festivalyje, o Undinėlė guli prieš saulę net ir Nidos paplūdimyje.

Tiesiog kartais reikia į viską pažvelgti vaiko akimis.

Pasakiško skaitymo! Žurnalo komanda

AUGUSTĖ PAULAUSKAITĖ SIMONA JANKUTĖ AIRIDA PETKEVIČIŪTĖ KARINA KURILOVIČIŪTĖ

Redaktorė Stilistė Žurnalistė Žurnalistė

Dėkojame Kristinai Stankevičiūtei, Redai Šatūnienei, Lukui Tarvainiui, Agnei Karkalaitei, Gintarei Vaitiekėnaitei, Gerdai Stankutei, Neringai Trainauskaitei, Kamilei Šlikaitei, Beatričei Saldauskaitei, Gabijai Sakalauskaitei, Raidui Petrauskui, Augustui Dautartui, Aistei Milerytei, Irenai Jankutei, Aistei Lasytei, VšĮ „Kaukių akademija“, kostiumų nuomai „Improvizacija“

VIRŠELIS. Gerda Stankutė. Nuotrauka: Agnė Karkalaitė. Makiažas: Gintarė Vaitiekėnaitė 3

Å iame numeryje

4

. .

I2EYE 2016 birželis

Juodas įkvėpimas

8 Visų gyvenime būna toks laikotarpis, kai spintoje karaliauja didžiai gerbiama juoda spalva. Ne, tai nereiškia, kad galvoje maišosi žemė su dangumi ir į gyvenimą žvelgiame pro lietaus užlytus akinius. Juoda šiuolaikinėje visuomenėje tampa It spalva, kurią dėvint jautiesi saugiai tarsi su pižama, tačiau juoda kaip ir pižama, gali tapti nuobodi akiai. Gatvės stilius nebestebina įspūdingais deriniais, tad kur ieškoti įkvėpimo?

Šokėjas, nebijantis, ką apie jį pagalvos kiti

12 RAIDUI PETRAUSKUI – tik 19, tačiau jis ne tik studijuoja šokį, bet ir dirba dvejose šokių studijose, vaidina spektakliuose bei atlieka pasirodymus įvairiuose renginiuose. Vaikinas yra pirmasis Lietuvoje, pradėjęs šokti iš Amerikos didmiesčių klubų kilusį šokio stilių – Vogue.

Grunge stilius – nuo dešimtojo dešimtmečio iki šiandienos

22 Renkatės laisvą stilių? Patinka plėšyti džinsai, sportbačiai ir niekaip negalite atsisakyti tų pačių, mėgstamiausių languotų marškinių? O ar žinote ką nors apie GRUNGE? Ne? Tuomet metas apie tai sužinoti!

Nuo vaikystės geriausias ponių draugas

26 „Aš moku taip subtiliai pasakyti, kad tik ji viena suprastų“ – AUGUSTAS DAUTARTAS (19). Paslapties, kaip tai padaryti, Augustas neatskleidė, tačiau papasakojo apie savo pirmąjį darbą, mados subtilybes, apie svajones, kurios pildosi tik didelių pastangų dėka.

Gotikinis įkvėpimas

34 Nors Niujorko mados savaitė pasižymi moderniais kirpimais ir aiškiomis linijomis, tačiau Marc Jacobs naujausia kolekcija privertė išsižioti net didžiausius skeptikus. Pristatymo pradžioje pasirodęs milžiniškas modelio šešėlis ant baltos sienos suteikė mistikos prieskonį ir mintyse tik privertė savęs paklausti „Kas dabar bus?“

5

. .

I2EYE 2016 birželis

Mergina, kuri gyveno medyje

38 Į Alexander McQueen ready-to-wear pristatymą susirinkę svečiai nesunkiai galėjo numanyti, ką simbolizuoja podiumo viduryje stovintis medis. Dizainerį šią kolekciją sukurti įkvėpė sena guoba, esanti jo sode. Jis išsigalvojo istoriją apie merginą, kuri gyveno šio medžio viršūnėje. O gal tai buvo tikra? Juk negali žinoti, kas dėjosi prieš tris ar šešis šimtus metų. Tačiau labai įdomu, kodėl pasakos, išgalvotos istorijos, legendos ir mistiniai personažai suteikia tiek daug peno kūrėjams?

Atraskite savo princesės įvaizdį

42

Jeigu manote, kad princesės dėvi tik pūstas rausvas sukneles ir avi aukštakulnius batelius, meskite šią mintį tolyn. Nes visų pirma, princesė yra toji mergina, kuri nebijo būti savimi, kuri žavi aplinkinius savo darbais ir stiprybe, kurios apranga atspindi jos dabartinę veiklą bei siekius. Kiekviena moteris, mergina kuria savo sėkmės istoriją, kurios pagrindinė veikėja yra princesė – ji pati.

Iš naujo įsivaizduojami modeliai

56 Bauginančios Disney princesių fotografijos, užimančios modelių vietą. Paradoksas, kuris skamba neįtikėtinai. Tačiau tai išvydusios, nustebsite taip, kad liksite ilgam sužavėtos!

Pokalbis su realia optimiste ir nerealiste

58

Abi pašnekovės į susitikimo vietą atrieda dviračiais, bet iš skirtingų Vilniaus kampelių. Grupės „Liūdni slibinai“ narės bei aktorės AISTĖS LASYTĖS dviratis spalvingas ir išsiskiriantis iš minios. Aktorės bei vienos iš kūrybos namų „Kaukių akademija“ įkūrėjos IRENOS JANKUTĖS dviratis dvelkia elegancija. Ne tik kolegės, bet ir draugės realiame gyvenime, jos džiaugiasi matydamos viena kitą ir prieš interviu šūkteli: „Norim ledų!“

Akistata su kabina

66 Nejučia užklumpa noras tai daryti. Ir aš jau čia. Žengiu tvirtais žingsniais, sudariusi sandorį su savimi – TIK TAI KO REIKIA! Ir būtent šiuo momentu, akies kampučiu pamatau ją – aviečių spalvos raudonumo suknelę, kuri šaukte šaukia – „Pasimatuok mane!“ Tariu sau: aš TIK pasimatuosiu. Ar esi save pagavusi taip galvojant?

6

. .

I2EYE 2016 birželis

Pagal Aistę - viskas yra suderinama

70 AISTĖ MILERYTĖ šiuo metu yra abiturientė. Ji apsupta tiek knygų, tiek veiklos. Tačiau savo laiką paskirsto taip, kad sugebėtų suspėti visur, kur nori ir reikia. Nesvarbu, ar tai mokslai, ar sportas, ar laisvalaikis. Jai atrodo, kad kol esi jaunas žmogus, gali nuveikti viską, ko trokšta širdis. Visus darbus, pomėgius ir hobius pavyks suderinti ir skirti jiems laiko, nes - „Kas labiau už mus trykš tokia jėga ir gyvybingumu“.

Kūryba kaitai: dizaino studentės kolekcija gelbsti Sirijos pabėgėlius

74 „Šiandien Sirijoje žuvo dar 200 žmonių” – toks pranešimas skambėjo ryto žiniose prieš metus, kai Angela Luna namuose su tėčiu žiūrėjo televizorių. Luna, 22 metų prestižinės Parsons dizaino mokyklos absolventė, atsisuko į savo tėvą ir paklausė: „Ar aš tikrai turėčiau dirbti mados srityje?”

Kaip atrodo žalčio dukra?

78 Jūros ir miško ošimas, besiplaikstanti vėjyje suknelė, ramūs gamtos garsai ir mergina lyg pamažu virstanti medžiu. Šiuos magiškus vaizdinius galima pamatyti naujame kolekciją „Žalčio vaikai“ pristatančiame trumpo metražo filme.

Kompiuteris mūsų suknelėje

82 Ar nešiotumėte šviečiančius sportbačius ir naviguojantį švarkelį?

O suknelę, galinčią atbaidyti žmones? Taip, šiuolaikinės technologijos pradeda veržtis ir į aprangos madą. Skaitmeninių drabužių kūrėjai siekia pagerinti mūsų gyvenimo kokybę, tačiau ar tikrai esame pasirengę juos dėvėti?

7

Gyvenimas

JUODAS ĮKVĖPIMAS Tekstas: Simona Jankutė Nuotraukos: iš People, Thezoereport archyvų

Visų gyvenime būna toks laikotarpis, kai spintoje karaliauja didžiai gerbiama juoda spalva. Ne, tai nereiškia, kad galvoje maišosi žemė su dangumi ir į gyvenimą žvelgiame pro lietaus užlytus akinius. Juoda šiuolaikinėje visuomenėje tampa It spalva, kurią dėvint jautiesi saugiai tarsi su pižama, tačiau juoda kaip ir pižama, gali tapti nuobodi akiai. Gatvės stilius nebestebina įspūdingais deriniais, tad kur ieškoti įkvėpimo?

Persikelkime į pasakų pasaulį. Išnagrinėjus daugelio pasakų veikėjus galime pastebėti, kad kiekviena turi tą vieną juoduką, kurio aprangoje dominuos šviesiai juoda, tamsiai juoda ir visi kiti juodieji atspalviai. Prisiminus „Gražuolę ir pabaisą“, suprantame, kad šios pasakos „anglis“ yra piktoji ragana Maleficentė. Apranga apie heroję pasako viską – tikra blogio karalienė. Bet ką blogiui daryti, kad jis nenublanktų prieš gėrio kerus? Ogi, atrodyti įspūdingai. Net ir dėvint juodąjį apdarą. Pirmas žvilgsnis – ragų imitacija ant galvos, antras žvilgtelėjimas – suknelės ir apsiausto kombinacija. Abi kertinės aprangos dalys visomis prasmėmis išskirtinės. Tokios aprangos nepamirštume ir po mėnesio, o gal susapnuotume net ir naktį. Išvada – arba būk juodai įspūdingas kaip Maleficentė arba išvis nebūk juodas.

Kitas tariamas blogiukas, kuris iš tikrųjų saugo Gotamo miestą nuo blogio kirčių, yra visų puikiai žinomas Betmenas. Kaip ir visi kiti, Betmenas juodas kaip smala, bet

8

įdomu tai, kad herojaus identitetui ir aprangai labai didelę įtaką padarė ne kas kitas, o šikšnosparnis. Atrodo, toks mažas padarėlis, o taip sugeba paveikti žmogaus protą. Ir visgi, ne be reikalo šikšnosparnis. Būtent šių skraiduolių Betmenas neapsakomai bijojo. Niekada ir nepagalvotum, kad toks galingas dėdė gali kažko bijoti! Buvo juodas, bet ar buvo nepasatebėtas? Tikrai ne. Šikšnosparnio ausytės ir kaukė ant veido. Sparnus imituojantis apsiaustas ir kūną išryškinantis juodas aptemptas kombinezonas. Mes, mirtingieji, taip pat galime pasisemti įkvėpimo iš juodųjų gyvūnėlių, o gal net ir savųjų baimių. Išskirtinumas – garantuotas!

Dar viena grupė veikėjų, kurių visa šeima nepaprastai mėgsta juodą spalvą yra Adamsų šeimynėlė. Nors visi drauge besąlygiškai jai lieka ištikimi, tačiau juodą apdarą savo garderobe pritaiko skirtingai. Prisiminkime mažąją Trečiadienę – mokyklos uniformą primenanti juoda suknelė su balta marškinių apykakle – paprastas

Juodoji ragana MaleficentÄ— 9

derinys. Tačiau suknelės spalva gali kardinaliai pakeisti asmens stilių. Oranžinė suknelė atrodytų žaismingai, bet juoda... Juoda suknelė mergaitei suteikia mistikos, paslapties pojūtį, miela uniforminė suknelė įgauna „aštrumo“.

Trečiadienės pavyzdžiu pasekė pasaulinio garso dainininkė Katy Perry, savo kvepalų pristatyme dėvėdama mokyklinės uniformos stiliaus suknelę. Jeigu žvaigždės puikiai atrodo įkvėptos pasakų, jūs taip pat atrodysite ne ką prasčiau!

Žingsniuojant juodos aprangos istorijos puslapiais, nuomonė apie juodą keitėsi nuo spalvos, atstovaujančios tamsą, mirtį, dvasių pasaulį ir visuomenės neišprusimą, iki spalvos, liudijančios prabangų, santūrų, inteligentišką gyvenimo stilių. Jeigu pasinaudotume laiko mašina ir grįžtume dešimt metų atgal, išvystume, jog visuomenės požiūris į all black drabužių derinį buvo visiškai kitoks.

Iškart buvo klijuojama etiketė, kad asmuo yra gotų ar pankų subkultūros atstovas. Dar ir dabar viena ar kita siauresnių pažiūrų senučiukė pagalvoja, kad juodai apsirengęs žmogus tikriausiai eina į šermenis. 2010 m. Liverpulio universiteto ir Prahos Karolio universiteto profesoriai atliko apklausą, po kurios buvo prieita prie išvados, kad juoda spalva asocijuojasi su aukštesniu patrauklumo lygiu. XIV a. juoda spalva simbolizavo prabangą, nes tik anuomet buvo išrasti tikrieji juodieji dažai, leidę audiniui suteikti tokio juodumo atspalvį, kurį paprastas kaimietis galėjo pamatyti nebent stipriai užsimerkęs ir vidurnaktį.

Grįžus į dabartį supranti, kad šiuolaikinė žmonija yra taip pametusi galvas dėl juodos, kaip ir mūsų protėviai.

Grupelė britų mokslininkų sukūrė juodžiausią juodą medžiagą. Naujoji medžiaga, pavadinta Vantablack, yra unikali. Žvelgiant į įprastą juodos spalvos medžiagos gabalą, tikiesi išvysti įvairias audinio raukšleles ir linkius, ar net baltą plauką šuns, kurio nepavedžiojai šiandien ryte – ir dažniausiai šie lūkesčiai išsipildo. Ant Vantablack

10

neįžvelgsi nieko, medžiaga sugeria beveik visą, ant jos krentančią šviesą. Juodai įdomus išradimas, ar ne?

Tuo tarpu aukštosios mados pasaulyje jau senokai įsigalėjusi taisyklė: kuo juodesnis – tuo turtingesnis. Elitas apie savo finansinę galią nebesignalizuoja pompastiškomis mados namų emblemomis, o siekia išlaikyti solidžią ir „švarią“ išvaizdą. Mados pasaulyje puikiai žinomas dizaineris Alexander Wang prisipažįsta, kad savo spintoje turi nesuskaičiuojamą galybę juodų drabužių, net apie penkiasdešimt porų vien juodų kelnių ir dar dvigubai tiek juodų marškinėlių ir megztinių. Pats dizaineris juokauja, kad juodas garderobas yra tarsi jo uniforma. „Net miegodamas nuėjęs prie spintos dešine ranka ištrauksiu juodas kelnes, o kairiąja juodus marškinėlius.“

Nors Alexander Wang teigia, kad apsirengti juodai yra tas pats, kas apsisiausti chalatą išeinant iš dušo, tačiau žinoma Lietuvos stilistė ir stiliusos.lt įkūrėja Agnė Jagelavičiūtė tikina, kad juoda spalva yra apgaulinga. „Juoda irgi turi derinimo taisykles. Gerai atrodysite tada, kai sutaps juodos spalvos tonai, tačiau skirsis drabužių faktūros. Svarbiausia, kad atspalvis būtų toks pat arba bent labai panašus. O tuomet jau galima eksperimentuoti. Nesvarbu, ar rinktumėtės odines kelnes, trikotažinę palaidinę ir minkštą megztinį, ar lakuotą sijoną, megztą palaidinę ir klasikinį švarką. Jei visi rūbai bus vieno juodumo – atrodysite kaip iš žurnalo viršelio“, - teigia stilistė.

Šiandien juoda spalva puikuojasi mados viršūnėje.

Visiems patinka, visi dėvi, bet galbūt bijo, kad ir požiūris į gyvenimą taps juodas. Gatvės stilius tampa įprastas akiai, visi atrodo vienodi, tad pasakos, fantastiniai filmai ar vaikiškos svajonės gali tapti neįkainojamu įkvėpimo šaltiniu. Nebijokite, tendencijos keičiasi, juodos spalvos dėvėjimo įpročiai irgi pakis. Kaip kažkada pasakė vienas garsus architektas: „Renkis juodai, gyvenk baltai“.

Mados redaktorÄ— Pernille Teisbaek apsirengusi juodai atrodo stulbinamai 11

Interviu

ŠOKĖJAS, NEBIJANTIS, KĄ APIE JĮ PAGALVOS KITI Tekstas: Augustė Paulauskaitė Nuotraukos: iš Raido asmeninio archyvo

RAIDUI PETRAUSKUI – tik 19, tačiau jis ne tik studijuoja šokį, bet ir dirba dvejose šokių studijose, vaidina spektakliuose bei atlieka pasirodymus įvairiuose renginiuose. Vaikinas yra pirmasis Lietuvoje, pradėjęs šokti iš Amerikos didmiesčių klubų kilusį šokio stilių – Vogue.

Esi vienas iš nedaugelio Vogue stiliaus šokėjų Lietuvoje.

Papasakok, kas yra Vogue?

Jis atsirado labiau kaip moteriškas šokis, bet moteris iš šokių aikštelės greitai išstūmė trans (transseksualės), nes jos buvo fiziškai stipresnės atlikti sudėtingesnius judesius, taigi dabar Vogue labiau žinomas kaip iš LGBT bendruomenių kilęs šokis. Nuo pat Vogue stiliaus atsiradimo šokėjų tikslas buvo parodyti save ne tik gyvenime, ne tik viduje, bet ir atsiskleisti prieš kitus. Šiuo metu ne tik studijuoji šokio pedagogiką, tačiau ir mokai šokti kitus. Ar ne per daug šokio gyvenime? Ar nepavargsti?

Neslėpsiu, kartais jo per daug, bet vistiek šokį labai myliu.

Tai yra mano hobis, mano darbas ir mano gyvenimas. Jeigu dabar nebegalėčiau šokti, manau, patirčiau nemenką krizę ar depresiją. Galiu pripažinti, kad kartais norisi nuo viso to

12

pailsėti, tačiau žinau, kad visiškai nešokti neišeitų – kad ir kur būčiau, atsistosiu ir tiesiog pradėsiu šokti.

O koks tavo santykis su mokiniais? Ir koks pats esi kaip mokytojas?

Kadangi esu jaunas treneris, galbūt ne visi mokiniai į mane žiūri kaip į trenerį ir kartais turiu jiems priminti, kad aš ne draugas. Už studijos ribų galiu pabūti draugu, tačiau studijoje aš esu mokytojas ir mane reikia gerbti. Kai ta riba peržengiama, aš visada jiems labai gražiai tai primenu.

Kaip mokytojas esu visiškai negriežtas, tačiau geras esu iki tol, kol pamatau, kad žmonės pradeda tuo naudotis, todėl visiškai neatsipalaiduoju.

Ką tau reiškia šokis ir kodėl pasirinkai būtent Vogue? Šokis... Man asmeniškai tai būdas atsiskleisti ir parodyti save. Vogue pasirinkau todėl, kad mane domina ne tik

„Šokis - tai būdas atsiskleisti ir parodyti save“ 13

šokis, bet ir mada. Šiuos dalykus sujungęs, atradau Vogue. Šokdamas galiu būti tuo, kas esu ir nebijoti, ką apie mane pagalvos kiti.

Kada pradėjai domėtis šokiais? Šoku nuo pat vaikystės, bet rimčiau tuo pradėjau domėtis nuo 12 metų, kai mane pirmą kartą nuvedė į šokių repeticiją.

Pirmasis šokių stilius buvo hiphopas, galbūt šiek tiek banalu – dažniausiai gatvės šokėjai ir pradeda nuo hiphopo, o tik vėliau atranda savo mėgstamą stilių. Taigi, tokia buvo mano pradžia. Vėliau šokau daugelyje studijų ir mačiau daug darbo metodų, bet kai iš trenerių pasiėmiau viską, ką galiu, suvokiau, kad man reikia kažko daugiau, todėl pradėjau ieškoti ir mokytis pats, ir štai – dabar esu kur esu.

Kas tave paskatino šokti? Į pirmąją treniruotę nuvedė patėvis, galbūt jis matė mano potencialą. Išties nuvedė apgaulės būdu, tiksliai neatsimenu, bet turėjome kažkur važiuoti ir vietoj to nuvežė į repeticiją, o nuėjus jau nebebuvo kur dingti. Išties jis galvojo, kad aš toje studijoje nepasiliksiu, nes didžiąją kolektyvo dalį sudarė merginos. Bet man nuo pirmosios akimirkos labai patiko ir supratau, kad nesvarbu, kokia komandos sudėtis – einu šokti dėl savęs, o ne dėl kitų.

Esi pirmasis Lietuvoje Vogue šokėjas. Kaip atradai šį šokių stilių ir kas buvo tavo didžiausias įkvėpėjas pradėti šokti Vogue?

Kai susidomėjau gatvės šokiais – hiphopu, jaučiau, kad tai visgi nėra mano dalykas, mane traukė ieškoti kažko kito.

Pradėjau domėtis jazz funk, street jazz, o po šokių stovyklos Čekijoje youtube svetainėje atradau video su amerikiečių Vogue šokėju – Dashaun Wesley. Būtent jis ir įkvėpė pradėti šokti Vogue. Vėliau vis labiau domėdamasis šia bendruomene, pastebėjau ir Leomy. Išties jie buvo pirmieji, pradėję važinėti į Europą ir mokyti šokti Vogue kitus. Nuo to ir prasidėjo mano, kaip Vogue šokėjo, kelias.

Tačiau dabar, tarkim, į Dashaun nebežiūriu taip, kaip žiūrėdavau anksčiau. Kai į jo video pradėjau žiūrėti iš profesionalaus šokėjo pusės, pastebėjau, kad šiuo metu jo tikslas yra ne gerai šokti, o gerai išmokyti kitus. Reiškia, dabar, pasirodydamas prieš publiką, jis nebesistengia pademonstruoti to, ką rodydavo šokių kovose. Tiesiog parodo - „taip, aš tai moku“, tačiau per daug nepersistengia, šoka „saugiai“.

Kiek laiko praėjo mokantis šokio, treniruojantis, kol išdrįsai išeiti į šokių kovą (battle)? Į battle pirmą kartą išėjau po 3 metų, bet tą lėmė aplinkybės.

Tiesiog prieš tai lankiau studijas, kuriose buvo akcentuojamos ne šokių kovos, o choreografijos šou pasirodymams.

Tik vėliau, pakeitęs studiją, pradėjau gilintis į šokių kovas ir mokytis improvizacijos.

Koks buvo įsimintiniausias nutikimas šokant? Žinoma, šokant yra buvę visokių nutikimų, tačiau galiu išskirti du. Pirmasis, visai neseniai įvykęs: šokome su grupe Four Roses ir scena buvo ką tik išplauta – šlapia. Galima numanyti, šokdamas su porininke paslydau ir tėškiausi

14

„Jei žmogus gyvena labai siaurame pasaulyje, jei neskaito, nesidomi – jis automatiškai gyvena taip, kaip jam buvo pasakyta ir sustatyta aplinkos.“ 15

ant žemės. Dabar juokinga, bet tuo momentu buvo tikrai nelinksma. Tačiau kadangi šokome šiuolaikinio šokio kompoziciją, aš, kaip šokėjas, išsivarčiau, atrodė, lyg taip ir turėjo būti. Aišku, yra filmuota medžiaga, kur matosi, kad tikrai paslydau, bet publika tuo metu nesureagavo.

Antrasis, įvykęs šiek tiek seniau, kai su kolektyvu atstovavome Lietuvą Italijoje. Turėjome šokti po atviru dangumi pakaitom su kitu kolektyvu iš Lietuvos. Buvo labai karšta, gal 30 °C ir gimnastinis grindinys buvo įšilęs nuo saulės.

Pirmąją dalį šokome su batais, o antrąją – basi. Nepaisant to, kad reikėjo persirengti vidury scenos, šalia žiūrovų, grįžus antrajam šokiui, tiesiogine to žodžio prasme mums pradėjo svilti padai. Reikia įsivaizduoti, kaip mūsų šokis turėjo atrodyti! Grįžęs vakare po pasirodymų, pažiūrėjau į savo naujai nupirktus šokio batus – visas padas buvo išsvilęs!

Pats jau ne vieną kartą esi teisėjavęs Vogue, šiuolaikinio šokio konkursuose, į ką pirmiausia atkreipi dėmesį ir kas tave sužavi kitiems šokant?

Labiausiai atkreipiu dėmesį į originalumą ir į tai, kaip žmogus žiūri į šokį. Įvaizdis, emocija, pasitikėjimas savimi, kas be ko, technika yra svarbiausi aspektai. Kartais, jei žmogus jaučiasi gerai, pasitiki savimi, stengiasi, jį gali įvertinti aukščiau nei tą, kuris turi pliką techniką. Galbūt jis iškels koją aukštai, padarys kokį šuolį ar ners žemyn nežinia kiek kartų apsisukęs, bet jeigu jo požiūris – „va atėjau, esu techniškas, bet daugiau nieko neparodysiu“, tai, žinoma, iš pradžių susižavėsi, bet įsigilinęs geriau vertinsi ne jį. Ir apskritai, kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad šokis nėra tik „atėjau, pašokau” – tai yra daug daugiau, daug giliau ir reikia stengtis apimti viską.

Pats Vogue Fem stilius yra laikomas „mergaitišku“. Ar atsiranda žmonių, kurie tave dėl to kritikuoja? Kaip į tokią kritiką reaguoji?

Anksčiau aš labai jaudindavausi dėl to, bet laikui bėgant ir daugiau šokant, pradėjau nebepastebėti ir išvis Vogue man pasidarė toks natūralus – šokdamas aš nesijaučiu „mergaitiškai“, aš tiesiog šoku Vogue Fem. Išties, kai aš tai pripažinau pats sau, žmonės nebeklausia, kodėl šoku kaip tas ar anas, o pradeda tiesiog palaikyti, todėl aš per daug nepriimu tos kritikos.

Aš nedraudžiu žmonėms manęs kritikuoti, nematau tikslo jų blokuoti per socialinius tinklus, tačiau kritika labai priklauso nuo žmogaus pasaulėžiūros. Jei žmogus gyvena labai siaurame pasaulyje, jei neskaito, nesidomi – jis automatiškai gyvena taip, kaip jam buvo pasakyta ir sustatyta aplinkos. Jeigu jam tėvai sakė, kad taip neturi būti, taip negali būti ir taip nebus, tai jis taip ir gyvena. Daugiausia neigiamų komentarų ir susilaukiu būtent iš tokių žmonių.

Bet žmonės, į pasaulį žiūrintys plačiau, niekada nekritikuos. Žinoma, atsiranda visokių žmonių, visokių nuomonių ir nieko nepakeisi, vis tik, kai aš pats sau pripažinau, jog tai yra mano pašaukimas, aš stengiuosi dėl Vogue kultūros, žmonės irgi pradėjo tai priimti, suprasti ir palaikyti.

O kalbant apie savo aplinką – šokėjas niekada nėra man pasakęs, kad mano šokio stilius yra „ne toks“, jie galbūt labiau supranta, kad čia tik stilius. Ypatingai dabar Vogue

16

„Socialinėje erdvėje labai save kontroliuoju“ 17

demonstruoju įvairiuose renginiuose – ar tai būtų naujo telefono pristatymas, ar parduotuvės atidarymas – mane kviečia visur ir žmonės šio stiliaus nebesureikšmina.

O kaip į tavo šokių stilių reaguoja tavo artimieji?

Kai pradėjau šokti Vogue, jie nesuprato, ką darau. Tikriausiai mano tėvai dar ir dabar nelabai tą supranta, tačiau mane palaiko. Jie nelabai kišasi, nelabai apie tai šneka, tačiau jie žino, palaiko ir padeda. Žinoma, kartais norėtųsi su šeimos nariais pabendrauti ir šokio temomis, bet, manau, jie pasitiki manimi ir supranta, kad aš pats žinau, ką darau.

Kaip atrodo tavo diena?

Kadangi esu pakankamai užimtas žmogus, bet nelabai moku planuoti laiko, čia man iškyla įvairiausių problemų.

Dažniausiai mano rytas prasideda nuo paskaitų, po to vedu repeticijas – tai yra mano darbas. Po darbo einu dirbti į kitą studiją, o po tų repeticijų – į spektaklio repeticiją, jeigu tai yra užsakymas, arba tiesiog į privačią repeticiją. Taigi, visą dieną repetuoju ir netgi pastebiu, kad net neturiu laiko pavalgyti. Vakare grįžtu namo 23 val. arba vėliau, taigi būna, kad visą dieną taip ir lieku nevalgęs ir pavargęs, o ryte nebeatsikeliu į paskaitas. Tačiau kitą rytą jau pavalgau už visą dieną – su visais pirmais, antrais ir desertais.

Facebook paskyroje turi daugiau nei 5500 sekėjų, kaip manai, kodėl esi toks populiarus?

Galbūt dėl to, jog nebijau būti savimi. Aišku, visa tai reikalauja darbo, tai reikalauja kažkokio režimo. Tu žinai, ką gali kelti į feisbuką, o ko negali, žinai, kas patinka tavo fanams ir kas nepatinka. Į tai visada reikia atsižvelgti, tai galbūt iš dalies ir nebegali būti savimi, nes žiūri, kas patinka tavo gerbėjams. Bet viską, ką aš keliu, ką aš rašau ir kokia informacija dalinuosi, visada tai rašau būdamas savimi ir iš savęs. Jeigu aš įkėliau nuotrauką, tai įkėliau ne vien dėl to, kad ji patiktų mano sekėjams, bet ir dėl to, kad ji patinka man pačiam. Tarkim, jei nusifilmuoju video, bet matau, kad jis nėra toks geras, koks galėtų būti, aš tiesiog jo neįkeliu.

Taigi, socialinėje erdvėje labai save kontroliuoju, bet ir nebijau išlikti savimi.

Koks buvo tas momentas – kritinis taškas, kai pradėjai staigiai populiarėti?

Dabar kaip tik galėčiau pasakyti, kad gal net nebesu toks populiarus, koks buvau anksčiau. Nors teoriškai mano gerbėjų ratas visą laiką auga – žmonės keičiasi, auditorija vis kita, tačiau pats pastebėjau, kad populiarumas man asmeniškai atrodo mažesnis, visgi nelabai jį sureikšminu.

O viskas prasidėjo prieš porą metų, kai aš pradėjau kelti pirmuosius Vogue video ir profesionalesnes nuotraukas. Tačiau pastebėjau, jog žmonėms patikdavau tada, kai stengavausi sudaryti tokį įvaizdį, kad esu tiesiog labai gražus ir ne tiek bandžiau atskleisti save. Dabar, kai aš parodau, koks esu iš tikro, tikrai matosi, kad dalis žmonių atkrito. Tačiau jau geriau turėti vieną gerbėją, kuris priims tave tokį, koks esi, negu turėti šimtą, bet jie nesupras, ką tu darai, o tiesiog žiūrės ir galvos: „O Dieve, kodėl jis pasidarė tokią tatuiruotę? Tokią šukuoseną? Kodėl jis taip ar anaip apsirengė? Bet vistiek

18

„Manau, kad Lietuvoje jaunimas jau yra pralaisvėjęs ir domisi užsieniu, domisi naujomis idėjomis. Ir aš labai tikiuosi, kad tie jauni žmonės nesustos ir toliau taip puikiai keis mūsų visuomenę, keis jos požiūrį.“ 19

palaikinsiu, nes man jis kažkada patiko”.

Ar nepavargsti nuo nuolatinio dėmesio?

Ir dabar dar būna, kad eidamas gatve susilaukiu aplinkinių dėmesio, bet aš visai prie to pripratau. Kaip ir sakiau, nesureikšminu viso to, bet man patinka, kai žmonės pasižiūri ir pagalvoja, arba kažką pasako: „Tu gražiai atrodai, tu įdomiai atrodai, tu keistai atrodai”, aš jiems visada padėkoju ir kai pats einu gatve ir pamatau žmogų, nebijantį išsiskirti, būti kitokiu, visada nusišypsau ir pasakau komplimentą, arba bent jau praėjęs visada mintyse pagalvoju „o, geras!”.

Išties esi populiarus ne tik dėl tavo veiklos šokyje, tačiau ir dėl išskirtinio aprangos stilaus. Kaip jį apibūdintum kitiems?

Mano aprangos stilių labiausiai įkvepia šokis ir mane supantys žmonės. Esu pastebėjęs, kad mes, šokėjai, menininkai, savo aprangą išreiškiame įdomiau, kitoniškiau.

Niekada nebijau eksperimentuoti, domiuosi užsienio madomis, tendencijomis ir visada bandau į aprangą įnešti kažką iš kitur. Galbūt aš matau, kad Lietuvoje nelabai kas taip rengiasi arba nenešioja to daikto, tai aš būtinai jį įsigysiu ir parodysiu, kad galima taip daryti, taip nešioti.

Pažiūrėjus į tavo facebook fotografijas, galima numanyti, kad tavo mėgstamiausia drabužių spalva – juoda. Kodėl

20

pasirenki rengtis juodai?

Juoda spalva man nėra nuobodi spalva. Tai kaip tik yra drąsių žmonių spalva. Menas yra turint pilną spintą juodų rūbų susikurti aprangą ir kiekvieną dieną atrodyti nevienodai. Nors juoda yra mano mėgstamiausia spalva, anksčiau kildavo sunkumų, susilaukdavau komentarų „kodėl apsirengei tą patį, kaip ir vakar?“. Žinoma, atėjus pavasariui, įsigyju ir kitų spalvų savo garderobe, visada stengiuosi paieškoti išskirtinių detalių, akcentų, aksesuarų, kurie paįvairintų mano juodą aprangą.

Kadangi mūsų leidinio šio mėnesio tema – pasakos, tai prašysiu atskleisti, kokia tavo vaikystės mėgstamiausia pasaka? Čia reikia pagalvoti, sunkus klausimas. Buvo tokia pasaka apie gaidžiuką ir vištytę, tik nepamenu kuris kuriam ten akytes išmušė. Šią pasaką man sekdavo močiutė, tokia vienintelė įsimintiniausia pasaka, matyt, dažnai pasekdavo. Kad ir kokia, dabar pagalvojus, ji būtų žiauri, vis tik ši pasaka man labiausiai primena vaikystę.

Jei galėtum tapti pasakos personažu, kokiu taptum ir kodėl?

Gal gražuole? Juokauju. Na, jei gražuole, tai parodyčiau žmonėms, kad gyvenime svarbiausia ne grožis, kad galima pamilti ne tik žmogaus išorę, o ir vidų – talentą, hobius, darbus – ir jį palaikyti.

„Juoda spalva man nėra nuobodi spalva. Tai kaip tik yra drąsių žmonių spalva. Menas yra turint pilną spintą juodų rūbų susikurti aprangą ir kiekvieną dieną atrodyti nevienodai.“ 21

Istorija

GRUNGE STILIUS - NUO DEŠIMTOJO DEŠIMTMEČIO IKI ŠIANDIENOS Tekstas: Karina Kurilovičiūtė Nuotraukos: iš The best fashion blog, Zara, H&M archyvų

Renkatės laisvą stilių? Patinka plėšyti džinsai, sportbačiai ir niekaip negalite atsisakyti tų pačių, mėgstamiausių languotų marškinių? O ar žinote ką nors apie GRUNGE? Ne? Tuomet metas apie tai sužinoti!

Grunge – tai jaunimo mada, atsiradusi beveik prieš trisdešimt metų. Išvertus iš anglų kalbos, žodis grunge reiškia apdriskusį bei nešvarų stilių. Turbūt sutiktumėte, jog gatvės mada neatsiejama nuo muzikos: pagrindiniai grunge mados įkvepėjai – grupė Nirvana ir jos vokalistas Kurt Cobain – kuris buvo tapęs jaunimo dievaičiu ir pripažinta stiliaus ikona, taip pat grupės Sonic Youth ir L7. Dauguma iš jų savo koncertuose ir laisvalaikiu rengėsi suplėšytais džinsais, languotais marškiniais ar džinsiniais švarkeliais. O šią madą greitai pasičiupo tokie vyraujantys prekės ženklai kaip CK ir Mark Jacobs. Drabužiuose įsikūnijusi nihilizmo filosofija – apranga iš būtinybės.

Ryškiausiais šio stiliaus akcentais laikomi stori flaneliniai marškiniai, „kerzai“ arba sportbačiai bei plėšyti džinsai.

22

Tai buvo tikras kontraversijų madoje laikmetis, kai gatves valdė pankiškas asocialumas, o mados kūrėjai sėmėsi ir skolinosi idėjų iš anti-mados šalininkų. Tie, kurie maištavo prieš pasaulio neteisybes – nesiruošė mokėti 1 500 JAV dolerių už Jacobs kašmyro megztinį. Jie rinkosi flanelinius marškinius dėvėtų drabužių parduotuvėje ir tai puikiai tiko gatvės bastūno stiliui.

Grunge turėjo įtakos vyriškų aprangos elementų atsiradimui moteriškuose drabužiuose, ir atvirkščiai, taip žaidžiant su rūbų elementais jie tapo tinkantys dėvėti abiejų lyčių asmenims (angl. unisex).

Grunge dešimtajame dešimtmetyje atsirado ne iš sąmoningos pastangos sukurti patrauklią madą, o dėl to laikotarpio stiliaus drabužių patogumo, patvarumo

Pierre Balmain PAVASARIS/VASARA 2014 Marškinius ir džinsinį švarkelį dizaineris keičia į laisvalaikio džemperį, kuris derinamas ne prie suplėšytų džinsų, o odinių kelnių.

23

H&M grunge versija, kurią galima įsigyti jų prekybos vietose arba internetinėje parduotuvėje.

ir neaukštos kainos. Tuo metu vyravo siekis nepaklusti masėms. Gyvavo ir klestėjo visiškas natūralumas, stiliaus sekėjai kovojo už saviraiškos laisvę, išaukštindami dvasingumą, nuoširdumą, nes materialinės vertybės nebuvo pačios svarbiausios.

Didelių aukštosios mados laimėjimų 10 deš. grunge nepasiekė, tačiau šio stiliaus elementų tikrai galime išvysti ant didžiausių mados podiumų. Langeliai, plėšyti džinsai ar sportbačiai pasiekė tikrą gatvės mados populiarumo viršūnę. Šiuos elementus tikrai galime atrasti kasdienėje savo aprangoje. Koks skirtumas tarp 10 deš. ir šių dienų grunge? Didžioji dalis žmonių renkasi drabužius, panašius

24

į tuos, kurie buvo madingi anksčiau, tačiau dėmesingiau juos apgalvoja, atsirenka juos tvarkingus, kokybiškus, priderina papuošalus ir šukuoseną.

Galbūt esate girdėję, kad mados kryptys atsikartoja kas dvidešimt–trisdešimt metų. Būtent prieš tiek laiko – 10 deš. stilius buvo maišto prieš pasaulio neteisybes ir už saviraiškos laisvę atspindys, todėl žmonės rinkosi tai, kas paprasta, neapkrauta blizgučiais, patogu ir pigu. Dabar šis stilius prigijo iš naujo ir dauguma žmonių, nežiūrint jų amžiaus, renkasi šį stilių dėl patogumo, universalumo ir, žinoma, dėl to, kad madinga.

ZARA grunge pasiĹŤlymas.

Teliko iĹĄsirinkti!

25

Interviu

NUO VAIKYSTĖS GERIAUSIAS PONIŲ DRAUGAS Tekstas: Airida Petkevičiūtė Nuotraukos: iš Augusto asmeninio archyvo

„Aš moku taip subtiliai pasakyti, kad tik ji viena suprastų“ – AUGUSTAS DAUTARTAS (19). Paslapties, kaip tai padaryti, Augustas neatskleidė, tačiau papasakojo apie savo pirmąjį darbą, mados subtilybes, apie svajones, kurios pildosi tik didelių pastangų dėka.

Esi kaunietis, papasakok kaip atsidūrei Vilniuje ir kaip susitvarkei su naujo gyvenimo pradžia?

Buvo taip. Aš gyvenau Kaune su savo labai liberaliais tėvais, kuriuos labai myliu. Bet tiesiog norėjau išvažiuoti.

Birželio šešioliktą dieną laikiau paskutinį egzaminą, birželio devynioliktą atsikrausčiau į Vilnių, liepos pirmąją jau ėjau į darbą. Per dvi savaites pradėjau dirbti ir visiškai save išlaikyti, kas aišku nebuvo labai faainai kaip aš galvojau, kad bus vaau, gyventi nuo tėvų, vienam, nepriklausomam. Kadangi rūbų parduotuvėse labai retai ieško pilnu etatu dirbančio žmogaus, aš pradėjau dirbti nuo pusės etato. Susimokėdavau visą savo algą už butą, man likdavo 20 eurų, o kadangi esu rūkantis, nusipirkdavau kelis pakelius cigarečių ir citrinų, ir gerdavau vandenį su citrina

26

visą mėnesį. Rūgpjūčio penktąją jau buvau numetęs 13 kilogramų. Tėvai man siūlė pinigų, bet kita vertus, jie visada auklėjo taip, kad būčiau savarankiškas, o aš esu labai principingas: jei po penkerių metų būsiu kažką pasiekęs, noriu pasakyti, kad tai padariau savo jėgomis, ne dėl to, kad man tėvai padėjo ar kažką davė. Aišku jie man davė labai daug, jie mane užaugino, pamaitino ir aprengė. Bet dabar jie turi gyventi dėl savęs, negali viso gyvenimo skirti vaikams.

Kaip atsitiko, kad tu perėjai dirbti į moteriškų drabužių parduotuvę Stradivarius, esančią prekybos centre Akropolis?

Viskas prasidėjo nuo to, kad aš dirbau Panoramoje

„Kai jis metė vieną iš daugelio pakabų į mane, aš tiesiog nusišypsojau ir sakiau: „o, beveik pataikėt!“ 27

Pull&Bear parduotuvėje ir buvau labai geras konsultantas.

Panoramoje žmonių srautas daug mažesnis, klientą pasitinki prie durų ir išlydi. Visą jo kelionę per parduotuvę būni šalia, o Akropolyje nespėji kartais net su visais pasisveikinti. Spalio mėnesį vyko susirinkimas, kai suvažiuoja aukščiausias pareigas užimantys atstovai iš kitų „Aprangos“ grupės parduotuvių ir vyksta mokymai. Jie atvažiavo keturiese. Aš mintyse suskirsčiau juos pareigomis, tik ketvirtosios merginos pareigų niekaip nesugalvojau. Paaiškėjo, kad ji koordinatorė. Ir aš taaaaip užsimaniau būti koordinatoriumi. Po pusės metų atsilaisvino koordinatoriaus darbo vieta Stradivarius – pabandžiau ir mane priėmė.

Pusę metų galvojai apie šį darbą?

Mane priėmė iš trečio karto. Pirmą kartą pasakė, kur reikia dar pasimokyti. Mokiausi, tobulėjau. Aš visą laiką buvau iš tų žmonių, kurie sau pasako, kad reikia kažką padaryti ir būtinai tai padarys iš principo, ne dėl to, kad tai reikia padaryti, bet būtent iš principo. Kad aš kažko negaliu, kad aš kažko nesugebu – negali taip būti. Aš turiu tai sugebėti ir aš tai dariau. Per antrą pokalbį man pasakė, kad dar reikia pasistengti tose ir tose strityse ir aš pasistengiau. Man kaip konsultantui jau nebebuvo kur tobulėti.

Ar yra kokia išskirtinė žmonių reakcija pamačius tave dirbantį moteriškų drabužių parduotuvėje?

Reakcijos nėra. Aš nuo vaikystės esu visų ponių draugas.

Aš visų moterų draugas! Man labiau patinka Stradivarius nei Pull&Bear‘e todėl, kad šioje parduotuvėje yra šiek tiek brandesnė moteris, nuo 25 metų iki 45 metų, kartais jaunesnė, kartais vyresnė – visko pasitaiko. Aš moku taip subtiliai pasakyti, kad tik ji viena suprastų. Kad tai neatrodytų kažkiek neoriginalu ar per daug banalu, kad nebūtų perspausta, bet kad nebūtų per mažai. O dėl klientų reakcijos viskas normalu, aišku, kartais kai moteris matuojasi šiek tiek labiau kūną apnuoginantį drabužį, gal nėra labai malonu pasikviesti vyrą konsultantą įvertinti. Bet man tai netrukdo. Įsimintiniausias įvykis nutikęs su klientu per visą tavo

28

darbo laiką. Ar buvo toks?

Taip, buvo du incidentai. Vienas buvo mano antrąją darbo savaitę, atėjo klientas, kuris norėjo įsigyti šortus. Nei iš šio, nei iš to jis į mane sviedė pakabą. Pakaba metalinė su tokiais klipsiukais, kurie skirti prisegti kelnėms, šortams ir paleido ją tiesiai man į veidą. Jis mėtė daiktus į mane, taip pat man po kojomis. Bet galiausiai jis apsipirko už 400 Eur. Vėliau aš vos neverkiau, galvojau, viskas – metu darbą. Jis nenormalus, tokių žmonių kaip jis nebūna.

Kaip susitvarkei su šia tikrai sudėtinga situacija?

Aš esu iš tų žmonių, kurie niekada nepasimes prie kitų, niekada neparodysiu emocijų, niekada neiškelsiu scenos, aš labai ramiai reaguoju, kas juos dar labiau erzina.

Kai jis metė vieną iš daugelio pakabų į mane, aš tiesiog nusišypsojau ir sakiau: „o, beveik pataikėt!“. O kitas incidentas buvo, kai klientė atėjo ir paprašė patildyti muziką, mes patildėm ir tada pagalvojom ar galima tai daryti. Tuomet padarėm dar tyliau nei buvo prieš tai, bet šiek tiek garsiau nei dabar. Klientė išėjo iš persirengimo kabinos, numetė rūbus ant žemės, patrypė ant jų, mes paklausėme: „ką jūs darote?“ Ji atrėžė, kad jai migrena, kas čia per parduotuvė. Mes atsiprašėme, jai išeinant pasakėme viso gero, o ji mane apspjovė iš nugaros.

O ar skiriasi Akropolio ir Panoramos klientai?

Panoramos klientas visgi yra labiau intelektualus, mandagesnis (nepaisant šių dviejų situacijų). Jei tu nespėji pirmas, pats su tavimi pasisveikins, paklaus kaip sekasi, kaip darbas. Akropolyje to nėra, niekada nepaklaus, kaip tau sekasi. Panoramos klientas radikalesnis – arba labai labai geras, arba labai labai bjaurus.

Ką manai apie greitąją madą? Juk pats dirbi tokioje parduotuvėje. Ar tai paveikia žmogaus individualumą?

Supranti, man greitoji mada tiesiog labai greitas kopijavimas, jeigu pavyzdžiui Dolce&Gabbana pristatė gėles (čia realus pavyzdys) – po dviejų savaičių Zara, H&M ir visi kiti pristato gėlėtas sukneles, gėlėtus švarkelius – visur gėlės.

Tas pat buvo ir su slaviškais raštais: atsirado slaviškas raštas

„Susimokėdavau visą savo algą už butą, man likdavo 20 eurų, o kadangi esu rūkantis, nusipirkdavau kelis pakelius cigarečių ir citrinų, ir gerdavau vandenį su citrina visą mėnesį.“ 29

– slaviški raštai nukariavo podiumą. Man tai nėra mada.

Greitoji mada – aš vadinu – tai greitai išmetamas rūbas.

Ar tu teigi, kad toks rūbas nėra kokybiškas ir funkcionalus?

Ne. Ne. Ne tiek, kad kokybiškas ar funkcionalus, bet tu nusipirkęs Hermes Birkin rankinę galėsi vaikščioti su ja visą gyvenimą ir ji niekada neišeis iš mados, o nusipirkęs zarinę rankinę vaikščiosi du sezonus, trečią sezoną tu negalėsi suprasti kodėl tu ją pirkai ir kodėl tu ją nešioji, žiūrėdamas į prieš kelis metus darytas nuotraukas, galvosi: „Ką aš sau mąsčiau“. Bet apsirengęs dizainerio rūbą bet kokiame amžiuje atrodysi labai gerai. Lygiai tas pats, pavyzdžiui, kai žiūri seną serialą „Seksas ir miestas“ – jos visada atrodo gerai. Tos, kurios buvo aprengtos dizainerių rūbais, visą laiką atrodys gerai – praėjo 10, 15, 20 metų, bet jos vis tiek atrodo super.

Komercija turi derėti su stiliumi. Ar sunku tau tai pasiekti? Su kokiais sunkumais dažniausiai susiduri?

Dažniausiai susiduriu iš tikrųjų su savo stiliumi ir tokiu, koks turi būti parduotuvėje. Aš renkuosi labiau išskirtinius daiktus, aš galiu rinktis plačias trumpas kelnes, ilgą megztinį ir vos ne timpinius džinsus, kur šiaip lietuvis vaikinas taip neapsirengtų. Tas pats yra ir parduotuvėje – moterys stengiasi rinktis tokį basic (paprastą) rūbą. Ji gali nusipirkti įmantrų daiktą iš kolekcijos, bet tik vieną – ji nusipirks tik vieną kolekcinę palaidinę, o visa kita bus paprasti drabužiai.

Ar tu manai, kad įsigijus trendy (madingą) rūbą, visi kiti aprangos elementai turi irgi tokie būti?

Ne. Ne. Ne. Aš manau, kai tu perki išskirtinį rūbą, na, jie visada yra kitokie, jie nebepanašūs į kitus. Man jie dera su basic‘u. Bet tu basic‘ą turi sukurti taip, kad jis atspindėtų tave, jis turi būti... Žinai, kai tu spalvini knygutę arba šiaip kažką pieši, dažniausiai susikoncentruoji ties žmogeliuko centru, bet tada, kai su viena spalva nuvarai foną, tai atrodo daug geriau negu būtų be fono, taip aš manau yra su basic rūbais – jie tiesiog yra fonas, jie neįdeda cinkelio, iš basic‘o nesukursi vaau. Jis tiesiog pateikia tą išskirtinį rūbą dar stipriau. O kad rengtis tokiu rūbu – tai jau padušam nuo kojų iki galvos – aš su tuo nesutinku. Nes turi turėti ypatingai gerą akį ir ką mes labai dažnai pamirštame, kur mes einame, kokia proga einame ir ko mes einame. Tu negali ateiti su vakariniu makiažu ir vakarine suknele į darbą, kaip ir negali nueti į vakarėlį apsirengusi pižamines kelnes ir nusmukusį megztinį. Mes labai dažnai tai pamirštame. Mes per daug išsipuošiame ten, kur puoštis nereikia ir labai dažnai bandome parodyti kažką, kur tikrai tikrai to nereikia. Mes persistengiame ties paprastais dalykais. Sako: „Aš negaliu baisiai atrodydama išeiti į parduotuvę“. Bet tu eini į parduotuvę.

Aš puikiai suprantu, bet juk galima atrodyti tiesiog tvarkingai, galima užsidėti tokius ilgesnius street‘inius maršknius. Šiuolaikinės lietuvaitės labiau mėgsta, tokius urbaninius rūbus, todėl, nuvažiavusios į sodybą ar prie jūros, apsirengia lyg eitų į klubą ar miesto centrą.

Koks būna tavo įprastas apsipirkinėjimas?

30

„Mes per daug išsipuošiame ten, kur puoštis nereikia ir labai dažnai bandome parodyti kažką, kur tikrai tikrai to nereikia. Mes persistengiame ties paprastais dalykais.“ 31

Aš apsipirkinėju du kartus per metus: vasaros/pavasario sezonui ir rudens/žiemos. Kai apsipirkinėju, perku absoliučiai viską, kas man patinka ir grįžęs namo pasimatuoju prie savo rūbų, pasižiūriu kokią stilistiką įsimesčiau šį sezoną, nes mano stilius keičiasi su metų kaita: jeigu aš rudenį nešiojau vien tik džinsinius drabužius: džinsas, žalia spalva, ruda spalva, tai po žiemos, pavasariui/vasarai apsirengiu visiškai juodai: juodi, balti, pilki megztiniai, visiškai paprastos spalvos. Pasižiūriu, ką galėčiau su kuo nešioti – su vienu daiktu man turi gautis mažiausiai keturi deriniai, jeigu nesigauna – aš jo neimu, nes man nereikia, kad jis gulėtų spintoje. Nebijokime gražinimų, žiūrėkime prie savo spintos ir savo veidrodžio, nepirkime iš atminties, nes jeigu jums labai patiko sijonas ir mintyse galvojate prie jo užsidėti palaidinę – mintyse tai atrodo tūkstantį kartų gražiau.

Kokie tavo pastebėjimai apie Lietuvos vyriškąją madą?

Jeigu būtent Lietuvos - yra du, ne, trys pagrindiniai tipai: vieni, kurie mano, kad mada jų neliečia. Kiti, kurie pasirinko klasiką su tam tikrais masiniais elementais. Yra vaikinai, kurie visada nešioja marškinius ir į madą atėjus žaliai spalva, džinsas, gėlėms - jie ir nešios tokius žalius, gėlėtus, džinsinius marškinius, kas yra ant bangos. Trečias tipas, kuris visą laiką viską daro atvirkščiai, kaip aš. Specialiai bando madą kažkaip pakeisti. Lietuvoje taip yra, suprantu, kad tai nėra gerai, kad tu esi madingas tada, kai esi kitoks. Čia labai didelis minusas – iš tikrųjų mada nėra kitoks dalykas, mada yra kažkas nepaprasto. Kai manekenės eina podiumu, jos visos atrodo gerai, bet jos visos kartu yra panašios. O čia turi plėštis per save, turi lipti per kitus, kad būtum kitoks – individualizmo kultas šiek tiek per daug išaukštintas, dėl to gal mums ir trūksta vienybės.

Tavo facebook paskyros viršelis skelbia: „Mano gyvenimas gal ir netobulas, bet plaukai tobuli.“ Ar daug dėmesio skiri savo šukuosenai ir išvaizdai?

Prieš tris metus, kai dar buvau pats pirmas Kauno rajone, kuris nusiskuto šonus ir pasiliko ilgesnį priekį. Visi sakė: „fui, kažkoks Tarasas Bulba, kaip tu atrodai?“ Ir taip visą pavasarį šnekėjo – ką čia pasidarei su savo plaukais. Po vasaros ateinu į mokyklą – kas antras taip pat apsikirpęs, tada

32

man jau reikia galvoti ką vėl daryti. Pradėjau auginti ilgus plaukus ir keltis į priekį (rodo kaip), tada: „Ką tu čia per skiauterę pasidarei?“ Grįžtu po Kalėdų atostogų – vėl visi taip pat. O dabar mano tikslas užsiauginti ilgus plaukus, nes dabar madoje kirptis trumpai: tam tikros ryškios linijos, kirpčiukai. O aš – atvirkščiai – auginu ilgus plaukus. Bet aišku patekau ant tokios bangos – nusidažiau žilai, o dabar atrodau kaip viščiukas, nes trys plovimai ir dasvidanija žila spalva. Dabar auginu ilgus ilgus plaukus – nusidažysiu žilai su juodais galais.

Ką manai apie tokius žmones, kuriems tam tikra madinga šukuosena ar įvaizdis visai netinka?

Visi pamato, kad taip gali gauti labai daug dėmesio. Nes žmonės kalba. Gal tai nėra gražu, gal tau tai visiškai netinka, bet gauni dėmesio. Iš prigimties mes esame dėmesio aukos – nemeluokime, kad mums patinka vienatvė, kai niekas mūsų nemato. Dėmesys visada būna malonus – dėl to jie taip ir daro. Tik negalvok, kad dabar aš vaikštau su ataugusiom šaknim, nes trokštu dėmesio, tiesiog neturiu už ką nueiti į kirpyklą.

Jei turėtum galimybę tapti pasakos personažu koks tai personažas būtų ir kodėl?

Aš neištarsiu to vardo. Mano pati geriausia artikuliacija (juokiasi). Ma le fi cen tė? Yra tokia pasaka – „Miegančioji gražuolė“ ir joje pasakojama, kad karalius turėjo dukrą, kurią užkeikė ragana, o kai mergina sulauks šešiolikos metų su verpste įsidurs į pirštą ir užmigs amžiams iki tikros meilės bučinio. Ta ragana ir buvo Maleficentė. Dėl ko ji man tinka? Nes nėra vien gerų arba vien blogų žmonių. Nes kiekvienas piktadarys tapo piktu dėl kažko. Mes negimstame geri arba blogi. Tokiais mes tampame dėl išgyvenimų.

Mes nepagalvojame koks buvo to žmogaus gyvenimas, kas jį prie tokio poelgio privedė. Linkėti kažkam mirties yra labai baisu. Maleficentė galėjo užmušti tą mergaitę, bet ji ją prakeikė. Iš pradžių Maleficentė buvo miško fėja – tą mišką norėjo nukirsti, o ji apgynė mišką, bet jai nupjovė sparnus. Moralas, kad išties nežinai, dėl ko taip atsitiko – visi mano, kad piktadariai yra blogi, bet jie nėra blogi. Gal ir tu užkeiktum kažkieno vaiką, jei tau nupjautų dvi rankas.

„Mes negimstame geri arba blogi. Tokiais tampame dėl išgyvenimų.“ 33

Kolekcija

GOTIKINIS ĮKVĖPIMAS Tekstas: Simona Jankutė Nuotraukos: iš Vogue archyvo

Nors Niujorko mados savaitė pasižymi moderniais kirpimais ir aiškiomis linijomis, tačiau Marc Jacobs naujausia kolekcija privertė išsižioti net didžiausius skeptikus. Iš pirmo žvilgsnio pasirinkta kolekcijos pristatymo vieta atrodo paprasta, minimalistinė, nereikalavusi didelio pasiruošimo – tiesiog baltos grindys – bet įsibėgėjus kolekcijos pristatymui pasidaro aiški šios koncepcijos priežastis. Pristatymo pradžioje pasirodęs milžiniškas modelio šešėlis ant baltos sienos suteikė mistikos prieskonį ir mintyse tik privertė savęs paklausti „Kas dabar bus?“

Ir tada išvydome iš tamsos gelmių pabėgusią Viktorijos laikų gotę. Visoje kolekcijoje vyravo juoda spalva, bet buvo galima pamatyti violetinių, alyvinių atspalvių, juodos spalvos intensyvumą padidino balti bei pilki atspalviai. Masyvią platformą turintys ilgaauliai batai pabrėžė gotų kultūros įtaką dizainerio kolekcijoje, tokiu būdu elegantiškoms Viktorijos laikų suknelėms suteikiant aštrumo pojūtį.

Kertinis kolekcijos kostiumas buvo paskutinysis, užbaigęs kolekcijos pristatymą. Modelis Molly Blair dėvėjo juodą Viktorijos laikų stiliaus suknelę, kurios tekstūra suteikė jūros dugne sunešto smėlio įspūdį. Didžiulis, juodai baltai languotas kailinis apsiaustas žengiant modeliui vilkosi podiumu, tarsi prieš mūsų akis žygiuotų mėlynojo

34

kraujo asmenybė, neabejojanti savo valdžia ir aplinkiniams daroma įtaka. Galbūt neįprastai didelis merginos ūgis leido pademonstruoti visapusišką apdaro elegancijos, didybės ir mirtinos tamsos bendrumą. Galime teigti, kad šis derinys buvo visos kolekcijos pažiba.

Šios kolekcijos kviestinė žvaigždė buvo ekstravagantiškoji Lady Gaga, kurios stiliaus supratimas atsispindi Marc Jacobs kolekcijose. Lady Gaga dėvėjo oversized tipo paltą, rankoves puošė kailinės detalės, rankoje laikė žalsvo atspalvio rankinę, kuri visam deriniui suteikė gaivos. Kaip ir visi modeliai, Lady Gaga avėjo aukštos platformos batus.

Makiažas ir šukuosenos taip pat sulaukė žiūrovų bei kritikų dėmesio. Makiažas toli gražu negalėtų būti

Didžiulis, juodai baltai languotas kailinis apsiaustas žengiant modeliui vilkosi podiumu, tarsi prieš mūsų akis žygiuotų mėlynojo kraujo asmenybė, neabejojanti savo valdžia ir aplinkiniams daroma įtaka.

35

Kontrastingų formų ir tamsių atspalvių drabužiai subtiliai kūrė skirtingų stilių ir laikotarpių derinius.

laikomas elegantišku, ką jau kalbėti apie dieninio makiažo sąvoką. Kaip ir kolekcijoje, taip ir makiaže dominavo juoda spalva. Grimo specialistas François Nars atskleidė, kad šį įvaizdį įkvėpė 8 deš. punk subkultūra. Akims buvo suteikiamas arba padūmavusio žvilgsnio efektas, arba cat eye efektas. Lūpos taip pat buvo juodos. Šukuosenos buvo įkvėptos 2-ojo dešimtmečio, sukuriant „šlapio efekto“ garbanas, tvirtai pritvirtinant ties ausimis.

Kaip ir paprastas podiumo pateikimas, taip ir

36

muzikinis apipavidalinimas nenustelbė pačios kolekcijos unikalumo. Viso šou metu buvo girdimas tarsi pavienių varpelių skambėjimas, sukurtas japonų muzikanto Keiji Haino.

Galime teigti, kad Marc Jacobs rudens/žiemos kolekcija Niujorko mados savaitei įpūtė gaivaus ir netikėto vėjo. Kontrastingų formų ir tamsių atspalvių drabužiai subtiliai kūrė skirtingų stilių ir laikotarpių derinius bei puikiai atskleidė Marc Jacobs mados namų koncepciją.

Ir tada išvydome iš tamsos gelmių pabėgusią Viktorijos laikų gotę.

37

Kolekcija

MERGINA, KURI GYVENO MEDYJE Tekstas: Airida Petkevičiūtė Nuotraukos: iš Alexander McQueen kolekcijos „The Girl Who Lived in The Tree“

Į Alexander McQueen ready-to-wear pristatymą susirinkę svečiai nesunkiai galėjo numanyti, ką simbolizuoja podiumo viduryje stovintis medis. Dizainerį šią kolekciją sukurti įkvėpė šešių šimtų metų senumo guoba, esanti jo sode. Jis išsigalvojo istoriją apie merginą, kuri gyveno šio medžio viršūnėje. Trumpa istorijos versija skamba šitaip: „Vieną vakarą ji nusileidžia susitikti su savuoju princu, kuris jai pasiperša ir taip paprasta mergina virsta karaliene.“ O gal tai buvo tikra? Juk negali žinoti, kas dėjosi prieš tris ar šešis šimtus metų. Tačiau labai įdomu, kodėl pasakos, išgalvotos istorijos, legendos ir mistiniai personažai suteikia tiek daug peno kūrėjams?

Matyt visi bent trumpam norime įsivaizduoti, jog įmanoma sukurti tobulą pasaulį, kurio svarbiausia dalis yra laiminga pabaiga. Visgi realioji žmogaus pusė kužda, kad tai neįmanoma. Bet išsiaiškinkime apie kokį pasaulį mes kalbame? Jeigu apie mados, atrodo, jame viskas įmanoma. Alexander McQueen, pasinaudojęs vaizduote, sukūrė tobulą šou su daug grožio, mistikos ir magijos. Tad pažvelkime iš arčiau į merginą, kuri gyveno medyje.

Kone ryškiausiu kolekcijos pristatymo elementu tampa podiumo centre stovintis milžiniškas, šviesia medžiaga apsiaustas medis, tokia pat medžiaga apsuptas podiumo grindinys sukuria tvirtų, isišaknijusių į žemę šakų

38

įspūdį. Sukurti tokį medį dizainerį įkvėpė bulgarų menininkas Christ, žinomas dėl architektūros pastatų apvyniojimo medžiaga būdo. Virš medžio kabantys žibintai šviečia lyg žvaigždės – taip sukuriamas naktinio dangaus įspūdis ir dar labiau sustiprinamas pasakojamos istorijos tikrumas.

Pats dizaineris sakė, kad ši mergina tarsi nusileido iš tamsybių. Kolekcijos eiga patvirtina dizainerio žodžius, nes savotiškas merginos gyvenimo ciklas vaizduojamas ant podiumo. Tad šou galime skirti į du etapus: tamsu – šviesu.

Nuskamba legendinės grupės Nirvana „Come As You Are“ dainos akordai. Žengia pirmasis modelis, dėmesį prikausto šukuosena, kurios apimtis ir forma primena

Dėmesį prikausto šukuosena, kurios apimtis ir forma primena medžių šakas ir miško tankmę.

39

Ryškiausiu kolekcijos pristatymo elementu tampa podiumo centre stovintis milžiniškas, šviesia medžiaga apsiaustas medis.

medžių šakas ir miško tankmę. Pasirinka muzika puikiai apjungia modelių stilistiką: netvarkingos šukuosenos, nuplauti Tvido kostiumai ir Punk Princess stiliaus sijonai byloja apie Grunge stilių. Vyrauja tamsios, juodos spalvos, griežtos formos, kurias sukuria įliemenuoti švarkai. Dar didesnį įspūdį suteikiantys S raidės formos liemeniu paverčiantys korsetai. Šviesa pritemsta, medis sužiba auksine šviesa, prasideda antroji dalis, kuriai pasirinkta Haydn ir Mozart karališkai didingos muzikos komplektacija. Kai mergina nusileidžia ir atranda meilę bei pasaulio turtus, kolekcijos drabužiai sprogsta ryškiomis, naują pradžią simbolizuojančiomis šviesiomis spalvomis. Modelių suknelės inkrustuotos Swarovski kristalais, sodrus atla-

40

sas, tamsiai raudona spalva alsuoja Karališkąja didenybe.

Nauji siluetai leido suprasti užuominą apie aukštąją madą ir tokių dizainerių kaip Hardy Amies ir Norman Hartnell kūrybos įkvėpimą Alexander McQueeen‘ui.

Ir pagaliau mergina virsta karaliene. Jos koloninė, meistriškai pasiūta raudono šilko suknia bei aristokratiška diadema, puošianti galvą skelbia šou pabaigą ir laimingą gyvenimą su išrinktuoju.

Stebėdama pristatymą imi lengvai patikėti pasakų stebuklais ir tikrumu – nuostabūs modelių apdarai sukuria tokią atmosferą, kurioje sklinda tik grožis, o mintyse nejučia ištari: „Jam ir vėl pavyko!“

Kai mergina nusileidžia ir atranda meilę bei pasaulio turtus, kolekcijos drabužiai sprogsta ryškiomis, naują pradžią simbolizuojančiomis šviesiomis spalvomis.

41

42

Stilius

ATRASKITE SAVO PRINCESĖS ĮVAIZDĮ Tekstas: Airida Petkevičiūtė, Augustė Paulauskaitė Nuotraukos: Agnė Karkalaitė (Karagne photography) Makiažas: Gintarė Vaitiekėnaitė (ELLE&phant grimas) Stilius: Simona Jankutė, Augustė Paulauskaitė

Jeigu manote, kad princesės dėvi tik pūstas rausvas sukneles ir avi aukštakulnius batelius, meskite šią mintį tolyn. Nes visų pirma, princesė yra toji mergina, kuri nebijo būti savimi, kuri žavi aplinkinius savo darbais ir stiprybe, kurios apranga atspindi jos dabartinę veiklą bei siekius. Kiekviena moteris, mergina kuria savo sėkmės istoriją, kurios pagrindinė veikėja yra princesė – ji pati. Jų būna įvairiausių: nuotykius mėgstančios keliautojos, romantikės, standartus laužančios, vakarėlius dievinančios šokėjos ir dar daugiau. O kokia esate jūs?

43

STANDARTUS LAUŽANTI PRINCESĖ Ar žinote bent vieną princesę, kuri vietoje aukštakulnių renkasi sportbačius? Ir kuriai pasivaikščiojimas miške yra didesnis malonumas nei ištaiginga puota? Jeigu ne, tai susipažinkite su princese Merida - mergina, kurios kraujyje teka karališka drąsa.

Animacinis filmas „Karališka drąsa“ – tai pasakojimas apie Škotijos princesę Meridą, atsisakiusią paklusti karališkoms tradicijoms ir pasiryžusią sulaužyti standartus – tapti lankininke. Princesė Merida reprezentuoja kiekvieną iš mūsų – merginą, tiesiog norinčią būti savimi.

Šiuolaikinės Meridos įvaizdžiui sukurti pasirinktas samanų spalvos militaristinis švarkelis, kuris savo laisvai krintančia forma sukuria lengvumo įspūdį.

Džiovintų žolelių spalva grįžta į gatvės mados sūkurį kartu su dešimtojo dešimtmečio grunge stiliaus maištu. Juoda paprasto silueto suknelė neįpareigoja, o ryškios tamprės, primenančios lapų šnarėjimą miške, tampa pagrindiniu

44

aprangos elementu. Lankas merginos rankose simbolizuoja drąsą bei stiprybę (tik nesupraskite tiesiogiai – lankas kaip aprangos aksesuaras vis dar neatėjo į madą, tačiau strėlinė vietoje rankinės? Kodėl gi ne?). Šis grunge stiliaus įkvėptas derinys iš tolo šaukia – „Aš kitokia ir man tai patinka!“ Norime, kad šiandieninės Meridos įvaizdis įkvėptų pasitikėjimo savimi, drąsos išsiskirti ne tik savo išvaizda, tačiau ir pomėgiais. Taigi, sulaužykime stereotipą, kad princesė turi būti princesiška ir nuolankiai laukti savo princo. Šiandien kiekvienoje iš mūsų tūnanti princesė pati gali susikurti savo „ilgai ir laimingai“!

45

STEBUKLINGI PRIEŠPIEČIAI SU DRAUGĖMIS Ryto saulės spinduliai kviečia pradėti dieną kitaip. Į rankas pasiimame pintą krepšelį, kvepiantį saldžiais pyragaičiais ir keliaujame į gamtą. Gal čia ir nesutiksime balto triušio su kišeniniu laikrodžiu, tačiau tas vaikystės vasarų parkelis tikrai gali tapti stebuklų šalimi.

Šiandien svajoklė Alisa arbatėlę geria ne su skrybėlininku ar baltuoju triušiu, o su vaikystės draugėmis.

Jos nuoširdumas ir jaunatviškas žavesys atsispindi ir merginos rūbuose.

Alisos įvaizdžiui sukurti pasirinkta vasaros vėjyje plazdanti skaistaus mėlio suknelė ir ciklamenų spalvos gėlių vainikėlis. Suknelės viršutinė dalis primena klasikinius prigludusius marškinius (todėl tinka ir darbui biure), tačiau kaspinėlis ir A-formos kelius siekiantis sijonas formaliam įvaizdžiui suteikia žaismingumo. Siekdamos išsaugoti derinio lengvumą, neapkrovėme merginos aksesuarais –

46

prie vainikėlio priderinta lūpų spalva nuostabiai papildo romantišką įvaizdį. Juk romantika niekad neišeina iš mados!

Alisos derinys patogus skubančioms šiuolaikinėms miesto merginoms, kurios, taupydamos savo laiką, ne visada spėja grįžti namo ir persirengti. Pridėjus ar atėmus kelias detales, įvaizdis gali būti transformuotas vakarui.

Siūlome prie suknelės priderinti juodą odinį švarkelį, jau pavargusius palaidus plaukus surišti į kuoduką, ir štai prieš jus – naujoji Alisa, pasirengusi keliauti į pasimatymą ar koncertą!

47

IŠ PELENĖS Į VAKARO PRINCESĘ Vaikystėje, skaitydamos pasaką apie Pelenę, ir mes svajojome tapti princesėmis, vaikščioti po puotas ir šokti valsą mėnesienoje. Juk visos puotos vyksta naktį, o naktis – stebuklų metas. Gal dar ir dabar pasvajojame? Laimė, tam, kad šiandien virstume princesėmis, jau nebereikia fėjos krikštamotės kerų, jie slypi mumyse, tereikia mokėti jais pasinaudoti.

Jei kasdienė apranga pabosta, prašmatnūs vakarėliai tampa tikru išsigelbėjimu nuo rutinos. Taip apsirengusios galite apsilankyti ne tik teminiame kaukių baliuje, ši apranga puikiai tiks ir iškilmingame Gala labdaros vakare ar prašmatniame priėmime. Juk merginų prigimtis – puoštis. Argi nenorėtume vakarui tapti princese?

Deriniui pasirinkta akį rėžianti rožinė suknelė, kurios žemę siekiantis siluetas išryškina taliją. Masyvus kaklo vėrinys suteikia prabangos, o vakaro kulminacijoje, judant

48

valso ritmu, subtiliai atidengiamas kojos linkis. Blizgūs audiniai vėl grįžta kaip aukštosios mados tendencija, tad bent jau šį sezoną nesibodėkime žėrėti!

Šis mažumėlę provokuojamas, tačiau neabejotinai elegantiškas įvaizdis skirtas drąsiai merginai, nebijančiai būti dėmesio centre. Pelenės puotoje fotografų toli gražu nebuvo, tačiau šiuolaikiniame vakarėlyje šis derinys fotoaparatų blyksčių tikrai neišvengs!

49

VASAROS FESTIVALIŲ RITMU Kada paskutinį kartą įsiklausėte, ką sako vėjas? Kada paskutinį kartą šokote kylant saulei? Kada paskutinį kartą miegojote po atviru dangumi? Šiandieninė Pokahonta vietoj indėnų šokių apie laužą renkasi vasaros šėlsmą festivaliuose.

Pastaraisiais metais festivaliai taip išpopuliarėjo, kad net įgavo atskirą mados statusą. Garsiausi pasaulio prekiniai ženklai kasmet išleidžia naujas kolekcijas, skirtas būtent festivaliams. Juose svarbu ne tik stilius, tačiau ir patogumas.

Festivalio Pokahontos įvaizdžiui sukurti pasirinktas verstos odos tipo minkštas kombinezonas. Apie liemenį aprišti languoti flaneliniai medkirčio marškiniai – ne tik stiliaus detalė. Atvėsus orui, jie šildo kūną. Balti Con-

50

verse bateliai jau tapo klasika, o į stilingą kuprinę galima susidėti būtiniausius daiktus. Norint nelikti nepastebėtai festivalyje, svarbu nebijoti išskirtinių detalių. Šiuo atveju parinktas etnografinių indėnų motyvų įkvėptas masyvus kaklo papuošalas ir medžio bei odos apyrankės. Ilgi merginos plaukai surišti į dvi kasas, kad nesiveltų šokant minioje. Šiam įvaizdžiui susikurti nereikia daug pastangų, užtenka susipinti kasas, užsimesti kuprinę bei akinius nuo saulės ir pirmyn į šokio sūkurį!

51

SU VĖJU LEKIANTI KELIAUNINKĖ Saharos dykuma, karštas smėlis ir ji – egzotiška keliauninkė, iš pasakos nužengusi Jazmina. Gražią dieną nerasite jos sėdinčios namie ir žiūrinčios serialus, Jazminos užsidegimo nenumalšins nei blogas oras, nei sulūžę dviračio stabdžiai. Serialai gali palaukti, juk lauke verda gyvenimas!

Šis kelionėms pritaikytas derinys tiks ne tik egzotiškiems kraštams, bet ir tyrinėjant savo miestą ar netoliese esantį parkelį, o gal netgi kylant oro balionu. Tad pasiruoškite – laukia nepakartojamas nuotykis!

Jazminai parinktos patogios, laisvo silueto kelnės su baltais žirniukais ir prie jų priderintu, jūreivišką mazgą primenančiu diržu. Plačios kelnės grįžta į madą kartu su hipių kultūra, o jūreiviški akcentai vasarą visada atrodo patraukliai. Trumpa berankovė palaidinė – ir stilinga, ir patogi. Siekiama paneigti mados stereotipą, kad aksesuarų tonai turi dėrėti tarpusavyje: juoda kuprinė bei rudos

52

basutės – netikėtas ir nenuobodus skirtingų odos spalvų derinys, atskleidžiantis nesuvaržytą merginos charakterį.

Dėmesį patraukia ir pagrindiniu aprangos elementu tampa egzotiškas sidabrinis galvos papuošalas su turkio akmenimis. Jazmina nebijo eksperimentuoti su savo stiliumi, pasirinkdama nekasdienes detales, akcentus ir išdrįsta derinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamas tendencijas.

Kuo gi ji tokia patraukli? Jazmina – laisva ir savarankiška, gyvenanti nuotykiais ir lekianti su vėju. Jei tai skaitydamos atpažįstate savo nenuspėjamą charakterį – šis įvaizdis kaip tik Jums!

53

MAGIŠKAS PAJŪRIO DVELKSMAS Ar Jums įdomus jūros pasaulis ten, apačioje? Nuostabi žuvies uodega, stebuklingi kerai, beribė meilė? Taip, tikrai vilioja, bet gal vis dėlto pasinerkime į labiau tikrą, ilgą ir svaiginantį savaitgalį čia pat – pajūryje.

Paplūdimio madas mums diktuoja šiuolaikinė gražuolė undinėlė.

Švelni oda, gilios mėlynos akys, ilgi plaukai, gracinga eisena ir jūs jau pasiruošusios. Tačiau ar to gana? Mes visuomet už natūralumą, bet apsiriboti tik tuo ir dailiąja uodega būtų labai provokuojama. Taigi, kas turėtų atsidurti jūsų kelioniniame krepšyje?

Vientisas maudymosi kostiumėlis subtiliai pabrėš kūno formas ir išryškins moteriškumą. Jo spalva ir raštai – pagrindinis akcentas derinyje, todėl prie ryškaus akį traukiančio kostiumėlio parinktas tamsių, raminančių tonų, besiplaikstantis pajūrio vėjyje, tamsių akmenėlių spalvos kardiganas. Skrybėlė papildo stilių, suteikia modernumo ir paslaptingumo, bet svarbiausia – saugo veido odą nuo kaitrių spindulių. Dar vienas svarbus akcen-

54

tas – magiškas medalionas ant kaklo, tarsi ką tik ištrauktas iš šimtmečius gilumoje glūdinčios lobių skrynios. Juk kiekviena detalė kuria mūsų savitumą, tad rinkimės teisingai. Bateliai, kaipgi be jų! Parinkome lengvas basutes su pakulne, spalviškai derančius prie šviesios odos – taip kuriamas dar ilgesnių kojų įspūdis. Beje, ar girdėjote, kad manikiūro ir pedikiūro spalvų vienodumas visiškai nesvarbus? Natūralus manikiūras ir baklažanų spalvos kojų nagai puikiai tinka.

Išvardintas sąrašas neapsunkina, o stilingos merginos įvaizdis garantuotas. Ką gi, daiktai suruošti, saulė pakilo, širdis dainuoja, tad keliaujame klausytis bangų ošimo!

55

Kolekcija

IŠ NAUJO ĮSIVAIZDUOJAMI MODELIAI Tekstas: Karina Kurilovičiūtė Nuotraukos: Gregory Masouras

Bauginančios Disney princesių fotografijos, užimančios modelių vietą.

Paradoksas, kuris skamba neįtikėtinai. Tačiau tai išvydusios, nustebsite taip, kad liksite ilgam sužavėtos!

Drabužių kolekcija asocijuojasi su naujais rūbais, lieknais modelių kūnais ir gražiais veidais, kurie, besikeičiant modeliams ant podiumo, pasirodo, lyg būtų to paties asmens. Kas myli Disney ir mėgsta madą net nepagalvotų, kad tai gali turėti kažką bendro. Tačiau 22 metų graikas – Gregory Masouras – nauja sensacija.

Vaikinas platina darbus, kuriuose fotografija montuojama su animacija. Pamačius atrodo juokinga ir kūrybiška – tai netikėtas sprendimas, laužantis normas, prie kurių visuomenė yra taip pripratusi. Idėjų vaikino galvoje išties netrūksta, bet dauguma jų sukasi apie madą ir garsiausius mados ženklus. Panaudojęs Balmain kolekcijos ruduo/ žiema 2016 garsių modelių (Alessandra Ambrosio, Gigi

56

Hadid ir Kendall Jenner) fotografijos momentus, atgaivino į Disney princesių personažus. Tai įdomus ir netikėtas kontrastas, reikalaujantis darbo ir kruopštumo, tačiau rezultatas – stulbinamas: pakeisti modelių veidai atrodo tokie tikri, kad tai tiesiog beprotiška! Pati kolekcija įgauna gyvumo bei išskirtinumo, galima įžvelgti ir ironijos ar baugumo. Pakeistos modelių galvos taip pritaikytos prie kūno ir drabužių kolekcijos, kad pavergia bežiūrint. Žavu, kai toks netikėtumas pasirodo kitu kampu. Ne naujiena, kad technologijos sparčiai tobulėja ir suteikia progų pasireikšti kūrybingoms asmenybėms, trykštančioms savo įvairiais sumanymais. Iš tiesų, tai gali pavergti pasaulį, nes džiugina daugumos žmonių akis ir širdis!

Pakeisti modeliĹł veidai atrodo tokie tikri, kad tai tiesiog beprotiĹĄka!

57

Interviu

POKALBIS SU REALIA OPTIMISTE IR NEREALISTE Tekstas: Simona Jankutė Nuotraukos: iš Aistės ir Irenos asmeninių archyvų

Abi pašnekovės į susitikimo vietą atrieda dviračiais, bet iš skirtingų Vilniaus kampelių. Grupės „Liūdni slibinai“ narės bei aktorės AISTĖS LASYTĖS dviratis spalvingas ir išsiskiriantis iš minios, ties sėdyne prikabintas gėlėtas krepšelis. Aktorės bei vienos iš kūrybos namų „Kaukių akademija“ įkūrėjos IRENOS JANKUTĖS dviratis dvelkia elegancija, bet aktorė prisipažįsta, kad taip atrodo tik todėl, kad neseniai jį įsigijo. Ne tik kolegės, bet ir draugės realiame gyvenime, aktorės džiaugiasi matydamos viena kitą ir prieš interviu šūkteli: „Norim ledų!“ Ar aktoriaus karjera buvo planuota nuo pat mažumės?

Abi atsako: NE! Irena Jankutė: Darželyje, kai reikėjo pasakyti, kuo noriu būti užaugusi, nežinojau, ką atsakyti, tad nukopijavau šalia esančio mergaitės atsakymą – mokytoja. 10-oje klasėje jau pradėjau galvoti apie Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademiją. Mama patarė, sako gal nori stoti į aktorinį, tada man kilo klausimas: „O ką, aktoriai mokosi?“, nes tikrai nuoširdžiai galvojau, kad jie nesimoko.

Aistė Lasytė: Vaikystėje net negalvojau apie aktorės profesiją, gal ir buvo vienadienių pamąstymų, bet tik tiek.

Tų svajonių net negalėčiau pavadinti planais. 14-os metų pradėjau lankyti saviveiklos būrelį, važinėjome po įvarius

58

Lietuvos miestus vesti renginių, vėliau perėjau į vaikų jaunimo teatrą „Vilkolakis“, bet tuo metu dar nemaniau, kad tai gali padaryti įtaką mano ateities planams. Labai norėjau pabėgti nuo tėvų, o ir mokslų srityje nebuvau pirmūnė, tad aktorystė atrodė tinkamiausias variantas.

Pirmasis rimtas spektaklis – kokie jausmai užplūdo?

I.J.: Pirmuoju rimtu savo spektakliu laikau darbą studijų metu, kai į universitetą atvyko dėstytoja iš Švedijos mokyti kontaktinės improvizacijos. Paskaitose statėme šokio spektaklį, kuris taip pat buvo mano pirmasis spektaklis Nacionaliniame dramos teatre. Tuo metu tai atrodė kažkas vau, neapsakomai džiaugiausi galimybe vaidinti

Aistė Lasytė: „Per atliktus vaidmenis tu augi, tobulėji ir netgi tas pats personažas kiekvieną kartą bus kitoks.“ 59

tokioje scenoje. Prieš spektaklį keletą mėnesių studijavau Danijoje pagal Erasmus mainų programą. Grįžus iš ten, reikėjo kažkaip vėl įsilieti kurso gyvenimą, susibendrauti su dėstytoja – studentai jau bendravo grupėse tarpusavyje ar puikiai pažinojo vieni kitus, tačiau pačios nuostabai, dėstytoja paskyrė man pagrindinį vaidmenį, nors visame kurse tikrai buvo geriau šokančių studentų negu aš. Būtent šis spektaklis suteikė didesnį pasitikėjimą savimi. Nors viduje labai džiaugiausi šia galimybe, tačiau išorėje nemokėjau to parodyti, išreikšti, nerodžiau to vidinio džiaugsmo, jutau kompleksą, kad aš tai darau, buvo nepatogu prieš kitus, tarsi būčiau neverta šio vaidmens. Tik vėliau baigus studijas, vaidinant vis daugiau spektaklių, pradedi save labiau mylėti, nebebijai džiaugtis išorėje.

A.L.: Pirmuoju spektakliu laikau savo diplominį darbą. Tuo momentu į tave pradeda žiūrėti jau nebe kaip į studentą, o kaip į tikrą, rimtą aktorių. Buvo labai smagu dirbti prie šio spektaklio. Neturėjome režisierių, tad buvo daugiau galimybių atsiskleisti kaip asmenybei, stipriai padėjo aktorius Saulius Bareikis, davė įvairiausių patarimų. Labai mylėjau savo vaidmenį, kiekvienąkart vaidinant norėjosi pridėti vis kažką naujo tam personažui. Jaučiu nostalgiją, nes manau, kad tai buvo vienas mylimiausių vaidmenų aktorės karjeroje.

O koks buvo mylimiausias vaidmuo?

I.J.: Ką aš kuriu dabar, tas ir yra man mieliausia širdžiai, mėgiamiausia. Ir tie personažai, kuriuos kartoji vis iš naujo, jie tuo momentu ir būna mylimiausi. Nėra varžybų lentelės, kurioje dėliočiau rezultatus. Kaip ir minėjo Aistė, kiekvienąkart vaidinant, tas vaidmuo įgauna vis kitokių savybių. Ir visai nesvarbu ar tai pagrindinis vaidmuo, ar šešto plano vaidmuo, man jis bus toks pat mielas širdžiai.

A.L.: Visi atlikti vaidmenys negali būti lyginami tarpusavyje, nes būtent tame spektaklyje, toje vietoje jie ir buvo geriausi.

Nemanau, kad vaidmenis išvis reikia lyginti, tai neadekvatu.

Visgi per atliktus vaidmenis tu augi, tobulėji ir netgi tas pats personažas kiekvieną kartą bus kitoks. Personažas yra gyvas tuo, kas yra čia ir dabar.

Teatras ar kinas?

I.J.: Abu. Tik kritikai gali aktorių priskirti arba teatrui, arba kinui, bet vertinant ne patį aktorių, kaip asmenybę, o vertinant jo įkūnytus personažus. Aš asmeniškai niekada neatskirsiu ir nenueisiu tik į vieną pusę, man abi sferos yra labai įdomios, jos kardinaliai skirtingos ir jose yra visai kitokios išraiškos.

A.L.: Aš panašiai galvoju kaip ir Irena, tik norėčiau pridurti, kad jeigu man reikėtų dirbti tik vienoje iš šių sričių, man būtų labai neįdomu, nuobodu.

Kokius vaidmenis sunkiausia perteikti, įsikūnyti?

I.J.: Į tokius, kurių tu nesugebi suprasti ir kurio personažui nejauti empatijos. Reikia suprasti jų logiką. Negali sukurti tokio vaidmens, kai nesusikalbi su režisieriumi, neišsiaiškini ko jis nori ir ko tu nori. Jeigu nėra sąjungos, tada sukurti tinkamą personažą tampa labai sunku. Tokį vaidmenį ir yra sunkiausia perteikti. Didžiausia kliūtis – nesusikalbėjimas ir nejautimas vienas kito, nes tai yra bendra kūryba.

60

Irena Jankutė: „Mama patarė, sako gal nori stoti į aktorinį, tada man kilo klausimas: „O ką, aktoriai mokosi?“, nes tikrai nuoširdžiai galvojau, kad jie nesimoko.“ 61

A.L.: Emocijų ir kūno nesuderinamumas taip pat yra viena iš kliūčių, kai norima tinkamai įsikūnyti į vaidmenį.

Kiek laiko užsiimate aktoryste?

A.L.: Sudėtingas klausimas, nes nežinau tos ribos, kada tapau aktore. Skaičiuojant nuo LMTA baigimo, profesionali aktorė esu jau 7 metus.

I.J.: 15 metų! Net pati nežinojau iki dabar.

Ar per tą laiką buvo minčių nutraukti aktorės karjerą? Ar norėjosi užsiimti kita veikla?

I.J.: Buvo momentų, kai norėjosi nutraukti konkrečią veiklą ar darbą, susijusį su aktoryste. Taip pat galvodavau, gal reikia dar kažką veikti be aktorystės, bet kaip bebūtų keista, ratas apsisuka ir vėl grįžti prie to paties. Pailsi, atgauni jėgas, sugrįžta kūrybinis įkvėpimas ir vėl viskas gerai. Kaip bebūtų, netgi ir tos veiklos, nesusijusios su profesija, pasufleruoja tokių idėjų, kurios anksčiau ar vėliau susitapatina su aktoryste.

A.L.: O tai ką veikti, kai nutrauksi? (juokiasi) O jei trumpai ir aiškiai, tai nebuvo kada toms mintims ateiti.

Klausimas Irenai. Kaip kilo „Kaukių akademijos“ idėja?

I.J.: „Kaukių akademija“ gyvuoja beveik 14 metų. Kūrybos namai įsikūrė atsispyrus nuo trijų asmenų iniciatyvos: manęs, Mykolo Vildžiūno ir Gintarės Čepukonytės. Vasarą prieš susikuriant visi dirbome Palangoje, restorane „Kupeta“ padavėjais-barmenais-aktoriais, tokio pobūdžio darbo tuo metu Lietuvoje dar nebuvo. Atlikdavome padavėjams įprastas pareigas, bet kartas nuo karto įšokdavome į sceninę erdvę ar atlikdavome įvarius numerius. Taip visą vasarą pradirbome ten. Sulaukėme daug teigiamų atsiliepimų apie mūsų veiklą, žmonės norėjo, kad savo pasirodymus rodytume įvairių švenčių ar gimtadienių metu. Grįžę į Vilnių, pradėjome galvoti, ką daryti. Neturėjome darbo, niekas nebuvo padėta ant lėkštutės, reikėjo pragyventi. Mums paskambino Daiva Bilinskienė, kuri paskatino imtis šios veiklos, ir pasakė, kad yra žmogus, norintis pamatyti visus numerius, darytus Palangoje, savo gimtadienyje. Mums tereikėjo sugalvoti, kaip prisistatyti kaip trupei. Taigi spalio 16 d. susirinkome visi „Bix‘uose“, pasiėmėme arbatos trise ir pradėjom galvoti, nes vakare jau reikėjo pasakyti galutinį pavadinimą. Dėstėme, dėliojome ir nusprendėme – Kaukių akademija.

Klausimas Aistei. Kaip atsidūrei „Kaukių akademijoje“?

A.L.: Su „Kaukių akademija“ pradėjau bendradarbiauti nuo pirmo kurso. Vienam renginiui „Kaukių akademija“ ieškojo daug jaunų žmonių, kurie galėtų dirbti didžiulėje scenoje.

Tuo metu vienas iš mano dėstytojų buvo Marius Jampolskis, kuris ir pasiūlė man bei keliems mano kurso draugams dalyvauti tame renginyje. Renginių palaipsniui vis daugėjo, taip ir užsilikau šiuose kūrybos namuose, iki šiol vaidinu įvairiose numeriuose programų metu.

Ar atliekate kokius ritualus, kurie padeda įsikūnyti į personažą prieš renginį ar spektaklį?

I.J.: „Kaukių akademijoje“ prieš naujos programos

62

Irena Jankutė: „Šiuo metu tikrai galiu pasakyti, kad tik meilės ir tikėjimo dėka gyvenimas eina tinkama linkme.“ 63

pristatymą arba tada, kai trupėje yra daug naujų aktorių ir norisi juos visus suvienyti, darome kvėpavimo pratimus.

Tris kartus įkvepiame ir iškvepiame, o paskutinį įkvėpimą sulaikome kiek galime ilgiau ir tada atsipalaiduojame.

A.L.: Mes su „Liūdnais slibinais“ prieš pasirodymus tiesiog sušunkame „vienas, du, trys“ ir pasakome garsiai bet kokį žodį, kuris tuo metu buvo ant liežuvio galo. Kvailas ritualas, bet padeda atsikratyti susikaupusios įtampos. Dar kartais pati sau spardau į užpakalį. Jau „Vilkolakio“ jaunimo teatre man sakydavo, kad užpakalyje gyvena baimė ir reikia ją išjudinti.

Optimistė, pesimistė ar realistė?

I.J.: Iš šono žvelgiant galiu pasakyti, kad Aistė yra optimistė.

Gal net labiau nerealiai optimistė.

A.L.: O aš manau, kad Irena yra optimistė.

I.J.: Pačiai atrodo, kad esu realistė. Galima sakyti esu „realiai optimistė“.

A.L.: Aš save galėčiau pavadinti tiesiog nerealiste. Šioje profesijoje ir taip lengva nugrimzti į pesimizmo liūną, o tokio mąstymo propagavimas gali ir liūdnai baigtis.

I.J.: Nors ir dirbtinu būdu, bet visada reikia kapstytis optimizmo link.

Ar turite tam tikrą gyvenimo filosofiją ar moto?

I.J.: Šiuo metu tikrai galiu pasakyti, kad tik meilės ir tikėjimo dėka gyvenimas eina tinkama linkme. Jeigu pradedu nebetikėti tuo, ką darau - viskas ima griūti. Šią filosofiją taikau visose gyvenimo srityse, nuo kūrybos iki kasdienės buities.

A.L.: Visiškai sutinku su Irenos žodžiais. Pridurčiau dar tai, kad verdančioje kasdienybėje reikia ieškoti paprastumo, lengvumo, nebijoti būti silpnu ir nebijoti to parodyti. Labai dažnai girdžiu frazę „kokia tavo sėkmės paslaptis“? Manau, kad atsakymo į šį klausimą nėra. Sėkmės paslaptis ir yra paslaptis. Niekas jos nežino.

64

I.J.: Mano sėkmės paslaptis – tiesiog gyvenu.

Ar yra konkrečių dalykų, kurie jus įkvepia?

I.J.: Ne, kaip tik kiekviena diena nustebina kažkuo kitu, tik čia jau mūsų pasirinkimas pasinaudoti tuo, ką duoda nauja diena, ar nekreipti į tai dėmesio.

A.L.: Stebuklų nėra. Kiekviena diena mums suteikia įkvėpimo gūsį, kuris duoda stimulą gyventi, kurti, mylėti.

Mėgstamiausia pasaka?

I.J.: Paskutinius du mėnesius dirbau su žydų liaudies pasakomis, tad labai jomis žaviuosi. Būtent šis darbas privertė kitaip pažvelgti į pasakas ir suprasti, kad jos skirtos ne tik vaikams, bet paslėptą mintį puikiai gali pritaikyti savo gyvenime ir suaugęs žmogus. Pagrindinis žydų pasakų personažas – karalius Saliamonas, kuris pasižymi didele išmintimi ir būtent per jo pamokymus galime įžvelgti klodų klodus apie gyvenimą. Iš šių pasakų pati supratau, kad išmintį reikia rodyti per kantrybę ir nuolankumą.

A.L.: „Mažasis princas“, jeigu šią istoriją galima priskirti prie pasakų. Manau, kad „Mažąjį princą“ galima vadinti filosofine pasaka. Ji visada man kels susižavėjimą.

Jeigu reikėtų pasirinkti, kokiu pasakų personažu būtumėte?

A.L.: Žinau! Norėčiau būti Aistės Lasytės personažu. (juokiasi) I.J.: Aš norėčiau būti karaliene. Man ji yra pasitikinti savimi, laisvės personažas, gali vadovauti, bet taip pat ir globoti daug žmonių, patarti jiems, būti autoritetu. Aišku, norėčiau būti ta gerąja karaliene, ne blogąja.

Gal norėtumėte dar kažką pridurti?

I.J.: Tiesiog būkime žmonėmis ir tikėkime savimi!

A.L.: Norim ledų!

Aistė Lasytė: „Verdančioje kasdienybėje reikia ieškoti paprastumo, lengvumo, nebijoti būti silpnu ir nebijoti to parodyti.“ 65

Gyvenimas

AKISTATA SU KABINA Tekstas: Airida Petkevičiūtė Nuotraukos: iš Vainstyle archyvo

Nejučia užklumpa noras tai daryti. Ir aš jau čia. Žengiu tvirtais žingsniais, sudariusi sandorį su savimi – TIK TAI KO REIKIA! Ir būtent šiuo momentu, akies kampučiu pamatau ją – aviečių spalvos raudonumo suknelę, kuri šaukte šaukia – „Pasimatuok mane!“. Tariu sau: aš TIK pasimatuosiu. Ar esi save pagavusi taip galvojant?

„Džinsai, švarkas, palaidinė, dar viena palaidinė, aukštakulniai, sportiniai bateliai, pasiimsiu viską ir lekiam matuotis!” Ką mums duoda drabužių matavimosi ritualas, kodėl jo taip trokštame? Ir kokios galios mums suteikia apranga?

Dažniausiai apsipirkinėjimas ir apranga atskleidžia vidinį mūsų pasaulį, ko mes siekiame, ką slepiame ir ką šiuo metu išgyvename. Apsipirkinėjimas, o galbūt tik matavimasis mus veikia kaip streso malšinimas. Kardifo universitete atlikus tyrimą su žmonėmis paaiškėjo, jog tai, ką vaikai valgo vaikystėje yra ypač susiję su streso ir agresijos valdymu vyresniame amžiuje. Jei vaikui susidūrus su nelaime kaip paguoda duodamas saldainis – natūralu, kad jis nemoka kontroliuoti savo impulsyvumo. Visiškai panašiai su drabužiais: jų pirkimas – tikras lepinimasis – vieno saldainio, kaip ir vienos batų poros, niekada negana.

66

O kaip išmokti apsipirkti taip, kad jaustumeisi laiminga ir iš parduotuvės neišeitum nešina milžiniškais šnarančiais pirkinių maišais? - STOP! Šnarančiais visai ne dėl to, kad jie popieriniai. Ar patikėsit? Taip, tai nutiko! Maišo apačioje, užpausta daugybe nesuprantamų drabužių, pabėgti bando aviečių spalvos raudonumo suknelė. Negana to, kad ant mūsų pirkėjos kūno ji neatsiskleidė visu savo gražumu, vargšei suknelei dar tenka pakęsti garstyčių spalvos šalikėlį, keisto kirpimo švarką, išmargintą gėlių raštais, ir šalimais esančius sportinius batelius. Ar ji to verta?

Dabar pats laikas grįžti šiek tiek atgal ir išsiaiškinti, kada būna vadinamoji „ne ta“, „ne mano“, „neapsipirkinėjimo“ diena. Tokia diena tikrai nereiškia, kad mes nerandame nieko tinkamo, - o taip – mes randame, bet visai netinkamus dalykus.

Negana to, kad ant mūsų pirkėjos kūno ji neatsiskleidė visu savo gražumu, vargšei suknelei dar tenka pakęsti garstyčių spalvos šalikėlį, keisto kirpimo švarką išmargintą gėlių raštais ir šalimais esančius sportinius batelius. Ar ji to verta?

67

B. F. Skineris, vienas žymiausių bihevioristinės teorijos atstovų, daugiausia dėmesio skyrė tam, ką žmonės daro ir kokios konkrečios aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti. Apsiperkame tada, kai jaučiamės džiaugsmingai – pardavėjams leidžiame naudotis mūsų gera nuotaika to net nesuvokdamos, paprasčiausiai siekiame sustiprinti užplūdusias emocijas. Arba atvirkščiai – kai jaučiamės nusivylusios, keliaujame į parduotuvę to minėtojo saldainio, kuris pagerins mūsų savijautą.

Kitaip sakant, kai esame pernelyg laimingos ar pernelyg liūdnos, pasiduodame impulsyvumui ir perkame nė nesusimąstydamos, prie ko apsirengsime vieną ar kitą drabužį. Toks apsipirkimas dažniausiai supykdo visą spintą, o pirkiniai, įsigyti tokių emocijų pagrindu, dar ilgai guli lentynose, etiketėmis grauždami mūsų sąžinę bei piniginę. Pagal B. F. Skinerio teoriją, pozityvūs paskatinimai yra skirstomi į pirminius ir antrinius. Teigiamas paskatinimas yra kažkas malonaus, ko asmuo nori – šiuo atveju tai gali būti nauji drabužiai. Jeigu reakcija sukelia pirminį pozityvų paskatinimą, galimybė pasikartoti tokiam elgesiui padidėja. Jeigu pirmasis apsipirkimas bus vykęs ir malonus, tikrai norėsime jį pakartoti dar kartą. Sutikime, apsipirkimas būna daug malonesnis nei namuose išvystas rezultatas tik tuo atveju jei pasiduodame emocijoms. Palaimintas tas, kuris sugalvojo, jog galime grąžinti rūbus atgal į parduotuvę – tai išties puiki išeitis, jei laiku susivokiame padariusios klaidą. O kad šių klaidų būtų kuo mažiau, mes turime suvokti, kas esame, kokią žinią norime skleisti aplinkiniams ir ko norime pasiekti savo įvaizdžiu.

Pavyzdžiui, Donnos Wooltfolk Cross knygoje „Popiežė Joana“ atskleidžiama nuostabi istorija, sukurta re-

68

miantis legenda. Joje teigiama, kad IX amžiuje popiežiaus sostas buvo atitekęs moteriai, kaip yra žinoma, tuo metu galėjo mokytis tik vyrai. Tamsiaisiųjų viduramžių laikais moterys neturėjo tokios teisės. Tad kaip jai pavyko tapti popieže? Čia mes ir pamatome drabužių bei įvaizdžio stipriąsias puses. Joanos nepaprastumas, drąsa, meilė, įstabus protas bei mokslo troškimas paskatino persirengti vyru. Tik tapusi vyru (vienuoliu) Joana galėjo įgyvendinti svajones, padėti žmonėms savo žiniomis, rūpintis vargšais, studijuoti brėžinius bei sumanyti įkurti mokyklą mergaitėms. Ši legenda įrodo, kokia stipri gali būti mūsų išvaizda, mūsų apranga ir kaip pasikeitusios mes galime manipuliuoti pasauliu. Šiais laikais mums neprireiks persirengti vyru, kad galėtume siekti karjeros aukštumų, tačiau, kad atrodytume stiprios ir savimi pasitikinčios, privalome apgalvoti kiekvieną pirkinį – na bent kas antrą. Taip spintoje įsivyraus taika, o mes tarpusavyje nesipykstančių drabužių pagalba pasieksime kur kas daugiau, nei manėme.

Avietinei suknelei neteks kabėti tamsioje ir niūrioje spintoje su viltimi, kad ateis jos eilė išeiti į gatvę. Juk nė viena suknelė nėra to verta. Tikiuosi, visos, perskaičiusios šią istoriją išlaisvins įkalintas sukneles, jei ne į gatvę, tai į kitas patikimas rankas. Ir kiekvieną kartą atsidūrusios kabinoje, nesvarbu kokių emocijų vedinos, stipriai pagalvosime, ar tikrai to reikia ir prie ko aš tai užsidėsiu, nes maža, keturių sienų patalpa akimirksiu gali virsti stebuklinga dėžute, kurioje pamosavusi burtų lazdele (greičiau drabužių pakaba) gali tapti kuo tik nori. Nuskamba paskutinis klausimas – „Veidrodėli veidrodėli, kas pasaulyje gražiausia?“ Taisau: ir protingiausia!

Šiais laikais mums neprireiks persirengti vyru, kad galėtume siekti karjeros aukštumų, tačiau, kad atrodytume stiprios ir savimi pasitikinčios, privalome apgalvoti kiekvieną pirkinį – na bent kas antrą.

69

Interviu

PAGAL AISTĘ - VISKAS YRA SUDERINAMA Tekstas: Karina Kurilovičiūtė Nuotraukos: iš Aistės asmeninio albumo

AISTĖ MILERYTĖ šiuo metu yra abiturientė. Ji apsupta tiek knygų, tiek veiklos. Tačiau savo laiką paskirsto taip, kad sugebėtų suspėti visur, kur nori ir reikia. Nesvarbu, ar tai mokslai, ar sportas, ar laisvalaikis. Jai atrodo, kad kol esi jaunas žmogus, gali nuveikti viską, ko trokšta širdis. Visus darbus, pomėgius ir hobius pavyks suderinti ir skirti jiems laiko, nes - „Kas labiau už mus trykš tokia jėga ir gyvybingumu“. Mergina prisipažįsta, kad kiti ją apibūdina kaip pozityvią ir protingą asmenybę, besišaudančią protingomis mintimis. Komplimentai, kuriuos jai labiausiai patinka gauti, yra nesusiję su išvaizda – ji labiau mėgsta, kai išgirsta malonių atsiliepimų dėl gražios šypsenos, protingų minčių ar už tai, kad gražiai piešia (nors niekada nelankė nei meno mokyklos, nei dailės būrelių).

Trys žodžiai, kuriais apibūdintum save?

Pozityvi, veikli, protinga.

Ką tau reiškia piešimas?

Pirmiausia, piešimas yra mano hobis. Tai man padeda atsipalaiduoti, nusiraminti, išreikšti save. Kai susikoncentruoji į baltą popieriaus lapą, pamiršti apie juodas mintis galvoje, kurios pradeda šviesėti su kiekvienu brūkštelėjimu.

Ką labiausiai mėgsti piešti? Kodėl?

Net nedvejojusi galiu išskirti žmonių portretus. Jų daugiausiai ir esu nupiešusi. O kodėl? Nes man patinka kiekvieną žmogaus veido bruožą ar įlinkimą bandyti perteikti ant lapo. Kiekvieną smulkmeną reikia įžvelgti ir perpiešti, nes

70

tai to žmogaus dalelė. Nesvarbu ar tai būtų akys, lūpos, randas ar net apgamas – tai sudaro visumą. Ir dar viena iš priežasčių, tai, kad gali nudžiuginti žmogų padovanodamas nupieštą jo portretą – jausmas, kai žmogus netenka amo iš džiaugsmo ir pasako, kad tai viena iš geriausių dovanų – tikrai yra labai smagu išgirsti ir džiaugtis savo atliktu darbu.

Vadinasi, pieši pagal užsakymą ar prašymą nupiešti portretą?

Dažniausiai taip, tačiau būna, kad savo artimam draugui nori gimimo dienos proga padovanoti kažką nuo savęs ir tai būna būtent mano piešinys. Dar ne kartą pasiteisino tai, kad buvau surengusi savo socialiniame tinkle facebook

„Aš linkusi kažką sugedusio taisyti, o ne mesti lauk ar kažkuo pakeisti.“ 71

kur pasidalinus mano nupieštu darbu su kitais savo draugais, išrinkau vieną nugalėtoją, kurį nupiešiau. Iš tikro buvo netikėta, tačiau pamatę ar išgirdę apie mano darbus, kiti draugų draugai pradėjo man daugiau rašyti ir prašyti nupiešti jų norimus žmonių portretus. O tai reiškia, kad visada smagu būti pastebėtam ir įvertintam kitų žmonių.

Kiek žinau, esi neabejinga sportui – kokiai sporto šakai jauti didžiausią aistrą?

Futbolui... Skamba gal kiek nemoteriškai, bet tai tiesa. Žaidžiu jau kelis metus, aikštelėje esu tik viena mergina – visi kiti vaikinai, tačiau tai nesudaro jokių kliūčių žaidime. Žaisdama atsipalaiduoju, atiduodu visas jėgas ir mes visi esame kaip viena šeima, vienas be kito komandos nelabai įsivaizduojame. Aišku, visokių replikų teko girdėti iš aplinkinių, tarkim, kad man trūksta dėmesio, todėl žaidžiu viena tarp vaikinų, bandydama įtikti, arba kad esu visai trenkta rinkdamasi tokį nemoterišką sportą. Net juokinga, tačiau kas nustatė kokius nors standartus, kurie turi būti taikomi žmogui? Ogi, niekas. Taigi, nei vienas žmogus negali bijoti ar riboti savęs ties veikla ar pomėgiais, kurie jam patinka. Svarbu būti savimi!

O kam teiki pirmenybę? Piešimui, sportui ar mokslams?

MOKSLAMS. Piešimas ir sportas yra mano hobis ir aistra, jų neapleidžiu ir laiko tam pakanka, bet mokslams teikiu visišką pirmenybę. Dalyvauju olimpiadose, pavyzdžiui, istorijos bei lietuvių ir anglų kalbų. Šie dalykai man ir sekasi,

72

ir patinka. Manau, būti išsilavinusia ir protinga asmenybe yra didžiausias privalumas. Tai omenyje turėtų turėti kiekvienas žmogus.

Ar mėgsti pokyčius?

Pokyčiai gyvenime labai reikalingi. Kartais privalai kažką keisti, o kartais... nori to ar ne, pats gyvenimas įneša pokyčių į tavo kasdienybę. Kartais tos permainos būna skausmingos, tačiau dažniausiai jos visgi būna naudingos.

Na, o aš esu didelis paradoksas: kartais mane žudo rutina, tačiau ne tiek, kiek bijau, kiek NENORIU nieko keisti. Už to slypi labai paprasta priežastis: visa tai, kas sena, yra patikrinta, saugu ir žinoma. Už naujovių slypi nežinomybė, netikėtumo faktorius. Aš linkusi kažką sugedusio taisyti, o ne mesti lauk ar kažkuo pakeisti.

Kaip manai, kas vis dėlto padaro žmogų turtingu?

Yra tokių supuvusių žmonių, kurie turtingumą įsivaizduoja tik materialiai. Iš dalies jie teisūs, bet tai ne vienintelis būdas kaip galima būti turtingam. Yra neįkainojamų dalykų: ištikimi draugai, sveika šeima, mylimasis šalia, vidinė ramybė. Nuo kiekvieno individualaus žmogaus vertybių suvokimo priklauso, kur praturtėti jam svarbiausia.

Jei turėtum galimybę tapti pasakos personažu, koks tai personažas būtų ir kodėl?

Hermiona Įkyrėle iš knygų apie Harį Poterį, dėl jos proto ir sugebėjimų.

„Kai susikoncentruoji į baltą popieriaus lapą, pamiršti apie juodas mintis galvoje, kurios pradeda šviesėti su kiekvienu brūkštelėjimu.“ 73

Kolekcija

KŪRYBA KAITAI: DIZAINO STUDENTĖS KOLEKCIJA GELBSTI SIRIJOS PABĖGĖLIUS Tekstas: Augustė Paulauskaitė Nuotraukos: Design for Difference

„Šiandien Sirijoje žuvo dar 200 žmonių” – toks pranešimas skambėjo ryto žiniose prieš metus, kai Angela Luna namuose su tėčiu žiūrėjo televizorių.

Luna, 22 metų prestižinės Parsons dizaino mokyklos absolventė, atsisuko į savo tėvą ir paklausė: „Ar aš tikrai turėčiau dirbti mados srityje? Kiekvieną dieną mes sėdime ir kalbame apie 4000 dolerių kainuojančias Prada kelnes, kurios yra tokios nereikšmingos, pagalvojus apie pasaulyje vykstančius dalykus.”

Iki tol kūrusi vakarines sukneles, nuo tos dienos mergina nusprendė paskutinio kurso disertacijai sukurti kolekciją, padedančią spręsti problemas, su kuriomis kasdien susiduria Sirijos pabėgėliai, siekdami saugiai užbaigti savo kelionę per valstybių sienas.

2011 metų kovą Sirija prisijungė prie antivyriausybinių protestų antplūdžio, žinomo Arabų pavasario pavadinimu, apėmusio Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką bei savo kelyje nuvertusio kelias vyriausybes. Iš pradžių taikūs protestai Sirijoje greitai tapo ginkluotu konfliktu ir netrukus peraugo į pilietinį karą. Pasak Mercy Corps (tarptautinės organizacijos, siekiančios padėti žmonėms išgyventi po krizių, karinių konfliktų ir stichinių nelaimių), nuo pilietinio karo pradžios prieš penkerius metus, jame buvo nužudyta daugiau nei 250 tūkst. žmonių.

74

Manoma, kad dauguma jų yra paprasti civiliai.

Dėl agresyvaus karo ir nykstančių resursų dauguma Sirijos populiacijos užpildė kaimynines šalis – Jordaniją, Libaną, Iraką, Turkiją, o nuo Turkijos per Viduržemio jūrą patraukė į Graikiją ir žemyninę Europą.

Mercy Corps tinklalapyje teigiama: „Pilietinis karas privertė 11,4 mln. žmonių palikti savo namus, sukurdamas humanitarinę krizę šalyje ir visame regione. Pabėgėliams trūksta ne tik pamatinių resursų, tokių kaip švarus vanduo ar pastogė. Milijonai vaikų buvo išplėšti iš savo šalies, neteko galimybės mokytis ir bet kokio stabilumo. Jų ateitis abejotina, o didžiulė dislokacija destabilizuoja visą regioną.“

Skaitydama straipsnius ir bendraudama su liudytojais, Luna pasirinko didžiausias problemas, kurias pat-

Angela Luna - Parsons disertacijos kolekcija Sirijos pabÄ—gÄ—liams.

75

iria pabėgėliai, siekdami nukeliauti į saugią vietą, ir sukūrė drabužius, kurie galėtų šias problemas išsspręsti. Viršutinių rūbų kolekcija „Crossing the Boundary“ („Peržengti ribą“) – tai unisex, vieno dydžio drabužių kolekcija, turinti keletą paskirčių. Septyni daugiafunkciniai dizainai yra praktiški, ilgalaikiai, nepralaidūs vandeniui bei vėjui ir sukurti naudoti skirtingose aplinkose. Viena iš striukių gali būti paversta į palapinę, galinčią sutalpinti net penkis žmones, kita, atsegus ir išskleidus kuprinę, pavirsta į apsiaustą, sulaikantį šilumą, taip pat striukės gali būti transformuotos į miegmaišius, gelbėjimosi liemenes, kūdikių nešiokles ar kamufliažą. „Šie rūbai nėra sprendimas pabėgėlių krizei, tačiau tikiuosi, kad jie gali palengvinti šių drąsių žmonių naštą“ – teigia dizainerė.

Luna planuoja pradinio dizaino rūbus paleisti į rinką, o iš gauto pelno gaminti supaprastintas drabužių versijas, kreipiant mažiau dėmesio į estetiką ir fokusuojantis į kiekvieno rūbo funkcionalumą. Tada šios paprastos ir praktiškos versijos būtų paaukojamos pabėgėliams. „Naudojant pačias ekonomiškiausias, tačiau patvarias medžiagas siekiama mažinti produkcijos kaštus, kad drabužiai būtų gaminami kuo didesniais kiekiais ir paskirstyti tiems, kuriems to labiausiai reikia“ – teigia Luna, kuri ir toliau aktyviai ieško dizaino sprendimų, padėsiančių pabėgėliams pasiekti kelionės tikslą ir susikurti naujus gyvenimus.

Disertacijos projektas apie pabėgėlių krizę yra tik dalis humanitarinio prekinio ženklo „Design for Difference“ („Kūryba kaitai“), skirto perteikti globalias problemas per mados prizmę, siūlant pirkėjui unikalius ir inovatyvius produktus bei atliekant didelio masto paramą.

Taigi, iniciatyvus prekės ženklas sukuria balansą tarp mados ir humanitarinių poreikių. Pasak dizainerės, „Crossing the boundary“ – tik pradžia. Nors pirmoji kolekcija sukurta, siekiant palengvinti pabėgėlių dalią, pasaulyje egzistuoja tūkstančiai kitų problemų, kurios turi būti sprendžiamos ir joms turi būti sukurta platforma. Prekinis ženklas ne tik siūlo atsakymus globalinėms problemoms bei suteikia pagalbą žmonėms kritinės padėties atveju, jis taip pat plečia visų kitų sąmoningumą. „Tai kur kas daugiau, nei tiesiog mada – tai judėjimas, kuriuo siekiama pakeisti pasaulį.“

Dėl socialinių tinklų ir internetinės žiniasklaidos plėtimosi pasaulis vis labiau susijungia, globalios problemos tampa itin aktualios. Žmonės labiau nei bet kada suvokia savo veiksmų padarinius, ne tik vietiniu, tačiau ir pasauliniu mastu. „Aš ilgą laiką ignoravau pasaulyje vykstančius dalykus, ir žinau, kad tai ignoravo ir daugelis kitų, – teigia Luna. – Jei šis projektas įtikins bent vieną iš šių žmonių atsiversti laikraštį, paieškoti informacijos internete ar bent jau parašyti apie problemą vietinei vyriausybei, mano darbas užbaigtas.“ Luna yra viena iš daugelio jaunų dizainerių, įrodančių, kad mada yra ir gali būti aktyvizmo forma. Nusistatymas, kad mados industrija yra lėkšta ir paviršutiniška, pamažu griūva. Madingi terminai – tvarumas ir atsakomybė – virsta bendriniais ne tik egzistuojančioje industrijoje, tačiau ir mados švietime: žymiausios mados ir dizaino mokyklos keičia savo mokymo planus ir įtraukia globalines problemas į švietimo programą. Drabužiai nebeturi būti tiesiog estetiški ir reprezentaciniai – jie gali būti funkcionalūs, humanitariški ir tiesiogiai padėti kitiems.

76

„Šie rūbai nėra sprendimas pabėgėlių krizei, tačiau tikiuosi, kad jie gali palengvinti šių drąsių žmonių naštą“ 77

Kolekcija

KAIP ATRODO ŽALČIO DUKRA? Tekstas: Augustė Paulauskaitė Nuotraukos: Kotryna Tarvainytė

Jūros ir miško ošimas, besiplaikstanti vėjyje suknelė, ramūs gamtos garsai ir mergina lyg pamažu virstanti medžiu. Šiuos magiškus vaizdinius galima pamatyti naujame kolekciją „Žalčio vaikai“ pristatančiame trumpo metražo filme.

Kolekcija „Žalčio vaikai“ sukurta remiantis lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“. Įkvėpimo reprezentaciniam filmui ir visai kolekcijai semtasi iš minėtos lietuvių liaudies pasakos, taip pat iš Kuršių Nerijos gamtos, būtent šią inspiraciją siekiant sulieti su techninėmis priemonėmis – 3D spausdinimu, audiovizualinėmis instaliacijomis (audiovisual mapping) bei ambient garsais.

Reprezentacinio video muzikos takeliui pasirinkta švedų elektronikos grupės Gidge daina „Norrland“, puikiai susiliejanti su video kompozicija ir visos kolekcijos koncepcija – ramūs gamtos garsai ir subtilūs elektroniniai skambesiai išpildo kolekcijos idėją, išplėsdami sintezę tarp

78

gamtos ir technologijų.

Audiovizualinei daliai parinktas lietuvių režisierių Algirdo Selenio ir Aurikos Selenienės animacinis filmas – „Eglė žalčių karalienė“, vizualiai papildantis drabužio pristatymą. Dėmesį patraukia folkloriškas pasakos perteikimas animacijoje, juodai baltos kadruotės, sutampančios su muzikos ritmu. Bendradarbiaujant su audiovizualinių instaliacijų projektu Kollektiv Konkrete, animacinis filmas perteiktas ant projektoriumi ir vaizdo miksavimo programine įranga valdomų heksagono formos plokščių-ekranų, taip sustiprinamas technikos ir gamtos ryšys.

Įkvėpimo semtasi iš Kuršių Nerijos gamtos.

79

Vėjyje plazdanti suknelė suponuoja trapią, jautrią merginos prigimtį.

Pati drabužio koncepcija ir ryšys su pasaka perteikiamas per Eglės bei keturių jos vaikų virtimo medžiais momentą, todėl pirmosios kolekcijos drabužių modeliai išreikšti kaip medžiai, siekiant perteikti kiekvieno iš jų charakterį vizualiai. Pirmasis dizainas skirtas Eglės dukrai Drebulei – vėjyje plazdanti suknelė suponuoja trapią, jautrią merginos prigimtį. Drebulės kostiumas susideda iš dviejų

80

dalių – trumpos suknelės atvira nugara ir ilgo šilkinio sijono, atidengiančio kojas. Suknelės priekyje prisiūti 3D spausdinimo technologijomis sukurti drebulės lapai, atspausdinti iš ekologiško PLA plastiko, todėl nekenkia gamtai. Filmuke apie Drebulę, filmuotame Kuršių Nerijoje, fokusuojamasi į virtimo medžiu momentą, siekiama išreikšti emociją iš dalies būnant žmogumi, tačiau pamažu virstant medžiu.

3D spausdinimo technologijomis sukurti drebulÄ—s lapai.

81

Technologijos

KOMPIUTERIS MŪSŲ SUKNELĖJE Tekstas: Augustė Paulauskaitė Nuotraukos: iš Intel, We:eX archyvų

Ar nešiotumėte šviečiančius sportbačius ir naviguojantį švarkelį? O suknelę, galinčią atbaidyti žmones? Taip, šiuolaikinės technologijos pradeda veržtis ir į aprangos madą. Skaitmeninių drabužių kūrėjai siekia pagerinti mūsų gyvenimo kokybę, tačiau ar tikrai esame pasirengę juos dėvėti?

Ar prisimenate dešimtajame dešimtmetyje išpopuliarėjusius šviečiančius sportbačius? Tuomet jų norėjo viso pasaulio vaikai nuo septynerių iki keturiolikos, na o jei tokių ir neturėjo, tai veikiausia apsimetė, kad gaus dovanų artėjančio gimtadienio proga. Žaidimų aikštelėje ar klasėje tokie sportbačiai netgi buvo traktuojami kaip tam tikras statuso simbolis (ar kietumo laipsnis). Pristatyti 1992 m. amerikiečių prekinio ženklo L.A. Gear, jie greitai išpopuliarėjo visame pasaulyje. Per pirmuosius 12 mėnesių po sportbačių išleidimo vien Amerikoje buvo parduota daugiau nei 5 milijonai porų.

Kodėl šiuos sportbačius taip pamėgo viso pasaulio vaikai? Pirma, jiems tai buvo daug daugiau nei šviečiantys

82

batai – ši paprasto dizaino, galbūt šiek tiek kvailoka avalynė buvo tiesiog magiška, o svarbiausia daugeliui tai buvo pirmieji išvis kada nors turėti asmeniniai elektros prietaisai. Nors pati LED technologija rinkoje buvo jau nuo 7 deš. pradžios, turėjo praeiti bemaž 30 metų, kad šviesos diodai būtų integruoti į aprangos madą. Išties, šviečiančių sportbačių bumas 10 deš. buvo pirmasis kartas, kai dėvima technologija paplito tokiu dideliu mastu. Beje, šiemet LED sportbačiai vėl grįžta į jaunimo madą „Reivo batelių“ pavadinimu. Tačiau šįkart jie grįžta ne kaip patobulinta technologinė naujovė, o kaip nostalgija ir vaikystės prisiminimas.

LED sportbačiai grįžta į jaunimo madą „Reivo batelių“ pavadinimu.

83

Vis tik patys įdomiausi interaktyvios mados pavyzdžiai bent jau šiuo metu nėra rinkos dalis. Skaitmeniniai drabužiai yra palyginti nauja medijos forma, sukurta labiau dėl eksperimentinės, o ne komercinės plėtros. Laidų ir šviesos diodų įmontavimas į tekstilę nuo 10 deš. išaugo į platų interaktyvių formų tinklą, apimantį kompiuteriu valdomas medžiagas, formą keičiančius polimerus, elektroninę tekstilę ir nano elektroniką. Šie drabužiai ištrina ribas tarp kūno ir techninės įrangos, įtraukdami skaitmeninę sritį į tiesioginį kontaktą su kūno paviršiumi.

Išties, šiuolaikinėms technologijoms vis labiau tobulėjant, skaitmeniniai drabužiai kuriami ne tiesiog dėl technologijų, o ieškant sprendimų kasdienėms žmonių problemoms. Viena iš tokių kūrėjų – Billie Whitehouse – kompanijos „We:eX“ įkūrėja ir dizainerė, orientuojasi į skoningą skaitmeninių technologijų integravimą į aprangos madą, siekdama išlaikyti pusiausvyrą tarp funkcionalumo ir estetikos. Suliejusi techninę bei skaitmeninę įrangą su aprangos dizainu, 2013 m. ji pristatė „Navigacinį švarkelį“, leidžiantį jį dėvinčiam pakelti akis nuo žemėlapio ar išmaniojo telefono, ieškant kelio nepažįstamoje vietoje. Sukurtas vaikščioti ar važinėti dviračiu po miestą švarkelis naudoja išmaniojo telefono aplikaciją kaip „smegenis” – per programėlę nustatomo maršruto navigaciniai duomenys transformuojami į paprastą vizualinių ir jutiminių užuominų visumą. Šviesos diodai, įmontuoti švarkelio rankovėse, informuoja, kiek laiko liko iki posūkio, o vibracija pečiuose praneša, kada ir į kurią pusę sukti. Tačiau navigacinis švarkelis kol kas yra prototipo stadijos ir dar nepasiekė viešosios rinkos, todėl šiuo metu tarnauja labiau kaip teorinis apmąstymas – ar dėvimos technologijos išties gali pagerinti mūsų gyvenimo kokybę.

Tiesą sakant, skaitmeninės technologijos drabužiuose šiandien gali turėti ir kiek netikėtų ar net keistų funkcijų. Galima prisiminti 2001 m. išleistą filmą „Burbuliukas“, kuris pasakoja apie berniuką, gyvenantį plastikiniame burbule. Dėl labai silpno imuniteto burbulas jam reikalingas kaip apsauga nuo aplinkos pavojų. Ką tai turi bendro su kiekvienu iš mūsų? Burbulas – tai lyg mūsų asmeninės erdvės metafora. Prancūzų sociologas Henri Lefebvre teigia: „Asmeninę erdvę išlaikome tarp savęs ir kitų, ši erdvė su mumis keliauja, į ją pretenduojame kaip į savą“. Taigi, ją suprantame kaip savo „personalią oro erdvę“ ir jaučiamės pažeidžiami kažkam be leidimo į ją įsibrovus. Bijome ne aplinkos pavojų, o labiau to nepatogaus bei erzinančio jausmo, kai žmogus, kurio nepažįstame ar menkai pažįstame, atsiduria per arti mūsų. Ką bendro tai turi su skaitmeninėmis technologijomis? Ogi daugiau, nei galime įsivaizduoti!

Olandų dizainerė Anouk Wipprecht, siekdama sukurti nešiojamą „atbaidymo priemonę“ nuo besikėsinančiųjų į asmeninę erdvę, 2015 m. Tarptautinėje elektronikos vartotojų parodoje (angl. International Consumer Electronics Show) Las Vegase pristatė suknelės–voro dizainą. Šis gąsdinantis, tačiau žavus derinys yra naujausias dizainerės tyrimas, sujungiantis robotiką, dėvimas technologijas ir madą. Pati suknelė sukurta 3D spausdinimo technologijomis (sudėtingą dizainą atspausdinti užtruko daugiau nei 60 valandų), o jos antpečiuose įmontuotos Intel mikroschemos.

84

We:eX „Naviguojantis švarkelis“.

85

„Jei artinsitės agresyviai, mechaninės galūnės išsiskleis į atakos padėtį, jei artėsite ramiai ir lėtai, suknia gali netgi vilioti prieiti arčiau glotniais, lengvais judesiais.“

Į voro kojas panašūs suknelės antpečiai (po tris kiekvienoje pusėje) veikia judesio ir kvėpavimo ritmo sensoriais - padažnėjus dėvinčio šią suknelę žmogaus kvėpavimui ar per daug priartėjus kitam asmeniui, kojos reaguoja išsiskleisdamos į puolimo poziciją. Atstumo jutikliai gali nustatyti judesį net 7 metrų spinduliu aplink savininko kūną. „Jei artinsitės agresyviai, mechaninės galūnės išsiskleis į atakos padėtį, – rašo Wipprecht, - jei artėsite ramiai ir lėtai, suknia gali netgi vilioti prieiti arčiau glotniais, lengvais judesiais.“ Ties suknelės liemeniu pritvirtinti juodi gaubtai su šviesos diodais, primenančiais voro akis. Užfiksavusios artėjimą, akys taip pat reaguoja – mirksėdamos įspėjamaisiais signalais arba nušvisdamos, tarsi sveikintųsi.

„Suknelė–voras veikia kaip sąsaja tarp kūno ir išorinio pasaulio“ - teigia dizainerė. Suknia gali pajusti kylantį stresą anksčiau nei jį suvokia pats ją dėvintis asmuo. Kompiuterizuotos voragyvio galūnės valdomos sensorinių technologijų, todėl yra savarankiškos, tačiau geba prisitaikyti prie savininko emocijų ir norų. Taigi, naudojant elgesio adaptaciją, iš esmės sukuriamas robotas, kuris nėra tiesiog atskira technologija, o tampa dėvinčiojo

86

suknelę dalimi. Šiuo provokuojamu kūriniu įrodoma, kad mada gali pastūmėti žmones mąstyti bei dalintis jausmais ir netgi peržengti socialinių normų ribas.

„Šiuolaikinių technologijų sąsaja su visuomene taps vis labiau ir labiau intymesnė“, - sako Wipprecht, pridurdama, kad technologijos neturėtų būti tiesiog spoksojimas į ekraną, jos turi skatinti interaktyvumą. Technologijoms iš lėto integruojantis į madą, mums teks permąstyti ir perkurti savo santykį su jomis.

Kviesdami mus apgalvoti mechaninio intelekto integraciją madoje, dėvimi kompiuteriniai drabužiai kol kas atlieka labiau filosofinę, o ne komercinę funkciją. Atkreipiant dėmesį į tai, kad ši sritis labai nauja ir jos praktinis panaudojimas mažai išvystytas, visuomenės požiūris į technologijų ir aprangos sąveiką vis dar išlieka gana paviršutiniškas, todėl mažai tikėtina, jog nešiojami skaitmeniniai drabužiai bent jau šiuo metu ras vietą komercinėje mados srityje. Vis tik galima teigti, kad skaitmeninės technologijos pamažu formuoja naujus aprangos potyrius ir apskritai keičia mūsų santykį su mada, taigi jų integracija ateityje neabejotina.

Suknia gali pajusti kylantį stresą anksčiau nei tai suvokia pats ją dėvintis asmuo.

87

88

. .

I2EYE

89

. .

I2EYE 90

2016 birĹželis