NEU/N

.

Foto: Laima Stasiulionytė

AUTORES

Vaida Stepanovaitė

Fotografė

Foto: Greta Ambrazaitė

Redaktorė

Alda Eikevičiūtė

Karolina Dačkutė Pokalbių autorė

Rūta Stepanovaitė Sudarytoja, dizainerė

NEU/N nustato naują šiaurę.

TURINYS

Tokiu šūkiu pasirodo pirmasis Meno vadybos platformos Arthesis leidinys.

2-11 Dominykas Gutauskas

Aktyvėja jaunųjų menininkų kūrybos pristatymas, daugėja galimybių dalyvauti profesionalaus meno lauke – institucijų ar nepriklausoma iniciatyva rengiamuose jauniesiems menininkams skirtuose projektuose, konkursuose, sulaukti specialiai jiems skirtų valstybės, savivaldybių stipendijų, apdovanojimų ir premijų (keli pavyzdžiai – Lietuvos Kultūros ministerija skiria jaunojo menininko premiją, galerija Meno parkas vykdo ilgametį projektą Jaunieji. Žalia sąmonė, vyksta tarptautinis Jaunojo tapytojo prizas, Kauno savivaldybė organizuoja Jaunųjų menininkų skatinimo programą).

Oficialiu požiūriu jaunųjų menininkų kūryba apibrėžiama būtent per šią prizmę – išryškinant amžiaus limitą. Plačioji visuomenė iš jos dažniausiai laukia šviežumo, eksperimentų, stiprios nuomonės raiškos, tą lyg priešindama profesionaliųjų menininkų nusistovėjusiam braižui, išgrynintoms idėjoms.

Kūrybinio proceso dėlionė

12-21 Akvilė Poškutė

Per jungtį su pasauliu

22-31 Vitalija Malyško

Kūryboje nėra mygtuko UNDO

32-41 Simona Lukoševičiūtė Miesto autoportretai

42-49 Justė Svirskaitė

Įvaizdžio vertybės

50-59 Lukas Mykolaitis

Elektroninio žurnalo NEU/N misija – paskatinti susiformavusio jaunojo menininko paveikslo pokytį, naują žvilgsnį į jo reprezentaciją, taip pat iškelti diskusiją apie jo vaidmenį dabartiniame Lietuvos meno lauko kontekste. Žurnalas ragina leistis į platesnį jaunojo menininko sąvokos Lietuvoje tyrimą – kokią ją matome, ką ji reiškia oficialiais terminais bei plačiosios ir profesionaliosios visuomenės dalies akyse?

Erdvių medijos

sudaro devyni pokalbiai su jaunaisiais menininkais Mykole Ganusauskaite, Dominyku Gutausku, Simona Lukoševičiūte, Vitalija Malyško, Luku Mykolaičiu, Akvile Poškute, Povilu Ramanausku, Rosanda Sorakaite, Juste Svirskaite. Pokalbiuose išryškėja nuomonės apie kuratorystę, stebėjimą, reprezentaciją, medijavimą, kritiką, profesionalumą, kaitą, užkoduotas žinutes – kurios nustato naujas koordinates atsakymų jaunųjų menininkų kūryboje paieškoms.

Kritikos kultūros

NEU/N

Žurnalo sudarytoja Rūta Stepanovaitė ir jo redaktorė Vaida Stepanovaitė Arthesis vardu dėkoja žurnalo komandai: Karolinai Dačkutei už darbą rengiant devynis išsamius pokalbius bei Aldai Eikevičiūtei už vizualų pokalbių išpildymą. Žurnalo redaktorė Vaida Stepanovaitė

60-67 Povilas Ramanauskas Riba

68-77 Mykolė Ganusauskaitė 78-87 Rosanda Sorakaitė

Profesionalas: atviras pokyčiams

2015, Nr. 1 Žurnalą leidžia: VšĮ „Meno vadybos platforma“ www.arthesis.lt info@arthesis.lt

-

KURYBINIO PROCESO Šiais laikais galime sutikti labai daug racionalių menininkų, kurie sulaužo stereotipą, kad kūrėjas gali būti plevėsa, netvarkingas ir kuria tik tuomet, kai sulaukia įkvėpimo. Kokį save regi kaip menininką?

nešneku. Tai yra asmeniniai išgyvenimai, kuriuos tu patiri, nerimauji ar džiaugiesi. Kai kurie menininkai mėgsta jį labai pabrėžti, apie jį daug šnekėti. Aš – visai ne.

Bet gal galėtum pasidalinti iššūkiais, su kuriais Kūrybos etapuose savyje matau plevėsišką vari- susiduri, pavyzdžiui, dirbdamas su medžiu? antą, kuomet leidi sau daugiau, pauostyti tą bohemišką kvapą. O toliau viskas labai racionaliai Kaip ir kiekviena medžiaga, medis irgi turi savitą sudėliota: kur, kas, kaip ir kada. Galbūt nėra ben- specifiką. Kalbant apie iššūkius, dirbu su ganėtidro ar visiškai kraštutinio varianto. Manau, kad nai mažai įrankių, stalius nepagamintų baldo kūrybos etape išsiskiria vienoks elgesys, o paskui su mano kukliu „arsenalu“. Neretai dėl medžio racionaliai strateguoji. kraipymosi pasitaiko staigmenų. Svoris irgi yra tam tikras iššūkis, didesnių darbų vienas nepaneši, Kaip manai, gal mes sureikšminame kūrybos procesą? kaip drobės. Didžiausi iššūkiai yra tik techniniai, bet medžio dulkių kvapas ir medienos vartymas delnuose Aš kūrybinį procesą pasilieku sau, apie jį per daug tai atperka.

2/3

2/3

4/5

Visgi tavo darbuose taip pat gausu detalių. Kada matai bendrą paveikslo vaizdą?

Iki 2015-tų metų visas kompozicijas dėlioti pradėdavau turėdamas tik mažą linijinį eskizą ir idėją. Ne tik galutinis vaizdas dažnai skirdavosi nuo pirminio varianto, bet ir idėja pasikeisdavo, būdavo daug improvizacijos. Toks procesas užima daug laiko, nes gali pasiklysti keisdamas formas iš vietos į vietą, o dar koloritas ar idėja pasikeičia, vyksta chaosas.

Todėl dabar galutinį vaizdą paišau kompiuteriu, o paskui lieka tik techninis įgyvendinimas.

Dominykas Gutauskas, „Raudona banga“, medis, akrilas, 76 x 76 x 7 cm, 2014

Matant galutinę kompoziciją iš anksto ir išlaikant idėją, gal mažiau darbų bus išardytų ar sudegintų krosnelėje.

Apie ką labiausiai norėtum kalbėti pristatydamas save?

Kiekviename darbe yra išryškinta tam tikra situacija, momentai. Tai yra pradinis taškas, nuo kurio prasideda pats darbas. O paskui gilinuosi į visą kompoziciją, dėlioju formas, spalvas. Eina dvi atskiros linijos, iš kurių išsivysto vienas darbas.

6/7

2/3

Vieną dieną turbūt labiau norėčiau šnekėti apie Kartais jaunas kūrėjas gali idealizuoti buvimą metechniką, kitą, matyt, apie idėjas. nininku. Su kokiais biurokratiniais, techniniais ir išvis su menu nesusijusiais dalykais esi susidūręs?

Kaip manai, kas galėtų būti „raktas” žiūrovui, kad šis suprastų tavo norimą perteikti mintį? Ar, tavo Na, jeigu rašai prašymą paramai, stipendijai, tada nuomone, užtenka pavadinimo? atsiranda formos, kurias turi užpildyti, bei įvairios taisyklės. Bet visada turi pasirinkimą. Aš nesu Man visuomet atrodo, kad mano darbai yra labai per daug su tuo susidūręs. Yra nutikę – kai dariau aiškūs, kartais net per aiškūs, per daug atpažįsta- streetart’ą, pagavo policija klijuojant plaktą, sumos detalės ir lyg norisi to vengti. Bet, pakalbėjus grūdo visus į sunkvežimį ir išvežė į areštinę, neleisu žmonėmis, išaiškėja, kad jie dažnai vaizdą in- do iškart nulupti plakato, paskui reikėjo gremžti terpretuoja kaip gan abstraktų, nemato taip aiškiai, nuo sienos popierių – aišku, idealiai nepavyko, tai kaip aš. Tad, žvelgiant iš mano perspektyvos, pava- šiek tiek pafotošopinęs nuotrauką nešiau kažkodinimas ir turėtų būti pagrindinis „raktas“. kiai Savivaldybės komisijai, kuri sprendžia, kokią baudą skirti. Juokinga komisija, bet, leidimo negaTavo pavadinimai visada labai tikslūs, konkretūs. vęs, negali pykti.

Kaip jie gimsta?

Jei netikėtai užsuktum į svečius pas naujai sutiktą Pavadinimai tiesiogiai susiję su matomu vaizdu. žmogų ir ant jo sienos pamatytum savo paveikslą – Tai yra, jei vadinasi „Šiltnamis“, tai kūrinyje tik- pavyzdžiui, atspausdintą A2 formatu ir įrėmintą. rai dominuos šiltnamis, bet su paslėpta mintimi, Kokia galima tavo reakcija? metafora bei papildomomis detalėmis.

Tai yra autorinių teisių pažeidimas. Nežinau, ar Mane labai sudomino, jog savo kelią pradėjai nuo būtų verta prasidėti su teismais Lietuvoje, bet tikgatvės meno. Man atrodo, kad gatvės menas sąly- rai neapsidžiaugčiau. Bent jau turėtų pasiklausti, ginai jau nebepriklauso pačiam menininkui, jis informuoti. Bet mano darbai tūriniai, tad nežinau, įsilieja į miestą, tampa jo dalimi, savastimi. Tai kaip toks printas atrodytų. Nesusipratimas šioks yra visiškai kitaip nei, pavyzdžiui, paveikslo kūri- toks. mas. Esu skaičiusi tavo mintį viename interviu, kad sukurtas kūrinys jau nebėra tavo. Kaip manai, Kaip pats vertini nelegalų filmų, knygų siuntimąsi? kokios to priežastys? Iš kur kyla toks pojūtis? Kodėl norisi atiduoti tai, ką sukuri, ir paleisti, pamiršti? Reikia, kad menininkai gautų atpildą už savo kūrybą. Kūryba ir finansai, nori nenori, vis tiek yra šalia Jeigu „susiklijuosi“ su savo vienu darbu, tai negalė- vienas kito, nesvarbu, ar pajamas gauni rėmimo si jo paleisti, gali pradėti kartotis. Gali nebūti pro- būdu, ar perka tavo darbus. Jeigu tave kažkas greso. Bet man taip natūralu, padarau darbą ir, apvogia, pasisavina darbą ar idėją, plagijuoja – tiesiog, viskas – jis gyvena savo gyvenimą, o kur turi pilną teisę reikalauti už tai atlygio. atsidurs – tai yra atskiras etapas.

8/9

Yra įvairių niuansų, kur gali būti labai slidi riba.

Kaip, pavyzdžiui, nustatyti, ar iš tavęs pavogė idėją? Kaip manai, ar autoriaus teisių išmanymas yra paties menininko asmeninis reikalas, ar kažkas turėtų kūrėjus supažindinti su jų teisėmis?

Bet pats minėjai, kad nežinai, ar Lietuvoje būtų verta pasikliauti teismais.

Tai turėtų būti sprendžiama teisiniu keliu, tokius atvejus tūrėtų tirti ekspertų grupės. Tik kyla klausimas, kiek menininkas turi ambicijų – gal jis tik nuleidžia galvą ir pasiskundžia saviems draugams, kad jo idėją kažkas pasisavino. Tai priklauso nuo meninko tikslų: vienas, galbūt, turi ketinimų, kad jo įdėja būtų platinama, naudojama, kažkam tai visai nepatinka.

Pastebėjau, kad įkainoti savo darbą ir tam skirtą laiką kartais būna labai sunku. Kaip manai, išdrįsti įsikainoti bei pasakyti, kad už dyką nedirbsi – pareiga ar teisė? Ar tu kovoji už save, savo teises?

Baisu papulti į tą kelią, kuriame gali sugaišti daug laiko ar net likti pats kaltas.

Visiškai neturiu problemų pasakyti, ko man reikia.

Jeigu matau, kad kažkas blogai, gal tavo darbus blogai išeksponavo, iškart sakau, ilgai negalvoju.

Ar esi kada svarstęs, kad pati kūryba gali priklausyti nuo galimybių ja dalintis? Taip sakant, paklausa gimdo pasiūlą – jei apie tave žinotų daugiau žmonių, nes būtum reklamuojamas ar dažnai save rodytum žurnaluose, meno leidiniuose, galbūt situacija būtų kitokia? Turbūt daug dalykų priklauso nuo vadybos, nuo būdo, kaip save pateiki visuomenei.

Aktyvumas svarbus, turi daug visko daryti. Aš galbūt truputėlį toks pasislėpęs menininkas. Nepatinka dalyvauti dešimtyse parodų su vienu kūriniu, aišku, tai yra vienas iš kelių pasiekti platesnę auditoriją ir būti atpažįstamu, bet turi ir pats gerai jaustis.

Kaip manai, ar yra riba tarp sveiko savęs parodymo, priminimo apie save, per didelio savęs demonstravimo? Žiūrint, kiek pats nori demonstruoti save. Aišku, reikia parodas rengti, parodyti savo kūrybą, bet man atrodo, kad nėra jokių taisyklių. Tu pasirenki, kaip nori daryti. Gal nenori jokios parodos daryti – tik darbus. Žmogus turi turėti tokią laisvę, svarbiausia, manau, kad savęs neprievartautų. O jeigu būti aktyviu – natūralu, tu tuo gyveni ir matai, kad sekasi, tai viskas labai gerai.

10/11

A

kvile, šią diskusiją norėčiau pradėti klausimu, kaip pati supranti stebėjimą? Kas tai yra?

Stebėjimas kiekvienam gyvūnui yra tiesiog gyvybiškai svarbus veiksmas. Turi sąmoningai ar nesąmoningai stebėti, kaip elgiasi kiti. Tai yra prisitaikymas prie aplinkos. Stebėjimas yra evoliuciškai pagrįstas dalykas, o žmogaus evoliucijos dalis yra

kultūra, tad kultūroje, manau, tai irgi svarbu. Save tyrinėji tarp kitų, bei kitus tyrinėji per aplinką. Visada norisi save pažinti per praktiką, teorijas, kalbėjimą, klausą ar matymą. Visose srityse: gamtoje, buityje, visur. Visada tyrinėji, negali būti pasyvus, nes neišgyvensi. Kaip galima nestebėti?

Yra žurnalistinis, mokslinis ar kitos profesijos žmogaus stebėjimas, kuriam gamtos, pasaulio ir žmonių stebėjimas yra kitokio pobūdžio. Ar meninis stebėjimas kažkuo skiriasi?

Skiriasi. Visi turi savo profesinį stebėjimą, stebi kitus savo profesijos žmones. Mieste einantis statybininkas matys, kokios plytos aplink, o menininkas pastebės pastatų proporcijas. Visi skirtingai pamatys tą patį miestą. Man stebėjimas įdomus, nes jis suteikia naują informaciją arba patvirtina samprotavimus. Visada ieškai atsako sau, nori įgyti patirties. Galbūt įmanoma stebėti ir užsidarius, bet vis tiek turi santykį su pasauliu, aplinka. Nebuvimas irgi yra kažkokia aplinkybė.

Menininkui kūryba yra bendravimo būdas per jungtį su pasauliu – kuomet per savo kūną ir pasąmonę renkama informacija apie aplinką. Ar menininko kūrinyje turi atsispindėti pasaulio stebėjimas, ar ...?

12/13

Nežinau, ar turi atsispindėti, bet tikiu, kad atsispindi – tiek kūrinyje, tiek paties menininko gyvenimo būde, jo samprotavimuose ir apskritai santykiuose.

Bet man būtų įdomu sužinoti, ar stebėjimui reikia pasiruošimo?

Jeigu pasiruoši, surinksi daugiau informacijos. Bet jeigu turėsi išankstinę nuostatą, gali „užsiblokuoti“. Tačiau kartais būna labai netikėtų pastebėjimų. Būna atvejų, kai esi pavargęs, ir tuomet atrodo, kad stebėjimo procesas nevyksta. Tik po to supranti, kad tai irgi buvo stebėjimas.

atsiremia į dugną. Manau, kad kartais platesnis matymas leidžia atsiverti pasauliui, išsivaduoti iš savo principų. Patirtis būna ne tik kūrybinė, bet ir asmeninė, o tai paveikia pasaulėžiūrą. Pamatai kitaip, nei tikėjaisi, bet būna, kad užsidarai, tyrinėji savo domėjimosi lauką ir vis tiek nesugebi surinkti visos informacijos. Jeigu esi paišęs ar tapęs, visada matysi žmogaus akių spalvą, santykį su oda ir panašiai – techninius dalykus, bet po to seka pasaulėžiūros dalykai. Bandai suprasti, kodėl kitas žmogus kitaip mąsto, nuolatos savęs to klausinėji.

Jeigu galėtum, ar atsisakytum to teorinio žinojimo Kaip tos išankstinės nuostatos gali veikti? Ar jos ir nuostatų, kaip minėjai, pavyzdžiui – violetinių gali sukliudyti? šešėlių matymo? Ar norėtum to nežinoti ir matyti norimas spalvas?

Po impresionistų visi sužinojo, kad šešėliai yra violetiniai. Ir tu juos pradedi matyti violetinius, Kartais norėtųsi matyti kaip vaikui. Tačiau žinant, nors iš pradžių to nematei. Galima sakyti, kad kad gali „perlipti per save“, supranti, kad teorijos žinojimas daro įtaką matymui. Būna kategoriškų yra tik teorijos, sugalvotos mirtingų žmonių. Jos žmonių, kurie, pavyzdžiui, skaito tik tam tikros teisingos, tačiau, įveikus primestą žinojimą, vėl srities literatūrą, ir taip labai apriboja savo maty- gali matyti kaip vaikas. mo lauką. Nors gilina žinias, bet ateina laikas, kai

14/15

2/3

Ar visada norisi aiškintis teorijas?

Dabar orientuojuosi į konkretesnius fenomenologinės krypties apmąstymus. Jie yra apie žmogų pasaulyje, kuris priėmė faktą, kad yra čia ir dabar, todėl svarbiausiu tampa klausimas, kaip tu čia esi. O per tapybą gali įamžinti pasaulį, palikti pėdsaką jame, ir taip pasaulis tampa prasmingesnis, apmalšini abejones.

Stebėti galime keliais būdais: rega, jausmais, racionaliu mąstymu, pasipiktinimu, susitapatinimu su objektu, visišku atsiskyrimu. Kuris būdas tau priimtinesnis?

Nebemėgstu skirstyti į sąmoninga-nesąmoninga, manau, kad viskas vyksta organiškai. Priklausomai nuo to, ar pasitelki visas galias, ar jos veikia.

Juk net pats sau negali apsibrėžti, kaip stebėjai.

Kaip tai pasireiškia kūryboje?

Nėra taip, kad kūryboje vyrauja vienas stebėjimo aspektas. Stebėjimas tiesiogiai įtakos nedaro, tačiau patvirtina arba paneigia tavo mintis. Aišku, lengviau kurti vaizdus, jei remiesi natūros stebėjimu. Visi kiti stebėjimai yra dvasiniai, susiję su pasaulėžiūra, atsispindintys kūryboje. Jeigu tai neatsispindi, tai matyt, užsiimi tiesiog amatu.

Gal stebėjimas yra tik malonus laiko praleidimo būdas?

Taip, manau, daug tiesos tame (juokiasi).

Kaip stebėjimas yra susijęs su savistaba?

Savęs stebėjimas – irgi pasaulio dalis. Bet, kalbant apie stebėjimą kaip malonumą, man žymiai maloniau stebėti aplinką, negu save. Kartais savistaba vargina. Kai man pavyksta „atsijungti“ nuo jos, pailsiu ir atrandu naujų dalykų.

Akvilė Poškutė „Vytautas“ Aliejiniai dažai, drobė 129 x 100 cm, 2014

Atrodo, kad stebėjimas dabar, kai visi nori lėkti, yra daug valios reikalaujantis veiksmas. Pamenu, universitete turėjome stebėjimo užduotį, ir daugumos atsiliepimai buvo: „Tiek daug vyksta, o aš to

16/17

2/3

4/5

Akvilė Poškutė „Dėžutė kiaušinių“ Aliejiniai dažai, kartonas 38 x 46 cm, 2013

net nepastebiu“. Tačiau, daugiau padiskutavus, kiekvienas pasakė. supranti, kad mažai kas norėtų pakartoti šį procesą. Gal jis nebereikalingas XXI amžiuje?

Ar esi per stebėjimą išvengusi klaidų?

Bet jeigu nori vartoti, turi labai daug stebėti.

Kainas, madas – neįsivaizduoju, kaip žmonės tai sugeba. Kryptis kita, kiekvienas pagal sau aktualų dalyką tyrinėja aplinką. Tu pasakoji, kad kitiems keista sėdėti ir galvoti, kokia aplinka, kokius jausmus ji kelia, o man keista, kad kitiems tai nevyksta natūraliai. Dabar bandau suprasti, kad gal tai yra reikalinga kūryboje.

Taip. Aš „užšoku situacijai prieš akis“, nes jau būnu ją ištyrinėjusi. Taip neleidžiu dalykams įvykti natūraliai ir, dažniausiai, nepatiriu kažkokių jausmų. Tai atima akimirkos žavesį, nes jau žinai, kaip būna, atpažįsti tuos pačius dalykus. Ir tai kartais kelia nuobodulį, nes viskas vyksta panašiai. Ir ta baimė daryti klaidas – kartais ji padeda, o kartais supranti, kad buvai padaręs klaidingas išvadas. Turėjai išankstinę nuomonę, ir nepastebėjai, Manau, kad stebėjimas gali sukelti ir pyktį, pavy- kad realybė buvo kitokia. Bet tu niekada nežinai, dą, galvojimą, kad „pas kitą žolė žalesnė“. kaip buvo iš tiesų. Todėl turi stebėti ir būti visada atviras. Man atrodo, kad stebėjimas turėtų padėti Žmogiškosios ydos visada tokios pačios, bet dabar kažką įvykdyti sėkmingiau. tai pasireiškia stipriau. Šiais laikais galima greičiau matyti tendencijas, sužinoti viešąją nuomonę. Dažnai menininkai atkreipia dėmesį į tai, ko viKeičiasi technologijos, tačiau žmogaus poreikiai suomenė nebenori girdėti, į skausmus, tylas. Apie išlieka tokie patys: noras būti suprastu, mylimu, ką tu kalbi savo kūriniuose? mėgstamu kitų, turėti įdomią veiklą, pavalgyti, šiltai išsimiegoti. Ambicijos visais laikais buvo Manau, kad menininkai ir turi kalbėti. Žurnalistai panašios, tik dabar galime labai aiškiai sekti, ką dažnai būna angažuoti, o menininkai dar turi

Akvilė Poškutė „12 gaidelių“ Aliejiniai dažai, kartonas 70 x 62 cm, 2014

didelę laisvę, jie gali kalbėti. Aš už tai, kad menininkas būtų socialiai atsakingas, kad visuomenė būtų šviečiama. Menas turėtų paprastus, banalius dalykus parodyti taip, kad jie taptų svarbūs. Kai kurie kalba apie savo patirtį, ir visiškai nesidomi viešąja erdve – smagu, kad jie gali atrasti, kad yra kitas pasaulis, yra tyla. Visi kalba skirtingai, bet svarbu, kad forma neprasilenktų su turiniu ir tavo pasaulėžiūra.

Rašytoja Susan Sontag rašė, kad, kai atėjo fotografija, visi galvojo, jog tapyba mirs. Niekada negalvojai pereiti į fotografiją?

Tai yra šiokia tokia paslaptis, kaip dažai ant drobės padaro pasaulį regimu. Kaip teisingai sakei, fotografija tapybos nenužudė. Ji svarbi nuo Lasko laikų, neša žmogišką kūniškumą. O fotografijoje yra kitoks turinio pateikimas, pasakojimo būdas.

Svarbu pasirinkti mediją, kuri atspindėtų mintį.

Atrodo, savaime suprantama, kad jauno ir vyresnio menininko patirtys ir žiūros kampas, iš kurio Tapyba ilgą laiką kūrė realybę, dabar ją kuria fojie žiūri, skiriasi. Visgi, gal galėtume pabandyti tografija. Kol nebuvo fotografijos, pažinome pakonkretizuoti skirtumus? saulį per žodį, per dažą. Kaip tu pasirenki spalvą?

Tie, kurie žemėje gyvena daugiau metų, yra labiau patyrę, mato dalykus išmintingiau. Dabar nesuprantame, ką jie sako, nes mes to nepergyvenome, todėl į juos žiūrime kitaip. Jaunimas vis tiek yra kategoriškesnis. Bet būna ir vyresnių žmonių, nebūtinai menininkų, kurie „spardo į vienus vartus“. Patirtis yra, nors ir esminis, tačiau reliatyvus dalykas. Kai ji skiriasi, tą patį reiškinį matai kitaip.

Mano kūryboje vyrauja ochros spalva, tai ateina iš natūros. Paprastumas, ramybė asocijuojasi su natūraliomis medžio spalvomis. Toks skonis, nuo jo pabėgti negali. Aš vėl grįžtu prie kūniškumo, bet taip išeina. Būna, kad tai pasikeičia, ir pats žmogus sąmoningai keičiasi, nes atsibosta sau.

20/21

KURYBOJE NERA MYGTUKO

UNDO

Vitalija, diskusiją norėčiau pradėti nuo sąvokos apibrėžimo. Noriu tavęs paklausti, kas tau yra žinutė? Kaip pati ją apibrėžtum? Žinutė yra papildoma informacija žiūrovui, kad jis būtų teisingai nukreiptas į tavo darbą.

Kaip manai, koks yra pagrindinis skirtumas tarp istorijos ir žinutės?

Tai yra labai plačios sąvokos ir galima į jas pažvelgti įvairiai. Žinutė gal neturi gilios prasmės, o pats žodis „istorija” nusako kažką labai gilaus, bet tą pačią žinutę galima išvystyti iki istorijos. Įdomus klausimas. Galbūt žinutė yra kažkas greito, o istorija turi šaknis. Mano kūryboje kiekvienas darbas turi žinutę – jis ją turi turėti, o po to jau vystoma istorija. Ir viskas atsiranda nuo žinutės pasąmonėje.

Tuo momentu suvokiu, kokia tema mane paveikė, noriu atkreipti dėmesį.

Kaip tik palietei klausimą, kurį norėjau užduoti.

Kas pirmiau ateina kūryboje – istorija ar idėja?

Kadangi aš užsiimu ne tik iliustracijų, bet ir rūbų kūrimu, man viskas gimsta kartu. Kai kuriu, niekada nematau, kaip atrodys darbas. Dažniausiai mane paveikia kokia nors matyta gyvenimo drama, socialinės problemos, pavyzdžiui, šeimų, ir,

22/23

jeigu aš „užsikabinu“ – vystau viduje. Nemėgstu įkvepia ne patys gražiausi dalykai. Manau, kad iseskizuoti. torija ir reikalinga, ir ne, tik reikia pagalvoti, kam ją papasakoti ir parodyti, ypatingai šalyse, kurios Bet kostiumus juk reikia eskizuoti? yra konservatyvesnės. Kiekvienas darbas negali būti tuščias, jis turi būti kažkuo įdomus, ir istorija Matai, aš esu labai nekantri asmenybė ir tai labai suteikia jam prasmės, jeigu mes siekiame išliekaatsiskleidžia kūriniuose. Mano nuomone, darbai mosios vertės, ar ne? Bet, atsižvelgiant į tokią susiformavo tavo pasąmonėje ir tu išsilieji, nėra savotišką patirtį, tai tikrai ne visada į naudą kūrėmygtuko undo. Stengiuosi savo kūryboje nenau- jui. Esu turėjusi tokių atvejų, kai papasakojau apie doti trintuko, kai paišau su markeriu, man patin- tikrą įkvėpimą, ir man pasakė, kad turiu sukurti ka kraštutinumai, kada turi suvaldyti. Iš pradžių gražesnę istoriją, nes nebaigsiu studijų. Kodėl aš gimsta vaizdas, matau problemą, tą situaciją, ir turiu meluoti, kas mane įkvepia? Menininkas turi po to pradedu piešti. Taip vystosi darbas, tiesiog išmokti kovoti. leidžiu rankai paišyti pagal nuojautą.

Mes esame pripratę viską padailinti, pakoreguoti, Kasdien mus pasiekia nenutrūkstamas informacio su gyvenimu to padaryti neįmanoma. Kad ir kaip jos srautas. Gal kartais nuo istorijos norisi pailsėti, stengtumeisi, neištrinsi faktų. Gali padaryti kos- ypač šiame informacijos amžiuje? metinį remontą, bet žmogaus vidus bus su tomis žymėmis. Todėl aš stengiuosi, kad kūryba atspin- Pastaruosius dešimt metų žmonės gauna „sukramdėtų tuometinę nuotaiką ir problemą. Taip viskas tytą” informaciją, todėl nebemoka interpretuoti.

Aš tai dažnai jaučiu. Tam, kad jaunoji karta turėtų ir gimsta. viltį, mes turime jai leisti pasukti galvą. Jos atKam reikalinga istorija darbuose? Galbūt kalbant stovai nenorės, gal „muistysis“, bet, man atrodo, ne vien tik apie tavo kūrybą, bet apskritai? kad iš dešimties du tikrai pagalvos. Viskas priklauso nuo to, į ką orientuojamasi, yra žmonių, kurie Aš mėgstu darbus su istorija, bet apie tai turiu ir visą gyvenimą norės gauti greitą informaciją. Man prieštaringą nuomonę. Kartais istorija gali truk- svarbūs tie, kurie gilinasi. Taip, ši auditorija nėra dyti darbui. Kai yra istorija, tu stabdai žiūrovą ir pakankamai didelė, bet ji egzistuoja. Mes labai jo fantaziją, nes išsakai savo nuomonę. Antra, jei skubame, mūsų mintys veja mus, todėl noriu, kad nori kūrinį parduoti, žmogus, sužinojęs istoriją, žmonės sustotų, atsipalaiduotų, pabūti su savo gali atsisakyti to kūrinio, juk dažniausiai ir mane mintimis ir leistų savo fantazijai pasireikšti.

24/25

4/5

Tavo nuomone – yra riba, kuomet žinutė yra perteklinė, tokia, kurios nebepriims žiūrovas?

Istorija negali būti perkrauta informacija, nes turi palikti vietos žiūrovo interpretacijai. Jeigu yra labai svarbi tema, kaip ją papasakosi be žinutės? Kita vertus, Karolina, kartais reikia intrigos. Gali specialiai nieko nepasakoti ir taip intriguoti. Esu gyvenime mačiusi keletą darbų, kurie mane paveikė, nors ir nieko nebuvo pasakyta apie juos. Vadinasi, kūrinys buvo taip sukurtas, kad jo istorija – aiški.

Tai labai sudėtinga tema, kuri priklauso nuo situacijos, įvairių kitų veiksnių.

Ar kitų žmonių gyvenimo istorijos, tikrovėje užfiksuotos situacijos įkvepia tave kurti?

Priklauso, apie kokias istorijas klausi. Jeigu apie kūrinių istorijas, pavyzdžiui, kitų menininkų, tuomet ne.

O visuomenėje vykstantys procesai?

Mane įkvepia žmonės, buitinės problemos, kurių ti savęs ir nekopijuoti kitų, nes tai galima pajusti. mes, tarsi, nematome. Pavyzdžiui, vaikai, persilei- Labai stebiuosi jaunais kūrėjais, ypatingai dizaino dimai, dirbtiniai apvaisinimai. srityje – žinutė neįdomi, matau kopijavimą. Man kartais neprofesionalo darbas atrodo įdomiau, Gal kartais istorija yra mums primetama? Kaip at- nes matau, kad jis turi savo braižą. Menininko skirti, kurie pasakojimai yra autentiški, o kurie yra braižas gali veikti kaip žinutė, tai labai stipru. išorinių jėgų poveikio rezultatas? Gal net tų temų vertinimas, kurios tau įdomios, gali būti „primes- Kalbant apie tavo kūrybą, kaip manai, kur yra tavo tos“ iš išorės? kūrinio istorijos pabaiga? Ar gali būti žiūrovas?

Kartais jaučiu, kad menininkas buvo įtakotas.

Viskas, kas vyksta dabar, atspindi šį laikmetį. Kai mes mirsime ir ateis nauja karta, iš mūsų kūrinių jie galės suprasti, kokios problemos mums rūpėjo. Man atrodo, kad, nori ar nenori, darbas yra savotiškas paties menininko atspindys. Jis leidžia atsiskleisti arba kažko atsikratyti, pavyzdžiui, nerimo.

Tu teisi, kartais žinutė gali būti neigiama. Yra tokių darbų, kurie palieka nemalonų įspūdį, nenorėtum jų turėti savo namuose. Visgi labai svarbu nepraras-

Taip. Kol bus žiūrima į tavo darbą, jis niekada neturės galutinio taško. Žiūrovai keisis ir kiekvienas interpretuos savaip. Smagu pasiklausyti, nors ir žinai savo tiesą. Kai paklausau, ką žmonės galvoja apie mano darbą – nusistebiu, pati taip nepagalvočiau. Turi savo idėją išlaikyti, bet leisti žiūrovui ją užbaigti.

Jau minėjai, kad tau svarbu, jog tavo auditorija būtų mąstanti. O ar ieškai auditorijos sąmoningai?

26/27

Prieš penkerius metus kalbėjau su vienu žinomu mados kritiku Lenkijoje. Pasakojau idėjas ir jis man atsakė: „Jeigu tu nori kurti ir nori auditorijos, tai reikia daryti ne Lenkijoje, ir ne Lietuvoje, nes mes esame konservatyvūs.” Esame tame etape, kai mums reikia masės, esame tokios mados sekėjai. Ši mada nėra orientuota į išskirtinumą, nesame linkę išsiskirti. Taip pat mes ieškome aiškesnės, „lengvesnės“ kūrybos. O jeigu tu nori žiūrovo, kuris nori komplikuotos istorijos, ir jeigu nori augti pats, tapti konceptualiu, reikėtų išvažiuoti.

O kaip Suomijoje?

Jaučiau kitokį mentalitetą. Dėstytojai leisdavo nukrypti netgi nuo mano pirminės idėjos. Turėjau daug projektų, ir man labai patiko tai, kad dėstytojai leido daryti viską. Atėjus pas dėstytoją konsultacijai diskutuodavome apie tai, kaip įgyvendinti idėją, jis nepasakydavo: taip, arba ne.

Užduodavo daug klausimų, bet atsakymus turėdavai rasti pats. O kas čia atsitinka? Akademijoje aš turėjau tik išlyginamąsias studijas, bet skirtumą jutau. Pripažinkime, jog yra mokytojų braižas, pagal kurį gali iškart pasakyti, kas yra jo mokinys. Tik pora išsiskiria, maištaujantys. Turi pats į save investuoti, savęs ieškoti. Jeigu patinka, eini, ieškai, surandi. Mokslo įstaiga iš tavęs menininko nesukurs, tik jei esi stropus mokinys, įgysi braižą, bet būsi kūrėjas be dvasingos žinutės.

Kaip atradai save iliustracijoje?

Aš kuriu rūbų dizainą. Man visuomet reikia daryti eskizus, tačiau, kadangi kolekcijas pristatau tik kas pusmetį ar metus, o poreikis kūrybai yra, taip ir atsirado piešiniai. Turiu didelį poreikį kurti, tačiau dėl darbo, kuriame pastoviai keliauju, pobūdžio, nebeliko saugios erdvės kūrybai. Todėl ji tapo labiau eskizinė, atrodanti lyg nepabaigta, tačiau tokia nėra. Renkuosi markerį dėl piešimo greičio. Kažkada labai patiko pieštukas – jeigu būtume susitikusios prieš kokius penkerius metus, braižas būtų visai kitoks. Tuomet turėjau laiko, darbai buvo kruopštesni, ne tokie ekspresyvūs, impulsyvūs, buvo labiau detalizuoti. O dabar detalės dingsta, lieka tik pati idėja.

Tolesniame puslapyje: Vitalija Malyško “Vintage Tattoo“ Flomasteriai, tušinukai, markeriai, 2013 Riboto tiražo atspaudas

28/29

2/3

4/5

AUTOPORTRETAI

Simona, aktyviai dalyvauji ne tik grupinėse parodose, bet taip pat rengi ir personalines. Kaip supranti, apie ką norėsi kalbėti savo būsimoje parodoje? Kas lemia temos pasirinkimą? Šiuo atveju procesas vyksta natūraliai: temos pasirenka mane. Jos gimsta iš įvairių asmeninių patirčių, iš mano subjektyvaus pasaulio, gyvenimo, laiko. Pirminės idėjos temoms ateina iš nuolatinio ir atidaus aplinkos stebėjimo, fiksavimo. Vėliau viskas perauga į rimtesnius ieškojimus, kurių metu kūriniai po truputį pradeda materializuotis. Tuo metu taip pat pradedu mąstyti apie būsimos parodos ekspoziciją.

Ar apie viską leidi sau kalbėti? Yra temų arba kūrinių, kurie yra labai asmeniški?

Yra temų, kurios vis dar mano galvoje, tačiau dar nėra įgyvendintos. Viskam savas laikas, nemėgstu nieko skubinti, kūryboje viskas turi vykti natūralia eiga. Mano kūryboje viena asmeniškiausių temų – autoportretų serija „Laiko fragmentai“, kurią galima vadinti tam tikra dienoraščio forma. Tai – asmeniškas gyvenimo periodas, kuomet save stebiu, įsivaizduoju, fiksuoju. Drobėse palieku išgyvento laiko pėdsakus. Toks patirties saugojimas, skirtas susigrąžinti prisiminimų srautą, prarastą laiką ir erdvę, leidžia man dar kartą išgyventi buvusią situaciją. Laikas man padeda viskam suteikti

32/33

chronologinę tvarką, kurios pagalba fiksuoju tam tikrus pokyčius, nuolatinį virsmą. Išgyvento laiko fragmentuose įamžinu savo vidinę kelionę.

Apie žmogaus tapatybę kalbu ir kitame darbų cikle „Identifikacija”. Darbuose kalbu apie tai, jog šiuolaikinis žmogus yra apsuptas įvairių kontrolės mechanizmų, nuolatinių vertinimų. Kompiuterizacijos procesuose nunyksta žmogaus tapatybė, jis įvairiose sistemose tampa suvokiamas kaip kodas ar numeris. Žmogus šiuolaikinėje kontrolės visuomenėje tampa nereikšminga dalele ar vienetu, kuriam kodas ar numeris nurodo jo vietą masėje. O tai tampa svarbiau už mūsų pačių unikalumą.

si žvelgti atsargiai ir kritiškai. Saugumo jausmas trukdo ieškoti naujo požiūrio į situaciją, atlikti naujas paieškas, kenkia kūrybiškumui. Kuomet pradedi jaustis saugiai, tai reiškia, jog atėjo laikas kažką keisti savo kūryboje.

Kaip supranti, apie ką nori kalbėti?

Kalbėti noriu apie tai, kas man pačiai yra artima, aktualu. Dažniausiai šis supratimas ateina tuomet, kai mano galvoje pradeda suktis įkyrios mintys ar matyti vaizdai, kurie vis aplanko įvairiais būdais.

Kuomet pradeda kankinti vidinė įtampa, ją išlieju drobėse. Apmąstant savo patirtis, gyvenimą, O gal priešingai, toje temoje, kuria pasirenki kalbė- ateina suvokimas, apie ką noriu kalbėti savo darti, jautiesi jaukiai ir saugiai? buose. Tuomet nieko kito nelieka, tik imtis teptuko. Apie tai, ko nežinau ar nesuprantu, stengiuosi Dažniausiai taip pasijaučiu, kai išeikvoju save tam nekalbėti. tikroje temoje ir pradedu kartotis. Todėl į viską, ką darau kurdama – temų pasirinkimą, priemonių Internetiniame meno vadybos platformos „Arthepasirinkimą, kūrinių atlikimą ir panašiai – stengiuo- sis“ puslapyje galima rasti tavo darbų. Atkreipiau

dėmesį, kad 7 jų vadinosi „Laiko fragmentai“, 4 „Belaikiai įvykiai“ ir net 9 „Miesto atspindžiai“.

Apie ką šie ciklai? Ar jie jau pabaigti? Būtų labai įdomu sužinoti, kas lėme tokį pavadinimų pasirinkimą?

Simona Lukoševičiūtė „Miesto atspindžiai” Aliejiniai dažai, kartonas 24 x 43 cm, 2013

Kaip jau minėjau, „Laiko fragmentai“ yra autoportretų serija. Ši tema, galima sakyti, išsivystė iš dviejų kitų: „Belaikių įvykių“ ir „Miesto atspindžių“. „Belaikiuose įvykiuose“ fiksavau miesto aplinką, kasdienius vaizdus, nereikšmingus fragmentus. Buvo svarbu perteikti monotoniją, dabarties išgyvenimą, sukurti „minkštą” erdvę. Ši tema iki galo nėra išvystyta ir pabaigta. Šis ciklas buvo tarsi pereinamoji grandis nuo „Miesto atspindžių“ iki „Laiko fragmentų“. „Miesto atspindžiuose“ fiksavau trumpus momentus, miesto gyvenimą: klaidžiodama po man gerai pažįstamas gatves, stebėjau ir fotografavau nuolatinį miesto judėjimą, sujudėjusį ir persipynusį vaizdą. Vėliau šie maži momentai ar sekundžių atkarpos susidėlio-

34/35

Simona Lukoševičiūtė „Laiko fragmentai” Aliejiniai dažai, drobė 150 x 96 cm, 2014

jo į istoriją, kuri įgavo sustabdytos kino filmo kadrų juostos pavidalą. „Miesto atspindžiai“ – tai Kauno miesto erdvės, įamžintos atspindžiuose. Juose užfiksuoti nepažįstami žmonės, staiga atspindyje pasirodantys įvairūs jų pavidalai, bei retkarčiais įsiterpiantis mano pačios atvaizdas.

Viena mano kalbinta menininkė yra sakiusi, kad, jei galėtų, kūrinius paliktų be pavadinimo. Anot jos, žiūrovui turėtų būti palikta laisvė nuspręsti, apie ką kalbama. Kaip manai, ar visada pavadinimas turėtų būti raktinis žodis suvokiant kūrinį, parodą?

Manau, įvairiai: tai priklauso nuo kūrinio koncepcijos. Kartais vien kūrinio pavadinimas arba jo nebuvimas kūriniui gali suteikti papildomą prasmę. Pavadinimas neturėtų būti nei dirbtinai sugalvotas, nei banalus ar beprasmis. Aš dažniausiai suteikiu vieną pavadinimą kūrinių serijai ar ciklui, o pavienius darbus neretai palieku be pavadinimo.

Kalbant apie koncepcijos, temos kūrimą grupinėse parodose – su kokiomis problemomis paprastai susiduria jaunas menininkas, ypač, jei paroda kuriama kartu su vyresniais kolegomis?

Manau, jog viskas priklauso nuo parodoje dalyvaujančių menininkų. Savo praktikoje kartą esu susidūrusi su tuo, jog gali nesutapti jaunojo kūrėjo ir vyresnio menininko požiūriai. Tačiau tai natūralu.

Tokiu atveju svarbu stengtis atrasti kažką bendro.

temomis, kurios visuomenėje yra labai jautrios?

Tai turėtų priklausyti nuo to, kokios visuomenės reakcijos tikisi menininkas. Tuo atveju, jei nebandoma šokiruoti, sulaukti pigaus dėmesio, tuomet, manau, kalbėjimą jautriomis temomis galima būtų pavadinti ilgalaikiu projektu, kuris pamažu padėtų kurti lankstesnį visuomenės žvilgsnį, požiūrį, keisti žmonių moralines nuostatas bei visuomenės sąmonę. Menas, šiuo atveju, galbūt turėtų atlikti tam tikrą ugdymo funkciją, kuomet suteikiamos sąlygos pažinti, plėsti akiratį, svarstyti, bendrauti.

Kažkokia meno forma galėtų būti pateikti skirtingi jautrios temos aspektai tam, kad kurtų diskusiją.

Kaip keičiasi temos tavo tapyboje ir vizualiuosiuose menuose bėgant laikui? Ar pajautei, kad keičiantis laikmečiui keičiasi ne tik temos, bet ir bendras visuomenės požiūris į jas?

Dailės procesų stebėtoja tapau nuo 2009-ųjų, kuomet įstojau į Akademiją, tad, mano akimis žvelgiant, šie procesai kinta labai pamažu, tačiau šiandienos idėjos išlaiko santykį su tradicijomis.

Visais laikais tapytojams buvo aktualu nagrinėti miesto, gamtos ar globalias idėjas. Lankydama parodas pastebiu, jog menininkams ir man pačiai tebėra įdomios abstrakcijos ar konkretybės, filosofinės ar mitologinės, kultūros ar globalizacijos, žmogaus tapatybės idėjos. Parodų salėse įžvelgiu naujų ir senų paveikslų dialogus. Tuo tarpu mano kūryba pamažu nukrypo į savo tapatybės bei asmenybės problematiką, savirefleksiją.

Kaip išoriniai veiksniai, visuomeninės aktualijos tave paskatina kalbėti tam tikra tema?

Man atrodo, kad apie kiekvieną temą galime rasti daug mitų. Viešoji erdvė kartais įrėmina mūsų Tokie dalykai ateina per kiekvieno patirtį. Taip požiūrį, ar bent jau nori primesti savąjį tam tikra atsitinka tuomet, kai tam tikros skatinančios tema. Kaip manai, ar menininkui aktualus kritinio priežastys paveikia mane tiesiogiai, kuomet pa- mąstymo ugdymas? sijaučiu neabejinga tai temai bei turiu konkretų požiūrį, kurį noriu išreikšti. Bet iš pradžių viską Tiesiog būtinas! Kitu atveju jis tiesiog nebūtų įdoturiu „perjausti” savo vidumi. mus kaip menininkas. Manau, jog menininkui svarbu turėti atspirties tašką, kuris padėtų atrasti tam Kaip manai, kokiu būdu reikėtų kalbėti tam tikromis tikrų dalykų vertinimo, nagrinėjimo kryptį. Kritinis

36/37

mąstymas padeda išlikti budriam, kitu atveju gali nepastebėtai būti įtrauktas į tam tikrą viešosios erdvės diskursą ir, kaip sakoma, „būti įrėmintam“. Žinoma, visiškai išsivaduoti iš sistemų, kuriančių šablonišką mąstymą, neįmanoma. Kritinis požiūris leidžia tobulėti, todėl menininkui turėtų būti svarbu jį ugdyti ir taip ieškoti bei atrasti kitų, naujų, požiūrio taškų, besiskiriančių nuo vyraujančių visuomenėje.

Pakalbėkime apie temos aktualizavimą. Ką tu pati darai, kad tema taptų aktuali auditorijai?

Prieš pradėdama tapyti, dažniausiai stengiuosi atsakyti į tam tikrus sau iškeltus klausimus, problemas, užsirašau kilusias mintis. Kartais šis pirminis procesas prieš tapybą nėra toks lengvas ir reikalauja nuoseklaus darbo: iškelti tikslą, suformuoluoti uždavinius, objektą, klausimą. Svarbu pačiam aiškiai suprasti, apie ką nori kalbėti, nes jei bus neaišku tau, tuomet nebus aišku ir žiūrovams. Manau, jog tema tampa aktuali tuomet, kai yra išgryninama iki tokio lygmens, kai žiūrovui nelieka jokių neaiškumų ar dvejonių. Auditoriją reikia įtraukti, sudominti, įtikinti, bandyti sukurti dialogą tarp kūrinio ir žiūrovo. Paveikslas šiuo atveju yra tarpininkas, kuris transliuoja kažkokią žinią ar istoriją. Todėl tai reikia aiškiai suformuluoti ir vėlesniame etape sugalvoti, kaip ir kokiomis priemonėmis išreikšti savo mintis drobėse, norint sukurti paveikų paveikslą. Žmonės, kurie mokosi Akademijoje pas vieną mokytoją, yra tikri jo mokiniai – susidaro įspūdis, kad ir jų darbas yra nuoseklesnis bei tikslesnis.

Menininkai, kurie turi keletą mokytojų, rodos, galėtų pajusti blaškymąsi, o, kita vertus, pažinti ir skirtingas mokymo sistemas, įvairiapusišką požiūrį į nagrinėjamą temą. Kokia tavo patirtis?

Galbūt tai tik dar vienas mitas?

Manau, kad tai didžiąja dalimi yra tiesa. Mano patirtis yra tokia: bakalauro studijų metu dėstytojai keisdavosi kasmet, taip pat ir praktikų metu. Todėl pamažu keitėsi ir mano tapyba bei suvokimas apie ją. Nepaisant to, jog kaskart reikėdavo perprasti naują dėstytoją, ši patirtis yra gera. Po kurio laiko,

38/39

kuomet viskas buvo išbandyta, galėjau suprasti, kuriuo tapybos keliu noriu pasukti, kaip toliau vystyti savitą tapybos kalbą ir raišką.

Kita vertus, galbūt esi savo aplinkoje susidūrusi su autoriteto galios problema, kuomet studentas siekia įtikti mokytojui, todėl renkasi kalbėti ne sau įdomia, bet dėstytojui priimtina forma ir turiniu?

Aš, kaip, tikriausiai, dauguma, kai kuriuos dėstytojus laikau autoritetais. Kūrybos pradžioje, tik įstojusi į Akademiją ir pirmą sykį paėmusi teptuką į rankas, bandžiau sekti jų pėdomis, kažką panašaus atkartoti. Tuomet reikėjo nuo kažko atsispirti. Vėliau tai peraugo į individualaus braižo ir savito suvokimo apie tapybą paieškas – nuo to laiko tapydama pasikliauju tik savimi. Manau, jog iš pradžių yra gerai sekti tinkamais pavyzdžiais, tačiau ne aklai jais pasikliauti ir jų neidealizuoti.

Vėliau pradeda formuotis subjektyvus požiūris, išmokstama atsirinkti, arba išvis atmesti dėstytojų pasiūlymus, patarimus. Kitu atveju, kyla grėsmė tapti tik dėstytojo įrankiu perteikti pastarojo mintims. Svarbu suprasti, jog klaidas daro ir autoritetai.

Kaip jaunam menininkui ieškoti kitų požiūrio kampų? Kaip išmokti drąsos būti savimi ir kalbėti tau svarbiomis temomis? Kokia tavo patirtis šiuo klausimu?

Neturiu recepto, tinkančio visiems. Kitų požiūrio taškų galima ieškoti įvairiai. Tačiau aš jų ieškau savaip: ilgą laiką stebiu aplinką, įvairias situacijas ir dokumentuoju, tarsi kuriu savotiškas „fotoistorijas”, vėliau jas peržiūriu, apmąstau, eksperimentuoju, stengiuosi išnagrinėti temą kiek galima plačiau. Tuomet pradeda ryškėti naujos temos kontūrai. Ir tik tuomet imuosi tapybos. Tapyboje jaustis savimi ir nebijoti kalbėti tam tikromis temomis pradėjau tuomet, kai susiformavo savitas požiūris, kai išryškėjo savitas tapybos braižas, kai supratau, jog nenoriu būti kažkuo kitu, noriu būti savimi: kažkuo kitokia, savita, kažkuo gera, kažkuo bloga tapyboje.

4/5

2/3

4/5

VERTY

YBė S

Nuotraukos: Gediminas Latvis

IVAIZDZIO

Juste, kaip manai, kodėl būtent su tavimi noriu diskutuoti atpažinimo, tapatumo kūrimo tema?

Man sunku pasakyti. Galbūt nėra populiaru vizualiuose menuose nagrinėti mane dominančius subjektus, ieškoti mane žavinčių paradoksų. Ne kartą iš parodų organizatorių teko girdėti, kad priklausau tai mažumai tapytojų, naudojančių ryškų koloritą.

Iš tiesų, diskutuojant su viena tavo kolegių, palietėme įvaizdžio temą. Minėjo, kad, pamačius tavo kūrybą tarp daugelio kitų tapybos darbų, iškart galima atpažinti tavąjį stilių, spalvas. Kaip manai, pagal kokius bruožus šiais laikais visuomenė atpažįsta menininką?

Pagal jo kelią. Manau, menininkas turi išeiti iš komforto zonos. Kiekvienas randa savų būdų, kaip tai padaryti – nukeliauti į dar neatrastus plotus, pagauti kažką laukinio, niekada nematyto – ir parnešti parodyti visiems. Kiekvieną kartą eini šiuo keliu vis toliau ir toliau – tai ir yra tavo darbai, pagal tai esi atpažįstamas.

42/43

Galbūt kartais taip nutinka, kad atsiranda panašumų su kito autoriaus braižu, spalvine raiška? Kaip man, kaip žiūrovui, pastebėti šiuos niuansus? Kaip atpažinti tavo kūrybą?

Tapyboje lyginti autorių panašumus pagal braižą ar spalvinę raišką tai tas pats, kas sakyti, jog daugelio muzikantų muzika yra panaši, nes jų gitaros, būgnai, pianinai skamba panašiai. Vizualinio meno suvokimui būtina vystyti savo skonį. Dažniausiai žiūrovas pradeda nuo paprastesnių, lengviau suvokiamų darbų, vėliau, skoniui formuojantis, emocinės estetikos troškuliui patenkinti reikia ieškoti subtilesnių, sudėtingesnių, ne kiekvienam lengvai „perkandamų“ darbų. Tai kaip narkotikas – niuansus žiūrovas pastebės, jei bus pakankamai „įklimpęs“. Jei žiūrėdamas į paveikslą jis išorėje jaus vienatvę, pabaigos neišvengiamumą, šaltuką, bet kartu ir nepaaiškinamą šilumą iš vidaus, sakančią „viskas gerai, viskas savo vietose”, gali būti, kad jis stovi prieš mano paveikslą.

kas daugiau, negu jų buvo, pavyzdžiui, prieš šimtą metų, vien kitokios spalvos, ar skirtingų potėpių, gal netgi unikalios temos gali neužtekti, siekiant išsiskirti iš kitų. Gal tokiais atvejais padeda komunikacija su auditorija?

Vien potėpių ar temos, žinoma, kad neužteks.

Darbas turi veikti, muzika turi skambėti, na, o visa kita… Kaip kam patogiau.

Kaip manai, ar menininko darbai bei jo reputacija, elgesys, bendravimas turi atitikti vienas kitą? O, galbūt, priešingai, jie gali prieštarauti vienas kitam, ir tame nėra nieko keisto? Kaip tu kuri savo, kaip kūrėjos, bei bendruomenės narės, įvaizdį?

Menininko elgesys gali būti visoks. Juk vardan kūrybos jis gali pasukti į visas įmanomas puses. Jis gali nueiti toli, o kartais ir per toli. Šiuo atveju stebėtis nereikėtų niekuo. Kuriu paveikslus, ne įvaizdį.

Įvaizdis turi atitikti vertybes? O gal vertybės ir Dabar, kai žmonių, taip pat ir menininkų, yra kur viešojoje erdvėje veikiantis atpažinimas yra du

Justė Svirskaitė “Dancing poles“, triptikas Maišyta technika, kartonas 120 x 180 cm, 2011

44/45

skirtingi, vienas nuo kito nepriklausomi dalykai?

Viskas, ką tu darai, gali būti viso labo tavo paties sugalvota iliuzija.

Įvaizdis visada atitinka vertybes, nori, ar nenori – tai matysis tavo kūryboje, to neužmaskuosi, tai Kokį įvaizdį kaip menininkė aš suformuosiu, jei retarsi tavo veidas. Nuo atidaus žiūrovo nepaslėpsi tai būsiu viešojoje erdvėje/viešumoje? nieko.

Labai užsiėmusios menininkės įvaizdį.

Ar yra pavojus, kad kurdamas savo įvaizdį, gali įsprausti save į rėmus?

Pokalbio pradžioje kalbėjome apie tave, tavo atpažinimą, kuris yra aiškus. Kaip pati kūrei savo Mene yra didesnių pavojų. įvaizdį, taip vadinamą brendą, kad būtum atpažįstama?

Kur yra ta riba tarp blogo įvaizdžio ir gero?

Mano atpažįstamumą sukūrė noras atrasti ir suTen pat, kur yra riba tarp blogos ir geros tapybos. prasti emocinius paradoksus, kuriuos nagrinėju savo darbuose. Nesiblaškiau, kūriau labai kryptinDabar visi stengiasi save parodyti, tad jei šiandien gai, bėgant laikui mano darbuose atsirado mane specialiai nekursi savo įvaizdžio, galbūt kaip tik išduodantys bruožai. būsi įdomesnis, paslaptingesnis?

Pabaigoje, noriu tavęs paklausti, ar turi kokių Nemanau. Jei jau tenka tokiais metodais mėginti patarimų, kaip jaunam menininkui susikurti sau tapti įdomesniu, reiktų prisėsti valandėlei ir pa- palankų ir kartu save atspindintį įvaizdį? galvoti apie tai, ką darai, ir kodėl tai darai.

Būk savim. Nieko nebijok. Niekada nesustok.

Kaip manai, ar galima būti nuoširdžiam kuriant Neklausyk žmonių, kurie tau kalbės apie įvaizdį, tu savo įvaizdį? Juk tai, ką kuri, gali būti viso labo turi svarbesnių reikalų ir ne tiek daug laiko. tavo paties sugalvota iliuzija sau ir kitiems?

Kitame puslapyje: Justė Svirskaitė “Untitled“, iš serijos “Spaces revived” Maišyta technika, kartonas 120 x 180 cm, 2011

46/47

2/3

4/5

MEDIJOS Labas, Lukai. Kai tarėmės dėl interviu, minėjai, kad pats nestovi vietoje ir medija, kuria nori išsireikšti, nuolat keičiasi. Kas tau lemia medijos pasirinkimą? Į ką pirmiausia kreipi dėmesį kurdamas (kadrą)?

Dažnai priklauso nuo paties kadro, yra fotografuojami planuoti motyvai. Idėjų srautas, kuris aplink mane kasdien – jį fiksuoju telefonu, screenshot’ais, užrašau. Dar yra motyvai, kuriuos pasiimu, tikrąja to žodžio prasme, į kišenę ar kuprinę.

Toks kolekcionavimas mane dabar labiausiai žavi. O dar tapyba, garsas, video. Žodžiu, yra daug sluoksnių. Bet viskas vyksta etapais, iš lėto.

Man įdomu, ar gali individualus braižas priklausyti nuo naudojamos medijos? Kitaip tariant, ar technologijos turi įtakos individualiam stiliui?

Tikrai taip. Pavyzdžiui, kiek turėjau fotoaparatų, su kiekvienu teko dirbti kitaip. Prieš porą dienų pakeičiau telefoną, sunku „prisijaukinti“ naują jo kamerą.

50/51

2/3

Kaip manai, ko mes ieškome, ko norime iš fotografijų dabar? Šiame amžiuje, kai visi gali fotografuoti, filmuoti, kai kiekvieną svarbiausią įvykį įamžiname fotosesija, nesvarbu, ar tai bus selfis, ar profesionalaus/neprofesionalaus fotografo nuotraukos?

patinka ir dažnai įkvepia šis srautas. Neseniai stebėjau Sirijos pabėgėlių selfius – anksčiau niekaip nebūtume tokių vaizdų iš pirminio šaltinio pamatę.

Ar galima būtų sakyti, kad dabartinės medijos yra pertekusios fotografijomis?

Tai gyvenimo dalis, kuri nieko nebestebina. Aš manau, kad fotografija tapo tokia globali, jog Dabar visa yra pertekę viskuo, nežinau, ar išskirčiau geriausia dokumentika ir slypi mūsų telefonuose. vien tik fotografiją. Čia, vėlgi, dėl interneto įtakos Kalbant apie „meną”, tai viskas priklauso nuo kūrėjams, informacijos, vaizdų gausos. konteksto.

Kaip manai, gal mes tiesiog užsidarėme vaizdų paTai, kad mes galime užfiksuoti daug skirtingų aki- saulyje, kuomet tos pačios naujienos virto vaizdu? mirkų – ne tik renginį ar draugus, bet ir politinius įvykius, yra, kaip sakai, reali ir gyva dokumentika. Nesijaučiu užsidaręs vaizdų pasaulyje, priešingai, Ką mums duoda toks realybės pažinimas iš įvairių manau, jis atsiveria visai kitoks ir išlaisvina, ir vis plačiau. rakursų, skirtingų kultūrų?

Visi visada fotografuodavo, tik dabar yra ir inter- Dabar gana populiaru senas fotografijas konetas, todėl vyksta dalinimasis. Man tai labai reguoti, daryti įvairius koliažus, jungti su naujais

52/53

Lukas Mykolaitis “Uolos”

vaizdais. Pati nuotrauka būna daugiasluoksnė, iš dalies padrika, leidžianti kiekvienam žiūrovui interpretuoti kūrinį iš skirtingų laiko, vaizdo ar nuotraukų suderinimo aspektų. Kaip manai, kodėl šiandien reikia tiek daug kartų sujungtų vaizdų?

įvairesnius vaizdus, atspalvius. Ką manai apie tai?

Koks tau pačiam yra skirtumas, fotografuoti su skaitmenine ar analogine fotokamera?

Netikiu tokia mada. O skirtumas toks, kad turiu 36 arba 10 kadrų, o ne begalybę. Tai man labai padėjo išsiaiškinti, ko noriu iš fotografijos, atsirinkti.

Turbūt, mūsų gyvenimai pasidarė daugiasluoksniai. Pirmus porą metų fotografavau tik su juosta.

Ir galimybės leidžia tai labai paprastai padaryti.

Fotografuojant su analogine kamera, pats paLukai, kai tarėmės dėl interviu, kuriame kalbėsime siruošimas reikalauja atidos, nes nuotraukos koir apie analoginę fotografiją, sakei, kad nežinai, reguoti negalėsi, priešingai, nei skaitmeninės, ar gali kalbėti apie jos vaidmenį apskritai. Ar ga- kurią gali retušuoti. Pats vaizdas gali neatpažįstaliu paklausti, kodėl? Dabar gana dažnai galima mai pasikeisti. Kaip žiūri į nuotraukų koregavimą? sutikti fotografų, kurie kaip tik nusisuka nuo skaitmeninės fotografijos.

Manau, jog kiekvieno virtuvė ir technika – jo paties reikalas. Nei blogai, nei gerai. O koreguoju ir juosPasidarė nebesvarbu, kokiu būdu išsireikšti, tai ta darytas nuotraukas. Juk spausdamas kadrus tapo priemone. Ir, kaip sakiau, tai toks intuityvus laboratorijoje irgi turi keisti kontrastą, „peršviesdalykas. Galvojant apie estetiką – patinka tiek juos- tas“ vietas pridengti. Postprodukcija – tai dar vietos „grūdas“, tiek skaitmeniniai pikseliai. nas sluoksnis.

Manau, jog dabar fotografuoti analogine foto- Lukai, man pasirodė, kad tavo nuotraukose galima kamera yra gana madinga. Kartais atrodo, kad tai atrasti aplinką, detales, kurių mes patys nepastedaugiau mados reikalas, nei noras išgauti kitokius, bime, arba pastebime visai iš kito kampo/rakur-

so. Kaip nusprendi, ką fotografuoti?

feros, pajausti kodėl Kaunas yra toks, koks jis yra.

Mano procesas – tai stebėjimas. Aplinka viską pateikia, o aš tiesiog daug vaikštau. Turiu kažkokią nuojautą ir vaikštau, kartais pusmetį, kartais ir porą metų, ta pačia gatve tam, kad atrasčiau kokį gluosnį ar keistą architektūrinį darinį, žmogaus prisilietimą prie gamtos, ar atvirkščiai.

Dažnai vaizdą nufotografuoju, kad neužmirščiau tuo metu sugalvotų minčių. Niekad nežinau, kas bus toliau, jaučiuosi kartais tų ženklų ir subtilybių vedamas, kol galiausiai tam tikroje emocinėje būsenoje viskas susiveda į vieną ir paaiškėja.

Taip pat tavo nuotraukose yra žmonių portretų.

Kas tau labiau priimtina – fotografuoti žmogų, kai jis nesitiki arba gal net pamiršta, kad yra fotografuojamas, ar tuomet, kai jis atsipalaidavęs ir natūralus? O gal, priešingai, mėgsti planuoti, modeliuoti pačią situaciją, sukurti nuotaiką?

Taip, portretuose dažniausiai stengiuosi fiksuoti tą žmogaus atvaizdą, kurį aš pats matau į jį žiūrėdamas paslapčia. Tačiau anksčiau mane labiau domino tas tikrumas tarp kadrų. Dabar ir butaforija patinka.

Kalbant apie detales bei aplinką – visai neseniai buvo paleistas tavo ir Miko Zabulionio projektas Paskutinis klausimas: Lukai, ar fotografiją matai „Lost and Found. Kaunas”. Gal galėtum papasa- kaip pagrindinę mediją, su kuria norėtum dirbti koti, apie ką šis projektas ir kaip jis gimė? ateityje?

Buvo paleistas, bet dar negimė, todėl per daug neišsiduosiu. Iš esmės, tai yra apie miestą. Tai tam tikras kultūrinis vyksmas, skirtas žmonėms parodyti kartais slaptą, kartais pamirštą erdvę. Ieškoti, rasti, pasiklysti nepaklystant. Skatinsime išeiti iš centro ir pažvelgti kitu rakursu. Pasisemti atmos-

Stengiuosi eiti link erdvinių dalykų. Nenutuokiu, kur tai pakreips. Bet fotografija arčiausiai manęs.

Pora megapikselių visada paruošti, kol telefonas neišsikrovė.

54/55

2/3

4/5

Ankstesniame puslapyje: Lukas Mykolaitis „Kaunas rūke”

58/59

Kuratorius turi matyti bendrą vaizdą iš įvairių rakursų. Povilai, sakoma, kad kuratorius yra tarsi menininkas, o tu esi ir kuratorius, ir menininkas.

Gebi puikiai komunikuoti, koordinuoti parodas.

Kur yra riba tarp buvimo kuratoriumi ir buvimo menininku?

Jeigu esi menininkas, kuriuo rūpinasi galerija, pristato tavo kūrybą, tai yra labai gerai, neturi jokių problemų. Belieka tik kurti. Tačiau, matant nišas, kurias galima užpildyti ir, esant tokiam poreikiui ir norui įgyvendinti tam tikras idėjas, parodas, meninius projektus, apjungiančius įvairius menininkus – tenka imtis iniciatyvos. Taip pamažu teko imtis ir kuratoriaus veiklos. Kuruotos parodos ir projektai: „Daugiau šviesos“ Kauno fotografijos galerijoje, „Tas pats matymo/mąstymo būdas“ Dailininkų sąjungos galerijoje, „Kurk“ galerijoje „Meno forma“, „Tas pats ma(ąs)tymo būdas“ bei „Tinkamos vietos ieškojimas“ VDU menų galerijoje „101“.

Nežinau, kur yra riba, tačiau, be abejo, ji yra. Kartais kūrybinės mintys sukasi apie parodos koncepciją ar vizualinę visumą, kurią būtų įdomu sukurti, įgyvendinti, o kitais atvejais galvoju apie individualius kūrinius, kurie kažkada atsiras arba ne. Tad ten, kažkur tarp vieno ir kito, yra ta siaura riba.

Ar nereikia apginti pozicijos, kad dabar aš esu kuratorius? Gal net gali kilti konfliktų?

Be abejo, turi nubrėžti ribą, kad nekiltų jokių konfliktų, stengtis išlaviruoti įvairiose situacijose.

Kalbant apie parodos ar projekto įgyvendinimą, eksponavimo procesą, dalyvaujant menininkams – bendrauti tarpusavyje, siekiant vieno tikslo.

Tu jau atsakei į kitą mano klausimą apie tai, kaip atradai save kaip kuratorių, bet dabar suprantu, kad tai buvo poreikis. Papasakok apie patį kuratoriaus kelią plačiau. Ar savyje atpažinai tam tikras jam reikalingas savybes, ar save atrasti kuratorystėje padėjo kiti?

Tiesiog visa reikiama patirtis atsiranda pamažu.

Mokausi iš kitų, stebiu, kaip tam tikrose situacijose reikia arba nereikia daryti. Pasikliauju intuicija.

60/61

Domėdamasi apie kuratorius, sužinojau, kad jie ir menininko sąjunga. Kita kuratoriaus funkcija – kartais gali būti laikomi menininkais. formuoti šiuolaikinio meno procesus, virsmus, generuoti idėjas, pristatant jas įvairiais pavidaGali būti įvairiai. Dažnu atveju šiuolaikiniame mene lais – nuo šiuolaikinio meno parodų, projektų kuratorius būna svarbesniu, nei pats menininkas. muziejuose ar galerijose, arba išvis su menu nieko Tačiau aš nemanau, kad tai teisinga, arba tai yra bendra neturinčiose erdvėse, iki tarpsritinių festitapatūs dalykai. Aš manau, kad menininkas ir valių, meno scenos kūrimo. kūrinys yra svarbiau. Žinoma, priklausomai nuo koncepcijos. Paprasčiau galima pasakyti, kad ku- Kaip manai, koks turėtų būti geras kuratorius? ratorius yra kaip režisierius, kuris sugalvojo statyti spektaklį ir ieško, kur tai galėtų įgyvendinti. Ieško Manau, kad jis turėtų būti plačių pažiūrų, pasitikėti scenos, ieško tam spektakliui reikiamų aktorių ir menininkais, turėti tvirtą nuomonę, siekti inovatyvių scenografinių atributų. idėjų, kad galėtų išsiskirti iš kitų. Aišku, komunikabilumas, „gera akis“, kalbant apie menininkų ir kūrinKodėl apskritai šiandien reikia kuratoriaus? ių parinkimą, ekspozicijos kūrimą – būtina turėti tam tikrą matymą. Svarbu nuoširdumas, kontaktai, Gyvename laiku, kai viskas vyksta labai greitai, bendravimas su žmonėmis. Kuo daugiau darai, tuo o menininkas kuria ir tam skiria savo laiką (jei jo daugiau patirties įgauni. Reikia būti nuoširdžiam. atsiranda kūrybai). Ir jei dar pačiam menininkui reikia užsiimti savo meno vadyba – kada jis kurs? Kuratoriaus savybės, jo darbas yra ganėtinai Tad šiuolaikiniame pasaulyje meno vadybininkai ar panašus į vadybininko. Gal galima apibrėžti skirtį kuratoriai yra labai svarbūs ir reikalingi visuome- tarp kuratoriaus ir vadybininko? nei, muziejams, galerijoms, šiuolaikinio meno centrams, o ypač patiems menininkams.

Manau, kad kuratorius turi turėti visas savybes, kuKalbant apie funkcijas, manau, kad yra keli punk- rias turi vadybininkas. Ir šiuo atveju kuratorius dar tai. Vienas iš jų būtų išskirtinių ir įdomių kūrybos turi turėti ir menotyrininko, ir menininko savybių. prasme menininkų iškėlimas į „dienos šviesą“, Tad, mano manymu, kuratorius yra vadybininko, pristatymas rinkai, galerijoms bei globa, vadyba meno vadybininko, menotyrininko, menininko hibrimeno lauke. Tad, šiuo atveju, svarbi kuratoriaus das.

62/63

4/5

Kaip menininkui ieškoti erdvės ekspozicijai? Kaip pats jos ieškai?

Reikia turėti idėjų, pažinčių, kontaktų. Kreiptis visur: į galerijas, ekspozicines erdves ir taip toliau, su paraiškomis parodoms ir projektams. Jeigu nieko nedarysi, tai nieko ir nepasidarys savaime.

Kalbant konkrečiau, pats turi daug savybių. Man atrodo, kad kai taip yra, visos jos galimai asimiliuojasi. Ar pastebi save kūrybos proceso metu žiūrintį į savo darbą kuratoriaus akimis?

Taip, ko gero tai atsitinka gana dažnai. Kūrybos procese pradedi galvoti apie parodą, ekspoziciją ar įdomią parodos koncepciją. Tokiais atvejais pats sau trukdau per daug galvodamas, kūrybos procese varžau save.

Iškilo vaizdas – jaunas nedrąsus menininkas susitinka su tokiu pačiu jaunu kuratoriumi. Kitas variantas: jaunas menininkas susitinka su patyrusiu kuratoriumi. Man atrodo, kad tai labai didelis skirtumas, ar ne? Kaip tai keičia pačią parodą, jos koncepciją?

Puslapyje priešais: Povilas Ramanauskas „Horizontas“ Aliejiniai dažai, drobė 140 x 190 cm, 2013

Taip, aišku, skirtumas didžiulis. Pirmame variante nieko neišeis. Net ir romantinės istorijos gali nebūti.

O antrame variante gali išeiti įdomi paroda ir jauno menininko debiutas su sėkmės istorija.

64/65

Pakalbėkime apie lūkesčius. Mes visi jų turime, tai gal ir menininkai ne išimtis? Ar ne per daug lūkesčių menininkas turi kuratoriaus pagalbai?

Juk galimas toks mąstymas, kad žinoma kuratoriaus pavardė gali padėti ir menininkui lengviau tapti žinomu. Ar priešingai, tikimasi, kad kuratorius padės išgryninti idėją, gal net ir ją įgyvendinti?

Gali būti, kad menininkai gyvena lūkesčių pasaulyje, tai, be abejo, priklauso nuo žmogaus. Bet menininkai yra tie žmonės, kurie lūkesčių ir svajonių, ko gero, turi daugiausiai. O naudojantis žinoma pavarde galimas abipusis variantas, pavyzdžiui, žinomas menininkas ir nežinomas kuratorius, arba nežinomas menininkas ir žinomas kuratorius.

Abiem atvejais, jei to yra sąmoningai siekiama iš savanaudiškų paskatų – tai man nėra priimtina.

Tačiau, jei tai tampa antraeiliais ir nereikšmingais dalykais, ir menas, idėja, rezultatas yra pirmoje vietoje – tada tai yra gerai, ir taip turėtų būti. Be abejo, dažnai pastebiu ne itin „švarių žaidimų“ ir tai tiesiog prajuokina. Aš už meną ir už jo nešamas idėjas, emocijas, bet ne už pavardes ir žaidimą jomis.

Kitu atveju, be abejo, geras kuratorius su patirtimi, kaip ir geras menininkas ar kolega, gali duoti naudingų patarimų ir pastūmėti menininką tinkama linkme.

O kaip Lietuvoje su meno kūrinių pirkimu?

Aš manau, kad meno rinka Lietuvoje nelabai išsivysčiusi, tam tikrais atvejais jos gal net ir nėra.

Be abejo, perka žinomas pavardes, arba žinomus „antikvarinius“ autorius, arba perka turtingi ponai tuos menininkus, kuriuos jiems rekomenduoja kiti turtingi ponai ar tam tikri menotyrininkai.

Jauną meną pirkti rizikinga, nes, atseit, autorius nėra žymus, neapsimoka. Kitas atvejis yra dirbtinis pavardės kūrimas. Aš manau, kad yra labai daug gabių, jaunų menininkų, kurių kūryba yra dažnai įdomesnė ir verta pirkimo, negu kokių žinomų vidutinio amžiaus menininkų. Tikiuosi, kad su laiku, meno vadybos platformų, jaunų kuratorių, meno vadybininkų dėka, tokia situacija keisis į gerą.

66/67

KRITIKOS KU

ULTUROS Mykole, labas. Noriu mūsų pokalbį pakreipti kritikos tema. Ar galėtume apibrėžti, su kokia kritikos forma susiduri šiandien?

Dažniausiai susiduriu su savikritikos forma. Rečiau, bet tenka susidurti su kolegų, galeristų, kitų žmonių kritika – patarimais, nuomone. Trečia kritikos forma yra profesionalioji meno kritika, skaitant lietuviškus ar prancūziškus straipsnius apie meną, recenzijas, dirbant su meno kritikais. Meno kritiką apibūdinčiau ne vien tik kaip kritikavimą, bet ir analizavimą, diskutavimą apie meno kūrinį, duodantį peno naujoms idėjoms.

Susidūrimas su kritika ankstyvame amžiuje dažniausiai duoda du skirtingus rezultatus: arba tai, kad nuleisi rankas, arba, kad imsi dar stipriau dirbti. Dar nesutikau žmogaus, kurį kritika būtų paveikusi pusiau. Kai dar rinkaisi savo kelią, ar tau turėjo poveikį aplinkinių reakcija į tai, kad nori būti dailininke?

68/69

Tėvai, patys būdami keramikai, nuo pat mano vaikystės matė norą ir talentą piešti, leido į meno būrelius, vėliau į Čiurlionio menų mokyklą. Augau menininkų šeimoje ir meno mokykloje, tad kritikos šiuo klausimu nepatyriau, nebent keletą močiutės pastabų: „Iš ko tu, vaikeli, gyvensi“. Esu taip pat ir raitelė, šioje srityje susilaukiau griežtos kritikos iš tėvų pusės ir, manau, vien dėl to iki šiol jodinėju žirgais. Kūryboje ar sporte labiausiai motyvuojanti kritika yra tokia, kuri susieta su pagyrimais ir protingais patarimais. Tokia duoda teigiamus rezultatus, vien tik neigiama mane veikia neigiamai.

tai buvo mano metų jauna kritikė, neturinti daug patirties. Tokie dalykai tik nustebina ir sukelia tam tikrą gailestį bei viltį, jog ir Lietuvoje išmoksime vieną dieną būti taktiškais.

Susiformavau kaip menininkė Prancūzijoje. Šios mokyklos principai yra giliai manyje įsitvirtinę, kaip tam tikros tiesos, kuriomis tikiu – to sutrypti negalima, ypač tikėjimo ir pasitikėjimo savimi, kurį man suteikė ši mokykla ir aplinka.

Koks tavo santykis su kritika dabar? Kaip pati ją priimi?

Ar galima būtų teigti, kad aplinkiniams svarbiausia Teisingą kritiką visada priimu. Netinkamai išreikštą kritikuoti, nebūtinai išmanant dalyką? kritiką stengiuosi „iššifruoti“. Prancūzijoje kritika kiek kitokia, niekas nediskutuoja tavo tapymo Lietuvoje dažnai mėgstama kritikuoti neįsigilinus manieros, kompozicijos ar spalvų, diskutuojama į siužetą, visų pirma nepasidomėjus, kodėl au- apie tavo kūrybos siužetą. Laikoma, jog kaip tu torius pasirinko būtent tokį vaizdavimo būdą bei tapai, tai asmeninis menininko reikalas – apie tai siužetą, neretai bandoma primesti savo požiūrį paprasčiausiai nediskutuojama, tai autentiška kitam. Prancūzijoje nėra tiesioginės kritikos, yra menininko maniera, išskirianti jį iš kitų. Tad kritiką diskusija, kurios būdu bandoma išsiaiškinti – kas, apie mano tapymo būdą man yra sunkiau priimti, kaip ir kodėl. Tikslas yra suprasti, o ne primesti nes esu atpratusi, o apie siužeto pasirinkimą ir jo savo nuomonę ar matymo būdą kitam. Jei nepatin- perteikimą paveiksluose mielai diskutuoju. ka menininko darbai, iš mandagumo, tai neparodoma. Ar tai gerai – manau, ne visada, bet būti Skaitant apie didžius menininkus, rodos, didžiausi mandagiais ir taktiškais nėra blogas būdo bruožas. kritikai jie buvo patys sau. Vidinis kritikas gyvas ir aštrus, ar jau tapęs draugu?

Kritikos rūšys yra labai skirtingos, kartais ją galima sumaišyti su paprasta nuomone ar netgi su panie- Esu labai savikritiška, tai kartais pristabdo judėka. Jauną menininką, ypač, jei jam trūksta drąsos, jimą į priekį, tad tenka su savimi neretai pasigapasitikėjimo savimi, savo darbais, jį galima tiesiog lynėti. Savikritiškumas yra didelė vertybė, kai ji yra su saiku. Manyčiau, jog Lietuvoje savikritiškų mesutrypti. Ar patyrei tai? nininkų yra daugiau, nei Prancūzijoje. Tai yra mūsų Galima sakyti, kad nepatyriau, jei ir patyriau, pliusas, bet tuo pačiu ir minusas, kuris trukdo tai labai nežymiai ar netiesiogiai. Kaip minėjau, didžiuotis ir džiaugtis savimi bei kitais, mylėti save.

Prancūzijoje nėra tiesioginės, agresyvios kritikos, niekas nebando sutrypti menininko, nes žino, jog Man kartais norėtųsi sakyti, kad kritikuoti yra naateityje jis gali tapti didžiu. Manau, prancūzai šią cionalinis lietuvių bruožas. Juk ne veltui atsiradę pamoką jau yra išmokę. Vieną kartą yra tekę su- pasakymai, kad lietuvis džiaugiasi, kai kaimyno laukti iš lietuvės kritikės labai neprofesionalaus ir namas dega. Noriu tave paprovokuoti ir paklausti, nemalonaus atsiliepimo. Gal tai ir buvo vienintelis gal užsienyje esi lengviau ir mieliau priimama, verkartas, kuris be galo nustebino, ypač savo neprofe- tinama, todėl ir išvažiavai mokytis į Paryžių? sionalumu, kai stengiamasi sumenkinti menininko lygį ir iškelti savo, kaip meno kritikės, padėtį, nors Į užsienį išvažiavau dėl to, kad norėjau patirti ki-

70/71

tokį mokymo būdą, kažką naujo, atrasti bei išbandyti save. Nors Lietuvoje buvau laikoma gabia pradedančiąja menininke, pasitikėjimo savimi įgijau tik įstojusi į Paryžiaus dailės akademiją. Gal todėl, kad ten susiformavau kaip menininkė, supratau, kas esu, kas man įdomu, atradau dominantį siužetą – peizažą – kuris iki šiol neišsemiamas.

Lietuviai yra labai kritiški kitų atžvilgiu, bet tuo pačiu yra ir labai savikritiški.

Kaip manai, ar meno kritikos kultūra Lietuvoje yra išvystyta? Kartais atrodo, kad menotyrininkai rašo panegirikas, nes jei pasakytų kažką konstruktyvaus ir nebūtinai teigiamo, būtų sutinkami priešiškai.

Gal mus stabdo tas mažos šalies „broliškas“ mentalitetas?

Neturiu pakankamai kompetencijos, kad galėčiau atsakyti į šį klausimą. Galiu tik pasakyti savo nuomonę apie rašomus meno straipsnius „Šiaurės Atėnuose”, „Literatūroje ir mene”, „Kultūros baruose”. Lietuvoje vyrauja mada perteikti aprašymą apie parodą per savo asmeninę subjektyvią patirtį. Nuolatos naudojama man patiko-nepatiko.

Straipsniai prasideda pasakojimais „kaip aš ėjau gatve, visa suprakaitavus, buvo karšta diena...“ – straipsniai rašinio formos. Tokių negaliu skaityti, bet tai mano asmeninis požiūris, manau, yra skaitytojų, kuriems įdomu.

Manau, meno kritikas neturi rašyti nei teigiamai, nei neigiamai, o pateikti skirtingas nuomones ir informaciją, aprašyti siužetą iš visų pusių ir leisti žiūrovui pačiam susidaryti vaizdą iš aprašymo.

Prancūzijos spaudoje vyrauja objektyvūs ir labai informatyvūs straipsniai. Perskaitęs sužinai daug naujų įdomių faktų apie aprašomąjį siužetą. Jais perteikiamos skirtingos nuomonės, labiau analizuojama, o ne kritikuojama.

Taip pat noriu paliesti menininko bei jaunų meno istorijos ir kritikos studentų tarpusavio santykius.

Pati, studijuodama menotyrą, susidūriau su tuo, kad tavo asmeninis reikalas, ar pažįsti, bendrauji ir ar bendradarbiauji su, pavyzdžiui, vienmečiu tapytoju. Tokios tradicijos kaip ir nėra. Studijavai tiek Vilniaus dailės, tiek Prancūzijos nacionalinėje akademijoje. Kokie santykiai šiose didelėse institucijose tarp jaunos kartos menininkų? Ar bendraudavai su meno kritikais?

Lietuvoje įprasta, kad meno kritikas pristato menininką per diplominio darbo gynimus, per parodas. Ryšys tarp meno kritikų ir menininkų Lietuvoje yra glaudesnis. Prancūzijoje menininkas pats save pristato. Meno kritikas, aplankęs parodą, aprašo ją ir menininko kūrybą. Su meno kritikais neteko daug susidurti, tik aprašant magistro diplomo parodą teko bendrauti su savo kartos meno kritike. Manau, kritikai turėtų pažinoti savo kartos tapytojus.

Kalbant apie studijas, patiri du skirtingus meno kontekstus: lietuviškąjį, vis dar bręstantį, augantį, besimokantį, ir prancūziškąjį, kuris jau turi ilgus šimtmečius besitęsiančias tradicijas ir yra išauginęs daug garsių menininkų. Atvažiavus mokytis, kas labiausiai stebino ir buvo visiškai kitaip nei čia?

Pirmas stiprus susidūrimas buvo tai, kad niekas meno mokyklose nevertino Lietuvoje išmokto akademiško piešimo bei tapybos (portretų, natiurmortų, kompozicijų). Visas dėmesys buvo telkiamas į mano asmeninę raišką ir jos vystymą. Dėstytojai niekada nesikišdavo į spalvų pasirinkimą, kompoziciją, potėpį, bet nuolatos kalbėdavome apie patį siužetą, pasirinktą atlikimo techniką (skulptūrą, video, tapybą, instaliaciją) ir medžiagas bei pagrindą Ar menininkas gali būti kartu ir meno kritikas? Ar (akrilą, aliejų, skirtingas drobes, medžio plokštes, leistum sau kritikuoti kito darbą? skirtingus formatus). Nustebino, jog nėra specialybių. Studijuoji vizualiuosius menus, atlikimo techManau, kad gali. Pati sau neleisčiau rašyti apie niką renkiesi pagal savo siužetą, o ne atvirkščiai. kito menininko darbą, rašyme nesu stipri. Turiu per Prireikus geriau atskleisti savo kūrybos temą – esi mažai tam patirties, ir, manau, gabumų. laisvas pakeisti techniką, vietoje tapybos daryti

72/73

instaliacijas, mozaiką ir taip toliau.

Taip pat buvo nauja, jog nuo pirmo kurso renkiesi savo personalinės kūrybos vadovą, ir jis turi pasirinkti tave bei priimti į savo studiją (atelier). Taip išvengiama konfliktų tarp studentų ir dėstytojų, dėstytojui jau nuo pat pradžių įdomu, kas tu esi ir ką tu darai, jis nesistengia tave performuoti, o padeda tau atsiskleisti ir užaugti.

Akademijoje nėra kursų, visi studentai susimaišę nuo 1 iki 5 kurso. Vyrauja visiška laisvė. O kas labiausiai nustebino, jog nėra kompozicijos ar specialybės/personalinės kūrybos paskaitų. Tam skirtas visas tavo asmeninis laikas, kuris lieka nuo paskaitų ir visų kitų gyvenimo reikalų. Kurti gali kada nori ir kiek nori. Nėra numatyto kiekio darbų atsiskaityti. Rezultate – studijoje nuolatos dirbdavo studentai, vasarą ar per atostogas, niekas niekada nesiruošdavo peržiūroms paskutinę minutę, darbai būdavo nuolatos kuriami.

Nuo pat pirmų metų studentas laikomas ne studentu, o jaunu menininku su savo kūrybos paieškomis. Studento darbai niekada nelaikomi studentiškais darbais, o personaline jauno menininko kūryba. Taip yra todėl, kad nėra užduočių. Dėstytojas padeda studentui atsiskleisti per diskusiją, kaip kelrodis. Jaunas menininkas Prancūzijoje suprantamas kaip jaunas profesionalas, kurio darbai turi vertę.

Ar būtų galima sakyti, kad meno kritikas ir menininkas formuoja savo laikmečio meno suvokimą?

Formuoja ne vyresnė, bet nauja karta, kuri dar tik mokosi ir pati ieško savo formų mintims išreikšti?

Jauna menininkų karta yra laikmečio ateitis, jie, anksčiau ar vėliau, pradės formuoti savo suvokimą.

Nors galima pasakyti, jog vyresnieji formuoja savo laikmečio meno suvokimą, o jaunoji karta – savo, tad tai du skirtingi laikmečiai, tuo pačiu metu egzistuojantys skirtingose kartose.

Mykolė Ganusauskaitė „Peizažas I“ Aliejiniai dažai, drobė 130 x 195 cm, 2012

74/75

Noriu tavęs paprašyti patarimų, o gal padrąsinimų jaunam menininkui, kuris dabar skaito šį interviu ir turi minčių studijuoti užsienyje. Ką jam pasakytum?

Jei atsiranda noras keliauti svetur, patarčiau pirma kreiptis į paruošiamąsias mokyklas, kurios padeda suformuoti stojamųjų į aukštąsias dailės mokyklas dosjė ir padeda suprasti, kuri meno mokykla geriausiai tiks ir pateisins lūkesčius.

Dosjė turi sudaryti jauno menininko paieškos, idėjos, eskizai, užrašai ir kiti eksperimentai, atskleidžiantys, kas domina būsimą menininką.

Techninės žinios žiuri komisijos nelabai domina.

Jiems svarbu stojančiojo asmenybė ir kūrybingumas. Aš džiaugiuosi, kad mokiausi Lietuvoje, kur įgijau daug techninės patirties, kurią naudoju savo kūryboje, ir be galo džiaugiausi išvažiavus svetur, kur atradau save.

76/77

ATVIRAS POKYČIAMS

Menininkai per daugelį šimtmečių įtvirtino bohe- kūrybinė, dvasinė veikla lemia mažesnę taisyklių, miško, netvarkingo gyvenimo būdo stereotipą. normų priespaudą, ir žmogus gali būti laisvesnis.

Apskritai, pats įvaizdis visuomenėje nėra labai teigiamas. Koks, tavo nuomone, yra populiariausias Bet pačiai netenka tos rutinos patirti? stereotipas apie jauną menininką?

Aišku, tenka. Visiems tenka.

Kūryba dažnam žmogui neatrodo kaip sunki, sudėtinga veikla. Taigi, ir kūrėjo įvaizdis toks leng- O turi būdų kaip iš jos ištrūkti? vabūdiškas. Pažįstamiems yra buvę tokių situacijų, kad jiems darbinantis žino, jog jie yra menininkai, Man ji kaip tik labai patinka. Iš kasdienybės gaunu ir tada galvoja, kad bus nestabilūs, nepatikimi, ir labai daug kūrybinių idėjų. Tai, kad galiu būti ilgą neateis laiku į darbą ir panašiai (juokas). Ne- laiką toje pačioje, menamoje, kūrybinėje vietoje. sakau, kad to visiškai nėra. Gal, kai žmogus yra Man tai visiškai netrukdo. Bet tai labai priklauso kuriantis, gyvena turtingesnį dvasinį gyvenimą, nuo asmenybės. Kiti menininkai ir renkasi kūrybą, domisi įvairiais dalykais, jis tiesiog mato gyvenimą kad atsiribotų nuo kasdienybės, bet man ji reikalinplačiau, kitaip žiūri į daug dalykų, o ne tik paskęsta ga. Tiesiog toje rutinoje gali atrasti įdomius dalykus. rutinoje “darbas-namai, namai-darbas”. Vis tiek ta

78/79

Rosanda Sorakaitė „Užuolaida I” ir „Užuolaida II” Aliejiniai dažai, drobė 20 x 25 cm, 2015

Kai mes sakome „jaunas menininkas“, turbūt negalvojame apie tai, kiek jam metų. Tik kai susiduri su taisyklėmis, konkursais supranti, kad yra amžiaus cenzas, tai yra, jaunas menininkas yra iki 35 metų. Galima būtų sakyti, kad tai yra viena šios sąvokos pusė, o kita gal apibūdina tik pradedantį kurti žmogų?

Dažnas menininkas Lietuvoje susiduria su sunkumais. Aišku, vyresniems kolegoms kiek paprasčiau, jų darbų perkamumas didesnis, jie turi pastovius darbus. O jaunas menininkas turi būti užsispyręs ir bandyti suderinti sunkiai suderinamus dalykus, turi mokėti gyventi dvigubą gyvenimą. Nes esi nepriklausomas tik kūryboje. Tai duoda nerealios energijos, taip ir atsiranda toks noras laikytis už

kūrybos. Bet tuo pačiu būna, kad „kerta per kojas“ ir galvoji, dėl ko tai darai.

Na, jaunas kūrėjas gali atrodyti toks besimokantis, besiblaškantis, dar nežinantis, ką nori pasakyti. Ar jaunystė ir profesionalumas dera kartu?

Tolesniame puslapyje: Rosanda Sorakaitė, iš serijos „Vakarinis“ Aliejiniai dažai, drobė 80 x 100 cm, 2014

Man atrodo, kad jaunas amžius ir profesionalumas gali derėti. Yra tam tikros srities profesionalai, priklausomai, kiek to reikia. Kai kur gal užtenka tik įgūdžių, amato. Bet, jeigu kalbame apskritai apie menininką, reikalingas idėjos ir jos išpildymo santykis. Ir tai labai priklauso nuo požiūrio.

Sakai, kad tai priklauso nuo požiūrio. Visgi gal yra tam tikri profesionalumo kriterijai?

80/81

2/3

4/5

Taip, profesionalumą mes visi suvokiam skirtingai ir taikome savus kriterijus. Kaip ir „geras menas“ – kas tai? Tarkim, man įdomi vadinamoji primityvioji tapyba. Dažnai tai būna žmonių, nebaigusių jokių mokslų, kūryba, bet žmogus „profas“ tame, ką daro, ir tokia tapyba neretai tikresnė, nei „teisingas“ realizmas.

vinimo šioje srityje jis neturi. Kaip manai, ar jis bus priimtas į profesionalų gretas?

Tikrai taip. Žinoma, akademinė erdvė palanki studentui tuo, kad gali skirti laiko gilintis į tam tikras temas, turi dėstytojus, kurie tau pataria, parodo, iš jų mokaisi. Tą individualiai daryti būtų sudėtinga, bet tą patį galima pasakyti apie daugelį sričių.

Esi viename interviu minėjusi, kad profesionalia Jeigu pats nesistengi, neieškai, tai diplomas tau menininke tapai atsitiktinai. Kaip tampama profe- tikrai nieko nepridės. Yra puikiausių gatvės mesionaliu? nininkų, pranokstančių baigusius akademijas – tiek technika, tiek idėja. Palankesnės sąlygos, bet Tiesiog nutiko, kad atradau tapybą baigdama kiek tu pats pasiimi iš to? Labai individualu. mokyklą ir įstojau į akademiją be reikalingo pasiruošimo. Besimokydama gavau išsilavinimą Ar gali būti, kad mes per daug sureikšminame pagal programą, per kurią tapau tos srities profe- jaunus menininkus ir jų problemas, juk galbūt su sionale. Bet tai, iš dalies, „popierinis“ profesion- panašiomis problemomis susiduria ir vyresni jų koalumas. Kas svarbiausia, gauni iš sutiktų žmonių, legos? iš bendravimo, pasaulio stebėjimo, na, su patirtimi tai ateina. Tapyba tave keičia, atveria. Turi Taip, daugelis šalia kūrybos turi užsiimti kita veikla. būti ta pusiausvyra, bet tapyboje vis tiek svarbiau Aišku, vyresni kolegos nebesiblaško – kad padirbi vidinis pasaulis, asmeninės savybės, nei amatas ar vienoje vietoje, kitoje. Su laiku viskas turėtų paįgūdžiai. sikeisti, bet kol kas pas mus nėra vadinamosios meno kūrinių kolekcionavimo kultūros. Arba kitas Įsivaizduokime tokią situaciją: ką tik baigęs gydy- atvejis, kai žmonės perka labai abejotinos kokybės tojo studijas žmogus, nuolat piešęs, tačiau tik sa- kūrinius. varankiškai, sugalvoja visą energiją skirti menui.

Jo darbai tiek techniškai, tiek konceptualiai pri- Vėlgi turbūt būti meno kolekcininku nėra lengva, lygsta savo srities profesionalams, tačiau išsila- reikia turėti išlavintą akį.

Taip. Švietimo sistemoje turėtų būti pokyčių, kad vaikai augtų ir jiems menas nebūtų svetimkūnis.

Kad jie žinotų, kad menas, jo forma ir grožis gali būti labai įvairūs. Po truputį link to einama, bet, ko gero, menas niekada nebūna įdomus visuomenės daugumai. Be abejo, pirmiausia reikia žiūrovą auginti ir lavinti.

O kaip Akademijoje? Ar jums suteikdavo laisvę? Ar jūsų neįrėmindavo – kas gražu, o kas ne?

Kiekvienas dėstytojas yra labai skirtingas, su savo požiūriu ir preferencijomis. Bet tai yra labai normalu. Mokytis tapyti pradėjau nuo to, kad dariau taip, kaip man parodė. Bet po to klausaisi savęs, ar čia tu, ar tau tai įdomu, gal gali geriau.

O kaip išlikti, kai tave spaudžia, esi jaunas ir dar naujoje aplinkoje?

Mums labai pasisekė, kad antrame kurse dėstė Agnė Jonkutė, kuri parodė, kad tapyba gali būti įvairi, pats gali nuspręsti, kokia ji bus, mokė pasitikėti savimi. Taip pat supažindino su šiuolaikinio meno albumais, nuorodomis. Ir tai suteikė laisvę pirmiausia klausytis savęs.

84/85

Rosanda Sorakaitė „Veidrodis I” Aliejiniai dažai, drobė 80 x 100 cm, 2014

Dažnai išgirstu, kad šiuolaikinį meną kurti gali bet kas, tereikia tik idėjos. Ar esi susidūrusi su tokia situacija, kai reikia įrodyti, ko esi vertas, ir kad tai, ką kuri, gali padaryti tik tu?

Dirbi ir po visų komentarų grįžti prie to, kas tau svarbiausia. O kurti tikrai gali bet kas, tik kiekvienas atsirenkame, kas mums arčiau, kaip tai priimti. Yra tokių žmonių, kurie gyvenime nieko nėra sukūrę, bet jų požūryje jauti tikrumą. Supranti, kad jie menininkai, tik to nežino. Sakykim, gal taip susiklostė, gal nebuvo poreikio. O yra tokių, kurie lyg ir kuria meną, bet jis tuščias.

Jei būtum žinojusi, koks ilgas kelias tavęs laukia iki to, ką esi pasiekusi dabar, kokie sunkumai iškils, ar būtum pasirinkusi menininkės kelią? Nebūtum praradusi entuziazmo?

Pasiekimas toks, kad kažkaip pavyksta derinti darbą su kūryba. Per daug į priekį nežiūrėjau, tiesiog norėjau daryti tai, kas labai traukė ir buvo įdomu, ir išnaudoti tą laiką. Negalvojau, kas bus, ir džiaugiuosi, kad taip pasirinkau. Nežinai, kas bus po studijų, ir nežinai, kaip viskas klostysis toliau.

86/87

www.arthesis.lt info@arthesis.lt