tragikomiškas. Panašiai, kaip filme „Aukso veršis", kur spekuliantas, apsikarstęs auksu, brido per pusnynus, stengdamasis pasiekti pasienio postą ir pereiti į kitą valstybę. Taip atrodė ir „Pšidzė". Mažas ir storas, su dideliais, atlapotais kailiniais, papuoštais juodsidabrės lapės kailiu, uždusęs ir garuojantis, kaip verdantis bulvių katilas, yrėsi per sniegą. Atidžiai pažiūrėjęs, galėjai pagalvoti, kad nuo bolševikų bėga buržujus, gelbėdamas savo užantyje paslėptą auksą. Juokas juokais, tačiau mums reikėjo bėgti toliau ir bandyti išgelbėti dar kulkų nesuvarpytą kailį. Netrukus pribėgome dar vieną šunkelį, kuriuo nusprendėme neiti, nes visi aplinkiniai keliai greičiausiai bus užblokuoti. Patraukėme toliau ir greitai perbėgę per plyną lauką, vėl atsidūrėme miškelyje, kuris, galbūt, mus išgelbės. Deja, teko skaudžiai nusivilti, nes tai buvo ne miškelis, o tiesiog mirtinai pavojingos, maurais ir medžiais apaugusios Baltarusiškos pelkės. Bėgome, o žemė lingavo po kojomis. Kai kuriose vietose iš po žemių virto garų kamuoliai.
„mentai", ėmė stabdyti visas mašinas, tikrindami, ar šie neveža ieškomų nusikaltėlių Man nieko kito nebeliko, kaip tik pasukti atgal ir bėgti iš šios vietos. Priešais mačiau savo paliktas sniege pėdas, kurios vedė autostrados link. Aš bėgau kokia 50 metrų nuo anksčiau paliktų pėdų. Buvau prabėgęs apie 10 km, todėl nemažą atstumą spėjau pripėduoti. Dabar, tūnodamas už storos pušies, stebėjau, kaip „mentai" eina mano pėdomis, vedančiomis į autostradą. Jie, aišku nesuvokė, kad aš jau grįžtu atgal, tik kiek nutolęs į šoną nuo anksčiau paliktų pėdų. Taip visi „mentai" ir būtų prabėgę, toliau sekdami anksčiau paliktais mano pėdsakais. Bet vienas „mentas" turėjo šunišką uoslę. Arba - gerai pažinojo šią vietovę. Jis staiga metėsi į šoną ir, kiek pabėgėjęs į priekį, pamatė kitas sniege įspaustas mano pėdas, kurios baigėsi už medžio. „Mentas" pamatė mane ir tuoj pat iššovė iš automato. Kulkos suaižė medžio žievę, bet manęs nekliudė. „Mentas" tuoj pašaukė saviškius, o šie atbėgę, kaip susitarę, ėmė šaudyti į medį už kurio aš gulėjau. „Mentas", matyt, vyriausiasis, ėmė rėkti:
Nors buvo žiema, bet žemė lingavo po mano kojomis. Išsilaužęs pagalį, atsargiai slinkau į priekį, saugodamasis, kad tik manęs neprarytų ši prakeikta žemė. Bėgdamas visą laiką galvojau, kad „Pšidzė" neatsilieka ir seka paskui mane, bet atsisukęs pamačiau, kad jis, nuo kelio nubėgęs vos 100 metrų, stovi uždusęs ir nebegali bėgti. Supratęs, kad jam jau nebepadėsiu, pasileidau bėgti per pelkę toliau. Tuo pačiu metu „Pšidzę" jau sodino į „varanoką", kuris, velnias žino iš kurčia atsidūrė. Gal, sakau, baltarusiški „varanokai" skraidyti moka? Dar kiek pabėgęs į priekį, išgirdau mašinų ūžesį ir supratau, kad netoliese yra kelias, iš kur ir sklinda šis garsas. Pribėgęs prie miško pakraščio, slėpdamasis už medžių, pamačiau autostrada važiuojančias mašinas. Na, galvoju, reikia prasiveržti iki autostrados nepastebėtam per plyną lauką. M a n e nuo a u t o s t r a d o s s k y r ė k o k i e 300 metrų. Jau pasiruošiau bėgti, kai staiga pamačiau „mentų" mašiną, kuri sustojo autostrados kelkraštyje. Tuoj iššokę iš mašinos keturi ginkluoti
- Esi apsuptas! Mesk ginklą, priešintis beprasmiška! Ir, lyg patvirtindamas savo tiesą, vėl paleido į mane automato seriją. Aš, dėka medžio išlikęs gyvas, šaukiu jam: - Ginklo aš neturiu! Tada „mentai", atstatę automatus ir pasiruošę bet kada iššauti, artėjo prie manęs. Atsikelti man jie neleido. Visi, kaip vienas, ėmė mane spardyti ir daužyti automatų buožėmis. Kitas, priklaupęs šalia, ėmė šaudyti man palei galvą. Viskas, pagalvojau. Šansų likti gyvam nebeliko. Ėmiau prašyti, kad nenušautų, prašiau pasigailėti, nes esu dviejų mažų vaikų tėvas. „Mentai", lyg negirdėdami mano p r a š y m ų rėkė:
154
- B a n d i t e , pasakyk, kur padėjai a n t i k v a r o d a i k t u s ? ! Pasakysi, liksi gyvas! Mes sulaikėme tavo draugus, bet ne visus pagrobtus daiktus suradome. Kur likusieji daiktai?! Taip pasakęs „mentas" vėl šovė iš pistoleto šį kartą prie pat ausies. Aš šiek tiek atsipeikėjęs nuo ausyse spengiančios sirenos sakau: - Mes nieko nevogėme. Jūs kažką maišote ir apsirikote mus persekiodami. 155