bendro brigados skaičiaus. Prieš tokį bausmės atlikimą aš buvau nieko prieš. Turėdamas laisvo laiko, apėjau visą darbo zoną, žodžiu, susipažinau su visu Pravieniškių 8-osios zonos gamybos procesu. Laisvo laiko turėjau daug ir, nors dar apie sportą rimtai negalvojau, bet rytais j a u m a n k š t i n a u s i , p r a b ė g d a m a s po du k i l o m e t r u s gyvenamoje zonoje.
„vierchas"- „Prancūzas". Nors jis pats buvo iš Palemono, esančio Kauno rajone, bet zonoje atstovavo Kauno miestui. Viskas vyko žaibiškai. Matyt, po rungtynių, kažkoks šlykštynė, n o r ė d a m a s užsitarnauti „Prancūzo" malonę, be muilo lindo jam į šikną, tuo pačiu pildamas šiukšles ant manęs.
„VIERCHAS" PYKSTA! FUTBOLO VARŽYBOS Kartą nuėjau su „Trintuku" pažiūrėti futbolo varžybų, kurios vyko tarp Kauno ir Klaipėdos zonos komandų. Aiški persvara, b a i g i a n t i s p i r m a m k ė l i n i u i , b u v o k a u n i e č i ų k o m a n d o s , bet, prasidėjus antram kėliniui, klaipėdiečiai ėmė demonstruoti savo nepasitenkinimą kauniečiais. Kresnas irperlinkes šleivakojis, praradęs k a m u o l į , stipriai spyrė m ū s ų k o m a n d o s draugui į blauzdą. B a c h ū r i u k a s suriko iš s k a u s m o , bet nepasipriešino, o spyręs klaipėdiškis iš pasitenkinimo iššiepė dantis. Spyrė vien todėl, kad viduje jautė klaipėdiečių užtarimą nesėkmės atveju. Rungtynės tęsėsi toliau, bet, kad ir kaip akiplėšiškai žaidė Klaipėdos komanda, kauniečiai ėmė viršų. Rezultatas buvo 6:3 mūsiškių naudai, o tai baisiausiai stebino ir siutino „žuvėdras". Likus keturioms minutėms iki antrojo kėlinio pabaigos, „žuvėdros" visai įsiuto, stumdė ir spardė kauniečių komandos bachūrus per kojas ir bet kokiais būdais stengėsi išlyginti rezultatą. Visa tai stebėdamas, nebeištvėriau ir susinervinęs, pasakiau: - Kas čia per žaidimas?! Čia gi futbolas, o ne kokios muštynės!!! Jei būčiau Kauno „vierchas", tokių dalykų neleisčiau. O kas darosi dabar? Kur žiūri mūsų „vierchas"? Šalia manęs stovintys kauniečiai ir šiaip bachūrai iš įvairių miestų, tik palingavo galvomis, bet nutylėjo, matyt, nujausdami mano žodžiuose kažką negera. Na, ir velniop juos. Tegul tyli ir būna paklusniomis avelėmis, kaip ir iki šiol, bet aš netylėsiu ir neleisiu, kad kažkokios „žuvėdros" tyčiotųsi iš kauniečių. Grįžęs iš stadiono, nors ir nežaidžiau, nuėjau į dušą praustis, o tuo metu 1 -mame būryje jau vyko slaptas pasitarimas, kuriame savo žodį skelbė Kauno
96
Neilgai trukus, man dar to nežinant, atėjo „ k v a p a s " ir pranešė, kad mane kviečia į pirmą būrį Kauno „vierchas". Pakeliui sutikęs „Trintuką", paklausiau, kame reikalas? Šis trumpai apibūdino susidariusią padėtį ir bandė nuspėti mano likimą po „razborų": - M a n a u , nieko baisaus nebus, gausi, Hėnyte, truputį „malkų" ir tiek. Jau tada, po šių žodžių, dar kartą įsitikinau, kad „Trintukas" dreba iš baimės prieš „Prancūzą", o savo akiplėšiškumą gali demonstruoti tik prieš savo sekcijoje gyvenančias „dvasias". Tokie ž m o n ė s man nepatinka. J i e būna p a v o j i n g i ir nepatikimi, manau, kad ištikus didesnei bėdai, tokie žmonės išduotų bet ką net savo gimdytojus, kad tik išvengti bausmės ir kuo maloniau įsiteikti savo šeimininkui. Tokius žmones lyginu su tuo šakalu iš multfilmo „Mauglis". O ten šakalas, nardydamas po kojomis dideliam tigrui, visaip pataikavo, norėdamas jam įtikti. Žodžiu, tokius žmones aš lyginau su šlapiu grindų skuduru. Nieko nepadarysi, teko eiti į „razborkes" ir, vos tik iėjęs į sekciją, apstulbau, pamatęs tiek daug žmonių. Sekcija buvo kimšte prikimšta kauniečių ir Kaunui pritariančių nuteistųjų. Laviravau tarp taburečių ir sustumdytų stalų, ant kurių sėdėjo zekai, susirinkę į „neeilinį posėdį". „Prancūzas", pamatęs mane, nušoko nuo palangės, ant kurios buvo padėjęs savo riebų užpakalį, pakėlė ranką, duodamas suprasti, kad visi esantys čia, nutiltų. Truputį pamąstęs ir nutaisęs rimtą veido išraišką prakalbo: - Žemiečiai, susirinkome čia, kad aptarti mūsų ką tik į zoną persikėlusiu žemiečio Hėnytės elgesio. Ir tuoj pat, metęs piktą žvilgsnį į mane, suriko:
97