laukti ateinant „mento". Kameroje esantys kaliniai pažinojo mano brolį, apie kurį jau sklandė legendos, kaip apie „nastyrną"- užsispyrusį zeką. Mėka nekentė čiurkų kareivių ir visada su jais ginčijosi. Čiurka j a m žodį, o Mėka dešimt atgal. Tai čiurkoms nepatikdavo, jie traukinyje jautėsi kaip pas save tundroje, pilnateisiai šeimininkai ir nepakentė Mekos atsikalbinėjimų. Už tuos „bajerius" čiurkos pastoviai sumušdavo Mėką, bet šis rėkdavo ir keikdavo visus čiurkų dievus ir jų motinas, nepasiduodavo ir nepaklusdavo jų įsakymams. Būtent dėl šių „karų" su čiurkomis sargybiniais ir sklido įvairiausios legendos apie mano brolį.
SUSITIKIMAS SU BROLIU Mūsų pokalbį nutraukė tyliai rakinamos durys ir pasirodė „mentas", galvos linktelėjimu liepdamas man išeiti. Greitai į kišenę įsimetęs šokolado plytelę ir pusę pakelio arbatos, išsliuogiau pro duris. Tyliai, kad nesukelti triukšmo, kaip indėnų pėdsekiai, pakilome į trečią aukštą. „Mentas" skubiai atrakino duris ir, prieš įleisdamas mane, pasakė, kad laiko turiu vieną valandą. Vos užėjęs į kamerą, atsidūriau brolio glėbyje, kuris iš d ž i a u g s m o n e n u s t y g o vieloje, n e g a l ė d a m a s atsidžiaugti š i u o susitikimu. Mes nesimatėme tikrai ilgokai. Tuoj ta proga užvirėme čefyro, kurį gėrėme su saldainiais ir kalbėjome, kalbėjome. Skirta mums valanda prabėgo akimirksniu. Gaila, bet teko skirtis. Brolis buvo nuteistas ir gavo sustiprinto rėžimo, o aš - bendro rėžimo. Tuo metu, kai mane vežė į Kauną skundo svarstymui brolį vežė tuo pačiu traukiniu į Pravieniškes, kur turėjo atlikti bausmę. Važiavome viename vagone, bet skirtingos kupė. Gulėjau įsitaisęs antrajame aukšte ir kalbėjau su už sienos esančiu broliu. Praplepėjome iki pat Pravieniškių sustojimo ir broliui, čiurkų riksmų lydimam, teko išlipti. Pro grotas mačiau nueinančio brolio nugarą o širdyje pasidarė nyku ir graudu, nuotaika galutinai sugedo. Kai pasiekėme Kauną, nuotaika nepagerėjo. Vėl tos mašinos, „šmonai", kamera ir begalinis laukimas. Teismas išnagrinėjo mano advokatų skundą ir į prašymą mane išteisinti, visai nereagavo. Paliko man tuos 2 metus ir po trijų dienų vėl buvau etapuotas į Lukiškes. Po to kelionės į Pravieniškių PDK82
8, t. y. laukti etapo į zoną, kur ir turėsiu atlikti bausmę. Poteisminė kamera buvo kimšte prikimšta nuteistųjų. Kas laukė atsakymų iš teismų, o kas etapų į bausmės atlikimo vietas. Ž i n o d a m a s , kad t e k s vėl eilinį k a r t ą „ a t s ė d ė t i " , nebekvaršinau sau galvos. O gal paleis, gal nenuleis, gal amnestija bus ar panašiai. Žmogus jau tokia būtybė, vis kažko tikisi, laukia ir nieko čia nepadarysi. Būnant poteisminėje kameroje, iš kalinių pasakojimų bandžiau įsivaizduoti gyvenimą zonoje ir kaip ten būsiu sutiktas, kas ten manęs laukia? Kankino nežinomybė ir tai gerokai gadino nuotaiką, bet tai, kad reikės kovoti už save buvo aišku kaip dieną. Jau iš „senių" žinojau, kad bendra zona - tai lyg mokomoji zona, kurią praėjęs būsiu išlaikęs egzaminą tolimesniam gyvenimui. Ir tai manęs nebaugino, buvau pasiruošęs visapusiškai, puikiai suvokiau, kad niekas tau taip nepadės, kaip gali padėti pats sau. Žinoma, kas be ko, daug ką reiškė ir pažintys nusikaltėlių pasaulyje. Pažinojau daug nuteistųjų, kurie turėjo gerą vardą, bet apie mane taip pat žinojo, nes paskutinė mano byla nuskambėjo per visą Lietuvą, kuri davė didelį atgarsį net kalinių tarpe.
PAGALIAU Į ZONĄ! Pagaliau pirmadienį buvo pranešta, kad ruoštųsi etapui tie, kurių pavardes perskaitys. „Mentas", stovintis prie atviro langelio, garsiai rėkė pavardes, tarp kurių išgirdau ir savąją, tad nieko nelaukdamas, ėmiau į krepšius krautis savo daiktus. Jau anksčiau žinodamas, kad vykstu į zoną buvau jai neblogai pasiruošęs ir, kai susidėjau visus savo asmeninius daiktus, buvo du didžiuliai krepšiai. Akimis ėmiau ieškoti zekelio, kuris galėtų padėti tempti mano „baūlus". Bet, nespėjus man išsirinkti padėjėjo, lyg skaitydamas mano mintis, prie manęs prisistatė „duchelis", kuris kiekvieną rytą plaudavo kameros grindis. Kikendamas bedantę burna ir kaip koks kiniečių tautybės tarnas, sudėjęs maldai delnus, žemai nusilenkė. - Gal galiu tau p a d ė t i ? - vis dar š y p s o d a m a s i s ištarė „duchelis". Aš, žinoma, sutikau ir dėkingumo vardan įbrukau jam pakelį cigarečių. Gavęs tokią brangenybę, labai apsidžiaugė ir tuoj pat užsirūkė, nes visą savaitę rūkė kažkokius tabako likučius, 83