P. Mikūno, vaizduoja laikotarpį iš mokymosi „Aušros“ gimnazijoje meto ir tęsia didžiulį literatūrinį užmojį – „pavaizduoti vienos kartos nuostabią gyvenimo istoriją“90. Skaitant romaną, akivaizdu, kad rašytojui rūpėjo sukurti savo laiko paaugliams patrauklų pasakojimą apie romane pravardėmis pavadintų bičiulių skautų nuotykius, jų gyvenimiškose situacijose išryškėjusias vertybines nuostatas, triumfuojančią krikščionišką moralę. Pasakojimas išties dinamiškas: daugybė vaikų išdykavimų, bandymo pažinti tai, kas yra mistiška ir nepažinu, pavyzdžiui, visai šalia, Kauno centre, gyvenančios raganos burtininkės gyvenimą. Berniukai atlieka ir seklių funkciją, padeda policijai sugauti vagį ir pan. Kūrinys buvo rašytas jau išeivijoje, taigi veiksmo situacija, erdvė piešiama iš laiko perspektyvos. Tai patvirtina filosofo Daliaus Jonkaus mintį, jog „tolimesnė praeitis (...) turi savo laikišką tvarką ir laikišką padėtį santykyje su mano dabartimi. Ji buvo „savo laiku“ mano išgyventa ir prasitęsė iki pat dabartinio momento, kai aktualizuoju tolimą praeitį, aš naujai atveriu laiką, persikeliu į tą momentą, kai jie dar savyje turėjo dabar jau uždarytą ateities horizontą ir artimiausios, dabar jau nutolusios, praeities horizontą“91. Galima teigti, kad nors beveik visas didelio kūrinio (495 psl.) veiksmas vyksta Kaune, pats miestas kūrinyje skleidžiasi labai epizodiškai ir fragmentiškai, bet drauge įdomiai. Pirmą kartą Kauno vaizdas kūrinyje iškyla tik 32 romano puslapyje, kada į skautų stovyklą neuždengtu sunkvežimiu išvykstantiems berniukams atsiveria paliekamo miesto vaizdas: pralekia Kauno pastatai, miesto bokštai tirpsta mažėdami, susitraukdami, susiliedami horizonte ir „tik Prisikėlimo bažnyčios kryžius, remdamas dangų, ilgai nesidavė pametamas iš akių“92. Atkreiptinas dėmesys, jog, paliekant savo miestą, namus, berniukų žvilgsnis labiausiai susikoncentruoja ne ties Prisikėlimo bažnyčios bokštais, pastatais, bet kryžiumi, kuris tarytum laimina išvykstančius kelionėn, – tampa svarbi krikščioniškoji dimensija. Vaikams grįžus iš skautų stovyklos, vykusios nuostabiame gamtos kampelyje, prie Šventosios upės, miestas tarsi iš naujo pamatomas, į jį pažvelgiama naujomis akimis. Atsivėrus platesniam pasauliui, panašiai kaip peliukei Micei persikėlus iš Telšių į Kauną, berniukų požiūris į savo miestą gerokai pakinta. Vienas iš stovyklavusių berniukų, Jonas, atsidūręs savo gatvelėje, Kauno priemiestyje, nustemba: toks mažas atrodo miestas, taip susitraukę į „kumštį sodai, daržai, namai, kurie anksčiau buvo pilni erdvės, rodos, trūko oro šitoje suspaustoje vietoje, kuri, nebekvepėdama pušų sakais, vargino krūtinę“ 93. Čia akivaizdžiai supriešinamas miestas ir ne miestas. Apmąstant patį miestą, įdomiai skleidžiasi pakitę panoramos akcentai – pirmiausiai iškyla ne namai, bet sodai, daržai ir tik vėliausiai – namai. Jie šiame kontekste atrodo tarytum ištirpstantys gamtoje. Kitaip tariant, piešiamas miesto vaizdas nedaug tesiskiria nuo gamtinio, su kuriuo vis dėlto yra priešinamas. Toks priešinimas tik patvirtina Skaistės Matelionytės išsakytą mintį, jog „tiek poezijoje, tiek prozoje ilgą laiką
90
Vytautas Mikūnas, „ Romualdas Spalis-Giedraitis“, in Romualdas Spalis-Giedraitis, Gatvės berniuko nuotykiai, Vilnius: „Vyturio“ leidykla 1997.
91
Dalius Jonkus, Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2009, p. 78.
92
Romualdas Spalis- Giedraitis, Gatvės berniuko nuotykiai, Vilnius, „Vyturio“ leidykla 1997, p. 32.
93
Ibid., p. 162.
38