Debesėlis, braškės ir sekliai Taigi, kai berniūkščiai mane seka, aš tyčia einu kur nors ,,be ryšio“. Kartą, paskui mane jie apėjo tris kartus parduotuvę ir du kartus daugiabutį. Būčiau ėjusi dar ne vieną ratą aplink biblioteką, mokyklą, kioskus... Tačiau, po kelių ratų, regis, suprato vedžiojami už nosies. Radau juos suirzusius kieme ant suoliuko. O kitą dieną mes su Debesėliu nuo jų pasprukome. Nuėjome miško link, ten, už pievos, yra laukymė, o už jos – senas sodas, kurio kairėje teka upelis. Kol ėjome laukyme, berniūkščiai tykojo už akmenų krūvos. Suvaidinau, kad einu upelio link, o iš tiesų su Debesėliu pasislėpėme sename, apleistame sode. Rokas su Simu nuzvimbė iki upelio, lakstė, dairėsi. Mudu su Debesėliu prigludome prie obels, šalia lysvių. Girdžiu, kažkas čepsi: plampt-plamt, čniaukšt, – ir vėl, – plampt-plampt... Debesėlis rado prisirpusių braškių! Mano šuo pats nusiskina ir valgo uogas, dar jis mėgsta obuolių skilteles, žalios morkos griežinėlius, o kartą suėdė brokolį! Brrr... Brokoliai, moliuskai, krevetės, grybai – fui! Suaugusieji tai vadina GĖRYBĖMIS. Tiesos vardan pavadinimą reikėtų šiek tiek pakeisti, pakaks tik pirmąsias raides ,,GĖ“ į ,,BJAU“. Štai!
14