1. Mirčiai artinantis: jausmai ir suvokimas
Mirties supratimo pokyčiai Viduramžių pabaigoje Pereinant iš Viduramžių į Naujuosius amžius keičiasi pavyzdingos mirties samprata visuomenėje. Šventieji riterių laikais labiau įsivaizduojami kaip kovotojai, mirštantys už tikėjimą, vaizduojami kaip kankiniai, pamažu ateina supratimas, kad taip pat vertingas pamaldus ir pavyzdingas gyvenimas. Viduramžiais mirtis galėjo būti viso gyvenimo kulminacija, momentas, prieš kurį nublanksta visi kiti gyvenimo epizodai kartu sudėti, o epochos pabaigoje labiau imamas vertinti ir pats gyvenimas. Būtent tuo metu atsiranda mokymai, kaip tinkamai pasiruošti mirčiai, ir kiti religinį pavyzdį skatinantys dalykai. Krikščionybė ilgą laiką mirtį traktavo kaip kančią – Kristaus atpirkimo kančia, kova dėl tikėjimo, šventųjų kankinių pavyzdžiai ir panašūs motyvai. XIII a. Jokūbo Voraginiečio „Aukso legendoje“ neabejotinai didžiausias šventųjų mirčių skaičius tenka kankinystei (apie du trečdalius)21, o XVII a. pr., pavyzdžiui, Zigmanto Vazos pamokslininko Petro Skargos išleistuose „Šventųjų gyvenimuose“ (populiariuose tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje) tragiškos mirtys jau nesudaro tokios didelės dalies. Žinoma, niekur nedingsta tie ankstyvosios krikščionybės arba Viduramžių šventųjų pavyzdžiai, kurie liudija kankinystę dėl tikėjimo, tačiau naujieji šventieji jau išsiskiria kitomis dorybėmis, jie dažnai miršta ramiai, susitaikę su Dievu, jų šventumas atsiskleidžia ne paskutinėmis gyvenimo akimirkomis, tačiau per visą gyvenimą. Neverta daugiau išsiplėsti – ar šventųjų pavyzdžiai daro įtaką mirties supratimui, ar visuomenės nuomonė „veikia“ šventųjų gyvenimus. Svarbu tai, kad taip pat konstatuojamas akivaizdus 21 M. Vovelle. Śmierć w cywilizacji Zachodu. Od roku 1300 po współczesność. Gdańsk, 2005, p. 51.
22