Kognityvinės-elgesio terapijos principų taikymas ir ugdymas vaikų socializacijos centruose
• numatyti, kaip bus ugdomi mokinių komunikavimo bei įvairiapusio bendradarbiavimo gebėjimai; • atsižvelgti į visų asmenų, suinteresuotų vaiko ugdymu (tėvų, paties vaiko, mokytojų, mokytojų padėjėjų, specialiųjų pedagogų ir kt.), nuomones ir lūkesčius; • numatyti saugią mokymosi aplinką; • numatyti diferencijuotą vertinimą. Vertinimas yra nuolatinis procesas, kuriame dalyvauja ir mokytojas, ir mokinys. Jis padeda mokytojams ir mokiniams nustatyti pradinį lygį ar atskaitos tašką mokantis konkrečios sąvokos, konteksto ar įgūdžio. Nustačius atskaitos tašką, matomos ir gairės, pagal kurias matuojama nuolatinė pažanga. Tuomet įvardijami metodai, kuriais bus vertinama, ar kiekvienas mokinys išmoko pamatinę sąvoką ar įgūdį. Svarbu, kad vertintume ne žodinius ar mąstymo įgūdžius, o tai, ar pamatinė sąvoka buvo suprasta. Kai kurie pagrindiniai neformalaus vertinimo tipai, naudojami diferencijuojant ugdymo turinį: • Mokinių stebėjimas – stebint mokinius užrašoma tinkama informacija, siekiant sužinoti, kokie jie yra ir kaip mokosi. • Pradinio lygmens rodiklis – taškas, nuo kurio mokinys turėtų pradėti mokytis konkrečios sąvokos ar įgūdžio. Šis taškas nustatomas remiantis ankstesniu mokinio mokymusi bei turinio žiniomis. • Klaidų analizė – sistemingas būdas nustatyti ir analizuoti mokinio daromų klaidų pobūdį. • Fiksavimas – sistemingas būdas mokiniui ir mokytojui žymėti pradinį lygmenį ir pažangą. • Atlikto darbo įvertinimas – užduotys, kurias atlieka mokiniai, kad parodytų, jog supranta sąvoką, įgūdį ar elgseną.
138
• Aplankai (portfelio) – sistemingas būdas rinkti mokinio darbus, taip padedant mokytojui ir mokiniui stebėti pastarojo pažangą. • Mokinių rengiamos „konferencijos“, kurių metu mokiniai prisi ima atsakomybę už savo daromos pažangos vertinimą, remiantis mokytojo nuomone ir savęs įvertinimu. Savęs įvertinimas yra svarbus tokio vertinimo būdo aspektas.