Page 1

Tremties šaltis

T.Urbelionio/BFL nuotr.

Savaitraštis „15min“ • ISSN 1822-2749 • Nr. 22 (1253) • 2012 m. birželio 15 d.

Tyrimas

Už nuolaidą – žiauri bauda BFL nuotr.

Kelios dešimtys Lietuvos kelionių agentūrų patyrė šoką: Konkurencijos taryba trenkė joms 5 mln. Lt baudos žaibu. Ši bauda – dar vienas požymis, kad verslui atėjo sunkūs laikai.

8-9 psl. Kultūra

23 metai nesusikalbėjimo

Valstybei dovanoti dailės klasiko A.Gudaičio kūriniai verti milijonų. Bet jie jau du dešimtmečius dūla užkaltoje dirbtuvėje. Kodėl?

26-27 psl.

1941-ieji, birželio 14-oji. Mums tai ne tik barbariško okupantų elgesio su pavergtaisiais diena. Ir bausmės už tai, kad negynėme savo laisvės, data. Tiek, kiek 1940-ųjų birželio 15-ąją, be šūvio atidavus valstybę sutrypti priešui, nežuvo vyrų, tiek jų žuvo, buvo suluošinti, dingo be žinios lageriuose ir tremty. Ne tik vyrų – ir tūkstančiai moterų, ir vaikų, kūdikių. „Niekad iki savo mirties nepamiršiu tos baisios nakties, kada ginkluoti kareiviai įsibrovė miegant į kambarį. Man su vyru ir Arvydėliu 16 mėnesių, ir Daliute 6 savaičių

liepė rengtis, susiruošti per tris valandas ir važiuot nežinia kur. Aš negalėjau įsivaizduoti, kad man su tokiais mažyčiais galima kur nors tolimesnis kelias važiuoti“, – dienoraštyje kažkur Altaiske įrašė O.Alksninytė-Garbštienė. Jei bandytume įsivaizduoti 7000 km kelionę per karščius žmonių prigrūstame gyvuliniame vagone su dviem kūdikiais ant

rankų – be vandens, be tualeto, ar pavyktų net lakią vaizduotę turintiems? Vis mažiau gyvų barbariškų trėmimų liudininkų. Kas šiandien mums birželio 14-oji? Politikai pavertė šią datą negyva ikona, šalia kurios galima kartą per metus nusifotografuoti. Padūsauti, kokie skriaudžiami buvome. Kaip viską atsimename. O iš tikrųjų? Žiūrint į 2012-ųjų suskaldytą Lietuvą, sunku atsiginti minties, kad tremties šaltis, nelyg amžiams mums išduotas Sibiro įšalo dublikatas, net ir po 72 metų vis dar nepaleidžia Lietuvos.


2 | Politika

Komentaras

15min • 2012 m. birželio 15 d.

12

15min.lt apklausa Algė Budrytė redakcija@15min.lt

proc.

D.Motiejūnas nenori atstovauti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei. Kodėl?

Nepamirškime pensininkų! Nusprendusi nepaisyti profesinių sąjungų pasipriešinimo daliai siūlomų Darbo kodekso (DK) pakeitimų, šią savaitę Vyriausybė juos palaimino ir palydėjo į Seimą. Tarp siūlymų neliko tik vienos nuostatos: kad darbuotojo amžius – 65 metai – gali būti teisėta darbo sutarties nutraukimo priežastimi. Matant kvapą gniaužiančius jaunimo nedarbo skaičius, atrodytų, kad garbaus amžiaus darbuotojai turėtų savo vietą užleisti jaunuoliams. Verslui rūpi ne tiek darbuotojų amžius, kiek jų įgūdžiai, kvalifikacija ir sukuriama pridėtinė vertė. Gausu pavyzdžių, kai vyresnio amžiaus darbuotojas yra kur kas vertingesnis nei jaunesnis. Problemos esmė – ne pagyvenę darbuotojai, kurie įsikibę laikosi darbo vietų, bet kliūtys, su kuriomis apskritai susiduria darbdaviai, siekdami pakeisti darbuotojus tinkamesniais. Antra, ne naujiena, kad, kaip ir daugelio kitų valstybių, Lietuvos visuomenė sensta. „Eurostat“ duomenimis, per ateinantį pusšimtį metų senatvės priklausomumo koeficientas Lietuvoje išaugs nuo 23,3 iki 56,6 proc. Kitaip sakant, 65 metų ir vyresni asmenys, sudarys daugiau nei pusę darbingo amžiaus (15–64 m.) gyventojų.

Treneris K.Kemzūra nemėgsta šio žaidėjo ir nepageidauja jo rinktinėje (2817) 12 proc.

Treneris neduoda D.Motiejūnui pažado, kad jis nebus atsarginis (5557) 24 proc.

D.Motiejūnas neturi kontrakto, todėl bijo gauti traumą (5541) 24 proc.

D.Motiejūnas jaučiasi didesnė žvaigždė nei visa Lietuvos rinktinė (8804) 39 proc.

39 proc.

Apklausoje dalyvavo 22721 žmonės

24 proc.

24 proc.

Savaitės nežaidėjas –

D.Motiejūnas Olimpinių žaidynių atrankai besirengianti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pagaliau sužinojo, kaip pasielgs Lenkijos čempionas, būsimasis NBA klubo Hjustono „Rockets“ atsarginis Donatas Motiejūnas. D.Motiejūnas ilgiau nei Šarūnas Jasikevičius svarstė, ar padėti šiemet rinktinei, ar ne. Galiausiai dvi vasaras rinktinės stovyklose plušęs, tačiau į galutinį dvyliktuką nepatekdavęs D.Motiejūnas nutarė: neatvažiuos. Visi lengviau atsikvėpė ir palinkėjo Donatui sėkmės eiti Ž.Ilgausko keliu – puikiai žaisti NBA, bet ne Lietuvos rinktinėje.

Akivaizdu, kad turime ne „nurašinėti“ senyvo amžiaus žmones, bet stengtis kuo ilgiau išlaikyti juos darbo rinkoje.

„F & L“ production

Iš kur paimsime lėšų pensijoms, sveikatos apsaugai ir kitoms socialinėms reikmėms, jei sparčiai mažės dirbančiųjų – t.y. mokesčių mokėtojų? Dar didesnį nerimą kelia neigiamas susitraukusios darbo jėgos poveikis ekonomikos plėtros potencialui bei gyvenimo lygiui. Žvelgiant bent šiek tiek toliau į ateitį, akivaizdu, kad turime ne „nurašinėti“ senyvo amžiaus žmones, bet stengtis kuo ilgiau išlaikyti juos darbo rinkoje. Juolab kad lietuviai emigruoja, bet imigrantų, kurie galėtų papildyti darbo jėgą, įsileisti vis tiek nenori. Neigiamai esame nusiteikę netgi atvykstančiųjų darbo tikslais atžvilgiu. Kas padaryta? Lietuvoje yra vėlinamas pensinis amžius. Pagal dabar galiojančią tvarką, 2026 m. turėtų būti pasiektas 65 metų amžius ir vyrams, ir moterims. Palyginti su kitomis šalimis, šis vėlinimas pakankamai gerai atitinka ilgaamžiškumo didėjimo tempus. Nesusiduriame ir su kita Vakarų šalims (pavyzdžiui, Austrijai ar Belgijai) būdinga problema, kai žmonės į pensiją išeina anksčiau laiko. Tačiau tuo atliktų darbų sąrašas, skatinant aktyvų senėjimą, ko gero, ir baigiasi. Didesnis darbo santykių lankstumas neabejotinai praverstų pensininkams, neskubantiems į užtarnautą poilsį. Tik kyla daug abejonių, ar iki rinkimų bus bent kiek pasistūmėta naujojo DK link. Proveržio pensijų ir sveikatos sistemų reformos srityse taip pat greitu metu nepamatysime. Ką jau kalbėti apie tokius orios senatvės dalykus kaip mokymasis visą gyvenimą ar Pasaulio sveikatos organizacijos propaguojamas Palankių sveikatai darbo vietų modelis. Taigi atleiskite, senjorai, šiandien nėra laiko jums. Tomas Balžekas Generalinis direktorius t.balzekas@15min.lt

Rimvydas Valatka Vyriausiasis redaktorius r.valatka@15min.lt

Raimundas Celencevičius Redaktorius r.celencevicius@15min.lt

Jaunius Lingys Gen. direktoriaus pavaduotojas j.lingys@15min.lt

Donatas Večerskis Pardavimų vadovas d.vecerskis@15min.lt

Asta Cibienė Redaktoriaus pavaduotoja a.cibiene@15min.lt

Redakcija Tel. (8-5) 210 5896 Faks. (8-5) 210 58 97 redakcija@15min.lt Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105

Reklama Tel. Vilniuje (8-5) 233 6535 reklama@15min.lt Platinimas platinimas@15min.lt

Leidėjas: UAB „15 minučių“, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105 Tel. 210 58 94. Faks. 210 58 97. info@15min.lt

70000 egz. „15min“ tiražą audituoja UAB „Ernst & Young Baltic“.


Politika | 3

15min • 2012 m. birželio 15 d.

Viešas VSD blynas prisvilo Liepa Želnienė l.zelniene@15min.lt

Estija gali daugiau

Pirmą kartą per 22 metus paskelbta vieša Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos apžvalga sukėlė emocijų bangą.

Viešos saugumo tarnybų veiklos apžvalgos yra įprastos Skandinavijos šalyse ir Estijoje. Ten nesibodima į ataskaitas įrašyti ir galbūt grėsmę keliančių organizacijų pavadinimų, su užsienio šalių žvalgybų tarnybomis galbūt bendradarbiaujančių asmenų pavardžių.

Labiausiai kliuvo VSD teiginiai, kad kai kurios žiniasklaidos priemonės ir visuomeniniai judėjimai, kritikuojantys Lietuvos vystomus energetikos projektus, yra parsidavę trečiosioms šalims. VSD, pasakęs „A“, ištarti „B“ ir įvardyti konkrečius „Lietuvos priešus“ neišdrįso. Esą neturi įstatyminės teisės. Tiesa, kokie įstatymai trukdo, niekas nepaaiškino. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas tik numykė, kad ši VSD apžvalga tokia abstrakti, nes pirmoji, ir daugiau konkretumo pasiūlė laukti kitąmet. Tuo tarpu žaliųjų organizacijos mano, kad tokiu pasakymu VSD metė parsidavėlių šešėlį visiems be išimties visuomenininkams ir žurnalistams, kritiškai pasisakantiems dėl Visagino atominės elektrinės ir suskystintų dujų terminalo statybų. Todėl žalieji pareikalavo kuo skubiau pateikti konkrečius galbūt parsidavusių įstaigų pavadinimus ir faktus, įrodančius jų veikimą prieš Lietuvos valstybę. Tačiau nei VSD, nei NSGK to padaryti neketina.

Tokia praktika galioja dėl to, kad, pagal įstatymus, tose šalyse pakanka, kad kuri nors organizacija būtų įspėta saugumiečių, ir ją būtų galima viešai sieti su užsienio slaptosiomis tarnybomis. Tačiau paskelbęs savo ataskaitą su pavadinimais ir pavardėmis, Estijos saugumas įvardintųjų vis tiek buvo įsuktas į teismų maratoną.

Kalbama dešimtmetį Buvusieji VSD vadovai prisimena, kad skelbti viešas saugumo veiklos apžvalgas buvo svarstoma kone dešimt metų. Saugumo departamentui 1998–2004 metais vadovavęs Mečys Laurinkus sako, kad nuo tokių apžvalgų viešinimo anksčiau sulaikydavo surinktų duomenų neapibrėžtumas, ypač, kai kalbama apie visuomeninius procesus, o ne susektus šnipus ar kitus mažiau rezonanso sukeliančius klausimus. „Atsimenu, kai mes 2002 metais ruošėme ataskaitą ir norėjome skelbti viešai, tai daugiausia klausimų kilo dėl ataskaitos dalies apie visuomeninius procesus. Tada aš bei kiti sustojome ir nepaskelbėme apžvalgos būtent dėl šio klausimo, nes nebuvo aišku,

„Estijoje buvo paskelbtos trys pavardės, na ir kas? Galėjo ir pas mus jas paskelbti, o kas būtų pasikeitę? Ta apžvalga duota su paveiksliukais, kur aiškiai išdėliota nuo kairės ekstremos iki dešinės. Man atrodo, kad tai yra dar daugiau nei pavardės, kurias visi žinome“, – sakė NSGK pirmininko pavaduotojas Vytautas Bogušis. kokiu pagrindu galėtume konkrečiai įvardyti grėsmes keliančius judėjimus. Svarstėme, kad jeigu įvardytume, iškart iškiltų teisinio persekiojimo klausimas. Todėl nusprendėme, kad vis dėlto, jei nevyksta teisinis persekiojimas, negalima ir skelbti pavadinimų bei pavardžių“, – dėstė M.Laurinkus. Pirmas blynas VSD vadovu 2004–2006 m. dirbęs Arvydas Pocius taip pat svarstė galimybę teikti viešas ataskaitas visuomenei. Jo nuomone, labai sveikintina, kad dabartiniam vadovui Gediminui Grinai apskritai pavyko tai padaryti. „Tai buvo sena idėja ir pagaliau pavyko ją įgyvendinti. Mano laiku buvo daug diskusijų dėl formato, dėl pateikimo formos, informacijos apimties. Įtakos turėjo ir VSD santykis su NSGK, buvo svarstoma, kaip Seimo nariai pažiūrės. Buvo tokios vidinės peripetijos“, – aiškino A.Pocius. Pasak A.Pociaus, jokia staigmena, kad

Pasak V.Bogušio, kai kurių judėjimų nuotraukos VSD ataskaitoje pasako daugiau nei pavardės. A.Ufarto/BFL nuotr.

pirmoji vieša VSD veiklos apžvalga sulaukė kritikos. „Pirmas kartas visada būna kritikuojamas. Manykime, kad kitas variantas bus tobulesnis“, – įsitikinęs A.Pocius. Po A.Pociaus VSD vadovu tapęs Povilas Malakauskas apie viešą saugumo veiklos apžvalgą nuomonę išsakyti atsisakė. Anot jo, apskritai apie VSD darbą turėtų būti kuo mažiau kalbama. „Aš turiu savo nuomonę, labai kategorišką, bet viešai nekalbu šia tema, tik ekspertiniu lygmeniu su savo kolegomis galiu pasidalyti savo mintimis, o viešai, nemanau, kad buvę ar esami vadovai turėtų diskutuoti“, – savaitraščiui sakė P.Malakauskas. Panašią poziciją išsakė ir 1993–1998 m. VSD vadovu dirbęs Jurgis Jurgelis. Jis aiškino, kad buvusiems VSD direktoriams kritikuoti dabartinio vadovo darbą būtų neetiška. Nekorektiška forma Tuo tarpu M.Laurinkus tylėti nelinkęs. Anot jo, VSD pasirinkta kalbėjimo apie visuomeninius reiškinius forma yra netinkama ir nekorektiška. M.Laurinkus teigia, kad VSD galėjo plačiau pasisakyti apie sugautus Lietuvoje užsienio valstybių šnipus, apie prevencinius veiksmus, kurių imtasi saugomų strateginių objektų atžvilgiu užuot užuominomis dėstyti apie visuomeninius reiškinius ir

užsienio valstybių bandymus daryti įtaką stabdant energetinius projektus. „Tokiais atvejais žmonės visada laukia konkretaus įvardijimo, o jeigu jo nėra, tai labai daug atsiveria kelių spekuliacijoms, ypač, kai yra pateikiamos užuominos ir apibendrinimai. Ypač jautru tokius apibendrinimus daryti visuomeniniais klausimais“, – įsitikinęs M.Laurinkus. Buvęs VSD vadovas mano, kad kalbant apie visuomenines organizacijas, partijas ir žiniasklaidą negalima mėtytis abstrakčiais kaltinimais, neįvardijant konkrečių pavadinimų ir pavardžių. „Kai nėra pakankamo pagrindo kokios nors visuomeninės organizacijos atžvilgiu ką nors konkretesnio pasakyti, tai geriau visiškai nieko nesakyti. Dabar šešėlis metamas visoms žaliųjų organizacijoms, o tai yra nekorektiška. Negalima taip daryti, kaip buvo padaryta, nes žmonės pradeda spėlioti ir prasideda spekuliacijos“, – įsitikinęs M.Laurinkus. M.Laurinkui nerimą kelia ir tai, kad abstrakčius teiginius apie užsienio šalių vykdomą antiatominę propagandą VSD paskelbė tuo metu, kai Seimas priiminėja su šiais klausimais susijusius įstatymus. „Tai sukelia diskusiją, ar VSD nenori daryti spaudimo visuomenei, kad ji nekritikuotų, nepasisakytų prieš atominės elektrinės statybas“, – pastebi į politiką pasukęs buvęs VSD vadovas.


Komentaras

Artūras Račas redakcija@15min.lt

Kodėl V.Uspaskichas? Šią savaitę per susitikimą su užsienio valstybių diplomatais (apie kurį tikriausiai reikės pranešti Valstybės saugumo departamentui, nes ne tik pietumis pavaišino, bet dar ir suvenyrų davė) išgirdau klausimą, kuo paaiškinti apklausų rezultatus, kurie rodo, kad daugiausia Lietuvos gyventojų rengiasi balsuoti už Darbo partiją. Kaip čia yra, klausė vienos ambasados darbuotojas: mes nuolat girdime, kad Rusija yra didžiausia išorės grėsmė Lietuvai, kad rusai čia nemėgstami, o jūsų rinkėjai rengiasi patikėti valstybės valdymą rusui V.Uspaskichui, kuris nuo teisingumo slapstėsi Maskvoje? Iškart net nesugalvojau, ką atsakyti. Bandžiau aiškinti, kad tų rusų Lietuvoje liko ne tiek jau ir daug, kad dauguma jų puikiai integravosi į visuomenę ir kad normaliems piliečiams iš esmės visiškai nerūpi, kokios tautybės jų kaimynai ar bendradarbiai. Čia, tiesa, gal truputėlį viską pagražinau, nes iš tiesų tai apklausos rodo, kad beveik pusė Lietuvos gyventojų ne tik kad nenorėtų, kad jų kaimynai būtų kitos tautybės ar religijos, bet net ir būsto jiems išnuomoti nesutiktų. Bet, nepaisant to, pagrindinė mano atsakymo mintis buvo ta, kad Rusija Lietuvos politikoje yra tas pats, kaip ta intymi kūno dalis, kuri kai kuriems šokėjams tampa didžiausiu kliuviniu suktis ant parketo. Nežinau, ar mano paaiškinimas nuskambėjo įtikinamai, bet bent jau man pačiam nekyla abejonių dėl to, kad Rusija dabartinei valdžiai yra puikiausias dalykas, kurio net nereikia išgalvoti. Subalansuota užsienio politikai, bet tinka ir kitoms gyvenimo sritims.

Tiesą pasakius, ir pati koalicija galbūt dirba ne Lietuvai, o Rusijai. Na, bent jau liberalioji jos dalis, kaip sakė A.Kubilius. Štai, pavyzdžiui, neseniai Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Tautose D.Čekuolis pralaimėjo rinkimus į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos pirmininko postą. Ir pralaimėjo ne bet kaip, bet per balsavimą, kuris buvo surengtas pirmą kartą nuo 1991 m., nes pastaruosius 20 metų dėl kandidatūros į šį postą būdavo sutariama be balsavimo. Kas dėl to kaltas? Žinoma, Rusija. Lietuvos diplomatai čia niekuo dėti, nes jie iki pat paskutinės minutės tikėjosi, kad Serbija atšauks savo kandidatūrą ir, siekdami šio tikslo, vienu metu net grasino blokuoti ES ir Serbijos derybas. Rusija gi dirbo visais frontais ir, jei tikėtume užsienio reikalų ministru A.Ažubaliu, prieš pat balsavimą Niujorke net suorganizavo straipsnį Lietuvos žiniasklaidoje apie neaiškius įrašus KGB bylose, kuriose galbūt minimas D.Čekuolis. Rusija juk viską gali – ji neabejotinai kalčiausia ir dėl to, kad Lietuvoje iki šiol nesibaigė realiai taip ir neįvykęs liustracijos procesas. Tiesą pasakius, ir pati koalicija galbūt dirba ne Lietuvai, o Rusijai. Na, bent jau liberalioji jos dalis. Čia tikrai ne aš sugalvojau – taip šią savaitę sakė pats premjeras A.Kubilius, kuriam kilo abejonių, dėl liberalų Seime pateiktų pataisų įstatymui dėl suskystintų dujų terminalo statybos. Tos abejonės buvo labai pagrįstos: pataisos buvo identiškos toms, kurias pateikė ir socialdemokratai, ir prieštaravo tam, ką buvo sugalvoję konservatoriai. Tai reiškia – parašytos Rusijoje. Šiaip tai viskas aišku, bet kaip paaiškinti tai žmonėms, kurie nepriklauso konservatorių partijai ir supranta, kad blogam šokėjui iš tiesų trukdo ne ta vieta?

4 | Savaitės interviu

15min • 2012 m. birželio 15 d.

Per sovietų okupaciją ir trėmimus tėvus ir brolius praradęs šimtametis profesorius

„Gyvenu gerai – esu „Tegul garbūs istorikai dėl to laikmečio ginčijasi. Tik daugelis jų tuo metu dar nebuvo gimę, o aš viską savo akimis mačiau“, – sako profesorius Kazys Ambrozaitis, ryškiai prisimenantis 1940-ųjų ir 1941-ųjų birželių lemtingus įvykius. Asta Cibienė a.cibiene@15min.lt Kai 1940 metų birželio 15 dieną sovietai okupavo Lietuvą, K.Ambrozaičiui buvo 29-eri. Po metų Kaune dirbęs gydytojas atsidūrė kitų įvykių sūkuryje – 1941 metų birželio 14-ąją prasidėjo didieji trėmimai, o po kelių dienų, įžengus nacių kareiviams, – Birželio sukilimas ir Laikinosios Vyriausybės sudarymas. Būdamas 34-erių K.Ambrozaitis, kaip politinis kalinys, atsidūrė Vorkutos lageryje. Iš ten grįžo po dvejų metų turėdamas tik sovietams netinkančią biografiją ir etiketę „buožė“. Dabar profesoriui – 101-eri, nors tuo sunku patikėti: duok Dieve, net jaunam žmogui tokio šviesaus proto ir vidinio žavesio. „15min“ žurnalistus savo name Vilniaus Antakalnio rajone K.Ambrozaitis pasitinka pasitempęs, pasirišęs kaklaraištį. Iš karto sodina prie stalo ir surengia trumpą egzaminą. „Kada sovietai okupavo Lietuvą? – primerkęs akį klausia. – 1940 metų birželio 15-ąją? Neteisingai. Lietuvos okupacija prasidėjo su Vilniaus krašto atgavimu 1939 metais. Jau tada įžengė pirmieji sovietų armijos daliniai. O tamstos paminėtą dieną tik padėtas galutinis taškas okupacijos istorijoje.“ Per ketverius metus nuo to „galutinio taško“ K.Ambrozaitis neteko visos savo šeimos. Pirmomis aukomis tapo tėvai – didžiųjų trėmimų dieną jie išvežti į Komiją. Tėvas mirė po metų, motina – po dvejų. – Pats tąkart nuo tremties išsisukote. Kaip pavyko, juk paprastai išveždavo visą šeimą? – „15min“ paklausė K.Ambrozaičio. – Aš ir du broliai tuo metu gyvenome Kaune, o tėvai – Raseinių rajone, kur turėjo 100 ha žemės. Jie tiesiog neišdavė mūsų adreso. Girdėjome, kad kažkas bus, bet kad šitaip... Ką pirmiausia vežė? Buožes. Kodėl juos? Kad nuskurdę kaimynai galėtų pasidalyti jų turtą. Gaudavo žemės, o kad būtų dar sukalbamesni ir ramesni, valdžia padėdavo įsikurti. Ir kaip gražiai apgavo. Atveždavo po porą rąstų – štai, prašom, jūsų būsimam namui. Žmonės tuoj ir galvoja, kokia gera sovietų valdžia, kaip padeda. Buvo tam tikras limitas – iš kaimo išvežti bent dvi šeimas. Visus jų narius, kad likusieji nepradėtų kerštauti. Planas – per 1941-uosius išvežti 7 proc. lietuvių. Jeigu toliau bus netvarka – dar 7 proc. „Lietuva bus, bet be lietuvių“, – toks buvo okupantų šūkis.

– Bet tremtinių sąrašus turbūt ne sovietų „tvarkdariai“ sudarinėjo? – Baisiai nemalonu sakyti, bet sąrašus sudarinėjo mūsų, vietinė, valdžia. Mano tėvas buvo jau 75 metų ir dar paliegęs. Ko tokius vežti? O, pavyzdžiai, kaimynė, kuri turėjo 40 ha žemės, irgi pateko į sąrašą. Taip pat ir jos sūnus – jaunas malonus žmogus, ir motina – nebepaeinanti senutė. Vis tiek paėmė iš lovos, nes buvo sąraše. Ir ką žmogus gali padaryti? Davė nurodymus valsčiams, kad tiek ir tiek išvežt. Tad ir įskundinėjo kaimynai vieni kitus – pirmiausia tuos, su kuriais susipyko, kuriems pavydėjo. – Trėmimų traukinį pristabdė prasidėjęs karas. Tiesa, kad lietuviai jo laukė kaip išganymo? – Tikra tiesa. O kad karas bus, tai mes Kaune žinojome – ateidavo tokių žinių iš Vokietijoje gyvenančių draugų. Bet manėme, kad viskas prasidės anksčiau. Hitleris turėjo tokią madą pulti

K.Ambrozaitis: „Baisiai nemalonu sakyti, bet tremtinių sąrašus sudarinėjo mūsų, vietinė, valdžia.“

sekmadieniais, kada visi pasimetę ir netikę. Birželio 22-oji būtent tokia ir buvo. – Ką veikėte tą dieną? – Tuomet buvau jaunas Kauno klinikų Vidaus ligų skyriaus gydytojas. Tą dieną budėjau ligoninėje. Kadangi buvau baigęs ne tik Vytauto Didžiojo universitetą, bet ir Kauno karo mokyklą, man, kaip atsargos karininkui, vos prasidėjus bombardavimui iš karto paskyrė valdyti ligoninę – direktorius nusišalino. Ir tada pasipylė sužeistieji. Greitoji visus vežė net su ginklais. Pirmiausia – rusus, po to – vokiečius. Reikėjo juos suguldyti į atskiras palatas, kad tik nesusitiktų ir nesusipeštų – juk būtų baisiai nesmagu (juokiasi). Bet netrukus tie, kurie dar turėjo kiek jėgų, iš ligoninės išsibėgiojo. – Birželio 23-iąją sudaryta Laikinoji Vyriausybė. Pažinojote jos narius? – Kuo puikiausiai. Vos pats į tą Vyriausybę nepakliuvau. Artimai bičiuliavausi su sveikatos apsaugos ministru paskirtu Ksaveru Venciumi. Jis man pasiūlė savo pavaduotojo postą. Sakau, kad per jaunas esu ir šios garbės atsisakiau. Bet vis dėlto teko rimtai dalyvauti šiame darbe. Gaila, kad ši Vyriausybė atsilaikė tik šešias savaites. Ne, nuojautos, kad ji neturi šansų išlikti, nebuvo. Ta Vyriausybė labai tvirtai laikėsi, nuolat darė žygius, kad Vokietija ją pripažintų. Kaip bežiūrėsi, ji vis tiek egzistavo, ir dėl to smagu. Beje, neseniai suskaičiavau ir pats nustebau – pergyvenau net septynias valdžias. – Kuri buvo geriausia? – (Juokiasi) Atsakysiu taip. Kai buvo sudaryta Laikinoji Vyriausybė, jūs nepatikėsite, koks tvyrojo patriotizmas ir koks nuoširdumas, koks tautinis susiklausymas – tokio nematau iki šios dienos.


15min • 2012 m. birželio 15 d.

Savaitės interviu | 5

Kazys Ambrozaitis:

vidutinis europietis“ Septynias valdžias pergyvenęs K.Ambrozaitis savo prisiminimus suguldė į knygas. Asmeninio archyvo nuotr.

Žinoma, dabar girdėti daug kaltinimų šiai Vyriausybei dėl jos pozicijos žydų atžvilgiu. Galiu užtikrinti, kad ministras pirmininkas Juozas Ambrazevičius buvo labai padorus žmogus ir niekados nebūtų dalyvavęs tokiuose reikaluose. Bet žinote, visur yra visokių žmonių. Taip ir toje Vyriausybėje. Kažkas išsitarė, kad žydus naciai naikino, tegul ir naikina. Neprisidėjo prie tų baisumų, o nesąmonę

leptelėjo. Bet ir negynė žydų, neprotestavo prieš pogromus. – Beveik visą karą dirbote Kauno klinikose. Kaip atsidūrėte Vorkutos lageryje? – 1944 metais frontui artinantis prie Lietuvos iš Kauno nuvažiavau į savo tėviškę pasikalbėti su broliais, kad grįžta bolševikai ir reikia kartu bėgti. Broliai kategoriškai pareiškė, kad Lietuvos jie nepaliks. Išėjo į mišką ir nuo to laiko daugiau jų nebemačiau. Pats grįžti į Kauną nebegalėjau – keliai išsprogdinti. Nei vežimų, nei vežikų. Nusigavau tik iki Šiluvos, kur 1939 metais dirbau gydytoju. Klebonas maloniai priėmė – gydytojo čia labai reikėjo. Kartą mane aplankė partizanų ryšininkė. Sako, miške už Dubysos yra bunkeris ir ten reikia apžiūrėti ligonį. Iš pradžių jokiais būdais nesutikau, bet galų gale neatsispyriau įkalbinėjimams. Numyniau dviračiu į bunkerį, o čia – du kapitonai: Juozas Čeponis ir Jonas Žemaitis. Ir abu pažįstami iš Raseinių gimnazijos laikų. Patys išsigando mane išvydę. Sako, kito gydytojo laukę, mat jau turėjo žinių, kad vadžia mane įtarinėja. Bet kelio atgal jau nėra. Pasirodo, tame bunkeryje buvo du išdavikai – vyras ir moteris. Jie mane ir įskundė. Tikra kvailystė. Suėmė ir apkaltino dalyvavimu partizanų judėjime. Ir – Vorkutos lagerin. – Bet išsiveržėte iš jo jau po dvejų metų. – Visur įkliūdavau, bet kažkaip vis pavykdavo išsiveržti. Visą laiką atkakliai neigiau bet kokią savo kaltę, reikalavau akistatos su išdavikais. O jų jau nebelikę – žuvę. Tai jau buvo šioks toks mano koziris. Dar viena laimė tai, kad mane tardė ir teisė ne Lietuvoje, o Vorkutoje. Tardytojai – komiai, visi rudi. Kas aš jiems toks? Kažkoks gydytojas,

kuriam velnias žino kas nutiko. Galima sakyti, kad jie mane ir išgelbėjo. Kaip šiandien pamenu: dirbu lagerio poliklinikoje, gražus rytas, 10 valanda. Ateina pranešti: „Tu – laisvas.“ Davė 10 dienų grįžti į Lietuvą. Išvykti turėjau staigiai – net atsisveikinti su žmonėmis neleido. Įteikė konservų maišą ir raštą, kad šitam nereikia mokėti už bilietus – keliauk sau sveikas traukiniais. O juose – minios žmonių. Ten išmokau miegoti stovėdamas. Minia suspaudžia ir miegi. Gyvenime niekada nesu taip saldžiai miegojęs. Kiekvienoje stotyje būdavo karšto vandens užsiplikyti arbatai. Tai jis ir tie konservai man buvo visas džiaugsmas. Iš lagerio išleido vasario 22-ąją, o Vilnių pasiekiau kovo 1-ąją. Stoviu stotyje ir galvoju: ką dabar daryti? Tėviškės nėra, tėvų nėra, brolių – taip pat. Beliko tik draugai. Jie mane ir priglaudė. Žinoma, su tokia biografija gydytojo darbo negavau. Bet tolesnį mano gyvenimą nulėmė atsitiktinumai. Atsitiktinai baigiau rentgenologų kursus. Atsitiktinai tų kursų vadovas išėjo atostogų ir jo vietą pasiūlė man. Būdamas eiliniu gydytoju parašiau disertaciją. O po to buvo įsteigtas Onkologijos institutas ir apsižiūrėjo, kad reikia Rentgenologinio skyriaus vedėjo – pasiūlė man. Viską užsidirbau – ne už mėlynas akis gavau. Beje, įdomus nutikimas. Likus porai savaičių iki paleidimo iš lagerio sutikau vidutinio amžiaus lietuvę. Ji pasisiūlė paburti iš delno. „Baikit, – juokiuosi. – Aš ne mėgėjas tokių dalykų. Na, bet juokais apžiūrėkime tą delną.“ Ir štai jos žodžiai: „Greitai tave išleis. Būsi turtingas. Ilgai gyvensi.“ Išleido. Gyvenu gerai – esu vidutinis europietis. Ir 100 metų perkopiau. Tad štai kokių kuriozų gyvenime kartais nutinka...

Įvykių chronologija

1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS įsiveržė į Lenkiją, rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių, o rugsėjo 21 d. – ir Vilniaus kraštą. 1939 m. spalio 10 d. primesta Lietuvos–SSRS sutartimi Lietuvai teko įsileisti į savo teritoriją SSRS karines bazes su 20 tūkst. raudonarmiečių – Lietuvos armija buvo tik kiek didesnė.

1940 m. birželio 15 d. sulaužydama tarptautines sutartis ir pasiųsdama per 150 tūkst. raudonarmiečių, SSRS okupavo Lietuvos Respubliką.

1940 m. birželio 17 d. sudaryta marionetinė Lietuvos „liaudies“ vyriausybė.

1940 m. liepos mėn. suimti ir į Sibirą su šeimomis ištremti buvęs ministras pirmininkas Antanas Merkys, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis. Pastarieji du buvo netrukus sušaudyti.

1941 m. birželio 14-osios naktį prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas į Rusiją.

1941 m. birželio 22–25 d. nacių kariuomenė užėmė visą Lietuvą.

1941 birželio 23 d. Kauno radijas pranešė, kad sudaroma Laikinoji Vyriausybė. Jos likimas buvo nulemtas liepos pabaigoje įvedus Lietuvoje vokiečių civilinį valdymą. Rugpjūčio 5 d. įvyko paskutinis posėdis.


6 | Vizionieriai

15min • 2012 m. birželio 15 d.

Bulgarams šviečia lietuvių Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

„Solet“ saulės modulius gaminanti bendrovė „Precizika“ Bulgarijoje pradėjo eksploatuoti pirmąją nuosavą saulės jėgainę. Antrąjį lietuviškų saulės modulių parką ketinama atidaryti rugsėjį. Tikimasi, kad šie projektai atvers kelius ir į kitas Europos rinkas – Lenkiją, Rumuniją, gal net Vokietiją. „Viską padarėme patys – patys pagaminome modulius, patys sumontavome, patys paleidome jėgaines. Saulės modulių jėgainė Bulgarijoje – pirmas ir didžiausios apimties lietuviško kapitalo projektas atsinaujinančios saulės energijos srityje“, – didžiuojasi įmonės generalinis direktorius Tomas Barakauskas. Investicijos į 1,5 megavato (MW) lietuviškų saulės modulių elektrinę siekia 2,5 mln. eurų (8,6 mln. Lt). „Precizikos“ gaminamas „Solet“ saulės modulis esą atsiperka per septynerius metus, paskui jau generuojamas tik pelnas.

– „Precizikos“ siekis įsitvirtinti eksporto rinkose dar kartą patvirtina taisyklę, kad savame krašte pranašu nebūsi? – paklausė „15min“ T.Barakausko. – Su savo galimybėmis Lietuvos rinkai esame tiesiog per dideli. Mūsų gamyklos metinis projektinis pajėgumas siekia 65 MW. Lietuvoje bendras saulės energetikos sektorius ribojamas 10-čia MW. Tačiau tikrai nenorime atspindėti patarlės, kad batsiuvys be batų. Laukiame, kada bus pradėti skelbti konkursai Lietuvoje statyti saulės jėgainių parkus, tada būtinai siūlysime savo paslaugas. – Oficialiai pirmąjį saulės modulį „Precizika“ pagamino 2011-ųjų liepą. Nepraėjo nė metai, o jau didžiuojatės gana svariais pasiekimais. Kaip pavyko taip spurtuoti? – Kelią į gamybą pradėjome nuo industrinės laboratorijos, kurioje kuriame naujas technologijas, saulės modulio gamybai reikalingus pagrindinius komponentus. Šį darbą pradėjome 2008 metais ir tęsiame iki šiol. Pirmoji lietuviška industrinė saulės modulių surinkimo linija atidaryta pernai, liepos 7-ąją. Kelis mėnesius po to dirbome bandomuoju režimu, spalį atlikome gamyklos priėmimo testą, o iki metų galo saulės

T.Barakauskas didžiuojasi, kad jo vadovaujama įmonė gali ne tik pagaminti saulės modulius, bet ir sumontuoti jėgainę. L.Balandžio nuotr.

modulius jau gaminome visa apimtimi. Mes iš naujo nekūrėme gamyklos – pirkome patikrintą technologiją iš kompanijos 3S (Swiss Solar Systems), priklausančios didžiuliam šveicariškam koncernui „Meyer Burger“. Saulės elektrinė statoma ne vieniems metams – tai ilgalaikis projektas. Dėl

vadinamojo galios mažėjimo arba degradacijos savo gaminiui suteikiame 25 metų garantiją. Jei atsitinka taip, kad kas nors sugenda ir reikia keisti, labai svarbu, kad gamintojas, pardavęs produktą, gyvuotų taip pat ilgai, kiek pats modulis. Visoje jėgainėje moduliai turi būti tokie patys, negalima keisti į kitokio galingumo ar konfigūracijos.

Užsk. Nr. 305539


Vizionieriai | 7

15min • 2012 m. birželio 15 d.

pagaminta saulės šviesa – Skelbiama, kad „Precizika“ yra pirma, naujausia ir vienintelė saulės modulių gamykla Baltijos šalyse. Su kuo konkuruojate? – Iš esmės su visu pasauliu, tačiau nemanome, kad kinų gamintojai yra mums konkurentai. Išgauti kokybę kinams sekasi gana vidutiniškai, jei ne visai prastai. Aišku, yra patikimų tarptautinių gamintojų, kurie produkciją gamina Kinijoje, bet tokių gamintojų mes nebijome, nes konkuruojame lygiomis teisėmis. O su, vadinkime, „garažiniais“ net nėra prasmės konkuruoti, nes jų gamybos sąnaudų struktūra tiesiog juokinga: algos

Kalbėdamas su klientais visada prašau – prieš pirkdami gaminį gerai pagalvokite, juk kalba eina apie 25 metus. tiems vargšams išnaudojamiems kinams iš esmės nemoka, valstybė gamintojams padengia elektros išlaidas, galų gale, neaišku, kokius komponentus jie naudoja. Tačiau JAV jau uždarė kinams savo saulės modulių rinką, Europa irgi planuoja uždaryti. Kalbėdamas su klientais visada prašau – prieš pirkdami gaminį gerai pagalvokite, juk kalba eina apie 25 metus. Jei šiandien

sutaupysime 5-15 proc. – tai niekis palyginti su tuo, ką galite prarasti, jei modulis ims degraduoti po dvejų trejų metų. – Kiek pinigų turėčiau laikyti užanty, kad jau galėčiau bent pagalvoti apie saulės modulį ant savo namo stogo? – Savo poreikiams tenkinti užtektų maždaug 3–6 kilovatų (kW) galios jėgainės. Jei kalbėtume apie jėgainę ant stogo, kuriai nereikia statyti konstruktyvo, reikėtų orientuotis, kad kiekvienas sumontuotas vatas atsieitų apie 5 litus. O tada jau dauginkite. Įkainių dinamika pastaraisiais metais buvo gana didelė. Dar kokiais 2006-2008 metais tokia instaliacija kainuodavo 3-3,5 euro už vatą (10–12 Lt). Dabar tik 5 Lt. Jei valstybių politika išliks palanki, manau, saulės modulių technologija, augant masiškumui, turėtų dar labiau pigti – tik jau nebe kartais, o procentais. Kaina turėtų artėti link gana psichologiškai patrauklios ribos – euras (3,5 Lt) už instaliuotą vatą ant žemės. Tada saulės energija bus konkurencinga su bet kuo kitu. Investicijos turėtų atsipirkti per 5–7 metus, priklausomai nuo to, kokį kapitalą – nuosavą ar skolintą – naudosite. Po to elektros energija jums kainuos nulį centų. – Sakoma, kad kaip tik dabar labai apsimoka investuoti į saulės jėgaines, nes Lietuvoje saulės pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas gana aukštas. – Taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

„Precizikos“ istorija • 1967 m. prie Eksperimentinio metalo pjovimo staklių tyrimo instituto (ENIMS) buvo įkurta bandomoji gamykla „Precizika“, kurioje buvo gaminama vienuolikos modelių ir modifikacijų dalijimo mašinos, šešių modelių matavimo-žymėjimo mašinos, apskritinmačiai, automatizuoti komparatoriai, devynių modelių ir modifikacijų matavimo keitikliai. 1991 m. ENIMS Vilniaus filialas reorganizuotas į Valstybinę mokslinę gamybinę įmonę „Precizika“, kuri nuo 1994 m., po privatizavimo, vadinasi mokslinė gamybinė akcinė bendrovė „Precizika“.

skiriamos lėšos sudaro 5,78 mln. Lt. • Šiandien įmonėje dirba 66 žmonės. Iki metų pabaigos darbo vietų skaičius turėtų išaugti iki 80. Specialistų, dirbančių su saulės moduliais, vidutinis atlyginimas siekia apie 2000 Lt. • Pernai „Precizika“ gaminamas fotoelektrinis modulis „Solet“ laimėjo „Lietuvos Metų gaminio 2011“ aukso medalį mašinų ir įrengimų pramonės grupėje. • 2010 m. bendrovė „Precizika metrology“ pripažinta pažangiausia aukštųjų technologijų įmone.

• „Precizika” dalyvauja Lietuvos 2007– 2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategijos ir Ekonomikos augimo veiksmų programos priemonėje „Lyderis LT” ir vykdo projektą „Industrinė technologinė linija naujos kartos saulės elementų modulių gamybai (MODLINE)“. Projekto vertė siekia 14,45 mln. Lt, iš kurių projektui skiriamas 8,67 mln. Lt finansavimas, „Precizikai“ Kalbant apie daugiau nei 1 MW galingumo saulės elektrines, Lietuvoje nustatytas 1.03 Lt už kilovatvalandę (kWh) tarifas, o, tarkime, Bulgarijoje – tik 0.85 Lt už 1 kWh. Tačiau tarifų galiojimo terminas Bulgarijoje yra 20 metų, o ne 12-a kaip Lietuvoje.

Todėl skaičiuojant atsipirkimą ir investavimo skatinimą, dėl ilgesnio termino Bulgarijoje situacija yra 60 proc. palankesnė. Tiesą sakant, daugelyje Europos šalių tarifų galiojimo terminas yra gerokai ilgesnis nei Lietuvoje.

Užsk. Nr. 305510


Komentaras

Lauras Bielinis redakcija@15min.lt

8 | Tyrimas

15min • 2012 m. birželio 15 d.

3 procentų nuolaida – Griežta Konkurencijos tarybos bausmė kelionių agentūras stumia į bedugnę

Prezidentės silpnumas Nauji įvykiai užgožė prezidentės metinę kalbą. Liekame prie greitai nusistovėjusio stereotipo – D.Grybauskaitės metinis pranešimas daug ramesnis ir jame siekiama suderinti visas įmanomas politines jėgas. Ne veltui ji kartojo: „Nesiblaškykime, susitarkime.“ Ryškesnių išpuolių prezidentė šįkart vengė, priešingai, frazė „tikiu, galime būti geresni“ sukūrė vos ne idiliško bendradarbiavimo tikimybę. Todėl visuomenė bei politikos atstovai kažkaip ramiai išsakė keletą kritinių pastabų dėl vienos ar kitos formuluotės ir užsiėmė kitais reikalais. Tačiau metinėje kalboje glūdi stiprios vidinės politinės įtampos užtaisas, kuris detonuosis, kai prezidentė nuspręs, jog tam pribrendo sąlygos. Susitarimo paieška nėra strateginis jos interesas. Šis siekis rodo ne naują politinio veikimo stilių, bet jos negalėjimą naudotis įprastais metodais. Tai daugiau pozicijos išsaugojimo taktika, supratus savo silpnumą ir rizikas. Kodėl silpnumo? Politiniame lauke, kur prezidento galios atsiranda ne dėl asmeninių savybių, autoritetas svarbu, bet jis pagal mūsų Konstituciją tampa tik papildoma prezidento galios išraiška. Reali prezidento galia atsiranda, kai valstybės vadovas turi rimtą atramą Seime. Ją turėjo A.Brazauskas, kai valdė LDDP. Ir D.Grybauskaitė, kol konservatoriai buvo vieningi. Dabar prezidentė yra praradusi ryšius su konservatoriais. Jų radikaliajam sparnui neįtikę prezidentės sprendimai sujaukė bendradarbiavimą su šia partija. Prezidentė supranta, kad po rinkimų Seime dominuos kitos partijos, o konservatoriai bus tik viena iš opozicinių partijų. Todėl per trumpą laiką jai reikia surasti tinkamą atramą. Opozicinės partijos jau

Šis siekis rodo ne naują politinio veikimo stilių, bet prezidentės negalėjimą naudotis įprastais metodais. rado kontaktų su prezidente, bet tarp jų ji kol kas mato tik galimybių – bendrauja su socialdemokratais, kaip potencialiai galinčia tapti būsimo Seimo dominante. Bet ar ji toleruoja „darbiečius?“ Todėl būsimoji dauguma, jei ten bus V.Uspaskicho partija, turės daug problemų derėdamasi su prezidente. Sutarimo bei realaus bendradarbiavimo prošvaistė formuojasi ten, kur niekas nelaukia – FNTT skandalo metu susiformavo darnus ryšys tarp D.Grybauskaitės bei Liberalų ir centro sąjungos. Ši partija tampa prezidentei parankia dėl daugelio veiksnių: visų pirma, nusisukus nuo konservatorių, LiCS yra tarsi pagalbinis ryšys su Seimo dauguma ir jos tikslų atspindėtojas Seime. Vieninteliai liberalcentristai gynė teisinio kelio idėją, sprendžiant sudėtingus konfliktus dėl FNTT. Dėl šios pozicijos teko atsistatydinti vidaus reikalų ministrui R.Palaičiui. Skandalo pamoka atsispindėjo ir prezidentės kalboje: „Jeigu norime tiesos, o ne teisingumo pagal užsakymus, privalome sutarti – visų teisėtvarkos institucijų nepriklausomumas ir atskaitomybė turi būti užtikrinti.“ Per liberalcentristus D.Grybauskaitė gebės surasti reikiamų žodžių ir argumentų ginčuose tiek su dabartine dauguma, tiek ir su būsimu Seimu. Metinis pranešimas tėra prezidentės naujų asmeninės galios atramų paieškos atspindys. Ji ima suprasti, kaip naudinga dalykiškai, o ne agresyviai bendradarbiauti su partijomis. Bet, jei būsimajame Seime nebus dominuojančių jėgų, prezidentė netruks parodyti savo charakterį.

Violeta Bagdanavičiūtė redakcija@15min.lt

Kelios dešimtys Lietuvos kelionių agentūrų patyrė šoką: Konkurencijos taryba trenkė joms 5 mln. Lt baudos žaibu. Ši bauda – dar vienas požymis, kad Konkurencijos taryba imasi vis drastiškesnės politikos ir taiko itin griežtas sankcijas. Kreipimasis į teismą liko vieninteliu šiaudu 30 kelionių agentūrų po to, kai Konkurencijos taryba praėjusią savaitę nubaudė jas 5 mln. Lt bauda. Ji skirta „už draudžiamą susitarimą parduodant keliones internetu“. Konkurencijos taryba šį atvejį tyrė nuo 2009 metų kovo ir nurodė, kad į jos akiratį patekusios bendrovės šį pažeidimą darė nuo 2 iki 7 mėnesių. Teigiama, kad jų kaltė ta, jog nuo 2009 metų rugpjūčio 27 dienos iki 2010 metų beveik visoms per „Eturo“ sistemą parduodamoms kelionėms taikė vienodą 3 proc. nuolaidą. „Eturas“ pats nustatė dabar jau garsiąją 3 proc. nuolaidą, tačiau tai mums nerūpėjo, nes internetu parduodamos mūsų kelionės sudarė tik apie 1 proc. visų pardavimų, o klientai visada gali kreiptis į mus tiesiai“, – „15min“ tikino nubaustosios UAB „Megaturas“ komercijos direktorė Daiva Morkūnienė. Poveikis prekybai tarp ES valstybių Konkurencijos tarybą galąsti kirvius paskatino viena iš šios prekybos dalyvių – UAB „700 LT“. Ji yra siejama su UAB „Nemuno vaistinė“, kuri valdo „Camelia vaistinių“ tinklą. Konkurencijos tarybos viešai pateiktoje medžiagoje rašoma, kad agentūra „700 LT“ tokios verslui nelabai būdingos iniciatyvos ėmėsi po to, kai su „Eturu“ nesutarė dėl didesnės nei 3 proc. nuolaidos. „15min“ pasiteiravo „700 LT“, dėl kokios nuolaidos buvo

Konkurencijos taryba savo griežtą sprendimą motyvavo tuo, jog susitarimas galėjo pakenkti visiems Lietuvos keliautojams. K.Vanago/BFL nuotr.

deramasi. Bendrovės atstovai atsakė, kad šiuo metu vadovauja naujas vadovas, todėl jis negali komentuoti praeities. Dėl Konkurencijos tarybos tyrimo ši bendrovė nepasitraukė iš „Eturo“ pardavimų sistemos, tačiau dabar bendradarbiauja su ja kitoje srityje. Konkurencijos taryba konstatuoja, kad toks nuolaidų „Eturo“ sistemoje ribojimas „turėjo poveikį prekybai tarp ES valstybių narių“. „15min“ paprašė paaiškinti, koks tas poveikis ir kokios jo pasekmės. Institucijos atstovai atsiuntė atsakymą: „Tokia buvo padaryta išvada, įvertinus tai, kad UAB „Eturas“ ir kelionių agentūrų suderinti veiksmai buvo atlikti nacionalinėje visą Lietuvos Respublikos teritoriją apimančioje atitinkamoje rinkoje bei

Kai kurios Konkurencijos tarybos skirtos baudos 2008 m. AB „Rokiškio sūriui“ skirta didesnė nei 800 000 Lt bauda, kuri vėliau padidinta iki 1,65 mln. Lt. Dėl šios baudos bendrovė bylinėjasi iki šiol. 2009 m. 25 reklamos ir žiniasklaidos planavimo paslaugas teikiančios agentūros ir jų asociacija už draudžiamus susitarimus nubaustos piniginėmis sankcijomis, kurių bendra suma siekė beveik 3,5 mln. Lt. 2011 m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) neskundžiamu sprendimu agentūrų skundą atmetė ir paliko Konkurencijos tarybos nutarimą galioti. 2011 m. už draudžiamus susitarimus baudos skirtos 11 ortopedijos techninių priemonių gamintojų ir jų asociacijai.

Bendra baudų suma siekė beveik 3 mln. Lt. 2012 m. gegužės 17 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neskundžiama nutartimi įmonių apeliacinius skundus tenkino tik iš dalies, baudas sumažinęs tik 5 proc. 2011 m. pabaigoje nubaustos 32 laivų agentavimo ir kitos su laivyba susijusias paslaugas teikiančios įmonės ir jų asociacija. Bendra baudų suma siekia beveik 12 mln. Lt. Laivų agentai apskundė Konkurencijos tarybos nutarimą administraciniams teismams.

įvertinus nagrinėjamos prekės (paslaugos) pobūdį, tai yra keliavimas į užsienio valstybę, naudojantis jose esančiais viešbučiais, kitomis turistinėmis paslaugomis.“ „Eturo“ atstovai atsisakė bet ką komentuoti – tiek apie sistemoje siūlomas nuolaidas kelionėms, tiek apie skirtą 51 100 Lt baudą. Susitarti nelygu susitarti Skaitant Konkurencijos tarybos nutarimą, pasak advokatų kontoros „Raidla Lejins & Norcous“ partnerio Elijaus Burgio, kyla nemažai klausimų. Visų pirma, sunku suprasti Konkurencijos tarybos išvadą, kad konkurentai derino kainą (nuolaidą) tarpusavyje. Net pripažinus, kad per „Eturo“ elektroninę sistemą buvo nustatyta maksimali nuolaida, tai niekaip neįrodo vienos kelionių agentūros susitarimo su kitomis. Be to, ir „Eturo“ santykis su agentūromis, kurioms tariamai buvo nustatyta maksimali nuolaida, yra suabsoliutintas. Nemažai agentūrų, advokato teigimu, jokio prašymo ar nurodymo negavo, kai kurios gavo, bet atsisakė juo vadovautis, kitos neatsakė nieko. „Dėl to net ir teiginys, kad egzistavo dvišalis susitarimas, pagal pateiktus įrodymus būtų per daug drąsus. Konkurencijos tarybos darbą vertins teismas ir belieka tikėtis, kad jis tai padarys kritiškai“, – sakė E.Burgis. Konkurencijos taryba pripažįsta, kad bendra nuolaidos riba buvo nustatyta pasinaudojant „Eturo“ sistema, todėl kelionių agentūros tiesiogiai nebendravo. Be to, tyrimo metu gauti šių ūkio subjektų paaiškinimai parodė, kad daugeliui jų toks nuolaidos ribojimas buvo priimtinas. Tačiau šie faktai neišgelbėjo nuo baudų. Konkurencijos tarybos atstovai


Tyrimas | 9

15min • 2012 m. birželio 15 d.

5 milijonų litų bauda

„Megaturo“ komercijos direktorė D.Morkūnienė įsitikinusi, kad teismas panaikins Konkurencijos tarybos skirtą baudą. E.Bartulio nuotr.

„15min“ aiškino rėmęsi tuo, kad kelionių agentūros tarpusavyje atskleidė, kokio dydžio nuolaidą jos ketina taikyti ateityje. Tokiu būdu netiesiogiai, tai yra nebyliu pritarimu, išreiškė bendrą valią dėl elgesio atitinkamoje rinkoje. Toks kelionių agentūrų elgesys, tarybos tvirtinimu, laikytinas jų suderintais veiksmais.

UAB „Kalnų upė“ per tiriamą laikotarpį iš viso tepardavė vieną kelionę, o už tai buvo nubausta daugiau nei 130 000 Lt bauda. „Konkurencijos teisėje susitarimas yra suprantamas visiškai kitaip nei versle, kuriame dažniausiai tai įtvirtinama rašytine sutartimi. Pirmuoju atveju, suderinti veiksmai arba, pavyzdžiui, asociacijos sprendimas, jau gali būti pripažįstami susitarimu. Įrodyti tai, kad jis buvo, nereikia nei rašytinio, nei žodinio susitarimo“, – „15min“ patvirtino ir advokatų kontoros „Borenius“ vadovaujantis partneris Daivis Švirinas. Todėl, advokato teigimu, šiuo atveju Konkurencijos taryba susitarimu laiko faktą, kad agentūros prekiavo „Eturo“ suteiktoje sistemoje, neprieštaraudamos, jog visoms kelionėms taikoma maksimali 3 proc. nuolaida ir tokiu būdu nebyliai pritarė nuolaidos ribojimui. Kita vertus, tai, kad tyrime pateikiama ir tokia informacija, jog kai kurios bendrovės – „Kelionių gurmanai“, „Vestekspresas“ savo klientams tiriamu metu suteikė atitinkamai 2 proc. ir 5 proc. nuolaidas, leidžia manyti, kad tokio susitarimo galėjo

ir nebūti. D.Švirinas neabejojo, kad dėl to įmonės tiesos ieškos teismuose, tačiau konkurencijos pažeidimų bylų statistika nėra palanki verslui. Ji rodo, kad teismai nenoriai keičia Konkurencijos tarybos sprendimus. Dažniausiai teismai linkę keisti tik baudos dydį. „Konkurencijos teisė yra susijusi su ekonominiais dalykais, todėl tokiose bylose neretai yra reikalingi ekonominiai tyrimai ir ekonominis išprusimas. Tačiau teisėjai dažniausiai tokio išsilavinimo neturi, todėl spręsdami bylą dažnai remiasi Konkurencijos tarybos išvadomis“, – apie itin svarbų teismų specializacijos trūkumą prabilo D.Švirinas. Tokiu atveju verslui, jo teigimu, lieka viena išeitis – pasisamdyti kompetentingą tos srities ekspertą ir kartu su juo įrodinėti savo tiesą teisme. Smūgis žemiau juostos D.Švirinas atkreipė dėmesį į svarbiausią šios istorijos veiksnį – baudų adekvatumą. Štai į baudas gavusių bendrovių

sąrašą patekusi UAB „Kalnų upė“ per tiriamą laikotarpį iš viso tepardavė vieną kelionę, o už tai buvo nubausta daugiau nei 130 000 Lt bauda. „Tai maža įmonė, su keliais darbuotojais, todėl neįsivaizduoju, kiek kelionių jai reikia parduoti, kad uždirbtų tokios sumas“ – stebėjosi advokatas. Iš Konkurencijos tarybos skirtos 5 mln. Lt baudos didžiausias finansinis žaibas trenkė į „Megaturą“. Jos bauda – daugiau kaip 2 mln. Lt. Bendrovės komercijos direktorė D.Morkūnienė svarstė, kad tokia bauda skirta greičiausiai atsižvelgiant į bendrą apyvartą, kurios tik dalį sudaro kelionės. Į ją „Megaturas“ yra įskaičiavęs ir lėktuvų, autobusų bei keltų bilietus, kelionių draudimą, pačios bendrovės organizuojamas keliones, studentų pažymėjimus, viešbučių ir automobilių nuomą ir daugelį kitų parduodamų turizmo paslaugų. Konkurencijos taryba nurodo, kad „Megaturas“ jos tirtu laikotarpiu pardavė 109 keliones ir visoms joms buvo pritaikyta 3 proc. nuolaida. Vidutiniškai vienos internetu sudarytos kelionių sutarties suma siekė 3000 Lt. D.Morkūnienė, atsižvelgdama į šiuos duomenis, skaičiuoja, kad jos įmonei už kiekvieną parduotą kelionę internetu buvo skirta maždaug 20 000 Lt bauda. Konkurencijos tarybos skiriamų baudų dydis, kurį ji iki šiol skaičiavo nuo bendros įmonės apyvartos, pasak D.Švirino, yra labai aštri problema. „Praėjusią savaitę nubaustos bendrovės dirba komisiniu pagrindu, tačiau problema, kad į savo apskaitą jos įtraukia pajamas, kurios joms nepriklauso. Tai yra už savo darbą jos gauna pajamas ne už visą prekę, o tik už tarpininkavimą, todėl skiriama bauda ir yra neadekvati“, – pažymėjo jis. Ir čia pat pripažino, kad nežino tokios kelionių pardavėjos, kuri iš komisinių galėtų uždirbti milijonus. Kerta prekybos internetu šaką Konkurencijos taryba taip pat nurodo, kad organizuotos kelionės yra pardavinėjamos keliais būdais – biure, internetu, elektroniniu paštu, telefonu ar faksu. Ir pati patvirtina, kad vis dėlto „vartotojai dažniau renkasi kelionių pardavimą biure“. Išvadą dėl vangios prekybos internetu patvirtina ir „15min“ pateikti „Megaturo“ skaičiai. Jo parduotos kelionės internetu nuo 2009 metų birželio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos sudarė vos 1,7 proc. bendros kelionių apyvartos. 2010 metų sausio-kovo

Per „Eturo“ sistemą keliones pardavinėjusios agentūros gavo daug didesnes baudas nei uždirbo iš klientų.

E.Burgis: „Net ir teiginys, kad egzistavo dvišalis susitarimas, pagal pateiktus įrodymus būtų per daug drąsus.“ mėnesiais bendrovė internetu pardavė jau šiek tiek daugiau – 3,7 proc. kelionių. „Už minimais laikotarpiais parduotas keliones internetu, atsiskaitę su „Tez Tour“, kurios keliones ir pardavinėjame, bei su „Eturu“ – už suteiktas elektronines paslaugas, patyrėme 516 Lt nuostolį“, – savo bendrovės prekybos internetu rezultatus pateikė D.Morkūnienė. Ji patikslina, kad be kelionei suteiktos nuolaidos, „Eturui“ jos bendrovė moka 400 Lt (plius PVM) mėnesio mokestį ir dar papildomai nuo rezervacijos. Pavyzdžiui, nuo 2011 metų birželio iki dabar – po 3 proc. nuo kiekvienos rezervacijos. „Toks Konkurencijos tarybos sprendimas dar labiau sulėtins prekybos internetu raidą mūsų šalyje, nes daugelis šalies verslininkų traktuos jį kaip perspėjimą, jog dalyvavimas bet kokioje kolektyvinėje platformoje gali būti interpretuojamas kaip konkurenciją ribojantis veiksmas“, – prognozavo Vokietijoje šiuo metu dirbantis verslo konsultantas Artas Bartas. „Ne mažiau stebina ir tai, kad Konkurencijos taryba ėmėsi taip griežtai bausti sektorių, kuriame yra tikrai nemaža konkurencija ir, reikalui esant, lengva rasti alternatyvą mūsų šalyje veikiančioms bendrovėms“, – sakė A.Bartas. Prie vieno stalo su teismais Lietuvoje yra taip, kad jeigu įmonė ar įmonės nesutinka su Konkurencijos tarybos sprendimu, tai jo teisėtumą gali aiškintis tik vienoje vietoje – teisme. Lietuvos Konstitucijos 109 straipsnis skelbia, kad „teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.“ Tačiau, pavyzdžiui, LVAT šių metų gegužės 2 dieną pranešė, kad LVAT pirmininkas, teisėjai ir teisininkai sėdo prie vieno stalo su Konkurencijos tarybos vadovais. Šiame 2012 metų balandžio pabaigoje vykusiame susitikime abi pusės aptarinėjo administracinių bylų, susijusių su sudėtingais konkurencijos teisės klausimais, nagrinėjimo problemas, apsikeitė nuomonėmis, kaip galima būtų pagerinti šios kategorijos bylų nagrinėjimą. Verslo bendruomenė, kuriai teismas tokiose bylose yra paskutinė viltis, išgirdusi apie šį susitikimą, buvo šokiruota ir garsiai svarstė: kokio teisingumo galima tikėtis, jei teismai su Konkurencijos taryba atvirai informuoja apie savo bendradarbiavimą ir kartu aptarinėja, kaip turi būti nagrinėjamos bylos?


10 | Švietimas Mokslinių darbų už pinigus rašytojas teigia, jog aukštasis mokslas pūva

15min • 2012 m. birželio 15 d.

Nediplomuotas Per šešerius metus jis parašė 35 bakalauro, 15 magistro baigiamųjų darbų, visi jie buvo sėkmingai apginti. Juokauja, kad galėtų gintis ir daktaro disertaciją. Paradoksas, tačiau tokią patirtį sukaupęs 24-erių klaipėdietis Andrius (vardas pakeistas, – red. past.) pats neturi aukštojo išsilavinimo.

slus geba net mok s studentai su rbo. Pinigų turinty kai neparašę nė vieno da iš nk o nuotr. ra ūn va el sa I.G baigti

Aurelija Kripaitė a.kripaite@15min.lt

referatui reikia 4–5 valandų darbo“, – įsitikinęs Andrius.

Du kartus universitetuose studijavęs jaunas vyras metė pradėtus mokslus, sustabdė ir studijas kolegijoje. „Turėčiau kokius 6–7 psichologijos, apie 18 edukologijos, dar istorijos, teologijos bakalauro laipsnių. Teko rašyti ir choreografijos bakalauro baigiamąjį darbą, net kosmetologijos, kūno kultūros, veterinarijos. Jie visi buvo apginti. Žemiausias balas – 7“, – savaitraščiui „15min“ pasakojo vaikinas, nepanoręs, kad būtų atskleista jo tapatybė.

Klientai – ir direktoriai, ir pedagogai Andriaus klientai – patys įvairiausi, dažniausiai negalintys kelių mėnesių skirti diplominio darbo rašymui, apleisti darbą, šeimą. „Pavyzdžiu galėtų būti kokio nors miestelio kurios nors kolegijos verslo vadybos studentas. Jis seniai turi savo verslą, yra puikus vadovas, geras organizatorius. Tačiau dėl kokių nors priežasčių jam prireikė diplomo. Tada jis ieško, kas galėtų padėti. Nes tuo metu, kol rašytų kursinius, referatus ar diplominį darbą, jis savo versle uždirbtų daug daugiau, nei tie darbai kainuotų“, – pasakojo pašnekovas. Į Andrių kreipėsi ne viena pedagogė, turinti didžiulį darbo stažą. Pasikeitus reikalavimams švietimo sistemoje, jų kažkada įgyto specialaus išsilavinimo nebepakanka, būtinai reikia universiteto diplomo. „Neretai tai – puikūs pedagogai, mylimi moksleivių, auginantys vaikus, turintys aibę kitų užsiėmimų. Ir staiga jų patirties nebepakanka, reikia diplomo. Studijų dėstytojai žiūri atlaidžiai, jie viską supranta ir nuleidžia šiems studentams kartelę. Tačiau baigiamasis darbas vertinamas komisijos pagal visus reikalavimus. Be jokios abejonės, tada lengviau trijų mėnesių santaupas paaukoti, nei visą laiką skirti diplominio darbo rašymui, apleisti darbą, vaikus, vyrą, o kur dar vakarienė, skalbiniai“, – savo klientus bandė suprasti Andrius. Tinginiai, anot jo, turi būti turtingi, kad galėtų mokėti kitam tuo metu, kai patys gulės ir į lubas žiopsos.

Andrius, per šešerius metus prirašęs krūvą diplominių, dalyvavęs ne viename darbų gynime, tikina, kad aukštasis mokslas degraduoja.

Tikrasis studentas Visus šešerius metus, kol intensyviai rašė referatus, kursinius, bakalaurinius ir magistro darbus, ši veikla jam buvo pagrindinis pajamų šaltinis. Per šešerius metus jo klientais tapo keliasdešimt žmonių. Kai kurie visus keturis kursus baigė padedami Andriaus. Jis jiems rašė ir referatus, ir kursinius, ir baigiamuosius darbus. Vaikinas įsitikinęs: parašyti diplominį darbą visai nebūtina ketverius metus zulinti suolo. Svarbu gebėti analizuoti informaciją, mokėti struktūrizuoti medžiagą, tinkamai ir argumentuotai ją pateikti. „Vienu metu rašydavau po 4–5 diplominius darbus, 7–8 kursinius. Referatų net neskaičiuoju, nes vienam padoriam

Legalus verslas Nors pateikti svetimą diplominį darbą – neteisėta, ir juos už pinigus rašantys žmonės slapstosi, Lietuvoje yra įmonių, kurios viešai skelbia, kad rašo diplominius darbus. Štai „Write Works“ galima nusipirkti diplominius darbus teisės, vadybos, ekonomikos, istorijos, lituanistikos, pedagogikos, edukologijos, filosofijos temomis. Darbus rašo šeši žmonės nuo 26-erių iki 44 metų, visi jie turi išsilavinimą. Parašyti šių asmenų vardai ir pavardės, profesija, pomėgiai, netgi įdėtos jų nuotraukos, taip pat skelbiamos darbų kainos. UAB „Studium Generale“ skelbia, jog jos darbuotojai rašo darbus iš ekonomikos ir finansų, politikos ir vadybos mokslų, socialinių mokslų, teisės, istorijos, technologinių mokslų, filosofijos sričių. Įmonė pasirašo su darbo pirkėju sutartį, garantuoja darbo autentiškumą ir konfidencialumą. Atsiliepimuose – krūva dėkojančiųjų už parašytus darbus ir gautus labai gerus įvertinimus. Kainų savo svetainėje įmonė nepateikia. Diplominiai.lt svetainėje teigiama, kad diplominius darbus čia rašo ne tik magistro ar daktaro laipsnį turintys žmonės, bet ir buvę ar esami dėstytojai. Svetainė skelbiasi, kad dirba jau dešimtus metus, jos patirtis – milžiniška. Kainos čia taip pat neskelbiamos.

Andrius neslepia kainų: referato puslapis studentui atsietų apie 15–20 Lt, diplominio darbo puslapis kainuoja dvigubai. Paprastai kolegijos studentui baigiamasis darbas kainuoja apie 1,5–2 tūkst. Lt, universiteto – nuo 2 tūkst. Lt. Derino tiesiai su dėstytoju Įprastai su studentais Andrius bendraudavo elektroniniu paštu, kelis kartus su

jais susitiko. Studentai dėstytojų pastabas persiųsdavo Andriui. Labiausiai pašnekovui įsiminė atvejis, kai viena studentė, nepajėgusi pati parašyti diplominio darbo, nurodė Andriui bendrauti tiesiai su dėstytoju. „Man pasirodė, kad jam tai nebuvo įprasta praktika, tačiau jis dėl to nesijautė nesmagiai ar nepatogiai. Tiesiog abu matėme, kad studentė – tiesiog beviltiška. Paradoksas, kad ji jau dirbo pagal specialybę, o apsigynusi tą diplomą toliau kopia karjeros laiptais. Tiesiog teorija yra viena, praktika – kita“, – įsitikinęs Andrius. Klaipėdietis, rašęs diplominius darbus daugumos universitetų studentams, stebėjosi, kad kartais jiems tenka aiškinti elementarius dalykus: kaip tinkamai sudaryti klausimyną, kaip sisteminti statistinius duomenis. „Būna, kad klausia, kas yra natūralusis skirstinys. Tada turi per keliolika minučių paaiškinti tai, ko jie mokosi pusmetį. Nepaaiškinsi – gali neapsiginti darbo. Kartais studento paruošimas darbo gynimui atimdavo daugiau laiko nei pats rašymas. Todėl pradėjau taikyti tokią praktiką – po katedrinio gynimo savo darbą ir baigdavau. Darbas parašytas tinkamai, jį galima gintis, tad, būk mielas, pasiskaityk ir eik pats gintis“, – prisiminė pašnekovas. Andrius labiausiai didžiuojasi vienu savo darbu, po kuriuo nebuvo jo pavardės. Jo parašytas istorijos bakalauro baigiamasis darbas buvo įvertintas dešimtuku. Šį darbą išgyrė ir garsus istorijos profesorius, taip paglostęs istorijos mokslų nebaigusio autoriaus savimeilę. Diplomas tapo popierėliu Klientų neatsiginantis vyras negaili kritikos dabartinei švietimo sistemai. Anot jo, darbdaviai, galėdami rinktis iš būrio diplomuotų darbuotojų, nebesidairo į nediplomuotus. Dėl to visi ėmė veržtis prie aukštojo mokslo katilo, pristeigta naujų universitetų, kolegijų. Andrius prisimena, kaip kartą į kavinę, kurioje jis dirbo, atėjo jauna mergina su


Švietimas | 11

15min • 2012 m. birželio 15 d.

diplomų kepėjas Saugiklis – novatoriškumas Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto prodekanas mokslui prof. dr. Alfredas Bumblauskas teigia, kad tie studentai, kurie ilgai nesirodo diplominio darbo vadovui, nepateikia jam darbo dalimis, o paskutinę minutę atneša viską, iškart sukelia įtarimų, kad darbą parašė ne jie. „Tai vienintelė mūsų priemonė nustatyti. O šiaip paprastai su tuo nesusiduriame, nes reikalaujame novatoriškumo, kuris yra tam tikras saugiklis. Už kompiliacijas pas mus, jeigu ir gaunama, tai tik penketus šešetus. O, jeigu gavo dešimtuką, vadinasi, kažkas netvarkoj su vertinimo sistema. Čia – kaip ir visur – kūryba. Kaip gali atsakyti, kieno ta kūryba? Nubrauk

motina. Šioji paklausė, ar dukrai, baigusiai verslo vadybą, neatsirastų padavėjos darbo. „Verslo vadybininkė“ tuo metu stovėjo nuleidusi galvą. „Problema ta, kad visi įtikėję, kad gaus popierėlį – diplomai kitaip nevadinami – ir viskas susitvarkys. Ir eina, ir studijuoja.

BFL nuotr.

Savo nuomonę galite išsakyti portale 15min.lt

autorių pasaulinės literatūros, tai kaip atskirsi, kieno čia? Didžiausia mokslinė problema tada – kieno parašyta. Jeigu darbas pirktas, iš principo negali nutverti, nes jis yra autorinis“, – sakė A.Bumblauskas. VU Istorijos fakultete, anot profesoriaus, studento, prigauto pateikus ne savo diplominį darbą, nėra, tačiau rimtų įtarimų buvo kilę ne kartą. Fakultetas yra nutvėręs plagiatorių. Jis gavo neigiamą pažymį ir rašyti bei ginti naują diplominį darbą – kita tema – turėjo po metų. Andriaus, nebaigusio universiteto, tačiau parašiusio 50 diplominių darbų, kurie visi buvo gerai įvertinti, atvejį A.Bumblauskas pakomentavo kritiškai: „Tai įrodo tų, kurie priima tokius darbus, dovanokite, lygį.“

Taip atsirado aibė universitetų, kolegijų, dėstytojų. Ekonomikos mokytoja baigia magistratūrą ir eina dėstyti į kolegiją. Doktorantai jau dėsto magistrantams. Todėl nebesistebiu, kad dėstytojai, rašydami studentui pastabą dėl gramatikos, patys privelia gramatinių klaidų“, – stebėjosi Andrius.

Sužinojęs, kad Andrius už istorijos darbą yra gavęs dešimtuką, o tą darbą pagyrė garsus istorikas, nustebęs profesorius nukirto it kirviu: „Tada ne pas mus gavo.“

Andrius, per šešerius metus prirašęs krūvą diplominių, dalyvavęs ne viename darbų gynime, tikina, kad aukštasis mokslas degraduoja. Diplominių darbų temos kartojasi, moksliniu darbu vadinamas bakalauro darbas dažnai būna tik patobulintas referatas. Teorinės darbų dalys dažniausiai

būna kopijuotos perkopijuotos, statistiniai duomenys neretai nukabinti iš lubų, moksliniais atradimais ar naujomis įžvalgomis – nė nekvepia. „Visa tai – farsas. Dėstytojai aiškina: „pasitaisykite literatūros sąrašą, šriftą, oi, pas jus ir puslapiai ne taip sunumeruoti ir dar citatas pažiūrėkite“. Prieš komisiją atsistojęs net penkias minutes kalbi apie savo mokslinį darbą. Rodai skaidres, kurios padarytos pagal šabloną, komisijos nariai linksi pagal šabloną, recenzentas pagal šabloną užduoda šabloniškus klausimus. Taip išrašomas dar vienas šabloniškas diplomas“, – ironizavo vaikinas. Šį pavasarį Andrius apsisprendė užkasti šią jį maitinusią aukso gyslą. Tai, ką veikė pastaruosius šešerius metus, jis vadina tikra kankyne, milžiniška atsakomybe. „Tiesiog nebenoriu gyventi svetimų gyvenimų, statyti kitų ateitį. Noriu gyventi pats“, – savo gyvenimo tarpsnį apibūdino Andrius.

MAXIMA meistras mėsos receptus kuria ir darbe, ir namuose

Jau 14 metų prekybos tinklo MAXIMA maisto gamybos departamente dirbantis mėsos meistras Artūras Kaniušėnas profesinių įgūdžių nepamiršta ir namuose.

Meistras sako, kad mėsa jų namuose – jo malonus rūpestis. Jis džiaugiasi prisidėjęs prie to, kad per keliolika metų prekybos tinklo klientų skonis gerokai ištobulėjo, o pristatydamas naujo sezono mėsos gaminių asortimentą iki šiol jaudinasi taip, kaip drabužių dizaineriai prieš kolekcijos pristatymą. Iš Švenčionių kilęs Artūras su mėsa ir mėsos gaminiais dirba visą gyvenimą. Šio amato jis mokėsi Danijos mėsos prekybos koledže. Prekybos tinklo maisto gamybos vyriausiasis technologas sako, kad paprastai dėl būsimos profesijos vaikams padeda apsispręsti tėvai. Tačiau A. Kaniušėno šeimoje buvo atvirkščiai: jam susidomėjus mėsos pramone, aistra jai užsidegė bei iki pensijos šioje srityje dirbo ir jo tėvas. „Į MAXIMĄ atėjau tada, kai šis prekybos tinklas valdė vos keliolika mėsos cechų. Dabar aš prižiūriu net 62 mėsos cechų darbą visoje Lietuvoje – vadovauju jiems, paskirstau darbų srautus“, – sako prekybos tinklo maisto gamybos vyriausiasis technologas. Ir nors dabar įprasta profesijų nebeskirstyti į vyriškas ir moteriškas, meistras mano, kad mėsos meistro darbas – pakankamai vyriška profesija. „Mūsų darbe reikia tikrai daug jėgos. Tiesa, turiu daug kolegių moterų, su kai kuriomis kartu dirbu jau daug metų“, – sako MAXIMA mėsos meistras.

Burtai virtuvėje „Maisto gamyba man pirmiausia yra kūryba. Visų įdomiausia – kurti naujo sezono gaminių asortimentą: ieškoti naujų skonių, eksperimentuoti, bandyti nuspėti klientų lūkesčius. Juk būtent jų įvertinimas mums yra svarbiausias“, – teigia pašnekovas. Jis prisimena tuos laikus, kai prieš keliolika metų MAXIMOS kulinarijos skyriuje klientams buvo siūloma vos 2-3 rūšių šašlykų, dešrelių ir kotletukų. „Dabar vien šašlykų gaminame 20 skirtingų rūšių! O kur dar česnakiniame, pipiriniame ir kitokiuose marinatuose išlaikyti kepsniai. Ir ne tik iš kiaulienos. Pastebiu, kad Lietuvos gyventoja tapo gurmaniškesni, ieško naujų skonių, nevengia – veršienos, triušienos, paragauja ir avienos – ypač didmiesčių gyventojai“, – sako Artūras. Beje, avieną ir jis pats tik neseniai atrado. Pašnekovo teigimu, per daugelį metų pasikeitė avių auginimo ir laikymo sąlygos, todėl dabar ši mėsa nėra tokia pat, kaip anksčiau – ji švelnesnė, neturi pašalinių kvapų. „O jeigu dar su ja virtuvėje išmaniai pabursi...“, – užsisvajoja mėsos meistras. Siūlys ir šviežią žuvį MAXIMA maisto gamybos departamento senbuvis kartu su kolegomis šių metų iškylų sezonui pasiūlė net 10 naujų mėsos pusgaminių. „Jau visai netrukus MAXIMA parduotuvėse siūlysime ir marinuotos šviežios žuvies – karpių, lašišų, upėtakių. Vos kelias minutes pakeptos ant ugnies jos virs prašmatnia vakariene draugams ar šeimos nariams“, – intriguoja pašnekovas. Jo teigimu, raėjusių metų MAXIMA pardavimų analizė rodo, kad iš visų griliui paruošiamų mėsos gaminių populiariausi išlieka šašlykai, tačiau sparčiai auga ir kitokių, dažnai įmantresnių pusgaminių pa-

klausa. Todėl jo galvoje nuolat sukasi naujų receptų variantai, kuriuos jis netrukus kurs, vėliau degustuos, ir gal būt pristatys klientams. „Kiekvienas mano kuriamas receptas praeina ilga kelią nuo idėjos iki parduotuvės, vien siūlomų patiekalų degustacijų būna kelios, kad įsitikintumėme, kad šis skonis bus mėgstamas“, - atskleidžia meistras. Be mėsos – nė vienos iškylos Profesinių įgūdžių patyręs meistras nepamiršta ir namuose. „Mėsa mūsų namuose – mano malonus rūpestis. Mūsų šeimoje moterys tik garnyrą „organizuoja“, – šypsosi jis. Mėsos meistro dukra, kuri dabar yra studentė, nuo vaikystės itin mėgsta tėčio gamybos kebabus ir didkepsnius. O pats Artūras be mėsos neįsivaizduoja jokios iškylos. Jis niekada neatsisako, kai draugai paprašo jo ypatingai progai užmarinuoti šašlykų. „Turiu tokį ypatingą receptą, kurį draugai vadina Artūro šašlyku. Jį galima įsigyti ir minimaliomis korekcijomis tos pačios receptūros šašlykas as ir MAXIMOJE, tik prekybos tinklo parduotuvėse jį pavadinome „Šventiniu“ – jokia mano draugų šventė be jo neapsieina“, – pasakoja A. Kaniušėnas.


Komentarass

14 | Visuomenė

15min • 2012 m. birželio 15 d.

Nuteistieji už grotų ne atgailauja, o išmoksta nekęsti visuomenės Tomas Viluckas redakcija@15min.lt

Valstybės niekintojai? Metiniame pranešime prezidentė D.Grybauskaitė prabilo apie kažkokius valstybės niekintojus, kurie, „keikdami jos teisėsaugą ir įstatymus, vykdydami tik savo teisingumą“, tiesos neras. Tikrai niekinti valstybę yra blogis, nuo kurio pastaroji turi gintis visomis priemonėmis. Tuos žmones vertėtų išaiškinti ir atitinkamai įvertinti. Tačiau prezidentė jų neįvardijo, tik nurodė kriterijus, kuriais remdamasi ji nustato, kad Lietuvoje niekinama valstybė. Vienas jų – keiksnoti teisėsaugą. Tokiu atveju valstybės niekintojų gretos labai tankios. Juk iš „Baltijos tyrimų“ balandžio 24 – gegužės 2 d. atliktos gyventojų apklausos sužinome, kad 70 proc. suaugusių Lietuvos žmonių nepasitiki teismais, 68 proc. – prokuratūra, 45 proc. – policija. Vadinasi, didžioji dauguma šalies piliečių netiki galimybe rasti teisybę už teisingumo priežiūrą ir įgyvendinimą atsakingose institucijose. Tas pats pasakytina apie įstatymų kokybę. Juos leidžia ne kokia geroji karalienė, bet Seimas, kurio veikla, pagal tą pačią apklausą, nepasitiki net 88 proc. šalies gyventojų. „Tarp manęs ir paciento stovi įstatymas“, – guodžiasi šeimos gydytoja. „Jei laikyčiaus visų įstatymų, turėčiau atleisti daug žmonių, nes kitaip žlugtų verslas“, – kamuojasi verslininkas. „Žinant, kokia mūsų teismų sistema, nieko nelaimėsite, tik sveikatą pagadinsite ir pinigus prarasite“, – patarinėja savivaldybės teisininkas sukčiaus apgautam pensininkui. Ar visi šie žmonės yra valstybės niekintojai?

Jei reikėtų kokiam prašalaičiui parodyti tos valstybės niekintoją, jis išvystų ne kokį kaukėtą žaliūką riaušininką, bet moterį su rožiniu rankose. Mums lieka tik spėlioti, kad šie prezidentės žodžiai buvo adresuoti didžiųjų šalies miestų aikštėse pasirodantiems demonstrantams, kurie reikalauja teisingumo. Tačiau jie yra dalis besipiktinančiųjų šalį užgulusio neteisingumo šešėliu. Sumani šalies vadovė, užuot demonizavusi kritikus, turėtų padėkoti šalies piliečiams, kad šie netyli apie negeroves, kad rūpinasi, kaip padaryti ją geresne, kad nėra abejingi jos ateičiai. Juk kritika yra visuomenės pažangos bruožas ir kiekviena iš valdžių privalo būti jos objektas. Tad vertėtų tik pasidžiaugti, kad žmonės ne kaip Graikijoje išeina į gatves trokšdami sotesnio kąsnio, bet reikalaudami teisingumo. Paradoksalu, kad vienoje neturtingiausių ES šalių socialinės įtampos židiniu tapo ne brangus pragyvenimas, aukštas nedarbo lygis ar prasta socialinė politika, bet teismo sprendimai dėl vienos mergaitės likimo. Ir jei reikėtų kokiam prašalaičiui parodyti tos valstybės niekintoją, jis išvystų ne kokį kaukėtą žaliūką riaušininką, bet moterį su rožiniu rankose. Tokie valstybės niekintojai Lietuvoje. Tik ar ne pernelyg lengva ranka jie identifikuojami? Juk pagal prezidentės ir jos dvaro logiką, jais gali tapti kiekvienas, kuriam nepatiks valstybės institucijų veikla. Kitaip tariant, esame akivaizdoje situacijos, kai į vieną kokteilį suplakama valstybė, jos pareigūnai ir jos atributai. Taip bet koks pasakymas, kad šis gėrimas neskanus, bus įvertintas kaip valstybės priešų veiksmas. Tik kur taip nueisime? Kažkada Prancūzijos karalius Liudvikas XIV pareiškė: „Valstybė – tai aš!“ („L`état – c`est moi!“). Kai nepatenkintųjų balsų užgauti valdžios vyrai ir moterys ar teisėjų krėsluose sėdintieji pradeda piktintis, jog puolama valstybė, vertėtų priminti, kad valstybė – tai mes.

Nusikaltimas: Nelaisvė yra atpildas už klaidą, bet daugelis nuteistųjų, patekę už grotų, ne atgailauja, o mokosi nusikalsti vėl ir keršyti visuomenei. Išimtys – labai retos. Šį pavasarį progą gyventi dorai gavo du garsūs nusikaltėliai. Eglė Digrytė e.digryte@15min.lt Balandžio pradžioje Vilniaus apygardos teismas sutiko Igoriui Achremovui, nuteistam už žurnalisto Vito Lingio nužudymą, taikyti lygtinį paleidimą. V.Lingys nušautas už tai, kad savo rašiniais demaskavo nusikaltėlių grupuotę „Vilniaus brigada“. 47-erių I.Achremovas paleistas toliau atlikti bausmės neizoliuotas nuo visuomenės. Kartu jis įpareigotas naktimis būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, neišvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ilgiau nei savaitei, registruotis pataisos įstaigoje.

Kalinių kiekis Kalėjimų departamento duomenimis, dabar Lietuvoje kali kiek daugiau nei 10 tūkst. nuteistųjų. 110 iš jų įkalinti iki gyvos galvos. Pernai vieno nuteistojo išlaikymas per parą vidutiniškai kainavo 47 Lt.

Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad „egzistuoja visos sąlygos“ lygtiniam paleidimui. Kalinys tik kartą buvo baustas, 16 kartų skatintas už gerą darbą ir elgesį, pasižymi „gera emocine pusiausvyra“, yra mandagus. Tai buvo devintas I.Achremovo bandymas lygtinai išeiti iš pataisos namų anksčiau nei numatyta – po 25 metų. Už grotų jis praleido beveik 18,5 metų ir laisvę turėjo atgauti tik 2018-aisiais. Jei būdamas laisvėje nuteistasis pažeistų lygtinio paleidimo sąlygas, gali būti grąžintas už grotų. Prasmingas – ne bausmės žiaurumas „Kokio tikslo siekiame? Nubausti, atkeršyti, neleisti pasitaisyti? Jei taip, galime išauginti žvėrį. Pasekmės

tuomet liūdnos, – kalbėdamas apie laisvės atėmimo bausmę skepsio neslėpė I.Achremovo advokatas Dalius Boreika. – Kas patenka į tą sferą, sunkiai pasitaiso, būna priverstas pasiduoti. Žmogų veikia vidaus subkultūra. Jei įkalinimo terminas ilgas, anksčiau ar vėliau tai subkultūrai jis pasiduoda.“ Anot teisininko, įkalinimo įstaigos yra savotiška mokykla. Norėdamas išgyventi nuteistasis turi prisitaikyti prie uždaros visuomenės taisyklių. „Visi puikiai žino, kad ten yra kita vertybių skalė, nėra tokių vertybių, kaip darbas, socialinė integracija, bendravimas. Žmogus skatinamas skųsti, paklusti drausmei, vengti kritikos.“ Pastebėta, jog praleidęs už grotų ilgiau nei 7 metus asmuo sunkiai grįžta į visuomenę. „Tai yra prarastas žmogus. Ryšiai su draugais, šeimos nariais yra susilpnėję. Jis grįžta į kitą pasaulį, kuriame viskas pasikeitę“, – kalbėjo advokatas. Svarstydamas, kas nusikaltusiajam yra didžiausia bausmė – kalėjimas iki gyvos galvos, laisvės suvaržymas, mirties bausmė, visuomenės pasmerkimas ar sąžinės graužatis, D.Boreika sakė, jog žiaurus yra vien nuteisimas kalėti ilgiau nei 7 metus. „Įkalinimą iki gyvos galvos psichologiškai sunkiau suvokti nei mirties bausmę. Kartais jis gal ir tikslingas, pavyzdžiui, Anderso Behringo Breiviko atveju. Jei suskaičiuotume visas aukas, už kiekvieną nužudytą asmenį jam būtų skirta po tris mėnesius. Kita vertus, ar, atsėdėjęs 21 metus, jis galės toliau gyventi visuomenėje? Sunkiai įsivaizduoju, ar jis resocializuosis.“ Prašydami malonės ar paleisti lygtinai, nuteistieji paprastai tikina persiauklėję ir esantys pasirengę grįžti į normalų gyvenimą. Tačiau, teisininko žodžiais, tai gali nustatyti nebent psichologai. Neseniai buvo nupirkta mokslinė nuteistųjų vertinimo metodika „OASys“, kuri leidžia įvertinti kalinio kartotinio nusikalstamo elgesio

V.Labašauskas:

H.Mickevičius:

„Smurtas gimdo smurtą, kerštas – kerštą. Kas iš to, jei bus tik akis už akį, dantis už dantį?“

„Jei žmogus, neduok Dieve, pateks į žemesnę kastą, bus žlugdomas fiziškai ir psichologiškai.“

riziką. Tokia analizė buvo atlikta ir I.Achremovui – jis surinko tik 8 balus iš 168 galimų. Jo pakartotinio nusikaltimo tikimybė siekia vos 4,76 proc. Buvęs mirtininkas mato laisvę Konstitucija leidžia Lietuvos prezidentui suteikti nuteistiesiems malonę, kuri yra humaniškumu grindžiamas išimtinis, skirtas konkrečiam asmeniui, teisingumo aktas. Galima dovanoti laisvę, sutrumpinti nelaisvės laiką arba sumažinti teismo skirtą bausmę. Šiemet pirmąkart šalies istorijoje malonė suteikta nuteistajam iki gyvos galvos – už žmogžudystę kalinčiam 56 metų Justinui Butai. Buvęs mirtininkas, kuriam iš pradžių grėsė sušaudymas, į laisvę turėtų išeiti ne vėliau kaip po devynerių metų. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kalintis vyras buvo nuteistas už tuomečio „Hermio“ banko Šiaulių filialo apsaugininko Lino Žuko nužudymą. Prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas dėl malonės suteikimo pribloškė nužudytojo artimuosius. Jų teigimu, toks sprendimas yra neteisingas, o rezonansinius nusikaltimus padarę žmonės turi atlikti visą jiems skirtą bausmę. 1995-aisiais J.Buta, tuometis banko inkasatorius, lydimas trijų bendrininkų, ne tik pasmaugė kolegą, bet ir pagrobė beveik milijoną litų. Jauno vyro kūnas buvo užkastas Šiaulių rajono miške iš anksto paruoštoje duobėje. Žudikas buvo nuteistas sušaudyti, kiti nuteisti kalėti po 15 metų. Šie laisvę jau atgavę. Buvęs mirtininkas, kuriam netolimoje ateityje atsivers vartai į laisvę, interviu „Lietuvos rytui“ teigė niekada nepraradęs vilties senatvę praleisti namuose ir mirti savoje lovoje. „Nors statistiškai apskaičiuota, kad tokiomis sąlygomis žmogus ima degraduoti maždaug po penkerių metų, visada norėjau tobulėti. Aš mokiausi (baigė socialinės pedagogikos bakalauro studijas, – red. past.), skaičiau, dirbau (gamina makaronus ir avilius bitėms, – red. past.), sportavau, dalyvaudavau


Visuomenė | 15

15min • 2012 m. birželio 15 d.

malonė geriau nei bausmė Sunkus išbandymas dr. Rita Bandzevičienė, Mykolo Romerio universiteto dėstytoja „Nelaisvė apriboja ne tik judėjimą, socialinius kontaktus, poreikius ir galimybę rinktis. Tai – privatumo ir individualumo praradimas, primestas gyvenimo būdas, priverstinis bendravimas ir nuolatinis nesaugumo jausmas.

Už pavyzdingą elgesį anksčiau laiko į laisvę paleistas už žurnalisto nužudymą kalėjęs I.Achremovas gyvena tyliai ir stengiasi nepatekti į viešumą. I.Gelūno nuotr.

psichologinėse, socializacijos programose. Per trejus su puse metų, kuriuos praleidau rūsyje, mirtininkų kameroje, perskaičiau visas kalėjimo bibliotekos knygas“, – sakė J.Buta. Subrendome duoti antrą šansą „Ar pakankamai humaniška suteikti antrą šansą gyvenime? Jei už grotų susiklosčiusi sistema, kuri ne auklėja žmones, o juos gadina, galbūt efektyviau – net ekonominiu požiūriu – ištraukti nuteistąjį iš tos aplinkos?“ – svarstė Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius. Mūsų visuomenė esą jau pakankamai subrendusi, kad žmonėms būtų suteikiama antra galimybė, jei jie įtikina supratę, ką padarė, dėl to gailisi ir yra nusiteikę įsilieti į visuomenę. „Juolab kad mūsų bausmių atlikimo sistema atsilikusi. Įkalinimo įstaigose gyva kastų sistema. Jei žmogus, neduok Dieve, pateks į žemesnę kastą, bus žlugdomas

Malonės prašymai Per prezidento Valdo Adamkaus pirmą kadenciją buvo svarstytas 4881 nuteistojo malonės prašymas, 1313 iš jų buvo patenkinta. Per antrą kadenciją buvo svarstyti 1258 malonės prašymai, 68 nuteistiesiems malonė buvo suteikta. Prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijos metu buvo apsvarstyti 705 malonės prašymai, 54 buvo patenkinti.

fiziškai ir psichologiškai. Gyvenimo sąlygos dažniausiai yra nepakankamai geros. Visa kartu paėmus – visuomenės brandos lygį, deklaratyvų priklausymą Vakarų erdvei, kur į žmogų žiūrima humaniškai, santykius tarp kalinių, gerai, kad taikome malonę“, – teigė „15min“ pašnekovas.

Ji įpratina rūpintis tik savimi, nepasitikėti, nerodyti žmogiškų jausmų, išnaudoti kitų silpnybes. Daugeliui „normalių“ žmonių nelaisvė yra nenormali būsena, „smūgis“ savigarbai, ji kelia vidinę įtampą, diskomfortą, keičia aplinkos, laiko, ateities suvokimą. Kartais nelaisvė – akistatos su savimi ir savo sąžine metas, kai žmogus apmąsto savo gyvenimą, atranda naujas prasmes ir vertybes (šeimą, Dievą, meilę, atleidimą), subręsta kaip asmenybė, o kartais – degraduoja, palaidoja viltis, pats patiki ir kitus įtikina,

Bausmė skatina vėl klysti „Daug kas priklauso nuo nusikaltimo motyvo, – įsitikinęs Kybartų ir Marijampolės pataisos namų kapelionas Vaidotas Labašauskas. – Kristus vieniems buvo griežtas, kitiems atlaidus – dėl skirtingų motyvų. Kai kurie nusikaltimai padaromi iš silpnumo, pasidavus aplinkybėms. Būna piktavališkų nusikaltimų – suplanuotų, apgalvotų. Žmonės tokiame savo elgesyje nemato nieko bloga. Kiti žiūri į nusikaltimus kaip į gyvenimo būdą.“ Jis pripažino, kad griežtumas gali paskatinti vėl nusikalsti – keršijant visuomenei už atstūmimą. Taikant vien baimės pedagogiką, baimė esą prapuola ir asmuo toliau žengia klystkeliais. „Smurtas gimdo smurtą, kerštas – kerštą. Kas iš to, jei bus tik akis už akį, dantis už dantį? Gal geriau žmogiškos priemonės – jos efektyvesnės nei baudimas. Štai sako: reikia kastruoti prievartautojus. Bet ar jie nekeršys visuomenei dar didesniais nusikaltimais?“ – retoriškai klausė

kad yra pasmerktas būti nusikaltėliu. Tipiškas ilgesnės nelaisvės poveikis – ilgai išliekantis dirglumas, psichologinis nuovargis, sustiprėjęs nepasitikėjimas, susvetimėjimas sau ir priešiškumas aplinkai, polinkis vengti atsakingų ir savarankiškų sprendimų, nerealūs lūkesčiai arba „pasidavimas“ aplinkybėms ar likimui. Daugybė laisvėje turėtų žinių ir įgūdžių už grotų sunyksta, o tai, ko išmokstama kalėjime, netinka laisvei. Bene svarbiausias priešnuodis bet kurio žmogaus praradimui – socialiniai ryšiai, reali parama, santykiai, grindžiami tikėjimu, viltimi ir kantrybe. Daug paprasčiau žmogų „nurašyti“, paskelbti jį beviltišku, nei stengtis suprasti, sustiprinti ir išnaudoti kad ir menkas, bet, mano giliu įsitikinimu, iki mirties egzistuojančias galimybes keistis.“

V.Labašauskas. Su nuteistaisiais dvasininkas bendrauja jau trejus metus. Tie, kurie eina pasimelsti, išpažinties, kartais daugiau atsiveria. Retas kuris pripažįsta kaltę – tvirtina, kad už grotų pateko nepelnytai, kad sulaukė per didelės bausmės, kaltina kitus. Bet nuoširdžiai tikintys, ieškantys atleidimo sako esą teisingai nubausti, nori keistis: „Matai, kad gailisi, kovoja, bet aplinka gniuždo“, – pastebi kunigas. „Yra atvejų, kai geriau žmogaus pasigailėti. Vien tai, kad kažką užmušė, artimiesiems sukeltas skausmas yra didžiausia bausmė, – samprotavo klebonas. – Nuteisti mirties bausme reiškia nesuteikti jokios galimybės atgailauti. Žmonės labiausiai bijo mirti. Bet nuteistieji iki gyvos galvos sako, kad tai yra didesnė bausmė. Kita vertus, jie vis tiek tikisi, kad sulauks malonės. Turime žmogui sudaryti sąlygas pasikeisti. Gal vienas iš šimto ar tūkstančio supras savo kaltę. Juk ir iš komos vieni pabunda, kiti – ne, bet tą galimybę turime išnaudoti.“

Užsk. Nr. 305530


Lietuva ir Kazachstanas –

20 metų trunkanti sėkmės istorija mės ūkiu, sveikatos apsauga, švietimu bei mokslu, statistika, standartizacija, naujausiomis technologijomis bei inovacijomis. Ir baigėsi posėdis ne pažadais vėl sutikti ir pasvarstyti, o konkrečių dokumentų pasirašymu. Ekonominį bendradarbiavimą neabejotinai padės stiprinti abejose šalyse veikiančios Verslo tarybos. Pirmasis bendras jų posėdis įvyko Astanoje, prezidentės D.Grybauskaitės vizito Kazachstane metu. Posėdyje kartu su Lietuvos vadove dalyvavo ir Kazachstano premjeras K.Masimovas. Lietuvos Verslo tarybai vadovauja Arvi įmonių grupės valdybos pirmininkas V. Kučinskas, daug padaręs, kad ši struktūra būtų gyvybinga. Didelis vaidmuo mezgant ekonominius ryšius tenka ir Klaipėdoje reziduojančiam ir jau antrus metus dirbančiam Kazachstano garbės konsului Lietuvoje B.Petrauskui. Taip pat negaliu nepaminėti Vytauto Varasimavičaus, logistikos ir transportavimo kompanijų tinklo „TL Nika” grupė įkūrėjo ir savininko, kurio įvairialypė veikla neapsiriboja vien logistika. V.Varasimavičius ne tik organizuoja tarptautines konferencijas transporto, tranzito, logistikos temomis, bet ir vykdo kultūrinius projektus. Be tokių žmonių iniciatyvos, autoriteto bei patirties stiprinant santykius tarp mūsų šalių išsiversti būtų neįmanoma.

Prieš 20 metų Lietuva buvo tarp pirmųjų, užmezgusių diplomatinius santykius su Kazachstanu, dabar tapusiu bene svarbiausiu mūsų šalies partneriu Rytuose. Šia proga kalbiname Kazachstano ambasadorių Lietuvoje Galymžaną Koišybajevą, kuris sutiko pasidalyti mintimis apie Lietuvos ir Kazachstano šiandieną bei mūsų šalių santykių perspektyvas. – Pone Ambasadoriau, du dešimtmečiai – netrumpas tarpsnis. Per tą laiką daug kas pasikeitė. Tačiau kai kurie dalykai nepakito. Tarp Lietuvos ir Kazachstano ir toliau išlieka itin šilti, draugiški santykiai – netgi nežiūrint į tai, kad šalis skiria išties nemažas atstumas. Ar turite atsakymą, kodėl taip yra? – Manau, atsakymas glūdi mūsų istorijoje. Kažkada mus siejo viena valstybė, kurioje gyvenant mums pavyko artimiau susipažinti, įgyti vienas kito pasitikėjimą. Nors yra akivaizdūs kultūriniai skirtumai, tačiau egzistuoja ir kažkokia neapčiuopiama, sunkiai paaiškinama kazachų ir lietuvių tautų „chemija“. Lietuvos vardas Kazachstane visada buvo tariamas su pagarba ir simpatija, panašius dalykus Kazachstano atžvilgiu esu patyręs ir čia, Lietuvoje. Ir labai svarbu, kad šią simpatiją sugebėjo išnaudoti ir sutvirtinti mūsų šalių politikai. Šviesios atminties A.Brazauskas, pirmasis Lietuvos prezidentas, dukart (1993 ir 1997 m.) su oficialiu vizitu lankęsis Kazachstane, artimai ir šiltai bendravo su Kazachstano prezidentu N.Nazarbajevu. 2000-siais oficialaus vizito į mūsų šalį atvyko ir prezidentas V.Adamkus. Kazachstano prezidentas taip pat ne kartą yra lankęsis Lietuvoje – ir darbo, ir oficialaus vizito. 2010 m. Astanoje vykusio ESBO viršūnių susitikimo Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė susitiko su Kazachstano prezidentu N.Nazarbajevu. Šis susitikimas davė naują impulsą mūsų šalių santykių plėtrai. Beveik po metų Lietuvos prezidentė į Kazachstaną atvyko oficialaus vizito, kurio metu buvo pasirašytas visas pluoštas dvišalių sutarčių, atvertos durys naujiems projektams. Beje, intensyvus politinis bendradarbiavimas vyksta ir kituose lygiuose, ne tik pačiame aukščiausiame. Štai Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Kazachstano Respublika grupė, kuriai vadovauja parlamentaras E.Pupinis, vienija net 60 Seimo narių, dedančių pastangas, kad santykiai tarp mūsų šalių augtų ir stiprėtų. – Kokie Kazachstano prioritetai bendraujant su Lietuva? – Viena vertus, Lietuva Kazachstanui įdomi pati savaime, kaip labai perspektyvus partneris. Antra vertus, Lietuva Kazachstanui yra svarbi ES kontekste. Lietuva Kazachstanui – tai tarsi langas į Europos Sąjungą. Kaip žinia, ES turi savo strategiją Centrinės Azijos atžvilgiu. Kazachstanas turi analogišką programą iškalbingu pavadinimu „Kelias į Europą“. Ši programa susijusi su mūsų šalies pastangomis pasinaudoti europietiška patirtimi institucijų funkcionavimo, infrastruktūros, švietimo, gyvenimo kokybės srityse. Ir čia Lietuva, kaip autoritetinga ES narė, galėtų daug kuo padėti Kazachstanui. Turint galvoje ekonomiką esminis Kazachstano prioritetas – tranzitas ir transportas. Turime nemažas eksporto galimybes, todėl esame labai suinteresuoti tranzitiniais maršrutais, leidžiančiais mūsų produkcijai pakliūti į pasaulinę rinką. Šiuo atžvilgiu šalys, turinčios gerą transporto, uostų infrastruktūrą (tokios, kaip Lietuva) Kazachstanui yra labai patrauklios.

Žemės ūkis, ypač žemės ūkio produkcijos perdirbimas – tradicinis Kazachstano prioritetas. Ir šiuo atžvilgiu Lietuva, turinti stiprų agrarinį sektorių, yra perspektyvus partneris. – Kaip Lietuva ir Kazachstanas bendradarbiauja tarptautinėje arenoje? – Ir Kazachstanas, ir Lietuva įrodė, jog gali efektyviai vadovauti tokioms autoritetingoms tarptautinėms organizacijoms kaip ESBO. Mūsų šalys pademonstravo, kad sugeba generuoti naujas idėjas ir nuosekliai jas įgyvendinti. Veikiant tarptautinėje erdvėje mums atsiveria puikios bendradarbiavimo galimybės. Štai kitų metų antro pusmečio Lietuvos pirmininkavimas ES – dar viena tokia galimybė, kurią ir mes siūlydami savo idėjas, pavyzdžiui, dėl palengvinto vizų rėžimo su ES šalimis, sieksime konstruktyviai panaudoti. Žinoma, tobulumui ribų nėra. Būdami įvairių tarptautinių struktūrų, organizacijų nariais Kazachstanas ir Lietuva galėtų dar aktyviau bendradarbiauti, pavyzdžiui, ESBO ir Konferencijos dėl bendradarbiavimo ir pasitikėjimo stiprinimo priemonių Azijoje kontekste. Dar intensyvesnis bendradarbiavimas galėtų vykti jau puikiai užsirekomendavusiu formatu Nordic – Baltic – Central Asia, jungiančiu Šiaurės, Baltijos ir Centrinės Azijos šalis. Žodžiu, perspektyvų yra, reikia tik jomis naudotis. – Ką galima pasakyti apie ekonominius Lietuvos ir Kazachstano santykius, jų plėtrą? – Tai labai plati tema. Reikia pasakyti, kad pastaraisiais metais mūsų šalys gerokai pasistūmėjo šioje srityje. Nors, pavyzdžiui, 2010 m. prekybos apimtys ir buvo kiek sumažėjusios, 2011 m. jos vėl pradėjo didėti ir sudarė 269 mln. JAV dolerių. Stiprinant ekonominius ryšius tarp mūsų šalių svarbus vaidmuo tenka Tarpvyriausybinei prekybinio ekonominio bendradarbiavimo komisijai, kurioje Lietuvai atstovauja ūkio ministras R. Žilius. Šiomis dienomis Palangoje įvyko 8-sis komisijos posėdis, kurio metu buvo svarstomi labai platus ratas klausimų, susijusiu su transportu, tranzitu, turizmu, že-

– Nors transportas ir tranzitas lieka prioritetine bendradarbiavimo sfera, yra, matyt, ir kitų sričių, kuriose taip pat nestovima vietoje. – Taip, labai perspektyvios sritys – žemės ūkio produkcijos perdirbimas, veislinė gyvulininkystė. Turizmo sektoriuje pastebimas aktyvumas, kuris, matyt, dar labiau suintensyvės nusistovėjus tiesioginiam oro susisiekimui. Šia problema, kiek žinau, aktyviai rūpinasi Lietuvos pusė. Nauji bendradarbiavimo horizontai veriasi mokslo, švietimo, sveikatos apsaugos srityse. Į pastarąją norėčiau atkreipti ypatingą dėmesį. Šiais metais mūsų šalys susitarė Kazachstane organizuoti bendrą tarptautinį medicinos centrą – tai ilgamečio bendradarbiavimo rezultatas. Toliau sėkmingai plėtojamas LSMU Kauno klinikų kardiochirurgų bendradarbiavimas su Kazachstano kolegomis. Šis itin vaisingas bendradarbiavimas prasidėjo asmenine iniciatyva klinikos vadovo prof. R.Benečio, kurio tolesni darbai susilaukė didžiulio įvertinimo ir pripažinimo Kazachstane. Na, o turint galvoje tranzito ir transporto sritį mūsų tikras pasididžiavimas yra konteinerinis traukinys „Saulė“, kurio projektą aukščiausiu lygiu sutarė palaikyti prezidentė D.Grybauskaitė ir prezidentas N.Nazarbajevas. Traukinys buvo paleistas praeitų metų spalio pabaigoje, šiai dienai yra pravažiavę 3 sąstatai ir formuojamas ketvirtas. Šis traukinys - tai ne tik dešimtmečiams užtikrinta nauda mūsų šalių ekonomikoms, bet ir geriausias pasiūlymas jungčių ieškančioms Europai ir Kinijai. – Teko girdėti, kad jau paliekate Lietuvą. Ar tikri tokie gandai? – Taip, prieš kelias dienas esu paskirtas ambasadoriumi Suomijoje, todėl, deja, teks palikti jūsų nuostabią šalį, prie kurios jau spėjau prisirišti ir kurioje turiu daug gerų draugų. Labai džiaugiuosi, kad pirmoji mano kaip ambasadoriaus kadencija praėjo būtent Lietuvoje, šalyje, kur kazachams ir Kazachstanui yra jaučiama tikra simpatija. Visa tai, ką man pavyko nuveikti čia, Lietuvoje, stiprinant mūsų šalių santykius, neabejotinai yra bendras visų rezultatas. Todėl leiskite padėkoti visiems, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo, kad Lietuva ir Kazachstanas tapo artimesni. Nuoširdus jums ačiū! – Dėkojame už pokalbį Užsk. Nr. 305547


Gazas.lt | 21

15min • 2012 m. birželio 15 d.

S.Juodviršis perrašė istoriją

Ramūnas Fetingis r.fetingis@15min.lt

Tapęs Europos čempionu S.Juodviršis jau svajoja apie pasaulio čempiono titulą.

Bus ir pasaulio čempionas Tokio intensyvaus sezono kaip šis S.Juodviršis dar niekada neturėjo – jis dalyvauja Vokietijos kartingo čempionate bei WSK lenktynių serijoje. Po pergalės Europos čempionate lietuvis ilsėjosi tik dvi dienas – laukė Vokietijos čempionato etapas. S.Juodviršio klasėje užsiregistravo 132 dalyviai. Lenktynės vyko itin permainingu oru, todėl lenktyniauti teko tai ant sausos,

Lenktynininkų yra, pinigų – ne

Rėmėjai – tik iš idėjos

Lietuva išaugina perspektyvių lenktynininkų, tačiau aukšto lygio varžyboms pritrūksta pinigų.

Remti automobilių sportą yra labai brangu. Lietuvos įmonėms reklamuotis užsienio trasose neapsimoka, o tokių prekės ženklų, kuriems būtų įdomi Vakarų Europos rinka mūsų šalyje, tiesiog nėra.

Žilvinas Oškutis 2002 m. Europos kartingų čempionate ICC klasėje liko dešimtas. Vėliau bandė dalyvauti įvairiose formulių lenktynėse, tačiau sportinė karjera nutrūko, nes nepavyko surinkti pakankamo biudžeto. Kazimieras Vasiliauskas yra kol kas daugiausiai užsienio arenose pasiekęs Lietuvos žiedinių lenktynių atstovas. 2007 m. jis užėmė 5 vietą Europos kartingų čempionate, 2009 m. jis buvo antras formulės „Palmer Audi“ čempionate, o 2010 m. liko ketvirtas prestižinėse „Formulės-2“ lenktynėse. Tačiau ir jam teko baigti sportinę karjerą, nes nepakako biudžeto kopti aukštyn.

Beveik dviejų metrų ūgio S.Juodviršis kartinge atrodo įspūdingai. Nuotr. Iš asmeninio albumo

tai ant šlapios dangos. S.Juodviršis po kvalifikacijos pusfinalių važiavimų starte stovėjo dešimtas. Po šio pusfinalio priešininkai lietuvį praminė „lietaus karaliumi“, nes per lietų jis greitai išsiveržė į pirmą vietą ir jos nebeužleido. Finalas irgi nebuvo lengvas. „Lenktynių komisaras nusprendė, kad visi turi startuoti su sausai dangai skirtomis padangomis. Startuoti pirmam buvo labai sunku, nes daugelyje vietų trasa dar buvo drėgna, –

21-erių beveik 2 metrų ūgio panevėžiečio nuopelnus pripažino ir FIA – tarptautinė automobilių federacija, pavadinimu „S.Juodviršis perrašė istoriją“ papuošusi savo ataskaitą apie praėjusį savaitgalį vykusį Europos kartingų čempionato KZ2 klasėje finalą. Žingsnis po žingsnio Simas sportinę karjerą pradėjo palyginti vėlai – devynerių. Profesionalią kartingo sporto lenktynininko licenciją galima gauti sulaukus vos šešerių metų. Sportiškas ir agresyvus Simo važiavimo stilius lėmė, kad jau pirmajame savo sezone jis laimėjo Lietuvos čempionatą jauniausioje „Raket Micro“ klasėje. Vėliau buvo pergalių vis galingesnėse klasėse ne tik Lietuvos, bet ir Pabaltijo šalių bei Lenkijos čempionatuose. Pagaliau – pergalė Europos čempionate. S.Juodviršis šiais metais tapo itin stiprios Italijos gamyklinės kartingų komandos „Energy-TM Corse“ nariu. Šioje komandoje yra dešimt skirtingų klasių kartingais lenktyniaujančių sportininkų. Komanda, anot Simo, yra labai draugiška ir linksma, joje nėra nesveikos konkurencijos. Lietuvis šioje komandoje turi bene mažiausiai patirties, todėl jo pergalė Europos čempionate buvo didelis netikėtumas.

Simas Juodviršis įrašė naują eilutę ne tik į lietuviško, bet ir į Europos automobilių sporto istoriją. Iki šiol nebuvo lietuvio, laimėjusio Europos kartingų čempionatą.

Kol jaunuoliai lenktyniauja kartingais, jų biudžetus sugeba „patempti“ dosnesnius rėmėjus turintys sporto klubai. S.Juodviršį remiančio automobilių sporto klubo „RKV“ vadovas ir savininkas Vitalijus Gudzenko ir pats lenktyniauja kartingais. „RKV“ sporto klubas apmoka visas S.Juodviršio išlaidas. Per metus jų susidaro apie 700 000 Lt. Iš jų 400 000 Lt klubas sumokėjo Italijos kartingų komandai, kuriai S.Juodviršis atstovauja.

pasakojo S.Juodviršis. – Tačiau vėliau trasai pradžiūvus jau kontroliavau situaciją, stebėjau, kas darosi už manęs, ir vis didinau atotrūkį nuo priešininkų.“ Apie tolimesnę sportinę karjerą sportininkas kalba nenoriai – viskas priklauso nuo rėmėjų. „Kaip ir kiekvienas lenktynininkas, savo ateitį matau F-1. Manau, tai kiekvieno lenktynininko svajonė“, – išduoda svajonę S.Juodviršis.


22 | Sportas

15min • 2012 m. birželio 15 d.

Stadionuose tikrieji futbolo gerbėjai varžosi ne jėga, o gera nuotaika ir išmone. AFP nuotr.

„Euro-2012“: nuo įvarčių iki politikos Nerijus Kesminas redakcija@15min.lt

Europos futbolo čempionatas atkeliavo iki pirmosios savo savaitės pabaigos. Aikštėje – įdomu. Greta jos – ne taip baisu kaip gąsdinta. Vienaip ar kitaip, pirmosios septynios „Euro-2012“ dienos leidžia sudėlioti pirmuosius akcentus ir daryti pirmąsias išvadas.

1.

Neperšokęs duobės... Laimi tas, kas įmuša pirmas. Aukščiausio lygio futbolui tai nėra konstanta – tik tendencija, kuri dažniau pasiteisina nei sprogsta tarsi muilo burbulas. Šiame čempionate – viskas priešingai. Prancūzams užteko devynių minučių, kad išlygintų rezultatą rungtynėse su anglais. Ispanams dvikovoje su italais – trijų. Švedai pirmavo prieš Ukrainą antrojo kėlinio pradžioje, bet po aštuonių minučių du veterano Andrejaus Ševčenkos įvarčiai jau buvo viską apvertę aukštyn kojomis. Čempionato šeimininkai laimėjo. Graikai ne tik išsikapstė, bet ir vos nelaimėjo prieš lenkus, nors vytis jiems teko varžovus, turinčius ir įvarčio persvarą, ir žaidėjo pranašumą. Danai sugebėjo išlyginti rezultatą dvikovoje su Portugalija, nors prieš tai buvo praleisti du įvarčiai be atsako.

Portugalai rungtynių pabaigoje pergalę išplėšė, bet rungtynės ir vėl perša išvadą – šiame čempionate „op“ gali sakyti tik tada, kai nuaidi finalinis teisėjo švilpukas.

2.

Ar jie pasaulio vicečempionai??? Didžiausia nemaloni žaidybinė staigmena čempionato starte – beviltiški olandai. Jie neskrajoja – jie sunkiai šliaužioja po aikštę. Du pralaimėjimai ir logiška išvada – jeigu stebuklas neįvyks, oranžiniai važiuos namo po grupių turnyro. Kalbama apie vidinius konfliktus, apie šeimos klaną, kurio galva treneris Bertas van Marwijkas begėdiškai proteguoja savo žentą saugą Marką van Bommelį, apie atsarginių vaidmenis gavusių saugo Rafaelio van der Vaarto ir puolėjo Klaaso Jano Huntelaaro nepasitenkinimą. Kad ir kaip būtų, viskas tikrai blogai. Nuo to tik smagiau olandų varžovams mirtininkų grupėje.

3.

Be puolėjų Tokį eksperimentą pirmose savo rungtynėse išbandė pasaulio ir Europos čempionų ispanų treneris Vicente Del Bosque, leidęs į aikštę atakuojančius krašto žaidėjus Davidą Silvą ir Andresą Iniestą, o tarp jų, atakos smaigalyje, įkurdinęs ne Fernando Torresą, Fernando Llorentę ar Alvaro Negredo, bet saugą Cescą Fabregasą. Žaisdami tokia schema ispanai įmušė į Italijos rinktinės vartus – faktas. Bet faktas ir tai, kad bene du trečdalius savo progų jie sukūrė rungtynių pabaigoje, kai C.Fabregasą pakeitė F.Torresas. Tiesa, tas pats F.Torresas dviejų puikių progų nesugebėjo paversti

įvarčiais. Ar eksperimentuojama bus ir toliau? Klauskite V.Del Bosque.

4.

Vis dar ne L.Messi Portugalų lyderis Cristiano Ronaldo į čempionatą atvyko pretenduodamas tapti turnyro superžvaigžde. Bet pirmose rungtynėse vokiečiams jį pavyko suvaldyti, o antrose C.Ronaldo prie danų vartų nerealizavo tokių progų, kad buvo sunku patikėti, jog tai – žaidėjas, praėjusiose Ispanijos pirmenybėse siuntęs kamuolį į vartus 41 kartą. Varžovų sirgaliai smaginosi skanduodami pagrindinio C.Ronaldo varžovo dabartiniame pasaulio futbolo olimpe vardą: „Messi! Messi!“, o portugalas į tai reagavo skaus-

Didžiausia nemaloni žaidybinė staigmena čempionato starte – beviltiški olandai. Jie neskrajoja – jie sunkiai šliaužioja po aikštę. mingai, spaudos konferencijoje primindamas, kad Lionelis Messi pernai blankiai sužaidė Amerikos čempionate savo tėvynėje Argentinoje. Taip ir buvo. Bet ar tik portugalų mirtinam ginklui nereikėtų pasižiūrėti į veidrodį, užuot nagrinėjus futbolo istoriją?

5.

Rusų žvaigždė Prieš čempionatą daug diskutuota apie tai, kas galėtų tapti rezultatyviausiu čempionato žaidėju. Mario Gomezas iš Vokietijos ar olandas Robinas van Persie? O gal C.Ronaldo ar lenkas Robertas Lewandowskis? Per pirmuosius du turus tris įvarčius – tiek pat, kiek lažybininkų favoritas M.Gomezas – įmušė jaunas Rusijos rinktinės puolėjas Alanas Dzagojevas. Tas pats, kuris per pusantrų metų trukusį pastarąjį Rusijos futbolo sezoną Maskvos CSKA varžovus baudė vos penkiais tiksliais smūgiais. Įsižiebė nauja žvaigždė? Pažiūrėsime.

6.

Politinis futbolas Galima drąsiai teigti, kad tokio politizuoto futbolo čempionato iki šiol dar nebuvo. Ukrainiečiai prie stadionų rėkauja apie įkalintos buvusios savo premjerės Julijos Tymošenko teises. Vakarų žmogaus teisių gynėjai dar prieš pirmenybes ėmė raginti sirgalius būtent dėl šios priežasties ignoruoti varžybas. Rusai surengė savo šalies dienai skirtą eiseną Varšuvoje būtent tą vakarą, kai jų komanda žaidė su Lenkija. Lenkai reagavo skausmingai, ir eitynės baigėsi muštynėmis. Rusijos žiniasklaida iš karto ėmė vieningai rypauti, kad juos, vargšus, skriaudžia lenkų futbolo chuliganai. Bet tada kyla klausimas: kodėl tiek daug lenkų atsidūrė ligoninėse ir toks solidus skaičius Rusijos piliečių – policijos nuovadose? O gal ir po rungtynių su čekais Rusijos sirgaliai lenkų stadiono apsaugininkų nemušė? Gal šie patys save iki kraujo apskaldė? Kita vertus,


Sportas | 23

15min • 2012 m. birŞelio 15 d.

Pasaulio viceÄ?empionai olandai aikĹĄtÄ—je ne skrajoja, o ĹĄliauĹžioja.

RusĹł aistruoliĹł eitynÄ—s VarĹĄuvoje virto kruvinu mĹŤĹĄiu su lenkĹł „kolegomis“. „Reuters“ nuotr.

nÄ—ra ĹĄventi ir lenkĹł ultros. Kalbama, kad jie visais ÄŻmanomais elektroninio paĹĄto adresais iĹĄplatino tekstus anglĹł ir rusĹł kalbomis. Ĺ iuose laiĹĄkuose tyÄ?iojamasi iĹĄ sovietiniĹł simboliĹł kĹŤjo ir pjautuvo bei teigiama: „MĹŤsĹł ĹĄalis – mĹŤsĹł taisyklÄ—s.“ Lieka konstatuoti – kare kaip kare.

7.

Fobijos Apie jas daug kalbÄ—ta prieĹĄ Ä?empionatÄ…. UEFA prezidentas Michelis Platini grĹŤmojo vadinamÄ…ja „nulinÄ—s tolerancijos“ lazda rasistams. RasistiniĹł iĹĄpuoliĹł buvo. Po treniruotÄ—s prieĹĄ pirmenybes skundÄ—si juodaodĹžiai Olandijos rinktinÄ—s ĹžaidÄ—jai, per rungtynes buvo uĹžgauliojami Italijos rinktinÄ—s puolÄ—jas Mario Balotelli ir ÄŒekijos komandos gynÄ—jas Theodore‘as Gebreselassie. Bet incidentĹł maĹžiau negu buvo galima tikÄ—tis. Be to, organizatoriai – lenkai ir ukrainieÄ?iai – negali prisiimti atsakomybÄ—s uĹž ispanĹł sirgaliĹł elgesÄŻ per rungtynes su Italija ir uĹž rusĹł – per ĹĄiĹł dvikovÄ… su Ä?ekais. Tie VakarĹł Europos sirgaliai, kurie neiĹĄsigando rasistinio baubo, ir Lenkijoje, ir Ukrainoje dabar atrodo patenkinti. Dauguma tĹł, kurie buvo gÄ…sdinami, jog taps RytĹł

Europos rasistĹł aukomis, pakalbinti vieĹĄai sako: gandai – perdÄ—ti. Kita vertus, netolerantiĹĄkas pasirodÄ— ir anksÄ?iau skandalingu elgesiu garsÄ—jÄ™s Italijos rinktinÄ—s puolÄ—jas Antonio Cassano. ÄŽ klausimÄ… apie tai, ar tarp jo komandos draugĹł yra gÄ—jĹł, futbolininkas iĹĄreiĹĄkÄ— tikÄ—jimÄ…, jog ne, bei sustiprino savo atsakymÄ… nelabai padoriu ĹžodĹžiu. Teko atsipraĹĄyti.

8.

Vyrai ĹžaidĹžia, moterys vaidijasi PrieĹĄ pirmenybes bene ryĹĄkiausios artÄ—janÄ?io „Euro-2012“ ĹžvaigĹždÄ—s buvo ukrainieÄ?iĹł moterĹł organizacijos „Femen“ aktyvistÄ—s. Jos nuogomis krĹŤtinÄ—mis gulÄ— ant per UkrainÄ… keliaujanÄ?iÄ… bĹŤsimiems Ä?empionato laimÄ—tojams skirtos taurÄ—s, vadino M.Platini svarbiausiu Europos suteneriu ir tikino, jog kovoja prieĹĄ prostitucijos bangÄ…, kuri plĹŤstelÄ—s ÄŻ jĹł ĹĄalÄŻ kartu su futbolu. ÄŒempionatui prasidÄ—jus aktyvistÄ—s Lenkijoje net niekuo dÄ—tus sirgalius atakavo gesintuvĹł putomis. TiesÄ… sakant, nuoseklumo nedaug – kovotojĹł uĹž seksualinÄ™ dorovÄ™ ĹĄĹŤkis neturÄ—tĹł bĹŤti: „Fuck Euro“ (jĹł lĹŤpose tai skamba maĹždaug taip: „fak jevra“). NuoseklesnÄ—s yra Lenkijos prostitutÄ—s, kurios,

Klubiniame sezone kone visus prieĹĄininkĹł vartininkus nuskriaudÄ™s C.Ronaldo Europos Ä?empionate net ÄŻ kamuolÄŻ nepataiko. AFP nuotr.

SkaiÄ?ius

80

tĹŤkst. eurĹł Tiek kainuoja Portugalijos rinktinÄ—s diena vieĹĄbutyje.

skelbdamos karÄ… „Femen“, irgi vieĹĄai siĹŤbavo nuogomis krĹŤtimis, bet savo norus suformulavo labai aiĹĄkiai: „Dinkite iĹĄ mĹŤsĹł verslo.“ Aistros, matyt, kunkuliuos ir toliau. MoteriĹĄki reikalai, sunku juos supaisyti.

9.

Turtuolis – vargĹĄas Portugalijos rinktinÄ—s viena diena vieĹĄbutyje kainuoja per 80 tĹŤkstanÄ?iĹł eurĹł. EurĹł, kuriuos pasiima... AtspÄ—jote, lenkai. Lenkija priglaudÄ— 11 uĹžsienio rinktiniĹł, Ukraina – tik tris. Taip yra, nors ir vienoje, ir kitoje ĹĄalyje pirmajame etape ĹžaidĹžia aĹĄtuonios komandos. Suprantama, kad paslaugĹł kokybÄ— dabartinÄŻ Ä?empionatÄ… rengianÄ?iose valstybÄ—se yra prastesnÄ— nei Austrijoje ir Ĺ veicarijoje, kur vyko „Euro-2008“. Bet ĹĄÄŻkart skirtumas

tarp dviejĹł ĹĄaliĹł – aiĹĄkiai matomas, ir uĹžsienieÄ?iai greitai tai pastebÄ—jo. Faktas – kai bus suraikytas finansinis Ä?empionato pyragas, neiĹĄvengiamai paaiĹĄkÄ—s, jog lenkai ÄŻ savo lÄ—kĹĄtÄ™ ÄŻsivertÄ— didesnÄ™ jo dalÄŻ.

10.

DÄ—mesio – yra pigiĹł bilietĹł Politiniai aspektai ir vieĹĄas spalvĹł sutirĹĄtinimas prieĹĄ Ä?empionatÄ… vis dÄ—lto turÄ—jo ÄŻtakos bilietĹł rinkai. ÄŽtakos, kuri turÄ—tĹł dĹžiuginti sirgalius, iĹĄ anksto nepasirĹŤpinusius galimybe nuvykti ÄŻ varĹžybas, bet vis dar neatsisakiusius svajonÄ—s bĹŤti ten. Interneto aukcionuose ÄŻ rungtynes, kuriose, aiĹĄku, neĹžaidĹžia Lenkijos ar Ukrainos futbolininkai, bilietus prieĹĄ porÄ… dienĹł buvo galima ÄŻsigyti vos uĹž kelis eurus. TĹł, kurie juos uĹžsisakÄ—, bet jais nepasinaudojo, Europoje yra labai daug. Suprantama, kad aistruolio iĹĄlaidos – ne tik bilietai ÄŻ rungtynes. ReikÄ—s pasirĹŤpinti ir nakvyne, ir kasdienÄ—mis iĹĄlaidomis, kurios Ä?empionato metu gerokai ĹŤgtelÄ—jo ir Ukrainoje, ir Lenkijoje. Bet ĹĄansas sudalyvauti ĹĄventÄ—je vis dar yra. Nedvejokite. Arba dĹžiaukitÄ—s prie televizoriĹł ekranĹł. ÄŒempionato intriga tokia, kokios seniai nebuvo.

           6RFLDOLQÄ?VDSVDXJRVLUGDUERPLQLVWHULMD 6$'0 WÄ’VLDPLQLVWHULMRVSULLPDPRMRYL]LWXVSR/LHWXYĉ %LUçHOLRGNHWYLUWDGLHQĚÅPRELOXVSULLPDPDVLV´ODQN\VLV9LOQLDXVUDMRQRVDYLYDOG\EÄ?MH *\YHQWRMDLNYLHÄ€LDPLUHJLVWUXRWLVLUGDO\YDXWL 0LQLVWHULMDSULPHQDNDGQXRĂĽLĹ€PHWĹ€SUDGçLRVÄšY\NRQHPDçDLSDVLNHLWLPĹ€VRFLDOLQÄ?MHVLVWHPRMHVLHNLDPDNXR SODÄ€LDXLQIRUPXRWLJ\YHQWRMXVDSLHQDXMRYHV7RGÄ?OVSHFLDOLVWDLJ\YHQWRMXVNRQVXOWXRMDWLHNLQGLYLGXDOLDLVNODXVLPDLV WLHNLQIRUPXRMDDSLHDNWXDOLMDV ęÅPRELOĹ€SULLPDPĉMĚ´DWÄ?MÄ’J\YHQWRMDLDWY\NXVLHPVVSHFLDOLVWDPVWDLSSDWJDOÄ?VXçGXRWLNODXVLPĹ€LĂĽYLVĹ€VULÄ€LĹ€ XçNXULDVDWVDNLQJDPLQLVWHULMD7DLVRFLDOLQLVGUDXGLPDVLUSHQVLMRV Ă…6RGURV´PRNDPRVSDĂĽDOSRVSHQVLMRVNLWRV LĂĽPRNRVWDLSSDWYDOVW\ELQÄ?VSHQVLMRV VRFLDOLQÄ?DSUÄ?SWLVLUEHQGUXRPHQÄ?V O\JLRVçPRQLĹ€JDOLP\EÄ?VVRFLDOLQÄ?V SDVODXJRVEHQGUXRPHQLĹ€DNWXDOLMRV ĂĽHLPRVJHURYÄ?VNODXVLPDL SLQLJLQÄ?SDUDPDĂĽHLPRPVVWXGHQWDPV GDUER VDQW\NLDL GDUERLUSRLOVLRODLNDVYLUĂĽYDODQGçLDLGDUERDSPRNÄ?MLPRNODXVLPDLQHOHJDOXVGDUEDV  'DXJLDXLQIRUPDFLMRVDSLHĂ…PRELOĹ€SULLPDPĉMĚ´JDOLWHUDVWL http://www.socmin.lt/mobiluspriimamasis.

        !"#$    %&"'("! #            $*  #+',  &# *  

  #$-+&!.+!/0-#1 2     3


24 | Miestai

15min • 2012 m. birželio 15 d.

J.Miltinio teatro griuvėsiai Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt

Valstybinį Juozo Miltinio dramos teatrą purtę skandalai gali turėti netikėtų pasekmių: kultūros ministras teatrą siūlo pasiimti savivaldybei, nes šiame teatre meno reikia su žiburiu ieškoti.

„Nustebau. Prašėme jaunų aktorių trupės, kad būtų rengiamas kursas Panevėžiui, – tokį raštą nuvežiau, o atsakymą gavau, kad siūlo visą teatrą paimti. Mes jau išlaikome kelis teatrus, o J.Miltinio dramos teatrą išlaikyti kainuotų brangiau nei „Cido“ areną. Nors apie pinigus čia nereiktų šnekėti – teatro statusas labai sumenktų, juk tai teatras-legenda nuo J.Miltinio laikų. Prestižas nebe tas, neliktų tos legendos. Manau, nesugebėtume tokio lygio teatro išlaikyti“, – „15min“ guodėsi Panevėžio meras. Savivaldybė turi apsvarstyti ministerijos pasiūlymą. „Kalbėjau su Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku Valentinu Stundžiu, su Seimo nariu Juliumi Dautartu. Jie irgi stebisi, nepritartų. Ministerija, be Seimo, turbūt irgi neatiduotų teatro. Su ministerija pyktis nenorime, bet parašysime mandagiai, kad nemanome, jog galėtume išlaikyti esamame lygyje tokį teatrą-legendą“, – kalbėjo V.Satkevičius.

Legendinis teatras skęsta rietenų pelkėje. Teatro nuotr.

Pastaraisiais metais J.Miltinio dramos teatras žiūrovus stebino ne spektakliais, o rietenomis. 2010 metais aktoriai sukilo prieš ilgametį teatro vadovą Rimantą Teresą. Jį pakeitęs aktorius Laimutis Sėdžius ištvėrė vos dvi dienas ir pasitraukė nepaaiškinęs priežasčių. Galiausiai teatrui ėmė vadovauti režisierius Romualdas Vikšraitis, tačiau gegužę aktoriai sukilo ir prieš jį. Teatro susirinkime R.Vikšraitis buvo viešai išdėtas į šuns dienas, apkaltintas nekompetencija, nesugebėjimu dirbti, autoritariniu valdymu. Teatro vadovas neliko skolingas: rėžė, kad prieš jį sukilę aktoriai teatrą pavertė girdykla. Teatras išsigando Kultūros ministerija inicijavo teatro veiklos vidaus auditą, kuris truks iki rugsėjo. Kultūros ministras Arūnas Gelūnas, nelaukdamas audito rezultatų, pasiūlė Panevėžio miesto savivaldybei pasiimti teatrą ir jį išlaikyti. Lietuvoje tai būtų pirmas toks atvejis. Kultūros ministerija buvo numačiusi šiemet dotuoti J.Miltinio dramos teatrą 2,235 mln. Lt. Panevėžio miesto savivaldybė jau išlaiko tris teatrus – Lėlių vežimo, „Meną“ ir Muzikinį, bendruomenių

rūmus, kitas kultūros įstaigas. Lėšų šioms įstaigoms trūksta. Teatro kolektyvas birželio 6 dieną išplatino atvirą laišką, kuriame abejoja Kultūros ministerijos kompetencija spręsti Lietuvos kultūros problemas, o tokį ministerijos pasiūlymą vadina negebėjimu rasti tinkamą teatro vadovą ir tai vertina kaip ženklą, jog J.Miltinio dramos teatras Lietuvai nebereikalingas. „Abejojame, kad „atsikratant“ J.Miltinio dramos teatro, t. y. atimant iš jo valstybinį statusą, išsispręstų Kultūros ministerijos

skirto vadovo problema“, – dėstoma teatro kolektyvo vardu pasirašytame laiške. Panevėžio meras – apstulbęs Pavasarį teatro vadovas R.Vikšraitis pranešė savivaldybei, kad šiemet ketina Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje sudaryti studentų kursą J.Miltinio dramos teatrui. Kultūros ir meno komitetas pritarė šiai idėjai, ir Panevėžio meras Vitalijus Satkevičius kreipėsi į kultūros ministrą A.Gelūną dėl aktorinio meistriškumo kurso įsteigimo. Bet gavo netikėtą atsakymą.

Teatro vadovas nesitraukia Meras, gavęs šoką sukėlusį ministro pasiūlymą, tą pačią dieną susitiko su teatro vadovu R.Vikšraičiu, teatro darbuotojų profesinės sąjungos pirmininku Rimantu Teresu ir aktorių profesinės sąjungos vadovu Vytautu Kupšiu. Susitikime aptarta finansinė teatro padėtis, perspektyvos, darbo rezultatai. V.Satkevičiaus teigimu, profesinių sąjungų vadovai net įteikė raštą, kad nori likti ministerijos sudėtyje. Teatro vadovas R.Vikšraitis savaitraščiui teatrą ištikusias bėdas apibūdino trumpai ir į diskusijas nesileido: „Nesu gavęs iš kultūros ministro jokios informacijos apie tokį ketinimą. Pasiūlymas buvo pateiktas miesto merui. Aš laimėjau konkursą valstybinio teatro vadovo vietai užimti. Šiuo metu teatre vyksta Kultūros ministerijos auditas, po kurio bus įvertinta mano kompetencija. Dirbu, kaip dirbęs.“

Derėtų orientuotis į kūrybą, ne į skandalus Kultūros ministras Arūnas Gelūnas savaitraščiui „15min“ atskleidė, kodėl ministerija nebenori išlaikyti legendinio J.Miltinio dramos teatro – iš jo liko tik vardas. – Kodėl Kultūros ministerija, gavusi skundą dėl J.Miltinio dramos teatro direktoriaus R.Vikšraičio netinkamumo vadovo pareigoms, pasiūlė teatrą perimti savivaldybei? – Ši istorija yra beveik dvejų metų senumo. Tada, kai ėjo į pabaigą tuometinio teatro vadovo R.Tereso kadencija, su teatro aktorių kolektyvu prasidėjo labai konstruktyvi ir labai graži diskusija. Atvažiavusi aktorių iš Panevėžio teatro delegacija įtikinėjo, kad vadovas netinka eiti savo pareigas, buvo vardijama daugybė aspektų: ir disciplinos, ir kūrybinio rezultato, ir kontakto su aktoriais nebuvimas. Mes patikėjome, įvyko konkursas, kurio, atsižvelgus į aktorių kolektyvo pageidavimą, R.Teresas nelaimėjo. Buvo išrinktas jų pasiūlytas kandidatas Laimutis Sėdžius. Bet L.Sėdžius atsistatydino per dvi dienas. Iš aktorių kolektyvo

jis patyrė labai didelį spaudimą, aktoriai jį vertė pasirašinėti dokumentus ir galbūt ateityje priimti sprendimus, kurie būtų prieš jo sąžinę ir toleruotų jų darbo dienų praleidimą ir pan. Tada įvyko antrasis konkursas į teatro direktoriaus vietą. Labai ilgai nebuvo kandidato – nei pats teatras rado iš vidinių resursų, nei iš išorės buvo pasiūlymų. Netikėtai atsirado pono R.Vikšraičio kandidatūra, jis buvo žinomas kaip dirbęs ir su Keistuolių teatru, ir su kitais projektais. Jis vienintelis dalyvavo konkurse, jį laimėjo ir teatras įgijo naują direktorių. Praėjo pusantrų metų, vienas kitas pastatymas atsirado, ir R.Atkočiūno, ir D.Kazlausko kūrybiniai planai rezgėsi, ir staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus vėl – jau trečiasis – aktorių reikalavimas pašalinti vadovą kaip netinkamą, ir dar mes girdime, kad tai yra Kultūros ministerijos statytinis, kai vos ne vos apskritai radome tinkamą kandidatą į direktorius! Iš visos šitos istorijos darome išvadą, kad teatro kolektyvas turėtų susitelkti ir paklausti savęs, ar jis nori būti teatru, ir, jeigu jis nori būti valstybės teatru, tai gal derėtų elgtis kaip valstybės teatrui, t.y. susitelkti į kūrybą, o ne į skandalus ir vadovų vieną po kito atmetimą.

Teatro kolektyvas turėtų susitelkti ir paklausti savęs, ar jis nori būti teatru. Kol kas jokių radikalių sprendimų nėra padaryta, jokie dokumentai nėra tvarkomi, mes laukiame audito rezultatų, kurie įrodytų, ar pono R.Vikšraičio, kaip direktoriaus, elgesyje buvo kažkokių labai nusikalstamų dalykų; kaip aktorių veikla ir elgesys tuo metu atrodė.

– Jūs teatrui teikėte pasiūlymą teatro kolektyvui, kad susimąstytų, bet nustebo ir Panevėžio meras V.Satkevičius, kuris nemano, kad savivaldybė pajėgi išlaikyti legendinį teatrą. – Tai suprantama, bet aš manau, kad, jeigu kalbama apie legendinį vardą, tai tas legendinis vardas jau seniai nebepateisinamas, jau kurį laiką teatro kūrybinis lygmuo nė iš tolo neprimena J.Miltinio spektaklių, o iš teatro likęs tik vardas. Mano siūlymas būtų susitelkti ir padaryti išvadas. Aš tikiuosi, kad teatro kolektyvas susitelks ir pradės rodyti kūrybines ambicijas, o ne tik nuolatinius maištus ir vidines intrigas. – Ar Lietuvoje yra buvę tokių atvejų, kad valstybinį teatrą perimtų savivaldybė? – Daug kas Lietuvoje nėra buvę. Mane labai liūdina nuostata, kad koks nors sėkmingesnis kolektyvas ar sėkmingesnė institucija gali būti valdomi tik iš Vilniaus. Aš nuo pat pradžių kalbėjau apie regioninę kultūrą, man labai smagios vietinės iniciatyvos ir vietinių bendruomenių apsisprendimas, ką daryti su savo dvarais, festivaliais, muziejais, taip pat – ir teatrais. Man jokia tragedija neatrodo faktas, kad vietos bendruomenė turėtų savo labai charakteringą ir spalvingą teatrą.


Kino kodas

26 | Kultūra

15min • 2012 m. birželio 15 d.

Rolandas Maskoliūnas redakcija@15min.lt

Visatos inžinierių pėdsakais „Prometėjas“ („Prometheus“) JAV, 2012 m., 125 min. Rež. Ridley Scottas. Vaidina: Noomi Rapace, Charlize Theron, Michaelas Fassbenderis. Įvertinimas Siužetas ir kontekstas XXI a. pabaigoje sumanių archeologų pora pagaliau atranda neginčijamų įrodymų, kad mūsų planetoje ne kartą lankėsi kosminiai ateiviai. Maža to, jie tikriausiai sukūrė žmoniją arba bent pasėjo gyvybę Žemėje. Čia tai bent! „Weyland“ korporacijos iniciatyva (pasaulio vyriausybės tam neturėjo lėšų dėl nesibaigiančios finansų krizės?) numanomos žmonijos kūrėjų planetos link pasiunčiamas kosminis laivas „Prometėjas“ su spalvinga įgula. Kartu keliaujantys naivieji mokslininkai nenumano, kad kai kurie tos įgulos nariai turi labai nedorų ketinimų. Kokie kūrėjai, tokie ir jų palikuoniai? Išvados Lūkesčiai pamatyti ypatingą kūrinį neišsipildė. Kas dėl to kaltas? Visų pirma, skylėtas ir silpnas scenarijus. Mokslinis fantastinis siužetas (kaip koks transformeris) virsta siaubo filmu, retkarčiais pavojingai priartėjančiu prie parodijos ribos (ypač kvailame epizode su nežemiška kobra albinose). Erzina tai, kad nežemiškos civilizacijos tyrėjai atskridę elgiasi itin vaikiškai ir neatsakingai. Kaip Lietuvos kelių ereliai. Nesilaikoma elementarių saugumo procedūrų (pvz., žmonės kaip mat nusiima šalmus, neįsitikinę, ar jiems negresia kokie nors nežemiški organizmai. Netrukus paaiškėja, kad net labai gresia). Tokių keistenybių apstu, bet paminėsiu tik dar dvi: kodėl ateiviai įvairioms žmonių civilizacijoms įkyriai pasakodavo ar piešdavo, kur yra jų kosminė bazė? Ir kam ekspedicijos vadovei visiškai kompiuterizuota operacinė, neatliekanti „moteriškų“ operacijų, tokių kaip Cezario pjūvis? Iš mokslinės fantastikos filmų tikimasi ne tik pramogos, bet ir peno apmąstymams. Juolab kad šiuolaikiniai rašytojai fantastai (Ianas McDonaldas, Paolo Bacigalupi, Robertas Sawyeris ir kt.) savo knygose kelia labai įdomias dilemas, kurias gali tekti spręsti ateities žmonėms. Tokios sektinos fantastikos pavyzdys – „Devintasis rajonas“. Apmaudu, kad toks profesionalas kaip R.Scottas nekėlė labiau ambicingų tikslų, o nusprendė grįžti į savo paties prieš tris dešimtmečius sukurtą Visatą su agresyviais Svetimaisiais. Kam kartotis, kai toks turtingas originalių idėjų asortimentas? Labiausiai intriguojantis filmo personažas – humanoidinis robotas Deividas. Keistas ir dviprasmiškas, nes jam negalioja A.Azimovo sugalvoti dėsniai. Taigi, labai pavojingas žaisliukas, dar blogesnis už HAL-9000 ir savo pirmtaką iš filmo „Svetimas“. Galbūt kokiame tęsinyje paaiškės, kodėl jis taip elgiasi, bet geras filmas privalo būti savarankiškas, vientisas kūrinys. „Prometėjas“ – puikus reginys, bet nevisavertis filmas.

23 metai Dailininko A.Gudaičio palikimo istorija:

nesusikalbėjimo Valstybei dovanoti lietuvių dailės klasiko Antano Gudaičio kūriniai verti milijonų. Bet jie jau daugiau nei du dešimtmečius dūla užkaltoje menininko dirbtuvėje, per kurios stogą sunkiasi vanduo. Audrė Domeikaitė a.domeikaite@15min.lt 1989 m. miręs dailininkas A.Gudaitis testamentu savo paveikslus – apie 200 tapybos darbų ir tiek pat piešinių, etiudų bei eskizų – paliko Lietuvos dailės muziejui (LDM) su sąlyga, kad prie jo dirbtuvės Vilniaus Gedimino prospekte, Žemaitės skvere, būtų pastatyta galerija, kurioje paveikslai būtų eksponuojami. Tačiau iki šiol nepadėtas nė vienas pamatinis galerijos akmuo. Praėjusią savaitę keli šimtai Lietuvos inteligentijos atstovų viešu laišku išreiškė susirūpinimą dėl šios istorijos. LDM ir Kultūros ministerijos reakcija į tai vienoda –problemą išspręsti gali tik aiškiai išreikšta aukščiausia politinė valia. Iš pradžių – tyla, po to – pažadai „Pirmus dev ynerius metus po A.Gudaičio mirties LDM apskritai stengėsi atsiriboti nuo jo palikimo, todėl iš pradžių iniciatyvos ėmėsi Lietuvos dailininkų sąjunga, architektų bendrovė „Urbis“. Jie rūpinosi leidimu projektuoti priestatą prie A.Gudaičio dirbtuvės, žemės sklypo skyrimu, atliko ir finansavo visus projektavimo darbus. Tik 1998 m. LDM paskelbė konkursą galerijai statyti, – pasakojo A.Gudaičio testamento vykdytoja, jo dukra Eglė Kunčiuvienė. – 2004 m., minint A.Gudaičio šimtmetį, galerijos projektas buvo paruoštas ir suderintas, LDM ir Vilniaus savivaldybė pranešė apie greitai prasidėsiančią galerijos statybos pradžią. Deja, netrukus detaliojo sklypo plano projektavimą užprotestavo Aplinkos ministerija ir darbai sustojo. Taip viskas ir liko iki šiol.“

Žeria kaltinimus R.Budriui Konkursą A.Gudaičio galerijai statyti yra laimėjusi bendrovė „E.L.L. Nekilnojamasis turtas“. Ji sutiko pastatyti pastatą, kurio vienas aukštas būtų skirtas galerijai, o kitos patalpos – bendrovei. „A.Gudaičio valios vykdymas jau tiek metų yra įstrigęs dėl LDM neveiklumo. Nors muziejus yra pavaldus Kultūros ministerijai, ši irgi daugybę metų laikėsi pasyvios pozicijos ir susirašinėjimuose

R.Budrys: „Kai mums perduos A.Gudaičio paveikslus, tada ir perimsime. O ką dabar galime daryti? Prievarta juk neatimsime.“

kartojo tai, ką jai sakė LDM direktorius Romualdas Budrys: kad jis kažką daro, kad kažką darys, kad viskas labai sudėtinga ir pan. – kalbėjo E.Kunčiuvienė. – Bet jokios sudėtingos situacijos čia nėra: vis dar yra investuotojai, kurie nori statyti galeriją su komercinėmis patalpomis viršuje, vis dar nereikia valstybės pinigų. Investuotojai yra linkę mažinti savo reikmėms numatytą plotą, tačiau R.Budrys jau ketverius ar penkerius metus neranda laiko su jais susitikti.“ „Labai jautri ir sudėtinga vieta“ Pats LDM direktorius tikino, kad Žemaitės skveras – „labai jautri ir sudėtinga vieta“, dėl kurios užstatymo prieštaravo žalieji, o privatus investuotojas „norėjo daugiau nei leidžia įstatymas“. „Vyriausybė savo laiku neskyrė pinigų galerijos statybai ir nutarė leisti ją statyti privačiomis lėšomis. Čia yra pagrindinė problema, nes ten, kur valstybinės institucijos susiduria su privačiu kapitalu, siekiančiu kuo didesnės naudos sau, visada kyla didžiulės problemos ir jos tęsiasi daugybę metų. Čia nieko naujo, – tikino R.Budrys. – Mums nepasisekė į vieną vietą sukviesti Kultūros ir Aplinkos ministerijų bei Vilniaus savivaldybės vadovų. O šį klausimą gali išspręsti tik aukščiausi valdininkai. Jeigu jie nuspręs, mes tikrai įvykdysime – dar nebuvo taip, kad muziejus ko nepastatytų ar nesuremontuotų.“ Ministras suglumęs Tuo tarpu kultūros ministras Arūnas Gelūnas A.Gudaičio testamento vykdymo istoriją pavadino painia ir „persenusia“. „Glumina, kad šis klausimas taip ilgai neišspręstas: istorija, prasidėjusi net prieš Nepriklausomybę, nusitęsė iki ekonominio pakilimo 2006 m. Bet ir tada niekas nepajudėjo. Vėliau atėjo krizė ir juo labiau viskas sustojo.


15min • 2012 m. birželio 15 d.

Apie 200 tapybos darbų, tiek pat piešinių, etiudų bei eskizų. Toks A.Gudaičio palikimas neprieinamas nei kolekcininkams, nei plačiajai visuomenei. I.Gelūno nuotr.

Kiek esu susipažinęs su situacija, ji – su teismų pėdsakais. Viskas užklimpo labai painiuose turtiniuose santykiuose ir nuosavybės teisėse tiek į žemę, tiek į patį pastatą, – sakė kultūros ministras. – Jei atsirastų didelė politinė valia iš Vyriausybės pusės, jei ji sutaptų su Vilniaus savivaldybės valia, reikalai pajudėtų greičiau ir būtų galima tikėtis, kad tas nuosavybės ir žemės teisių Gordijo mazgas bus perkirstas. Bet iš tikrųjų neturiu didelio optimizmo, kad per tuos kelis šiai Vyriausybei likusius mėnesius bus kas nors žaibiškai išspręsta.“ Vis dėlto A.Gelūnas pažadėjo kuo skubiau prie bendro stalo sušaukti miesto, valstybės, muziejaus atstovus bei dailininko palikuonis ir pabandyti rasti sprendimą.

E.Kunčiuvienė: „Jei neišeina statyti galerijos, juk galima pradėti tvarkyti dirbtuvę – ji yra unikali ir turėtų tapti memorialiniu muziejumi.“

Darbų neleido išvežti Kelių šimtų Lietuvos inteligentijos atstovų palaikymo sulaukusi A.Gudaičio testamento vykdytoja E.Kunčiuvienė įvardija tas pačias galimas išeitis iš šios painios istorijos. „Kad testamento sąlygos būtų įvykdytos, turėtų būti aiškiai išreikšta politinė valia. Jei už testamento sąlygų vykdymą atsakingas LDM, turėtų būti pakeista jo vadovybė, nes ši tikrai nieko nepadarys. Arba Kultūros ministerijoje turėtų atsirasti žmogus ar žmonių grupė, kuriai būtų paskirta tai daryti“, – svarstė E.Kunčiuvienė. O kol sprendimo vis dar ieškoma, A.Gudaičio kūriniai saugomi apleistoje dirbtuvėje, kurią 1954 m. dailininkas pasistatė savo namo kieme virš vienaaukštės skalbyklos. Jos lubose ir stoge menininkas buvo įsirengęs langus, tačiau prieš kelerius metus pro juos pradėjo bėgti vanduo. Investuotojai, anot E.Kunčiuvienės, stogą aplopė, o dirbtuvės langus dėl saugumo uždengė skydais. „Jei neišeina statyti galerijos, juk galima pradėti tvarkyti dirbtuvę – ji yra unikali ir turėtų tapti memorialiniu muziejumi. Tačiau per 23 metus niekas jos neįteisino juridiškai ir LDM nenori ja rūpintis – ji iki šiol yra bešeimininkis objektas, kurį tik aš saugau, – sakė A.Gudaičio dukra. – Praėjus dešimčiai metų po A.Gudaičio mirties, R.Budrys norėjo visus jo darbus išsivežti, bet per tą laiką man jau buvo aiškus jo elgesys ir aš supratau, kad jei paveikslai pateks į muziejaus fondus, daugiau iš viso niekas nebebus daroma. Todėl pasakiau, kad kai bus iškasti pamatai ar pradėta tvarkyti dirbtuvė, tada ir atiduosiu tuos darbus.“ LDM direktorius atsakomybės dėl nesutvarkytos A.Gudaičio dirbtuvės juridinės pusės neprisiėmė ir aiškino, kad „negali rūpintis patalpa, kuri neaišku kam priklauso“, nors ten ir laikoma didžioji dalis Lietuvos dailės klasiko paveikslų. „Mes esame gavę daug dailininkų palikimų ir visus juos sutvarkėme, saugome. Kai mums perduos A.Gudaičio paveikslus, tada ir perimsime. O ką dabar galime daryti? Prievarta juk neatimsime“, – savo argumentus dėstė R.Budrys.


28 | Gyvenimas

15min • 2012 m. birželio 15 d.

Fotorealizmo pradininkas Lietuvoje:

„Ką gali nupiešti, tą – Lietuvio tatuiruotės – lyg ant odos perkeltos nuotraukos.

Andriui Auguliui, pravarde Augis Tattoo, tik 25-eri, tačiau jis jau pripažintas tatuiruočių meistras, pas kurį plūsta klientai iš JAV, Brazilijos, Kinijos, Japonijos, Europos šalių.

Asmeninio archyvo nuotr.

Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt Vaikinas užsimojo Lietuvoje išpopuliarinti fotorealizmą. Tokių meistrų kaip jis pasaulyje – apie dešimt. Iš Telšių kilusio vaikino, tikro žemaičio, giminėje daug menininkų. Piešimo anūką mokęs senelis – Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, dėdė – tatuiruočių meistras, todėl supanti aplinka lėmė Augio profesinį pasirinkimą. 16 metų jis pradėjo aktyviai domėtis tatuiravimu, skaityti su tuo susijusią literatūrą. Paskutinis jo mokytojas – vienas garsiausių pasaulyje tatuiruočių meistrų, ukrainietis Dmitrijus Samohinas. Mokytojo dėka Augį pradėjo pastebėti žmonės iš viso pasaulio. „Badydavo“ už dyką Užsienyje vaikinas atsidūrė kaip ir dauguma lietuvių – baigęs mokyklą įsidarbino viename Airijos fabrike. Čia siekė užsidirbti pradinei tatuiravimo įrangai. Airijoje gimė ir pravardė Augis Tattoo. Draugai, norėdami

Danijoje Augis buvo apdovanotas už moterišką tatuiruotę, o publikos buvo pripažintas geriausiu meistru.

sutrumpinti vaikino pavardę Augulis, pradėjo jį vadinti Augeliu, vėliau – Augiu. Jis taip priprato, kad ir pats prisistato šiuo vardu. Vaikinas šypsosi, prisiminęs pirmąsias savo tatuiruotes. Jas jis darydavo veltui, kad tik žmonės leistų „pabadyti“. Kol išmoko, pridarė klaidų – klientai kentėjo. Pirmasis tatuiruočių salonas, kuriame dirbo Augis, buvo Danijoje. Ten jis išmoko technikos, o po to išvyko dirbti į Norvegiją. Iš jos neseniai grįžo į Lietuvą, Šiaulius, nes Vilnius vaikinui atrodo per didelis. Savo tatuiruočių salono Augis neturi. Sako, kad neverta: žmonės – tiek iš Lietuvos, tiek iš viso pasaulio – jį ir taip suranda. Ant odos nevalia klysti Augis fotorealizmo sąvoką aiškina taip: ką matai, tą gali nupiešti; ką gali nupiešti, tą gali ištatuiruoti. Jo tatuiruočių spektras – nuo žydinčios gėlės ar ryškiaspalvio apsiplunksnavusio paukštelio iki susiraukšlėjusios močiutės ar popkaraliaus Michaelo Jacksono. Iš pradžių vaikinas mokėsi perpiešti nuotraukas ant popieriaus lapo, vėliau ištatuiruoti ant odos: „Kiti galvoja, kad toks kopijavimas – bergždžias reikalas. Bet pabandyk 1000 megapikselių nuotrauką perkelti ant popieriaus! Juk reikia matyti spalvas,


Gyvenimas | 29

15min • 2012 m. birželio 15 d.

ir ištatuiruoti“ A.Augulis šypsosi prisiminęs pirmąsias savo tatuiruotes. Jas jis darydavo veltui, kad tik žmonės leistų „pabadyti“. L.Balandžio nuotr.

šešėlius, gylius, tolius, išplaukimus, aštrumus. Nesvarbu, kad kopijuoji iš nuotraukos, turi išmanyti ir anatomiją. Daug ją studijavau: veido raukšles, mimikas, proporcijas.“ Žmogaus oda – ne popieriaus lapas, tačiau tatuiravimo, kaip ir piešimo, principas tas pats. Skirtumas tik, kad ant odos negali palikti klaidos, teigia Augis.

Fotorealistinė tatuiruotė daroma nuo apačios į viršų. Kaip vėliau ji atrodys, tik 50 proc. priklauso nuo meistro. Visa kita paliekama jos savininkui, jo odos tipui. „Pamatęs užgijusią tatuiruotę, galiu pasakyti, ką žmogus darė, ko nepadarė. Netgi matai, kad, pavyzdžiui, užvakar gėrė – oda viską parodo“, – atskleidžia tatuiruotojas.

i uotė – 75 metų moteriai Tatuiruotė Į Augį kreipiasi žmonės, ė ieškantys naujovių. Meistras siekia, kad lietuviai pamatytų, jog tatuiruotės – ne vien ornamentai, grafika ar juodos dėmės, bet yra ir labai gražių dalykų. Jis atsisako tatuiruoti užrašus ar linijas, nes laukia įdomių, sudėtingų užsakymų. Meistrui kartą teko daryti tatuiruotę 75 metų moteriai. „Ant seno žmogaus nekas daryti, bet ji kategoriškai pasakė: man neįdomu, ką kiti galvoja, esu gyvenime daug ko mačiusi, noriu prieš mirtį pasigražinti. Su didele pagarba padariau“, – prisimena Augis. Augio atlygis – valandinis. Už valandą darbo Lietuvoje jis prašo apie 150 Lt, kitose šalyse – tiek pat, tik ne litais, o eurais. Tatuiravimo adatos dūrį meistras palygino su uodo įgėlimu. Tikina, kad pats tokį skausmą galėtų kęsti 19 valandų, bet yra tokių, kurie jau po trijų valandų kapituliuoja ir prašo ilgesnės pertraukos. Ištatuiruoti spalvomis veidą trunka 6–7 valandas, tačiau jei klientas nepakantus skausmui, tai gali trukti ir ilgiau. Paprastai jau po keturių valandų žmonės pradeda muistytis, nervintis, jiems skauda galvą, gali ir temperatūra pakilti. Ar vyrai verkia? „Net ir patys kiečiausi. Moterys yra daug kantresnės nei vyrai. Vyrai inkščia, jiems nepatogu, o moteris atėjo, atsisėdo, atkentėjo, kiek reikia, pasakė „ačiū“, ir viskas“, – šypteli Augis.

Papuošalas, aistra ir liga Pats Augis turi dešimt tatuiruočių: ant abiejų rankų ir kojų, nugaros, menčių, šalia intymios vietos. „Tatuiruotė yra papuošalas, gyvenimo būdas. Vieni nori atrodyti gražiau, seksualiau, o kiti kažką svarbaus nori įamžinti, kad matytų visą gyvenimą. Tatuiruotės yra aistra, bet kitiems – ir liga. Žmonės planuoja pasidaryti mažytę, bet po jos atsiranda dar viena mažytė, paskui didesnė, dar didesnė, ir prisidaro visokių nesąmonių. Užtat klientams patariu iškart darytis didesnę tatuiruotę. Prie tokios bus galima kažką komponuoti, nereikės nieko slėpti“, – pataria Augis. Tatuiruotojas pripažįsta, kad pasenus ir susiraukšlėjus odai tatuiruotės atrodo nekaip, tačiau į aplinkinių klausimus, kaip jis atrodys senatvėje, atkerta: „Aš būsiu kietas diedas, apsivaręs tatuiruotėm, ir visai kitoks negu visi kiti.“


2012 BIRŽELIO 15 D., PENKTADIENIS

VILNIAUS PULSAS

Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memoriale, virš traukinio fragmento, prie kurio kasmet vyksta Trėmimo minėjimo renginiai, Vilniaus miesto savivaldybė ketina įrengti plieno ir stiklo konstrukcijas, kurios apsaugotų traukinį nuo lietaus ir sniego. Taip pat bus įrengtas apšvietimas, sutvarkyta aplinka, paremontuotas garvežys ir vagonai. 1940–1941 m. iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties į Sibirą tremtin buvo vežami pirmieji lietuvių, lenkų ir kitų tautybių žmonės.

PRADĖTAS RENGTI

RENGIAMAS

MIESTO PLĖTROS DEPARTAMENTAS

APIE 124 HA TERITORIJOS TARP M.KRUPAVIČIAUS GATVĖS IR JUODOJO KELIO DETALIOJO PLANO STRATEGINIO PASEKMIŲ APLINKAI VERTINIMO (SPAV) APIMTIES NUSTATYMO DOKUMENTAS.

SKLYPO (KADASTRO NR. 0101/0161:218) IR GRETA ESANČIOS TERITORIJOS, KURIŲ PLOTAS APIE 2,95 HA, PANERIŲ SENIŪNIJOJE DETALUSIS PLANAS.

INFORMACIJA APIE TERITORIJŲ PLANAVIMĄ

Plano rengimo organizatorius – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atstovaujama Miesto plėtros departamento, Konstitucijos pr. 3, LT–09601, Vilnius, tel. 8 (5) 2112529. Plano rengėjas – SĮ „Vilniaus planas“, Konstitucijos pr. 3, LT-09601, Vilnius, tel.: 8 (5) 211 21 96, faks. 8 (5) 211 24 45, el. paštas saulius.motieka@vplanas.lt SPAV dokumentų rengėjas – UAB „Ekologiniai projektai“, Draugystės g. 19– 350A, LT–51230, Kaunas, tel./faks. 8 (37) 37 38 07, el. paštas info@ekologiniaiprojektai.lt Rengiamo plano pavadinimas – Apie 124 ha teritorijos tarp M.Krupavičiaus gatvės ir Juodojo kelio detalusis planas. Plano rengimo pradžia 2011-03-21. Plano rengimo tikslas: nekeičiant Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių, nustatyti teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimą, sklypų ribas ir plotus, susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros sprendinius, suformuoti sklypus nuosavybės grąžinimui. Rengiamam detaliajam planui bus atliekamas strateginis pasekmių aplinkai vertinimas. SPAV apimties nustatymo dokumento rengimo pradžia 2012-06-11. Pasiūlymus dėl SPAV apimties nustatymo galima teikti 20 darbo dienų nuo šio skelbimo išspausdinimo datos raštu (faksu, paštu arba el. paštu) SĮ „Vilniaus planas“, Konstitucijos pr. 3, LT–09601, Vilnius, tel. 8 (5) 211 21 96, faks. 8 (5) 211 24 45, el. paštas saulius.motieka@vplanas.lt Teikiant pasiūlymus, privaloma nurodyti: vardą, pavardę (pavadinimą), adresą; motyvus, kuriais pagrindžiamas pasiūlymas; pasiūlymo teikimo datą.

Planavimo pagrindas: 2012 04 19 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr.30-747. Planavimo organizatorius: Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atstovaujama Miesto plėtros departamento, Konstitucijos pr. 3 Vilnius, informacija tel. 211 2641. Planavimo tikslas: valstybinės žemės prijungimas, naujų sklypų formavimas, sklypų ribų nustatymas bei tikslinimas, nekeičiant Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių ir žemės tikslinės paskirties, planuojamos teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimų ir statybos reglamentų nustatymas. Informacija teikiama nuo š. m. birželio 18 d. iki liepos 18 d. Su parengtu projektu galima susipažinti: A.Vyšniausko architektų dirbtuvėse (Z.Sierakausko g. 17–1, Vilnius LT–03105, tel. 216 3867, archd@takas.lt). Parengto projekto vieša ekspozicija nuo š.m. liepos 2 d. Panerių seniūnijos patalpose (Žalioji a. 3, Vilnius LT-02232, tel. 211 2949). Viešas projekto aptarimas seniūnijos patalpose liepos 18 d., 16 val. Strateginio pasekmių aplinkai vertinimo atlikti nenumatoma. Pasiūlymų teikimo tvarka: susipažinti su rengiamu detaliuoju planu bei teikti pasiūlymus raštu galima plano organizatoriui ir/arba plano rengėjui iki viešo aptarimo pabaigos. Asmenys gautą atsakymą, kad į jų pasiūlymus neatsižvelgta parengtame planavimo dokumente, gali apskųsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, A.Juozapavičiaus g. 9, Vilnius, per mėnesį nuo jiems išsiųsto laiško (atsakymo į pateiktą pasiūlymą) siuntimo dienos.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr.301062 Miesto plėtros departamentui pavesta organizuoti apie 0,865 ha sklypo Fabijoniškių g. 97 ir šalia esančios teritorijos detaliojo plano rengimą. Planavimo tikslas – vadovaujantis Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 m. sprendiniais ir nekeičiant esamo žemės sklypo pagrindinės žemės naudojimo paskirties, naudojimo būdo ir pobūdžio, pakeisti sklypo ribas ir plotą, prijungiant laisvos įsiterpusios valstybinės žemės plotą, ir patikslinti naujai formuojamo žemės sklypo naudojimo ir tvarkymo režimą. Detaliuoju planu bus keičiami Vilniaus miesto tarybos 2000 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 110 patvirtinti žemės sklypo Fabijoniškių g. 97, 99 detaliojo plano sprendiniai planuojamoje teritorijoje. Miesto ūkio ir transporto departamentas įpareigojamas išduodamose planavimo sąlygose numatyti reikalavimą, esant savivaldybės poreikiui (planuojamo žemės sklypo dalis patenka į suplanuotas ar preliminarias gatvės raudonąsias linijas), suprojektuoti neatlygintiną servitutą inžinerinei ir/ar susisiekimo infrastruktūrai įrengti. Informacija tel. 8 52 112 752.

Užsk. Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Nr. 303378

WWW.VILNIUS.LT


IT kodas | 31

15min • 2012 m. birželio 15 d.

Virtualios grėsmės: saugumo iliuzija Gediminas Gasiulis g.gasiulis@15min.lt

Kompiuterinio saugumo specialistai sutinka, kad šiais laikais visiškai saugus internete negali jaustis niekas, tačiau blaivus protas ir budrumas padės išvengti daugumos grėsmių.

Kaip apsisaugoti?

Pastarųjų savaičių įvykiai saugumo specialistus privertė gerokai sunerimti – aptiktas sudėtingiausias visų laikų šnipinėjimo virusas „Flame“.

Rizika užkrėsti kompiuterį kenkėjais sumažės, jei nespausite įtartinų nuorodų, siųsitės tik patikimas programas ir failus, nuolat atnaujinsite operacinę sistemą. Taip pat patariama naudoti patikimas antivirusines programas, ugniasienes, daryti atsargines duomenų kopijas.

„Reuters“ nuotr.

Daugiau informacijos apie apsaugos priemones galite rasti specializuotame puslapyje Esaugumas.lt. Pasitikrinti, ar jūsų kompiuteris nedalyvauja „botnet“ tinkluose, galite adresu Cert.lt/tikrinti.

Programišių atakos, įsilaužimai į tarptautinių kompanijų ir valstybinių institucijų serverius, užšifruoti nesusekami virusai, nutekėję socialinių tinklų slaptažodžiai – tai tik keletas iš daugybės grėsmių, tykančių virtualioje erdvėje. Sudėtingiausias šnipinėjimo virusas Pastarųjų savaičių įvykiai saugumo specialistus privertė gerokai sunerimti. Aptiktas sudėtingiausias visų laikų šnipinėjimo virusas „Flame“ pranoko ankstesnes šios srities „žvaigždes“, tokias kaip „Wiper“, „Stuxnet“, „Duqu“ ir kt. Užšifruotas virusas tapo rimtu galvosūkiu saugumo kompanijų ekspertams, kurių pagrindinis tikslas – išsiaiškinti, kas šniukštinėjo po šimtus kompiuterių Irano, Izraelio, Sudano, Sirijos ir kitų šalių kompanijose, akademinėse ir net vyriausybinėse institucijose.

J.Kasperskis: „Tai ne kibernetinis karas, o kibernetinis terorizmas, ir bijau, kad tai tik žaidimo pradžia.“ Nagus pastarosiomis savaitėmis graužė ir svetainių „LinkedIn“, „eHarmony“, Last.fm administratoriai – programišiai pavogė ir internete nutekino dalies jų klientų prisijungimo duomenis. Pasirodė įtarimų, kad šios svetainės galėjo turėti panašaus pobūdžio pažeidžiamumą. Liūdnos prognozės Antivirusinių programų gamintojos „Kaspersky Lab“ įkūrėjas Jevgenijus Kasperskis pareiškė, kad tikriausiai jau yra sukurta daug žalingų programų ir jomis užkrėsti kompiuteriai, bet apie tai dar nieko nežinoma. „Kibernetiniai ginklai gali daugintis, o visame pasaulyje gali būti atsitiktinių aukų – nesvarbu, kaip toli esate nuo konflikto. Tai ne kibernetinis karas, o kibernetinis terorizmas, ir bijau, kad tai tik žaidimo pradžia“, – sakė J.Kasperskis. Nieko gero nežada ir kiti kompiuterinio saugumo specialistai. Saugumo incidentus

Patikimi slaptažodžiai

Lietuvos tinkluose tiriantis Ryšių reguliavimo tarnybos padalinys CERT-LT prognozuoja, kad ateityje informacijos rinkimui skirtų virusų, orientuotų į tikslines grupes, skaičius tik augs. Taip pat bus kuriamos efektyvesnės, sunkiau aptinkamos priemonės, skirtos masinėms atakoms, augs „botnet“ (virusais užkrėstų ir nuotoliniu būdu valdomų kompiuterių) tinklų skaičius. Taikinys – telefonai Pastebima ir dar viena nauja tendencija: vis aktyviau kuriami virusai, skirti mobiliesiems įrenginiams – išmaniesiems telefonams, planšetiniams kompiuteriams. „Sparčiai populiarėjant socialiniams tinklams ir plintant juose integruotoms programėlėms, tai atveria neribotas saugumo spragas, nes mažų aplikacijų autoriai neskiria pakankamo dėmesio saugumui, o jų teikiamos pramogos traukia vartotojus kaip medus. Ši tendencija, manau, taip pat išliks ir ateityje, nes operacinių sistemų gamintojams sustiprinus saugumą, taikomosios programos tampa lengvu taikiniu viruso perdavimui“, – teigia saugumo sprendimų kūrėjui ESET Lietuvoje atstovaujančios bendrovės „NOD Baltic“ vadovas Tomas Parnarauskas. Kylant mobiliesiems įrenginiams skirtų virusų bumui, daugiau dėmesio sulauks ir jiems pritaikytos antivirusinės programos. Žmogiškos klaidos T.Parnarauskas pastebi, kad saugumo incidentai neretai įvyksta dėl žmogiškų klaidų – kažkas nespėja, užmiršta ar dėl kokių nors priežasčių vengia atlikti savo darbą. Dėl to jau ne sykį nutekėjo informacija iš labiausiai apsaugotų sistemų, į kurias įsilaužti kur kas sudėtingiau nei į daugelio Lietuvos įmonių ar gyventojų kompiuterių. Tačiau saugumo specialistas mitu vadina teiginius, esą paprasti gyventojai ir jų kompiuteriai yra niekam neįdomūs. Būtent jie, būdami mažiausiai apsaugoti, yra lengvas taikinys vykdant stambaus masto nusikaltimus, kuriems reikalingi milijonai kompiuterių. Tam puikiausiai tinka nieko neįtariančių namų vartotojų kompiuteriai, apjungti į nuotoliniu būdu valdomus „botnet“ tinklus. Atakuoja iš užsienio Tai, kad virusams mažiausiai atsparūs namų vartotojų kompiuteriai, patvirtina ir CERT-LT duomenys. Pernai Lietuvos

tinkluose užfiksuota beveik 22 tūkst. saugumo incidentų – dvigubai daugiau nei metais anksčiau. Tokia pati tendencija – visame pasaulyje. „Lietuvoje koordinuojamų atakų nėra daug ir jos nėra didelio masto. Didesnės atakos prieš Lietuvos objektus vykdomos iš užsienio“, – teigia CERT-LT atstovas Jonas Juknius.

Jei piktavaliai įsilaužia į anketą, rekomenduojama pasikeisti slaptažodį ir susisiekti su svetainės administratoriais, informuoti apie tai artimuosius, kad šie atsargiau vertintų jūsų vardu skelbiamus pranešimus. Tam, kad išvengtumėte įsilaužimų, nenaudoti vienodų slaptažodžių skirtingose svetainėse (pvz., el. pašto, socialinių tinklų ir el. bankininkystės). Sudarant slaptažodį patariama naudoti 8 ir daugiau mažųjų ir didžiųjų raidžių bei skaičių kombinacijas.


32 | Skelbimai VILNIUS

15min • 2012 m. birželio 15 d.


15min • 2012 m. birželio 15 d.

KAUNAS

Skelbimai | 33 NACIONALINIAI SKELBIMAI


Horoskopai Avinai turi atkakliai eiti į priekį, nepaisydami sunkumų. Nesiimkite darbų, dėl kurių iškiltų daug rūpesčių. Būkite pakantesni svetimoms klaidoms.

Jaučiai kitą savaitę turėtų kiek sumažinti darbo krūvį. Jums vis tiek nepavyks išspręsti visų problemų iškart, todėl nereikia nervintis ir karščiuotis.

15min • 2012 m. birželio 15 d.

Vertikaliai: Žvakidė. Šratas. Dura. Lumbagas. Via. Dauba. Tokia. Kartu. Reno. Ventė. Barilis. Senai. Pažas. AIDS. Dūlas. Mi. „Mango“. Matisas. AS. DE. Tilės. Ark. Lojali. Tryniai. Spės. Duala. Basos.

34 | Laisvalaikis

Dvyniams seksis realizuoti naujas idėjas

Vėžiai turėtų pasistengti vadovautis blaiviu protu, nes nuo sugebėjimo švelninti prieštaravimus priklausys jūsų santykiai su vadovybe arba pavaldiniais.

Liūtai turi atsikratyti apatijos, nes kitą savaitę jums niekas neleis atsipalaiduoti. Nesusiviliokite pažadais. Nedraugai tikriausiai mėgins kaišioti pagalius į ratus.

Horizontaliai: Šovinizmas. Nava. Sand. Veigelė. Kal. Kendo. Os. Sudanas. „Marti“. Tad. Žibutė. Milu. Abu. „dalia“. Anga. Pūtė. Balista. Ims. Ražas. Terasa. Yb. Ėduonis. Sana. Kol. Ris. Arti. Makao. Akstis. IS.

ir drąsius projektus. Neplanuotas įdomus susitikimas leis sudaryti naudingą sutartį. Savaitė palanki finansiniu požiūriu.

Mergelės turės galimybę smarkiai pagerinti savo materialinę padėtį papildomu uždarbiu. Patartina užmegzti santykius su įtakingais žmonėmis.

Pažymėtuose langeliuose: LEGALI VEIKLA. Parengė žurnalo „Oho“ redakcija

Svarstyklės įgyvendins svarbius projektus ir pelnys aplinkinių palankumą. Ateinanti savaitė – palankus metas savo pozicijoms stiprinti.

Skorpionai kitą savaitę daugiausia dėmesio turėtų skirti pasiektų laimėjimų gynimui. Turėsite progą palypėti karjeros laiptais ir užmegzti naudingus ryšius.

Šauliams kitą savaitę pavyks išspręsti visus svarbius profesinius klausimus. Jums suteikiama puiki galimybė suburti aplink save bičiulius ir bendraminčius.

Ožiaragiai turės puikią galimybę suvokti ir ištaisyti netolimoje praeityje padarytas klaidas. Atsižvelkite į patarimus. Finansinė padėtis išliks stabili.

Vandeniai šiomis dienomis turės būti ryžtingi ir susikaupę, kad galėtų pasiekti tikslą. Įvykiai darbe dar kartą patvirtins, kad jūs pasirinkote tinkamą profesiją.

Žuvims kitą savaitę jų sugebėjimas leistis į filosofinius apmąstymus ir daryti išvadas padės pasirinkti teisingą kryptį ir sukaupti jėgas dar vienam spurtui.


Laisvalaikis | 35

15min • 2012 m. birželio 15 d.

Organizatorių nuotr.

Organizatorių nuotr.

T.Umaro/BFL nuotr.

Anekdotai Aštrus momentas indiškame filme: – Aš tave nužudysiu. Bet prieš tai pašoksiu tau gražų šokį kartu su šaunia savo keturiasdešimties dramblių banda. Klausimas gydytojui poliklinikoje: – Kam skirtas griovelis, padalijantis tabletę į dvi dalis? – Jei žmogus serga ir negali praryti tabletės, tada ją galima įstatyti į užpakalį ir įsukti atsuktuvu.

Birželio 15–17 d.

Švenčionys

Vilnius

Birželio 15–17 d.

Birželio 16 d.

Vilnius

Elektroninės ir gyvos muzikos festivalis „Sūpynės“

Renginys vairuotojams „Autoplius EKO dienos“

„Žolynų turgus“, seniau vadintas „Raganų turgeliais“

Pakretuonės stovyklavietėje tris dienas ir naktis keturiose scenose – „Daugiau“, „Mažiau“, „Žemiau“ ir „Aukščiau“ – viešpataus muzika. Bus ir kitų pramogų – sporto žaidimai, filmų peržiūros. Bene garbingiausias šio festivalio atlikėjas – nuolat stebinantis netikėtais minimal house ir deep techno posūkiais Bruno Pronsato. Daugiau informacijos www.supynesfestival.lt.

Čia bus galima apžiūrėti naujausių hibridinių automobilių modelius, pasikonsultuoti degalų taupymo klausimais, lankytojų laukia ir važiavimo testas. Visa tai – šį savaitgalį prekybos ir laisvalaikio centre „Panorama“ vyksiančiose „Autoplius EKO dienose“. Automobilių parodos desertas – pirmasis septynvietis hibridinis automobilis „Toyota Prius Plus”.

Turgus nuo 10 val. vyks Gedimino prospekte nuo V.Kudirkos aikštės iki Vilniaus Arkikatedros. Lankytojų lauks raganos-būrėjos, žolininkės, vaistažolių bei kitų sveikų produktų ir tautodailės dirbinių pardavėjai. Taip pat veiks teatralizuota „grožio pirtis“, bus transliuojamos „Svirplio radijo“ laidos, koncertuos Lietuvos folkloro bei postfolkloro grupės, dainuojamosios poezijos atlikėjai.

K.Vanago/BFL nuotr.

T.Umaro/BFL nuotr.

Sudoku

Organizatorių nuotr.

Lengvas

Birželio 16–17 d.

Trakai

Vilnius

Birželio 16 d.

Birželio 21 d.

Klaipėda

Tradicinė, jau keturioliktoji, Viduramžių šventė

„Kultūros naktis“, kai miegoti griežtai draudžiama

Klaipėdos koncertų salėje – „Vintažinės dainos“

Trakų pusiasalio pilyje dvi dienas skambės muzika, kausis riteriai, triūs senųjų amatų meistrai, vyks edukaciniai užsiėmimai, bus siūlomos nekasdienės pramogos bei vyks septintasis tarptautinis lankininkų turnyras. Riterių kovas bei gyvenseną pristatys keturioliktąjį kartą atvykstanti Olštyno pilies brolija, trys riterių klubai iš Lenkijos ir būrys lietuvių. Daugiau informacijos www.trakaimuziejus.lt.

Nuo 18 val. iki 2 val. beveik pusantro šimto įvairiausių kultūrinių renginių užpildys sostinės meno mekas ir erdves po atviru dangumi. Ant Tauro kalno vyks japonų programa, renginius pirmą kartą įsileis prezidentūra, kartą metuose atgis senoji Rotonda, duris atvers 20 muziejų. Pasisotinus kultūra, namo bus galima grįžti naktiniais autobusais, kurie kursuos visą parą. Daugiau informacijos www.kulturosnaktis.lt

Koncertuos viena ryškiausių Lietuvos džiazo vokalisčių ir fleitininkė Neda Malūnavičiūtė bei ansamblis „4 tango“: Kristina Žebrauskaitė (akordeonas), Feliksas Zakrevskis (fortepijonas), Birutė Bagdonienė (altas), Donatas Bagurskas (kontrabosas). Pasak atlikėjų, „Vintažinės dainos“ – tai rinktiniai senosios lietuvių estrados šedevrai, aranžuoti specialiai šiam projektui. Koncerto pradžia – 18 val. Sunkus

Orai Lietuvoje

Šiandien

Penktadienį daug kur trumpai palis, galima perkūnija. Bus 17–22 laipsniai šilumos. Šeštadienį trumpas lietus prognozuojamas tik pajūryje. Sekmadienįį trumpas lietus su perkūnija žadamas jau visoje Lietuvoje, bus 22–27, pajūryje e– 19 laipsnių šilumos. Kitos savaitės pradžioje numatomi saulėti ir karšti orai. Vilnius

Kaunas

Klaipėda

Šiauliaii

Šiauliai Ši li i Klaipėda Kl i ėd

21

Panevėžys

17

21

06-16 d.

Utena 19

11 / 25

11 / 25

11 / 26

9 / 25 Kaunas

06-17 d. 15 / 27 Panevėžys

15 / 26 Utena

15 / 19 Alytus

20

14 / 22

Vilnius

Marijampolė Marij jampolė 19

olė Marijampolė

19 Alytus 20

06-16 d. 10 / 24

10 / 23

11 / 23

11 / 23

Vėjas Šiaurės

2–6 m/s

06-17 d. 14 / 25

14 / 26

14 / 26

14 / 24

Interaktyvus orų žemėlapis: www.orai.lt


36 | Reportažas

15min • 2012 m. birželio 15 d. R.Hofmanas – aistringas Vokietijos futbolo rinktinės sirgalius. Nieko keisto, mat jo gyslomis teka ir lietuviškas, ir vokiškas kraujas. L.Balandžio nuotr.

Futbolo atributika, kuria R.Hofmanas itin didžiuojasi.

Laivas, kurio kapitonas – futbolas Viktorija Navickaitė, Asta Žukaitė redakcija@15min.lt

„15min“ žurnalistų Molėtuose esančios užeigos „Pas Hofmaną“ savininkas ir vyriausiasis kapitonas Ričardas Hofmanas laukė visą dieną – taip pat smarkiai, kaip ir vokiečių pasirodymo Europos futbolo čempionate. Ne be reikalo jis vadinamas kapitonu – visa vyriškio užeiga įrengta kaip tikras laivas. Ne be reikalo jis serga už vokiečius – 59-erių R.Hofmano gyslomis teka ir lietuviškas, ir vokiškas kraujas. Iš jūrininkų gyvenimo Pirmasis mus pasitinka užeigos terasoje alų gurkšnojantis ir jau prasidėjusias futbolo varžybas stebintis vietinis molėtiškis Alfredas. Sėdi vienas, bokalą papildo kas kėlinį. „Hofmaną čia žino visi. Geras žmogus, pas jį ateisiu kiekvieną vakarą, kol vyks čempionatas“, – sako. Tarpduryje pasirodo ir pats R.Hofmanas. Maloniai pasisveikina, susipažįsta, tučtuojau kviečia į vidų. Leidžiamės laiptais – kaip į kajutę senoviniame laive. Prieš akis atsiveria neįprastas vaizdas – tamsiomis medžio lentelėmis nukaltos sienos, apvalūs langai, mažytės laivų statulėlės, jūrininkų gyvenimą vaizduojantys paveikslai. Net servetėlės ant stalų sustatytos taip, kad primintų laivo bures. „Aš čia vienas karaliauju. Sakau taip: jei per dieną bent vienas staliukas užimtas, tada puiku. Nebūna gi čia pilna, čia ne kino salė. Vieną dieną daug bėgioju, kitą mažiau,

visaip būna. Pragyvenimui užtenka“, – kalba R.Hofmanas, rankose gniaužantis keistus karolius. „Ai, čia toks kaip rožančius, musulmonų toks labiau. Kai nervinuosi, randu nusiraminimą“, – šypsosi. „Kaip šuo prie būdos esu pririštas“ Pristigęs veiklos R.Hofmanas skaito knygas ir studijuoja Bibliją. „Aišku, kartais nusibosta, nes kaip šuo prie būdos esu pririštas. Nieko nepadarysi, aš visada gaunu naudos – arba uždirbu, kai daug žmonių yra, arba žinių pasisemiu“, – kalba vyriškis. Kapitonas netrunka patogiai susodinti svečius. Visų akys krypsta į televizorius, visu garsu rodančius futbolą. Nepastebėta nelieka užeigoje demonstruojama futbolo atributika, kuria R.Hofmanas itin didžiuojasi – vėliavos, sirgalių šalikai, marškinėliai.

„Mano užeigoje kabo abiejų šalių vėliavos – ir Vokietijos, ir Lietuvos. Labai nervinuosi, kai kas blogai kalba apie lietuvius ar vokiečius.“ „Futbolas man šventas dalykas, negalėjau neįpinti į užeigos interjerą. Sirgalių šalikus iš svetur atveža draugai, klientai. Kai kas klausia, ar pakabinsiu šaliką? Atsakau, kad būtinai“, – šypsosi R.Hofmanas. Kapitonas gali valandų valandas kalbėti apie savo rojų – užeigą: „Mano profesija – laivininkystė, tačiau kapitonu nebuvau.

Turėjau mesti šią profesiją, tačiau aistra liko. Užeigą įkūrėme 1995 m. Čia mano rojus – viską kūriau savo rankomis.“ Vyriškis prisimena pirmąsias užeigos gyvavimo dienas. Buvo nelengva: „Kai atidariau, čia buvo plikos sienos. Iš pradžių rinkau viską, ką žmonės nešė – buvo ir kailių, ir ragų. Bet aš turėjau savo viziją ir po penkerių metų užeigą uždariau remontui. Įrengiau jūreiviškai ir nuo to laiko nieko nekeičiu. Tik papildau naujais aksesuarais. Man patinka tradicinės užeigos, o ne nuolat keičiamos – nuo to kotletas skanesnis nepasidaro. Nors daugelis sako, kad čia kičas, bet man patinka. Tegul stilius būna toks – paprastas, medinis...“ Paženklintas tremties Nors Hofmanas – vokiška pavardė, vokiečiu vyras savęs nelaiko. „Niekada nesakau, kad esu vokietis, nors mūsų giminėje vokiško kraujo netrūksta. Bet, kaip matote, mano užeigoje kabo abiejų šalių vėliavos – ir Vokietijos, ir Lietuvos. Labai nervinuosi, kai kas blogai kalba apie lietuvius ar vokiečius, – tikina vyriškis ir papasakoja apie savo šeimą. – Mano mama – lietuvė, o aš gimiau Sibire – tėvai buvo ištremti, ten susipažino ir susituokė. Hofmanų giminė Lietuvoje gyvena apie šimtą metų. Kai buvo caro Rusijos imperija, kviesdavo specialistus iš Vakarų Europos, po to jiems čia davė žemės.“ Savo tėvo R.Hofmanas nepamena. „Kai tėtį ištrėmė, jis buvo tik baigęs mokyklą. Sibire jis turėjo vežioti rąstus. Mašinos neturėjo jokių apsaugų, tėtis slydo nuo kelio, medžiai prakirto jo kabiną ir jis liko prispaustas prie vairo. Tuo metu man tebuvo septyni mėnesiai“, – skaudžią šeimos dramą pasakoja vyras.

Didžioji gyvenimo aistra Į pokalbį vis įsiterpia futbolas – R.Hofmanas uoliai komentuoja varžybas, o per pertrauką tarp kėlinių dalijasi nugirstais gandais – neva vokiečių treneris Joachimas Loewas iš tiesų esąs plikas, o jo pakaušį dengia perukas. „Labai daug žinau apie vokiečius. Man nuolat visokių žurnalų priveža, gandų papasakoja“, – šypteli užeigos šeimininkas. R.Hofmanui futbolas – didžioji gyvenimo aistra. „Žiūriu laidas, rungtynių įrašus, kiekvieną sekmadienį dvyliktą nakties įsijungiu pokalbių šou apie futbolą per vokišką sporto televiziją – ten susirenka treneriai, garsūs žaidėjai ir aptaria savaitės įvykius. Stebiu ir anglų futbolo čempionatą, nors kitus ne taip smarkiai mėgstu – man prie širdies šiaurietiškas futbolas. Turiu įsirašęs daug rungtynių“, – džiaugiasi ir kruopščiai vardija savo favoritus: – Aš sergu už Vokietijos rinktinę, o klubiniame žaidime už Miuncheno „Bayern“. Dar sergu už Molėtų krepšinio komandą „Ežerūnas“. Jie žaidžia NKL. Ir kariškių komandai atstovauja, yra NATO, kariškių čempionai.“ R.Hofmanas nevengia skambių žodžių. „Manau, kad futbolui nėra lygių. Man tai – nuostabus sportas, – pripažįsta ir suskumba apgailestauti. – Anksčiau čempionatas būdavo didelis įvykis, dabar taip nėra... Jaučiu didžiulę nostalgiją. Anksčiau mes gyvenome skurdžiai – kiekviena gauta plokštelė prilygdavo šventei, buvome alkani informacijos. Galbūt dėl to viską atsimename. Mano atminty – daugybė fantastiškų Vokietijos pergalių. Visas jas pamenu iki smulkmenų.“ Unikalaus baro savininkas mus išlydi taip pat svetingai kaip ir sutiko. Ir viliasi, kad jo mylima komanda Europos čempionate nužygiuos iki pat finalo, o mes dar sugrįšime ir kartu žiūrėsime futbolą.


15min savaitraštis 2012.06.15  

15min savaitraštis 2012.06.15

Advertisement
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you